R.Valatka / BFL/ A.Ufarto nuotr.

Dviejų vaikų nužudymas Kėdainių rajone, Saviečių kaime, sukrėtė Lietuvą. Po ministrų susitikimo su Prezidente sutarta kurti naują instituciją, kuri rūpinsis tokiomis problemomis. Audringos diskusijos nerimsta ir socialiniame tinkle “Facebook”. Pateikiame šešių žinomų žmonių pasisakymus:

Psichiatras prof.Dainius Pūras:

Reaguojant į pirmąją šiais metais tragediją – dviejų vaikų nužudymą Kėdainių rajone, viešojoje erdvėje pasirodė, kaip jau įprasta, daug neatsakingų pasisakymų. Bet buvo – daugiau negu įprasta – ir prasmingų įžvalgų ir netgi siūlymų – kaip remiantis gerąja Europos praktika spręsti svarbiausias visuomenės sveikatos ir visuomenės raidos problemas.

Kad visi esame atsakingi, tai yra tiesa. Kol kas per daug abejingi yra ir eiliniai piliečiai, ir visuomenės elitas.

Tarsi tyčia būtų norima užkonservuoti Lietuvą visaapimančioje smurto ir savinaikos aplinkoje.

Nemažai atsakomybės turi prisiimti mūsų valdžia, ir visų pirma Vyriausybė su ministerijomis. Būtent šiame lygyje atkakliai ir ciniškai stabdomi bet kokie bandymai šiuolaikiškai investuoti į smurto prevenciją, emocinį vaikų ir suaugusiųjų raštingumą, sutrikusių tarpusavio santykių gydymą – tarsi tyčia būtų norima užkonservuoti Lietuvą visaapimančioje smurto ir savinaikos aplinkoje. Daugybė žmonių, patys užaugę be jokios emocinės paramos, šiandien kankina save ir aplink esančius vaikus ir suaugusius, nes be prievartos nežino kitokių bendravimo būdų. Save ramina alkoholiu arba gausiai išrašinėjamais vaistais nuo nervų – štai kokį pasirinkimą užtikrina Lietuvoje vykdoma sveikatos ir socialinė politika.

Uždegti žalią šviesą kitokiems, negu brangūs psichotropiniai vaistai, būdams Lietuvos vaikų ir tėvų dvasinę sveikatą gydyti Lietuvos valdžia atsisako.

Prieš 25 metus su pirmąją Vyriausybe kurdami universitetinį Vaiko raidos centrą, tikėjomės kad jame įdiegtas pagalbos vaikams ir šeimoms modelis po kurio laiko pasieks Lietuvos miestelius ir kaimus. Šiandien ši vizija grubiai sustabdyta būtent dėl Vyriausybės ir Sveikatos apsaugos ministerijos sprendimų paaukoti šią „neperspektyvią“ sritį. Uždegti žalią šviesą kitokiems, negu brangūs psichotropiniai vaistai, būdams Lietuvos vaikų ir tėvų dvasinę sveikatą gydyti Lietuvos valdžia atsisako, vis dar klusniai vykdydama sovietinės mokyklos psichiatrų nurodymus. Vaiko raidos centro veiklos perspektyva sužlugdyta, nes šis centras ir jo plėtojama sistemos vizija niekaip netelpa į korumpuotos Lietuvos sveikatos sistemos modelį. Mokslo studijų atlikta analizė su rekomendacijomis demonstratyviai ignoruojama. 2013 metais Jungtinių Tautų Vaiko teisių komiteto rekomendacijos Lietuvai dėl vaikų teisių apsaugos Lietuvoje demonstratyviai ignoruojamos.

Ne ką geresnė už psichikos sveikatos situacija ir su Lietuvos socialine politika ir vaikų teisių apsaugos sistema, už kurią atsako kita – Socialinės apsaugos ministerija. Bendri vardikliai visoje šios Vyriausybės veikloje tie patys – jokios lyderystės ir jokios politinės valios, kad Lietuva sveiktų ir kad ji gydytųsi nebe tais būdais, nuo kurių yra stipriai susirgusi.

Tikiuosi kad ponai valdžios atstovai, reikšdami susirūpinimą įvykusia tragedija, žvelgdami į Lietuvos simboliu tapusį šulinį, bent kartą pabandys padaryti tinkamą išvadą. Bet ir piliečiai turi apsispręsti ko jie reikalauja iš valdžios.

“Vaikų linija” vadovas, dr.Robertas Povilaitis:

Noriu pasidalinti keletu komentarų dėl vaikų nužudymų. Komentaras yra ne apie konkretų atvejį, bet apie tokius ir panašius atvejus.

1. Nužudymai yra ledkalnio viršūnė. Ledkalnio apačioje yra žymiai daugiau vaikų, kurie yra sužeidžiami.

Būtų gerai kaip valstybei apsispręsti – ar fizinių bausmių naudojimas yra kultūrinis paveldas ir jį reikia saugoti.

2. Paprastai smurtinis elgesys neatsiranda staiga – jis vystosi nuo silpnesnio link stipresnio. Nužudymas jau yra kraštutinė smurto forma, labai tikėtina, kad smurto visokiausių apraiškų galėjo būti ir anksčiau – šiandien smurtaujantys suaugę gali būti, kad yra smurtavę ir būdami vaikais ar paaugliais. Todėl norėdami, kad dabartiniai vaikai, po 20-ies ar 30-ies metų tapę tėvais, nenaudotų smurto prieš savo vaikus, prieš savo partnerius, tai reikėtų mokinti juos nesmurtinio elgesio dabar.

3. Būtų gerai kaip valstybei apsispręsti – ar fizinių bausmių naudojimas yra kultūrinis paveldas ir jį reikia saugoti, ar visgi jau laikas būtų jo atsisakyti. Kuo daugiau tėvų naudoja fizinę jėgą vaikų auklėjime, tai dalis jų tos jėgos panaudos per daug ir vaikas gali būti sužeistas.

4. Atsisakius fizinių bausmių vaikų auklėjime, reikia mokinti tėvus kaip kitaip galima vaikus auklėti. Priemonių yra, reikia tik pasirinkti ir plačiai diegti. Kaip pavyzdį paminėčiau Triple P (Positive Parenting Program) programą http://www.triplep.net/glo-en/home/, kuri turi keletą programos lygių skirtų skirtingam amžiui ir skirtingo lygio problemoms. Iliustracijai pridedu aprašymą koks yra tokios programos poveikis (sumažėja smurto prieš vaikus atvejų, mažiau reikia hospitalizuoti dėl vaikų sužalojimų, tėvai jaučia mažiau pykčio ir t.t.).

Vaiko raidos centras, teikiantis pagalbą vaikams, jau daugiau kaip du metus dirba avarinėse sąlygose.

Galime kelti klausimą kiek plačiai yra tėvams yra prieinamos tokios ar panašios pagalbos priemonės, kokios tai yra programos, kokiomis apimtimis jos yra diegiamos, kiek tėvų gali dalyvauti, kur galima rasti viešos informacijos ir pan.Viena iš tokių programų yra STEP programa, kuri diegiama plačiau, bet nežinau informacijos apie dalyvių kiekį ir kiek plačiai yra prieinama.

5. Kur tėvai gali kreiptis dėl įvairiausių klausimų susijusių su vaikų auklėjimu, dėl iškilusių sunkumų šeimoje ir pan. Pvz. Norvegijoje yra visas tinklas šeimų konsultavimo tarnybų http://www.bufdir.no/Familie/kontorer_oversikt/. Ar Lietuvoje planuojamas koks nors tinklas panašių ar kitokių organizacijų, kur šeimos galėtų gauti konsultacijas, šeimos terapijos paslaugas ir pan. ?

6. Vaiko raidos centras, teikiantis pagalbą vaikams, turintiems elgesio ir emocinių sutrikimų, ir jų šeimoms, jau daugiau kaip du metus dirba avarinėse sąlygose, nes pagrindinio pastato negalima eksploatuoti dėl kritinės stogo būklės.

Apžvalgininkas Andrius Tapinas:

Viešojoje erdvėje jau kone isterika dėl vaikų šulinyje. O per dvi dienas po tragedijos nė vienas iš mūsų trijų valstybės vadovų nesugeba net pyptelti apie tai. Per dvi dienas!!!

Netrukdykit švęsti? Ar neturim, ką pasakyti? Ar nelabai norim čia kištis?

Tai kam tada jūs iš viso reikalingi?

Nuotraukos su žuvėdromis ministrės profilyje nebeliko. Problema išspręsta.

Apie socialinės apsaugos ir darbo ministrę Algimanta Pabedinskienė jau nekalbu. Čia visiška klinika. Ji tuo metu žuvėdrų nuotraukomis dalijasi.

Atnaujinimas: Nuotraukos su žuvėdromis ministrės profilyje nebeliko. Problema išspręsta.

Atnaujinimas2: Sekmadienio popietę prasidėjo judėjimas. Premjeras žada pokyčius ir pirmadienį kviečiasi ministrus, Prezidentė kviečiasi ministrus.

Apžvalgininkas Rimvydas Valatka:

Bepročiai. Po Saviečių kaimo vaikžudystės šulinyje Lietuvos valdžia nusprendė įkurti naują valdžios instituciją. Anot prezidentės D.Grybauskaitės, institucija galėtų vadintis vaikų teisių apsaugos inspekcija. Jos funkcija būtų… koordinuoti šeimas. Kai Dievas nori nubausti žmogų, atima jam protą. Ką norėjo nubausti Dievas, kai protą vienu metu atėmė prezidentei ir trims ministrams?

Ankstesnis R.Valatkos komentaras

Vienas degradavęs žmogus nužudė du savo kūdikius. Ir prasidėjo fariziejų lenktynės – kas varo ant žiniasklaidos, kas ant socialinių darbuotojų, kas ant vaiko teisių apsaugos, o kas ant politikų ir net pašalpų dalijimo vargšams. Ir skrenda virš Lietuvos: “Tol, kol politikai orientuosis į soc. pašalpų gavėjus ir degradus, kurie yra pagrindiniai dabartinės valdžios partijų rinkėjai ir kuriems dabar – visos privilegijos, lengvatos ir valstybės dėmesys…” Viena TV šou gražuolė net pareikalavo grąžinti mirties bausmę, ir tada jau viskas bus OK.

Viena TV šou gražuolė net pareikalavo grąžinti mirties bausmę, ir tada jau viskas bus OK.

Kiek daug žmonių moka parodyti save atsitikus kraupioms nelaimėms. Kiek daug su keršto geismu gimusių. Kiek daug politiškai susipratusių ir politkorektiškų. Ir kiek mažai prisiimančių kaltę. Ne mažai. Nė vieno. Kalti kiti. Štai kol taip bus, taip ir bus – nuo Kražių iki Kėdainių Saviečių kaimo ir atgal.

Apžvalgininkas Andrius Užkalnis:

Rimvydas Valatka parašė apie šulinio istoriją taip, kad nesigauna nieko nė pridėti. Taip, viską nuo savęs: Skandinavijos lygį nuo savęs pradėti, ir taip, dėl Dievo meilės, ir savo laidą Rūtai apsišluoti: nuo būrėjų iki Katunskytės skrandžio. Man irgi tas pats galioja, jeigu ką, ir mano darbams.

Laidų vedėja Rūta Mikelkevičiūtė:

Štai ką rašo Dovilė Dovile Sakaliene. Ne mirties bausmės reikia – tai NEPADEDA! O pagaliau 20 metų (!) vilkinamą ir stabdomą nemušimo įstatymą priimti ir sutvarkyti atsakomybės klausimą, kai “šeima stebima” metų metus, o realiai joje vyksta kraupūs dalykai. Rašiau apie tai daug sykių, dirbau prie naujo įstatymo, bet ar gali vaiko teisių gynėjai atsilaikyti prieš Rusijos Federacijos skiriamus šimtus milijonų eurų skatinti neapykantą vaiko teisių apsaugai ir apskritai nemokamai dirbančus “naudingus idiotus” ar netgi Seimo narius su pasididžiavimu pasakojančius istorijas kaip jiems daug davė smurtas prieš juos (“beržinė košė”, klūpėjimas ant žirnių…).

Kaip rodo faktai ir statistika – smurtas prieš vaikus yra mažiausias ne tose šalyse, kur yra mirties bausmė, bet tose, kur valstybė aiškiai teisiškai ĮTVIRTINA ir ĮGYVENDINA nuoseklią ir pilną vaiko teisių apsaugą, efektyvų smurto prevencijos, identifikavimo ir intervencijos mechanizmą, ir kur vaikai yra ne populizmo objektas, o gerbiami ir mylimi visuomenės nariai.

Kiek dar nužudytų vaikų reikia, kad atsikvošėtume ir imtume tvarkyti vaiko teisių apsaugą taip, kaip Švedijoje, o ne taip, kaip Rusijoje?

Kiek?

Ankstesnis R.Mikelkevičiūtės komentaras:

GAL LAIKAS NUSTOTI VAIDINTI ŽMOGIŠKUMĄ? IR MIRTIES BAUSMĘ GRĄŽINTI!!!!!????? JŪS TIK PAGALVOKITE KĄ JAUTĖ MAŽYLIAI TAS KELIAS MINUTES!!!!!!!?? PO VELNIŲ, KIEK GALIMA KENTĖTI IR BŪTI AKLIEMS!!!??? KIEK DAR!!!!???? AŠ NORIU TVARKOS MANO VALSTYBĖJE!!!!!

PO VELNIŲ, KIEK GALIMA KENTĖTI IR BŪTI AKLIEMS!!!??? KIEK DAR!!!!????

Pareigūnų teigimu, niekur oficialiai nedirbantis A.Beras dėl įvairių nusikaltimų policijai buvo žinomas ir anksčiau. ( TAIP RAŠO LRYTAS.LT) IR KĄ???? KAIP ŠIMTAI KITŲ ATVEJŲ – N KARTŲ TEISTI, BAUSTI, IR BLA BLA…Po kurio laiko skaitau:galimai turintis bėdų su psichika , šuniui galvą nupjovęs ir tai, pasirodo, aplininkiniai žinojo? Ir nieko? Vaikai keturi gyveno tokioje šeimoje, niekas nieko nematė, nenujautė…Kaip visada…

"Mažylio" archyvas

Dauguma suaugusiųjų mano, kad jie to nedaro. Bet jie daro, jie rėkia ant vaikų ir bara juos. Primityvu ir žalinga, teigia specialistai.

