"Veido" archyvas

Ne kiekvienam vaikui tinka visos sporto šakos – tuo labiau, ne kiekvienam amžiaus tarpsniui. Kaip tinkamai ją pasirinkti ir saugoti mažylio sveikatą?

Nuo pat pirmųjų aktyvaus gyvenimo dienų net patys mažiausieji pradeda  rinktis judėti taip, kaip jiems patinka. Vieni jau nuo pirmojo apsitaškymo mėgsta pliuškentis vandenyje, o kiti vandens tiesiog bijo, vienus mažylius mamos turi nuolat tramdyti, mat jie išsikrauna peštynėse ar kumštynėse, o kitiems stumdytis ir trankytis visiškai nepatinka. Ir visai nesvarbu, kad tėtis vaikystėje buvo kiemo futbolo pažiba, jo sūnelis gali būti labiau susidomėjęs… muzika.

Kas tinka pagal amžių

Visi vaikai vystosi ir bręsta skirtingai. Todėl geriausia – atsižvelgti į vaiko brandą ir jo įgūdžių lygį. Pagal amžių vaikams rekomenduojamos tokios fizinės veiklos:

• 0 – 2 metų mažyliai tik pradeda įsisavinti paprasčiausius judesius. Plaukiojimas ir nardymai baseine – tai pirmoji fizinė veikla, kuria gali užsiimti mamytė su vaikučiu. Šis pirmasis sportas tinka kūdikiams nuo 2 – 3 mėnesių, tiesiog kaip elgtis su jais vandenyje reiktų pasikonsultuoti su specialistais. 9 – 10 mėnesių mažylis jau žengia pirmuosius žingsnelius. Šiuo periodu tėveliai gali daug prisidėti vystant vaiko motoriką, mat mažylį reikia skatinti vaikščioti. Tokio amžiaus vaikai taip pat labai mėgsta žaidimus ant kamuolio, kitų nestabilių paviršių (pvz., šokinėti ar vartytis ant lovos, sofos ar kt.). Tėveliai tokias treniruotes gali surengti vaikui keletą kartų per dieną po 10 – 15 minučių. Toks žaidimas teikia įvairiapusę naudą –  mažylis stiprėja fiziškai, išsikrovęs daug ramiau miega, tobulėja judesiai ir koordinacija, be to, atsiranda stipresnis ryšys su artimiausiais žmonėmis. Tėveliai turėtų neužmiršti užtikrinti saugią žaidimo aplinką, kad vaikutis nepatirtų traumos. Geriausia, kai lavinimo pratimų kompleksus padeda sudaryti fizinės medicinos ir reabilitacijos ar sporto medicinos specialistai.

• 2 – 3 metukų mažylis jau gerai įvaldo paprastą ėjimą, pradeda bėgioti, šokinėti, t.y. judesiai tampa sudėtingesni. Fizinis pajėgumas didėja savaime augant vaikui. Šiuo periodu svarbiausia skatinti mažylį kuo daugiau judėti. Ir jokiu būdu negalvoti, kad „pasivaikščioti“ su mažuoju, kai jis sėdi vežimėlyje yra naudinga. Geriau įsigyti triratuką, kad vaikas galėtų minti pedalus. Itin svarbu lavinti koordinaciją žaidimų metu, mat tuomet sumažėja traumų pavojus. Sisteminiams fiziniams pratimams, t.y. rimtoms treniruotėms, tokio amžiaus mažyliai per maži. Svarbu tiesiog daug vaikščioti, laipioti, suptis, žaisti greitus žaidimus – gaudynes ar su kamuoliu. Labai naudinga tėveliams pasiimti mažuosius į baseiną.

• 3 – 6 metų vaikams jau galima šokinėti per šokdynę, kieme žaisti „klases“, važiuoti dviratuku su pagalbiniais ratukais. Jau galima lankyti šokius ir specialius gimnastikos užsiėmimus.

• Vyresni nei 6 metų vaikai jau turėtų gauti daugiau fizinio krūvio, nes pradėjus lankyti mokyklą, jie bus priversti ilgiau sėdėti. Tinkamiausi yra sporto būreliai, kuriuose dominuoja bendras fizinis lavinimas. Iki 10 – 12 metų amžiaus mažylis turėtų susipažinti su daugeliu sporto šakų. Nerekomenduojama vaiko „įmesti“ į pirmą pasitaikiusią sporto šaką ir iš karto ruošti profesionalaus sportininko. Per maži vaikai gali būti nepasiruošę sportui, gali nesuprasti techninių niuansų, trenerio paaiškinimų, kaip taisyklingai atlikti judesį. Technines sporto šakas vaikai gali pradėti rinktis ne anksčiau 7 -10 metų (tenisas, gimnastika, plaukimas), o komandines – 10 – 12 metų. Daug ištvermės, jėgos reikalaujantis sportas rekomenduojamas tik vaikui sulaukus 12 – 14 metų. Varžybos ankstyvame amžiuje taip pat gali pridaryti daug žalos, mat pralaimėjimai gali išgąsdinti mažylį, jis gali nebenorėti sportuoti, gali nepasitikėti savo jėgomis, sumažėja motyvacija treniruotis.

Laikas apsispręsti

• Ar nori? Kai ateina laikas apsipręsti dėl to, ar leisti mažylį sportuoti rimčiau, tėveliai turi įsitikinti, ar vaikas iš tiesų nori juo užsiimti.

• Ar suspės? Taip pat labai svarbu atsižvelgti į vaiko dienotvarkę. Vaikai, kurie jau lanko muzikos ar dramos būrelius, vargu, ar sportui suras laiko ir jėgų.

• Ar tinka? Ne paslaptis, kad būsimieji sportininkai pasižymi tam tikromis anatominėmis savybėmis, kurios gali tikti vienai sporto šakai, bet visai netikti kitai. Dažniausiai tai vertina didelę praktiką turintys treneriai, kurie įvertins galūnių ilgį, pėdų, plaštakų dydį, simetriškumą, ištvermę, lankstumą ir kitas savybes.

• Komandinis ar individualus? Jeigu mažylis tikrai labai nori sportuoti, tai tuomet reikia nustatyti, koks sportas jam artimesnis – komandinis ar individualus. Tėveliai tai gali nesunkiai pastebėti patys, pvz., jeigu mažylis labiau mėgsta žaisti su draugais, dalinasi žaislais, didesnė tikimybė, jog jis bus linkęs komandiniam žaidimui. Reikia atsižvelgti, ar mažyliui bus priimtinas didesnis fizinio kontakto kiekis, komandos dydis, kokios bus galimybės pasireikšti komandoje. Niekada neverskite vaiko įsilieti į komandą, gal toks sportas jam netinka, tuomet jam reikia labiau pabrėžti individualių įgūdžių svarbą. Mažyliui pradėjus užsiiminėti tiek komandiniu (futbolu, krepšiniu ir kt.), tiek individualiu (tenisu, bėgimu, golfu) sportu, būtina stebėti, kaip jam sekasi.

Krūvius – dozuoti

Tėveliai turi žinoti, kad rimtesnis sportas – tai jau krūvis ir darbas, kuris nevisada gerai veikia augantį vaiką. Itin nepalankiai jis veikia vaiką intensyvaus augimo metu (nuo devynerių metų). Šiuo laikotarpiu vaiko kaulai intensyviai auga, yra minkštesni, o raumenys šiek tiek atsilieka ir dėl to atsiranda jų silpnumas. Todėl dideli sporto krūviai gali deformuoti kaulus ir sutrikdyti laikyseną lygiai taip pat, kaip ir per didelės kuprinės ar ilgas sėdėjimas prie kompiuterio. Todėl, intensyvaus augimo metu skatinti vaikus intesyviai sportuoti nereiktų, atvirkščiai, šiuo laikotarpiu reiktų gerokai „pristabdyti arklius“. Apie sporto krūvius intensyvaus augimo metu taip pat reiktų pasitarti su gydytojais.

Gerose rankose?

