"Veido" archyvas

Kažkada žymusis Karlas Gustavas Jungas pabrėžė, kad norėdami kažką pakeisti savo vaikuose, mes, suaugusieji, pirmiausia turime atidžiai įsižiūrėti į tas keistinas savybes ir įsitikinti, jog tai nėra tie dalykai, kuriuos mums būtų geriau pakeisti savyje.

Ironiškoji “superžvaigždžių” programa

“Na, ką jūs, aš neturiu ko keisti savyje, juk aš idealus”, – taip sako žmogus, kuris dar niekada nebuvo tėvas. Ir štai jam jau teko tėvo vaidmuo… “Aš idealus tėvas, aš idealus tėvas, man viskas pavyks”, – tokia jo rytinė savitaiga prieš naujos dienos pradžią.

O pavykti, pasak idealaus tėvo, turi štai kas: “Argi vaikas neturėtų man paklusti, klausyti manęs? Galų gale – kas čia svarbiausias? Aš geriau žinau, kada, ko ir kiek jam reikia. Jis dar mažas ir nieko nesupranta, o aš jau turiu patirties…”

Tokio tėvo “superžvaigždės” programa aiški – būk toks kaip aš, žiūrėk į mane, klausyk manęs.

“Kodėl gi ne”, – galvoja mažylis. Ir žiūri, ir stengiasi mėgdžioti. Tačiau kodėl tėvai nėra patenkinti savo vaikų elgesiu? Jie bijo, kad vaikai pradės jais manipuliuoti. Tad drausdami, nevykdydami jų norų pradeda konfliktuoti. Tėvai ir vaikai ima vieni kitų nesuprasti, tarp jų veriasi praraja. Ir vieniems, ir kitiems kaupiasi nuoskaudos.

Tai kodėl ši “superžvaigždžių” programa yra ironiška? Atidžiau pagalvokime: tėvai bijo tapti savo vaikų vergais, todėl kiek įmanydami priešinasi jų norams. O ką įsisąmonina mažylis? Nieko kito, tik tokią pat baimę tapti vergu. Ir taip pat visapusiškai tam priešinasi. Juk tėvai savo elgesiu leidžia suprasti, kad paklusti yra blogai, kad reikia būti nepriklausomam ir priešintis, jeigu kažkas kėsinasi į tavo laisvę. Vaikas, norime mes to ar ne, mokosi reaguoti į gyvenimiškas situacijas iš “savo suaugusiųjų” (mamos, tėčio, senelių, tetų, dėdžių ir pan.).

Dienos planas

Tėvų ketinimai aiškūs ir puikūs – meilė, noras vaikui duoti viską, kas geriausia pasaulyje. Tačiau atkreipkime dėmesį, kaip prasideda mūsų diena. Ogi nuo programos sudarymo: “Kas pusryčiams tam, tam ir anam? Kur suspėti iki pietų, po pietų ir vakare? O ką rodys televizorius, kelintą? Tada reikėtų iki to suspėti štai ką…”

Tačiau į šį planą įtraukiami ir kiti dalykai, apie kuriuos mes net nesusimąstome, bet vis dėlto jie egzistuoja ir yra neatsiejama mūsų gyvenimo dalis. Kas tai?

• Mūsų patirtis – tai, ko mes tikimės, remdamiesi savo gyvenimo patirtimi, žiniomis. “Jeigu aš pasielgsiu šitaip, užminsiu ant  to paties grėblio”.

• Tam tikros aplinkybės – tai, kas reikalauja dėmesio dabar, šią akimirką.

• Lūkesčiai – aš  turiu jam padaryti tą, kad paskui jis man padarytų aną. Arba priešingai.

• Gero tono” taisyklės – tai, kas riboja lūkesčių spektrą.

• Emocijos, susijusios su mūsų praeitimi, dabartimi ir ateitimi.

• Nuostatos – sąmoningos ar nesąmoningos. Pvz., “vaikas turi valgyti triskart per dieną, antraip susirgs…” ir pan.

• Baimės – sąmoningos arba ne. Taip pat ir suvokiamų baimių vengimas: “Aš kažko bijau ir vengiu to, kas gali išprovokuoti baimę”.

• Įtampa, streso lygis.

• Gyvenimiška pozicija: ” Aš nugalėtojas, aš išminčius, aš nevykėlis, aš laimingas žmogus, aš geras tėvas” ir pan.

Štai su visu šiuo bagažu mes pradedame ir užbaigiame kiekvieną savo dieną. Natūralu, kad net nesusimąstome, jog visa tai nešiojamės savyje. Nesusimąstome, bet nevalingai jaučiame. Tad jeigu kažkas vyksta ne pagal programą, neatitinka jos, mes jaučiamės blogai ir tai pasireiškia kokiomis nors reakcijomis – arba iškart prapliumpame negatyviomis emocijomis, arba jas ilgai kaupiame ir persipildę išliejame su dar didesne jėga.

Niekas taip nesujaudina žmogaus, kaip kliūtis, trukdanti jam įgyvendinti savo gyvybiškai svarbų poreikį vykdyti programą, susidedančią iš anksčiau išvardytų dalykų. Šia kliūtimi gali tapti kas tik nori – net mūsų vaikai.

"Veido" archyvas

Daugelis į vaikų gydytojo Benjamino Spoko kadaise buvusią kultinę knygą apie vaiko auginimą šiandien žiūri su ironija. Galbūt ir visai be reikalo. Nors šis pedagogas” ir buvo griežto režimo šalininkas, mokęs verkiantį kūdikį “ištempti” iki jo valgymo valandos, tačiau vis dėlto kai kurios tiesos  – nesensta.

Ar tai, kas buvo, reikia pamiršti ir išmesti kaip niekam nereikalingą? Ar tai, kas yra šiandien, yra vertingiausia? Jeigu būtų viena tiesa, tikriausiai mes nesvaidytumėme žaibų vieni į kitus, diskutuodami vaikų auginimo klausimais. Netgi pats B.Spokas savo knygoje teigia: “Atsiminkite, kad jūs gerai pažįstate savo vaiką, o aš jo visai nepažįstu”. Reikia pripažinti, kad ir prieš 50 metų, ir šiandien išauginti vaiką yra ilgas ir nelengvas darbas.

Tendencijos

• 1940–1950 metais populiariausias vaikų auginimo stilius buvo toks, kurį šiandien pavadintume autoritariniu: mes esame tėvai, tu esi vaikas; mes žinome, ką darome, tu nieko dar nežinai, todėl klausysi. Trumpai ir aiškiai: visuomenėje buvo taisyklės, kaip žmonės turi elgtis. Taisykles nustatydavo suaugusieji, o vaikai paklusdavo. Tačiau bėda ta, kad daugybė vaikų užaugo bailūs, pikti ir nekenčiantys pasaulio. Tai buvo ta karta, kuri pasakė: Su savo vaikais elgsiuosi kitaip!

• 1960–1970-aisiais visuomenėje pradėjo nykti aklas pasitikėjimas autoritetais, todėl nenuostabu, kad šis judėjimas persikėlė ir į šeimą: tėvai stengėsi būti supratingais, atsipalaidavusiais ir pradėjo kalbėti apie vaiko jausmų ir poreikių įvardijimą. Viskas baigėsi tuo, kad tėvai siūlo ir tą, ir aną, o vaikai sako, kad jie nori trečio… ir tėvai paknopstom lekia to trečio.

• Sugrįžimas. Vienu metu tas susitelkimas į tai, ko nori vaikas, pasiekė apogėjų, nes iš tiesų buvo atsižvelgiama į visus – net ir mažiausius – vaiko norus ir reikalavimus. Tada įvyko persiorientavimas atgal, ir tėvai puolė skaityti knygas, kaip vėl išmokyti vaikus klausyti tėvų ir pasiekti, kad tėvai būtų vaikams autoritetas. Ryškiausios sugrįžimo tendencijos pasaulyje buvo pastebėtos 1980–1990 metais.

Kur tas aukso viduriukas?

Tačiau kodėl ir tada nebuvo rastas auksinis viduriukas, kodėl tėvai nenurimo ir neatrado tiesos? Tikriausiai todėl, kad tėvus kankina kaltės jausmas. Kaltės jausmas, kad jie mažai laiko skiria savo vaikams, o vaikams ribų ir taisyklių reikia lygiai taip pat, kaip reikia meilės ir supratingumo. Gal todėl ir nerasta to viduriuko, nes demokratinėje visuomenėje visiems yra vietos po saule: ir tiems, kurie viską draudžia, ir tiems, kurie viską leidžia, ir tiems, kurie versdamiesi per galvą bando derinti? Akivaizdu viena: nuo 2000-ųjų tėvams kyla vis daugiau klausimų, vis labiau viskas neaišku, ir vis labiau kankina nerimas. Pavyzdžiui, prieš 50 metų beveik visuose namuose galiojo taisyklė: arba valgai tai, kas ant stalo, arba eini nuo stalo. Šiandien gi dažnas tėvas jaudinasi, kad šitoks posakis vaiką traumuos, kad vėliau jis susirgs valgymo sutrikimais ir galų gale jam pritrūks svarbių medžiagų, o tai pakenks jo sveikatai. Žinoma, reikia domėtis, ar tėvų griežtumas nekenkia vaikams ir nelemia valgymo sutrikimų, tačiau XXI amžiuje mes taip pasinėrėme į tą domėjimąsi, kad smengame į jį tarsi į kokią pelkę.

Ar tėvai nesidomėjo anksčiau? Žinoma, kad domėjosi! Tačiau skirtumas tas, kad anksčiau buvo viena ar kelios knygos, kuriomis galėjo vadovautis tėvai, o dabar nuo patarimų tiesiog sukasi galva: 1975-aisias JAV buvo maždaug 500 knygų apie vaikų auginimą, o nuo 1995-ųjų išleidžiama vidutiniškai keletas tūkstančių per metus! Štai toks pokytis įvyko per vos dvidešimt metų. Nenuostabu, kad mano karta užaugo su B.Spoko knyga ir tarybinėmis rekomendacijomis, o jau mūsų kartai nuo patarimų, kaip auginti vaiką nebežinia, į kurią pusę pulti…

Ir vakar, ir šiandien

Tačiau yra ir įsitikinimų bei rekomendacijų, kurie nekito.

• Nenaudojame kūdikiui pagalvės.

• Tikime, kad vaiką reikia mylėti ir glamonėti. Manome, kad kiekvienas vaikas vystosi individualiai.

• Žinome, kad vaiką reikia mylėti tokį, koks jis yra – tik tada išaugs pasitikintis savo jėgomis.

• Įrodyta, kad svarbiausia, auklėjant vaiką, nuoseklumas.

• Žinome, kad motinos pienas – natūraliausias kūdikio maistas.

• Kūdikis (maitinamas krūtimi) visada turės tiek pieno, kiek jam reikia, nes, didėjant kūdikio poreikiams, pieno pasigamina vis daugiau.

• Kūdikį geriau yra rengti šalčiau, nei per šiltai, nes šiltai rengiamas vaikas nesugeba prisitaikyti prie temperatūros svyravimų.

• Nereikia versti vaiko valgyti – dažnai jis instinktyviai pasirenka tai, ko jam reikia!

• Vaikas neturi suvalgyti nemėgstamą patiekalą, kad gautų mėgstamą. Vaikas turi manyti, kad paprastas maistas toks pat geras kaip ir saldumynai.

• Geriau būti nerūpestingesne mama, nei nuolat sudirgusia.

Nesenstančios tiesos

Reikia pripažinti, kad daugiausia neatitikimų yra vaiko priežiūros dimensijoje. Graičiausiai tai – neatsitiktinai. Juk iš tiesų vaiko priežiūros kokybė – išmatuojamas vienetas, ir mokslininkai jau tikrai gali duoti atsakymus, kas yra tinkamiau. O štai auklėjimas – labai subtilus dalykas. Pats B. Spokas jau rašė, kad nemano, jog fizinės bausmės padeda išspręsti nesutarimus su vaiku, tačiau vis dar daugybė žmonių baudžia vaikus fizinėmis bausmėmis manydami, kad tai – patikrinta. Ir apskritai apie daug ką jis kalba taip, tarsi skaitytumėme šiandien parašytą straipsnį:

“Pasitikėkime savo sveiku protu. Kūdikio auklėjimas netaps sudėtingu dalyku, jeigu patys jo nekomplikuosime. <…> Svarbiausia, ko reikia jūsų kūdikiui, – meilės ir rūpestingumo. Tai kur kas svarbiau nei teorinės žinios <…> Mylintys tėvai intuityviai pasirenka teisingiausius sprendimus. Be to, labiau pasitikėdami savimi, daugiau laimėsite. Elkitės natūraliai ir nebijokite suklysti.”

