Freda

Tuoj po nepriklausomybės atkūrimo šakiečiai Loreta ir Saulius Valaičiai, neturėdami patirties ir žinių, ėmėsi baldų gamybos ir įkūrė įmonę, kuri nuo 1995 m. vadinasi „Lauksva“. „Tai buvo keistas ir pavojingas laikas. Turėjome tik didelį norą ir užsispyrimo. Nuolat nerimavome, ar kas nors neateis „išmušinėti“ pinigų. Nežinau, ar rastume dvasios tvirtybės viską pradėti iš naujo, – pradžia buvo tikrai sunki“, – prisimena ponia Loreta.

Vaiva SAPETKAITĖ

Pirmuosius žingsnius kapitalistiniame pasaulyje žengiantiems šakiečiams verslininkams nebuvo paprasta. Tada jauna šeima mažai ką išmanė apie rinkodarą, prekybą ir tai, kaip tvarkomi finansiniai reikalai. „Darėme daug klaidų: netrūko nei daugybės kritimų, nei pakilimų. Net dabar nežinome, ar viską darome teisingai, tik sukaupta patirtis padeda geriau viską suvokti“, – baldų gamybos įmonės pradžią prisimena Valaičiai.

Norėdami gauti pinigų verslo pradžiai jie turėjo parduoti turėtą nedidelę nuosavybę. Viskas prasidėjo labai mažose patalpose, ir bent vyriausias jų sūnus – o Valaičiai iš viso užaugino keturis vaikus – dar atsimena, kaip už jo kambario sienos buvo gaminami baldai. Šeimoje netrūko ir įtampos, prireikė nemažai kompromisų – vaikų nestebino, kad dėl susitikimų, ruošimosi parodoms ar tiesiog kasdienių užduočių tėvai iš darbo grįš vėlai.

Gerą įmonės vardą reikėjo pelnyti sunkiu darbu. Potencialiems klientams ne itin patikdavo, kai sužinodavo, kad įmonė yra iš nedidelio Suvalkijos miestelio. Užtat dabar jau niekam nerūpi, kur tie baldai gaminami, ypač užsienio klientams.

Kadangi pagamintą produkciją Valaičiams tenka gabenti į didžiuosius miestus, tai  reikalauja didesnių logistikos sąnaudų ir tikslesnio planavimo. Kita vertus, yra ir darbo provincijoje pliusų, pavyzdžiui, pigesnė darbo jėga.

Žinoma, norint išlaikyti gerus darbuotojus reikia pasistengti. Kaip juokauja L.Valaitienė, didelę laiko dalį ji dirba ne kaip pardavimo direktorė, o kaip psichologė, kalbinanti ateiti, atrenkanti ir padedanti įsilieti naujiems darbininkams į palyginti jauną „Lauksvos“ kolektyvą.

Pasak L.Valaitienės, labiausiai „Lauksvai“ stinga rinkodaros ir pardavimo specialistų: „Kolegijos yra puiku, kai iš jų darbuotojai ateina į gamybą, tačiau jei norime žmogaus su naujausiomis mokslo žiniomis, jau sudėtinga – negalime tikėtis, kad į mūsų įmonę ateitų dirbti rinkodarininkas su ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto diplomu.“

„Plungės baldų“ direktorius Kęstutis Buividas taip pat skundžiasi, kad baldų pramonėje jaučiamas kompetentingų darbuotojų stygius. Ši įmonė gamina minkštus baldus, todėl jai reikia daug kvalifikuotų darbo rankų. „Profesinio rengimo centrai parengia per mažai specialistų, o ir tie ne itin atitinka verslo poreikius. Trūksta mokyklų bendradarbiavimo su verslu. Į praktikas moksleiviai žiūri neatsakingai – dažnai atėjusieji prašo tik parašo, kad atliko praktiką“, – kritikos negaili „Plungės baldų“ vadovas.

Svarbi šalies ekonomikos dalis

„Vilniaus baldų“ generalinis direktorius Rimantas Vaitkus pabrėžia, kad baldų gamyba Lietuva garsėjo jau sovietų okupacijos metais, o dabar šis šalies pramonės sektorius taip pat yra labai stiprus. Lietuva išsaugojo patirtį ir jau kuris laikas sugeba įtikti tokiam reikliam pirkėjui, kaip koncernas „Ikea“. Lietuva yra tarp lyderių pasaulyje pagal baldų tiekimą šiam koncernui.

Statistika skelbia, kad 2014 m. baldų gamyba sudarė 7,1 proc. pramonės. Per 90 proc. šalyje pagamintų baldų eksportuojama. Svarbiausios eksporto kryptys – Vakarų Europos ir Skandinavijos šalys. Nors yra ir egzotiškesnių eksporto taškų Tolimuosiuose Rytuose ar Šiaurės Amerikoje.

„Lietuvos baldų gamyba pastarąjį dešimtmetį augo itin sparčiai ir buvo vienas pagrindinių šalies apdirbamosios pramonės plėtros variklių. Baldų pramonės gamyba pernai 3,1 karto viršijo 2004 m. rodiklius, o štai visos apdirbamosios pramonės produkcijos pokytis siekė 39 proc., – teigia Ūkio ministerijos Pramonės politikos skyriaus vedėjas Vaidas Gricius. – Baldų pramonė, kaip ir kitos apdirbamosios gamybos veiklos, ekonominės krizės laikotarpiu patyrė sunkumų, tačiau sustiprėjo padidinusi produktyvumą ir pradėjo vėl sparčiai augti eksporto dėka.“

Vertinant pinigais, pernai lietuviškų baldų eksportas siekė daugiau kaip 1,3 mlrd. eurų. Tai maždaug dukart daugiau, palyginti su 2009 m. Pernai baldų pramonės įmonių pajamų iš eksporto dalis sudarė 68,9 proc. (2009 m. šis rodiklis siekė 56,9 proc.). Daugėjo ir baldus gaminančių įmonių, dabar jų yra 850.

Nors baldų gamybos srityje Lietuva – ne naujokė, didesnių pranašumų prieš kitas Europos įmones mūsų baldų gamintojai neturi. „Darbo jėgos ir gamybos efektyvumo aspektai – pagrindiniai mūsų konkurenciniai pranašumai“, – aiškina R.Vaitkus.

Koncerno SBA strateginės plėtros viceprezidentas Egidijus Valentinavičius teigia, kad apskritai Lietuvos baldų gamintojai yra užsitarnavę gerą reputaciją, be to, Lietuva turi išplėtotą medžiagų ir žaliavų tiekimo infrastruktūrą.

VšĮ „Versli Lietuva“ užsakymu atliktoje baldų pramonės konkurencingumo studijoje taip pat pabrėžiama, kad vieni pagrindinių Lietuvos pranašumų yra tai, kad remiamasi nacionaline vertės kūrimo grandine. Kitaip tariant, netoli viena kitos yra visos kokybiškų baldų gamybai reikalingos gamybos ir kūrimo įmonės, pradedant žaliavų bei komponentų tiekėjais ir baigiant galutinio produkto gamintojais, taip pat vietine žaliava. Be to, Lietuvos bendrovės pasižymi lankstumu – jos gali nesunkiai prisitaikyti prie specifinių užsakovų reikalavimų.

„Lietuvos baldų pramonė veikia sėkmingai tikrai ne tik dėl mažesnių sąnaudų. Tarkim, yra ir pigesnius baldus gaminti galinčių šalių, pavyzdžiui, Rumunija, Turkija, Baltarusija, Ukraina ar Pietryčių Azijos šalys“, – primena E.Valentinavičius. – Kūrybiškumo taip pat nestinga. Didžiausia  bėda – nesugebame savęs pateikti, pelningai parduoti sukurto gero dizaino, įdomaus sprendimo. Tai ne dizainerių, o pardavėjų problema. Dizaino vertę dažnai lemia ne pats daikto grožis ir kokybė, o tai, kokia legenda tai apipinama.“

Žmones keičia robotai

„Sparčią plėtrą lėmė pastangos didinti produktyvumą, o tai neįmanoma be investicijų.  2014 m. buvo investuojama gerokai daugiau nei 2009-aisiais ar 2010-aisiais. Pabrėžtina, kad baldų pramonės gamybinių pajėgumų panaudojimo lygis sausį pasiekė rekordą – 81 proc., o vasario mėnesį šis rezultatas pagerintas dar vienu procentiniu punktu“, – dėsto V.Gricius.

Nepaisant sparčios baldų gamybos plėtros ir išaugusių gamybos apimčių, samdomų darbuotojų skaičius baldų pramonėje 2015 m. pradžioje buvo 2,5 tūkst. mažesnis nei 2009 m. Iš viso baldų pramonėje Lietuvoje triūsia apie 25 tūkst. žmonių.

„Baldų sektorius labai imlus inovacijoms. Pats produktas greitai radikaliai nepasikeičia, bet gamybos būdai, gamybos įrenginiai progresuoja itin greitai ir, norint išlikti konkurencingam, būtina nemažai investuoti į gamybos procesų optimizavimą, – aiškina E.Valentinavičius. – Dauguma Lietuvos baldų fabrikų yra siauros specializacijos ir gamina tam tikrą gaminį. Dėl to tai sugebama daryti efektyviai ir pigiai.“

Pasak E.Valentinavičiaus, vis didesnis dėmesys kreipiamas ir į atliekų perdirbimą, ekologiškumą, kuo greitesnį gaminių surinkimą, baldų daugiafunkciškumą: „Nors inovacijos baldų sektoriuje dažnai siejamos su dizaino sprendimais, vietos, kur gali pasireikšti inovatyvumas, tikrai daug.“

K.Buividas antrina, kad lietuviams įtikti nelengva: už gana mažą kainą norime gauti labai  aukštos kokybės baldą.

Lietuvos pramonės konfederacijos (LPK) Ekonomikos ir finansų departamento analitikas Juozapas Preikša išskiria seniausią šalies baldų pramonės įmonę – Kauno „Fredą“.

Ji gamina koncernui „Ikea“ 12 skirtingų spintelių – daugiau nieko. Tačiau tai, kaip „Freda“ tai daro, tikrai įspūdinga. Kituose fabrikuose daugiausia žmonių užsiima baldų apdirbimu, o „Fredoje“ vienos pamainos metu baldų gamybos įrangą aptarnauja ne daugiau kaip 15 darbuotojų, o štai pakuoja baldus – apie 100 žmonių.

„Freda“ turi keliolika programuotojų, prižiūrinčių robotus, nes visa gamyba robotizuota. Atskiriems apdirbimo etapams šis fabrikas turi devynias skirtingas gamybos linijas. Rankų darbo išliko tik produkcijos pakavimo skyriuje, nes pakavimo robotai labai brangūs, be to, žmonės pakuodami gali dar kartą patikrinti kokybę.

„Tokios inovacijos leidžia įmonei pasiekti vidutinį metinį 99,6 proc. produkcijos be broko rodiklį. Baldų sektoriuje yra daug vietos klaidoms, o „Freda“ tai sumažina iki minimumo“, – pasakoja J.Preikša.

Amerikoje populiarius posakis apie nieko neveikimą: žiūriu, kaip džiūsta dažai. Atrodo, kad „Freda“ jau pasiekė tokį technologinį lygį, kai iš tiesų joje dirbantys žmonės stebi, kaip džiūsta dažai. Tiesą sakant, tiksliai žinoma, kiek tai trunka ir kada gaminį galima siųsti į kitą gamybos etapą. Čia viskas iki smulkmenų apskaičiuojama. Nestebina, kad „Freda“ savo 12 tūkst. kvadratinių metrų plotą sugeba išnaudoti trigubai efektyviau nei įprasta vokiška baldų gamykla, o šios laikomos moderniomis ir efektyviomis.

„Fredą“ galime laikyti vienu stipriausių šalies baldų pramonės pionierių. Įspūdinga, kai gamybos ceche dirbančių žmonių yra mažiau nei programuotojų“, – pabrėžia LPK analitikas.

„Ikea“ – baldininkų saulė

Prieš dvejus metus atidaryta „Ikea“ parduotuvė sukėlė nemažai šurmulio, tačiau mūsų baldų įmonėms įtakos tai beveik neturėjo – nebent šiek tiek pagyvino prekybą.

Kaip primena R.Vaitkus, pasauliniam „Ikea“ tinklui pirmosios Lietuvos įmonės baldus pradėjo gaminti dar prieš du dešimtmečius. Šio koncerno augimas stiprina ir su „Ikea“ dirbančius baldų gamintojus. Baldų įmonės, dirbančios „Ikea“, eksportuoja visą arba bent didžiąją dalį savo produkcijos. „Vilniaus baldai“ ir „Freda“ eksportuoja 100 proc. savo pagaminamų baldų, o  SBA savo portfelį yra šiek tiek padalijęs.

Dirbti su „Ikea“ patogu dėl didesnio stabilumo: nereikia galvoti, kaip įžengti į rinkas ar jas išlaikyti, rūpintis rinkodara ir pardavimu, galvoti, koks asortimentas priviliotų daugiau klientų.

„Pavyzdžiui, maža baldų gamybos įmonė, gaminanti individualius baldus, pasieks labai menką klientų skaičių ir dėl to jos apyvarta bus maža. „Ikea“ galėtų supirkti visą Lietuvos baldų gamintojų pagaminamą produkciją. Taip pat šis gigantas suteikia garantijų: jei įtinkate „Ikea“, pasirašysite su ja tikrai apsimokančias pirkimo sutartis, – pasakoja J.Preikša. – Nors dirbant išminties nereikalaujantį darbą pelno maržos galbūt bus mažesnės, vis tiek kažkuriam laikui tai bus užtikrintas stabilus pajamų šaltinis. Lietuvos įmonės stengiasi kuo labiau modernizuotis, kad pasiektų kuo didesnį efektyvumą ir gautų daugiau pelno.“

Tai nereiškia, kad Lietuva negamina individualių originalesnio dizaino ir aukštesnės kokybės baldų. Be „štampuojamos“ paprastos produkcijos, dideli fabrikai gamina ir kūrybingumo reikalaujančius individualius baldus.

Vilniuje veikianti bendrovė „IDW metalas ir mediena“, užsieniui geriau žinoma tarptautiniu „IDW Metawood“ pavadinimu, gamina pasidabruotus ir paauksuotus parduotuvių baldus, kurie parduodami „Christian Dior“, „Ralph Lauren“, „Emporio Armani“ salonams. Iš viso „IDW metalas ir mediena“ baldus gamina maždaug šimtui prekių ženklų visame pasaulyje.

Žinomas medžio drožėjas, 15 metų ir išskirtinio dizaino baldus gaminantis Rytis Zaveckas pabrėžia, kad išskirtiniams baldams, kaip ir kitų sričių išskirtiniams dalykams, reikia šios srities gurmanų: „Palyginti neseniai lietuviai pradėjo skirti daugiau dėmesio tam, kaip rengiasi, o dėmesys baldams ateina tik dabar. Baldai atsimenami kaip paskutinis dalykas po drabužių, gražios mašinos, namo išorės. Šiaip lietuviai labiau nori praktiškesnių daiktų: būna, pateiki gerą kūrybinę idėją, bet jiems svarbiau praktinė pusė. Baldas – ne žaismingas interjero akcentas, o praktiškas dalykas. Gali būti gražu, jei tik netrukdys.“

Konkurentų netrūksta

Paklaustas dėl didžiausių Lietuvos baldų gamintojų konkurentų, J.Preikša atsako paprastai: tai visos aplinkinės šalys, kuriose darbo užmokestis mažesnis ir kurios turi pakankamai medienos.

Nuo senų laikų konkuruodavome su Lenkijos įmonėmis. Ten taip pat stipriai išplėtota baldų pramonė, be to, Lenkija arti, todėl ir dabar nemaža dalis Lietuvoje parduodamų baldų yra lenkiški. „Jų įmonės stiprios, bet inertiškesnės. Lietuviai konkurencingesni, nes sugeba greitai prisitaikyti. Žinoma, didelėms baldų įmonėms būtų sunkiau pakeisti kryptį ir nuo žmogaus darbo pereiti prie robotų, bet vidutinio stambumo įmonėms tai didelis pranašumas“, – mano LPK analitikas.

„Lietuva taip pat nemažai baldų, ypač korpusinių, importuoja iš Ukrainos ir Baltarusijos. Pagrindinė priežastis – maža jų kaina“, – atkreipia dėmesį K.Buividas.

Anksčiau buvusi palyginti pigios žaliavos tiekėja Rusija, įvedusi apribojimus, kad neapdirbtos medienos negalima išvežti iš šalies, irgi tapo konkurente.

J.Preikšos įsitikinimu, Lietuvai toks apribojimas taip pat nepakenktų. Kadangi neapdirbtą medieną, kaip žaliavą, dažnai eksportuojame, tai mažina viso šalies medienos sektoriaus konkurencingumą.

Pavyzdžiui, ne paslaptis, kad Kinija, atplukdžiusi daugybę konteinerių su savo gaminiais, turi kažkaip tuos konteinerius parsigabenti atgal. „Kadangi tuščių jų vežti neapsimoka, kinai, anksčiau veždavęsi makulatūrą, suprato, kad gali įsivežti ir medieną, kuri jiems kurtų pridėtinę vertę. O juk mes patys galėtume kurti didesnę pridėtinę vertę“, – seną problemą primena specialistas.

Vadinasi, jei didelė medienos žaliavos dalis nebūtų išvežama iš Lietuvos arba tiesiog sudeginama krosnyse, valstybės ekonomikai tai duotų didesnę naudą per baldų fabrikų darbo vietas ir surenkamus didesnius mokesčius.

Ateityje Lietuvos baldų pramonė turėtų judėti dviem kryptimis: viena – bus stengiamasi intensyvinti bendradarbiavimą su stambiais tarptautiniais baldų prekybos tinklais ir didesnio pelno siekti per efektyvesnę gamybą, o kitas kelias – gerinti kokybinius produkcijos parametrus ir didesnę pridėtinę vertę kurti per geriau įvaldytus „minkštuosius“ gebėjimus, tokius kaip įdomesnis ir funkcionalesnis gaminių dizainas, rinkodara ir pardavimas.

Lietuvos baldų pramonė (2014 m.).

Eksportas  1,3 mlrd. Lt

68,9 proc. pajamų dalis iš eksporto

3,1 proc.  baldų eksporto dalis šalies BVP

7,1 proc.­  baldų gamybos dalis nuo viso pramonės pardavimo

850                   baldų įmonių skaičius

Šaltiniai: Lietuvos statistikos departamentas, Ūkio ministerija

Dauguma Lietuvos tekstilės gamyklų yra pastatyta sovietų okupacijos metais, tačiau yra ir tokių išimčių, kaip Panevėžio „Klasikinė tekstilė“. Prieš 25-erius metus Alevtina ir Rimantas Baumilai įkūrė siuvyklą, kurioje dirbo du žmonės. Šiandien „Klasikinė tekstilė“ yra solidi gaminių iš lino bendrovė su 300 darbuotojų, žinoma ir Prancūzijoje.

Vaiva SAPETKAITĖ

Prieš ketvirtį amžiaus būta tik žinių ir didelio noro. Ponia Alevtina buvo tekstilės inžinierė technologė, o jos vyrui Rimantui, kažkada atsisakusiam minčių apie tekstilės studijas dėl tuo metu itin perspektyvia laikytos elektronikos inžinerijos, tai taip pat buvo artima. Jo mama ir teta buvo audėjos, be to, keturios ar penkios giminės kartos augino linus, todėl toks darbas buvo ir artimas širdžiai. „Taigi gyvenimas mane privertė grįžti prie tekstilės“, – juokauja dabar R.Baumilas.

Pradžia – kelios siiuvimo mašinos

Kurdami siuvyklą Baumilai net slapčiausiose svajonėse neįsivaizdavo, kad jų įmonė taps solidžia tekstilės gamintoja. Pradėję nuo kelių siuvimo mašinų, jie tiesiog pirkdavo audinių, pasiūdavo, ko reikia, ir parduodavo. Sutuoktinių planas buvo dirbti tarsi agentūrai, tarpininkaujančiai tarp gamintojų ir didmenininkų, jie galvojo kurti kolekcijas, ieškoti joms rinkų, rinktis užsakovų užsakymus ir dėl jų įvykdymo bendradarbiauti su dideliais fabrikais.

Tačiau pradžia buvo duobėta, todėl po truputį visus procesus teko perimti į savo rankas. Dideli fabrikai, iš kurių tikėtasi kokybiško ir laiku atlikto darbo, labai abejingai žiūrėjo į kontraktus su iš kažkur išdygusiais šios rinkos naujokais ir į savo susitarimo dalį neretai pažiūrėdavo atmestinai.

„Pabandėme atlikti vieną užsakymą su didele įmone, bet pamatėme, kad darbo kokybė prasta, užsakymas įvkdytas pavėluotai, dėl to praradome potencialų užsakovą, kitą kartą mums apskritai sugadino audinį, todėl buvome priversti steigti didesnę gamyklą, kad bent smulkesnius užsakymus galėtume padaryti patys“, – pradžią prisimena R.Baumilas.

Dėl didesnių užsakymų vis tiek teko kalbėtis su pajėgesniais fabrikais, su kuriais ir toliau vis pasitaikydavo nesklandumų, todėl „Klasikinė tekstilė“ pradėjo plėstis, pirko vis daugiau siuvimo mašinų, persikėlė į didesnes patalpas.

Netrukus panevėžiečiai pamatė, kad jiems reikia ir daugiau bei įvairesnių audinių, todėl įkūrė mažą audyklą, o, kai šios nebeužteko, įsteigė didesnę. Po kurio laiko pasitarę su partneriais ėmė ieškoti būdų, kaip imtis tekstilės apdailos. Kai 2002-2003 m. pasitaikė proga iš Nyderlandų palyginti pigiai nusipirkti plovimo, džiovinimo ir dažymo įrengimų, „Klasikinė tekstilė“ pradėjo užsiimti tikrai rimta gamyba. Galiausiai įmonės asortimente atsirado linininių drabužių, dekoratyvinių audinių, patalynės, namų ir interjero tekstilės.

Starto nuo nulio minusai ir privalumai

Startas nuo nulio turėjo ne tik minusų, bet ir privalumų. Kadangi naujos įmonės neslėgė praeities palikimas, nereikėjo nieko modernizuoti, o buvo galima iškart pradėti nuo pažangios įrangos ir orientuotis tik į eksportą. Tiesa, ir baimių netrūko. Rinkoje į juos šnairavo, be to, šalia vienas po kito bankrutavo rimti tekstilės fabrikai.

„Antai Kaunas visada buvo tekstilininkų miestas. Čia telkėsi aprangos ir tekstilės įmonės, tačiau daug jų išnyko, nes buvo skirtos tik Sovietų Sąjungos rinkai, o prisitaikyti prie naujų sąlygų nesugebėjo. Sovietų Sąjungoje dalis didelių fabrikų savo produkciją, jei tik taip galima pasakyti, „realizuodavo“, bet ne parduodavo, viskas buvo gaminama pagal planą ir beveik niekas kontaktų su užsieniu nemezgė, – tekstilės ir aprangos sektoriaus sunkmetį prisimena R.Baumilas. – Iškart po perėjimo į laisvąją rinką tokie fabrikai buvo atkirsti nuo pirkėjų, o netrukus jie jau neturėjo iš ko mokėti algų ir teko užsidaryti.“

Milžiniškos pramonės likučiai

Drabužių siuvimo ir pardavimo įmonės „Lelija“ generalinė direktorė Genė Zaveckienė, jai vadovaujanti nuo Lietuvos nepriklausomybės atgavimo metų, pažymi, kad, kalbėdami apie Lietuvos aprangos ir tekstilės sektorių, mes iš esmės kalbame apie tekstilės pramonės likučius. Anksčiau šio sektoriaus svarba šaliai buvo kur kas didesnė, kažkuriuo metu tekstilė netgi buvo vienas pagrindinių Lietuvos pramonės sektorių.

„Ilgai priklausėme didžiulei Sovietų Sąjungos rinkai, kurioje lietuviška tekstilė turėjo gerą vardą. Kai tapome laisvi, durys į šią rinką užsidarė, o alternatyvios Europos ir Amerikos rinkos ir taip buvo užverstos kokybiškų tekstilės gaminių. Negana to, tada Europos tekstilininkų gamyba kėlėsi į Kiniją, Indiją ar Turkiją, su kuriomis didžiosios lietuviškos tekstilės įmonės negalėjo konkuruoti dėl jų pigios gamybos, žaliavų ir audinių“, – pasakoja ilgametė Vilniaus „Lelijos“ vadovė.

Tačiau „Lelijai“ pasisekė. Dar Michailo Gorbačiovo valdymo laikais įmonė įsigijo daug tuo metu modernios technikos ir optimizavo daug gamybos procesų. Kai Rytų rinka užsidarė, „Leliją“ vis dar prisiminė tos Vakarų įmonės, kurios anksčiau tiekė jai įrengimus. Būtent įrangos tiekėjai buvo tie žinių šaltiniai Vakaruose, iš kurių sklido informacija, kad yra tokia Lietuvos įmonė, kuri už mažesnius kaštus nei Vokietijoje ar Prancūzijoje kokybiškai siuva drabužius.

„Todėl užsienio bendrovės mus susirado pačios. Atvažiavo apsižiūrėti ir netrukus ėmė teikti užsakymų“, – sėkmingas aplinkybes prisimena G.Zaveckienė.

Gerą tuometį kokybės ir gamybos kaštų santykį, viliojusį užsienio verslininkus, pabrėžia ir šimtametės Vilniaus „Spartos“ generalinis direktorius Zenonas Petras Janavičius: „1992-aisiais nuvažiavome į tekstilės parodą Stokholme. Prieinu prie vienos kompanijos atstovų, užkalbinu juos, kad esu iš Vilniaus, Lietuvos, ir kad mes taip pat kojines gaminame. Man atsako, kad, jei atvykome iš buvusios Sovietų Sąjungos, vadinasi, esame atsilikę. Tada taip visai nesijaučiau – juk Sovietų Sąjungoje buvome vieni geriausių kojinių gamintojų. Turėjau kojinių pavyzdžių, parodžiau, apsikeitėme adresais. Į Lietuvą grįžau penktadienį, o tos įmonės valdyba pirmadienį jau buvo „Spartoje“. Jie nusprendė čia perkelti gamybą. Anuo metu jiems mezgėme po 2 mln. porų kojinių kasmet.“

Svarbi pramonės šaka

Nors nepriklausomos Lietuvos aprangos ir tekstilės pramonė išgyveno ne vieną kataklizmą, jis ne tik išliko, bet ir sustiprėjo. Prognozės taip pat optimistinės. Kaip pabrėžia inovatyvios kompanijos „Ominteksas“ pirkimų direktorius Vydas Damalakas, mūsų gamintojai Europoje turi gerą reputaciją, kuri labai palengvina darbą.

Lietuvos aprangos ir tekstilės asociacijos (LATIA) direktorius Linas Lasiauskas taip pat sako, kad ES Lietuva atrodo gerai: „Žvelgiant į tokius rodiklius, kaip produktyvumas, kuriama pridėtinė vertė ir sektoriuje dirbančių darbuotojų skaičius, net pagal absoliučius skaičius atsiduriame per vidurį, o pagal santykinius rodiklius patenkame į šios srities lyderių penketuką“.

Ne viename regione, kur yra įsikūrusios tokios lengvosios pramonės įmonės, jos į viršų tempia visą regiono ekonomiką. Geriausi pavyzdžiai – „Utenos trikotažas“ Utenoje ar „Šatrija“ Raseiniuose.

„Žinoma, netrūksta ir problemų. Nors mūsų gaminamos produkcijos kokybė palyginti aukšta, turime bėdų su tokiais svarbiais įgūdžiais, kaip pardavimai, rinkodara, produkto plėtra ir dizainas.

Ilgą laiką buvo taip, o ir dabar taip yra, kad tiesiog atlikdavome kitų prekės ženklų savininkų užsakymus, o dizaino ar pardavimų gebėjimų tam nereikėjo. O juk didžiausia pridėtinė vertė slypi būtent „minkštojoje“ gaminio dalyje“, – įsitikinęs L.Lasiauskas.

Ūkio ministerijos Pramonės politikos skyriaus vedėjas Vaidas Gricius dėsto, kad šiuo metu tekstilės gaminių, odos ir odos dirbinių gamybos ir drabužių siuvimo bendroji pridėtinė vertė siekia 1,57 proc. Lietuvos bendrojo vidaus produkto (BVP). Pernai tekstilės gaminių gamybos įmonių pagaminta produkcija sudarė 2,3 proc., o drabužių siuvimo įmonių – 2,7 proc. visos šalies apdirbamosios gamybos įmonių pagamintos produkcijos vertės.

„2012-aisiais tekstilės įmonių parduota pramonės produkcija siekė 357 mln. eurų, o 2014-aisiais sektoriaus produkcija išaugo iki 392 mln. eurų. Tuo metu drabužių siuvimo įmonių pagaminta pramonės produkcija 2012-aisiais siekė 411 mln. eurų ir 9,9 proc. atsiliko nuo ikikrizinių apimčių, tačiau jau 2014-aisiais šios pramonės produkcijos vertė 3,1 proc. viršijo 2008 metų lygį“, – vardija laimėjimus V.Gricius.

Šių metų pradžioje Lietuvoje veikė 197 tekstilės pramonės įmonės ir 648 drabužių siuvimo įmonės. Tekstilės įmonėse dirbo 7,7 tūkst. Darbuotojų. Tai – apie 0,9 proc. visų šalies įmonių darbuotojų, o drabužių siuvimo įmonėse dirbo 19,9 tūkst. darbuotojų (maždaug 2,3 proc. visų darbuotojų).

Specialistas atkreipia dėmesį, kad Lietuvos tekstilės ir aprangos pramonė ilgus metus kūrusi klasikinius produktus, pradeda investuoti į naujų prekinių ženklų kūrimą bei šiuolaikinį dizainą ir yra vienas iš daugiausiai eksportuojančių šalies pramonės sektorių (iš viso eksportuoja apie 81 proc. pridukcijos, pernaieksportoapimtispasiekė 1,3 mlrd. eurų).

Išmanūs drabužiai kuriami Lietuvoje

Pasiklausius apie mūsų aprangos ir tekstilės įmones, daug kas primena mokslinę fantastiką, nors ekspertai patikina, kad netolimoje ateityje pamatysime dar ne to.

Pavyzdžiui, Garliavos „Garlitos” vadovas Juozas Martikatis pasakoja, kad šiais laikais drabužiai gali būti ne tik patogūs ir ilgalaikiai, bet prireikus ir saugoti nuo bakteriologinio pavojaus, radiacijos, geltonojo drugio ar maliarijos, o taip pat „pamaitinti“ reikalingais vitaminais. „Garlita“ pati tokius kuria.

J.Martikaitis paaiškina, kad kai kurie jų siuvami drabužiai yra prisotinti D ir E vitaminais ir toks jų efektas išlieka iki 60 gaminio skalbimų.

