Rugpjūčio 23 d. minint Baltijos kelio 25-metį, Lietuvos, Latvijos ir Estijos ambasados Ukrainoje surengė solidarumo akciją su Ukraina. Apie padėtį Ukrainoje „Veidas“ kalbasi su Lietuvos Respublikos ambasadoriumi Ukrainoje Petru Vaitiekūnu.

VEIDAS: Pakomentuokite politinę padėtį Ukrainoje: kokias pozicijas užima politinės partijos, galingiausi oligarchai ir nevienalytės Maidano jėgos?

P.V.: Padėtis įtempta, vyksta karas, o karo metu reikia daryti reformas. Būtina pakeisti Ukrainą. Yra daug žmonių, labai daug politinių jėgų, kurios tikrai nesusitaikys su tokia Ukraina, kokia ji buvo 23 metus, ir jie kurs naują Ukrainą. Manau, kad prezidento Piotro Porošenkos siekis dabar yra pakeisti politinę klasę, suburti reformų šalininkus, sukurti naują politinę jėgą, kuri tas reformas galėtų įvykdyti. Absoliuti dauguma šių jėgų yra už demokratinę ir europietišką Ukrainą. Reikia suvienyti tas jėgas ir vykdyti reformas. Svarbu pradėti nuo to, jog žmonės patikėtų, kad į valdžią atėjo ta politinė jėga, kuri kviečia žmones ir vykdo reformas. Dauguma ukrainiečių šiandien jau pasitiki naujai išrinkta valdžia ir vienijasi aplink ją.

VEIDAS: Ar Ukrainos kariuomenė gali rimtai pasipriešinti Rusijos agresijai?

P.V.: Svarbu ne tik kariuomenės, bet visų pirma visos Ukrainos pasipriešinimas. Ukrainos žmonių pasipriešinimas Rusijos agresijai yra labai rimtas, ir Rusija tikrai įstrigtų žengdama dar toliau, todėl ji iki šiol nesiryžta pradėti sausumos operacijų. Sunku pasakyti, ar ji jas vykdys, nes tai iš esmės priklauso nuo vieno žmogaus pasaulyje, nuo prezidento Vladimiro Putino. O jis jau padarė vieną didžiausių savo klaidų Rusijos istorijoje okupuodamas ir aneksuodamas Krymą. Ši klaida ir įsiveržimas kartu su tiesioginiu karu prieš Ukrainą būtų katastrofa. Vakarai su Krymo aneksija nesusitaiko ir nesiruošia susitaikyti. Dabar karas dėl Krymo vyksta diplomatinėje, teisinėje plotmėje. Tai yra Rusijos gilaus pralaimėjimo šaltinis, ir ilgalaikėje perspektyvoje Rusijos pralaimėjimas neišvengiamas.

VEIDAS: Kodėl nepavyksta paskelbti neeilinių rinkimų į Aukščiausiąją Radą? Ar prezidentas P.Porošenka planuoja kurti savo partiją?

P.V.: Sunku pasakyti, ar prezidentas kurs naują partiją, šiuo metu jo prioritetas yra suvienyti reformatoriškas jėgas. Rinkimai anksčiau ar vėliau vis tiek bus paskelbti, tačiau šiuo metu, iš vienos pusės, kai kurios politinės jėgos baiminasi, kad dabar, vykstant karui, netinkamas laikas imtis politinių pokyčių. Iš kitos pusės, P.Porošenkos pozicija tokia, kad pirmiausia turi pasikeisti politinė klasė, būti sutelktos būtent reformų politinės jėgos, kurios, svarbiausia, būtų pajėgios įvykdyti permainas ir įgyvendinti Asociacijos su Europos Sąjunga sutartį.

VEIDAS: Koks Rinato Achmetovo vaidmuo Donbase, kokie jo ryšiai su separatistais?

P.V.: Jis bandė savo jėgomis tą konfliktą nuslopinti, bet jam tas nepavyko. Bandė pasukti separatistinį judėjimą labiau civilizuota kryptimi – irgi nepavyko.

VEIDAS: Teigiate, kad Rusijos pralaimėjimas ilgalaikėje perspektyvoje neišvengiamas, tačiau ar rusai patys tai supranta? Ar yra tiesiog klaidingai įsitikinę savo teisumu?

