Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, kas trečias ketvirtas planetos gyventojas susiduria su grybelinėmis infekcijos. Dėl intensyvaus antibiotikų vartojimo, aplinkos taršos, kintančių klimato sąlygų (didėjančios drėgmės ir šilumos) bei silpnėjančio imuniteto tampame vis mažiau atsparūs mikroskopinių grybų antpuoliams.

Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė

Gamtos tyrimų centro Biodestruktorių tyrimo laboratorijos vadovas dr. Algimantas Paškevičius vadina šią problemą viena aktualiausių šiuo laikmečiu, nes įvairių grybelinių ligų (mikozių) sukėlėjų tarp Lietuvos gyventojų pastebima vis daugiau. Ir nors tikslių lietuvių sergamumo rodiklių (dėl nesamos statistikos) nežinome, A.Paškevičius neabejoja, kad mūsų sergamumo grybelinėmis ligomis tendencijos gana panašios kaip ir visame pasaulyje.
„Veido“ kalbintų mokslininkų teigimu, šiuo metu gamtoje aptinkama apie 1,5 mln. grybelių rūšių, tačiau tik 250 iš jų sukelia alergines ir infekcines ligas. Kaip pastebi gydytoja alergologė ir klinikinė imunologė Nemira Vaičiulionienė, Lietuvoje panašiai 50 grybelių rūšių sukelia žmonėms didesnes ar mažesnes alergijas ir infekcines ligas. Sunerimti, specialistės teigimu, verčia tai, kad net gyvenamojoje žmonių aplinkoje aptinkama kenksmingų, vėžines ligas galinčių paskatinti grybelių sporų.
Plačiau šį reiškinį yra ištyręs italų mokslininkas Tullio Simoncini, savo darbais įrodęs, kad piktybiniai augliai žmogaus organizme yra ne kas kita, kaip išvešėjęs grybelis ~Candida~ (parazitinės kilmės mieliagrybis). Onkologijos ir metabolinių pažeidimų srityje dirbantis mokslininkas suvokė, kad vėžys yra grybelinės kilmės, taigi rado būdą, kaip stiprinant imunitetą jį įveikti, o pirmąjį savo pacientą išgydė dar 1983 m.
Italo laimėjimai gerai žinomi ir Lietuvos specialistams – N.Vaičiulionienei ir A.Paškevičiui, taip pat manantiems, kad onkologinėms ligoms didesnės įtakos gali turėti ne patys mikroskopiniai grybai, o jų į aplinką išskiriami mikotoksinų nuodai. Alergologai sutinka, kad nusilpus imuninei sistemai minėtų toksinų veikiamas žmogus gali sirgti mikoze (plaučių liga), astma, rinitu, konjunktyvitiniu uždegimu, jam dažnai gali būti užgulta nosis, varginti  čiaudulys, galvos skausmas.
Tačiau, kaip rodo praktika, ne visi asmenys, sergantys grybelinėmis ligomis, o ypač pasižyminčiomis lėtine jų forma, kreipiasi pagalbos ir yra ištiriami iki galo. Ir nors naujos kartos grybelį veikiantys preparatai vadinami itin efektyviais, didžioji jų bėda, kad nė vienas neveikia šimtu procentų ir pasižymi sunkiu šalutiniu poveikiu.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-40-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

"Veido" archyvas

“Gydoma sloga praeina per savaitę, negydoma – per septynias dienas”, – neretai juokauja suaugusieji. Tačiau viena, kai nosį užgula jiems patiems, o visai kas kita, kai dar metukų neturinčiam kūdikėliui…

Mažo žmogučio kvėpavimo takai dar labai siauri, todėl jie labai greitai užsikemša. Vaikas negali kvėpuoti per nosį, o per burnytę dar nemoka. Be to, jam labai sunku žįsti ar gerti iš buteliuko. Netiesa, kad sloga – tai tik paprastas nosies varvėjimas. Tai nosies gleivinės uždegimas, pasireiškiantis paburkusia nosyte, išskyromis, čiauduliu ir niežuliu. Todėl nelaukite, kol sloga pati ims ir praeis, nes ji gali ne tik nepraeiti, bet dar ir peraugti į sinusitą ar ausų uždegimą. Ir nepamirškite: labai tirštą slogą reikia skystinti, o skystą – tirštinti.

