Vaiva SAPETKAITĖ, Greta JANULYTĖ

„Kad sukurtume tinkamą aplinką, būtina glaudžiai susieti žmones ne tik su juos supančia aplinka, bet ir vienus su kitais. Apgalvotas ir argumentuotas urbanistinis dizainas turi tapti praturtinančia mūsų tapatybės dalimi“, – „TEDxVilnius“ konferencijoje sakė architektė, urbanistė ir socialinės srities mokslininkė Enriqueta Llabres-Valls, plėtojanti sąryšių urbanistikos idėjas. Šį reiškinį ji paaiškina paprastai: geras urbanistinis projektas privalo atsispirti nuo dviejų pagrindinių dalykų – įrodymais paremtų duomenų ir vertybių.

„Kol kas miestai daugiausia projektuojami atsižvelgiant į privačius interesus, – aiškina E.Llabres-Valls. – Mums reikia išmokyti ateities kartas kurti dizainą, ne tik išnaudojant visas technologijų galimybes, bet ir leidžiant nuspręsti patiems žmonėms, išklausyti juos bei kurti humaniškai, su atjauta.“

Pranešėja pateikia pavyzdį, kai jaunuolių bendruomenė Dubline siekė įrengti riedlenčių aikštelę, bet tam priešinosi dalis vietinių gyventojų, norėjusių išsaugoti žaliąją erdvę. Urbanistikos architektai siekė šią konfrontaciją išnaudoti kuo pozityvesniems aplinkos pokyčiams pasiekti. Jie sukūrė terpę dialogui, idėjų dalijimuisi ir suteikė technologines virtualios realybės dizaino kūrimo galimybes.

To rezultatas – įrengtas riedlenčių parkas ir palikta žalioji erdvė. Visų interesams suderinti užteko perkurti reljefą ir apsėti jį žole (tai, beje, pasitarnavo ir kaip natūrali apsauga nuo triukšmo).

Menas – didžiulė emocinė galia

Ernestas Zacharevičius, pasaulyje geriau žinomas kaip Ernest Zacharevic, o mums – kaip grafičio ant „Lietuvos“ kino teatro sienos autorius, savo pranešime kalbėjo apie globalaus meno poveikį. „Mano kūryboje – kiekvienos dienos gyvenimas, žmonės, kuriuos nuolat sutinku, ir jų patirtys“, – teigia lietuvių kilmės gatvės menininkas.

Autoriui vertingi tokie gatvės meno kūriniai, kurie sukelia diskusijas visuomenėje ir gliaudo temas nuo egzistencinių klausimų iki to, kas legalu, o kas ne. Keliaudamas po Pietryčių Aziją E.Zacharevičius išsikėlė dar didesnius tikslus – meno kalba kalbėti su visu pasauliu, savo menu padėti jį keisti į gerąją pusę.

„Indonezijoje žmonės buvo labai atviri ir draugiški, čia dirbau prie daugybės projektų, – pasakoja menininkas. – Tačiau nuvykęs į Malaiziją norėjau parodyti, kaip menas gali veikti emociškai. Supratau, koks jis galingas. Tai – ne tik spalvotas paveikslėlis, mano veiksmai gali paskatinti kitų žmonių elgesį.“

Pasak E.Zacharevičiaus, iki šiol svarbiausias jo įgyvendintas projektas – „Splash and Burn“ (liet. „Kirtimas ir deginimas“), nukreiptas prieš miškų deginimą Malaizijos salose palmių aliejaus industrijos naudai. „Palmių aliejus – plačiai naudojamas produktas Europos Sąjungoje, deja, žmonės nesigilina, kokią didžiulę žalą tai daro gamtai“, – apgailestauja menininkas.

Pasak jo, laikas suprasti, kad esame ne tik savo šalies, bet ir viso pasaulio piliečiai, o mūsų veiksmai gali turėti įtakos vietovėms už daugybės tūkstančių kilometrų. „Menininkai turi galimybę parodyti tai, ko paprastai vieša akis nepamato. Jie užmezga globalų pokalbį su pasauliu ir skatina būti sąmoningus“, – pabrėžia E.Zacharevičius.

Meno inovacijos – apsauga nuo ateities klaidų

Kitas konferencijos pranešėjas menininkas ir technologas Andrew McWilliamsas iš Didžiosios Britanijos žvelgia dar plačiau. Jis įsitikinęs, kad derinant technologijas ir meną galima iš anksto ištirti ateitį, nuspėti laukiančius iššūkius ir rasti būdų, kaip su tuo susitvarkyti.

A.McWilliamsas priklauso inovatyvių kūrėjų bendruomenei „ThoughtWorks“, kurios atstovai dirba būtent su tokiais projektais. „Pirmasis duetas, su kuriuo teko dirbti, buvo Neilas Harbissonas ir Moon Ribas iš Kiborgų fondo. Jų darbas nukreiptas į transhumanizmą – žmogaus gebėjimų praturtinimą pasitelkiant technologijas. Tai yra sritis, judanti tarp šuolių ir apribojimų, kai technologija sumažinama iki minimalaus mastelio ir tampa kilnojama“, – sako jis.

N.Harbissonas yra garsus avangardo menininkas, žinomas kaip pirmasis pasaulio kiborgas. Jo galvoje chirurgiškai įmontuota tam tikra antena, padedanti suvokti spalvas (pagal jų dažnį) kaip garsą. Tuo metu šokėja ir choreografė M.Ribas per implantą rankoje gali realiu laiku justi seisminius žemės virpesius, t.y. žemės drebėjimus, ir atliepti, įterpti tai į savo pasirodymus.

Natūralu, kad tokie neįprasti dalykai kelia daug įvairių moralės bei etikos klausimų ir nuogąstavimų. Pasak A.McWilliamso, tai puikus dalykas. Šitaip menas kviečia pradėti dialogą ir analizę, o kadangi tai nėra plačiai įgyvendinta, sudėtingos dilemos tampa lengviau suprantamos ir suvaldomos.

Inovatorius įsitikinęs, kad dėl sparčios technologijų pažangos žmonija netrukus susidurs su daugybe svarbių klausimų. Į tai būtina pažvelgti atsakingai ir suprasti, kokių pasekmių tai gali turėti mūsų kasdieniam gyvenimui, savęs suvokimui ir kaip į tai turėtų atsiliepti valstybės institucijos. Nesvarbu, ar tai būtų technologinis žmogaus savybių tobulinimas, ar dirbtinis intelektas, ar DNR atsekimas.

A. Siliūno nuotr.

Vyno dienos. Vyno kultūra Lietuvoje turi tradiciją ir sutelkia vis daugiau skanautojų. Tempo nemažina ir Lietuvos vyno gamintojai.

Lietuvoje kol kas negausu vyndarių, gaminančių ir pardavinėjančių vyną pagal licencijas. Šiuo metu tokių yra tik penki ir dar keletas to siekia. O pačioje Lietuvos vyndarių asociacijoje – apie šimtą narių.

„Lietuviškas vynas dažnai sudomina užsieniečius, kurie mielai jo nusiperka dovanoms ir lauktuvėms“, – sako someljė mokyklos vadovė Agnė Dirgėlienė, gegužės paskutinėmis dienomis vykusios parodos „Vyno dienos“ pagrindinė organizatorė, prisidėjusi prie visų vienuolikos vyno parodų organizavimo.

Kai kalbama apie lietuvių gaminamą vyną, nuolat minimas Gintaro Sino (Sinkaus) uogų ir vaisių vynas. Ypatinga rūšis – obuolių ledo vynas, kuris dar gaminamas tik Kanadoje.

Manau, kad tą lietuviško „vaisiuko“ įspūdį reikės dar ne vienus metus mušti žmonėms iš galvų.

„Išgirdau, kad toks vynas gaminamas Kanadoje, bet jo nė nepavyko parsisiųsti paragauti. Manasis daromas gana originaliai. Jei įsigilini į procesus, analizuoji, ką darai, po kelių kartų pavyksta. Man irgi buvo panašiai: keli kartai buvo nesėkmingi, o paskui gavome rezultatą. Vis dėlto nesakyčiau, kad dabartinis skonis yra galutinis, gal dar ir po kokių dešimties metų mano sūnus bandys jį tobulinti“, – patirtimi dalijasi G.Sinas.

Dėl ilgesnio tokio vyno žaliavos paruošimo gamyba užtrunka ilgokai. Skonis priklauso nuo daugybės šalutinių poveikių. „Tuo primena mažą vaiką ar per gražią žmoną“, – juokiasi G.Sinas.

Vyndarys savo aistra užkrėtė ir šeimą, kuri prireikus mielai prisideda prie šio užsiėmimo. Jis vyno gamybą taip ir vadina – tiesiog pomėgiu. Esą iki verslo, iš kurio būtų galima normaliai gyventi, dar neprieita.

G.Sinas, stovintis lietuviško vyno gamybos avangarde, turi ir „tikrą“ darbą – gamina statybų pramonei reikalingas medžiagas. Tačiau jo vynų pardavimas vis didėja, ieškoma būdų, kaip padidinti rinką. Vienas naujesnių vyninės pasiekimų – didėjantis pardavimas neapmuitintų prekių parduotuvėse oro uostuose, taip pat vis labiau prisijaukinamos vyno parduotuvės.

Vyno iš uogų ir vaisių gamintojams Lietuvoje nėra lengva, tenka kovoti su skeptišku požiūriu ar net neslepiamu požiūriu iš aukšto – esą koks gi vynas ne iš vynuogių.„Manau, kad tą lietuviško „vaisiuko“ įspūdį reikės dar ne vienus metus mušti žmonėms iš galvų“, – greitos sėkmės nesitiki G.Sinas.

Kadangi Lietuvoje visi bijo vienas kitam pasakyti blogų dalykų, visiems atrodė, kad gamina gerą, visiems patinkantį gėrimą.

Skeptišką tautiečių požiūrį į lietuvišką vyną pastebi ir daugybę metų šalies vyndarių veiklą sekantis Lietuvos someljė asociacijos (LSA) vadovas Arūnas Starkus. Jo nuomone, rinka lietuviškam vynui dar nėra pribrendusi – dažnas vyną mėgstantis lietuvis apie tokį apskritai nė nežino. Galima laukti, kad pasiūla netrukus gerokai išaugs, bet paklausa dar nebus suformuota. Pats ekspertas lietuviško vyno gamybą vertina palankiai, tačiau neketina jam daryti jokių nuolaidų vien dėl kilmės.

A.Starkus pasakoja, kad anksčiau žmonės vyną gamindavosi namie, per daug nesukdami galvos dėl kokybės, dažnai patys neragavę normalaus vyno. „Kaip darė pienių vyną nusižiūrėję jo receptą knygoje, taip ir darė. Kadangi Lietuvoje visi bijo vienas kitam pasakyti blogų dalykų, visiems atrodė, kad gamina gerą, visiems patinkantį gėrimą“, – dėsto vyno specialistas.

Padėtis ėmė keistis, kai bene prieš devynerius metus mūsų vyndariai ėmė burtis į bendruomenę ir galiausiai buvo įkurta Lietuvos vyndarių asociacija. Tai paskatino greitą akiračio plėtimąsi. Greitai pamatyta, kad, pavyzdžiui, populiarųjį pienių vyną vieni pagamina tragiško skonio, kitiems pavyksta geriau, ir pradėta sparčiai mokytis. Šiais metais vyno čempionatui iš Lietuvos pateikti 44 vynai, ir gal tik kokie penki buvo su „ydomis“. Tai yra tam tikras kokybės indikatorius, nes anksčiau prasto vyno būdavo daugiau. „Taigi po kurio laiko jau ėmė atrodyti, kad juos ne visus reikia išpilti“, – sako A.Starkus.

Jei geriu vyšnių vyną, noriu aiškiai jausti vyšnias, nes tiesiog taip turi būti.

Mūsų vyndariams netrūksta iššūkių ir nepalankių aplinkybių. Nepakeisime to, kad Lietuva yra vėsaus klimato šalis ir dėl to visose uogose, vaisiuose esama labai daug rūgšties. Tai didelė problema. Rūgštis niekur nedingsta, jos nepavyksta ištraukti, vadinasi, gauname tarsi rūgščias sultis, kuriose yra šiek tiek cukraus. Kai jos susifermentuoja, rūgštis ima dominuoti. Deja, daugelis mūsų vyndarių nesugeba to suvaldyti.

„Balanso radimas ir skonio aiškumas šiuo metu yra svarbiausia. Jei geriu vyšnių vyną, noriu aiškiai jausti vyšnias, nes tiesiog taip turi būti“, – pabrėžia LSA vadovas.

Aišku, kartais vyndarių išradingumas būna keistokas, tarkime, jie imasi daryti vyną iš įvairių daržovių, nors jose beveik nėra cukraus. Tai reiškia, kad turėdamas tokią žaliavą cukraus turėsi pats pridėti ir galiausiai gausi kažkokį neaiškų produktą.

Panašiai yra ir su pienių vynu – dažniausiai pagal receptą į jį dedama ir apelsinų, ir razinų, todėl rezultatas taip pat būna keistokas. „Pienės praktiškai neturi skonio, neturi rūgšties – visko reikia įdėti“, – aiškina A.Starkus.

Apskritai, jei kalbame apie vyno rinką ir vyno kultūros plėtotę, vynas užsiima vis stipresnes pozicijas. Žinoma, Lietuvoje vynas pagal suvartojimą nusileidžia alui ir stipriesiems gėrimams, tačiau tai būdinga net stiprioms rinkoms.

„Kai prieš keletą metų JAV buvo paskelbta, kad vynas pagal suvartojimą pralenkė alų, visi labai nustebo, bet mums patiems dar toli iki to“, – pateikia pavyzdį vyno ekspertė, „Vyno klubo“ įkūrėja Rasa Starkuvienė.

Kas Lietuvoje yra ištikimiausi vyno mėgėjai? Pasak A.Dirgėlienės,” Vyno dienų“ tipinis lankytojas yra nuo 28-erių iki maždaug 52-ejų metų amžiaus, turintis aukštąjį išsilavinimą, reiklus savo gyvenimo kokybei.

Kalbinti pašnekovai pabrėžia, kad vartotojas Lietuvoje taip pat tampa brandesnis, naujausios tendencijos, mados mus pasiekia gana greitai ir sulaukia susidomėjimo.

Vynu visur domisi tik tam tikra visuomenės dalis, o daugybė žmonių jį geria tiesiog žiūrėdami į tai, ar jis baltas, ar raudonas ir kiek kainuoja butelis.

„Per šį laiką, kai imtos rengti „Vyno dienos“, įvyko daug pokyčių. Iš pradžių teko žmonėms aiškinti, kad tai nėra paprastas alkoholio išgėrimas, kad koncentruojamasi į gilesnį vyno kultūros pažinimą, – prisimena A.Dirgėlienė ir prideda, kad besidominčiųjų vynu nuolatos gausėja. – Statistiškai kiekvienoje vyno parodoje lankytojų padaugėja maždaug ketvirtadaliu, pernai jų buvo apie 3,5 tūkst.“

„Lietuvoje, pavyzdžiui, apie Prancūziją dažnai manoma, kad ten visi – gurmanai. Tai nėra tiesa. Vynu visur domisi tik tam tikra visuomenės dalis, o daugybė žmonių jį geria tiesiog žiūrėdami į tai, ar jis baltas, ar raudonas ir kiek kainuoja butelis“, – savęs nenuvertinti pataria R.Starkuvienė.

Be to, ji pabrėžia, kad lietuviai yra smalsūs ir pakankamai išsilavinę vyno vartotojai.„Šioje parodoje dalyvaujantys užsienio vyndariai prieš važiuodami į Lietuvą nežino, ko tikėtis. Galbūt mano, kad esame panašūs į slavus ir tiesiog prisigersime (tiesą sakant, mus pačioje pradžioje tai taip pat baugino). Vis dėlto mūsų žmonės fantastiški ir stebina visus vyndarius, kad labai daug klausinėja, viskuo domisi – panašiai kaip profesionaliose vyno parodose, skirtose tik vyno profesionalams. Paskui kartais net ir nuvažiuoja pas tuos vyndarius“, – sako vyno žinovė.

Būtent tokios vyno parodos, atsidariusios someljė mokyklos, leidžiami leidiniai apie vyną ir maisto kultūrą prisidėjo prie spartesnio lietuvių išprusimo, kai vynui apibūdinti atsirado daugiau sąvokų nei „baltas“ ir „raudonas“, „saldus“ ir „rūgštus“.

Didelį postūmį šiai kultūrai plėtotis suteikė per pastaruosius dvejus trejus metus įsikūrę daug naujų restoranų, skiriančių kur kas didesnį dėmesį vynui ir nebijančių eksperimentuoti – į valgiaraštį įtraukti ir klientams neįprastų lietuvių vyndarių gėrimų. R.Starkuvienės teigimu, vyno importo į Lietuvą pasiūla irgi įdomesnė, įvairesnė nei į kitas Baltijos šalis.

Nors tokios kelionės nuo Toskanos regiono iki Jordanijos kainuoja nemažai (kaina svyruoja nuo 600 iki beveik 3 tūkst. eurų), tačiau klientų dėmesio sulaukia.

Prieš dešimtmetį žmonės buvo pamėgę vyną iš kokios nors vienos šalies, o dabar norima kuo labiau eksperimentuoti ir sąmoningai ieškoma nežinomų skonių bei kvapų. Aišku, tradiciškai Lietuvos rinkoje karaliauja vynas iš Prancūzijos, Italijos ir Ispanijos, taip pat išpopuliarėjo Čilės ir Argentinos vynas.

Vienintelio Lietuvoje vyno keliones ir kruizus rengiančio kelionių organizatoriaus „Boutique Travel“ direktorė Aja Rutkauskaitė patvirtina, kad lietuvių noras kuo daugiau sužinoti apie vyną – ne išgalvotas dalykas. Nors tokios kelionės nuo Toskanos regiono iki Jordanijos kainuoja nemažai (kaina svyruoja nuo 600 iki beveik 3 tūkst. eurų), tačiau klientų dėmesio sulaukia.

„Tai nėra masinis produktas, jis vis dėlto skirtas didesnes pajamas gaunantiems žmonėms. Matome, jog kiekvienais metais tokių kelionių populiarumas didėja, nors anksčiau žmonės apskritai nesuprato, kad galima tokias rengti, na, o šį sezoną turime parengę net šešiolika vyno kelių“, – pasakoja A.Rutkauskaitė.

Vaiva Sapetkaitė

Straipsnis pirmą kartą publikuotas savaitraštyje “Veidas” 2015 m. birželio mėnesį

Scanpix

„Deimantai yra geriausi merginos draugai“, – kažkada dainavo garsioji amerikiečių blondinė Marilyn Monroe, rankose maigydama daug blizgių akmenukų. Brangieji akmenys talentingų juvelyrų sukurtuose papuošaluose, prašmatnūs garsių mados namų kostiumai ir technologiniai  stebuklai, populiariai vadinami laikrodžiais, kainuojantys daugiau nei naujas automobilis. Kiek prabangos prekių ateina ir lieka Lietuvoje?

Vaiva SAPETKAITĖ

Laikrodis – statuso rodiklis

Geras laikrodis – vienas svarbiausių aukšto statuso vyro aksesuarų. Net dabar, kai tikslų laiką galima pamatyti ant kiekvieno kampo, rankiniai laikrodžiai neužleidžia pozicijų. „Chronos“ salono ekspertas Vidas Jankauskas sako, kad žmogaus ranką turėtų puošti jo vieno mėnesio pajamas atitinkantis laikrodis: „Bet Lietuvoje šios taisyklės nesilaikoma.“

Dažnas lietuvis apskritai apie tai mažai ką išmano, todėl painiojasi, kas prabangu ir solidu, o kas priskirtina tik vidutinės klasės laikrodžių gamintojams. Taigi, nebūtinai tai, kas pagal lietuvio suvokimą atrodo brangu, iš tiesų yra prabangu.

Lietuvoje prie prabangių, prestižo kategorijai priklausančių laikrodžių prekės ženklų priskiriami „Frederique Constant“, „Maurice Lacroix“, „Longines“ ar „Raymond Weil“ laikrodžiai. JAV ir Vakarų Europoje jie nebūtų laikomi prabangiais. Pasaulyje labiausiai vertinamų laikrodžių, tokių kaip „Rolex“, „Patek Philippe“ ar „Vacheron Constantin“, Lietuvoje įsigyti sudėtinga. Per mažai vartotojų, kuriems tai įkandama.

„Rolex“ laikrodis gali kainuoti tiek, kad ir mūsų milijonieriai vargiai įpirktų“, – kerta tiesiai porą dešimtmečių šioje rinkoje besisukantis V.Jankauskas.

„Baltic Diamonds“, kuri specializuojasi deimantais puoštos prabangios juvelyrikos ir  prabangių laikrodžių prekyboje, generalinis direktorius Tomas Grumadas papildo, kad „Rolex“ kainos, jei tai išskirtinis ar vienetinis modelis, gali siekti ir 100 000, ir 200 000 eurų. T.Grumado teigimu, lietuviai nelinkę taip išlaidauti, todėl laikrodžiui net turtuolis išleidžia maždaug apie 5000 eurų.

Dažnai laikrodžių gamintojai gamina skirtingus gaminius, iš kurių dalis gali būti brangūs ir praštmatnūs. Jei įmanoma rinktis, geriau pigesnis „Rolex“ nei ištaigingesnis „Frederique Constant“.

Tradiciškai labiausiai vertinami šveicarų gamintojai, tačiau, be gamintojo reputacijos, kainas  lemia ir gamybai bei puošybai naudojamos medžiagos bei tai, ar naudojamas originalus gamintojo sukurtas mechanizmas.

Pagrindinė kokybiškų laikrodžių gamybai naudojama medžiaga yra plienas, tačiau skiriasi jo kategorijos. Pigesnių laikrodžių gamintojai taupo, todėl pagrindine  medžiaga pasirenka vario mišinį, kurį chromuoja. Po kelerių metų išlįs pagrindas, be to, rizikuojama, kad nekokybiškas gaminys sukels alergiją. Kainą veiks ir auksavimas. Vyrauja vakuuminis, atsparus korozijai ir nesukeliantis alergijos arba gamyba iš aukso. Šveicarijos gamintojai renkasi 750 prabos auksą.

Estetika + praktiškumas

Juvelyrės Dalios Varnaitės kuriamuose auksiniuose ir sidarbriniuose papuošaluose yra rubinų, deimantų, briliantų, smaragdų ir kitų ne brangiųjų akmenų. Vis dėlto ji įsitikinusi, kad kūrinio vertę labiausiai kelia ne tai, o juvelyro darbas: „Žinau, kad kuriu prekę, priskiriamą prie pačių nereikalingiausių. Jei užeina krizė, tai jaučiasi. Tada niekas nepuola pirkti brangių papuošalų.“

Prabangūs papuošalai lietuviams yra kur kas pigesni nei Vakarų europiečiams ar amerikiečiams. T.Grumadas atkreipia dėmesį, kad Amerikoje itin populiaru pirkti sužadėtuvių žiedus, papuoštus vieno karato deimantu, sveriančiu penktadalį gramo, o Lietuvoje populiariausias – 0,305 karato.

Žiedas su vieno karato deimantu, priklausomai nuo jo švarumo, spalvos, apdirbimo ir kitų charakteristikų, gali kainuoti nuo 5000 iki 10 000 eurų. 0,305 karato žiedų kainos prasideda nuo 1000 eurų.

Nors deimantai nėra geriausi lietuvių merginų draugai, tačiau jie mums tikrai artimesni negu lietuviams vyrams. Tarp populiariausių prekių su deimantais yra sužadėtuvių žiedai, kuriuos šie perka savo išrinktosioms, arba kiti moterims dovanojami dirbiniai. Vyrai patys puoštis nemėgsta, nors kitose šalyse jie labai mėgsta žiedus, deimantines apyrankes ir kitus aksesuarus.

Ta pati logika, kaip ir papuošalams, taikoma ir meno kūriniams. Nusipirkus jauno kūrėjo darbą, vėliau jam išpopuliarėjus, paveikslo ar skulptūros kaina gali padidėti net kelis ar keliasdešimt kartų. Investicijos į prabangą gali atsipirkti su kaupu.

Prabangūs daiktai gali būti ne tik investicija, bet ir puikus būdas pralaužti ledus ar sustiprinti verslo partnerių ryšius. Nors tokia praktika dažna užsienyje, Lietuvoje tai nepopuliaru. Vladislovas Bobinas, vadovaujantis dar 1993 m. įkurtai su verslo dovanomis ir reklama dirbančiai įmonei „Echo Stamp“ STAMPLINE, sako, kad prabangios verslo dovanos mažai perkamos. Apie 99 proc. bendrovės pajamų sudaro gaminių su įmonių logotipais gamyba. Įmonės taupo – norima daikto už tris eurus, bet tokio, kad atrodytų kaip už 30 eurų.

Gera išvaizda – geram įspūdžiui

Svarbūs ne tik drabužiai ar batai, bet ir aksesuarai. Geriausia, kai tai gaminama iš natūralių medžiagų. Pavyzdžiui, kostiumai yra tuo geresni, kuo medžiagoje mažiau poliesterio. Marškiniai irgi turėtų būti iš natūralios medžiagos. Puikiai tinka medvilninis poplinas, į kurio siūlus pridedama šiek tiek šilko ir jis suteikia gražų atspindį. Prabangos įspūdį visada sustiprins sąsagos. Jas reikėtų naudoti tik su marškiniais, turinčiais vadinamąjį prancūzišką rankogalį (per pusę sulenktą krakmolytą rankogalį, į kurį jos ir segamos).

Sąsagų kainos svyruoja nuo dešimčių iki šimtų eurų. Tai priklauso nuo metalo, inkrustuotų akmenų, taip pat prireikus juvelyro darbo ar pasirinkus garsių mados namų, turinčių juvelyrinę liniją, produkciją. Populiarus plienas, dengtas rodžiu, tačiau būna dengti ir oniksu ar perlamutru. Norint daugiau puošnumo, nešiojamos ir sidabrinės ar auksinės sąsagos. Tokiam pirkiniui gali prireikti ne vieno šimto eurų.

Elektroninį verslą „Sąsagos Jai ir Jam“ turinti Jolita Rutėnaitė pastebi, kad paauksuotos, auksinės ar sąsagos su inkrustuotais akmenimis lietuvių perkamos retai: „Daug kas sąsagas įsisega tik kartą gyvenime per savo vestuves.“ Ji priduria, kad, nors tradiciškai sąsagas dažniau nešioja vyrai, jos vis labiau populiarėja ir tarp moterų.

Kitas neatskiriamas solidaus žmogaus atributas – kaklaraištis. Čia madas diktuoja italai, prancūzai ir britai. Kaklaraiščio prabangą lemia jo medžiagos sudėtis, kirpimas ir tai, ar jis turi vadinamąjį slenkantį siūlą. Geriausia, jei jis šilkinis, bet yra ir kitų tinkamų medžiagų. Pavyzdžiui, žiemą, ypač Anglijoje, mėgstami per pusę maišyti šilko ir vilnos arba tik vilnos kaklaraiščiai.

