"Veido" archyvas

Kai mažylio burnytėje pasirodo pirmieji perliukai, tai ženklas, kad jau metas ragauti rimtesnio maisto. Ir koks ten to maisto rimtumas, jei jame nėra mėsos. Net jei patys retai draugaujate su šiuo produkto, iš vaikučio valgiaraščio jo išbraukti nereikėtų.

Ką jau ką, bet mėsos vertę nuginčyti būtų sunku. Juolab, kad joje besislepiančių naudingų medžiagų sąrašėlis išties nemažas.

• Baltymai – vertingiausia mėsos sudedamoji dalis. Jie ypač reikalingi raumenims ir gyvybiniams organams vystytis. Žinoma,  baltymuose esančių aminorūgščių yra ir augaliniame maiste, tačiau esančios mėsoje lengviau pasisavinamos ir reikia mažesnio maisto kiekio visoms joms gauti.

• Geležis ne mažiau vertinga mažo žmogučio organizmui. Ji dalyvauja kraujo gaminimo procese ir sumažina anemijos tikimybę. Mažylio dienos geležies poreikis – 0.6 mg, o su amžiumi šis poreikis padidėja iki 1,2  -1,5 mg. Maisto produktuose geležis yra dvejopa: vadinamoji hemo (mėsoje, žuvyje) ir ne hemo (kruopose, vaisiuose, daržovėse, uogose, piene). Pirmoji geležies rūšis, palyginant su antrąja, labai gerai pasisavinama. Daugiausia šio gėrio – raudonoje mėsoje, pavyzdžiui, jautienoje, neriebioje kiaulienoje, ypač gausu liežuvyje ir širdies raumenyje. Mažiau – paukštienoje, ypač vištienoje.

• Vitaminų mėsoje taip pat nemažai. Daugiausia – B12, kuris itin svarbus virškinimo sistemai, kraujo kūnelių gamybai bei nervų sistemai. Taip pat yra vitaminų A, E, D ir mikroelementų – cinko, vario, kalcio, mangano, kobalto, nikelio.

Ar nepavėluosim?

Nepaisant visų išsakytų liaupsių mėsai, skubėti ją įvesti į mažylio racioną nereikėtų. Pasak specialistų, mėsą reikėtų pradėti duoti nuo šešių mėnesių, jeigu vaikas yra maitinamas mišinukais ir jau yra ragavęs daržovių. Jei mažylis žindomas, šis laikas gali būti nukeltas keliais mėnesiais vėliau, tačiau irgi jau po daržovių ir kruopų įvedimo. Tačiau nereikėtų pamiršti, kad kiekvienas mažylis auga ir vystosi individualiai, todėl laikas, kada vaiko valgiaraštyje turi atsirasti mėsa, tėra rekomenduojamas. Jei vaikutis gimė išnešiotas, pirmąjį pusmetį jam užtenka tos geležies, kurios jis gavo gyvendamas mamos pilvelyje. Tačiau jei į pasaulį pasibeldė anksčiau, geležies atsargų jam taip pat pritrūksta anksčiau, nes geležis vaikelio organizme kaupiasi paskutinį nėštumo trimestrą. Būtent dėl šios priežasties neišnešiotukų tėveliams gydytojai rekomenduoja pradėti duoti ragauti mėsytės anksčiau, dar nesulaukus pusmečio.

Žingsnelis po žingsnelio

• Mėsa irgi gali alergizuoti. Primaitinti pradėti geriausia nuo mažiau alergizuojančios mėsos, pvz., triušienos. Labai tiktų ėriena, strutiena, taip pat ir žvėriena – stirniena ir briediena (gausu vitaminų ir baltymų, be to, laukiniai gyvūnai neėda jokių koncentruotų pašarų, kurie pakeičia mėsos sudėtį ne į gerąją pusę). Rečiau alerginę reakciją sukelia kiauliena. Jei vaikas yra alergiškas karvės pienui, jis gali būti alergiškas ir jautienai ar veršienai, jei kiaušiniams – vištienai

• Per daug – irgi blogai. Pradėti reikėtų nuo šaukštelio, 20 – 30 gramų, palaipsniui (kiekvieną mėnesį iki pirmojo gimtadienio pridedant po dešimt gramų). Net jei mažylis serga mažakraujyste, pradedant ragauti mėsytės per dieną neduokite jos daugiau nei 50 gramų, nes galite pernelyg smarkiai apkrauti jautrų mažylio skranduką.