P.V.: Jie vertina savo veiksmus, pavyzdžiui, Krymo atžvilgiu, kaip genialią taktinę specialiųjų pajėgų operaciją, kuri Vakarams buvo labai netikėta. Tačiau tai strateginis ilgalaikis Rusijos pralaimėjimas, vedantis galbūt net į pačios valstybės byrėjimą. Klaida yra fundamentali, ir pasekmės Rusijai neišvengiamos.

VEIDAS: Lietuvoje informacinis karas iš Rusijos įgauna vis ryškesnes formas. Kokia padėtis Ukrainoje, kaip informacinis karas vyksta ten?

P.V.: Vyksta negailestingas informacinis ir propagandinis karas. Manau, mes turėtume atsakyti į tai ir atsakome, tačiau šis atsakas dar nėra adekvatus. Matome labai cinišką, žiaurų Rusijos informacinį karą, kuris vykdomas visoje Europoje ir tam metami šimtai milijonų dolerių. Bulgarijos kurorte įsijungus televizorių galima matyti aštuonias Rusijos programas – tai yra išlaidos, tai yra požiūris ir tai yra tikslingas veikimas.

Ar mums reikia pateikti kitą požiūrį ar „iššluoti“ tas programas iš Europos Sąjungos šalių? Koks adekvatus ir veiksmingas atsakas į vykstantį informacinį karą, tiksliausiai galėtų atsakyti tik šios sritis specialistai, nes kažin ar dabartinės priemonės yra veiksmingos. Vienintelis dalykas, kad mes turime į tai žiūrėti rimtai ir tartis su specialistais. Kol kas nėra konkrečių rekomendacijų, kurias būtų parengę specialistai. Europa į tai kol kas žiūri pro pirštus.

VEIDAS: Rusijos grėsmę Baltijos valstybėms pabrėžia politikos apžvalgininkai, teigiama, kad „po Gruzijos – Ukraina, po Ukrainos – Baltijos valstybės“. Ar žiūrint į dabartinius įvykius yra pagrindo piešti tokį scenarijų? Ar ta baimė vis dėlto nepagrįsta?

P.V.: Tokios spėlionės veda link to, kad šalies likimas prilyginamas kauliukų mėtymui. Jeigu atsakingai žiūrėsi į savo valstybės, tautos, civilizacijos likimą, tai negalima mesti monetos į viršų ir laukti, kas nukris. Jei nukris viena puse, elgsimės vienaip, jei nukris kita, elgsimės kitaip. Be abejo, tokie nuogąstavimai nėra be pagrindo, V.Putinas gali eiti toliau, nes jis yra savo klaidingos idėjos nelaisvėje, kaip kadaise buvo A.Hitleris – kad būtent viena nacija yra aukščiau visų kitų – ir užkrėtė ta idėja vokiečių tautą. Dabar V.Putinas užkrėtė tokia idėja Rusijos tautą, todėl ši įsitikinusi, kad rusai pasaulyje skriaudžiami, ypač buvusios imperijos pakraščiuose, taigi Rusija neva turi teisę juos ginti ginklu ir prijungti buvusias savo imperines žemes prie dabartinės Rusijos. Taip V.Putinas vykdo Didžiosios Rusijos atkūrimo politiką.

Tokia politika kertasi su mūsų civilizacijos vertybėmis ir kelia realią grėsmę mūsų civilizacijos egzistavimui, taisyklių, pagal kurias Europoje beveik 70 metų nebuvo karo, egzistavimui. V.Putinas savo veiksmais iš tokios politikos paliko griuvėsius. Konfliktas globalus. Rusija stojo į globalų konfliktą ne tik su Europos civilizacija, bet apskritai su civilizacija. Su bet kokia civilizacija, su bet kokių taisyklių laikymusi, tarptautinės teisės normų laikymusi – paprasčiausiai viską sugriovė.