„Veikimo principas – nano technologijos. Mažytės mikroskopinės dalelės „įkabinamos“ į apvalkalą, tada gaminamas verpalas, iš kurio bus daromas konkretus gaminys.Taip pagamintas gaminys bus pilnas mažučių vitamino kapsulių, kurios reaguodamos su žmogaus prakaitu, iš lėto paleis vitaminą ir žmogus jį įsisavins per odą, – aiškina pramonininkas. – Tokie drabužiai gaminami tiems, kurie negali gauti saulės, tarkim, povandeninių laivų jūreiviams. Jie kartais po vandeniu turi išbūti apie šešis mėnesius, per kuriuos iš saulės negaus vitamino D. Aišku, būtų galima vitaminą gerti tabletėmis, bet, kadangi povandeninio laivo svoris labai ribotas, o tablečių reikėtų paimti 160-180 žmonių komandai, šitaip patogiau.“

Tuo metu gaminami drabužiai, turintys saugoti nuo geltonojo drugio ar maliarijos, sukelia jiems „karštų kojelių efektą“ ir taip juos atbaido. Uodas, nutūpęs žmogui ant odos įšvirkščia nuskausminamųjų ir kraują skystinančių medžiagų. Jos reaguoja su atitinkamu cheminiu elementu, įterptu į atitinkamą gaminį, todėl uodas pasijunta taip, kaip žmogus, basomis užlipęs ant įkaitintos geležies. Vadzys lekia šalin ir po kurio laiko krenta negyvas.

Tokių specialių inovatyvių gaminių vartotojai pirmiausia yra kariai ir specialiųjų tarnybų darbuotojai.

„Naujausios technologijos visada pirmiausia pasiekdavo karo pramonę ir tik po kurio laiko ateidavo į civilių gyvenimą. Vis dėlto, tai aktualu ne tik kariams, siunčiamiems į tolimus kraštus, bet ir mūsų žvejams, medžiotojams, net ir grybautojams – visiems juk norisi, kad jų nesukandžiotų uodai ar nuo erkių neužsikrėstų erkiniu encefalitu“, – pasakoja „Garlitos“ generalinis direktorius.

Daug produkcijos 200 darbuotojų turinti bei su mokslo ir tyrimų įstaigomis aktyviai bendradarbiaujanti Garliavos įmonė kuria pati pagal gautas užduotis. 98 proc. visos produkcijos „Garlita“ eksportuoja. Viena svarbi detalė: net ir tarptautinėse rinkose dėl savo išskirtinumo garliaviškiai kol kas beveik nesusiduria su konkurentais.

Pasak Tekstilės instituto mokslo darbuotojos dr. Audronės Sankauskaitės, Lietuvos įmonės tikrai seka pasaulines tekstilės naujoves ir greitai perima pažangias technologijas.

A.Sankauskienė tarp pažangiausių mini „Neaustimą“, „Tributum“, „Klasikinę tekstilę“, „Garlitą“, „Audimą“, „Utenos trikotažą“, „Omniteksą“, „Žlugtą“. Pasak jos, seniai baigėsi laikai, kai tokius dalykus buvo galima susekti. Šiuo metu kuriasi tiek įvairiausių aprangos ir tekstilės įmonių, kad visko susekti neįmanoma. Daugybę buvusių aprangos ir tekstilės fabrikų ėmė keisti smulkesnės, lankstesnės ir inovatyvesnės įmonės.

„Norime tekstilėje naudoti ir plazmines, ir nanotechnologijas, ir elektroverpimą, kai sukuriami kelis tūkstančius kartų už žmogaus plauką plonesni pluoštai. Tekstilėje panaudojama daugybė inovacijų, bet jos daug ir kainuoja“, – apibendrina A.Sankauskaitė, nors sutinka, kad šis pramonės sektorius tikriausiai vis vien išliks imlus rankų darbui.

Tačiau kalbėdamas apie tekstilės pramonę Lietuvos pramoninkų konfederacijos Ekonomikos ir finansų departamento direktorius Sigitas Besagirskas nėra toks optimistas. Jo nuomone, apie du trečdalius aprangos ir tekstilės įmonių dar nepakankamai pažangios: „Jos parduoda nelabai brangų produktą ir labiausiai konkuruoja darbo jėgos kaina su šalimis, prieš kurias laimėti sudėtinga. Reikėtų keisti savo veiklos principus ir pradėti orientuotis į inovatyvesnį produktą arba patiems vystyti savo prekės ženklą. Blogiausiu atveju bent orientuotis į turtingesnes rinkas, pavyzdžiui, Skandinavijją, kur galima daugiau uždirbti iš darbo jėgos pardavimo.“

Kaip padėtį keičia įvykiai Kinijoje?

Kaip padėtį tekstilės rinkoje pakeis, tarkim, Kinijos akcijų rinkos griūtis? Galbūt Kinijai tampant ne tokiai patraukliai dalis aprangos ir tekstilės sektoriaus užsakymų grįš į Rytų Europą?

S.Besagirskas skeptiškai žiūri į tokias viltis. Anot jo, negalima pamiršti, kad Lietuva ir Tolimieji Rytai orientuojasi į skirtingus vartotojus: „Tarkim, Bangladešas, vadinamas didžiausia pasaulio siuvykla, orientuojasi į dideles užsakymų partijas. Net pasiryžus konkuruoti dėl didelių partijų, mūsų siūloma kaina vis tiek būtų gerokai didesnė.“

Kita vertus, prekių ženklams, nesiorientuojantiems į tokias stambias partijas arba dažniau atnaujinantiems kolekcijas, Baltijos šalys ar Lenkija galėtų būti idealus variantas. Esame patikimi ir užsakymai užsakovą pasiektų greitai.

S.Bsagirskas sako, kad yra dar vienas mums palankus aspektas: didelei daliai išsivysčiusių valstybių, ypač skandinavams, vis svarbiau tampa ne tik kokybė ar kaina, bet ir tai, kaip produktas pagamintas, kokios buvo darbo sąlygos, ar įmonė socialiai atsakinga, žmonės nori, kad būtų naudojamos „žaliosios“ technologijos ir panašiai: „Azijoje to pasiekti neįmanoma. Net jei jie užkabins tokią etiketę, nuvažiavus pamatysite, kad tuo nė nekvepia, ką jie deklaruoja. O pas mus skandinavai gali per kelias valandas atskristi, patys viską patikrinti ir apsispręsti, pirkti, ar ne.“

Kita vertus, Azijoje gaminiams egzistuoja kitokie kriterijai. Kadangi priklausome ES, mums galioja kur kas reiklesnės taisyklės ir standartai.

„Vienam drabužiui taikytina apie 15-16 skirtingų reikalavimų, ko Azijos šalyse išvs nėra. Tai iškelia kainą, bet užtikrina geresnę kokybę. Mūsų gamybos segmentas kitoks, nes mes orientuojamės į vidutinės ir aukštos klasės gaminius bei pajėgesnius pirkėjus“, –didelių vilčių nepuoselėja ir L.Lasiauskas.

Tuo metu Raseinių įmonės „Šatrija“ vadovas Giedrius Grondskis įsitikinęs, kad negalima nuvertinti Kinijoje, Šri Lankoje ir kitose Azijos šalyse esančių fabrikų. Didelė dalis jų yra tinkamai susitvarkę ir dirba kokybiškai: „Kaip Lietuvoje turime įmonių, kurios laikosi visų standartų, ir įmonių, kurios dirba kone pogrindyje, taip ir Azijoje yra visko. Prieš rimtus Rytų fabrikus neturime jokio pranašumo, juolab, kad jie irgi pamažu gerina darbo sąlygas“, – ant žemės nuleidžia G.Grondskis.

Laukia ES ir JAV laisvosios prekybos sutarties

„Lelijos“ vadovė G.Zaveckienė primena, kad iki tol, kol Lietuva netapo ES nare, nemažai įmonių dirbo su JAV. Kai įstojome į ES ir tekstilės gaminiams, eksportuojamiems už Atlanto,  prisidėjo 13 proc. muito mokestis, tai baigėsi. Todėl tekstilės fabrikai ir verslininkai daug tikisi iš derinamos ES ir JAV laisvosios prekybos sutarties.

„Klasikinė tekstilė“ – ne išimtis: Baumilai neslepia, kad JAV jie iškart turėtų daug potencialių klientų. Nors panevėžiečiai JAV šiek tiek parduoda ir dabar, tai daugiausia tokie gaminiai, kurių JAV negalima gauti iš niekur kitur.

Bet V.Damalakas siūlo neskubėti su Amerikos rinkos užkariavimu, nes, net ir prekybos sąlygoms pagerėjus, galime būti per smulkūs dideliems lošimams: „Puikiai atsimenu, kai Sovietų Sąjungoje buvo šiek tiek liberalizuota prekyba ir dirbau vieno didelio tekstilės susivienijimo vyriausiuoju inžinieriumi, atvyko amerikiečiai pirkti kojinių. Triname rankomis: juk gaminame 24 mln. porų kojinių kasmet, esame antras pagal dydį vaikiškų kojinių gamintojas Sovietų Sąjungoje, tad tuoj užversime Amerikos rinką savo kojinėmis. O amerikiečiai išsirenka apie 15 kojinių modelių ir netrukus paaiškėja, kad jiems esame visiškai neįdomūs, nes labai maži. Išvertę akis stebimės. Galiausiai išsiaiškiname, kad potencialus pirkėjas turi apie 3,6 tūkst. parduotuvių ir vienu metu į kiekvieną jų reikia pateikti bent po 10 vieno dydžio porų. Vaikiškų kojinių yra šeši dydžiai, vadinasi, jau 60 porų. Tada kiekvienos reikia šešių spalvų – jau 360 porų parduotuvei, o jų juk yra 3,6 tūkst. Vien pradinei siuntai mums būtų reikėję dirbti tris ar keturis mėnesius. Taip baigėsi mūsų Amerikos užkariavimas.“

Kita Lietuvai aktuali rinka – Rusija. Ar dėl Rusijos agresijos Ukrainoje ir Rusijai įvestų sankcijų bei atsakomųjų Rusijos sankcijų ES gamintojams Lietuvos aprangos ir tekstilės įmonės nukentėjo?

Dauguma Lietuvos aprangos ir tekstilės įmonių nuo Rusijos rinkos nusisuko dar  po 1998 m. Rusijos defolto. „Sparta“ – viena jų. Iki finansų krizės į Rusiją iš tiesų daug eksportuota, tada krizė smogė smarkiai, tačiau tai paskatino atsisukti į Šiaurės ir Vakarų Europą.

„Manau, tik į naudą, kad daug tekstilės įmonių po to nutraukė ryšius su Rusija. Su ja dirbti buvo tikra vargo vakarienė. Atsiskaitymai vėluodavo, jie sukčiaudavo ar išvis nemokėdavo. Rusai gerai pasinaudojo Rusijos krize – per tai prapuolė nemažai mūsų pinigų“, – prisimena kankinančią prekybą su Rusija Z.P.Janavičius.

Dabartinės lietuvių rinkos – Sandinavijos šalys ir Vidurio Europa. Vakarų Europoje – daug sudėtingiau. Italai ar prancūzai užsako drabužius Šiaurės Afrikoje, o Vokietija tradiciškai daugiau dirba su Balkanų šalimis.

Dėl darbuotojų trūkumo atsisakoma užsakymų

Nors aprangos ir tekstilės sektoriui sekasi gerai, įmonėse vis labiau jaučiamas darbuotojų trūkumas, ypač aukštesnės kvalifikacijos. Jau dabar įmonės atsisako užsakymų, nes nėra kas juos įgyvendintų. Žmonės nestoja į tekstilės ar siuvimo studijas, o vienintelis profesinio rengimo centras yra Klaipėdoje. Tekstilės įmonės, kurios įsikūrusios Kaune, Šiauliuose, Alytuje ar kitur, nežino iš kur prisikviesti darbuotojų. Be to, jie veikiau ruošiami atidaryti savo siuvyklėles, o ne pramonei.

Kauno technologijos universiteto tekstilės inžinerijos trečiakursė Ernesta Kuchanauskaitė patvirtina, kad šios studijos nėra populiarios. Jos kurse mokosi tik du studentai.

G.Grondskis susiklosčiusią situaciją įvardija paprastai: jau ir darbininkų surasti sudėtinga, o vidurinės grandies darbuotojų – apskritai misija neįmanoma. Nors dabar įmonėje triūsia per 200 žmonių, ji sensta akyse. Amžiaus vidurkis siekia 46-47 metus. „Mažiname savo pajėgumus vien dėl to, kad negalime rasti geros vidurinės grandies darbuotojų”, – guodžiasi „Šatrijos“ vadovas.

S.Besagirskas mano, kad anksčiau ar vėliau mūsų įmonės privalės pasekti skandinavų, britų, dalinai ispanų, portugalųtekstilininkais, kurie ėmė importuoti darbo jėgą: „Nieko čia nepadarysi, norėdami konkuruoti, turėsime tai daryti. Nėra kito būdo išgyventi. Tik reikia importuoti kokybiškus darbuotojus, nes kitaip turėsime tą pačią situaciją, kaip ir Vakarų Europa.“

Lietuvos aprangos ir tekstilės eksporto apimtys* (mln. EUR)

Iš viso eksportuota apie 1,3 mlrd. EUR aprangos ir tekstilės gaminių.

Drabužiai ir drabužių priedai – 548,6

Tekstilės verpalai, audiniai – 436,9

Avalynė – 93

Žaliavinės odos ir kailiai – 129

Tekstilės pluoštai – 51,1

Oda, odos gaminiai – 67,3

Iš viso – 132,6

*2015 m. kovo mėn. duomenys

Šaltinis: Lietuvos statistikos departamentas

Darbuotojų skaičius Lietuvos aprangos ir tekstilės įmonėse

Drabužių siuvimas (gamyba): 2006 m. – 41366;   2014 – 19775; 2015 – 19877

Tekstilės gaminių gamyba: 2006 – 14430;  2014 – 7626; 2015 – 7711

Odos ir odos dirbinių gamyba: 2006 -2395; 2014 – 1066; 2015 – 961

Viso: 2006 – 58191; 2014 – 28467; 2015 – 28549

Šaltinis: Lietuvos statistikos departamentas

Lietuvos aprangos ir tekstilės sektorius

2,3 proc. ir 2,7 proc. – tiek 2014 m. visos šalies apdirbamosios gamybos įmonių pagamintos pramonės produkcijos vertės sudarė tekstilės gaminių gamybos įmonių ir drabužių siuvimo įmonių produkcija;

1,57 proc. – tokią bendrojo vidaus produkto dalį sudarė aprangos ir tekstilės įmonių sukurta vertė;

197 – tiek Lietuvoje veikė tekstilės pramonės įmonių;

648 – tiek yra drabužių siuvimo įmonių;

357 mln. – tiek eurų sudarė 2012 m. tekstilės įmonių parduota pramonės produkcija;

392 mln. – parduoda tekstilės įmonių pramonės produkcijos 2014 m.;

411 mln. – 2012 m. siekė siuvimo įmonių pagaminta pramonės produkcijos vertė;

1,3 mlrd. – tekstilės ir aprangos eksportas;

75 proc. – tiek aprangos ir tekstilės sektoriaus pajamų gaunama ne Lietuvoje.

Šaltinis: Ūkio ministerija

Didžiausi tekstilės ir aprangos gaminių importuotojai ES 2014 m. (t/mlrd. EUR)

Kinija – 4043714/36,9

Turkija – 1469207/13,7

Bangladešas – 1044395/11,4

Indija – 1077492/7,1

Pakistanas – 640563/3,9

Visos trečiosios šalys – 11430953/99,5

Šaltinis: Europos aprangos ir tekstilės organizacija „Euratex“

Shutterstock

Ateis pinigingi kryžiuočiai ir išpirks šventą lietuvių žemelę, miškelius ir upelius – vos prieš pusantrų metų gąsdino tautininkai, stambaus žemvaldžio Ramūno Karbauskio Valstiečių ir žaliųjų partija, buvęs televizijos žurnalistas, smulkusis ūkininkas Pranciškus Šliužas ir kiti referendumo, kuriuo siekta neleisti žemės parduoti užsieniečiams, organizatoriai. Referendumą jie prakišo – valią jame pareiškė vos 15 proc. visų rinkėjų. Ar jau išpirko kryžiuočiai šventą Lietuvos žemelę?

Vaiva SAPETKAITĖ

Per metus, praėjusius po referendumo, žemės Lietuvoje įsigijo viso labo 60 užsieniečių, o bendras jų valdų plotas prilygsta tik vienam ūkiui – 124 hektarai.

Registrų centro duomenimis, per metus po 2014-ųjų gegužės 1-osios, kai įsigaliojo specialieji reikalavimai dirbamos žemės Lietuvoje siekiantiems įsigyti užsieniečiams, 220 kitų šalių piliečių ir viena užsienyje registruota įmonė įsigijo apie 758 ha žemės ūkio paskirties žemės. Kaip minėta, iš kitų asmenų nupirkta 124 ha (62 atvejai), paveldėta 412 ha (81 atvejis), o atkūrus nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, kuris iš savininkų buvo atimtas sovietų okupacijos metais, – beveik 100 ha (36 atvejai).

Užsieniečių sklypeliai – maži

Registrų centro specialistai spėja, kad dauguma žemės ūkio paskirties žemės Lietuvoje įsigijusių užsieniečių vis dėlto yra per pastaruosius kelis dešimtmečius į užsienio šalis emigravę buvę Lietuvos piliečiai bei išeivijos atstovų palikuoniai.

Užsieniečių įsigytų žemės sklypų plotai nedideli. Dauguma įsigijo mažus, net hektaro ploto nesiekiančius sklypus, o didžiausias užsieniečio po 2014 m. gegužės 1-osios nupirktas sklypas sudaro 20 ha, antras pagal dydį – užsieniečio įsigytas 9 ha žemės sklypas.

Jau dabar aišku, kad valdžios prikaišioti žemės pardavimo „saugikliai“ atsisuko prieš pačius Lietuvos ūkininkus. Taigi, užsienio šalių piliečiai jau 15 mėnesių turi teisę pirkti žemės ūkio paskirties žemę, tačiau to daryti nepuolė. Viskas liko po senovei, išskyrus tai, kad visi rėksniai, šūkavę apie šventos Lietuvos žemelės išpardavimą, dingo iš eterio.

Prablaivėjimas po masinės psichozės

Pernai balandžio pabaigoje Prezidentė Dalia Grybauskaitė pasirašė įstatymų pataisas, įtvirtinančias žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo saugiklius, ir iš karto paprašė Vyriausybės ištaisyti skubotai priimtų įstatymų trūkumus dėl perteklinių apribojimų.

Žemės savininkų sąjungos Vilniaus skyriaus pirmininkas Kęstutis Mozeris negaili politikams kritikos ir primena, kad šios masinės psichozės laikotarpiu politikai norėjo nustatyti kuo griežtesnius saugiklius, nors žemės savininkai nuolatos kartojo, jog būgštavimai dėl tariamo Lietuvos išpardavimo nepagrįsti.

K.Mozeris primena, kad ir anksčiau bet kuris užsienietis, panoręs įsigyti žemės Lietuvoje, nesunkiai galėjo tai padaryti, tarkim, pirkdamas „Agrowill Group“ akcijų. Jei nesupirko tada, keista buvo manyti, kad puls tai daryti dabar. „Apskritai sąžiningai elgėsi tik Liberalų sąjūdis, kurio politikai nuolat kartojo, kad visi tie žemės pardavimo saugikliai atsisuks prieš Lietuvos žmones. Kiti tik nedorai rinko politinius taškus: kuo labiau rėkausi prieš užsieniečius ir mušiesi į krūtinę, kad myli tėvynę, tuo didesnį įspūdį padarysi rinkėjams“, – pusantrų metų senumo įvykius prisimena K.Mozeris.

Tautininkai pervertino tiek save, tiek Lietuvos trauką – mūsų šalis nedomina užsieniečių taip stipriai. Lietuvoje susiklosčiusi padėtis, kad vidutinis žemėvaldos dydis yra labai smulkus, o užsienietis, juo labiau investuotojas, nesiveržia įsigyti tų kelių hektarų. Juos domino stambūs ūkiai, siekiantys bent po kelis šimtus, o dar geriau – tūkstančius hektarų.

Lietuvos laisvosios rinkos instituto duomenimis (LLRI), 2014 m. valdos iki 5 ha Lietuvoje sudarė 65,1 proc. visų žemės valdų, be to, 2014 m. Lietuvoje vidutinis ūkio dydis buvo 19,9 ha. Tuo metu Latvijoje vidutinis ūkis siekia 23,3, Estijoje – 51,1, Liuksemburge – 63,6, Slovakijoje – 86,2 ha.

Žemės ūkio rūmų pirmininkas Andriejus Stančikas kalba dar tiksliau. Pasak jo, galimybė užsieniečiams pirkti žemę dėl kur kas didesnės jų perkamosios galios niekur nedingsta, tačiau užsieniečiai nelinkę mesti tokių didelių pinigų, kaip kai kurie lietuviai įsivaizdavo.

Todėl žemės savininkai veltui užsišaukė dideles žemės kainas, manydami, kad ją ims pirkti užsieniečiai. Taip, pasitaiko sandorių, kai už palyginti nedidelius plotus sumokamos didžiulės sumos, ir tai paveikia bendrą statistiką, tačiau tokių nedaug. Kartais už hektarą sumokama, pavyzdžiui, 60 tūkst. eurų, nors tai nelogiška ir neatsipirks nė per kelias kartas.

A.Stančikas, pabandęs išsiaiškinti, kodėl pasitaiko tokių atvejų, iš vieno Danijos ūkininko sužinojo, kad taip kartais nutinka visai ne dėl lietuviškos žemės geidžiamumo, o dėl pragmatiškesnių dalykų: kai eini į banką dėl kredito, užstatydamas didelės vertės žemę, jį irgi gali pasiimti didelį.

Pakišo kiaulę saviems ūkininkams

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos, palaikiusios referendumo iniciatyvą, pirmininkas, „Agrokoncerno“ įmonių grupės pagrindinis akcininkas Ramūnas Karbauskis patikina, kad, jei nebūtų įvesta apribojimų, žemės rinkoje netrūktų spekuliacijos žeme, kuri šiandien praktiškai sustabdyta. Jis sako referendumo tikslus palaikęs pirmiausia dėl šios blogybės.

„Suprantu, kad kai kurie apribojimai paveikė ir žemę dirbančius ūkininkus, dalis jų yra nelogiški. Matyt, tai turės būti pataisyta, – sutinka R.Karbauskis. – Nutinka taip, kad žmogus ilgai dirba žemę ir galiausiai savininkas nori ją jam parduoti, bet žmogus negali pirkti dėl tai daryti varžančių saugiklių. Jei tą žemę nuperka kas nors kitas, ūkininkas nebegali vykdyti įsipareigojimų dėl gautos ES paramos. Taip vyksta.“

Tai, kad dirbama žemė neturėtų būti spekuliacijos objektas, o ją pirktų tik tie, kurie ją dirbs, pritaria ir A.Stančikas. „Buvo prisiveisusių visokių firmų ir firmelių, kurios užsiėmė tik žemės supirkimu ir pardavimu“, – primena Žemės ūkio rūmų pirmininkas.

Griežtos sąlygos, sustabdžiusios spekuliaciją dirbama žeme, pridarė ir labai daug žalos žemės ūkiui. K.Mozeris atkreipia dėmesio, kad įžengti ar sugrįžti į žemės ūkio veiklą tapo daug sudėtingiau. Nors jo Sibire žuvęs senelis buvo stambus ūkininkas, tėvas – taip pat, jo sūnus, baigęs universitetą, jau neturėtų galimybės užsiimti žemės ūkiu, nes neturėdamas reikiamo išsilavinimo ir patirties paprasčiausiai negalėtų įsigyti didesnio dirbamos žemės sklypo – tik iki 10 hektarų (įsigyjant didesnį sklypą reikėtų bent trejų metų patirties).

„Apribojimai žiaurūs: turi turėti išsilavinimą, kvalifikaciją, patirties, net norėta pridėti nuostatą, kad turėtum būti pragyvenęs konkrečioje vietovėje tam tikrą laiką, ar siūlymų, kad norintis pirkti žemės užsienietis papildomai turėtų išlaikyti lietuvių kalbos egzaminą, – vardija teisininkas. – Kaip galima didinti konkurencingumą, jei ydingai ribojamas rinkos dalyvių skaičius?“

Žemės kaina smuko

LLRI jaunesnioji ekspertė Eglė Užmiškytė patvirtino, kad pernai įvesti saugikliai dirbamai žemei įsigyti turėjo didelę įtaką 2014 m. žemės rinkos sąstingiui.

Pasak ekspertės, per 2014 m. pirmus tris ketvirčius žemės ūkio paskirties žemės rinka susitraukė daugiau nei 30 proc., palyginti su 2013 m. tuo pačiu laikotarpiu, ir daugiau nei 20 proc., palyginti su 2012 m. tuo pačiu laikotarpiu. 2014 m. sausio, vasario ir gegužės mėnesiais prekyba žemės ūkio paskirties žeme buvo vangiausia per pastaruosius trejus metus, o prekybos kitos paskirties žeme mastas išliko panašus kaip ir praėjusiais metais.

Esant priimtam žemės pardavimo saugiklių įstatymui ir smarkiai susitraukus žemės ūkio rinkai, keletą metų iš eilės didėjusios žemės sklypų kainos dėl sumažėjusios jos paklausos krito.

„Kainų kritimas neabejotinai pažeidžia sklypų savininkų interesus, nes už turimą žemę jie negali gauti turto vertę atitinkančios kainos. Šie duomenys rodo, kaip žemės pardavimo saugikliai užkerta kelią sėkmingai verslininkystei: turintiems žemės varžomos galimybės plėstis, neturintiems – jos įsigyti, tampa sudėtinga pritraukti investicijų, o tai skurdina žemės ūkio sektorių ir valstybei yra ekonomiškai nenaudinga“, – kritikos negaili E.Užmiškytė.

Į tai netruko sureaguoti ir Europos Komisija, kuri pavasarį iš Lietuvos pareikalavo paaiškinimo dėl žemės pardavimo apribojimų.

Laukia sunkus klaidų taisymas

Teisiniai pakeitimai dėl dirbamos žemės įsigijimo priimti labai skubotai – likus vos kelioms dienoms iki draudimo jos įsigyti užsieniečiams pabaigos. Realiai jie priimti „iš reikalo“ – kad ši sritis apskritai neliktų be jokių saugiklių. Kadangi Prezidentė D.Grybauskaitė iš karto paprašė pataisyti likusius trūkumus, tai daug ką pasako apie saugiklių lygį.

E.Užmiškytės žiniomis, jau šiuo metu parengtas naujas saugiklių įstatymo projektas, kuriame siūloma panaikinti kai kuriuos apribojimus: „Pavyzdžiui, reikalavimą turėti žemės ūkio išsilavinimą patvirtinantį diplomą ar privalomumą gauti daugiau nei 50 proc. pajamų iš žemės ūkio veiklos. Vis dėlto dalis ydingų nuostatų įstatyme lieka ir problemos iš esmės neišsprendžia.“

K.Mozeris taip pat primena, kad griežtiems apribojimams įsigyti žemės ūkio paskirties žemės visada yra alternatyva. Žemės savininkai iš karto siūlė, jog žemės įsigijimas turėtų būti liberalesnis, o griežtinti reikėtų kontrolę, kad įsigijusieji žemės ją dirbtų, kaip yra deklaravę. Priemonių tam užtikrinti yra daug – kad ir skirti didesnes baudas už nenaudojamą žemės ūkio paskirties žemę.

Ir A.Stančikas tvirtina, kad tai veiksminga priemonė: kai tik buvo nustatytas didesnis mokestis už apleistą dirbamą žemę, aplaidūs žemės savininkai iš karto sujudo ir ėmė tvarkytis. Nors R.Karbauskis įsitikinęs, kad tai gal ir gražiai skamba, tačiau sukontroliuoti būtų per daug sudėtinga: juk apribojimus galima apeiti – tuo jau ne kartą įsitikinta.

„Taip ir būna, kad sukuriame labai sudėtingus įstatymus, o po to patys per juos perlipti negalime, bet vis tiek atsiranda gudručių, kurie išmoksta juos apeiti“, – pripažįsta A.Stančikas.

Užsieniečiai neskuba pirkti žemės*

758 ha – tiek žemės per metus atiteko 220 užsieniečių ir 1 užsienyje registruotai įmonei.

124 ha nupirkta iš kitų asmenų (62 atvejai).

412 ha buvo paveldėta (81 atvejis).

100 ha – atkūrus nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą (36 atvejai).

20 ha – toks didžiausias per metus iki 2015 m. gegužės 1 d. užsieniečio nupirktas žemės ūkio paskirties žemės sklypas.

* Nuo 2014 m. gegužės 1 d. iki 2015 m. gegužės 1 d.

Šaltinis: Registrų centras

Ar žemės ūkio paskirties žemę parduodant užsieniečiams nekyla pavojaus valstybei? (proc.)

1. Nekyla  39
2. Kyla    37,4
3. Neturiu aiškios nuomonės     23,6

Šaltinis: „Veido“ užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime Consulting“ 2015 m. rugpjūčio 13–15 d. atlikta Lietuvos didžiųjų miestų 500 gyventojų apklausa. Cituojant apklausą, nuoroda į „Veidą“ būtina.

BFL

Ūkininkas iš Marijampolės Mangirdas Krunkaitis pastebi, kad šiemet daug prastai išsivysčiusių, smulkių grūdų. Dėl to kalta sausra. Nepaisant to, jis laukia neblogo derliaus, net gausesnio nei pernai.  Nors mūsų grūdų augintojai tikina, kad rezultatai nebus aiškūs iki tol, kol grūdai nebus nuimti ir supilti į aruodus, jau planuojama, kaip suvaldyti situaciją nuėmus 5,5 mln. ar net 6 mln. tonų grūdų.

Vaiva SAPETKAITĖ

Pastaraisiais metais grūdų derliai nuolat skina rekordus: pernykštis viršijo 5,3 mln., 2013 m. – 4,6 mln. tonų. Palyginti su nepriklausomybės atkūrimo laikotarpiu, dabar Lietuvoje grūdų išauginama dvigubai daugiau. Kaip pabrėžia Lietuvos grūdų augintojų asociacijos pirmininkas Aušrys Macijauskas, dabar mūsų blogiausi ūkiai prikulia tiek grūdų, kiek anksčiau prikuldavo geriausi kolūkiai, gaudavę už tai Lenino ordinus.

Ne veltui Lietuva yra tarp pirmaujančių grūdų eksportuotojų Europoje.

Šiemet grūdų pasėta daugiau

Didelis derlius ne tik džiugina, bet ir kelia nemažą galvos skausmą, nes jį sudėtingiau priimti, sandėliuoti ir transportuoti. Prieš trejus metus dėl to buvo kilęs chaosas, kai neatlaikė grūdų transportavimo grandinė ir pritrūkta prekinių vagonų. Tada reikėjo susitvarkyti su maždaug 4,7 mln. tonų derliumi, o šiemet jis gali būti kur kas didesnis. Paskelbta, kad, jei prognozės pasitvirtins, elevatorių (grūdų saugyklų) sistema su tokiu jų kiekiu nesusitvarkys.

