Rasa Vaitkevičienė

Nors dauguma lietuvių dirba mažai fizinių jėgų reikalaujantį darbą, per didžiąsias tradicines metų šventes vis dar prisikertame tarsi sunkiai dirbę XIX amžiaus valstiečiai. Tyrimai rodo, kad šventiniu laikotarpiu priaugame vidutiniškai po kilogramą svorio. O stojantį nuo patiekalų gausos skrandį, gurguliuojantį žarnyną dažnas malšina ne susilaikydamas nuo valgio, o dar vienu maisto papildu „nuo skrandžio“.

„Persivalgius kur kas geriau ne papildais gydytis, o verčiau išeiti į gryną orą pasivaikščioti – naudos bus daugiau“, – pataria Kauno klinikų Gastroenterologijos klinikos vadovas prof. habil. dr. Limas Kupčinskas.

Problema – persivalgymas

Profesorių kalbinome jau žinodami jo griežtą požiūrį į maisto papildus: smalsiems žurnalistams L.Kupčinskas ne sykį yra pataręs tiesiog išmesti daugybę įvairiausių maisto papildų – ir ne vien nuo skrandžio. Tad ir šįsyk, paklaustas, kokiomis priemonėmis patartų įveikti virškinimo negalavimus, L.Kupčinskas priminė: geriausias vaistas nuo virškinimo sutrikimų – saikas.

Kauno klinikų Gastroenterologijos klinikos stacionare per metus gydoma apie 2,2 tūkst. pacientų, ir tarp jų vargu rastume konkrečiai dėl persivalgymo nukentėjusį ligonį. Tačiau sergančiųjų kasos uždegimu, kepenų ligomis dėl nesaikingai per šventes vartoto alkoholio pasitaiko neretai.

Kita vertus, jei prisiminsime tradicinį Velykų stalą, tai, be šios šventės atributo margučių, ant jo būtinai bus daug riebių, kaloringų patiekalų, ir visko būtina prisiragauti iki soties – kaip ir liepia lietuviško vaišingumo papročiai.

L.Kupčinsko vertinimu, tokius XIX a. valstiečiams tikusios mitybos įpročius jau seniai metas keisti. Vis dėlto kitų šalių patirtis rodo, kad šie įpročiai kinta arba su natūralia kartų kaita, arba dėl kryptingų profilaktinių programų, nes vaikystėje ar jaunystėje įgytus įpročius žmogus vėliau keičia labai sunkiai.

Suomiai, prieš keletą dešimtmečių gilinęsi, kodėl Rytų Karelijoje smarkiai išaugo mirštamumas nuo širdies ir kraujagyslių ligų, išsiaiškino, kad medkirčiai, ilgą laiką sunkiai dirbę ir maitinęsi riebiu kaloringu maistu, jį tebevalgė ir po to, kai žmogaus fizinę jėgą miškuose pakeitė našūs mechanizmai. Viršytos kalorijos atsigręžė prieš juos pačius – augančiu antsvoriu, padidėjusiu cholesterolio kiekiu, infarktais ir insultais.

Žolelės ir papildai nepadės

Tad nieko stebėtina, jei sėdimą darbą dirbantys, tačiau per šventes it medkirčiai prisikirtę žmonės pasijunta prastai – stoja skrandis, ėda rėmuo, spaudžia „po duobute“, pykina, gurgia žarnynas. Gelbstimasi įvairiai: nuo mamų ir močiučių pamėgtų vaistažolių, vandenyje išmaišytos geriamosios sodos iki maisto papildų.

L.Kupčinsko vertinimu, dauguma tokių  priemonių – menkai efektyvios, trumpalaikio, neaiškaus ar net rizikingo poveikio. Štai gydymas vaistažolėmis (fitoterapija) – medicinos sritis, tad joje esama racionalaus grūdo, juk nemažai žinomų vaistų kažkada pirmiausia buvo išskirti iš vaistažolinių preparatų. Tačiau tokį gydymąsi labai sunku kontroliuoti: nežinomos medžiagų koncentracijos, neretai nežinomos ir pačios vaistažolių veikliosios medžiagos.

„Todėl persivalgius, atsiradus nemaloniems simptomams, veiksmingiau kurį laiką pabadauti ar išgerti fermentų, o ne vartoti kad ir gerai žinomus senelių vaistažolių receptus“, – perspėja gydytojas.

O štai jei prasideda nesiliaujantis vėmimas ar viduriavimas, tai jau pavojingi simptomai, ir būtina ne ieškoti papildo ar „ko nors stipresnio“ su pipirais, bet kreiptis į gydytoją, nes tai gali būti rimtos ligos požymiai.