Pradėjus mažyliui sportuoti, stenkitės susipažinti su treneriu ir pasikalbėti su kitais tėveliais. Įvertinti, ar mažylis tinkamai pasirinko tinkamą sporto šaką ir sporto mokyklą, trenerį, reikia atsižvelgti į keletą veiksnių. Visų pirma, atkreipkite dėmesį į tai, kokią vietą sporto užsiėmime užima saugumas ir kiek dėmesio skiriama kiekvienam komandos vaikui. Ar treneris reikalauja, kad žaidėjai laikytųsi nustatytų taisyklių, naudoja tinkamą ir saugią įrangą. Svarbu atkreipti dėmesį, koks yra trenerio darbo stilius. Jei treneris nuolat šaukia  ant vaikų ar leidžia pasireikšti tik labiausiai įgudusiems žaidėjams, kiti mažieji sportininkai gali prarasti norą sportuoti. Atkreipkite dėmesį į tai, ar vaikai yra sugrupuoti pagal amžių, fizinę brandą ir įgūdžius  – nes kitoks paskirstymas didina susižeidimų pavojų. Svarbu ir tai, ar prieš kiekvieną treniruotę yra skiriama laiko apšilimui, o po treniruotės – atvėsimui, nusiraminimui. Patys mažiausieji vis tiek turėtų semtis įgūdžių naudojant žaidimo elementus. O jeigu treneris labiau orientuojasi į rezultatus, bus didesni krūviai, o tai jau „kvepia“ prievarta ir vargu.

Patarimo – pas gydytoją

• Prieš pasirenkant. Prieš susiejant mažylio ateitį su tam tikra sporto šaka, tėveliai turėtų labai rimtai viską apsvarstyti ir kuo daugiau konsultuotis. Geriausiai tokiu atveju patars gydytojai reabilitologai ar sporto medicinos gydytojai. Jie įvertins vaiko sveikatos būklę, taip pat  anatominį ir fizinį išsivystymą, temperamentą bei patars tėvams, kuri sporto šaka labiausiai tiktų mažyliui. Vizito pas gydytoją metu galima išsiaiškinti ir tuos susirgimus ar negalavimus (regos, koordinacijos sutrikimus, įgimtus pažeidimus), kurie užkirstų kelią mažyliui į sportą arba tam tikrą sporto šaką.

• Sportuojančio vaiko priežiūra. Tie patys specialistai patars, kaip prižiūrėti tokį mažylį, koks turi būti jo dienos režimas ir mityba. Jokių specialių maisto papildų jam nereikia, bet sportuojančiam vaikui turi būti užtikrinta visavertė mityba. Ji nedaug kuo skiriasi nuo nesportuojančio vaiko mitybos, nebent tuo, jog augantis ir dar sportuojantis mažylis sudegina daug daugiau kalorijų – tad ir valgyti jam reikia daugiau.

• Jei sportuojančiam mažyliui įvyko trauma (dažniausi lūžiai ir patempimai bei blauzdų ar pėdų skausmai dėl nekoreguotos plokščiapėdystės, nugaros skausmai) – vėlgi padės fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytojas. Sudaromos tam tikros reabilitacijos programos, kurios padeda vaikui grįžti į aktyvų gyvenimą. Susižeidęs mažylis bijo daryti didesnės amplitudės judesius, o treniruotės laukia. Kad jis greičiau į jas sugrįžtų, jam būtina atsistatyti.

"Veido" archyvas

Matome – sublizgo akytės, iš nosytės slysta maumas… Įsisirgs ir atguls į lovytę? O gal ryte atsibus sveikas ir keliaus į darželį? Kas nugalės – bjaurybė liga ar šaunuolis mažylio imunitetas? Ginkis, mažyli, ginkis!

Visi žmonės, net ir patys mažiausi, turi patikimą apsaugą nuo įvairių bakterijų, virusų ir kitų ligų sukėlėjų. Tai imuninė sistema – sudėtingas įvairių organų ir jų išskiriamų medžiagų mechanizmas, kuris lyg skydas apsaugo mažylio organizmą nuo kiekvieną dieną puolančių daugybės mikroorganizmų. Už tai, kad mažylis suserga ne visuomet, turime dėkoti stipriam jo imunitetui. Drėgni ir šalti orai, trumpos dienos, vitaminų trūkumas gali susilpninti imuninę sistemą. Juolab kad rudenį, atšalus orams, atsiranda palankios sąlygos daugintis ir plisti mikroorganizmams – peršalimo ligų sukėlėjams. Kuo organizmo imunitetas silpnesnis, tuo dažniau ir ilgiau vaikelis serga peršalimo ligomis, dažniau prasideda peršalimo ligų komplikacijos, pvz., plaučių uždegimas ir t.t.

Patikima apsauga

Kad žinotume, kaip išvengti peršalimo ligų, reikia suprasti imuniteto veikimą, nors jis labai sudėtingas. Tačiau galima išskirti tik kelis pagrindinius imuninės sistemos karius – baltymus, dar vadinamus imunoglobulinais (Ig), o paprasčiau – antikūnais. Jų yra kelių rūšių.

• Nespecifiniai kovotojai (IgM) kovoja su kiekvienu įsibrovėliu ir priešų nesirenka. Tai tarsi pirmasis barjeras prieš bet kokius ligų sukėlėjus ar kitokius svetimkūnius. Gimdamas kūdikis šių antikūnų iš  mamos negauna, jie susidaro vaiko organizme. Per pirmuosius antruosius gyvenimo metus IgM padaugėja priklausomai nuo to, kiek mažyliui tenka susidurti su infekcija. Be to, reikia atminti, kad tai yra baltymai ir jeigu mažylis blogai valgo ir negauna reikiamo kiekio baltymų, tuomet IgM susidarymas gali sutrikti. IgM nėra ilgaamžiai. Jų pradeda gamintis mažyliui susirgus, o maksimalus jų kiekis būna 10–15 dienų po užsikrėtimo.Vėliau jų pradeda mažėti. Bet po 20–30 dienų ima gamintis apsauginiai, organizmo imuninę atmintį lemiantys IgG.

• Specifiniai imunoglobulinai (IgG), priešingai nei IgM, veikia ne visus infekcijos sukėlėjus, o pasirinktinai, t.y. tuos “blogiečius”, su kuriais organizmas jau yra turėjęs reikalų, arba jei vaikas yra vakcinuotas. Naujagimis šių imunoglobulinų gauna iš mamos, jie perduodami ir per motinos pieną. Todėl iki 6–7 mėnesio mažylio imunitetas patikimai jį saugo nuo ligų. Vėliau kūdikio organizme IgG kiekis laipsniškai mažėja. Dėl šios priežasties nuo 6 mėn. iki 2 metukų mažyliai dažniau serga peršalimo ligomis ir kitomis infekcijomis (nes neturi parengtos informacijos, kaip kovoti su kiekvienu sukėlėju). Gera naujiena ta, kad mažylio organizmas, kontaktuodamas su aplinkoje esančiais ligų sukėlėjais, jau pats pradeda pasigaminti IgG.

• Gleivinėse randami imunoglobulinai (IgA), dar vadinami sekreciniais. Tai vietinis imunitetas,  saugantis visas organizmo gleivines nuo infekcijos sukėlėjų. IgA galima rasti mažylio seilėse, ašarose, nosies ar bronchų sekrete, žarnyno gleivinėje ir kt.

Kitoks nei suaugusiųjų

Jei imuninė sistema daro tokius stebuklus, kodėl kartais net ir labai stiprus mažylis ima ir suserga? Tai paaiškinti paprasta: kol imuninė sistema atpažįsta ir įveikia neprašytą svečią, šiek tiek užtrunka. Per tą laiką nelauktasis, naikindamas ląsteles, palieka savo pėdsakus. O ligos eiga priklausys nuo to, kaip ginsis mažylio imuninė sistema, kuri dar nėra subrendusi. Į žalingus veiksnius ši sistema kartais reaguoja pernelyg audringai, o kartais vangiai, greit pavargsta. Laikui bėgant įgimta imuninė sistema silpsta: atsparumas kai kurioms ligoms trunka iki 6 mėnesių, o vaikui sulaukus 5–6 metų visiškai išnyksta. Todėl mažyliai serga dažniau ir kitaip nei suaugusieji.

Valgome ir stiprėjame!

Labai įmantrių imuniteto stiprinimo priemonių nereikėtų griebtis, mat visko, ko reikia jam sustiprinti, yra maisto produktuose. Tik reikia mokėti juos pasirinkti.