Jei vilna gerai išdirbta, toks kaklaraištis taip pat gali būti laikomas prabangiu. Žiemą taip pat mėgstamas kašmyras.

Kaklaraištis turėtų būti iš trijų dalių, kad gražiai apgultų kaklą, be to, abi jo pusės turėtų būti pasiūtos iš tos pačios medžiagos. Taip pat svarbus slankiojantis siūlas: paprastai gerų kaklaraiščių galinės pusės pamušalas būna susiūtas ranka ir plonajame gale palikta nedidelė kilputė.

Ji reikalinga tam, kad, kai užrišamas ar atrišamas kaklaraištis, neplyštų siūlės. Prabangus kaklaraištis yra tas, kuris siūtas kelių sluoksnių. Imamas vienas šilko gabalas, kuris sulankstomas kaip origamis: pažiūrėjus į galinę kaklaraiščio pusę, matomos ne dvi susiūtos pusės, o  išsiskleidžiantys sluoksniai.

Kuo daugiau sluoksnių, tuo geriau. Yra 6, 9 ir 11 sluoksnių kaklaraiščių. Pagal tai skiriasi ir jų kaina: 6 sluoksnių kaklaraištis kainuoja iki 100 eurų, o 11 sluoksnių – 140–150 eurų. Atkreiptinas dėmesys ir į kaklaraiščio plotį. Dabar vyrauja klasikinis variantas – 8,5 cm pločio kaklaraiščiai (anksčiau mėgti platūs – maždaug 11 centimetrų).

Aukštesnio statuso žmonės rinksis klasikinį variantą. Kai kuriose šalyse kuo plonesnis kaklaraištis, tuo einamos žemesnės pareigos. Kaklaraiščiai dažnai puošiami segtukais. Dažniausiai jie gaminami iš plieno, kuris dengiamas rodžiu, bet mėgstami ir prabangesni sidabriniai ar auksiniai. Įprastas segtukas kainuoja 40–50 eurų, sidabrinis – 140–150 eurų, auksinių kaina prasidės nuo 350 eurų.

Norintiems labiau akį traukiančio aksesuaro galima rekomenduoti peteliškes arba kaklaskares. Peteliškės gali būti jau paruoštos arba rišamos. Kur kas prabangesne laikoma rišama. Šilkinę peteliškę galima įsigyti už 40–50 eurų. Tarp jaunimo populiarėja kaklaskarės. Jos surišamos po kaklu, o galai sukišami po marškiniais. Formaliems susitikimams kaklaskarės geriau nesirinkti.

Žaviai atrodo kišeninės nosinaitės – fantazijos. Jų kainos prasideda nuo 20–30 eurų. Verta pirkti fantaziją iš kelių dalių: pasukus vienu šonu, matyti viena spalva, kitu – kita.

Vynas už 100 000 eurų?

Prabanga ir gurmaniškumas – tos pačios monetos pusės. Lietuvos someljė asociacijos prezidentas Arūnas Starkus pasakoja, kad, daugelio nuomone, prabangus vynas nuo 15–20 eurų (lietuvis tam vidutiniškai išleidžia 5 eurus), tačiau skonio nuotykio ribos kur kas platesnės. Brangiausių vynų kaina gali siekti ir 100 000 eurų už butelį. Žinoma, tokio lygio vyno į Lietuvą patenka vos vienas kitas butelis. Kad vynas apskritai atsidurtų tokioje kainų kategorijoje, jam neužtenka būti tobulo skonio ar aromato, jis taip pat turi būti senas ir labai retas.

Jei vynas rinkoje pasirodė neseniai, už brangiausio jauno vyno butelį teks sumokėti apie 4000 eurų. Tiesa, tokio vyno irgi labai nedaug. Lietuvoje prabangaus vyno sinonimas yra „Château Petrus“, apie kurį visi žino, bet beveik niekas neragavo. „Kone galiu vardais išvardyti, kas Lietuvoje jį geria. „Château Petrus“ butelis kainuoja nuo 1000 iki 10 000 ar daugiau eurų“, – tik nedaugeliui prieinamą vyną pamini A.Starkus.

Vyno kainos į debesis gali šauti per aukcionus. „Vienu metu aukcionuose kainos kilo neprotingai, nes juose pradėjo aktyviai dalyvauti kinai, tailandiečiai, o dar anksčiau rusai, nekreipę dėmesio į kainą, – aiškina jis. – Už vyną permoka ne žinovai, o emocijų pagauti naujokai. Pirmieji žino, kiek rinkoje yra geriausio vyno ar šampano. Jei iš 6 butelių pasirodo vienas, vis tiek dar likę kiti 5.“

Norintieji pasimėgauti brangiausiomis vakarienėmis Lietuvoje, turėtų sekti, kada „Vyno klubas“ paskelbs apie vieną kartą per metus vykstančias „Grand Cru“. Šiemet bilietas kainavo apie 350 eurų. Tokios vakarienės esmė – proga paragauti brangių vynų, kokių pats tikriausiai nesiryžtum pirkti. Vynui brangumu ir mėgėjų skaičiumi nenusileidžia ir kiti gėrimai – šampanas, konjakas ar brendis.

"Shutterstock" nuotr.

Karjera. Kai paraiškų dėl darbo tokia daugybė, darbdaviams kyla vis sudėtingesnių iššūkių atsirenkant tinkamus darbuotojus.

Sklandus gyvenimo aprašymas (CV) – pirmas žingsnis siekiant savo svajonių darbo. Vis dėlto stebint darbo rinką galima aiškiai pasakyti, kad įsidarbinimo žaidimo taisyklės sudėtingėja. CV nebeužtenka pripildyti savigyros – viską reikia mokėti pateikti taip, kad įtiktum atitinkamoms kandidatų gyvenimo aprašymus vertinančioms kompiuterio programoms.

Per 70 proc. cirkuliuojančių gyvenimo aprašymų apskritai nebūna darbdavių ar jų atstovų skaitomos.

Statistika rodo, kad JAV per 70 proc. cirkuliuojančių gyvenimo aprašymų apskritai nebūna darbdavių ar jų atstovų skaitomos, o patenka į vadinamąsias kandidatų vertinimo sistemas (angl. „applicantt tracking system“ arba „automated resume screening system“). Tik įveikęs šį išbandymą kandidatas gali tikėtis, kad jo CV perskaitys žmogaus akys, ir galbūt tai lems kvietimą į pokalbį dėl darbo.

Beje, žmogiškųjų išteklių konsultacinės firmos „Development Dimensions International“ organizacijų apklausa parodė, kad beveik pusė jų ketina padidinti tokio tipo programų naudojimą įdarbinimo procese.

Kaip veikia tos paslaptingosios programos, kurių algoritmuose atsiduria norinčiojo įsidarbinti likimas? Reikia paminėti, kad jų yra įvairiausių, tačiau pačios paprasčiausios bando „išskaičiuoti“ kandidato tinkamumą tam tikroms pareigoms. Yra ir sudėtingesnių, kurios ir toliau sparčiai tobulėja. Pavyzdžiui, jos kartu tikrina, ar kandidato nurodyti laiko tarpai tarp skirtingų darbų ar nedarbo laikotarpių nekelia įtarimų, kai kurios jų taip pat įvertina prieinamus bankinius įrašus, finansines ataskaitas ar įsiskolinimus bei kitokius pareigybei aktualius rodiklius. Dalis jų spręsdamos apie kandidatą pasitelkia kalbos analizės mechanizmus ar netgi jau ima naudoti dirbtinio intelekto įrankius.

Beje, kai kurios programos (pavyzdžiui, „Reppify“) į vertinimą įtraukia ir socialinių tinklų informaciją, tad reikėtų pasirūpinti, kad duomenys „LinkedIn“, „Facebook“ ar „Twitter“ tinkle neprieštarautų tam, kas yra įrašyta gyvenimo aprašyme.

Įgūdžių, patirties pritaikymas konkrečiai pareigybei taps esminiu dalyku.

Plačiausiai naudojamos paprasčiausios programos veikia taip: pateikto gyvenimo aprašymo tekstas skaldomas dalimis ir ieškoma tam tikrų raktažodžių, leidžiančių tolesnę labiau struktūruotą analizę ir vertinimą. Tarkime, išskiriama informacija dėl kandidato išsilavinimo, ankstesnės darbo patirties, turimų įgūdžių ar net atlyginimo, kurio tikimasi. Tokia „išpjaustyta“ informacija nueina į įmonių ar atrankos agentūrų duomenų bazes, kur samdantieji, įvedę tam tikrus reikalavimus, pavyzdžiui, „Vilniaus universitetas“, „vadybininkas“ ir „lyderystės įgūdžiai“, gaus tai atitinkančius (tiksliau, šitai į savo CV įrašiusius) ieškančiuosius darbo.

Tai reiškia, kad „nebeprasisuks“ tie, kurie su vienu gyvenimo aprašymu bandys kandidatuoti į skirtingas darbo vietas. Įgūdžių, patirties pritaikymas konkrečiai pareigybei taps esminiu dalyku. Be šito CV bus atmestas dar kandidatų vertinimo sistemų.

Žinoma, tai veikiausiai ne vieną paskatins prikaišioti kuo daugiau raktažodžių, kurių potencialiai galėtų pageidauti darbdaviai, ir taip padidinti savo šansus būti pakviestam į darbo pokalbį. Taip, tai gali padėti su paprastomis tokio tipo programomis, tačiau juk yra ir rafinuotesnių. Juolab kad jei visi darys tą patį, tai turės mažai naudos. Kad būtų aiškiau, visa tai galima palyginti su „Google“ paieškos sistema. Tik čia naršomas ne visas internetas, o norinčiųjų įsidarbinti informacija. Taigi, kaip ir „Google“, čia daugiau sėkmės gali tikėtis tie, kurie protingai pasinaudos optimizavimo technikomis.

Taigi Vakaruose tai tampa itin populiaru, o kaip yra Lietuvoje? Pasak vieno iš dviejų didžiausių darbo paieškos portalų Lietuvoje „CV-Online“ rinkodaros vadovės Ritos Karavaitienės, tokios programos Lietuvoje naudojamos, bet to dažniausiai imasi stambios, galinčios sau tą leisti įmonės – vis dėlto tai nėra toks jau pigus malonumas.

„Kaip įsigyjamos klientų valdymo sistemos, taip galima įsigyti arba susikurti tai įmonei specialiai pritaikytas personalo valdymo sistemas. Tuo naudojasi didžiosios šalies įmonės, dažniausiai tos, kuriose gana didelė darbuotojų kaita ar darbuotojų skaičiaus didėjimas. Kitaip tariant, tos, kurioms būtina apdoroti didelius informacijos srautus ir rūšiavimo į bylas nebepakanka“, – dėsto specialistė.

Populiariausiuose karjeros portaluose „CV-Online“ ir „CVbankas“ darbuotojų ieškantys darbdaviai taip pat gali pasinaudoti tokiomis funkcijomis ir atlikti pirminį gyvenimo aprašymų rūšiavimą, kad netektų skaityti tūkstančio CV, o užtektų dešimties. Aišku, šie procesai nuolat tobulinami, kad atitiktų darbdavių poreikius.

Įmonė gali net nesužinoti apie sau tobulą darbuotoją vien dėl to, kad šis nemoka taip gerai parinkti raktažodžių.

Vis dėlto, kaip įspėja „CVbanko“ vadovas Tomas Toleikis, nors kompiuterinės sistemos iš tikrųjų gali palengvinti darbą, padaryti jį efektyvesnį, kandidato tinkamumą darbui lemia daugybė kriterijų, ir sprendimą dėl jo patekimo į tolesnį etapą kur kas tiksliau priima žmogus nei kompiuteris. Paprastai tariant, įmonė gali net nesužinoti apie sau tobulą darbuotoją vien dėl to, kad šis nemoka taip gerai parinkti raktažodžių. Užsienio ekspertai taip pat dažnai pabrėžia šią bėdą: kad ir kokie sudėtingi būtų algoritmai, jie gyvenimo aprašymus vis vien sudėlios tik į dvi dėžutes – baltą ir juodą.

Antra vertus, atsiradus tokiam dalykui netruko atsirasti patarimų ir būdų, kaip tai apeiti. Tarkime, kad ir tokia internetinė programa „Resunate“, veikianti pagal panašią logiką kaip kandidatų vertinimo sistemos, leidžia keitinėjant savo gyvenimo aprašymo dalis pamatyti, kaip keičiasi tinkamumo tam tikroms pareigoms atitiktis.

Tiesa, R.Karavaitienė pabrėžia, kad „stipresnės“ paieškos programos dažniausiai taikomos aukštoms, specifinėms pareigybėms, na, o dėl paprastų pozicijų nelinkstama gaišti laiko ir eikvoti pinigų, darant išsamius patikrinimus.

Žinoma, Lietuvoje darbuotojų paieškos ir atrankos kultūra nėra tokia pažengusi, todėl čia greta pažangių vakarietiškų būdų klesti pagrįstų ar ne visai artimųjų rekomendacijų kultas, kad štai jis – „geras žmogus“.

Kad mentaliteto skirtumų tarp užsienio ir lietuviško kapitalo įmonių netrūksta, pastebi ir R.Karavaitienė. Tokių karjeros portalų paslaugomis labiau naudojasi vidutinės ar stambesnės tarptautinės įmonės, kurioms reikia ne vieno, bet kelių dešimčių darbuotojų per metus.

Kaip lietuvis darbdavys ieško darbuotojo? Paskambinsiu draugui, jis man ką nors rekomenduos.

„Užsienio kapitalo įmonės lengviau priima tokį būdą, kaip darbo skelbimų portalai. Kaip lietuvis darbdavys ieško darbuotojo? Paskambinsiu draugui, jis man ką nors rekomenduos. O tarptautinės įmonės jau žino, kad norint rasti tinkamą specialistą, ypač jei reikalavimų pareigybei daug, vien skambučio draugui nepakanka. Reikia išnaudoti įvairius būdus: ir karjeros portalus, ir „LinkedIn“, ir pažįstamus, ir savo duomenų bazes… Matyti, kad jos labiau linkusios investuoti į personalo paiešką nei vietinės, vertina tai kaip rimtą užduotį, vertą investicijų“, – dėsto „CV-Online“ atstovė.

Dalis įmonių apskritai patiki tai personalo agentūroms, nors, kaip vertina T.Toleikis, dauguma vis dar linkusios tai daryti savarankiškai, pačios pasitelkdamos darbuotojų paieškos portalus.

Iš tiesų karjeros portalai populiarumu skųstis negali. Sudėję dviejuose populiariausiuose šalies portaluose „CVbankas“ ir „CV-Online“ esančius gyvenimo aprašymus suskaičiuotume jų apie milijoną. Nors vienas vartotojas gali būti susikūręs ir keletą CV, skaičiai vis vien labai dideli.

„Šiaip darbą siūlančių įmonių skaičius, palyginti su ankstesniais metais, išlieka gana stabilus. Darbo pasiūlai nemažai įtakos turi sezoniškumas: aktyviausiai darbuotojų ieškoma metų pradžioje, pavasarį bei rudenį. O mažiausiai naujų darbuotojų darbdaviai ieško vasarą ir metų pabaigoje, šventiniu laikotarpiu“, – apie darbo rinkos niuansus pasakoja T.Toleikis.

Pati dirbau tokioje įmonėje, kur per metus vienose pareigose pasikeitė trylika žmonių.

Tiksliai pasakyti, kiek žmonių per karjeros portalus susiranda darbą, sudėtinga, juk dažniausiai žmogus juos pasitelkia tik kaip vieną iš galimybių (vien per „CV-Online“ pernai paskelbta apie 42 tūkst. darbo skelbimų, kurių kiekvienu buvo galima ieškoti ir keleto žmonių).

Tai patvirtina ir vilnietė Vilma, kuri ėmusi ieškoti naujo darbo iškart pasitelkė visas įmanomas galimybes – nuo darbo skelbimų portalų iki pažįstamų rato. Vis dėlto mergina įsitikinusi, kad per tokius portalus gero darbo nesusirasi.

„Geriems darbams darbuotojų visi susiranda per draugus ir pažįstamus. Neretai siūlomi nekokie darbai, ir tie patys pasiūlymai kartojasi mėnesių mėnesiais. Kažkas įsidarbina, truputį padirba ir vėl ieškoma naujo žmogaus. Dažniausiai į viską spjauna patys žmonės. Pati dirbau tokioje įmonėje, kur per metus vienose pareigose pasikeitė trylika žmonių“, – pasakoja Vilma.

Iš tikrųjų čia nepamatysi darbo skelbimų, susijusių su daugybe specialybių. „Kiekvienoje srityje esama vis kitokių darbo paieškos metodų ir būdų. Pavyzdžiui, beveik niekada nepamatysite pasiūlymų architektams, nes jie – tarsi atskira bendruomenė, kurioje vieni kitus pažįsta, bendrauja tarpusavyje, ir kai ieškoma architekto, jie jau žino, kam reikia paskambinti, kad rastų tinkamą žmogų. Tas pats yra su medikais, kūrybiniais darbuotojais. Nors, aišku, jų reikia, bet darbo skelbimais darbo paieškos portaluose nesimėtoma, o naudojami kiti būdai“, – paaiškina R.Karavaitienė ir prideda, kad didžiausia paklausa yra pardavimo vadybininkų, prekybos, informacinių technologijų specialistų.

Vis dėlto, nors Vilmos specialybė iš tokių, kurių atstovai reikalingi kone kiekvienai įmonei, ir mergina sako žaidusi pagal taisykles, rimtai žiūrėdama ir į CV bei motyvacinio laiško rašymą, ir į pasirengimą darbo pokalbiui, prisipažįsta įgijusi tik bjaurios bendravimo su lietuvių darbdaviais patirties.

„Susidariau įspūdį, kad normalių darbuotojų niekas ir neieško. Nesuprasi, dėl ko vyksta atranka: jei paskambini pasidomėti plačiau, niekas nekalba, neteikia informacijos – „siųskite CV“. Man užkliuvo, kad lietuvis darbdavys nori vos ne 25-erių metų darbuotojo, kuris turėtų kokius tris diplomus, dešimt metų „geros“ darbo patirties ir dirbtų kone nemokamai. Taigi reikalavimai neadekvatūs ir niekas nenori mokėti normalaus atlyginimo“, – dažno ieškančiojo darbo patirtį apibendrina Vilma.

Vaiva Sapetkaitė

Žvilgsnis į ateitį. Skaitmeninių technologijų iššūkis – būtinybė prisitaikyti prie permainų kaitos. Jos atveria didžiules galimybes, bet kartu duoda ir neigiamų dalykų, tarkime, vis sudėtingiau užtikrinti duomenų saugumą ir privatumą.

„Šiuo metu pasaulyje yra apie milijardą aktyvių interneto tinklaraščių, 3 mlrd. aktyvių interneto vartotojų ir apie 20 mlrd. prie interneto prijungtų prietaisų, o ateinantis daiktų internetas turėtų pastarąjį skaičių padvigubinti dar 2020-aisiais“, – Mykolo Romerio universitete vykusioje TED – Technology, Entertainment, Design – konferencijoje (TEDxMRU) aiškino informacinio saugumo ekspertas Martynas Savickas.

Strateginio valdymo specialistas ir verslo konsultantas Edmundas Radavičius atkreipia dėmesį, kad mūsų laikmetis pasižymi dviem pokyčiais: pasikeitė tai, kaip susitvarkome su informacija, ir tai, kaip suprantame pačių pokyčių evoliuciją. Tai iš esmės pakeitė mūsų požiūrį į ~status quo~. Anksčiau ~status quo~ asocijavosi su kažkuo stabiliu, nuspėjamu ir apčiuopiamu, o dabar vieninteliu stabiliu ir prognozuojamu dalyku tapo tai, kad vyksta nuolatiniai pokyčiai.

„Kai įmonėse reikia rasti kokius nors sprendimus, visada užduodu klausimą: ar turite strategijos, kurią dabar įgyvendinate, planą? Man visada atsako: „Taip, turime gerą planą, kuriame esame viską numatę“. Kai išgirstu šiuos du žodžius – „strateginis“ ir „planas“, pasiūlau įmonės vadovybei paimti planą, atsinešti šiukšliadėžę ir įdėti jį ten, – dėsto E.Radavičius. – Šiais laikais planas yra niekas, nors pats planavimas yra viskas. Pokyčių per daug, kad būtų galima kliautis verslo planu, todėl prisitaikymas prie greitai besikeičiančios aplinkos tampa ypač svarbus.“

Prieš kelis dešimtmečius įmonės savo verslo planuose vienu didžiausių konkurencinių pranašumų nurodydavo informacijos turėjimą. Efektyvus jos ieškojimas ir saugojimas laikytas strategiškai svarbiais dalykais. Dabar padėtis visiškai pasikeitė. Aplink mus yra daugybė lengvai gaunamos informacijos, pasiekiančios mus per žiniasklaidą, internetą ir socialinius tinklus, todėl žmonės natūraliai susiduria su problema tinkamai ją priimti ir apdoroti. Pagrindiniu konkurenciniu pranašumu tapo mokėjimas suvaldyti informaciją ir veiksmingai ja pasinaudoti.

Taigi pasaulis prieš interneto atsiradimą ir jam atsiradus stipriai skiriasi, skiriasi ir tai, kaip žmonės elgiasi su informacija, kaip tai paveikė realybės suvokimą. Verta paminėti, kad pastarąjį dešimtmetį informacijos kiekis didėjo eksponentiškai. Deja, apie turinio kokybę to pasakyti negalima.

„Daug žmonių iš esmės nekuria naujos informacijos, o pakartotinai kuria panašią. Pavyzdžiui, paimkime vadybos teoriją, egzistuojančią apie penkiasdešimt metų: perskaičiau įdomią naujieną – kiekvienais metais vis vien išleidžiama maždaug 50 tūkst. įvairių vadybos teorijos knygų. Suvokime: 50 tūkst. žmonių kasmet parašo po knygą apie teoriją, kuri per šį laiką beveik nepasikeitė, o milijonai kitų žmonių perka ir vis vien skaito šias knygas“, – sako E.Radavičius, svarstydamas, kokį pažangą būtų galima pasiekti, jei nevyktų toks darbo dubliavimasis.

Kadangi nesunkiai galima pasiekti didžiulius klodus žinių virtualioje erdvėje, atrodytų, kad prielaidos greitai pažangai yra kone tobulos. Žinoma, kuo daugiau inovacijų kuriama, tuo labiau jos paskęsta bendroje pažangoje, be to, tampa vis sunkiau sukurti ar atrasti kažką, kas padėtį keistų iš esmės, kaip kadaise nutiko išradus ratą, elektros lemputę ar radiją. „Tikriausiai tai, kad kažkada kosmonautas Louisas Armstrongas išsilaipino Mėnulyje, išliks didesniu žingsniu žmonijos istorijoje, nei bus tada, kai žmogus išsilaipins Marse“, – įsitikinęs E.Radavičius.

Virtualiam pasauliui įgaunant vis daugiau svarbos, daugiau dėmesio sulaukia ir duomenų saugumas, kova su kibernetinėje erdvėje iš bet kurios šalies vykdomais programišių nusikaltimais.

„Vieną kartą sėdint bare mano dėmesį patraukė pokalbis prie kito stalo, prie kurio keletas barzdotų vaikinų juokingomis kepurėmis aptarinėjo technologijas. Nuo atsinaujinančių energijos išteklių technologijų jie perėjo prie informacinio saugumo ir duomenų privatumo. Jie diskutavo apie grėsmes, apie tam tikras organizacijas, kurios renka duomenis apie gyventojus, tokias kaip Nacionalinė saugumo agentūra JAV. Vaikinai nepamiršo aptarti, kad rusų programišiai yra remiami šalies valdžios, kalbėjo apie tokias grėsmes, kaip Kinijos kibernetinės erdvės nusikaltėliai ar Rumunijos kredito kortelių sukčiai. Jie netgi aptarinėjo Nigerijos nepageidaujamų elektroninio pašto laiškų siuntėjus, kurie jau kokius dvidešimt penkerius metus tvindo pasaulį žinutėmis „Sveikinu! Laimėjai loterijoje“. Kai kurie dalykai skambėjo kvailai, bet iš tiesų visa tai daro tam tikrą poveikį kiekvienam iš mūsų. Triukšmas žiniasklaidoje apie tai veda prie nerimo ir baimės, o galbūt ir paranojos“, – pasakoja M.Savickas, informacinio saugumo srityje dirbantis daugiau nei dešimtmetį.

Natūralu, kad kiekvienam iš mūsų kyla klausimas, ar galime tapti tokių grėsmių auka ir ar dėl to racionalu jaudintis. Pasak eksperto, reikia atsižvelgti į keletą pagrindinių aspektų: incidento tikėtinumą ir galimas to incidento pasekmes.

Informacija yra tam tikrą vertę turintis dalykas. Ją galima nusakyti skirtingais būdais. Pavyzdžiui, tai gali būti vaikystės nuotraukos, kurios žmogui gali turėti didelę emocinę vertę, tačiau veikiausiai nesudomins nieko kito. Na, bent jau ne taip stipriai, kad būtų siekiama jas pasisavinti. Nepaisant to, kad galbūt kitiems nuotraukos yra bevertės, naudojantis kažkokia paslauga, kai nuotraukos, tarkime, laikomos internete, vis vien būtų tikimasi, kad jos bus apsaugotos. O kaip dėl banko sąskaitų? Jų vertę nesunku nusakyti pagal tai, kiek pinigų yra padėta į banką.

Ar mūsų vienokią ar kitokią vertę turintis turtas gali tapti piktavalių taikiniu? Taip, jei žmogus turi objektyviai vertingo turto ar priėjimą prie jo ir jei yra visiškas lengvabūdis, nesirūpinantis savo duomenų saugumu. Nors vartotojui tikrai nereikia pasinerti į saugumo programavimo studijas ir tobulinti kriptografijos algoritmų, tačiau nesinaudoti saugumą užtikrinančiomis technologijomis ir įrankiais būtų keista. Pats paprasčiausias dalykas, susijęs su duomenų saugumu, yra slaptažodis.

„Pagalvokite, kaip elgiatės su savo namų raktais. Manau, stengiatės juos laikyti saugioje vietoje, neatiduodate jų nepažįstamiesiems, o jei pametate, tikriausiai keičiate spyną. Taip pat reikėtų elgtis ir su slaptažodžiu, – aiškina M.Savickas. – Įsivaizduokite miestą su milijonu namų, turinčių milijoną spynų ir raktų. Ar šiame mieste savo vertingą turtą išdrįstumėte laikyti užrakintą spyna, kurią galima atrakinti atsuktuvu, arba iš viso neužrakintą? Dabar įsivaizduokite programišių su supergalia, galintį per penkias sekundes patikrinti, ar mieste visos durys yra užrakintos. Tai padaryti paprasta. Taip net neturėdamas didesnio turto gali tapti auka.“

Naudodamiesi internete teikiamomis paslaugomis mokame už jas arba pinigais, arba  savo privatumu. Surinkta informacija apie žmones, kaip apie klientus, gali brangiai kainuoti, tačiau ją turinčios korporacijos investuoja milžiniškas lėšas, kad pirmiausia apsaugotų save, o kartu ir joms informaciją patikėjusius žmones.