Vartojant maisto papildus bene didžiausia bėda yra ta, kad lietuviai dažnai juos pasiskiria patys, nepasitarę su gydytoju, ir vartoja be jokio saiko, kone saujomis: vieną piliulę – kad gerai augtų nagai ar plaukai, antrą – nervams raminti, trečią – nuo virškinimo sutrikimų ar galvos skausmo.

Pats profesorius kai kurių papildų skiria vartoti ligoniams: atitinkamų B grupės vitaminų – sergantiems skrandžio autoimuniniu uždegimu ar reta Vilsono liga, kasos fermentų – lėtinio kasos uždegimo atveju arba kai dalis kasos pašalinta po chirurginės operacijos. „Tačiau sveikam, visaverčiu maistu besimaitinančiam žmogui jokių maisto papildų tikrai nereikia“, – įsitikinęs gydytojas.

Gastroenterologijos klinikos vadovo vertinimu, maisto papildų prekyba daugeliu atvejų tėra sumaniai žmonių patiklumą išnaudojantis verslas. Iki šiol daugelio papildų efektyvumas nėra moksliškai patvirtintas, o neva gydomasis poveikis neretai tėra vadinamasis placebo efektas – kai ligonio savijauta pagerėja tik dėl psichologinio jo paties įsitikinimo.

Ypač atsargiai derėtų vertinti egzotiškus maisto papildus iš Kinijos ar Indijos vaistažolių – dėl neaiškios ar net apgaulingos sudėties jie patikliems vartotojams jau yra prikrėtę nemažai bėdų.

Tyrimai pribloškė

Linkusiems aklai pasikliauti „stebuklingų žolelių“ papildų galia L.Kupčinskas primena prieš trejetą metų Kanados mokslininkų atliktą tyrimą. Genetiniais metodais ištyrus daugumą šalies rinkoje pardavinėjamų vaistažolinių maisto papildų paaiškėjo, kad tik 20 proc. papildų tikroji sudėtis atitiko reklamuojamą sudėtį. Pasitaikė atvejų, kai tirtuose homeopatiniuose egzotiškuose preparatuose aptikta žinduolių išmatų miltelių ar šlapimo nuosėdų.

Taigi, užuot ieškojus papildo sustojusiam skrandžiui, profesorius pataria per Velykas tiesiog paisyti saiko. Tai universalios tiesos, kurių esama ir religinėje moralėje, ir etikoje, juk remiamasi ilgaamže žmonijos patirtimi, tad neatsitiktinai persivalgymas laikomas viena didžiųjų nuodėmių.

"Moters savaitgalio" archyvas

Liepžiedžių arbatos griebiamės peršalusios arba prieš miegą, norėdamos nusiraminti. Tačiau, pasirodo, liepžiedžių gydomųjų savybių yra kur kas daugiau. Liepžiedžių nuoviras, vonios ar arbata ypač gali padėti esant moteriškoms bėdoms ir norint turėti gražią odą ir plaukus.

Liepa įkūnija moteriškąjį pradą. Šio medžio energija skatina augimą. Iš šio medžio  buvo daromas lopšys kūdikiui, o silpną mažiuką, kad sustiprėtų, kaimo žiniuonė liepdavo nešti prie daugiakamienės liepos. Senovėje liepas vadino motušėlėmis, Dievo vabalėliais ir sakydavo, kad jose gyvena protėvių dvasios. Medį globoja Jupiteris, oro stichijos ir Venera. Zodiako ženklai – Dvyniai, Svarstyklės, Vandenis.

Liepa teikia energijos, stiprina santaiką, mažina kategoriškumą. Liepa stiprina šeimą, joje gyvenančių žmonių meilę. Moterys jos prašo meilės, grožio, sveikatos sau ir savo vaikams.

Vaistams renkami liepų žiedai kartu su pažiedlapiais per žydėjimą. Džiovinami gerai vėdinamoje, tamsioje vietoje, paskleisti  plonu sluoksniu.

Nuo ko padės liepžiedžiai

• Pagrindinė liepžiedžių veiklioji medžiaga yra flavonoidai, pasižymintys antibakteriniu poveikiu. Jie veikia temperatūros reguliavimo centrą, stimuliuoja prakaito liaukas ir imuninę sistemą. Liepžiedžių arbata geriama persišaldžius, turint temperatūros.

• Liepžiedžių  dedama į vaistažolių mišinius nuo įvairių ligų, ypač skrandžio, kepenų, žarnyno ir inkstų.

• Susmulkinti šviežių liepžiedžių pumpurėliai ir lapeliai naudojami kaip išorinė nuo uždegimo, skausmą malšinanti priemonė nuo nudegimų ir žaizdų

• Liepa – vienas iš nedaugelio augalų, kuriame yra fitohormonų, tai yra medžiagų, artimų moteriškiems lytiniams hormonams. Liepų žiedai pasižymi jauninamosiomis savybėmis. Liepžiedžių garai ir arbata nepaprastai naudingi moteriai visais jos gyvenimo periodais

• Kai skauda galvą, galima ją aprišti liepų lapais. Juos reikia keisti kas 10–15 min., kol skausmas praeis.