• Pienas – nepamainomas. Kad imuniteto karių – antikūnų organizme pasigamintų tiek, kiek reikia, mažylis turi gauti pakankamai lengvai pasisavinamų baltymų. Tai pagrindinė vaiko organizmo statybinė medžiaga, reikalinga ląstelėms augti ir atsinaujinti. Baltymų šaltinis – gyvulinės kilmės maistas: pieno produktai (ne tik pats pienas, bet ir jogurtas, varškė, sūris), mėsa, paukštiena, žuvis, kiaušiniai. Baltymų daug yra ir grūduose, ankštinėse daržovėse.

• Gerosios bakterijos. Rauginti maisto produktai didina organizmo atsparumą ir todėl, kad juose yra gerųjų žarnyno bakterijų. Šios padėjėjos ne tik sintetina fermentus ir tam tikrus vitaminus, aktyvina mineralų (geležies, magnio, kalcio) rezorbciją, bet ir sudaro apsauginį gleivinių barjerą, padeda gamintis IgA, taigi palaiko gynybines mažylio organizmo jėgas. Kad gerosios žarnyno bakterijos gyvuotų ir užkirstų kelią blogosioms bakterijoms patekti į mažylio organizmą, reikalingos prebiotinės skaidulinės medžiagos, kurių gausu vaisiuose ir daržovėse, grūdinių kultūrų luobelėse. Todėl patartina mažylį maitinti košėmis, dribsniais su grūdų luobelėmis, makaronais, pagamintais iš neperdirbtų grūdų.

• Visagalės sultys. Įrodyta, kad daržovių ir vaisių sultys (šviežiai spaustos) yra labai vertingos, nes jose daug cukrų, organinių rūgščių, eterinių aliejų ir, svarbiausia, fermentų, vitaminų bei mineralinių druskų. Jos didina mažylio organizmo atsparumą infekcijoms. Beje, daržovių sultys pranašesnės už vaisių. Vienos naudingiausių – šviežiai spaustos pomidorų sultys, turtingos natrio, kalcio bei magnio. Stiklinė šio gėrimo mažyliui dovanos pusę per parą būtinų vitaminų A ir C normos. Nors vaisių sultis mažylis geria mieliau, mama gali truputėlį jį apgauti, ruošdama sulčių kokteilius, į kuriuos įmaišys nemėgstamų burokėlių, morkų ar kopūsto.

• Jodas. Mažylio imuninė sistema nepavargs, jei organizme netrūks jodo. Šis mineralas itin svarbus skydliaukės hormonų gamybai. Šie dalyvauja medžiagų ir energijos apykaitoje, imuninėse reakcijose, reguliuoja organizmo augimą, psichikos ir fizinę raidą. Nustatyta, kad Lietuvos dirvožemyje trūksta jodo, todėl jo stinga ir maiste. Pratinkite mažylį ne tik prie jūros gėrybių, bet ir prie jodu praturtintos duonos, druskos.

Vitaminai maiste

Dažnai sergant infekcinėmis ligomis mažylio organizme padidėja vitaminų poreikis. Jo nepapildžius ima trūkti vitaminų ir imunitetas dar labiau susilpnėja. Geriausiai tinka natūralūs vitaminai, kurių yra šviežiame maiste.

• Vitaminas C. Mažylio organizmo gynybinei veiklai itin didelę reikšmę turi vitaminas C. Jo gausu erškėtuogėse, citrusiniuose vaisiuose, kiviuose, raudonosiose paprikose, juoduosiuose serbentuose ir net raugintuose kopūstuose.

• Vitaminai A ir E. Taip pat imuninei sistemai būtini riebaluose tirpūs vitaminai A ir E bei pakankamas kiekis jiems ištirpinti. Vitamino A gausite valgydami kepenėles, vartodami  augalinį aliejų, jo taip pat yra ir oranžiniuose, geltonuose vaisiuose bei daržovėse. O vitamino E – riebiose žuvyse, žuvų taukuose, riešutuose, avokaduose.

• Vitamino B6 yra kruopose, rupioje duonoje.

Papildome atsargas

• Multivitaminai. Jeigu mažylis dažnai serga ir prastai valgo, vitaminų atsargas tenka papildyti vitaminais ir mineralais iš vaistinės. Vartojant vitaminus būtina jų duoti nurodytą kiekį. Be to, pasigirsta nuomonių, kad užėjus pačiam ligos įkarščiui nereikėtų vitaminais maitinti organizme besidauginančių bakterijų ar virusų, vitaminus verčiau gerti tuomet, kai mažylis pradeda sveikti. Ši taisyklė negalioja vitaminui C, kurio poreikis mažyliui karščiuojant tik padidėja, bet nereikėtų viršyti vaiko amžiui rekomenduojamos dozės.

• Žuvų taukai. Jie vertinami ne tik dėl natūralių vitaminų D ir A, bet ir dėl riebalų rūgščių omega-3, padedančių stiprinti imunitetą. Vaikams iki trejų metų rekomenduojama gerti po 5 ml žuvų taukų per dieną.

"Veido" archyvas

Burnytėje dar per mažai žodžių skausmui nusakyti…

Kuriam mažyliui nėra nors kartą skaudėję pilvo. Žiūrėk, suskausta tai vienur, tai kitur… Pasirodo, vaiko pilvo skausmai labai skiriasi nuo suaugusiųjų.

Pilvo skausmas – ne šiaip sau mažylio kaprizas. Tai žarnyno ar pilvo ertmės, o neretai ir gretimų ar tolėliau esančių organų pažeidimo požymis. Nors dažniausiai skausmą sukelia virškinimo sistemos sutrikimas (jį išprovokuoja netoleruojamas maistas, alergija įvairiems produktams, bakterijos bei virusai, kirmėlės, emocinis stresas ir kt.), mažyliui pilvo skausmą gali sukelti ir daugelis endokrininių ligų (pvz., cukrinis diabetas), nervų sistemos ligos (pvz., epilepsija), infekcinės ligos (inkstų, plaučių, ausų, tonzilių uždegimas). Šiuo atveju pilvo skausmas – ne pats pagrindinis simptomas. Pilvo skausmo priežastis gali būti ir chirurginės žarnų ligos, nors kūdikiams jos nėra dažnos – tai greičiau jau ūgtelėjusių vaikučių bėdos. Šios ligos  grėsmingos savo komplikacijomis, todėl jas būtina kuo anksčiau diagnozuoti.

Kur skauda – neaišku

Pilvo skausmas būna ūminis, staiga užeinantis, ir lėtinis, pasikartojantis atsiradus tam tikroms aplinkybėms. Nors suaugusiesiems nustatant ligą labai svarbi pilvo skausmo vieta, su mažaisiais ligoniukais viskas šiek tiek kitaip. Vaiko pilvo skausmas ir kiti su juo susiję simptomai yra labai neapibrėžti, t.y. dažniau skauda visą pilvą, o ne konkrečią jo vietą. Mažyliai iki trejų metų nesugeba pasakyti, kur jiems skauda, ir beveik visuomet duria pirštu į bambą. 4–8 metų vaikai irgi ne visuomet tiksliai nurodo skausmo vietą. Taip yra ne tik todėl, kad mažas vaikas nesugeba tiksliai įvardyti, kur jam skauda, bet ir dėl to, jog jo nebrandi bei dažnai jautresnė nervų sistema. Be to, kuo mažesnis vaikas, tuo intensyviau jis verkia, rėkia, blaškosi.

Sunkiau mažyliui nusakyti ir skausmo intensyvumą, o kūdikiui – ir visai neįmanoma. Kad skausmas stiprus, įrodo ir tai, jog paėmus mažylį ant rankų ar bandant nukreipti dėmesį jis net trumpam nenurimsta. Kita vertus, iš skausmo intensyvumo negalima spręsti apie ligos sunkumą – net ir menkas maudimas gali būti sunkios ligos požymis. Taigi jei mažyliui skauda pilvą, labai svarbus ne tik pats skausmas, bet ir kiti simptomai (temperatūra, katariniai reiškiniai, čiuopiami dariniai, vėmimas, viduriavimas ir kt.). Ligoniuką būtina ištirti pasitelkus papildomus tyrimo metodus,  pvz., ultragarsinį, rentgenologinį tyrimą, dažnai reikalinga ir chirurgo konsultacija bei kraujo, šlapimo ir išmatų tyrimai.

Skausmo skalės viršus

Nors kūdikiui ar mažam vaikui sunku nusakyti, kaip smarkiai jam skauda, dažniausiai tėvai tiesiog mato ir jaučia, kad skausmas – labai stiprus. Kas mažyliui gali būti?