"Veido" archyvas

Miela pūstažandė penkiametė ryžtingai atstumia lėkštę su garuojančiu maistu: “Nenoriu mėsytės!”. “O gal norėtum blynelio?” – klausia mama. “Taip!” Bet jam iškepus mažoji pareiškia, kad ji dabar nevalgys. Dabar ji žais. Mama atsidūsta ir sutvarko stalą…

Ši situacija ir į ją panašios atskleidžia vaiko sugebėjimą manipuliuoti tėvais, nes jis iš patirties jau žino, kad bus taip, kaip jis norės. Dažniausia tėvai nusileidžia neva dėl šventos ramybės, norėdami išvengti pykčio priepuolių, kurie paprastai kyla, bandant sudrausminti lepūnėlius. Taip mažasis pamažu įpranta mėgautis valdžia.

Lepūnėlio formulė

Kaip atpažinti išlepintą vaiką? Žiūrint iš šalies tai nėra labai sudėtinga. Deja, dažniausiai nenorime pripažinti savo auklėjimo padarinių ir mieliau suverčiame kaltę kam nors kitam (pvz., ligai) ir pageidaujame stebuklingų vaistų, greitai ir neskausmingai užsispyrėlį paverčiančių angelėliu, recepto.

Bet išlepinto vaiko atpažinimo simptomai remia mus prie sienos. Kokie jie? Kai vaikas:

• nepaiso kitų šeimos narių norų ir poreikių;

• nuolat reikalauja naujų daiktų;

• manipuliuoja žmonėmis, kad gautų tai, ko nori;

• netoleruoja nesėkmių;

• dažnai skundžiasi, kad jam nuobodu;

• nemoka užsiimti pats;

• būna šiurkštus su tėvais ir aplinkiniais;

• nesidalija su kitais vaikais;

• nori vadovauti ir pirmauti;

• nereaguoja į draudimą;

• dėl visko ginčijasi, nuolat zyzia;

• greit įniršta ir demonstruoja pykčio priepuolius.

Būtent trys paskutiniai punktai dažniausiai išveda tėvus iš kantrybės ir priverčia kreiptis į gydytoją ar psichologą. Aišku, išlepimo kriterijai yra subjektyvūs, tad jei vieniems vaikas atrodo išlepintas, kitiems – dar toli gražu. Tai priklauso nuo tėvų požiūrio. Kai kurie vaikų specialistai mano, kad išlepinti yra apie 5 proc. vaikų.

Kaip atsiranda despotėlis

Tai lemia labai daug priežasčių.

• Meilė. Aišku, kad daugelis tėvų labai myli savo vaikus ir linki jiems geriausio. Todėl neretai vaiko norai tampa įstatymais, o gebėjimas nupirkti tai, ko patys neturėjo vaikystėje – pergale.

• Kaltės jausmas. Tėvai daug dirba, todėl mažai laiko praleidžia su šeima. Dėl to jie jaučia kaltę ir, norėdami kompensuoti laiko vaikui trūkumą, pradeda jam nuolaidžiauti.

• Noras gerai jaustis. Daugumą tėvų vaikų lepinimas nuramina ir leidžia jiems gerai jaustis.

• Iš tiesų labai smagu matyti laimingą vaiką, todėl norisi tai patirti dar kartą.  Žinių trūkumas. Kartais tėvai nežino, kaip elgtis su įpykusiu vaiku, nes jiems trūksta žinių apie auklėjimą. Jie neskiria vaiko norų ir poreikių, todėl vaiko verkimą supranta kaip blogai atliekamas savo pareigas.

• Pykčio netoleravimas. Kiti netoleruoja, netveria pykčio, bijo tapti nemylimi, todėl daro viską, kad vaikas būtų patenkintas.

• Vaiko vieta šeimoje. Dažnai išlepinami vienturčiai, pirmas ir paskutinis vaikas šeimoje ar vaikas, turintis nuostabią auklę.

• Tingėjimas auklėti. Kiti tėvai tiesiog tingi užsiimti disciplina, jiems paprasčiau nusileisti vaikui. O jei tėvai kartą nusileidžia, vaikas įgauna pranašumą ir pamažu pradeda virsti egoistu. (Beje, tas pats vyksta, jei tėvai nuolat leidžiasi su vaiku į derybas).

Blogas kraitis

Augindami lepūnėlį elgiamės neatsakingai ne tik kitų šeimos narių, bet ir paties vaiko atžvilgiu, nes programuojame jam sudėtingą ateitį.

Saugojimas nuo sunkumų ir streso vėliau atsisuka prieš patį vaiką, mat užaugęs jis patirs stresą dėl savo nepriimtino elgesio. Lepūnėlis gyvena pasaulyje, kuris skiriasi nuo realaus, todėl vėliau žmogui tenka nuolat kovoti su aplinka, kuri jam nemaloni ir nepriimtina. Išlepintas vaikas nemoka prisitaikyti, nesugeba sukurti normalių tarpusavio santykių ir susidoroti su nesėkmėmis. Jis neišmokytas mąstyti apie kitus ir dažnai nesupranta, kas čia blogo.

Įsivaizduokime situaciją. Išlepintas vaikas pradeda lankyti mokyklą ir turi daug kuo dalytis su kitais. Jam keista, kad niekas nepatarnauja. Jo elgesys egocentriškas, o tai kitiems nepatinka, todėl toks vaikas atstumiamas. Atstumtas jis jaučiasi vienišas ir augdamas stengiasi numalšinti kylantį skausmą, linkdamas į perfekcionizmą, darbomanizmą, valgymo surikimus, rūkymą, alkoholį.

Išlepinti vaikai užauga emociškai silpni ir nepasitikintys savimi, paauglystėje jiems gali išryškėti savikontrolės trūkumas, kyla pavojus susirgti nerimu ir depresija.

Ribos – reikalingos

Tėvams reikia paruošti vaiką tikram gyvenimui, kuriame jis ne visada gaus tai, ko nori. Todėl jei vaikas pyksta, kai mama sako “ne”, reikia įsisąmoninti, kad tai yra visiškai normalu. Vaikui nebūtina dievinti tėvų kiekvieną gyvenimo minutę, jis turi pajusti ir nusivylimą. Jei vaikas zyzia naujo daikto, reikia jam paaiškinti, kodėl neperkate, ir pažadėti, kad nubausite, jei nenustos zyzti. Neskubant pildyti norų, vaikas greitai supras, kad savo pykčiu nieko nepakeis. Labai svarbu, kad auklėdami vaiką tėvai būtų vieningi, nes jeigu vieno jų reikalavimai prieštarauja kito – tai sukelia sąmyšį vaiko sąmonėje.

Reikia prisiminti, kad vaikams reikia ribų, nes jos iš tikrųjų suteikia saugumą. Mažieji nori žinoti ir jausti ribas, netgi kai tėvų nėra šalia. Vaikai, kurie tėvams nuolat įgrista, tikriausiai ieško ribų, kad galėtų tinkamai elgdamiesi augti. Jie tarsi tikrina, kokio lygio baisumą jų elgesys turi pasiekti, kad priverstų tėvus į tai reaguoti konstruktyviai.

Ar galima ką nors pakeisti?

Liūdna tiesa – išlepinti lengviau nei pakeisti išlepintąjį. Bet norintiems tai nėra neįmanoma ir, žinoma, niekada ne vėlu pradėti.

• Pasikalbėkite su didesniu vaiku. Pripažinkite savo kaltę dėl to, kad dažnai leidote jam elgtis taip, kaip jis nori. Pasakykite, kad turėsite šį tą pakeisti jo gyvenime, paaiškinkite, kodėl išlepintam vaikui vėliau bus blogai.

• Aptarkite draudimus ir taisykles. Nekeiskite jų kasdien ir laikykitės, netgi esant kritinėms situacijoms (nedarbo, skyrybų) šeimoje. Numatykite, kad gali būti situacijų, kai taisykles reikės sulaužyti, ir paaiškinkite jas vaikui.

• Numatykite padarinius, jei vaikas sulaužys taisykles. Tai gali būti išvykų atsisakymas, privilegijų atėmimas, laisvalaikio ribojimas.

• Negrasinkite, negąsdinkite ir nekartokite instrukcijų šimtą kartų. Viską sakykite ramiu balsu, tiksliai ir aiškiai.

• Išlikite nuoseklūs, netgi kai esate pavargę, sudirgę ar po konflikto su sutuoktiniu.

• Numatykite skatinimo ir apdovanojimo sistemą už gerą elgesį. Žodinis pagyrimas ir įvertinimas turėtų būti naudojamas dažniau nei materialūs daiktai. Kol vaikas pasikeis, galite taikyti “žvaigždučių” sistemą: vaikas gali stebėti savo elgesio progresą, stengdamasis gauti “žvaigždučių”. Už surinktą jų dešimtuką jis gali gauti apdovanojimą.

• Nepergirkite vaiko. Jei bet kokia užduotis, kurią jis įvykdo, nusipelno liaupsių, vaikas patirs tikrą šoką pamatęs, kad realiame gyvenime tai visiškai normalus dalykas.

Daiktų vergo atvertimas

• Mokykite dalytis. Davimas toks pat svarbus kaip ir gavimas. Įsitraukite į veiklą, kuri skatina vaikus padėti kitiems. Kartu eikite pirkti dovanų šeimos nariams ir giminaičiams.

• Duokite vaikui pareigų, skirdami jam darbus pagal galimybes. Kuo dažniau prašykite vaikų pagalbos: mažiukai gali sulankstyti drabužius, nuvalyti dulkes. Pradinukai gali susirinkti žaislus, susitvarkyti drabužėlius, išsivalyti savo kambarį, išnešti šiukšles, pamaitinti augintinius. Vyresni – sutvarkyti namus, išplauti indus, padėti apsipirkti, palaistyti gėles. Nedarykite už vaiką to, ką jis gali padaryti pats.

• Neperdozuokite materialinių gėrybių. Vaikas, kuris gauna viską, neišmoksta dėkingumo, vaikas, kuriam nereikia palaukti – neišmoksta kantrybės.

• Skatinkite vidinę motyvaciją: atlikto darbo džiaugsmas turi teikti vaikui pasitenkinimą, o ne poreikį gauti apdovanojimą. Vietoje materialinių dovanų dovanokite vaikui savo laiką – tai stiprina emocinį ryšį.

• Nejauskite kaltės, negalėdami nupirkti vaikui visko, ko jis nori. Vaikas turi suprasti, kad viskas įgyjama tik sunkiu darbu.

• Stenkitės, kad vaikas nematuotų savo ir kitų vertės pagal dėvimus drabužius ar tėvų automobilį. Atsisėskite ir kalbėkite su juo apie tai, kas sudaro tikrąją žmogaus vertę: jo mandagumas, kūrybiškumas, mokėjimas užjausti, rūpinimasis kitais ir kt.

• Mokykite vaiką pajusti pinigų vertę – užsidirbti, susitaupyti pinigų ir nusipirkti.

• Būkite kantrūs. Išlepintas vaikas nepasikeis per vieną naktį…

Ar ragiukai nerodo ligos?

Kaip įsitikinti, ar vaiko zyzimas – ne liga? Labai retai po išlepimo simptomais slypi kokia nors liga, bet kartais į bloga pasikeitęs elgesys vis dėlto turėtų atkreipti tėvų dėmesį. Galima įtarti rimtesne ligą, jei :

• iki šiol buvęs gana geras vaikas staiga pasikeitė;

• pasikeitė ne tik vaiko elgesys, bet ir jo miego bei valgymo įpročiai;

• atsirado kitų nerimą keliančių simptomų (dažnas karščiavimas be priežasties, bėrimas ir kt.).

Ir šiais, ir visais kitais atvejais, jeigu jums neramu, pasikonsultuokite su vaikų neurologu ar vaikų ir paauglių psichiatru.

UNICEF organizacijai atlikus tyrimą 29 valstybėse, paaiškėjo, kad Lietuvos vaikai jaučiasi patys nelaimingiausi Europoje. Mūsų psichologų duomenimis, beveik pusė pradinukų jau yra agresyvūs.

