"Veido" archyvas

Kai mažylis jau verčiasi ir sėdi – turime kuo didžiuotis. Smagu, kai jis sveikas, gerai vystosi ir tobulėja.  Bet, aišku, net spirgame iš nekantrumo, laukdamos, kada gi jis pagaliau atsistos ir nužvelgs pasaulį iš viršaus valdovo žvilgsniu…

Remdamiesi viena iš tarptautinių raidos vertinimo skalių – Denverio vystymosi skale, sužinome, kad vaikas turėtų: stovėti įsikibęs 6,5—8,5 mėn; savarankiškai atsistoti 8–  10 mėn.; apie 2 sek. pastovėti – 9–11,5 mėn.; stovėti savarankiškai 11–13,5 mėn.

Tačiau nereikia nusiminti, jei kaimynų bendraamžis mažylis jau stovi, o jūsų dar ne. Kadangi kiekvienas vaikas vystosi individualiai, vadinasi, jūsiškiui dar neatėjo laikas. Vaikas instinktyviai jaučia savo raumenų jėgą, lankstumą ir kūno pusiausvyrą, kurie yra reikalingi pasiekti kitam raidos etapui, todėl viskas, kas turi įvykti, įvyksta savo laiku.

Jeigu vaiko kojelės 8 mėn. statant dar linksta kaip guminės – nepanikuokite be reikalo. Greičiausiai ateis ir jūsų mažylio laikas. Tai dažniausiai nerodo jokios ligos (jei ji būtų, ją lydėtų dar aibė kitokių simptomų, kuriuos specialistas tikrai pastebėtų). Gali būti silpnesnis raumenų tonusas – ši problema, atėjus laikui ir sustiprėjus kojoms išsispręs savaime.

Žinoma, naudingos mankštos, tačiau kelti jų ar masažų ant pjedestalo neverta. Mankštinkitės pamažėle namie, ir netrukus bėda išeis dviem kojomis.

Aišku, neišnešiotų mažylių arba vaikų, turinčių kokių nors įgimtų ligų ar problemų, raida gali vėluoti, todėl pavieniais atvejais reikalinga nuolatinė vaikų specialisto priežiūra ir pagalba, kurią teikia gydymo įstaigų ankstyvosios reabilitacijos tarnybos arba vaikų raidos centrai. Jeigu tėvams neramu dėl vaiko vystymosi, geriausia pasitarti su specialistais.

Pasiruošimas stovėti

Maždaug nuo 7 mėnesio (kartais ir anksčiau) mažylis pradeda veržtis į vertikalią padėtį. Kartais dar net gerai neišmokęs sėdėti, jis pradeda suvokti, kad pasaulis atsistojus daug patrauklesnis.

Iš pradžių pypliukas keliasi į viršų mamos pagalba, užtenka jai tik ištiesti rankas… Atsistojęs jis krykščia iš laimės ir rodo savo džiaugsmą šokinėdamas ir tūpčiodamas. Kartais mindžioja sau kojytes, lipdamas nuo vienos pėdos ant kitos, taip lyg bandydamas dar geriau pajusti kojų jėgą. Kartais stiebiasi ant pirštų galų, lyg bandydamas pasiekti daugiau pasaulio. Vėliau, kai kojytės pakankamai sustiprėja, mažylio pėdos tvirtai atsiremia į žemę.

Pabandysiu pats!

“Visi aplinkui stovi, o aš turiu sėdėti. Reikia pabandyti atsistoti!” – vieną dieną nusprendžia mažylis ir, laikydamasis už lovytės virbų, pamažu perkelia vieną ranką aukščiau kitos. Po to kitą ranką aukščiau anos ir taip po truputį rankomis prisitraukia ir atsistoja. Aišku, tai įvyksta tik tuomet, kai vaiko plaštakos jau gana stiprios, o kelių ir pėdų kontrolė – pakankamai gera.