Ištrauka padeda nuo mastito, nudegimų

Nenukošta šutintų liepžiedžių ištrauka tinka kompresams nuo hemoroidinių mazgelių uždegimo, mastito, opų, reumato, nudegimų.

Ištraukai 3 šaukštus liepžiedžių užplikykite stikline verdančio vandens ir kaitinkite vandens vonelėje 15 min. Ataušinkite supilkite ant marlės, suvyniokite ir uždėkite ant skaudamos vietos. Po pusvalandžio kompresą reikia pakeisti.

Liepžiedžių nuoviras

Jis padeda esant uždegiminei ligai. Nuovirui imkite 3–4 šaukštus džiovintų liepžiedžių, užpilkite 400 ml vandens, virkite 10 min. ir nukoškite. Gerkite šiltą po 1–2 stiklines 2–3 kartus per dieną.

Gerai liepžiedžių nuoviru skalauti burną.

Liepžiedžių arbata ne tik persišaldžius

• Nuo peršalimo. Du valgomuosius šaukštus džiovintų liepžiedžių užpilkite stikline verdančio vandens. Palaikykite 10 min., kad pritrauktų, tada nukoškite. Kadangi arbata skatina prakaitavimą, ją išgėrę šiltai apsiklokite.

• Jei sutrinka mėnesinių ciklas, jis tampa nereguliarus, skausmingas, liepžiedžių arbata padės jį sureguliuoti. Sulaukus 45 metų naudinga sykį per pusmetį mėnesį laiko kas rytą gerti po stiklinę liepžiedžių arbatos – ir menopauzės pasekmės bus lengvesnės. Tiktų gerti silpnesnę nei persišaldžius arbatą – užplikykite arbatinį šaukštelį liepžiedžių stikline verdančio vandens.

Turėsite gražius plaukus, odą

• Plaukų skalavimas liepžiedžių nuoviru padeda nuo slinkimo.

• Liepžiedžių garų vonelės lygina veido, kaklo raukšles. Ypač liepžiedžių garų vonelės tinka riebiai veido odai.

• Šaltu vandeniu praskiesta liepžiedžių arbata rekomenduojama prausti veidą, kad oda įgautų elastingumo.

• Liepžiedžių vonios skatina prakaito išsiskyrimą, ramina, padeda nuo nemigos. 4–5 saujas liepžiedžių užpilkite 2 litrais šalto vandens, palaikykite 15 min., po to pavirinkite 5 min. ir leiskite pritraukti dar 20 min. Nukoškite ir supilkite į šiltą vonios vandenį. Maudykitės 20–30 min. Kad vonios efektas būtų stipresnis, prieš maudymąsi patartina nusiprausti su muilu po dušu

Liepžiedžių sirupas

Liepų žiedus sirupui geriausia rinkti šiltą, debesuotą dieną, drėgnu oru, kai iš žiedų labiausiai išsiskiria nektaras. Žiedus sudėkite į dubenį ir užpilkite karštu cukraus sirupu (1 kg žiedų – 400 g vandens ir 1 kg cukraus) ir prispauskite plokščia lėkšte. Kai žiedai prisigers cukraus ir ims grimzti, virkite sirupą ir karštą išpilstykite į iškaitintus stiklainius ar butelius ir sandariai uždarykite. Sirupas nesusicukruos, jei baigiant virti įbersite truputį citrinų rūgšties ar įpilsite spaustų sulčių.

Joninių žolė nuo slogos, blogos nuotaikos ir kitų bėdų

Paprastosios jonažolės žydėjimo pradžioje pjaukite 25–30 cm ilgio viršūnes. Turite džiovinti greitai, kad nepajuostų. geriausia pavėsyje, gerai vėdinamoje patalpoje.

Jonažolės preparatai pasižymi savybe nuo uždegimo, sutraukiančiu, antiseptiniu, skatinančiu audinių atsinaujinimą, šlapimo ir tulžies išsiskyrimą, tonizuojančiu poveikiu. Jonažole gydomi virškinamojo trakto gleivinių uždegimai, skrandžio ar žarnyno opaligė, kepenų, tulžies, šlapimo pūslės ir inkstų ligos, hemorojus. Jonažolės esencija naudojama depresijai, nemigai ir nerimui gydyti, ji padeda žmonėms, kurie jaučia nevisavertiškumą.

Jonažolė, įkūnijanti Saulės energiją, stiprina raudoną ir oranžinį auros spektrus, atjaunina organizmą, suteikia energijos ir tarsi įlieja šviežio Saulės įkaitinto kraujo. Jonažolės ypač tinka jautriems žmonėms, tačiau pernelyg ugningą temperamentą kartais gali dar labiau įkaitinti.