Pavojus realus, nuogąstavimai realūs, ir mes turime ruoštis ne tiktai nubausti Rusiją sankcijomis už tokius veiksmus, bet ir didinti savo gebėjimą atsispirti tokiems griaunamiesiems veiksmams, imperialistiniams ir agresyviems veiksmams. Ir tai turi būti daroma tiek verslo, investicijų, finansų, tiek karybos srityje, didinant išlaidas gynybai. Ir tiktai antroje vietoje akcentuojant sankcijas, nes sankcijos Rusijai nedidina mūsų saugumo. Visų pirmą turime imtis saugumo didinimo visose srityse. Iššluoti iš savo finansinės sistemos nešvarius Rusijos dolerius, eurus ir rublius – jie neturi teisės cirkuliuoti kartu su mūsų doleriais, eurais, rubliais ir litais, kurie yra skaidrūs. Jie neturi būti keičiami mūsų keityklose, jie turi būti pašalinti iš tarptautinės finansų rinkos, kaip agresyvios Kremliaus politikos apraiška, viena iš agresijos formų.

VEIDAS: Kodėl Europa nevieningai reaguoja į įvykius Ukrainoje? Ar bijoma verslo ryšių nutraukimo, finansinių sunkumų?

P.V.: Tai nėra vien tik siekis turėti pelno iš santykių su Rusija. Tai tiesiog netikėjimas tuo, kad Rusijos agresija gali juos pasiekti. Netikėjimas, kad pastarųjų metų įvykiai, agresija prieš Gruziją, Ukrainą, gali plėstis toliau ir virsti trečiuoju pasauliniu karu. Tiesiog žmonės neleidžia sau tuo patikėti. Jie netiki, ir tas netikėjimas diktuoja vieningumo trūkumą. Užtektų nors akimirką jiems patikėti, kad tai įmanoma, kad mes stovime prie trečiojo pasaulinio karo slenksčio ir kad reikia imtis nors šiokių tokių prevencinių priemonių, siekiant išvengti naujo pasaulinio karo, ir situacija pasikeistų. Mes nustotume svaičioti apie menkių svarbą mūsų ūkiui.

Jeigu politikai nors akimirką susimąstytų, kad vis dėlto įmanoma tolesnė Rusijos agresija ir įmanoma tos agresijos pasekmė – trečiasis pasaulinis karas ir kad mums reikia bendrai imtis veiksmų, situacija pasikeistų, nes jie nėra prisirišę vien prie verslo, pelno ir panašiai. Ne čia viso to šaknys. Jos slypi jų pačių netikėjime, kad taip gali būti.

Bent akimirką tuo patikėję, susirinkime ir pasvarstykime, kokios tos priemonės galėtų būti. Ar mes užsimerksime, kaip stručiai sukišime galvas į smėlį ir kartosime Antrojo pasaulinio karo pradžios klaidas, kai mūsų civilizacija bandė agresorių nuraminti tam tikromis aukomis ir derybomis, ar vis dėlto šį kartą elgsimės kitaip? Manau, daugelis Europos analitikų tą supranta, bet galbūt dar nepakankamai. Reikėtų, kad tas supratimas nors vieną kartą žybtelėtų žmonių sąmonėje.

VEIDAS: Ar Vakarai realiai vertina susiklosčiusią padėtį, taikydami dabartines sankcijas Rusijai?

P.V.: Tikrosios padėties niekas nežino. Niekas nežino, kuo tai gali baigtis. Bet jeigu mes turime nors menkiausią nuojautą, kad šita visa prezidento V.Putino avantiūra gali baigtis trečiuoju pasauliniu karu, mes privalome imtis bent jau minimalių prevencinių ir, svarbiausia, vieningų Vakarų pasaulio priemonių tam išvengti.

Vakarai šiame konflikte dalyvauja kaip „minkštoji galia“, o V.Putinas naudoja karinę galią ir kietąją galią. Todėl mūsų veikimo rezultatai pasirodys ne tuoj pat – kitaip nei karinės galios rezultatai. Mūsų naudojamos priemonės duos rezultatų, tačiau ne iš karto. Ir V.Putinas, ir jo kuriama Rusija jau pralaimėjo, ir pralaimėjo strategiškai. Didesnį Rusijos pralaimėjimą kažin ar galima įsivaizduoti, matant, prie ko privedė V.Putino politika. Tačiau tas pralaimėjimas neišvengiamas.