• Pilvo diegliukai mažyliams iki 6 mėn. Diegliai – tai staiga užeinantys periodiški intensyvūs pilvo skausmai, sukeliantys nenumaldomą naujagimių (kūdikių), kurie šiaip yra sveiki, verksmą. Tokiais atvejais skausmą veiksmingai šalina veiklioji medžiaga simetikonas (jos yra, pvz., “Espumisan L” lašiukuose). Simetikonas sumažina dujų burbuliukų paviršiaus plėvelės įtampą, todėl tie burbuliukai greičiau sprogsta ir dujos lengviau išgaruoja iš žarnyno.

• Žarnyno anomalijos dažniausiai pasireiškia kūdikiams iki 2 mėn. Pagrindinis simptomas – vėmimas ar atpylinėjimas, tuštinimosi sutrikimas, menkas svorio prieaugis ir bloga vaiko būklė.

• Apendicitas – tai klastinga liga, ypač mažiems vaikams. Pilvo skausmas šiuo atveju būna pastovus ir intensyvėjantis, nepraeinantis. Iš pradžių skauda visą pilvą,  po to skausmas tarsi randa savo vietą dešinėje klubinėje srityje arba po dešiniuoju šonkaulių lanku.

• Plaučių uždegimas ar pleuritas. Pilvuką mažyliui skauda viršutinėje jo dalyje.

• Inkstų uždegimas. Pilvo gali visai neskaudėti arba jį skaudėti visame plote. Jeigu mažyliui dar prisideda ir šlapimo pūslės uždegimas, tuomet skausmas lokalizuojasi pilvo apačioje.

• Žarnų invaginacija (žarna įsimauna viena į kitą). Pilvo skausmas priepuolinio pobūdžio, intensyvus ir banguojantis. Čiuopiant pilvą kartais pavyksta apčiuopti standų darinį. Mažylis gali pasituštinti su krauju.

• Įstrigusi išvarža. Pilvuką dažniausiai skauda išvaržos įstrigimo vietoje, nors skausmas gali būti ir menkai lokalizuotas. Įstrigusią išvaržą kartais galima užčiuopti. Jei tai standus darinys kirkšnyje – tuomet tai kirkšnies išvarža, jeigu čiuopiamas bambos srityje – bambos išvarža.

• Įvairios kilmės virškinimo sistemos sutrikimai (pvz., gastroenteritas). Mažyliui dažniausiai skauda visą pilvą, be to, jis dar vemia ar / ir viduriuoja.

• Angina ir kiti viršutinių kvėpavimo takų katarai. Ligos pradžioje dažnai skauda pilvą dėl padidėjusių žarnyno limfmazgių (jų  galima užčiuopti ir po apatiniu žandikauliu ar kakle). Skauda  visą pilvą, o skausmas gali būti įvairaus intensyvumo.

Skauda, bet nestipriai

Jei mažylis kartais guodžiasi dėl pilvuko, tačiau neilgai trukus skausmą tarsi pamiršta, jį gali kamuoti kitokios ligos.

• Esant dispepsijai (dėl blogo virškinimo pasireiškiantys įvairūs nemalonūs pojūčiai viršutinėje pilvo dalyje) pilvo skausmas būna vidutinio stiprumo, nepastovus, kartu kartkartėmis mažasis gali vemti ar atpilti, atsirasti tuštinimosi sutrikimų.

• Parazitinės vaikų ligos (lambliozė, helmintozės). Skausmingas visas pilvo plotas, mažylį kamuoja blogas apetitas, sutrinka virškinimas ir kt.

• Lėtinis apendicitas. Mažyliui skauda dešinę apatinę pilvo dalį, skausmas nepastovus ir  banguojantis.

• Vidurių užkietėjimas. Nors skauda visą pilvelį, tačiau skausmas labiau susimeta į apatinę kairę pilvo dalyje, kur susikaupia išmatos.

• Gastroezofaginis refliuksas ir gastritas – mažyliui labiau skauda ties apatiniu krūtinkaulio kraštu, didesnį skausmą jaus po valgio.

Bambos diegliai

Skausmo apie bambą priepuoliai taip ir vadinami – bambos diegliais. Dažnai jie būna tokie stiprūs, kad vaikas susiriečia, pablykšta, jį išpila šaltas prakaitas, pykina, kartais vemia ir viduriuoja. Skausmo trukmė – nuo 15 min. iki kelių valandų. Bambos dieglių priežastys gali būti:

• dėl ligų, tokių kaip gastritas, opinė liga, kirmėlės, vidurių užkietėjimas, lėtinis apendicitas, paslanki akloji žarna, inkstų akmenligė, hipoglikeminė ketonemija (sergant diabetu atsirandanti dėl sumažėjusio gliukozės kiekio kraujyje), kūdikių diegliai;

• dėl teigiamų ir neigiamų emocijų pertekliaus (džiaugsmas, pyktis, baimė, didelis psichinis ir fizinis krūvis mokykloje ar už jos ribų). Dažnai mamytės tokius jautrius mažylius apibūdina žodžiais “vos tik susijaudina, jam iš karto pradeda skaudėti pilvuką”. Šiuo atveju reikia gydyti stresą, vaiką raminti. Jei to padaryti nepavyksta tėvams, kreipkitės pagalbos į specialistus – neurologus, psichologus.

Tėveliai turi atkreipti dėmesį

• Kada prasidėjo skausmas – prieš valgį ar po jo (kiek maždaug laiko praėjus).

• Kaip dažnai kartojasi spazmai  – nuolat ar su pertraukomis.

• Vyresnių vaikų išsiklausinėkite, koks tas skausmas – bukas, spaudžiantis, duriantis, aštrus ar priepuoliais; kur skauda – duobutę po krūtinkauliu, apie bambą, po dešiniuoju šonkaulių lanku ar dešiniame šone apačioje.

• Kokia bendra mažylio būklė: ar jis nori valgyti, ar užsimiršęs žaidžia, o gal guli. Jeigu guli, tai itin svarbi jo padėtis – ar jis susirietęs į kamuoliuką ir pritraukęs kojas.

• Nukreipę mažylių dėmesį, tėveliai galėtų patys bandyti čiuopti pilvuką. Labai svarbu, ar vaikas duos tai daryti, ar neleis net prisiliesti. Be to, būtina išsiaiškinti, ar mažylio pilvas minkštas, ar įtemptas.

• Jeigu vaikas vėmė, kaip dažnai tai vyko ir ką konkrečiai jis išvėmė.

• Kaip dažnai vaikas tuštinosi ir kokios konsistencijos išmatos.

• Ar mažylis dažnai atsirūgsta.

• Ar mažyliui nepasireiškė kitų ligų požymių: nepakilo temperatūra, neprasidėjo kosulys, gerklės skausmas.

Būtina skubėti pas gydytoją

• Jei pilvuko skausmas nepraeina daugiau nei dvi valandas, net jei nėra kitų simptomų, vykite pas gydytoją.

• Pilvo spazmus lydi nuolatinis vėmimas, viduriavimas ar vidurių užkietėjimas, kūdikis nebesišlapina.

• Kūdikis be perstojo verkia arba pasikeitė verkimo pobūdis.

• Bet kurio amžiaus vaikas negali atsikelti, guli, dejuoja iš skausmo ar verkia.

• Vaikas susimušė pilvą, pradėjo skųstis skausmu, vemti.

"Veido" archyvas

Nėra vieno vienintelio vaisto stebuklingo vaistų buteliuko nuo visų ligų

Mažyliui susirgus dažnas sulaukiame daugybės į kairę ir į dešinę dalijamų patarimų. Tik, deja, ne visais jais galime pasikliauti. Ir ne tik todėl, kad patys patarimai būtų blogi. Kartais tai, kas tinka vienam ligoniukui, gali visiškai netikti kitam.

Prieš išbandant naują gydymo būdą visų pirma svarbu skrupulingai išsiaiškinti, ar tikrai jūsų pipiro ligos simptomai tokie patys kaip ir davusiojo patarimą – juk kosulys būna nelygus kosuliui, o pilvo skausmai irgi neretai būna skirtingi. Antraip galite sulaukti priešingo efekto.