Įvairių šalių psichologai, vaikų auklėjimo metodikų ir teorijų kūrėjai vieningai sutaria, kad vaikų agresyvumo, išlepimo, suaugusiųjų negerbimo, tėvų ir jų atžalų nesusikalbėjimo priežasčių reikia ieškoti šeimoje. Patys tėvai sukuria tokius santykius, kurie vėliau vaikus pastūmėja užsisklęsti nuo suaugusiųjų, atveda prie narkotikų, svaigalų ar net savižudybės. Kad vaikas pasitikėtų mama ir tėčiu, vos susilaukę atžalos tėvai turi mokytis bendrauti su juo. Netiesa, kad geru tėvu gimstama. Tai ilgas, viso gyvenimo tobulėjimo kelias.

Laisvė – ne netvarka

Gražius tėvų ir vaikų santykius galima sukurti tik gerbiant vaiką. “Tėvai turi gerbti vaiko pomėgius, polinkius ir visus jo eksperimentus. Kantriai padėti vaikui domėtis pasauliu yra pagrindinė tėvų užduotis auklėjant vaiką. Pirmiausia reikia suprasti, kad vaikutis vystosi ne pagal suaugusiojo norus, o pagal individualius raidos etapus. Todėl nereikėtų jo skubinti ar nutraukti veiklos”, – paaiškina Lietuvos M.Montessori asociacijos tarybos pirmininkė Aušrinė Indilienė.

Pasirodo, tik kada vaikui sudaromos sąlygos rinktis, jis nebūna piktas, suirzęs, viskuo domisi ramiai. Taip sukuriamos sąlygos natūraliai atsiskleisti mažylio gebėjimams. Namie jam siūloma leisti daryti viską, kas jį domina. Išskyrus sveikatai ir gyvybei pavojingas veiklas. “Namuose turėtų būti kuo daugiau priemonių, lavinančių loginį mąstymą: enciklopedijų, dėlionių, konstruktorių. Vaikas pagal savo vystymosi etapą prieina pats prie tos priemonės, kuri jam tuo metu padeda suvokti naujus interesus”, – mano A.Indilienė ir priduria, kad laisvė nėra netvarka, ribas nustatyti būtina, tačiau drausmė neturėtų būti prievarta.

“Vaikai gerbia suaugusiuosius tada, kai šie sugeba aiškiai nustatyti taisykles, o svarbiausia – jų laikosi. Vaikas, pavyzdžiui, pats gali pasirinkti, kaip apsirengęs jis eis į lauką, tačiau turėtų aiškiai žinoti, kada reikia daryti namų darbus, o kada galima susitikti su draugais”, – sako psichiatrė psichoterapeutė Dalia Mickevičiūtė.

Ką nors tvirtai nusprendus savo nuostatų būtina laikytis, kad ir kaip gražiai vaikas prašytų ar kaip graudžiai verktų. Jei ko negalima – vadinasi, negalima ir kai tėvų nuotaika gera, ir kai bloga. D.Mickevičiūtė pataria tėvams nepamiršti, kad vaikų prašymai yra šiek tiek panašūs į suaugusiųjų norą lošti. “Jei tik laimėjote vieną iš dešimties kartų, jums atrodo, kad esate labai sėkmingi, todėl bandote iš naujo, nesvarbu, kad devynis kartus pralaimėjote. Panašiai ir vaikai, jei jiems suaugusieji vieną kartą nusileido – jie zyzia, prašo, įkalbinėja, verkšlena ir daro visa kita, ką tik sugalvoja, kad tik laimėtų dar kartą”, –  vaikų taktiką atskleidžia specialistė.

Kuo daugiau leidi, tuo labiau pasitiki

Daugeliui tėvų iškyla dilema, kaip viską leidžiant pasiekti, kad vaikas neperžengtų nustatytų ribų? “Kuo daugiau vaikui leidi daryti dalykų, kurie nepavojingi sveikatai, tuo labiau jis įsiklauso į tėvų pastabą, kad kai ko ir negalima. Tada vaikas pasitiki tėvais, nes jam ne viskas draudžiama, o tik kai kurie dalykai. Jeigu tėvai daugiau kartų sako negalima, nei galima, tai vaikas, susiduręs su iš tikrųjų pavojinga situacija, neišgirs tėvų”, – dėsto A.Indilienė, kuri savo du vaikus augino laikydamasi tokių principų.

Moteris prisimena, kad kai jos sūnus, šiandien jau atšventęs 21 metų gimtadienį, būdamas pyplys sugalvojo piešti ant sienos, ji berniuko nebarė. Taip pat nesakė, kad negalima, o parodė, kaip reikėtų piešti – pastatė prie sienos didelę braižymo lentą, kad mažylis galėtų piešti atsistojęs. Kai labai judrus berniukas išmėtydavo kubelius, moteris kartu su juo kasdien daugybę kartų juos rinkdavo, kad nereikėtų naudoti prievartos.

Taip, anot A.Indilienės, yra apibrėžiamos ribos, nežeminant vaiko. Mat daugelio psichologų nuomone, blogai ne griežti, o žeminantys vaiko asmenybę tėvai.

Apie tai, kad suaugusiajam nereikšmingas žodis ar poelgis įžeidžia atžalą, daugelis tėvų net nesusimąsto. Visuomeninės organizacijos “Gelbėkit vaikus” generalinė sekretorė Lietuvoje Rasa Dičpetrienė siūlo kuo dažniau apsikeisti vietomis su savo mažyliu. “Pavyzdžiui, sugriuvo vaiko pilis, o šalia stovi seneliai ir juokiasi. Jiems atrodo, kad nuoširdžiai. Bet čia tas pats, tartum iš mūsų juoktųsi, pavyzdžiui, keturi dinozaurai. Kaip mes konflikto metu kalbame su vaiku? Mažas pypliukas sėdi susigūžęs, o mes stovime ir pirštu grūmojame. Jeigu mums taip kasdien koks milžinas grūmotų vien todėl, kad išpylėme ant kilimo vandenį?” – šypsosi  R.Dičpetrienė.

Daiktų gadinimas ar kūrybiškumo ugdymas?

A.Indilienė sako, kad vaikai tampa kaprizingi, kai nepasitiki savimi ir tėvais, kai jaučia nerimą. O tokie jausmai atsiranda dėl to, kad tėvai trukdo vaikams pažinti pasaulį.

“Gelbėkit vaikus” generalinė sekretorė savo ketverių metų sūnui neleidžia pilstyti vandens ant kilimo namie, tačiau vasarą lauke tokių dalykų nedraudžia, nebijo, kad berniukas išsiteps ar sušals. “Piešimas ant sienos ar terliojimasis namuose su vandeniu – daiktų gadinimas, o ne kūrybiškumo ugdymas. Tačiau kai tėvai atsiveža vaiką prie jūros ir neleidžia jam lipti į vandenį, nes sušlaps batus arba sušals – tai jau mažylio pasaulio pažinimo slopinimas. Jeigu per šalta, visai neik prie jūros, o ne pasodink penkiametį ant kranto ir drausk artintis prie jūros”, – mano R.Dičpetrienė.

Dar blogiau, kai dėl tokių dalykų tėvai rėkia ant vaiko. Psichoterapeutės D.Mickevičiūtės nuomone, kai baramas vaikas žeminamas, niekinamas, jam prikaištaujama, tai yra psichologinis smurtas ir tėvų silpnumo išraiška. “Jeigu su vaiku nuolat kalbama pakeltu balsu – jis galiausiai ima “nebegirdėti”, tiesiog nereaguoja į tėvų pakeltą toną. Įsisuka užburtas ratas: vaikas neklauso, tėvai šūkauja, vaikas ir toliau neklauso, tada tėvai dar garsiau ir daugiau rėkia”, – patirtimi dalijasi D.Mickevičiūtė.

Gerbiami vaikai auga laisvi

Visi specialistai sutaria, kad nesusitvardžius, ko tikriausia nepavyksta išvengti nei vienam tėvui, labai svarbu vaiko atsiprašyti. Tai nelengva, nes riksmas ar pliaukštelėjimas reiškia, kad suaugusysis yra bejėgis išdėstyti savo tiesas žodžiais, vadinasi, yra pralaimėtojas, nors tuo metu lyg ir pasiekė norimų tikslų. “Susitvardyti labai padeda fizinis atstumas. Supykus reikia eiti ne link vaiko, o nuo jo. Atsitraukus ir suskaičiavus iki dešimties ta pati situacija jau atrodo kitaip. Ką gali baisiausio padaryti mažas vaikas: sudaužyti kvepalus ar vazą, išversti kruopas ant žemės? Juk tai ne pasaulio pabaiga. Žinoma, paskui reikia mažyliui paaiškinti, kad blogai pasielgė”, – sako R.Dičpetrienė ir priduria, kad apšauktas ar supurtytas vaikas jaučiasi nesaugus.

Psichologai sako, kad vaikams šiandien labai trūksta ne tik meilės, bet ir dėmesio. “Aš ant veidrodžio esu užsirašiusi: “Pabendrauk su vaiku trisdešimt minučių”. Nereikia su juo būti visą parą, tačiau bent pusvalandį per dieną tėvai turėtų ne plaudami indus ar žiūrėdami televizorių pasikalbėti su vaiku, o pažaisti, pabendrauti, išklausyti, paskaityti knygutę”, – mano R.Dičpetrienė.

Kai ji pradėjo kiekvieną rytą ir vakarą savo ketverių metų sūnui sakyti, kad jį myli, pastebėjo, jog ir jis dažniau kalba apie tai, kaip myli tėtį, mamą, šunį.

A.Indilienė priduria, kad auklėdama sūnų ir dukrą ne griežtais draudimais, o suteikdama laisvę veikti, užsitarnavo vaikų pasitikėjimą. “Kai sūnus susidomėjo kompiuteriu, užteko kelis kartus paaiškinti, kodėl negalima ilgai prie jo sėdėti, ir jis net nebandė prašyti, kad leisčiau žaisti ilgiau nei pusvalandį. Ir šešiolikmetė dukra dėl visų iškilusių problemų tariasi su manimi”, – džiaugiasi A.Indilienė ir priduria, kad gerbiami vaikai auga laisvi, moka išreikšti savo nuomonę,  susikaupti ir ramiai dirbti.

5 proc. vaikų nuolat baudžiami

• Lietuvoje tėvai savo vaikams per parą vidutiniškai skiria maždaug septynias minutes dėmesio.

• Kas septintas fizinį smurtą patyręs vaikas nukentėjo nuo tėvo ar motinos.

• 50 proc. 12–17 metų vaikų turi depresijos požymių, net 41,7 proc. mokyklinio amžiaus vaikų turi su psichikos sveikata susijusių problemų.

• Kasmet mūsų šalyje nusižudo apie 20 vaikų.

• Po visuomeninės organizacijos “Gelbėkit vaikus” atliktos mokinių apklausos paaiškėjo, kad tik 45 proc. vaikų niekada nepatyrėę fizinės bausmės, o 5 proc. nuolat baudžiami fizinėmis bausmėmis. Daugiau kaip trečdalis vaikų teigė, kad fiziškai nubausti jie visada pasikeičia savo elgesiu, 6 proc. elgiasi kai ir anksčiau.

Pozityvaus auklėjimo principai

• Rečiau kritikuokite vaiką už blogą elgesį, kuo dažniau pastebėkite ir pagirkite gerus poelgius.

• Nustatykite ribas ir nuosekliai jų laikykitės.

• Leiskite vaikui pasirinkti, pavyzdžiui, ką rengtis, važiuoti troleibusu ar autobusu, išsivalyti dantukus prieš skaitant pasakėlę ar po jos. Vaikui svarbu pajusti, kad jis kai ką gali pats nuspręsti ir kad jūs atsižvelgiate į jo nuomonę.

• Jeigu vaikas pyksta – leiskite jam išlieti savo jausmus. Nepulkite raminti, nes tada atrodys, kad tėčiui ar mamai pyktis yra pernelyg nepakeliamas.

• Rodykite vaikui pakankamai dėmesio.

• Stenkitės patys elgtis taip, kaip norėtumėte, kad vaikas elgtųsi su aplinkiniais. Pasirodo, vaikai (beje, kaip ir kiti žinduoliai) elgesio mokosi ne iš žodžių, bet stebėdami ir mėgdžiodami savo tėvų elgesį.