Pirmoji pagalba nosytei

• Išvalykite nosytę. Dar neatšventęs pirmojo gimtadienio mažylis pats išsišnypšti nosytės dar tikrai negalės, todėl tai bus jūsų užduotis. Geriausia sloguojančio kūdikio nosies išskyras nuolat ir kantriai traukti specialiu vaistinėje parduodamu nosies sekreto siurbliuku – jis išties labai veiksmingas.

• Praplaukite nosį druskingu vandens tirpalu (įsigytu vaistinėje ar pasigamintu namie) arba atlikite inhaliacijas (kūdikiui tiks tik specialūs inhaliatoriai). Praplovimas ir garai palengvina oro įėjimą ir išėjimą iš nosies, leidžia laisvai ištekėti besikaupiančioms išskyroms, suskystina jas. Tik po to vėl išvalykite nosytę.

• Kuo daugiau būkite gryname ore, dažniau vėdinkite kambarį.

Jei slogą reikia skystinti

• Skysčiai. Dažniau žindykite arba duokite gerti kuo daugiau skysčių – taip gleivės suskystėja ir jas pasidaro lengviau nuryti, atkosėti ar išsiurbti iš nosies.

• Masažai. Pamasažuokite rankų nykščius, stipriai paspausdami nagų kraštus, ir padų taškus, esančius tarp pirmojo ir antrojo piršto pagrindų.

• Drėkikliai. Naudokite namų drėkiklius, nes sausas aplinkos oras tirština išskyras ir džiovina nosies bei gerklės gleivinę.

• Šildymas (pvz., į audeklą suvyniota pašildyta druska, kiaušiniais, bulve) suaktyvins kraujotaką nosyje. Bet stebėkite, kaip šildymas veiks jūsų ligoniuko nosį – vieniems po tokio šildymo nosis tarsi “atsidaro” ir tampa lengva išvalyti išskyras, kitiems  – dar labiau užsikemša dėl gleivinės paburkimo ir tarsi pasunkėja gleivių pasišalinimas. Tokiu atveju geriau nosies nešildyti.

• Alijošių sultys. Šviežias alijošių sultis praskieskite virintu vandeniu santykiu 1:10 ir kasdien įlašinkite į nosį du tris lašus. Šie natūralūs vaistukai pasižymi bakterijų neutralizavimo poveikiu. Lašinkite tik šviežias, nes jos greit praranda poveikį.

• Česnakas ir garstyčių lapeliai. Jokiu būdu nesižavėkite patarimu lašinti česnakų sultis (net ir skiestas) į nosytę  – jos gali išdeginti kūdikių gleivinę. Jei jau norite naudoti česnaką, susmulkintą įdėkite į drobinį maišelį ir pakabinkite mažyliui ant kaklo arba ant lovelės krašto – taip jis galės kvėpuoti česnako skleidžiamais eterinio aliejaus garais. Arba įtrinkite česnako ar svogūno sultimis padukus – aliejus dirgins padukų refleksines zonas, taip atpalaiduodamas nosies kraujagysles.

• Vaistai. Nosies gleives geriausiai skystina pakankamas skysčių vartojimas, ir tik jei to nepakanka, galima duoti kosulį lengvinančių preparatų – jie skystina ne tik bronchų, bet ir nosies sekretą.

Teka kaip vandenėlis

• Mamos pienas. Kelis kartus per dieną galite įlašinti kelis lašus savo pienelio. Svarbu  nepadauginti, kad neužkimštų nosytės.

• Burokėlių sultys. Kelis kartus per dieną į nosytę galite įlašinti skiestų burokėlių sulčių.

• Vaistai. Kartais, kai nosies sekretas labai gausus ir skystas, skiriama alergiją slopinančių vaistukų – jie sumažina nosies gleivinės paburkimą ir kartu hipersekreciją (tai gali būti loratadinas, cetirizinas ar kiti).

