TEO

Vizija. Lapė žingsniuoja sniegu vienodu tempu, tačiau staiga sustoja ir ilgokai klausosi. Tada šoka kasti sniego ir netrukus dantyse turi laimikį – žiurkėną. Kuo žmonija panaši į šią lapę, gilinamės su vienu žymiausių technologijų futurologų prof. Vito Di Bari.

VEIDAS: Kone kiekvieną savaitę išgirstame apie į rinką išleistas technologines naujoves, tačiau atrodo, kad neateina nieko revoliucingo. Kada liausimės žingsniuoti vienodu žingsniu ir pribręsime žaidimą keičiančioms inovacijoms? Kokios technologijos tai galėtų būti?

V.B.: Sustokime ties vienu pačiu svarbiausiu dalyku, kuris nutiks ateityje. „Login 2015“ konferencijoje „Teo Business Summit“ mano sakyta kalba vadinosi „Smartification“ – „Išmaninimas“. Žinoma, tai nėra tikras žodis. Sugalvojau jį tam, kad labiau pabrėžčiau tai, jog atkeliauja vadinamasis „Internet of Things“ – daiktų, bežmogis internetas. Dėl jo ateityje daiktai taps išmanūs.

Tai padaryti nėra sudėtinga, nes visos tam reikalingos technologijos jau yra. Reikia vos trijų dalykų, kad objektą padarytum išmanų. Pirmiausia į daiktą reikia įdėti mikroprocesorių, kad, pavyzdžiui, šis stalas galėtų apdoroti duomenis. Mikroprocesorius yra svarbiausia kompiuterio dalis, ir jei daiktas gali apdoroti duomenis, jis pats yra tarsi kompiuteris. Tada jam reikia suteikti komunikavimo įgūdžių. Kai daiktas sugeba komunikuoti, jis gali naudotis belaidžiu internetu, mobiliosiomis komunikacijomis (beje, juk Vilnius yra tarp miestų, turinčių greičiausią belaidį ryšį). Trečias dalykas, kurio reikia, yra jutikliai, kad daiktas galėtų fiksuoti ir suvokti aplinką.

Tai vadinama adaptyviomis technologijomis. Vadinasi, jeigu stalas gali apdoroti duomenis, jis ima tam tikra prasme suprasti tai, ką darau. Pavyzdžiui, jei stalas pastebi ir supranta, kad kiekvieną kartą gerdamas kavą aš paslenku puodelį į tą pačią vietą, po kurio laiko man to jau nebereikės daryti. Stalas, adaptyvi technologija, prisitaikys prie mano įpročių ir pats pastums puodelį į mano norimą vietą.

Vis dėlto, jei stalas geba apdoroti duomenis tarsi kompiuteris, gali komunikuoti su manimi ir kitais stalais, bet neturi pojūčių (negali nei užuosti, nei girdėti ir pan.), nieko nebus. Pojūčiai būtini, o jutikliai šiandien jau tapo labai pigūs. Vadinasi, už keletą papildomų eurų stalui galiu suteikti savo penkis pojūčius ir net daugiau. Kitaip tariant, galiu ne tik padaryti stalą, girdintį muziką fone, bet ir suteikti jam tiek pojūčių, kiek tik noriu, kiek manau, kad jų reikia. Labai paprastas pavyzdys: sakykime, jis galėtų žinoti, kokia temperatūra yra lauke, galėtų suvokti, kad štai šioje vietoje po valandos bus daug žmonių, ir pasiūlyti judėti kitur ar panašiai. Tokiu atveju objektas jau būtų išmanus. Visa tai įmanoma – dabartinės technologijos tai jau leidžia. Jas tiesiog reikia integruoti į objektus.

VEIDAS: Kaip manote, kaip tokias technologijas priims visuomenė?

V.B.: Nesu prieš tradicinius dalykus, bet jei galėtume turėti išmanius daiktus, kas tada norėtų turėti senuosius? Padėtis tokia pat, kaip atsiradus elektrai. Mums nebereikia naudoti žvakių, nes jas pakeitėme elektros lemputėmis. Ar manote, kad kas nors būtų norėję skalbimo lentų, jei būtų galėję turėti skalbimo mašinas?

VEIDAS: Turėdami tiek daug išmanių daiktų, turėtume ir milžiniškus kiekius duomenų. Kaip juos laikyti ir saugoti, be to, kaip susitvarkyti su tokiais iššūkiais, kaip žmogaus privatumo apsauga?

V.B.: Asmenų privatumas – iš tiesų didelis rūpestis, bet egzistuoja ir mechanizmų, kaip tai užtikrinti. Natūralu, kad plėtojamos technologijos kelia naujų iššūkių, bet abejoju, kad kas nors dėl to norėtų atsisakyti jų teikiamos naudos. Ar žinote, kaip paslaptys būdavo saugomos viduramžiais, tai yra tais laikais, kai neturėjome interneto ir negalėjome siųsti elektroninių laiškų? Sakykime, esu karalius ir noriu nusiųsti princesei žinutę, bet nenoriu, kad kiti žinotų, ką parašiau. Ką man daryti? Taigi, tais laikais jie turėdavo pasiuntinius, kurie būdavo labai trumpai nukirpti, ir slaptas žinutes rašydavo jiems ant galvų, tada laukdavo, kol užaugs plaukai, ir tik tada, kai nieko nesimatydavo per paaugusius plaukus, pasiuntinį išsiųsdavo su žinute pas adresatą. Pilyse būdavo laikomi kirpėjai, kad būtų galima perskaityti tokias žinutes. Kiek laiko užtrukdavo nusiųsti informaciją tokiu būdu?! Reikėdavo bent mėnesio! Dabar galima tai padaryti tuoj pat, tik, žinoma, paaštrėja informacijos privatumo problema.

Pateiksiu dar vieną pavyzdį dėl technologijų kaitos: žinote, kad didžioji dalis miestuose tvyrančios taršos atsiranda dėl automobilių, bet ar žinote, jog praėjusio amžiaus pradžioje, tuo metu, kai buvo išrasti automobiliai, centrinėmis Londono gatvėmis vargiai buvo galima vaikščioti. Dėl ko? Dėl arklių mėšlo. Buvo tiek daug arklių, kad mano „Gucci“ batai tokio pasivaikščiojimo tikrai nebūtų ištvėrę. Sakoma, kad Londono centre kiekvienam žmogui to būtų tekę po 80 kilogramų. Tada tai buvo laikoma problema, mes dabar turime taršos problemą. Kiekviena karta turi savų rūpesčių.

Tęsiant kalbą, skaičiuojama, kad apie 42 proc. urbanistinės taršos atsiranda ne iš automobilių, važiuojančių į tam tikrą tikslą, o ieškant, kur galima tą automobilį pasistatyti. Gal Vilniuje tai padaryti ir lengviau, bet vis tiek, kai nukeliauji į miesto centrą, tai nėra jau tokia lengva užduotis. Galima įsivaizduoti, koks košmaras tai padaryti Niujorke ar Paryžiuje: tenka sukti ir sukti aplink.

Vis dėlto su technologijomis šią bėdą galima išspręsti. Kiekviena stovėjimo vieta galėtų tapti išmani jau dabar. Tereikia jutiklių, kad būtų galima matyti, kur yra laisvos vietos, o kur užimtos. Viskas veiktų taip: kai tik automobilio stovėjimo vieta atsilaisvina, tai iš karto pranešama ir visi duomenys keliauja į „debesį“, o iš jo informacija siunčiama mums, sėdintiems automobiliuose. Realiu laiku žinotume, kokia yra artimiausia laisva automobilių stovėjimo vieta. Paprastai sakant, stovėjimo vietos „kalbėsis“ su mūsų automobiliais. Žinote, kas nutiks, kai taip padarysime? Miesto tarša sumažės nuo 42 iki 8,3 proc. Technologijos gali būti naudingos planetai.

Dar pridurčiau, kad manoma, jog per trejus ateinančius metus automobiliai apskritai taps trečiuoju komunikavimo prietaisu po telefonų ir kompiuterių. Ar galite patikėti, kad automobilį naudosime kaip telefoną?

VEIDAS: Ar išmanūs daiktai labai nutolę nuo dirbtinio intelekto?

V.B.: Dirbtinis intelektas – kompiuterių evoliucijos žingsnis. Išmanūs daiktai yra sankryžoje tarp kompiuterių ir telefonų evoliucijos. Dirbtinis intelektas filmuose parodomas panašus į žmones – pamirškite tai. Atsiminkite, kad yra vienas dalykas, kuriuo mes, žmonės, skiriamės nuo gyvūnų: mes vieninteliai galime naudotis įrankiais – niekas kitas negali konstruoti daiktų, kuriais palengvintų sau gyvenimą. Bet kokios technologijos būtent tai ir yra – įrankiai. Kartais žmonės technologijomis naudojasi taip, kad jų gyvenimas tampa apgailėtinas. Vis dėlto jos gali padaryti jį ir daug lengvesnį.

VEIDAS: Daiktų interneto koncepcijoje minima ir tai, kad gyvūnai bei žmonės taip pat galėtų būti sujungti į bendrą tinklą, kaip ir negyvi daiktai. Ar tai protinga? Kokį potencialą tai turėtų?