VEIDAS: Remiantis statistikos duomenimis, Rusija pagal kariuomenės dydį pasaulyje antra, ji turi bene daugiausiai pasaulyje tankų. Kaip vertinate „humanitarinės pagalbos“ misiją: šalis agresorė siunčia neva pagalbos krovinį?

P.V.: Kokia gali būti humanitarinės pagalbos misija iš šalies agresorės? Be abejo, tai pasityčiojimas iš sveiko proto, tai viena hibridinio karo pasireiškimo formų. Rusija siekia visiškai kitų tikslų: sugriauti Donbasą, Donecką, Luhanską, gal net pradėti atvirą karą, o vadinamoji humanitarinė pagalba skirta tam, kad būtų didinama destabilizacija, išprovokuota dar daugiau neramumų, keliama sumaištis regione. Siekiama ir politinių tikslų, nes tos „humanitarinės pagalbos“ kaip ir nėra. Tai  ciniškas Rusijos valdžios elgesys, ir niekaip kitaip įvertinti to negaliu.

Ir jie nieko pasaulyje su savo „humanitarine pagalba“ neapgaus. Didžiausia jų humanitarinė pagalba būtų, jeigu atitrauktų karius nuo pasienio, nustotų siųsti į Ukrainą savo ginkluotus banditus, uždarytų sieną iš savo pusės visai ginkluotai technikai ir ginkluotiems asmenims.

VEIDAS: Iki metų pabaigos Rusija yra numačiusi dar 120 karinių pratybų ir manevrų, 12 tarpžemyninių balistinių raketų bandymų, 2015 m. planuojama karinius dalinius pratyboms aprūpinti naujomis tarpžemyninėmis raketomis „RS-24 Jars“, skrendančiomis 12 tūkst. km atstumu. Kaip vertinti tokias nuolatines Rusijos karines pratybas netoli sienų? Ar tai tiesiog galios demonstravimas, ar rimtas pasirengimas tolesnei agresijai?

P.V.: Be abejo, tai yra destabilizuojantis veiksnys, agresijos ir karinės provokacijos forma – niekaip kitaip to nepavadinsi. Ir tų karinių pratybų kiekis, apimtys bei laikas rodo, kad Rusija bet kuriuo momentu gali išplėsti konfliktą į visiškai to nelaukiančias, bet galbūt tam besirengiančias šalis. Tarp jų – Europos bei NATO valstybes.

Šiuo metu Rusijos veiksmai yra visiškai neprognozuojami ir todėl labai pavojingi. Tačiau į klausimą, ar Rusija imtųsi tiesioginės intervencijos į šias valstybes, niekas atsakyti negali, nes atsakymą galbūt žino, o galbūt net ir nežino vienintelis žmogus pasaulyje. Todėl mes tokiam scenarijui turime būti pasirengę ir dvasiškai, ir medžiagiškai.

Mes apskritai turime mažiau svarstyti teorines schemas, kurios ir liks schemomis, nes iš principo negalime suprasti, kas vyksta Kremliuje ir kas vyksta prezidento V.Putino galvoje. Tai visiškai neprognozuojami dalykai, ir mes nežinome, kaip priimami sprendimai ir kas dalyvauja juos svarstant. Svarbu tai, ką darome mes. O mes turime daryti labai paprastus dalykus, visų pirma didinti savo atsparumą įvairiems poveikiams iš Rusijos pusės tiek ekonomikos, tiek gynybos, tiek bankų ar energetikos srityse, tą Lietuva ir daro. Bet tą reikia daryti visoje Europoje, be abejo, kartu su sankcijomis.

Antras dalykas – reikia padėti savo draugams. Realiai padėti savo draugams Ukrainoje, Moldovoje, Gruzijoje atlaikyti šitą karinį Rusijos spaudimą.

VEIDAS: Kaip kilo mintis minint Baltijos kelio 25-metį surengti solidarumo su Ukraina akciją?