A.Macijauskas skeptiškai žiūri į tokį optimizmą ir spėja, kad derlius bus vidutinis. Vis dėlto, pasak bendrovės „Imlitex Grūdai“ direktorės Astos Vaičiulytės, nors daug grūdų laukų Lietuvoje iš tiesų nukentėjo – kai kur labai stipriai – ir pagrįstai nerimauta, atrodo, padėtis pasitaisė ir žemdirbių baimės nepasitvirtins.

UAB „Agrokoncerno grūdai“ vadovas Karolis Šimas įsitikinęs, kad grūdų derlius Lietuvoje bus ne tik rekordinis, bet ir pralenks optimistinius lūkesčius: „Pirmiausia šiemet žieminiai pasėliai visiškai neiššalo, o pastaraisiais metais bent daliai jų taip nutikdavo. Antra, jų pasėta daugiau negu įprasta – apskritai šiais metais grūdais apsėta daugiau hektarų. Net jei derlingumas nebūtų itin geras, vis tiek turėtume rekordinį derlių, bet ir šis prognozuojamas didesnis negu pernai. Mano nuomone, galime pasiekti 6 mln. tonų grūdų.“

Nors vasariniai pasėliai kai kuriose vietovėse iš tiesų atrodo nekaip, tokių palyginti nedaug. O žieminių pasėlių derlius jau užaugęs ir galima pakenkti nebent jų kokybei.

Didžiausią derliaus dalį sudaro derlingiausia grūdinė kultūra – kviečiai (vidutinis vasarinių ir žieminių kviečių derlingumas Lietuvoje – 4,6 tonos iš hektaro). Praėjusį sezoną pasėta 715 tūkst. hektarų kviečių ir gauta 3,1 mln. tonų derliaus, šiais metais – net 837 tūkst. hektarų. Vadinasi, bendras grūdų kiekis turėtų būti didesnis.

K.Šimas dėsto, kad vien iš šių 837 tūkst. hektarų gausime apie 3,8 mln. tonų kviečių, o iš 122 tūkst. kvietrugiais apsėtų hektarų laukiama per 400 tūkst. tonų, iš 40 tūkst. hektarų rugiais – apie 90 tūkst. tonų, iš 201 tūkst. hektarų miežiais – apie 700 tūkst. tonų, iš 65 tūkst. hektarų avižomis – apie 130 tūkst. tonų, iš 165 tūkst. hektarų rapsais – bent 500 tūkst. tonų derliaus.

Pastarųjų gali būti dar daugiau, nes kol kas jų byra net daugiau, nei tikėtasi, – net apie 4 tonas iš hektaro. Nereikia pamiršti ir grūdinių ankštinių kultūrų: ir žirnių, ir pupų plotai šiemet maždaug dvigubai didesni. Skaičiuojama, kad žirnių iš 80 tūkst. hektarų gali užaugti apie 200 tūkst. tonų, o pupų iš 61 tūkst. hektarų – apie 170 tūkst. tonų. Pupų padaugėjo dėl naujųjų „žalinimo“ reikalavimų, įpareigojančių Europos žemdirbius auginti azotą kaupiančius augalus.

A.Macijauskas atkreipia dėmesį, kad gali kilti problemų juos parduodant: juk pasiūla šoktelės, o paklausai stipriai išaugti priežasčių nėra. Su vidaus rinka daug vilčių sieti taip pat neverta, nes žirnių ir pupų suvartojama nedaug, o traukiantis gyvulininkystės sektoriui traukiasi ir paklausa.

Iš nemalonių pamokų pasimokyta

„Didelis derlius eina koja kojon su klausimu, kaip pasiruošę mūsų elevatoriai, geležinkeliai, uostas ir kita infrastruktūra. Pavyzdžiui, prieš keletą metų strigo grūdų gabenimas geležinkeliais, elevatoriai buvo perpildyti, netrūko daug kitų problemų. Vis dėlto, atrodo, iš to buvo pasimokyta, ir dabar visi pasiruošę“, – mano Žemės ūkio rūmų pirmininkas Andriejus Stančikas.

„Nerimo dėl spūsčių yra, tačiau šiemet grūdai sausi. Nors prie saugyklų rikiuojasi eilės, grūdų nereikia džiovinti, dėl to greitesnis paskirstymas, viskas juda greičiau. Dalis grūdų apskritai vežama tiesiai į uostą“, – pabrėžia Lietuvos grūdų perdirbėjų asociacijos direktorė Dalia Ruščiauskienė.

Tiesa, ramu tik kol kas: grūdai į elevatorius intensyviausiai juda spalį ir lapkritį, tada ir kyla didžiausių problemų. Jei ankstyvas grūdų pardavimas būtų aktyvesnis, grūdai pasiskirstytų per ilgesnį laiką ir vėliau sistema nebūtų tokia apkrauta. Deja, to veikiausiai nesulauksime.

Dalis šalių, į kurias Lietuva dažniausiai eksportuoja grūdus, pačios užsiaugino didesnį nei įprastą kiekį grūdų. Tai joms atlaisvino rankas ir leidžia ilgiau laukti geresnių kainų. Kitas aspektas, kurį akcentuoja K.Šimas, yra tas, kad dauguma dabartinių grūdų parduodama Juodosios jūros regione. Tarkime, smunkant Rusijos rublio ir Ukrainos grivinos kursams, produkcija ten smarkia atpigo. Kadangi jų derliai taip pat geri, šių šalių grūdų augintojai grūdus pardavinėja labai pigiai.

„Negalime konkuruoti su Rusija ir Ukraina. Tai galėsime daryti tik vėliau, kai šios šalys jau bus išpardavusios dalį savo grūdų derliaus“, – paaiškina K.Šimas.

Jei vertinsime infrastruktūros pajėgumus, padėtis gera: Klaipėdos valstybiniame jūrų uoste teoriškai būtų įmanoma perkrauti visą grūdų derlių (kasmet vidaus rinkoje lieka apie 2 mln. tonų grūdų). Bendrovės „Lietuvos geležinkeliai“ Krovinių vežimo direkcijos direktoriaus pavaduotojo Sauliaus Stasiūno teigimu, geležinkeliai taip pat pasiruošę.

Grūdams į uostą gabenti bus skirti 1132 vagonai, o jei jų pritrūktų, būtų kreipiamasi į baltarusius. Pernai „Lietuvos geležinkeliai“ gabeno 3 mln. tonų grūdų. Galima pridėti, kad grūdų gabenimui geležinkeliu vis rimtesnę konkurenciją kelia autovežiai. Tiesa, A.Macijausko teigimu, imamas jausti šioks toks jų trūkumas.

„Lietuvoje jau keletą metų populiarėja grūdų vežimas autotransportu, nes ne iš visur patogu pasiimti grūdus geležinkeliais“, – sako A.Vaičiulaitytė.

Bendrovės „Vakarų krova“ vadovas Gediminas Rimkus prideda, kad, nors daug grūdų pardavimo nusikėlė į spalio mėnesį, šiuo metu Klaipėdos jūrų uoste jau sėkmingai kraunami rapsų kroviniai. „Be to, atsižvelgiant į vis didėjančius derlius, nemažai investuojama į grūdų talpyklas. Šiemet vien Klaipėdos jūrų uoste būtų galima sukaupti pusę milijono tonų grūdų, o gal ir daugiau. Taip pat nepamirškime ūkininkų turimų elevatorių“, – primena pajūrio verslininkas.

„Vienintelis dalykas, kurio mums trūksta, tai galingas specializuotas grūdų sandėlis Klaipėdos jūrų uoste, kuriame būtų valymo, džiovinimo įrenginiai. Kol kas yra tik nespecializuotų sandėlių, skirtų biriems produktams. Tai padėtų be trukdžių aptarnauti didėjantį eksporto srautą ir išplėstų mūsų eksporto galimybes“, – prideda A.Macijauskas.

Jeigu elevatoriams tektų tvarkytis su rekordiniu grūdų derliumi, jiems tai būtų per sunkus uždavinys, nors pastaraisiais metais jų tinklas šalyje plėtėsi. Kita vertus, vargu ar grūdų saugyklų reikėtų tiek, kad jos pajėgtų susidoroti su rekordiniais derliais. Įprastais metais tai paprasčiausiai ekonomiškai neatsipirktų.

Grūdų saugojimu vis labiau rūpinasi ir patys ūkininkai. Tiesa, grūdų saugyklos ir džiovyklos – brangus malonumas, todėl jas įstengia įsirengti tik stambesni žemvaldžiai. Mažesniems tenka naudotis elevatorių paslaugomis.

„Nesvarbu, ar derlius didelis, ar mažas, jį reikia laiku nuimti ir supilti į aruodus. Ūkininkai, negailintys pinigų derliui saugoti, mato, kad tai atsiperka. Jei grūdus supilsi bet kur ir bet kaip, neturėsi džiovyklos, geros ventiliacijos, jų kokybė smuks“, – sako M.Krunkaitis, kurio paties ūkyje netrukus stos rikiuotėn nauja grūdų džiovykla ir nauji grūdų bokštai.

Vis dėlto, jei saugyklų pritrūktų, gal išeitis būtų lietuviškus grūdus saugoti kaimyninėse šalyse? K.Šimas tikina, kad tai būtų neracionalu. „Prireikus grūdus visą laiką galima parduoti – tai tik kainos klausimas. Tarkime, jei vidutinė maistinių kviečių kaina rinkoje yra 150–160 eurų už toną, bet ūkininkas sutinka parduoti 15 eurų pigiau, pirkėjų jis suras, – niuansus atskleidžia „Agrokoncerno grūdų“ vadovas. – Net parduoti grūdus už kvailą kainą būtų kur kas pigiau, nei juos gabenti saugoti į kitą šalį. Kartais vien į kitą miestą nugabenti kainuoja 10 eurų, o vežant grūdus į kitą šalį tai galėtų pareikalauti kad ir pusės tonos kainos.“

Kita vertus, kadangi šie metai yra sausi, pati gamta grūdus išdžiovina net geriau, nei reikalauja minimalūs kokybės standartai. Kuo grūdas sausesnis, tuo geriau – tuo ilgiau jį galima laikyti. Vadinasi, jei neužeis lietūs, neretai bus galima išsiversti ir be elevatorių paslaugų.

„Šiais metais gamta ūkininkams sutaupė nemažai pinigų. Kadangi grūdai sausi, grūdų augintojai galės juos supilti į visokiausias pašiūres. Tokiems grūdams nereikalingos jokios profesionalios saugyklos. Mano galva, dėl kaitrių orų taip galėtume sukaišioti kad ir tą papildomą nepilną milijoną tonų grūdų. Vis dėlto, jei užeitų ilgi lietūs, tai būtų neįmanoma – tiesiog nesugebėtume visko išdžiovinti“, – dėsto K.Šimas.

A.Stančikas primena, kad ūkininkai gali grūdus parduoti ir tiesiai iš lauko, tačiau tada reikia susitaikyti su mažesne kaina.

Derliaus dydis – tik viena medalio pusė, ne mažiau svarbi yra grūdų kokybė. „Įnoringi orai vis dėlto padarė savo juodą darbą. Kviečiai (bent tiek, kiek yra nukulta) nėra tokios kokybės, kokios tikėtasi. Ypač sausi rapsai“, – pasakoja D.Ruščiauskienė.

Tai ne mūsų vienų bėda – situacija panaši daug kur Europoje. Galiausiai nereikia pamiršti, jog stipriai padidėjus derlingumui kokybė gali automatiškai nukentėti dėl to, kad grūdams iš dirvožemio teks po mažiau reikalingų medžiagų

Grūdai ir grūdų produktų eksportas (mln. Eur)

Pažvelgę į ilgesnį laikotarpį, pamatysime nuolatinį grūdų derliaus didėjimą. Didėja ne tik apsėjami plotai, bet ir jų derlingumas. Tai lemia tobulėjančios agrotechnologijos, auginamos derlingesnės, ligoms ir neigiamam gamtos poveikiui atsparesnės veislės, geresnės, sertifikuotos sėklos rinkimasis bei kita.

Dėl didėjančio derliaus didėja ir grūdų eksportas, ir iš to gaunama piniginė nauda.

2010           2011                2012              2013           2014

309,464      337,197           644,035        703,296       747,815

Šaltinis: Lietuvos statistikos departamentas

ES ambicijos. Atokiame miestelyje gyvenanti jauna mama, norėdama prisidurti vieną kitą eurą per vaiko priežiūros atostogas, nusprendė įkurti nedidelį verslą ir pardavinėti savo gaminamus papuošalus. Kadangi ji gali dirbti tik iš namų, kurti elektroninį verslą pasirodė natūrali išeitis. Merginai sekėsi puikiai ir jos virtuali parduotuvėlė išpopuliarėjo, vis dėlto panorusi pardavinėti savo papuošalus dar ir Lenkijoje bei Latvijoje, ji šios minties greitai atsisakė.

Vaiva SAPETKAITĖ

Pasirodo, svetainių parengimas latvių ir lenkų kalbomis yra tik pradžia – verslą reikia pritaikyti ir prie latviškų, ir prie lenkiškų taisyklių, už tai tektų pakloti bent po 5 tūkst. eurų kiekvienoje šalyje, o tiek smulkusis verslas, žinoma, neišgali sumokėti.

Bendrajai rinkai – ta pati skaitmeninė sistema

Šis verslas, kaip ir daugelis kitų, susidūrė su kliūtimis, dėl kurių neišnaudoja savo potencialo. Būtent tokių situacijų siekiama išvengti sukuriant bendrąją skaitmeninę rinką (angl. ~Digital Single Market~, DSM). Šioje erdvėje galiotų daugmaž vienodos taisyklės. Tai sutaupytų daug laiko ir pinigų verslams, o kartu vartotojams suteiktų daugiau pasirinkimo galimybių, patrauklesnes kainas, būtų lengviau grąžinti brokuotas prekes, pirktas kitose ES valstybėse.

Prognozuojama, kad, panaikinus nacionalines kliūtis internetu vykdomiems sandoriams ir labiau suderinus skirtingų ES šalių taisykles, kasmet į ES šalių biudžetus papildomai būtų galima surinkti apie 400–500 mlrd. eurų. Tai svarbu, nes Europos ekonominė svarba ir patrauklumas yra sumenkę.

Kai Europa pagaliau susivokė, kad jos konkurencingumas vos per keletą finansų krizės metų dar labiau smuko ir apie 6 mln. europiečių neteko darbo, Europos Komisija prioritetu paskelbė technologinę pažangą ir inovatyvumą.

EK prezidentas Jeanas Claude‘as Junckeris bendrosios skaitmeninės rinkos kūrimą įvardijo kaip vieną iš dešimties svarbiausių savo kadencijos tikslų. Tikimasi, kad, vietoj 28 skirtingų skaitmeninių ES rinkų, atskirtų nacionaliniais barjerais, turint vieną bendrą, būtų galima palengvinti verslo sąlygas, paskatinti inovacijas, spartesnį ekonomikos augimą ir darbo vietų kūrimą, o galiausiai padidinti Europos tarptautinį konkurencingumą.

Tokia aplinka suteiktų progą lengviau iškilti ir išplėsti veiklą smulkiajam verslui. Būtent tai dažnai sutrukdo mažoms įmonėms patekti į kitų ES šalių rinkas. Kaip žinoma, nemažai smulkiojo verslo įmonių yra technologiniai startuoliai.

EK tikisi, kad naujos galimybės gerokai padidintų europiečių verslumą. Žinoma, gražioms vizijoms įgyvendinti tektų atseikėti nemažai pinigų ir dar neaišku, kiek jų prireiktų. Vien iš Europos struktūrinių ir investicinių fondų į bendrosios skaitmeninės rinkos kūrimą turėtų būtų investuota apie 21,4 mlrd. eurų.

Planui  įgyvendinti – 700 mln. eurų?

Neseniai paskelbta, jog vien dėl to, kad 5G internetas, kuris laikomas svarbia bendrosios skaitmeninės rinkos dalimi, taptų realybe, ES nepagailės 700 mln. eurų.

Už skaitmeninę ekonomiką ir visuomenę atsakingas eurokomisaras Güntheris H.Oettingeris „Veidui“ aiškino, esą, kad ir kokia būtų galutinė šio ambicingo projekto suma, išlaidos vis tiek būtų didesnės, jei Europoje nesukurtume bendrosios skaitmeninės rinkos, išlaikydami 28 atskiras su 28 skirtingais standartais.

„Tokiu atveju taip pat tektų investuoti į 28 atskirus panašius projektus vietoj vieno bendro. Investuoti visoje ES ekonomiškai daug efektyviau. Pačios svarbiausios investicijos – į infrastruktūrą. Kaip mūsų seneliai investavo į geležinkelių sistemą ir kelius bei greitkelius, taip mes turėtume investuoti į plačiajuostį ryšį ir įvairias komunikacijas. Šios investicijos – Europos augimo ir pažangos pagrindas. Tai nėra prarasti pinigai – tai investicija į inovatyvias ateities ekonomikas, didesnį konkurencingumą“, – sakė G.H.Oettingeris.

Skeptiški verslo balsai

Nors verslas sveikina bendrosios skaitmeninės rinkos strategijos pasirodymą, nuogąstavimų ir skeptiškumo netrūksta. Pagrįstai abejojama, kokiu lygiu galiausiai bus (jeigu apskritai bus) įgyvendinti Europos bendrosios skaitmeninės rinkos strategijoje iškelti ambicingi tikslai. Tam prireiks visų ES narių palaikymo. Bet pasiekti tokio sutarimo nėra paprasta. Kadangi ši strategija apima labai daug skirtingų dalykų – nuo autorių teisių iki infrastruktūros, interesų susikirtimai užprogramuoti.

„Problema – įgyvendinimas. Klausimas, ar bus sugebėta įtvirtinti politinę lyderystę, kad nustatytus tikslus pavyktų išlaikyti iki šio ilgo proceso pabaigos. Tai reikia įgyvendinti greitai, tačiau aišku, kad skirtingus interesus nebus lengva suderinti“, – įsitikinęs bendrovės „Ernst&Young“ vadovaujantis partneris darbui su ES institucijomis Alessandro Cenderello.

Vienas „TechHub Riga“ įkūrėjų Andris Bėrzinis jau daugiau nei dešimtmetį dirba su technologijų startuoliais, neretai padėdamas jiems išaugti. Pasak jo, būtų sveikintina, jei pavyktų įgyvendinti tai, kas planuojama, tačiau ir to nepakanka.

Ko trūksta? Neabejotinai kiltų klausimas dėl pridėtinės vertės mokesčio (PVM) smulkiajam verslui skirtumų įvairiose šalyse. „Netrukus norėtume pamatyti ir bendrosios skaitmeninės rinkos strategiją Nr. 2“, – aiškina A.Bėrzinis.

Ar sunkumai neįveikiami? „Svarbu ne tai, ką reikia daryti, kad smulkiajam verslui padėtume, o tai, ką daryti, kad šių verslų nenuslopintume. Tokių įmonių „mirtingumo“ rodiklis labai didelis, todėl mūsų užduotis būtų sumažinti nesėkmės riziką ir padidinti sėkmės galimybę“, – brėžia problemų ratą A.Bėrzinis.

Pasak jo, ne paslaptis, kad nedideliems skaitmeniniams startuoliams, ypač besiorientuojantiems į globalią rinką, ištverti pirmuosius metus kur kas sunkiau nei stambioms įmonėms. „Parama naujiems startuoliams yra gyvybiškai svarbi. Pašalinti barjerus – esminis mūsų iššūkis“, – tvirtina startuolių specialistas.

„BestSecret“ įmonėje dirbanti ir Berlyno startuoliams laisvalaikiu padedanti Christiane Arnscheid taip pat pritaria, kad naujoms įmonėms plėtoti verslą ES nėra paprasta: „Nors netrūksta jaunų žmonių, norinčių kurti inovatyvius produktus bei paslaugas ir verstis e. prekyba visoje Europoje, tačiau sąlygų didesnei apyvartai  pasiekti nėra.“

Pasak jos, siekiant didesnio ES inovatyvumo ir konkurencingumo, būtina šalinti biurokratines kliūtis. Ch.Arnscheid ir pati susiduria su skirtingomis e. verslo taisyklėmis įvairiose šalyse, todėl tvirtina, kad šioje srityje – didelė painiava.

Europos knygų pardavėjų federacijos vadovė Fran?oise Dubruille sako, kad mažmenininkas, norėdamas prekiauti kitoje šalyje, privalo sumokėti apie 5 tūkst. eurų tik dėl PVM skirtumų. Todėl siektina, kad eksportuojant prekes į kitas ES šalis pakaktų vienintelio elektroninio mokėjimo ir registracijos, be to, būtina nustatyti didžiausią leistiną PVM tarifą, kuris galiotų visose ES šalyse.

Didesnis dėmesys vartotojų teisėms

Europos kompiuterių ir komunikacijos pramonės asociacijos viceprezidentas Jamesas Waterworthas neabejoja, kad pats internetas įneša nemažai skaidrumo į šią sritį: „Dabar turime kur kas daugiau informacijos. Anksčiau valdžia turėdavo daugiau informacijos už visus kitus, o dabar valdžia dažniausiai jos turi mažiau už kitus. Technologijos taip greitai keičiasi, kad valdžia nebespėja visko reguliuoti.“

„Kiekvienas verslininkas pritartų tam, kad būtų kuo daugiau teisinio stabilumo ir kuo mažiau raudonų linijų. Kol procedūros sudėtingos, tol verslui atimama galimybė veikti. Paprastumas ir garantijos – daugiau taisyklių nereikia“, – tvirtina F.Dubruille.

Nors reguliuoti viską būtų neracionalu (juolab kad būtų sudėtinga tai įgyvendinti), norėdami turėti bendrąją skaitmeninę rinką be bendrų taisyklių neapsieisime. Tačiau ar reikia visiškai vienodų vartotojų teisių visoje Europoje?

Europos vartotojų organizacijos BEUC atstovas Guillermo Beltr? mano, kad geri norai gali atsisukti kitu galu: jei, tarkim, portugalas pirkdamas internetu turi daugiau teisių už kitų ES šalių piliečius ir jam tektų jų atsisakyti dėl bendro tikslo, veikiausiai jis dėl to nebūtų patenkintas. „Kita vertus, nepamirškime, kad jau dabar Europoje yra taikoma bendrų įstatymų, reguliuojančių vartotojų ir pardavėjų santykius, pavyzdžiui, Vartotojų teisių apsaugos direktyva“, – primena G.Beltr?.

Nors diskusijų dėl vartotojų teisių netrūksta, iš esmės sutariama dėl principo, kad geografinės diskriminacijos neturi likti. Viena matomiausių yra geografinis blokavimas. Vartotojams – kai jie negali pamatyti skaitmeninio turinio ar internetu nusipirkti prekių iš kitų ES valstybių (arba kartais turi mokėti didesnę kainą negu kitų šalių pirkėjai), o verslui – kai yra apribojimų dėl prekių ir paslaugų teikimo kitų ES šalių gyventojams.

Pavyzdžiui, Prancūzijoje tam tikru metu užsienio bendrovės negali pigiau parduoti drabužių dėl Prancūzijos mados palaikymo politikos, todėl pirkėjai gali būti nukreipiami į kitų šalių e. prekybos platformas arba jiems galios kitokios kainos negu kitų ES šalių gyventojams.

Įrankio „Mozello“, leidžiančio verslui per kelias minutes susikurti elektroninę parduotuvę, kūrėjas Karlis Blūmentalis mano, kad nesąžininga būtų vartotoją, nuėjusį į tarptautinės internetinės parduotuvės svetainę, nukreipti į vietinę jos versiją. Vartotojui turėtų būti bent jau suteikta galimybė pasirinkti pirkti ten, kur jis nori, jei jis sutinka sumokėti už prekės atgabenimą. Europoje vis dar pasitaiko radikalių tokio pobūdžio diskriminacijos atvejų. Antai neseniai „Disneyland Paris“ nustatė skirtingas bilietų kainas pagal perkančiojo gyvenamąją vietą.

Kodėl norima kurti bendrąją skaitmeninę Europos rinką?

Potencialiai tai būtų naudinga 21 mln. įmonių.

ES šalių biudžetai kasmet papilnėtų 415–520 mlrd. eurų.

Būtų sukurta apie 3,8 mln. naujų darbo vietų.

Vien į 5G internetą ES investuos apie 700 mln. eurų (per „Horizon 2020“).

ES vartotojai, pirkdami internetu, kasmet sutaupytų 11,7 mlrd. eurų, jei galėtų rinktis iš visų ES šalių pasiūlos.

Apie 61 proc. ES pirkėjų pasitiki internetine prekyba, jei tiekėjas yra jo šalyje, ir tik 38 proc. – jei kitoje ES valstybėje.

Tik 7 proc. smulkiųjų ir vidutinių įmonių prekes ir paslaugas parduoda kitose ES šalyse.

Net 62 proc. ES bendrovių, neprekiaujančių internetu, bet norinčių tai daryti, tvirtina, kad yra per didelės prekių pristatymo sąnaudos.

Apie 74 proc. Europos vartotojų centrų tinklo gaunamų nusiskundimų susiję su kainų skirtumais ir kitokia geografine diskriminacija perkant internetu iš kitų ES šalių.

Mažiau nei 4 proc. visų vaizdo įrašų pagal pageidavimą turinio yra prieinama kitose šalyse.

Verslui, norinčiam parduoti produktus ir paslaugas ne tik savo šalyje, kasmet tenka pakloti mažiausiai 5 tūkst. eurų dėl pridėtinės vertės mokesčio kiekvienoje atskiroje ES šalyje.

Šaltinis: Europos Komisija

Naudojimasis e. prekyba

Lietuvių, perkančių internetu   36 proc.

Lietuvių, perkančių iš tiekėjų kitose valstybėse      15 proc.

Europiečių, perkančių internetu 63 proc.

Europiečių, perkančių iš tiekėjų kitose valstybėse    18 proc.

Šaltinis: Europos Komisija

Shutterstock

Modernizacija. Stambiausias Elektrėnų savivaldybės ūkininkas Saulius Stirna turi apie 600 hektarų žemės. Augina javus ir rapsus, laiko gyvulių. Ūkininkas domisi žemės ūkio naujovėmis ir stengiasi jas pritaikyti savo ūkyje, todėl jį būtinai sutiksite kas dvejus metus Hanoveryje (Vokietija) vykstančioje naujausios žemės ūkio technikos parodoje. Kokios naujovės domina lietuvį ūkininką?

Traktoriai, kuriems valdyti nereikia žmogaus, robotai, aptarnaujantys gyvulius, ir vis plačiau naudojamos kompiuterinės programos. „Tarkime, labai išpopuliarėjo navigacinės sistemos. Svarbus tapo technikos valdymas, kai operatorius darosi nebereikalingas, nes pažangi technika pati atlieka visą darbą. Galima sakyti, operatorius reikalingas tik tam, kad lauko gale apsuktų techniką ir vėl pastatytų ją į vagą“, – pasakoja S.Stirna.

Kitaip tariant, traktorių ar kombainą pagal GPS signalą gali valdyti kompiuteris ir, pavyzdžiui, nustatyti reikiamą greitį, kaip barstyti trąšas.

„Dabar kaip tik mąstau apie automatinį pasėlių tręšimą. Paprastai tariant, ant technikos uždedamas tam tikras skaitytuvas, tiriantis augalą, skenuojantis jo lapo paviršių ir nustatantis, kokių trąšų jam reikia, kokie yra pesticidų kiekiai. Viskas apskaičiuojama automatiškai ir, kur nereikia, pesticidų ar trąšų paprasčiausiai nenaudojama. Keletas ūkių Lietuvoje jau naudoja tokią technologiją. Tokia praktika prisidėtų ir prie trąšų taupymo, ir prie gamtos taršos mažinimo. Į Lietuvą ateina tikslioji žemdirbystė, viską turėsime skaičiuoti“, – įsitikinęs Elektrėnų ūkininkas.

Lietuvos žemės ūkis ir maisto pramonė mums yra itin svarbios sritys, sukuriančios apie 9 proc. šalies bendrojo vidaus produkto. Nepaisant Rusijos embargo, žemės ūkio ir maisto produktų eksportas 2014 m. išliko stabilus ir siekė 4,7 mlrd. eurų. Pernai smarkiai išaugo eksportas į JAV, Saudo Arabiją, Švediją, Norvegiją, Izraelį, Slovėniją, Rumuniją, Kazachstaną, Gruziją, Baltarusiją.

Inovatyvių ūkių Lietuvoje tikrai nestinga. Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos Augalininkystės skyriaus vadovė Dijana Ruzgienė sako, kad tuo neturėtume stebėtis. Nors dažnai manoma, kad žemės ūkis yra konservatyvi sritis, toks požiūris neatitinka realybės. Ypač didelį impulsą inovacijoms suteikė informacinės technologijos, kurios ne tik palengvino ūkio apskaitos vedimo, ūkio valdymo darbus, bet ir leido automatizuoti nemažai procesų, padidinti efektyvumą ir sumažinti laiko sąnaudas.

Išpopuliarėjo tokios kompiuterinės programos, kaip „E-Geba“, leidžiančios kaupti bei analizuoti duomenis ir po truputį išstumiančios skaičiukų primargintas užrašų knygeles ar šūsnis lapų. Lietuvos bendrovės „AgroGIS“ kuriamų IT sprendimų esmė yra kaupti ir analizuoti informaciją apie daug įvairių komponentų ir rasti tarsi sėkmės receptus konkrečiuose laukuose auginamoms kultūroms. Analizuojama, kokia veislė pasirinkta, kokiomis trąšomis tręšta, kokiame dirvožemyje sodinta, kiek jame būta maisto medžiagų, koks padargas naudotas, po kokios kultūros sėta ir pan.

Atsižvelgiant į tai žiūrima, dėl ko pasiekiama geriausių rezultatų. Jei atrandama sutapimų tarp daugelio ūkių (pavyzdžiui, tokiame dirvožemyje labiausiai tinka tokia sėkla su tokiomis trąšomis), kitais metais sėją jau galima planuoti pagal tai.

„Kuriama tam tikra sėkmingų parametrų duomenų bazė. Panašiai kaip gydytojas išrašo vaistų receptą, taip agronomas siūlo tam tikras technologijas laukui ir kultūrai“, – aiškina „AgroGIS“ vadovas Gediminas Norkevičius.

Jų kuriamais informacinių technologijų sprendimais domisi stambesni ūkininkai, žemės ūkio bendrovės, kooperatyvai ir užsienio investicinės bendrovės. Vaizdžiai kalbant, tie, kurie gilinasi į kelis skaičius po kablelio. Nors tokioje daugybės kintamųjų veikiamoje srityje, kaip žemės ūkis, kažką tiksliai įvertinti sudėtinga, G.Norkevičius teigia, kad nuo 2010 m., kai pradėta ieškoti IT sprendimų, kasmet pasiekiama geresnių rezultatų.

Stambesni ūkininkai vis labiau naudojasi duomenų analize. G.Narkevičius prognozuoja, kad po penkerių metų tuo naudosis visi Lietuvos ūkiai.