Tiesą sakant, didieji verslo žaidėjai kiekvieną dieną lenktyniauja su kibernetiniais nusikaltėliais. Beje, čia tvarkytis ypač gerai sekasi programinės ir techninės įrangos gamintojai „Microsoft“. Pasak M.Savicko viskas vyksta pagal panašų scenarijų: kiekvieną antradienį „Microsoft“ išleidžia skubius duomenų apsaugos atnaujinimus, tada penktadienį programišiai juos „nulaužia“. „Microsoft“ dirba savaitgalį ir antradienį vėl išleidžia naują atnaujinimų rinkinį.

Beje, yra dar vienas aspektas, mažinantis galimybę mums tapti kibernetinių nusikaltimų aukomis, – tai matomumas (tiksliau, jo menkumas). „Lietuva pasaulio žemėlapyje yra matoma kur kas blyškiau nei, pavyzdžiui, JAV. Juk visi žino Amerikos bankus „City Bank“, „Goldman Sachs“ ir kitus, na, o dabar paklauskite savęs, kokie yra trys didžiausi vietiniai Moldovos bankai. Nežinote? Programišių atsakymas būtų toks pat, todėl geriau tiesiog dar kartą bandyti įsilaužti į „Goldman Sachs“, – patikina specialistas.

Kitas TEDxMRU pranešėjas, rinkodaros specialistas ir dėstytojas Aurimas Paulius Girčys pastebi, kad, esant tokiems technologijų tobulėjimo tempams, galime priartėti ir prie digitofobijos, nes atsiras žmonių, kuriuos tai gąsdins, kurie bijos būti išstumti technologijų, nenorės keisti savo įprasto gyvenimo būdo. Juolab į priekį einant dirbtinio intelekto tyrimams.

Šiais metais pirmą kartą buvo įveiktas Tiuringo testas, kurio metu patyrę specialistai sprendžia, ar bendrauja su realiu žmogumi, ar programa. Šį kartą jie pirmą kartą apsigavo ir patikėjo, kad kalbasi ne su mašina, o su trylikos metų berniuku. Tai rodo, kaip toli yra pažengusi ši sritis. A.P.Girčio manymu, čia slypi didelis potencialas.

Jis apskritai save vadina technologijų entuziastu ir nevengia su tuo eksperimentuoti tiek dirbdamas su klientais, tiek dėstydamas. „Iš skaitmeninių sprendimų gaunu daug naudos, tai man leidžia atsipalaiduoti ir tuo pačiu metu pateikti kokybišką turinį savo studentams“, – patikina A.P.Girčys.

Tarkime, skaitmeniniai sprendimai dėstytojui gali padėti sutaupyti laiko, nes dalį darbų studentai gali atlikti internetu, juos įvertinti taip pat galima automatiškai pagal tam tikrus algoritmus. (Pagal algoritmus jau gali būti „rašomi“ net ir patys tekstai, tiesa, dažnai jie nebūna nuoseklūs ar logiški.) Technologijos buvimą tam tikroje vietoje tam tikru metu daro nebūtiną.

„Paprastas pavyzdys: pernai turėjau keliauti į konferenciją Barselonoje ir, užuot skaitęs paskaitą nustatytu laiku, nusprendžiau padaryti vaizdo įrašą, kurį įkėliau į „YouTube“. Lankomumas pasiekė 120 proc. (kai kurie studentai tai peržiūrėjo dukart). Pagrindinė nauda, kurią taip suteikiau studentams, buvo ta, kad jis ar ji galėjo pasirinkti sau patogų laiką, kada „apsilankyti“ paskaitoje, o jei kas buvo neaišku, galėjo pasitikrinti su draugais ar „Google“ paieškos sistemoje ir vėl grįžti žiūrėti toliau. Tai padidino mano, kaip dėstytojo, komforto zoną ir patirtį“, – paaiškina A.P.Girčys ir prideda, kad technologijos leidžia ne tik dirbti nuotoliniu būdu, bet ir vienu metu turėti ne penkiolika bendradarbių, o kad ir septynis tūkstančius, su kuriais galima dalytis žiniomis ir kartu greitai tobulėti.

Taigi technologijos keičia tai, kaip mokomės ir dirbame, kaip sąveikaujame su aplinka ir kitais žmonėmis. Nors nauda gali būti didžiulė, tinkamo elgesio su informacija iššūkis tebelieka.

Vaiva Sapetkaitė

Scanpix

Turėdama tokią nenuspėjamą kaimynę, kaip Rusija, Lietuva gana abejingai žiūrėjo į grėsmę. Dabar Lietuvoje dislokuotos NATO pajėgos, o ir pati valstybė susirūpino gynybiniais pajėgumais. Bet ar to užtektų netikėto puolimo atveju?

Galimą Rusijos agresijos scenarijų interviu „Veidui“ yra pateikęs kariuomenės vadas gen. mjr. Vytautas Jonas Žukas. Pasak jo, karas Rytų Ukrainoje ir Kryme parodė, kad naujo pobūdžio konfliktuose atliekami nekonvenciniai kariniai veiksmai, panaudojant vietinius gyventojus. Tai pavyksta padaryti, kai nepatenkinti šalies politika žmonės sukurstomi, ima mitinguoti, pulti taikius demonstrantus, o netrukus netikėtai atsiranda daug naujai atvykusių žmonių – „specnazo“, Rusijos federalinės saugumo tarnybos instruktorių, kurie nėra vietiniai, tačiau įsilieja į vykstančius neramumus. Taip gimsta nekonvencinė kariuomenė, kariaujanti netradicinį karą: ji užiminėja miestus, stato blokpostus. Tokiu atveju tradicinė kariuomenė nedaug ką gali padaryti, nes ji artilerija ar aviacija nešluos šių dalinių, kurie dangstosi ir naudojasi civiliais gyventojais.

„Labai abejoju, kad rusai kada nors veršis pas mus su tankais, kaip darė per Antrąjį pasaulinį karą. Netgi Čekoslovakijoje 1968-aisiais jie jau darė kitaip. Atskris civiliniais lėktuvais turistai: trumpai kirpti, gerai nuaugę vaikinai gražiais drabužiais, ir staiga Vilniuje jų atsiras labai daug. Ir suskris jie ne per vieną dieną, o per kelias savaites. Tada staiga atsiras ir uniformų, ir ginklų. Prieš juos nepadės nei prieštankiniai ežiai, nei kitokios kliūtys. Tą reikia labai gerai suvokti. Jei prasidės kokie neramumai, civilių kurstymas, pasų dalijimas, tai įkandin to pas mus iš karto atsiras žmonių ne iš Lietuvos, kurie dar vakar buvo paprasti turistai“, – galimą agresijos scenarijų apibrėžė kariuomenės vadas.

Tokį puolimo prieš Lietuvą veiksmų planą realiausiu laiko ir kiti „Veido“ kalbinti ekspertai. Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos profesoriaus Valdo Rakučio manymu, puolimo atveju visų pirma būtų stengiamasi paslėpti akivaizdžius karo veiksmus. O agresija būtų naudojama, jei šalyje pavyktų sukelti nestabilumo situaciją, kai piliečiai supriešinami tautiniu, religiniu ar socialiniu pagrindu. Kita galima aplinkybė – didelio masto krizė toli už Lietuvos ribų: „Islamo valstybėje“, Turkijoje ar kur kitur. Jei NATO sąjungininkai į šią krizę turėtų koncentruoti visą savo dėmesį, atsirastų proga veikti kitose vietose.

Panašią tragišką istorinę pamoką jau esame patyrę: 1991 m. sausį pasaulio dėmesys buvo nukrypęs į Persų įlanką, kur JAV ir jų sąjungininkai ruošėsi pulti Irako diktatorių Saddamą Husseiną. Istorikai ir politologai beveik vieningai sutaria, kad Maskvos nebylus pritarimas šiems veiksmams kartu atrišo rankas ir agresijai Lietuvoje.

V.Rakučio teigimu, tylios priedangos operacijos scenarijus Lietuvoje yra mažiau įmanomas, užtat kur kas realesnis kaimyninėse Latvijoje ir Estijoje, kur rusų tautinė mažuma kur kas gausesnė. Ypač pažeidžiamas šiuo požiūriu rytinis Latvijos Latgalos regionas, kuriame ne tik daugumą sudaro tautinės mažumos, bet ir pastebima nemaža socialinė atskirtis, palyginti su kitomis šalies vietovėmis.

Pavyzdžiui, antrame pagal dydį šalies mieste Daugpilyje gyvena apie 100 tūkst. žmonių, tačiau čia latviai sudaro vos 20 proc. Prieš keletą metų surengtame referendume dėl antros rusų valstybinės kalbos įvedimo šalyje už tai pasisakė net 85 proc. šio miesto gyventojų, o visoje Latgaloje – daugiau nei pusė (56 proc.). Nesudėtinga įsivaizduoti ypatingą Rusijos „susirūpinimą“ dėl pažeidžiamų šių žmonių teisių bei veiksmų situacijai atitaisyti.

Pernai rudenį Latgaloje pasirodė pranešimų, kad Rusijos ambasada Rygoje prisideda prie gyventojų verbavimo vykti į Ukrainą ir kovoti Rusijos pusėje, o prorusiški aktyvistai vaikšto pas gyventojus į namus ir ragina atsiskirti nuo Latvijos bei jungtis prie Rusijos.

„Pirmiausia viskas būtų iš vidaus – pagrindinis atramos punktas yra vietiniai gyventojai. Išorinis smūgis, neturėdamas vidaus palaikymo, yra beveik beprasmiškas: jei nėra vietinių jėgų, remiančių agresiją, ilgalaikiu požiūriu kažką pasiekti yra labai sunku, bet trumpalaikiu, žinoma, galima. Kai sakoma, kad Lietuvą galima užimti per dvi valandas, – galima tai padaryti, ir net dar greičiau užimti: atskristi lėktuvu ir išlaipinti žmones. Bet ar šis desantas kažką reiškia? Nereiškia nieko, jei vietiniai nepripažįsta šios valdžios. Vis tiek po to reikia atlikti visus sunkios okupacijos dalykus – ne greitis ir ne dvi valandos čia svarbu, kaip rodo ir Ukrainos atvejis“, – komentuoja V.Rakutis.

Galima prisiminti, kad tokių vidinių krizių ar kilusių autonominių judėjimų, kuriais galima pasinaudoti pateisinant išorinę agresiją Baltijos šalyse, buvo ne viena, tačiau jos vyko tais laikais, kai Rusijos užsienio politika dar buvo paremta kitokia doktrina. Vos atkūrus nepriklausomybę su rimtomis teritorinio integralumo problemomis susidūrė Estija, kurios Rytų Virumos regione sovietmečiu susitelkė gausi rusų tautinė mažuma, iš esmės nepritarusi naujai valstybės krypčiai.

1993-iaisiais didžiausiame regiono mieste Narvoje, kur ir šiandien daugiau nei 90 proc. gyventojų sudaro rusakalbiai, savivaldybės tarybos pirmininkas Vladimiras Čuikinas suorganizavo vietinį referendumą „dėl autonomijos Estijoje“. Tokį balsavimą dauguma miesto gyventojų tuomet palaikė, tačiau referendumą nelegaliu paskelbė Estijos teismas. Po kelių mėnesių Estija uždraudė pilietybės neturintiems gyventojams būti miestų tarybos nariais ir taip išsprendė krizinę padėtį. Boriso Jelcino Rusija tuomet nesikišo, tačiau jeigu analogiška situacija pasikartotų šiandien, Rusijos reakciją prognozuoti būtų kur kas sunkiau. Po Krymo aneksijos Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komitete Rusija išreiškė „susirūpinimą“ dėl tautiečių padėties Estijoje, ir tai dar kartą sukėlė baimių, kad šis Rytų Estijos regionas gali tapti naujuoju Rusijos taikiniu.

Kitokio pobūdžio krizė kilo Taline 2007-aisiais, perkeliant „Bronzinio kario“ skulptūrą. Tuomet per kelias dienas užsitęsusias riaušes tarp vietinių rusakalbių ir Estijos pareigūnų netgi buvo žuvusiųjų. Po dvejų metų panaši istorija pasikartojo Rygoje, kai opozicinių partijų ir profsąjungų mitingas dėl ekonominio sunkmečio padarinių išvirto į riaušes, per kurias iš viso buvo sužeista penkiasdešimt protestuotojų.

Nereikėtų pamiršti ir Lietuvos. Nors čia analogiški protestai prieš ekonominę krizę masiškumu vykusiems kaimyninėje Latvijoje neprilygo, mėginimas sukurti Rusijai palankų autonominį darinį Pietryčių Lietuvoje buvo dar nepriklausomybės aušroje, 1989-aisiais, kai Šalčininkų rajono taryba priėmė nutarimą paskelbti Šalčininkų rajoną Lenkų nacionaliniu teritoriniu autonominiu rajonu LTSR sudėtyje, o prie jų prisidėjo ir aplinkiniai rajonai. Jau po pučo Maskvoje žlugimo Šalčininkų, Vilniaus rajonų ir Visagino tarybos dėl to buvo paleistos, įvedant čia tiesioginį valdymą.

Būtent tokio pobūdžio neramumai, neišspręsti ir įsisenėję tautinių mažumų integracijos klausimai, grėsminga socialinė atskirtis ir nelygybė dabartiniame geopolitiniame kontekste kelia ypač didelį pavojų. Tokia padėtimi nesunkiai gali pasinaudoti valstybei priešiškos jėgos.

Kaip pabrėžia Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) lektorius, karybos ekspertas Deividas Šlekys, „žaliųjų žmogeliukų“ scenarijus galėjo įvykti tik ten, kur Rusija turėjo palankią bendruomenę, palaikančią tokius veiksmus, be to, šis scenarijus jau įvyko, ir Lietuva padarė daug namų darbų, kad tokio pobūdžio veiksmus būtų galima neutralizuoti.

„Atsirado Lietuvos greitojo reagavimo pajėgos, priimti sprendimai, kad panašios situacijos atveju Prezidentės dekretu būtų galima skelbti tam tikrus karinius veiksmus ar įvesti karo padėtį konkrečioje teritorijoje. Taigi esame investavę į savo budrumą ir pasiruošę“, – tikina D.Šlekys.

Diversantų scenarijus mažai tikėtinas ir dėl to, kad Lietuvoje, kitaip nei Latvijoje ar Estijoje, beveik nėra vietovių, kuriose jie galėtų sėkmingai veikti. Išimtis galėtų būti nebent retai apgyventa Kuršių nerija, lengvai pasiekiama iš Kaliningrado srities. Nuo čia netoli ir Klaipėda, kurioje aktyviai veikia didelis Rusijos konsulatas. Tačiau tokiai veiksmų sekai užkardyti jau kuris laikas Kuršių nerijoje patruliuoja Pamario dragūnų motorizuotojo bataliono kariai.

VU TSPMI docentas Tomas Janeliūnas neabejoja, kad esant stabiliai valdžiai beveik neįmanoma pražiūrėti kažkokių valstybės jėgos struktūroms nepriklausančių „žaliųjų žmogeliukų“ veiklos – jie būtų pastebėti per valandą. Tuo Lietuva reikšmingai skiriasi nuo Ukrainos, kur Krymo aneksijos metu politinė situacija buvo labai nestabili, vyko realus valdžios pasikeitimas ir iš Kijevo buvo sunku suvaldyti, efektyviai reaguoti, o dažnai ir suprasti, kas vyksta kituose regionuose. Lietuvoje į tokio pobūdžio veiksmus būtų reaguojama nedelsiant, pradedant policija ir baigiant įvairiomis sukarintomis struktūromis.

Klausimas, ar Rusija ryžtųsi prieš Baltijos šalis pradėti konvencinį karą ir kaip jis galėtų atrodyti, jau ilgą laiką kelia įvairiausias diskusijas. Ar išdrįstų Rusija pulti NATO narę? Ar būtų puolama vienu metu iš Kaliningrado srities ir iš Baltarusijos? Ar būtų atakuojamos iš karto visos trys Baltijos valstybės? Kiek laiko galėtų atsilaikyti Lietuvos kariuomenė? Galų gale – kada atvyktų NATO pagalba? O galbūt, pabūgusi galimo branduolinio karo, iš viso neatvyktų ir taip nuspręstų „paaukoti“ Baltijos valstybes?

Be to, neaiškūs būtų ir galimi tokio puolimo tikslai. Galbūt būtų siekiama pakeisti Baltijos šalių politinę valdžią, visiškai jas okupuoti arba sunaikinti konkrečius strateginius objektus? Nuo to priklausytų ir konkretūs kariniai veiksmai bei pasirinkta strategija.

Reikėtų pradėti nuo to, kad dideli kariuomenės manevrai, jos judėjimas Rusijoje ar Baltarusijoje ir telkimas prie sienų neliktų nepastebėti NATO žvalgybos. O šiandien netoli Baltijos valstybių turimos Rusijos pajėgos nėra tokios didelės, kad galėtų nedelsiant pasiekti teigiamą rezultatą. Skaičiuojama, kad Kaliningrado srityje gali būti dislokuota apie 15 tūkst. kareivių (kitų šaltinių duomenimis – ir iki 30 tūkst.), Pskove – dar 7–8 tūkst., panašus skaičius – ir Lugos bazėje Leningrado srityje. Būtent šie daliniai pirmiausia ir galėtų būti panaudoti prieš Baltijos valstybes.

Gynybos ekspertas Aleksandras Matonis įsitikinęs: į Lietuvos teritoriją įžengusi svetima kariuomenė atkirčio iš Lietuvos greitojo reagavimo pajėgų sulauktų per vieną dvi valandas, o gal ir dar greičiau. Jos priimtų pirmąjį smūgį, visomis įmanomomis priemonėmis stabdytų priešininką, bandytų sutrukdyti jo tolesnį judėjimą, sumažinti jo motyvaciją ir norą pulti. O per tą laiką neabejotinai prasidėtų sąjungininkų pajėgų siuntimas.

„O jeigu toliau kalbame apie konflikto eskalaciją, viską lemia tai, kas tuo metu dominuoja oro erdvėje, kas yra užsitikrinęs viršenybę ore. Be tokios viršenybės jokia įprastinė sausumos operacija nėra įmanoma. Kai tik būtų užsitikrinta ši viršenybė, visos priešininko pastangos būtų sukaustytos ir priešas sunaikintas. O užsitikrinti oro viršenybę jau yra ne Lietuvos užduotis – tą ne kartą yra pasakęs NATO pajėgų Europoje vyriausiasis vadas gen. Philipas Breedlove`as“, – pabrėžia ekspertas.

Ar agresijos prieš Lietuvą atveju NATO iš tikrųjų laikytųsi sutarties 5-ojo straipsnio, įtvirtinančio kolektyvinę Aljanso gynybą, o gal ieškotų spragų, kaip jį apeiti, kad nerizikuotų didžiuliu konfliktu – galbūt net trečiuoju pasauliniu karu? Tokios galimybės plačiai svarstomos. Vis dėlto, A.Matonio teigimu, spekuliuoti dėl pagalbos iš NATO buvo galima tuomet, kai Aljansas Rusiją traktavo kaip galimą partnerę ar bent jau nekeliančią grėsmės kaimynę, bet po Krymo aneksijos ir akivaizdžiai Rusijos remiamos agresijos Rytų Ukrainoje visų Aljanso valstybių pozicija pasikeitė.

Tačiau vis vien išlieka klausimas: jei NATO suskubtų į pagalbą, kaip ši pagalba būtų priimta – juk dar palyginti neseniai, kaip viskas konkrečiai turėtų būti, nelabai žinojo net mūsų karinė valdžia? T.Janeliūno teigimu, po truputėlį šis vaizdas neabejotinai dėliojamas. Per pastaruosius metus ne kartą rengtos pratybos, skirtos koordinuoti konkretiems veiksmams, jei tektų priimti paramą iš kitų NATO šalių narių, ir jau patys karinių pratybų scenarijai skirti tikėtinoms situacijoms išbandyti. Nors, žinoma,  kaip reaguoti, kokius kontingentus siųsti į Lietuvą, kaip geriau tai daryti, būtų sprendžiama atsižvelgiant į konkretų atvejį, vis vien praktiškai išbandytos situacijos leistų užtikrinti sklandų NATO pagalbos priėmimą.

Nors Lietuva su NATO bendradarbiauja dar nuo 1991-ųjų, o 2004 m. tapo šio gynybinio aljanso nare, dėl konkrečių Baltijos šalių gynybos planų nebuvo apsispręsta net iki 2010 m. Iki 2008 m. NATO atliktas grėsmės nustatymas – karinio planavimo pagrindas – apskritai atmetė Rusijos karinės grėsmės galimybę, tad niekas tam nematė rimto reikalo.

„Planai slapti, bet, matyt, ten užfiksuota, per kiek laiko, kur išsilaipintų, o gal net kokia apimtimi atkeliautų NATO pagalba. Nemanau, kad šie patvirtinti gynybos planai būtų statiški. Manau, kaip tik visos tos vykstančios karinės pratybos verčia juos koreguoti ir pildyti“, – svarsto T.Janeliūnas.

Drąsos suteikia ir pernai Lietuvoje viešėjusio NATO jūrinio komponento vadavietės vado, Jungtinės Karalystės karališkojo laivyno viceadmirolo Peterio Dereko Hudsono žodžiai, kad NATO neturėtų kito pasirinkimo, kaip tik ginti bet kurią užpultą Aljanso narę, nes nuo to priklauso ne tik visos organizacijos reputacija, bet ir egzistavimo prasmingumas.

Galimos agresijos prieš Lietuvą ar apskritai Baltijos valstybes kontekste nevienareikšmiška korta išlieka Baltarusija. Kartais atrodo, kad Baltarusija yra linkusi demonstruoti savo savarankiškumą ir nesutikti su „didžiosios sesės“ Rusijos pozicija bei veiksmais. Pavyzdžiui, taip nutiko prezidentui Aliaksandrui Lukašenkai pareiškus, kad Baltarusija nepritaria Rusijos veiksmams dėl Krymo, ir stengiantis kiek įmanoma atsiriboti nuo Rusijos karinių veiksmų. Antra vertus, karinis Rusijos ir Baltarusijos bendradarbiavimas yra labai glaudus ir į pastarąją dažnai žvelgiama kaip į tam tikrą Rusijos kariuomenės tęsinį, todėl kyla klausimas, ar Baltarusijai apskritai būtų įmanoma pasirinkti – prisidėti prie Rusijos planų ar ne.

Politologas Vytis Jurkonis atkreipia dėmesį, kad spekuliacijų tiek pirmu, tiek antru atveju netrūksta, vis dėlto jis į Baltarusijos kariuomenės savarankiškumą ir neretai prieštaringą Minsko retoriką žiūri skeptiškai. Argumentų tam netrūksta: juk be to, kad abi valstybės priklauso vienam kariniam aljansui ir egzistuoja bendra jų oro erdvė, Baltarusijoje yra nemažai Rusijai strategiškai svarbių karinių objektų. V.Jurkonis iš tokių karinės reikšmės objektų pamini esančius Baranovičiuose (radarus ir oro uostą), Vileikoje (komunikacijos centrą, reikalingą povandeniniams laivams, esantiems tiek Norvegų jūroje, tiek Šiaurės Atlante), taip pat Lydoje, Breste, planuojamus Bobruiske ir kitur.

Čia galima vėl paminėti Lietuvos, Lenkijos pašonėje Baltarusijos kartu su Rusija rengiamus kasmetinius mokymus – didžiulio masto karines pratybas, diskusijas apie Rusijos karinių lėktuvų turėjimą. „Karinis bendradarbiavimas vyksta ir optinės elektronikos srityje. Yra baltarusiškų gamybos įmonių, tiekiančių Rusijai naktinio matymo įrenginius. Taip pat yra tokia įmonė „BelTechExport“, kuri irgi susijusi su tam tikrų karinių prietaisų ir įrenginių eksportu bei techniniu bendradarbiavimu šioje srityje, be to, netoli Minsko yra traktorių gamykla, gaminanti transporterius balistinėms raketoms…. Tokių pavyzdžių būtų galima minėti be galo“, – vardija V.Jurkonis ir prideda, kad nereikia pamiršti, jog daug aukšto karinio rango pareigūnų Baltarusijoje yra išėję mokymus ne kur kitur, o Rusijoje arba buvusioje Sovietų Sąjungoje.

Vadinasi, gana realu, kad kažką panašaus kaip ir Ukrainos atveju A.Lukašenka galėtų deklaruoti prasidėjus agresijai prieš Baltijos šalis. Kita vertus, natūralu, kad Baltarusijos priešlėktuvinė gynybos sistema, apskritai oro apsaugos erdvės sistema integruota į bendrą sistemą su Rusija, ir jeigu prieš Baltijos būtų naudojama karinė aviacija, Baltarusija nori nenori būtų į tai įtraukta. Galbūt ji aktyviai neįtrauktų savo karinių lėktuvų, bet radarų stotys, visa komunikacija neišvengiamai eitų per ją.

Daugelis analitikų teigia, kad Baltarusija taip elgiasi pirmiausia galvodama apie savo ekonominius interesus, o A.Lukašenka virtuoziškai laviruoja tarp Rytų bei Vakarų ir išnaudoja Rusiją, kad, tarkime, ši neva už dyką aprūpintų Baltarusiją karine technika. Deja, nemokamas būna tik sūris pelėkautuose, tad Baltarusijai už gautas gėrybes vis tenka mokėti savo kariniu, ekonominiu ar energetiniu savarankiškumu, informacine laisve. O ženklų, rodančių, kad būtų judama mažesnio bendradarbiavimo ir mažesnės integracijos su Rusija link, esama labai mažai.

Galiausiai akcentuotinas Baltarusijos balsavimas Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje dėl Krymo. Nepaisant visų pareiškimų, Baltarusija buvo viena iš dešimties valstybių, stojusių į Kremliaus pusę. Taigi, kai reikėjo priimti esminį sprendimą, Baltarusija palaikė Rusiją. V.Jurkonis net kelia klausimą, ar visa Rusijai nepalanki retorika, susitikimai su Petro Porošenka, priimti Kremliui gana patogūs Minsko susitarimai tiesiog nebuvo tam tikras „suderėtas“ vaidmuo.

Visi analitikai sutaria, kad Rusija nėra pajėgi kariauti prieš NATO. Rusija galėtų surengti pavienes operacijas prieš atskiras Aljanso nares, bet nebūtų pajėgi atsilaikyti prieš visą NATO, todėl į atvirą konfliktą greičiausiai nesiveltų.

