Klaipėdos valstybinis jūsų uostas svarbus ne tik Klaipėdos regionui, bet ir visai valstybei. Su uostu susijusios įmonės į savivaldybių ir valstybės biudžetus sumoka beveik 600  mln. Eur – 9,26 proc. visų Lietuvoje sumokėtų mokesčių. Tokios įmonės sukuria 2,2 mlrd. Eur bendrojo vidaus produkto (6,24 proc. Lietuvos BVP).

Austė MERKYTĖ

Klaipėda – antrasis pagal svarbą Lietuvos miestas, uostamiestis, turintis išskirtinį savo veidą. Šį veidą jau daugelį metų kuria Klaipėdos valstybinis jūrų uostas (KVJU), stebindamas ne tik augančiais ekonominiais duomenimis, bet ir didžiuliu indėliu į miesto gerovę. Vertinant 2000–2013 m. vidutinius uosto direkcijos pelno rodiklius, Klaipėdos miesto gerovei skiriamos lėšos kasmet sudaro 16,5 proc. vidutinio grynojo pelno.
Pinigai skiriami privažiuojamųjų kelių, viadukų remontui ir statybai, miesto visuomeniniam, kultūriniam gyvenimui. Kasmet lėšų atseikėjama  įvairioms sporto komandoms, miesto šventėms. Būtų sunku įsivaizduoti didžiausius uostamiesčio renginius – Jūros šventę, Klaipėdos Pilies džiazo festivalį, Laivų paradą be glaudaus bendradarbiavimo su uosto direkcija.

Miestas ir uostas – vienas derinys

„Klaipėdos miesto ir uosto santykiai turi būti kaip vienas kumštis: juk uostas – tai ir investicijų pritraukimas, ir darbo vietų kūrimas. Žvelgiant iš jūrinio verslo perspektyvos, Klaipėdos uoste didžiulę paklausą turi technologinio pobūdžio specialistai. Klaipėdos uostas savo vizijose pietinėje miesto dalyje mato pramonės ir logistikos klasterių kūrimą, tad jį išplėtojus, specialistų poreikis būtų skaičiuojamas tūkstančiais, – pabrėžia uosto direkcijos generalinis direktorius Arvydas Vaitkus ir priduria: – Kiek sėkminga bus uosto veikla, taip augs ir miestas.“

Apie uosto svarbą ne tik miestui, bet ir valstybei liudija skaičiai. Viena perkrauta tona krovinių generuoja 17,80 Eur valdžios sektoriaus pajamų ir dėl to vienas į uosto infrastruktūrą KVJU investuotas euras atneša 3,03 Eur viešojo sektoriaus pajamų.

„Klaipėdos uostas – Lietuvos ekonomikos plaučiai. Nuo to, kaip greitai gali gauti šviežio oro, priklauso, kaip po to pradėsi kvėpuoti. Todėl mums svarbu rasti bendrą kalbą plėtojant ir uostui, ir miestui svarbius projektus. Norisi pasidžiaugti, kad su naująja miesto valdžia dialogas tikrai yra sklandus, o ir Seimo nariams nebereikia įrodinėti, koks svarbus uosto svoris kuriant Lietuvos ekonomiką “, – sako A.Vaitkus.

Mokslinė studija uosto naudai nustatyti

Uosto direkcijos užsakymu šiais metais buvo atlikta mokslinė studija „Klaipėdos valstybinio jūrų uosto įtaka miestui ir valstybei“. Ji atskleidė uosto ekonominę ir socialinę naudą Klaipėdos miestui ir valstybei.

„Tokia tiksli ir nuosekli studija Klaipėdos uoste atlikta pirmą kartą. Ekonominės ir socialinės įtakos skaičiavimai remiasi Leontjevo modeliu, kuris sudaro galimybę itin tiksliai įvertinti ūkio subjektų naudą, kuri dėl jų vykdomos veiklos sukuriama kituose ekonomikos sektoriuose. Studijoje buvo analizuojamas 2007–2013 metų laikotarpis. Matome, kad uosto nauda miestui ir valstybei akivaizdi, uostą pelnytai galime vadinti šalies bei viso regiono ekonomikos varikliu. Vertiname tai ne tik kaip galimybę didžiuotis tuo, bet ir kaip milžinišką atsakomybę. Svarbu, kad šis suvokimas būtų visuotinis – ne tik uostininkų, bet ir miestiečių, miesto valdžios, valstybės“, – teigė KVJU direkcijos generalinis direktorius A.Vaitkus.

Studija parodė, kad su uostu susijusios įmonės sukuria 2,2 mlrd. Eur BVP arba 6,24 proc. Lietuvos BVP. Jos į savivaldybių ir valstybės biudžetus sumoka beveik 600 mln. Eur mokesčių, arba 9,26 proc. visų Lietuvoje sumokėtų mokesčių. Vien į Klaipėdos miesto savivaldybės biudžetą patenka apie 11 mln. Eur mokesčių, arba 23 proc. į Klaipėdos miesto savivaldybės biudžetą sumokėtų mokesčių. Su uostu susijusios įmonės, vykdančios veiklą Klaipėdos mieste, sukuria 325 mln. Eur BVP, arba 7,75 proc. viso Klaipėdos miesto BVP.

Uostas yra vienas didžiausių darbdavių tiek Klaipėdos regione, tiek visoje Lietuvoje. Su uostu susijusiose įmonėse dirba 58 137 darbuotojai, arba 4,50 proc. visų darbuotojų Lietuvoje.

Minėtų įmonių darbuotojai sukuria 25 proc. daugiau pridėtinės vertės nei bendras Lietuvos įmonių darbuotojų vidurkis. Tai rodo, kad šiose įmonėse darbo našumas yra didesnis. Be to, su uostu tiesiogiai susijusių įmonių pajamos, tenkančios vienam darbuotojui, yra du kartus didesnės nei visos Lietuvos įmonių pajamos, tenkančios vienam darbuotojui, ir lenkia Lietuvos įmonių vidurkį.

„Esame gavę skaičius, kurie atskleidžia, kokie yra vidutiniai atlyginimai Klaipėdos uoste. Krovos kompanijose dirbantys darbuotojai uždirba maždaug tris kartus daugiau, nei yra vidutinis šalies darbo užmokesčio vidurkis“, – pasakojo A.Vaitkus.

Investicijos atsiperka žaibiškai

Mokslininkai nustatė, kad uosto direkcijos investuotas vienas euras į infrastruktūros plėtrą bei jos kokybės gerinimą paskatina vidutiniškai 2 Eur privačių investicijų į uosto suprastruktūrą. Uosto atliktos investicijos visiškai atsiperka praėjus 3 metams ir 3 mėnesiams – per rekordiškai trumpą laiką.

Klaipėdą drąsiai galima vadinti ir turistų meka. Į uostą atvykę kruizinių laivų turistai per metus sukuria 1,591 mln. Eur pridėtinės vertės bei 67 darbo vietas Lietuvos ekonomikoje.

„Kruizinė laivybai skiriame tikrai daug dėmesio. Žinoma, ši sritis neneša mums daug pajamų – iš visų uosto surenkamų rinkliavų kruizinių laivų rinkliavos sudaro apie 1–2 proc. Tačiau suprantame, kokia ši sritis svarbi regiono turizmo sektoriui, verslui ir miesto patrauklumui didinti“, – teigė A.Vaitkus.

Uosto infrastruktūra yra svarbi maždaug 37 proc. Lietuvos tranzito srauto, todėl jei nebūtų uosto, tranzito apimtys Lietuvoje gerokai sumažėtų.

Investicijos į uosto infrastruktūrą sukuria sąlygas atplaukti didesnės krovos laivams ir dėl to Lietuvos eksportuotojai turi galimybę gerokai sumažinti savo transportavimo išlaidas. Pavyzdžiui, transportuojant krovinius iš Klaipėdos uosto į Artimuosius Rytus Lietuvos eksportuotojai gali sutaupyti iki 40 proc. transportavimo sąnaudų priklausomai nuo laivo, kuriuo gabenamas krovinys, dydžio.

Duomenys rodo, kad Klaipėdos uostas yra ypatingos svarbos objektas Lietuvos ekonomikoje. Nuo jo infrastruktūros bei veiklos apimčių priklauso ne tik sėkminga transporto sektoriaus, bet ir kitų Lietuvos ūkio sektorių veikla.

Arvydas Vaitkus, Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos generalinis direktorius:

„Matome akivaizdižią uosto naudą miestui ir valstybei, uostą pelnytai galime vadinti šalies bei viso regiono ekonomikos varikliu. Vertiname tai ne tik kaip galimybę didžiuotis, bet ir kaip milžinišką atsakomybę. Svarbu, kad šis suvokimas būtų visuotinis – ne tik uostininkų, bet ir miestiečių, miesto valdžios, valstybės.“

Vytautas Grubliauskas, Klaipėdos m. meras:  „Kai tenka atsakyti į klausimą – kas tie trys banginiai, ant kurių laikosi Klaipėda, nedvejodamas atsakau, kad tai – miestas, universitetas ir uostas. Išties, Klaipėdos uostas, itin stiprindamas savo, kaip vieno svarbiausių Rytų Baltijos regiono transporto mazgų, pozicijas, išlieka vienu pagrindiniu miesto bei šalies ekonomikos ir gerovės augimo varikliu. Taip pat neabejotinai dėl uosto Klaipėda gali ir toliau didžiuotis būdama antru stipriausiu šalies ekonominiu regionu po sostinės.

Kalbant apie netolimą ateitį, vienas pagrindinių tikslų – siekti tvarios bei  suderintos miesto ir uosto plėtros, garantuosiančios ne tik uosto konkurencingumą, o kartu ir ekonominę miestiečių gerovę, bet ir kokybišką,  švarią bei kiekvienam uostamiesčio gyventojui draugišką gyvenamąją aplinką.“

Rugsėjį Vilniuje Jonas Vaitkus interpretuos „Karalių Lyrą“, o Jonas Jurašas Kaune – „Barborą“.

Sirenas Oskaro Koršunovo dėka pirmiausia įsivaizduojame kaip ranka prisukamą ir po to ilgai aliarmu bliaunančią mašinėlę. Tačiau jei sugrąžintume fantaziją į pradines romantiškas lankas – prisimintume krūtingas undines, nuo uolų klastingai dainuojančias jūreiviams. Tik jūreiviai šiuo atveju – teatro žiūrovai, o juos viliojančios undinės – nauji spektakliai, visi be išimties žadantys būti nuostabūs.

Tarptautinis teatro festivalis „Sirenos“ šįmet prasidės rugsėjo 25-ąją ir užsienio programoje rodys keturis Vokietijos, Nyderlandų, Danijos bei Rusijos kūrėjų spektaklius. O kol kas pasiklausykime, kokios sirenų giesmės aidi savame, lietuviškame teatro slėnyje.

Sužvaigždėjęs Lyras ir scenos žvaigždė Barbora

Rusų dramos teatras pirmą kartą savo 150-ies metų gelmes siekiančioje istorijoje imasi Williamo Shakespeare‘o „Karaliaus Lyro“. Tokiam atsakingam uždaviniui savo vadovaujamą trupę pakėlė jos vadovas Jonas Vaitkus. O jis moka saugoti paslaptis, todėl kokių siurprizų žada „Karaliaus Lyro“ sceninis sprendimas, pamatys tik premjeros žiūrovai.