„Reikia laiko, kol į žemės ūkį ateis nauja karta. Šiandien dauguma agronomų dar yra labiau biologai, nors turėtų būti ir ekonomistai. Jei nesugebama įvertinti viename ar kitame lauke patirtų sąnaudų, bus sudėtinga nustatyti, ar panaudota technologija tiko, ar ne. Ieškome sprendimų, kad žurnalai užsipildytų automatiškai. Jei traktorius su GPS išvažiuoja iš lauko, tai matome, apie tai signalizuojama. Galime žinoti, kiek traktorius dirbo lauke, kiek laiko užtruko ir kiek hektarų apdirbo, – traktorininkas nebegali sukčiauti“, – apie IT galimybes, teikiamas žemės ūkui, pasakoja G.Norkevičius.

Tiesa, ne viskas žemės ūkyje klojasi tarsi sviestu patepta. „Pastebime, kad ligos iš kitų šalių į Lietuvą ateina greičiau. Čia mokslui kyla iššūkis stebėti bei tirti, kaip vystosi kenkėjo biologija, kad vėliau būtų galima atrasti būdų, kaip su tuo kovoti“, – įvardija naują problemą D.Ruzgienė.

Mokslininkai tiria kenkėjų atsparumą cheminėms priemonėms, aiškinasi, kokias veikliąsias medžiagas naudoti, kaip jas kaitalioti.

Aleksandro Stulginskio universiteto docentas dr. Vytautas Liakas pabrėžia, kad Lietuvos mokslas taip pat ieško būdų, kaip pagerinti dirvožemį, – pradedant žemės įdirbimu ir baigiant biologiniais preparatais: „Lietuvoje nebelieka sėjomainos, viską užvaldo biznio augalai rapsai ir kviečiai, nes ūkininkams neapsimoka auginti vieno, paskui kito augalo. Ne veltui  Lietuvoje buvo įvesta žalinimo programa, kai įvedami augalai, gerinantys dirvožemį.“

Trąšos šiandien labai geros, turinčios daug mikroelementų, todėl augalas nuolat skatinimas ir produktyvumas yra labai didelis. Tačiau iš dirvožemio paimama ir labai daug svarbių maistinių medžiagų, kurių kiekis nėra beribis.

Visi uždaviniai suvedami į vieną – kaip Žemės planetoje daugėjant gyventojų, o dirbamos žemės plotams dėl urbanizacijos ar žemės erozijos mažėjant, užauginti ir pagaminti daugiau maisto. „Tai reikalauja aukštesnio gamybos lygio ir naujų technologijų žemės ūkyje diegimo bei didesnio tikslumo“, – apibendrina D.Ruzgienė.

Naujovės kainuoja. Ypač kainuoja tikslioji žemdirbystė, kuri Lietuvoje tik pradeda įsitvirtinti, nors Amerikoje, kitose didesnėse šalyse ji jau seniai paplitusi.

Inovatyvios žemės ūkio technologijos brangiai kainuoja, bet dėl Europos Sąjungos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai pagalbos mūsų ūkininkai galėjo modernizuotis ir šiandien turi klestinčius, tarptautiniu mastu konkurencingus ūkius.

Kita vertus, kai kuriomis inovacijomis ūkininkai gali naudotis nemokamai. Pavyzdžiui, Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnyba siūlo nemokamų elektroninių paslaugų. „Ūkininkai turi tik mokėti naudotis kompiuteriu. Pavyzdžiui, siekiant įveikti klimato kaitos keliamus iššūkius, siūlome IKMIS – integruotos augalų apsaugos informavimo, konsultavimo ir mokymų informacinę sistemą, kurioje skelbiame apie visų kenkėjų bei ligų plitimą laukuose. Stebime ir prognozuojame naudodami matematinius modelius, patariame, kaip atpažinti, kokias priemones rinktis ir kita. Ūkininkai tuo naudojasi“, – sako D.Ruzgienė.

Gyvulininkystės specialistė Daiva Gurauskienė pasakoja, kad automatizuota daug susijusių sistemų, daugėja melžimo, gyvulių šėrimo, kreikimo, mėšlo šalinimo robotų, bandos valdymo sistemų. „Bandos valdymas – tai programa, per kurią ūkininkas gali stebėti visą bandą: kiek primelži iš karvės, koks pieno riebumas, po karvės naga yra uždėtas responderis – daviklis, fiksuojantis pokyčius karvės organizme. Galima pamatyti, kada ateina laikas ją apvaisinti. Tampa įmanoma stebėti visą gyvulio ciklą, žinome, kada karvę galima palikti sėklinimui, kada ji mažai duoda pieno ir reikėtų jos atsisakyti, matome, ar neserga.“

Populiariausi išlieka melžimo robotai, taip pat pigesni mėšlo šalinimo, pašarų pateikimo robotai. „Net 60 proc. sėkmės lemia gyvulio šėrimas“, – sako D.Gurauskienė.

Lietuvoje ūkių modernumas nėra tolygus. „Galima sakyti, taip atsitiko todėl, kad skirtingi regionai skirtingai specializuojasi. Jei imtume nuo šalies šiaurės iki pietų einančią vidurio sritį, kuri žemdirbystei palankiausia, tai čia vyrauja augalininkystė, taip pat yra daržovių ar sodų ūkių. Žemaitijos ūkiams palankesnė gyvulininkystė, tiesa, tokių ūkių galėtų būti daugiau. Rytų Lietuvoje, Zarasuose, Molėtuose, Utenoje dažnai nė su žiburiu nerasi augalininkystės ūkio. Ten orientuojamasi į papildomus verslus – kaimo sodybas, žaliavų perdirbamą“, – dėsto D.Ruzgienė.

Dėmesys žaliavų perdirbimui pačiuose ūkiuose, kad būtų eksportuojamos ne žaliavos, o didesnės pridėtinės vertės produktai, Lietuvos ūkininkams taip pat yra iššūkis. Tokie ūkiai turi daugiau galimybių daugiau uždirbti, taip pat atlaikyti geopolitines ir kitokias krizes.

„Kažkodėl mūsų ūkininkai rinkai vis dar daugiausia pateikia tik žaliavą, o juk turėtume stengtis daugiau žaliavos perdirbti Lietuvoje. Tai reiškia ir papildomas darbo vietas, ir didesnę pridėtinę vertę, ir didesnius valstybei sumokamus mokesčius. Geriau išvežti ne pieną, o sūrį“, – svarsto Elektrėnų ūkininkas S.Stirna.

Jis savo auginamas avis skerdžia pats ir parduoda skerdieną. Kukliais ūkininko skaičiavimais, vien tai turėtų padidinti jo pelną 27 procentais.

Vaiva Sapetkaitė

E. Levin nuotr.

Žiniasklaida. Mafijos reikalai, slaptųjų tarnybų darbas ir neužgijusios žaizdos tarp kaimynų – tokia yra žurnalistikos Balkanuose kasdienybė. „Veidas“ apie tai kalbasi su žinomu Serbijos žurnalistu, „Newsweek Srbija“ vyriausiuoju redaktoriumi Miloradu Ivanovićiumi.

VEIDAS: Kokie dabar yra santykiai tarp buvusių Jugoslavijos respublikų?

M.I.: Esama daug įtampos. Nors dabar taika, ji yra trapi. Netgi vienas kokio nors politiko sakinys gali viską pakeisti. Tiek politikai, tiek žurnalistai turi būtų atsargūs, kad nesukeltų gaisro. Nemanau, kad ši padėtis galutinė, vietos konfliktui dar yra. Žinoma, karas nebūtų kaip dešimtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, bet nedideli konfliktai vis dar įmanomi.

Žaizdos dar neužgijusios, ne visos praeities problemos išspręstos. Dar yra nenubaustų karo nusikaltėlių, be žinios dingusių žmonių. Netrūksta ir Balkanų politikų, naudojančių karštą retoriką. Pagrindinė įtampa kyla tarp serbų ir kroatų, serbų ir albanų, taip pat bosnių. Situacija nėra gera. Nors karas baigėsi beveik prieš dvidešimt metų, žmonės nesikalba, nebando suprasti vieni kitų. Tai kvaila.

VEIDAS: Kokios problemos Serbijoje šiuo metu aktualiausios?

M.I.: Žmonės Serbijoje apsėsti ekonomikos. Kadangi yra daug bedarbių, aktualūs dalykai – darbo vietų kūrimas, jo radimas, atlyginimų dydžiai. Valdžia tai tarsi bando spręsti, tačiau jai nesiseka, nes netrūksta korupcijos.

Kita karšta tema – migrantai. Tūkstančiai migrantų iš Sirijos, Afganistano ir kitur keliauja per Serbiją į Vengriją, o toliau – į kitas Europos Sąjungos šalis. Vengrija netgi planuoja statyti tvorą tarp Serbijos ir Vengrijos, kad sustabdytų šiuos migrantus. Serbijoje jie nesiekia likti, nes tai palyginti neturtinga šalis. Labiausiai juos vilioja Vokietija.

Daugiausiai migrantų galima pamatyti Belgrado gatvėse, miesto parkuose – laukiančių, kol kiti juos nugabens iki Serbijos ir Vengrijos sienos. Šeimos, moterys su vaikais miega Belgrado centre. Jų yra tūkstančiai, policija jų nemato, visi apsimeta, tarsi jų nebūtų. Valdžia akla, niekuo jiems nepadeda ir tiesiog tikisi, kad šie migrantai iškeliaus kažkur kitur. Tik paprasti žmonės atneša jiems maisto ir drabužių. Jie galėtų čia paprasčiausiai numirti, nors, kiek žinau, kol kas niekas nebuvo rimtai susirgęs ar sužeistas.

VEIDAS: Dirbate amerikietiško kapitalo savaitraštyje „Newsweek Srbija“. Ar yra skirtumų tarp amerikietiškos ir serbiškos tiriamosios žurnalistikos?

M.I.: Serbiškuoju būdu nebuvo įmanoma rašyti apie viską, ką norėjome nušviesti. Egzistavo savicenzūra, kai žinodavai, apie ką gali rašyti, o ko geriau nejudinti.

Savicenzūros buvimas Serbijos žiniasklaidoje tikrai jaučiamas, o „Newsweek“ taip nėra, neturime jokių draudžiamų temų ar žmonių. Jei manome, kad kokią nors istoriją reikia išspausdinti, dirbame prie to.

VEIDAS: Kokios temos Serbijoje tebėra tabu – susijusios su regiono praeitimi?

M.I.: Taip, bet ne tik. Taip pat susijusios su politika, nusikalstamumu, mafija, kitaip tariant, pavojingais žmonėmis, kurie gali pulti žiniasklaidą, žurnalistus, daryti finansinį spaudimą. Tiesa, spaudimas iš valdžios ar mafijos žiniasklaidai jau nėra toks didelis – didesnis kyla iš žiniasklaidos priemonės, kurioje dirbi, leidėjų. Žiniasklaida yra verslas ir atlyginimai daugiausia ateina iš reklamos. Taigi, jei atrandame ką nors skandalingo apie kokią nors didelę bendrovę, perkančią daug reklamos leidinyje, bus pagalvota du kartus, ar apie tai rašyti.

VEIDAS: Ar būna daug išpuolių prieš žiniasklaidą?

M.I.: Pastaraisiais metais ne, bet turime keletą neišaiškintų žurnalistų nužudymų. Šios žmogžudystės taip ir nebuvo išaiškintos. Vienas Serbijos žiniasklaidos tikslų – daryti spaudimą, kad tai būtų atlikta.

VEIDAS: Ar tiesa, kad Serbijoje valdžia, mafija ir slaptosios tarnybos yra glaudžiai susijusios?

M.I.: Taip. Iš tiesų apie korupciją rašome daug, tačiau atlieki ir išspausdini tyrimą, bet nebūna jokio rezultato. Tai pats baisiausias dalykas kiekvienam tiriamosios žurnalistikos žurnalistui: prie istorijos dirbi keletą mėnesių, viską ištiri, ir niekas nepasikeičia.

Tai yra Balkanų ir Rytų Europos skirtumas, palyginti, pavyzdžiui, su Didžiąja Britanija ar JAV. Jei JAV parašai gerą tiriamosios žurnalistikos istoriją, gali tikėtis, kad tai sukels pokyčių visuomenėje, kad vyriausybė imsis veiksmų. Bet padėtis negerėja. Taip pat reguliariai skelbiame tokių organizacijų, kaip „Transparency International“, tyrimus, bet valdžios elgesys nesikeičia. Žmonės Serbijoje tuo nesidomi, trūksta aktyvių, politiniame valstybės gyvenime norinčių dalyvauti piliečių. Visuomenė tam tikra prasme yra mirusi.

Visose Balkanų valstybėse padėtis panaši, išskyrus Kroatiją, priimtą į Europos Sąjungą. Kas tokią padėtį galėtų pakeisti – nežinau. Tikriausiai Serbija per daug metų išgyveno krizę ir žmonėms nusibodo tokios istorijos, jie nori kažko pozityvaus. Gal tai galėtų padaryti nebent Serbijos narystė ES, nors iki to mums reikėtų palaukti dar mažiausiai dešimt metų. Kroatijoje padėtis jau dabar kitokia, nes ES institucijos gali daryti spaudimą jos vyriausybei.

VEIDAS: Kaip čia yra: sakote, kad Balkanuose žurnalistiniai tyrimai turi mažai įtakos, tačiau regionas garsėja stipria tiriamąja žurnalistika?

M.I.: Tai tiesa, nors ir paradoksalu. Niekur kitur nesu matęs tokių stiprių tiriamosios žurnalistikos žurnalistų, kaip Balkanuose. Yra geras aspektas dėl Balkanų šalių žurnalistų – jie glaudžiai bendradarbiauja tarpusavyje. Tai naudinga dėl keleto priežasčių: kadangi dirba daugiau žmonių, istorijų kokybė aukštesnė, be to, tai pigiau, o pasiekiamumas didesnis.

Tai dažniausiai nesukelia didesnių pokyčių, nors gali suveikti per kitus kelius. Kai kurie mūsų tyrimai buvo perspausdinti Vakarų žiniasklaidoje ir buvo labai palankiai priimti. Tarkime, viena istorija, prie kurios dirbau, buvo išspausdinta Serbijoje, tačiau čia nesukėlė jokio efekto. Tada po šešių mėnesių ją pasiūlėme JAV ir Didžiosios Britanijos leidiniams. Kai istorija buvo išspausdinta ten, ją pasigriebė visa Serbijos žiniasklaida ir poveikis buvo iš karto. Taigi, kai išspausdinome užsienyje, Serbijos žmonės suprato, kad tai svarbu.

VEIDAS: Ne kartą rašydamas susitikote su nusikaltėliais, tiesa?

M.I.: Man, kaip tiriamosios žurnalistikos atstovui, tenka rašyti apie mafiją. Yra skirtingų būdų, kaip tai daryti. Mano kolega ir aš laikomės taktikos stengtis su jais palaikyti gerus santykius. Dėl to turime galimybę matyti jų pasaulį.

Pavyzdžiui, mano kolega ką tik baigė knygą apie mafiją buvusioje Jugoslavijoje, ir jis buvo vienintelis, kuriam pavyko pasikalbėti su visais serbų mafijos bosais. Aš pats su mafija dirbau rašydamas daugelį savo istorijų. Tarkime, viena jų buvo apie tai, kaip mafija veikia Serbijoje šiais laikais, taip pat tyriau nelegalų žmogaus organų gabenimą, nelegalų migrantų vežimą ir kita. Taigi kartais reikia dirbti su jais, kad gautum reikalingos informacijos. Kartais tai būna pavojinga, bet juk tiriamasis darbas visada pavojingas.

VEIDAS: Kodėl nusikaltėliai bendrauja su žurnalistais? Tai neatrodo itin logiška.

M.I.: Kai kurie bijo, bet kai kurie – ne, nes mumis pasitiki, žino, kad nespausdinsime melo. Jie sutinka, kad spausdintume straipsnius su jų nuotraukomis ir tikrais vardais. Jie būna pasirengę fotografuotis savo sūkurinėse voniose, prabangiuose namuose.

Žinote, ką dažnai darydavome? Nueidavome pas vieną mafiozą ir pameluodavome, kad kitas mafiozas sutiko kalbėtis, tada sutikdavo ir šitas.

VEIDAS: Ar dėl savo profesijos dažnai susiduriate su grasinimais?

M.I.: Taip, jų būna, bet jie nėra tokie rimti kaip anksčiau. Iš esmės gali rašyti apie viską, tiesiog turi žinoti, kaip tai daryti. Nesakau, kad mafiją gerbiame, bet apie juos rašome profesionaliai, todėl nesusiduriame su daug bėdų. Esu turėjęs keletą kitokių problemų, pavyzdžiui, buvo keletas užsakytų priešiškų straipsnių. Aišku, yra buvę piktų skambučių, elektroninių laiškų. Tarkime, kaip tik šiandien nežinia nuo ko gavau paslaptingą elektroninį laišką.

VEIDAS: Per paskaitą Lietuvos žurnalistams pasakojote apie į redakciją infiltruotus slaptųjų tarnybų agentus. Ar tai išskirtinė istorija, ar įprasta praktika Balkanų žiniasklaidoje?

M.I.: Normalu, jog į kiekvieną žiniasklaidos priemonę slaptosios tarnybos infiltruoja savo žmonių, kad galėtų bent šiek tiek kontroliuoti žurnalistus, tai, ką jie praneša. Per savo karjerą dirbau Serbijos, Didžiosios Britanijos, Amerikos žiniasklaidoje ir situacija visur buvo ta pati.

Pateiksiu vieną pavyzdį iš laikraščio „The Sunday Times“, įsikūrusio Londone. Rašiau istoriją apie vieną britų agentą ir net dvi savaites istorija nebuvo išspausdinta. Paskambinau ir paklausiau, kas čia vyksta. Man atsakė, kad laikraštyje yra du žurnalistai, dirbantys slaptosioms šalies tarnyboms, ir kiekvieną jautrią istoriją jie siunčia derinti, dabar kaip tik laukiama pritarimo. Po to, kai jis buvo gautas, istorija pasirodė. Taip vyksta Serbijoje, taip vyksta Didžiojoje Britanijoje ir veikiausiai taip yra Lietuvoje.

VEIDAS: Kokiais būdais bandoma daryti poveikį žurnalistams?

M.I.: Įtaka gali būti tiesioginė arba kaip tam tikras minkštas spaudimas. Mes, žurnalistai, norime jaustis svarbūs. Kai slaptosios tarnybos, valdžios atstovai organizuoja susitikimus su žurnalistais ar redaktoriais, per juos dažnai atskleidžia mažas paslaptis, perteikia savo idėjas ir tikisi, kad tai išspausdinsime. Jei to nepadarome arba padarome kitaip, į kitus pusryčius bus pakviesti kiti. Taip veikia vadinamieji įtakos agentai.

VEIDAS: Esate susidūrę su įsilaužimu į redakcijos žurnalistų elektroninį paštą. Kaip manote, ko siekiama tokiais incidentais?

M.I.: Slaptosios tarnybos tiesiog bando išsiaiškinti, ką rašome. Jie gali stebėti mūsų mobiliuosius telefonus, kiekvieną telefoną paversti mikrofonu, nori sužinoti mūsų slaptažodžius, sekti, ką rašome elektroniniuose laiškuose. Yra keletas programų, kuriomis naudotis turėtų išmokti kiekvienas žurnalistas. Bėda ta, kad žurnalistai tingūs ir mano, jog yra niekam neįdomūs. Rekomenduočiau keletą kompiuterinių programų, užšifruojančių ir apsaugančių laiškus: „Hushmail“, „Tutanota“, taip pat ir Edwardo Snowdeno naudojama programa GPG.

VEIDAS: Kodėl žurnalistų darbu taip domimasi?

M.I.: Tiriamosios žurnalistikos srityje dauguma istorijų vienaip ar kitaip susijusios su slaptosiomis tarnybomis. Bent jau Serbijoje jos labai galingos, artimai dirba su mafija, yra siejamos su nužudymais (manoma, kad bent du žurnalistai nužudyti jų). Arba, pavyzdžiui, jei rašai apie prezidentą ar ministrą pirmininką, jie nori žinoti, kas tai bus.

VEIDAS: Dar įdomu, kaip vertinate kalbas, kad „tikroji“ žurnalistika – ką jau kalbėti apie tiriamąją – nyksta?

M.I.: Gyvename laikais, kai medijos keičiasi. Per kokius penkerius metus žurnalistika visiškai pasikeis. Kai kurios senosios žurnalistikos formos mirs, tačiau kitos iškils arba pasikeis. Pavyzdžiui, spausdintinė žiniasklaida beveik sunyks, o skaitmeninė žiniasklaida, socialinė medija iškils. Kur čia bus tiriamoji žurnalistika? Ji taip pat pakis. Gyvename labai greitoje visuomenėje, kurioje prie istorijos reikia prieiti greitai. Turėsime dirbti kur kas greičiau, skelbti istorijas tviteryje, feisbuke ir kituose socialiniuose tinkluose. Tiriamosios žurnalistikos žanras nemirs, priešingai – taps dar stipresnis, nors ir kitokiais aspektais.

Miloradas Ivanovićius

Vienas žinomiausių tiriamosios žurnalistikos atstovų ne tik gimtojoje Serbijoje, bet ir Balkanuose. Jis daug metų dirbo įvairiose Serbijos žiniasklaidos priemonėse, o šiandien yra prestižinio leidinio „The Newsweek Srbija“ vyriausiasis redaktorius. M.Ivanovićius daug bendradarbiauja su Vakarų žiniasklaida: jo straipsniai spausdinti „The Sunday Times“, „El Mundo“, „The Washington Times“, „Rabble“, „Mirror“ ir kitur, o radijo ir televizijos darbų yra pasirodę „Radio BBC“, „Al Jazeera“, „Radio France International“ ir kt. Ekspertas taip pat dėsto įvairius žurnalistikos kursus.

Vaiva Sapetkaitė

Konkurencingumas. Europos pramonės konkurencingumas jau keletą metų atsidūręs ES institucijų dėmesio centre. Tai laikoma vienu svarbiausių stiprios Europos ekonomikos garantų. Apie pažangią pramonę ir inovacijų svarbą „Veidas“ kalbasi su prof. Stevenu Dhondtu.

VEIDAS: Kas yra tos inovacijos darbo vietoje ir kam jos reikalingos?

S.D.: Žmonės dirba kompanijose, kuriose veikia samdomojo darbo santykiai, kitaip tariant, esi darbuotojas ir turi viršininką, ateini į darbą, vadovas sako, ką turi padaryti, ir tu tai darai. Štai tokia yra bendra darbo santykių mintis. Gal prieš daug metų tai būtų veikę, tačiau realybėje tai reiškia, kad tokiu atveju visos inovacijos turi ateiti iš vadovo, o jei jis ar ji tinkamos idėjos neturi – sėdėsi ir lauksi.

Toks darbo modelis buvo svarbus ilgą laiką, bet dabartinėje visuomenėje su daug darbo vietų „baltoms apykaklėms“ ir šitiek pokyčių darbo aplinkoje yra geriau, kad į darbą ateinantis žmogus kartu atsineštų idėjų. Kompanijos sėkmė priklauso nuo to, kokiu lygiu darbdavys ir darbuotojas dirbs kartu kurdami įvairias inovacijas darbovietėje.

Inovacijos darbovietėje yra įtrauktos į didžiausio Europos iššūkio dėl ekonominio konkurencingumo sprendimų rinkinį. Negalime konkuruoti mažais atlyginimais, nors per pastarąjį dešimtmetį maži atlyginimai tapo gana svarbūs ir tikrai daugybėje šalių žmonės turi dirbti gaudami mažus atlyginimus. Vis dėlto, jeigu norime konkuruoti su Kinija ar Indija, inovacijos būtinos, jos yra pats svarbiausias lygiavertę konkurenciją įgalinantis elementas. Inovacijos gali būti įvairios: keičiant produktus, gerinant gamybos procesus, viską pritaikant kaip įmanoma greičiau prie to, ko nori klientas. Norint to pasiekti, kompanijoje geriau turėti penkiolika apie tokius dalykus mąstančių žmonių, negu vieną vadovą. Paprasčiausiai vienas žmogus negali visko aprėpti.

Europos Komisija taip pat teigia, kad jei norime greitai keistis, prisitaikyti prie aplinkos, reikia turėti kuo daugiau žmonių, siekiančių teigiamų pokyčių, bandančių prisitaikyti prie ekonominės situacijos.

VEIDAS: Sakote, jog Europos konkurencingumui gyvybiškai būtina pažangi pramonė, tačiau sunku įsivaizduoti, kad tokioje standartizuotų, siaurų darbų srityje darbuotojai turėtų daug erdvės kūrybiškumui ir iniciatyvumui rodyti.

S.D.: Jei kalbame ne apie įprastą, o apie pažangią pramonę (angl. ~advanced manufacturing~), kokios ir siekia Europos Komisija, erdvės tam yra daug. Pažangioje pramonėje netrūksta daug integruotų technologijų, daug kompiuterių darbo, daug gamybos procesų, kurie turi būti atnaujinami kone kasdien. Pavyzdžiui, pernai lankiausi vienoje Nyderlandų kompanijoje, pavadintoje „Prodrive Technologies“. Pažiūrėjęs į šią įmonę iš pradžių pamatysi tik biuro pastatą, bet įėjęs į ją, į šį biuro pastatą, kiekviename jo aukšte rasi skirtingas nedideles gamyklas, kurias kontroliuoja, jose dirba inžinieriai. Aišku, tai buvo vadinamoji švari aplinka ir kiekvienas darbuotojas nešiojo specialius kostiumus. Ši įmonė gamina įvairiausius labai sudėtingus elektroninius prietaisus. Nors ji buvo sukurta maždaug prieš dešimtmetį, kiekvienais metais jai pavykdavo padidinti savo gaminamos produkcijos kiekį. Kad gebėtų tai padaryti, įmonės darbuotojai privalo kurti inovacijas kone kasdien.

Tiesą sakant, niekada gyvenime nebuvau matęs tiek daug robotų vienoje vietoje. Būtent tokia ir yra pažangi pramonė, būtent tokios ir turės būti pramonės įmonės, jei norime atremti tarptautinę konkurenciją. Vadinasi, turima galvoje ne tai, kad gamybos linijose dirbs daug „mėlynų apykaklių“ darbuotojų. Taip negalėtume konkuruoti su tomis valstybėmis, kurios moka mažiau negu mūsų minimalios algos. Tai nėra Europos ateitis.

Ne paslaptis, kad Europos ekonomikai ypač svarbus sektorius per pastaruosius šimtą metų stipriai smuko. Europos Sąjungos valstybėse vidutiniškai tik apie 14 proc. darbuotojų dirba įvairiose pramonės šakose. Tai nedidelis skaičius. Nurodoma, kad netolimoje ateityje šis rodiklis turėtų pasiekti 20 proc. Vis dėlto būdas, kaip galime to pasiekti, nėra senųjų gamybos linijų grąžinimas ir kliovimasis sena praktika, kai darbuotojai daro tai, ką pasako viršininkas. Būtina kurti naujo tipo pramonės įmones, kuriose darbdaviai ir darbuotojai gliaudžiai bendradarbiauja tobulindami darbo procesus.

Europoje turime gerų pavyzdžių – kad ir Vokietiją. Joje apie 20 proc. šalies darbuotojų dirba įvairiose pramonės šakose. Beje, šioje valstybėje robotų skaičius irgi didžiausias Europoje. Švedijoje taip pat daug darbuotojų, apie 16–17 proc., dirba pramonėje, o robotų skaičius yra antras pagal dydį tarp ES valstybių.

Europos Komisijos logika tokia, kad norėdami kurti pažangią pramonę raskime, ką kompanijose įmanoma padaryti geriau. Vienas sprendimų – minėtos inovacijos darbo vietose.

VEIDAS: Vienoje paskaitoje pabrėžėte, kad įmonės pažangai labai svarbu darbuotojus skatinti rizikuoti.

S.D.: Kaip sakiau, praeityje vienintelis rizikuojantis būdavo bosas. Jis ar ji turėdavo rasti rinkas, plėtoti idėjas, rizikuoti savo pinigais. Dabar suprasta, kad geriau riziką padalyti tarp visų kompanijos darbuotojų. Tarkime, jei prašau pasiūlyti idėją, kad būtų pagerintas žurnalas, būtų puiku, jog su idėjomis ateitų kuo daugiau žmonių. Taigi darbuotojai (aišku, ne finansiškai) turi prisiimti atsakomybę dėl bendro darbo sėkmės. Įmonės, kurios sudaro palankias sąlygas darbuotojams daugiau rizikuoti,  paprastai verčiasi geriau.

Galime paimti tokį pavyzdį: yra tokia interneto naršyklė „Opera“, sukurta Norvegijoje. Su ja dirbusi komanda stengėsi labiau prisitaikyti prie vartotojų norų, patobulinti naršyklės veikimą. Vienas darbuotojas turėjo mintį, kaip jį pagerinti, bet manė, kad jei nueis ir paklaus vadovo, ar galima tai daryti, šis suras dešimt priežasčių, kodėl negalima. Taigi jis individualiai ėmė tobulinti sprendimą ir kai jį jau turėjo, nuėjo pas vadovą. Jis ėmėsi iniciatyvos ir jo variantas veikė geriau už ankstesnę versiją, todėl tai visiškai pakeitė šią interneto naršyklę. Tai geras pavyzdys, kad ne visada reikia atsiklausti viršininko, jeigu kyla kokia nors inovatyvi mintis, ir pirma pats gali išbandyti, kaip tai veikia. Aišku, kartais tam prireikia papildomo darbo. Svarbu, kad kompanija tam sudarytų palankias sąlygas.

Tarkime, korporacija „Google“ apie 20 proc. laiko nesako, ką konkrečiai turėtų daryti jos darbuotojai, ir leidžia plėtoti naujas idėjas. Kaip matome, ji yra viena inovatyviausių pasaulyje. Įtraukti darbuotojus, leisti dirbti prie naujų jiems patinkančių idėjų – būtent tai padeda kompanijoms augti ir keistis.

Savo atliktame tyrime išmatavome, kiek naujų darbo vietų sukuria rizikuoti nebijantys, iniciatyvūs, versliai galvojantys žmonės. Pasirodo, jei toks žmonių elgesys kompanijose skatinamas, kiekvienas jų prisideda prie keturių penkių naujų darbo vietų sukūrimo kasmet. Toks elgesys labai padeda mažinti nedarbą.

VEIDAS: Tokias praktikas skatinate per EUWIN profesionalų tinklą. Kaip tai veikia ir kokių rezultatų tikimasi?