Politologo T.Janeliūno manymu, jeigu iš tikrųjų į Lietuvą būtų masiškai gabenama karinė technika, artilerija, naudojama aviacija, tokiu atveju mūsų karinėmis pajėgomis visų pirma būtų bandoma apsaugoti tik tam tikrus strateginius objektus ir greičiausiai būtų koncentruojamasi į galimybę išlaikyti oro uostų kontrolę, Klaipėdos jūrų uostą, tam tikrus kelius ir pan., o tiesiogiai kaktomuša susidurti su masyvia konvencine ginkluote nebūtų mėginama.

Kitas galimas Rusijos puolimo scenarijus – mėginimas prieš Lietuvą ar kitas Baltijos valstybes surengti ataką, prisidengiant rengiamomis karinėmis pratybomis. Pavyzdžiui, 2013-aisiais vykusiosiose pratybose „Zapad 2013“ galėjo dalyvauti apie 40–45 tūkst. rusų ir baltarusių kareivių, šimtai tankų, lėktuvų ir artilerijos pabūklų. Tuomet buvo imituojamas teroristų, kurie greičiausiai buvo įsivaizduojami kaip Lenkijos ir Lietuvos pasiuntiniai, bandymas nuversti Baltarusijos valdžią bei sėkmingas Rusijos atsakas, kuris, kai kurių analitikų vertinimu, kartu reiškė Baltijos valstybių okupaciją bei šių šalių politinių lyderių pakeitimą Maskvai palankiais politikais.

Šiose pratybose dalyvavo daugiau karių nei visų trijų Baltijos valstybių pajėgos kartu sudėjus, todėl neatmestina, kad tokios pratybos galėtų tapti realios agresijos priedanga. Tačiau į tokią pavojingą situaciją reaguoja ir Lietuva, per pratybas sustiprindama kariuomenės parengtį. Galima neabejoti, kad tokius kaimynų manevrus akyliau stebi ir NATO žvalgyba.

Kaliningrado deblokavimas ir bandymas prasiskinti koridorių iki Baltarusijos, ką per pratybas dažnai repetuoja Rusijos kariuomenė, pasak D.Šlekio, yra vienas realiausių puolimo scenarijų, nors pratybos ir nėra vien tik idėjų testavimas ir karių parengimas – jos gali būti naudojamos ir kaip tam tikras apgaulės manevras, siekiant įtikinti priešininką, kad elgsiesi būtent šitaip.

Tačiau, žinoma, gana neilgos sienos su Lenkija atkirtimas ir sausumos kelio į Vakarus uždarymas būtų vienas realiausių tikslų, nes tokiu atveju pagalba iš Vakarų galėtų atkeliauti tik jūros keliu arba iš oro. D.Šlekio teigimu, akivaizdu, kad rengiant Lietuvos gynybos planus į tokį scenarijų atsižvelgta, nes vienas iš dviejų Lietuvos greitojo reagavimo grupių – Birutės ulonų batalionas veikia Alytuje. Taigi Pietų Lietuvoje laikyti aukštos parengties pajėgas yra labai logiška.

Iš Kaliningrado galima judėti trimis kryptimis: per Tauragę link Klaipėdos arba Šiaulių, ties Jurbarku arba Šakiais judėti Kauno kryptimi arba ties Vilkaviškiu veržtis į Baltarusijos sienos pusę. Visos trys kryptys yra panašiai reikšmingos, nes išsikeltas tikslas gali būti ne tik atkirsti sieną su Lenkija, bet ir užimti vienintelį karinį oro uostą bei uostamiestį.

D.Šlekio manymu, agresijos atveju neabejotinai būtų bandoma kontroliuoti šalies oro erdvę – tai yra kiekvieno šiuolaikinės karybos dalyko pradžiamokslis: užsitikrini oro kontrolę, kuri leidžia atlikti žvalgybą ir paremti sausumos pajėgas, kad ir kokia forma jos juda. Todėl labai svarbu, kaip suveiktų oro policija bei turima priešlėktuvinė ginkluotė, galinti bent jau pristabdyti puolimą iš oro, laukiant NATO paramos.

Kaip pastebi Estijos apžvalgininkas Vahuras Kooritsas, tikėtina, kad Rusija mėgintų suduoti staigų smūgį ir pasiekti pergalę iki atvykstant NATO pagalbai. Jei jau būtų pasirinktas toks kelias, visos trys Baltijos šalys greičiausiai būtų puolamos vienu metu. Kadangi prie Latvijos sienos Rusijos kariuomenės beveik nėra, Pskove dislokuoti daliniai turėtų atakuoti tiek pietrytinę Estijos dalį, tiek Latgalą.

Žinoma, labai daug priklausytų ir nuo Baltarusijos pozicijos – ar į puolimą būtų įtraukta ir šios šalies armija. Jeigu taip, Baltijos valstybių galimybės apsiginti labai sumažėtų. Tačiau net ir tokiu atveju, V.Kooritso skaičiavimu, visiškai Lietuvos, Latvijos bei Estijos okupacijai ir kontrolei prireiktų maždaug 120 tūkst. karių (Lietuvos teritorijoje – 60 tūkst.), o tai išties didelis skaičius, kurį sudėtinga nepastebimai mobilizuoti. Net ir su tokiomis pajėgomis liktų nemažai nuošalesnių vietovių, kuriose galėtų sėkmingai veikti partizaninio pobūdžio grupės, kurios itin gerai teritoriniu principu išplėtotos Estijoje.

Akivaizdu, kad didžiausią pavojų Lietuvos saugumui kelia ne tiesioginis Rusijos kariuomenės įsiveržimas, bet faktas, kad tiek Kaliningrade, tiek Baltarusijoje yra dislokuotos taktinės ir priešlėktuvinės raketos, galinčios atakuoti svarbius Lietuvos objektus iš savo teritorijos, taip pat ir sutrukdyti atvykti pagalbai iš NATO sąjungininkų. Šiuo metu Černiachovske ir Asipovičuose (į pietryčius nuo Minsko) yra dislokuotos trumpojo nuotolio balistinės raketos „Tochka-U“, galinčios šaudyti maždaug 120 kilometrų atstumu ir pasiekti Klaipėdą bei joje dislokuotas pajėgas (Karines jūrų pajėgas bei Dragūnų motorizuotąjį batalioną), Ruklą, kurioje sutelkta didelė dalis šalies karinių pajėgų, Ignalinos atominę elektrinę ar atakuoti sostinę Vilnių su politine ir karine šalies vadovybe. Modifikuota „Tochka-U“, apie kurios sukūrimą buvo pasirodę pranešimų, gali pasiekti ir Zoknių karinę oro bazę.

„Didžiausias jų pavojus Lietuvai toks, kad jos gali sunaikinti oro taikinius, kurie yra Lietuvos teritorijoje, ir taip Lietuvą izoliuoti iš išorės. Jeigu kalbame, kad ateis pagalba, tai ta pagalba turi kažkaip ateiti, o variantai iš esmės yra trys: per Lenkijos sieną, kuri, mano nuomone, yra pažeidžiamiausia vieta, taip pat laivais, bet tada mes turime išlaikyti Klaipėdos uostą, ir kažin kaip čia sektųsi, nes Baltijos jūroje, ko gero, dominuotų Rusijos laivynas, o dominavimas jūroje iš esmės užkerta kelią bet kokiems perdislokavimams. Trečias kelias yra oras, kuris, kaip žinoma,  patikimiausias. Tad jeigu atsiranda priešlėktuvinės raketos, kurios dengia Lietuvos teritoriją, o apie tai ir kalbama, kai Rusija iš Kaliningrado pasiekia mūsų oro erdvę, tokiu atveju mūsų sąjungininkų atėjimas susidurs su labai konkrečiomis logistinėmis problemomis“, – aiškina V.Rakutis.

O dar grėsmingiau skamba žinios, kad Kaliningrade jau dislokuotos ir balistinės raketos „Iskander-M“, kurių šūvio nuotolis apima visą Lietuvos teritoriją. Pirmieji pranešimai apie „Iskander-M“ buvimą Kaliningrado srityje pasirodė dar 2013-aisiais, tačiau tuomet buvo spėjama, kad raketos galėjo būti laikinai čia permestos per „Zapad 2013“ pratybas. O šiemet kovą vienas Rusijos gynybos pareigūnas patvirtino, kad raketos Lietuvos ir Lenkijos kaimynystėje bus dislokuotos artimiausiu metu.

Raketų panaudojimas puolimo atveju reikštų, kad Rusija galėtų smogti į svarbiausius šalies karinius, strateginius ar infrastruktūros objektus ir tik tuomet pradėti sausumos invaziją. Tokiu atveju galimybės apsiginti patiems liktų menkos. Galime nesunkiai įsivaizduoti, kad pirmieji kariniai taikiniai galėtų būti Zoknių oro uostas ar Rukla, kur sutelkta didžioji dalis Lietuvos kariuomenės.

Tačiau, kaip tvirtinta V.Rakutis, „Iskander-M“ raketos kelia pavojų ne tik Lietuvai, bet ir Lenkijai ar Vokietijai, o jų panaudojimas atima galimybę viską daryti po priedanga ir slėpti savo veiklą. Todėl tokio puolimo galimybė mažai tikėtina.

„Jeigu jau smogė raketomis iš Kaliningrado, tai viskas aišku, kas čia kaltas, ir galima tada pasakoti ką nori. Rusija taip tikrai neskubės elgtis: nepaisant visokių grasinimų, ji vis dėlto siekia kažkaip maskuoti savo veiklą, kad dalis Vakarų europiečių bent tikėtų jos pasakomis. Tokių raketų naudojimas mažai tikėtinas, tai labiau gąsdinimo priemonė ir tam tikra korta derybose. Jos gali būti panaudojamos tik jei konfliktas tampa globalinis, kai nuomonės jau tampa nebesvarbios. Tačiau tai per daug brangiai kainuoja, prieš Lietuvą neverta imtis tokių priemonių“, – įsitikinęs Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos profesorius.

Puolimą „Iskander-M“ raketomis ne itin realiu laiko ir T.Janeliūnas. Pasak jo,  vykdant hibridinį karą informaciją dar galima blokuoti, mėginti aiškintis, kas ką darė, o ko ne, bet raketiniai šaudymai bemaž akimirksniu yra fiksuojami palydovais ar kitomis komunikacijos priemonėmis. Tokiu atveju Rusija akivaizdžiai paskatintų visą galimą NATO atsaką, ir NATO nebūtų jokio preteksto susilaikyti, tarkime, nuo aviacijos smūgių Rusijos taikiniams, visų pirma tiems, iš kurių būtų paleistos raketos. „Tai reikštų masyvų NATO karą prieš Rusiją. Ar Rusija tam būtų nusiteikusi? Labai abejočiau. Šiuo atveju amerikiečiai net ir su tam tikrais nuostoliais turi geresnių galimybių padaryti Rusijai didesnę žalą“, – sako analitikas.

Būtina atkreipti dėmesį, kad tokio pobūdžio ginkluotės panaudojimas greičiausiai reikštų ne vien Lietuvos ar kitų Baltijos šalių užpuolimą. Rukloje šiuo metu dislokuoti amerikiečių kariai, o Zokniuose Baltijos valstybių oro erdvę pakaitomis saugo kitų NATO šalių naikintuvai. Todėl galima neabejoti, kad tokie veiksmai sulauktų ryžtingo atsako.

Tokios atakos atveju, pasak D.Šlekio, didelis klausimas yra ir pirmieji galimi taikiniai – tai priklauso nuo konkrečių atakos tikslų. Mokslininkas pabrėžia, kad šiuo metu dominuojanti JAV oro pajėgų ir raketų naudojimo strategija nurodo, jog pirmasis tikslas dažniausiai yra ne kariuomenė ar jos bazės, o politiniai lyderiai ir komunikacijos sistemos. Taip siekiama palaužti pasipriešinimą psichologiškai, sutrukdyti komunikaciją ir sukelti sumaištį, dėl kurios pergalė tampa lengvai pasiekiama. O kariuomenė, remiantis šia strategija, jau yra paskutinis ir tikrai nebūtinas taikinys, nes paprasčiausiai nebeprireikia naudoti resursų fiziškai ją naikinant.

„Galima užduoti klausimą, kas būtų pirmasis taikinys, jei Rusija iš tiesų pultų. Tai gali būti ir Vilniuje esanti vadovybė, ir karinės bazės, ir mūsų infrastruktūra – oro uostai, Klaipėdos uostas, Televizijos bokštas ir kt. Rukloje dislokuota tikrai nemaža dalis karinių pajėgų, tačiau reikėtų paieškoti tokios dienos, kai visi kariai vienu metu būna kareivinėse, – juk jie nuolat dalyvauja pratybose, būna kur nors išsiųsti. Be to, yra ir šioks toks išskaidymas – daliniai Panevėžyje, Tauragėje, Alytuje ir kitur“, – svarsto D.Šlekys.

Sudėtingiau kažką pasakyti apie Rusijos raketų ir antskrydžių strategiją, nes tokių pavyzdžių nėra daug. Per antrąjį Čečėnijos karą, pasimokiusi iš savo klaidų, Rusijos kariuomenė sistemingai bombardavo Grozną ir įžengė į jį tik tuomet, kai tai padaryti pasidarė daug paprasčiau, o pasipriešinimas buvo beveik palaužtas.

Šiuo metu Lietuva efektyvios priešraketinės gynybos neturi. A.Matonio teigimu, „Iskander-M“ paleidimą pastebėti radarais galima jam jau įvykus, o tokia raketa iki Vilniaus, priklausomai nuo konkrečios paleidimo vietos Kaliningrade, skrietų nuo dviejų su puse iki keturių minučių. Tad į ją sureaguoti nėra jokių galimybių.

Efektyvi gynyba prieš „Iskander-M“, amerikietiškos „Patriot“ sistemos, Lietuvai sunkiai įperkamos, be to – ir ne itin lengvai prieinamos, nes siekiant jų įsigyti būtinas JAV Kongreso pritarimas. A.Matonio manymu, Lietuva nebent galėtų pradėti pokalbius su sąjungininkais dėl galimo tokios ginkluotės dislokavimo. Ekspertas pateikia pavyzdį: „Patriot“ buvo dislokuotos Turkijos pietuose po to, kai įsiliepsnojus karui Sirijoje šios valstybės saugumas pastebimai sumažėjo.

Be brangiai kainuojančios priešraketinės gynybos trūkumo, Lietuvos gynybą pažeidžiamą daro ir lengvai ištaisomi netoliaregiški sprendimai. Pasak A.Matonio, vienas pagrindinių būtų tas, kad ginkluotės laikymo sandėliai yra gana stipriai centralizuoti. Tokia praktika veikiau buvo tinkama kitokios grėsmės epochai, todėl būtų protinga kuo skubiau decentralizuoti šią sistemą, kuo daugiau ginkluotės laikyti daliniuose. „Ypač kai kalbama apie krašto apsaugos savanorių pajėgas, kad kilus pavojui jie savo dislokacijos vietose jau turėtų reikalingų ginklų, taip pat ir prieštankinių. Jiems tikrai nebūtų laiko vykti į centrinius arsenalus ar kitas vietas, kad jų gautų“, – teigia gynybos ekspertas.

Be to, nereikia būti genijumi, kad suprastum, jog taip juos lengviau sunaikinti, o tai būtų stiprus smūgis mūsų gynybai. Kadangi tai konfidenciali informacija, tiksliai negalime žinoti, ar po Krymo įvykių nebuvo apsispręsta dėl decentralizacijos, tačiau dar visai neseniai tai buvo opi problema.

Sakoma, kad geriausias būdas išvengti karo – būti jam pasirengusiam. Tačiau Lietuvos kariuomenė realia šalies gynyba susirūpino tik išaugus grėsmei. Kaip ir daugelis kitų valstybės sričių, Lietuvos krašto apsaugos sistema išgyveno postūmį modernizuotis, stiprėti ir tapti šiuolaikiškesnė, kai aktyviai buvo siekiama kaip galima greičiau įsilieti į karinį saugumą užtikrinančią NATO organizaciją. Pasiekus šį tikslą krašto apsauga ir jos finansavimas pateko politikų nemalonėn, todėl paprastai likdavo kaip trečiaeilis klausimas.

Kaip „Veidui“ yra sakęs buvęs šalies kariuomenės vadas gen. mlr. Jonas Algirdas Kronkaitis, Lietuvoje į ginkluotę daugiau investuota tik 1998–2000 m., kai buvo įsigyta modernių prieštankinių ir taktinių priešlėktuvinių ginklų. Tačiau vėliau persiorientuota į sėkmingą dalyvavimą tarptautinėse operacijose ir daugiausia joms skirtos, tačiau realiai gynybai ne itin naudingos ginkluotės pirkimą. Toks pavyzdys gali būti šarvuoti SISU logistikos sunkvežimiai, kuriems įsigyti reikėjo itin daug lėšų, bet jie buvo neefektyvūs ir nereikalingi valstybės gynybai.

Lietuvai aktyviai siekiant narystės NATO 2001-aisiais patvirtintos krašto apsaugos gairės numatė kasmet kariuomenės personalo skaičių didinti bent penketu procentų, daug dėmesio skirti mobilizacinio rezervo rengimui, nemažinti iš biudžeto skiriamo kariuomenės finansavimo. Tačiau 2002-aisiais Prahoje per NATO viršūnių susitikimą Lietuvai sulaukus oficialaus kvietimo tapti Aljanso nare dėmesys kariuomenei netrukus nuslopo. Jau po metų priimtose krašto apsaugos sistemos 2004–2009 m. plėtros gairėse numatyta, kad pertvarkant šalies kariuomenę iki 2008 m. ginkluotosios pajėgos sumažės beveik du kartus, bus parengtas vienas batalionas, atitinkantis Aljanso dalyvavimo tarptautinėse operacijose reikalavimus, suplanuota kariuomenėje laipsniškai mažinti šauktinių dalį, taip pat krašto apsaugos savanorių pajėgų dalinius, profesinės karo tarnybos savanorių skaičių.

2003–2004 m. gynybai Lietuva dar skyrė 1,36 proc. BVP, bet po oficialaus stojimo į NATO ši kreivė ėmė pastebimai leistis žemyn, kol krizės metais nusirito iki 0,88 proc.

Per ekonominę krizę, palyginti su kitomis ministerijomis, Krašto apsaugos ministerijos išlaidos nukentėjo bene labiausiai. 2009 m. pavyko sutaupyti degalų, šaudmenų rezervus, iš kurių kariuomenė gyveno dar ir kitus metus, tačiau KAM biudžetas tuomet sumažėjo nuo 1,2 mlrd. iki 0,85 mlrd. Lt, o minimaliems poreikiams patenkinti reikėjo bent 0,98 mlrd. Lt. Tuomet įšaldytos arba į ateitį nukeltos ir visos ginkluotės įsigijimo programos. Pagal krašto apsaugos finansavimą tuo metu atsilikome nuo kaimynių Lenkijos, Latvijos, o ypač Estijos, kuri beveik pasiekė 2 proc. BVP finansavimo lygmenį. 2010 m. daugiau nei du kartus mažesnė Estija ne tik beveik dvigubai lenkė Lietuvą pagal BVP dalį, skiriamą krašto apsaugai finansuoti, bet ir aplenkė mūsų šalį absoliučiais skaičiais: Lietuva tais metais skyrė 850 mln., o Estija – 893 mln. Lt.

2008-aisiais, prieš Seimo rinkimus, buvo atsisakyta ir šauktinių kariuomenės. Tai padaryta neturint realaus plano, kas juos pakeis. Taip iš esmės buvo sustabdytas karių rengimas mobilizaciniam rezervui. Tikėtasi, kad šauktinių vietą sėkmingai užpildys profesionalūs kariai, tačiau jų gretos nepilnėjo taip sparčiai, kaip planuota, o tam ir nebuvo numatyta finansavimo.

Požiūris į krašto apsaugą bei grėsmių vertinimas pasikeitė po Rusijos įsiveržimo į Gruziją 2008-aisiais. Be to, akivaizdžiai pakito ir NATO pozicija. Teigiama, kad iki Rusijos karo prieš Gruziją NATO būstinėje net neverta buvo bandyti užsiminti apie Baltijos šalių gynybos planus – esą teritorinė gynyba yra šaltojo karo atgyvena, o Rusija nekelia jokio pavojaus. Po karo Gruzijoje požiūris į Baltijos šalių gynybą tapo visai kitoks. Nors Lietuvos krašto apsaugos finansavimas nuo to ir nepagerėjo, tačiau kariuomenei vadovaujant generolui leitenantui Arvydui Pociui buvo parengti Lietuvos gynybos planai – suformuotos trys operatyvinės kryptys, nustatyta kariuomenės sąveika su Vidaus reikalų ministerijos padaliniais ir kt.

„Po karo Gruzijoje situacija pasikeitė ir pradėta galvoti: o ką mes darysime, jei kas nors įvyks? Daug gal ir nepasiekėme, bet sutarėme, kad tam reikia ruoštis ir turėti planus, žinoti, kaip veiks mobilizacija. Trumpai tariant – žinoti, kaip viskas veiks, kai prasidės krizė. Dėl to pirmą kartą per pastaruosius 25-erius metus atsirado gynybos planai“, – teigė Lietuvos kariuomenės vadas gen. mjr. Vytautas Jonas Žukas.

Pasak jo, iki tol po priėmimo į NATO gyvenome jausdami euforiją ir manydami, kad ginti Lietuvos teritorijos nereikės, nes dalyvaujame kolektyvinėje gynyboje, galioja 5-asis straipsnis, o mums tereikia turėti pajėgas, galinčias vykdyti tarptautines misijas už Lietuvos ribų, ir bataliono kovinę grupę, kurią galima greitai perdislokuoti vykdyti operacijų NATO pajėgų sudėtyje.

Panašiai situaciją vertino ir krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė, kurios teigimu, Lietuva, stodama į NATO, prisižadėjo būti pavyzdinga narė, tačiau kai įstojome, visos pastangos ir pažadai išblėso. „Įstojus į NATO žmonės buvo užliūliuoti tikrovės neatitinkančiais įspūdžiais, kad esame saugūs ir nieko neturime daryti, tik misijose reikia dalyvauti, o savo pačių gynybai dėmesio skirti nereikia. Iš tiesų NATO yra visai kitokiu principu veikianti organizacija, kurios stiprumas priklauso nuo jos narių stiprumo“, – sakė ji.

Šių metų vasarį Valstybės gynimo taryba pareiškė, kad dėl pasikeitusios geopolitinės situacijos ir agresyvesnės bei mažiau nuspėjamos Lietuvos kaimynystės penkerių metų laikotarpiui grąžinami šauktiniai. Kaip pranešė Lietuvos kariuomenės vadas, dešimtyje Lietuvos kariuomenės batalionų realus etatų užpildymas siekia tik 30 proc. Vos dviejuose batalionuose – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo mechanizuotame pėstininkų ir Didžiosios kunigaikštienės Birutės batalione – kareivių pareigybės užpildytos 54 ir 72 proc. Kai kur šis skaičius tesiekia penktadalį. Tokia padėtis kelia realią grėsmę valstybės saugumui.

Kareivinių skyles kamšyti šauktiniais nuspręsta laikinai – šiemet planuojama pašaukti apie 3 tūkst. vyrų, o per penkerius metus batalionuose iš viso parengti apie 16 tūkst. šauktinių, kurie taptų trūkstamu kariuomenės rezervu.

Šiemet pagaliau susirūpinta ir krašto apsaugos finansavimu: šalies išlaidos valstybės gynybai padidėjo net 30 proc. ir pasiekė prieškrizinį 2008-ųjų lygmenį. Finansavimas išaugo iki 424,5 mln. eurų (1,47 mlrd. Lt), arba 1,11 proc. BVP. Pinigų kariuomenei pradėjo skirti net ir patys šalies gyventojai: pernai 2 proc. savo gyventojų pajamų mokesčio jai pervedė beveik 900 žmonių, o bendra suma siekė 125 tūkst. Lt. Užpernai tokių gyventojų tebuvo trys.

Pastebimai padidėjęs finansavimas lemia, kad šiemet turėsime daugiau pratybų su kitomis NATO narėmis, taip pat bus didinamas profesionalių karių skaičius, vykdoma karinių poligonų plėtra bei perkama ginkluotė.

Pagaliau susirūpinta realiomis Lietuvos galimybėmis apsiginti Rusijos agresijos atveju. Šiuo metu kuriamos NATO greitojo reagavimo pajėgos gali pradėti veikti mažiausiai po 72 valandų, tad karinio konflikto atveju iki tol privalome apsiginti patys. Tokie tikslai numatomi ir 2012-aisiais priimtoje Lietuvos karinėje strategijoje: Lietuvos, kaip NATO narės, saugumą užtikrina NATO kolektyvinės gynybos garantijos, tačiau karinio užpuolimo atveju mūsų kariuomenė turi būti rengiama gintis savarankiškai, kol bus suteikta sąjungininkų karinė pagalba. Be to, čia iškelti reikalavimai kariuomenei turėti ir parengtą rezervą bei užtikrinti gebėjimą veikti su NATO sąjungininkų pajėgomis.

Agresijos atveju vos 8 tūkst. karių Lietuvos kariuomenei tektų atremti kur kas didesnes pajėgas, tad, kol atkeliautų NATO parama, svarbus vaidmuo tektų pilietinei gynybai. A.Matonis atkreipia dėmesį, kad iš Ukrainos istorijos galėjome pasimokyti, jog šaliai svarbu turėti kuo daugiau kariškai parengtų žmonių, nors ir civilių, kurie galėtų identifikuoti priešų taikinius, fiksuoti jų koordinates, stebėti jų judėjimą ir skubiai apie tai pranešti draugiškoms pajėgoms – kitaip tariant, teikti žvalgybinius duomenis.

Jei būtų prieita prie to, kad būtų skelbiama gyventojų mobilizacija (pasirengimas kolektyvinei valstybės gynybai, drauge ir pasirengimas priimti sąjungininkų ginkluotųjų pajėgų pagalbą), tai būtų daroma pagal viešai neskelbiamus mobilizacijos planus. Yra vienas „bet“ – gyventojų mobilizacijai reikalingos atitinkamos lėšos, o jų nacionaliniame ižde nenumatyta, tad veikiausiai nesklandumų kiltų jau šiame etape.

Dar didesnė atsakomybė tektų organizuotoms sukarintoms piliečių struktūroms, pavyzdžiui, Krašto apsaugos savanorių pajėgoms (KASP), Lietuvos šaulių sąjungai (LŠS). Krašto apsaugos savanoriai yra aktyvi kariuomenės rezervo dalis, kai žmonės derina savo civilinį gyvenimą su karine veikla – darbu ar studijomis. A.Matonio teigimu, KASP tikrai būtų pasirengusios visavertiškai įsilieti į teritorinę gynybą ir padėti šalies kariuomenei. Juolab kad savanoriai gerai pažįsta tas vietoves, kuriose yra dislokuoti, mokėtų ginti miestus, gatves, strategiškai svarbius objektus.

