Dvimetuko auginimas šiek tiek primena skraidymą aukštyn žemyn sūpuoklėse. Kai jiems gera nuotaika, apipils tave juoku, glėbesčiuos, kvies šokinėti per balas. Bet po kelių minučių, tarsi vėjeliui papūtus, patemps lūpą, praplyš ašaromis arba išerzins iki atviro nervo. Pasak psichologų, šio amžiaus vaikai labai intensyviai išgyvena emocijas.
Tarp dvejų trejų metų mažieji žengia septynmyliais žingsniais pažindami ir suvokdami savo jausmus, tačiau vis dar nelabai moka juos suvaldyti. Jūsų užduotis šioje kritiškoje emocinio vystymosi stadijoje – kuo daugiau kalbėtis apie jausmus: mažylio, jūsų, močiutės ir Tomuko iš antros laiptinės. Pradėję dialogą, galėsite numatyti ir aptarti situacijas, kuriose veikiausiai plykstelės mažylio jausmai. Ir, žinoma, sugalvoti pageidaujamas tų jausmų liejimo formas.
Mažylis – laimingas
Strykčioja, gavęs sausainį, arba garsiai džiūgauja, kai į svečius ateina draugas.
- Paaiškinkite: “Tu laimingas, nes darai tai, ką mėgsti.” Tai padės vaikui susieti jo patiriamą džiaugsmą su pasaulio dėsniais. Taip pat skiepys gebėjimą padaryti save laimingą.
- Žingsnis toliau. Maždaug dvejų su puse prabunda mažylio empatijos jausmas. Skatinkite augantį jausmingumą kartu sugalvodami būdus, kaip pradžiuginti nusiminusį draugą.
Mažylis – liūdnas
Neranda savo meškiuko. Lūpytės virpa, skruostuku nurieda ašara. Arba “iškrenta iš veido”, kai reikia atsisveikinti darželyje. Susigūžia pagautas ką nors “priškadijęs”.
- Paaiškinkite: “Mums visiems kartais būna liūdna, ir tai normalu. Pagalvokime, kaip šią problemą išspręsti”. Labai svarbu įskiepyti mintį, jog visiems kartais būna liūdna, nes gyvenime ne viskas susiklosto taip, kaip norisi. Tačiau visad yra būdų pasijusti geriau. Svarbu kalbėti su vaiku apie negatyvias emocijas, kad jis nemanytų, jog tokie jausmai – kažkokie blogi ar baisūs.
- Žingsnis toliau. Tokio amžiaus mažyliams užspaudęs liūdesys – tai tarsi pasaulio pabaiga, juodoji skylė, įtraukianti iki paskutinio plaukelio. Jūsų užduotis pakelti vaiko nuotaiką ir apginkluoti “įrankiais”, kurių padedamas jis mokysis pats išsivaduoti iš liūdesio. Galite kai ką pasiūlyti: “Gal apkabinimas padės tau pasijusti geriau?” Arba: “Kaip manai, o gal pralinksmėsi žaidimų aikštelėje?”
Mažylis – piktas
Kaskart, kai ko nors reikalaujate ar pasakote “ne”, mažylis susierzina ir pavirsta spiegiančiu, grūmojančiu, gąlinčiu kąsti žvėrimi…
- Paaiškinkite: “Pyksti, nes negauni, ko nori”. Vaiko kaprizai tikriausiai turi galios jus sutirpdyti, bet būtų geriausia jiems nepasiduoti. Laikykitės savo taisyklių, nes jei nusileisite, vaikas suvoks, kad pakankamai ilgai spiegiant ir spardant galima kažko išsireikalauti. Pasakykite, kad suprantate, ko jis siunta, ir kad mielai jį apkabinsite, kai jis nusiramins. Tik nuo jūsų priklauso, ar mažylio pyktis priges ir jo jausmai pasuks kitu keleliu.
- Žingsnis toliau. Išnaudokite galimybę padėti mažyliui rasti būdų, kaip pačiam “susireguliuoti” emocijas, kad gyvenime susidūrus su neteisybėmis jam pavyktų išvengti sprogimo. Tik būkite kantrūs, nes šito nemoka ir daug suaugusiųjų. Galite išmokyti nuleisti garą, įteikę “pykčio lėlytę”, ant kurios vaikas gali išsirėkti, pavadinę kokią nors vietą “pykčio kampeliu”, kur jis gali nuleisti garą. Tuomet mažylis žinos, ką jam daryti, kai jau ims dūmai rūkti. Praėjus pykčio priepuoliui, galite pasikalbėti apie geresnius būdus jam įveikti. Pvz.: “Suprantu, kad pikta, kai brolis neleidžia žaisti su jo traukiniu, bet ką vietoj kandžiojimosi galėjai padaryti kitaip?”
Mažylis – bijo
Susidūręs su nepažįstamu žmogumi ar nauja veikla, vaikas išsigąsta ir slepiasi už jūsų. Arba tai, kas nejaudino jo anksčiau – liftas, vorai, atsisveikinimas nakčiai – staiga ima jį labai gąsdinti.
- Paaiškinkite: “Bijai, nes jaudiniesi, jog nutiks kažkas bloga.” Įvardykite ir pripažinkite išklibusius mažylio jausmus, bet tuo pačiu teikite, kad jo baimės – mažiau susijusios su realybe, o labiau – su jo paties požiūriu į situaciją.
- Žingsnis toliau. Tikinkite vaiką, kad jis saugus, kalbėdami apie asmeninę patirtį. Pvz.: “Aš irgi bijojau pabaisų, bet taip niekad niekad jų ir nemačiau. Jos tik sukurtos knygoms ir filmams.” Mokykite vaiką negyventi baimėje, o atrasti savyje savybių, kurios padės pasijusti drąsiam ir pasitikinčiam. Kai mažylis ima virpčioti, pasiūlykite išsitraukti mylimą žaisliuką, atsisėsti prie draugo arba prisiminti ką nors smagaus. Ir kuo dažniau priminkite situacijas, iš kurių jis sėkmingai išbrido, nepaisant pradinio išgąsčio.