S.D.: „EU win“ (angl. „ES laimi“) visada yra geriau nei „EU lost“ (angl. „ES pralaimi“). EUWIN buvo pradėtas 2013 m. Tai yra profesionalų iš aštuonių valstybių bendradarbiavimas, kuriant tinklą visoje Europoje, kad būtų dalijamasi idėjomis ir informacija, kaip šios praktikos galėtų būti diegiamos ir veikti įvairiose verslo įmonėse. Kaip minėjau, EUWIN stengiasi kurti tinklus. Taigi neturime biudžeto, kad imtume keisti atskiras įmones, veikiau norime surinkti žmones iš šių įmonių, kad jie bendrautų su kitų kompanijų darbuotojais. Tai gali vykti skirtingais būdais, tarkime, tiesiogiai, kai vienas žmogus sėdi prieš kitą, ar rengiant konferencijas. Jei prie vieno stalo susėda dviejų kompanijų vadybininkai ir viena iš jų yra geras inovacijų darbovietėje pavyzdys, jos atstovas gali daug ką paaiškinti kitos įmonės atstovui, kaip kas veikia praktikoje. Per pastaruosius trejus metus surinkome daugiau nei 5 tūkst. žmonių, kurie keitėsi idėjomis, kaip taikyti šiuos modelius.

Kitas kelias – stengiamės rasti įvairiausių pavyzdžių, kaip veikia inovacijos darbovietėje, renkame apie tai išmanančių žmonių kontaktus (su kuriais galima susisiekti), kuriame savo žinių banką ir visu tuo dalijamės internete.

VEIDAS: Kokios šalys žengia tokių inovacijų darbovietėse avangarde?

S.D.: Tai įmanoma visur, bet išskirčiau Suomiją, Švediją, Daniją ir Nyderlandus. Beje, pažiūrėję į Europą matysime, kad šalims, kuriose darbuotojų įsitraukimas yra labiau skatinamas, geriau sekasi diegti inovacijas ir pasiekti geresnių ekonominių rezultatų.

VEIDAS: Ar lietuviams rūpi inovacijos darbovietėse?

S.D.: Balandį dalyvavau konferencijoje Lietuvoje ir daug įvairiose Lietuvos įmonėse dirbančių žmonių buvo tikrai susidomėję šiais dalykais. Tik būkime tikslūs: toks dalykas, kaip inovacijos darbovietėse, nėra nauja, tačiau kartais gerai išskirti tam tikras priemones, metodus, kuriuos apsimoka naudoti. Visi pavyzdžiai rodo, kad jei sugebi labiau įtraukti žmones į įmonės veiklą, tai duoda nemažai naudos.

VEIDAS: Ar yra kokios nors statistikos, rodančios, kokios ekonominės naudos duoda į darbą labiau įsitraukę darbuotojai?

S.D.: Tai išmatuoti labai sudėtinga. Pats geriausias rezultatas, kurį esu matęs, kai sukūrus tam palankias sąlygas per dvidešimt penkias savaites apyvarta išaugo apie 20 proc. Vis dėlto taip įvyko kontroliuojamo eksperimento sąlygomis. Aišku, rezultatas labai priklauso nuo pradinės kompanijos padėties, nes jei jau tavo darbuotojai ir taip įsitraukę, įtraukęs juos dar labiau itin didelio pokyčio nepastebėsi.

Šis kontroliuojamas eksperimentas buvo atliktas Indijoje, tokiose kompanijose, kuriose tradiciškai vadovai sakydavo, kad su šiais darbuotojais nieko gero negalima nuveikti, nes jie yra per kvaili, čia tik jie galvoja ir panašiai. Pasirinktos kompanijos pakeitė darbo praktiką ir stengėsi labiau įtraukti savo darbuotojus. Po dvidešimt penkių savaičių pamatyta, kad jų apyvarta ir pelnas stipriai išaugo. Čia nebuvo jokio technologinio pokyčio, įrenginiai ir vadovai išliko tie patys.

VEIDAS: Pagal statistiką net apie 50 proc. darbuotojų Europos Sąjungos šalyse nėra pakankamai įsitraukę į savo darbus. Kaip tai galima pakeisti?

S.D.: Įsitraukimas reiškia iniciatyvumą, drąsą rizikuoti. Jei pateiki viziją, kur tavo kompanija eina, ko jai reikia, paprašai žmonių apie tai galvoti, bandai juos įtraukti, kad jie bandytų pagerinti procesus. Kompanijos, kurios sugeba labiau įtraukti savo darbuotojus, yra tos, kurios išliks ateityje. Žinoma, darbuotojų įsitraukimo lygis priklauso ir nuo sektoriaus, ir nuo konkrečių situacijų. Vis dėlto mums svarbus dalykas yra tas, kad tokių žmonių skaičių kompanijose galima keisti. Jei vadovas apie tai negalvojo, jam metas apie tai susimąstyti. Labiau įsitraukę darbuotojai skirs daugiau laiko, prieis prie geresnių idėjų.

Aišku, vadybininkas turi galvoti, kaip tinkamai panaudoti didesnį darbuotojų įsitraukimą. Jei nieko su tuo nedarysi, darbuotojai taip pasielgs tik kartą, ir tiek to įsitraukimo. Viso to išmokti nėra lengva, todėl netrūksta klaidų tai diegiant organizacijose. Be to, kad idėjos būtų įgyvendintos, į tai reikia investuoti, pavyzdžiui, į apmokymus.

VEIDAS: Kokių  klaidų daroma dažniausiai?

S.D.: Ateini su savo idėja pas vadovą ir pasakai, kad tam tau reikia tam tikrų apmokymų, o jau kitą dieną vadovas klausia, ką spėjai dėl to nuveikti. Juk tam reikia laiko. Tada pabandai kažką daryti, o tau sako, kad tai atlikta blogai. Kai rodai negatyvų grįžtamąjį ryšį žmonėms, vėliau neklausk jų naujų idėjų.

Taip pat blogas požiūris, kai duodant vietos eksperimentuoti tikimasi atgauti už tai išleistus kompanijos pinigus. Iš dešimties idėjų gal tik viena pelnys pinigų, bet gal kitų devynių reikia, kad atsirastų ta dešimtoji, kuri virs pinigais. Jei tiems devyniems žmonėms, kurių idėjos neuždirbo, pasakysi, kad jie blogai atliko savo darbą, nužudysi iniciatyvumą.

VEIDAS: Kaip manote, kokie įgūdžiai patys svarbiausi XXI a. darbdaviams ir darbuotojams?

S.D.: Svarbiausi XXI a. įgūdžiai yra plati tema. Galiu pasakyti, kad neįmanoma išskirti, kuris iš jų geriausias. Daug žmonių sako, kad labai svarbu tinkama komunikacija, kiti mano, kad darbuotojams labiau reikia mokėti programuoti „C++“ programavimo kalba ar dar kažko panašaus. Kurį nors įgūdį išskirti sudėtinga ir dėl to, kad jie glaudžiai susiję su sektoriumi, kuriame dirba tam tikra kompanija. Juk jame tikrai reikia tam tikrų darbo įgūdžių, tam tikrų žinių ir tam tikrų požiūrių.

Greitai kintant situacijai reikia gebėjimo imtis iniciatyvos, galvoti apie tai, kas vyksta, kur einama, kurti naujas idėjas. Taip, daug žmonių sako, kad dabartinėje darbo rinkoje būtini matematiniai įgūdžiai, kad turi būti neblogas programuotojas, bet jei esi virėjas, nėra prasmės būti geru programuotoju.

Pavyzdžiui, Prancūzijoje mažuose miesteliuose ir kaimeliuose yra bent po vieną puikią kepyklą, bet tokios kepyklos turi nuolatos konkuruoti su didžiulėmis parduotuvėmis. Mažosios kepyklos nerimavo, kad negali varžytis su tokiais milžinais, todėl praėjusių metų pabaigoje buvo suorganizuotas renginys ir pasitelkta organizacija „Anact“ (tai nacionalinė agentūra darbo sąlygoms organizacijose gerinti). Visoje Prancūzijoje yra apie 7 tūkst. tokių kepyklų ir „Anact“ padėjo joms sugalvoti, kaip dirbti dar geriau. Paaiškėjo, jog kepyklos turi daug idėjų, ką galima patobulinti, tarkime, kaip klientams gražiau pateikti tortus, kaip organizuoti darbą parduotuvėse, kad žmonės būtų greičiau ir geriau aptarnauti, ir kita.

Šis projektas garantavo greitą sėkmę: mažosiose Prancūzijos kepyklose apyvarta išaugo apie 30 proc. Tam nereikėjo jokių technologijų, kompiuterinių įgūdžių – buvo pakeistas tik veiklos organizavimas. Šiuo atveju kepykloms tai buvo svarbiausi ateities įgūdžiai. Aišku, žurnalistams ar tyrėjams jie būtų kitokie.

Be to, nors yra daug žmonių, manančių, kad švietimo srityje reikia skirti daugiau dėmesio matematikos, inžinerijos ar į technologijas orientuotiems įgūdžiams, pats turiu tris vaikus ir žinau, kaip sunku jiems pasakyti, ką jie turėtų daryti ir ką jiems geriau mokytis. Jei visų mokyklų šalyje mokiniams pasakysi, kad dabar jiems reikia mokytis daugiau matematikos, nemanau, kad jie ims tai daryti.

VEIDAS: Nors inovatyvumą dažniausiai siejame su tyrimais ir plėtra, komunikacijos ir informacijos technologijomis, tai esą nėra visai teisinga. Esą jos atsakingos tik už maždaug ketvirtadalį kompanijų inovatyvumo. Kodėl?

S.D.: Technologijos reikalingos ir svarbios, bet kad būtum inovatyvus ir galėtum pristatyti rinkai naujus produktus, to nepakanka. Praeityje inovacijos sukosi apie mašinas, technologijas, ir jei pažiūrėtume į pinigų kiekį, kurio būtų reikėję tam, kad pateiktum inovatyvų produktą rinkai, didžiąją jų dalį būtų tekę investuoti į technologijas, kad būtų sukurtas konkurencinis pranašumas. Dabartiniais laikais logika visiškai pasikeitė: tau reikia daugiau pinigų rinkodarai, žmogiškųjų išteklių plėtrai, nuolatinių organizacinių inovacijų, negu lėšų pačioms technologijoms.

Jei nori turėti konkurencingą kompaniją ir tiesiog rengiesi prisipirkti pažangių įrenginių, niekada nesugebėsi varžytis rinkoje. Čia kaip su tomis kepyklomis:  norėdamos varžytis su didelėmis, jos turi pasiūlyti naujų produktų, sukurti kitokią vartotojo patirtį, priversti žmones ateiti būtent ten. Jokios technologijos čia nepadės.

Nepamirškime, kad yra labai įvairių tipų inovacijų, kurioms nereikia jokių technologijų. Sakykime, tai, kad į parduotuvę atėjusiam žmogui nereikėtų ilgai stovėti eilėje, yra svarbiau negu kompiuterinė įranga. Esame linkę manyti, kad inovacijos pirmiausia susijusios su mašinomis, robotais, tačiau galiausiai viskas atsiremia į santykius su klientais.

VEIDAS: Kaip manote, ar galiausiai Europa sugebės visavertiškai konkuruoti su JAV?

S.D.: Nematau, kodėl negalėtų. Pavyzdžiui, geriausi pasaulyje automobiliai vis dar gaminami Vokietijoje. JAV yra lyderės tik informacinių technologijų srityje, o kitur dažnai pirmauja Europos, taip pat ir Lietuvos kompanijos. Pavyzdžiui, pirmaujate lazerių technologijų srityje. Taip gali likti ir toliau, tik reikia suprasti, ar šios kompanijos pakankamai įtraukia savo darbuotojus, ir ne tik tyrimų bei plėtros departamentus.

Vaiva Sapetkaitė

Stevenas Dhondtas

Įtakingos olandų tyrimų organizacijos TNO vyresnysis mokslininkas, vizituojantis profesorius Leuveno universitete (Belgija). Jo pagrindiniai moksliniai interesai yra organizacijų ir darbo sociologiniai tyrimai. Savo darbuose nagrinėja organizacines problemas per individualių darbuotojų veiklą.

Šiuo metu S.Dhondtas koordinuoja dvi dideles tyrimų programas apie darbo organizacinius iššūkius, taip pat dalyvauja kelete Europos patariamųjų valdybų, Europos Sąjungos tyrimų projektuose. 2012 m. mokslininkas prisidėjo plėtojant keletą tarptautinių tinklų, kurie galiausiai privedė prie EUWIN tinklo projekto. Jo esmė – dalytis gerąja praktika dėl inovacijų darbo vietose ir taip prisidėti prie Europos įmonių konkurencingumo didinimo.

Šaltinis: Lietuvos pramonininkų konfederacija

Shutterstock

Mityba. Tai, ką ir kiek valgome, stipriai veikia mūsų sveikatą. Deja, dažnas lietuvis, rinkdamasis maistą, jį labiau renkasi pagal piniginės svorį, o ne naudą organizmui.

Savaitraščio „Veidas“ diskusijos tema – maisto sauga. Aktualia tema šį kartą diskutavo žemės ūkio ministrė Virginija Baltraitienė, Visuomenės sveikatos instituto direktorius prof. Rimantas Stukas, Nacionalinės sveikatos tarybos pirmininkas prof. Juozas Pundzius, Kauno technologijos universiteto Cheminės technologijos fakulteto prof. Rimantas Petras Venskutonis ir Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktorius dr. Jonas Milius. Šių ekspertų pokalbį moderavo savaitraščio „Veidas“ leidėjas dr. Algimantas Šindeikis.

A.ŠINDEIKIS: Lietuvos gyventojų, ypač vyrų, gyvenimo trukmės vidurkis atsilieka nuo Europos Sąjungos šalių. Kaip tai susiję su maistu, kurį vartojame? Ar jis kokybiškas ir ar patys dėl tinkamos mitybos padarome viską, ko reikia?

J.PUNDZIUS: Tai tikrai lemia ne vien maistas. Daugiausiai prie prastesnės lietuvių gyvenimo trukmės prisideda lėtinės neinfekcinės ligos. Svarbiausi gyvenimo trukmės veiksniai yra judėjimas ir racionali mityba, o tik po to eina tai, ar saugus, ar užterštas maistas vartojamas. Sveikatos priežiūros sistema šiems rodikliams daro tik apie 10 proc. įtakos. Taigi Lietuvos rodikliai nėra geri, nors mūsų sveikatos priežiūra palyginti nebloga.

A.ŠINDEIKIS: Ar tai reiškia, kad judame mažiau ir valgome prasčiau nei vakariečiai?

J.PUNDZIUS: Jie valgo ir juda panašiai kaip lietuviai. Ten irgi yra ir nutukimo epidemijų, ir kitko.

V.BALTRAITIENĖ: Svarbu tai, ką apskritai laikysime Vakarais.

J.PUNDZIUS: Sunku taip išskirti. Apskritai didžiausias nutukimo didėjimas yra tose arabų šalyse, kuriose civilizacijos lygis nebuvo aukštas, tačiau kurios, atradusios naftą, ėmė gauti daug pinigų. Tada jų visuomenėse paplito neracionalus valgymas.

Mūsų mitybos įpročiai nuo didžiosios dalies europiečių daug nesiskiria, bet kyla du svarbūs klausimai: ką dedame ant stalo ir kiek nuo jo paimame. Kitaip tariant, ar suprantame, ką reikia valgyti, kad mūsų mityba būtų racionali, kad padėtų likti sveikiems. Žinoma, svarbu, kad tai, ką imame nuo stalo maistui, būtų neužteršta.

V.BALTRAITIENĖ: Daug ką susiečiau su valgymo kultūra: ne vien ką valgome, bet ir kiek bei kaip, kiek judame. O judame, manau, palyginti mažai. Pasižiūrėję į Vakarų Europos valstybes pamatysime, kad net senyvo amžiaus žmonės masiškai sportuoja, be jokios gėdos daro visokias mankšteles, pratimus. O mes to neturime. Kita vertus, sakyčiau, kad nuo vakariečių skiriamės ir tuo, kad valgome daug natūralaus maisto, esame pripratę prie šalia mūsų pagaminto maisto.

Pridurčiau, kad Lietuvoje suvalgome labai daug saldumynų, kurių sudėtyje netrūksta įvairių saldiklių. Prie to pripratę ir vaikai, todėl nuo šio įpročio prasideda vaikų nutukimas, o vėliau – ir ligos. Reikia suvokti, kad valgymas nėra skirtas tik išgyvenimui. Maisto vartojimas nėra vien fiziologinis poreikis. Blogai, kai ateini į kavinę, dienos pietus nusiperki už du tris eurus ir jautiesi sotus. Juk dauguma mūsų taip ir valgome, nors nežinome, kas į tą porą eurų kainuojantį patiekalą yra įdėta. Laimei, dabar grįžta mada maitintis natūraliais, sveikais produktais, maistą gaminti patiems. Ne veltui išleidžiama šitiek receptų knygų ir kuriama kulinarinių televizijos laidų.

R.STUKAS: Mūsų Visuomenės sveikatos instituto 2013 m. tyrimų duomenimis, šiandien tik penktadaliui Lietuvos gyventojų renkantis maistą svarbiausias kriterijus yra sveikata. Kitaip tariant, 21,3 proc. pirkėjų rinkdamiesi maistą pagalvoja apie sveikatą, bet didžioji vartotojų žiūri, kad tik būtų pigiau ir skanu.

Pagrindinės mitybos problemos išlieka. Vartojama per daug gyvulinės kilmės riebalų, per mažai daržovių, gana mažokai suvalgoma ir vaisių. Kartais man sako, kad tarpukario laikotarpiu lietuviai valgė tą patį: lašinius, skilandžius, dešras… Taip, iš tikrųjų. Vis dėlto tada lietuviai valgė labai daug daržovių ir taip gaudavo daug antioksidantų. Kraujagyslių sienelėse kaupiasi oksiduoti riebalai. O anksčiau, kai žmonės gaudavo daug antioksidantų ir gerokai daugiau judėjo, tokie riebalai nesikaupė.

Dabartinė Lietuvos gyventojų mityba paveldėta iš ankstesnių laikų, tačiau tada žmonės dirbo sunkesnį fizinį darbą, o dabar mūsų fizinis aktyvumas ir suvalgomų daržovių kiekis sumažėjo. Kadangi negauname daug antioksidantų, riebalai oksiduojasi ir kaupiasi kraujagyslių sienelėse. Dėl šios priežasties širdies kraujagyslių sistemos ligos sergamumo ir mirštamumo struktūroje užima pirmą vietą, sudarydamos per 50 proc. visų priežasčių.

Kaip žinome, riebalai oksiduojasi veikiant temperatūrai, todėl perkant apdorotą, paruoštą vartoti maistą kartu gauname oksiduotų riebalų. Toks maistas praktiškai nėra šviežias. Jei pasiliekame dar kokiai dienai, jo biologinė vertė sumažėja, tačiau kalorijos išlieka. Vadinasi, žmogus privalgo ir gauna kalorijų, bet nedaug biologiškai aktyvių medžiagų. Dėl to gali silpnėti imuninė sistema, o svoris didės dėl per didelio neišeikvotų kalorijų kiekio. Taigi sergamumo situacija ir mitybos įpročiai tarpusavyje susiję. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, apie 80 proc. širdies kraujagyslių sistemos ligų būtų galima išvengti sutvarkius mitybą, padidinus fizinį aktyvumą, sumažinus alkoholio vartojimą ir atsisakius tabako.

Deja, kaip rodo mūsų tyrimai, lietuvių mitybos ir sveikatos raštingumas yra žemas, daug kas neteisingai suprantama, o blogiausia, kad atsirado daug visokių mitybos mokytojų, mitybos tyrinėtojų. Neaišku, kas tokie moko visuomenę sveikos mitybos. Atrodo, kad mokyti gali bet kas. Neretai komentuojama, aiškinama neteisingai. Galiausiai atsiranda sumaištis dėl to, kas sveika, o kas ne.

V.BALTRAITIENĖ: Prieš daugelį metų kūrėsi visuomenės sveikatos biurai. Manau, jie turėtų plėstis ir tuo užsiimti. Gydymas jau yra pasekmė. Mitybos kultūra turi būti pradedama formuoti dar vaikystėje, šeimoje.

A.ŠINDEIKIS: Kokią žalą gali padaryti mitybos principų mokantys ne specialistai?

R.STUKAS: Pavyzdžiui, žaliavalgiai aiškina savo mitybos teoriją. Vis dėlto tokiu atveju žmogus gali negauti geležies, vitamino B12, aminorūgščių (ypač nepakeičiamų), be to, mūsų virškinamasis traktas, žarnynas pritaikyti mišriam maistui. Vaikui tokia mityba gali padaryti ypač didelę žalą, nes jis dar tik auga, vystosi. Kartais sako: geležį patikrinome, ir viskas gerai, bet juk organizme yra tam tikras geležies rezervas – ateis laikas ir jis išseks. Čia kaip su sąskaita banke: turime pinigų, juos vis leidžiame, ir ateina diena, kai jų nebelieka.

J.PUNDZIUS: Pagal savo individualią patirtį nebūtinai galima rekomenduoti, kuo maitintis kitiems, nes įtaką daro ir genetika. Yra atrasti genai, skatinantys maisto atsargų kaupimą kūne. Su pelytėmis jau daromi eksperimentai: kai šiuos genus sunaikina, jos sulieknėja, kai juos stimuliuoja, pelės pradeda daug ėsti ir storėja. Žmonės tokius genus yra atsinešę iš evoliucijos. Kitaip tariant, kai trūkdavo maisto, tai gelbėjo – išlikdavo tie, kurie galėjo sukaupti maisto atsargų. Dabar, kai taip lengva gauti maisto, šis genas atsisuka kitu galu ir skatina nutukimą.

J.MILIUS: Kalbėti apie saugų maistą Lietuvoje nėra populiaru, nors kaip tik turime du protrūkius. Per vieną jų Panevėžyje dėl prekybos tinkle „Maxima“ nusipirktų ryžių su krabų lazdelėmis salotų susirgo devyni žmonės. Kita vertus, yra ir kuo džiaugtis: žmonės daugiau domisi sveika mityba, nors dar ir nedidelis procentas. Tiek verslo, tiek vartotojo mentalitetas turi augti. Viskas priklauso nuo vartotojo – jis diktuoja madas. Jei jis perka tokią mišrainę – ją ir gamins. Raskite tokios mišrainės Prancūzijoje.

Praėjusiais metais sulaikėme 2419 tonų nesaugaus maisto, įvežamo iš kitų šalių. Apskritai saugaus maisto Lietuvoje yra 99 proc., o ES vidurkis – 97 proc. Kaip atsimename, Europoje dėl jo nuskambėjo nemažai skandalų: dėl dioksinų (organinių junginių, pasižyminčių dideliu nuodingumu ir kancerogeniškumu – aut. past.), paukščių gripo, ~escherichija koli~ žarnyno bakterijos, gyvybių nusinešusio noroviruso Vokietijos braškėse ir, žinoma, maisto klastočių, dėl kurių irgi buvo mirčių (ypač dėl čekiško alkoholio).

Maisto, kurį valgome, kokybė yra labai svarbi. Dabar atrodome taip, kaip valgėme prieš dvidešimt metų, o po dvidešimties metų atrodysime taip, kaip maitinamės šiandien. Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba daug apie tai kalba. Dalijamės šia informacija ir mokyklose, esame parengę atmintinių. Taip pat yra gera iniciatyva dėl nemokamo maitinimo mokyklose, nes čia prieita prie kracho.

R.STUKAS: Įdomus pavyzdys iš mokyklos: daržovė ropė anksčiau būdavo ant kiekvieno stalo, o dabar vaikų paklausiu, ar jie žino pasaką, kaip ropę rovė, tai pasaką žino, bet paklausus, ar kas nors jos ragavo, paaiškėja, kad nė vienas klasėje nebūna to daręs. Tokių elementarių maisto produktų grąžinimas ant stalo būtų naudingas. Mums reikėtų valgyti tai, kas mums tradiciška, kas čia auga, nors dažnai norisi būtent kažko egzotiško.

J.MILIUS: Turime didelę problemą ir dėl maisto papildų. Lietuvoje dėl to yra kilusi psichozė. Turime apie 10 tūkst. pavadinimų registruotų maisto papildų, 200 tonų jų įvežame iš trečiųjų valstybių, tačiau kad būtų moksliškai patvirtinti tam tikri sveikatingumo dalykai (kad padeda nuo to ar dėl to), tokių pavadinimų yra tik apie tris šimtus. Tai masinis žmonių apgaudinėjimas.

Jei kalbėsime apie maisto papildų sudėtį, tai Europoje praktiškai nėra laboratorijų, kurios galėtų ištirti, ar sudėtis yra tikrai tokia, kokia nurodoma papildų etiketėje. Aišku, draudžiame rašyti sveikatingumo teiginius, tačiau kiekvieną dieną padedu apie penkis šimtus parašų dėl baudų už tokius dalykus. Kompanijoms labiau apsimoka klaidinti vartotoją ir tiesiog susimokėti baudą. Tarkime, rašomi sveikatingumo teiginiai, kad maisto papildas padeda nuo širdies ligų, nors nėra jokių įrodymų. Aišku, dabar kompanijos vengia taip rašyti, pasisamdžiusios advokatus parašo protingiau, pavyzdžiui, kad nepadeda kuo nors sergant, o „prisotinta to ir to“ ar panašiai. Dar gerai, kai maisto papildai nekenkia, bet yra ir tokių, ypač tarp skirtų sportininkams, kurie daro žalą sveikatai. Tarybiniais laikais turėjome vieną maisto papildą – žuvų taukus. To visiems užteko.

V.BALTRAITIENĖ: Be to, patys medikai rekomenduoja vartoti maisto papildų.

R.STUKAS: Kaip rodo naujausi tyrimai, Lietuvoje maisto papildų nevartoja 35,7 proc. žmonių, vadinasi, apie 64 proc. juos vartoja. Iš jų kiekvieną dieną papildus vartoja 6 proc., pusę metų ištisai – 7 proc., 4–6 mėnesius per metus – 5,7 proc., 2–4 mėnesius – 13 proc., 1–2 mėnesius – 12 proc., o atsitiktinai – apie 20 proc. Tai rodo, kad vartojantieji maisto papildus dažnai tai daro neracionaliai. Be to, žmonės dažnai neatkreipia dėmesio, kad etiketėje būna parašyta, jog maisto papildas nėra maisto pakaitalas.

R.P.VENSKUTONIS: Iš tikrųjų gauname vis daugiau informacijos, kad nuo mitybos stipriai priklauso įvairių ligų vystymasis. Skaičiuojama, kad tai gali sudaryti nuo 30 iki 70 proc. vėžio, širdies kraujagyslių, virškinimo ligų ir kt. Sutikčiau, kad pagrindinė problema yra nepakankamas išsilavinimas. Išsilavinusių žmonių gyvenimo trukmės vidurkis – gerokai didesnis.

Beje, tokios daržovių ir vaisių įvairovės visus metus niekada anksčiau neturėjome ir dabar reikalingomis medžiagomis, taip pat ir antioksidantais, apsirūpinti lengviau. Netgi laikantis visame pasaulyje pripažintų paprastų taisyklių, pavyzdžiui, kad penkis kartus per dieną reikėtų valgyti vaisių ar daržovių, ar kad reikia judėti ir nepersivalgyti, to jau užtektų.

Grįžkime prie maisto papildų: gal nereikėtų būti tokiems griežtiems. Tačiau svarbu pasakyti, kad papildų veikliosios medžiagos dažniausiai būna tiekiamos vos kelių firmų. Gali būti skirtingų kompanijų vitamino C ar folio rūgšties papildai, bet skirsis tik pavadinimai.

Šiaip 2012 m. ES reglamente yra aiškiai įvardyta, kokiems komponentams galima taikyti sveikatos teiginius, parašyta, kas, kokie įspėjimai turi būti nurodomi etiketėje. Juk Paracelso taisyklė, kad viskas priklauso tik nuo dozės, galioja visais laikais. Ypač tai aktualu dabar, kai žmonės, prisižiūrėję visokių reklaminių filmukų, patiki ir puola į parduotuves pirkti papildų. Žinoma, šiais laikais papildų vartojimas turi logikos: žmogui sunku organizuoti gyvenimą taip, kad visada normaliai pavalgytų, sužiūrėti, kad gautų visokių reikalingų medžiagų. Maisto papildai, jei trūksta kažkokių mitybos komponentų, turėtų jų suteikti. Sakyčiau, ypač sveiko senėjimo atžvilgiu. Dabar yra daug įrodymų, kad vyresnio amžiaus žmonėms maisto papildai gali padėti sušvelninti tam tikras ligas ar jas atitolinti, tapti tam tikra prevencija.

Dar vienas svarbus dalykas – neatsitiktinai sukurta funkcionaliojo maisto koncepcija (Japonijoje 1991 m. priimtas vadinamasis Fošu – funkcionaliojo maisto įstatymas). Maisto tikslas yra suteikti energijos ir reikiamų statybinių medžiagų, tačiau jei pridėsime trečią funkciją, kad jis padėtų apsisaugoti nuo tam tikrų ligų, sumažinti susirgimų riziką arba pagerinti savijautą, jis įgis funkcionaliojo maisto statusą.

Deja, dažnai Lietuvoje tai suvokiama labai primityviai – kad kažko pridėjus maistas iš karto tampa funkcionalusis. Žvelgiant formaliai (tiesa, ES reglamente tokio termino nėra, tai vadinama sveikatos žymenimis, sveikatos teiginiais), jei pažiūrėtume, kiek yra paraiškų tokiems sveikatos teiginiams ir kiek jų suteikiama, tai pamatytume, kad tikrai mažesnei daliai.

J.MILIUS: Pavyzdžiui, „Danone“ jogurtas jau septynerius metus dėl to gaišta.

R.P.VENSKUTONIS: Taip, pavyzdžiui, probiotiniams dalykams sveikatos teiginių suteikimas sustabdytas, dėl to vyksta diskusijos. Užtat yra daug prebiotinių medžiagų, kurioms sveikatos teiginiai yra patvirtinti.

Dabar kiekvieną dieną pasirodo daug informacijos apie maisto saugą, įvairių komponentų poveikį. Pavyzdžiui, visi žinome, kad gerti žaliąją arbatą sveika, yra daug mokslinių tyrimų, rodančių, kad ji gali padėti apsisaugoti nuo įvairiausių ligų. Antra vertus, neseniai rimtuose moksliniuose žurnaluose pasirodė tyrimai, kad piktnaudžiavimas žaliosios arbatos ekstraktais gali pakenkti kepenims. Vėlgi aktuali Paracelso taisyklė: negalima niekuo piktnaudžiauti.

V.BALTRAITIENĖ: Norėčiau sureaguoti į pasakymą, kad anksčiau valgant riebų maistą vartota daug antioksidantų, nors dabar visus metus yra didesnis daržovių ir vaisių pasirinkimas. Man niekas neįrodys, kad naudingiau valgyti atvežtinę vynuogę (neaišku, kiek ir kur laikytą), negu Lietuvoje užaugintą vyšnią ar tą pačią vynuogę. Vežant šias vynuoges ant jų purškiama įvairių medžiagų, kad tik jos ilgiau išsilaikytų.

Beje, su J.Miliumi buvome Izraelyje ir matėme, kaip bandoma rasti naujų technologijų, kurios būtų nekenksmingos. Labai patiko vienas pavyzdys, kai iš mėtų išspaudžiamas ekstraktas ir juo purškiamos bulvės. Pasirodo, kad tada gali bulvę ilgai laikyti rūsyje, bet ji nevys ir nesudygs. Manau, kad pasaulis, taip pat ir Lietuva, turėtų eiti prie natūralių priemonių, padedančių ilgiau išlaikyti vaisius ir daržoves šviežius.