Pabrėžtina, kad krašto apsaugos savanoriai turėtų reikalingos įrangos, priemonių, ginklų ir būtų parengti tuo naudotis, nes kiekvienas tarnybos metu įgyja karinę specialybę. Apie savanorių pasirengimą byloja ir tai, kad jie dalyvauja tarptautinėse karinėse operacijose, misijose. Įžengus priešiškai kariuomenei, KASP galėtų sustiprinti reguliariosios kariuomenės vienetus, vykdyti gynybines funkcijas, suteikti paramą sąjungininkų pajėgoms.

Kol kas ne visas savanorių potencialas išnaudojamas, jie tebėra jaunesniojo brolio vietoje, vis dėlto, atsižvelgiant į dabartinį kontekstą, galima tikėtis, kad artimiausiu metu jie sulauks daugiau dėmesio.

LŠS visoje Lietuvoje turi apie 8 tūkst. narių, iš kurių nemaža dalis yra atlikę tarnybą kariuomenėje ar ketina ją atlikti. Sukarintos visuomeninės organizacijos, integruotos į Lietuvos gynybos sistemą, pagrindinis uždavinys yra visais reikiamais būdais remti reguliariąją šalies kariuomenę. Tai gali būti nuo svarbių objektų apsaugos ar viešosios tvarkos palaikymo funkcijų, provokacijų stabdymo iki žvalgybinės informacijos teikimo, įvairių diversijų vykdymo. Yra rikiuotės šaulių, kurie gali veikti ir koviniuose būriuose (tai aukščiausio parengimo šauliai, turintys karinių žinių), ir yra šaulių, kurie prie bendrų tikslų gali prisidėti savo civiliniais gebėjimais.

Pasak LŠS vado atsargos pulkininko leitenanto Liudo Gumbino, šiandien organizacija dar nėra tokia, kokios norima, bet einama teisinga kryptimi, juolab kad Ukrainos įvykių kontekste prie jos aktyviai prisideda daug naujų narių. „Kada egzistuoja koordinuota disciplinuota struktūra, ją kur kas lengviau pasitelkti vienokioms ar kitokioms užduotims, negu išbarstytus žmones“, – pabrėžia L.Gumbinas.

Karo atveju visa kariuomenė bus mobilizuota ir, žinoma, kiekvienas bataliono vadas apsidžiaugtų, jei papildomai gautų gerai parengtą, gerai apginkluotą šaulių būrį, kurį, gal ir ne svarbiausioms užduotims, tikrai galėtų panaudoti.

Kad viskas vyktų pagal tokį scenarijų, labai svarbu formuoti šaulių kovinius būrius (jų jau dabar yra). Kitas dalykas – šauliai turėtų perimti svarbių karinių objektų, visos infrastruktūros apsaugą, nes reguliarioji kariuomenė paprasčiausiai neturėtų galimybių ir saugoti savo teritorijos, ir tuo pačiu metu kariauti, o šauliai tam labai tiktų. Be to, šauliai jau turi nemažai bendradarbiavimo su policija ir kitomis panašiomis struktūromis patirties. Na, o  aktyviai kovai netinkami šauliai galėtų savo gebėjimus panaudoti kibernetinėje, informacinėje erdvėje.

Deja, organizacijos gynybinį potencialą smukdo labai žemiškos problemos – ginkluotės ir amunicijos trūkumas. Kol kas dažnai verčiamasi su asmeniniais šaulių ginklais, skirtais medžioklei, sportui ar savigynai, nors, reikia pripažinti, jie mažai kuo skiriasi nuo kariuomenės turimos ginkluotės. „Tarkime, medžiotojų medžiokliniai šautuvai gali atlikti snaiperio funkcijas – šauti gana toli ir gana taikliai. Tokių ginklų turi nemažai šaulių, ir šiandien yra tas etapas, kai šauliai, turintys kokybiškos ginkluotės, imti burti į padalinius, pavyzdžiui, dabar kaip tik formuojamas snaiperių būrys“, – pavyzdį pateikia L.Gumbinas.

Ginkluotės turi ir pati Šaulių sąjunga, nors tai nėra toks kiekis, kad būtų galima visus aprūpinti ginklais. Viltys siejamos su šalies kariuomene, iš kurios tikimasi, kad ji perduos tam tikrą perteklinės amunicijos kiekį šauliams. Deja, kol kas rezultatų nėra.

Nepaisant to, šiuo metu yra suaktyvėjęs šaulių rengimas, bendradarbiavimas su Lietuvos kariuomene, kuriami padaliniai, formuojamas mokymo centras, kuriame jie apmokomi, stengiamasi padidinti ginkluotės atsargas. O jei teritorija faktiškai vis dėlto būtų užimta ir joje nebeliktų reguliariosios kariuomenės, lauktų pilietinis pasipriešinimas – partizaninis karas, ir viena iš LŠS funkcijų būtų pasipriešinimo okupantams organizavimas.

O ką piliečiai galėtų padaryti, jei jiems tektų stoti prieš tankus? L.Gumbinas ramina, kad be pėstininkų ar kitos paramos tankai yra labai pažeidžiami. Juos sustabdyti, užtvėrus kelią įvairiomis kliūtimis, padėjus geležinių „ežių“, tiesiog iškasus griovių, ar sulėtinti „Molotovo kokteiliais“ nėra sunku. Realiai tam gali pakakti primityvių priemonių. Šiuolaikiniame kare tankai palyginti mažai ko verti.

Beje, įdomių įžvalgų apie Lietuvos gyventojų nuotaikas pateikia „Veido“ užsakymu  atlikta 500 didmiesčių gyventojų apklausa. Uždavus klausimą, koks, jų manymu, Lietuvos gynybos planas būtų geriausias, daugiausiai palaikymo (33 proc.) sulaukė variantas, kad vertėtų susitelkti į kelių svarbiausių miestų žiedinę gynybą (pavyzdžiui, Vilniaus, Kauno, Klaipėdos). 28,4 proc. atsakė, kad protingiausia būtų bandyti okupantų pajėgas sustabdyti plačiu frontu ties kuria nors riba (pavyzdžiui, ties Kaunu, Vieviu, Trakais). O 10,6 proc. gyventojų mano, kad iš paskutiniųjų reikėtų ginti tik Vilnių. Likusieji atsakymo nežinojo.

Na, o jei sulauktume blogiausio scenarijaus ir Lietuva būtų okupuota, tai dauguma apklaustų (32,8 proc.) gyventojų labiausiai pritartų planui, kad Lietuva būtų vaduojama, kaip 1991 m. atkariautas Kuveitas, daugiau nei ketvirtadalis (25,4 proc.) atsakė, kad geriau būtų pulti užpuolusios šalies teritoriją (tarkime, Kaliningrado sritį), o priešininko pajėgos pasitrauktų iš Lietuvos po to, kai agresorius pralaimėtų karą. Likusieji apie tai negalvoja.

Dovaidas Pabiržis, Vaiva Sapetkaitė

Kaip manote, koks Lietuvos gynybos planas geriausias? (proc.)
1. Bandyti sustabdyti okupantų pajėgas plačiu frontu ties kuria nors riba (pvz., Kaunu, Vieviu, Trakais?)     28,4
2. Susitelkti į kelių miestų žiedinę gynybą (pvz., Vilniaus, Kauno, Klaipėdos)        33
3. Iš paskutiniųjų ginti tik Vilnių        10,6
4. Nežino  28

Kuriam okupuotos Lietuvos planui pritartumėte? (proc.)

1. Lietuva vaduojama, kaip 1991 m. atkariautas Kuveitas          32,8
2. Puolama užpuolusios šalies teritorija (pvz., Kaliningrado sritis), o priešininko pajėgos pasitraukia iš Lietuvos po to, kai agresorius pralaimi karą        25,4

3. Apie tai negalvoja 41,8

Šaltinis: „Veido“ užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime consulting“ 2015 m. balandžio 29–gegužės 1 d. atlikta Lietuvos didžiųjų miestų 500 gyventojų apklausa. Cituojant apklausą, nuoroda į „Veidą“ būtina.

Rusijos kariuomenė stiprinama

Kaip „Veidui“ paaiškino atsargos majoras Daivis Petraitis, Rusijos karinė reforma oficialiai pradėta dar 2008 m. pabaigoje ir ją planuojama galutinai užbaigti tik 2020 m. Ją būtų galima padalyti į tokius etapus: pasirengimą reformoms, trukusį 2003–2008 m., reformą, vykdytą taktiniu lygiu, naujosios brigados sukūrimą (2008–2010 m.), operacinio ir strateginio lygio reformą (2010–2012 m.), valstybinės karinės struktūros optimizavimą – Gynybos ministerijos ir kitų susijusių institucijų (2012-2015 m.).

Be šių procesų, tuo pačiu metu lygia greta vykdytas ir Rusijos kariuomenės perginklavimas. Jį taip pat galima suskirstyti į du etapus. Pirmuoju etapu siekta perginkluoti reorganizuotas pajėgas modernizuotais ginklais. Šie veiksmai pradėti dar 2010 m. Antrasis etapas turėtų prasidėti kitais metais ir tęstis iki 2020 m. Jo pagrindinis tikslas yra perginkluoti pajėgas jau ne modernizuotais, o naujos kartos ginklais.

Šiuo metu matome, kad Rusijos operacinių pajėgų kūrimas eina į pabaigą, jau yra suformuotos branduolinės ir greitojo reagavimo pajėgos, kurių veikimo galimybės ir pajėgumai jau išbandyti per karines pratybas ir dabar šalinami pastebėti trūkumai. Pakol kas vėluoja nebent vadinamųjų kosmoso pajėgų kūrimas. Anksčiau skelbtas jų įkūrimo terminas – 2016 m. vasario 1 d.

Kariuomenei reikalingų specialistų ir karininkų rengimo sistema, kuri prasidėjus reformai buvo beveik panaikinta, dabar jau pertvarkyta ir karininkai vėl rengiami. 2013 m. į karo mokyklas ir kitas rengimo institucijas buvo priimta apie 15 tūkst. naujų kadetų, o tai beveik tiek pat, kiek buvo priimama Sovietų Sąjungos laikais. Atsargos karininkų rengimas civilinėse aukštojo mokslo institucijose irgi atnaujintas.

Verta paminėti ir tai, kad pradėta kurti karinių dalinių kovinio parengimo sistema. Jos pagrindu atsiras kovinio parengimo centrai, įkurti kiekvienoje karinėje apygardoje. Kiekviename jų bus galima iš karto rengti netgi visą brigadą, o per metus apmokytų karių skaičius turėtų siekti 30 tūkst. Pirmasis toks centras jau pradėjo veikti Mulino vietovėje prie Maskvos.

Vyksta agresyvi karių verbavimo kampanija, iš viso tikimasi turėti apie 800 tūkst. rezervo karių. Tai leistų, esant poreikiui, suformuoti dar apie 180 brigadų. Ofi­cialiai skelbiama, kad Rusijos kariuomenės dydis turėtų siekti bene 1 mln. karių (1,8 mln. po mobilizacijos).

D.Petraičio teigimu, nėra abejonių, kad Rusijos kariuomenė tampa vis pajėgesnė ir galinti greitai reaguoti. Toks vertinimas tampa vis pagrįstesnis, ypač matant, atrodo, visai sėkmingai baigtą operacinių pajėgų kūrimą, didėjantį kadetų, priimtų į karo mokyklas 2013–2014 m., skaičių, vis intensyvėjantį atnaujintos ginkluotės tiekimą, neginčijamą karinių reikalų prioritetą ir kitus požymius. Jei ši karinė reforma vyktų taip, kaip planuojama, tai jau 2020 m. Rusija galėtų turėti tokio pat pajėgumo kaip ir pasaulyje pirmaujančių valstybių kariuomenę.

Svarbiausios Lietuvoje pernai vykusios NATO pratybos

2014 m. gegužė. „Juodoji strėlė 2014“

Gegužės 12–23 d. Gaižiūnų poligone (Rukla, Jonavos r.) vyko didžiausios praėjusių metų Lietuvos kariuomenės Mechanizuotosios pėstininkų brigados (MPB) „Geležinis Vilkas“ lauko taktinės pratybos „Juodoji strėlė 2014“. Per jas apie 1,5 tūkst. karių iš MPB „Geležinis Vilkas“ ir kitų Lietuvos kariuomenės vienetų kartu su NATO sąjungininkų kuopa iš JAV sausumos pajėgų Europoje 173-iosios oro desanto brigados treniravosi vykdyti gynybines operacijas Lietuvoje.

2014 m. birželis. „Kardo kirtis 2014“

Birželio 9–20 d. Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje vienu metu vykusios tarptautinės pratybos „Kardo kirtis“ – tai kasmetinės Jungtinių Amerikos Valstijų sausumos pajėgų Europoje (angl. ~U.S. Army in Europe~, USAREUR) organizuojamos tarptautinės pratybos Baltijos šalyse. Tai buvo didžiausios tarptautinės pratybos Lietuvoje nuo šalies įstojimo į NATO.

2014 m. lapkritis. „Geležinis kardas 2014“

Šios pratybos – tai Lietuvos kariuomenės Sausumos pajėgų organizuojamos tarptautinės pratybos. Pernai jos Lietuvoje buvo surengtos pirmą kartą, o ateityje planuojama organizuoti kasmet.

BFL

Rašytojai neretai sako, kad knyga miršta tą akimirką, kai prie jos prisiliečia režisierius, tad autoriaus ir interpretatoriaus susidūrimai neišvengiami. „Vis dėlto po premjeros sulaukdavau tylaus pritarimo arba bent jau mane pamatęs rašytojas nepereidavo į kitą gatvės pusę“, – juokiasi 64 metų kino režisierius Algimantas Puipa po filmo „Edeno sodas“ peržiūros.

Vaiva SAPETKAITĖ

Su Algimantu Puipa, be kurio vargiai įsivaizduojamas lietuviškas kinas, kalbamės ne tik apie „Edeno sodą“, bet ir Lietuvos kino padėtį.

– „Edeno sode“ daug ryškiausių vyresnės kartos aktorių. Ar pakvietėte visus, kuriuos norėjote?

– Ne, dalis, palinkėję sėkmės, atsisakė dėl sveikatos būklės, o kiti nusprendė, kad nenaudinga karjerą baigti tokiu nedideliu vaidmeniu.

– Kas atsirado pirmiau – personažai, kuriems ieškojote aktorių, ar kūrėte vaidmenis konkretiems aktoriams?

– Iš anksto žinojau, kad noriu, jog vaidintų Viktorija Kuodytė. Lankydavausi teatre ir žinojau, kad ji puiki aktorė, taip pat – kad gerai kalba itališkai. Taip atsirado italės Lindos personažas. Planavau pakviesti Gražiną Balandytę, Vaivą Mainelytę, o, tarkime, Juozo Budraičio vaidmens pirminiame scenarijaus variante kaip ir nebuvo. Kai su juo susitarėme, personažą kūriau specialiai jam. Netikėtai filme atsirado ir jau daug metų nebevaidinusi Aldona Juodkaitė.

Kai viskas pajudėjo, manęs daug kas klausė, kaip tikiuosi suvaldyti teatro aktorius, kai šie pradės mosuoti rankomis ir šaukti paskutinei salės eilei. Bet visi aktoriai greitai suprato, ko man iš jų reikia. Tiesą sakant, kai galvojau apie filmo kūrimą, mąsčiau ir apie smagumą bendrauti su senąja aktorių karta.

– Ar pats tikite „Edeno sode“ vaizduojama klestinčios kosmopolitinės Lietuvos ateitimi?

– Tada daug fantazavome, bet paskui net juokėmės: prieš metus filmavome autobuse važiuojančią nikabu prisidengusią musulmonę, o dabar mąstoma apie su tuo susijusį įstatymą. Prabangaus gyvenimo, orios senatvės laikai galbūt ateis.

Iš pradžių buvo užrašyta, kad tai – 2025-ieji. Suskaičiavau, kad man bus tiek metų, kiek mano herojams, ir ėmiau žaisti žaidimą. Žaidi, šypsaisi, bet tema jautri, skausminga. Vieną ar kitą sceną aktoriai suvaidindavo net įdomiau, nei parašyta. Jie geriau žinojo, ką vaidina: kai kurių jų ligos sutapo su personažų. Sutikusi vaidinti aktorė Danutė Juronytė-Zelčiuvienė nesulaukė premjeros. Ji mirė nuo vėžio, o filme Nijolės Narmontaitės herojė kaip tik sako, kad jai jau ketvirtos stadijos vėžys. Sako, negalima aktoriaus dėti į „grabą“.

– Kaip jūs pats susitaikote su senatve?

– Einant metams stebi save, savo senėjimo procesą. Atsimenu, kai man sukako 60 metų, mano mama pasakė tokią frazę: „Sveikas atvykęs į senatvės jaunystę.“ Pradėjau galvoti, ką tai reiškia, kad dar turiu daug laiko. Į visus personažus išskirsčiau savo galbūt laukiantį gyvenimą. Bet kuriuo atveju man tai yra jautru. Visi suprantame, kad senatvė nėra linksmiausias gyvenimo periodas.

– Išskyrėte V.Kuodytę. Kodėl ją?

– Ne aš vienas sakau – ji tiesiog nuostabi. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje būsimiems aktoriams dėstau ekrano vaidybą ir man kartais sunku paaiškinti, koks aktorius gali sudominti režisierių. Tai nebūtinai turi būti viršelio veidas ir nereikia kažkokių konkrečių bruožų. Be to, kad Kuodytė yra tikrai gera aktorė, ji turi kažkokią vidinę paslaptį. Jei važiuotum troleibusu ir pamatytum ją, nepasakytum, kad ji aktorė, kad jos veido bruožai išskirtiniai. Gal net atvirkščiai, bet kai ją išgrynini, prasideda kino stebuklai.

– „Edeno sode“ daug kitataučių, kitų rasių aktorių. Ar buvo sunku juos surinkti?

– Nelengva. Likus pusmečiui iki filmavimo ėmiau ieškoti informacijos. Štai patraukė dėmesį žinia, kad vienas aktorius susituokė su inde, kitos žurnalistės kūdikis – juodaodis. Oneidai Kunsungai pats dėsčiau ir žinojau, kad ji augo Lietuvoje, todėl puikiai kalba lietuviškai. Rankiojau visus po vieną, vėliau kreipiausi ir į Pabradės migrantų mokymo centrą, o galiausiai liepiau aktorių ieškoti gatvėse.

– Kaip susidūrėte su Janinos Survilaitės knygomis, kurių motyvais paremtas „Edeno sodas“?

– Apie knygą „Vila „Edelveisas“ žinojau dar tada, kai ją nusprendė išleisti. Bet veiksmas vyksta Šveicarijoje, tad supratau, kad kūrinį ekranizuoti nerealu. Po keleto metų mane susirado pati Survilaitė ir paprašė perskaityti šį romaną, taip pat „Vartai Nr. 3“ ir „Pokalbiai su Helvecija“. Staiga toptelėjo mintis – o jeigu viską perkeltume į Lietuvą?

Galvoje ėmė suktis vaizdai, šmėstelėjo paradoksas: mūsų emigracija apsiverčia ir visi grįžta į klestinčią šalį. Susikūriau linksmą viziją ir iš karto pagalvojau apie vyresniąją aktorių kartą. Galiausiai pasakiau – darykime, bet perspėjau, kad tai nebus ekranizacija, o veikiau vizija, interpretacija. Knyga man tėra žemėlapis, pagal kurį orientuojuosi.

– Kaip reaguoja rašytojai, kai, atsispirdamas nuo jų darbo, nusekate savo viziją?

– Tarp režisieriaus ir rašytojo dažnai kyla konfliktų, nesusikalbama, dažnas ir nepasitenkinimas pamačius, kaip viskas rutuliojasi. Vis dėlto po premjeros sulaukdavau tylaus pritarimo arba bent mane pamatęs rašytojas nepereidavo į kitą gatvės pusę. Autoriai dažnai mano, kad kinas – klinikinė literatūros mirtis. Neva knyga miršta tą akimirką, kai prie jos prisiliečia režisierius. Kalbama, kad kinas – primityvesnė sritis, nes iškrinta tai, kas įprasta literatūroje: aprašymai, detalės, ilgi monologai.

Knygos 300 puslapių kine sutelpa į 50–60. Bet, pavyzdžiui, Jurga Ivanauskaitė apie „Nuodėmės užkalbėjimą“ yra pasakiusi, kad džiaugiasi, jog filmas nėra jos knygos klonas, o savarankiškas kūrinys. Tai didžiausias komplimentas.

Kino ryšiai su literatūra apskritai sudėtingi. Anksčiau sakydavo, kad kinas nesugeba perteikti pasąmonės srauto, bet Davidas Lynchas ir kiti režisieriai įrodė, jog kinas sugeba mąstyti vaizdais ir tai, kas aprašyta dešimtyje puslapių, galima parodyti trimis kadrais. Žinoma, kinas – pavojinga sritis, egzistuoja tam tikra agresija: ateini į tamsią salę ir valgai dienos pietus, sapnuoji nebe savo sapnus, o to, kuris tave pakvietė.

– Kodėl remiatės literatūra, o ne kuriate originalius scenarijus?

– Filmus pradėjau kurti dar sovietų okupacijos metais, mane į kino pasaulį įvedė režisierius ir dramaturgas Vytautas Žalakevičius, pagal Petro Cvirkos novelę parašęs „Velnio sėklą“. Supratau, kad taip būsi bent pora žingsnių priekyje, negu susidūręs su originalaus scenarijaus rašymu. Be to, buvo mažesnis pavojus, kad scenarijus bus atmestas cenzūros, – juk knygai jau pritarta. Dėl šios priežasties dažnai rinkdavausi vaizduoti praeitį, tada buvo galima dirbti visai kitomis sąlygomis ir cenzūra daug ką praleisdavo pro pirštus. Moteris turi keturis vyrus XIX amžiuje? Gražu, darykite, tai nepavojinga.

Atkūrus nepriklausomybę vyresnės kartos režisieriai beveik nebedirbo, išskyrus Žalakevičių, sukūrusį savo paskutinį filmą, irgi ekranizaciją, „Žvėris, išeinantis iš jūros“ (pagal Jevgenijų Zamiatiną). Nors man tada atsivėrė įvairiausių galimybių, neradau bendraminčio rašytojo, dramaturgo, su kuriuo vos šovus minčiai galėtume susėsti ir rašyti.

Anksčiau man taip rašė Žalakevičius, Rimantas Šavelis, mes ginčydavomės, kai pagal jų scenarijus imdavau kurti savas versijas. Atsimenu Žalakevičiaus frazę: „Kas tave pasamdė, kad sunaikintum mano dramaturgiją?“ Arba Šavelio: „Kodėl tu nepasitiki manimi? Kodėl kuri savo? Juk viskas jau parašyta.“

– Kaip atsirenkate, ką ekranizuoti?

– Stebiu save: skaitau knygą, ir jei ją padedu į šalį, nors ji ir būtų puiki, vadinasi, tai ne ta knyga. O štai kartais įsiskaitau net ne aukščiausio lygio kūrinį. Jei įstringa koks nors epizodas ir po truputį apauga naujomis atskiromis istorijomis, sustoju prie to. Pavyzdžiui, tokia knyga buvo Franzo Kafkos „Procesas“. Perskaičiau neturėdamas minties jos ekranizuoti, nors vėliau „Procesas“ tapo vienu gražiausių mano filmų.

Susimąsčiau, kodėl viskas turi prasidėti nuo to, kad Jozefas K. guli lovoje ir yra areštuojamas? Tada perskaičiau Kafkos mintį, kad kinas tėra kažkoks balaganas alaus išgėrusiems darbininkams kvailinti. Čia pradėjau mąstyti, kokius filmus galėjo matyti Kafka. Pavyzdžiui, Charlie Chaplino režisuotą „Mažylį“ ar „Aukso karštligę“. Nusprendžiau, kad nepagarbiai kalba, todėl sumąsčiau, kad tegul mano herojus Jozefas K. būna sinefilas ir apie tardymą jam praneša kino teatre. Detalės ima apaugti visai naujais dalykais. Pavyzdys, kaip mane nuneša fantazija.

– Ar turite mėgstamų jaunosios kartos aktorių, režisierių, kitų kino pramonės kūrėjų, kuriais žavitės? Ar apskritai žiūrite jaunų kūrėjų filmus?

– Žiūriu dėl įvairių priežasčių. Iš profesinės pusės man įdomu, kas vyksta, kaip juda amato reikalai, taip pat žinau daug jaunų aktorių, nes jau aštuonerius metus dėstau ekrano vaidybą. Dalį jų stebiu ir labai nuliūstu, jei kai kurie jų ima vaidinti „greitajame maiste“, kokiuose nors serialuose, ir ten lieka. Žinoma, jie nekalti. Jie tenori vaidinti ir atėję dažnai tikisi, kad pateko į ypatingą projektą, nors dažniausiai taip nėra. Tiesą sakant, net turėjau mintį, kad galbūt sukūrus filmą su senąja karta reikėtų sukurti ir su jaunąja, tai yra su tais, apie kuriuos dar niekas nežino.

– Taigi, kaip juda amato reikalai?

– Dažnai matau ženklų, kad bent kol kas Lietuva neturi kino vizijos. Kalbu ne apie kūrėjus, o apie kino politikos formuotojus. Kasmet studijas baigia vis daugiau režisierių, kurie stoja į eilę, kad gautų pinigų savo filmams. Mūsų potencialas didėja, bet pinigų nedaugėja.

Buvo toks įdomus donkichotas Arūnas Gelūnas: kai tapo kultūros ministru, jo prioritetu tapo kinas. Ministras ėmė domėtis, kaip kinas finansuojamas Europoje. Išsirinkęs mažą šalį, kuriančią puikų kiną, Islandiją, kasmet išleidžiančią 6–7 filmus, sužinojo, kad ji savo kinui skiria apie 30 mln. Lt, ir pagalvojo, kad gal ir lietuviai galėtų tiek sau leisti. Kai tai pasiūlė aukštesniuose sluoksniuose, iš jo buvo tik pasijuokta.

Kasmet Lietuvos kinas gauna apie 2,3 mln. eurų, o, pavyzdžiui, Sosnovskio barščiams naikinti Aplinkos ministerija buvo skyrusi 1,5 mln. eurų. Zoologijos sodo metinis biudžetas panašus kaip viso nacionalinio kino. Dėl tokios situacijos kūrėjams sunku įsitvirtinti ir tada jie sutinka daryti kompromisą: ima paprastą siužetą, gauna dar mažiau pinigų ir viską padaro dar primityviau. Gauname primityvų rezultatą, nes sekti vaizduote neleidžia biudžetas.

Tenka bendrauti su verslininkais dėl paramos kinui. Jie sako, kad parėmę filmo kūrimą turės pildyti krūvas dokumentų, dėl visko įrodinėti, o galiausiai ateis Valstybinė mokesčių inspekcija pasidomėti, kokie čia pertekliniai pinigai. Todėl niekas nenori rizikuoti. Pavyzdžiui, Izraelyje dalis iš Holivudo filmų uždirbtų pinigų skiriama nacionaliniam kinui remti.