Anksčiau buvo manoma, kad ir mušti vaikus yra tikslinga, nes tai – irgi auklėjimas, taip neva mokoma gražiai elgtis. Šiandien daugelis sako, kad aprėkti vaiką kartais tiesiog būtina. O dar po šimto metų atsisukę vadinsime mūsų laikus primityviais ir tamsiais, nes didelė rėkimo ant vaikų daroma žala jau bus įsisąmoninta, teigia danų pedagogas ir mokslininkas Erikas Sigsgordas, parašęs šia tema knygų ir atlikęs išsamų tyrimą apie rėkimo ir barimo pasekmes vaikams. Jis (o ir visi be išimties psichologai) teigia, kad fizinės bausmės bei pakeltas balsas žemina vaiko orumą ir liudija suaugusiojo nesugebėjimą teisingai nuspręsti, kaip elgtis. Tai – signalas, kad suaugęs žmogus išgyvena bejėgiškumą, o vaikui tai – neigiama patirtis, leidžianti manyti, kad su juo gali būti elgiamasi kaip su daiktu.

Užsikrėskime teisingai

Visi labai išloštų, jei suaugusieji nerėktų ant vaikų. Visų pirma, vaikai, taip pat ir tėvai. Rėkimas griauna santykius tarp suaugusiųjų ir vaikų. Vaikai, ant kurių nėra šaukiama, yra atviresni ir labiau pasitikintys, jie jaučiasi psichologiškai priimti ir pozityviau žvelgia į gyvenimą.

Visgi dauguma vaikų, pasak tyrimų, neretai gauna žodinės pylos. Barimas, šaukimas yra užkrečiamas. Taip pat ir NEšaukimas. Suaugusieji, ant kurių rėkė jų tėvai, ir patys rėkia ant savo vaikų. Tuo tarpu tie, ant kurių nebuvo šaukiama, ir patys nekelia balso, o kartu pozityviai vystosi kaip asmenybės. Jie tiki savimi ir gyvenimu, nes vaikystėje juos supę suaugusieji padėjo ir palaikė, kai to reikėjo. Jų patirtis rodo, kad gyvenimas yra geras, o problemos yra išsprendžiamos.

Rėkiama labai daug

Danijoje atliktas tyrimas rodo, kad rėkimas daro ilgalaikį žalingą poveikį: sukelia nepasitikėjimą, pyktį, baimę, kaltę ir gėdą. Tyrimas taip pat rodo, kad vaikai gaunantys labai daug smarkios pylos, turi mokymosi sunkumų. Vis dėlto, rėkimas yra labai paplitęs tiek šeimoje, tiek mokykloje, tiek darželyje. Skaičiai kalba patys už save: amerikiečių tyrimai rodo, kad mažų vaikų mamos pakeltu tonu bando koreguoti savo vaikų elgesį kas 3–9 minutę. Prekybos centruose vaikai yra tramdomi arba baudžiami dažniau nei kartą per minutę. Minėtas danų tyrimas rodo, kad 86 proc. iš 6000 apklaustų trimečius vaikus turinčių mamų praėjusią savaitę rėkė ant savo vaikų. Kitas Danijoje atliktas tyrimas rodo, kad net 97–98 proc. vaikų yra patyrę, kad ant jų daugiau ar mažiau rėkiama. Nėra jokio pagrindo manyti, kad Lietuvoje situacija yra kitokia.

Kaip rėkti mažiau

Eriko Sigsgaardo knyga “Rėk mažiau” skirta tėvams, kurie nori atsikratyti rėkimo. Autorius prisipažįsta, kad lygiai kaip ir kiti suaugusieji jis netenka kantrybės: “Tiek daug kvailo esu pasakęs ir padaręs! Paguoda yra tik tai, kad žmogus gali mokytis iš savo klaidų, kai jas atranda.”

Visi norėtų rėkti mažiau. Būtent apie tai yra ši knyga. Ne apie tai, kad žmogus ims ir nustos rėkti iškart, bet apie lėtą, atkaklų žygį. Geriau nusistatyti sau kuklesnius tikslus, pavyzdžiui, rėkti ne taip smarkiai arba atsiprašyti vaiko po to, kai vis dėlto aprėkėte per stipriai. Jei padaromas toks progresas, tai procesas tikrai tęsis ir toliau. Juk to tikrai norės ir tėvai, ir vaikai.

Mokslininkas surinko daug vaikų pasakojimų apie tai, ką jie jaučia aprėkti. Ta vaikų išmintis – nebloga motyvacija tėvams šios “auklėjimo priemonės” atsisakyti: “Kas yra rėkimas? Tai tas pats, kas mušti, bet balsu.” Mergaitė, 5 metai; “Aš manau, kad jie galėtų tiesiog pasakyti “Nedaryk šitaip” visiškai normaliu balsu…” Berniukas, 6 metai.

Šitaip užkertame kelią rėkimui

• Visų pirma panagrinėkite situacijas, kurios jus išprovokuoja rėkti. Kitas logiškas žingsnis būtų jų arba vengti (dažnai tai sunkiai įmanoma), arba jas keisti. Pavyzdžiui, jei dažnai vaiką aprėkiate ryte skubėdami išeiti iš namų, paankstinkite susiruošimo laiką. Pyktį įmanoma suvaldyti pačioje užuomazgoje, jam dar nevirtus įniršiu. Svarbu atpažinti aplinkybes, kurios žada tuoj tuoj kilsiantį sprogimą, o tada sąmoningai nukreipti mintis kitur.

• Antra užduotis būtų susikoncentruoti į bendrus pozityvius išgyvenimus, nesvarbu, ar tai būtų žaidimas kartu, ar knygos skaitymas, ar bulvių skutimas.Darykite su vaiku ką nors, kas patinka abiem. Būkite šalia žaidžiančio vaiko. Ir išjunkite mobilųjį telefoną!

• Daugiau pasitikėjimo, pagyrimų – raskite už ką pagirti, ypač, kai einasi blogai. Neslopinkite vaiko “juodų” jausmų.Neleiskite vaikui pasijusti atstumtam, kai namie atsiranda mažas broliukas ar sesutė.

• Tėvams verta prisiminti savo pačių vaikystę. Kaip jautėtės, kai buvo liepiama suvalgyti maistą, kuris nepatinka?

• Leiskite vaikams dalyvauti priimant tam tikrus sprendimus. Juk suaugusieji sprendžia beveik viską, kas su vaiku vyksta per dieną, todėl galima būtų leisti bent jau kai kur pasireikšti, pavyzdžiui, išsirinkti, ką rengtis.

• Tiek namie, tiek darželyje reikėtų atkreipti dėmesį į vaiko aplinką ir ribas. Ar yra vietos žaisti, lakstyti ir triukšmauti? Kartais ribas praplėtus, nebelieka nei problemos, nei reikalo rėkti.

• Stebėkite save… Kaip elgiasi patys suaugusieji? Štai penkiametė mergaitė pasakoja: “Suaugę man liepia nerėkti. Bet jie patys rėkia tai sakydami!” Todėl klauskite savęs, ką jūs galite padaryti kitaip, o ne kaip kitokį  padaryti vaiką.

Žinok ir dažnai sau kartok:

• Joks vaikas netampa geresnis, kai ant jo rėkiama, spaudžiama ar skubinama. Atvirkščiai, tai numuša ūpą, atgraso ir griauna pasitikėjimą savimi.

• Vaiko meilė tėvams yra besalyginė ir atvira. Smarkus ir dažnas barimas ir rėkimas verčia vaiką gintis ir užsisklęsti.

• Vaikas, kuriam yra sunku pritapti prie tam tikrų aplinkybių, po kurio laiko imamas laikyti “sunkiu vaiku”. Nutinka, kad toks mažylis susiduria su išankstiniu negatyviu nusistatymu savo atžvilgiu (ne tik pedagogų darželyje, bet ir tėvų!). Išsiaiškinus, kas jam sunku, gali nebeprireikti ir rėkimo.

• Suaugę dažnai priekaištauja vaikams, nes mažieji elgiasi neatsargiai ir negalvoja apie pasekmes, tačiau jei būtų kitaip, argi jie būtų vaikai? Beje, nuolatos kartojami santūrūs, bet pagiežingi priekaištai tikrai nėra geriau nei rėkimas.

• Vaikus išlaisvina netikėtas, nesuvaržytas suaugusiųjų elgesys, todėl labai vertinga kartkartėmis pamiršti savąjį auklėtojo vaidmenį ir tiesiog žaisti, kvailioti ir šėlti.

Susivaldymo “technikos”

Vaikai susimušė, blynai svyla, o katė nusilengvino ant naujo kilimo – vėl. Nepasiduokite norui trenkti galvą į sieną, verčiau tris kartus giliai įkvėpkite, susikoncentruodama tik į įeinantį ir išeinantį iš nosies orą. Skaičiuokite – tik ne nuo vieno iki penkiolikos, bet nuo penkiolikos iki vieno, – pasirodo, tai reikalauja daugiau pastangų, todėl efektyviau… Norite naujesnių pasiūlymų? Jų radome Fredo Millerio knygoje “Kaip nusiraminti, kai jau visiškai, absoliučiai eini iš proto”.

• Visada po ranka turėkite ledinukų. Prieš praplyšdama įsimeskite vieną į burną ir susitelkite į vyšnios, avietės ar ananaso skonį. Atsispirkite norui sukramtyti. Kuo ilgiau čiulpsite ir atsiduosite skonio pojūčiui, tuo ramesnė pasijusite.

• Nešiokitės ką nors, kas primena nuostabiai praleistą laiką – tiks pajūrio akmenukas, atsivežtas po atostogų, ar bilietas į mėgiamo atlikėjo koncertą. Galima nešiotis rankinėje, o galima pasidėti matomoje vietoje namuose – svarbu įsmeigti ten akis, kai jaučiatės esanti ant ribos.

• Atmintyje kolekcionuokite kvapus. Kai prireiks, išsitraukite juos iš ten ir panirkite visa siela. Pavyzdžiui, kaip kvepėjo jūsų močiutės virtuvė? O kaip mamos naktiniai, dvelkiantys kvepalais, kuriuos ji mėgo, kai buvote maža?

Lina Baltrukonienė

“Mažylis”

"Veido" archyvas

Dėmesio, mamos ir tėčiai! Jei jūsų vaikas ėmė atsikalbinėti, verčiau prikąskite liežuvį ir nesivelkite į žodžių mūšį.

Dažna situacija: pasakote savo penkiamečiui “ne”, bet jis ima zyzauti –  kodėl ne, visi gali, tik jis vienas, vargšas, ne… Kai nepaisote maldavimų, jis galiausiai išspjauna: “Nekenčiu tavęs!”

Nelabai malonu. Tačiau pasak specialistų, atžarios replikos, prasivardžiavimas ir atsikalbinėjimas “bendra tvarka” yra normalus 5–6 metų vaikams. Supykę, susierzinę ar pasijutę nemylimi jie pratrūksta, nes nemoka valdyti emocijų. Be to, šio amžiaus vaikai prisirankioja šiurkščių frazių darželyje ir vėliau išmėgina jas namie, stebėdami, kaip reaguosite. Tai jums paprasčiausias testas. Jei jų burbuliavimas ar keiksmažodis sulauks atsako, veikiausiai vaikai (ar ne bjaurybės…) padidins negražių žodžių dozę. Tad nepasiduokite, bet ir nereaguokite perdėtai.

Bet kitiems tai galima!

Jokio skirtumo, dėl ko piktinasi vaikas – ar kad neturi Nintendo (kurį visi turi), ar kad negali vėlai vakare baigti žiūrėti krepšinio rungtynių (kai visiems leidžia), svarbiausia įsiklausyti į jo toną. Jei jis kalba ramiai, paaiškinkite priežastis, pvz.: “Vaikams reikia daugiau miego nei suaugusiems, tačiau mes galime rungtynes įrašyti.”

Deja, dažniau vaikai pila kaltinimus, taip tikėdamiesi įtraukti jus į ginčą ir galbūt jį laimėti. Nesivelkite. Net jei turite dešimt svarių priežasčių, protingiausia taktika būtų sutikti: “Taip, suprantu, kodėl tau tai atrodo neteisinga.” Ir stop. Vaikas – emocionali būtybė, ir nesvarbu, ką besakysite, jis ras dėl ko pasiginčyti. Verčiau savo sprendimą paaiškinti vėliau.

Tu man ne vadas!

Štai ką iš niekur nieko atšauna duktė, kai paprašote jos prieš valgį nusiplauti rankas. Bet jei atsakysite ką nors panašaus į “o, dar ir kaip esu, patikėk”, sulauksite pasipiktinimo bangos, kuri nė per žingsnį nepriartins vaiko prie kriauklės ir muilo. Psichologai rekomenduoja šitokį atsakymą: “Tu visiškai teisi, pati esi savo gyvenimo vadas. Ir gali rinktis. Arba plauni rankas ir eini valgyti, arba neplauni ir nevalgai. Spręsti tau.” Vaikas prityla ir… mokosi atsakomybės!

Tu kvaila!

Tai gali išsprūsti vaikui, kai jį drausminate (tarkime, barate, kad pastūmė sesutę), nes jis jaučiasi piktas, suerzintas ir – bejėgis. Jei tokius žodžius išgirdote pirmą kartą, gali būti, kad jis tikrina frazę, išgirstą iš draugo. Sakykite: “Mes šeimoje taip nešnekame. Gal galėtum rasti kitų žodžių?” Tuomet padėkite rasti geresnių būdų išreikšti savijautai, pvz.: “Aš pykstu ant tavęs, mama.” Įsitikinkite, kad vaikas supranta, kokie žodžiai yra leistini, o kokie – ne, ir jei tai pasikartos, bauskite. Beje, vaikas turi būti įspėtas, kokia bausmė jo laukia.

O man tas pats!

Mažieji tikrai moka sarkastiškai pademonstruoti nepasitenkinimą jūsų reikalavimais – ar tiesiog burbėdami panosėje, ar išraiškingai užvertę akis aukštyn mesdami “O, Dieve!” Jei po šios demonstracijos jis vis tiek vykdo paliepimą, protingiausia būtų tokius komentarus ignoruoti. Žinoma, tėvus pykdo vaikų nepagarba. Tačiau priversti jų savęs gerbti negalite. Pagarba užsitarnaujama aiškiai parodžius, kad vaiko pastangos jus sukurstyti paprasčiausiai neveikia. Žinoma, praverstų patiems nepamiršti girdint vaikui nelaidyti sarkastiškų pastabėlių. Jei atžala nedaro, ko paprašytas, mandagiai jam priminkite ir patikinkite, kad kartoti jums nepatinka.

Nekenčiu tavęs!