A.ŠINDEIKIS: Iš viso to, ką kalbame, atrodo, kad gyvename didžiuliame sveikatingumo dezinformacijos lauke ir viešojoje erdvėje yra daug vertės neturinčios informacijos?

J.PUNDZIUS: Taip, šitaip galima sakyti.

R.P.VENSKUTONIS: Dar galima paminėti, kur link einame: einame link personalizuotos mitybos. Randama vis daugiau ryšių tarp genetikos ir mitybos. Dabar apie tai atliekama tikrai įdomių tyrimų, pavyzdžiui, pasirodė studija apie kavą. Švedų mokslininkai nustatė, kad žmonėms, turintiems vienos rūšies geną, kava gali padėti apsisaugoti nuo Parkinsono ligos. O štai kitokio genotipo asmenims galima gerti ar negerti tos kavos, nes tai nieko nekeis – jau pats genas apsaugo nuo susirgimo Parkinsono liga. Galbūt ateityje visi turėsime savo genotipą kortelėje ir bus daugiau informacijos, kokie mitybos komponentai mums darys įtaką. Taip galėsime geriau pasirinkti sau tinkamus maisto produktus. Dabar genotipo nustatymas kainuoja kokius 300 JAV dolerių, o ateityje gal kainuos tik keletą.

J.PUNDZIUS: Ateityje turėtų būti personalizuota ir mityba, ir gydymas. Vis dėlto šiandien racionalios mitybos piramidę žmonės visai pamiršta ir ieško kažkokių naujų stabų.

A.ŠINDEIKIS: Būtų įdomu išgirsti apie minėtą vaikų maitinimo iniciatyvą mokyklose.

V.BALTRAITIENĖ: Kuo toliau, tuo labiau susiduriame su maisto kokybės problema mokyklose ir ikimokyklinėse įstaigose. Labiau išsiplečiant galima pasakyti, kad buvo padaryta komercinė paslauga ir valstybė moka pinigus už nemokamą vaikų maitinimą. Baisiausia, kad tuo naudojantis sukamas biznis: tuo pasinaudoja ne tik maitinimo paslaugų teikėjai, bet ir pačios savivaldybės (tarkime, gaudamos rėmėjus). Pažiūrėjus, kokį maistą mokyklose valgo vaikai, gaunantys nemokamą maitinimą, vien dėl šito negalima leisti, kad būtų padarytas nemokamas maitinimas visiems vaikams. Tai kažkas baisaus.

J.MILIUS: Lietuvoje praktiškai yra dvi įmonės, kurios tai daro.

V.BALTRAITIENĖ: Svarbiau ne kiek jų yra, o paslaugų kokybė. Žinoma, tam skirti pinigai nėra dideli. Kai susiduriame, matome, kad produktus perka pagal mažiausią kainą. Ateina pasiūlymų, kad produktas teikiamas už nulį eurų, tereikia susimokėti už pačią paslaugą.

J.MILIUS: Tokiais nulį eurų kainuojančiais produktais kaip tik ir maitinti vaikus…

V.BALTRAITIENĖ: Kas vyksta Lietuvoje – kažkas nesuvokiama. Dabar esame pateikę įstatymo projektą, kad didesnės rizikos įmonės konkurse negalėtų dalyvauti. Mūsų ūkininkai ir kelia klausimą, kodėl, augindami daržoves ar mėsą (ypač kad daug kur galima gauti jautienos) savo rajone, negali produkcijos parduoti tiesiogiai, o turi eiti per kažkokias dvi maitinimo įmones (aišku, apskritai nežinia, ar jos produktus perka Lietuvoje).

J.MILIUS: Taigi yra pagrindinės dvi įmonės įmonės – „Pontem“ ir „Kretingos maistas“, aišku, jos dar turi antrinių įmonių.

V.BALTRAITIENĖ: Be to, beveik nebeliko valgyklų, kuriose maitintų pačios mokyklos. Sako, tai ne mūsų funkcija, savo virtuvės turėti neišgalime. Savivaldybės nuėjo lengviausiu keliu (beje, pažiūrėkime, kas būna rėmėjai per kokias nors rajonų ar mokyklų šventes). Vis dėlto vaikų sveikata žaisti negalima.

A.ŠINDEIKIS: Ko randama tokiame maiste?

J.MILIUS: Pirmas dalykas tas, kad apie 50 proc. per metus patikrintų atvejų randame higieninių pažeidimų. Tarkime, pasibaigęs produktų galiojimo laikas arba, įsivaizduokite, randame pigiausią pieną, daugiausia atvežtą iš Lenkijos, kuris galioja šešis mėnesius.

V.BALTRAITIENĖ: Mes patys turime tiek daug ekologiško pieno, o pieno perdirbėjai jo nepaima.

J.MILIUS: Arba, pavyzdžiui, perkami kiaušiniai, kurių galiojimas baigiasi po dviejų dienų. Juk tada kaina jau visai kita. Perkami patys pigiausi, nekokybiškiausi produktai. Taip pat yra priimtas sprendimas, kokios medžiagos draudžiamos, bet nustatome draudžiamų maisto priedų. Pernai jų nustatyta net 6 proc. visų patikrinimų.

Šitai labai priklauso nuo merų. Pavyzdžiui, Jurbarke su viena įmone buvo sudaryta dvidešimt penkerių metų sutartis, tačiau gerai, kad viešųjų pirkimų komisija su tuo nesutiko.

V.BALTRAITIENĖ: Kitas dalykas yra reikalavimai patiems produktams, bet į maistą pila aliejaus, deda batono ir įdeda šiek tiek mėsos.

J.MILIUS: Kaip tik teko kalbėtis su pažįstama, kuri dirba vienoje tokioje įmonėje. Ten yra kortelės, inspektoriai ateina patikrinti, ir pagal jas viskas yra gerai: tiek mėsos, tiek to, tiek to. Bet ateina tiesioginis viršininkas ir pasako, kad dėtų mažiau mėsos, o kalorijų kiekį išlygintų atitinkamu batono ir aliejaus kiekiu. Sugaudyti tokius dalykus yra sunku.

V.BALTRAITIENĖ: Nemanau, kad namie kepdami aliejuje dar pridedame aliejaus.

J.MILIUS: Juolab kad žinome, kokie iš to susidaro produktai – transizomerai, kalamidas, kurie labai kenkia sveikatai, yra kancerogeninės medžiagos. Apskritai viskas priklauso nuo to, kokios pirkimo sąlygos parengiamos. Aišku, Lietuvoje turime ir gerų pavyzdžių.

V.BALTRAITIENĖ: Žemės ūkio ministerija turi dvi programas: pienas ir vaisiai bei daržovės pradinukams ir ikimokyklinukams. Dalį pinigų tam skiria Europos Komisija ir valstybė iš biudžeto. Nors nurodome išskirtinės kokybės reikalavimą, vis tiek tai veža ne iš Lietuvos, kur būtų šviežiausia. Na, pieną šiek tiek labiau pradeda vartoti lietuvišką. Galiausiai išeina taip, kad kalinius maitiname geriau nei mokinius ar ligonius.

A.ŠINDEIKIS: Ką galima padaryti, kad lietuvis maitintųsi sveikiau?

V.BALTRAITIENĖ: Žemės ūkio ministerija pasisako už natūralų, vietoje gaminamą maistą. Taip pat mėginame pradėti dirbti su kavinėmis, prekybos centrais, kad būtų skelbiamos nuorodos, iš kur atkeliavo maiste panaudotas produktas (ar atvežtinis, iš kokio regiono). Pirmiausia žiūrime per tą prizmę, kad mūsų ūkininkai galėtų vietoje lengviau realizuoti savo produkciją, o ne vežtų tik į užsienį.

J.PUNDZIUS: Blogiausia yra saldumynų, angliavandenių perteklius, apskritai per didelis maisto kiekis. Dar nekalbėjome apie skonio stipriklius, kurie yra be galo žalingi, nes skatina vartoti daugiau rizikingo maisto, o kartu – ir nutukimą, metabolinius sindromus, širdies kraujagyslių ligas, didina infarkto riziką ir panašiai.

Beje, įdomi detalė: buvau Pasaulio sveikatos priežiūros kongrese, į kurį buvo pakviestas įmonės „Coca-Cola“ viceprezidentas. Jis aiškino, kad kokakolos kiekiai pasaulyje bus mažinami, planavo vietoj to rinkai pristatyti sultis, nes kokakola visuotinai pripažinta blogiu.

R.STUKAS: Svarbu, kad apie mitybą kuo daugiau kalbėtų tai suprantantys specialistai. Svarbu formuoti ir tinkamus mitybos įpročius.

J.MILIUS: Maždaug į 150 valstybių eksportuojame lietuviškus maisto – gyvūninės ir negyvūninės kilmės produktus. Nė vienas negrįžo dėl kokių nors kokybės problemų, o, kaip minėjau, beveik 2,5 tūkst. tonų nesaugaus maisto, kurį norėta įvežti į Lietuvą, sustabdyta.

Dar paminėčiau su maistu besiliečiančių medžiagų problemą. Tai vienas rizikingiausių dalykų: galime pagaminti patį geriausią produktą, tačiau, tarkime, iš Kinijos pigiai vežamas plastikas ar stiklas gali maistą padaryti nesaugų. Netgi Vokietijoje kūdikiams skirtame pienelyje rasta ES draudžiamo bisfenolio A. Kasmet gauname apie 200 pranešimų dėl besiliečiančių medžiagų, ypač dažna įvairių sunkiųjų metalų migracija (kadmio, švino ir kitų).

J.PUNDZIUS: Kai kalbama apie mitybą, labai svarbus vandens vartojimas. Vis dėlto jis turėtų būti pačioje mitybos piramidės apačioje. Į mūsų kultūrą jau įėjo vanduo, supilstytas į buteliukus, nors vanduo, tekantis iš čiaupų, yra geras.

J.MILIUS: Yra vos trys Europos sostinės, kurios vartoja ir geria giluminį vandenį. Tarp jų yra ir Vilnius.

R.STUKAS: Apskritai geriame per mažai vandens.

J.MILIUS: Aštrėja dar viena pasaulinė problema – didėjantis mikroorganizmų atsparumas dėl antibiotikų naudojimo veterinarijoje (apie 60 proc.) ir žmonėms gydyti. 25 tūkst. žmonių per metus Europoje miršta, nes neveikia antibiotikai. Viską gauname per pieną, mėsą. Aišku, Lietuva, palyginti su kokiais Nyderlandais ar Airija, suvartoja gal tik apie 10 proc. Šita problema jau keliama nuolat.

Vėlgi reikia būti atsargiems dėl maisto klastočių: tai aliejus, vynas, medus (kuriame, pasirodo, yra tik cukraus sirupas), žuvų ikrai. Klaidinama, kokių žuvų išpjovos parduodamos… Klastojimas – masinis.

Dar viena aktuali bėda – klonuoti gyvūnai. Kaip žinome, jų jau esama nemažai. Mūsų valstybė pasisakė prieš klonuotų gyvūnų mėsos valgymą, tačiau dabar kilo diskusija, ar leisti naudoti tokių gyvūnų spermą geresnei produkcijai sukurti. Tai opu dėl būtinybės išmaitinti nuolat didėjantį skaičių gyventojų.

R.P.VENSKUTONIS: Yra tyrimų, kad kai kurios nanodalelės pažeidžia virškinimo trakto mikroflorą, o tai gali turėti neigiamos įtakos. Šie dalykai įdėmiai sekami. Iš pradžių buvo manoma, kad nėra skirtumo, ar mažesnė, ar didesnė nanodalelė, bet pasirodo, kad tai svarbu.

Beje, natūralus ir sveikas maistas nėra sinonimai. Juk maisto priedų esama labai įvairių – E300 yra vitaminas C. Naudojama ir daug gamtinės kilmės priedų (pavyzdžiui, burokėlių ekstraktas yra dažiklis).

R.STUKAS: Nepamirškime, kad viena sritis, kurioje naudojamos nanotechnologijos, yra maistas, o kita – pakavimo medžiagos. Apskritai šiandien dar moksliškai nėra įrodyta, kaip mūsų organizmą veikia tos nanodalelės.

Algimants Šindeikis, Vaiva Sapetkaitė

Dž. Barysaitės nuotr.

Proveržis. Nesustabdoma telekomunikacijų pažanga atvedė mus prie didelių pokyčių slenksčio. Apie ateitį, kuriai turime pasirengti, ir svarbiausias jos gaires „Veidui“ pasakoja Švedijos telekomunikacijų bendrovės „TeliaSonera“ globalių įrenginių komunikavimo paslaugų vadovas Hansas Dahlbergas.

VEIDAS: Kaip manote, kokias sritis labiausiai paveiks telekomunikacijų pažanga?

H.D.: Jei kalbame apie telekomunikacijas plačiąja prasme, jų tobulėjimas paveiks daug įvairių pramonės sričių, todėl sunku išskirti keletą, kuriose pokyčiai bus ryškiausi. Vis dėlto, jei kalbėtume apie daiktų internetą ar M2M (angl. ~Machine to Machine~) – įrenginių komunikavimą, galima išskirti kelias pramonės šakas, kurios šiandien auga sparčiausiai.

Viena jų yra automobilių pramonė, tiksliau, prie interneto prijungtos transporto priemonės. Svarbu pabrėžti, kad tai nėra susiję vien su automobilių sujungimu tarpusavyje. Automobilių pramonėje svarbūs ir kiti uždaviniai, pavyzdžiui, kaip panaudoti interneto ryšį, kad automobilį būtų galima „sujungti“ su mechaniku, kuris pagal transporto priemonės duomenis sužinotų, kada reikia ją remontuoti. Žinoma, ryšį automobiliuose būtų galima panaudoti ir tiesiog pramogai, pavyzdžiui, vaikai, sėdintys ant galinės automobilio sėdynės, galėtų žaisti kompiuterinius žaidimus. Ryšio pritaikymo šioje pramonėje galimybių yra ir daugiau. Tarkim, vairuotojai taip pat nori palaikyti ryšį. Paprasčiausias tokio palaikymo pavyzdys yra automobilinė navigacijos sistema, padedanti vairuoti automobilį, nurodanti judėjimo kryptį.

Bet toks principas veiksmingas ir saugumo požiūriu. Jei automobilis žiemą slidžiame kelyje, prieš posūkį pasirodžius kitam automobiliui, stengiasi išvengti avarijos, jis pradeda slysti nuo kelio. Ši informacija akimirksniu pasiektų iš paskos važiuojančią mašiną, kuri būtų įspėta apie pavojų, galėtų pradėti stabdyti anksčiau ir t.t. Panašiam tikslui Europos Komisija jau pradėjo įgyvendinti automatinės pagalbos iškvietimo „eCall“ iniciatyvą. Pakliuvus į avariją pranešimas apie įvykį automatiškai bus išsiųstas greitosios pagalbos tarnybai.

Automobilių pramonėje telekomunikacijos gali būti panaudotos daugybėje dimensijų, tačiau nebūtina apsiriboti tik automobiliu. Telekomunikacijų galimybėmis gali pasinaudoti ir draudimo kompanijos. Užuot skaičiavę draudimo mokestį pagal amžių, automobilio kokybę ar vairavimo stažą, draudikai galėtų mokestį taikyti pagal vairavimo įgūdžius ir suteikti nuolaidą nors ir jauniems, bet atsargiems vairuotojams.

Kita svarbi telekomunikacijų galimybė – sujungti žmones. Ateities technologijos turės milžinišką poveikį sveikatos apsaugai, pradedant vaistų paskyrimu. Tikėtina, kad gydytojas gaus duomenis iš paciento išmaniojo laikrodžio, sužinos, kokia jo būklė, ir pagal tai galės paskirti efektyvesnį vaistų mišinį. Juk jau šiandien turime mašinas, kurios iš skirtingų tablečių suformuoja vaistų rinkinį, kurį ligonis gauna plastikiniame maišelyje.

Ateities sveikatos apsaugos sistemą galima suskirstyti į tris dalis. Pirmoji – žmogaus rūpinimasis savo sveikata dar prieš susergant. Tarkime, gali naudotis išmaniuoju laikrodžiu „Apple Watch“, kuris rodo, per kiek laiko nubėgai kelis kilometrus, kaip pakito kūno svoris, kiek kalorijų sudeginai. Tokia priemonė veikia kaip ligų prevencija dar iki poreikio naudotis sveikatos apsaugos paslaugomis.

Na, o jei jau į šią sistemą patenki, žinoma, susidursi su daugiau technologijų. Tarkim, paciento kraujo tyrimo rezultatai realiuoju laiku gali pasiekti specialistą, net jei jis dirba kitoje šalyje. Tai yra vienas iš būdų sukurti veiksmingesnę sveikatos sistemą.

Trečiasis etapas prasideda, kai ligonis iš gydymo įstaigos grįžta namo. Taigi, ar galiu gauti kokybiškas sveikatos priežiūros paslaugas namie, tikėtis, kad manimi bus pasirūpinta? Sakykime, šiam etapui priklauso automatinis sveikatos parametrų stebėjimas įvairiais elektroniniais prietaisais (matuojančiais kraujospūdį ir t.t.). Tai gali būti ir nedidelis prietaisėlis, kuris uždėjus nykštį gauna ir perduoda duomenis apie širdies veiklą. Šiandien žmogus, pajutęs, kad kažkas negerai su jo širdimi, iškart vyksta į ligoninę. Bet jau netrukus to gali nebereikėti, nes turint įvairius nedidelius išmaniuosius prietaisus visą informaciją akimirksniu būtų galima perduoti medikams.

VEIDAS: Ko gero, tokios ateities galimybės ne tik užtikrintų efektyvesnę sveikatos apsaugą, suteiktų saugumo, bet ir sutaupytų pinigų?

H.D.: Žinoma, ir pinigų, ir gyvybių. Kitas variantas, kaip galėtų pasireikšti interneto ryšiu susijusių žmonių pavyzdys, – galimybė užtikrinti atžalų saugumą. Pavyzdžiui, savo mažamečiui vaikui į kišenę galiu įdėti nedidelį sekimo prietaisą, kad visada žinočiau, kur jis yra. Juk šeimos saugumas vis aktualesnis, jo poreikis visuomenėje nuolat didėja.

Telekomunikacijų pažanga paveiks ir plataus vartojimo elektroninius prietaisus. Tarkime, kam į vaizdo kamerą dėti atminties kortelę, jei gali naudotis debesų kompiuterijos paslaugomis ir duomenis iš kameros siųsti tiesiai į „debesį“? Arba turi žoliapjovę, kuri veikia pati, kaip robotas, ir gražina tavo pievelę. Žodžiu, šiai sričiai priklauso įvairiausi prie interneto prijungti prietaisai. Tai gali būti net skalbimo mašina. Pavyzdžiui, jei skalbyklės būtų prijungtos prie interneto, kam nors sulūžus per garantinį laikotarpį, apie 80 proc. gedimų būtų galima ištaisyti nuotoliniu būdu. Privalumas vartotojui – jis nė nesužino apie gedimą, nes jam prireikus naudotis skalbykle viskas jau būtų sutaisyta. Aišku, tikriausiai ją būtų galima įjungti nuotoliniu būdu, sužinoti, kada baigiami skalbti skalbiniai ir panašiai.

VEIDAS: Ar brangiai kainuoja įprastus daiktus paversti išmaniais?

H.D.: Nepasakyčiau, nes visi prietaisai tampa mažesni ir pigesni kone kas savaitę. Jei reikėtų spėti, sakyčiau, tam papildomai reikėtų primokėti apie 20–30 eurų.

VEIDAS: Apie tokius prie interneto prijungtus daiktus kalbama jau kurį laiką, bet kada juos pagaliau imsime plačiai naudoti?

H.D.: Jie jau dabar ateina. Dalis tokiu principu veikiančių daiktų jau yra išleisti į rinką. Pavyzdžiui, įsivažiuoja „Tesla“ automobilis. Vis dėlto dabar visi nauji automobiliai yra aprūpinti tokia technika. Visi automobilių gamintojai žino, kad yra automobilių prijungimo poreikis. Visos naujos mašinos, gaminamos ES, turi tokios būti jau vien dėl „eCall“ iniciatyvos.

Jei kalbėtume apie visus taip prijungtus daiktus, turėtume atminti, kad pramonėje daiktų internetas ar įrenginių komunikavimas jau dabar nemažai naudojamas. Pavyzdžiui, gamyboje plačiai naudojami robotai yra prijungti. Taip pat pažiūrėkime kad ir į kelius: juk kai kuriuose jų jau yra įdiegti jutikliai (aišku, daug kur to nėra). Manau, kad didysis tokių daiktų sprogimas, kada juos bus imta plačiai naudoti, ateis per artimiausius trejus ar ketverius metus. Kalbu ne tik apie JAV ir Europą, bet apie visą pasaulį. Kodėl? Todėl, kad jei pažvelgtume į elektroninių prietaisų gamintojus, pamatytume, kad tai daugiausia didelės pasaulinės kompanijos.

Stipriai bus paveikta ir statybų pramonė. Pirmiausia kalbu apie prie interneto prijungtus pastatus. Tiesą sakant, tam tikru lygiu jie jau dabar yra prijungti. Juk ir dabar yra elektros skaitikliai, palydovinės televizijos imtuvai ir panašiai. Žinoma, į buitį netrukus ateis ir minėtos išmaniosios skalbimo mašinos, žoliapjovės, dulkių siurbliai, kiti įrenginiai.

Vertėtų pabrėžti, kad pagal statistiką ilgalaikėje perspektyvoje daugiausiai išaugs prie interneto prijungtų prietaisų skaičius. Taip pat sparčiai daugės prijungtų automobilių. O štai e. sveikatos apsaugai įsitvirtinti reikės daugiau laiko. Vis dėlto ji Europoje turėtų normaliai funkcionuoti po kokių ketverių ar šešerių metų. Dabar prasideda daug bandomųjų projektų, bet po keleto metų tai įgaus didesnį mastą.

Dar iš daiktų interneto ir M2M labiausiai veikiamų sričių galima būtų paminėti prijungtą infrastruktūrą, tai yra kelius, geležinkelius ir panašius dalykus. Tiesa, jau dabar duomenys iš jų keliauja į „debesį“ ir galime sužinoti apie orus ir pan.

Taip pat didelė įtaka bus padaryta pramoninių procesų sričiai. Tai daugiausia susiję su daiktų gaminimu. Čia įdomu tai, kad jei daiktus prijungi, galima keisti verslo modelius. Tarkime, kompanija „General Electric“ (kuri šiuo atžvilgiu yra labai geras pavyzdys), parduodanti lėktuvų variklius. Ji tai daro jau ilgai – keletą dešimtmečių. Tai brangu: vienas toks variklis gali kainuoti nuo 2,5 mln. iki 5 mln. eurų. Tačiau dabar jie prijungia šiuos įrenginius ir gali parduoti jau ne tik variklį, bet ir skrydžio valandas. Tai leidžia išmatuoti, kiek laiko esama ore. Taigi pasikeitė būdas, kaip jie auginasi savo klientus, už ką išrašo jiems sąskaitas.

Tai dar ne viskas. Turėdami įdiegtus jutiklius jie gali stebėti, ar kam nors gresia gedimas, kada reikia įsikišti. Tai galima padaryti gerokai iš anksto, yra speciali prognozavimo programinė įranga.

Jie įrašinėja visų jutiklių varikliuose duomenis, todėl, jei pamato, kad kažkoks mažas daiktelis sugedo, pasižiūri, kaip viskas klostėsi. Jei tai daroma daug kartų, galima labai tiksliai prognozuoti, kas ir kada turėtų sugesti. Dėl tokių galimybių lėktuvų avarijų gali būti dar mažiau. Laimei, jų iš šiandien nėra daug.

Gerai yra tai, kad jei bendrovė galėtų nuspėti, kada atsiras gedimas, lėktuvui nusileidus oro uoste jį būtų galima greitai sutvarkyti ir netrukus lėktuvas vėl galėtų kilti. Taip „General Electric“ keičia savo verslo modelį ir suteikia produktui aukštesnę kokybę. Taigi kartais naujos technologijos yra tik platforma verslo modeliams keisti.

VEIDAS: Ar sutinkate, kad iš tiesų gyvename technologijų kaitos laikotarpiu?

H.D.: Mes nuolat esame technologijų transformacijos etape. Pažvelgus istoriškai, didelė technologinė transformacija buvo tada, kai susiformavo industrinė visuomenė, kai ėmėme dirbti ne tik fermose, bet ir fabrikuose. Kitas didelis pokytis buvo telekomunikacijų pažanga, interneto atsiradimas. Beje, šis laikotarpis dar nesibaigė, jis nuolat išgyvena proveržį ir vis sparčiau tobulėja. Telekomunikacijų istorija prasidėjo nuo tarpžemyninio telefoninio skambučio, kai Alexanderis Grahamas Bellas ir Thomas Edisonas surengė pirmąjį pokalbį tarp Amerikos ir Europos. Tada prasidėjo telekomunikacijų plėtra šalių viduje, vėliau jau buvo įmanoma paskambinti į kaimą, kur ėmė rastis bent po vieną telefoną ir kaimynai nubėgdavo pakviesti ieškomo žmogaus. Taigi kažkada telekomunikacijos sujungė žmones, o dabar jungia ir įrenginius.

VEIDAS: Pabrėžiate, kad įrenginių komunikacija ir daiktų internetas – toli gražu ne tas pats dalykas. Koks šių reiškinių skirtumas?

H.D.: M2M labiau rodo „bendravimą“ tarp įrenginių, bet nieko nesako apie taikymą. Pavyzdžiui, name yra elektra, jo sienose įmontuoti elektros lizdai. O štai daiktų internetas yra pritaikymas, daiktų „bendravimo“ panaudojimas – skalbyklių, dulkių siurblių ir t.t.. Arba automobilių sujungimas tarpusavyje yra komunikacija tarp mašinų, tačiau juose veikiančią navigacijos sistemą jau galima vadinti daiktų internetu.

VEIDAS: Jūsų teigimu, Šiaurės šalys yra tokių procesų avangarde. Kodėl?

H.D.: Tai lemia įvairialypės priežastys. Mes pakankamai gerai ir entuziastingai priimame naujas technologijas. Daugelyje kitų teritorijų tam prireikia daugiau laiko. Taip pat turime labai gerą žaidimų aikštelę – tankius tinklus, labai gerą internetą. Taip pat esame šiek tiek pionieriai. Viso to kombinacija lemia, kad esame pažengę toliau nei kiti.

VEIDAS: Gal Baltijos šalims galėtų būti naudinga Šiaurės šalių patirtis? Ką patartumėte, kad taptume stipresni inovacijų plėtros, jų panaudojimo srityje?

H.D.: Manau, Lietuvai, kaip ir daugeliui kitų valstybių, visų pirma reikėtų sukurti gerą „žaidimų aikštelę“, kad būtų nesunku pradėti ir auginti savo pačių kompanijas, paremtas geromis idėjomis. Iš valdžios pusės tai galima padaryti per finansinę paramą. Tarkime, inovatyvioms kompanijoms suteikti paskolas lengvatinėmis sąlygomis ir pan. Be to, vyriausybė turėtų daug dėmesio skirti, kad tokios verslo įmonės megztų ryšius su didesnėmis kompanijomis. Nereikia imti visko reguliuoti, bet jei galima padėti, tai būtų gerai.

Nors šiaip viskas sukasi apie finansavimą, vis dėlto manau, kad inovacijos taip pat glaudžiai susijusios su dalijimusi gerąja praktika. Žvelgiant iš šalies perspektyvos, reikėtų tokių renginių kaip šis, „Baltic Investor’s Forum“. Jame šalys tikrai dalijasi ta vertinga praktika.

VEIDAS: Dabar labai populiari tema yra Europos bendrosios skaitmeninės rinkos kūrimas. Ką manote apie šią iniciatyvą, kokių esminių permainų galėtume laukti?

H.D.: Nemanau, kad reikėtų taip labai viską reguliuoti, kad prieitume prie vienos bendros skaitmeninės rinkos. Svarbiau, kad srities veikėjai susitiktų, kaip šiame forume. Tai duotų daugiau naudos.

VEIDAS: Kaip manote, ar pasiteisins prognozės, kad stacionarūs ar netgi nešiojamieji kompiuteriai bus išstumti pažangesnių technologijų?

H.D.: Sakyčiau, bus daug skirtingų prietaisų. Per mobilųjį telefoną galiu įeiti į programos „Microsoft Excel“ dokumentą ir pataisyti paprastus dalykus, bet tai per mažas ekranas ir, kad būtų patogiau, turiu naudotis savo planšetiniu ar nešiojamuoju kompiuteriu. Nemanau, kad stacionarūs ar nešiojamieji kompiuteriai bus visiškai išstumti, – manau, atsiras naujų įvairių formatų prietaisų. Gal net kontaktinių lęšių formos. Yra netgi daroma eksperimentų su išmaniosiomis dulkėmis. Tai susiję su aplinkos skenavimu, kai šios dulkės ją „jaučia“ (visos dulkių dalelės yra sujungtos viena su kita ir kartu jos gali „suprasti“ paviršius). Dabar vyksta pačių įvairiausių dalykų.

Taip pat manau, kad įrenginių apdorojimo galia irgi bus skirtinga. Kai kurie prietaisai bus kaip tik ne tokie išmanūs, nes „debesys“ perims visą apdorojimo galią ir tiesiog „pasakys“ prietaisui, ką jam daryti. Vyks ir atvirkštiniai procesai: taigi kartais intelektas bus įdėtas į prietaisą, o kartais išimtas.

VEIDAS: Ar nėra grėsmės, kad daugybę daiktų sujungus į bendrą tinklą ir kilus problemai gali suveikti domino efektas?

H.D.: Tuo pat metu procesuose atsiras daugiau veikėjų, kurie tikrins informaciją ir spręs, ar ji teisinga, ar ne. Vadinasi, bus daugiau ir saugumo vartų. Žinoma, kai kuriomis aplinkybėmis taip galėtų nutikti, bet kompanijos į tai žiūri labai rimtai. Atsižvelgiame į visus esamus saugumo sprendimus ir taip pat sekame, ar yra kuriami nauji.

VEIDAS: Minėjote, kad artėja 5G interneto metas. Kam jis reikalingas ir kuo skiriasi nuo 4G?

H.D.: Pagrindinis skirtumas tas, kad gauni kur kas didesnį kiekį duomenų. Duomenis gauni greitai ir skirtingesnių formų (ir dėl prietaisų, ir dėl komunikacijos technologijų, kad prietaisai galėtų „susikalbėti“ vienas su kitu standartizuotu būdu). Pavyzdžiui, turi išmanųjį telefoną ir gali iš karto perkelti duomenis, jais pasikeisti su televizoriumi ar nešiojamuoju kompiuteriu.

5G internetui ateiti prireiks keleto metų, bet yra natūralus progreso žingsnis kaupiant daugiau duomenų. Jo pajėgumas gali būti net apie tūkstantį kartų didesnis. Tai aktualu, nes duomenų poreikis labai didelis. Jei turi vis išmanesnius prietaisus, kurie išpučia duomenų tinklą, reikia prisitaikyti prie to, kur jie eina.