"Veido" archyvas

Jeigu mažylio plaučiukai “girgžda” – tai gali būti sausasis pleuritas

Laiškas

“Draugų sūnui, kuriam dar tik metukai, diagnozavo pleuritą, teko ilgai gydytis ligoninėje. Nieko apie tokią ligą nesame girdėję – ar ji dažna?” – teiraujasi Andželika, vienerių metų dvynių mama.

Pleuritas, senovėje sėjęs mirtį tarp metinukų ir kiek vyresnių mažylių, dažniausiai atsiranda kaip komplikacija po plaučių uždegimo. Šiais laikais jis nebėra toks pavojingas, tačiau tik su sąlyga, kad gydyti vaiką pradedama tinkamai ir laiku.

Kas yra kas

Plaučius iš visų pusių dengia krūtinplėvė, vadinama pleura. Kitas pleuros lapelis iškloja visą krūtinės ląstos sieną iš vidaus. Tarp šių lapelių yra pleuros ertmė. Pleura gamina šiek tiek skysčio, kuris suvilgo jos lapelius ir kvėpuojant leidžia plaučio paviršiui lengvai slankioti krūtinės ląstoje. Dėl įvairių ligų ar traumų į pleuros ertmę gali patekti oro, kraujo, limfos ar pūlių. Jie spaudžia plautį ir sutrikdo kvėpavimą. Tuomet išsivysto pleuritas – pleuros lapelių uždegimas. Pūlinis pleuritas mažyliams dažniausiai prasideda sergant stafilokokiniu plaučių uždegimu, nors pastaruoju metu dažniau pasitaiko mikoplazmos sukelta pleuropneumonija, vis dar dažnas ir tuberkuliozinės kilmės vaikų pleuritas. Šią ligą sukeliantys mikroorganizmai į pleuros ertmę patenka kartu su limfa ir krauju arba tiesiogiai – pažeidus pleuros vientisumą.

Trys pleurito rūšys

• Sausasis pleuritas (skysčio tarp pleuros lapelių nėra). Dažniausiai – tai  komplikacija, atsiradusi po plaučių uždegimo. Mažylį vargina sausas skausmingas kosulys, šono skausmas, sustiprėjantis kosint, čiaudint, giliau kvėpuojant ar pasilenkus į sveikąją pusę. Pažeistoji krūtinės ląstos pusė kvėpuojant tarsi “atsilieka”. Vaikas stengiasi gulėti ant nesveikojo šono, kad sumažėtų kvėpavimo judesiai ir kartu skausmas. Kūno temperatūra gali būti ir normali arba nežymiai padidėjusi. Sausasis pleuritas per kelias dienas pereina į šlapiąjį pleuritą, t.y. jame atsiranda skysčio.

• Serozinis pleuritas yra toks, kai tarp pleuros lapelių susidaro iš kraujagyslių išsisunkusio baltymingo skysčio. Kaupiantis skysčiams paprastai šono skausmas išnyksta, o gydytojas nebegirdi pleuros trynimosi ūžesio. Mažasis ligoniukas karščiuoja, prakaituoja, būna vangus, blogai valgo. Kai pleuros ertmėje susikaupia itin daug skysčio, mažylio būklė pablogėja, dusimas sustiprėja, jis stengiasi atsisėsti, gali pradėti mėlynuoti.

• Pūlinis pleuritas – tai sunki mažų vaikų ir kūdikių plaučių uždegimo komplikacija, kai pleuros ertmėje susidaro pūlių. Tuomet mažylio būklė staiga pradeda blogėti, didėja intoksikacija, atsiranda kvėpavimo nepakankamumas, stiprėja kosulys, kūno temperatūra per parą svyruoja 2–3 laipsniais. Esant itin sunkiai būklei ir laiku nesuteikus pagalbos, ligonis gali net uždusti.

Gydymas

• Pirmiausiai reikia gydyti pleuritą sukėlusią ligą.

• Kitas labai svarbus žingsnis – laiku pašalinti iš pleuros ertmės skysčius, kad išsiplėstų plautis. Todėl tam tikrais atvejais pleuros ertmė drenuojama.