Jei norite apsaugoti savo vaikus nuo baimių sapnuose, padėkite po pagalve jonažolę.

• Jonažolių negalima vartoti esant aukštam kraujospūdžiui, vidurių užkietėjimui, nėštumo metu. Negalima vartoti prieš kaitinantis saulėje, kartu su vaistais – digoksinu, ciklosporinu, teofilinu, hormonine kontracepcija. Jos preparatai gali būti vartojamos ne ilgiau kaip 4 savaites.

• Jonažolės užpilas. 2 šaukštus smulkintų jonažolių užpilkite stikline verdančio vandens, indą uždenkite ir palikite porai valandų, kad pritrauktų. Kamuojamiems gastrito galima gerti po 1/3 stiklinės 3 kartus per dieną prieš valgį.

• Jonažolės žiedų aliejus. 20 g šviežių ką tik surinktų jonažolės žiedų užpilkite 200 ml saulėgrąžų, migdolų ar alyvuogių aliejaus. Kaskart pamaišykite ir laikykite 2–3 savaites tamsioje vietoje, kol išsiskirs veikliosios medžiagos. Tada perkoškite ir supilkite į tamsaus stiklo butelį.

• Aliejus malšina skausmą, gydo žaizdas. Aliejumi tepkite iššutimus, pragulas, opas, žaizdas, nes tai stiprus antiseptikas, malšinantis skausmą ir uždegimą, labai paspartina gijimą, mažina tikimybę susidaryti randams. Tinka vaikams. Labai tinka pėdų ir viso kūno masažui. Naudojamas įtrynimui, kai ką nors skauda (menstruaciniai pilvo skausmai, neuralginiai skausmai, sumušimas, reumatas, radikulitas, nugaros skausmas).

• Aliejus taip pat gali būti lašinamas į nosį slogai gydyti. Vaikams pakanka įlašinti 2–3 kartus ir patepti panosę. Nuo ausies skausmo įlašinti 2–3 lašus pašildyto jonažolių aliejaus į ausį, užkišti ją vata ir dar kelis kartus per dieną aplink abi ausis patepti.

Šiuo metu rinkite
Balinio ajero žolę, raugerškius, bruknių, dilgėlių lapus, dobilų žiedus, lakišius, trikertes žvagines, rugiagėlių žiedus, kraujažolių žiedus, jonažoles, pelynus, gysločių lapus, trispalves našlaites, dirvinius asiūklius, geltonžiedžius barkūnus, plaukuotosios sukatžolės lapus, skėtinės širdažolės žolę, liepžiedžius, trilapio puplaiškio lapus, nasturtes, smiltyninio šlamučio žiedynus, žemuoges, paprastųjų gervuogių lapus, kiečių žolę, pelkinius pūkenius, vaistines medetkas, ramunėlių žiedus.

Prieskonines žoleles galima rinkti visą vasarą: anyžius, bazilikus, blakines kalendras, čiobrelius, daržinius dašius, gelsves, juodųjų serbentų, juozažolių, krapų, kvapiųjų mairūnų, rozmarinų, mėtų, melisų, peletrūnų, petražolių, raudonėlių, vaistinių agurklių, šalavijų lapus ir žiedus.

Žoliaudamos…

• Paisykite mėnulio. Žiedai turi būti renkami, kai mėnulis auga, o šaknys ir lapai – kai eina žemyn. Jei po ranka neturite kalendoriaus, pažiūrėkite į mėnulį – jei pridėjus prie jo “pagaliuką” išeina “p” raidė, vadinasi, priešpilnis. Jei “d” – vadinasi, delčia.

• Džiovinkite pavėsyje. Parsinešę augalus namo susmulkinkite juos taip, kad po to būtų patogu vartoti ir palaikykite porą dienų pavėsyje, tamsioje (šviesa skatina skilti daugelį naudingųjų medžiagų), gerai vėdinamoje patalpoje, kad apvystų. Tuomet galima minutei įkišti į karštą 60–70 laipsnių orkaitę, kad žūtų vabalėliai, jeigu kartais jų ten dar yra. Po to jau galima baigti džiovinti 20–30 laipsnių temperatūros orkaitėje. Jei vaistažolių gerai neišdžiovinsite, į jas gali įsimesti pelėsis, kuris yra kenksmingas.

“Moters savaitgalis”

"Veido" archyvas

Mūsų senoliai vaistų sau prisižoliaudavo per vasarą. Mes taip pat norėtume pasekti jų pavyzdžiu, tačiau ne taip gerai tas žoleles pažįstame, nežinome, ir kur daugelis jų auga… Tačiau visiškai atmesti progresą – neprotinga. Juk daugelis vaistų pagaminti tų pačių žolių pagrindu.