V.B.: Mes jau ir taip esame sujungti. Galime skambinti, siųsti vieni kitiems žinutes ar elektroninius laiškus. Vienintelis skirtumas būtų tas, jog imtume naudoti pažangesnius būdus susijungti į bendrą tinklą. Anksčiau apsikeitus telefonų numeriais buvo galima skambinti tik iš namų, nes telefonas buvo pritvirtintas laidais prie sienos. Dabar gali paskambinti eidamas gatve, nes turi mobilųjį telefoną, o vieną dieną mums nereikės nė mobiliojo telefono: tarkime, galėsime surinkti numerį ore, nes turėsime savo kūne tam tikrą mikroschemą.

Daiktai juk yra dėl mūsų. Čia kaip Alexandre’o Dumas „Trijuose muškietininkuose“: pagrindinis knygos veikėjas yra d’Artanjanas, o jo nėra pavadinime. Taigi kaip galima kalbėti apie daiktų internetą, išmetant žmones? Vis dėlto kaip humanistinis technologas manau, jog visos technologijos turėtų būti aplink mus, kad tarnautų mums, pagerintų mūsų gyvenimo kokybę, o jei to nedaro – mums jų nereikia.

Kol vienas „Apple“ įkūrėjų ir vadovas Steve’as Jobsas dar buvo gyvas, dirbau su juo prie projekto, kurio metu kūrėme išmaniuosius ateities objektus. Jo planas buvo pirma paleisti išmanųjį laikrodį „iWatch“, kas kaip tik dabar ir vyksta, ir dirbti prie ateities daiktų. Aš dirbau prie „iKitchen“. Ši virtuvė buvo įrengta kaip paprasta namų virtuvė, tik buvo kaip didžiulis planšetinis kompiuteris. Galėjai liesti įvairius virtuvės paviršius ir iš karto gauti, pavyzdžiui, muzikos grojaraščius, patiekalų receptus, taip pat galėjai kur nors išeiti, o tuo metu pati virtuvė prižiūrėjo, kad maistas būtų gaminamas tinkamai. Taigi dirbome eksperimentuodami, kaip skirtingus objektus galime padaryti išmanius. Žinoma, kol kas tai tik projektas. Paskui Steve’as mirė ir viskas ėmė vykti chaotiškai. Vis dėlto jis buvo tikras vizionierius.

Beje, jis man kartais sakydavo, ko tada nesupratau: „Mes nesiliaujame gyventi kitų gyvenimo.“ Geriau pagalvojus, tai tiesa: juk žiūrime televizijos žaidimus, kai norime, kad būtų smagu; kai norime išgirsti pasikeitimą nuomonėmis, įsijungiame pokalbių laidą; norime nuotykių – įsijungiame filmą… Mes vis žiūrime, kaip gyvena kiti žmonės, užuot gyvenę patys. Taigi, nors mums patinka iššūkis tobulinti technologijas, perkelti jas į aukštesnį lygį, bet negalime būti jų pavergti. Tai yra pasyvu, o mes neturėtume būti pasyvūs – turime tik vieną gyvenimą. Kitaip tariant, naujų technologijų užduotis yra padėti man išlaisvinti daugiau mano laiko, o ne užimti jį.

VEIDAS: Ar gerai supratau, kad jei daiktų internetas sujungtų ir žmones, tai daugiausia būtų susiję su komunikacija tarp jų?

V.B.: Daugiausia, bet nebūtinai. Pavyzdžiui, didelis potencialas yra sveikatos apsaugos srityje. Vadinasi, jei kalbame apie ryšius tarp žmonių, tai pirmiausia susiję su bendravimu, o jei kalbame apie santykį tarp žmogaus ir jo kūno, tai galėtų būti, tarkime, mažutis prietaisėlis, galintis patekti į organus, pamatyti, ar kas yra blogai, ir, jei reikia, iškart paleisti vaistus.

Taip, pasaulis keisis, tačiau dalykas, kurio žmonės dažnai nesupranta, – kad jis jau yra stipriai pasikeitęs. Praeities pokyčiai priimami kaip natūralūs. Taip pat linkstama žiūrėti į neigiamus pokyčių aspektus – turime daug automobilių ir jų keliamą taršą. Tai tiesa, na, bet anksčiau turėjome arklius. Nenorite nei arklių, nei mašinų? Gerai, kuriamos naujos mašinos, kurios išspręs tas problemas, tačiau žinote, kas tada atsitiks? Jos sukurs naujų problemų. Gal prie to artėjame, bet kol kas nėra nieko tobulo.

VEIDAS: Kaip prognozuotumėte, ar tobulėjančios technologijos bus pajėgios išspręsti šiuo metu pasauliui aktualias problemas?

V.B.: Mano vizija, mano filosofija yra paprasta: noriu padaryti viską, ką galiu, kad savo vaikams palikčiau geresnę planetą, negu radau. Manau, visi turėtume bandyti suprasti, kaip galime tai padaryti. Kol kas mes sistemingai griauname šią planetą. Aš pats daug dirbu su miestais, su tuo, kas vadinama emociniais miestovaizdžiais, ir suprantu, kad turime grįžti prie emocijų. Tai labai paprasta: to, kas iš tikrųjų yra vertinga, negalima nusipirkti už pinigus. Ekonomika nemėgsta to, ko negalima pakeisti pinigais. Aš slepiu technologijas, jų niekada nesimato (naudoju pažangias naujos kartos technologijas, bet paslepiu jas daiktuose). Esu labai humanistinis technologas ir noriu, kad technologijos padėtų žmonėms sugrįžti prie to, kokie jie iš tiesų yra.

VEIDAS: Kaip manote, ar tokia nedidelė šalis kaip Lietuva gali sėkmingai įšokti į ateities technologijų kūrimo ir plėtros traukinį?

V.B.: Atkeliavęs čia pamačiau technologinę šio miesto, Vilniaus, viziją. Tai mano asmeninė nuomonė, bet, patikėkite, žinau, ką sakau. Vilnius yra tobula vieta tapti gyvenamąja laboratorija, kur būtų galima eksperimentuoti, koks turėtų būti ateities miestas. Galiu apie tai kalbėti, nes esu daręs įvairių projektų visame pasaulyje.

Pirmiausia gerai, kad šalies sostinė yra palyginti mažas miestas. Gyvenamosios laboratorijos negali sėkmingai sukurti didelėje teritorijoje, nes kiekis nužudo eksperimentus. Šiuo metu yra vos keletas vietų, kuriose bandoma eksperimentuoti kuriant ateities miestą: Barselonoje, Londone, Singapūre… Pabrėžtina, kad jose visose tam panaudojamas ne visas miestas, o tik nedidelė jo dalis. Panašiai toks yra visas Vilnius, todėl situacija tam tobula, procesus būtų galima nesunkiai suvaldyti.

Antra, dėl daiktų interneto. Esminis „išmaninimo“ veiksnys yra ryšys, o jūsų interneto ryšys labai greitas, todėl galite suteikti ateities miestui gyvybingumo. Jei interneto ryšys yra lėtas ir viskas negali vykti realiuoju laiku, nieko neišeis. Sakykime, automobilis manys, kad stovėjimo vieta yra laisva, nors ji jau bus kieno nors užimta. Jei nėra greito interneto ryšio ar „debesis“ nėra pakankamai didelis, negalima suvaldyti didelių duomenų kiekių.

Trečia, drąsiam eksperimentui reikia kovotojų kartos – atvirų verslininkų be prietarų. Tam tikra prasme jūs „perkraunate“ šią šalį nuo ankstesnės patirties, o verslas save išranda iš naujo.

Ketvirta, Lietuvos minusas yra ir pliusas: esate nedidelė šalis, neturite daug gamtinių išteklių, todėl neišgyvensite konkurencijos sąlygomis orientuodamiesi tik į vidinę rinką. Jums reikia eksportuoti. Jei pasiryžtumėte eksperimentui pastatyti ateities miesto laboratoriją, galėtumėte daug ko išrasti, sukurti, ką vėliau parduotumėte pasauliui.

Penkta priežastis – turite daug žadančią jaunąją kartą. Daug jaunuolių keliauja į užsienį – žinau, nes sutikau jų daugybėje vietų ir jie buvo tarp geriausių tokiose kompanijose, kaip „Google“, „Amazon“. Ar ketinate išsiųsti į užsienį visus savo geriausius vaikus? Duokite jiems priežastį sugrįžti, kad galėtų didžiuotis tuo, ką daro. Sukūrus ateities miesto laboratoriją šie vaikai sugrįžtų, nes tik čia galėtų daryti kai ką svarbaus visam pasauliui.