P.V.: Bendraudami mes, trijų Baltijos valstybių ambasadoriai, nusprendėme, kad reikia surengti Baltijos kelio paminėjimo renginį. Šiuo metu solidarumas ukrainiečiams labai svarbus, jį reikia parodyti pasauliui. Taip kilo mintis trijų Baltijos valstybių atstovams ateiti į Europos aikštę su savo vėliavomis ir Ukrainos vėliavos spalvų kaspinu apjuosti susirinkusius žmones. Taip norėjome parodyti ne tik Baltijos valstybių solidarumą ir vienybę su Ukraina, bet ir pačios Ukrainos vieningumą.

„Voro vestuvių“ koncertiniam turui intensyviai besiruošiantis aktorius Dominykas Vaitiekūnas prieš porą savaičių savo gimtajame Panevėžyje nusipirko naują automobilį – 2006 metų šlapio asfalto spalvos „Toyota Aygo“ ir juokaudamas sako, jog tai yra „Toyota I go“ bei vadina savo naująjį pirkinį „sloviku“!

„Taip vadinu, nes ji labai maža. Joje gali važiuoti tiktai tokie žmonės, kaip aš arba mano šokių partnerė Justina Žemaitytė, nes aukštaūgiai remtųsi į lubas. Mašina yra tiesiogiai proporcinga mano fizionomijai“, – juokiasi aktorius bei sako prieš ją įsigydamas nemenkai dvejojęs – pirkti ar ne, tačiau nutiko keistas dalykas…

„Aš nuvažiavau mašinos apžiūrėti, pravažiavau su ja, ją išbandžiau ir dvejojau – pirkti ar ne, bet tik dėl to, kad esu po svarstyklių ženklu gimęs ir iš prigimties nuolat dvejoju. Taigi priparkavęs automobilį nusprendžiau įsijungti ir paklausyti kaip skamba magnetola… Pirmas dalykas, kurį išgirdau buvo: „Rafailas Karpis ir Dominykas Vaitiekūnas grandioziniame koncertiniame ture per Lietuvą „Voro vestuvės“. Pagalvojau, kad gal tai ženklas ir nusipirkau“, – pasakoja intriganto Vabalo be ūsų vaidmenį koncerte kursiantis ir netrukus į smagią kelionę su įvairiais vabalais virtusiomis scenos žvaigždėmis po Lietuvos miestus išvyksiantis aktorius.

Prieš tai du metus Dominykas vairavo jo grupei „Liūdni slibinai“ priklausantį 3,3 variklio septynių vietų „Chrysler Voyager“, kurį vadina „liūdnamobiliu“.

„Skirtumas persėsti iš tokios didelės mašinos į tokią mažą yra žvėriškas. Šiaip aš nelabai mėgstu mažas mašinas. Aišku, mano nauja mašina man yra maloni, man ji patinka, ji yra pirmoji mano nuosava mašina, tačiau tokią mažą teko pirkti ekonominiais sumetimais. Kuro ji sunaudoja labai nedaug – vidutiniškai 4,5 litro. Be to, važinėjant mieste maža mašina yra privalumas, – sako D. Vaitiekūnas bei prisipažįsta pradžioje visgi galvojęs apie didelį automobilį. – Man patinka didelės mašinos ir aš mėgau vairuoti didžiulį „Chrisler“. Visada susilaukdavau visokių keistų ir įdomių komentarų, kad toks mažas žmogus tokioje didelėje mašinoje arba, kad kai važiuoju net nesimato, jog sėdi vairuotojas. Man patikdavo jos galingumas, kai paspaudi akceleratoriaus pedalą ir atrodo, kad ji tuoj pakils“.

Dominykas išduoda, jog jo svajonių mašina – keturiais ratais varomas visureigis, tačiau kol kas džiaugiasi savo naujuoju „sloviku“.

„Iki dugno greičio pedalo dar nespaudžiau, nes tada, kai važiavau autostrada, pūtė labai stiprus šoninis vėjas ir baisu buvo, kad tokią lengvą mašiną su manimi tiesiog nupūs, – juokiasi jis. – Bet mašina jau pakrikštyta – paėmiau pakeleivius, kurie važiavo į Rygą. Aš juos pavežiau nuo Vilniaus iki Panevėžio. Nors mašiną nusipirkau prieš porą savaičių, bet reikėjo sutvarkyti dokumentus, kitus „buitinius“ reikalus, tai ją visiškai savo žinion gavau tik prieš porą dienų“.