Pirmąkart atsistojęs vaikas jaučiasi lyg alpinistas, įveikęs Everestą, ir išdidžiai dairosi aplinkui, stebėdamas, ar visi mato. Stovėti vaikui smagu ir greitai tai tampa įpročiu.

Atsistojau, o kas toliau?

Bet netrukus džiaugsmą gali pakeisti neviltis, nes mažylis suvokia, kad stovint rankos užimtos. Jis nieko daugiau negali daryti, nes turi laikytis įsikibęs. Pajudėti iš vietos nemoka, atsisėsti nesugeba, žaisti negali. Reikia rinktis: griūti ant užpakalio arba šauktis pagalbos, todėl dažniausiai vaikas renkasi saugesnę išeitį ir pravirksta, šaukdamas mamą. Aišku, kartais jis bumpteli ir ant užpakaliuko, bet tai nieko baisaus, kai jį saugo storas sauskelnių sluoksnis.

Iš pradžių vaikas džiaugiasi pačiu stovėjimu, vėliau, kojytėms sustiprėjus, bando siekti daikto, laikydamasis viena ranka. Dar po kiek laiko jis išmoksta laikyti pusiausvyrą ir pastebi, kad stovėti galima ir visai nesilaikant.

Pamokykite jį atsistoti

• Sėdinčio vaiko rankas lėtai kelkite į viršų. Stenkitės, kad jis pats įdėtų kuo daugiau pastangų. Kai atsistoja – palaikykite jį kelias sekundes, tada atsargiai nuleiskite rankas, tegul vėl atsisėda. Darykite tai keletą kartų per dieną. Šis pratimas stiprina rankas, kojas ir plaštakas.

• Leiskite vaikui pašokinėti ant jūsų kelių. Daugelis tai labai mėgsta.

• Padėkite jo mėgstamą žaisliuką ant sofos, ant kėdės ar kur nors aukščiau, kad jis siekdamas būtų priverstas atsistoti. Pasistenkite, kad reikiamas daiktas nepasirodytų esąs per aukštai, nes atsistojęs vaikas nusivils, jei įdės daug pastangų be reikalo.

• Pažaiskite slėpynių: jei jis sėdi – atkreipkite jo dėmesį, po to užlįskite už užuolaidėlės ir prašykite, kad rastų. Kartais jam pavyks atsistoti iš smalsumo, ieškant, kur dingo ta mama.

• Būkite bendraamžių draugijoje, nes vaikai mokosi iš vaikų. Stebėdami bendraamžius vaikai stengiasi mėgdžioti jų judesius. Lankykite draugus, dienos centrus, mokyklėles.

• Mokydami atsistoti, pamokykite ir atsisėsti iš stovimos padėties, nes tai taip pat reikalauja nemažai pastangų. Pastatykite vaiką nugara į save ir lengvai sulenkite jo kelius. Prilaikydami per krūtinę ir keliukus darykite kartu su vaiku pritūpimus: leiskite jį žemyn ir kelkite aukštyn.

• Daugelis tėvų įsigyja vaikštynes, šokdynes ir kitokių priemonių norėdami, kad jų vaikas kuo daugiau laiko praleistų stačiomis. Bet iš tiesų tai nebūtina, o ir specialistų nuomonė apie jas – gana skeptiška. Viskas, ko reikia kūdikiui – tiesiog duoti jam kuo daugiau laisvės ant grindų.

• Jei vaikas pats atsistoja – paskatinkite jį susižavėjimo šūksniais ir plojimais. Jis to vertas, nes įveikė dar vieną svarbų raidos etapą.

O gal neskubėti?