Galiausiai jūs, lietuviai, esate įpratę daryti dalykus, neturėdami beveik nieko, tačiau visada rasdavote būdų, kaip išsisukti. Esate užsispyrę. Būtent tokie žmonės gali sukurti kažką svarbaus. Pažiūrėkite į mus, italus. Po Antrojo pasaulinio karo mūsų padėtis buvo panaši kaip dabar jūsų ir mums reikėjo „perkrauti“ šalį. Mes taip pat turėjome mažai gamtinių išteklių, tačiau irgi buvome įpratę kurti dalykus, beveik nieko neturėdami, kaip ir jūs. Ką gi tada padarėme? Jūs esate labiau užsispyrę, o mes buvome kūrybingesni, todėl pasukome į madą, baldų, automobilių dizainą. Kitos šalys turėjo medžiagų, o mes tapome dizaineriais, kūrėjais ir pakeitėme žmonių skonį.

Vaiva Sapetkaitė

Apie ekspertą

Vienas žymiausių pasaulyje technologijų futuristų (greta Johno Naisbitto ir Alvino Tofflerio), inovatorius prof. Vito Di Bari pasitelkia mokslinius metodus, kad atpažintų ateinančių 5–15 metų technologijų tendencijas, ir pasinaudoja tuo, kad išplėtotų kūrybiškus sprendimus, pagrįstus naujos kartos technologijomis, naujomis medžiagomis. Technologijų futuristo teigimu, per šį laiką įsitvirtins daiktų internetas. Jis šią inovaciją pažįsta ne tik iš teorinių apmąstymų – yra prie tokio projekto dirbęs kompanijoje „Apple“. Jo sritis buvo išmanioji virtuvė – „iKitchen“.

V.Di Bari yra išleidęs vienuolika knygų apie ateities inovacijas. „The Financial Times“ jį yra pavadinęs naujuoju Europos inovacijų guru, na, o Nobelio ekonomikos premijos laureatas Kennethas Arrow yra pasakęs: „Vito Di Bari konstruoja svajones. Galimas svajones, pagrįstas konkrečiais faktais.“

Įdomu tai, kad vienas garsiausių pasaulio futuristų savo kelią pradėjo visai ne nuo technologinių mokslų, o nuo filologijos, negana to – senosios literatūros studijų, per kurias nagrinėjo graikų, lotynų, taip pat viduramžių rašytojų darbus. Jo ankstyvoji karjera daugiausia buvo susijusi su inovacijų kūrimu komunikacijų srityje, o vėliau pasisuko prie produktų dizaino ir urbanistinių projektų vykdymo.

V.Di Bari jau 20 metų dėsto inovacijų dizainą ir vadybą, yra konsultavęs daugybę įmonių dėl jų strategijos, ryšių technologijų ir produktų dizaino. Jis yra Milane (Italija) vykstančios parodo „Expo 2015“ inovacijų dizaineris, taip pat yra buvęs Tarptautinio multimedijos instituto vykdomuoju direktoriumi UNESCO.

Futuristas daug bendradarbiauja su žiniasklaida, pavyzdžiui, šiuo metu rašo „Harvard Business Review“, technologijų žurnalui „Wired“ ir kitiems.

Šaltinis: vitodibari.com

Apie daiktų internetą trumpai

Daiktų, arba bežmogio, interneto („Internet of Things“) koncepcija orientuota į išmaniuosius tarpusavyje internetu sąveikaujančius įrenginius (o galbūt net gyvūnus ar žmones). Taigi viskas veiktų taip: kiekvienas šaldytuvas, dulkių siurblys, žoliapjovė, laikrodis ar net automobilis turėtų aplinkos jutiklius, tam tikrus unikalius identifikatorius ir nedidelius prietaisėlius su galimybe jungtis prie interneto. Kiekvienam jų kas sekundę kilobaitais ar net megabaitais būtų siunčiami duomenys. Kadangi atminties tokie prietaisai patys neturėtų, visi duomenys veikiausiai būtų saugomi „debesyje“. Skaičiuojama, kad jau 2020-aisiais pasaulyje bus 50 mlrd. tokiu būdu sujungtų prietaisų.

Nors idėja nėra nauja, tačiau tik šiuolaikinės technologijos suteikė jai gyvybingumo. Tam išsiplėtoti leido išpopuliarėjęs internetas, ištobulintos ir atpigusios belaidės technologijos, mikroelektromechaninės sistemos, jutikliai.

Tiesa, tai kelia ne tik didelį entuziazmą, bet ir nerimą dėl tokių iššūkių, kaip duomenų privatumas ar jų saugojimo atsakingumas.

Shutterstock

Technologijos. JAV kompanija „Oculus“ ką tik paskelbė, kad kitąmet į rinką išleis galutiniam vartotojui parengtus virtualios realybės akinius. Dar gana egzotiška IT sritis sulaukia didžiulio dėmesio ir po truputį žengia į mūsų kasdienybę.

„Įsivaizduokite, kad galime nusikelti į bet kokį kompiuterinį žaidimą, į bet kokią realią ar nerealią erdvę. Užuot žiūrėję į dvimatį ekraną, kuris yra tarsi langas į tą pasaulį, jame atsiduriame. Dairymasis virtualioje realybėje jau yra toks tikslus, taip gerai sekami galvos judesiai, kad žmogaus smegenys patiki, jog tai, ką mato, yra tikra“, – aiškina Domas Sabockis, žinomo startuolio „Dragdis“ vadovas ir virtualios realybės entuziastas, ką tik organizavęs renginį apie šios srities perspektyvas.

Nors tokių kompiuterinių simuliacijų kūrimas ir tobulinimas pirmiausia susijęs su kompiuteriniais žaidimais, kurie pagrįstai vadinami virtualios realybės varomąja jėga, potencialas yra kur kas platesnis. Manoma, kad tai paveiks pramogų pramonę, mūsų mokymąsi, darbą, bendravimą.

Virtuali realybė gali būti ir dirbtinai sukurtas pasaulis, ir nufilmuotas, leidžiantis vartotojui pasijusti taip, tarsi jis pats būtų tam tikroje vietoje. D.Sabockis primena, kad, tokių bandymų jau būta. Pavyzdžiui, dainininko Becko koncertas buvo nufilmuotas 360 laipsnių kampu filmuojančiomis vaizdo kameromis ir perteiktas gerbėjams.

„Galėjai jaustis tarsi stovėdamas ant scenos kartu su koncertuojančiais atlikėjais, dairytis į viską iš arti, o pasibaigus dainai pasisukęs į minią matydavai, kaip ji žiūri į tave ir ploja (juk ant scenos stovi muzikantai). Sako, net išrausti, nes kūnas, mūsų pasąmonė patiki, kad tai tikra. Kol kas dar nesuvokėme, koks svarbus dalykas, kad sugebame tai padaryti“, – pabrėžia D.Sabockis.

Tai turėtų stipriai paveikti ir kino pramonę. Pavyzdžiui, jau dabar galima parsisiųsti programą, leidžiančią žiūrovui pasijusti taip, tarsi norimą filmą žiūrėtum sėdėdamas kino teatre. Žinoma, tai labai paprastas virtualios realybės panaudojimo pavyzdys, toliau turėtų atsirasti ir tikri 3D filmai. Kol kas trimatėmis kino juostomis vadiname giluminius filmus.

Panašia kryptimi galėtų vystytis ir žiniasklaida, kurios perteikiamos naujienos taptų kur kas įtaigesnės.

Daug vilčių siejama su tokių galimybių panaudojimu mokymosi procese. Deja, dabartinės mokymosi priemonės neišnaudoja daug žmogiškųjų gebėjimų. Virtuali realybė, apimanti erdvę, judesį ir kita, tikriausiai padėtų pasiekti kur kas geresnių mokymosi rezultatų. Kam trečiokui skaityti apie dinozaurus vadovėlyje, jei jis galėtų juos išvysti virtualioje realybėje. Toks mokymosi būdas galėtų mokiniams padėti labiau įsitraukti į mokymosi procesą ir geriau įsisavinti žinias.

Tiesa, pasak naudotojų patyrimo ir vartotojo sąsajos dizainerio, konferencijos „Login 2015“ apie virtualią realybę pranešėjo Jono Lekevičiaus, nors jau esama šiam tikslui sukurtų prototipų, tačiau jie dažniausiai vis dar paviršutiniški ir per daug nesigilina į nagrinėjamą temą. Aišku, jau ir tai džiugina.

Fizinius mokslus „sudėti“ į virtualią erdvę palyginti paprasta, bet, J.Lekevičiaus manymu, didžiausias iššūkis virtualiai realybei edukacijoje kils sprendžiant klausimą, kaip pagerinti (ir ar iš viso tai įmanoma) kai kurių dalykų, pavyzdžiui, literatūros, mokymąsi.

Taip pat tai ne vienoje srityje padėtų sutaupyti. Paprastas pavyzdys: žmonės, mokydamiesi pilotuoti lėktuvus, didžiąją laiko dalį praleidžia treniruokliuose, be kurių mokymosi procesas neįsivaizduojamas. Vis dėlto tai labai brangiai kainuojantys prietaisai, kuriuos būtų galima pakeisti virtualia realybe. „Pridėsiu, kad „Microsoft“ bendradarbiauja ir su medicinos mokymosi priemones kuriančiomis įmonėmis. Esu įsitikinęs, kad čia didžiulis potencialas“, – tikina J.Lekevičius.