Tik nepriimkite asmeniškai. Iš tikro juk vaikas nori pasakyti, kad nekenčia  jūsų sprendimo. Gal ir norėtųsi jį už tai nubausti, tačiau dauguma specialistų siūlo pasakyti štai ką: “Suprantu. Nieko tokio.” Tai įteisins jo jausmus ir sušvelnins padėtį.

Pabaigai – tėčio Giedriaus pasakojimas. Jam einant pro duris, duktė šaukė: “Aš tavęs nekenčiu!” Tuomet atsivijo iki automobilio ir daužydama kumštuku langą tęsė: “Tu man dabar visai nepatinki!” Tėtis atidarė langą, pasakė, kad tai nieko baisaus, ir vėl uždarė. Duktė vėl pabeldė ir pripažino: “Na gerai, tėti, iš tikro aš tave myliu, tik labai siuntu!”

"Veido" archyvas

Dvimetuko auginimas šiek tiek primena skraidymą aukštyn žemyn sūpuoklėse. Kai jiems gera nuotaika, apipils tave juoku, glėbesčiuos, kvies šokinėti per balas. Bet po kelių minučių, tarsi vėjeliui papūtus, patemps lūpą, praplyš ašaromis arba išerzins iki atviro nervo. Pasak psichologų, šio amžiaus vaikai labai intensyviai išgyvena emocijas.

Tarp dvejų trejų metų mažieji žengia septynmyliais žingsniais pažindami ir suvokdami savo jausmus, tačiau vis dar nelabai moka juos suvaldyti. Jūsų užduotis šioje kritiškoje emocinio vystymosi stadijoje – kuo daugiau kalbėtis apie jausmus: mažylio, jūsų, močiutės ir Tomuko iš antros laiptinės. Pradėję dialogą, galėsite numatyti ir aptarti situacijas, kuriose veikiausiai plykstelės mažylio jausmai. Ir, žinoma, sugalvoti pageidaujamas tų jausmų liejimo formas.

Mažylis – laimingas

Strykčioja, gavęs sausainį, arba garsiai džiūgauja, kai į svečius ateina draugas.

• Paaiškinkite: “Tu laimingas, nes darai tai, ką mėgsti.” Tai padės vaikui susieti jo patiriamą džiaugsmą su pasaulio dėsniais. Taip pat skiepys gebėjimą padaryti save laimingą.

• Žingsnis toliau. Maždaug dvejų su puse prabunda mažylio empatijos jausmas. Skatinkite augantį jausmingumą kartu sugalvodami būdus, kaip pradžiuginti nusiminusį draugą.

Mažylis – liūdnas

Neranda savo meškiuko. Lūpytės virpa, skruostuku nurieda ašara. Arba “iškrenta iš veido”, kai reikia atsisveikinti darželyje. Susigūžia pagautas ką nors “priškadijęs”.

• Paaiškinkite: “Mums visiems kartais būna liūdna, ir tai normalu. Pagalvokime, kaip šią problemą išspręsti”. Labai svarbu įskiepyti mintį, jog visiems kartais būna liūdna, nes gyvenime ne viskas susiklosto taip, kaip norisi. Tačiau visad yra būdų pasijusti geriau. Svarbu kalbėti su vaiku apie negatyvias emocijas, kad jis nemanytų, jog tokie jausmai – kažkokie blogi ar baisūs.

• Žingsnis toliau. Tokio amžiaus mažyliams užspaudęs liūdesys – tai tarsi pasaulio pabaiga, juodoji skylė, įtraukianti iki paskutinio plaukelio. Jūsų užduotis pakelti vaiko nuotaiką ir apginkluoti “įrankiais”, kurių padedamas jis mokysis pats išsivaduoti iš liūdesio. Galite kai ką pasiūlyti: “Gal apkabinimas padės tau pasijusti geriau?” Arba: “Kaip manai, o gal pralinksmėsi žaidimų aikštelėje?”

Mažylis – piktas

Kaskart, kai ko nors reikalaujate ar pasakote “ne”, mažylis susierzina ir pavirsta spiegiančiu, grūmojančiu, gąlinčiu kąsti žvėrimi…

• Paaiškinkite: “Pyksti, nes negauni, ko nori”. Vaiko kaprizai tikriausiai turi galios jus sutirpdyti, bet būtų geriausia jiems nepasiduoti. Laikykitės savo taisyklių, nes jei nusileisite, vaikas suvoks, kad pakankamai ilgai spiegiant ir spardant galima kažko išsireikalauti. Pasakykite, kad suprantate, ko jis siunta, ir kad mielai jį apkabinsite, kai jis nusiramins. Tik nuo jūsų priklauso, ar mažylio pyktis priges ir jo jausmai pasuks kitu keleliu.

• Žingsnis toliau. Išnaudokite galimybę padėti mažyliui rasti būdų, kaip pačiam “susireguliuoti” emocijas, kad gyvenime susidūrus su neteisybėmis jam pavyktų išvengti sprogimo. Tik būkite kantrūs, nes šito nemoka ir  daug suaugusiųjų. Galite išmokyti nuleisti garą, įteikę “pykčio lėlytę”, ant kurios vaikas gali išsirėkti, pavadinę kokią nors vietą “pykčio kampeliu”, kur jis gali nuleisti garą. Tuomet mažylis žinos, ką jam daryti, kai jau ims dūmai rūkti. Praėjus pykčio priepuoliui, galite pasikalbėti apie geresnius būdus jam įveikti. Pvz.: “Suprantu, kad pikta, kai brolis neleidžia žaisti su jo traukiniu, bet ką vietoj kandžiojimosi galėjai padaryti kitaip?”

Mažylis – bijo

Susidūręs su nepažįstamu žmogumi ar nauja veikla, vaikas išsigąsta ir slepiasi už jūsų. Arba tai, kas nejaudino jo anksčiau – liftas, vorai, atsisveikinimas nakčiai – staiga ima jį labai gąsdinti.

• Paaiškinkite: “Bijai, nes jaudiniesi, jog nutiks kažkas bloga.” Įvardykite ir pripažinkite išklibusius mažylio jausmus, bet tuo pačiu teikite, kad jo baimės – mažiau susijusios su realybe, o labiau – su jo paties požiūriu į situaciją.

• Žingsnis toliau. Tikinkite vaiką, kad jis saugus, kalbėdami apie asmeninę patirtį. Pvz.: “Aš irgi bijojau pabaisų, bet taip niekad niekad jų ir nemačiau. Jos tik sukurtos knygoms ir filmams.” Mokykite vaiką negyventi baimėje, o atrasti savyje savybių, kurios padės pasijusti drąsiam ir pasitikinčiam. Kai mažylis ima virpčioti, pasiūlykite išsitraukti mylimą žaisliuką, atsisėsti prie draugo arba prisiminti ką nors smagaus. Ir kuo dažniau priminkite situacijas, iš kurių jis sėkmingai išbrido, nepaisant pradinio išgąsčio.

"Moters savaitgalio" archyvas

Na, neauga tie vaikai visai jau kaip kokia žolė. Aišku, jais reikia rūpintis, auklėti. Ir netiesa, kad auklėti reiškia kuo daugiau vaiką drausti. Tik leisdami išbandyti nustatytas ribas ir keisdami daugelį “negalima” į “galima”, išauginsime pasitikintį savimi ir savo jausmais žmogų.

Tėvai turi greitai ir užtikrintai įvaldyti pačią sunkiausią pasaulyje profesiją: auginti ir auklėti vaikus. Ir svarbiausia – nėra jokių mokyklų ir universitetų, kur išmokytų būti mama ar tėčiu, tiesiog gimsta vaikelis – ir per sekundę iš paprasto vyro ar moters tenka pavirsti į tėtį ir mamą.

Kad ir kiek knygų perskaitytų tėvai apie vaikų auklėjimą, visada kažkur giliai išliks susirūpinęs ir kaltinantis vidinis balsas: “Ar aš viską padarau, kad mano vaikas augtų laimingas?”, “Ar sugebu derinti darbą, pomėgius ir rūpinimąsi vaiku?” O labiausiai sąžinės priekaištus ir kaltę kels mintis: “Ar aš moku vaikui parodyti, kad jį myliu?”

Tačiau jeigu žiūrėtume iš vaiko pozicijos, paaiškėtų, kad jam reikia tikrai nedaug: tikėti, kad jį priims tokį, koks yra, pajusti, kad jis reikalingas, žinoti, kad jis saugus. Psichologai išskyrė keletą vaiko vystymosi pakopų, kurių metu svarbu gauti iš suaugusiųjų tam tikrus leidimus ir patvirtinimus.

Veikimo pakopa (nuo 6 iki 18 mėnesių)

Šiame etape vaikas nori tyrinėti, kurti, eksperimentuoti, atrasti ir išbandyti tai, kas anksčiau buvo nežinoma ir nepasiekiama. Vystosi kūrybiškumas ir intuicija.

Šioje stadijoje reikalingi leidimai, patvirtinimai:

• Tu gali domėtis viskuo ir viską tyrinėti. Svarbu sukurti namie saugią aplinką, kad vaikas galėtų prisiliesti prie visko, kas jį domina, paimti daiktus, kurie jam įdomūs. Suaugusių pareiga – apsaugoti vaiką ir suteikti jam paramą, o ne uždrausti jam liesti ar daugybę kartų mesti ant žemės žaisliuką arba savo kojinę.

• Tyrinėdamas gali naudotis visais savo pojūčiais. Mažas vaikas pasaulį priima ir suvokia per penkis pojūčius: klausą, regėjimą, lytėjimą, skonį, kvapą. Todėl drąsiai leiskite vaikui rankomis valgyti ir liesti maistą, skanauti įvairius naujus skonius (rūgštų, sūrų, saldų – ir kartų taip pat), uostyti gėles, prieskonius, liesti įvairios faktūros daiktus, vaikščioti basomis, žaisti su vandeniu, smėliu, akmenukais, klausytis muzikos ir gamtos garsų, leisti pabarškinti puodų dangčiais, stebėti įvairių spalvų daiktus ir pan.

• Aš tave myliu bet kokį. Ar vaikas būtų aktyvus, ar ramus ir tylus, reikėtų juo žavėtis, džiaugtis ir jį priimti. Svarbu pastebėti ir pasidžiaugti viskuo, kad ir ką vaikas darytų, net jeigu tai būtų jo išpiltas ant grindų vanduo ar miltais išbaltinta virtuvė.

Jeigu negauna šių leidimų, vaikas užauga amžinu kovotoju, nepaklūsta taisyklėms, jaučiasi suvaržytas, gali būti pavydus, kerštingas, ignoruoti ir nepasitikėti savo pojūčiais bei poreikiais.

Mąstymo pakopa (nuo 18 mėnesių iki 3 metų)

Vaikas atsiskiria nuo tėvų ir vystosi jo nepriklausomas mąstymas. Labai svarbu pripažinti jo savarankiškumą, individualumą, originalumą.

Šioje stadijoje reikalingi leidimai, patvirtinimai:

• Džiaugiuosi, kad pradedi galvoti savarankiškai. Svarbu gerbti ir toleruoti vaiko norus, pasirinkimus, apsisprendimus. Duokite galimybę pasirinkti: apsirengti mėgstamą drabužį, valgyti patinkantį maistą, žaisti norimą žaidimą ir pan. Nepirškite vaikui savo nuomonės ir įsitikinimų, nepamirškite, kad vaikas galvoja už save, o jūs – už save.

• Tu gali sakyti “ne”. Svarbu leisti vaikui atmesti ar išbandyti nustatytas ribas, nepulti į paniką, jeigu mažylis nuolat prašo parduotuvėje penkių šokoladukų, nors buvo sutarta, kad pirksite tik vieną. Reikia didžiulės kantrybės ir ištvermės, kad tokias vaiko derybas ir isteriškus reikalavimus sutiktumėte supratingai ir neprarastumėte pusiausvyros.

• Gali jausti pyktį, bet negali žaloti savęs ar kitų. Svarbu nedrausti vaikui pykti, jokiu būdu nesakyti: “Jeigu pyksi, tavęs nemylėsiu”, “Pykti negražu” ir pan. Reikėtų įvardyti vaiko pyktį, tačiau neleisti jam agresyviai elgtis: “Matau, kad tu dabar labai piktas, bet spardyti kito vaiko negalima.”

• Tu gali atsiskirti nuo manęs, o aš vis tiek tave mylėsiu. Reikėtų vaikui parodyti, kad net jeigu jis galvoja ir elgiasi kitaip negu jūs – viduje jūs jį mylite ir priimate. Taip, netgi tada, kai vaikas isteriškai klykia.

Jeigu vaikas negauna šių leidimų, jis užauga nepasitikintis savimi, prastai save vertinantis, nemokantis daryti sprendimų, liguistai priklausomas, gali būti perdėtai agresyvus.

Identiškumo ir jėgos pakopa (nuo 3 iki 6 metų)

Vaikas mokosi atskirti, kas yra tikrovė, o kas – fantazija, bando rasti atsakymą į klausimą: “Kas aš esu, o kas yra kiti?” Labai svarbūs tampa filmai, pasakos, pamokančios istorijos.

• Tu gali tyrinėti, kas esi ir kas yra kiti žmonės. Svarbu kalbėtis su vaiku apie jo pomėgius, svajones, norus, net jeigu jie atrodo nerealūs ar naivūs. Reikėtų kartu planuoti ateinančią dieną, derinti vaiko norus su kitų šeimos narių planais. Galima apsvarstyti, kuo vaikas norėtų būti užaugęs, kokios apskritai yra profesijos.

• Tu gali būti stiprus ir prašyti pagalbos. Reikėtų leisti vaikui klysti ir būti silpnam, o kai reikia – jam pagelbėti. Taip pat reikėtų suteikti vaikui progų laimėti, būti lyderio vaidmenyje, ką nors organizuoti: pačiam pagaminti nesudėtingą patiekalą, nueiti į parduotuvę, suplanuoti savaitgalio išvyką, išrinkti, į kokį filmą eis kartu su šeima ir pan.

• Tu gali sužinoti savo elgesio pasekmes. Svarbu kartu su vaiku pasikalbėti, koks elgesys kokias pasekmes išprovokuoja, kaip reikėtų elgtis su draugais ar šeimos nariais, kad nekiltų konfliktų, o jeigu atsitiko taip, kad susipyko – kaip kuo geriau tą ginčą išspręsti. Tinka apsvarstyti moralines ir etikos normas, būtinai paklausiant vaiko ir pagvildenant su juo, o kodėl žmonės sugalvojo bendravimo taisykles?