Kol kas žinoma tik tiek, kad Lyro vaidmeniui į teatrą buvo atsikviestas Vytautas Anužis, o režisieriaus bendraautorėmis tapo trys jaunos merginos: kompozitorė Rita Mačiliūnaitė, dailininkė Daiva Samajauskaitė ir kūno plastikos specialistė Kornelija Krasilnikovaitė.

Anksčiau J.Vaitkus „Veidui“ yra prasitaręs, kad „Karalius Lyras“ jam taps pretekstu pakalbėti apie „sužvaigždėjimo“ pasekmes: infantilumą, sentimentalumą, žmogaus polinkį pervertinti kitus ir sudievinti patį save. Juk ši W.Shakespeare’o pasakojama istorija užsimezga nuo, buitiškai vertinant, menkniekio: dukra nepasako tėvui to, ką šis norėtų išgirsti. Kai asmeninis egoizmas smarkiai iškerojęs, tokios smulkmenos pakanka išsirutulioti šeimos tragedijai.

Nacionalinis Kauno dramos teatras sezoną atidaro atnaujintu lietuviško teatro istorijai svarbiu spektakliu – Juozo Grušo „Barbora Radvilaite“. Būtent po šio pastatymo 1972-aisiais režisierius Jonas Jurašas buvo priverstas ne tik palikti Kauno teatrą, bet ir apskritai emigruoti iš Lietuvos.

Bet kadangi antrą kartą bristi ton pačion upėn – paikas užsiėmimas, šįkart scenoje regėsime ne vien Barboros Radvilaitės dramą, bet ir Aktorės, siekiančios legendinės karalienės vaidmens, išgyvenimus. J.Grušo dramos tekstą adaptavusios Aušros Marijos Sluckaitės valia Aktorė, pati kaip ir Barbora kamuojama sunkios ligos, pakliūva į nedėkingų meilės ir politinių žaidimų spąstus, tačiau nepaisydama jų sukuria savąją trokštamo personažo viziją.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 342014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt/1,16 EUR. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-34-2014-m

Klaipėdos valstybinio jūrų uosto krova kasmet didėja apie 7 proc. ir tai uostui leidžia veržtis į lyderių pozicijas. Apie uosto perspektyvas ir unikalų ryšį su miestu kalbamės su Uosto direkcijos vadovu Arvydu Vaitkumi.

VEIDAS: Klaipėdos valstybinis jūrų uostas – Lietuvos simbolis, mūsų jūros vartai į pasaulį. Koks ekonominis uosto indėlis į šalies ūkį?
A.V.: Klaipėdos uostą galime vadinti ne tik šalies įvaizdį formuojančiu akcentu, bet ir vienu esminių šalies ekonomikos variklių. Vien iš uosto krovos valstybės biudžetas vidutiniškai papildomas po pusę milijardo litų per metus, o uosto įmonių pajamos siekia apie 1,5 mlrd. Lt.
Su uosto veikla susijusios 800 bendrovių, kuriose dirba 23 tūkst. žmonių. Tačiau jeigu suskaičiuosime ir tiesiogines, ir netiesiogines darbo vietas, matysime įspūdingą darbuotojų skaičių: uostas sukuria apie 185 tūkst. indukuotų darbo vietų – tai iki 10,5 proc. visų šalies dirbančiųjų. Be to, uostas susijęs net su 18 proc. viso Lietuvoje sukuriamo BVP. Uosto įtaka visai Lietuvai – didžiulė.
VEIDAS: Iš esmės antram Lietuvos ekonominiam centrui – Klaipėdai turėti tokią įmonę yra tikra dovana. Kodėl miestui kasmet padovanojate apie 9,2 mln. Lt?
A.V.: Esame Klaipėdos miesto bendruomenės dalis, todėl skiriame ypatingą dėmesį miestui ir jo gyventojams. Norisi pasidžiaugti, kad pavyksta palaikyti vis sklandesnį dialogą su Klaipėdos miesto valdžia. Miestas ir uostas turi dirbti ranka rankon, juk sėdime vienoje valtyje, todėl tarpusavio supratimas plėtojant ir miestą, ir uostą yra labai svarbus.
Ypač daug lėšų skiriama Klaipėdos miesto infrastruktūros projektams – gatvių tiesimui ir remontui, paminklų statybai. Šventės, festivaliai, kultūriniai renginiai ir projektai, knygų leidyba, sporto sektorius – visa tai sulaukia svaraus Uosto direkcijos dėmesio. Per pastaruosius 14 metų vien Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija į Klaipėdos miesto gerovę investavo 129,2 mln. Lt.
VEIDAS: Klaipėdos uostas nuolat konkuruoja su Rygos uostu. Kaip sekasi šioje sveikoje kovoje? Kurie regiono uostai kvėpuoja jums į nugarą?
A.V.: Džiaugiamės, kad mūsų uostas – greičiausiai augantis Baltijos jūros uostas: per pastarąjį dešimtmetį Klaipėdos uosto krova kasmet didėja apie 7 proc. Didžiausi Klaipėdos uosto konkurentai – uostai, esantys į šiaurę nuo Klaipėdos. Nuolat vykdomos investicijos, modernizuojami ar statomi nauji terminalai leidžia sėkmingai konkuruoti su kaimyniniais uostais ir veržtis į lyderių pozicijas. Jau dabar Klaipėdos uostas išsiskiria įspūdingu ro-ro krovinių srautu ir yra tokių krovinių lyderis regione.
Pastatytas Centrinis Klaipėdos terminalas uosto pajėgumą krauti tokio tipo krovinius padidins dvigubai. Baltijos uostų kainos patrauklios užsienio turistams, o operatyvesnis ir modernesnis keleivių aptarnavimas Klaipėdai suteiks pranašumų konkuruojant su kitais regiono turizmo traukos centrais.
Klaipėda taip pat pirmauja pagal mineralinių trąšų krovos rezultatus (pernai regione trąšų krova didėjo 19 proc.). Taip pat Klaipėdos uostas yra konteinerių krovos lyderis tarp rytinės Baltijos uostų. Klaipėdos uosto konkurencingumas išaugs ir Klaipėdos uoste pradėjus veikti tarptautiniam konteinerių paskirstymo centrui.
VEIDAS: Kokie artimiausiu metu numatomi uosto investiciniai projektai ir į ką jie bus labiau nukreipti – į krantinių gilinimą, krovos ar keleivių pervežimo didinimą?
A.V.: Viena svarbiausių uosto konkurencingumo savybių – galimybė priimti į uostą ir pakrauti kuo didesnės grimzlės laivus, nesukeliant pavojaus laivybos saugumui. Todėl nuolat giliname uostą ir rūpinamės, kad prie krantinių būtų užtikrintas reikiamas gylis.
Gilinant uostą svarbus kiekvienas centimetras. Apskaičiuota, kad vienas metras papildomai leidžia krauti į “Panamax” tipo laivą apie 150 tūkst. t krovinių. Šiuo metu prie tų krantinių galima švartuoti laivus su 13,2–13,4 metro leistina maksimalia laivų grimzle. Siekiamybė – Klaipėdos uosto vidiniame kanale užtikrinti 17 metrų gylį, kad įplauktų laivai, turinys 15,5 metro grimzlę. Tai yra didžiausi laivai, kurie gali įplaukti į Baltijos jūrą.
Praėjusius metus galima vadinti proveržio metais dėl įgyvendintų investicijų masto. Pernai jos siekė daugiau kaip 300 mln. Lt. Pasiektas visų laikų rekordas, kuris didina Klaipėdos uosto konkurencingumą, sudaro dar geresnes sąlygas krovinių srautų judėjimui. Šio rezultato nebūtų pavykę pasiekti be puikios ir profesionalios komandos.
VEIDAS: Šie metai jums buvo sėkmingi ne tik ekonomiškai, bet ir įvaizdžio požiūriu. Ką reiškia jums suteikti apdovanojimai už investicijų proveržį, bendruomeniškumą bei svarų indėlį įgyvendinant Klaipėdos miesto bendruomenei reikšmingus projektus?
A.V.: Šiuo metu Uosto direkcija vykdo ir yra suplanavusi investicinių projektų, kurių vertė siekia 1,149 mlrd. Lt. Džiaugiamės, kad uosto direkcija buvo įvertinta Lietuvos pramonininkų konfederacijos Metų eksportuotojo apdovanojimu už įgyvendinamas investicijas.
Mums svarbus ir kitas įvertinimas – Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos skirtas bendruomeniškiausios įmonės apdovanojimas už indėlį įgyvendinant Klaipėdos miestui svarbius projektus. Ypač svarus yra direkcijos indėlis tvarkant uostamiesčio infrastruktūrą, tačiau mes rūpinamės ne tik gatvių tvarkymu – esame neabejingi ir socialiniams, kultūriniams projektams. Simboliška, kad bendruomeniškiausios įmonės apdovanojimą gavome po Klaipėdos Pilies džiazo festivalio – šventės, prie kurios gyvavimo Uosto direkcija, kaip socialiai atsakinga įmonė, prisideda jau daugybę metų. Šis festivalis – tai tik vienas iš gausybės pavyzdžių, bylojančių, kad esame neabejingi viskam, kas vyksta Klaipėdoje. Drąsiai galima teigti, kad jeigu nebūtų uosto, ir Klaipėdos miestas būtų kitoks.

Po savaitės septyniasdešimtmetį švęsiantis režisierius – apie ketinimus statyti filmą, atskleidžianti Salomėjos Nėries gyvenimo virsmus, apie rusiškų teatrų ateitį Baltijos šalyse ir rudenį laukiančią “Karaliaus Lyro” premjerą.

Jonas Vaitkus šiuo metu užsiėmęs savo vadovaujamo Muzikos ir teatro akademijos kino aktorių kurso diplominiais spektakliais, kitą savaitę pristatomais tarptautiniame “Tylos!” festivalyje. Taip pat pradėjo repetuoti Williamo Shakespeare’o “Karalių Lyrą” Valstybiniame rusų dramos teatre. O štai vaidybinio filmo “Demonų amžius” parengiamieji darbai tebėra scenarijaus tobulinimo etape: režisierius ir scenaristas Saulius Šaltenis vis dar derina tarpusavio pozicijas. J.Vaitkus teigia neišsirinkęs nė pagrindinio vaidmens atlikėjos, nes skubinti tokių sprendimų tol, kol nėra garantuotas filmo gamybos finansavimas, nemato prasmės.
Lietuvos kino taryba šįmet atmetė studijos “Sky Films” paraišką, atrankoje surinkusią itin menką balų skaičių, motyvuodama būtinybe tobulinti pateiktą filmo scenarijų. Planuojamas bendras “Demonų amžiaus” biudžetas siekia 2,5 mln. Lt, Lietuvos kino centro buvo prašyta 1,8 mln. Lt. Kol kas iš valstybės kišenės tėra atseikėta 71 640 tūkst. Lt parengiamiesiems filmavimo darbams.
Būtent nuo šio kino projekto, kurį ultrapatriotai nepelnytai sutiko kaip ketinimą ekrane išaukštinti sovietinę poetę Salomėją Nėrį, ir pradėjome pokalbį su režisieriumi.