Kaip manoma, tai turėtų stipriai paveikti ir dirbo pobūdį kai kuriose srityse. Ypač tose, kuriose koncentruojamasi į trimačius objektus, tarkime, architektūros, dizaino, projektavimo ir kitose. Vis dėlto virtualios realybės „gimtinė“, stovinti tobulinimo avangarde, išlieka ir tikriausiai išliks kompiuterinių žaidimų pramonė. Žaidimai tebėra pati dažniausia virtualios ir praturtintos realybės panaudojimo erdvė. Ši sritis labai greitai keičiasi, nes žmonės nori vis naujų būdų žaisti, ir tai nuolat didina kokybės reikalavimus.

Iš esmės yra trys kryptys, kuriomis gali plėtotis ši sritis: kai virtualūs objektai įterpiami į realų pasaulį, kai visiškai patenkama į virtualią realybę ir kai virtualūs objektai projektuojami realioje aplinkoje. Pasak J.Lekevičiaus, reikėtų skirti praturtintą realybę (angl. „augmented reality“), kuri prideda papildomų dalykų, ir virtualią, į kurią visiškai pasineriama.

„Praturtinta realybė gali būti kažkas tokio paprasto, ką siūlė „Google Glass“ akiniai, tai yra kai nė nebandoma integruotis į aplink esančius daiktus, o tiesiog yra tam tikrą informaciją šiuos akinius nešiojančiajam pateikiantis ekranėlis. Taip pat yra tokios pažengusios praturtintos realybės technologijos, kaip korporacijos „Microsoft“ kuriami „HoloLens“. Jie turi integruotą kamerą, skenuoja trimatę erdvę, gali atpažinti objektus ir tuomet realybėje projektuoti iš tiesų neegzistuojančius dalykus, – pasakoja J.Lekevičius. – Kita kryptis jau yra tikroji virtuali realybė. Geriausias pavyzdys – „Oculus Rift“ akiniai, tačiau taip pat yra „Samsung“ kompanijos „Gear VR“, „Sony“ „Project Morpheus“ ir kiti. Užsidėjęs pastaruosius akinius nematysi nieko aplink ir pateksi į visiškai virtualią realybę, kurioje įmanomi neįmanomi dalykai ir erdvės.“

Nors abi kryptys skirtingos, nė viena neturėtų būti viršesnė, nes skirtingoms sritims geriau tinka skirtingi įrankiai. Tarkime, kompiuterinius žaidimus bus smagiau žaisti virtualioje realybėje, o kai kuriems kitiems užsiėmimams labiau tiktų praturtinta realybė, susiejanti realų pasaulį ir virtualius objektus.

Praturtintos ir virtualios realybės srityje galima tikėtis itin sparčios pažangos, nes pastaraisiais metais ji sulaukė didelio IT milžinių dėmesio. Tarkime, minėtas „Microsoft“ kompanijos „HoloLens“ projektas sulaukė didelio programuotojų bendruomenės entuziazmo, nes buvo pasirinktas gana netikėtas sprendimas. Daug kas prieš tai įsivaizdavo, kad apskritai vargiai įmanoma susieti virtualią ir realią erdvę projektuojant hologramas.

„Taip įmanoma sukurti programų ir jų vartotojų sąsajų, kurios yra natūralios. Pavyzdžiui, esu matęs sukurtą animavimo įrankį, kai, tarkime, susikuri žmogaus modelį, pažymi, kur yra kaulai ir lanksčios jų vietos, o tada savo rankomis šį modelį animuoji toje erdvėje. Tokių programų tikrai atsiras daug. Trimatėje erdvėje tikrai galėsime projektuoti namus, kurti naujus trimačius objektus, bus galima juos animuoti. Gal tai ir nevyks taip sklandžiai, kaip rodoma demonstraciniuose filmukuose, bet yra daug dalykų, kuriems tai būtų racionalus sprendimas“, – aiškina J.Lekevičius.

Net „Google Glass“ akiniams patyrus nesėkmę „Google“ ir toliau neatsisako dirbti šioje srityje. Tikėtina, kad „Google“ netolimoje ateityje grįš su nauja šių praturtintos realybės akinių versija, be to, dairomasi į dar revoliucingesnes inovacijas.

Nepagailėjusi 542 mln. dolerių, ši milžinė tapo viena pagrindinių investuotojų į technologijų startuolį „Magic Leap“, dirbantį su praturtinta realybe. Ši kompanija yra labai paslaptinga ir mažai ką atskleidžia apie tai, prie ko dirba. Vis dėlto atrodo, kad „Magic Leap“ daro kažką panašaus kaip ir „HoloLens“, kitaip tariant, kažką, kas susiję su holografiniu trimačių objektų projektavimu. Nors dabartinis jų prototipas tikriausiai panašus į „HoloLens“, manoma, kad „Magic Leap“ veikiausiai siekia sukurti tokią technologiją, kad žmogui nereikėtų užsidėti jokių prietaisų trimatėms hologramoms realybėje projektuoti. Jei šiai kompanijai pavyktų tai padaryti (o su 542 mln. dolerių galima daug ką nuveikti), tai taptų tikru perversmu.

Tuo domisi netgi didžiausias socialinis tinklas „Facebook“, nusipirkęs Palmerio Luckey įkurtą ir virtualios bei praturtintos realybės maniją grąžinusią „Oculus“ kompaniją. Ar tai yra ženklas, kad netrukus bendravimas socialiniuose tinklai gali keistis neatpažįstamai? J.Lekevičiaus manymu, nors yra tokia galimybė, kad „Facebook“ strategai „Oculus“ kompanija susidomėjo tik dėl to, kad mano, jog „Oculus“ yra perspektyvi žaidimų platforma, ir viskas, tikriausiai tai nebuvo vienintelė priežastis.

Atrodo, jis teisus. Per „Facebook“ San Fransiske surengtą konferenciją Mike’as Schroepferis, už technologinę plėtrą atsakingas „Facebook“ vadovas, pareiškė, kad šis socialinis tinklas žengia į virtualią realybę, siekdamas sukurti naujų bendravimo būdų, praturtinančių socialinę žmonių patirtį. Sakykime, buvo pateikta tokių pavyzdžių, kaip gimtadienio vakarėlis ar vaiko pirmasis važiavimas dviračiu, kuriais būtų pasidalijama feisbuke ir virtualios realybės įrankiais kitiems žmonėms būtų leidžiama tai patirti, tarsi jie patys būtų dalyvavę šiuose įvykiuose.

Be to, buvo pranešta, kad šios dvi kompanijos turi ambicijų apie milijardą žmonių suburti į virtualų pasaulį. Kadangi „Facebook“ socialinis tinklas yra pasiekęs tokį didžiulį mastą, jam yra atrištos rankos eksperimentuoti: nebūtų sudėtinga pastūmėti savo vartotojų į norimą pusę. Žinoma, dabartinė jo forma nėra patraukliai pritaikoma virtualiai realybei, tad jei ši avantiūra būtų sėkmingai plėtojama, galiausiai feisbukas taptų visiškai kitoks. Viena galimybių – perimti idėjų iš virtualaus „Second Life“ ar vadinamųjų daugelio žaidėjų interneto žaidimų pasaulių, kuriuose jo gyventojai (šiuo atveju tai būtų feisbuko vartotojai) sąveikautų vieni su kitais ir su supančia aplinka per susikurtus „avatarus“ (t.y. virtualius asmenis).

Antra vertus, iš visų sričių, kuriose ketinama plačiai taikyti virtualią realybę, žmonių bendravimas yra labiausiai dėl nesėkmės rizikuojanti sritis. Tai specifinė sritis, kuriai labai svarbūs dalykai, sunkiai perteikiami kompiuteriu (pavyzdžiui, veido mimika, kūno kalba, balso tembras), tad toks bendravimas gali ir netapti itin populiarus.

Kol kas praktiškai visos inovacijų priešakyje stovinčios kompanijos – iš JAV. Tiesa, tarptautinis elektronikos koncernas „Samsung“ iš Pietų Korėjos taip pat eksperimentuoja šioje srityje, dar yra Taivane įsikūrusi korporacija HTC. Kalbant apie „Samsung“ galima konstatuoti, kad šis koncernas mažai dirba prie revoliucinių virtualios ar praturtintos realybės sprendimų, o veikiau yra sekėjas. Pagrindinis dalykas, ką „Samsung“ yra nuveikęs šioje srityje, – tai „Gear VR“. Tai iš esmės veikia panašiai kaip „Oculus Rift“ akiniai, išskyrus tai, kad pastarieji turi integruotus pritaikytus ekranėlius, o „Gear VR“ kaip ekranėlį naudoja patį išmanųjį telefoną, panašiai kaip „Google“ sukurtas „Cardboard“.

„Tiesiog į tai įstatai išmanųjį telefoną, čia jau yra pritaikyti lęšiai, užsidedi ant galvos ir matai virtualią realybę. Visi elementai, leidę atsirasti aukštos kokybės virtualios realybės akiniams, egzistuoja mūsų telefonuose. Dėl to ir gali egzistuoti toks dalykas, kaip kartoninis „Cardboard“, kainuojantis tik 15 dolerių, kai praktiškai gauni viską kaip ir su daug kainuojančiais „Oculus Rift“ akiniais. Tai pats pigiausias būdas išbandyti, kas yra ta virtualioji realybė. Praktiškai tam tinka visi didesnius ekranus turintys išmanieji telefonai, tam jau yra sukurta daug programėlių“, – pasakoja J.Lekevičius.