Šiandien dar vyksta diskusijos: galima ar negalima vaiką statyti? Vieni teigia, kad vaiko statymas nuo 5 mėn. neišvengiamai bus lydimas kojų iškrypimo ar stuburo problemų, kiti mano, esą jei vaikas pats nori stotis ir daro tai su malonumu – jis pasirengęs stovėti, nelygu jo amžius. Pirmieji teigia, kad vaiko vystymasis turi būti nuoseklus ir vykti iš viršaus žemyn, t.y., pradžioje galvos ir kaklo kontrolė, vėliau liemuo, dubuo ir galiausiai kojos. Jų nuomone, statant vaikus per anksti, ne laiku pradeda vystytis kojų jėga, todėl sąnariams tenka didesnis krūvis. Dėl to vėliau formuojasi minėtos kojų ir stuburo problemos.

Ką gi, jeigu jau specialistai nesutaria, turbūt bus geriausia, jei pasikliausime savo motiniška nuojauta arba pasitarsime su savo vaiko gydytoju, vaikų neurologu ar raidos pediatru.

Nepamirškite atsargumo

• Kai vaikas pradeda stotis, nuleiskite lovytės pagrindą žemiau, kad jis neiškristų. Padarykite tai jau tuomet, kai vaikas išmoksta įsikibęs atsiklaupti. Po to jis labai greitai atsistoja.

• Peržiūrėkite savo aplinką, ar nėra joje nestabilių daiktų. Pradėjusiam stovėti mažyliui svarbu tik daiktų aukštis ir visai nerūpi stabilumas.

• Įvertinkite objektus, kurie taps pasiekiami vaikui. Turėkite omenyje, kad net paprastas pieštukas, kurį vaikas pasieks, jums nubėgus atsakyti telefonu, gali tapti pavojingu įrankiu.

• Uždėkite apsaugas ant aštrių kampų.

Atminkite, kad mokymosi procesas yra skausmingas ir jūs to neišvengsite. Jūsų priežiūra gal ir apsaugos vaiką nuo kritimo ir sužalojimų, bet… leiskite jam visko išmokti pačiam. Tai sustiprins jo pasitikėjimą savo jėgomis. Neišsigąskite, jei keletas skausmingų pamokų kuriam laikui atims jūsų mažyliui norą bandyti stotis. Sveikam vaikui tai neišvengiama.

"Veido" archyvas

Kaip ir vaikai – greičiau nesubręsta ir neišmoksta, nei leidžia jų galimybės. Nors tai tikrai nereiškia, kad žolei nereikia vandens, o mažyliui – meilės ir dėmesio. Kai šių dalykų pritrūksta, žolė nuvysta, o vaiko raida sulėtėja ar dar blogiau – sutrinka…

Kai tėveliai išgirsta diagnozę “specifinis mišrus raidos sutrikimas”, paprastai sutrinka ir negali tuo patikėti. Juolab kad apie tuos kitokius, bet tikrai ne blogesnius vaikus, jei kas ir yra girdėjęs, tai dažniausiai tik vienu ausies krašteliu. O tada karštligiškai puola ieškoti atsakymų į klausimus, kodėl, už ką ir, svarbiausia, ar tai jau nuosprendis visam gyvenimui.

Jei vis dėlto atsilieka…

Vaiko raidą sudaro judesiai, kalba, pažinimo ir socialinė emocinė raida, turinti atitikti tam tikras nustatytas normas. Žinoma, kiekvieno mažylio raida yra individuali. Visi vaikai vystosi pagal tą pačią seką, bet įgūdžių atsiradimo laikas gali būti skirtingas.

Beje, neišnešiotukų raida gali neatitikti nurodytų gairių. Gimusiajam anksčiau laiko reikėtų pridėti trūkstamų mėnesių skaičių prie esamo amžiaus (pvz., 6 mėn. kūdikį, gimusį dviem mėnesiais anksčiau, reikėtų vertinti kaip 4 mėn. amžiaus).