VEIDAS: S.Nėries biografijoje esama kelių kritinių taškų, kuriems “sukabinti” poetės likimo interpretatoriai turėtų suregzti įtikinamas argumentų grandines. Visų pirma – lyrikės posūkis sovietinėn kairėn, taip pat paslaptingos jos antrųjų vedybų ir galiausiai atsivertimo ligos patale istorijos. Kaip jūs ketinate šiuos virsmus motyvuoti filme?
J.V.: Manau, atsakymai slypi pačioje Salomėjos asmenybėje: jos jautrume, nuoširdume, egoizme, įžeidume… Poetė turėjo narciziškų savybių ir labai jautriai viską priimdavo: tiek kūrybos kritiką, tiek mylimųjų išdavystes, tiek ir savo pačios nuoskaudas.
Emocionaliai ji pateko į tokią ideologinę naujų idėjų mėsmalę, kuri iš pirmo žvilgsnio atrodė kaip išeitis iš susidariusios aklavietės: ji vėl pasijuto stipri, įtakinga, reikalinga bent tam tikrai grupei žmonių. Be to, buvo skatinama tiek pagyrimais, tiek premijomis. O praregėjimas išaušo pavėluotai… Visos tiesos apie jį mes nebesužinosime, nes pusšimtį metų tai buvo slepiama.
Ar bent įsivaizduojate, kiek poetei reikėjo jėgų, suvokus savo poelgių pasekmes, atlikti paskutinę išpažintį? Tokią sceną pajėgtų suvaidinti tik labai stipri aktorė. Ir apskritai ji turėtų būti stipri, kad pajėgtų perteikti kontrastingą vidinį S.Nėries gyvenimą, balansuojantį ties egzaltacijos ir savižudybės, idealizmo ir nevilties riba.
Dairausi galimos pretendentės ir filmuose, ir teatruose, bet tokios “šimtaprocentinės”, kurią pamatęs neabejočiau, kad būtent ji turėtų vaidinti, kol kas tikrai nėra.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės "Veido" straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę "veidas 192014" bei įvedę gautą kodą. Žinutės kaina 4 Lt.

Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-19-2014-m

D.Matvejevo nuotr.

Kai skelbiamos galingos literatūros pažibų metinėms minėti skirtos ir specialiai nukreipiamais pinigais kaustytos programos, nejučiomis jose surašytus darbus ir renginius pradedi vertinti įtariai: ar tikrai viskas daroma iš vidinės būtinybės, o gal tik prisidengiant patogiu, projektiniais skaičiukais paremtu Maironio ar Donelaičio „stogu“? Ginkdiev, netaikau to nei puikioms Aldonos Ruseckaitės knygoms apie Maironį, nei ne mažiau įstabioms Šarūno Leonavičiaus sukurtoms Kristijono Donelaičio „Metų“ iliustracijoms, tačiau tasai krebždantis, lietuviškai nepatiklus gyvis viduje vis vien verčia budėti. Jam gerokai ramiau, jei menininkas ima ir parodo kažką, kam ruošėsi daugelį metų, nelaukdamas nei jubiliejų, nei Vyriausybės patvirtintų programų.
Juozo Tumo-Vaižganto metų šįmet niekas oficialiai neskelbė (nors rudenį to pageidaujantieji galės minėti 145-ąsias rašytojo gimimo metines). Vis dėlto teatrų repertuaruose kažkaip stebuklingai vienas po kito išniro tiek „Nebylys“, tiek „Dėdės ir dėdienės“. Teatleidžia man aktorius Ferdinandas Jakšys, kad iki šiol nesuskubau pamatyti jo vaidinamo monospektaklio „Vaižgantas“, tačiau jis – dar vienas argumentas, kad toks ūmus vieno literatūros klasiko renesansas įvairiose šalies scenose greičiausiai nėra atsitiktinis sutapimas.

Šviesus, bet pernelyg žodingas

Kokie vaizdiniai nūdienos lietuviui iškyla prisiminus Vaižgantą? Man – dūzgianti ir tuo pat metu sferinės pasaulio ramybės apgaubta vasaros pieva, kurios mikrodalelytes, „Pragiedrulių“ autoriaus tarsi didinamuoju stiklu tyrinėjamas, mokykloje kalėme atmintinai kone galvas į sieną daužydami. Sunkiai ta ilga plytos pločio pastraipa leidosi sukemšama į miestietiškas, visų paminėtų žolelių bei vabalėlių nepažįstančias galvas. Kankinomės, švebeldžiuodami kablelių armijos sargybinių vingriai sukabinėtas frazes, tarsi jos būtų rekonstruotas svetimos ar bent jau seniai pamirštos kalbos paminklas. Ir, menu, besikankindami labai labai pavydėjome Napaliui Šešiavilkiui harmoningos atilsio žydinčioje ir gaudžiančioje pievoje valandėlės.
Todėl puikiai suprantu scenos klasiką Regimantą Adomaitį, prieš „Dėdžių ir dėdienių“ premjerą Vilniaus mažajame teatre pripažinusį: Vaižganto tekstas miestiečio galvoje neišsitenka. Ir ne kartą to teksto gijas pirmuosiuose spektakliuose kone iš rankų paleidusį (ačiū jauniesiems aktoriams, gaudžiusiems jas taip guviai ir žaismingai, kad ne visi žiūrovų salėje spėjo pastebėti).
Su šiandienos išmanymu sakyčiau: Vaižganto tekstas – kaip klasikinė muzika, kuriai reikia ne tiek infantilaus garbinimo ar galvos į sieną daužymo, kiek virtuoziškumo. Tiek skaitant, tiek deklamuojant, tiek tuo labiau inscenizuojant.
Apmaudu, bet virtuoziškumas nėra viena iš daugelio jaunystės avansu teikiamų privilegijų. Gabrielės Tuminaitės režisuoti „Dėdės ir dėdienės“ žavėjo naiviu entuziazmu ir ore skraidančių šieno kaugių energija, tačiau tuomet, kai pirmenybė būdavo suteikta literatūrinio teksto kupetoms, spektaklis padvelkdavo kone edukacine deklamacija, o aktoriai neretai virsdavo pasakojamų įvykių iliustratoriais – tarsi pramoginiame improvizacijų teatre. Teksto ir vaidybos santykio problema, kurią galima buvo nuspėti iš anksto, šiame G.Tuminaitės spektaklyje nėra virtuoziškai išspręsta: jie bereikalingai dubliuoja vienas kitą, nesuteikdami veiksmui naujų, pridėtinių prasmių.
Ar ne todėl žvilgsnis nuo pagrindinių veikėjų tarsi savaime nukrypsta į jų užnugaryje taupiai, be perteklinių komentarų savo ne mažiau vertingus gyvenimus renčiančią Dovydų porą, kurią matytoje spektaklio versijoje išraiškingai įkūnijo Daumanto Ciunio ir Gintarės Latvėnaitės duetas. Neįgarsintos paraštės šiame spektaklyje akivaizdžiai pranoksta paradinį tekstą.
Antra vertus, senatvės sulaukusio emigranto Mykoliuko (R.Adomaitis) ir jo gyvenimo draugės prancūzaitės, kurią vaidina Agnė Kiškytė, pora spektaklyje taip ir lieka „pridėtinė“: kaip siužetinis reveransas, įforminantis pasirinktą režisūrinį sprendimą, ne daugiau. „Prancūzai“, stebėdami gūdaus „vienos gatvės“ lietuviško kaimo gyventojų dramas nuo scenos šone specialiai jiems pastatyto europietiškai bohemiško staliuko, taip ir lieka neutralūs įvykių pasakotojai bei atvirai nuobodžiaujantys jų stebėtojai. Tik retkarčiais R.Adomaitis su grauduliu akyse paduoda jaunajam Mykoliukui (akt. Vainius Sodeika) primityvų smuikelį, o A.Kiškytė tarsi egzotiška viešnia įsiveržia į kaimiškų gėrybių kupinus Severiutės (akt. Agnė Šataitė) podėlius.
Tačiau yra šiame spektaklyje momentų, kuriuose pasiutusiai gražus tas paprastas, sceninėmis gudrybėmis neaptekęs trumpos ir nekaltos Mykoliuko ir Severiutės draugystės naivumas. Ir plačios monotoniškos Severiutės šypsenos saugoma paslaptis, kuriai tolimuose kraštuose senstantis Mykolas niekaip neranda rakto: kodėl viskas anuomet pasisuko taip, o ne kitaip.

Skambantis ir demoniškas

To šviesaus naivumo pasigendi išties virtuoziškame, kone miuziklu paverstame Šiaulių dramos teatro „Nebylyje“. Jonas Vaitkus pastaraisiais metais kuria savitą literatūrinio muzikinio teatro viziją, vilniečiams pažįstamą iš Rusų dramos teatro spektaklių „Eglutė pas Ivanovus“ bei „Oneginas“. „Nebylys“, kuriam muziką rašė kompozitorius Algirdas Martinaitis, – tarsi lietuviškasis dėmuo šioje pastatymų grandinėje.
Abu menininkai pasistengė įrodyti iki šiol šabloniškai skambėjusį literatūrologų teiginį, neva Vaižganto tekstai kupini muzikos. Čia jie tiesiogine prasme paverčiami muzika, nors niekas operiniais balsais spektaklyje netraukia arijų. Scenoje regime krypuojančius ir galvas kraipančius paukščiažmogius – Pempynės gyventojus, todėl ir byla jų paukštiška, iš gamtos ciksėjimų ir ūbavimų, iš sutartines primenančių rečitatyvų. Ir visa tai galiausiai išvirsta galingu „gamtos koncertu“, kuriuo literatūroje ne veltui garsėja Vaižgantas.
Istorijos pasakotojo vaidmuo J.Vaitkaus perduodamas „pempiams“ ir „pempėnams“ – visur esantiems ir viską stebintiems veikėjams, kostiumų dailininkės Sandros Straukaitės papuoštiems įspūdingomis plunksnų apykaklėmis. Jie kartais išdygsta „iš po žemių“ (tiksliau – atvėrę specialius liukus gaubtose scenos grindyse), o kartais kiekvienas savitu balsu čerška ant medinių, medžių šakas primenančių suolų. Lakoniški etnografinio stiliaus drobiniai veikėjų apdarai prireikus tarnauja ir kaip ekranas visąlaik veiksmą lydintiems filmuotiems gamtos vaizdams.

Metų pabaiga – su Jonu Vaitkumi ir Vidu Bareikiu.