Tie, kuriems atrodo, kad apie praturtintą ir virtualią realybę imta kalbėti visai neseniai, yra teisūs, nes sprogimas šioje srityje įvyko tik prieš kelerius metus. Jo pradžią galima sieti su minėta „Oculus“ kompanija ir jos įkūrėju P.Luckey.

Vis dėlto pabrėžtina, kad tai yra antras virtualiosios realybės bumas. Pirmasis buvo kilęs praėjusio amžiaus paskutiniajame dešimtmetyje, tačiau, nors būta daug entuziazmo ir drąsių eksperimentų, tada dar neturėjome pakankamai ištobulintų technologijų, kad būtų sukurta tvari industrija.

„Pavyzdžiui, „Nintendo“ sukurtas „Virtual Boy“ tuo metu buvo vienas populiariausių dalykų. Jo ekranėlis buvo labai prastas, turėjo gal dvi spalvas ir viskas buvo vaizduojama linijomis, bet visi įsivaizdavo, kad vis tiek galima sukurti kažką, kas atrodytų kaip virtuali realybė. Tiesą sakant, ekranėlio kokybė buvo tokia prasta, kad net buvo patariama nusiimti šiuos akinius kas penkiolika minučių, antraip akys suges“, – prisimena J.Lekevičius.

Dabartinį susidomėjimą virtualia realybe lėmė keletas dalykų. Vienas pagrindinių – per šį laiką įvykusi technologinė pažanga. Labai svarbu, kad smarkiai pagerėjo ekranų kokybė. Kadangi jau turime itin didelės raiškos ekranus, integruojamus į mūsų mobiliuosius telefonus, vadinasi, jie yra gaminami didžiuliais kiekiais ir jų kaina yra nukritusi. Tokia susiklosčiusi situacija leido daug kam pradėti gaminti prototipus.

Technologijos jau leidžia apgauti save, kad tai, ką matai virtualioje realybėje, yra tikra. Tam reikėjo pasiekti aukštą kokybę – itin greitai atnaujinamą vaizdą, kokybišką grafiką, tinkamą optiką ir kita. Nors ištobulėję ekranėlių komponentai buvo pagrindinė priežastis, tačiau prie to prisidėjo daug dalykų, pavyzdžiui, išplitę judesio sekimo akcelerometrai. Vėlgi tai yra dažnas komponentas, integruojamas į mobiliuosius telefonus, leidžiantis juos įterpti į kitas technologijas. Tarkime, šiuo metu labai lengva nustatyti, kur žmogus žiūri.

Pasirodysiantis galutiniam vartotojui skirtas „Oculus“ virtualios realybės produktas yra pirmas žingsnis į platesnį naudojimą, bet kokiu mastu tai išplis, pasakyti sudėtinga. D.Sabockio manymu, čia reikia atsižvelgti į du dalykus: pirma, tai niekada netaps tokiu portabiliu daiktu kaip mobilieji telefonai, tad jų automatiškai nebus daugiau nei pastarųjų, be to, tai palyginti brangiai kainuoja, nes reikalinga galinga technika. „Virtualios realybės prietaisai anksčiau ar vėliau galėtų paplisti kaip, tarkime, televizoriai. Savo paplitimu jie veikiausiai nepralenks mobiliųjų telefonų skaičiaus, bet įspūdžiu ir poveikiu tai turėtų būti svarbesnis dalykas“, – svarsto virtualios realybės entuziastas.

Svarbiausia, kad tai leis susikurti tam tikrai ekosistemai, suteiks galimybę su virtualia realybe eksperimentuoti kitiems rinkos dalyviams ir prasidės natūrali šios pramonės plėtra.

O ar kas nors panašaus daroma Lietuvoje? Vienas su virtualia realybe dirbančių lietuviškų startuolių yra „Setfaultas“. Tarp jo įgyvendinamų projektų yra išmaniojo žiedo, kurio viena iš panaudojimo paskirčių yra virtualios realybės valdymas, kūrimas. „Išmanusis žiedas gali atpažinti rankų gestus, judesius, o tai yra patogus valdymo įrankis virtualioje realybėje. Paprasčiausiai darote kažkokius rankų judesius ir jie yra fiksuojami. Tai kur kas patogiau, nei valdyti kompiuterio pele ar klaviatūra, atsiranda daugiau galimybių tiesiogiai valdyti dalykus“, – dėsto vienas šio startuolio kūrėjų Darius Lapūnas.

Pasak jo, Lietuvoje netenka daug girdėti apie įgyvendinimus šios srities projektus. Pagrindinė priežastis žemiška – darbui su virtualia realybe reikia gana didelio kapitalo.

Apskritai galima konstatuoti, kad šiek tiek atsiliekame, tačiau tai visam pasauliui naujas dalykas – praktiškai tik dabar imama kurti praturtintą ir virtualią realybe, taigi beveik niekas neturėjo galimybės startuoti anksčiau ir išsiveržti į priekį. Be to, Lietuvos padėtis tampa vis palankesnė, nes čia atsikelia vis daugiau žaidimų kūrėjų kompanijų, stiprinančių Lietuvos žaidimų pramonę.

Vaiva Sapetkaitė

VZ

Diplomatija. Apie dvišalius Lietuvos ir Ukrainos santykius ir nelengvas reformas į Vakarus sukančioje šalyje kalbamės su naujuoju Lietuvos ambasadoriumi Kijeve Mariumi Janukoniu.

VEIDAS: Kokius svarbiausius tikslus sau keliate Ukrainoje? Kaip manote, ar, esant tokiai įtemptai padėčiai, nuveikti darbai gali būti tvarūs?

M.J.: Kalbant plačiąja prasme, vienas pagrindinių tikslų yra išlaikyti puikų Lietuvos bendradarbiavimą su Ukraina ir palaikyti istoriškai susiklosčiusį gerą Lietuvos įvaizdį šioje valstybėje. Tai didelė atsakomybė ir rimtas uždavinys.

Jei kalbėtume apie konkretesnius dalykus, tai Lietuva turi ir toliau visomis išgalėmis tęsti paramą Ukrainai. Žinoma, mūsų ištekliai nėra begaliniai, bet parama juk gali būti įvairių formų: humanitarinė, politinė ar Ukrainos institucijoms teikiama ekspertinė pagalba. Lietuvos specialistai Ukrainoje dirba tiek dvišaliu pagrindu, tiek per įvairias Europos Sąjungos programas ir projektus. Tai turime daryti, nes tai susiję su mūsų regiono saugumu.

Iš tikrųjų neturime kito pasirinkimo: Lietuvos saugumas tiesiogiai priklauso nuo Ukrainos saugumo, o Ukrainos integracija į ES yra mūsų prioritetinis interesas. Bet kokiu atveju turime tęsti pagalbą Ukrainai. Aišku, galima nuveikti ir tam tikrų apčiuopiamų darbų. Jeigu bent vienoje srityje, pavyzdžiui, reformuojant teisinę sistemą ar kuriant integracijos į ES koordinavimo struktūrą Ukrainoje, būtų pritaikyta Lietuvos patirtis, tai jau būtų pasiekimas.

VEIDAS: Lietuvoje yra nemažai žmonių, manančių, kad mums nereikėjo užimti tokios ryžtingos Ukrainos rėmimo pozicijos, kuri neigiamai paveikė dvišalius Lietuvos ir Rusijos santykius. Kaip jūs vertintumėte, ar toks Lietuvos žingsnis buvo racionalus?

M.J.: Vertinant tarptautinės politikos ir diplomatijos požiūriu, gali būti daug įvairių nuomonių, kaip turėtume reikšti savo paramą Ukrainai, ar verta daryti vienokius ar kitokius pareiškimus ir panašiai. Vis dėlto manau, kad atėjo laikas, kai turime pirmiausia patys sau įvardyti, kas vyksta Ukrainoje ir mūsų regione. Susidūrėme su Rusijos agresija ir visus reiškinius bei procesus pirmiausia turėtume vertinti per šią prizmę. Čia jau kyla moralinio pasirinkimo klausimas: ar paremti Ukrainą, ar reiškinius tiesiog vadinti kitais žodžiais ir pasirinkti laukimo bei laviravimo politiką. Lietuva pasirinko aiškios paramos Ukrainai politiką, tą ne kartą įvardijo mūsų politikai, tą nuolatos rodome savo veiksmais. Manau, Vakarai vis dar iki galo taip ir neįvertino Ukrainos svarbos Europai, jos potencialo, ir mūsų, Vakarų, klaida ta, kad jai buvo skiriama per mažai dėmesio.

VEIDAS: Gal užimdami tokią aktyvią poziciją kartu keliame ir savo, kaip regiono politinio veikėjo, prestižą?