• Su kruopomis ir druska nepersistenkite. Tėveliams dažnai kyla klausimas, su kuo mėsą pateikti. Pasak specialistų – geriausia su šviežiomis arba virtomis ar troškintomis daržovėmis. Mėsa su kruopomis ar makaronais – sunkus maistas, todėl tokio patiekalo nereikėtų valgyti dažnai. Be to, valgant mėsą su kruopomis, geležies pasisavinama mažiau, nei su daržovėmis. Venkite į maistą dėti ir druskos – ji kenkia jautriems inkstukams, be to, susidaręs įprotis sūriai valgyti ateityje gali sukelti hipertoniją, todėl geriau rinktis natūralius prieskonius, pavyzdžiui, krapus, petražoles, pipirnes, baziliką.

• Nuo tyrelės iki dešrelių. Iš pradžių tai turėtų būti pertrinta mėsos tyrė, o išdygus daugiau dantukų, nuo aštunto-devinto mėnesio mažylio lėkštėje gali atsidurti kažkas panašaus į faršą, kad vaikutis turėtų ką kramtyti. Pažintį su pieniškomis dešrelėmis ar rūkyta mėsa reikėtų atidėti iki trejų metų. Pieniškos dešrelės maistiniu požiūriu – gana menkavertis produktas, daugelyje jų rūšių kokybiškos mėsos beveik nėra. Rūkytoje mėsoje yra benzopirenų, dūmuose – formaldehidų, o tai rimtas signalas, kad mažasis valgytojas gali neišvengti virškinimo sutrikimo ligų.

• Negirdykite stipriais mėsos sultiniais - jie apsunkina jautrų skranduką, ypač kūdikiams iki metukų. Mėsos sultinys didina skrandžio rūgštingumą, todėl labiausiai kenkia vaikams, kuriems  įtariamas gastroezofaginis refliuksas (o tokių vaikų pastaruoju metu daugėja).

Pirkti ar iš indelio?

Žinoma, kad nieko nėra geriau už mamos ar tėčio namuose išvirtą tyrę. Tačiau kaip ir daugeliu  atvejų, šiuo taip pat lazda yra su dviem galais. Pirkdami mėsą parduotuvėje ar turguje, niekad nebūsite tikri dėl jos kokybės. Turguje ji gali būti nešviežia, galbūt buvo atšaldyta ir vėl atšildyta – o tai gali reikšti pavojų, kad į ją pateko bakterijų. Parduotuvėje mėsa atsiranda iš ūkių ir paukštynų, kur gyvūnai galbūt šeriami pašarais su antibiotikais ir pan. Tuo tarpu pirktinių košelių gamintojai garantuoja, kad jų produktai yra ekologiški. Beje, tyrelėse negali būti naudojami konservantai ir dažikliai. Na ir žinoma, pirktinės tyrelės – nepakartojamas patogumas keliaujant, svečiuojantis ar tiesiog mamai labai pavargus…

Ko galbūt nežinojote

• Kad nebūtų mažoka… Pirkdami atidžiai skaitykite gaminio etiketes. Pavyzdžiui, 200 g indelyje avienos su daržovėmis nurodoma, kad avienos yra 10 proc. Vadinasi, suvalgęs visą indelį mažylis gaus tik 20 g mėsos, nors per dieną rekomenduojama 50 g. O tai reiškia, kad gali tekti atidaryti dar vieną košės su mėsa indelį.

• Vaiko amžius. Jis nurodytas ant kiekvieno indelio. Labiausiai – dėl tyrės konsistencijos. Mažyliui augant, jam skirtos tyrelės tirštėja, atrsiranda ko pakramtyti…

• Galiojimo data. Ją surasite ant dangtelio. Jei data nusitrynusi arba neaiškiai parašyta, geriau tokio indelio nepirkti. Kaip ir tokio, kurio dangtelio centras bent truputį papūstas – tai irgi rodo, kad maistas jame jau nebetinkamas naudoti, nors galiojimo data dar gali būti ir nepasibaigusi. Norėdami dangtelį patikrinti spustelėkite jo centrą – jei nejuda, nerimauti nereikia.