Manau, Lietuvai per metus reikėtų kurti 5–6 filmus. Jei filmuotume daugiau, gali nukentėti kokybė. Kol kas nėra žanrų įvairovės, pavyzdžiui, nekuriama istorinių filmų, tam trūksta galimybių. Biudžetas mažas, bet reikalaujama, kad į filmą ateitų žiūrovų. Taip kinas tampa panašus į greitojo maisto restoranus: pinigai surenkami, režisieriai ir prodiuseriai patenkinti, bet jie niekur toliau nekeliauja, tarptautiniai festivaliai jų nepriims. Prieiname net prie tokio paradokso, kad perkame užsienyje padarytų filmų scenarijus ir padarome savo versijas.

–  Ar galvojate apie komercinę filmų sėkmę?

– Jei režisierius sako, kad jo nedomina komercinė filmo sėkmė, jis meluoja. Pilna salė žiūrovų – malonus dalykas. Man pasisekė, nes užsiauginau savo žiūrovą. Į mano filmus susirenka palyginti pastovus skaičius žiūrovų – apie 60 tūkst. Viename didžiausių Brazilijos stadionų Rio De Žaneire per rungtynes būna apie 75 tūkst. žmonių, man iki to netoli.

– Ar matote skirtumų tarp Lietuvos ir užsienio auditorijų?

– Prancūzijoje į prancūzišką filmą ateina šeimos, susirenka kartu pasižiūrėti į mėgstamus aktorius, įvertinti mėgstamo režisieriaus darbo, po to nueina į kavinę aptarti filmo. Skandinavai taip pat palankiai žiūri į nacionalinį kiną, žino, kad žiūrovai ateis į gerą filmą. Aš anksčiau irgi maniau, kad skandinavai blogų filmų nekuria. Žinoma, kai jų padaugėjo, pamačiau, jog yra ir ne tokių sėkmingų.

Įstrigo nutikimas Norvegijos šiaurėje, kai kažkada Trumso kino festivalyje rodžiau „Dievų mišką“ pagal Balį Sruogą. Trumse yra gatvė, einanti į horizontą, tai einu su norvegų kino kritiku ta gatve ir matau, kad būriuojasi minia žmonių. Sakau, turbūt mašina žmogų partrenkė, o man atsako: „Čia ne žmogų nunešė, čia žmonės stovi eilėje į tavo kino filmą.“

Natūralu, kad žiūrovai nori pamatyti nežinomos šalies darbų. Kodėl Europai taip patinka Irano kinas? Tai šalis, kurioje egzistuoja griežta cenzūra, bet jie kuria puikius filmus. Čia nėra jokio „žvaigždiškumo“, niekas nežino tų aktorių, tačiau kino mėgėjai nori pamatyti nežinomos šalies istorijas. Lietuviško kino irgi daug kas nežino (na, Prancūzija žino Šarūną Bartą, o daugiau kaip ir nieko). Tiesa, yra lenkų kritikų, kurie domisi lietuvių kinu, seka mūsų darbus.

– Ką manote apie mūsų kino kritikus? Jie patys sulaukia kritikos, kad tinkamai neatlieka savo misijos ugdyti skonį.

– Mūsų nuomonės dažnai išsiskiria, bet jei sužinau kažką naujo, tai mane žavi. Pavyzdžiui, neseniai perskaitęs vienos magistrės darbą sužinojau, kad esu magiškojo realizmo atstovas. Buvo tikrai smagu jį skaityti, sužinojau naujų dalykų. Dar iki šiol atsimenu Živilės Pipinytės straipsnį apie kažkokius religinius dalykus mano trilogijoje „Ir ten krantai smėlėti“, „Bilietas iki Tadž Mahalo“ ir „Amžinoji šviesa“.

Tai mane praturtina, bet jei išgirstu tik neigiamą atsakymą, kas iš to? Kažkada maniau, kad kino kritikai – nepavykę režisieriai, bet vėliau pakeičiau nuomonę. Kritikas negali būti draugas. Saulius Macaitis bandydavo būti draugas, bet paskui dėl to labai kentėdavo: jei draugo filmas nepatikdavo, o jis apie tai rašydavo, tada jie susipykdavo, jis nervindavosi, gudraudavo, prašydavo, kad kiti parašytų.

– Kas po „Edeno sodo“?

– Panikuodamas suprantu, kad šią minutę neturiu nieko įdomaus. Yra senų, jau maždaug  penkiolika metų gulinčių projektų, kuriems paprasčiausiai nepavyko gauti finansavimo. Yra toks Torgny Lindgreno romanas „Kamanių medus“. Prieš dešimtmetį nusipirkome teises į jį, susiradome prodiuserius, bet negavome pinigų, ir šis didžiulis daiktas tebeguli. Buvome gavę teises ir į Izraelyje gyvenusio Abraomo Karpinovičiaus knygą apie prieškario Vilniaus žydų varguomenę – prekeivius, prostitutes, vagis. Labai smagi knygelė su gražia ironija. Dainius Dirgėla buvo parašęs scenarijų, gavome autoriaus palaiminimą, bet nieko neišėjo.

Kai mane pavadino magiškuoju realistu, ėmiau ieškoti tokių siužetų ir dabar blaškausi kažkur tarp brolių Coenų ir Roy Anderssono, o tie du kūriniai kaip du didžiuliai lagaminai velkasi iš paskos.

Nežinau, kur man eiti: ar žengti realistiniu keliu, ar toliau ieškoti absurdo pasaulio vizijų. Stoviu kryžkelėje.

Režisierius Algimantas Puipa

Amžius: 64 metai.

Alma mater: Sąjunginis valstybinis kinematografijos institutas, Maskva.

Apdovanojimai: „Sidabrinė gervė 2012“ už geriausią filmą ir geriausią režisūrą, pagrindinis prizas Truskaveco (Ukraina) tarptautiniame televizijos filmų festivalyje už filmą „Miegančių drugelių tvirtovė“;

pagrindinis prizas kino festivalyje „Kino šokas“ (Rusija) už „Nuodėmės užkalbėjimą“;

pagrindinis prizas Ruanos Šiaurės šalių festivalyje, Šiaurės šalių festivalio Liubeke (Vokietija) prizas už „Vilko dantų karolius“;

žiuri prizas tarptautiniame Miuncheno kino festivalyje už „Bilietą iki Tadž Mahalo“;

pagrindinis prizas San Remo autorinių filmų festivalyje (Italija) už juostą „Amžinoji šviesa“.

Šaltinis: Lietuvos muzikos ir teatro akademija

"Dreamstime" nuotr.

Prieš Seimo rinkimus patvirtintas valstybės biudžetas – didesnis nei įprasta. 2016-ieji Lietuvai dar žada mažėjantį nedarbą, atlyginimų didėjimą ir augantį bendrąjį vidaus produktą. Tačiau ekonomistai įspėja, kad visos geros Lietuvai ekonominės žinios – su įspėjamaisiais ženklais.

Vaiva SAPETKAITĖ

Nei pramonininkai, nei bankų ekonomistai į 2016-uosius nežiūri pro rožinius akinius, bet ir juodų akinių iš švarko kišenės netraukia.

„Nors tam tikrą stagnaciją galima už­čiuopti, bet didelių grėsmių nėra, tiesiog teks priprasti prie 1–3 proc. BVP augimo“, – sako Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) Užsienio ryšių departamento di­rek­torius Aleksandras Izgorodinas.

„Nordea Bank“ Lietuvoje vyr. ekonomistas Žygimantas Mauricas pritaria, kad nors ir rizikuojame įstrigti ten, kur esame, didesnio ekonomikos kritimo rizika 2016 m. – menka: „Ekonomikos burbului pripūs­ti Lietuvai prireiktų bent trejų metų.“

„Swedbanko“ vyr. ekonomistas Nerijus Mačiulis irgi neįžvelgia ženklų, kad Lie­tuvos ekonomika būtų nesubalansuota.

Valstybės finansai, užsienio prekyba kur kas geriau subalansuoti nei prieš kri­zę, taip pat matoma mažesnė gyventojų ir įmonių priklausomybė nuo skolinto kapitalo.

Vidaus vartojimo – per mažai

„Pagrindinė prielaida šalies BVP didėjimui 2016 m. išlieka vidaus vartojimo au­gimas, kurį ir toliau skatins didėjančios namų ūkių pajamos bei mažėjantis nedarbas“, – apibendrina ūkio ministras Eval­das Gustas.

Finansų ministerija tikisi, kad šįmet Lie­tuvos namų ūkių vartojimo išlaidos (pa­lyginamosiomis kainomis) turėtų didėti 4,5 proc., vidutinis mėnesinis darbo už­mokestis – 5,3 proc., o darbą turinčių žmonių skaičius – 0,8 proc.

Tačiau N.Mačiulis kritikuoja valdančiąją daugumą ir finansų ministrą Rimantą Šadžių, pastaruoju metu nuolat aiškinantį, kad būtina skatinti vidaus vartojimą: „Vi­daus paklausa pakankamai sparčiai didėja ir be valdžios skatinimo, o tikroji šalies problema yra nepakankamas eksporto au­gimas. Tai yra vienas signalų, rodančių, kad tolimesnėje ateityje esame pažeidžiami, taigi būtina ieškoti instrumentų, kaip padidinti konkurencingumą.“

Statistika patvirtina N.Mačiulio teiginį. 2015 m. trečiąjį ketvirtį vidaus vartojimas didėjo net 6 proc. – panašus didėjimas bu­vo užfiksuotas tik 2006–2007 m. Tokia pat vidaus vartojimo tendencija išsilaikys ir 2016-aisiais.

Ž.Mauricas prognozuoja, kad 2016 m. Lietuvos BVP turėtų didėti sparčiausiai Baltijos šalyse – apie 4 proc. Verslas 2016-uo­sius taip pat sutiko nusiteikęs pozityviai. Pagal LPK sudaromus lūkesčių in­deksus pramonės ir turizmo lūkesčių in­deksai viršijo 50 punktų (buvo atitinkamai 69 ir 61), o tai rodo, kad tikimasi abiejų sričių augimo.

Didžiausią spaudimą vis dar patiria maisto pramonė, iš dalies kenčianti dėl Ru­sijos įvestų sankcijų bei sudėtingos pa­dėties NVS valstybėse, ir chemijos pramonė, kurią stabdo trąšų pramonės problemos tarptautinėse rinkose.

„Tačiau gerai sekasi baldų ir medienos pramonei, sparčiais tempais auga farmacijos pramonė, taip pat pakilimą išgyvena kompiuterinių, elektroninių ir optinių prietaisų gamintojai. Šalies ekonomiką teigiamai veiks ir rekordinis grūdų derlius. Galima ir transporto sektorius, generuojančio apie du trečdalius šalies paslaugų eksporto, plėtra“, – vardija ūkio ministras E.Gustas.

A.Izgorodinas primena, kad naujasis ES finansinis laikotarpis, per kurį bus įgyvendinama nemažai stambių europinių projektų, taip pat prisidės prie ekonomikos gyvybingumo.

Skausmingi demografiniai pokyčiai

Pasaulio ekonomikos forumo paskelbtame 2015–2016 m. konkurencingumo ty­rime Lietuvos konkurencingumas tarp 140 šalių pakilo iš 41-os į 36-ą vietą ir pasiekė aukščiausią kada nors turėtą poziciją. Tačiau baiminamasi, kad toks kilimas jau netrukus gali baigtis, nes Lietuva kasmet praranda apie 20 tūkst. produktyviausio amžiaus žmonių.

„Nuolat kartoju 2011 m. gyventojų su­rašymo statistiką. Žmones galima su­skirstyti į tris grupes: pirmieji uždirba sau ir ki­tiems, antrieji – išlaikomi šeimos, t.y. vaikai, ne­dirbantys sutuoktiniai, seneliai, tretieji – mokesčių mokėtojų. Gyventojų surašymo metu šių grupių proporcijos buvo 4:3:3, vadinasi, keturiems teko už­dirbti tiek, kad pragyventų dešimt. Tačiau tikroji situacija dar blogesnė, nes iš pirmųjų dar tenka atimti dirbančius viešajame sektoriuje, ku­riems atlyginimai mo­kami iš mo­kesčių mo­kėtojų pinigų, – aiškina Lietuvos laisvo­sios rinkos instituto prezidentas Žilvinas Šilėnas. – Aišku, ir taip įmanoma išgyventi, bet tada tie du dir­bantys turi sukurti labai daug vertės. Jei nepadidinsime dar­bo našumo, anksčiau ar vėliau neužteks dirbančių žmonių, kad jie galėtų visus išlaikyti.“

Ž.Šilėnui pritariantis Ž.Mauricas priduria, kad Lietuva jau seniai pateko į ydingą ratą: daugiau  emigrantų – dėl to mažiau surenkama mokesčių. Valstybės biudžetas patiria didesnį spaudimą surinkti reikalingų lėšų. Užuot ėmusis spręsti fundamentalią problemą, paprasčiausiai didinami mokesčiai. Kai mokesčiai nuolat didinami, verslininkai bijo investuoti, ne­kelia algų, nekuria daugiau gerai apmokamų darbo vietų. Kai negaunama didesnių algų ar apskritai neturima darbo, dar daugiau žmonių emigruoja. Taip sukasi ydingas ratas.

„Reikia persukti šį ratą į kitą pusę. Jei nesubalansuosime emigracijos ir imigracijos srautų, po kelerių metų turėsime neišsprendžiamų problemų. Partijų lyderiai turėtų suvokti, kad lenktyniaujame su lai­ku – dabar arba niekada. Kol kas dar tu­rime šansų, bet jei to nepadarysime da­bar, tapsime ES užkampiu“, – įspėja Ž.Mau­ricas.

Jo teigimu, vienintelė galimybė ką nors pakeisti – įsivežti darbo jėgos iš užsienio. Į Čekiją, Slovakiją, Lenkiją jau dabar daugiau žmonių imigruoja, nei iš jų emigruoja. Kad tai būtų įmanoma ir Lietuvoje, pasak Ž.Maurico, būtina sumažinti darbo apmokestinimą, mažinti socialinio draudimo mokesčius. Tik tokios priemonės skatintų verslininkus daugiau investuoti Lie­tu­voje, didinti algas darbuotojams.

„Ukrainoje ar Moldovoje yra tūkstančiai žmonių, kurie mielai dirbtų Lietuvoje už lietuvišką atlyginimą, ir jiems integruotis čia būtų daug lengviau nei pabėgėliams iš Sirijos. Tačiau Lietuvos valdžia tik kuria šiems žmonėms biurokratinius barjerus atvykti dirbti į Lietuvą, kuri iki šiol neturi jokios politikos, kaip prisivilioti protų ar bent jau juos išlaikyti“, – teigia Ž.Šilėnas.

Dėl ilgametės ES paramos Lietuva, ne­trukus pasieksianti 75 proc. ES BVP vie­nam gyventojui vidurkį, vis vangiau ima­si reformų. Ž.Šilėnas sako, kad iki 2004-ųjų, kol šalis dar nebuvo priimta į ES, reformos vyko kur kas greičiau, nes jas skatino tikslas patekti į ES.

Lietuvai tapus ES nare ir ėmus plaukti milijardams, reformų greitis sulėtėjo, nes val­džia nusprendė, kad jau laikas atsikvėp­ti: pinigų yra tiek, jog galima jais net­gi pasišvaistyti. Kaip valstybė gyvens po ket­verių metų, kai parama labai sumažės ar jos iš viso nebeliks?

Atsakymo į šį bene svarbiausią klausimą nėra iki šiol ir vargu ar jis bus sugalvotas 2016-aisiais.

Eksportas: blogiau nebebus?

„Dėl gilėjančios Rusijos krizės ir pa­skelbtų sankcijų 2015 m. lietuviškos kilmės produkcijos eksportas į šią šalį krito 56 proc., o į visas NVS šalis – 37 proc. Ti­kėtis, kad artimiausiais metais mūsų eksporto į Rytus rodikliai ims gerėti, neįmanoma. Kaip rodo įvairių tarptautinių organiz­acijų tyrimai, ekonomikos augimas Ru­sijoje galbūt turėtų prasidėti tik 2017-ai­siais“, – kalbėdamas apie eksporto augimo prognozes sako A.Iz­go­rodinas.

Vis dėlto tokio eksporto nuosmukio, koks Lietuvą ištiko praėjusiais metais, pa­sak eksperto, jau neturėtų būti. Pro­blemas NVS regione kompensuoja ES rinka. Pernai eksportas į ES šalis didėjo maždaug 5 proc. Eksportas į JAV padidėjo dar daugiau – 42 proc., arba 54 mln. eurų. Šios tendencijos turėtų išlikti ir 2016-aisiais.

Ūkio ministro teigimu, prognozuojamas prekių ir paslaugų eksporto apimties au­­gimas 2016 m. turėtų būti 2,4 proc. di­desnis nei šįmet ir siekti 3,2 proc. VšĮ „Vers­li Lietuva“ skaičiavimais, šįmet lietuviš­kos kilmės prekių eksportas, išskyrus naf­tos produktus, turėtų siekti 10,8 mlrd. eurų, o tai būtų 3,8 proc. daugiau nei 2015 m.

Toliau traukiantis Rusijos ekonomikai, prekių reeksportas (išskyrus naftos produktus) šįmet gali susitraukti dar 1,1 proc., iki 8,3 mlrd. eurų. Paslaugų eksportui prognozuojamas 1,3 proc. didėjimas – iki 6,1 mlrd. eurų. „Vis dėlto eksporto augimą prognozuoti sudėtinga, nes rinkose vyrauja dideli kainų pokyčiai, ypač smarkiai keičiasi naftos produktų kainos“, – įspėja E.Gustas.

A.Izgorodino vertinimu, 2016 m. turėtų didėti eksportas ne tik į JAV, bet ir į Kiniją, Izraelį. Tolimesnėje ateityje tas pat pasakytina apie Turkiją, Jungtinius Arabų Emyratus, kitas arabų šalis. Pernai eksportas į ES sudarė apie 60 proc. lietuviškos kilmės eksporto, 2016 m. ši dalis dar padidės, o eksportas į NVS rinkas gali kristi iki 20 proc. bendro kiekio. Nuo 10 proc. pernai iki 15–17 proc. šiais metais turėtų išaugti eksportas į kitas rinkas.

2015 m. lapkričio mėnesį Ekonominės diplomatijos taryba pritarė siūlymui išskirti 10 Lietuvos eksporto prioritetinių rinkų, į kurias planuojama koncentruoti valstybės skatinimo priemones, viešojo sektoriaus veiksmus, ir taip paspartinti Lietuvos eksporto plėtrą ir šalies ekonomikos augimą. Tarp jų yra Švedija, Vo­kietija, Nor­vegija, Jungtinė Karalystė, Ukraina, Pran­cūzija, JAV, Kinija, Izraelis ir Ja­ponija.

Investicijos atsigauna

Jei išliks dabartinės investicijų tendencijos, grėsmių Lietuvos ekonomikai ateityje mažės. Tiesioginės užsienio investicijos pernai didėjo, daugiau jų laukiama ir 2016, ir 2017 m.

„Tarptautinės korporacijos turi daug gry­­nųjų pinigų ir yra linkusios juos investuoti, ieško, kur galima būtų investuoti, kokias bendroves įsigyti. Tai svarbiausias investicijų augimo variklis. Žinoma, veikia ir mažos palūkanų normos, verslams da­bar lengviau pasiskolinti ir investuoti į plėtrą“, – sako Investuotojų forumo vykdomoji direktorė Rūta Skyrienė.

Ūkio ministerijos duomenimis, vien 2015 m. antrąjį ketvirtį tiesioginių užsienio investicijų srautas Lietuvoje padidėjo keturis kartus, palyginti su tuo pačiu 2014 m. ketvirčiu. Be to, Lietuvoje savo veiklą plėsti ir investuoti pasirinko tokios bendrovės, kaip kompetencijų centrą Vilniuje įkūrusi „Nasdaq“, Klaipėdoje naftos ir dujų technologijų gamybos padalinį įsteigusi CSUB, Panevėžio laisvojoje ekonomikos zonoje gamyklą atidariusi Nor­ve­gijos kapitalo įmonė „Devold“ ir sparčiausiai auganti Kinijos informacinių technologijų kompanija „Fun Guide“.

Lietuvoje daugiausia investuoja JAV, Švedijos, Norvegijos, Didžiosios Bri­ta­ni­jos, Suomijos, Danijos ir Vokietijos ka­pi­talas. „Taip pat matome IT įmonių iš Ru­sijos, Ukrainos, Baltarusijos suaktyvėjimą – jos nori persikraustyti į saugesnę vietą, kur geresnė aplinka verslui ir skaidresnė tei­sinė sistema“, – komentuoja VšĮ „In­ves­tuok Lietuvoje“ Investicijų plėtros departamento direktorius Justinas Pa­girys.

„Investuok Lietuvoje“ kasmet dabar pri­traukia 10–15 proc. daugiau investicinių projektų, palyginti su ankstesniais me­t­ais. „Kol kas skaičiuojame 2015 m. rezultatus, baigiamos paskutinės derybos, bet turėtume turėti netoli 30 naujų investicinių projektų, per 2 tūkst. naujų darbo vie­tų, daugiau nei 100 mln. eurų kapitalo in­vesticijų. Visi projektai, su kuriais dirbame, skirti eksportui. Itin plečiasi paslaugų centrai, IT ir technologijų bei inžinerinė gamyba“, – vardija J.Pagirys.

Pagrindinės Lietuvos konkurentės dėl investicijų yra Lenkija ir Čekija. „Pi­gumas – trumpalaikis pranašumas, todėl kovoje dėl investicijų vis svarbesnė tampa kompetencija ir talentai“, – sako R.Skyrienė.

Jai pritaria ir J.Pagirys: „Sąnaudos vienareikšmiškai yra vienas svarbiausių kriterijų visoms kompanijoms, bet visoje Vi­durio ir Rytų Europoje jos panašaus lygio. Jei nuolat konkuruotume su norvegais, švedais ar amerikiečiais, tai sąnaudų privalumas būtų svarbus, tačiau dabar mūsų konkurentai yra panašių sąnaudų valstybės, todėl pranašumą turime parodyti ki­tais būdais.“

Pasak J.Pagirio, ypač svarbi tampa švietimo sistema, kuri turėtų tapti lankstesne ir geriau pritaikyta verslo poreikiams.

Darbo santykiai – dar viena problema, trukdanti pritraukti investicijų. Lietuvos pramonės įmonių vadovų apklausa parodė, kad darbo santykių liberalizavimas bū­tų ypač naudingas Lietuvai: maždaug pusė respondentų tvirtino, kad jei būtų palengvintos terminuotųjų sutarčių sudarymo sąlygos ir palengvintas atleidimas iš darbo, tai paskatintų juos kurti naujas darbo vietas savose įmonėse.

„Šešėlis“ traukiasi

Šįmet toliau turėtų mažėti šešėlinė ekonomika. Valstybinės mokesčių inspekcijos (VMI) viršininko pavaduotojas Artūras Klerauskas pabrėžia, kad tai patvirtina visi šešėlinės ekonomikos ty­rimai. Prof. Friedricho Schneiderio skaičiavimais, 2015 m. šešėlinės ekonomi­kos dydis Lietuvoje siekė apie 26 proc. BVP, o 2003 m. šis rodiklis buvo apie 32 proc.

„Verslas skaidriau moka mokesčius, gyventojai tampa vis nepakantesni atlyginimams vokeliuose ir kitiems mokesčių slė­pimo reiškiniams: nuo 2006 m. VMI pa­sitikėjimo telefonu 1882 gauta per 25 tūkst. pranešimų, o panaudojus šią informa­ciją į biudžetą grąžinta per 30 mln. eu­rų. Iš viso VMI stebėsenos ir kontrolės veiks­mais biudžetą papildė per 200 mln. eu­rų nuslėptų ar nesumokėtų mokesčių“, – teigia A.Klerauskas.

2016-ieji pasižymės spartesniu perėjimu prie elektroninių dokumentų, o tai, viliamasi, padidins skaidrumą, sumažins šešėlinės ekonomikos dalį ir palengvins įmonių veiklos administravimą.

Vaiva SAPETKAITĖ

Informacinių ir ryšių technologijų asociacijos „Infobalt“ prezidentas Virginijus Jasaitis išskiria, kad 2016 m. Lietuvoje svarbiausios technologijų naujovės bus trys išmaniosios mokesčių administravimo sistemos (i.MAS) posistemės, SAF-T (standartinė apskaitos duomenų rinkmena) ir SEPA (bendroji mokėjimų eurais erdvė).

Inovacijų prievolė

Po porą metų trukusių bandymų gruodį pagaliau pavyko įsteigti Nacionalinių elektroninių sąskaitų forumą – tarpinstitucinį ir verslo asocijuotų struktūrų bendradarbiavimo instrumentą, skirtą suinteresuotų ekspertų diskusijoms dėl e. sąskaitų standartų šalyje įteisinimo, galimybių jas naudoti tarpvalstybiniu lygiu, sklandaus procesų įgyvendinimo ir nepopierinės prekybos skatinimo.

Apie e. sąskaitas, kaip ir apie kitas e. paslaugas, kalbama jau senokai, tad kodėl tik dabar? V.Jasaitis paaiškina, kad ES artėja dideli su tuo susiję pokyčiai. Pavyzdžiui, 2017 m. bus įvestas privalomasis elektroninių sąskaitų standartas, o Lietuvos valdžios siekis – kad šalis elektroninėje erdvėje būtų tarp lyderių.

Ką tai reiškia verslui? Šalies įmonės Valstybinei mokesčių inspekcijai (VMI) turės teikti kur kas daugiau informacijos apie sudaromus sandorius.

Tikimasi daugiau aiškumo

Siekdama mažinti „šešėlį“ VMI žengia prie išmaniosios mokesčių administravimo sistemos – i.MAS. Ki­tose ES šalyse analogiškos priemonės jau davė naudos. Tarp sėkmingiausių pavyzdžių minima Por­tu­ga­lija.

„Prie to pirmiausia pereina tos Europos valstybės, kuriose didžiausia korupcija ir šešėlinė ekonomika. Kita vertus, to taip pat aktyviai siekia ir mažiausiai korumpuotos šalys“, – vertina „Infobalt“ prezidentas.

i.MAS numato ir keletą smulkesnių priemonių. Iki 2016 m. spalio VMI yra įpareigota sukurti ir įdiegti tris iš septynių numatytų i.MAS posistemių: sąskaitų-faktūrų (i.SAF), važtaraščių (i.VAZ), Analizės, modeliavimo ir rizikų valdymo centro (i.MAMC).