M.J.: Nors Lietuvos pozicija kartais ir aštroka, kartais pasakome kandžių žodžių, tačiau ES tai yra vertinama. Ypač tų valstybių, kurios mąsto panašiai ir yra mūsų artimesnės sąjungininkės ES.

VEIDAS: Ką manote apie gana pasyvią ES paramą Ukrainai?

M.J.: Puikiai suprantame, kad ES politiką sudaro jos 28 šalių narių konsensusas, o jo paieškos ne visada būna lengvos ir reikalauja daug, kartais ir įtemptų, diskusijų. Vis dėlto prisiminkime pačią konflikto Ukrainoje pradžią. Tuomet pamatėme, kad, nepaisant skirtingų šalių narių interesų, ES reakcija buvo gana tiksli ir greita, pavyko pasiekti gana vieningą požiūrį dėl Rusijos agresijos pasmerkimo, sankcijų prieš ją, paramos Ukrainai. ES tokios politikos laikosi ir dabar. Vien tai, kad balandį Ukrainai buvo skirta dar apie 2 mlrd. eurų finansinės paramos, rodo, jog ES šalys yra gana apsisprendusios šiuo klausimu. Galiu pasakyti, kad šiuo metu turime geresnį rezultatą, negu kartais būtų galima tikėtis iš ES pusės. Be abejo, tolesnė padėtis priklausys nuo įvykių Ukrainoje, jos pačios gebėjimo įgyvendinti reformas.

VEIDAS: Ar yra galimybių, kad būtų suteikta ir karinė ES pagalba Ukrainai, ar vis dėlto būtų vengiama rizikuoti stipriai susigadinti santykius su Rusija?

M.J.: Karinės pagalbos teikimas priklauso nuo kiekvienos valstybės individualaus sprendimo. Šiuo klausimu bendros ES politikos nėra, kiekviena šalis tai sprendžia atskirai. Lietuva tokį sprendimą yra priėmusi ir suteikusi Ukrainai nedidelės apimties karinę pagalbą. Tokia Lietuvos pozicija buvo bandymas parodyti kitoms šalims pavyzdį, kad nereikia to bijoti.

VEIDAS: Minėjote, kad svarbu, jog ateityje Ukraina taptų ES nare. Kaip manote, ar, esant tokiai situacijai, įmanoma, kad Ukraina taptų ES ir NATO nare? Ko tam reikėtų?

M.J.: Galima svarstyti įvairiai. Jeigu integraciją į ES ir NATO vertintume kaip nusistovėjusį, tradicinį teisinį procesą, tai žinome apie visus tuos etapus, kuriuos reikia pereiti, kad šalis atitiktų ES ar NATO narės kriterijus. Tik juos perėjus apsisprendžiama dėl valstybės narystės. Taip buvo ir su Lietuva. Vis dėlto reikia pripažinti, kad dabar gyvename jau visai kitokiame pasaulyje ir kartais sprendimai gali būti nestandartiniai, formalus procesas gali pasikeisti. Taigi negalima atmesti galimybės, kad, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, Ukrainai galėtų būti lengviau tapti nare.

Be abejo, vertinant realistiškai ukrainiečių laukia ilgas procesas, pirmiausia susijęs su vidaus reformomis (teisinės, teismų sistemos, taip pat ginkluotųjų pajėgų ir kt.) ir europietiškos visuomenės, europietiškos ekonomikos sukūrimu, verslo aplinkos pagerinimu, – be to narystė ES būtų sunkiai įsivaizduojama.

VEIDAS: Jei vis dėlto Ukraina būtų priimta į NATO ir ES, ar tai reikštų akibrokštą Rusijai ir žymėtų didelio konflikto pradžią?

M.J.: Tokie svarstymai apie Ukrainos priėmimą į ES ir NATO iš tikrųjų yra teoriniai, bet Lietuvos interesas būtų toks, kad Ukraina kuo labiau suartėtų su ES ir NATO. Esame pasirengę padėti šiame procese, tačiau vėlgi tai daugiausia priklausys nuo pačių ukrainiečių.

VEIDAS: Ar yra žinoma, kokia dalis ukrainiečių pritaria tokiai vakarietiškai krypčiai? Ar tokias nuotaikas stipriai veikė Maidanas?

M.J.: Maidano įvykiai iš tikrųjų stipriai pakeitė Ukrainos visuomenę. Tiesa, negalime užtikrintai kalbėti apie visą Ukrainą, nes tai teritoriškai labai didelė ir istoriškai, kultūriškai bei mentaliteto požiūriu skirtinga šalis. Žinoma, dabar dauguma Ukrainos gyventojų pasisako už integraciją į ES, o naujausių visuomenės apklausų rezultatai rodo, kad apie 50 proc. ukrainiečių norėtų integracijos ir į NATO. Pastarieji metai stipriai paveikė Ukrainos visuomenės nuomonę, ir, žinoma, pagrindinė to priežastis – Rusijos agresija.

VEIDAS: Ar yra daug įtampos tarp ukrainiečių ir rusų kilmės Ukrainos gyventojų?

M.J.: Kartais tokios įtampos dirbtinai sureikšminamos. Prisiminkime, kad įvairiais laikotarpiais skirtinguose Ukrainos regionuose žmonės – ir tie, kurie save laikė ukrainiečiais, ir tie, kurie save vadino rusais, sugebėdavo rasti sugyvenimo būdų ir bendravimo, ir kalbų vartojimo požiūriu. Tai tikrai nėra kažkokia didelė problema, priešingai nei dabar dažnai norima pateikti. Be abejo, karas Rytų Ukrainoje ir Krymo aneksija įaudrino gyventojų emocijas ir šalies visuomenė tapo šiek tiek radikalesnė, aštriau reaguojanti, bet iš tikrųjų Ukrainoje tai nėra opi problema.

VEIDAS: Kaip manote, ar vertėjo pradėti stumti rusų kalbą iš Ukrainos viešojo gyvenimo?

M.J.: Iš tikrųjų rusų kalba nėra išstumta. Buvo kalbama apie vieno specialaus įstatymo priėmimą, kuris įtvirtintų ukrainiečių kalbą kaip pagrindinę valstybės kalbą (kol kas jis net nėra įsigaliojęs). Jokios rusų kalbos diskriminacijos nėra, ir netgi Kijeve dažnai tarpusavyje (net ir tarp valdžios pareigūnų) bendraujama rusiškai, šeimose neretai vartojamos abi kalbos. Dėl istorinių aplinkybių žmonės prie to yra pripratę. Dar pridėčiau, kad vietos valdžios institucijose tuose regionuose, kuriuose praktiškai gyvena tautinės mažumos, nedraudžiama netgi oficialių dokumentų rašyti savo kalbomis. Turiu omenyje ne tik rusų, bet ir vengrų, rumunų, kitų Ukrainoje gyvenančių mažumų kalbas.

VEIDAS: Grįžkime prie Krymo. Kaip manote, ar Ukraina jį prarado visam laikui, ar dar yra galimybių jį susigrąžinti? Ar pastarasis atvejis galėtų būti tvarus?

M.J.: Kalbant apie Krymą reikia įvertinti ir teisinę, ir realią situaciją. Žinoma, Lietuva ir tarptautinė bendrija niekada nepripažins Krymo aneksijos ir pasisakys už Ukrainos teisę susigrąžinti šią teritoriją. Kita vertus, tarptautinės teisės požiūriu Krymo teritorija tebėra Ukrainos dalis, nes aneksija yra neteisėta. Kiek galėtų trukti Krymo susigrąžinimo procesas, kol kas sunku pasakyti. Tai pirmiausia priklausys nuo Rusijos politikos. Tikėkimės, kad sulauksime Rusijos požiūrio pasikeitimo.

VEIDAS: Ar yra didelė tikimybė, kad Ukrainos teritorijoje atsiras dar vienas įšaldytas konfliktas, kaip nutiko, pavyzdžiui, Padniestrėje, Abchazijoje ir Pietų Osetijoje?

M.J.: Krymą būtų sunku pavadinti įšaldytu konfliktu, nes jo situacija skiriasi. Krymo atžvilgiu pasielgta gerokai šiurkščiau – jis paprasčiausiai aneksuotas ir neteisėtai prijungtas prie Rusijos Federacijos. Kitos minėtos teritorijos yra pseudonepriklausomos valstybės. Bent jau save taip pateikia, nors, aišku, tarptautinė bendruomenė jų nepripažįsta. Teoriškai tokia situacija būtų įtikinamesnė Rytų Ukrainoje, nors tikimės, kad taip nenutiks.

VEIDAS: Atrodo, kad daug ukrainiečių tampa vis labiau nepatenkinti ir naująja šalies valdžia. Kaip manote, ar šis nepasitenkinimas gali peraugti į socialinius neramumus?

M.J.: Nėra ko slėpti, kad šiuo metu Ukraina yra patekusi į sudėtingą laikotarpį. Ne tik dėl karinių veiksmų Rytų Ukrainoje ir Krymo aneksijos – prie to prisideda ir ekonominiai sunkumai. Ukrainos ekonomika jau antrus metus iš eilės traukiasi, nuolat kyla komunalinių paslaugų kainos, o tai gana skausmingai atsiliepia žmonėms. Iš tikrųjų tokia situacija gali sudaryti tinkamas sąlygas didėti nepasitenkinimui valdžios politika ir kilti įvairiems protestams. Vis dėlto labai dažnai susidaro įspūdis, kad tokios įtampos ir galimi neramumai yra skatinami dirbtinai.