• Laikymo sąlygos. Uždarytą indelį visa nebūtina laikyti šaldytuve – tinka kambario temperatūra, tik svarbu, kad nepasiektų tiesioginiai saulės spinduliai. Pradarytą tyrelę reikėtų laikyti šaldytuve ne ilgiau nei 24 valandas. Į atidarytą indelį nebedėkite šaukštelio, kuriuo maitinote vaikutį – dėl papuolusių į maistą bakterijų jis gali pradėti greičiau gesti. Jei mažylis visos košelės paprastai nesuvalgo, geriau reikiamą kiekį įsidėkite į dubenėlį, o likusią košelę uždarykite ir padėkite į šaldytuvą. Nesuvalgytos tyrelės likučių iš dubenėlio atgal į stiklainiuką nedėkite – be gailesčio meskite lauk.

• Šildymas. Paprasčiausias būdas – įdėti indelį į didesnį indą su karštu vandeniu. Šildyti mikrobangų krosnelėje nerekomenduojama, nes joje maistas sušyla netolygiai. O tai reiškia, kad dalis jo gali būti per šalta, o kita dalis – deginančiai karšta.

"Veido" archyvas

Jei žindote kūdikį, klausimų dėl pieno jums nekyla – duodate geriausia, ko šioje Žemėje mažyliui gali reikėti. Tačiau baigusi žindyti tikriausiai pagalvosite, kodėl augesniam kūdikiui negalima duoti skiesto karvės pieno, o reikia pirkti mišinuką… Ir kodėl anksčiau nei pieno galima duoti jogurto.

Žinoma, kad mažyliui vertingiausias jo mamos pienas, tačiau kai dėl vienų ar kitų priežasčių, anksčiau ar vėliau jis baigiasi, mamos susimąsto, kuo jau tas mišinukas geresnis už karvės pieną. Vienas paprasčiausių atsakymų – jis kur kas panašesnis į mamos pieną nei naminių gyvulių pienas.

Todėl iki metukų Europos pediatrų gastroenterologų draugija griežtai nerekomenduoja jo duoti kūdikiui. Maža to, tyrimais įrodyta, kad pieno mišinys lieka labai vertinga vaikų maisto raciono dalis net iki trejų metų. Kūdikiai ir maži vaikai turi daug fiziologinių skirtumų, palyginti su vyresniais vaikais ir suaugusiaisiais. Todėl ir pakalbėsime, kodėl gyvenimo pradžioje jiems baltuoju auksu vadinamas karvės pienelis gali pakenkti.

Baltymų perteklius

Kūdikių mityboje baltymų stygius pasitaiko labai retai. Dažniausiai kūdikių sveikatą sutrikdo baltymų perteklius. Visų pirma jis pavojingas tuo, kad gali sukelti kūdikiui alergiją – tokią, kurios vėliau nepavyks taip lengvai atsikratyti. Taip pat didelis kiekis baltymų gali apsunkinti inkstų veiklą, nes skylant baltymams susidaro per daug šlapalo azoto, kurį organizmas turi pašalinti. Ištirta, kad jei 6–12 mėn. kūdikis girdomas ne motinos pienu ar mišinėliu, o karvės pienu, jis gauna 2–3 kartus daugiau baltymų, nei rekomenduojama. Kodėl tuomet vyresni vaikai geria karvės pieną ir jį gerai toleruoja? Todėl, kad su amžiumi vaiko organizmas subręsta, žarnynas tampa mažiau pralaidus alergenams, sumažėja inkstų apkrovimo pavojus.

Pučia pilvelį

Kūdikių virškinimo sistemos fermentai dar nėra iki galo susiformavę, dažnai trūksta laktazės – fermento, skaidančio pieno cukrų (ypač tai aktualu neišnešiotiems mažyliams). Todėl išgėrus karvės ar ožkos pieno kūdikiui gali pradėti skaudėti ir pūsti pilvą, prasidėti viduriavimas – šiuos negalavimus sukelia ne iki galo suskaidytas pieno cukrus.