"Veido" archyvas

Draugauti išmokstama tik praktikuojantis, o jūs galite padėti rasti tinkamų draugų

Kai mažylis pirmąsyk privairuoja šakutę su slidžiu makaronu prie burnos, nenuskraidinęs jo ant kilimo, tėvus užplūsta išdidumas – vaikas žengė dar vieną žingsnį savarankiškumo link! Vėliau, kokių penkerių, jis jau padės jums parinkti naujo mobiliojo nustatymus… Ak, tie šiuolaikiniai vaikai – jie turi įvairiausių gebėjimų! Tačiau, ar jie moka užmegzti draugystę, išgirsti užuominas, kontroliuoti savo impulsus?

Kaip įeiti į ratą

Niekas netrokšta, kad vaikas perimtų “bandos” mąstymą ir prarastų individualumą, tačiau mokėti įsijungti į veiklą ar įeiti į susiformavusį ratą, o ne stebėti žaidimą pasikabinus ant turėklo, – puiki treniruotė ateičiai, kai gebėti dirbti grupėje tikrai bus reikalinga. Tiek vaikams, tiek suaugusiesiems tenka atsidurti tokioje padėtyje, kai reikia bendrauti su žmonėmis, kurių paprastai nesirinktum.  Tačiau ir tokiais atvejais reikia suderinti skirtingas idėjas ir išgirsti, kuo kiti žmonės gali prisidėti prie bendro tikslo. Juk lyderiais paprastai tampa ne tie, kurie “prastumia” savo idėjas, o gebantys suburti komandą.

• Mažiukams. Pirmiausia mažąjį reikia išmokyti suprasti, kaip įeiti į ratą. Vaikai dažnai mėgina užkalbinti visus bendrai, nesikreipdami į nieką konkrečiai: “Ar galima ir man žaisti?” Deja, tuomet jo niekas neišgirsta… Geriau išsirinkti vaiką, rodantį draugiškumo ženklus, nors šie paprastai yra neverbaliniai ir vaikui sunkiai atpažįstami. Kaip tik jų ir turite išmokyti.  Paaiškinkite, kad draugingai nusiteikęs vaikas žvilgčios, šypsosis, kartais netgi mostelės, o jei taip nesielgia, tuomet reikia stebėti, ar vaikas atsisukęs, nežiūri į kitą pusę, – tada prie jo ir reikia prieiti.

• Didesniems. Šešiametukai jau mažiau naudoja neverbalinę kalbą, tačiau jie linkę matyti viską tik juoda arba balta. Jei jūsų vaikas tikina, kad “niekas jo nemėgsta”, paskatinkite jį būti su vaikais, kuriems jis patinka. Vaikui geriau susirasti sau tinkamą draugiją, nei nuolat belstis į uždarytas duris. Kartais tėvai nesuvokia, jog vaikams gerai sekasi su panašiais į save. Taigi, jei vaikas drovus, suveskite su tokiu pat vaiku. Jei vaikas –  “Žvaigždžių karų” gerbėjas, pasistenkite, kad jis pakliūtų į panašių vaikėzų ratą. Draugauti išmokstama tik praktikuojantis, o jūs galite padėti rasti tinkamų draugų, kad vaikas neliktų visiškai be šios patirties.

Kaip pakovoti dėl teisybės

Apginti kitą, kuris socialinėje grandinėje yra žemiau už tave, vaikui be galo baisu – kartais atrodo, kad ant kortos pastatytas vaikui labai brangus jo statusas (socialinis išlikimas). Štai kodėl daugeliui vaikų reikia padėti to išmokti. Jam reikia pasitikėjimo savimi ir tvirtai suformuotų vertybių – tik tuomet vaikas ne tik neprisijungs prie patyčių, bet atsitrauks, o dar geriau – ir žodžiu užstos skriaudžiamąjį. Nuo mažumės  būtina skiepyti empatijos jausmą (suvokimą, kad aukai skauda ar skaudu), gebėjimą numatyti veiksmų eigą ir kitų vaikų elgesį.

• Mažesniems. Ikimokyklinukai gyvena pagal taisykles, taigi, jei jie žino, kad skriausti kitus yra “nu nu nu”, greičiausiai tai pamatę keliaus tiesiai pasakyti suaugusiajam. Šio prievolė – ugdyti empatiją: “Gerai, kad atėjai ir pasakei, nes juk nenori, kad tave irgi kas nors pavadintų kiaušingalviu, ar ne?” Tai padeda mažyliams įsisąmoninti emociją, patiriamą pravardžiuojamo vaiko, todėl kyla natūralus noras jį užstoti. Jei tenka kalbėti su skriaudėju, empatiją reikia žadinti ir jame – tik truputį pasukus kampą: “O jei kas nors šitaip elgtųsi su tavimi? Kaip manai, kaip jaustumeisi?”  Vaikus skatinkite įsijausti į kito kailį kuo dažniau (“Kaip manai, kaip jautėsi Jurga, kai Inga nepriėmė jos žaisti?”) – taip ne tik pasėsite sėklą, bet pamažu užauginsite ir vaisių.

• Didesniems. Teks labiau pasistengti, nes mokyklinukai jau turi savo “chebras”, kurioms trokšta priklausyti ir būti lojalūs. Be to, jau gėda lakstyti pas mokytoją ir skųsti. Labai svarbu pasiūlyti atžalai “momentinių” idėjų, kaip nepasiduoti minios mąstymui. Paprašykite žodis po žodžio atkartoti skausmingą incidentą, kuriame vaikas nežinojo, kaip elgtis, ir tuomet pažerkite minčių, ko jis galėtų imtis, jei situacija pasikartotų. Aptarkite, kokie žodžiai galėtų sulaukti kokio atkirčio, kokios neutralios frazės galėtų sulaikyti skriaudiką. Prasminga sugalvoti pokštą, atitraukiantį dėmesį nuo skriaudžiamojo. Galbūt padėtų, jei užgauliojamą vaiką jūsiškis pasikviestų pažaisti atskirai nuo grupės. Kartu paieškokite žodžių, galinčių nukentėjusįjį paguosti ir užstoti. Vaikui labai svarbus jūsų požiūris, tad jį išdėstykite aiškiai : “Girdėjau, kaip vakar kalbėjai su Domu, ir nemanau, kad tai labai šaunu. Nenorėčiau, kad draugautum su skriaudžiančiais kitus vaikais”. Kuo daugiau kalbėsite, tuo daugiau elgesio pasirinkimo variantų susidėlios vaiko galvelėje…

Emocijos: ką pasilaikyti sau, ką parodyti

Vaikų žaidimų aikštelių džulijos roberts ir robertai de nirai žino, kurias emocijas rodyti, o kurias verčiau pasilaikyti sau ir atskleisti vėliau. Taip pat tai reiškia išmokti, jog kartais reikia būti ne tokiu atviru ir sąžiningu, norint apsaugoti kito jausmus. Juk be abejonės išmokysite vaiką pasakyti tetai, kuri nepadovanojo trokštamo žaislo: “Ačiū, man labai patinka šios kojinės”. Nors tai, ką jis jaučia iš tiesų, tėra begalinis nusivylimas. Tai vadinama mandagumu, tačiau tas pats principas galioja ir bendraujant su kitais vaikais.

• Mažesniems. Mokymasis būti mandagiais (t.y. – nuslėpti tikruosius jausmus…) – ne kas kita, kaip impulsų kontrolė. Galite padėti išmokti susilaikyti “nesprogus” (bet aš juk nenorėėėėėėėėėėėjau kojinių gimtadieniui!), tiesiog nurodydami elgesio gaires. Tik kalbėkite aiškiai: “Ką begautum dovanų, privalu pasakyti ačiū, net jei dovana tau nepatinka”. Bet ar aiški frazė: “Būk malonus tetai Ritai”? Nelabai. Vėliau paaiškinkite, kodėl kartais reikia nuslėpti jausmus: “Teta Rita labai ieškojo tau dovanos, ji tikrai džiaugėsi, kad tavo kojytės nešals, kai važinėsies rogutėmis”. O tada tegul jau išsisako, ką mano apie, jo nuomone, kvailas kojines. Jums.

• Didesniems. Paaiškinkite, kodėl “vaidyba” kartais naudinga. Pavyzdžiui: “Visus kartais erzina, bet jei neparodysi skriaudikui, kad tave tai veikia, jis liausis. Geriau nerodyk, kad įsižeidei, o pavartyk akis ir nueik”. Šio amžiaus vaikams svarbu padėti atskirti baltą melą nuo juodo. Taigi, kai draugė klausia, ar graži jos šukuosena, atsakymas “taip” yra tinkamas, net jei taip nemanai. Tačiau atsakyti “taip” į klausimą “ar paruošei pamokas”, kai jų neparuošei, taktiškumu nė nekvepia. Nesusipainiokite!

Kaip ginčytis su valdžia

Kartais, kai esate nuvargę ar įpykę, paklusnus vaikas atrodo tikra palaima. Tačiau vaikas, sugebantis nevykdyti paliepimų aklai, o kartais juos užginčyti ir daryti tai mandagiai, įtikinamai bei nesupykdydamas jūsų – kur kas daugiau pasieks gyvenime, jį gerbs kiti ir norės bendradarbiauti.

• Mažesniems. Regis, dvimetuko ar trimetuko pagrindinė gyvenimo misija – perženginėti “valdžios” nustatytas ribas. Ir, kaip pastebėjote, ne pačiu kukliausiu ir mandagiausiu būdu, nes dvimetukai dar negeba kontroliuoti savo emocijų. Taigi, kol vaikas dar mažas, jūsų užduotis – išmokyti jį kažko gražiai paprašyti. Tai padės jam dažniau išgirsti atsakymą “taip”… Žinoma, tai nereiškia, kad pirksite visus žaisliukus ar saldainius iš eilės, tačiau pamatysite – išties dažniau sutiksite, kai sprendimas nebus esminis. Tokia strategija leis jums pataupyti energiją ir užsispyrimą tiems kartams, kai būtina bus primygtinai sakyti “ne”. O mažylis suvoks, jog gauti marškinėlius su dinozauru, o ne su varlyte, jam greičiau pavyks mandagiai paprašius, o ne iškėlus sceną.

• Didesniems. Kalbantis apie dalykus, dėl kurių galima derėtis (pvz., į kurią piceriją vežtis vaikus,  naudokite tokias frazes, kaip “Turiu idėją…”, “O kas, jei…”, “Kas būtų, jei mes pamėgintume…”. Tikėtina, kad pamažu šias frazes ims naudoti ir vaikai. Visa esmė – išmokyti vaikus mandagiai ir nieko neįžeidžiant įterpti savo mintis, išsakyti siūlymus. Kai kurie vaikai pernelyg bijo tėvų ir mokytojų, todėl paklūsta ir nė nemėgina ginčytis, taigi nė nesužino, kokių rezultatų galėtų pasiekti. Venkite požiūrio “bus, kaip aš pasakiau, arba niekaip”, netgi tada, kai negalite pakeisti situacijos – pvz., kai tikrai negalite atšaukti planuoto apsilankymo pas senelius ir vietoje to keliauti į filmą su tais kvailais burundukais. Tačiau nesakykite: “Ne, ir baik vienąkart zyzti”, nes tai neskatins vaiko mandagiai tartis ir derėtis. Verčiau pamėginkite šitaip: “Liaukis, juk šiandien pažadėjome močiutei pas ją pietauti, bet jei būtum paprašęs anksčiau, kai dar neturėjome planų, būčiau pagalvojusi”. Dar geriau, pasiūlykite paklausti močiutės, ar ši nenuvestų į kiną.

"Veido"archyvas

Tos mažos akytės ir ausytės kaip lokatoriai gaudo kiekvieną pirstelėjimą. Ar susimąstėte, ko judu su vyru mokote savo vaikus?

Laiško forma:

“Beveik kasvakar ruošiame kartu su vyru vakarienę. Niekada ir nesusimąsčiau apie šio reikalo prasmę, mums tiesiog kartu ir lengviau, ir smagiau. Tačiau vienądien mūsų ketverių ir penkerių metų dukros su kaimynų vaikais žaidė namus. Mūsiškės buvo tėvai, o jų draugai – vaikai. Viskas ėjosi šauniai, kol atėjo metas vakarieniauti… “Tėčiai nekepa!” – pareiškė mažasis kaimynas, kai mūsų vyresnėlė išsitraukė žaislinę keptuvę. “Aišku, kad kepa!” – unisonu atsiliepė mūsiškės.  “Vat ir ne!” – tas ginčas dar liepsnojo ilgai ir įdomiai.
Maniau, kad mudviejų su vyru užduotis – padėti dukroms suvokti tokius dalykus, kaip pasirinkimas, pasekmės ir panašiai. Tačiau tą akimirką suvokiau, kad mudviejų santykiai, taip sakant, be jokių pastangų skiepija joms tam tikras vertybes ir tikėjimą tuo, ką jos vėliau laikys teisinga. Ar tai bus gera, ar bloga… Ir reikia stengtis, kad nebūtų antrasis variantas”, – savo laiške svarsto Inga, Urtės ir Smiltės mama.