• Man priimtini visi tavo jausmai. Įvardykite vaiko jausmus, nes jis dar to nelabai gali pats padaryti, tačiau jau neblogai skiria, ką jaučia kiti žmonės. Todėl nėra prasmės nuo jo slėpti, ką jūs jaučiate, geriau atvirai išsipasakokite. Nereikia drausti vaikui jausti ir parodyti, ką jaučia. Jeigu liūdna – tegu verkia, jeigu pikta – tegu garsiau kalba ar padaužo pagalvę, jeigu bijo – tegu prisiglaudžia ir pasislepia už jūsų, jeigu džiaugiasi – tegu garsiai juokiasi, šokinėja ar dainuoja.

Jeigu vaikas negauna šių leidimų, jis gali užaugti uždaras, vengiantis užmegzti ryšius, bijantis būti atsakingas, nežinantis bendravimo normų ir taisyklių, nepasitikintis savo jausmais, neturinti savo vidinio “aš”.

Struktūros ir įgūdžių pakopa (nuo 6 iki 12 metų)

Šiame etape vaikas išmoksta taisyklių, kurios padės sutarti su kitais, susikuria vertybių sistemą. Vystosi socialiniai ir emociniai įgūdžiai, vaikas intensyviai mokosi.

• Tu gali spręsti savarankiškai arba kreiptis pagalbos. Svarbu vaikui leisti dirbti pačiam ten, kur jis sugeba, ir pasiūlyti pagalbą ten, kur jam per sunku. Jeigu vaikas nusivilia savo darbu ir jį kritikuoja, reikia rasti nors mažą smulkmeną, už kurią galima pagirti ar padėkoti. Reikėtų paskirti vaikui tokius darbus ar pareigas, kurios yra pagal jo jėgas ir įgūdžius.

• Tu gali pasikliauti savo intuicija ir jausmais. Suteikite vaikui laisvės pačiam rasti sprendimus, ieškoti išeičių, analizuoti ir sugalvoti strategijas. Jeigu vaikas renkasi būrelius – tegu tai daro remdamasis savo norais, o ne jūsų vaikystės svajonėmis.

• Tu gali pagalvoti, kada sakyti “taip”, kada “ne”, ir pasimokyti iš savo klaidų. Svarbu leisti vaikui pasirinkti – sutikti ar nesutikti su jūsų pasiūlymais. Augdamas vaikas vis labiau norės būti su draugais ir vis rečiau priims jūsų siūlymus ir idėjas. Svarbu neįsižeisti ir nekritikuoti vaiko, kad jis atitolsta, nes taip jis mokosi gyventi ir būti suaugęs.

• Man patinka augti kartu su tavimi. Išgyvenkite kartu su vaiku augimo džiaugsmą ir sunkumus, išklausykite vaiko pasakojimus, nors jis ir pasakotų nuobodžiai ar tik iš savo varpinės. Būdami kartu, prisiminkite savo vaikystę, papasakokite savo vaikystės istorijas, pabandykite vėl pasijusti vaiku, kad galėtumėte geriau suprasti savo atžalą.

Negavęs šių patvirtinimų vaikas gali užaugti be vidinės struktūros, pasiduodantis kitų įtakai, neturinti aiškios vertybinės sistemos, bijantis suklysti ir rizikuoti.

"Veido" archyvas

Kai girdžiu mamą kalbant apie savo nervingą vaiką visada paklausiu, ką ji turi omeny?
Kadangi nėra griežto apibrėžimo, kas tas nervingumas, po juo lyg po skėčiu gali slėptis daugelis nemalonių dalykėlių.

Gal vaikas pernelyg jaudinasi dėl smulkmenų, gal greit supyksta ar susigraudina? O gal visko bijo ar tiesiog yra užsispyręs kaip ožiukas?

Dažniausiai būna vieno ar kito, o ne taip jau retai – ir visų išvardytų “blogybių” derinys. Nors, aišku, visos labai norėtume, kad mūsų vaikai būtų ramūs, drąsūs ir paslaugūs, bet dažniausiai jie būna… labai panašūs į mus vaikystėje.
Pagrindinės vaikų nervingumo priežastys yra dvi, ir per eilę metų dar niekas neatrado nieko naujo – tai genetinis polinkis (paprasčiau tariant, nervingų tėvų nervingi vaikai) ir nepalanki aplinka.

Nervingi tėvai

Kaip matome, priežasčių ieškoti toli nereikia: jos visos apsiriboja namų slenksčiu, todėl didelė dalis atsakomybės krinta ir ant mūsų pečių. Aišku, nėra malonu prisipažinti, kad pačios esame nervingos, todėl dažna mama net bando teisintis: “Na taip, aš gal irgi nervinga, bet tikrai ne iki tokio lygio!” Turiu su jomis sutikti, nes tikrai nemačiau nė vienos griūvančios ar trepsinčios, jei tėčiai nenuperka joms naujos suknelės. Bet turbūt ne viena iš mūsų esame trinktelėjusios durimis, kai mums prieštarauja, ar pakėlusios balsą, kai mūsų neklauso. Daugelis bijome lygiai taip, kaip ir mūsų vaikai, tik ne raganų, tamsos ir baubų, o viršininkų, ligų ir sąskaitų už šildymą. Tik bijome tyliai, kunkuliuojančias emocijas gniauždamos viduje… Dažniausiai pamirštame, kad mes ir vaikai esame skirtingų amžiaus grupių, ir tai, kad už mūsų pečių jau slypi gili patirtis ir mokėjimas (ar bent jau bandymas) suvaldyti emocijas. Be to, nervingos mamos tikriausiai irgi yra savo nervingų tėvų vaikai…

Pavyzdžiai “įkvepia”

Labai svarbi ir aplinka, kurioje vaikas auga. Augdamas mažylis stebi tėvus ir mokosi iš jų ne tik kalbėti, valgyti ir judėti, bet taip pat ir to, kaip elgtis esant stresinei situacijai. Jei tėvai nesivaldo – nesivaldys ir vaikai. O jei pagrindiniai vaiko “auklėjimo” metodai yra kaltinimai, rėkimas ar net mušimas, aišku, kad vaikas ir pats taip elgsis su aplinkiniais. Vaikai dar nemoka atsirinkti, kas gerai, kas blogai. Kol vaikas mažas – tėvai jam yra didžiausias autoritetas, ir visa tai, ką jie daro, yra “verta ir teisinga!” Todėl, kai mūsų ūgtelėjęs mažylis išrėkia mamai į akis: “Tu kvaila ir nieko nesupranti!”, visai galimas dalykas, kad šituos “perlus” į besivystantį vaiko žodyną kadaise įdėjome patys. Aišku, pasaulis pilnas ir kitų mokytojų, bet pagrindiniai visada lieka tėvai.

Yra ir tokių pavyzdžių, kai norėdami priversti vaiką paklusti, tėvai uždaro jį į tamsų sandėliuką ir (arba) pagrasina, kad “ateis ragana!”, o paskui stebisi, kodėl po kelių tokių “auklėjimo” seansų vaikas pradeda šlapintis į lovą. Arba veda vaiką pas gydytoją, nes jis “pradėjo bijoti visokių nesąmonių!”

Ir genai , ir aplinka…

Blogiausiai, kad iš savo tėvų paveldėjęs polinkį nervintis mažylis tuo pat metu yra veikiamas ir nervingos aplinkos. Stresas šeimoje, tėvų skyrybos, bendraamžių patyčios prisideda prie vaiko emocijų nestabilumo ir skatina augti jo nerimą ir baimę.

Kai kurie specialistai teigia, kad nemažą vaidmenį vaidina ir mityba. Pasak jų, vaikai, turintys virškinimo sutrikimų, negaunantys pakankamai kokybiško ir valgantys daug sintetinio maisto, gali būti nervingesni.

Nervingumo požymiai

Nervingi vaikai gali būti puikiai fiziškai ir protiškai išsivystę, tiesiog greit įsižeidžiantys ir dirglūs. Vieni bijo daiktų ar situacijų (vorų, lifto), dar kiti nuolat skundžiasi įvairiais skausmais ir sutrikimais (hipochondrija), nors jokie tyrimai nerodo ligos. Dažnai nervingi vaikai turi nevalingus raumenų susitraukimus (tikus), gali turėti blogų įpročių: kramto nagus, čiulpia pirštą ir pan. Daugeliui pasireiškia miego sutrikimai: problemos užmigti, košmarai, prabudimai naktimis.

Neretai sutrinka valgymo įpročiai. Dažniau nervingi vaikai būna nevalgūs, bet kai kuriems pasireiškia ir nepaaiškinamo alkio priepuoliai, kurie, matyt, tam tikrose situacijose suteikia nusiraminimą. Nervingi vaikai dažnai gali turėti temperatūros, nepaaiškinamos jokiomis kitomis priežastimis ar kvėpavimo sutrikimų, pvz., sunku įkvėpti, “trūksta oro”, giliai dūsauja. Kai kuriems gali atsirasti naktinis šlapinimasis, viduriavimas ar vidurių užkietėjimas, vėmimas.

O gal tai nerimo sutrikimas?

Gali būti, kad mūsų nervingas vaikas tiesiog bando susidoroti su vadinamuoju nerimo sutrikimu, kuris dažniau vargina suaugusiuosius, bet gali pasireikšti ir vaikystėje. Nerimas gali būti labai įvairus ir pasireikšti bet kurioje vaiko gyvenimo srityje. Blogiausia, kai pasireiškia visose iš karto. Tada nerimas vadinamas generalizuotu.

• Generalizuotas nerimas. Jis diagnozuojamas, jei užsitęsia ilgiau kaip 6 mėn. Vaikas jaučia įkyrų nerimą ir baimę, kuriuos lydi stresas. Jis gali skųstis galvos skausmais ir pykinimu, gausiai prakaituoti, drebėti. Jis jaučia plakančią širdį, jį vargina skrandžio ar pilvo skausmai. Užsitęsus ligai gali atsirasti skrandžio opos. Vaikas nuolat įsitempęs, dirglus, verksmingas, gali sapnuoti košmarus, demonstruoti pykčio priepuolius. Jis nerimauja, ruošdamasis eiti į kokį nors renginį ar įstaigą, skundžiasi nuovargiu ar bloga savijauta. Gali atsirasti elgesio problemų mokykloje.

• Atskyrimo nerimas. Šis nerimas paprastai pasireiškia apie 7 gyvenimo metus, kai vaikui reikia eiti į mokyklą. Tada jį apima didžiulė ir nepaaiškinama baimė būti atskirtam nuo namų aplinkos ir tėvų. Vaikas verkia ir maldauja nevesti jo į mokyklą. Jam gali pasireikšti krūva negalavimų (pykinimas, pilvo skausmai), kurie galėtų būti priežastimi neiti į mokyklą. Namų aplinkoje ir esant tėvams vaiko elgesys būna normalus.

• Socialinis nerimas. Pastarasis pasireiškia vaiko troškimu būti namie. Jis trokšta būti vienas arba su tėvais. Vengia būti tarp bendraamžių, bijodamas patyčių arba dėl to, kad jaučiasi neturįs reikalingų grupėje bendravimo įgūdžių. Kiti paniškai bijo bendros sportinės veiklos, varžybų, vasaros stovyklų.

• Atsilikimo nerimas. Toks nerimas gali pasireikšti vaikui, kuris nemoka gerai skaityti ar skaičiuoti. Bijodamas patyčių jis gali supanikuoti ar net susirgti, jei, pvz., pakviečiamas prie lentos. Nepasižymintis sportiniais gabumais, net ir gerai besimokantis, vaikas gali bijoti fiziškai stiprios klasės. Išryškėja vengimas dalyvauti klasės veikloje.

Kaip padėti mažyliui

Pagrindinė pagalbos priemonė – ramybė. Ramybė namie, šeimoje, stabilūs tėvų santykiai. Kita svarbi priemonė – kantrybė. Vaikas netaps angelu nei per savaitę, nei per mėnesį. Reikia apsišarvuoti kantrybe ir kiekvienoje gyvenimo situacijoje rodyti vaikui pavyzdį, kaip ramiai ir nepanikuojant išspręsti visas problemas. Ką tik paminėjau ir trečią “vaistą” – tėvų pavyzdys, nors tėvai ir prieštarauja: ” Mes po darbo grįžtam pavargę, todėl mažiausiai trokštam elgtis pavyzdingai!” Deja, tai būtina, ir turime apie tai prisiminti jau prieš rakindami namų duris. Tai labai greitai duoda vaisių ir neilgai trukus džiaugsimės, išmokę valdyti savo emocijas. Blogiausiu atveju, kai kurie specialistai siūlo netgi laikinai atskirti vaiką nuo nervingos mamos (jeigu ji tokia), kad jį kurį laiką prižiūrėtų ramesni giminaičiai. Nežinau, ar toks variantas mūsų visuomenėje yra realus ir ar nepažeidžia žmogaus teisių (na, nebent tėvai asocialūs), bet negaliu nesutikti, kad rami auklė, kontroliuojanti savo emocijas, būtų visai nebloga terapijos priemonė. Dar geresnis variantas, kai tėvai supranta vaiko būklės priežastį ir stengiasi keistis patys. Ketvirta gydymo priemonė – dėmesys. Į kiekvieną vaiko nervingumo apraišką (nerimą,baimę, pyktį) reikia žiūrėti įsijautus, su simpatija ir taktu. Būtina palaikyti vaiką jam nerimą keliančiose situacijose, pvz.: uždegti naktį lemputę, jei vaikas bijo tamsos. Kai kuriems vaikams “pasveikti” padeda dienotvarkė ir disciplina, reguliarūs miego ir valgymo įpročiai, kitiems – lengvas humoras. Jei įmanoma, galima nors trumpam pakeisti aplinką ir kažkur išvažiuoti, kad ir į užmiestį, kur daugiau saulės, gryno oro ir gamtos. Aišku, tokios išvykos turėtų būti reguliarios ir geriausia, kad jose dalyvautų visa šeima.  Rekomenduojamas sveikas maistas, daug vaisių, daržovių ir skaidulų.

Iš dienotvarkės – išbraukti

Draudžiama rėkti, įžeidinėti ir kritikuoti. Vaikai kitaip supranta pasaulį nei suaugusieji. Išjuokiant neramų vaiką ar pykstant dėl jo baimių galima tik pabloginti situaciją. Vaikų mąstymas dar tik formuojasi, todėl jiems reikia meilės ir paramos.

Nepatariama girdint vaikams kalbėti apie tai, kokie jie nervingi.

Reikėtų peržiūrėti ir mitybą. Nervingiems reikėtų vengti kakavos ir šokolado, vartoti mažiau cukraus ir cheminių maisto priedų.

Gal gydyti?