• Pūliniam pleuritui gydyti skiriami antibiotikai. Jų rūšis ir dozė parenkama individualiai, atsižvelgiant į sukėlėją, ligos eigą, ligoniuko amžių, imuninę būklę ir kitas ligas. Jie duodami 3–4 savaites.

• Būtina stiprinti imunitetą. Mažyliui reikalingas visavertis, turintis daug baltymų ir vitaminų (ypač A, B, C) maistas.

• Sergant pleuritu padeda masažas. Masažuoti pradedama trečią ar ketvirtą dieną po to, kai nukrinta temperatūra, atslūgsta skausmas ir nurimsta kosulys.

• Serozinį pleuritą būtina gydyti ligoninėje dėl to, kad jis nesupūliuotų, nes tai pavojinga vaiko gyvybei.

Mergaites auginančios mamos dažnai įsitikinusios, kad berniukus auginti gerokai lengviau – nei baimintis, kad jie pašals ar pasigaus pūslės uždegimą, nei sukti galvą, kaip sauskelnėtam vyrui nuplauti užpakaliuką, kad nepatektų infekcija. Deja, berniukų mamoms viskas taip paprasta tikrai neatrodo.

Berniuko lytinius organus sudaro varpa ir kapšelis, kuriame yra sėklidės. Iš jų išeina sėklinis latakas, atsiveriantis į šlaplę. Sėklinio latako ir šlaplės santaką gaubia priešinė liauka, vadinama prostata.

Pakaks vandenėlio

Kaip ir mergaitėms, sauskelnėtiems berniukams užpakaliuką reikia apiplauti kaskart pasituštinus. Tik kitaip nei mažąją panelytę, vyrutį paguldykite kniūbsčią ant rankos, kad šiltas vandenukas tekėtų nuo užpakaliuko pilvuko link. Plauti reikėtų tol, kol ant varputės ir išangės neliks nešvarumų, antraip galite prisišaukti uždegimą. Vyresniems vyrukams tokios dažnos vandens procedūros nereikalingos – pakaks karto per dieną. Muilo ar kitų prausiklių tikrai nereikia – jie tik dar labiau išsausintų odelę. Na, o norinčių pasisukioti nuogu užpakaliuku paplūdimyje drausti nebūtina – nebent manytumėte, kad tai neestetiška.

Susiaurėjusi apyvarpė

Net 90 proc. berniukų pirmaisiais gyvenimo metais apyvarpė būna susiaurėjusi ir prilipusi prie varpos galvutės – negalima atsmaukti. Tačiau dėl to nerimauti tikrai neverta. Tai visiškai natūrali būklė, medikų vadinama fiziologine fimoze. Paprastai po trečiojo mažylio gimtadienio apyvarpė pamažu atsiskiria nuo varpos galvutės, iki tol jas jungia purus jungiamasis audinys. Tuomet varpos galvutė tampa lengvai apnuoginama. Ir tik 10 proc. berniukų tenka laukti, kol pradės lankyti mokyklą ar net dar ilgiau – iki paauglystės. Ar reikia sunerimti? Taip. Kartais mamos, ypač auginančios pirmąjį berniuką, nė nesusimąsto, kad jau senokai metas apyvarpei atsismaukti. Jei taip yra, kai vyrukui jau penkeri, metas užsirašyti į konsultaciją pas urologą, kuris greičiausiai skirs hormoninio tepalo apyvarpės odai suminkštinti, o jei tai nepadės – reikės apipjaustymo operacijos.

Uždegimą teks gydyti

Nerimą gali kelti ir tai, kai apyvarpės maišelyje kaupiasi specifinio kvapo panašus į varškę sekretas ir šlapimas, o šlapinantis apyvarpės maišelis išsipučia. Sekretas ir šlapimas ne tik dirgina, bet ir sudaro gerą terpę bakterijoms bei grybeliams daugintis. Patekusios bakterijos gali sukelti varpos galvutės ir apyvarpės uždegimą – balanopostitą.