Yra atlikta daugybė tyrimų, kurie patvirtina, kad auklėdami vaikus tėvai per mažai dėmesio skiria sau, kaip pavyzdžiui ir mažųjų elgesio modeliuotojams. O juk vaikai stebi pavyzdžius dar tuomet, kai nemoka kalbėti. Deja, tėvai susitelkia į verbalinį auklėjimą, primiršdami savo veiksmų svarbą.

Labiausiai matomas (ir labiausiai veikiantis!) bendravimo pavyzdys – tai mamos ir tėčio tarpusavio santykiai. Ir svarbu ne tik darbų pasidalijimas ar lyčių vaidmuo šeimoje. 2009 metais JAV užbaigtas ilgalaikis tyrimas rodo, kad tėvų tarpusavio santykiai turi ne mažiau įtakos vaiko psichinei ir fizinei sveikatai, nei jo paties santykiai su kiekvienu iš tėvų.

Svarbiausi santykiai šeimoje yra tarp sutuoktinių, tad geriausia, ką tėvai gali padaryti dėl vaikų, – tai mylėti vienas kitą. Stengdamiesi vienas kitą vertinti, tėvai duoda vaikams neįkainojamas intymumo, konfliktavimo, šeimos ir karjeros derinimo pamokas.  Specialistai taip pat teigia, kad vieniši tėvai gali dalį šių įgūdžių perduoti vaikams, bendraudami su draugais ar kitais šeimos nariais.

Galime daug ir iškalbingai porinti vaikams apie dalijimąsi jausmais, būtinybę ginčijantis išklausyti kitą pusę, tačiau mažieji gali neišgirsti nė žodžio, nes… jie per daug užsiėmę stebėdami kiekvieną mūsų žingsnį.

Rodykite švelnius jausmus

Dauguma tėvų instinktyviai suvokia, kaip svarbu prie vaikų reikšti kvienas kitam meilę. Mamos ir tėčio santykiai kloja jų pačių būsimo gyvenimo pamatus. Vaikai, užaugę šeimoje, kurioje tokie jausmai buvo slepiami, užaugę patys gali turėti intymaus gyvenimo problemų. Smurtaujančiose šeimose augę vaikai perkelia tokį bendravimo modelį į savo šeimas, o vaikai, augę namuose, kuriuose sklandė švelnumas, atsineš jį į būsimus savo namus. Rodydami gražius ir tinkamus būdus meilei išreikšti, mes nuo mažumės mokome savo vaikus to, kas gerai ir kas ne, – o tai tampa ypač svarbu, kai mūsų nėra šalia. Be to, vienas kitą mylintys tėvai sustiprina suvokimą, kad pasaulis yra saugus, o to girdėti ir matyti vaikams niekad nebūna per daug.

Svarbu rodyti meilę sutuoktiniui ne tik tuomet, kai jis padarė jums ką nors gera. Verčiau jau paėjėkite kelis žingsnius iš kelio, kad paglostytumėte skaitančio vyro petį, ar trumpam nutūpkite jam ant kelių kuo nors pasidžiaugti. Taip vaikai matys, jog žmonės neprivalo būti tobuli, kad būtų mylimi. Žinoma, tėtis nusipelno bučkio už sutaisytą čiaupą, tačiau svarbiausia yra suspausti glėbyje… “už nieką”. Žinoma, tas pats galioja ir bendraujant su vaikais.

Išlikite artimi

Be abejonės, dar pamenate laikus, kai jūsų sutuoktinis buvo visa ko “numeris pirmas”. Kad pabūtumėte kartu, jūs perstumdydavote visus reikalus, dėl sekso aukojote miego valandas ir pasitelkdavote visą išmonę, kad padarytumėte jam mielą staigmeną.

Tuomet gimė vaikai. Kad ir kokie mieli bei stebuklingi jie būtų, tačiau jų nenutrūkstamų poreikių tenkinimas praryja daugybę laiko bei energijos – ir minutė sutuoktiniui tampa prabanga. Tokia daugumos tėvų realybė – iš to nuovargio net noro nebelieka investuoti į santuoką. Dar dalį laiko nurėžia kiekvieno darbas, mėgstama veikla, poreikis “pasėdėti” internete ar pažiūrėti (ne)pakartojamą “Lietuvos talentų” laidą…

Ką daryti? Paskirkite vienas kitam seną gerą pasimatymą. Ir ne šiaip, kaip sakoma, kartais per pilnatį… Mažiausiai kartą per savaitę. Jei trūksta pinigų restoranams ar vaikų auklei, elkitės 2010-ųjų stiliumi: gražiai pavakarieniaukite ir pasižiūrėkite išsinuomotą filmą. Sąlyga – tik vaikams sumigus. Norint išlikti draugais, mylimaisiais ir partneriais reikalingos pastangos. Judviejų santykiai – jūsų šeimos pamatas, o juk jūs norite, kad jie būtų tvirti. Kartais vaikai kaip reikiant užputoja, kai tėvai nesiveda jų kartu. Tačiau niekas kitas nesukuria tokio saugumo jausmo, kaip galimybė augti žinant, jog tėvai myli ir randa vienas kitam laiko.

Suprantama, dėl darbo ir šeimos reikalų daug laiko vienas kitam ištaikyti sudėtinga, tačiau tuomet bent jau rodykite vaikams norą pabūti kartu. Patikėkite, netgi penkios nuvogtos minutės vyrui ar žmonai atlieka didelį darbą…

Dalykitės atsakomybe

Prižiūrėti namų ūkį – tai tas pats, kas vadovauti savo įmonei. Nuolat yra reikalų, kuriems būtinas neatidėliotinas jūsų dėmesys, – nuo maisto gaminimo iki baladojimosi į baleto repeticiją. Netgi jei tėtis yra vienintelis šeimos maitintojas, specialistai vis tiek rekomenduoja pasidalyti atsakomybe už tai, kas vyksta namie. Reikia papildomų argumentų, kurie padėtų įtikinti vyrą dažniau išdžiaustyti skalbinius? JAV atliktas tyrimas atskleidė, kad tie mokyklinio amžiaus vaikai, kurie kartu su tėvu atlieka namų ruošos darbus, geriau sutaria su draugais! Jie taip pat rečiau už kitus neklauso mokytojų ar panyra į depresiją, užsidaro savy. Tėvo prisidėjimas prie namų ruošos suteikia vaikams bendradarbiavimo pradmenis, skiepija demokratijos šeimoje suvokimą.

Mokėkite pyktis

Įdomu ir tai, kad jūs turite progą pagerinti vaikų gyvenimą net tuomet, kai abu su vyru nesutariate. Pastaruoju metu vieni tokio pobūdžio tyrimai veja kitus – ir visi prieina prie tos pačios išvados: kol judu ginčydamiesi išgirstate ir atsižvelgiate į kito argumentus, nebūtina pyktis už uždarų durų. Tam tikromis aplinkybėmis vaikai iš tokių nesutarimų turi netgi naudos: jei tėvai geba išspręsti tarpusavio problemas, vaikai irgi išmoks prieiti sprendimą pasitelkdami kompromisus. Jei vaikas auga namuose, kuriuose tėvai niekuomet atvirai nereiškė savo skirtingų požiūrių, vėliau jam atrodys, kad jei sutuoktinis jam nepritaria, vadinasi, jų santykiams galas. Arba kad kažkas ne taip  jam pačiam…

Visų pirma nusistatykite pagrindines konfliktavimo taisykles (kad ir kaip neįmanomai tai skambėtų…). Pavyzdžiui, negalima šaukti, įžeidinėti pašaipiais žodžiais, išeiti iš kambario nebaigus pokalbio. Labai svarbu, kad abu tėvai su jomis sutiktų. Stenkitės įvaldyti empatiško klausymosi meną (kad ir kaip prašmatniai tai skambėtų…). Pavyzdžiui, frazė “Tu kažkoks sudirgęs” ir padeda suglostyti pasišiaušusias plunksnas, ir rodo pagarbą. Jei jums pavyks ginčytis garbingai, parodyti vaikams, jog galima tai daryti nesidraskant, pasėsite jų širdyje suvokimą, kad meilė yra besąlygiška.

Vėl laiško forma

“Neseniai paaiškėjo, kad karštiems debatams auditorija netgi praverčia. Kartą su vyru įsivėlėme į bevaisį ginčą, kai man atrodė, kad visiškai teisi esu aš, o vyrui – kad jis. Toje aklavietėje, regis,  nebebuvo jokių prošvaisčių. Tuomet mus pertraukė vyresnioji: “Tėti, jei tu myli mamą, kodėl paprasčiausiai neleidi jai laimėti? Ji tau nusileis kitą kartą”. Tai buvo puiki mintis, taip jai ir pasakėme. Laimei, ne tik vaikai ima pavyzdį iš mūsų, bet ir mes iš jų”. Inga

"Veido" archyvas

Dažnam tėvui žodis “rutina” asocijuojasi su kažkuo nykiu ir neįdomiu, o juk visi norime išugdyti spontaniškas nesuvaržytas asmenybes. Bet iš tikrųjų gyvenimas kur kas labiau nusibosta, kai jame tvyro chaosas. O šį lengviausia prisikviesti gyvenant be rutinos. Neilgai trukus rutininius dalykus pamilsta net patys “nepažabojamiausi” tėvai. Na, o mažyliams rutina yra tiesiog būtina. Kodėl? Nes ji sukuria saugumą.

Rutina = sveikata

Kasdien (na, beveik kasdien) kartodami savo ritualus, gyvensite sveikesnį ir visavertiškesnį gyvenimą. Tai ne tušti žodžiai – valgymo ir miegojimo ritualai sukuria saugumą pasaulyje, kuriame vaikai jaučiasi turintys labai mažai kontrolės. Tik pagalvokite: jie visą laiką gyvena nežinioje! Juk daug kas dar visiškai nauja, suaugusieji dažnai elgiasi taip, kaip jiems patinka, o vaikų apie savo veiksmus visiškai neinformuoja…

Ar jūs pažįstate vaiką, kuris su džiaugsmu eina miegoti – popiet ar vakare? Vargu. Tačiau vaikas, kuris pripranta prie ėjimo miegoti ritualų ir žino, kad kas vakarą jie yra tokie patys, daug lengviau eina miegoti, nei tas, kuriam kiekvienas ėjimas miegoti – vis kitoks. Be to, tokie ritualai, kuriuose yra seka (pavyzdžiui, valgome vakarienę, einame praustis, skaitome pasaką, kalbamės su tėvais, einame miegoti), padeda vaikams susidėlioti savo dieną: jie žino, ko tikėtis, todėl yra ramesni. Kadangi yra ramesni – geriau miega. Kadangi geriau miega – atsikelia geriau pailsėję ir linksmesni. Žodžiu, viskas tarpusavyje glaudžiai susiję, ir svarbu, kad mes, suaugusieji, visa tai suprastume.

Lygiai taip pat yra ir su mityba. Jeigu vaikas tuo pačiu metu valgo pusryčius, pietus ir vakarienę, pastebėta, kad rečiau valgo nesveiko maisto ir rečiau užkandžiauja. Vadinasi, valgo sveikiau.

Vaikai, kurie žino, kada yra žaidimų metas, o kada reikia padėti atlikti namų ruošos darbus, būna atsakingesni, mažiau atsikalbinėja, noriau dalyvauja visuomeninėje veikloje.

Visa tai lemia geresnę psichologinę vaiko sveikatą, mažiau chaoso šeimos gyvenime, o tai savo ruožtu reiškia, kad visa šeima gyvena ne tik fiziniu, bet ir psichologiniu požiūriu sveikesnį gyvenimą.

Mamos ir tėčio rutina

Daugeliui aišku, kad rutina yra be galo svarbi vaikui, tačiau retas pagalvoja, kad rutina lygiai taip pat svarbi ir vaikus auginantiems tėvams. Iš tiesų Jos Didenybės rutinos dėka jūsų gyvenimas su vaikais gali tapti lengvesnis.