Žemėje egzistuoja 500 000 skirtingų augalų rūšių, iš kurių tik nedidelė dalis ištirti farmakologiniu požiūriu. Taigi akivaizdu, kad gamtoje glūdi milžiniškas neatskleistas potencialas. Augalai, iš kurių paruoštais vaistais gydomi žmonės ir gyvūnai, vadinami vaistiniais – tai gydomųjų savybių turintys augalai ir patys pirmieji vaistai žmonijos istorijoje.

Pastaruoju metu gydymas vaistažolėmis (fitoterapija) sparčiai populiarėja, nes pastebima, kad  vaistingieji augalai kartais padeda, kai negelbsti cheminiai vaistai. Ilgą laiką oficialioji medicina atsainiai žiūrėjo į tūkstantmetį liaudies medicinos palikimą, vadindama tai atgyvena, kurią mokslas seniai pranoko. Tačiau negalima paneigti fakto, kad didelė dalis šiandien plačiai paplitusių ir pripažintų vaistų išrasti tyrinėjant vaistingųjų augalų veikliąsias medžiagas. Šiandien fitoterapija nebelaikoma alternatyvia medicina tradicinei – ji tapo dar vienu gydymo būdu.

Vaistiniai augalai prieš chemiją

Gydomąją galią turi vaistinių augalų eteriniai aliejai, karčiosios ir rauginės medžiagos, vitaminai, mineralinės ir skaidulinės medžiagos, gliukozidai ir kitos medžiagos. Augale susikaupusios veikliosios medžiagos yra mažesnės koncentracijos, bet jų yra įvairesnių, nei šaukštelyje iš jų pagaminto ir koncentruoto sirupo. Tinkamai vartojamos vaistažolės gali ne tik padėti išgyti, bet ir aprūpinti organizmą labai reikalingomis natūraliomis medžiagomis, apsaugančiomis nuo daugelio ligų. Tai itin svarbu gydant mažylius. Vaistiniai augalai labai praverčia pačioje kai kurių ligų (pvz., peršalimo) pradžioje, nes neleidžia ligai paūmėti ar pereiti į lėtinę formą. Vaistažolių terapija gali sėkmingai papildyti gydymą cheminiais vaistais – tuomet pastarųjų ir vartoti reikia mažiau. Taip pat vaistažolės keičia cheminius vaistus, kai šie mažyliams stiprūs (pvz., gydant nerimą, baimes ir kitas nervų ligas) arba kai nėra sintetinių vaistažolių pakaitalų, pavyzdžiui, stiprinant imunitetą. Vaistažolės veikia švelniau už tabletes, taigi ir gydytis jomis tenka ilgiau.

Nuo arbatos iki tabletės

Ne viena mama, norėdama gydyti mažylį kuo natūraliau ir mažiau jam pakenkiant, renkasi augalinius vaistus įvairiu pavidalu. Nors vaistiniai augalai įgauna vis naujų formų, tačiau nepamirštamos ir senosios mėgstamos arbatos.

• Jei  dingsta apetitas, galima užplikyti didžiųjų dilgėlių lapų arbatos ir gerti po šaukštelį su medumi. Šiuolaikiniai augaliniai vaistai –  “Iberogast” lašai.

• Temperatūrai numušti vartojamos prakaitavimą skatinančios arbatos, be to, su prakaitu pasišalina ir virusų gaminami toksinai. Labiausiai tinka liepų žiedų, aviečių uogų, lapų ar stiebų arbata.

• Sergant gripu arba peršalus padės aviečių lapų ir stiebų, liepžiedžių, šalavijo lapų vingiorykštės, šeivamedžio žiedų arbatų. Jas galima gerti atskirai arba pasigaminti iš jų mišinių. Į šiuos mišinius pridėkite ramunėlių žiedų, – jos veikia virusus ir mažina uždegimą, arba medetkų, kurios taip pat mažina uždegimą ir atpalaiduoja spazmus.

• Kosuliui gydyti tinka čiobreliai, gysločiai, gebenė, mirtolis. Jų rasite šiuolaikiniuose augaliniuose preparatuose – “Hedelix”, “Hustagil”, ” Pectoral”. Labai populiarios atsikosėjimą gerinančios čiobrelių, gysločių, šalpusnio arbatos.

• Imunitetą stiprina tikrosios saulėgrąžos žiedlapiai, sėjamosios avižos, šluotinio burnočio, citrininio čiobrelio, paprastosios kraujažolės, paprastojo kiečio žolė, erškėtrožių, bruknių, žemuogių, šermukšnių, gysločio lapai ir kt. Galima padaryti mišinį arba duoti šių žolelių nuoviro atskirai. Vaistinėse rasite šių augalinių preparatų pagrindu pagamintų lašiukų, sirupų ir kitų formų.