Šiuos metus muzikiniai teatrai planuoja užbaigti šventiniais koncertais, dramos teatrai – nuotaikingais spektakliais, tačiau paprotys išlydėti senuosius premjeromis virsta vakarykšte atgyvena. Na, ir išties – kas norėtų kalėdinį laikotarpį, kai aktoriams užsakomųjų spektaklių ir šiaip pelningų darbų per akis, plėšytis repeticijose? Taigi.
Todėl po darbingo lapkričio gruodis Lietuvos teatruose laukia palyginti ramus. Vienintelė išimtis – Šiaulių dramos teatras, metų pabaigai pasilikęs net dvi premjeras. Viena jų – 1974-aisiais šiame teatre savo pirmąjį savarankišką darbą sukūrusio Jono Vaitkaus spektaklis. Režisierius neslepia, kad anuomet, prieš keturis dešimtmečius, po Zorairo Chalapiano „Lopšinės“ iš Šiaulių už kategoriškus darbo metodus buvo grūste išgrūstas. Tiesa, trupėje šiandien belikę vos keli aktoriai, pamenantys šios senos istorijos peripetijas.
Sugrįžimui į Šiaulius J.Vaitkus, ką tik Vilniuje pristatęs Kazio Binkio „Atžalyno“ versiją, vėl rinkosi lietuvišką klasiką – Juozo Tumo-Vaižganto „Nebylį“. Pasak režisieriaus, Vaižganto teksto kalba įdomi ir gyva, kūrybinei komandai net nesinorėjo jos literatūrinti. Pagrindinė užduotis – išversti apysaką į teatrinę kalbą taip, kad ją suprastų šiuolaikinis reklamų ir paviršutiniškų juslių išdraskytas žmogus. O „Nebylio“ siužetas apie nuviltą meilę lydintį kerštą – nesenstantis, universalus.
„Neteisinga iškraipyti kūrinį. Būtina įsigilinti į pasirinkto autoriaus problematiką. Kūrinys liečia tave arba neliečia. Jeigu jis tavęs neliečia, tai geriau ir tu jo neliesk“, – tvirtina J.Vaitkus.
Savaite vėliau režisierius išleis ilgai rengtą premjerą savo vadovaujamame Rusų dramos teatre. Tai bus ką tik Rimo Tumino ir J.Vachtangovo teatro vilniečiams primintas „Eugenijus Oneginas“. J.Vaitkaus siūloma Aleksandro Puškino kūrinio versija žada būti muzikinė, tačiau grįsta ne garsiąja Piotro Čaikovskio opera, o Sergejaus Prokofjevo kūriniu, parašytu poeto mirties šimtmečiui paminėti. Sovietinei cenzūrai užkirtus kelią, S.Prokofjevo „Eugenijus Oneginas“ scenos nepasiekė. Šiemet, minint 60-ąsias S.Prokofjevo mirties metines, ši muzika ir A.Puškino romanas teatro scenoje kartu skambės pirmą kartą Europoje.
Rusų dramos teatro aktoriams, muzikinius gebėjimus jau pademonstravusiems „Eglutėje pas Ivanovus“, spektaklyje patikimos ne tik A.Puškino eilės ar choro partijos, bet ir šokiai su baleto profesionalais – Baltijos baleto grupės šokėjais. Režisierius tik apgailestauja, kad dėl lėšų stokos premjera nebus tokia, kokią anksčiau įsivaizdavo, – su gyvai grojančiu orkestru.

Karikatūrų gaivinimas

O štai Vidas Bareikis, gruodį taip pat prikišiantis nagus prie dviejų teatro premjerų, vienoje jų galės pasidžiaugti gyvu orkestru. Spektaklis „Įstabusis ir graudusis planas B“ Nacionaliniame dramos teatre kuriamas kartu su Oskaro Koršunovo vadovaujamo aktorių kurso studentais. Pastatymas paremtas danų dailininko Herlufo Bidstrupo (1912–1988) komiksais, kurie tais pačiais 1974-aisiais, kai J.Vaitkus statė savo pirmąjį spektaklį Šiauliuose, Lietuvoje buvo išleisti atskira knyga.
Kokios karikatūristo „iš už geležinės uždangos“ autobiografijos detalės leido įvykti tokiam stebuklui – atskira tema, tačiau visi, kuriems teko vartyti žaliąją knygą su dailininko autografu viršelyje, prisimena storus apsirijusius kapitalistus, darbininkus su grandinėmis ant kojų, vakarietiškas namų šeimininkes, kurių problemos tarybinėms tarnautojoms atrodė ganėtinai tolimos, ir kitus tuomet nepažinto, bet intuityviai geidžiamo vakarietiško pasaulio atributus. Beje, knygoje dailininkas pateikė įspūdžius ir iš savo kelionės po Lietuvą 1970-aisiais: brūkštelėjo Respublikinės dainų šventės bei Palangos paplūdimio vaizdų.
Jaunimas užsimojo vaikystėje matytus nespalvotus piešinėlius prikelti iš užmaršties. Pasak režisieriaus V.Bareikio, pavadinimas „Įstabusis ir graudusis planas B“ akcentuoja antrąjį žmogaus planą, slypintį kiekviename mūsų, tačiau išryškėjantį tik tam tikromis aplinkybėmis, kurias ir pasiūlo karikatūristo vaizduotė. Didžiąją dalį scenovaizdžio ir butaforijos spektaklyje pakeis gyvai piešiama animacija. Kompozitorė Rūta Vitkauskaitė kuria muzikinį „Planą B“ – garsinius komiksus, kuriuos scenoje gyvai atliks ne tik aktoriai, bet ir studentai muzikantai iš Muzikos ir teatro akademijos. Prie bendros kūrybos proceso prisidės ir joje studijuojantys meno vadybininkai, repeticijas įamžina būsimieji kino režisieriai ir operatoriai.
Paskutinį metų vakarą V.Bareikis žiūrovus pakvies į dar vieną premjerą. Mat tuomet, kai valstybiniuose teatruose apmirė naujametinių premjerų tradicija, ji atgimė Menų spaustuvėje. Šįkart žiūrovai bus pakviesti į spektaklį „Bronson“, gatvės teatro bei cirko kalba atkuriantį žymiausio ir žiauriausio Didžiosios Britanijos kalinio stipruolio Ch.Bronsono biografiją. Jei Ch.Bronsonas būtų gyvenęs akmens amžiuje, jis būtų tapęs genties vadu, jei būtų persikėlęs į senovės Romą – jam būtų buvusi garantuota gladiatoriaus vieta. Bet demokratiškoje nūdienos visuomenėje jis buvo pasmerktas savo gyvenimą leisti už grotų.
Muzikinį spektaklio pagrindą sudaro Modesto Musorgskio fortepijoninės muzikos ciklas „Parodos paveikslėliai“, kurį gyvai atliks pats V.Bareikis. Dvylikos dalių muzikinė partitūra diktuoja tokį patį etiudų skaičių, kuriais bus pasakojama Ch.Bronsono istorija. Įžymųjį kalinį vaidins Rokas Petrauskas, o Ainis Storpirštis ir Indrė Mickevičiūtė taps personažais iš Ch.Bronsono gyvenimo: mama, prižiūrėtojais, psichologais, kalėjimo draugais.

Lapkričio afišose – nauji Jono Vaitkaus, Aido Giniočio ir Agniaus Jankevičiaus spektakliai.

„Kviečiame Jus tapti spektaklio dalimi ir paaukoti savo nebenešiojamų batų. Atnešusiems dvi ir daugiau porų mainais siūlome galimybę dalyvauti uždaroje spektaklio „Aritmijos“ generalinėje repeticijoje (kuri vyks š.m. lapkričio mėnesį) ir pirmiems pamatyti, kokiam sumanymui pasitarnaus Jūsų avalynė. P.S. Deja, spektakliui netiks nei sportbačiai, nei botai, nei vaikiški batukai bei aukštakulniai“, – tokį kvietimą-pasiūlymą baigiantis vasarai išplatino Vyčio Jankausko šokio teatras.
Tad baigiantis lapkričiui visi, meno labui paaukoję vietą spintose užgrobusius batus, pagaliau sulauks pelnyto atlygio. Tačiau V.Jankausko „Aritmijos“ anaiptol nebus vienintelė mūsų laukianti šokio premjera: net keturios pozicijos šio lapkričio premjerų dešimtuke – būtent šokančios. Jei dar pridėtume praėjusį savaitgalį Klaipėdoje rodytus „Padi Dapi Fish“ trupės „Akvariumus“ – gautume ištisą šiuolaikinio šokio lietuviškų premjerų vitriną.
Štai choreografė Aira Naginevičiūtė Kaune suvienijo jėgas su audiovizualinės poezijos grupe „Avaspo“ ir drauge renčia „Melancholijos bokštus“. Šiam projektui šiuolaikinio šokio meistrė taip pat pasitelkė patyrusią kolegę Godą Laurinavičiūtę ir jaunesnę savo mokinę Gretą Grinevičiūtę.
Vilniuje patirties nestokojantis aktorių ir šokėjų trejetas (Agnė Ramanauskaitė, Paulius Tamolė, Mantas Stabačinskas) nusprendė neatsilikti ir pasiryžo kurti, anot jų pačių, „labai šiuolaikinio šokio (ne)labai spektaklį“, kurį lyg abejodami pavadino „Contemporary?“ Kad ir kaip ten būtų, reginys pasakos apie šiuolaikinio šokio spektaklio kūrimo procesą, taigi ironiją autoriai nukreips į save. „Contemporary?“, pasak jų, skirtas uolesniems šokio festivalių lankytojams, savo kailiu patyrusiems, ką reiškia valandą sėdėti teatre ir bandyti atspėti, kas vyksta scenoje. Ar žiūrovai tikrai supranta kūrėjus? Ir ar jiems verta tai aiškinti?..
Ketvirtoji šokio premjera – choreografės Didy Veldman baleto kalba interpretuojama nemirtinga „Carmen“ istorija. Ir štai čia išties nereikia jokių pasakojimų, nes siužetas, prasidedantis tabako fabrike ir pasibaigiantis koridoje, – vienas populiariausių nūdienos teatre. Prieš atkeliaudamas į Vilnių šis D.Veldman pastatymas jau rodytas trijuose žemynuose, o pirmasis jo variantas sukurtas „Northern Ballet“ teatro scenoje Lidse (Didžioji Britanija).
G.Bizet muzikoje įamžinta istorija perkeliama į šių dienų socialinį miesto užribį – tamsų pasaulį, kuriame ypatingu žavesiu apdovanota Carmen be skrupulų naudojasi vyrų viliojimo galia. Toliau – nieko nauja: gražuolė lengvabūdiškai manipuliuos tol, kol desperatiškos meilės apakinto vyro jausmai abiem lems pražūtį. Betgi ne siužetai lemia meno, o juolab baleto meno, vertę…

Studentai ir dokumentai

O jei taip – ateisime žiūrėti iš mokyklos suolo žinomo Kazio Binkio „Atžalyno“ ir prisiminsime, kaip už pamušalo prašapęs šimto litų banknotas gali esmingai pakeisti jauno žmogaus gyvenimą. „Šiame pastatyme sieksiu dokumentalumo, iš aktorių – vidinio jausmo. Svarbu, kad jie turėtų aiškias nuostatas, pasaulėjautą, sugebėjimą rimtai įsigilinti į žmogų – ne sudėtingą, išlaužytą, išblaškytą, sutraiškytą, nesuprantantį savęs, gyvenantį instinktais tarp pinigų ir jausminių aistrų, bet žmogų, kuris turi viltį, perspektyvą, kuris tiki, kad žmogaus gyvenimas yra didžiausia vertybė. Tik tada, žvelgdamas į gyvenimą – nuo gimimo iki paskutinio atokvėpio, pradedi suvokti, kaip vėlai, kaip per vėlai žmonės visa tai supranta: bijo gyventi, jausti ir atsakyti už savo gyvenimą“, – teigia spektaklio režisierius Jonas Vaitkus, nesibaidantis patyčių už „nemodernios Lietuvos produktą“. Vaidinti spektaklyje jis pakvietė ne tik savo buvusius mokinius, tapusius garsiais aktoriais, bet ir dabartinius vaidybos studentus.
Vienas ryškesnių J.Vaitkaus mokinių režisierius Agnius Jankevičius lapkritį irgi rengia premjerą, tačiau lieka ištikimas pamėgtai šiuolaikinei Europos dramaturgijai. Jo akiratyje atsiduria lenkų dramaturgas Pawelas Demirskis, parašęs publicistinę pjesę apie Lodzės fabrike žuvusį jauną darbininką. Italų bendrovei priklausančio fabriko vadovybė kaip įmanydama kratėsi atsakomybės, bandė papirkti žuvusiojo giminaičius, nors darbininko žmona dėl patirto streso prarado kūdikį. Suvokdama savo padėties beviltiškumą biurokratiškoje sistemos karuselėje, ši moteris nusprendžia savarankiškai ištirti vyro mirties aplinkybes ir drąsiai imasi ieškoti teisybės.
Dokumentinės dramos principais remsis ir debiutuojanti režisierė, šiuo metu Londono centrinėje oratorystės ir dramos mokykloje studijuojanti Saulė Norkutė. „Albanijos nekaltoji“ – sena Balkanų šalių tradicija, pagal kurią moterys, nepanorusios tekėti už vyro, turi priimti skaistybės įžadus ir likusį gyvenimą praleisti vilkėdamos vyriškus drabužius. Tai vienintelis oficialus būdas joms pritapti prie patriarchalinės visuomenės. Ar ši tradicija būdinga tik Balkanams? Režisierė kartu su aktorėmis Danute Kuodyte, Jone Dambrauskaite ir Giedre Giedraityte kviečia patyrinėti, kokiais būdais į mūsų protus yra „įmontuojami” lyčių „laimės“ stereotipai.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-44-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Šios savaitės gale sukaks šimtas dienų, kai dirba naujoji Vyriausybė. Bet žadėtų grandiozinių pokyčių nei švietimo, nei profesinio lavinimo, nei aukštojo mokslo srityje negirdėti. Priešingai, daugelyje sričių prasidėjo stagnacija ar net grįžimas atgalios. O ko tikėtis artimoje ir tolimoje ateityje, teiravomės švietimo ir mokslo viceministro socialdemokrato Rimanto Vaitkaus.