Mamos, namuose auginančios vaikus, dažnai skundžiasi, kad rutina vargina, kad kasdienis buvimas su vaikais yra vis tas pats ir tas pats. Bet juk niekur neparašyta, kad žaidimų laikas reiškia vis tos pačios dėlionės dėliojimą! Juk galima važiuoti į oro uostą. Plaukti laivu. Eiti į žaidimų aikštelę. Nuvažiuoti prie ežero… Kasdien sugalvoti kažką naujo.

Be to, rutina padeda atsirasti jausmui (o jis namuose vaiką auginančiam suaugusiajam yra labai svarbus), kad nėra taip, jog nieko neveikiate. Rutina dalina dieną (dažnai per ilgą…) etapais: štai valgom pietus, po kurių mažylis eis miegoti; po miego važiuosime į parką; o tada po valandos grįš iš darbo ir mama / tėtė! Žodžiu, diena nebeatrodo be pabaigos, o tai irgi tik į naudą psichologinei sveikatai.

Šeimos tradicijos gimsta iš rutinos

Kartais gali atrodyti, kad rutina daro gyvenimą nuobodų, tačiau iš tiesų rutina padeda su(si)daryti šeimos tradicijoms. Pavyzdžiui, jei visa šeima penktadieniais žiūri filmą, sekmadieniais keliauja į bažnyčią, antradieniais važiuoja vakarieniauti pas senelius, visada švenčia teminius gimtadienius ir pan., vaikai tai prisimins ilgai po to, kai jau jūs to nebedarysite. Mėgstamos rutinos tampa šeimos tradicija, kuria neįkainojamus prisiminimus ir lengvina gyvenimą visiems šeimos nariams. Rutinos moko planuoti laiką, organizuoti savo dienotvarkę, o šie gebėjimai tikrai pravers, kai reikės planuoti savo gyvenimą, profesiją ir prisiimti atsakomybę.

Ne vien skrandžiui…

Valgymas kartu – viena svarbiausių rutinų, kokias tik gali turėti šeima. Jau ne vienas ir ne du tyrimai įrodė, kad vaikai, kurie bent kartą per dieną valgo kartu su šeima, daug labiau vertina šeimą, supranta bendravimo ir bendrystės šeimoje svarbą. Valgant galima pasikalbėti, papasakoti apie savo dieną, diskutuoti, aptarti kylančias problemas.

Psichologai teigia, kad vaikai, kurie vakarieniauja kartu su tėvais, rečiau pasiduoda neigiamai bendraamžių įtakai. Nenuostabu – juk valgymas drauge yra puikus laikas įtvirtinti šeimos vertybėms!

Žinoma, kalbos prie stalo turi būti linksmos ir lengvos. Nepamirškite humoro ir pasitelkite jį, kai, pavyzdžiui, norite priminti vaikams, kad valgome nečepsėdami, nesisupame ant kėdžių ir prisimename mandagius žodelyčius! Vaikai (iš)klausys, jei kalbėsite pagarbiai ir jiems suprantamai.

Galiausiai valgymas drauge ugdo ir sveikos mitybos įpročius (kai kartu gaminamas naminis maistas) bei tvarkingumą (kai dengiamas, o po to sutvarkomas stalas).

"Veido" archyvas

Tos mažos akytės ir ausytės kaip lokatoriai gaudo kiekvieną žodelytį. Ar susimąstėte, ko judu su vyru mokote savo vaikus?

Mums rašo:

“Beveik kasvakar ruošiame kartu su vyru vakarienę. Niekada ir nesusimąsčiau apie šio reikalo prasmę, mums tiesiog kartu ir lengviau, ir smagiau. Tačiau vienądien mūsų ketverių ir penkerių metų dukros su kaimynų vaikais žaidė namus. Mūsiškės buvo tėvai, o jų draugai – vaikai. Viskas ėjosi šauniai, kol atėjo metas vakarieniauti… “Tėčiai nekepa!” – pareiškė mažasis kaimynas, kai mūsų vyresnėlė išsitraukė žaislinę keptuvę. “Aišku, kad kepa!” – unisonu atsiliepė mūsiškės. “Vat ir ne!” – tas ginčas dar liepsnojo ilgai ir įdomiai.

Maniau, kad mudviejų su vyru užduotis – padėti dukroms suvokti tokius dalykus, kaip pasirinkimas, pasekmės ir panašiai. Tačiau tą akimirką suvokiau, kad mudviejų santykiai, taip sakant, be jokių pastangų skiepija joms tam tikras vertybes ir tikėjimą tuo, ką jos vėliau laikys teisinga. Ar tai bus gera, ar bloga… Ir reikia stengtis, kad nebūtų antrasis variantas”, – savo laiške svarsto Inga, Urtės ir Smiltės mama.

Atlikta daugybė tyrimų, kurie patvirtina, kad auklėdami vaikus tėvai per mažai dėmesio skiria sau, kaip, pavyzdžiui, ir mažųjų elgesio modeliuotojams. Juk vaikai stebi pavyzdžius dar tuomet, kai nemoka kalbėti. Deja, tėvai susitelkia į verbalinį auklėjimą, primiršdami savo veiksmų svarbą.

Pats matomiausias (ir geriausiai veikiantis!) bendravimo pavyzdys – tai mamos ir tėčio tarpusavio santykiai. Ir svarbu ne tik darbų pasidalijimas ar lyčių vaidmuo šeimoje. 2009 m. JAV baigtas ilgalaikis tyrimas parodė, kad tėvų tarpusavio santykiai turi ne mažiau įtakos vaiko psichinei ir fizinei sveikatai nei jo paties santykiai su kiekvienu iš tėvų.

Svarbiausi santykiai šeimoje yra tarp sutuoktinių, tad geriausia, ką tėvai gali padaryti dėl vaikų, – mylėti vienas kitą. Stengdamiesi vienas kitą vertinti, tėvai duoda vaikams neįkainojamas intymumo, konfliktavimo, šeimos ir karjeros derinimo pamokas.  Specialistai taip pat tvirtina, kad vieniši tėvai gali dalį šių įgūdžių perduoti vaikams, bendraudami su draugais ar kitais šeimos nariais.

Galime daug ir iškalbingai porinti vaikams apie dalijimąsi jausmais, būtinybę ginčijantis išklausyti kitą pusę, bet mažieji gali neišgirsti nė žodžio, nes… jie per daug užsiėmę, stebėdami kiekvieną mūsų žingsnį.

Rodykite švelnius jausmus

Dauguma tėvų instinktyviai suvokia, kaip svarbu prie vaikų reikšti kiekvienas kitam meilę. Mamos ir tėčio santykiai kloja jų pačių būsimo gyvenimo pamatus. Vaikai, užaugę šeimoje, kurioje tokie jausmai buvo slepiami, paskui patys gali patirti intymaus gyvenimo sunkumų. Smurtaujančiose šeimose augę vaikai perkelia tokį bendravimo modelį į savo šeimas, o vaikai, augę namuose, kuriuose sklandė švelnumas, atsineš jį į būsimus savo namus. Rodydami gražius ir tinkamus būdus meilei išreikšti, mes nuo mažumės mokome savo vaikus to, kas gerai ir kas ne, o tai tampa ypač svarbu, kai mūsų nėra šalia. Be to, vienas kitą mylintys tėvai sustiprina suvokimą, kad pasaulis yra saugus, o to girdėti ir matyti vaikams niekad nebūna per daug.

Svarbu rodyti meilę sutuoktiniui ne tik tuomet, kai jis padarė jums ką nors gera. Verčiau paėjėkite kelis žingsnius iš kelio, kad paglostytumėte skaitančio vyro petį, ar trumpam nutūpkite jam ant kelių kuo nors pasidžiaugti. Tada vaikai matys, jog žmonės neprivalo būti tobuli, kad būtų mylimi. Žinoma, tėtis nusipelno bučkio už sutaisytą čiaupą, tačiau svarbiausia suspausti glėbyje tiesiog šiaip, už nieką. Žinoma, tas pats galioja ir bendraujant su vaikais.

Išlikite artimi

Be abejonės, dar pamenate laikus, kai jūsų sutuoktinis buvo visa ko “numeris pirmas”. Kad pabūtumėte kartu, jūs perstumdydavote visus reikalus, dėl sekso aukojote miego valandas ir pasitelkdavote visą išmonę, kad padarytumėte jam mielą staigmeną.

Tuomet gimė vaikai. Kad ir kokie mieli bei stebuklingi jie būtų, jų nenutrūkstamų poreikių tenkinimas praryja daugybę laiko bei energijos – ir minutė sutuoktiniui tampa prabanga. Tokia daugumos tėvų tikrovė – iš to nuovargio net noro nelieka investuoti į santuoką. Dar dalį laiko nurėžia kiekvieno darbas, mėgstama veikla, poreikis panaršyti internete ar pažiūrėti (ne)pakartojamą “Lietuvos talentų” laidą…

Ką daryti? Paskirkite vienas kitam seną gerą pasimatymą. Ir ne šiaip, kaip sakoma, kartais per pilnatį… Mažiausiai kartą per savaitę. Jei trūksta pinigų restoranams ar vaikų auklei, elkitės pagal 2010-ųjų stilių: gražiai pavakarieniaukite ir pasižiūrėkite išsinuomotą filmą. Sąlyga – tik vaikams sumigus. Jei norite išlikti draugai, mylimieji ir partneriai, reikia įdėti pastangų. Jųdviejų santykiai – jūsų šeimos pamatas, o juk jūs norite, kad jie būtų tvirti. Kartais vaikai kaip reikiant užputoja, kai tėvai nesiveda jų kartu. Tačiau niekas kitas nesukuria tokio saugumo jausmo, kaip galimybė augti žinant, jog tėvai myli ir randa vienas kitam laiko.

Suprantama, dėl darbo ir šeimos reikalų daug laiko vienas kitam ištaikyti sudėtinga, tačiau tuomet bent jau rodykite vaikams norą pabūti kartu. Patikėkite, netgi penkios nuvogtos minutės vyrui ar žmonai atlieka didelį darbą…

Dalykitės atsakomybe

Prižiūrėti namų ūkį – tai tas pats, kas vadovauti savo įmonei. Nuolat yra reikalų, kuriems būtinas neatidėliotinas jūsų dėmesys – nuo maisto gaminimo iki baladojimosi į baleto repeticiją. Netgi jei tėtis yra vienintelis šeimos maitintojas, specialistai vis tiek rekomenduoja pasidalyti atsakomybe už tai, kas vyksta namie. Reikia papildomų argumentų, kurie padėtų įtikinti vyrą dažniau išdžiaustyti skalbinius? JAV atliktas tyrimas atskleidė, kad tie mokyklinio amžiaus vaikai, kurie kartu su tėvu atlieka namų ruošos darbus, geriau sutaria su draugais! Jie taip pat rečiau už kitus neklauso mokytojų ar panyra į depresiją, užsidaro savyje. Tėvo prisidėjimas prie namų ruošos suteikia vaikams bendradarbiavimo pradmenis, skiepija demokratijos šeimoje suvokimą.

Mokėkite pyktis

Įdomu ir tai, kad jūs turite progą pagerinti vaikų gyvenimą net tuomet, kai abu su vyru nesutariate. Pastaruoju metu vieni tokio pobūdžio tyrimai veja kitus – ir visi prieina prie tos pačios išvados: kol judu ginčydamiesi išgirstate ir atsižvelgiate į kito argumentus, nebūtina pyktis už uždarų durų. Tam tikromis aplinkybėmis vaikai iš tokių nesutarimų netgi gauna naudos: jei tėvai geba išspręsti tarpusavio nesutarimus, vaikai irgi išmoks priimti sprendimą pasitelkdami kompromisus. Jei vaikas auga namuose, kuriuose tėvai niekada atvirai nereiškė savo skirtingų požiūrių, vėliau jam atrodys, kad jei sutuoktinis jam nepritaria, vadinasi, jų santykiams galas. Arba kad kažkas ne taip jam pačiam…

Visų pirma nusistatykite pagrindines konfliktavimo taisykles (kad ir kaip neįmanomai tai skambėtų). Pavyzdžiui, negalima šaukti, įžeidinėti pašaipiais žodžiais, išeiti iš kambario nebaigus pokalbio. Labai svarbu, kad abu tėvai su jomis sutiktų. Stenkitės įvaldyti empatiško klausymosi meną (kad ir kaip prašmatniai tai skambėtų). Pavyzdžiui, frazė “Tu kažkoks sudirgęs” ir padeda suglostyti pasišiaušusias plunksnas, ir rodo pagarbą. Jei jums pavyks ginčytis garbingai, parodyti vaikams, jog galima tai daryti nesidraskant, pasėsite jų širdyje suvokimą, kad meilė yra besąlygiška.