• Virškinimo negalavimus puikiai malšina sėmenų nuoviras, ramunėlių arbata. Galite vaistinėse nusipirkti augalinių lašiukų vaikams “Babyfen”. Jų pagrindinė sudedamoji medžiaga – kmynų eterinis aliejus.

Augalai – be šalutinio poveikio?

Didžiuma vaistinių augalų yra labai veiksmingi, o šalutinis poveikis labai silpnas –  kuri mama nenori, kad jos mažylis būtų gydomas kuo “nekaltesnėmis” priemonėmis? Kita vertus, naudojant vaistažolių preparatus didesnėmis nei nurodyta koncentracijomis (taip pat ir arbatas), didėja ir pašalinio poveikio pavojus. Jokiu būdu negalima gerti arbatų tiek, “kiek telpa”, vartojimą reikia riboti. Vaistažolėse gausu aktyviųjų medžiagų, todėl be pertraukos jas patariama gerti tik porą savaičių. Kokią arbatą ir kiek laiko mažyliui vartoti, reikia pasitarti su gydytoju fitoterapeutu, ypač tais atvejais, jei naudojamos ne parinktas žolių mišinys, o tam tikrii preparatai, nes ne visos žolės tarpusavyje dera.
Vaistažoles būtina tinkamai dozuoti: kūdikiui ar vaikui iki 3 m. – pusė abatinio šaukštelio vaistažolių stiklinei arbatos, nuo 3 m. – vienas šaukštelis, 5–6 m. ligoniukui galima berti du šaukštelius.

Vaistinių augalų veikliosios medžiagos

• Alkaloidai –  stimuliuoja širdies ir kraujagyslių, centrinę nervų sistemą, veikia raminamai.

• Eteriniai aliejai – slopina uždegimą, spazmus, naikina mikrobus.

• Flavonoidai –  veikia baktericidiškai, skatina tulžies išsiskyrimą.

• Glikozidai – gerina širdies, virškinamojo trakto veiklą, žadina apetitą.

• Rauginės medžiagos – stabdo kraujavimą, mažina uždegimą.

Dabar jau pripažinti

Šiuo metu pasaulyje net 35–40 proc. visų vaistų gaminama iš augalinių žaliavų. Tokiame vaistuke gali būti viena ar net kelios veikliosios augalinės medžiagos. Tai gali būti sveiki, susmulkinti arba supjaustyti augalai, jų dalys, dumbliai, grybai, kerpės. Augaliniai vaistukai pagaminami ekstrahuojant, distiliuojant, spaudžiant, frakcionuojant, gryninant, koncentruojant arba fermentuojant žaliavas. Ir šiuo metu yra įvairių pavidalų – įvairios gydomosios mikstūros, tepalai, balzamai, nuovirai, užpilai, milteliai, tabletės. Be to, įdomu, kad registruojant augalinius preparatus, reikia pateikti ikiklinikinių ir klinikinių tyrimų duomenis –  visai kaip ir cheminiams preparatams. Tuo tarpu registruojant tradicinius augalinius preparatus, t. y. vaistus, kurių augalinės veikliosios medžiagos jau seniai naudojamos liaudies medicinoje, leidžia sumažinti poreikį atlikti klinikinius tyrimus, kadangi vaisto veiksmingumas yra patikrintas ilgalaikio vartojimo ir sukauptos patirties.

"Veido" archyvas

Miškuose ar laukuose rinkti vaistiniai augalai pasižymi unikaliomis gydomosiomis savybėmis

Jau dešimtys tūkstančių Lietuvos gyventojų savo dieną pradeda nuo sintetinių vitaminų arba maisto papildų. Vien pastarųjų dabar šalyje parduodama daugiau nei 2 tūkst. pavadinimų. Taigi nieko keista, kad metinė maisto papildų rinkos apyvarta Lietuvoje siekia net 100 mln. Lt.

Tačiau britų mitybos specialistas profesorius Brianas Ratcliffe’as iš Roberto Gordono universiteto teigia, kad dauguma žmonių turėtų vengti maisto papildų ir sintetinių vitaminų. Tai esą pinigų metimas į balą, o kartais net ir žala sveikatai. Pasak profesoriaus, dauguma žmonių paprasčiausiai turėtų vartoti įvairesnį maistą, daugiau daržovių ir vaisių, kuriuose gausu natūralių vitaminų bei mineralų, ir prisiminti vaistažoles bei jų arbatas ar salotas.