Tarkime, išmanioji važtaraščių sistema (i.VAZ) reikalinga tam, kad geriau kontroliuotų krovinių gabenimą. Įdiegus i.VAZ, kitaip tariant, sukūrus technines ir programines priemones, ūkio subjektams bus sudaryta galimybė išrašyti, perduoti, gauti ir naudoti elektroninius važtaraščius. Taip nebeliks galimybės sunaikinti panaudotą važtaraštį ir neapskaityti pervežimo operacijos. VMI išduos numerį kiekvienam važtaraščiui, kuris bus susietas su elektronine sąskaita.

Kitas po i.MAS skėčiu esantis projektas, skirtas PVM sąskaitoms-faktūroms, jau spėjo parodyti savo efektyvumą. Lapkritį VMI paskelbė, kad, išbandžius projektą su  pasirinktomis įmonėmis teigiami rezultatai buvo akivaizdūs. Palyginti su praėjusiais metais, pridėtinės vertės mokesčio (PVM) surinkimas padidėjo net 80 proc. Estijoje, kur pradėta registruoti visas sąskaitas-faktūras nuo 1000 eurų, PVM surinkimas padidėjo 11–12 proc.

VMI pozicija tokia, kad kone realiu laiku stebint įmonių sandorių dokumentus jų noras sukčiauti, ne­deklaruoti visų sandorių ar deklaruoti apsimestinius sandorius labai sumažėja.

Sąskaitos kaina – 30 eurų

Pasak V.Jasaičio, Rytų Europoje įprastos sąskaitos „gyvenimas“ nuo išrašymo iki jos sunaikinimo kai­nuoja iki 30 eurų: „Pavyzdžiui, jei pieno ar mė­sos produktų gamintojas per dieną prekes pristato į 200–300 objektų visoje Lietuvoje, tiek būna ir sąskaitų. Vienas iš sudėtinių sąskaitos dokumentų yra važtaraštis – kokia jo kelionė? Važtaraštis juda drauge su kroviniu, tada reikia gauti kitos pusės patvirtinimą ir grąžinti jį atgal gamintojui. Taigi visi vežėjai turi sugrįžti, o jie visi nebūtinai sugrįš tą pačią dieną, tada važtaraštis vėl bus peržiūrimas vadybininko, kuris jį įsegs į segtuvą. Be to, popierinių dokumentų archyvavimas, o vėliau naikinimas taip pat kainuoja.“

Perėjimas prie elektroninių dokumentų yra ir pro­ga sumažinti sąnaudas, sutaupyti specialistų darbo lai­ko ir supaprastinti apskaitą. Galiausiai sumažėtų ri­zika, kad popieriniai dokumentai paprasčiausiai pasimes.

„Aišku, buhalteriai nesutiks ir tvirtins, kad jie niekada nieko nepameta. Įmonės prie tokios praktikos seniai galėjo pereiti pačios. Visos priemonės ir teisinės prielaidos turėti vidinę elektroninę sąskaitybą yra, bet to nepadaryta iš inercijos: kai nėra privaloma, visi tai atidėlioja, nes buhalterija – konservatyvi sritis“, – sako V.Jasaitis.

Jo vadovaujama įmonė prie to perėjo dar 1999-aisiais. Tai buvo lengva padaryti, nes rinka buvo tuščia ir jie patys galėjo nustatyti taisykles. Kai nieko nėra, galima teigti, kad standartas bus toks.

Ar konservatyvumas nesusijęs su tuo, kad tokiu atveju patikrinus įmonę būtų lengviau pamatyti bet kokias machinacijas apskaitoje?

Ne visada, nes didžiosioms bendrovėms dažniausiai per brangu daryti nusižengimus, todėl tai daugiausia paveiktų smulkiąsias bendroves.

SAF-T, standartinė apskaitos duomenų rinkmena, kurios tikslas, standartizavus kompiuterinių apskaitos duomenų formatą ir struktūrą, – palengvinti duomenų tvarkymą, supaprastinti auditą ir taip sumažinti adminis­tracinę naštą, bus įgyvendinama nuo 2016 m. pradžios.

SAF-T aktuali įmonėms, kurių pajamos viršija 8 mln. eurų. Tokios įmonės jau nuo 2017 m. sausio 1-osios turės būti įdiegusios audito modulį SAF-T, leisiantį mokesčių administratoriui matyti kiekvieną bendrovės operaciją iš VMI būstinės. Tam, kad auditorius galėtų tikrinti įmonę, jam tereikės gauti rinkmeną su visais reikalingais dokumentais. Duomenų ap­imtis gali būti labai didelė.

Bėdos dėl skirtingų standartų

Nutiko taip, kad priemonių yra, tačiau jos – tarsi salos. „Jau yra elektroninė viešųjų pirkimų sistema su savo platforma ir savu standartu, dabar atsiras SAF-T – antra platforma su kitokiu standartu, i.MAS bus trečia sistema“, – į kilusią painiavą dėmesį atkreipia V.Jasaitis.

Kodėl taip nutiko? Kairė nežinojo, ką daro dešinė, o po to šaukštai buvo po pietų. Dabar kelias yra vienas – reikia susitarti dėl vienodo standarto. Ar tai reiškia, kad dėl to sugaišome laiko ir iššvaistėme pinigų, nes vis tiek teks grįžti prie jau turimų standartų derinimo?

Iš tiesų gali nutikti taip, kad reikės kai ką ir perkurti. Ne vien dėl sparčios technologijų raidos, bet ir dėl 2017 m. įvedamo bendro e. sąskaitų standarto. Kol kas nueita 75 proc. kelio, tačiau neaišku, kas nu­tiks paskutinėje jo rengimo atkarpoje.

Su 2016-aisiais atėjo ir bankinė naujovė – bendroji mokėjimų eurais erdvė (SEPA), aktuali euro zonai. Nebebus skirtumo tarp nacionalinių ir tarptautinių mokėjimų. Tiesa, tai sukels ir nepatogumų vartotojams – Lietuvoje nebeliks tiesioginio debeto, kuriuo naudojasi apie trečdalį šalies gyventojų. Lietuvos bankų asociacija sako, kad jis neatitinka SEPA reikalavimų. Įpratusiems taip mokėti klientams nereikės imtis jokių papildomų veiksmų. Tiesiog galiojantys tiesioginio debeto sutikimai, jei nebus nuspręsta kitaip, bus keičiami į e. sąskaitos automatinio mokėjimo sutartis.

Dirva bendrai skaitmeninei rinkai

Kalbant apie ES skaitmeninę pažangą tolumoje boluoja bendra ES skaitmeninė rinka, kurioje garantuojamas laisvas prekių ir paslaugų judėjimas.

Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) jaunesnysis ekspertas Dominykas Šumskis pabrėžia, kad jos kūrimo procesas po truputį įsivažiuoja ir tai reikės užbaigti iki 2020-ųjų: „Pamatėme, kad realios bendrosios rinkos eksperimentas Europoje pasisekė, tad pribrendo mintis pabandyti tą patį įgyvendinti ir skaitmeninėje erdvėje. Aišku, grėblių, ant kurių galima užlipti, daug, bet tai gali atverti visai naujų galimybių.“

Idealiu atveju, įgyvendinus šį ambicingą planą, ES konkurencingumas galėtų pasiekti naują lygį. Kol kas ES atsilieka tiek nuo JAV, tiek nuo Azijos valstybių.

Paprastai tariant, net smulkiausias verslas bet ko­kiame užkampyje galės nesunkiai pasiekti 500 mln. vartotojų rinką. Žinoma, bet kuriam verslui tuo pat metu atsiras kur kas daugiau konkurentų iš visos ES, tačiau tai padidins ir Europos gamintojų konkurencingumą.

Dalis valstybių gali patekti į prastesnes konkurencines pozicijas. Tarkim, Lietuvai gali pakenkti palyginti prastas IT raštingumas, ypač senjorų – daug kas dar nemoka naudotis internetu. Kitose valstybėse yra ki­tokių iššūkių – didesnis IT raštingumas, bet prastesnė IT infrastruktūra. O Lietuva pirmauja geros interneto prieigos, didelio jo greičio srityse.

D.Šumskis dėsto, kad bendrinimas gali būti ir labai griežtas, varžantis, bet jei būtų pasakyta, kad reikia sukurti vienodą teisinę bazę visiems susisiekimo būdams, tai dėl „Skype“ ar „Viber“ kiltų problemų.

„Net tarptinklinio ryšio mokesčio panaikinimas Lietuvai galėtų pasirodyti nenaudingas, nes čia tarp mobiliojo ryšio tiekėjų yra milžiniška konkurencija, todėl vietinių pokalbių kaina maža. Kai įsigalios mokesčio draudimas, sąnaudos niekur nedings, tad jos turės būti perskirstytos tarp kitų paslaugų vartotojų. Tai aktualiausia toms šalims, kuriose daugiausia skambinama į užsienį. Lietuva yra viena tokių šalių, nes turime daug emigrantų. Susiklostys tokia situacija, kai didžioji dalis mobiliojo ryšio paslaugų vartotojų turės susimokėti ne tik už jiems suteiktas paslaugas, bet ir už kitų žmonių naudojimąsi tarptinkliniu ryšiu“, – sako D.Šumskis.

Paradoksalu, bet save itin darbščia tauta iš inercijos vis dar vadinantys lietuviai – tarp daugiausia šventinių dienų turinčių europiečių. Lietuvoje žmonės turi bent 28 kalendorines dienas garantuotų atostogų ir 13 valstybinių švenčių. 2016-aisiais į darbo savaitę įsispraus 9 šventadieniai ir bus du ilgieji savaitgaliai.

Vaiva SAPETKAITĖ

Nors laisvos valstybinių švenčių dienos džiugina, už tokį malonumą susimokame. Kadangi su­trik­domi verslo procesai, už kiekvieną jų į valstybės biudžetą nesurenkama dešimčių milijonų eurų.

„Darbdaviai ES vis dažniau kalba, kad dėl globalėjančio pasaulio ir glaudesnio bendradarbiavimo su kitomis valstybėmis kiekviena nedarbo diena vis daugiau kainuoja ekonomikai. Švenčių dienos atskirose ša­lyse dažniausiai nesutampa, o verslui sutartis vis vien reikia vykdyti. Jų vykdymas pabrangsta“, – įspėja DnB NORD grupės vyriausioji ekonomistė Lie­­tuvoje Jekaterina Rojaka.

Brangiausiai kainuoja Kalėdos

Lietuvos darbdavių konfederacijos generalinis di­rektorius Danas Arlauskas pritaria J.Rojakai, sakyda­mas, kad kalėdinį laikotarpį dar prieš kokius penke­rius metus verslas pasitikdavo nelinksmai. Ka­dan­gi Europoje per ikikalėdinę savaitę dauguma bendrovių nedirba, niekas ten nesupranta tokiu metu pa­sku­tinius darbus norinčių nuveikti lietuvių. „Iš įp­ročio stengdavomės užbaigti per metus susikrovusius dar­bus, bet dabar jau išmokome viską planuoti taip, kad tai nesukeltų didesnio streso“, – teigia D.Arlauskas.

ES oficialių šventinių dienų daugiau už Lietuvą turi tik 8 valstybės, panašiai kiek mes – keturios. Skau­džiausiai šventadieniai kerta verslui tose šalyse, ku­riose vyrauja fabrikai, ir ten, kur nelanksčiausi dar­bo santykiai. Tokia šalis ir yra Lietuva. R.Rojaka ti­kisi, kad situacija supaprastės, jei bus priimtas Sei­mui siūlomas socialinis modelis.

Ekonomiškai skausmingiausi – ilgiausi šventiniai laikotarpiai. Po jų krinta darbo našumas. Taip pat iš vė­žių išmuša šventės, pasitaikančios savaitės viduryje.

Tiesa, jei šventės sutampa su savaitgaliais, praradimai būna minimalūs, o neretai tokioms dienoms bū­dinga aktyvesnė prekyba, didesnis dalyvavimas įvai­riuose renginiuose – tai kuria papildomą pridėtinę vertę. J.Rojaka pastebi, kad pagal visada su savaitga­liais sutampančias šventes pirmaujame ES, o tai ro­do tam tikrą sumanesnę „švenčių vadybą“. Kai šven­čiama kitose šalyse, bet ne Lietuvoje, tai daro tinkamą poveikį šalies ekonomikai, nes tuo metu būna daugiau turistų.

Tarp paveldo ir išgertuvių

D.Arlauskas primena, kad laisvadieniai laisvadieniams nelygu. „Negali žmogus būti vien darbu gyvas ir laimingas“, – sutinka jis ir prideda, kad dalis švenčių yra mūsų kultūrinis paveldas, formuojantis tam tikrą vertybių sistemą.

Kita vertus, kai kurių šventinių dienų logikos jis sako niekaip nepagaunantis: „Ką reiškia Tarp­tau­tinės darbo dienos minėjimas? Nei kas ją mini, nei ką: susirenka, kažkas kažką pašneka, kiti pažioplinėja, ir viskas tuo baigiasi. Joninės apskritai labiau primena masinio nusigėrimo dieną. Jau ketverius metus per Jonines bandau laimę patekti kur nors, kur būtų švenčiama prasmingai, pagal senovės tradicijas, bet dar nepavyko rasti kažką kita, nei šventės parodiją. Nesuprantama, kodėl šventinė diena yra ir Žolinė.“

Panaikinus šias tris švenčių dienas šalies ekonomika generuotų mažiausiai 100 mln. eurų.

Dar skeptiškiau D.Arlauskas vertina nuolat kišamus Seimo narių siūlymus įvesti dar vieną ar kitą laisvą dieną, sakykime, mėgstama siūlyti paskutinę metų dieną: „Kai kurie politikai, matyt, patys jų labai nori, be to, tokios žinios yra „geros“, jos patinka daugeliui rinkėjų, štai ir viskas.“

Tiesa, statistika dažnai neatspindi realybės: nors tai gali būti oficialiai laisva diena, ne vienas lietuvis ją suvoks kaip tiesiog ramesnę dieną darbo reikalams tvarkyti. Vadinasi, argumentas, kad tokie šventadieniai pasitarnauja lietuvių psichikos sveikatai ir atitinka medikų rekomendacijas, nėra nepagrįstas.

J.Rojaka dėsto, kad daugiau atostogauja Pietų Europos valstybės, pavyzdžiui, Rumunija, Bulgarija, Kroatija, Graikija, Malta, ir Šiaurės šalys, kuriose rimčiau vertinamas darbo ir šeimos balansas bei yra profesinės sąjungos. Lietuviškos atostogos iš ES vidurkio neiškrinta.

BFL

Vilniaus meru išrinkus liberalą Remigijų Šimašių istorinis Vilniaus Žaliasis tiltas pagaliau buvo išvaduotas nuo šešis dešimtmečius jo vaizdą gadinusių raudonarmiečių ir kolchozninkų skulptūrų. Paties mero teigimu, situacijos ato­maz­ga jau buvo pribrendusi ir jos baigtis taip pat buvo aiški, tiesiog ilgai klaidžiota teisiniuose brūzgynuose. „Veido“ įsi­ti­ki­ni­mu, tai, kad istorinis Vilniaus tiltas buvo apvalytas nuo okupantų simbolių, yra miesto mero šių metų sėkmės ženklas.

Vaiva SAPETKAITĖ

Apie tai, kad derėtų atsikratyti sovietų oku­­pantų skulptūrų, buvo kalbama jau seniai. Tačiau diskusijos ypač įsismarkavo 2014 m. pavasarį Rusijai užpuolus Ukrainą ir už­grobus Krymą. Nors tai neretai bandyta nu­žeminti iki dešiniųjų pučiamo burbulo, to­kios nuomonės laikėsi ir Kultūros ministerija bei  Kultūros paveldo departamentui priklausan­tis Kultūros paveldo centras, siūlę Žaliojo tilto skulptūras išbraukti iš saugotinų vertybių są­rašo. Nepaisant to, Nekilnojamojo kultūros pa­­vel­do taryba 2015 m. pradžioje nusprendė so­­vie­tų okupantų reliktus palikti šiame registre.

Didžiausias stabdys šioje istorijoje buvo Gražinos Drėmaitės vadovaujama Valstybinė kultūros paveldo komisija (VKPK).

Komisija laikėsi požiūrio, kad Žaliojo tilto skulptūros – šalies kultūros ir istorijos dalis, taigi tu­rėtų likti kaip mūsų gyvenimo liudininkės. Ar­­­­gumentas, kad miesto centre atspindima oku­­pantų ideologija, kad tai žeidžia nuo NKVD ir Raudonosios armijos represijų nu­kentėjusių lietuvių jausmus, komisijai nepasirodė vertas dėmesio.

VKPK jau ne kartą buvo sulaukusi kritikos už savo kietakaktiškumą, siaurą požiūrį ir viršijamus įgaliojimus, saugant Lietuvos kultūros paveldą, kas neretai labiau trukdo nei padeda. Net buvo rimtų svarstymų, ar ši institucija apskritai reikalinga, o Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetas per slaptą balsavimą buvo nepatvirtinęs G.Drėmaitės kandidatūros į pirmininko pareigas.

Tačiau kovo mėnesį atsirado viltis, kad įstrigusią plokštelę pavyks išjungti, nes tiesioginius mero rinkimus laimėjo Liberalų sąjūdžio atstovas R.Šimašius.

Nepabijojęs perimti iniciatyvos į savo rankas, naujasis sostinės meras susidorojo su šiuo  Gordijo mazgu. Miestui pasisekė, kad naujasis meras mokėjo ne tik gerai pakalbėti ir gražiai atrodyti prieš filmavimo kameras, bet ir spręsti reikalus.

41-erių iš Tauragės kilęs teisininkas R.Ši­mašius praeityje ne kartą buvo renkamas Vil­niaus tarybos nariu, buvo Laisvosios rinkos instituto prezidentas, o ketverius metus dirbo teisingumo ministru.

„Žinau, kaip teisininkai gali viską subiurokratinti, bet man atrodo, kad, jei pats sprendimas aiškus, reikia greičiau apsispręsti, kaip jį įgyvendinti, – įsitikinęs R.Šimašius. – Jei stovi penkiese ir galvoja, kas atsakingas, jei neaišku, kieno tai problema, vadinasi, ji tavo. Su Žaliojo tilto skulp­tūromis buvo būtent tokia situacija: visi ro­do vienas į kitą ir nebeaišku, kas už ką atsako.“

Sklandžiai atomazgai užteko vos dviejų ra­mių naktų, tad kodėl sugaišome tiek daug lai­ko?

„Dažnai vilkas piešiamas baisesnis, negu yra iš tikrųjų. Mano ikimokyklinio amžiaus dukra taip pat bijo vilko ir einant į mišką jai kirba klau­simas, ar jo nesutiks. Toks ilgas sprendimų nepriėmimas susijęs su įsikalbėtomis baimėmis: taip, dalis jų turėjo pagrindo, bet ne visos, – dėsto R.Šimašius. – Veikė ir tai, kad vis bandyta rasti visokių biurokratinių procedūrų, dėl ko ne­galima padaryti vieno arba kito dalyko. Tie­siog reikėjo įžengti į mišką ir patiems pamatyti, kad jokio vilko jame nėra.“

Tai, kad skulptūros buvo nuimtos, R.Ši­ma­šiaus manymu, iliustruoja, jog pradėjome skirti pelus nuo grūdų, o tai, kas anksčiau ne­badė akių, nes buvo kur kas aktualesnių dalykų, tapo nepriimtina.

Nors VKPK ir toliau aiškina, kad nukeltos skulptūros vis vien turės grįžti ant Žaliojo tilto, R.Šimašius pastebi, kad aistros atslūgo ir prastos būklės „balvonai“ retai kada prisimenami.

Matyt, jos dar ilgai „puoš“ savivaldybei priklausančią „Grindos“ aikštelę, nes Vilniaus sa­vivaldybė nelinkusi taškyti pinigų jų raudonarmiečių ir kolchozninkų kuproms tvarkyti. Kaip, beje, ir Kultūros paveldo departamentas, pa­grįs­tai teigiantis, kad Vilniuje netrūksta vertesnių objektų, kuriems reikėtų skirti lėšų.

Valstybės valdomų įmonių (VVĮ) sąrašas netrumpas. Tikrai ne visos jos valstybei reikalingos. Tikrai dauguma jų visiškai nesirūpina pagrindinio akcininko – valstybės kišene. Tikrai daugumai iš jų pagrindinis akcininkas nekelia jokių reikalavimų. Ką būtina padaryti, kad valstybės valdomos bendrovės taptų efektyvesnės, sukurtų daugiau naudos visiems?

Arūnas BRAZAUSKAS, Vaiva SAPETKAITĖ

„Veido“ surengtoje diskusijoje dalyvavo finansų viceministras Aloyzas Vitkauskas, ūkio viceministras Gediminas Onaitis,  Investuotojų asociacijos valdybos pirmininkas Vytautas Plunksnis, „Lietuvos energijos“ generalinis direktorius dr. Dalius Misiūnas, „INVL Asset Management“ fondų valdytojas Vaidotas Rūkas, Prezidentės patarėja Lina Antanavičienė ir valstybės kontrolierius dr. Arūnas Dulkys. Diskusiją moderavo „Veido“ vyriausiasis redaktorius Rimvydas Valatka.

R.VALATKA: Norėčiau pradėti nuo skolinimosi ir dividendų. Nemažai ekonomistų tvirtina, kad šiais pigių pinigų laikais valstybės valdomoms įmonėms ir ypač valstybei būtų daug naudingiau skolintis apyvartinėms lėšoms ir mokėti didelius dividendus valstybei. Tačiau „Lietuvos energijos“ kapitale tik apie 20 proc. sudaro skolintos lėšos. „Lietuvos geležinkeliai“ beveik nesiskolina ir dividendų šiemet sumokėjo tik 8,2 mln., o pernai – dar mažiau, 3,1 mln. eurų. Kodėl taip yra – ar tai tik pasaulinės finansų krizės aidas, ar valstybės apsileidimas ir visiškas pozicijos neturėjimas?

G.ONAITIS: Apskritai aktyvesnis skolinimasis – patraukli galimybė, o didesnių dividendų mokėjimas – naudingas valstybei. Kodėl taip nedaroma? Tikriausiai valstybėje trūksta tvarkos, o dar didesnė problema – trūksta kompetencijų ir noro. Yra daug dalykų, kurie tebedaromi kaip prieš 30–40 metų, neieškoma geresnių sprendimų.

A.VITKAUSKAS: Tai opus klausimas, manyčiau, susijęs su mūsų mentalitetu. Kodėl VVĮ taip norima investicijoms naudoti savas lėšas, nors privačiam investuotojui toks klausimas nė nekyla?

R.VALATKA: Tada galima teisintis, kad negaliu išmokėti dividendų?

A.VITKAUSKAS: Jei negali mokėti dividendų, kyla pagrįstas klausimas, ar įmonė apskritai dirba efektyviai. Jei kalbame apie VVĮ efektyvumą, jos šiuo požiūriu dažniausiai nusileidžia privačiam verslui. Matome, kas vyksta: įmonės gali kreiptis į Vyriausybę ir prašyti, kad būtų sumažintas dividendų dydis. VVĮ turėtų didinti skolinto kapitalo dalį. Finansų ministerija valdo tik vieną įmonių grupę – „Lietuvos energiją“. Esame apskaičiavę, kad būtų optimalu, jei skolintos lėšos sudarytų 53 proc. bendrovės kapitalo. Palyginimui: šis rodiklis visose VVĮ 2013 m. siekė tik apie 15 proc., o 2014 m. – 22 proc.

V.PLUNKSNIS: Valstybė neparodo, kad ji yra savininkas. Jei savininkas trenktų kumščiu į stalą ir pasakytų, kad turi būti tiek ir tiek dividendų, nebebūtų jokių pasiteisinimų. Kas šiandien stipresnis – ar „Lietuvos geležinkeliai“, ar Susisiekimo ministerija? Šiuo aspektu efektyviausia yra Finansų ministerija, kurios tikslas – turėti kuo mažesnį biudžeto deficitą. Jei mąstai kaip savininkas, liepk mokėti, ir mokės. Jei atsisakys, keisk bendrovės vadovus. Taip išsispręstų daug problemų.

Kita vertus, ministerijos nėra motyvuotos pristatyti daugiau dividendų į biudžetą, nes jie nueina į bendrą katilą. Jei būtų įvesta sistema, kad tam tikrai ministerijai dėl to būtų lengviau gauti asignavimų savo projektams, situacija gal keistųsi. O įmonės direktoriui visada geriau turėti kuo konservatyvesnį balansą.

G.ONAITIS: Yra ir kita medalio pusė: jei atsiras kažkokia papildoma motyvacija ministerijoms, gali kilti  noras „išgręžinėti“ tas įmones.

R.VALATKA: „Lietuvos energija“ moka gerokai daugiau dividendų nei „Lietuvos geležinkeliai“, bet taip pat turi palyginti mažą skolinto kapitalo dalį. Daliau, jei jūs, įmonės vadovas, sugalvotumėte padidinti skolinto kapitalo dalį, ar Finansų ministerija nesakytų – ką čia išdarinėjate?

D.MISIŪNAS: Tokie sprendimai priimami įmonėje. Didiname šią dalį, nors santykis dar nėra optimalus. Mūsų tikslas – investuoti daugiausia iš skolintų lėšų ir tokiu būdu balanse didinti skolintų lėšų dalį, optimizuoti kapitalo struktūrą.

L.ANTANAVIČIENĖ: Pagrindinis mūsų siekis turėtų būti valstybinių įmonių veiklos efektyvumo didinimas. 2014 m. VVĮ kapitalo grąža Lietuvoje siekė vos 3 proc. ir buvo tris kartus mažesnė nei Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) vidurkis. Dividendų išmokama taip pat nedaug. Kitaip tariant, VVĮ Lietuvoje dirba neefektyviai ir neduoda biudžetui tiek įplaukų, kiek galėtų. Taip yra todėl, kad įmonių valdymas nėra pakankamai efektyvus.

Siekiant užtikrinti efektyvesnį valdymą svarbu konsoliduoti kiekvieno sektoriaus įmones ir iškelti joms aiškius tikslus. Lietuvoje šiandien veikia daugiau kaip 100 VVĮ, kai kurios jų vykdo identiškas funkcijas.

A.DULKYS: Turime suprasti, kad VVĮ ne tik kuria ekonominę vertę, bet joms patikėta įgyvendinti svarbius strateginius projektus, užtikrinti šalies nacionalinį saugumą. Jos taip pat yra vienos didžiausių šalies darbdavių, valdančios visos valstybės, visų Lietuvos mokesčių mokėtojų, turtą. Prilyginti jas privačioms įmonėms nėra visai teisinga. Tačiau valstybė, būdama svarbi valstybinių bendrovių akcininkė ir valstybės įmonių savininkė (valdo apie 5 mlrd. eurų vertės turto), valstybės įmonių valdymui turėtų kelti didesnių reikalavimų.

Valstybė turėtų veikti kaip aktyvus savininkas, įgyvendinantis aiškią ir nuoseklią nuosavybės politiką. Kiekviena VVĮ turėtų žinoti, ko iš jos tikisi valstybė.