"Veido" archyvas

Įsivaizduokite vaiką turint du indus: mėlyną ir raudoną. Skystis mėlynajame  – pareigos, tvarka, drausmė, moralė. Raudonasis indas skirtas meilei, rūpesčiui, švelnumui, globai. Skystis iš mėlynojo garuoja lėtai, o raudonas tuštėja labai greitai. Tėvų ir kitų vaiką globojančių suaugusiųjų užduotis – palaikyti raudonąjį indą pilnesnį už mėlynąjį.

“Tai vaikų auginimo, auklėjimo metafora. Jei šeimoje ar vaikų kolektyve atsiranda vaikas-problema, pakelkite akis į suaugusiuosius. Problema yra ne vaikas, bėda yra su suaugusiais. Jie, ir tik jie yra visu šimtu procentų atsakingi už gerą atmosferą ir šiltus tarpusavio santykius”, – sako garsus norvegų pedagogas Ivaras Haugas, kuris kažkada metė teisę ir ryžosi atsidėti savo pašaukimui.

Jis pabrėžia, kad garsus esąs ne jis, o jo metodas KELK (norv. k. lшft – kilstelėjimas, pakylėjimas). Išpopuliarėjo, nes yra paprastas, logiškas ir įgyvendinamas. O svarbiausia – jis veikia! Jau penkerius metus I.Haugas važinėja su KELK seminarais po Norvegijos darželius bei mokyklas, dešimt metų veikia jo su bendraminčiais sukurtas tinklalapis bei forumas pedagogams, o šiemet pasirodė jo knyga “KELK vaikams”.

Visą laiką Ivarą domino sunkios situacijos, sudėtingo charakterio ir elgesio vaikai. Neapleido jausmas, kad priežastis glūdi ne vaikuose. Lyg į vaiko ir suaugusiojo ryšį būtų įsimetusi giluminė klaida, ardanti harmoniją ir iš vidaus trikdanti  taikų, draugišką, pasitikėjimu grįstą sugyvenimą.

Po ne vienus metus trukusių tyrinėjimų Ivaras suprato, kad klaidingas yra pats suaugusiųjų požiūris, jų nuostatos. Iš jų kyla destruktyvus elgesys. Taip pat ir klaidingas vaikų, kaip asmenybių, suvokimas, vertinimas bei pernelyg svarūs lūkesčiai, slegiantys jų mažus pečius.

Spindulių medžioklė

Jūs esate spindulių medžiotojas. Tai turėtų tapti jūsų gyvenimo būdu. Jūs ieškote, kas šviesu, gera ir teisinga. Kiekviena jūsų diena yra skirta tam, kad rastumėte bei garsiai užfiksuotumėte šviesius ir šildančius vaikų bruožus, elgesį, intencijas.

“Puiku, Ingute. Šaunuolė, kad paskolinai savo lėlytę pažaisti. Raselė dabar labai džiaugiasi”. Tris savaites Ingutė nepaleido savo naujos lėlytės iš rankų. O štai dabar sugebėjo pasidalinti. Garsiai pagirkite savo mergaitę, nors ir rizikuojate, kad ji tuoj pat panorės susigrąžinti savo numylėtinę. Vis dėlto svarbu, kad progresas yra pastebėtas ir užfiksuotas. Tapęs nuolatiniu įpročiu, šis skatinamasis elgesys leis jums pastebėti daugiau vaiko vystymosi niuansų ir labiau jį motyvuoti.

Maža to, 3–6 metų vaikai kopijuoja suaugusiuosius. Greitai pastebėsite, kad jie taip pat pradėjo savo spindulių medžioklę, tad nenustebkite, jei ir pats dažniau sulauksite pagyrimo, padėkos, o seserų ir brolių santykiai gerokai sušils. Tai elegantiškas būdas neprikišamai auklėti.

Pagyrimai be “uodegų”

Jei jau pastebime vaiko pasiekimus, garsiai juos užfiksuokime. Leiskime sau, vaikui ir aplinkiniams pasidžiaugti mažojo sėkmėmis. Pagyrimų nori ir laukia visi vaikai. Tai yra taip trokštamo dėmesio dalis. Geroji dalis. Išreikšti savo teigiamus pastebėjimus vaiko atžvilgiu, rodos, nesunku, tačiau ir pagirti reikia mokėti tinkamai.
Štai kelios paprastos nuorodos. Pagyrimas turi būti:

• asmeniškas;

• konkretus ir nukreiptas į veiksmą;

• paprastas ir suprantamas vaikui;

• patiektas dar “karštas”;

• išsakytas entuziastingai ir energingai;

• pateiktas viešai;

• be jokios “uodegos”.

Visų pirma reikia kreiptis tiesiai į vaiką ir kreiptis vardu – tai labai asmeniška. Įvardyti konkrečiai, kas jus nudžiugino, ir nesileisti į filosofijas bei apibendrinimus. Tebūnie tai tik paprastos, aiškios frazės. Gali pakakti ir nykščio aukštyn ar linksmo akies pamerkimo, patartina susikurti savo ženklą, jis puikiai tarnaus per atstumą ar didesniame žmonių būryje.

“Jonai, kai tu statei bokštą, pro šalį bėgo Marius. Ir tada, Jonuk, tu jį pakvietei žaisti kartu. Jis labai apsidžiaugė, ir aš manau, kad tu pasielgei labai draugiškai. Ar pastebėjai, koks laimingas buvo Marius?”

Pasakykite tai iškart po to, kai viskas įvyko, neleiskite situacijai “ataušti”. Ir nugalėkite norą pridurti: “Tikiuosi, kad ir su broliuku šįvakar taip pat gražiai žaisi”. Tokia “uodegėlė” išties gadina visą iniciatyvą.

Kaip šauksi, taip atsilieps

Yra tokia dėmesio taisyklė: vaikai reikalauja dėmesio. Pozityvaus arba negatyvaus. Bet koks dėmesys jiems yra geriau negu jokio. Tai pastebės visi tėvai. Dėmesys vaikams yra būtinas ir gyvybiškai svarbus, todėl nebandykite nuo jo išsisukti. Visų pirma jums vis tiek nepavyks. Be to, atminkite mėlynąjį ir raudonąjį indus. Jei matote, kad vaikas piktas, ožiuojasi ar elgiasi agresyviai, susimąstykite, ar sklidinas jo raudonasis indas. Išgirskite jo dėmesio, meilės, rūpinimosi prašymą. Tik apgaubę jį savo šiluma imkitės vadinamojo auklėjimo. Gali būti, kad ir neprireiks.

Ivaro įsitikinimu, pagyrimas yra geriau nei elgesio korekcija: kritika, draudimai ar barimas. Pozityvus dėmesys vaikų ir tėvų santykiuose signalizuoja, kas jums yra svarbu. Jei jums svarbiau, ką vaikas sugeba, ko pasiekė, kas jam sekasi, aiškiai ir atvirai tai parodykite – tegul apie tai būna daugiau šnekos nei apie jo niekdarbius. Įsidėmėkite: daugiausiai iš vaikų gausite to, kam skiriate daugiausiai dėmesio. Kai vaikas laužo taisykles, neklauso, užsispiria, neeikvokite daug energijos, kad keistumėte jo elgesį ir požiūrį. Kai vaikas stengiasi, pasiekia progresą – skirkite daug savo dėmesio ir energijos, kad parodytumėte, kaip jus tai džiugina, koks jūs dėl to laimingas ir patenkintas. Vaikas suvoks, kas jame bei apskritai gyvenime yra svarbiausia, ir ims tikėti, kad jam pavyks.

Žodeliai “ne” – mažomis dozėmis

Patarimas paprastas, bet nėra paprastai įvykdomas, nes juk norisi “paauklėti”.

Klasikinė situacija – vaikas nuskriaudė kitą, o jūs prieinate ir… automatiškai norite nubausti kaltininką, ar ne? Ivaras čia sako “stop” – pirmiausia paguoskite ašarojantįjį, tuomet paguoskite dar truputį, o tada dar šiek tiek. Nuo skriaudiko galite gana demonstratyviai nusisukti. Štai nuskriaustasis jau nusiramino, o skriaudiko auklėjimas tik prasideda. Įdėmiai stebėkite jį, ir vos vaikas padarys ką nors draugiško ar gero – pagirkite. Jūs suteikiate vaikui pasirinkimo galimybę. Siunčiate jam aiškų signalą: “Aš matau, kad tu gali, mažyli, žinau, kad tu moki draugauti, ir parodysiu tau daug dėmesio ne tada, kai tu mane nuvili, o tuomet, kai tu mane nudžiuginsi savo elgesiu”.

Nesupraskite klaidingai, pagyrimas turi sekti tam tikrą pasiekimą, sėkmę, pastangas. Ir toliau galima, net reikia sakyti “ne”, “negalima”, “pakaks”. Tai neišvengiama, tačiau mažesnės dozės veikia efektyviau, todėl kaip vaistus vartokite atidžiai pasvėrę būtinybę. Lygiai taip ir pagyrimai neturi piltis kaip iš kiauro ąsočio. Vaikui galiausiai gali susidaryti “imunitetas” liaupsėms, atsiras rizika, kad jis apskritai ims neadekvačiai save vertinti ir vystysis egocentrizmas.

Vadinkite vardu

Atmenate, pasakoje drąsuolis raganą nugalėjo, kai ištarė jos vardą. Legendose dažnai herojui tenka užduotis atspėti priešininko ar kokio piktavalio vardą – šitaip jis nuginkluojamas. Vardas labai svarbus bendraujant. Tai asmeniškiausia, ką vaikas turi, ir vienas pirmųjų dalykų, kuriuos įsisavina. Jis lydi žmogų visą gyvenimą ir sudaro centrinę dalį identiteto – savęs suvokimo. I.Haugas pataria išnaudoti vaiko vardą, kaip malonų ir pozityvų jo identiteto elementą. Todėl kreipkitės į vaiką vardu, kai jį giriate, skatinate. Kažko iš jo norėdami, visų pirma atkreipkite jo dėmesį, geriausias būdas tai padaryti – pašaukti vardu. Kreipkitės į jį vardu, kai susitinkate, ką nors kartu veikiate.

Yra ir situacijų, kai pravartu vengti vardo, pvz., kai kritikuojate (nes koreguojate juk tam tikrą veiksmą, bet ne vaiką), sakote “ne” (nes jis skirtas veiksmui, o ne vaikui), esate piktas ar susinervinęs.

Logika tokia – “pririškite” vaiko vardą prie jam malonių, teigiamų situacijų, asociatyvinis mąstymas kels jo pasitikėjimą savimi. Ypač kai girdi kiti. Kaip tėvas ar motina, to juk ir norite, tiesa?

Ypatingi pokalbiai

Psichologai dažnai pataria skirti dėmesio vaikui individualiai – pabūti tik dviese, nuveikti ką nors malonaus kartu. Tai labai svarbu formuojant ateities santykį su vaiku, kuriant artumo, pasitikėjimo ryšį. Verta susikurti ir augant vaikui kuo ilgiau išlaikyti šią “tet-a-tet” tradiciją.

KELK metodas siūlo dar vieną atmainą – ypatingą pokalbį, jaukią gerumo valandėlę, kai jūs dviese susėdate ir pasikalbate ne šiaip, o tik apie gerus dalykus. Iš anksto sutariate ir vaikas žino, kad tai bus jūsų supervalandėlė. Tuo metu juo džiaugsitės, girsite ir būtinai  pasidalinsite, kaip jautėtės pastebėję, kad jis paguodė pargriuvusią sesutę, pasidalijo su draugu triratuku, paliko broliui šokolado, nuskynė jums gėlyčių. Ir jūs, ir vaikas žinote, kad šios valandėlės metu bus nutylėta, kad vakar jis broliui pakišo koją ar tempė sesei už kasos. Tai liks už jūsų pokalbio durų.