“Iš tiesų būtų neišmintinga nepasinaudoti tuo, ką mums duoda gamta. Jei esame pavargę, jei kamuoja bloga nuotaika, vaistažolės gali padėti lengviau susidoroti su bėdomis”, – įsitikinusi garsi žolininkė ir provizorė Jadvyga Balvočiūtė, kurios ekologiniame ūkyje Mažeikių rajone dabar perdirbama daugiau kaip 500 rūšių vaistažolių. Beje, žolininkė apie vaistažoles yra parašiusi 25 mokslo tiriamuosius straipsnius ir sukūrusi bent 50 originalių organizmą stiprinančių ir gydomųjų arbatų receptų.

Taigi, J.Balvočiūtės teigimu, turime turtingą gamtą, daug retų vaistingų augalų, bet nežinome, kaip jais pasinaudoti. O juk galėtume ne tik sustiprinti prasto maisto, nuovargio ir nešvaraus oro nualintą organizmą, bet ir apsisaugoti nuo sunkių ligų. Negana to, vaistažolės gali pakeisti ne tik sintetinius vitaminus ar maisto papildus, bet kartais net ir cheminius vaistus. Pavyzdžiui, jeigu blogai miegate, gal užtektų valerijonų su apyniais, jei pakilo temperatūra, pagelbėtų aviečių lapų arbata, o suskaudus pilvui vertėtų išbandyti kmynus. Tiesa, J.Balvočiūtė pabrėžia, kad nereikėtų nubraukti mokslo laimėjimų ir vaistažolėmis gydytis sunkių ligų, tarkime, vėžio.

Asmeninė vaistinėlė

Net jei jums atrodo, kad apie vaistažoles nieko neišmanote, žolininkė pataria nenuleisti rankų. Visų pirma atgaivinkite atmintį: tikrai pažįstate keletą augalų, tad prisiminkite, ką esate apie juos girdėję, ir pasidomėkite, ką apie jų poveikį rašo specialistai. Nepamatysite, kai ateis laikas ragauti ir išsirinkti, kas patinka ir kas tinka.

Žolininkė tikina, kad kiekviena šeima namie privalo turėti bent po keletą vaistažolinių augalų maišelių. Tokią “vaistinėlę” galėtų sudaryti žemuogės, kurios gerina medžiagų apykaitą, aviečių arba gervuogių lapai, kurie padės nuo karščiavimo. Neišsiversite ir be ramunėlių – svarbiausio uždegimą slopinančio vaisto, antiseptiko. Liepžiedžiai padės nuo temperatūros, o mėtos nuramins. Vyresni žmonės galėtų pasirinkti ir ežiuolių žiedų, nes jie skystina kraują. Be to, prie šių augalų galima derinti kitus ir susikurti skanių vitaminingų arbatų.

Būtina žinoti, kad lietuviški augalai gali veikti ne prasčiau nei užsieniniai “stebukladariai”. Pamėginkite sumaišyti ožragių, raudonųjų dobilų, pridėkite dedešvų, žąsinių sidabražolių, gyvatžolių, medetkų, šiek tiek jonažolių ir, pasak J.Balvočiūtės, gausite puikią arbatą, kuri gerins jūsų kraujotaką, imuninę sistemą, atmintį, aprūpins deguonimi nervų ląsteles ne prasčiau nei išgarsintas ginkmedis, atseit padedantis sulaukti žilos senatvės.

“Mano nuomone, mokyklose į mokymo programas derėtų įtraukti augalų pažinimą, kad vaikai nuo mažumės išmanytų ir mokėtų pasinaudoti bent pagrindiniais augalais, kad žinotų, kokias vaistažoles galima rinkti, kaip iš jų gauti naudos”, – dėsto J.Balvočiūtė.

Kur ir kaip rinkti

Žolininkai siūlo įsidėmėti, kad negalima rinkti vaistažolių miestuose, prie kelių ir net greta didelių pasėlių plotų, mat jie gali būti nupurkšti herbicidais. Neverta rinkti vaistažolių ir parkuose, kur būna daug žmonių, – ten augančios vaistažolės gali sukaupti daugelio yrančių buities atliekų skilimo produktų.

Geriausia rinkti laukuose, pievose, kur retai įžengia žmogus. Vaistiniai augalai, surinkti tikrame miške, pasižymi unikaliomis gydomosiomis savybėmis, mat ten dirvožemis turtingas mineralų, o oras švarus.

Vaisius, žiedus ir lapus geriausia rinkti giedrą dieną per pietus ar popietę, nes tada augalai greičiau džiūsta. Uogas, pavyzdžiui, erškėtrožių, reikia rinkti vos pradėjusias sirpti, o sėklas, tarkime, linų, – prinokusias. Žiedai renkami žydėjimo pradžioje, lapai ir stiebai – augalui žydint.

Pasak žolininkės Nijolės Pagareckienės, daugiausiai žolelių surenkama birželio mėnesį. Rinkti jas derėtų racionaliai, negrobuoniškai: skinti tik tas augalo dalis, kurių reikės (pvz., jei reikia čiobrelių žiedų, tai ir skinti reikėtų tik juos). Be to, negalima vienoje vietoje nurinkti visų vaistažolinių augalų, nes kitąmet jų nebebus.