Tik įsigilinus į vaiko gyvenimo istoriją galima pradėti kalbėti apie gydymą. Jei, išklausęs tėvų nusiskundimus gydytojas neįtaria jokios rimtos ligos, keliančios grėsmę vaiko sveikatai ar gyvybei, jis greičiausiai neskirs jokio gydymo ar rekomenduos tik raminamąsias arbatas ar vaistažolių preparatus.

Rimti vaistai (benzodiazepinai ar antidepresantai) tokiais atvejais skiriami labai atsargiai, nes nėra pakankamai įrodymų, kad jie veiksmingi nervingiems vaikams, o apie jų poveikį besivystančioms smegenims nėra labai daug žinoma. Geriau rekomenduojama apsilankyti pas vaikų psichologą ar šeimos santykių specialistą, kuriuo vaikas pasitikėtų ir išmoktų nusiraminimo strategijų. Puikiai padeda relaksacinės priemonės, meditacija, kai kuriems – elgesio ar žaidimų terapija.

"Veido" archyvas

Gera mama visada būna su savo vaiku? Tai kad ne… Gera mama moka laiku vaiką paleisti ir skatinti jo savarankiškumą. Mokydama mažylį pažaisti vieną, jūs toli gražu neatstumiate jo ir jūsų ryšys nesilpnėja.

Laiškas:

“Dukrytei – tuoj dveji. Darželyje ji itin mėgsta ilgiausiai dėlioti dėliones. Tačiau namie ji kelias sekundes pamėgina, praneša – “negaliu!” ir prašo, kad dėliočiau aš. Nemanau, kad taip ji tiesiog prašo dėmesio, nes žino, jog vis tiek būsiu šalia ir dalyvausiu žaidime. Nėra tos dėlionės jai ir per sudėtingos – pirštuku puikiai parodo, kur kokia detalė tinka. Susirūpinau, kodėl ji nededa jokių pastangų, kad kas nors išeitų, o iškart meta ir pasiduoda…” – rašo Auksė.

Šis klausimas yra aktualus daugeliui tėvų. Turiu keturis vaikus ir galiu pasakyti, kad ir mums jis buvo labai aktualus, kai… šią “fazę” išgyvenome pirmąjį kartą. Dabar – jeigu mažiausioji pasakys, kad ji kai ko nemoka – iš pradžių pasakysiu, kad parodytų, kaip ji nemoka, o jei iš tiesų “nemokės”, tai atsisėsiu šalia ir visaip neteisingai bandysiu “padėti”, kad ji mane taisytų ir iš esmės viską darytų pati. Ir, žinoma, visai dėl to nesijaudinsiu.

Kaip žaisti kartu

Darželyje nėra tokio artimo ir mylimo žmogaus, kurio artimo kontakto taip norėtųsi. Namie – yra. Ir ji nori ne tik žaisti stebima, bet ir žaisti kartu. Tiksliau – kad dėlionę dėliotumėte jūs. Tad pasiūlykite, kad vieną detalę dedate jūs, o kitą – ji. Bet tik kad nebūtų taip, kad jūs įdedate per sekundę, o jai reikia galvoti (tai gali atbaidyti norą dėlioti dėliones kartu su suaugusiaisiais). Geriau garsiai “galvokite”, kur detalė geriausiai tiktų, kodėl ji, pavyzdžiui, NEtiktų vienoje ar kitoje vietoje. Mažylis klausysis, o kartu lavės jo kritinis mąstymas, jis pradės pastebėti įvairias detales, mokysis, pavyzdžiui, geometrinių formų: “Chmmm… šita detalė čia netiks, nes mano detalė kampuota, o čia – apvali vieta”, – ir pan.

Trys laipteliai

Taip, išmokti dėti pastangas svarbu, nes to reikės daugelyje gyvenimo sričių. Tačiau ne mažiau svarbu išmokyti vaiką žaisti savarankiškai, vieną be suaugusiojo. Tai – labai svarbi tėvystės užduotis. Gebėjimas žaisti savarankiškai (sugalvoti žaidimą, jį žaisti ir užsiimti “su savimi”) yra įžanga į savarankišką gyvenimą, tikslo užsibrėžimą, jo siekimą ir pan.

Mokantis būti savarankiškam yra trys laipteliai.

• NEsavarankiškumas: “Padaryk už mane!”

• Savarankiškumas: “Padarysiu pats.”

• Bendradarbiavimas: “Darome kartu.” (Vaikas moka ir daro pats, tačiau paprašo pagalbos, kai jos reikia.)

Svarbu yra ir neskubėti peršokti nuo vieno laiptelio ant kito, ir per daug ant vieno kurio neužsistovėti. Trečiąjį laiptelį normalios raidos vaikas vidutiniškai turėtų pasiekti baigiantis tretiesiems gyvenimo metams. Ir dar. Šie laipteliai svarbūs ne tik vaikui, bet ir jums, nes būtent vaiko raida moko mus būti kuo geresnius tėvus.

Pamažu, mėnesiams bėgant

• Iki pusantrų metų. Mažylis paprastai nelabai moka žaisti pats arba pažaidžia labai trumpais intervalais (nes vis ieško mamos: arba fiziškai, arba akimis). Kita vertus, 14–18 mėnesių vaikai jau nori viską daryti patys, tačiau jiems vis dar reikalingas fizinis tėvų artumas, “darymas kartu”. Pasiruoškite tam. Daugelis juk galvojome – va, išmoks vaikas vaikščioti, palengvės. Atvirkščiai. Tenka tiek visko “daryti kartu”, kad oj oj oj!

• Sulaukęs pusantrų metų, mažylis jau turėtų galėti pabūti (pažaisti) vienas. Jeigu vaikas rodo ženklus, kad yra tam pasiruošęs, leiskite. Jeigu nerodo, padėkite jam to mokytis. Esu mačiusi mamų, kurios – kai vaikas žaidžia – stengiasi sėdėti šalia, žaisti kartu. Žinoma, to reikia, tačiau…vaiką reikia ir paleisti. Nebeapgobti jo rūpesčiu NUOLAT. Nebepaduoti aukščiau padėto žaisliuko, kai jis jo nepasiekia (geriau laukti, kol pabandys pats, ir nepavykus ateis bei paprašys pagalbos).

• Dvejų metų vaikui suaugęs reikalingas “užvesti ant kelio”. Tad pradėkite žaisti kartu (ištraukite lėles, puodus, nueikite į smėlio dėžę ir paduokite šaukštus, pavaidinkite liūtą ir pan.), o toliau leiskite vaikui žaisti pačiam. Na, nebent apsilaižydama “prarykite” didžiulį gabalą smėlio dėžėje iškepto pyrago!

• Maždaug nuo trejų jūsų pypliukas jau ir sugalvoti viską gali pats, nes jo vaizduotė ir kūrybingumas – beribiai. Tik nepamirškite, kad žaislai turi būti paprasti, skatinantys kūrybiškumą (kubeliai, kamuoliai, lėlės, apklotėliai… Geriausia – ir be elementų, nes vaikas viską puikiausiai “įgarsins” pats!) Trejų–ketverių metų vaikai erdvėse be jokių žaislų tuoj pat sugalvos, kaip panaudoti batus, batų raištelius, kojines ir pan.

• Šešerių metų vaikas jau turėtų būti savarankiška asmenybė. Teko skaityti knygoje: “Jis pavalgys pusryčius, “dings”, pavalgys pietus ir…vėl “dings”. Persimesite žodžiu kitu, tačiau iš tiesų tik bendros vakarienės metu pasikalbėsite apie tai, kas vyko jo pasaulyje visą dieną. O po vakarienės būtų gerai kartu pažaisti stalo žaidimą, kortomis, padainuoti – bet ką, ką esate pratę daryti kartu. Kad per tas kelias valandas per dieną išliktumėte artimi su žmogučiu, kuris dar vos prieš keletą metų buvo įsikibęs jūsų it koks kibis.

Kaip mokyti vaiką

1.    Slėpynių nauda. Jau nuo kūdikystės žaiskite slėpynių. Taip vaikas supras, kad jūs išeinate, tač2.    iau pareinate, neišnykstate.

2.    Fizinį kontaktą pamažu keiskite balso kontaktu. Kalbėkite su vaiku iš virtuvės, iš vonios (dušo), iš kito kambario, o ne veskitės jį visur su savimi. Žinoma, jei vaikas verkia, jei iš tiesų ne(be)randa veiklos pats, tai jau kitas reikalas.

3.    Atsiskirkite pamažiukais. Jam ūgtelėjus, jeigu matote, kad vaikas gali pabūti vienas – leiskite. Nori paėjėti vienas į priekį – leiskite. Tik mokydami vaiką savarankiškumo nepamirškite, kad jam reikia ir jūsų artumo. Kai mažylis nebenori būti vienas, ateikite. Pavyzdys: kūdikis žaidžia naminėje kėdutėje. Mama nelenda, nekalba su juo (tą padarys, kai jis norės būti kartu). Kai mažyliui pabosta, jis balsu ir elgesiu tą parodo. Mama ateina, bet neima ant rankų, o pakalbina, pajuokina, pažaidžia kokį pirštų žaidimuką ir paduoda kitą žaisliuką. Ir taip keletą kartų. Kai kūdikis kone tiesiogine prasme jau “lipa” iš naminės kėdutės, mama supranta, kad kūdikiui savarankiški žaidimai nusibodo, laikas žaisti kartu.

4.    Negriaukite pasitikėjimo jumis. Net baisu, kiek tėvų jį sugriauna dėl tokio kvailo dalyko kaip kelios ašaros atsisveikinant. Tač6.    iau nepasprukti, o atsisveikinti ir pasakyti, kad išeinate – būtina. Tai ypač7.     sunkiai suprantama vyresnės kartos žmonėms: “Ko č8.    ia virkdai vaiką? Matai, ką padarei?” Nepasiduokite šioms provokacijoms. Jeigu norite pasitikėjimo, teks jį užsitarnauti. Tik žinodamas, kur jūs, ir žinodamas, kad jam nemeluojate (nors tiesa ir skaudi), vaikas jausis saugus ir pasitikės jumis.

5.    Padėkite, o ne mokykite savarankiškumo. Mokyti vaiko to, kas natūralu, nereikia. Pakanka sudaryti sąlygas, leisti. Vaikui reikia nuolatinio ryšio, tač10.    iau ir atstumo. Pusiausvyros tarp buvimo su jumis ir buvimo savarankiškai. Stebėkite vaiką ir sudarykite jam sąlygas jaustis artimam su jumis, tač11.    iau ir tyrinėjanč12.    iam pasaulį savarankiškai.

6.    Netieskite pagalbos rankų vos vaikui susidūrus su kliūtimi. Jeigu matote, kad vaikas kliūtį gali įveikti pats, padrąsinkite žodžiu – tu gali tai padaryti, kišk taip, važiuok į dešinę, patrauk knygutę ir pan. Pavyzdžiui, iš pradžių užstrigus vaikštynei padėkite, bet pamažu skatinkite išspręsti problemą pač14.    iam. Neilgai trukus pastebėsite, kad įstrigęs mažylis visaip judina arba patraukia “kliūtį”, o ne verkia, prašydamas jūsų pagalbos. Beje, “išlaisvinęs” vaikštynę mažylis apdovanos jus išdidžiausia pasaulyje šypsena!

7.    Skatinkite vaiko ryšius su kitais artimais suaugusiaisiais: seneliai, jūsų draugai, tetos ir kiti artimi žmonės – visi jie moko atsiskirti nuo tėvų ir pasitikėti kitais suaugusiaisiais. Kuo anksč16.    iau vaikas supras, kad pasaulyje draugiškai nusiteikę ne tik jūs, tuo lengviau jam bus atsiskirti.

Tačiau yra dienų, kai vaikas visai nenori būti savarankiškas. Ir nieko čia tokio. Tomis dienomis būkite kartu ir darykite viską kartu. Ir net už vaiką, jei matote, kad jam to reikia tądien. Nes kitą dieną jis vėl viską darys savarankiškai. Juk visiems visko būna.

"Veido" archyvas

Sėdi mažylis smėlio dėžėje: vienoje rankoje kastuvėlis, kitoje – kibirėlis, prie kojų pūpso dar keletas mašinyčių. Pipiro veidą nutvieskusi palaiminga šypsena. Tačiau vos smėlio draugas ištiesia ranką į jo žaisliuką, tas mažas angeliukas lyg drakoniukas išrėkia: “Čia mano! Ne-duo-siu!”. Pažįstama situacija, tiesa?

Blogiausia, kad tuomet nežinote, kaip elgtis. Juk tarsi nepatogu – į jus viltingai įsminga ne tik mažos vaikų akutės, bet ir kupini priekaištų suaugusiųjų žvilgsniai, laukdami, ką jūs dabar savo “gobšuoliui”…

Ir ką – jausdami tarsi savotišką kaltę dėl mažylio negražaus elgesio, išplėšiate iš jo rankų žaisliuką ir duodate prašančiajam arba įsakmiu tonu liepiate tą padaryti pačiam kibirėlio ar mašinytės šeimininkui. Ir tai bus blogiausia, ką jūs galite padaryti. Tuo metu, kai jūsų kruopa, bandydama apginti savo nuosavybę, laukia iš jūsų pagalbos, jūs stojate į priešingą barikadų pusę ir ištiesiate pagalbos ranką agresoriui, kuris kėsinasi į jūsų mažylio turtus. Nors patys savo daiktais į kairę ir į dešinę tikrai nesimėtote. Todėl nenuostabu, kad jūsų atžala jaučiasi įskaudintas ir pats nusprendžia stoti į kovą ginti savo nuosavybės. O tada jau nebesistebėkite, kad mažylis nustos pasitikėti jumis – juk kartą jūs jo pasitikėjimą jau išdavėte, vadinasi, tai gali ir pasikartoti.

Amžinai netruks

Nenoras dalytis, suaugusiųjų vadinamas gobšumu, tikrai netruks amžinai. Ir dėl vaiko savininkiškumo jums visai neturėtų būti gėda. Juk kaip ir mokantis vaikščioti ar kalbėti, gebėjimui dalytis susiformuoti ir įsitvirtinti taip pat prireikia ne vienų metų. Todėl apie dalijimąsi pirmaisiais vaiko gyvenimo metais negali būti nė kalbos.

Tik atšventęs antrąjį ar net trečiąjį gimtadienį mažasis ima suvokti, kad yra savarankiška būtybė, kad aplink esantis pasaulis nėra jo paties dalis, o padalytas į mano, tavo ir mūsų. Psichologai šiai vaikų amžiaus grupei priskiria didžiausią savarankiškumo protrūkį ir vertina jį kaip natūralų asmenybės formavimosi etapą. Taigi mažieji visų pirma turi subręsti ir atrasti savyje tą norą dalytis.