R.V.: Aš dirbu viceministru tik pirmą mėnesį, bet nesutinku, kad prasidėjo stagnacija. Yra parengtas Vyriausybės programos įgyvendinimo prioritetinių priemonių planas ir, remiantis juo, pokyčiai vyksta. Pradėsime nuo specialistų užsakymo formavimo: atsisakysime modelio, kai aukštosios mokyklos kovojo dėl studijų krepšelio, ir numatysime, kokių studijų krypčių specialistų ūkiui reikės. Tiesa, konkrečios metodikos, kaip tai organizuosime, dar neturime, bet didžiausią dėmesį kreipsime į Europos Komisijos rekomendacijas bei pasaulio ūkio plėtros tendencijas. O jos sako, kad turėtume atsigręžti į technologijų srities krypčių specialistų poreikį. Remdamiesi tuo, kokių specialistų gyvybiškai reikia Lietuvos ūkiui, išskyrėme trijų sričių – žemės ūkio, sporto ir policijos specialistų poreikį.
Be to, šiuo metu sudaroma darbo grupė Mokslo ir studijų įstatymo pakeitimams parengti, dar šią savaitę turėtų būti pasirašyti ir teisės aktai dėl vidurinių mokyklų struktūros kaitos. Reikia stabdyti vidurinių mokyklų tinklo ardymą, nes nerealu, jog nedideliuose rajonuose būtų įvykdyta sąlyga suformuoti dvi paralelines klases, kad vidurinė mokykla išlaikytų savo statusą.
Be to, keisime sprendimą dėl mokymosi profilių pasirinkimo jau dešimtoje klasėje. Tai bus perkelta į paskutinę klasę, mat dešimtoje klasėje vaikas dar nėra pajėgus tinkamai apsispręsti dėl būsimos karjeros ir mokymo turinio individualizavimo.
VEIDAS: Gimnazijų mokytojai labiausiai skundžiasi, kad yra priversti taisyti progimnazijų kolegų ketverių metų darbo broką, tad jie iki brandos egzaminų stengiasi bent jau “pritempti” gimnazistų žinias iki statistinio vidurkio. Ar galima tikėtis, kad per ketverius metus progimnazijose rasis nauja kokybė?
R.V.: Programoje aiškiai įrašėme: mokyklų tinklas turi būti vientisas. Beje, aš pats dar 2005 m. parengiau Vilniaus miesto švietimo įstaigų pertvarkos projektą, kuris buvo patvirtintas miesto tarybos ir kuriame pirmą kartą buvo pavartotas progimnazijos terminas. Manau, kad šita sostinės švietimo įstaigų tinklo pertvarkos vizija turi būti išplėtota visoje Lietuvoje: vaikas turi žinoti, kurioje mokykloje jis pradės pirmą klasę ir kurioje baigs dvyliktą. Skirtingų tipų mokyklos turi “maitinti” viena kitą: geriausia dabar išskaidytas mokyklas sujungti. Tiesa, jungimas nebūtinai turi būti fizinis, nes ne visur tai įmanoma padaryti, jungimas gali būti ir asociatyvus. Bet kai mokyklos pasirašys sutartis viena su kita, kur toliau eina mokytis konkretus vaikas, pagerės ir parengimo kokybė.
VEIDAS: Bet tinklo jungimas neprivers destrukciją progimnazijose keliančių mokinių mokytis. Kaip priversite tinginius, kuriuos pagal Švietimo įstatymą privalu mokykloje laikyti iki šešiolikos metų, dirbti?
R.V.: Mes jų nevadiname tinginiais – tai tiesiog mažiau motyvuoti mokytis vaikai. Motyvacija priklauso nuo daug ko: pirmiausia šeimos, o jau po to – mokyklos. Pedagoginėje literatūroje yra pateikta įvairių priemonių, metodikų, kaip dirbti su tokiais vaikais. Tarkim, Danijoje keliamas tikslas išlaikyti tokį vaiką ugdymo įstaigoje, bet pagrindinis dėmesys kreipiamas ne į akademinius dalykus, o į įvairias kompetencijas. Esmė ta, kad pirmiausia mes turime sužadinti vaiko motyvaciją, domėjimąsi.
Kitas kelias – profesinis šių vaikų mokymas. Juk paprastai akademiniams dalykams mažiau imlūs vaikai būna daug imlesni rankų darbo reikalaujančioms disciplinoms. Lietuvai visados reikės žemiškų profesijų atstovų – stalių, dailidžių, autošaltkalvių, remontininkų.
VEIDAS: Bet tikrovė yra kitokia: mokyklos dėl mokinio krepšelio pinigų visomis išgalėmis laiko destrukciją keliantį vaiką mokykloje mažiausiai dešimt metų.
R.V.: Iš tikrųjų mes galime didžiuotis, kad Lietuvoje tiek daug žmonių yra įgiję vidurinį išsilavinimą, bet realybė tokia, jog didžiausias nedarbas yra grupėje turinčiųjų vidurinį išsilavinimą, be profesijos. Iš tikrųjų vaikai, nemotyvuoti siekti akademinių žinių, gali eiti į profesines mokyklas jau po aštuonių klasių. Bet bėda ta, kad profesinių mokyklų steigėjas paprastai yra ministerija, o vidurinių mokyklų ir gimnazijų – savivaldybės. Tad savivaldybių mokyklos stengiasi neišleisti vaiko su pinigų krepšeliu į profesines mokyklas.
O ir tėvai prisibijo leisti vaikus į profesines mokyklas, nes čia ne visada gera aplinka. Ir nors daugybėje profesinių mokyklų mokoma tikrai gerų dalykų,jos turėtų labiau rūpintis savo įvaizdžiu, rengti karjeros dienas, rodyti, kuo jos gali būti naudingos, o svarbiausia – orientuotis į regiono poreikius. Šiandien profesinės mokyklos vadovas atvažiuoja kelis šimtus kilometrų iki ministerijos pasiskųsti, kad jam stinga finansavimo, bet bodisi nuvažiuoti keliolika kilometrų iki konkretaus darbdavio ir išklausyti, kokių specialistų šiam reikia.
VEIDAS: Vis dėlto jūsų argumentai, kaip gerinsite progimnazijų mokymo lygį, neįtikina.
R.V.: Progimnazijų lygio dedamosios – mokymosi aplinka, mokytojai ir vaikai. Progimnazijų aplinka, arba aprūpinimas vadovėliais, įranga, ganėtinai tolygi, vaikų yra visokių, mes negalime jų rūšiuoti, lieka mokytojas. Deja, ardant mokyklų tinklą ir geriausius mokytojus finansiškai skatinant pereiti į gimnazijas progimnazijose liko dirbti prastesni mokytojai, profesionalų bėra mažuma.
VEIDAS: Socialdemokatai nuolat stoja piestu prieš darbo santykių liberalizavimą. Ar galima tikėtis, kad atėję į valdžią keisite kategoriškas Darbo kodekso nuostatas ir suteiksite mokyklų administracijoms daugiau galimybių atsikratyti prastų, darbą imituojančių ir nieko gero vaikams neduodančių pedagogų?
R.V.: Tai mūsų pamatinė pozicija ir mes jos nekeisime. Be to, man nepatinka frazė “atsikratyti prastų mokytojų”. Pirmiausia reikėtų kelti klausimą, ar valstybė sudarė sąlygas mokytojui tobulėti: kiek kartų jį siuntė į kursus, stažuotes, kad jis būtų lojalus mokyklai, kad jo kompetencijos kiltų, jis ieškotų naujovių. Iš tikrųjų valstybė mažai investuoja į mokytojus, bet tuo pat metu sako, kad jie apsileidę, tinginiai, nenori dirbti. O ir koks požiūris į pačias pedagogikos studijas? Juk nuomonė tokia: jei nerasiu, kur kitur eiti, rinksiuosi pedagogikos studijas. Žinoma, daugybė mokytojų dirba iš pašaukimo, bet iš tų, kurie pedagogikos studijas pasirinko tik kaip atsarginį variantą, mažai ką išspausite.
VEIDAS: Viceministre, sakykite tiesiai, kaip elgsitės su tokiais atsitiktiniais žmonėmis, kurie temoka protestuoti po ministerijos langais?
R.V.: Manau, pirmiausia reikia investuoti į tokius mokytojus, valstybė turi sudaryti jiems sąlygas dirbti, be to, reikia nustatyti aiškius reikalavimus, apibrėžti kompetencijas, kad jie žinotų pareigas, ką turi padaryti. O atsikratyti šitų žmonių būtų lengviausia išeitis, bet nepamirškime to, kad valstybė investavo nemažai pinigų į tų specialistų rengimą.
VEIDAS: Vadinasi, mokytojų atestacijas ignoruosite?
R.V.: Mūsų pirmtakai norėjo padaryti atestacijas skaidresnes, bet dabar jomis visi skundžiasi – tiek mokytojai, tiek pretendentai į direktorių, pavaduotojų vietas. Esmė ta, kad atestavimas buvo atiduotas (tai yra pirkta paslauga) privačiai institucijai, kurios atsakomybė neaiški. Pagaliau kaip privati institucija gali vertinti savivaldybės įstaigų vadovus?
Bet ar bus visuotinė atestacija, ar ją naikinsime, nežinau, nes čia ne mano kompetencija.
VEIDAS: Pažangiausių valstybių vadovai aiškiai formuluoja jaunimui mokslo ir studijų sritis, kurios turi ateitį, ir pataria, ko neverta studijuoti. Ką jūs, būdamas biochemikas, praeityje vadovavęs vienam klasikiniam, kitam socialinių mokslų srities universitetui, patartumėte mūsų abiturientams studijuoti?
R.V.: Kad ir ką rinktųsi, reikia studijuoti labai giliai, pačiam imti ir dėti į save žinias, o ne sėdėti ir laukti, ką duos aukštoji mokykla.
O mano, kaip žemiškos profesijos atstovo, nuomone, buvo ir bus visiems reikalingos klasikinės profesijos: gydytojų, mokytojų, inžinierių, technologų, biotechnologų, IT specialistų, pastebimas ir personalo atrankos specialistų, tarptautinės bei jūrų teisės žinovų poreikis.
VEIDAS: Mūsų savaitraštis išnagrinėjo, kokias naujas studijų programas siūlys universitetai ir kolegijos nuo šių mokslų metų. Paaiškėjo, kad perspektyvių tarpdisciplininių specialybių siūlo vos vienas kitas, dažniausiai technologijų universitetas. Kodėl mūsų universitetai tokie siauražvilgsniai?
R.V.: Pirma, tai aukštosios mokyklos negeba analizuoti Vakarų Europos, JAV, Japonijos tendencijų. Antra, mes patys jas suvarėme į Prokrusto lovą – sukūrėme studijų programų kryptis, pagal kurias griežtai numatėme studijų programų krypčių aprašus (tam net ES pinigus panaudojome), bet juk taip kvestionuojame patį programų turinį. Kitaip sakant, ir norime, kad aukštosios mokyklos vykdytų kokybiškas studijas, ir kartu jas labai griežtai sureglamentavome pagal mūsų įsivaizduojamą programų turinį.
O štai Vakarų Europoje aukštosios mokyklos perėjo nuo mokymo prie mokymosi – studentams suteikta galimybė patiems pasirinkti kuo daugiau reikalingų studijų modulių, nes tik taip parengiamas kompetentingas specialistas. Tad mes irgi turime mažiau reglamentuoti studijų programų turinį, tada turėsime daug geresnius rezultatus. Mūsų nuomone, absolvento žinių ir gebėjimų turinį atskleidžia diplomo priedėlis su studijų aprašu.
VEIDAS: Bet nusivylimą kelia ir Vilniaus universitetas (kuriam jūs vadovavote dar prieš keletą mėnesių), nes dar iki praėjusios savaitės nebuvo pateiktas studijų programų, kurios bus organizuojamos nuo šio rugsėjo, sąrašas. Ar VU neužmigo? Toks įspūdis, kad jį jau pralenkė KTU, o pagal sąlygas – jau ir MRU.
R.V.: MRU dar nelenkia VU. Kita vertus, man nelengva vertinti universitetus, nes aš baigiau VU, jam vadovavau, o dabar jame dėstau. Vis dėlto manau, kad klasikinis universitetas tuo ir skiriasi, jog yra mažiau paslankus naujovėms. Vis dėlto puiku, kai universitetai konkuruoja, kai yra galimybė mokytis vieniems iš kitų. Gerai, kad MRU “eina” į jungtines programas su kitais Lietuvos ir užsienio universitetais, o VGTU – per ŠMM remiamus projektus – pasikvietė bene daugiausiai dėstytojų iš užsienio universitetų. Iš šitų universitetų kiti universitetai turi mokytis.
Grįždamas prie VU siūlomų studijų programų pabrėžčiau, kad jį ir toliau renkasi patys gabiausi abiturientai, nes darbdaviai neblogai vertina mūsų absolventus. O ir objektyvūs kriterijai – publikacijų skaičius, darbų cituojamumas, priimamų doktorantų skaičius, Mokslo tarybos finansuojamų projektų skaičius, Lietuvos mokslo premijos laureatų kiekis rodo, kad mokslo srityje VU lenkia visus kitus Lietuvos universitetus.
VEIDAS: Kaip Lietuvos aukštasis mokslas konkuruos su užsienio aukštosiomis mokyklomis, jei jau dabar 7–8 tūkst. jaunuolių, studijuojančių užsienyje, vilioja jaunesnius kolegas išvykti iš šalies?
R.V.: Universitetą kuria žmonės ir tradicijos. Jei universitete dirba aukšto lygio profesionalai, jie perduoda savo kompetenciją studentams, nesvarbu, kokia tai būtų šalis. Bet ne visi užsienio universitetai yra labai aukšto lygio, o lietuviai dažnai studijuoja “trečiarūšiuose” universitetuose. Aš manau, kad nėra dėl ko mūsų jaunuoliams veržtis į užsienį bakalauro studijų, nebent magistrantūros, doktorantūros ar mainų programos, kad pamatytum naują prietaisą, perprastum naują tyrimo metodiką, susipažintum su lyderiaujančia mokslininkų grupe.
Iš tikrųjų mūsų universitetai taip pat gauna daugybės studentų iš Indijos, Kinijos, kitų tolimų valstybių prašymus priimti į doktorantūrą, bet mes neturime galimybių. O jei pas mus būtų tokia pati doktorantūros finansavimo sistema kaip JAV, Didžiojoje Britanijoje, Danijoje, pas mus irgi susiformuotų tarptautiniai kolektyvai. Taigi mūsų studijų lygis nėra žemas.
Kita vertus, mūsų universitetai irgi turėtų į save pažvelgti atidžiau ir nelėkti į teismus dėl kiekvieno ministerijos pasakyto vertinimo apie jų studijų kokybę. Juk jeigu viskas gerai, tai kodėl mūsų universitetai, kurie visi yra Europos universitetų asociacijos (EUA) nariai, nenori pasikviesti EUA ekspertų, kad juos įvertintų? Šitai, beje, padarė tik penki Lietuvos universitetai.