Ne mažiau svarbu žinoti, kaip augalai džiovinami. Jeigu padėsite juos saulės atokaitoje, nesitikėkite, kad jie bus labai vertingi ir vitaminingi. Žolininkė J.Balvočiūtė pataria visų pirma augalus susmulkinti taip, kad būtų patogu vartoti, ir palaikyti porą dienų pavėsyje, tamsioje, gerai vėdinamoje patalpoje, kad apvystų. Tuomet galima minutei įkišti į karštą 60–70 laipsnių orkaitę, kad žūtų vabalėliai, jeigu kartais jų ten yra. Po to jau galima baigti džiovinti 20–30 laipsnių temperatūros orkaitėje.

Jei vaistažolių gerai neišdžiovinsite, į jas gali įsimesti pelėsis ir vietoj vaisto turėsite nuodą. Augalas išdžiūvęs tuomet, kai lenkiant lūžta. Vaistažoles reikia laikyti sausai tamsoje, nes šviesa skatina skilti daugelį naudingų medžiagų.
Nors vaistažolės gali būti tinkamos pusantrų ar porą metų, geriausia kasmet prisirinkti naujų, o senąsias panaudoti kaukėms ar vonioms. Nepamirškite ir senovinių gydymo būdų – inhaliatorių, pavilgų, kompresų. Lygiai taip pat iš vaistožolių nesunkiai galima pasigaminti ir kūno aliejaus, kvapių muilų, patalynės, namų ir automobilių kvėpiklių.

Bet svarbiausia, žinoma, vaistažolių arbatos. Kad panaudotume visas vaistažolių gerąsias savybes, fitoterapeutas, knygos “Gamtos vaistinė” autorius Juozas Vasiliauskas siūlo išmokti tinkamai iš jų paruošti arbatą. Pasak specialisto, visų pirma vakare reikia vaistažoles užpilti kambario temperatūros vandeniu. Ryte jį nupilti ir įmirkusias žoles užplikyti verdančiu vandeniu. Šitaip išsiskirs medžiagos, kurios tirpsta ir vėsiame vandenyje, ir karštame. Abi ištraukas galima sumaišyti arba, dar geriau, – šaltą išgerti prieš valgį, o karštą – po valgio.

Ruošiant arbatą J.Balvočiūtė pataria prisiminti, kad namie paprastai gyvena dviejų lyčių žmonės ir jų organizmo poreikiai skirtingi. Moterims naudingi augalai, padedantys palaikyti moteriškųjų hormonų pusiausvyrą, – tam ypač tinka rasakilų, notrelių, liepžiedžių, ankštinių augalų arbatos. O štai vyrams tenka rūpintis prostatos veikla, todėl jiems patartina gerti arbatas su beržų, lazdynų lapais, ežiuolių žiedais.

Beje, pasak žolininkės, negalima nuolat gerti vis tų pačių arbatų, jas reikėtų kaitalioti. O jei išgėrę arbatos jaučiatės prastai, rinkitės kitą.

Žolininkė J.Balvočiūtė tvirtina, kad dabar pats metas rinkti plautes, dilgėles, garšvų ir kiaulpienių lapelius. Jie tinka ne tik arbatoms, bet ir vitaminų salotoms.

Vaistinių augalų rinkimo kalendorius

• Gegužė: ąžuolų, putinų, paprastųjų šaltekšnių žievė, dilgėlių lapai;

• Birželis: gudobelių, rugiagėlių žiedai, šalpusnių žiedai ir lapai, trikerčių žvaginių žolė, pelynų, mėlynių, didžiųjų ugniažolių, trispalvių našlaičių, dirvinių asiūklių, plaukuotųjų sukatžolių lapai;

• Liepa: balinių ajerų žolė, smiltyninių šlamučių žiedynai, trilapių puplaiškių lapai, jonažolių, raudonėlių, skėtinių širdažolių žolė, medetkų žiedai, gysločių, pelynų žolė;

• Rugpjūtis: triskliaučių lakišių, ugniažolių, balinių ajerų žolė, smiltyninių šlamučių žiedynai, girtuoklių uogos, trikerčių žvaginių žolė, apynių, baltalksnių spurgos, kmynų sėklos;

• Rugsėjis: valerijonų, gyvatžolių, mėlynųjų palemonų šaknys, erškėčių, gudobelių vaisiai, pavasarinių raktažolių šakniastiebiai, cikorijų šaknys, ilgalapių rūgštynių šakniastiebiai;

• Spalis: vaistinių šventagaršvių žolė, putinų vaisiai ir žievė, paprastųjų varpučių šakniastiebiai, bruknių uogos.