VEIDAS: Jei viskas klosis, kaip planuojama, kiekvienuose namuose turėsime daugybę daiktų, kurie nuolatos „gamins“ naujus duomenis. Tai milžiniški, sunkiai suvokiami kiekiai. Ar debesų kompiuterija šį iššūkį tikrai atrems?

H.D.: Tiksliai atsakyti į šį klausimą sudėtinga, tačiau, kiek jau esame matę, tai yra jei apie ateitį spręstume pagal praeitį, tai trisdešimties metų senumo pačiam pažangiausiam kompiuteriui, kokį tik galėtume rasti, vis tiek būtų toli iki dabartinių telefonų. Taigi manau, kad ateityje prietaisai  mažės, o jų pajėgumas tik didės. Dėl to nesijaudinu, nes nemanau, kad tai bus didelis iššūkis. Juolab kad jei bus itin daug duomenų, galėsime juos tiesiog „suspausti“.

VEIDAS: Gal galėtumėte įvardyti keletą telekomunikacijų raidos tendencijų?

H.D.: Žiūrint iš žmonių perspektyvos, populiarės sekimo prietaisai. Žmonės nori turėti mažučius įrenginius, leidžiančius stebėti įvairius dalykus: tarkime, nuolat žinoti, kur yra jų šuo, jų vaikai ar rankinė. Tai tikrai ryškėjanti tendencija.

Vaiva Sapetkaitė

Scanpix

Technologijos. Lietuva turi ambicijų kuo daugiau paslaugų perkelti į virtualią erdvę. Jos gana patogios ir jų kuriama daug, deja, naudojimasis nėra itin platus. Negana to, daug lėšų iššvaistyta taip ir nesukūrus bendros sistemos.

Inga Mačiūnienė su vyru turi nuosavą verslą – autoservisą „Toptis“. Ji sako, kad itin dažnai elektroninėmis paslaugomis naudotis netenka, tačiau, tie atvejai, kai naudojasi, daro gerą įspūdį. „Valstybinei mokesčių inspekcijai, „Sodrai“ ir Registrų centrui duomenis nuolat pateikiame elektroniniu būdu. Viskas gerai, viskas paprasta – net nereikia eiti iš namų. Jei kas nors neaišku ar suklysti, paskambini į instituciją, paklausi, atsako ir pasitaisai arba kartais ir patys prisijungia“, – pasakoja verslininkė.

Kai prieš porą metų steigė savo verslą, tai irgi padarė internetu. Sudėtinga tikrai nebuvo – viskam sutvarkyti prireikė vos poros dienų.

Informacinės visuomenės plėtros komiteto (IVPK) prie Susisiekimo ministerijos vadovas Ramūnas Čepaitis atkreipia dėmesį, kad šiuo metu Lietuvoje palyginti jau daug viešųjų ar verslui skirtų paslaugų yra perkelta į virtualią erdvę. „Savaime tai nėra nei gerai, nei blogai, tiesiog mūsų valstybė turi ambicijų paslaugas padaryti elektronines. Tai yra esminė sąlyga, norint patenkinti naujosios vartotojų kartos lūkesčius ir kartu mažinti biurokratiją“, – įsitikinęs jis.

Nors pati idėja skamba puikiai ir žada daug greitesnius procesus tiek verslui, tiek paprastiems šalies gyventojams, vis dar susiduriama su daugeliu nesklandumų ir iššūkių. Šis procesas nėra baigtinis – daug paslaugų siekiama perkelti į internetą, o dar daugiau jų reikės užbaigti ir tobulinti.

„Jei vertintume tai, kaip šiandien naudojamasi elektroninėmis paslaugomis, tai yra kiek žmonių šitai daro, norėtųsi, kad tokiomis paslaugomis naudotųsi didesnė dalis gyventojų. Jei vertintume, ar sudėtinga prisijungti, valdyti informaciją, sakyčiau, šiandien tai dar gana sudėtinga, paslaugos turėtų būti aiškesnės, paprastesnės. Na, jei kalbėtume apie informacinių išteklių konsolidavimą, tai atitinkami sprendimai Vyriausybėje ką tik buvo priimti“, – dėsto Seimo Informacinės visuomenės plėtros komiteto pirmininkas Mindaugas Bastys ir prideda, kad norėtųsi, jog paslaugų perkėlimo ir tobulinimo progresas būtų greitesnis.

Statistika rodo teigiamą kryptį: pernai elektroninių valdžios vartų portale ~www.epaslaugos.lt~, kuriame teikiamos administracinės ir viešosios e. paslaugos, bendrai apsilankė net 3,62 mln. lankytojų, iš kurių maždaug 1,32 mln. buvo unikalių vartotojų. Prognozuojama, kad šiemet bus sulaukta 30 proc. daugiau vartotojų.

Teigiamus pokyčius iliustruoja ir Europos Komisijos kasmet sudaromas skaitmeninės visuomenės indeksas DESI. Šis rodiklis patvirtina, kad padidėjo ir naudojimasis viešosiomis bei administracinėmis e. paslaugomis: tai matoma iš to, kad interneto naudotojų, užpildytas formas valdžios įstaigoms siuntusių internetu, dalis išaugo nuo 40 proc. 2013 m. iki 43 proc. 2014 m. Visai neblogas rezultatas, atsižvelgiant į tai, kad ES vidurkis yra tik 33 proc.

Tiesa, per praėjusius metus padarėme pažangą. Pavyzdžiui, geresnis iš anksto duomenimis užpildytų e. formų pateikimo paslaugų gavėjams rodiklis rodo, kad pagerėjo paslaugų pasiūla ir sudėtingumas. Pagal šį rodiklį Lietuva aplenkė Europos vidurkį ir užima net dešimtą vietą ES. Antra vertus, įvertinus visus indekso kriterijus, skaitmeninių viešųjų paslaugų srityje esame tik šešiolikti tarp ES valstybių narių.

Nors naudotis elektroninėmis paslaugomis paprastai yra greičiau ir pigiau, pasirodo, ne vieną lietuvį nuo jų vis dar atgraso nerimas dėl asmens duomenų saugumo. Mykolo Romerio universiteto Skaitmeninių technologijų instituto profesorius dr. Darius Štitilis su kolegomis yra atlikęs tyrimą dėl visuomenės nuomonės apie naudojimąsi elektroninėmis paslaugomis. Tyrimas parodė, kad palyginti didelę dalį potencialių vartotojų atgraso nerimas dėl galimų asmens tapatybės vagysčių. Pasak jo, net apie pusę vartotojų atsakė vengiantys naudotis elektroninėmis paslaugomis, bijodami prarasti asmens duomenis ar kad gali būti sukčiaujama pasinaudojus tam tikra jų asmenine informacija. Ypač bijoma prarasti finansinius duomenis, dėl ko patiriama aiški žala.

Statistika parodė, kad Lietuvoje apie 5 proc. vartotojų yra susidūrę su tam tikrais incidentais naudodamiesi elektroninėmis paslaugomis. „Bent aš apie tai išgirstu dažnai. Net ir kalbant apie bankus pasitaiko visko. Vis dėlto tai dar nereiškia, kad pačios banko paslaugos nesaugios, bet, tarkime, naudojantis banko paslaugomis galima susidurti su incidentais, kurių priežastys išorinės. Pavyzdžiui, jungiuosi prie savo elektroninės bankininkystės, o mane nukreipia į specialiai sukurtą tinklalapį, atrodantį kaip kurio nors banko tinklalapis. Ten suvedu savo duomenis, kuriuos nusikaltėliai sužino ir gali panaudoti. Žinoma, būna incidentų ir pačių bankų tinklalapiuose“, – aiškina D.Štitilis.

Lietuvos vartotojai mažiau naudojasi elektroninėmis paslaugomis nei ES vidurkis.

Jei kalbėtume apie interakciją su šalies institucijomis, tai populiariausios elektroninės paslaugos yra deklaracijų ir prašymų teikimas internetu. Atliktas tyrimas dėl naudojimosi e. valdžios paslaugomis parodė, kad praėjusiais metais tuo naudotasi kaip niekada aktyviai. Net 46 proc. vartotojų, kurie per pastaruosius metus lankėsi viešojo sektoriaus institucijų interneto svetainėse, jose pildė ir teikė elektronines deklaracijas ar prašymus. Tai sudaro 15 proc. visų šalies gyventojų.

Dažniausiai naudota viešojo sektoriaus elektroninė paslauga pernai buvo elektroninis pajamų ir turto deklaravimas. Tuo pasinaudojo 16 proc. respondentų, o tai sudaro 22 proc. interneto vartotojų. 15 proc. gyventojų naudojosi su sveikatos paslauga susijusiomis paslaugomis, pavyzdžiui, internetu registravosi pas gydytoją, ieškojo informacijos apie gydymo įstaigų pacientui suteiktas paslaugas, užsisakė sveikatos draudimo kortelę ir kt.

Įdomus dalykas: nors pagal gyventojų naudojimąsi elektroninėmis paslaugomis dar atsiliekame nuo ES šalių vidurkio, tačiau viršijame jį elektroninės komercijos srityje ir pirmaujame ES pagal įmonių naudojimąsi e. valdžios paslaugomis. Šis rodiklis artimiausiu metu turėtų dar kilti, nes, kaip primena R.Čepaitis, šiuo metu kaip tik baigiamas IVPK kartu su Vidaus reikalų ministerija įgyvendinamas savivaldybių elektroninių valdžios vartų projektas („Centralizuotas savivaldybių paslaugų perkėlimas į elektroninę erdvę“) ir lygia greta yra numatyta dabar jau veikiančio projekto „Verslo vartai“ plėtra.

Pabrėžtina ir tai, kad Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūra (MITA), atsakinga už inovacijų politikos įgyvendinimą Lietuvoje, ką tik pranešė apie startuojančius elektroninius mokslo (e. mokslo) vartus. Jie skirti mokslo ir verslo (tiek vietinio, tiek užsienio) bendradarbiavimui paskatinti bei supaprastinti ir padės patogiai gauti informaciją apie visas Lietuvoje teikiamas mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros (MTEP) paslaugas, finansavimo programas, inovatyvius produktus bei idėjas, sklandžiau įgyvendinti mokslinių tyrimų projektus. Dabar e. mokslo vartai vienija devynias Lietuvos mokslo institucijas, siūlančias daugiau nei 2 tūkst. paslaugų. Planuojama, kad šie skaičiai didės.

O štai projekto „Savivaldybių vartai“ tikslas yra į elektroninę erdvę perkelti dar 42 savivaldybių teikiamas paslaugas ir pasirūpinti, kad elektroninių paslaugų teikimo sprendimai būtų taikomi visose 60 šalies savivaldybių. Projektą tikimasi baigti šių metų rugpjūtį. R.Čepaičio teigimu, kadangi žmonėms dažnai aktualesnis vietos, o ne valstybės lygmuo ir šis projektas labiau orientuotas į vietos bendruomenių poreikius, tikimasi, kad tai patrauks didesnį verslo ir bendruomenių dėmesį ir paskatins naudojamumą. Be abejo, bet kurios savivaldybės teikiamomis elektroninėmis paslaugomis bus galima naudotis iš bet kurios Lietuvos vietos.

Dar labiau specializuoti yra „Verslo vartai“, skirti juridiniams ar fiziniams kokiu nors verslu užsiimantiems asmenims. Per juos galima prieiti prie visų valstybės ir savivaldybių teikiamų paslaugų verslui, pavyzdžiui, užsisakyti tam tikrus dokumentus, gauti leidimus, licencijas ir kita.

Visus vartus vienija tai, kad čia itin svarbus vadinamasis vieno langelio principas, leidžiantis patiriant mažiau vargo skirtingoms institucijoms pateikti ir iš skirtingų institucijų gauti reikalingus dokumentus, pažymas, licencijas ir kita. Kitaip tariant, apsispręsta koncentruotis į paslaugų kompleksiškumą.

Pasak R.Čepaičio, iš šioje srityje pirmaujančių institucijų galima išskirti Valstybinę mokesčių inspekciją (VMI) su jos siūloma elektroninio deklaravimo sistema. VMI yra tikra sėkmės istorija. Anksčiau deklaruoti pajamas, turtą, atlikti mokestines procedūras buvo gana painu ir sudėtinga, buvo būtina fiziškai ar telefonu kontaktuoti su atitinkamais specialistais, o tai reikalaudavo daug laiko. Pavykus sukurti gana aiškų ir intuityvų sprendimą tai galima atlikti nuotoliniu būdu. „Jei palyginsime elektroninių ir popierinių pajamų deklaracijų santykį, popierinių deklaracijų kiekis yra nykstamai mažas“, – sako IVPK vadovas.

Yra ir kitų gerų pavyzdžių, tarkime, „Regitros“ paslaugų vairuotojams portalas. Jame nesudėtingai ir greitai galima įregistruoti, išregistruoti automobilius, užsisakyti vairuotojo pažymėjimą ir kita. Gerai vertinamas ir „Lietuvos geležinkelių“ įgyvendintas e. krovinio projektas, kurio metu sukurta verslui skirta integruota krovinių gabenimo jūrų ir geležinkelių transportu informacinė sistema. Joje vartotojai turės galimybę derinti vežimo planus, užsisakyti vagonus, pildyti ir pateikti važtaraščius geležinkelio stočiai, formuoti muitinės deklaracijas, derinti dokumentus su geležinkelio stotimi, stebėti vagonų dislokaciją Lietuvos teritorijoje, sekti aktualią su krovinio vežimu susijusią informaciją ir kita.

Na, o iš svarbių, tačiau tinkamai nesutvarkytų sričių paminėtina sveikatos apsauga. Remiantis skaitmeninės visuomenės indeksu DESI, elektroninės sveikatos srityje e. paslaugų ir sprendimų pasiekiamumas tebėra ribotas, pavyzdžiui, tik maža dalis bendrosios praktikos gydytojų keičiasi medicininiais duomenimis ir naudoja e. receptus. Pagal keitimosi medicininiais duomenimis tarp gydytojų apimtis Lietuva užima vos 22 vietą (ES pagal šį rodiklį pirmauja Danija, Nyderlandai ir Estija), o pagal e. recepto panaudojimą, gydytojui perduodant recepto duomenis vaistininkui, iš viso velkasi gale ir užima tik 27 vietą (pirmauja Estija, Danija ir Kroatija).

D.Štitilis, kuris e. sveikatos srityje yra atlikęs tyrimų, taip pat negaili kritikos šiai sričiai. „Tarkime, Lietuva tiesiog anekdotiškai atsilieka pagal elektroninių receptų paplitimą. ES šalių vidurkis yra apie 40 proc., o Lietuvoje tokių receptų paplitimas siekia vos 0,45 proc. Paprastai tariant, Lietuvoje praktiškai nėra elektroninių receptų“, – pateikia pavyzdį profesorius.

Ši sritis atspindi dažną mūsų valstybės bėdą, kai pritrūksta bendro sisteminio požiūrio. „Susidaro įspūdis, kad Lietuvos gydymo įstaigos iki šiol diegia sistemas atskirai. Kiekviena jų daro tai, ką mano esant geriausia. Tam leidžiami dideli pinigai, o praktiškai nieko neturime, kas veiktų valstybės mastu. Pinigai išnaudoti, o realiai naudos valstybei maža – nebent tik lokaliu lygiu. Vis dar neturime šalyje bendros e. sveikatos sistemos“, – dėsto D.Štitilis.

Tuo metu M.Bastys pabrėžia, jog nauja audito bendrovės „Ernst & Young“ studija apie elektroninių paslaugų naudojimą Lietuvoje parodė, kad tai daroma ne itin efektyviai. „Išnaudojimas nepakankamas, atnaujinimas per lėtas, o sąnaudos didelės. Šioje srityje siūloma konsolidacija tam, kad infrastruktūra būtų naudojama efektyviau, programinė įranga perkama konsoliduotai, o ne kiekvieno paslaugos kūrėjo ir valdytojo atskirai“, – pasakoja politikas.

Primintina, kad e. sveikatos srityje yra trys fundamentalūs dalykai, prie kurių dirbama ir kurie turėtų apimti visą – ir valstybinę, ir privačią mediciną: tai elektroniniai receptai, skaitmeninių vaizdų archyvas ir elektroninė ligos istorija.

Dėl e. recepto pacientas nebus pririštas prie „popierėlio“ – receptų knygelės, gydytojui bus galima matyti, ar e. recepte nurodyti medikamentai buvo įsigyti, be to, tai padės išvengti nesusipratimų, susijusių su pokštais apie neįskaitomą gydytojų rašyseną. O pacientai, prisijungę prie savo elektroninės sveikatos portalo paskyros, galės visada matyti išrašytus receptus su instrukcijomis, kaip vartoti tam tikrus vaistus.

Skaitmeninių medicininių vaizdų (MedVais) (radiologinių tyrimų skaitmeninių vaizdų) archyvas leis tvarkyti, kaupti ir keistis medicininiais vaizdais ir bet kuriame šalies teritorijos taške esant reikalui suteiks galimybę medikui realiu laiku pasižiūrėti, kas ir kaip. Planuojama, kad pakartotinai panaudojus šiame archyve saugomus anksčiau padarytus vaizdus nereikės antrą kartą daryti dalies tyrimų, – tai turėtų paspartinti pacientų gydymą, sutaupyti sveikatos priežiūros sistemos lėšų.

Tokiu pat principu veiks ir elektroninė ligos istorija. Jei tai veiks tvarkingai, galima tikėtis kokybinio sveikatos apsaugos šuolio. Kaip viskas bus iš tikrųjų, paaiškės per artimiausius du tris mėnesius.

R.Čepaitis taip pat pabrėžia, kad artėjančiu 2014–2020 m. ES finansiniu laikotarpiu bus orientuojamasi į kompleksinių inovatyvių paslaugų kūrimą ir pasiūlą. Elektroninių paslaugų vartotojams bus siūloma naudotis ne atskiromis e. paslaugomis, bet tam tikrais į svarbius gyvenimo įvykius, aktualijas orientuotais paslaugų kompleksais. Atsakydamas, kaip tai turėtų atrodyti, specialistas pateikia gyventojams skirto bandomojo projekto dėl kompleksinių paslaugų gimus vaikui pavyzdį.

„Kiekvienas Lietuvos pilietis gimus vaikui gali kreiptis tam tikros socialinės pagalbos į valstybės institucijas: užregistruoti vaiką, deklaruoti gyvenamąją vietą, gauti asmens kodą ir kita, tai yra atlikti tam tikrus civilinius formalumus. Tam, kad tai būtų padaryta, kiekvieną kartą reikėtų kreiptis vis į kitą instituciją arba inicijuoti atskirą elektroninę paslaugą. Dabar žmogui tiesiog pasiūlomas sąrašas susijusių paslaugų, iš kurių jis išsirenka sau aktualias, padėdamas varnelę, ir užsisako mažiausiai penkias paslaugas. Praktiškai tuo pačiu laiku jos įgyvendinamos: vaikas užregistruojamas, deklaruojama jo gyvenamoji vieta, išmokama „Sodros“ pašalpa, įregistruojamos laikinos motinystės ar tėvystės atostogos ir panašiai. Tai pilotinis projektas. Dabar tai veikia Vilniuje, tačiau artimiausiu metu tokios paslaugos geografija plėsis“, – pagal kokią veikimo logiką juda e. paslaugos, aiškina R.Čepaitis.

Plėtojantis ir gerėjant e. paslaugoms, populiarėja ir elektroninis parašas, ypač mėgstamas verslo. Juo naudotis ne tik patogu, bet ir praktiška. Atliktas Lietuvos verslo įmonių tyrimas parodė, kad naudodamasi elektroniniu parašu įmonė gali sutaupyti net iki 80 proc. pašto išlaidų, iki 30 proc. darbo laiko, iki 40 proc. pardavimo ir aptarnavimo laiko ir net iki 100 proc. kelionių išlaidų.

Taip pat plinta dar viena naudotis e. paslaugomis skirta alternatyva – mobilusis parašas (elektroninis asmens parašo ir asmens tapatybės dokumento atitikmuo, su kuriuo galima prisijungti prie informacinių interneto sistemų ir pasirašyti elektroninius dokumentus parašu, turinčiu juridinę galią). Tai yra į mobilųjį įrenginį įdiegiama technologija. „Pastaruoju metu mobilusis parašas labai plinta. Sakyčiau, jis yra palankus vartotojui ir ateityje tikrai turėtų stipriai išpopuliarėti, didinti naudojimąsi elektroninėmis paslaugomis“, – mano D.Štitilis.

Vaiva Sapetkaitė

Scanpix

Kultūra ir politika.  Ar „Eurovizijos“ žiuri nariai iš Lietuvos ignoravo europiečių simpatijas pelniusią Poliną Gagariną vien tam, kad demonstratyviai neskirtų balsų Rusijai? Riba tarp kultūros ir politikos mūsų šalyje neaiški. Lietuvos žiniasklaidoje esama rusofobiškų nuotaikų, netrūksta iracionalumo vertinant Rusijos piliečius.

Austrijos „Wiener Stadthalle“ scenoje rusė Polina Gagarina su žemę siekiančia balta suknele jausmingai dainuoja apie taiką, išgijimą, svajones. Ranką ji glaudžia prie širdies. Už jos lengvučio balto apdaro, kuris atrodo akytas dėl prožektorių šviesos, boluoja pritariančios figūros. Tyriausių žmogiškųjų vertybių nuoširdumą įtvirtina ilgaplaukis būgnininkas – jis prisimerkęs, nes įsijautė į tokią sielovadą.

2015 m. „Eurovizijos“ finale nereikėjo įjungti švilpimą ir panašias publikos emocijas slopinančios aparatūrą, kuria dainų konkurso organizatoriai pasirūpino po praėjusių metų rusaičių dvynių Tolmačiovų nušvilpimo. Jos irgi dainavo apie šviesą tamsoje, kuri skirta lyg ir meilės objektui, lyg ir Krymui. Polina iš pradžių bijojo, kad ir šiemet publika ims baubti. Šįkart atlikėjos fone iškyla pasaulio vaizdas, ir perstumdytų Rusijos sienų tenai nematyti. Daina baigiasi, Polina darkart rėkte išrėkia frazę apie „milijonus balsų“, kurie tarsi palaiko šviesius dainos simbolius. Publika ploja, prestižinę teatro mokyklą baigusi aktorė keliskart sukūkčioja: „Spasibo“ – ačiū.

P.Gagarina išties gavo tuos „milijonus balsų“, apie kuriuos dainavo. Kaip sako televizijos projektų žiuri nariai – atlikėja „įtikino“. Už Rusijos atstovę „Eurovizijos“ dainų konkurso finale teigiamai nebalsavo tik trys šalys iš 41-os. Nė vieno balo Polinai neskyrė Lietuva. Kita šalis – San Marinas, pagal gyventojų skaičių prilygstantis Kaišiadorių rajono savivaldybei. Trečioji – Rusija, nes už savo dalyvę balsuoti negali.

Ar Lietuva ignoravo Europą įtikinusio Rusijos pasirodymo profesionalumą vien tam, kad demonstratyviai prieš visą Europą neskirtų jai balsų? Ar paneigiame šalies kultūrą, nes manome, kad net ir devintas vanduo nuo kisieliaus yra blogis, jeigu kilo iš Rusijos?

Vertinimo komisijos narių nuomonė ne tokia primityvi. „Asmeniškai aš svarsčiau, koks Rusijos pasirodymas dabartiniame kontekste, kad ir politiniame, man padarytų įspūdį. O tai galėjo būti būtent jaudinantis, gilus rusų meninės kultūros motyvas, daina. Kažkas, kaip mes klasikine prasme įsivaizduojame šios kultūros klodus. Bet šis pasirodymas visai ne tas atvejis. Rusijos pasirodymas „Eurovizijos“ finale buvo visiška ir absoliuti komercija. Ir emocinė, ir muzikinė, ir politinė – kokia tik nori komercija. Apie rusų kultūrą nekalbame, nes čia jos nebuvo nė kvapo“, – kategoriškai nukerta „Liepaičių“ choro vadovė Jolita Vaitkevičienė, įvertinusi stiprų atlikėjos vokalą ir Rusijos pasirodymui skyrusi 13 vietą – gerokai aukštesnę nei kai kurie lietuviškos komisijos nariai.

2009-aisiais pasikeitus balsavimo sąlygoms, pusę šaliai skiriamų balsų lemia iš profesionalų sudaryta nacionalinė komisija. Žiūrovų balsai telefonu duoda kitą pusę galutinių balų. Rusijos kosmoso didvyrio Jurijaus Gagarino pavardė P.Gagarinai visiškos sėkmės negarantavo, ji liko antroje vietoje. Pergalę iš panosės nuskynė kitas herojus – Švedijos atstovas Mansas Zemerlowas ir jo daina „Heroes“. Daugiausiai žiūrovų simpatijų pelnė Italijos atstovai, kurie profesionalams padarė mažesnį įspūdį.

Lietuvoje telefoniniai balsai ir profesionalų nuomonės smarkiai išsiskyrė. Žiūrovai Rusijos atstovei skyrė trečią vietą, komisija – dvidešimtą. Du iš penkių komisijos narių – muzikos vadybininkas Lauras Lučiūnas ir žurnalistė, tekstų autorė Jurga Čekatauskaitė Rusijai skyrė paskutinę vietą – 26-ą iš 26-ių galimų.

Analogišką sprendimą, kad Rusijos daina nusipelnė paskutinės vietos, priėmė tik dar vienas komisijos narys iš Gruzijos. Iš viso – trys nariai iš keliasdešimties šalių komisijų, kurias sudaro po penkis narius. Dvidešimtmetis San Marino komisijos narys Rusiją nuleido į 25 vietą, nors ši valstybė neturi su Rusija nesuvestų sąskaitų.

Organizatorių sumanymu, profesionalų komisija turi vertinti profesionaliuosius aspektus ir pasiekti lygsvarą tarp subjektyvių žiūrovų simpatijų ir profesionalaus vertinimo. Žinoma, net ir profesionalų vertinimas yra subjektyvus, bet profesionalams „Eurovizijos“ organizatoriai nubrėžia gaires. Nacionalinės komisijos narių prašoma įvertinti vokalą, dainos kompoziciją ir originalumą, pasirodymą scenoje ir, žinoma, bendrą įspūdį. Šie atskaitos taškai, atrodytų, turėtų neleisti vyrauti politinėms nuostatoms, bet būna visaip. Kaip sako profesionalai, vertinant pasirodymą negalima sureikšminti vien vokalo.

Iš tiesų nuo 1956 m. organizuojamas Europos dainų konkursas nebent pirmaisiais savo gyvavimo metais buvo vien tik muzikinis. Kuo toliau, tuo labiau simpatijas ir antipatijas lemdavo politiniai motyvai, o balsai, skiriami dainai, prilygo balsavimui už šalis – artimas, kaimynines, priešes ir t.t.

Tikroji politika prasidėjo jau po „Eurovizijos“ rezultatų paskelbimo. Kitą dieną  internete išplito Rusijos eurovizinė daina, kurios originalų klipą pakeitė nesurežisuoti realybės vaizdai iš Ukrainos. Rusijos tankų vikšrai, degantys daugiabučiai, siaubo perkreipti Mariupolio gyventojų veidai nebuvo tokie tyri kaip P.Gagarinos akys ar perregima suknelė.

Tokia reakcija į Rusijos siunčiamą žinią apie taiką ir naują pradžią yra anokia naujiena pačiai Rusijai. 2008 m. „Euroviziją“ laimėjo Rusijos atstovas Dima Bilanas. Praslinkus vasarai po jo pergalės Rusija įsiveržė į Gruziją. Vėliau Gruzija svarstė ir persigalvojo dėl dalyvavimo 2009 m. Maskvoje vykusioje „Eurovizijoje“. Galiausiai Gruzija pristatė savo eurovizinę dainą „We Don’t Wanna Put In“ (pagal turinį jos pavadinimas būtų „Mes nenorime Putino“), pašiepiančią Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną. Bet Europos transliuotojų sąjunga (EBU) kūrinį diskvalifikavo: konkurso sąlygos numato, kad „?urovizijoje“ negali būti politinio ar panašaus pobūdžio žodžių. Tad Gruzija tąkart nepasirodė, o šiemet į „Euroviziją“, suprantama, neatvyko Ukraina, kuri 2004-aisiais su Ruslanos daina „Wild Dances“ laimėjo šį konkursą.

Lietuva šiemet daugiausiai balsų skyrė Latvijos atstovei Aminatai, dešimt balsų gavo 2015 m. „Eurovizijos“ nugalėtojas – M.Zelmerlowas, aštuonis balsus Lietuva atidavė Estijos atstovams. Kaip sako žemiausią vietą Rusijai skyręs komisijos pirmininkas L.Lučiūnas, Lietuva šiemet pademonstravo puikų muzikinį skonį, daugiausiai balų skirdama Latvijai. Ir politiškai korektiška paremti „broliukus“, ir skoninga muzikiniu požiūriu.

Latvija ir Estija Rusijai skyrė atitinkamai 12 ir 10 balsų, tad Lietuva išsišoko. Skaičiuojant balsus iš Vilniaus paaiškėjo, kad iš Baltijos šalių Rusijos pasirodymas nepavergė tik Lietuvos. Ši smulkmena nepaliko abejingų viešojoje erdvėje.

Žiniasklaidoje pasipylė žiūrovų komentarai, kad jie, balsavę už gerą Rusijos dainą ir pakėlę ją į trečią vietą, jaučiasi apgauti. Gali būti, kad Lietuvoje siekiant išlaikyti „lygsvarą“ bent jau Rusijos pasirodymo atžvilgiu nutiko atvirkščiai, nei tikisi „Eurovizijos“ organizatoriai. Žiūrovai laikėsi politinių nuostatų arba principingai jas metė šalin, bet komisija nuo konteksto atsiriboti negalėjo.

Dėl politikos pergalės žiniasklaidoje apgailestavo ir dainininkė Rosita Čivilytė. Ji skyrė Rusijos atstovei aukščiausią iš komisijos narių 10 vietą, nes vertino muziką ir dainą.

13 vietą Rusijai paskyrusi „Liepaičių“ choro vadovė sako, kad iš keturių profesionalų įvertinti prašomų kriterijų stipriausias buvo P.Gagarinos vokalas. J.Vaitkevičienė pasakoja pasirodymą iš pradžių mintyse, o vėliau popieriuje vertinusi brėždama kreivę tarp „taip“ ir „ne“. Pasirodo, tikrai buvo už ką rašyti „taip“, nes Rusijos daina nebuvo blogiausia. „Daina buvo efektinga savo muzikine forma, emocija. Vokalas stiprus ir nekeliantis abejonių“, – aiškina J.Vaitkevičienė.

Nepaisant muzikinių kriterijų, vokalo duomenų, „Liepaičių“ vadovė primena, kad vertinant profesionaliuosius aspektus neįmanoma atsiriboti nuo bendro kūrinio, jo atlikimo, pasirodymo įspūdžio. Šis pasirodymas, pasak jos, yra puikiai supakuotas produktas, tačiau žmogiškoji ir prasminė jo emocija visiškai neįtikina.