VEIDAS: Iš Rusijos pusės?

M.J.: Sunku pasakyti, bet nepalieka jausmas, kad tai sąmoningai eskaluojama tam tikrų suinteresuotų grupių. Kitaip tariant, tų, kurios nėra suinteresuotos Ukrainos, kaip europietiškos valstybės, sėkme.

VEIDAS: Prakalbus apie ekonominius sunkumus knieti paklausti dėl susidariusios didelės Ukrainos skolos. Ar Ukraina po truputį artėja prie valstybės bankroto?

M.J.: Ukrainos oficialioji skola yra gana didelė, bet kol kas ji valdoma. Matome, kad ir tarptautinės finansų organizacijos neatsisako padėti Ukrainai, neatsisako jai skirti paramos. Tai reiškia, kad pasitikėjimas valstybe ir jos institucijomis tarptautiniu lygiu dar išlaikomas. Žinoma, nesinorėtų per daug gražinti padėties, nes, kaip minėjau, ekonominių iššūkių ir sunkumų yra užtektinai, bet kol kas procesas kontroliuojamas.

VEIDAS: Kiek tai gali tęstis?

M.J.: Tai priklausys nuo dviejų veiksnių – Rusijos politikos bei tolesnių jos veiksmų prieš Ukrainą ir pačios Ukrainos valdžios gebėjimo susitelkti ir ryžtingai imtis reformų, mažinti korupciją ir gerinti verslo sąlygas. Tai labai svarbu ekonominės recesijos laikotarpiu.

VEIDAS: O kaip yra su verslu ir investuotojais? Ar jie dar domisi Ukraina?

M.J.: Gal pasirodys keistoka, bet kai kurios verslo kompanijos ir toliau investuoja į Ukrainą, tarp jų – ir Lietuvos. Be abejo, dabartinė situacija nėra palanki naujų investuotojų atėjimui ir naujoms rimtoms investicijoms, vis dėlto verslas stengiasi prisitaikyti ir išgyventi šį sunkų laikotarpį. Dar galiu pasakyti, kad iš visų Lietuvos verslininkų, dirbančių Ukrainoje, praktiškai niekas nepasitraukė. Taip, jie pripažįsta, kad padėtis nėra iš geriausių, kad netrūksta sunkumų, bet tikėjimas Ukrainos ekonomikos atsigavimu ir interesas šios rinkos atžvilgiu išlieka.

VEIDAS: Ar verslas domisi tik Kijevo apylinkėmis, ar ir labiau pakraščiuose esančiais regionais? Kaip keičiasi ekonominė atskirtis tarp skirtingų Ukrainos dalių?

M.J.: Iš tikrųjų verslas domisi įvairiais regionais. Taip Ukrainos atžvilgiu buvo visada. Kaip žinome, viena perspektyviausių sričių Ukrainoje yra žemės ūkis, kuris gali būti sėkmingai plėtojamas daug kur. Apie kažkokią didėjančią Ukrainos regionų ekonominę atskirtį kol kas kalbėtis netenka, bet, be abejo, šiuo metu didžiausias ekonominis ir finansinis potencialas sutelktas Kijeve, todėl kiti regionai gali atrodyti primiršti.

VEIDAS: Ar iki Rusijos agresijos Ukrainos valdžia kreipė pakankamai dėmesio visiems šalies regionams? Gal nesėkmės Kryme, Rytų Ukrainoje tam tikra prasme jau buvo užprogramuotos?

M.J.: Kiekviena Ukrainos valdžia kiek galėdama stengėsi skirti dėmesio visiems šalies regionams, bandė kuo labiau juos integruoti į bendrą sistemą ir stengėsi išlaikyti balansą tarp sostinės ir kitų šalies teritorijų. Vienoms valdžioms tai sekėsi geriau, kitoms blogiau. Žinoma, skirtumai tarp regionų išliko, negalima sakyti, kad visa šalis vystėsi tolygiai, antra vertus, nemanau, kad tai būtų sudarę sąlygas Krymo aneksijai ar įvykiams Rytų Ukrainoje. Viskas čia vis vien atsiremia į Rusijos vykdomą politiką.

VEIDAS: Ukrainoje kilo skandalas, kai šauktiniai ėmė protestuoti dėl tarnybos. Ar tai rodo, kad daliai ukrainiečių Ukrainos teritorinis vientisumas, nepriklausomybė nėra tokie svarbūs dalykai, ar tai veikiau susiję su Rusijos provokacijomis?

M.J.: Pavadinčiau tai tiesiog žmogiška reakcija. Yra žmonių, kurie tikrai nenori kariauti, jų tėvai taip pat nenori, kad jų vaikai kariautų, kai kyla grėsmė būti sužeistam ar žūti.

VEIDAS: Rusija kalba apie federalizmo Ukrainoje idėją. Ar toks scenarijus būtų įmanomas?

M.J.: Valstybės santvarkos forma yra Ukrainos valdžios suverenus sprendimas. Kol kas Ukrainos valdžia tvirtai laikosi pozicijos, kad valstybė turi būti unitarinė.

VEIDAS: Ukrainos valdžia politinių patarėjų, konsultantų dairėsi užsienyje. Kartais juos kvietė ir iš tokių valstybių, kurios neatrodo toliau pažengusios už pačią Ukrainą, pavyzdžiui, Gruzijos. Negi tokioje didelėje tautoje nerasta tinkamų žmonių?

M.J.: Ukrainos siekis panaudoti geriausią tarptautinę patirtį, šaliai vykdant būtinas reformas, yra vertinamas ir pats sprendimas pasikviesti žinomų ekspertų, turinčių didelę reformų patirtį, yra geras. Kai Lietuva stojo į ES, čia irgi dirbo daug konsultantų, ekspertų iš ES šalių. Manau, ukrainiečiai tiesiog remiasi jau išbandytu metodu. Jeigu minime Gruziją, kurios nemažai ekspertų dirba patarėjais ir konsultantais Ukrainos vyriausybėje, o kai kurie joje užima ir oficialius postus, tai reikėtų prisiminti, kad Gruzijoje buvo įvykdytos įspūdingos reformos, kurios iš esmės pakeitė šalį, padėjo jai sėkmingai kovoti su korupcija, nors iš pradžių tai atrodė neįmanoma užduotis. Jai taip pat pavyko sukurti geras verslo sąlygas. Gruzijos patirtis neabejotinai galėtų būti naudinga Ukrainai. Žinoma, svarbu, kad visas šis konsultantų ir patarėjų darbas būtų kuo geriau koordinuojamas. Tai padėtų greičiau gauti labiau apčiuopiamų rezultatų.

VEIDAS: Kaip, žiūrėdamas iš šono, vertinate, ar pažanga pakankamai greita?

M.J.: Norėtume, kad pažanga būtų greitesnė. Ukrainiečiai šiuo metu turi unikalias sąlygas ir galimybes sukurti naują valstybę, iš esmės reformuoti savo neefektyvią biurokratinę sistemą. Nors reikia dar daug ką padaryti, iš principo einama teisingu keliu.

VEIDAS: Kaip prognozuotumėte, kuo galėtų baigtis neramumai, kamuojantys Ukrainą?

M.J.: Reikia išlikti optimistams. Tiek Lietuvai, tiek ES nereikia nuleisti rankų ir stengtis padaryti viską, kad būtų padėta Ukrainai, pagelbėti jai kuo labiau suartėti su Vakarais. Tai mūsų pačių interesas, ir iš tikrųjų yra visos prielaidos to tikėtis.

Pridėčiau, kad pasaulyje esama daug pavyzdžių, kai šalys, susidūrusios su grėsminga saugumo situacija, kitų šalių agresija, nestabilia tarptautine padėtimi (pavyzdžiui, Izraelis), vis vien sugeba kurti modernią valstybę, sėkmingai įgyvendinti reformas ir užtikrinti žmonių gerovę. Tikimės, kad panašiu keliu eis ir Ukraina. Na, o kiek truks neramumai, priklausys nuo Rusijos politikos ir tarptautinės bendrijos pozicijos.

Vaiva Sapetkaitė

Apie Lietuvos ambasadorių Ukrainoje

Marius Janukonis turi teisės magistro laipsnį. Karjerą Užsienio reikalų ministerijoje (URM) pradėjo 1995 m., o nuo 1998 m. ėjo Prezidento patarėjo užsienio politikos klausimais pareigas. M.Janukonis yra dirbęs Lietuvos ambasadose Minske (Baltarusijoje) ir Kijeve (Ukrainoje), taip pat vadovavęs URM Europos šalių ir Rytų kaimynystės politikos departamentams.

M.Janukonis Ukrainoje pakeitė diplomatinę karjerą baigusį buvusį ambasadorių Petrą Vaitiekūną.