Tuomet mažajam vyručiui pasidaro sunku ir skausminga šlapintis, varputė patinsta, parausta, apyvarpės maišelis ima pūliuoti. Be chirurgo pagalbos išsiversti tikrai nepavyks, nes varpos galvutė gali apmirti. Gydytojas dažniausiai skiria dezinfekuojamųjų skysčių, pavyzdžiui, kalio permanganato ar ramunėlių vonelių. Jei uždegimas vis kartojasi, tada specialiu instrumentu praplečiama apyvarpės anga, atidalijamos sąaugos, jungiančios varputę su apyvarpe, ir praplaunamas apyvarpės maišelis. Jei ir tai nepadeda, prireikia chirurgo pagalbos – arba apipjaustymo, arba susiaurėjusio žiedo įpjovimo.

Neišsivysčiusią šlaplę teks operuoti

Gana dažnai pasitaikanti (vienam iš trijų šimtų berniukų) įgimta anomalija – ne vietoje atsiverianti šlaplės angelė, dar vadinama hipospadija, kai šlaplės išorinė anga atsiveria ne varpos galvutės viršūnėje, bet truputį arčiau varpos šaknies, o kartais net prie kapšelio ar tarpvietėje. Ten, kur turėtų būti šlaplė, būna embrioninis randas, sulenkiantis varpą į kabliuką. Šis sutrikimas dažniausiai nesutrikdo normalaus šlapinimosi, tačiau numojus į šią bėdą ranka vaikystėje bėdų gali kilti tapus vyru – gali būti sunku ar net neįmanoma atlikti normalaus lytinio akto, laukia skausmingos erekcijos. Taigi atšventus pirmąjį gimtadienį teks operuoti.

Sėklidžių vandenė: iki metų gali pranykti

Sėklidžių vandenė, medikų vadinama hidrocele, gana dažna – pasitaiko vienam iš 25 berniukų. Ši bėda užklumpa, kai šalia sėklidės esantis siauras kanalėlis neužanka ir jungiasi su pilvo ertme, kurioje esantis skystis teka žemyn ir kaupiasi tarp sėklidės dangalų. Dėl vandenės kapšelis padidėja, būna tampresnis, tarsi pripildytas skysčio. Neretai ši bėda pirmaisiais metais susitvarko savaime. Tačiau jei taip nenutiko, teks kreiptis į chirurgą, kad šis sėklidės vandenę išoperuotų. Antraip didesnis skysčio kiekis trikdys sėklidės kraujotaką, keis aplinkos temperatūrą. Tai gali būti priežastis, vėliau lemsianti nevaisingumą.

Nenusileidusi sėklidė – pavojus vaisingumui

Nenusileidusi sėklidė, dar vadinama kriptorchizmu, labiau neišnešiotukų bėda. Būsimo mažylio sėklidės formuojasi po inkstais pilvo ertmėje, vėliau leidžiasi žemiau, o prieš gimimą nusileidžia į kapšelį. Dėl įvairių priežasčių, dažniausiai dėl motinos arba paties kūdikio hormonų apykaitos sutrikimų, sėklidės susilaiko pilve ar kirkšnyje arba gali užsisukti, nes yra silpnai prisitvirtinusios  prie aplinkinių audinių. Pirmaisiais sūnaus gyvenimo metais pavojaus varpais skambinti nereikėtų – net dviem trečdaliams berniukų sėklidė nusileidžia pati. Tačiau jei taip neįvyksta, prireiks chirurgo pagalbos. Operacijos atidėlioti nereikėtų – geriausia jai ryžtis užpūtus pirmojo gimtadienio torto žvakutes. Antraip jau dvimečio vyručio užkliuvusi sėklidė nustoja vystytis ir ateityje gali neatlikti savo funkcijos, o tai pats tiesiausias kelias į nevaisingumą. Beje, kartais nutinka taip, kad pati mama ar pediatras sėklidės neapčiuopia išrengę vaikelį vėsioje patalpoje. Paprasčiau įsitikinti ten, kur šilta, pavyzdžiui, vonioje. Jei sėklidė “vaikšto”, t.y. kartais ją galima apčiuopti, kartais – ne, dar luktelėkite. Tikėtina, kad susitvarkys.