Teisė į nuosavybę

Beje, dvimetukams ne tiek svarbu su turimais žaislais žaisti, kiek svarbu juos turėti ir saugoti. Ir tai yra normalu, galima sakyti – tai vienas iš žmogaus instinktų. Turėdamas kai ką savo ir būdamas dėl to tikras, mažas žmogus, kaip, beje, ir suaugusieji, dėl to jaučiasi patenkintas ir pasitikintis savimi. Būtent dėl šios priežasties vaikui turi būti leista ginti savo nuosavybę. Kuo aiškiau mažyliui parodysite, kas jam priklauso, o kas – ne, tuo lengviau jis tam tikrais daiktais dalysis su kitais.

Psichologai pažymi, kad reikalavimas dalytis mažųjų akimis yra tarsi dvigubų standartų taikymas – viena vertus “teisingi” tėvai reikalauja dosnumo, kita vertus – mažieji mato, kad patys tėvai savo daiktais su niekuo per daug nesidalija. Tada vaikas nebesupranta, kaip yra iš tikrųjų – ar tai reiškia, kad dėl to, jog esu mažas, privalau būti dosnus?

Kokie tėvai, tokie vaikai?

Tačiau kai mažylis griežtai atsisako ką nors kam nors skolinti, negi kiekvienąsyk aiškinsi, kad tavo vaikas nėra jau toks blogas. Juk tokį vaizdelį matančiųjų žvilgsnis nukryps į jus, o pirma į galvą mintis šovusi bus, kad niekas kitas, o jūs pakišote mintį niekam nieko neduoti, kad nesulaužytų ar nesugadintų. Arba dar blogiau – kad obuolys netoli obels nuriedėjo, ir jūs esate ne ką mažesnis Skrudžas Makdakas nei jūsų pipiras.

Tai gali tapti tiesa nebent vėliau, kai vaikas paūgės. Ir iš tikro būna taip, kad neskolinimo taisykles į galvelę įkala tėvai. Net jei žodžiu nekala, net jei visai priešingai – saldžiai liepia dalytis, naivu būtų tikėtis, kad vaikas elgsis priešingai, nei gyvenime mato darant tėvus. Tad auklėti pradėkite nuo persiauklėjimo.

Mokome dalytis

Iš tiesų, išmokyti vaiką dosnumo, kai jis yra tam pasirengęs, nėra jau taip ir sunku, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Žinoma, jei nesate nusiteikę karingai ir pamiršite įsakmų toną.

• Skatinkite mažylį žaisti bendrus žaidimus su kitais vaikais – kuo daugiau vaikas bus su savo bendraamžiais, tuo greičiau jis išmoks dalyvauti bendroje veikloje, o kartu ir dalytis. Tik nepamirškite, kad mažylis tik sulaukęs trejų pradeda žaisti su kitais vaikais, o ne šalia jų.

• Pagirkite vaiką, jei jis su kitais pasidalijo savo daiktais. Bet neparodykite nusivylimo, jei jis dar per mažas atsisveikinti su tuo, kas jam brangu.

Negaunantis nėra auka

Kažkodėl tas, kuris saugo savo žaisliukus, dažniausiai būna “blogietis”, o tas, kuriam nepavyksta jų gauti, auka. Taigi šį požiūrį taip pat būtų metas keisti. Mokytis dalytis reikia abiem šalims – besigviešiančiajam irgi.

• Nepamirškite stebuklingų žodelių “ačiū”, “prašom”. Juos ištarti visai nesunku, bet jie gali išties daug.

• Prašymas veiksmingesnis už draudimą. Todėl neliepkite neimti svetimo daikto, o pasiūlykite mažyliui paprašyti draugo duoti pažaisti su savo žaisliuku. Kilus konfliktui, jei jūsų vaikas neatiduoda pasiskolinto daikto, nesakykite “atiduok žaislą ir einam namo”, o mėginkite kartu su mažyliu tartis, kad draugas galbūt leistų pažaisti kitą sykį.

• Pasiūlykite keistis. Būtų idealu, jei mažylis visuomet su savimi turėtų bent vieną, nors ir nedidelį, žaisliuką. Tada galės paprašyti nusižiūrėtą daiktą paskolinti, o draugui mainais galės pažadėti duoti savąjį.

• Paaiškinkite, kodėl vaikas negali turėti norimo žaisliuko. Pavyzdžiui, Miglė labai liūdės ir negalės užmigti, jeigu tu išsineši meškutį, su kuriuo ji miega.

• Nukreipkite dėmesį kita linkme. Jei mažylis nenori atsisveikinti su svetimu žaisliuku, pasiūlykite jam kitą veiklą, kuriai žaislai nereikalingi, pavyzdžiui, eiti pasisupti, pažaisti gaudynių arba eiti pažiūrėti pražydusių gėlyčių.

"Veido" archyvas

Kai vaikas paklūsta iš gėdos, tai nėra vidinė motyvacija ir noras elgtis tinkamai

Gėdinimas yra toks įsišaknijęs, kad dažniausiai mes nė nebejaučiame gėdiną vaikus. Tai tokia paplitusi neva auklėjimo priemonė, kad nebesusimąstome, ar ji ko nors moko vaiką, ar… jam kenkia?

Kas vyksta, kai mes gėdiname? Įsiklausykime. Juk dažniausiai gėdindami komentuojame patį vaiką, o ne jo elgesį. Gėdiname dėl to, kad vaikas kažką jaučia, kažko nori arba jam kažko reikia: “Elgiesi kaip lepūnėlis!”, “Koks neklaužada! Kas taip neklauso mamytės?”, “Ko verki kaip kūdikis? Nebūk žliumba!”, “Visi vaikai elgiasi kaip normalūs žmonės, o tu?!”

Klausantis iš šono, atrodo – o siaube! Bet prisipažinkime – tai ne kartą yra išsprūdę iš mūsų lūpų! Gėdinimas – labai paplitęs. Gėdina ne asocialios šeimos, o geriausios iš geriausių. Gėdina ir patys geriausi pedagogai. Kanadoje atliktas tyrimas parodė, kad tik 4 proc. pradinukų nebuvo gėdinami tėvų!

Nesiteisinkime, kad gėdinome susierzinę ir praradę kontrolę. Verta susimąstyti, nes naujausi tyrimai rodo, kad gėdinimas – ne toks jau ir nekaltas! Dr. Paulas Eckmanas iš Kalifornijos universiteto teigia, kad gėda – labai intymi emocija, ir žmogaus veidas dar net neišmoko jos atspindėti. Gal dėl to mums sunku pastebėti, kai vaikai iš tiesų jaučia gėdą.

Mano mylimas prieše…

Ar jausti gėdą yra blogai? Žinoma, kad ne visada! Psichoterapeutas Johnas Bradshow sako, kad “sveiką gėdą” jaučiame tada, kai matome, kokį poveikį turi netinkamas mūsų elgesys, – dėl to visiškai nereikia mūsų gėdinti ir pravardžiuoti! Gėda yra sveika tiems žmonėms, kurie jau tokio amžiaus, kai gali būti atsakingi už savo poelgius.

Žinia, niekas negimsta susigėdęs. Gėdytis yra išmokstama ir to mokytis pradedama maždaug apie antrąjį gimtadienį, kai pradedama kalbėti ir atsiranda savojo “aš” suvokimas. Tam, kad vaikas išmoktų gėdytis, turi būti GĖDINTOJAS. Kuo gėdintojas mums artimesnis, kuo mes jį labiau mylime, tuo labiau susigėstame. Kadangi vaikystėje esame daug jautresni, todėl gėda, kurią patiriame vaikystėje, daug ilgiau išlieka. Ir nepamirškime, kad gėdinti galime ne tik žodžiais, bet ir žvilgsniu – kupinu nusivylimo, pykčio ir net pasišlykštėjimo.

Nekoks atbaidymas

Mokslininkai jau pateikė tomų tomus įrodymų, kad fizinės bausmės – netinkama vaikų auklėjimo priemonė. Kuo toliau, tuo daugiau žmonių supranta, kad tai – smurtas. Vis daugiau valstybių priima įstatymus, draudžiančius pakelti ranką prieš vaiką. Tačiau yra ne tik fizinės, bet ir emocinės bausmės, kurioms nėra skiriama tiek dėmesio, kiek jo turėtų būti.

Abiem atvejais – užsimodami ar gėdindami – suaugusieji tiki, kad atbaidys vaiką nuo nepageidautino elgesio. Ar tikrai? Dažnai mušimas ar gėdinimas – tiesiog iškrova. Gėdintojui atrodo, kad taip jis pasijus geriau. Deja… Kai sumenkiname vaiko savivertę, jis dar labiau stengiasi mums įtikti. Tėvai mano, kad va, gėdinimas “suveikė”. Bet vėlgi – ar tikrai? Net patys švelniausi tėvai kartais nesupranta, kokią įtaką gali daryti gėdinimas.

Savivertės nužudymas

Vaiko savo vertės pajautimas formuojasi girdint, ką apie jį sako kiti. Jeigu vaikas palieja sriubą ir sušunka: “Ak, koks aš nevėkšla!”, gali būti, kad jau ne kartą yra girdėjęs, jog yra nevėkšla. Toks vaikas bijo tos etiketės ir išmoksta gėdinti save taip, kaip jį gėdina tėvai. Tad kartais, sakytum, nekalta pastaba gali turėti ilgalaikį neigiamą poveikį savivertės suvokimui!

Sociologas T.Scheffas teigia, kad gėda “užspaudžia” visus jausmus: žmonės tiesiog bijo parodyti, ką jaučia. Todėl nenuostabu, kad kartais ima ir pratrūksta. Juk kai liūdna – turėtume verkti, kai pikta – šaukti, kai linksma – juoktis, o ne slėpti. Beveik visos emocijos turi fizinę išraišką, kuri padeda joms išsiskleisti. Kai jaučiame gėdą, užsidarome, izoliuojame save. Tyrimai rodo, kad ilgalaikį gėdinimą patyręs žmogus nori… atkeršyti! Itin nuo gėdinimo nukentėję asmenys vėliau serga depresija ir kitomis ligomis. Danielis Golemanas (“Emocinio intelekto” autorius) teigia, jog gėdinimas prisideda prie to, kad vaikams užaugus būna sunku bendrauti, kad jie elgiasi agresyviai. Kai kurie (pavyzdžiui, G.Kaufmanas) gėdą sieja net su valgymo sutrikimais, fobijomis ir seksualine disfunkcija.

Sugėdintas negalvoja apie kitus

Kai gėdiname vaiką, jis ima galvoti apie save, tiksliau – ką jam daryti, kad jums įtiktų. Jis nei supranta, ką blogai padarė, nei pradeda suvokti kitų žmonių jausmus (nes juk apie tai nesikalbate!). Kol vaikas mano, kad “aš blogas/nevykėlis/netvarkingas” ir pan, tol jis neišmoks empatijos. Tyrimai įrodo, kad dažnai gėdinami vaikai yra daug labiau egocentriški už negėdinamus.

Nebūkite naivūs: kai vaikas paklūsta iš gėdos, tai nėra vidinė motyvacija ir noras elgtis tinkamai. Tiesiog vaikas išmoksta vengti bausmės. Visas tas mandagus elgesys nebūtinai yra dėl to, kad vaikas jaučia jums ir aplinkiniams pagarbą!

Svarbu išmokti apsiginti

Koks elgesys yra gėdingas? Geras klausimas! Nes gėdingas elgesys kiekvienoje šeimoje yra… skirtingas! Pavyzdžiui, vienuose namuose galima vaikščioti plikam, kituose tai neįsivaizduojama. Vienuose namuose visi pietų metu tauška vienas per kitą, o kituose kalbėti prie stalo – nemandagu. Ir tai normalu. Taisyklės yra normalu!

Visiškai įmanoma turėti taisykles ir jų laikytis, negėdinant kitų. Vaikai nori priklausyti bendruomenei: šeimai, darželio grupei, giminei ir pan. Kai mes elgiamės pagarbiai su jais ir vieni su kitais, vaikai natūraliai perima tokio elgesio modelį. Vaikai nedaro to, ką jūs liepiate jiems daryti, – jie daro tai, ką jūs darote!

Tiesiog reikia nepamiršti amžiaus tarpsnių ypatumų. Pvz., 1–3 metų vaikui normalu būti savanaudžiam, nenorinčiam dalytis, judriam, smalsiam ir viską imančiam. Visiškai normalu, jei dvimetis ir trimetis atsisako palaukti, jei trimetis jus ignoruoja, nepaklūsta ir net elgiasi priešiškai. Jeigu gėdiname, o ne kalbamės, trikdome natūralią vaiko raidą ir prarandame puikią progą daugiau sužinoti apie jo poreikius ir su juo suartėti.

Neleisdami vaikui elgtis taip, kaip jis nori, neleidžiame jam subręsti. 2–4 metų vaikai mokosi laikytis taisyklių, kontroliuoti savo emocijas, ugdo valią. Labai svarbu, jog vaikas išmoktų save ir savo nuomonę apginti, kad vėliau gyvenime mokėtų pasipriešinti neigiamai įtakai. Versdami vaikus besąlygiškai paklusti, mokome juos, kad daug svarbiau paklusti kitiems, o ne patiems nusistatyti ribas.

Sustokime neišsižioję

Kasdieniška situacija: vaikas verkia, kad mama jam kažko nenupirko, ir… yra apšaukiamas. Apie ką turėtume pagalvoti prieš išsižiodami? Apie tai, kad mažylio pyktis ir liūdesys – normali emocija. Žinoma, kad verksmas erzina, tačiau supraskite, kad tai normali, sveika vaiko reakcija, kuriai reikia skirti dėmesio. Gaila, kad dažnai vaikai yra ne priglaudžiami, o gėdinami, kai apsiverkia… Mūsų mažiukai dažniausiai gėdinami tada, kai mes tikimės iš jų elgesio, kuriam jie dar yra per maži!

Supraskime, o ne gėdinkime. Vaikų elgesys dažnai būna “blogas”, nes jie nemoka parodyti savo jausmų. Gal vaikas susipyko? O gal pykstatės jūs su partneriu? Gal kas nors pasikeitė šeimos gyvenime? Gal vaikui trūksta dėmesio? Gal jam tiesiog nuobodu, jis pavargęs?