Užsidegti ant stalo žvakutę ar susiplakti pienišką kokteilį – irgi gera idėja. Tai jūsų šviesiausias laikas. Ne per dažnai, bet geriau, jei galite atsiminti, kada kalbėjotės paskutinį kartą…

Kasdien vis geriau

Ivaras pataria ir labiau išnaudoti kasdienį kalbėjimąsi. Šįryt Agnytė pati apsirengė ir susidėjo žaisliukus į darželį. Laiku ir tvarkingai. Mama grupėje pagiria dukrytę auklėtojai. Ši nustemba ir nudžiunga. O jei ji ir tėčiui vakare papasakos! “Spėkite, – linksmai klausia Ivaras, – ar per kitą dieną nebus daugiau gerų naujienų. Greičiausiai bus”.

Tokį kalbėjimą Ivaras pavadino pagyrutėmis. Būtų puiku, jei toks naujadaras prigytų ir lietuvių kalboje, o fenomenas tvirtai apsigyventų mūsų santykiuose.

Viena svarbiausių Ivaro nuostatų – kiekvienas vaikas turi teisę vystyti geriausią savo paties versiją. Ne kurio kito vaiko, ne idealią, bet geriausią, koks jis gali būti. Ir galiausiai jis tokiu taps, jei tik jam bus talkinama.

Trys banginiai

Ar jūsų požiūryje į vaiką karaliauja meilė, pagarba ir pasitikėjimas? Tai trys banginiai, ant kurių tykiai supasi vaiko saugumas – pamatinis žmogaus poreikis, einantis iš karto po fiziologinių. Tik paskui eina draugystė, prisirišimas, meilė, dar paskiau – pasitikėjimas savimi, ambicijos, pagarba kitiems. Pedagogas pabrėžia, kad vaikams saugumas yra daug svarbesnė vertybė nei suaugusiems.

Tad koks šiuolaikinių tėvų vaidmuo? Jų pusėje yra patikimumas, jie tvirtai laiko vairą rankose ir suka kryžkelėse, apdairiai skaito žemėlapį ir seka kelio ženklus bei tuo pat metu mato vaikus, kurie gali ramiai žiūrėti filmuką ant galinės sėdynės, tačiau privalo žinoti, kaip elgtis automobilyje. Taigi sprendžiate jūs – tebūnie tai aišku, ir vienas jūsų sprendimų yra parodyti, savo veiksmais bei žodžiais pademonstruoti vaikams, kas yra svarbu. Modelį sustiprina tėvų vienybė, kai vieno žodis negali būti paneigtas antrojo žodžiu ar veiksmu. O visų svarbiausia vaikams, kad tėvai būtų nuspėjami – jų elgesys nuoseklus ir be netikėtų protrūkių. Jei imate nervintis, pasakykite apie tai vaikui, įspėkite, kad būsite priverstas imtis priemonių ir kad kartojate savo prašymą paskutinį kartą. Įspėjimas paverčia jūsų elgesį nuspėjamu, o žodžio laikymasis – nuosekliu.

Vaikai nėra suaugusieji, jie paprasčiau suvokia priežastingumą, todėl daug tiesmukiau suvokia savo elgesio pasekmes, dar nemodeliuoja situacijų ir dažnai neįžvelgia paralelių. Be to, mokytis iš savų klaidų vaikai ima tik būdami 12–13 metų, o, pvz., 8-erių progresuoja faktiškai tik giriami.

Nėra idealių šeimų, tėvų, gyvenimų. Todėl visiškai pakanka orientuotis į čia ir dabar. Labai gerai, jei šiandien nuspręsite, kad rytoj bent penkias minutes skirsite vaikui pagirti ir paskatinti, kilstelėti jo savivertei. Dar geriau, jei ryt taip ir padarysite. Nepamirškite už mažytį progresą pagirti ir savęs – pasakykite sau prieš miegą saldžių sapnų pagyrutę.

"Veido" archyvas

Neslėpkime – ne vienai mamai, auginančiai dvimetuką ar trimetuką, teko jį besispardantį ir žviegiantį iš kur nors išnešti. Bet įsivaizduokite – jūs žiūrite mėgstamiausią filmą, bet štai ateina sutuoktinis, pareiškia “Viskas!” ir išjungia. O jei imate piktintis, užsimeta jus ant peties ir išneša ten, kur jam reikia. Ar patiktų?

Jei mažam vaikui patinka svečiuose ar parke, visai nenuostabu, kad jis nenorės namo. Su vyresniu dar galima susitarti, o mažius garantuotai ims priešintis. Gal net kris ant žemės ir ims kandžioti žemę, o jums norėsis iš gėdos į žemę sulįsti…

Mažiems vaikams bet koks veiklos pakeitimas yra sunkus darbas, o laikas – itin abstrakti sąvoka, todėl jie nesupranta, kodėl būtent DABAR reikia kažką daryti.

Kas dar padės, be Dievulio švento?

• Rutina. Jei vaikas žino, kas po ko laukia, paprastai būna lengviau. Tad jei mažyliui visada sunku išeiti iš parko, sustokite ir pasikalbėkite: “Prisimeni, kad tau sunku buvo anądien eiti namo? Dabar mes truputį pažaisime ir važiuosime namo. Kai aš pasakysiu, kad jau važiuojame, tu dar galėsi nueiti pasisupti, bet jau kai pasisupsi, tikrai eisime į mašiną”. Galima su mažuoju išmokti aptarinėti būsimą dieną – ypač tai, kas vyks naujo.

• Įspėjimai. Leiskite mažyliui apsiprasti su mintimi, kad tai, kas jam patinka, tuoj turės baigtis. Jau kai artės laikas keisti veiklą, perspėkite vaiką: “Po 10 minučių eisime namo”. Ir visai nesvarbu, kad jis nežino, kiek trunka tos 10 minučių – svarbiausia pratinti prie minties, jog veikla artėja prie pabaigos. Geriausia, kai įspėjimai yra keli – ne vienas. Jei pirmąjį “po dešimties minučių” vaikas tarsi praleis pro ausis, įspėkite antrąkart: “Kai sudėsi šitą dėlionę, jau eisim”. Ar tuomet mažylis jau laimingas iššokuos? Ne visada… Gal susirauks, gal net apsiraudos. Vis dėlto ši fazė praeis lengviau, nei būtumėte su vaiku nepasitarę. Labiausiai pasiseks, jei jau iš vakaro būsite pradėję giesmelę: “Rytoj, kai grįšime iš svečių, kartu gaminsime vakarienę” (ar ką kitą, ką mėgsta jūsų turtas).

Kaip liūdna, bet…

Neįsivelkite su vaiku į diskusiją ir nepasiduokite jo emocijai, tačiau būkite empatiški ir supratingi.  Liūdna išsiskirti su draugu? Įvardykite jausmą – tau buvo labai smagu žaisti, ar ne? Liūdna, kad reikia eiti namo, tiesa? O dabar ar eisime į mašiną, ar dar nori pamojuoti / duoti bučkį Ūlai? Gal tai atitrauks dėmesį. O jei vaikas nusisuks, tuomet jūs patys už jį atsisveikinkite (taip demonstruodami socialiai priimtiną elgesį) ir… eikite: a) vaikas supras, kad yra taip, kaip yra; b) nesijaus, kad elgiatės nesąžiningai. Na, gal jam atrodys pati situacija nesąžininga, bet bent jau žinos, kad suprantate, ką jis jaučia. Ir c) didesnė tikimybė, kad kitą kartą su jumis bendradarbiaus!

Kai tenka išnešti

Jei jau, atrodo, viską išbandėte, o jūsų mažasis lobis vis tiek atsisako bendradarbiauti, paimkite jį ant rankų ir neškite ten, kur reikia. Tik nepraraskite (pasistenkite…) savitvardos: nei grasinimai, nei rėkimai, nei tuo labiau vaiko tąsymas (tai jau išties neatleistina) situacijos nepalengvins. Tik pablogins!

Be to, vaikai nerėkia amžinai. Ir nesispardo. Po kelių (keliolikos) minučių vaikas aprims. Tada pasikalbėkite, kas nutiko ir kaip jam derėtų kitą kartą elgtis. Ir dar. Nerealu tikėtis, kad po tokio pokalbio (ar kelių arba net keliolikos) jūsų vaikui taps lengvi veiklos pakeitimai ar perėjimai iš vienos veiklos į kitą. Iš esmės palengvėja, kai vaikas mąsto nebe konkrečiai, o abstrakčiai. Kada tai nutinka? Pasak kai kurių tyrimų, tik septintais aštuntais gyvenimo metais.

• Abipusė pagarba. Tėvai dažnai skundžiasi, kad vaikai negerbia jų ir kitų suaugusiųjų. Bet ar tėvai gerbia savo vaikus? Vaikai gali išmokti pagarbos tik tada, kai tėvai savo pavyzdžiu parodys, kad gerbia savo vaikus ir mandagiai su jais elgiasi. Pagalvokite, ar kalbėdami su vaiku dažnai pasitelkiate tokius bendravimo elementus: moralizavimą, draudimus, bambėjimą, šaukimą, barimą, įžeidžiantį toną, skaudinimą, mušimą ir t.t. Visi šie požymiai rodo, kad patys tėvai negerbia vaikų, – tai iš ko tada pagarbos išmoks jų vaikai?

• Malonus laisvalaikio leidimas. Šiuolaikiniai tėvai dažnai būna labai užsiėmę, įsisukę į pašėlusį gyvenimo tempą, todėl dažnai užmiršta pabūti su šeima. Iš tikrųjų laisvalaikis su vaikais neužima tiek daug laiko, kaip tėvams atrodo, nes svarbiausia – ne buvimo kiekybė, bet kokybė. Labai svarbu, kad laisvalaikį tėvai ir vaikai planuotų kartu, nes jeigu nors vienas iš šeimos narių bus verčiamas daryti tai, kas jam nepatinka, malonumas bus sugadintas. Galima sutarti, kad per savaitę nors po vieną kartą mama ir tėtis pabūna su kiekvienu vaiku atskirai, tik dviese, o visa šeima ką nors kartu veikia, pavyzdžiui, savaitgalį.

• Padrąsinimai. Tėvai turi pasitikėti savo vaiku ir kuo dažniau jį padrąsinti, pagirti ir paskatinti, nes tik tas vaikas, kuriuo tėvai tiki ir pasitiki, gali išmokti pasitikėti savimi. Jeigu tėvai mato, kad vaikas nesiryžta imtis kokios nors naujos veiklos ar darbo, reikėtų jį padrąsinti: “Tu gali, tau pavyks”, “Pabandyk dar kartą, tikiu, kad tau pasiseks”, “Man atrodo, šis darbas tikrai tau pagal jėgas, tik reikėtų dar pasistengti”. Jokiu būdu nereikėtų už vaiką daryti tų darbų, kuriuos jis pagal savo amžių jau gali padaryti pats. Svarbu patikėti vaikui užduotis, kurias jis galėtų įvykdyti nuo pradžios iki galo, nepasiduoti pagundai taisyti jo padarytų klaidų. Taip pat reikėtų išklausyti ir pagirti visas vaiko idėjas, sumanymus ir kūrybinius atradimus.

• Meilė, dėmesys. Ar dažnai tėvai vaikams parodo ar pasako, kad juos myli? Kad jaustųsi saugus, vaikas turi mylėti bent vieną jam svarbų asmenį ir turi būti jo mylimas. Labai svarbu pasakyti vaikui, kad jį mylite, kad jis jums svarbus, reikalingas, kad juo džiaugiatės. Taip pat labai svarbu meilę parodyti neverbaliai: apkabinti, paglostyti, pabučiuoti, pažiūrėti į akis, pasisodinti ant kelių, tiesiog pabūti susiglaudus. Sakoma, kad keturi prisilietimai per dieną reikalingi tam, kad išgyventum, aštuoni prisilietimai – kad eitum į priekį, ir dvylika – kad augtum ir tobulėtum. O kiek prisilietimų per dieną pajaučia mūsų vaikai?

• Rūpinimasis savimi. Vaikui nieko nėra blogiau, kaip pervargę ir gyvenimu nepatenkinti tėvai. Tik mylintys ir gerbiantys save tėvai gali išauginti mylintį ir gerbiantį kitus vaiką. Taigi nepamirškite palepinti savęs, atraskite laisvo laiko savo maloniems užsiėmimams ar pomėgiams, džiaukitės smulkmenomis, dažniau žaiskite ir svajokite. Vaikų auklėjimas – tikrai sunkus ir išbandymų pilnas darbas, todėl tėvai irgi turi mokėti pailsėti ir atsipalaiduoti.