Bet jei vaiko įgūdžių atsiradimo laikas laiku gimusių mažųjų dviejose srityse (pvz., judesių ir kalbos) vėluoja ne savaitėmis, o mėnesiais, galima įtarti mišrų raidos sutrikimą. Kodėl mišrų? Ogi viskas labai paprasta: sutrinka ne viena sritis, o kelios. Dažniausiai tėvai raidos sutrikimą pastebi, kai vėluoja kalba (nors kartais tėvus suklaidina įvairūs mitai, pavyzdžiui, tai, kad berniukai vėliau pradeda kalbėti). Du požymiai verčia sunerimti labiau, pvz., jei dvimetukas ne tik nekalba trumpais sakinukais, o dar tik savais žodeliais ir tuo pat metu nerodo net mažiausio noro rengtis pats, nors jau turėtų tai daryti.

Kodėl taip atsitiko?

Dažniausiai nuskambantis tėvų klausimas. Deja, kartais jis taip ir lieka retorinis – pusei tėvų atsakymo į šį klausimą taip ir nepavyksta rasti. Paprastai specialistai išskiria dviejų rūšių rizikos veiksnius: biologinius ir socialinius.

• Prie biologinių rizikos veiksnių priskiriami blogi genai, mamytės ligos nėštumo metu, į organizmą patekusi infekcija, vartoti vaistai, netinkama mityba. Taigi priežasčių gali būti gausybė. Tačiau ne tiek svarbu, kas paveikė mažylio smegenis (nes būtent joms formuojantis įvyko pokyčių), kiek svarbu laikas, kada tai įvyko. Pavojingiausias laikas – pirmi keturi nėštumo mėnesiai, kurių metu ir formuojasi mažylio smegenys.

• Socialinis rizikos veiksnys paprastai būna netinkama vaiko priežiūra, kai mažylis nepakankamai gauna jam vystytis būtinų stimulų, ypač emocinių. Mokslo žmonės įrodė, koks svarbus ankstyvasis vaiko ir mamos santykis. Ir jokios močiutės ar geros tetos to negali atstoti. Dažniausiai dėl šių priežasčių raida tik sulėtėja, o tai reiškia, kad vaikas dar gali pavyti bendraamžius.

Geriau supanikuoti, nei nepastebėti

Mišrus raidos sutrikimas – tikrai ne liga, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Tai būklė, kuri, deja, dažniausiai išlieka ir “auga” kartu su vaiku. Tačiau tai nereiškia, kad dabar jau reikia pasiduoti ir iškelti baltą vėliavą. Kuo anksčiau pastebėsite šią bėdą, tuo daugiau savo atžalai galėsite padėti ir tikėtis geresnių rezultatų.

Todėl jei matote, kad jūsų vaikutis tikrai skiriasi nuo bendraamžių (geriau jau be reikalo supanikuoti, nei nepastebėti), pasitarkite su šeimos gydytoju. Jis apžiūrės, įvertins ir padarys išvadą. Kartais gali prireikti kelių vizitų, kartais – kitų specialistų (vaikų neurologo, raidos pediatro) konsultacijų. Jeigu aiški raidos sutrikimo priežastis ir ją galima koreguoti (pvz., širdies yda, epilepsija), vaiko raida gali pagerėti po atitinkamo gydymo (vaistų, operacijos). Bet daugeliu atvejų (pvz., vaikų cerebrinis paralyžius, medžiagų apykaitos ligos) šiuolaikinė medicina yra bejėgė pašalinti raidos sutrikimų priežastis arba išgydyti pačią ligą. Todėl gydymo tikslas tampa maksimalus vaiko gebėjimų išlavinimas, kad vaikas užaugęs taptų kuo mažiau priklausomas nuo aplinkinių.

Diagnozavus raidos sutrikimą mažylis siunčiamas į ankstyvosios reabilitacijos tarnybą. Ten dirbantys specialistai (atsižvelgiant į raidos sutrikimus –  reabilitologas, kineziterapeutas, logopedas) sudaro individualų gydymo planą. Vaiko tėvai pamokomi vaiko priežiūros ir pratimų, kuriuos jie gali atlikti namie. Kuo daugiau užsiėmimų, tuo didesnis žingsnis į priekį.