R.VALATKA: Jei valstybinė įmonė sumoka daugiau dividendų, ar įmonių vadybininkams kas nors nuo to tenka?

A.VITKAUSKAS: Anksčiau minėta, kad VVĮ sumokėjus daugiau dividendų ministerijai būtų galima iš to ir tikėtis daugiau. Iš tiesų nereikėtų taip galvoti. Kaip Finansų ministerija mato savo uždavinį „Lietuvos energijos“ įmonių grupėje? Ar mes turėtume tiek daug kompetencijų, kad sugebėtume valdyti šią grupę? „Lietuvos energijos“ įmonių grupė valdoma remiantis geriausiais korporatyvinio valdymo principais, o Finansų ministerija, pasiėmusi iš jos dividendus, žinoma, turi juos pervesti į biudžetą.

Jei įmonės valdomos gerai, nėra jokio skirtumo, ar akcininkas privatus asmuo, ar valstybės institucija. Kaip atrodo „Lietuvos energija“ kitų įmonių kontekste? Dalis privačių šalies įmonių pagal efektyvumą atrodo kur kas prasčiau nei „Lietuvos energija“. Šiaip jau pasaulyje niekas neskirsto, kokia tai įmonė, o žiūri į tai, ar ji dirba efektyviai. Kas privatizavo kai kurias mūsų infrastruktūros įmones – kad ir „Lietuvos telekomą“? Kitos valstybės valstybinė įmonė.

R.VALATKA: Kiek veiklos sėkmė priklauso nuo įmonės veiklos pobūdžio, o kiek – nuo vadybos?

A.VITKAUSKAS: Viskas priklauso nuo trikampio – įmonės veiklų, turimų išteklių ir rezultatų. Jei šie kampai įmonėje tinkamai susieti, viskas bus gerai.

V.RŪKAS: Grįžkime prie dividendų klausimo ir prisiminkime „Lietuvos geležinkelius“. Įmonė galėtų mokėti labai daug dividendų, bet jos vadovai visą laiką teisinasi, kad štai jie atlieka socialinę funkciją – turi vežti keleivius, o tai nuostolinga. Bet tada gal tegu jau LG sumoka dividendus, o ta socialinė funkcija dengiama iš biudžeto. Iš viso būtų galima skelbti konkursą dėl keleivių vežimo. Tą pačią paslaugą iš kitur galima nusipirkti pigiau. Esu apskaičiavęs, kiek kainuoja traukiniu keleivį vežti kilometrą. Praktiškai pigiau jį būtų vežti taksi.

Kai biudžete matytume, kad per 29 mln. eurų skiriame keleivių vežimui tik geležinkeliais, gal kiltų diskusija, ar iš viso to reikia, gal galėtume pigiau tuos žmonės pavėžėti.

R.VALATKA: O kaip su valstybinių įmonių vadovų algomis? Ar jos nėra gerokai mažesnės nei panašią apyvartą turinčių privačių įmonių? Antai Klaipėdos valstybiniame jūrų uoste ne vieno svarbaus darbuotojo alga yra didesnė nei generalinio direktoriaus, nes kitaip jis tų žmonių nepasamdytų. Bet tai juk nenormalu. Nuo ko tai priklauso? Ar nuo to, kad jokios valstybinės įmonės vadovas neturi teisės uždirbti daugiau kaip 7 tūkst. eurų, nes tiek uždirba Prezidentė? Bet juk tame nėra jokios verslo logikos. Tai – ne laisvos rinkos, o sovietinės valstybės dėsniai.

G.ONAITIS: Be abejo, kad sovietinės valstybės. VVĮ užsiima komercine ar iš dalies komercine veikla: jei norime iš jų sulaukti rezultatų, turime suteikti joms tinkamų priemonių. Pavyzdžiui, jei norime, kad „Lietuvos geležinkeliai“ kažką kažkur vežtų, turime nupirkti tinkamų vagonų, lokomotyvų. Atitinkamai turime pasamdyti tinkamų vadybininkų, kurie pajėgūs pasiekti norimų rezultatų. Kodėl tai nėra keičiama? Bijoma visuomenės. Aš, kaip politikas, turėčiau reaguoti į jos nuomonę, o žmonės nori, kad valstybė mokėtų mažas algas valstybinių įmonių vadovams.

Kitaip tariant, visuomenė nori gauti už labai pigiai labai gerą rezultatą. Jei išėję į gatvę paklaustume apie vadybininkų algas, sakytų: „Aha, čia tie „žulikai“ – jiems reikia mokėti kuo mažiau, vis tiek visi vagia.“

A.VITKAUSKAS: Didžiausia problema yra ta, kad kažkas neturi gauti daugiau už kažką.

R.VALATKA: Ar jums ne keista, kad Lietuvoje žmonės neprašo didesnės algos sau, o prašo, kad kitų algos būtų sumažintos iki jų algų?

A.VITKAUSKAS: Žmonės yra tikrieji VVĮ akcininkai ir turėtų būti suinteresuoti rezultatais, valstybė jiems tiesiog atstovauja. Į VVĮ turėtume žiūrėti per rezultatų prizmę: jei Daliui Misiūnui nebūtų aiškūs tikslai ir uždaviniai, kokių rezultatų tikimasi, jei jis nežinotų, kad šie rezultatai susieti su jo asmeniniais rezultatais, motyvacijos paketu, jis čia nesėdėtų, o dirbtų kažkur kitur. Mes neturėtume nustatyti to, kas kiek turėtų uždirbti, nes rizikuojame VVĮ neturėti tokios komandos, kokia galėtų pasiekti norimų rezultatų.

D.MISIŪNAS: Lietuvoje biudžetinių įmonių vadovų atlyginimai, t.y. sistema, kaip jie skaičiuojami, yra griežtai reglamentuojami įstatymais.

R.VALATKA: Turime 14 ministrų ir premjerą, tai jei 8 iš jų sugalvotų, kad reikia pakeisti algų apribojimus, tai nesąmoningi apribojimai būtų panaikinti ir tiesiog parašyta, kad tai nustato bendrovės valdyba. Padidinus algą vadovui visuomenė nieko nepraloštų, o gal ir išloštų, nes šis būtų motyvuotas dirbti labiau.

D.MISIŪNAS: Galime rasti ir kitą situacijos paaiškinimą – tai susiję su pasitikėjimu. Ar pilietis apskritai suvokia tokių įmonių reikšmę? Jei visuomenė mato VVĮ vadovus kaip „žulikus“, niekada neišaiškinsi, kad jiems reikia mokėti daugiau. Manyčiau, pirmiausia turime pademonstruoti VVĮ naudą. Bet yra taip, kad pirmiausia turime atsikratyti blogos reputacijos, paskui į vietą galbūt atsistos ir motyvacinė sistema.

Pažiūrėkime į estų pavyzdį: „Eesti Energia“, „Lietuvos energijos“ analogas Estijoje, per daugelį metų susikūrė gerą reputaciją, kuri susvyravo tik pastaruoju metu. Tai viena geriausių Estijos įmonių, į biudžetą įnešanti dideles sumas dividendų pavidalu. Ar Estija atitiks euro įsivedimo kriterijus, daugiausia priklausė nuo šios įmonės.

Oficialiais duomenimis, „Eesti Energia“ vadovo atlyginimas yra dvigubai didesnis negu mano. Suomijoje, kur daug didesnė plėtra, stambesnės įmonės, skaidresnė ir geresnė įmonės istorija, analogiškos įmonės vadovo atlyginimas yra didesnis už mano 20 kartų. Tačiau, kad ir kaip norėčiau, kol neįrodžiau savo vertės, negaliu sakyti, jog man turėtų būti mokama daugiau.

R.VALATKA: O kaip jums tokia erezija: premjeras, norėdamas pagreitinti VVĮ reabilitavimo procesą visuomenės akyse, pasiūlo susieti kultūros finansavimą su VVĮ į biudžetą sumokamais dividendais? Tarkim, jei „Lietuvos geležinkeliai“ sumokės 200 mln. eurų dividendų valstybei, teatrai galės pastatyti po keturias premjeras ir dar honoraro aktoriams daugiau sumokės, o jei bus mažiau dividendų, tai ir premjerų bus mažiau, ir aktoriai su režisieriais mažiau gaus. Tada visuomenė labai greitai įvertintų gerus ar blogus VVĮ darbo rezultatus.

Kaip jums toks reabilitavimo planas?

G.ONAITIS: Pritariu minčiai, kad iš pradžių reikia parodyti rezultatus. Pripažinkime, turime nemažai negerų pavyzdžių. Sutinku, kad atlyginimas yra svarbus, bet ten dar reikia daug ką gerinti ir be atlyginimų, vien pakėlus vadovui atlyginimą geriau nepasidarytų.

R.VALATKA: Ką reikėtų padaryti, kad aukščiausio lygio vadybininkai veržtųsi vadovauti valstybinėms bendrovėms?

V.PLUNKSNIS: Turbūt daliai aukščiausio lygio vadybininkų imponuoja iššūkis, ir pinigai nėra pats svarbiausias aspektas. Šiaip susiečiau motyvavimą su kuriama verte: tarkim, „Lietuvos energijos“ atveju, net nežiūrint į operacinius dalykus, akcijų nupirkimas iš „E.On“, „Gazprom“, NDX Lietuvos valstybei uždirbo kelis šimtus milijonų eurų. Ar būtų sąžininga, kad procentą nuo to pasidalytų? Kalba čia eitų jau ne apie kelis tūkstančius eurų. Tokiu atveju būtų veržiamasi, bet ar mūsų visuomenė būtų linkusi tai priimti?

R.VALATKA: Vytautai, iš pradžių retoriškai paklausėte, kas yra stipresnis – ar „Lietuvos geležinkeliai“, ar Susisiekimo ministerija. Iš skęstančios geldos – „Lietuvos jūrų laivininkystės“ pavyzdžio, kai Susisiekimo ministerija liepė atseikėti pinigų ir „Lietuvos geležinkeliai“ gelbėjo laivininkystę, turėtume sakyti, kad ministerija gerokai stipresnė. Ar galima sakyti, kad valstybinė įmonė dirba kaip verslo įmonė, jei ji sutinka su tokia akivaizdžia žala įmonei? Suprantu, kad jūreivius reikia išgelbėti, bet juk pati ministerija nugyveno šią įmonę: ją išskaidė, gerąją dalį pardavė, blogąją pasiliko ir dar nekontroliavo jos.

L.ANTANAVIČIENĖ: Tai turbūt iliustratyviausias neefektyvaus valstybės turto valdymo pavyzdys. Įmonė aštuonerius metus dirbo nuostolingai, tačiau į blogus bendrovės finansinius rezultatus nebuvo reaguojama, nesiimta taisyti padėties. Privatus verslas to tikrai netoleruotų.

V.RŪKAS: Dar ankstesnės Vyriausybės susisiekimo ministro klausiau, ar tarp Kubos ir Nigerijos plaukiojantis laivas tikrai turėtų priklausyti Lietuvos valstybei. Sako, neturėtų, bet kaip dabar pavartosiu tą žodį „privatizuoti“? „Lietuvos energijos“ įmonių grupės balanse taip pat yra šimtamilijoninės vertės investicinis nekilnojamasis turtas. Kodėl jis turi priklausyti valstybei? Vis dėlto kaip visuomenė priimtų privatizavimą, pardavimą, veiklos atsisakymą? Taip pat yra ir su „Lietuvos geležinkeliais: bėgiai – taip, bet ar tais bėgiais riedantys vagonai turi priklausyti valstybei?

Daug ką pakeistų visuomenės požiūrio pokyčiai.

D.MISIŪNAS: Kodėl baisus žodis „privatizacija“? Todėl, kad tai susiję su bloga patirtimi: pardavimu už grašius, kai valstybė pralošė iš sandėrio. Visokių istorijų būta, o jie sumenkino pasitikėjimą. O dėl paminėtų kitų mūsų veiklų – jau esame tokiame etape, kai pamatėme, kad dalies jų mums nereikia. Galime konkrečiai kalbėti apie nekilnojamąjį turtą: pirminė idėja – visą savo įmonių nekilnojamąjį turtą sudėti į vieną vietą.

Nors būtų buvę galima parduoti iš karto, tai būtų panašu į privatizaciją. Šio turto būklė buvo prasta (nesuremontuota, tuščia, nereikalinga), o dabar, po peržiūros, praktiškai visas tas turtas generuoja pinigus. Štai dabar jau galima galvoti apie tokio turto pardavimą – lygiavertį susitarimą tarp šalių, iš kurių viena turi gerą, tačiau strategiškai nereikalingą daiktą, o kita mato gerą turtą, kurio reikia jos pagrindinei veiklai.

Esame energetikai ir mūsų prioritetas – energetika, bet taip jau atsitiko, kad turime nekilnojamojo turto; viską optimizavome – siūlykite gerą kainą. O mes tuos pinigus investuosime į energijos sritį arba išmokėsime valstybei dividendus.

V.RŪKAS: Priminsiu, kad yra toks dalykas kaip Privatizacijos fondas, į kurį patekdavo visi pinigai už privatizaciją. Pavyzdžiui, 2009 m. „Sodros“ skyles dengė ne kas kitas, kaip fondas, gavęs daugybę pinigų už „Mažeikių naftos“ akcijas. Vis dėlto beveik niekas to nesuprato.

R.VALATKA: Todėl, kad žmogus vis dar tebemano, jog savo pensiją jis užsidirbo, nors esant dabartiniam socialinės apsaugos modeliui savo pensijos neužsidirba niekas. Kitas aspektas – ar visos valstybinės bendrovės reikalingos valstybei? Ar situacija optimali?

G.ONAITIS: Nemanau, kad dabar optimalu, ir abejoju, ar kada nors taip bus. Tai tarsi gyvas organizmas. Kažkada, išėję iš sovietinės santvarkos, tikėjome, kad centralizuotas valstybinis valdymas daugumoje sričių turi išlikti, vėliau vyravo mintis, kad kone viską reikia privatizuoti, nes valstybė yra beviltiškas administratorius. Galiausiai priėjome prie labiau subalansuotos situacijos: yra sričių, ypač jei kalbame apie monopolines paslaugas, kuriose valstybė, kaip subjektas, suinteresuotas ne tik pelnu, bet ir bendra gerove, tad net su savo lėtesniais apsisukimais gali užtikrinti pridėtinę vertę.

Peržvelgę VVĮ sąrašą rasime keistų dalykų, dėl kurių kyla nemažai klausimų. Žinoma, yra daug įmonių, kurios neturėtų būti privatizuotos, o galbūt tiesiog eiti į akcijų biržą, siekti privataus kapitalo įplaukų.

V.PLUNKSNIS: Tokių bendrovių sąrašą reikėtų trumpinti, bet, kaip minėta, būtų neteisinga jas privatizuoti už bet kokią pasitaikiusią kainą, tinkamai neparuošus. Vėlgi tam turi pasamdyti gerus vadovus, o tam reikia išspręsti motyvacijos klausimą. Kitas dalykas – valstybė, savininkas, turi suvokti, kiek realiai kainuoja jai priklausantys daiktai, turtas, jog nenutiktų taip, kad privatizuojame įmonę, o ji Žvėryne turi žemės sklypo nuomos teisę, kurios balanse niekas neapskaito.

Reikia sugebėti adekvačiai įvertinti situaciją. Dalies VVĮ turėjimas valstybei paprasčiausiai neturi prasmės. Privatus verslas galėtų greičiau padidinti tokių įmonių efektyvumą ir visi Lietuvoje iš to tik laimėtume. Jei būtų pasitaikęs geras „Lietuvos jūrų laivininkystės“ vadovas, gal jis jau seniai būtų pasakęs, kad štai rinka į blogą pusę krypsta ir protingiau būtų parduoti laivus bei likviduoti įmonę dabar, nes po penkerių metų ją ištiks bankrotas. Bet tai negalioja ten, kur yra natūralios monopolijos ir sunku tikėtis, kad privatus verslas nepadidintų paprasčiausiai tarifų.

V.RŪKAS: Esu liberalas ir manau, kad beveik viskas galėtų priklausyti privačiam sektoriui. Sureguliuoti, prižiūrėti paprasčiau, nei turėti ir daryti. Vis dėlto pritariu nuomonei, kad strategiškai svarbūs objektai galėtų likti valstybės rankose. Tačiau tik ne įmonės, vykdančios vien komercinę veiklą.

A.VITKAUSKAS: Dalies įmonių, iš tiesų neefektyviai vykdančių komercines funkcijas, pardavimas būtų racionalus. Šiame kontekste pritraukti privataus kapitalo būtų teisingas sprendimas. Vis dėlto dėl strateginę reikšmę turinčių įmonių nesutikčiau. Be to, tikrai negalima parduoti, jei matome, kad įmonių vertę galima dar padidinti. Joks privatus savininkas neparduotų verslo prastos būklės, neparduotų galimybės.

D.MISIŪNAS: Turime prastų privataus valdymo pavyzdžių, kompromituojančių patį liberalizmą. Bet jei nėra gero reguliavimo (o valstybinis reguliatorius, palyginti su verslininku, dažniausiai būna silpnesnis), tai jau problema. Bet yra tarpinis variantas – privataus kapitalo pritraukimas. Tai neblogai pasiteisinę pasaulinėje praktikoje. Jei yra strategiškai svarbi sritis, tegul valstybė išlaiko kontrolę ir pasilieka daugiau nei pusę akcijų, o kita tegu atitenka privačiam kapitalui. Tai duotų visai kitokios praktikos.

R.VALATKA: Būdami valdžioje konservatoriai buvo iškėlę „Visuomio“ idėją. Ar ji tokia bloga, kad buvo palaidota? Kokia yra kitų valstybių geroji praktika? Politikai galiausiai atmetė „Visuomį“, bet vietoj jo nesimato kitos idėjos. Ką reikėtų keisti šioje srityje?

V.PLUNKSNIS: Tokio genijaus, kuris Lietuvoje galėtų suvaldyti visą valstybinį „zoologijos sodą“, aš nežinau. Turbūt reikėtų palaikyti tą idėją, kad vieno sektoriaus specialistai, sutelkti vienoje įmonėje, valdo vienarūšes įmones – kaip „Lietuvos energijoje“. Jie turi kompetencijos ir gali pritraukti kitų specialistų. Galime viską sukelti po vienu stogu, galime vadinti „Visuomiu“ ar Turto banku, Turto fondu, bet viską lemia tai, kas prižiūri ir nustato tikslus. Negali sėdėti kas nors vienas ir juos formuoti, valstybė turėtų pradėti nuo to, kad būtų ant lapo surašyta, kokios įmonės yra didžiausios, ir nuo jų pradėti.

Jei būtų susitvarkyta su „Lietuvos geležinkeliais“, gal po šio bendrovės ateitų ir urėdijų eilė. Pritarčiau, kad būtų sukurti specializuoti valdymo dariniai, bet ne taip, kaip daro Susisiekimo ministerija, kurios atstovai nori sukurti holdingą ne tam, kad padidintų VVĮ vertę, o kad užmaskuotų savo praeities klaidas. O „Visuomis“ yra tarsi utopija. Nėra tokios komandos šalyje, kuri sugebėtų dirbti ir energetikoje, ir su geležinkeliais, uostais, ir su urėdijomis.

G.ONAITIS: Nemanau, kad tai utopija ar kad „Visuomio“ idėja buvo bloga. Gal ji buvo ne laiku išsakyta. Šiuo metu po truputį judame ta linkme: turime vieną holdingą, gal dar kas nors atsiras (pavyzdžiui, sujungus miškų urėdijas). Susitvarkius savo daržuose, susikūrus keliems holdingams, kurie galėtų būti prižiūrimi Finansų ministerijos ar kitos jos įstaigos, nematyčiau jokių problemų.

Mano nuomone, holdingų kūrimas – teigiamas dalykas. Kokios valstybės valdomų įmonių problemos? Tose smulkesnėse, mažiau matomose, kurias valdo įvairios ministerijos, gal problemų ir daugiau būtų, atskirų smulkių įmonių suvaldyti praktiškai neįmanoma. Kiekvienoje ministerijoje, kiekvienoje savivaldybėje turi būti atitinkamas žinių potencialas, kad būtų nustatytos užduotys. Reikalingas ir politinis svoris, tinkamai parinkti vadybininkai.

Ko reikia holdingui? „Lietuvos energija“, atlikdama filtro vaidmenį, amortizuodama politinį nestabilumą, savo įmonėms leidžia dirbti kur kas labiau komercinėmis sąlygomis, negu jų turi atskiros įmonės, valdomos įvairių institucijų. Tai teikia didelę pridėtinę vertę – tiesiog susitvarkant atskirus ūkius. Nė viena valstybė, turinti centralizuotus valdytojus, turbūt nepriėjo prie to per vieną dieną – ypač jeigu tai geri modeliai. Pasižvalgę po savivaldybes matome, kad specialistams ten reikia kelti kompetenciją.

V.RŪKAS: Kai iškilo „Visuomio“ idėja, politikai patys jos išsigando. Viena iš numanomų priežasčių – jeigu toks dalykas pavyks, iš ko jie tada lobs? 141 Seimo nario sąrašas netrumpas, o reikia aprūpinti darbo vietomis giminaičius ir artimuosius.

Kitas dalykas – jeigu „Visuomis“ būtų panaudotas vienos partijos interesams, ji būtų tapusi per stipri ir išstūmusi visas kitas. Baimindamiesi to, tiek pozicijos, tiek opozicijos politikai priešinosi „Visuomiui“. Tas pats vyko ir tą idėją iškėlusių konservatorių partijos viduje.

A.VITKAUSKAS: Centralizuoto valdytojo modelis, o toks yra „Visuomis“, turi privalumų ir trūkumų. Žvelgiant per EBPO prizmę, taip daroma Skandinavijos šalyse – Švedijoje, Suomijoje, taip pat Prancūzijoje. Prie to reikia prieiti – tai evoliucinis procesas, jo laikas ateina, kai pasiekiama tam tikra branda. Štai pasirenkame gerą modelį ir sakome: sistema bus tokia. Tada politikai sako: aš toje sistemoje esu politikas arba valdininkas, tuo pat metu esu ir reguliuotojas – formuoju politiką ir čia pat įgyvendinu. Kai kas netgi nesupranta, kad čia jau pats tikriausias interesų konfliktas.

Jeigu evoliucijos procese sukuriamas vienoks ar kitoks darinys, šiuo atveju holdingas, ir jis veikia, veikia efektyviai, generuoja grąžą, tada reikia eiti ta linkme. Vis dėlto reikia labai atskirti politikos formavimą ir įmonių valdymą, reikia subrandinti bent vieną darinį ir pasakyti – štai, šitas veikia. Ministerijų priedermė – formuoti politiką, jos neturėtų dalyvauti įgyvendinant tikslus ir valdyti pačių įmonių.

D.MISIŪNAS: Manau, kad centralizuota sistema veikia. Ne pati forma svarbu. Gali būti „Visuomis“, gali būti kokia nors įsivaizduojama UAB „Įmonių valdymas“, gali būti kompetencijos centras, kuriame sutelkti žmonės, sugebantys valdyti.

Švedijos valstybė turi, regis, antrą po Kinijos valstybės valdomų įmonių portfelį. Visos įmonės, išskyrus dvi, yra Finansų ministerijos pavaldumo. Švedijos pareigūnas, su kuriuo teko kalbėtis, sako: mes esame kompetencijos centras. Jie nesprendžia, pavyzdžiui, energetikos ar kokių nors specialių valdomų įmonių veiklos problemų. Jų misija paprasta – rasti tinkamų žmonių. Nuolat dirba personalo paieškos specialistai, vadinamieji galvų medžiotojai, kurie ieško valstybės valdomoms įmonėms valdybos narių. Šių darbas – parengti strategiją.

Taigi svarbu ne tiek forma, kiek sistema. Tam tikrų taisyklių laikymasis. Jeigu būtų aiškios taisyklės, kaip skiriamos valdybos, kaip valdomos įmonės, kokie yra tikslai, tada kokios nors ministerijos galėtų sakyti: mes negalime valdyti šitų įmonių pagal iškeltus tikslus. Dabar Lietuvoje tokio aiškumo nėra.

R.VALATKA: Kokių pokyčių norėtumėte?

V.PLUNKSNIS: Pasigendu valdymo depolitizavimo ir aiškių tikslų. Jei nemoku pats nustatyti tinkamų tikslų „Lietuvos geležinkeliams“, rasiu, kas moka, vėliau išsireikalausime, kad jie būtų vykdomi.

G.ONAITIS: Pirmiausia reikia koncentruotis į VVĮ valdymo organų keitimą. Mano supratimu, valstybės tarnautojai yra didžiausia problema. Dažnai jie neturi kompetencijų, noro ar drąsos daryti, ką reikia. Valdymą perduokime profesionalams, nereikia čia nei valstybės tarnautojų, nei politikų, bet ne tikslų formavimą. Primityviai sakant, jei nustatysi VVĮ siekti pelno, kainos šaus į viršų, sakysime –  negerai, užtikrink mažiausią kainą, tada stovės kiekvieną dieną ir prašys dotacijos.

V.RŪKAS: Svarbiausia – nepriklausomas vadovų komandos formavimas ir procesų tobulinimas. Tai turėtų būti depolitizuota. Vienareikšmiškai tikslus turėtų nustatyti politikai, bet juos vykdyti profesionalai. Taip pat valstybė neturėtų vykdyti komercinės veiklos, o galiausiai – nustatytų taisyklių turi būti laikomasi. Jei pagal įstatymą reikia mokėti dividendus, juos ir mokėk.

L.ANTANAVIČIENĖ: Efektyvumą lemtų kvalifikuotas ir profesionalus personalas bei skaidri ir depolitizuota valdymo struktūra. Tam į valdybas ir stebėtojų tarybas privalo būti skiriami nepriklausomi, tarptautinio lygio profesionalai, atsižvelgiant į jų turimas kompetencijas, o ne partinę liniją. Deja, šiandien vis dar apstu pavyzdžių, kai valstybinėse įmonėse karjerą lemia ne kompetencija ir patirtis, bet šeimos ar partiniai ryšiai, jose vyksta šešėliniai sandoriai.

VVĮ teikiamos labdaros ir paramos teisėtumas, skaidrumas ir tikslingumas neturėtų kelti jokių abejonių visuomenei. Todėl informacija apie VVĮ veiklą turi būti vieša, jose turi veikti vidaus kontrolės sistema, privalomą veiklos auditą periodiškai turėtų atlikti ir Valstybės kontrolė. Ne kartą tai yra rekomendavusi ir „Transparency International“.

D.MISIŪNAS: Būčiau laimingas, jei politikai imtų vertinti valstybines įmones kaip turtą, kuris turi savo vertę ir gali duoti grąžą, o ne tik kaip vietas, kur galima sukišti savus.

A.VITKAUSKAS: Kad politikai pademonstruotų, jog valstybės valdomų įmonių valdymas ir šios srities kompetencija Lietuvoje evoliucionuoja, yra tęstinumas.