Skirtingas kosulys – skirtingi vaistai

Jei mažylis pradeda kosėti, neretai tėveliai, žiūrėk, ima ir ištraukia tą patį ne kartą išbandytą ir patikimą sirupo buteliuką. Stop! Visų pirma įsiklausykite į kosulį (dar geriau – mažylį parodykite gydytojai). Jei kosulys sausas, šiukštu jo neslopinkite, nes infekcija dar greičiau plis – tegu vaikas iškosi plaučiuose susikaupusius negerumus.

Slopinti reikia tik tada, kai kosulys trukdo miegoti ir trikdo kvėpavimą. Jei kosulys drėgnas, padės atsikosėjimą lengvinantys vaistai, tik neduokite jų prieš miegą, kad  netrukdytų išsimiegoti. Geriausia vaistus girdyti likus kelioms valandoms iki ėjimo miegoti, kad ligoniukas spėtų išsikosėti, o naktį kosuliui palengvinti galite duoti arbatėlės.

Prasidėjus slogai

Pirmoji pagalba nosytei – lašiukai. Tik labai svarbu jų neperdozuoti, nes per didelis jų kiekis gali trikdyti širdies ritmą, net didinti kraujospūdį. Negalima lašinti ir česnakų ar svogūnų sulčių, nes jos gali pažeisti nosies gleivinę. Na, nebent tos sultys bus atskiestos vandeniu ir aliejumi, o vaikutis bus jau užpūtęs pirmojo gimtadienio torto žvakutę.

Paraudusi ir skaudama gerklė

Jei ligoniukui dar nėra dvejų, negalima vartoti purškiamųjų vaistų, nes mechaniškai sudirginus liežuvį mažylis gali kurį laiką nustoti kvėpuoti. Atsargiai ir su čiulpiamosiomis tabletėmis ar pastilėmis, nes vaikas gali užspringti.

Alergiškiems vaikams netiks ir tinktūros, žolių nuoviras ar eteriniai aliejai, nes gali tik paaštrinti alergiją. Jei jau nusprendėte užrišti kompresą, venkite spiritinių, nes per mažai praskiedę galite nudeginti jautrią vaikučio odelę.

Ausies skausmai

Jei mažyliui skauda ausį, o skausmo priežastis nėra aiški, nepulkite lašinti nei pirktinių, nei naminių vaistų (pvz., kiškio taukų). Jei pažeistas ausies būgnelis, vaistai, kaip, beje, ir šilti kompresai, gali tik pabloginti padėtį. Ausies skausmą mažinkite paracetamoliu ar ibufenu.

Jei pakilo temperatūra

Paprastai medikai rekomenduoja temperatūros nemušti, jei ji nesiekia 38 laipsnių – esą tegu organizmas viską išprakaituoja. Tačiau jei temperatūra šokteli aukščiau, delsti tikrai nereikia – ji gali sukelti traukulius. Taip pat negalima vaiko šiltai apklostyti, nes tada organizmas negalės atiduoti šilumos aplinkai, ir temperatūrą bus sunku numušti. Nedėkite garstyčių ir netrinkite kūnelio eteriniais aliejais, jei mažylis ne tik karščiuoja, bet ir sloguoja bei kosi, nebent kosulys yra “lojantis” ir labai sausas, o vaikui sunku kvėpuoti. Netrinkite ir actu, nes galite nudeginti odą.

Pakaks aptrinti kūnelį drungname vandenyje suvilgytu šiurkštesniu audiniu, nes šios procedūros poveikis yra tik mechaninis: sudirginami kapiliarai, todėl kūnas greičiau atiduoda šilumą. Padės ir vėsūs galūnių  įvyniojimai.

Nutūpus ant puoduko

Dažniausia klaida, kurią daro viduriuojančių mažylių tėveliai, ta, kad duodama viduriavimą slopinančių vaistų. Pats viduriavimas iš esmės nėra labai blogas dalykas – jo metu apsivalo žarnynas ir pašalinamos toksinės medžiagos.

Slopinti viduriavimą reikia tik tuomet, kai su išmatomis netenkama labai daug skysčių. Tačiau davus viduriavimą stabdančių vaistų galima žarnyno parezė (judesių sustabdymas). Vengti reikėtų ir šalto maisto bei gėrimų (šaltis suaktyvina žarnų judesius ir viduriavimas padažnėja), šviežių vaisių bei daržovių (juose esanti fruktozė ir sorbitas gali paūminti viduriavimą bei skatinti pilvuko pūtimą, sukelti koliką), medaus (jis laisvina vidurius ir gali sukelti pūtimą), šokolado ir konditerijos gaminių (jie per riebūs), šviežio pieno produktų (juose daug laktozės). Turbūt girdėjote ir apie mėlynių naudą, tačiau greičiausiai praklausėte, kad tinka tik džiovintos. Šviežios, kaip ir kiti vaisiai, vidurius laisvina.

Sunegalavus inkstukams

Mažųjų inkstukai dar nėra gerai išsivystę, todėl gana lepūs bet kokiam neigiamam poveikiui. Jų veiklą gali sutrikdyti ne tik užsitęsusi liga, nervinė įtampa, bet ir netinkama mityba, kuri priklauso ne nuo kieno kito, o nuo mūsų, suaugusiųjų. Norėdami inkstukams nepakenkti arba sunegalavusiems padėti kontroliuokite druskos kiekį. Trimetukui druskos rekomenduojama suvartoti ne daugiau kaip 2 gramus per parą, pirmąjį gimtadienį atšventusiam mažyliui – 1,5 gramo, o metukų neturinčiam pypliui druskos neragauti visai.

Pilvuko skausmai

Jei jau suskaudo pilvelį, negalima duoti skausmą malšinančių ir vidurius laisvinančių vaistų, nes dingus skausmui galima nepastebėti ligos. O ir kompresai ne visi padės. Jei pilvuką pučia, spazmuoja (o taip būna esant funkciniams žarnyno sutrikimams), galite dėti tiek drėgnus, tiek sausus šiltus kompresus. Tačiau jeigu įtariamas žarnyno uždegimas (infekcinis viduriavimas, apendicitas), tuomet galima dėti tik šaltus kompresus.

Prasidėjus vėmimui

Neretai tėveliai, pradėjus mažyliui vemti, nebesiūlo jam net vandenuko atsigerti – atseit taip tik sudirgs skrandukas ir vėmimas nesiliaus. Tačiau taip jie vaikui daro meškos paslaugą – organizmas vemiant netenka vandens ir mineralinių druskų, todėl gerti yra būtina. Tiesa, gerti reikia mažais gurkšneliais ir dažnai. O guldyti vaiką ant nugaros, kad neužspringtų.

Atsiradus bėrimų, pūslelių, žaizdelių

Neišsiaiškinę bėrimų priežasties nepulkite spuogelių tepti briliantine žaluma arba kalio permanganatu, nes užtepliosite ir nesimatys bėrimo vaizdo, pagal kurį galima nustatyti ligos diagnozę. Atsiradusių pūslelių nepradurkite, nes jose gali būti ligos sukėlėjų, todėl infekcija ar uždegimas dar labiau išplis. Jeigu bus žaizdelių, vaikas gali užsikrėsti nauja infekcija. O nulupus šašą toje vietoje gali likti net randas.

Jei įstrigo svetimkūnis

Mažieji mėgsta smulkučius daiktus. O šie, žiūrėk, atsiduria ne ten, kur reikėtų, pvz., ausyje ar nosyje. Tėveliai dažniausiai bando patys juos iš ten iškrapštyti, dažniausiai dar giliau juos įstumdami. Šį darbą geriau patikėti medikams.