Užsisukus sėklidei būtina skubi pagalba

Tai pati grėsmingiausia, bet, laimei, pati rečiausia liga. Sėklidės užsisuka tiek naujagimiams, tiek įžengusiems į paauglystės amžių berniukams. Paprastai taip nutinka dėl įgimtos netobulos fiksacijos kapšelyje. Jei užsisuka sėklidė, vaikui ją labai skauda, atsiranda paraudimas, patinimas. Kai kapšelis labai padidėja ir parausta (o tai įvyksta maždaug po aštuonių valandų), jau būna per vėlu – sėklidė būna apmirusi ir ją telieka pašalinti. Tai reiškia, kad šiam berniukui tapus vyru sumažėja galimybė auginti savo vaikus. Todėl dar mažam berniukui nuolat priminkite, kad šis pasitikėtų mama arba tėčiu ir visada pasakytų, kai ką nors skauda, net jei neįsidrėskė ir nebėga kraujas.

Užsisukusi sėklidės atauga mažiau pavojinga

Ši komplikacija dažnesnė, bet ne tokia grėsminga. Sėklidės ataugėlė atsiranda mažyliui dar gyvenant mamos pilvelyje. Ji neišnyksta, nes tai moteriškosios lytinės sistemos liekana berniukų organizme. Sėklidės ataugėlės užsisukimo simptomai yra tokie patys – labai didelis skausmas, kapšelio patinimas ir paraudimas. Tačiau šią ligą neretai galima įveikti ir nesteroidiniais vaistais nuo uždegimo. Ir tik tuomet, jei uždegimo požymiai akivaizdžiai ryškūs, skausmas stiprus, o vaikas eina išsiskėtęs, operuojama.

Ir vėl lovoje balutė

Kai mažyliui daugiau nei penkeri ir tai kartojasi dažniau nei kartą per savaitę, reikia kreiptis į gydytoją. Greičiausiai tai naktinis šlapimo nelaikymas, dar vadinamas enureze. Mat tokio amžiaus vaiko refleksai jau turėtų kontroliuoti šlapinimąsi ir naktį daryti pertrauką. Balučių atsiradimą gali lemti paveldėjimas, vėliau bręstantys tam tikri smegenų centrai – dėl to sutrinka hormono vazopresino gamyba. Kai šio mažiau, inkstai išskiria daugiau šlapimo. Prie naktinio šlapinimosi gali prisidėti ir lėtinės šlapimo takų infekcijos, sutrikusi šlapimo pūslės nervų veikla.

Prireiks vaistukų arba laiko. Ar mažyliui būtini vaistai, sprendžia gydytojas – juk viena, kai avarija nutinka dėl sveikatos sutrikimo, o kita, kai dėl psichologinių veiksnių, tarkime, šeimoje gimus broliukui ar sesutei, tėvų skyrybų, sunkios adaptacijos darželyje. Pirmuoju atveju enurezė gydoma sintetiniu hormono vazopresino analogu – desmopresinu, dėl kurio šlapimo pasigamina mažiau. Jei kaltininkė smegenų veikla, rekomenduojama papildomai gerti ir B grupės vitaminų kompleksų. Jei šlapimo nelaikymą sukėlė šlapimo takų infekcija, visų pirma teks išgydyti šią ligą.

Jei balučių atsiranda dėl psichologinių veiksnių, greičiausiai teks tiesiog palūkėti. Dar nė vienas gydytojas neišgydė psichologiniu pagrindu atsiradusios enurezės. Geriausiai gydo laikas – iki paauglystės visos mergaitės ir dauguma berniukų pasveiksta savaime, yra tik 1 proc. “šlapukų”, kurių dėl šios priežasties neima į kariuomenę. Nepaisant to, šiuo metu egzistuoja trys “bepriežastinės” enurezės gydymo būdai. Tai jau minėtas desmopresinas, “žadintuvas”, kai į kelnaites prie kūno dedami elektrodai, kurie pradėjus tekėti šlapimui ima triukšmauti, refleksoterapija, kai gydoma dirginant atitinkamus kūno taškus, darant įvairias voneles ir taip stiprinant pūslės raumenis, bei oksibutino preparatai, pašalinantys šlapimo pūslės dirglumą. Visų šių gydymo būdų veiksmingumas panašus – apie 60 proc.