Mažais žingsneliais į priekį

• Pačius mažiausius pipirus kuo daugiau nešiokite, sūpuokite, rengdami paglostykite, maudydami vienąkart naudokite švelnesnę, o kitąkart šiurkštesnę kempinę. Ir kuo daugiau kalbėkite – net jei jums mažylis atsako tik šypsena.

• Jei atsilieka jutiminė patirtis, nedrauskite mažyliui vaikščioti basam. Rudenį žemė basoms kojytėms jau per šalta, bet puikiai tinka kilimas, vanduo vonioje, į kurią dar būtų galima įtiesti ir rankšluostį – bus skirtinga patirtis. Jei rankytės tiesiasi į vieną ar kitą daiktą, neatimkite jo, priešingai – leiskite liesti kiek įmanoma įvairesnio paviršiaus daiktų. Nebijokite duoti paragauti ir saldaus, ir rūgštaus, ir kartaus, ir sūraus – ir visai nesvarbu, kad vaikas tuoj pat suskubs tai išspjauti.

• Apsirengimo įgūdžiams lavinti puikiai tinka žaisliukai. Pirmiausia įverti, įkišti, užrišti reikėtų mokyti ant kito daikto, tada bus lengviau tai pritaikyti ir sau.

• Jei reikia padėti vystytis kalbai, kuo daugiau su juo kalbėkite aiškiai, trumpais žodžiais ir stengdamiesi įvardyti daiktus. Ir visai nesvarbu, kur būtumėte ir ką darytumėte. Valote dulkes – taip ir sakykite mažyliui: “Valome dulkes”, maišote tešlą – irgi pasakykite. Beje, mažylio kalbai turi įtakos net  laiku duodamas primaitinimas, nes ir valgant, ir kalbant dirba tie patys raumenys.

• Ožiukai ar sutrikimo bėdos. Kartais būna ir viena, ir kita. Todėl svarbu ir per daug tokio vaikučio nespausti, ir per daug neatleisti vadžių. Mažieji labai smalsūs, todėl jei kažko nenori daryti, pasistenkite jį sudominti ir motyvuoti. Apie prievartą negali būti nė kalbos. Nesvarbu, kad mažyliui nepavyko ko nors padaryti – vis tiek pagirkite ne už rezultatą, o už pastangas.

Ar ši bėda išaugama

Mišrus raidos sutrikimas – ankstyvojo amžiaus diagnozė, mažyliui ūgtelėjus ji tikslinama. Taigi viskas priklauso nuo to, kokio laipsnio raidos sutrikimas ir kokia bus nustatyta galutinė diagnozė. Jei raidos sutrikimas nėra sunkus, mažylis gali lankyti įprastą darželį, o vėliau netgi keliauti į mokyklą. Žinoma, didelių akademinių aukštumų vaikui pasiekti greičiausiai nepavyks. Dažniausiai minimalūs raidos sutrikimai vis dėlto lieka, pavyzdžiui, nevisiškai aiški kalba. Bet tai nėra priežastis lankyti specialiąją ugdymo įstaigą. Vokietijos mokslininkai nustatė, kad optimaliausia, kai ikimokyklinio ugdymo įstaigą lanko trys ketvirtadaliai visiškai sveikų ir vienas ketvirtadalis turinčių sutrikimų vaikų – taip pastarieji stengiasi stiebtis iki bendraamžių, o šie mokosi gerumo ir galimybės padėti kitiems. Juk žmogaus gyvenimo kokybė priklauso nuo to, kaip jis sugeba bendrauti visuomenėje, o ne nuo to, kaip gerai moka matematiką. Beje, net ir neturintys raidos sutrikimų anaiptol ne visi yra puikūs matematikai. Taigi nuleisti rankų tikrai neverta!