Nudegus padės tik šaltis

Vis dar gajus mitas, kurį išsigandę tėveliai kaip tyčia ima ir prisimena, – nudegimo žaizdą būtina kaip galima greičiau patepti riebalais ar aliejais. Tačiau to daryti šiukštu negalima, nes tada ant žaizdos susidaro nelaidi šilumai plėvelė, ir karštis, negalėdamas garuoti į išorę, skverbsis tik gilyn į odą ir gilesnius audinius, taip dar labiau juos pažeisdamas. O tai reiškia, kad patepę žaizdą riebalais jūs vienu laipsniu pagilinsite nudegimą. Ant nudegimo žaizdos taip pat negalima dėti nešvarių tvarsčių, barstyti druskos, sodos, miltų, tarkuotos bulvės ar tepti dantų pastos, nes tai tikrai nesumažina skausmo, o priešingai – sukelia dar didesnį, be to, užkrečia žaizdą bei pailgina jos gijimą. Nudegimo vietą būtina nedelsiant atšaldyti, pakišant po šaltu vandeniu ir laikant apie 20 min., arba bent jau uždėti šaltą kompresą. Ir tik tada patepkite drėgmę žaizdoje palaikančiu hidrogelio preparatu, kuris skatina gijimą, bei uždėkite sterilų tvarstį, nes nudegusi oda – atvira infekcijoms. Pradurti pūsles, tikintis, kad užgis greičiau, taip pat griežtai draudžiama, nes ne kas kitas, o skystis pūslėse apsaugo žaizdą nuo infekcijos.

"Veido" archyvas

Miegas nėra geras požymis susitrenkus galvą

Taip nutinka ne tik judriems nenuoramoms, bet ir lėtapėdžiams, galintiems netyčia būti pastumti arba dar blogiau – patekti į eismo įvykį. Nė vienas nėra apsaugotas nuo traumos, todėl reikėtų žinoti, ką daryti, jai įvykus.

Laimė, dauguma vaikų patiria išorinius (paviršinius) galvos sužalojimus, kurie nėra pavojingi. Vidiniai sužalojimai (kaukolės lūžiai, smegenų pažeidimai) – gali turėti skaudesnių pasekmių ar net būti pavojingi gyvybei.

Smegenų pažeidimo rizika priklauso nuo traumos sunkumo. Mažos traumos, pvz., kritimas iš nedidelio aukščio, smūgis į galvą kamuoliu, nėra labai pavojingos. Didelė smegenų sužalojimo rizika kyla, jei trauma patiriama esant dideliam greičiui (eismo įvykis, šautinis sužalojimas), stipriai smogus sunkiu ar  aštriu daiktu (akmeniu, peiliu), nukritus iš didelio aukščio. Pakankamai didelis pavojus sužaloti smegenis, jei  kūdikis bus stipriai supurtytas.

Kas gi būna?

Dažniausiai po lengvos traumos vaikas atsiperka patinimu (guzu), atsiradusiu dėl kraujavimo po oda. Guzas gali išlikti keletą dienų ar net savaičių.

Stipresnė trauma gali būti lydima dažnai pakankamai gausaus kraujavimo iš žaizdos, nes galvos odoje daug kraujagyslių. Apie 5 proc. vaikų po lengvos galvos traumos trumpam (iki 1 min.) praranda sąmonę. Po traumos vaikui galimas galvos skausmas ar svaigulys, būdingas pykinimas, vėmimas, rečiau –  atsirasti traukulių. Vaikas gali tapti mieguistas, neprisiminti, kas buvo prieš traumą ir po jos.

Ar lėkti pas gydytoją?

Net ir po nedidelės traumos rekomenduojama pasikonsultuoti su gydytoju. Jis patars, į ką reikėtų atkreipti dėmesį, ko galima tikėtis ir kokie simptomai gali būti pavojingi.

Nedelsiant vaiką reikia gabenti į gydymo įstaigą, jei pastebėjote:

• sąmonės praradimą (nors ir trumpalaikį);

• daugkartinį vėmimą;

• traukulius;

• stiprius (ir vis stiprėjančius) galvos skausmus ir svaigimą;

• pasikeitusį  vaiko elgesį (mieguistumą, padidintą dirglumą);

• eisenos pokyčius, sutrikusią koordinaciją;

• nereguliarų kvėpavimą;

• sutrikusią kalbą ir (arba) matymą;

• šlapimo ar išmatų nelaikymą;

• nepaliaujamą verkimą;

• skystį ar kraują, bėgantį  iš ausų, burnos  ar nosies;

• nelygius vyzdžius;

Taip pat skubios pagalbos reikia, jei žiojėja didelė galvos žaizda ar lūžis, toji žaizda, užspausta tvarsčiu, nenustoja kraujuoti 10 min. Skubėkite į ligoninę, jei vaikas nukrito iš didesnio kaip  1,5 m. aukščio. Nieko nelaukite ir tuomet, jei mažyliui dar nėra pusės metukų.

Ką daryti, jei galvą sutrenkęs vaikas nėra kūdikis, žvalus, neprarado sąmonės, o jo elgesys – nepakitęs? Visų pirma, nuraminkite jį. Tuomet dėkite šaltį prie sumuštos vietos 20 min. (jei naudojate ledą, susukite jį į audinį). Stebėkite vaiką artimiausias 24 val., ir, jeigu matote aukščiau išvardytus simptomus, nedelsiant skambinkite gydytojui.

Jei susitrenkė prieš miegą…

…ir mažylis po to iškart užmigo, stebėkite, ar nepradeda trūkčioti galūnės, nepakinta odos spalva, kvėpavimas. Jei nematote šių ir nepastebite kitų simptomų, leiskite vaikui miegoti. Bet, jeigu odos spalva ar kvėpavimas pakinta arba jums dėl ko nors neramu, pažadinkite vaiką.  Jeigu mažylis neatsibunda – nedelsiant skambinkite gydytojui.

Galvoje – žaizda

Jei ji  kraujuoja – nuplaukite sužeistą vietą su  muilu ir užspauskite steriliu tvarsčiu; kraujavimas turi baigtis per 10 min., jei nenustoja – greičiausiai žaizdą reikės siūti. Jei įtariate kaukolės lūžį – žaizdos srityje stipriai nespauskite. Taip pat nesistenkite žaizdos valyti, nes ji gali pradėti daugiau kraujuoti, be to, galite papildomai sužaloti. Netraukite iš žaizdos jokių kyšančių daiktų.

Jei vaikas nesąmoningas

• Nejudinkite jo, nes gali būti sužeistos  kaklo ar nugaros smegenys

• Kvieskite pagalbą ar paprašykite, kad ją iškviestų aplinkiniai

• Jei nekvėpuoja – atlikite dirbtinį kvėpavimą ir širdies masažą

• Jei vemia (o taip gali būti ir be sąmonės) – pasukite vaiką  šonu, bet stenkitės laikyti jo galvą ir kaklą tiesiai,  kad apsaugotumėte nuo nugaros smegenų pažeidimo

Tyrimai ne visad būtini

Ligoninėje ar poliklinikoje mažylį apžiūrės neurologas arba neurochirurgas. Galbūt vaikui prireiks akių dugno tyrimo – tai nuspręs vaiką apžiūrėjęs specialistas, remdamasis jo būklės sunkumu. Paprastai, esant lengvai traumai, šis tyrimas nėra būtinas, o vidutinio sunkumo ar sunkiai – beveik visada daromas. Akių dugne galima pastebėti netiesioginių smegenų pažeidimo požymių (veninė stazė, kraujosruvos) – tai palengvina diagnostiką. Nesibaiminkite eilių pas okulistą, nes toks pacientas priimamas be eilės.

Mažyliui gali prireikti ir rentgeno nuotraukos arba modernesnių vaizdinių tyrimų – kompiuterinės tomografijos (KT) ar branduolių magnetinio rezonanso (BMR).  Šių tyrimų tikslas – nustatyti, ar nekraujuoja į smegenis ar aplink jas, ar nėra kaukolės lūžių, kitų rimtų smegenų pažeidimų.

Tėvai kartais nori, kad vaikams būtų atlikti vaizdiniai tyrimai, tačiau jie reikalingi ne visais atvejais. Ne visi tėvai žino, kad atliekant KT tyrimą apšvitinama nemaža radiacijos doze, todėl nesant rimto sužalojimo, šis tyrimas nereikalingas.

Jei vis tik ištirti būtina, mažas vaikas gali būti trumpam (iki 15 min.) užmigdomas. Branduolių magnetinis rezonansas yra sunkiau prieinamas tyrimas, nes jis yra ne visose gydymo įstaigose, šiuo metodu tiriama ilgiau (iki 30 min.), todėl vaikui reikia ilgesnio migdymo ar narkozės.

"Veido" archyvas

Nors mus supa gana užteršta aplinka, tačiau apsinuodyti sunkiaisiais metalais nėra labai paprasta. Kita vertus, jie kaupiasi mažylio organizme ir kada nors gali sukelti negalavimus. Tad jei mamos akis mato, kad vaikas nėra sveikas, o gydytojai nieko neranda – gal verta atlikti daugiau tyrimų?