3 VIETA Šarūnas Vaitkus, 37 m., Palanga, 81,1 balo

Praėjusios savaitės Palangos miesto mero Š.Vaitkaus darbotvarkėje sunku buvo rasti vietos netgi pietums. Net dvi dienas nuo ryto ligi vakaro jis sėdėjo susitikimuose tai Ministro pirmininko, tai kultūros, susisiekimo, ūkio ministrų, paveldosaugininkų kabinetuose. Ir, nors Š.Vaitkus nėra naujos valstybę valdančios daugumos atstovas, visur, kur jis ėjo, degėsi žalios šviesos: susisiekimo ministras jau šią savaitę siunčia į Palangą savo pavaduotoją dėl kurorto oro uosto plėtros, Kultūros ministerija iki 100 tūkst. Lt padvigubino finansavimą projektui “Palanga – kultūros sostinė”, o Vyriausybės vadovas pažadėjo tolesnę paramą atstatomam Kurhauzui, naujai visus metus veikiančiai vasaros estradai, taip pat aplinkkeliui.
Š.Vaitkui, prieš pustrečių metų tapus meru, pagaliau pradėjome ne tik klausytis, o ir realiai matyti pokyčius kurorte. Jis tik per kelerius metus padarė tiek, kiek jo pirmtakai nė nesvajojo. Ir dar viena svarbi detalė: domintis savivaldybių gyvenimu, nereto miesto ar rajono opozicija burnoja, girdi, bepigu būti geru meru, ūkiškai tvarkytis, kai gali rieškučiom semti ES struktūrinių fondų paramą. Palangos pavyzdys parodo, kad galimybė gauti paramą nėra savaiminis gėris – labai svarbu, kad meras būtų vizionierius ir gebėtų ta parama išmoningai pasinaudoti. Ankstesnės valdžios atsargiai vertino ES paramą. Per Š.Vaitkaus kadenciją miesto pažanga, panaudojant ES fondų pinigus, tapo akivaizdi.
Š.Vaitkus, be kita ko, yra ir vienas tų retų merų, kuris suvokia konkurencijos svarbą. Ir konkuruoja jis ne tik ir ne tiek su kitais mūsų kurortais, kiek su kitais mūsų regiono jūriniais kurortais.
Štai, pastaraisiais metais dauguma lietuvių pinigus mieliau išveždavo į Latviją, ypač į Ventspilį ir Jurmalą, kur ramus, saugus paplūdimys, nemokamos vaikų žaidimų aikštelės, puikūs kempingai taupiesiems turistams. Palangoje gimęs ir augęs Š.Vaitkus netruko šitą turistų srautų nutekėjimą pastebėti ir jau pernai vasarą Palangoje, šalia jūros buvo įrengtas nemokamas vaikų žaidimų parkas, o šią vasarą turėtų būti baigtas europinius standartus atitinkantis kempingas, į kurį investuojama net 4 mln. Lt. Pernai vasarą pagrindinėse miesto vietose buvo įrengtas ir nemokamas bevielis internetas. Šiemet jis bus plečiamas. Be to, šių metų gale bus baigtas naujas didžiulis sporto kompleksas su krepšinio sale. Jame atsakingiems turnyrams galės rengtis ir Lietuvos rinktinės.
Pats Š.Vaitkus teigia, kad jo tikslas, jog Palanga taptų šeimų kurortu, kuriame būtų ką veikti ištisus metus. Todėl dabar jis siekia išjudinti sustabdytus projektus: baseino su viešbučiais ir gydyklomis komplekso, vandens parko. Jau pavasarį bus pradėtas tvarkyti Birutės parkas: įrengtas naujas apšvietimas, mažoji architektūra, suolai, sutvarkyti parteriai, atnaujintas ir labiau turizmui pritaikytas Gintaro muziejus.
Patogesnė Palanga tapo ir patiems miestelėnams, nes senųjų daugiabučių kiemuose buvo įrengta 250 naujų automobilių stovėjimo aikštelių, sutvarkytos dauguma gatvių ir nutiesti nauji šaligatviai, skveras, sukurta alternatyvi daugiabučius pigiau administruojanti savivaldybės įmonė, o, kadangi jau netrukus baigsis šilumos tiekimo sutartis su įmone “Litesko”, savivaldybė suskubo teikti paraišką biokatilinėms pikti. Jos bus pastatytos po pusantrų metų, taip bene brangiausias Lietuvoje šildymas turėtų ženkliai pigti.
Reziumuojant, dera pastebėti, kad visi trys geriausi šiųmečiai merai yra gimę savo šiandien vadovaujamose savivaldybėse, visi yra jų patriotai ir per keletą metų nuveikė daugiau už visus kitus buvusius pirmtakus.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-5-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Visagino atominės elektrinės (VAE) projektas vis greičiau juda į priekį, nes prie jo vairo stojo puikiai japonų kultūrą pažįstantis, šešerius metus Japonijoje gyvenęs dr. Rimantas Vaitkus. Kadangi japonų korporacija „Hitachi“ į šį projektą žiūri labai rimtai, tikriausiai jis judės kur kas greičiau nei kiti Lietuvos energetikos projektai.
Apie būsimą atominę elektrinę Lietuvoje, apie jos statybas ir finansavimą išsakyta begalė nuomonių ir vertinimų, pripūsta daug miglos. Siekdamas daugiau aiškumo, „Veidas“ nusprendė pakalbinti VAE generalinį direktorių R.Vaitkų.