Normalu ir supykti ant vaiko, susierzinti. Vaikui sveika pamatyti jūsų pyktį. Mažieji geriausiai mokosi matydami, kokią įtaką jų elgesys turi kito žmogaus jausmams ar elgesiui. Vaikai geba išklausyti, ką ir kodėl mes jaučiame. Todėl ne išvadinkite vaiką nedėkingu/zyzliu/kvailu padaru, o pasakykite, kaip JŪS jaučiatės: “Man skaudu, kai tu piktai kalbi su močiute arba draskaisi parduotuvėje.” O jei kyla noras sugėdinti, pvz., čiulptuko reikalaujantį mažylį, nesakykite: “Fu, taip elgiasi tik mažvaikiai!” Verčiau parodykite gerą pavyzdį: “Matai, tėtis be “tiūtės”, brolis be “tiūtės”, tu irgi greitai toks būsi!”

Maža to – mokymuisi kalbėti “teisingai” gali prireikti labai daug laiko. Svarbu suspėti, kol vaikai neužaugo.

"Veido" archyvas

Tu turi taip daryti, nes aš tau taip liepiau.

Žinoma, vaikas jūsų turi klausyti. Tačiau tikrai ne todėl, kad tai jūsų kaprizas, o todėl, kad tą daryti dėl vienokių ar kitokių priežasčių reikia. Jei jūs būsite kategoriški ir užsispyrę, sulauksite pasipriešinimo. Arba vos tik jūsų nebus šalia, mažylis elgsis priešingai.

Kaip elgtis? Nepamirškite pasakyti, kodėl jums svarbu, kad jis vienaip ar kitaip elgtųsi. Pavyzdžiui, negalima bėgti per gatvę, nes tai nesaugu – gali partrenkti mašina ir sužaloti, arba negalima su bateliais bristi į balą, nes gali sušlapti kojos, o tada jau nebesunku ir peršalti. Vaikų gyvenimiškos patirties bagažėlis dar mažas, todėl suaugusiųjų pareiga pasakyti, kaip jiems elgtis. Pavyzdžiui, “puodelį laikyk abiem rankom”, o ne “nedrįsk išpilti arbatos”. Tuomet vaikas girdi tik “ne” ir “išpilti”, tad dažniausiai taip ir padaro. Ir tik tuomet, kai pipiras užpila nesibaigiančių klausimų “kodėl” lavina, kartais užtenka pasakyti – nes aš taip pasakiau. Šios situacijos vis tiek baigiasi dideliu susierzinimu.

Elkis kaip nori – man vis tiek.

Po tokių žodžių vaikas pradės tikrinti, ar taip yra iš tikrųjų ir kiek daug jūs jam leidžiate. Ir tai tikrai nieko gero neduos.

Kaip elgtis? Tokiu atveju geriau pasakykite, kad jūs su vaiku visiškai nesutinkate, bet norite jam padėti, nes jį labai mylite. Ir priminkite – jei vaikas norės patarimo ar pagalbos, visada gali į jus kreiptis. Net jei ir labai esate užsiėmę, išklausykite mažylį. Galite pasidalyti savo asmenine patirtimi, tik jokiu būdu nekomentuokite, nemoralizuokite ir nežeminkite jo. Beje, neskubėkite ir su pagalba – jūs neprivalote išspręsti visų vaiko problemų. Priimdamas sprendimus pats mažylis mokosi įveikti sunkumus. Nežinote, kiek daug vaikui leisti? Pasikliaukite tokia schema: žalia zona – problemos ir sunkumai, kuriuos vaikas sprendžia savarankiškai, žinoma, atsižvelgiant į jo amžių (pavyzdžiui, vaikas vienas gali žaisti kieme), geltona zona – vaikas sprendžia ir daro pats, tėvai laukia pagalbos prašymo ir padeda tokį prašymą išgirdę (vaikas eina į draugo namus ar kiemą), raudona zona – vaikas veikia su tėvais kartu (kartu su tėvais eina į parduotuvę).

Eik pažaisti, aš užsiėmęs ir dabar neturiu laiko.

Ir kiek mes to laiko iššvaistome tokiems bereikšmiams dalykams, kaip savų ambicijų patenkinimas ar nieko gero neduodantys barniai bei ginčai… O mažieji, visą dieną praleidę darželyje, tik ir svajoja, kaip su tėčiu kartu dėlios dėlionę ar klausysis mamos sekamos pasakos. Rodos, tiek nedaug… Po tokių jūsų pareiškimų apie laiko neturėjimą mažylis gali pasijusti atstumtas ir pradėti ieškoti paguodos kitur. Gerai, jei ją suras geraširdės močiutės glėbyje ar artimiau susibičiuliaus su draugišku bendraamžiu iš kiemo. O jei ne?..

Kaip elgtis? Net jei jūsų dienotvarkė suplanuota minučių tikslumu, raskite laiko ir savo atžalai: kartu pažaiskite, pavartykite knygelę ar bent jau kartu eikite gaminti vakarienės, kurios metu mažylis bus vyriausiasis, o tai reiškia – ir svarbiausias jūsų padėjėjas. Žinoma, nutinka ir taip, kad būtent dabar jūs tikrai negalite pažaisti su vaiku. Tuomet pasakykite, kad jums dėl to labai gaila, ir susitarkite, kada tai galėtumėte padaryti. Vaikas turi teisę “įeiti” į tėvų dienotvarkę!

Ne, tu lankysi muzikos pamokas, o ne futbolo treniruotes.

Dažniausiai už mažylį linkę nuspręsti tie tėveliai, kurie turi savų nerealizuotų svajonių. O jei dar vieną ar kitą būrelį lanko draugų, pažįstamų sūnus ar dukra arba šis būrelis tiesiog tuo metu yra labai madingas, tada vaiko norų neretai net neklausiama.

Kaip elgtis? Jei mažylis išties labai gabus muzikai, vertėtų pasistengti jį sudominti muzikavimu, tačiau jokiu būdu neverskite. O gal vaikas spėtų ir į muzikos pamokas, ir paspardyti futbolo kamuolį? Kas žino, gal išbandęs abi sritis ir pats suprastų, kad jam labiau prie širdies vis dėlto muzika. O jei ne, teks jums su tuo susitaikyti – juk pamokas ar treniruotes turės lankyti vaikas, o ne jūs. Antraip gali kilti didžiulis pavojus, kad mažylis iš vis nieko nebenorės, taps apatiškas.

Kitas ne mažiau nemalonus dalykas – jausmas, kad kiti žino geriau, ko man reikia, nei aš pats, ir šis jausmas gali lydėti visą gyvenimą. Tėvams reikėtų visų pirma užduoti sau klausimą, kodėl jie taip nori, kad vaikas lankytų vieną ar kitą būrelį. O tuomet galbūt bus lengviau rasti išeitį.

Mes padarysime patys – tau juk dar per sunku.

Nieko keista, kad mažylį besąlygiškai mylintys tėvai nori suteikti jam gražią ir nerūpestingą vaikystę. Ir turbūt nustebs, kad viską darydami už savo atžalą jai ne padeda, o veikiau priešingai – daro meškos paslaugą. Mat taip elgdamiesi žlugdo mažylio iniciatyvumą ir savarankiškumą.

Kaip elgtis? Žinoma, tai nereiškia, kad mažajam pipirui nebereikia padėti. Reikia. Bet tik tuomet, kai jam pačiam nepavyksta ir iš tiesų reikia pagalbos. Ragindami vaiką ką nors padaryti patį, nepamirškite jam priminti, kad jei nepavyks, jūs visada esate pasirengę jam padėti. Kraštutinumai visada blogai, todėl pabandykite rasti aukso viduriuką.

"Veido" archyvas

Auklėjant vaikus, svarbiausia įskiepyti jiems atsakomybės jausmą už jų pačių veiksmus – o to nepasieksi nei griežtumu, nei lepinimu. Aukso vidurys – nuolatinė partnerystė su vaiku, atsižvelgiant į jo individualius poreikius, bet kartu nepamirštant suaugusiojo pareigų nubrėžti saugumo ir moralės ribas.

Visuomenę sukrėtusi žinia apie socialinio tinklo “Facebook” pažinties pražudytą mergaitę ypač daug diskusijų sukėlė jau ūgtelėjusius vaikus auginančiose šeimose. Kaip juos auklėti, kaip su jais bendrauti, kad jų nesusiurbtų interneto pažintys, gatvė, ar kad jie patys netaptų budeliais. Kuris auklėjimo būdas gali lemti geresnių rezultatų: griežtumas, kontrolė, paklusnumo ugdymas ar – priešingai – laisvos asmenybės svarbą aukštinanti pedagogika. Psichologai pabrėžia, kad nėra vieno visoms šeimoms tinkančio būdo, skiriasi ir vaikų charakteris, temperamentas. Juk vienas be jokių pastangų mokykloje renka dešimtukus, o kitam noras tokių pat rezultatų pasiekti reikštų sunkų kasdienį papildomą darbą namie. Yra situacijų, kur reikia griežtumo – tėvai turi nuosekliai laikytis savo nuostatų, susitarimų su vaikais, būti tvirti dėl savo įsitikinimų. Tačiau kai kada svarbi ir laisvė – galimybė vaikui pasirinkti saviraiškos formas, mąstyti, reikšti mintis, būti nebūtinai tik geram, dėl to neprarandant tėvų meilės ir glaudžių santykių.

Pradėti paauglystėje – per vėlu

Vilniaus universiteto Psichologinių inovacijų ir eksperimentinių tyrimų mokymo centro vedėja Roma Jusienė tikina, kad pelnyti paauglio atvirumą ir pasitikėjimą vienu ypu – praktiškai neįmanoma užduotis.

“Jei šeimoje nuoširdūs ir atviri pokalbiai buvo nepraktikuojami iki šiol, vargu ar jums pavyks sužinoti, kuo gyvena jūsų jau ūgtelėjęs vaikas”, – sako ji. Todėl psichologė pataria visiems tėvams nuo pat kūdikystės pirmučiausia išmokti kalbėtis ir išklausyti savo vaikus, stengtis suprasti jų problemas ir pasaulėžiūrą. “10–15 minučių pokalbis prieš miegą – apie tai, kas nutiko per dieną, kaip vaikas vertina įvykius ir aplinką, turėtų būti kaip profilaktikai nuo peršalimo vartojami vitaminai – tik tokia rutina padėtų išlaikyti ne fizinę, bet dvasinę šeimos sveikatą”, – pataria R.Jusienė.

Individualios psichologijos instituto direktorė Erika Kern antrina, kad bet kokie vaikų ugdymo modeliai yra tuo veiksmingesni, kuo anksčiau jie pradedami taikyti. “Jei jūsų vaikas dar tik rengiasi į mokyklą – vadinasi, tai puikiausias laikas išmokti atsakymus į klausimą, kaip padėti jam mokytis. Tačiau jei jūsų vaikas paauglys, manau, jau vėloka – keisdami poziciją, neišvengiamai susidursite su nesėkme ir reikės laukti bent metus, kol reikalai iš tiesų pagerės”, – sako specialistė.

Taisyklės geriems tėvams

“Auklėti reikia griežtai, bet su meile. Griežtai – nustatant leistino elgesio ribas, taikant bausmes už susitarimų nesilaikymą. Tik labai svarbu visada aiškinti savo elgesio motyvus – negalima tiesiog rėžti “turi būti tik taip ir ne kitaip, nes aš taip liepiu!” Jei norime, kad vaikams rūpėtų mūsų nuomonė, jie turi žinoti, kad tėvams jų pasaulis ir savijauta taip pat yra svarbūs”, – esmę dėsto R.Jusienė.

E.Kern pataria atsisakyti iliuzijų, kad auklėti vaikus labai lengva. “Nenoriu išgąsdinti, tačiau geriau jau prarasti nuostatą, kad auklėjant vaikus pakanka žinoti du tris kertinius atsakymus, o visa kita savaime atsitiks. Auklėti vaikus reikia mokytis”, – pabrėžia psichologė.

Ji yra pastebėjusi, kad daugelis tėvų remiasi klaidinga nuostata, esą vaiko interesai tai tėvų lūkesčiai, arba vaiko interesai tai tik vaiko įgeidžiai. “Demokratinis ir atsakingas vaikų auklėjimas – menas, kurio savo kultūroje dar neturim, tačiau galim pradėti jam daiginti šaknis, kad mūsų vaikai, tapę tėvais, turėtų kur kas geresnį pamatą nei mes, mūsų tėvai ir kitos ankstesnės kartos”, – mano pašnekovė.

Individualios psichologijos konsultantė, vedanti pagalbos tėvams užsiėmimus Rasa Kardaitė sako, kad kritikuodami vaiką dėl jo blogo elgesio tėvai labai dažnai pamiršta pasakyti, kokį jausmą išgyvena jie patys. “Tėvai dažniausiai pradeda ilgas ir pamokančias kalbas apie tai, ką reikia daryti ir ko nereikia, kas teisinga ir kas ne. Vietoj to, kad išgirstų vienu sakiniu suformuluotą problemą, suprastų, ką išgyvena tėvai, vaikai girdi ilgiausias prakalbas ir jų net nesiklauso”, – dažnoje šeimoje pasitaikančią situaciją atpasakoja pašnekovė.

Mokytis – vaikų, o ne tėvų pareiga

Mokykla ir pažymiai – bene dažniausias vaikų ir tėvų konfliktų poligonas. Vieni reikalauja gerų rezultatų ir baudžia dėl prastų pažymių, kiti jaučiasi nemylimi, kai mokosi blogai, bijo bausmių ir dėl to meluoja, slepia savo nesėkmes.

A.Kardaitė sako, kad tėvai daro klaidą, prisiimdami atsakomybę sau už vaiko mokymosi rezultatus. “Tėvai turi nugalėti savo baimę, kad vaikas mokysis blogai ir netrukdyti jam mokytis pačiam. Klausimą, ką tėvai turi daryti, kad vaikai pradėtų mokytis, reikėtų pakeisti, kaip padėti vaikams, kai jie susiduria su mokymosi sunkumais”, – mano ji.

Tris sūnus auginantis verslo konsultantas, filosofijos dėstytojas Algis Davidavičius tvirtina niekada nereikalaujantis iš vaikų vien tik gerų pažymių. Jei mato, kad kyla sunkumų, aiškinasi jų priežastis, stengiasi pažadinti vaiko domėjimąsi ta disciplina, argumentuoti, dėl ko svarbu ją gerai išmokti. “Pavyzdžiui, lietuvių kalbos gramatiką mokytis sunku ir nuobodu, bet sakau savo sūnui, kad joks kultūringas, savo šalį mylintis žmogus negali nemokėti gimtosios kalbos”, – pasakoja tėvas.