Geležies stygius

Ypač dažna kūdikių ir mažų vaikų problema – mažakraujystė. Pagrindinė jos priežastis – nepakankamas geležies kiekis maiste, ypač nuo 4–6 mėn. amžiaus. Jei nežindote, turėkite galvoje, kad kūdikiams skirtuose mišiniuose geležies kiekis subalansuotas, o štai karvės piene yra labai nedaug geležies ir ji blogai pasisavinama. Kuo anksčiau pradedamas vartoti karvės pienas, tuo didesnė rizika prasidėti mažakraujystei. Be to, susidaro užburtas ratas – jei mažakraujystės ir nebuvo, ji gali atsirasti, nes didžiulis karvės piene esantis baltymų kiekis gali sukelti alergiją ir žarnyno gleivinės mikrokraujavimą. Toks kraujo netekimas dažnai akimi nematomas, tačiau jam besitęsiant vaikui gali vystytis sunki mažakraujystė.

Dar vienas niuansas – karvės piene yra labai mažai vitamino C. Manoma, kad dėl to blogėja ir taip mažo karvės piene esančio geležies kiekio pasisavinimas. Tinkamai subalansavus pieno mišinį ir padidinus vitamino C kiekį, jis kur kas pagerėja.

Rūgštūs pieno produktai – kas kita!

Kefyras, rūgpienis, varškė ar jogurtas – visai kas kita nei pienas. Juos organizmas pasisavina lengviau ir net tris kartus greičiau negu saldų karvės pieną. Jogurte ir varškėje laktozė suskaidyta, o pieno baltymų kiekis mažesnis, todėl šie produktai lengviau virškinami. Net pieno baltymui alergiški mažyliai, suvalgę jogurto, varškės, paragavę kefyro ar rūgpienio, retai sulaukia alerginės reakcijos. Be to, rūgščiuose pieno produktuose yra gerųjų bakterijų ir daug kitų augančiam organizmui reikalingų medžiagų.

Pradėti skanauti jogurto, kefyro ir varškės kūdikis gali sulaukęs 10 mėnesių, o rūgpienio, sūrio ir neglaistytų sūrelių – nuo metukų.

Jogurtas – kalcio bomba

Nuo kitų rauginto pieno produktų jogurtas skiriasi tuo, kad turi mažai išrūgų ir labai daug gerųjų bakterijų. Be to, jogurtas net kelis kartus geriau nei pienas aprūpina organizmą kalciu – jo indelyje jogurto daugiau nei tame pačiame kiekyje pieno! Be to, jogurto bakterijos padeda geriau tą kalcį pasisavinti virškinamajame trakte. Per priešpiečius ar pavakarius mažyliui rekomenduojama suvalgyti apie 100 ml jogurto. Vaikams galima rinktis riebesnį (2,5–3,5 proc.) jogurtą, nes jų virškinamoji sistema pieno riebalus labai gerai ir lengvai pasisavina.

• Bakterijų nauda. Dažniausiai jogurtas praturtinamas lactobacillus ir bifidobacterium – dirbtiniu būdu dauginamomis žmogaus žarnyno bakterijomis. Patekusios į žarnyną, jos atkuria sveiką bakterijų pusiausvyrą, kuri sutrinka susirgus ir vartojant vaistus, ypač antibiotikus. Jogurtas taip pat stiprina imunitetą, stabdo puvimo procesus žarnyne.

• Naudingas tik natūralus jogurtas be cukraus. Jei jogurto galiojimo laikas ilgas, vadinasi, jogurtas pasterizuotas naudojant tokį konservavimo būdą, kuris sunaikina bakterijas. Tokiame jogurte naudingų gyvųjų bakterijų beveik nėra. Užtat kur kas daugiau įvairių priedų.

Soti varškytė

Ji – sotus ir sunkiau virškinamas produktas, todėl daug jos duoti kūdikiui nereikia, užteks 50 g. Tačiau joje daugiau nei piene yra kalcio, fosforo ir kitų mineralų, gerokai mažiau laktozės, vitaminai vykstant gamybos procesui išlieka, o folio rūgšties net padaugėja. Be to, varškėje yra metionino – aminorūgšties, trukdančios riebalams kauptis kepenyse.

Suaugusiesiems skirta varškė kūdikiams netinka, nes joje per daug baltymų, į sudėtį įeina konservantų. Ypač daug alergiją sukeliančių priedų – desertinėje varškėje. Sveikiausios varškės kūdikiui labai nesunku pasigaminti patiems – užvirinkite puodelį pieno, į jį įpilkite puodelį kefyro, kai sutrauks – nuvarvinkite per sietelį, sumaišykite su bananu, ir skanaus!