Pramonė į orą, vandenį ar dirvožemį išmeta daugybę labai pavojingų medžiagų. Jos nusėda ant žemės arba yra įsisavinamos augalų, kuriais minta gyvūnai. Vėliau jos patenka ir į mūsų organizmą su mėsa, pienu, žuvimis, daržovėmis, vaisiais. Chemikalai gali būti įvairiausios kilmės. Vieni “pikčiausių” – sunkieji metalai, kurie dažniausiai patenka į žmogaus organizmą su maistu ir įkvepiamu oru. Jie toksiškai veikia žmogaus organizmą, tuoj pat dalyvauja įvairiuose organizmo medžiagų apykaitos procesuose ir juos trikdo.

Sunkiosios dulkės

Daugelyje Lietuvos vietovių dirvožemis smarkiai užterštas sunkiaisiais metalais – švinu, kadmiu, cinku. Tai lemia dirvožemio geocheminė sudėtis bei intensyvi pramonės bei žemės ūkio veikla ir transporto tarša. O kartą patekę į dirvožemį, metalai kaupiasi ir neskyla…

Užterštas dirvožemis pavojingas tuomet, jei jame auginami augalai ir pievose ganomi gyvuliai. Pavojingos ir dirvožemio paviršiuje esančios dulkės, nes jos sugeria daugybę sunkiųjų metalų. O jas pakėlus vėjui, žmonės tas dulkes ir įkvepia. Todėl mažiesiems saugiau žaisti ten, kur nėra atviro grunto (danga kieta arba apželdinta). Taip pat žinoma, kad didžiausia dulkių koncentracija ore būna 40–60 cm aukštyje, todėl pasivaikščiojimams lauke su kūdikiu geriau rinktis aukštesnius vežimėlius. Be to, žaisdami lauke vaikai kiša į burną rankas, žaislus ir kitus daiktus, todėl tėveliams pravartu nešiotis vandens rankytėms bei žaislams nuplauti. Nerinkite pakelėse ir uogų – nors švino turintis benzinas jau senai nenaudojamas, tačiau švinu pakelės bus užterštos dar daugybę metų, nes šis metalas aplinkoje neskyla.

Švinas maiste ir aplinkoje

Šiais laikais pramoniniams procesams keliami griežti reikalavimai, tad negalima teigti, jog visi dažų, elektros kabelių, keramikos ar akumuliatorių gamintojai teršia aplinką. Tačiau tikrai nutinka, kad, tarkime, akumuliatorius netinkamai utilizuoja autoservisai. Taip švinas gali vienu ar kitu būdu pasiekti vaiko organizmą.

Švinas – labai griežtai reglamentuojama medžiaga ir įsigyjant sertifikuotų kokybiškų gaminių vidaus apdailai gyventojai gali būti ramūs dėl galimo švino junginių poveikio sveikatai. Tačiau yra rizikos apsinuodyti, jei perkate nelegalius, nesertifikuotus gaminius (dažus, plastikines apdailos detales ir pan.). Taip pat verta žinoti, jog “langai be švino” – labiau reklaminis teiginys. Mat jei langai ir “su švinu”, kol švinas “surištas”, t.y. susijungęs, su kitomis medžiagomis, tol jis niekuo nekenkia, negaruoja.

Švino apdailos medžiagose neliko arba liko nereikšmingi kiekiai po to, kai buvo uždrausta dažų su švinu gamyba. Tačiau senuose būstuose dar gali būti užsilikę vamzdžių su švinu (arba užtaisytų karštu švinu), sienos dažytos švino turinčiais dažais, tad juos verčiau renovuoti. Yra užregistruota atvejų, kai švinu žmonės apsinuodijo nuo paveikslų, tapytų dažais su švinu, bei dėl to, kad lauko apdailai skirtas dailylentes naudojo vidaus apdailai. Tad dėl visa pikta senų paveikslų geriau nekabinti ten, kur praleidžiama daugiausiai laiko – miegamuosiuose, vaikų kambariuose.

Švino yra televizorių, kompiuterių monitoriuose. Juose, priklausomai nuo dydžio bei amžiaus, vidutiniškai gali būti apie 1,8 kg švino. Švinas negaruoja ir nėra pavojingas, kol įranga yra namie ir eksploatuojama. Tačiau labai svarbu nebereikalingus prietaisus pristatyti į specialius surinkimo punktus ir jokiu būdu nemesti jų į atliekų konteinerius ar šiaip numesti bet kur. Sudaužius juos, dirvožemyje “pasėsime” ypač daug švino.

Kaip paveikia organizmą

Patekęs į organizmą, švinas jungiasi su kraujo baltymais ir yra nunešamas į kaulus bei vidaus organus. Dažniausiai pasitaiko ne ūminis, o lėtinis apsinuodijimas švinu, kuriam būdinga kraujodaros bei centrinės nervų sistemos pakenkimai, inkstų pažeidimai, sutrikusi vitamino D apykaita organizme. Švinas gali prasiskverbti per placentą ir sukelti vaisiaus vystymosi ydas: mažą naujagimio svorį, lėtesnį protinį vystymąsi. Švino poveikis vaikams sunkiai pastebimas, tačiau būtent jiems šis toksiškas metalas yra itin pavojingas – tuo, kad kaupiasi kraujo gamybos organuose, inkstuose, kaulų čiulpuose. Net ir nedideli šios medžiagos kiekiai gali sukelti įvairius sutrikimus, sulėtėja vaikų psichinis vystymasis, augimas, gali pasireikšti anemija, susilpnėti klausa.

Kai kurie požymiai gali būti panašūs į… nuovargį. Tad jei mažasis pradėjo greitai pavargti, tapo dirglus, dažnai skundžiasi galvos ir pilvo skausmais, o gydytojas neranda jokių ligų, būtina pagalvoti ir apie tai, ar dėl to nėra kaltas švinas.

Kadmis – itin “populiarus”

Kadmis yra vienas iš labai plačiai pramonėje naudojamų metalų. Į maistą jis gali patekti iš pramonės užteršto dirvožemio bei geriamojo vandens. Kadmį linkusios kaupti lapinės daržovės, daugiausiai salotos, špinatai, burokėlių lapai. Kadmio oksidas patenka ir per plaučius kartu su tabako dūmais, nes cigaretėse yra palyginti didelė jo koncentracija, vaikai dažniausiai jo gauna “rūkydami” pasyviai.

Kadmiui jautriausi organai yra inkstai, kepenys, kasa, sėklidės bei plaučiai. Lėtiniai apsinuodijimai kadmiu itin sunkiai diagnozuojami – būdingas inkstų nepakankamumas, sutrinka raudonųjų kraujo kūnelių gamyba, taip pat stebimi ir dažnesni kaulų lūžiai.

Sunkieji metalai… induose?

Grėsmingų medžiagų – chromo, gyvsidabrio, kadmio, švino, fluoro, arseno ir kt. – yra ir įvairiuose maistui laikyti skirtuose induose: keramikiniuose, fajansiniuose, stikliniuose, porcelianiniuose. Jų gali būti pačioje medžiagoje, iš kurios pagamintas indas, arba dažuose, kuriais jis dekoruotas. Ypač daug sunkiųjų metalų anksčiau buvo dedama į glazūras. Bet kol tos medžiagos yra surištos, jos niekam nekenkia. Juodi darbeliai –  maisto skonio bloginimas ir kenkimas mažylio sveikatai – išlenda tik induose atsiradus įtrūkimų. Tuomet juos be kalbų geriau išmesti. Ir ne tik dėl to, kad čia mikliai ima kauptis bakterijos – per įtrūkimus į maistą ima keliauti ir sunkieji metalai.

Šiuo metu legaliai įgyti indai yra visiškai saugūs, nes labai griežti Europos ir Lietuvos reikalavimai gaminamų ir parduodamų indų kontrolei. Gamintojai privalo tirti ir nurodyti švino bei kadmio koncentraciją gaminyje bei pateikti tai įrodančius sertifikatus. Pavojinga naudoti turimus senus glazūruotus indus (anksčiau Lietuvoje į glazūrą dėdavo labai daug švino) ar turguje įsigytus ir ne Europos Sąjungos šalyse pagamintus indus.

Gydytis – tik nustačius diagnozę!