Kitas panašaus auklėjimo pavyzdys – šešių vaikų tėvas Rimvydas Bačkis. “Niekada su žmona nesikišame į mokymosi procesą, bet visada pabrėžiame ir nuolat kartojame, kad vaikai gali kreiptis į mus, kai tik kils keblumų, kas nors bus neaišku, o mokytis, įvertinti situaciją, atpažinti sunkumus turi jie patys”, – įsitikinęs jis.

Tokia tiek vieno, tiek kito tėvo pozicija atitinka ir teorinius psichologų patarimus. “Svarbiausias dalykas: vaikas turi būti atsakingas už savo elgesį ir laimėjimus mokykloje, ne tėvai. Bet kurioje su mokykla susijusioje situacijoje reikia klausti savęs: “Kaip turėčiau kreiptis į vaiką, reaguoti ar kalbėti, kad nesusidarytų įspūdis, jog man jo mokslai ir elgesys mokykloje rūpi labiau nei jam?”, – pabrėžia E.Kern. Ji yra pastebėjusi, kad tėvų verčiami vaikai beveik šimtu procentų mokosi prasčiau nei galėtų – dėl įvairiausių priežasčių, kurių dažniausia yra savęs nuvertinimas, ir kurį “tarp eilučių” nuolat vaikui primeta tėvai, dažniausiai to nė nenujausdami.

Būreliai – saviraiškai, o ne rezultatams

Ne vienam tėvui kyla klausimas, ką daryti, kai vaikai meta vos pradėtus užklasinio darbo užsiėmimus. Nebenori lankyti muzikos mokyklos, nes per sunku kasdien groti, atsisako sporto treniruočių, nes ten pernelyg didelis krūvis.

Specialistų patarimai čia panašūs į tuos, kaip ir mokslo atveju: būrelis turi patikti, juo turi domėtis pats vaikas, o ne jo tėvai. “Mes neretai perlenkiame lazdą, reikalaudami kažkokių stulbinamų rezultatų dar ir popamokinėje veikloje. O ji turėtų būti skirta saviraiškai, individualių pomėgių paieškai”, – pataria R.Jusienė.

IPI vadovė E.Kern pastebi dar vieną problemą – daugybė tėvų baiminasi, kad jų vaikas nepritaps prie tokios sparčios visuomenės, jei neišmoks nuo vaikystės būti užimtas kiekvieną minutę. “Problema ta, kad daugybei suaugusiųjų nepakanka įgūdžių nepersidirbti. Tad mokydami vaiką nuo mažumės būti užimtam kiekvieną minutę, “gaminate” naują darboholiką, kuris, nesulaukęs nė trisdešimties, bus jau pavargęs nuo gyvenimo”, – perspėja ji.

Daug su tėvais bendraujanti R.Kardaitė sako, kad ir užklasinėje veikloje tėvai veržiasi būti atsakingi už vaikų muzikavimą, piešimą, sportą. “Čia tėvai neturėtų kištis. Skatinti vaikus dirbti turi muzikos mokytojas, sporto treneris, o ne tėvai. Jie tik gali padrąsinti savo vaikus – bet ne spausdami ir kritikuodami, o sukurdami jiems galimybes pademonstruoti, ko išmokę, lankydami vaikų varžybas, koncertus”, – pataria ji.

Tačiau yra ir visiškai kitokias auklėjimo nuostatas taikančių tėvų. Dvi Jurgitos Mačiulaitienės dukterys nuo mažų dienų rimtai užsiima sportu – viena lanko plaukimo, kita – lauko teniso treniruotes. Jos sportuoja kasdien ir intensyviai, kiekviena jau yra pasiekusi gerų rezultatų. “Gal ir geras patarimas leisti vaikams patiems keliauti iš būrelio į būrelį, ieškant, kas artima jų širdžiai. Bet sporte rimtų rezultatų nepasieksi, jei nepradėsi 5–6 metų – o tokio amžiaus nuspręsti gali tik tėvai”, – aiškina ji. Moteris vardija atsidavimo sportui pranašumus: abi mergaitės klojasi pamatus savo galimoms profesijoms, be to, joms atsiranda papildomų galimybių nemokamai studijuoti geruose JAV universitetuose, nes galės  įsitraukti į jų sporto komandas. “Maža to, nuoseklus užsiėmimas ir darbas ugdo charakterį – mano vaikai savarankiški, moka planuoti savo laiką”, – džiaugiasi mama.

Kur kas daugiau laisvės savo atžaloms suteikiantis A.Davidavičius į būrelius taip pat žiūri gana atsakingai. “Aš leidžiu vaikams rinktis patiems, bet nesutinku, kad jie užsiėmimus kaitaliotų vos pabandę. Vaikai turi išmokti svarbių pamokų, – kad pasitenkinimas savimi, malonumas dėl mėgstamos veiklos ateina tik tada, kai įdedi darbo ir pastangų, kai tau jau sekasi tai daryti”, – užbaigia tėvas.

"Veido" archyvas

Jūsų vaikas zyzia? Vadinasi, jis – normalus. Vaikai zyzė ir zys. Taip buvo nuo amžių amžinųjų – ir taip bus. Tačiau galima išmokti susidraugauti su šiuo ne itin maloniu vaikystės palydovu arba net visai jo išvengti.

Turbūt visi tėvai žino, kad kūdikis bendrauja verkdamas. Deja, tai vienintelis būdas kūdikiui pasakyti, kad kažkas ne taip arba kažko norėtųsi. Augdamas vaikas išmoksta daugybę kitų bendravimo su aplinka būdų, tačiau verkimas išlieka labai galingu ginklu – dažniausiai tėvai į jį reaguoja daug greičiau nei į mandagų, tylų prašymą. Kadangi vaikai nėra kantrybės ambasadoriai ir jiems patinka greit gauti ko nori, nenuostabu, kad jie ieško efektyviausių būdų tai pasiekti – kartais net tokiomis priemonėmis, kaip mušimasis. Vadinasi, jei jūsų vaikas zyzia, pats to “prisiprašėte”: vaikas jau anksčiau išmoko “išverkti” žaislą ar skanėstą parduotuvėje, vėlesnį ėjimo miegoti laiką ir pan.

Ką daryti?

Svarbiausia – leisti vaikui suprasti, kad zyzimo laikai baigėsi. Tiesiog kaskart pradėjus zyzti ar verkšlenti, taip ir pasakykite: “Prašau nezyzti, man tai nepatinka”. Jeigu matote, kad vaikas nesupranta, ką reiškia toks abstraktus žodis kaip “nezyzk”, sakykite: “Kalbėk gražiai”. Kita efektyvi frazė pradėjus vaikui zyzti: “Saulele, kai tu taip kalbi, aš NIEKO nesuprantu. Ar gali kalbėti savo balseliu?”. Jeigu vaikas nesupranta, parodykite, kaip jis daro, ir pakartokite, kad tai turi liautis.

Pasakykite, kad nuo zyzimo iš tiesų skauda galvą ir tokio žmogaus nesinori klausyti. Gali būti, kad jūsų vaikas labai užpyks, pamatęs jūsų pamėgdžiotą savo “atvaizdą”, tačiau reakcija gali būti ir priešinga – jis juoksis ir net pamirš, kodėl zyzė. Jei vaikui jokio įspūdžio nepadaro jūsų aktoriniai gebėjimai ir prašymas liautis – ignoruokite. Kiekvieną kartą, kai pasiduodate, vaikui tarsi patvirtinate, kad būtent taip jam reikia elgtis ir toliau. Tačiau jei tokį elgesį ignoruojate, anksčiau ar vėliau jis supras, kad toks bendravimo būdas – neefektyvus. Tik nesitikėkite, kad tai atsitiks po poros kartų. Po jūsų nuolaidžiavimo staiga susidūręs su kitokia reakcija vaikas dar labiau zys, jį net gali ištikti pykčio priepuolis. Jeigu taip atsitiks – būkite tvirta it uola. Vaikai (kaip, beje, ir daugelis suaugusiųjų) priešinasi pasikeitimams, taigi duokite jiems laiko apsiprasti su mintimi, kad… nuo šiol viskas bus kitaip. Pasitikėkite vaiku, jis tikrai yra labai protingas ir tikriausiai neprabėgus nė savaitei jau susitaikys su tuo, kad zyzti – netinkamas būdas bendrauti.

Dėmesio poreikis

Kai kurie vaikai zyzia, nes niekaip kitaip nepavyksta patraukti tėvų dėmesio. Tėvai skundžiasi, kad šito mažieji griebiasi, kai jie kalbasi telefonu ar yra užsiėmę. Tačiau jei vaikas ima zyzti nuolat – sukluskite: gal iš tiesų jam trūksta jūsų dėmesio?

Taigi pasistenkite – kaskart, kai vaikas gražiai ko nors paprašo, – reaguoti nedelsiant. Žinoma, tai nereiškia, kad mesite telefono ragelį ir bėgsite vykdyti vaiko prašymo, tačiau iš esmės trejų metų ir vyresnis vaikas jau gali pradėti mokytis, kada yra labai svarbu TUOJ PAT pakalbėti su tėvais, o kada jis gali ir palaukti. Nemanykite, kad vaikas tai supras savaime. Tai irgi išmokstamas dalykas. Be to, juk ir jūs galite atsitraukti sekundėlę nuo pokalbio ir pasakyti: “Suprantu, kad tu nori, jog padėčiau tau apsivilti suknelę, tačiau tą padarysiu, kai pakalbėsiu su teta Akvile”. Beje, jei pažadate, tai nepamirškite ir įvykdyti! Ir dar. Iš trejų metų vaiko realu tikėtis, kad jis jūsų palauks tris minutes, iš ketverių – keturias ir pan. Prisiminkite tai, kai pažadate vaikui “tuoj” padėti. Ir nepamirškite mažyliui padėkoti, kad jis palaukė ir nezyzė visą tą laiką, kuris, patikėkite, jam atrodė kaip amžinybė!

Jeigu vaikas negauna pakankamai dėmesio, jis zys ir prašydamas to, ką iš tiesų turėtumėte duoti, pavyzdžiui, valgyti. Jei jums nepriimtinas toks tonas, pasakykite, kad jis gaus valgyti, kai gražiai paprašys. Jei vaikas prašė ko nors konkretaus, tarkime, košės, galite pasakyti, kad – kadangi zyzė – košės negaus, tačiau galite sutepti sumuštinį. Viskas priklauso nuo to, ar norite būti griežta.

Nepamirškite, kad…

• Zyzimas yra dviejų rūšių: a) vaikas zyzia, nes nori kažką gauti, siekia jūsų dėmesio (tokiu atveju galima pakeisti bendravimo būdą); b) vaikas zyzia, nes jam… tokia nuotaika. Čia jau, taip sakant, nieko nepadarysi. Tiesiog palaukite, kol ta nuotaika praeis

• Kartais vaikai zyzia, nes nemoka išreikšti savo jausmų. Jeigu padėsite jam juos įvardyti, galbūt nebeliks priežasties zyzti.

• Galbūt vaikas pavargęs ar alkanas? Tuomet nesistebėkite, kad jis zyzia tempiamas į parduotuvę. Pavargęs vaikas zirzens net ir atrakcionų parke!

• Jeigu norite išvengti vaiko zyzimo, svarbiausia – nuoseklumas. Naudokite vis tą pačią taktiką, kurią pasirenkate, ir visą laiką pastebėkite, kai vaiko elgesys ima kisti, t.y. jei jis nezyzia – girkite. Tai nereiškia, kad jei mažylis paprašo nezyzdamas, turite pildyti jo norą, tačiau įvertinkite pastangas: “Deja, antros porcijos ledų šiandien nepirksiu, bet labai džiaugiuosi, kad taip gražiai paprašei”.

• Svarbu būti principingam ne tik namie. Jei vaikas pradeda zyzti viešoje vietoje, darykite tą patį, ką darytumėte ir namie. Nepasiduokite. Aplinkinių nuomonė nėra svarbesnė už vaiko auklėjimą.

Pasitelkite humorą

• Pavaizduokite, kaip atrodo zyzliai. Įrodykite vaikui, jog tai labai nemalonus aplinkiniams įprotis. Tik darykite tai ne per mažylio zyzimo priepuolį… Galite išbandyti įvairiausius “zyzimo balsus” – tikriausiai išgirdęs, kaip jūs zyziate, mažylis prapliups juoku. Galite netgi suvaidinti spektaklį su jo mėgstamiausiais žaisliukais, kurių vienas staiga tapo baisiu zyzliu.

• Nufotografuokite vaiką, kai jis zyzia. Priklijuokite tas nuotraukas visose vietose, kuriose negalima zyzti, t.y. mašinoje, virtuvėje, svetainėje…Galite palikti vieną zyzimo zoną: savo kambaryje, kur jis būna vienas, gali zyzti tiek, kiek tik nori!

• Jei jūsų vaikas jau mokyklinukas ir vis dar labai mėgsta zyzti, pasakykite, kad klausysitės jo zyzimo tik tada, kai jis bus užrašytas. Tegul turi zyzimo dienoraštį, kurį jūs perskaitysite, kai jis padarys įrašą.

• Jeigu negalite vaikui nupirkti kažko, ko jis užsigeidė, galite tai… įsivaizduoti. Vyresnio amžiaus darželinukams šis žaidimas gali pasirodyti netgi labai įdomus. Juk vaikui svarbiausia, kad jūs suprantate jo didelį norą. Taigi vakare sugulkite į lovą ir iki mažiausios detalės įsivaizduokite, ko labiausiai trokštate. Vaikui smagumo pridės ir tai, kad jūs pasidalysite savo svajonėmis.

• Apsimeskite, kad kaskart, kai vaikas ima zyzti, jūs jo nepažįstate. Klauskite: “Kur mano Viliukas? Nuo šito vaiko zyzimo man paskaudo ausys… Mano Viliuko toks gražus balselis, jis moka taip gražiai paprašyti…”

Zyzimo nuotaikai apėmus…

Ką padarysi, kartais tiesiog taip būna. Tačiau tokiomis akimirkomis ir mums, ir vaikams svarbiausia stengtis išmokti mąstyti pozityviai. Teisybę pasakius, mūsų pareiga – išmokyti vaikus matyti ne pustuštę, o puspilnę stiklinę, nes juk tai – tikrų tikriausia dovana! Mažas vaikas pats nemoka “išlipti” iš blogos nuotaikos liūno. Mes turime ištiesti ranką ir pagelbėti: gal padės humoras, gal… didžiulė porcija ledų, o gal tiesiog užteks priglausti ir pasikutenti. Taigi… nepasiduokite. Zyzti išmokstame. Vadinasi, galima išmokti ir nezyzti.