„Bendrą įspūdį sudaro viskas: ir šou elementai, ir siunčiama žinia, ir daug kitų dalykų. Tad man buvo nemalonu žvelgti į tokią atidirbtą kaukę. Pati emocija, susigraudinimas dainos pabaigoje yra gerai išdirbta klišė. Todėl man kyla mintis, kad tai gerų specialistų puikiai supakuotas produktas, bet aš juo patikėti negaliu, – komentuoja J.Vaitkevičienė. – Kai žmogus kaskart lieja gražias ašaras, tai jau verčia suabejoti. Rumuno žinia niekuo neypatingoje dainoje apie laimės ieškoti ir duonos uždirbti išėjusius tėvus, vaiko laiškas mane sujaudino kur kas labiau nei gražios rusaitės šauksmas pasauliui, kad nutiesus naujus tiltus viskas bus gerai. Tarsi bus gerai tada, kai pasakys Rusija. Ir dar tas pasaulio vaizdas jai už nugaros. Ne.“

Paklausta apie Rusijos atstovės pasirodymą ir muzikalumą, palyginti su kitais finalo dalyviais, J.Vaitkevičienė tikina, kad daina tikrai nebuvo pati prasčiausia. Bet, tarkim, nėra kaip jos palyginti su nugalėtojo, nes Švedijos atstovo pasirodymas geresnis visais požiūriais.

Vis dėlto dviem Lietuvos komisijos nariams atrodė, kad Rusija nusipelnė prasčiausios vietos. Žemiausią vietą jos dainai skyręs muzikos vadybininkas L.Lučiūnas taip pat neabejoja, kad narių nuomonės subjektyvios, jų matematiškai lygiai atspindėti negali visi keturi vertinti kriterijai. Komisijos pirmininkas savo asmeninį pasirinkimą paaiškina paprastai – dirbtinė daina ir neįtikinanti vaidyba. „Man nepatinka, kai daina ne dainuojama, bet vaidinama. Manau, tai buvo toks atvejis. Ispanijos atstovė irgi bandė tą daryti, bet jai nepavyko taip gerai, kaip P.Gagarinai“, – apie režisūrinį dainos atlikimą svarsto L.Lučiūnas.

Jo teigimu, Rusija pasirinko Europai siųsti būtent tokią žinią, tad, natūralu, turi būti pasirengusi priimti ir įvairias komisijų narių nuomones. „Kiekviena šalis sprendžia, kaip išmano, ir kai kuriuos komisijos narius suvaidinta daina paperka, kai kuriuos – priešingai“, – priduria L.Lučiūnas.

Rusijoje, kitaip nei Lietuvoje, žiūrovai eurovizinės dainos nerenka. Rusijai atstovausiančią dainą per vidinę atranką išrinko valstybinis nacionalinis transliuotojas „Pervyj kanal“.

L.Lučiūnas sako, kad Rusija, užuot pasiuntusi į Vieną angliškai sugebančius dainuoti atlikėjus, pavyzdžiui, „Tesla Boy“ ar kitus artistus, kurių pasirodymai, kaip paaiškėjo Rusijos TV projekte „Balsas“, galėtų atitikti pasaulinius standartus, pasirinko pigiausią variantą. Esą Rusijoje įprasta parinkti dainininką, parašyti jam dainą, kuriai palaikymą turėtų garantuoti ir plati diaspora. Tačiau toks šalies pasirinkimas nebūtinai sutaps su profesionalų komisijų narių nuomonėmis.

„Manau, kad kiekvienas esame subjektyvus ir turime vienokių ar kitokių simpatijų. Nesvarbu, ar kalbame apie dainas, ar apie šalis. Mano galva, Rusija pasirinko primityvų, pigų kelią“, – komentuoja L.Lučiūnas.

Alternatyvios muzikos gerbėjas sako turintis priekaištų ne tik Rusijai. Didžiausius balus jis skyrė Latvijos ir Gruzijos dainoms, bet priekaištų turėtų ir joms, ir laimėtojo dainai, kuri primena Švedijos didžėjaus Avicii formatą ir tos pačios Švedijos išpopuliarintą stilių, kuriuo šį kartą tos šalies atstovui puikiai pavyko pasinaudoti.„Saldainių masėje buvo ir anyžinių“, – vaizdingai palygina pašnekovas.

Jau kitą dieną po „Eurovizijos“ paskelbus balsavimo rezultatus, Lietuvos nacionalinės komisijos nariai žiniasklaidos buvo paprašyti pasiaiškinti, kodėl tokius balsus skyrė Rusijai. Juos toks ažiotažas nustebino, nes nuomonių skirtumų pasitaikė balsuojant ir už kitas šalis, pavyzdžiui, Italiją. Juolab kad šių metų „Eurovizijoje“ buvo kur kas didesnių įvykių už Rusijos dalyvavimą. Pirmą kartą ne kaip viešnia konkurse dalyvavo ir gerai pasirodė Australija, konkurso transliaciją stebėjo Kinija, žiūrimumo reitingai pakilo ir Lietuvoje. Nereikia niekam atsiskaitinėti: Rusija atsiuntė dainą, tekstą, atlikėją, bet nieko baisaus, jei pasirodymas nepatiko.

„Ažiotažas per didelis. Manęs klausia, kodėl neskyriau balsų Rusijai, bet nesulaukiau nė vieno prancūzo ar ispano skambučio su klausimu, kodėl balso nedaviau jiems. Tos dainos man buvo vienodai blogos. Bet Rytų kaimynai išsiuntė prastą dainą ir ėmė jaudintis. Jei, mano nuomone, daina yra prasta, aš nebijau tos nuomonės pasakyti. Mums nereikia niekam teisintis. Laikas atsikratyti komplekso: visada turėti poną virš galvos ir jam aiškintis. Ką padarysi, kad ponas nepatenkintas“, – apibendrina L.Lučiūnas.

Gali būti, kad P.Gagarina Lietuvos ilgai nepamirš – ne vien teigiamu požiūriu. Galėtume paklausti: ar prastas Rusijos vertinimas yra ženklas, kad dėl pablogėjusių dvišalių santykių, nuolatos eskaluojamos įtampos lietuviai po truputį ima atmesti viską, kas rusiška, taip pat ir kultūrą?

Nereikia pamiršti, kad kultūra dažnai tampa vadinamosios minkštosios galios ar net šiurkščios propagandos įrankiu. Dėl patrauklių kultūros dalykų palankiau vertiname ir pačią valstybę, jos politinius sprendimus. Rytų Europos studijų centro l.e.p. direktorius, politologas dr. Laurynas Kasčiūnas įsitikinęs, kad Rusijoje politika ir kultūra yra glaudžiai susijusios. Kai Kremliui patogu ir naudinga, nevengiama manipuliuoti kultūra, panaudoti to kaip politinio įrankio. „Kai kalbama apie Rusiją, kultūros joje negalima vertinti tik kaip kultūros. Tai ypač gerai matoma pažiūrėjus į pagrindines Rusijos politikos koncepcijas. Kultūra čia visada atlieka labai svarbų vaidmenį. Rusišką politiką ir kultūrą matau tame pačiame rinkinyje“, – pabrėžia politologas.

Jo teigimu, „Eurovizijos“ konkurso kontekste svarbiausia ne pati Rusijos atstovės daina, o tai, į ką būtų galėjusi išvirsti Rusijos pergalė, politinė, ideologinė tokios pergalės potekstė. „Akcentuočiau ne pasirodymą, o kokie naratyvai apie pergalę būtų kuriami: būtų pasiųsti tam tikri signalai Rusijos visuomenei, pavyzdžiui, apie europiečių pripažįstamą rusų kultūrinę viršenybę; taip pat žinios ir mums: „pažiūrėkite, kaip, nepaisant Vakarų sankcijų Rusijai, esame palankiai priimami“, „mūsų vis tiek nesužlugdysite“, – sako ekspertas.

Filosofas ir kultūros teoretikas prof. Gintautas Mažeikis kultūros ir politikos sąsajos Rusijoje klausimu yra nuosaikesnis. Pasak jo, ne paslaptis, kad Kremlius norėtų, kad ypač populiarioji kultūra eitų koja kojon su jo siekiais ir pasitarnautų vykdomai politikai, bet, kita vertus, negalima nurašyti Rusijos meno ir akademinio pasaulio intelektualų. „Čia esama daug oponentų, kurie priešinasi Kremliaus vizijai. Sakyčiau, tai yra ta terpė, kuri suburia daugiausiai balsų prieš prezidentą V.Putiną. Žinoma, veikiausiai didžioji dalis Rusijos menininkų, atlikėjų yra nusiteikę konformistiškai dėl Kremliaus politikos, o kai kurie net aktyviai ją palaiko. Būtent juos Lietuvoje daugiausia ir girdime“, – svarsto G.Mažeikis.

Aiškiai reikia pasakyti ir kitą dalyką: prie Kremliaus kurso prisitaikantiesiems gyvenimas yra lengvesnis. Antraip menininkas gali negauti valstybinio finansavimo, jam bus sunkiau dalyvauti įvairiose atrankose, knygos ar kiti darbai apskritai gali niekada neišvysti dienos šviesos. G.Mažeikis apie įvairius cenzūrinius suvaržymus žino iš pačių Rusijos intelektualų ir kūrėjų, kurie išvažiuoja į Ukrainą, Baltijos šalis ar kur kitur – tokių yra gana daug. „Žinoma, pataikaujant šansai gauti paramą yra didesni“, – neabejoja filosofas.

Tai gerai iliustruoja ir Rusijos atstovės P.Gagarinos pavyzdys. Ši atlikėja, europiečiams dainavusi apie taiką, žmonių vienybę ir toleranciją, yra sukūrusi dainą ir bendram Rusijos, Ukrainos filmui „Mūšis dėl Sevastopolio“, pasakojančiam apie raudonosios armijos 25-ojoje pėstininkų divizijose tarnavusią ukrainiečių snaiperę Liudmilą Pavličenko. Dėl to, ar tai propagandinis įrankis, ar tiesiog biografinė drama, daug diskutuota ir Lietuvoje.

Kaip žinome, Rusija labai prisirišusi prie Sovietų Sąjungos laikmečio, ten idealizuojamas Antrasis pasaulinis karas, rusų vadinamas Didžiuoju tėvynės karu, – rusų visuomenė tam labai imli. Juolab kad juostą stengtasi užbaigti būtent iki gegužės 9 dienos, kada Rusija minėjo pergalės prieš nacistinę Vokietiją septyniasdešimtmetį.

Vieną kartą (po to, kai 1942 m. buvo sužeista), L.Pavličenko propagandos tikslais keliavo po JAV, Kanadą, Jungtinę Karalystę (netgi tapo pirmąja Sovietų Sąjungos piliete, kurią priėmė Amerikos prezidentas), tad kodėl negalėtų panašiai pasitarnauti ir antrą kartą – šįkart kaip filmo herojė? Po Krymo aneksijos Sevastopolis ukrainiečiams yra susijęs su nacionaliniu pažeminimu. Ukrainoje filmas vadinamas ne „Mūšis dėl Sevastopolio“, o „Nepalaužiamoji“.

Kad Rusija nevengia panaudoti propagandai vienos populiariausių medijų, pabrėžia ir L.Kasčiūnas: „Bandoma kurti visokius filmus, kurie dažnai dar būna supakuojami į vakarietišką saldainio popierėlį, nors parodoma rusiška istorijos interpretacija, pavyzdžiui, menkinanti Vakarų vaidmenį Antrajame pasauliniame kare.“

Beje, reikėtų pabrėžti, kad šiuo metu rusams peršamas Sovietų Sąjungos įvaizdis iš esmės skiriasi nuo to, kurį kritikuojame mes, ir to, kurį pateikia sovietologai. Vakaruose tai vadinama kūrybiniu arba ideologiniu revizionizmu. Kremlius perdaro Sovietų Sąjungos vaizdą, pasitelkdamas kūrybines industrijas, ir paverčia jį iš ideologinio fenomeno vaizdiniu. Vadinasi, jis užgožia buvusią ideologiją ir yra pateikiamas kaip labai patrauklus kūrinys.

Žinoma, globaliame pasaulyje esant lengvai informacijos sklaidai, tai ne visada lengva, būtent todėl Rusija netgi turi ambicijų susikurti atskirą internetą. Nežinia, ar planas bus įgyvendintas, bet tam tikra prasme tai jau pavyko dėl Rusijoje plačiai taikomos interneto cenzūros. Galima apskųsti ne tik interneto puslapius, bet ir atskiras dideles kompanijas (netgi „Facebook“ ar „Twitter“). Joms grasinama: jeigu nesielgs „tinkamai“ – sulauks sankcijų.

Kaip, žinodami tokius dalykus, į rusišką kultūrą apskritai reaguoja lietuviai?

„Manau, kad Lietuvos žiniasklaidoje gana ryškios rusofobinės nuotaikos ir netrūksta iracionalumo vertinant Rusijos piliečius. Apskritai nesugebama atskirti demokratinės Rusijos sąjūdžio nuo Kremliaus ar tiesiog paprastų šalies gyventojų. Dažnai viskas suplakama į vieną krūvą. Nesutikčiau su tvirtinančiais, kad šalies intelektualai, siekiantys demokratijos Rusijoje, neturi galimybių. Dažniausiai žiūrima į Maskvą, bet pamirštama plačioji Rusijos diaspora, kurioje kaip tik dominuoja arba yra ryški Rusijos opozicinė mintis. Vadinamoji „Bolotnaja opozicija“ masiškai emigruoja pirmiausia į Baltijos šalis ir Suomiją. Sakyčiau, jos įtaka bent tų šalių elitui gana didelė. Galbūt to nėra matoma oficialiojoje Maskvoje, rinkimų metu, tačiau ryškiau pastebima Sankt Peterburge, Kaliningrado srityje ir politinės emigracijos lauke (taip pat ir Lietuvoje). Kitas dalykas, kad pasireiškia vadinamasis buitinis nacionalizmas, buitinė rusofobija. Anksčiau labiau dominavo sovietinių laikų nostalgija“, – pastebi G.Mažeikis.

Kad politika ir kultūra nevaikšto po vieną, parodė ir tai, jog pernai Lietuvos rusų dramos teatro aktoriai atsisakė važiuoti į Sankt Peterburge vykusį teatrų festivalį „Baltijskij dom“, kuriame tradiciškai dalyvaudavo. Šio teatro vadovas režisierius Jonas Vaitkus atvirame laiške rašė, kad atsisakymo dalyvauti priežastis – festivalio „Baltijskij dom“ direktoriaus Sergejaus Šubo parašas Rusijos kultūros ministerijos išplatintame laiške, kuriame išreiškiama parama Rusijos prezidento V.Putino politikai dėl Ukrainos ir Krymo.

Kaip pasakoja šio teatro aktorius Aleksandras Špilevojus, teatro aktorių kolektyvas didelis (apie penkiasdešimt žmonių), todėl beveik neįmanoma, kad visi vienbalsiai pritartų bet kokiam sprendimui. Be abejonės, po susirinkimo, surengto dėl šio klausimo, liko ir nepatenkintų tokiu sprendimu, abejojančių, ar reikia painioti kūrybinį darbą su politika, tačiau dauguma vis dėlto pritarė siūlymui atsisakyti vykti į „Baltijskij dom“ festivalį.

„Manyčiau, tas atsisakymas teatrui buvo gana didelis praradimas. Tradiciškai kiekvienais metais į Sankt Peterburgą veždavome parodyti geriausiai parengtą to sezono spektaklį, todėl natūralu, kad aktoriams kilo šioks toks nusivylimas. Kitas blogas dalykas – kad tai paskatino virtinę kitų dalykų. Turėjome keliauti į šį festivalį, – tam mūsų aktoriams buvo parengtos vizos, – o po to gastroliuoti kituose miestuose, bet kadangi nevažiavome į „Baltijskij dom“, automatiškai anuliavo mūsų vizas, ir negalėjome surengti kitų suplanuotų pasirodymų. Aišku, tai ne katastrofa, bet buvo gana nemalonu“, – prisimena aktorius.

Jo tikinimu, teatre tikrai nėra prorusiškų nuotaikų, ir Rusijos agresijos nepalaikymo tendencijos aiškios. Nors tokie klausimai nėra dažnai eskaluojami, galima sakyti, kad teatre labiau jaučiamos proukrainietiškos nuotaikos. Tai puikiai matyti iš to, kaip palaikoma kolektyvui priklausanti ukrainietė aktorė Jevgenija Gladij, kurios šeima gyvena Ukrainos sostinėje, kaip domimasi, ar jos šeimai nieko nenutiko.

Paklaustas, ar pablogėję Rusijos ir Lietuvos santykiai kaip nors paveikė į spektaklius ateinančią auditoriją, A.Špilevojus sako to nepajutęs. Pasak jo, problema yra ta, kad Lietuvos rusų dramos teatras dar nėra „užsiauginęs“ didesnės lietuvių auditorijos. „Tai vienas mūsų siekiamų tikslų – kol kas mūsų auditoriją sudaro daugiausia rusai. Galbūt tai pristabdė tokią galimybę“, – svarsto aktorius.

Vis dėlto intelektualų sluoksnį tokios nuotaikos paprastai aplenkia ir jie sugeba kritiškai mąstyti apie Rusiją, neatmesdami jos kultūros. Dr. Pavelas Lavrinecas, Vilniaus universiteto docentas, Rusų filologijos katedros vedėjas, sako, jog paaštrėję dvišaliai santykiai nekeičia to, kad studentai taip pat noriai domisi rusų literatūra ir suvokia, jog kiekvienas išsilavinęs žmogus turi žinoti ir apie Fiodorą Dostojevskį, ir apie Levą Tolstojų, apie šiuolaikinę rusų literatūrą. Tokio populiariosios kultūros įvykio, kaip „Eurovizija“, ir su juo susijusių aspektų jis siūlo per daug neišpūsti, nors ir sutinka, kad saviems interesams įgyvendinti labiausiai tinka priemonės, sutraukiančios didžiausias auditorijas. Be to, ne paslaptis, kad tokie žmonės yra kokybiškai žemesnė auditorija negu geros literatūros skaitytojai, rimtų filmų žiūrovai ar dailės gerbėjai, todėl natūralu, kad būtent pirmieji dažniau bus pasirenkami taikiniais.

„Masės yra labiau paveikiamos propagandos, tokie žmonės paprasčiausiai nėra įpratę kritiškai vertinti pasisakymų, analizuoti naujienų. Dažniausiai kaip naujiena pateikiama, taip ją ir priima“, – prideda P.Lavrinecas.

Kaip „Veidui“ patvirtino viešosios įstaigos „Vasaros teatro festivalis“ direktorius Edgaras Briedys, tarptautinis Rimo Tumino vardo teatro festivalis Druskininkuose „Vasara“, nepaisant paaštrėjusios politinės situacijos, liepos ir rugpjūčio mėnesiais vėl bus rengiamas. Jame, be lietuvių teatrų, savo spektaklius žada rodyti svečiai iš Latvijos, Gruzijos ir Rusijos.

Gabrielė Tuminaitė-Radvinauskienė, viename ankstesnių „Vasaros“ festivalių pelniusi pagrindinį konkursinį prizą, skiriamą iš lietuvių ir rusų teatralų sudarytos komisijos, užsimena, kad tokio festivalio pageidauja jį remiantys kurorto sanatorijų ir SPA centrų savininkai. „Nors teigiama, jog turistų iš Rusijos Druskininkuose sumažėjo, tai juk nereiškia, kad jų vietą užima amerikiečiai. O nepasitikėti kitų šalių menininkais – tas pats, kas ligoninėse nepasikliauti kitataučiais chirurgais. Argi ligoniui labai svarbi jį operuojančio daktaro tautybė?“ – klausia pašnekovė ir priduria, kad vasarą Druskininkuose arba Neringoje sutikusi poilsiaujančius pažįstamus rusų aktorius tikrai nežada jų šalintis ar bėgti į priešingą gatvės pusę „dėl politinių sumetimų“.

„Painioti meną su politika – neprofesionalu. Kultūrinių įtakų baimes Lietuvoje kursto kultūrininkais apsimetantys neprofesionalai. Pirmajame „Vasaros“ festivalyje buvo padaryta klaida, rusakalbiams spektakliams nepateikus lietuviško vertimo, bet ji viešai pripažinta, dėl jos atsiprašyta ir jos daugiau nežadama kartoti“, – pabrėžia režisieriaus R.Tumino dukra.

Žymus Klaipėdos menininkas Anatolijus Klemencovas, daug metų kūręs masiškiausio Lietuvoje kasmetinio renginio – Jūros šventės dekoratyvinius akcentus, taip pat teigia, kad valstybių politinių nuostatų nederėtų tiesmukai perkelti į kultūros sritį. Tiesa, pati rusų kultūros sąvoka Lietuvoje dažnai suprantama groteskiškai, sutapatinant ją vien su rusiškais „bumčikais“.

„Esu etninis rusas, bet man neatrodo, kad, tarkim, Filipo Kirkorovo spygavimai arenose tikrai atstovauja rusų kultūrai. Kas kita – Maskvos Didžiojo teatro ar Sankt Peterburgo Marijos teatro artistų pasirodymai. Bet netgi dirigentui Valerijui Gergijevui Lietuvos žiniasklaida nepamiršdavo prikišti jo politinių pasisakymų prezidento V.Putino atžvilgiu“, – primena A.Klemencovas, svarstantis, kad menininkas, kaip ir bet kuris kitas žmogus, turi teisę savo nuožiūra vertinti politinius įvykius ir tai neturėtų būti pretekstas nepelnytai menkinti ar didinti jo profesinių laimėjimų. Nes pirmapradė kultūros paskirtis – griauti įvairių tautų žmones skiriančias sienas, o ne pabrėžti jau egzistuojančias arba tuo labiau ręsti naujas.

Ar menininkas pastebėjo, kad politinė situacija būtų kaip nors paveikusi dviejų kaimyninių Klaipėdos ir Karaliaučiaus miestų kultūrininkų santykius? „Kadangi mano draugai – menininkai, kaip ir anksčiau bendraujame tolerantiškai, ypatingų pokyčių nesu pastebėjęs. Tiesa, girdėjau, kad kolegoms iš Rusijos ryškų įspūdį padarė anksčiau jų besąlygiškai garbinto režisieriaus Eimunto Nekrošiaus išpažintis apie besikeičiantį požiūrį į rusų kultūrą. Jie nesuprato, kodėl taip įvyko“, – prisimena Karaliaučiuje lankęsis klaipėdietis.

Neseniai „Boriso Godunovo“ premjerą Vilniuje pristatęs E.Nekrošius rusų liaudį pavaizdavo įkalintą aukštuose primityvaus kampuoto silueto mediniuose veltiniuose. Nuteikti tokią liaudį palaikyti naują apsišaukėlį carą – vienas juokas…

„Pastaruoju metu mano požiūris labai smarkiai keičiasi. Ir nieko negali sau padaryt. Keičiasi nuomonės ir apie rusų teatrą, ir apie rusų kiną, visą rusų kultūrą. Nors aš pats galbūt nenorėčiau, bet jausmas pradeda priešintis. Tai sunku paaiškinti. Pradedi laikytis distancijos. Nuo to, ką anksčiau aklai, vienareikšmiškai aukštino ne tik Lietuva, bet ir Baltijos bei kitos šalys. Rusų kultūrą aukštinome net nužemindami savo kultūrą. Žiūrėdavom į rusų kultūrą iš liokajaus, iš mažesniųjų pozicijos“, – pripažino režisierius E.Nekrošius.

Rusų folkloro ansamblio „Arinuška“ vadovė Irena Zacharova nesistebi „Eurovizijos“ pasirodymų vertinimo skirtumais Lietuvoje. Jos ir kolektyvo narių, kurių dauguma kilę iš mišrių, pusiau lietuviškų šeimų, nuomone, nedidelės komisijos nariai tiesiog pabijojo objektyviai vertinti P.Gagarinos pasirodymą, nes suprato, kad jo pripažinimas galėtų neigiamai atsiliepti pačių tolesnėje karjeroje. Tarkim, tuomet, jei kiltų klausimas dėl valstybinės paramos privačiai mokyklai, knygų arba įrašų leidybai.

Teiginį, jog rusų mažumos kultūrinei veiklai remti lėšų Lietuvoje belieka vis mažiau, I.Zacharova iliustruoja faktu, kad penkiolika metų gyvavusiai tarptautinei programai „Kultūrų dialogas“, rengiančiai ir kalėdinės muzikos festivalius, šiemet lėšų Kultūros taryba nebesurado. Tiesa, kol kas valstybine parama dar gali džiaugtis dešimtą kartą šį lapkritį organizuojamas slavų muzikos festivalis „Pokrovskije kolokola“.

„Jei paraiškoje būtume nurodę, kad jame viešės vien lenkų ir ukrainiečių kolektyvai, tikriausiai būtume sulaukę dosnesnės paramos, – spėja festivalio organizatorė. – Tačiau nenorėjome spekuliuoti ir dėl politinių tendencijų nutraukti ryšių su niekuo dėtais rusų folklorininkais, su kuriais draugiški ryšiai mus sieja daugelį metų. Turime draugų ir Ukrainoje, nuolat susirašome, pasitikriname, ar jie sveiki gyvi. Apskritai kuo dažniau kalbėtų mūzos, tuo rečiau šaudytų patrankos.“

„Arinuška“ stengiasi Lietuvoje išlaikyti ir propaguoti senąją, su sentikių tradicijomis siejamą rusų muzikinę kultūrą. Tačiau kartais, mėgindami prisitaikyti prie publikos skonio, folklorininkai kartu su lietuvių atlikėjais dalyvauja rusiškų romansų programose. Tarkim, pernai „Arinuška“ dalyvavo Gyčio Paškevičiaus inicijuotame rusiškų romansų programos koncertiniame ture.

„Vilniuje, Klaipėdoje pasirodymai praėjo sėkmingai, o štai Gyčio gimtuosiuose Šiauliuose publika, susirinkusi į rusų romansų koncertą, solistui pradėjo šaukti: „Dainuok lietuviškai!“ Tada G.Paškevičius nutraukė dainą ir paskatino to pageidaujančius savo nuomonę išreikšti viešai, nuo scenos. Tačiau norinčių neatsirado“, – prisimena I.Zacharova.

Ji tvirtina žinanti atvejų, kai Lietuvoje veikiančių muzikos mokyklų vadovai, vengdami galimų nemalonumų, neišleisdavo savo mokinių į garsaus smuikininko Vladimiro Spivakovo fondo Rusijoje organizuojamus meistriškumo kursus, nors garsių atlikėjų rengiamos pamokos jauniems muzikantams neturi nieko bendra su karinėmis jaunimo stovyklomis. Tiesa, ne visus jaunuolius administratorių draudimai įstengia sulaikyti.

Prieš porą mėnesių Vilniuje, „Compensa“ salėje, kartu su savo vadovaujamu kameriniu orkestru „Maskvos virtuozai“ jubiliejinį pasirodymą surengęs V.Spivakovas Lietuvoje žiniasklaidos buvo išvadintas Krymo aneksijos rėmėju, nes jo pavardė figūravo tarp pasirašiusiųjų garsųjį kultūros veikėjų pareiškimą, remiantį V.Putino politiką. Nepaisant to, klausytojų jubiliejiniame muzikanto koncerte Vilniuje susirinko daugiau kaip pusantro tūkstančio.

„Lietuviai greiti smerkti, tačiau nė nemėgina domėtis, kokiomis aplinkybėmis parašai po propagandiniu pareiškimu Rusijoje buvo renkami, ar tikrai visi jį pasirašę asmenys yra nuoširdūs V.Putino rėmėjai, ar tiesiog pasidavė valdžios šantažui. Apskritai tiek Vilniuje, tiek Maskvoje valdžios atstovai menininkus teprisimena tuomet, kai prireikia jų autoriteto abejotinoms politinėms iniciatyvoms palaikyti. Nebūtų tokių  iniciatyvų, neatsirastų ir menininkų „pilkųjų sąrašų“, – svarsto I.Zacharova, apgailestaudama, kad rimtų, „nepopsinių“ Rusijos atlikėjų pasirodymų Lietuvoje matysime vis rečiau.

Gabija Sabaliauskaitė, Renata Baltrušaitytė, Vaiva Sapetkaitė

„Nekalta“ operetė

Birželio 11 d., Rusijos dienos proga, Klaipėdos žvejų rūmuose vyks Kaliningrado artistų operetės spektaklis „Sevastopolio valsas“. Viačeslavo Leonidovo režisuota operetė pristatoma kaip Antrojo pasaulinio karo meilės istorija. (Sevastopolis – Rusijos aneksuoto Krymo uostamiestis.) Renginį organizuojanti Klaipėdos rusų bendrija LADA pripažįsta, kad tokį reginį Klaipėdai pasiūlė Rusija. Bilietai į operetę kainuoja 8–11 eurų.

Informacinio karo ekspertas Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas dr. Nerijus Maliukevičius abejoja, kad operetė Klaipėdoje yra atsitiktinumas. Pasak jo, „rusiško pasaulio“ legenda apie Sevastopolį teigia to pasaulio vertę, perša Rusijos Krymo ideologiją (pusiasalis – istorinė Rusijos dalis, aplaistyta rusų krauju) ir puikiai tinka rodyti Rusijos dienos proga: birželio 12-oji minima kaip diena, kai 1990 m. Rusija paskelbė deklaraciją apie valstybės suverenumą.

„Manau, kad tokia operete tikslingai siekiama rezonanso, – komentuoja N.Maliukevičius. – Turime suprasti, kad politiniai ir kūrybiniai pojūčiai auditorijose paaštrėję. Kai vyksta agresija, į kūrybą, dainas apie taiką negalima reaguoti neutraliai. Komunikacijos požiūriu siuntėjas supranta, kokias emocijas gali sukelti auditorijai. O Sevastopolio mitas „rusiško pasaulio“ kontekste yra iliustratyvus. Tai dalis politikos, dalis kūrybos.“

Ekspertas paaiškina, kad tokia jau Kremliaus politika – ieškoti „rusiško pasaulio“ salelių ne tik Klaipėdoje. „Svarbiausia mums patiems neužaštrinti konflikto. Esminis Kremliaus politikos tikslas – remiantis tėvynainių politika, „rusiško pasaulio“ koncepcija, skaldyti visuomenes. Mūsų iššūkis yra integruoti tautines bendrijas, pasakyti, kad tai yra ne Vladimiro Putino tėvynainiai, o mūsų. Tai aliarmo skambutis mums patiems, kad pagaliau aktyviai dirbtume su tautinėmis bendrijomis“, – apie Rusijos darbotvarkės sujaukimą integruojant taurines mažumas į visuomenę kalba politologas.

Nuo gegužės 1 d. Lietuvos kino teatruose rodytas ir filmas, atkuriantis Antrojo pasaulinio karo istoriją, – „Mūšis dėl Sevastopolio“. Ukrainos ir Rusijos filmas buvo pradėtas kurti dar iki karinio konflikto tarp Rusijos ir Ukrainos.