Jei yra pagrįstų įtarimų dėl apsinuodijimo, tėvai gali kreiptis į Visuomenės sveikatos centrą ir prašyti ištirti jų gyvenamąją aplinką (patalpų orą, vandenį).

Jei vaikas negaluoja, būtina kreiptis į pediatrą, jei reikės patikslinti diagnozę ar rimtesnių tyrimų –  į tretinio lygio gydymo įstaigas, kur ir bus skirtas gydymas. Yra atvejų, kai tėvai kreipiasi į visokius profesorius, kurie siunčia tyrimus į laboratorijas, neturinčias teisės atlikti žmogaus tyrimų, o paskui skiria vaistų, kurie Lietuvoje neregistruoti.

Nerizikuokite vaiko sveikata!  Mat tie vaistai pašalina iš organizmo metalus – visus, taigi ir tuos, kurie reikalingi sveikatai. Skubėti jų gerti be reikalo tikrai negalima. Nediagnozuokite ligos ir patys – apsinuodijimo sunkiaisiais metalais požymiai būdingi ir kitoms rimtoms ligoms, kurių nevalia pražiopsoti. Reikia žinoti ir tai, kad sunkiųjų metalų visada rasime žmogaus organizme, ypač šlapime, su kuriuo pašalinamos kenksmingos medžiagos. Plaukai taip pat sugeria metalus ir jų ten rasime daugiau ar mažiau, priklausomai nuo aplinkos užterštumo.

"Veido" archyvas

Daugeliui tėvelių profilaktinis sveikatos patikrinimas iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti tik laiko gaišimas, tačiau iš tikrųjų jis suteikia daug informacijos apie vaiką ne tik auklėtojoms, mokytojams ar ugdymo įstaigose dirbančioms slaugytojoms, bet ir patiems tėvams. Kai kuriems vaikams privalomai patikrinti sveikatą – vienintelė jų galimybė bent kartą per metus būti atidžiai apžiūrėtiems gydytojo.

Profilaktiniai patikrinimai yra patikimas būdas laiku nustatyti ligą, kuri yra daug lengviau išgydoma pradžioje, nei jai įsisenėjus. Tėveliai dažnai negali pastebėti tų sveikatos sutrikimų, kuriuos nustato gydytojas, išklausęs nusiskundimų ir atlikęs tyrimus. Tuomet, esant reikalui, jis siunčia vaiką pas specialistus. Todėl nesižavėkite formaliai išduodamomis pažymomis, bet stenkitės kuo daugiau sužinoti apie savo vaiko sveikatą.

Atminkite, jog pasitikrinti geriausiai likus ne daugiau kaip 2 mėnesiams iki pradedant lankyti įstaigą, nes duomenys apie sveikatą gali keistis. Kita vertus, nereiktų laukti paskutinės minutės, kad netektų jaudintis dėl susidariusių eilių poliklinikose.

Ne tik pasvertas ir pamatuotas

Be pažymos mažojo darželinuko nepriims joks darželis – nei valstybinis, nei privatus. Norint ją gauti, reikia apsilankyti pas pediatrą arba šeimos gydytoją. Jis surenka informaciją apie vaiko persirgtas ligas, alergijas maisto produktams ar kitoms medžiagoms, atliktus skiepus. Be to, vaiką pasveria, pamatuoja, patikrina regėjimą, klausą, pažiūri, ar neiškrypęs stuburas, ar nėra plokščiapėdystės, pamatuoja kraujospūdį, apžiūri dantukus. Trejų metų amžiaus vaikus privalo patikrinti šie specialistai: odontologas, logopedas ir akių gydytojas. Jeigu yra sveikatos skundų arba gydytojui kyla įtarimų, jis vaiką nukreipia pasitikrinti pas kitus specialistus. Apibendrinęs tyrimų duomenis, pediatras ar šeimos gydytojas parašo išvadas, rekomenduoja fizinio ugdymo grupę, o esant reikalui parašo papildomas rekomendacijas.

Mokinukams – išsamesnė pažyma

Būsimiesiems pirmokėliams išduodama “Moksleivių raidos istorija”, kurioje daug išsamios informacijos apie vaiko sveikatą – ją vėliau pildys mokyklos slaugytoja.  Būsimuosius pirmokus ne tik patikrina pediatras ar šeimos gydytojas, bet juos privalo apžiūrėti ir kiti specialistai: chirurgas, odontologas, akių gydytojas, traumatologas-ortopedas. Prieš mokyklą taip pat įvertinama vaikų mokyklinė branda.

Mažiesiems mokinukams (ne pirmokėliams) taip pat kiekvienais mokslo metais privalu pateikti sveikatos pažymą, kuri yra šiek tiek išsamesnė nei darželinukų. Pediatras arba šeimos gydytojas ne tik pasveria vaiką ir pamatuoja jo ūgį, bet dar įvertina kūno masės indeksą (KMI). Taip pat patikrina visas organizmo sistemas – širdies ir kraujagyslių, kvėpavimo, nervų, virškinimo, endokrininę, urogenitalinę, skeleto raumenų, taip pat kartą atliekamas kraujo ir šlapimo tyrimai. Jeigu yra sveikatos skundų arba šeimos gydytojui kyla įtarimų, jis paskiria papildomus tyrimus, jei reikia – vaiką nukreipia pasitikrinti pas specialistus. Apibendrinęs tyrimų duomenis, gydytojas parašo išvadas, rekomenduoja fizinio ugdymo grupę, nurodo priežastis, dėl kurių vaikui mokykloje gali prireikti skubios pagalbos (pvz., alergija, lėtinės ligos – cukraligė, širdies yda).

Ką būtina patikrinti

• Kraujo ir šlapimo tyrimai. Kartą per metus netgi visiškai sveikam vaikui būtina atlikti kraujo ir šlapimo tyrimą. Kraujo tyrimas padeda nustatyti mažakraujystę ir kitas kraujo ligas, ūmias ir lėtines infekcijas, alergiją, uždegimines, parazitines ir kt. ligas. Ištyrus šlapimą galima nustatyti inkstų ir šlapimo takų infekcijas, cukrinį diabetą ir kt. ligas. Atlikus tyrimus ir radus juose pakitimų, šeimos gydytojas skiria papildomus tyrimus, nukreipia pas specialistus.

• Akių patikrinimas. Krūvis mažylio akims nuolat auga – juk šiais laikais jau darželinukai naudojasi kompiuteriu, ką jau kalbėti apie televizoriaus pagundas. Dažniausiai pasitaikančios regėjimo ydos – trumparegystė, toliaregystė, astigmatizmas – yra pagrindinės akių nuovargio priežastys. Akių nuovargis gali sukelti galvos ir akių skausmą, ima lietis ar dvejintis vaizdas, pradeda svaigti galva ir net pykinti. Neretai vaikas pats nesuvokia, kad blogai mato, ypač jei sutrinka vienos akies regėjimas. Todėl tokie profilaktiniai patikrinimai gali tapti ne itin maloniu, bet labai reikalingu tėveliams atradimu. O laiku nustačius trumparegystę ar kitas ligas ir jas laiku pradėjus gydyti, galima užbėgti už akių sveikatos pablogėjimui arba netgi sulaukti pagerėjimo.

• Virškinimas. Pastaruoju metu labai padaugėjo nutukusių vaikų. Nutukimą sukelia endokrininės sistemos sutrikimai, paveldimumas, bet dažniausiai – blogi maitinimosi ir judėjimo įpročiai. Kūno svoris didėja, kai energijos gaunama daugiau, nei jos išeikvojama: mažėja fizinis aktyvumas, daugiau laisvalaikio praleidžiama sėdint, valgoma daugiau energijos ir riebalų turinčio maisto. Todėl svarbu laikytis maitinimosi režimo, tinkamai paskirstyti energinę paros raciono vertę. Pusryčiai turi sudaryti 25 proc., pietūs 35–40 proc., pavakariai 10 proc., o vakarienė 20–25 proc. paros maisto energinės vertės. Kuo įvairesnį maistą vaikas valgys, tuo geriau bus patenkinami visi jo organizmo poreikiai. Maitinant vienos rūšies produktais, vaiko organizmui kenkiama, sumažėja jo apetitas, susilpnėja imunitetas. Tinkama mityba turi įtakos ne tik fizinei ir protinei vaiko raidai, bet ir jo darbingumui.