VEIDAS: Kaip sekasi derinti sutarties pasirašymo su japonų investuotoju „Hitachi“ dėl VAE projekto klausimus?
R.V.: Konkurso dėl VAE projekto eigai pakrypus tiesioginių derybų keliu, buvo gauti du pasiūlymai iš rimtų tarptautinių korporacijų – naujausių šios srities technologijų lyderių. Turint omenyje, kad parengti pasiūlymą – didžiulis darbas, tokių kompanijų interesas suponavo, jog projektas yra konkurencingas.
Kaip žinome, strateginiu investuotoju buvo išrinkta japonų kompanija „Hitachi.Ltd“ kartu su „Hitachi-GE Nuclear Energy“, kurios reaktorius bus statomas Lietuvoje. Pernai liepą, tik atrinkus strateginį investuotoją, pradėjome techninių darbų, reikalingų koncesijos sutarčiai parengti, etapą. Beveik 20 technologinių projektų mūsų ir „Hitachi“ specialistai užbaigė, ir dar praėjusiais metais buvo pasirašytas Lietuvos ir „Hitachi“ susitarimas dėl esminių koncesijos sutarties sąlygų.
Pastaruoju metu intensyviai dirbame juridiniais klausimais, toliau rengiama koncesijos sutartis. Ją Seimui planuojame pateikti per pavasario sesiją.
Tai nestandartinė koncesija, todėl sutarties pasirašymo laikas buvo pratęstas. Tačiau ilgiau užtrukti mes negalime, nes kiekviena papildoma savaitė kainuoja ir mums, ir investuotojams. Esame labai konkrečiai suplanavę visą darbų srautą.
VEIDAS: Ir anksčiau, ir dabar Visagino atominės elektrinės projekte neaiškiausias – finansavimo klausimas. Gal šiandien jau galite atsakyti, kas ir kokiomis dalimis finansuos naująją atominę elektrinę. Ir iš kur savąją dalį gaus Lietuva? Taip pat ar projekte dalyvaus latviai bei estai ir kaip pasiskirstys akcijos?
R.V.: Dėl finansavimo dalių iki šiol vyksta derybos. Kaip žinome, visiems labai svarbūs tiek projekto ekonominis aspektas, tiek tempai, tiek terminai. Lietuvos dalis projekte aiškiai įvardyta įstatymu – ne mažiau kaip 34 proc. projekto vertės. Kitų dalyvių įnašai vis dar derinami.
Koncesijos sutarties pagrindinių sąlygų sąvadas su strateginiu investuotoju pasirašytas gruodžio 23 d. O pokalbiai su estais ir latviais – kasdienis mūsų darbas. Nors ir norėtume aiškiai žinoti visas detales, kol kas tai neįmanoma. Galiu patikinti, kad turime tikrai gerus ir projektą remiančius bei konstruktyviai jį  vertinančius partnerius. Tai gerai, nes reikia aiškiai suprasti, jog čia investicija į Lietuvos projektą, nors prekė ir regioninė.
Planuojama, kad VAE projekto vertė neviršys 17 mlrd. Lt. Lietuvos dalis turėtų būti apie 5 mlrd. Lt. Žvalgomės visų įmanomų projekto finansavimo šaltinių. Tarptautinių korporacijų dalyvavimas projekte atveria galimybes naudotis pasaulio finansiniais instrumentais, pavyzdžiui, Amerikos, Japonijos importo ir eksporto draudimu. Matysime, kokius galime naudoti Europos finansinius mechanizmus. Galiu tik pasakyti, kad papildomo finansavimo galimybių yra, jos svarbios ir intensyviai nagrinėjamos.
VEIDAS: O kaip vertinate Lenkijos pasitraukimo iš projekto aplinkybes?
R.V.: Tai svarbus mūsų strateginis partneris, ypač energetikos srityje. Negalėčiau sakyti, kad toks Lenkijos sprendimas – nereikšmingas įvykis. Tikiuosi, po kurio laiko bendradarbiavimą su lenkais tęsime, nes jie pareiškė iš projekto pasitraukiantys tik laikinai.
Lenkijos dalyvavimas VAE projekte, manau, buvo naudingas abiem pusėms. Mums būtų gerai turėti investuotoją iš stiprios lenkų energetikos bendrovės PGE. O jiems, patiems plėtojantiems ambicingą naujų atominių elektrinių projektą, tai būtų naudinga patirtis. Branduolinės energetikos šalys vienos su kitomis dalijasi patirtimi branduolinės saugos, reguliacijos mechanizmų ir kitais klausimais.
VEIDAS: Norėtųsi sužinoti, kokios priežastys prieš porą metų privertė atsisakyti minčių apie du reaktorius naujoje Visagino atominėje elektrinėje. Ar elektrinė, valdanti vieną reaktorių, iš principo gali būti efektyvi ir konkurencinga?
R.V.: Privertė rinkos analizė. Atsižvelgiant į regiono valstybių pramonės plėtrą, senėjančių elektrinių eksploatacijos laiką, apskaičiuota, kad apie 2020-uosius reikės per 1000 megavatų instaliuotos galios, kas atitinka vieną mūsų reaktorių. Jei matysime, kad poreikiai didėja ir esame konkurencingi, kodėl gi ne, galbūt bus nuspręsta išnaudoti infrastruktūrą ir antrajam blokui. Mūsų projektas patrauklus tuo, kad turi veikiančią elektros energijos perdavimo tinklo sistemą.
VEIDAS: Esate japonų kultūros gerbėjas, pats ilgai gyvenote Japonijoje. Kiek ši Jūsų patirtis ir kalbos mokėjimas padeda bendraujant su būsimaisiais investuotojais?
R.V.: Japonijoje įgyta patirtis – tikrai didelis pranašumas. Bendraujant praverčia tam tikrų niuansų pajauta. Per šiuos metus dirbdamas su „Hitachi“ aš daugelį dalykų aiškinau kiek kitaip nei šios kultūros nepažįstantys mano kolegos, ir buvau teisus.
Siekiant sėkmingai bendradarbiauti, svarbu įgyti jų pasitikėjimą. Žinodami, kad tu myli tą šalį, jų elgesį vertini natūraliai, japonai ima vis labiau pasitikėti. Žinoma, norint išsiaiškinti tam tikrus niuansus, labai praverčia japonų kalbos mokėjimas.
Manau, kad per šį projektą Lietuva galėtų išlošti labai daug, ypač jei pavyktų išskleisti visą „Hitachi“ veiklos vėduoklę. Branduolinė energetika visame jų veiklos portfelyje sudaro tik apie 2–3 proc. Šios technologijos labai svarbios, tačiau „Hitachi“ – pasaulinio lygio inžinerinė kompanija. Lietuvai, kaip valstybei, plėtojančiai įvairias elektronikos technologijas, ji gali padėti plėsti ryšių, lazerių verslus, su radijo komponentais susijusias technologijas. Pagal japonų tradiciją, jie eina vieni kitų pramintais takais. Manau, kad „Hitachi“ kaip tik ir bus toks pirmtakas.
VEIDAS: Kaip Jūs apskritai vertinate atominės energetikos plėtrą Lietuvoje, kai senosios ES valstybės, ypač Vokietija, atsisako atominės energetikos, o, pavyzdžiui, skandinavai linksta prie elektros energijos iš atsinaujinančių šaltinių?
R.V.: Pasaulyje branduolinės energetikos technologijas plėtojančių valstybių sąrašas kinta nedaug. Vokiečių apsisprendimas – jų pačių reikalas. Vokietija, būdama turtinga valstybė, gali priimti daug nestandartinių sprendimų, tokių kaip gana naujų branduolinių reaktorių atsisakymas.
Jei Vokietija sustabdys visus atominius reaktorius, po 2020 m. pasijus elektros energijos trūkumas. Visi mūsų energetikos projektai paremti išsamia analize, kaip elektros rinka atrodys po 10–30 metų. Todėl ne tik nuspręsta statyti Visagino AE, bet kartu lygia greta plėtojami ir elektros jungčių projektai. Tai elektros jungtis per Estiją, kuri stiprinama iki 1000 megavatų. Jau baigiamas bandyti elektros kabelis į Švediją ir greitai prasidės jo gamyba. Tiesiama elektros jungties į Lenkiją pirmoji grandis, iki 2020 m. bus nutiesta ir antroji. Įvykdę šiuos projektus būsime sujungti elektros perdavimo tinklais tiek su Šiaurės valstybių zona, tiek su gana deficitine Lenkijos zona.
Jei Europos atmosferos taršos politika bus tokia pat griežta kaip iki šiol, padidinti mokesčiai suduos gana skaudų smūgį senosioms elektros gamybos technologijoms. Ateityje gali atsitikti taip, kad naujų regione statomų atominių elektrinių energiją panorės naudoti valstybės, dabar save laikančios alternatyvios elektros energijos gamybos šalimis.
VEIDAS: Ar šiuolaikinės atominės elektrinės tikrai nekelia pavojaus gyventojų saugumui? Juk kad ir kokios modernios technologijos buvo įdiegtos Japonų Fukušimos atominėse elektrinėse, be rimtų pasekmių neapsieita.
R.V.: Japonija yra sudėtingoje seisminėje zonoje. Be to, dėl žemės drebėjimo nukentėjo viena seniausių, prieš 40 metų statyta ir arčiausiai epicentro esanti elektrinė. Naujesni atominiai reaktoriai per žemės drebėjimą tiesiog sustojo, kaip ir numatyta tokiais atvejais.
Šiuolaikinės technologijos yra tikrai saugios. Dabartinius ir senus reaktorius vaizdžiai galima palyginti su senais ir naujais automobiliais. Šiuolaikinėse branduolinėse technologijose numatyta itin daug įvairių apsaugos sistemų, netgi apsauga, pavyzdžiui, nuo lėktuvo kritimo.
VEIDAS: Kai geopolitinė padėtis neapibrėžta, ar Visagino atominės elektrinės gaminama elektros energija bus konkurencinga, ar bus jos pirkėjų? Juo labiau kad atomines elektrines stato Rusija, Baltarusija. Ar galima tikėtis, kad pradėjus gaminti elektros energiją VAE, elektra mūsų šalies gyventojams atpigs?
R.V.: Visų Europos valstybių elektros energijos kainos yra reguliuojamos valstybės. Reikia atskirti gamybos kainą nuo galutinės vartojimo kainos. Elektros gamybos kainą nustato rinkos sąlygos, o galutinę kainą vartotojams sudaro tiek rinkos, tiek reguliuojama kainos dalis. Jei projekto dalyviai matytų, kad VAE gaminsimos elektros energijos kaina nekonkurencinga, jie projekte tiesiog nedalyvautų. Abejonių galėtų kilti, jei vieni statytume elektrinę, nes būtų politinė valia, kad mums jos tikrai reikia.
Kita vertus, kodėl suomiai, būdami tik pusantro karto didesni už mus, stato atominį bloką po bloko? Jie turi geras elektros perdavimo jungtis, tad elektros pirkėjų nesunkiai randa.
VEIDAS: Kaip apskritai vertinate Lietuvos energetikos politiką? Pastaruoju metu kylantys politiniai nesutarimai su lenkais leidžia abejoti ir energetikos projektų sėkme. Ar tikite, kad išties bus įgyvendinti strateginiai energetinės nepriklausomybės nuo Rusijos projektai?
R.V.: Elektros jungties su lenkais projektas plėtojamas pagal planą. Iki 2016 m. laiko yra, nors kertiniai darbai atlikti. Naują liniją tiesti nėra paprasta, nes ji Lenkijoje driekiasi per parkus, valstybės saugomas teritorijas. Tačiau didelių bėdų nematau, su lenkų kolegomis dirbame iš tiesų konstruktyviai.
Ši Vyriausybė iškėlė tikrai ambicingus energetinės nepriklausomybės tikslus, tačiau matoma ir jų baigtis. Niekas neabejoja suskystintų dujų terminalo reikšme, tai galėtų sumažinti šildymo kainas. O elektros jungčių projektai leistų galų gale pasijusti visateisiais ES nariais.
Tai suprato ir senoji Europa, nes pagaliau sukurtas Baltijos energetikos rinkų integracijos planas, kurio esmė – nutiesti elektros ir dujų jungtis aplink Baltijos jūrą. Mūsų Vyriausybė laiku pradėjo šiuos projektus. Gal per mažai apie tai kalbame, nors, mano nuomone, svarbiau dirbti, o ne apie tai kalbėti.

BFL

Šį savaitgalį Nacionaliniame dramos teatre – Jono Vaitkaus inscenizuotas Henriko Ibseno „Visuomenės priešas“.

„Aš atradau, kad visi mūsų gyvybiniai dvasiniai šaltiniai užnuodyti, visas mūsų bendruomenės piliečių gyvenimas vystosi melu užnuodytoje dirvoje“, – skelbė „Visuomenės priešo“ pagrindinis veikėjas daktaras Tomas Stokmanas. H.Ibseno pjesė, beje, parašyta 1882 metais, o pirmąkart suvaidinta Osle 1883-iaisiais – beveik prieš šimtą trisdešimt metų.
Siužetas neįmantrus: perspektyvaus besivystančio kurorto (tarkim, šiandieninio Birštono arba Druskininkų) vietos gydytojas nustato, kad ligoniams rekomenduojamas gydomasis vanduo užkrėstas pavojingomis bakterijomis, į vandentiekį patenkančiomis iš pramonės užteršto slėnio. Skelbdamas tai jis naiviai įsivaizduoja darąs miesteliui gera, tačiau apšaukiamas jo priešu. Mat lėšų vandentiekiui pertvarkyti nėra, o sanatorijų uždarymas grėstų finansiniu žlugimu jų akcininkams ir pajamų netekimu miestelėnams. Į gydytojo langus pasipila akmenys, jis pats ir jo šeimos nariai tampa niekur nepageidaujami.
Ar daktaras Stokmanas J.Vaitkaus spektaklyje taps pasiaukojamo heroizmo pavyzdžiu? „Pirmiausia tai žmogus, bandantis suprasti save, aplinką, šeimą ir miesteliui vadovaujantį vyresnį brolį. Tai mąstanti asmenybė. Jis reiškia savo pažiūras negalvodamas, ar jos kam nors patinka, ar jis pats visais požiūriais teisus esant konkrečiai situacijai. Atvirumas yra jo privalumas. Bet nemanau, kad Stokmanas vien „baltas“ ir besąlygiškai pozityvus“, – dėsto režisierius.

Partijos – tai mėsmalės

„Visuomenės prieše“ apstu frazių, kurios gali skatinti žiūrovą prieštarauti. Tarkim, naminius pudelius daktaras ryžtingai iškelia virš kiemsargių argumentuodamas, kad pirmuosius daug lengviau mokyti įvairiausių cirko triukų. „Tarp žmonių-pudelių ir žmonių-kiemsargių yra didžiulis skirtumas“, – pabrėžia Stokmanas. Nors išlepinti pudeliai anaiptol nėra protingiausi savo rūšies atstovai, o benamiai šuneliai, kovodami dėl šanso išgyventi, pademonstruoja dar ne tokių gebėjimų…
Vis dėlto J.Vaitkus palaiko dramaturgą: „H.Ibsenas šunėką su pudeliu gretina pabrėždamas aplinkos ir auklėjimo svarbą. Juk tai, kad visi žmonės lygūs, – absurdas. Ir daktaras Stokmanas nebijo savo neišsiskiriančios kilmės. Jis mato, kiek daug tenka su savimi dirbti, kad taptum panašus į žmogų. Tam prireikia ištiso sąmoningo, valingo gyvenimo.“
„Pavojingiausias tiesos ir laisvės priešas – suvienytoji dauguma. Taip, prakeiktoji suvienytoji liberalioji dauguma!“ – šaukia daktaras. Ir priduria, kad dauguma niekuomet nebūna teisi, nes visame Žemės rutulyje kvailiai sudaro įspūdingą daugumą. Jų pusėje – jėga, o ne teisybė, kuri lieka mažumos stovykloje. Iš čia – garsusis klausimas, nuo stulpo privertęs pakraupti konservatorių Mantą Adomėną: „Argi teisinga, kad kvailieji vadovautų protingiesiems?“
„O kaipgi tuomet su ES puoselėjamom demokratijos vertybėm?“ – savo ruožtu teiraujuosi J.Vaitkaus. „Jūs įsivaizduojate, kad tai, kas yra dabar, – demokratija? – nustemba režisierius. – Juk matomoji valdžia tėra įrankis. Tikroji galia – visai kitur. Niekas jos nesuras ir neįvardys. Šitai galiai moralė, demokratija, laisvė, lygybė, brolybė neegzistuoja. O mes mielai žaidžiame partijų, vyriausybių ir rinkimų žaidimus, kurie tėra dailus makiažas. Jeigu už butelį alaus galima nupirkti žmogaus balsą…“
„Partija kaip mėsmalė sumala galvas į bendrą košę, ir išeina farširuotos galvos, įdarytos ir mėsa, ir koše, ir visokiom šlykštybėm“, – primenu H.Ibseno Stokmaną. „Argi ne taip? Partijos yra beveidžių, paklūstančių vienai nuostatai, perykla – tai akivaizdu. Daugiausiai prastų valdininkų ateina būtent iš partijų, nes tokie žmonės nėra moraliai stiprūs ir kaip specialistai nebūna patys geriausi. Tokie lenda per partijas, nes žino, kad taip gali gauti naudos. Užtat pas mus tiek daug partijų“, – pritaria H.Ibsenui J.Vaitkus.
„Reikia naikinti partijų vadeivas. Toks vadeiva – kaip ėdrus pilkas vilkas, kuriam per metus būtina praryti tam tikrą kiekį smulkių gyvuliukų, kad išliktų“, – dar labiau įsiaudrina daktaras Stokmanas. „Matot? Jau prieš šimtą trisdešimt metų tai buvo aktualu. O šiandien mums tebeaiškina, kad nėra kito kelio, ir vien partijos gali suteikti demokratinį valdymą, – šypteli režisierius. – Juk tūkstantmečių patirtis tvirtina: vogti yra blogai. Tai ne tik Dievo įsakymas, o pirmiausia bendruomeninio gyvenimo vertybė. Šios vertybės dabar dergiamos ir niekinamos, tyčiojamasi iš jų. Reikės jas iš mėšlo pakelti, apvalyti ir atsiprašyti. Kito kelio nėra. Neateis jokia nauja partija, ideologija ar plebėjų tautelė, kuri atneštų mums išsigelbėjimą, apsivalymą nuo kloakos. Patiems teks valytis.“
Ypač sočiai „Visuomenės prieše“ kliūva liberalams, kurie, anot H.Ibseno, šlaistosi būriais ir kala sau bei kitiems į galvas, kad jie – laisvai mąstantys žmonės. „Pigiausias būdas masėms, ypač jaunimui įsiteikti – tai užsidėti liberalizmo ir tariamos tolerancijos kaukę. Viskas galima, viskas leistina, jokių nekvestionuojamų vertybių, išskyrus asmeninės naudos vertybę, nebėra. Bet socialinė atskirtis ir kitokios nelygybės toliau didėja, ir jokia politinė jėga – nei pozicijoj, nei opozicijoj – niekas negali uždėti tam apynasrio“, – įspėja J.Vaitkus.

Teatras kaip skiepai

„Tai senas tradicinis melas, kad kultūra demoralizuoja. Ne – kvailinimas, vargas ir skurdas yra viso pagedimo priežastys“, – tvirtina daktaras Stokmanas. Bet mitas, kad iš kultūros atsklinda daug purvo, ir šiandien labai populiarus. „Teatras, kuris užsiima problemų analize, nemėgstamas. Jis kelia nepatogius klausimus, žadina protestus ir pats dažnai remiasi negatyvia medžiaga. Joks chirurgas glostinėdamas nepagydys: jis krapštosi ir žmogaus žarnyne, ir pūliniuose. Nuskausmina, pjausto ir pridegina. O iš mūsų, teatralų, tikisi ar net reikalauja, kad „olialia“ kvapius kompresėlius dėliotume. Bet pūlinius įmanoma šalinti tik drastiškomis priemonėmis. Mes irgi darome savotiškas skiepų injekcijas, tik ne kūnui. Norim, kad žmogus persirgtų ta liga, pakarščiuotų, pasijaudintų, nors gyvenime galbūt tokios situacijos dar nebuvo patyręs. Tačiau jo nervinės ląstelės įgaus imunitetą ir prireikus įveiks streso poveikį. O jeigu teatras nėra skiepai, tuomet jis yra beprasmiško triukšmo dauginimas“, – aiškina J.Vaitkus.
Tomą Stokmaną pjesės pabaigoje dramaturgas palieka gyvą, o tai nėra būdinga H.Ibsenui. Iš kur tokia malonė? „Neliktų žmogaus – neliktų ir problemos. Nepalikti Stokmano būtų tolygu užbraukti paskutinę pokyčių viltį. Galėtų, žinoma, būti ir toks finalas, nors nemanau, kad jis reikalingas. Žiūrovas optimistinę H.Ibseno siūlomą pabaigą, kai daktaras, surinkęs būrelį gatvės padaužų, pradeda juos mokyti kartu su iš mokyklos pašalintais savo sūnumis, galės laikyti herojaus sapnu ar haliucinacija. Taip tik pabrėžiama, kaip svarbu lavinti individualybes. Juk dabar daroma viskas, kad vaikas kuo mažiau būtų šeimoje: lankytų tą ar aną, bėgtų, lėktų. Šeimos vaikams nebeturi nei laiko, nei galimybių, pagaliau – noro. Taip prarandamos vertybės, o žmogus su vertybėmis nedalyvautų bendruomeninio cirko žaidime. Jo nenupirktum alaus buteliu, nesuviliotum cukraus gabaliuku“, – primena režisierius.
Ir galutinė daktaro Stokmano išvada: „Stipriausias žmogus pasaulyje – tas, kuris yra labiausiai vienišas.“ Iškart prisimeni tokias asmenybes, kaip Arvydas Šliogeris, Vytautas Radžvilas, Krescencijus Stoškus… „Bet asmenybių, kurios bando atsikovoti erdvę tikriems dalykams, yra labai nedaug. Gal tai organiška? Mūsų žmonių išsivystymo skirtumai apima mažiausiai dviejų šimtų metų amplitudę. Vieni tebegyvena baudžiavoje, kiti turi galimybę matyti gerokai daugiau, kitaip supranta žmogaus misiją. Amplitudė tokia didžiulė, kad rasti bendrą vardiklį tampa nebeįmanoma. O kaltos dėl to socialinė atskirtis bei švietimo ir religijos dalykų spragos“, – svarsto J.Vaitkus.
Tai mūsų visuomenei reikėtų palinkėti daugiau priešų? „Manau, taip. Reikia daugiau blaiviai mąstančių, atsakingų, suvokiančių savo pareigas, o ne gebančių jausti vien „kaifą“. Regis, Immanuelis Kantas yra išreiškęs mintį, kad ne geradarybė iš paslaugaus temperamento, bet geradarybė iš grynos pareigos yra morali. Kitaip sakant, žmogus, kuris jaučia malonumą sušelpdamas, užjausdamas, visiems padėdamas, nebūtinai yra doras. Dorai elgiasi tas, kuris iš prigimties godus, bet vis dėlto aukoja nuo savęs atplėšdamas, prisiversdamas, nes tai yra žmogaus tobulėjimas, jo posūkis į bendruomeninį gyvenimą“, – tvirtina J.Vaitkus.