Diplomatas kalba angliškai, rusiškai, ukrainietiškai, lenkiškai, baltarusiškai ir prancūziškai.

BFL

Muitinės veikla. Balandį Vyriausybė patvirtino Tarnybos LR muitinėje statuto patvirtinimo ir įgyvendinimo įstatymo pakeitimo projektą. Jį priėmus greta griežtinamų taisyklių būtų kuriamos palankesnės darbo sąlygos. Apie tai, kas pasikeistų jį priėmus, bei apie dabartines Muitinės departamento problemas darbo ir rezultatus „Veidas“ kalba su finansų viceministru, kuruojančiu šios institucijos veiklą, dr. Algimantu Rimkūnu.

VEIDAS: Kokių svarbiausių pokyčių tikimasi iš teikiamų statuto pataisų? Ar tai daugiausia susiję su taisyklių griežtinimu?

A.R.: Taip, bet ne vien. Lygia greta stengiamasi sudaryti palankesnes darbo sąlygas muitinės sistemoje. Patvirtinus šį Seimui pateiktą projektą būtų sudarytos geresnės galimybės racionaliau ir efektyviau naudoti turimus ribotus žmogiškuosius išteklius. Naujas teisinis reglamentavimas didintų muitinės pareigūnų motyvaciją siekti karjeros muitinės sistemoje, padėtų pritraukti į tarnybą muitinėje aukštos kvalifikacijos specialistų ir išsaugoti juos tarnyboje, be to, paskatintų muitinės pareigūnus labiau vertinti einamas pareigas, didintų jų atsparumą korupcijai.

Vienas svarbiausių pokyčių – galimybė formuoti profesinę patirtį turinčių muitinės pareigūnų rezervą. Projekte numatyta ir galimybė tam tikrais atvejais be konkurso ir atrankos priimti į tarnybą muitinėje anksčiau institucijoje sąžiningai tarnavusius pareigūnus. Skatinant muitinės pareigūnus siekti karjeros būtų sudaroma galimybė tarnybinės veiklos vertinimo metu perkelti muitinės pareigūną į aukštesnės kategorijos pareigas ne tik toje pačioje, bet ir kitoje muitinės įstaigoje.

Projekte numatoma kompensuoti važiavimo į tarnybos vietą ir iš jos išlaidas ne tik muitinės posto, bet ir muitinės mobiliųjų grupių pareigūnams. Taip pat siūloma numatyti turtinės žalos, padarytos muitinės pareigūnui ar jo šeimos nariams dėl pareigūno tarnybos, kompensavimo galimybę.

Be šių pakeitimų, projektu siūloma tiksliau reglamentuoti muitinės pareigūnų darbo ir poilsio laiką ir darbo laiko režimą, viršvalandinių darbų trukmę, pareigūnų tarnybos stažo skaičiavimą, kompensacijų mokėjimo tvarką pareigūnų, žuvusių atliekant pareigas, artimiesiems.

VEIDAS: Kokius aspektus norima reglamentuoti griežčiau?

A.R.: Siekiant didinti muitinės pareigūnų atsakomybę ir mažinti piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi galimybes siūloma nustatyti draudimus muitinės pareigūnams tarnybos metu turėti tarnybai nereikalingų daiktų ir riboti turimą grynųjų pinigų sumą, neleisti, kad su savimi turėtų brangiųjų akmenų, panašių dalykų. Muitinės pareigūnas gali būti patikrintas ir už pažeidimą gali būti skiriamos įvairios tarnybinės nuobaudos iki atleidimo iš pareigų. Numačius tokią tvarką, šitai patikrinti galėtų pareikalauti jo viršininkas arba panašios, kaip Policijos departamentas turi Imuniteto tarnybą, institucijos darbuotojai. Supraskime, kad muitinė yra statutinė tarnyba, ji skiriasi nuo darbo, pavyzdžiui, ministerijose. Iš statutinių tarnautojų galima reikalauti gerokai daugiau ir jie privalo paklusti griežtesnėms taisyklėms. Visas jų darbas reglamentuojamas pagal specialų statutą.

Taip pat projektu norima pakeisti nuostatas dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo termino – tai padėtų užtikrinti tarnybinės atsakomybės neišvengiamumo principą muitinėje. Siūloma papildyti ir priesaikos Lietuvos Respublikai tekstą sąžiningumo ir nešališkumo požymiais ir numatyti atleidimo iš tarnybos pagrindą, kai muitinės pareigūnas atsisako prisiekti arba sulaužo duotą priesaiką.

Galiausiai numatyta muitinės pareigūnų rotacija. Tai iš tiesų yra sveikas dalykas: svarbu, kad muitinės pareigūnas nebūtų visą laiką dirbęs tik vienoje vietoje ir „nesuaugtų“ su ja.

VEIDAS: Jeigu iš muitinės pareigūnų galima tiek daug reikalauti, griežtai prižiūrėti jų veiklą, tai kodėl tokios problemos, kaip piktnaudžiavimas tarnyba, korupcija, yra taip stipriai išvešėjusios?

A.R.: Negi muitinė jau pagal savo apibrėžimą sako, kad tai tokia vieta, kurioje negalima tikėtis, kad visi būtų sąžiningi? Beje, dar Biblijoje rašoma, kad vienas iš Kristaus mokinių buvo muitininkas ir prisidėdamas prie Kristaus davė įžadus, jog daugiau niekada neims kyšių. Regis, problemų ištakos tikrai senos.

Neimsiu teigti, kad Lietuvoje korupcijos problemos nėra. Visiškai nesenas atvejis, kai net apie trisdešimt Medininkų kelio posto muitininkų buvo pagauti piktnaudžiaujantys tarnybine padėtimi. (Tai buvo didžiausia korupcinio pobūdžio byla Lietuvos muitinės istorijoje – V.S.) Jie buvo įsitraukę, nors ir į smulkią, bet vis vien nesąžiningą veiklą: šie muitininkai imdavo pinigus už tai, kad lengviau praleistų per Lietuvos sieną su Baltarusija.

Korupcijos problema neišnykusi, bet visomis priemonėmis stengiamasi ją eliminuoti. Neretai tokių negatyvių reiškinių priežastys būna labai paprastos – paprasčiausiai nepakankamas darbo apmokėjimas. Atsiranda žmonių, kurie stengiasi įsidarbinti tokioje vietoje, kaip pasienio kontrolės punktai, tikėdamiesi prisidurti prie atlyginimo. Tai suprasdama Vyriausybė stengiasi padidinti atlyginimus, taip pat veikia pareigūnų skatinimo sistema, tarkime, kai sulaikoma stambi kontrabanda, darbuotojai gauna premijas.

Koks šios problemos mastas? Tikiuosi, nelabai didelis. Be to, juk yra specialus muitinės žvalgybos padalinys, kuris vykdo žvalgybą, padėdamas sulaikyti kontrabandines prekes, taip pat yra tam tikra imuniteto tarnyba, kuri veikia kaip ir Policijos departamente ir prižiūri, kad dirbantieji muitinės sistemoje būtų sąžiningi.

VEIDAS: Kiek 2013 ir 2014 m. pradėta ikiteisminių tyrimų ir skirta nuobaudų?

A.R.: Pernai dėl kontrabandos muitininkai pradėjo 328 ikiteisminius tyrimus, 2013 m. – 316. Daugiausiai ikiteisminių tyrimų pradėta dėl narkotinių medžiagų ir tabako gaminių kontrabandos. Taip pat 2013 m. atlikti 74 tarnybiniai patikrinimai, 60-iai pareigūnų ir darbuotojų skirtos tarnybinės nuobaudos, 2014 m. atlikti 77 tarnybiniai patikrinimai, nuobaudos skirtos 47 pareigūnams ir darbuotojams.

Daugiausiai tarnybinių nusižengimų nustatoma ir įtarimų dėl korupcinio pobūdžio nusikalstamų veikų pareiškiama žemiausios grandies muitinės pareigūnams, tai yra muitinės postų inspektoriams.

VEIDAS: Kaip keičiasi gyventojų, anonimiškai pranešančių apie korupciją, skaičius? Ar tai svari pagalba?

A.R.: Pastaraisiais metais pranešimų, gaunamų muitinės pasitikėjimo telefonu, skaičiai po truputį didėja. Pernai nemokamu muitinės pasitikėjimo telefonu, kuriuo galima pateikti informaciją apie planuojamas nusikalstamas veikas, pareigūnų piktnaudžiavimą, buvo gauti 105 pranešimai ir nemaža dalis jų pasitvirtino.

VEIDAS: Kai policijoje buvo įsteigta Imuniteto tarnyba ir sugriežtėjo reikalavimai, anksčiau itin populiari kelių patrulių pareigybė tapo nebepopuliari ir stipriai sumažėjo norinčiųjų dirbti. Ar nebijoma kažko panašaus?

A.R.: Sutinku, kad taip gali nutikti. Darbo jėgos tekamumas muitinėje jau dabar yra tam tikra problema.

VEIDAS: Kaip mažinama korupcijos rizika, kokių prevencinių priemonių imamasi?

A.R.: Visų pirma nuosekliai įgyvendinama kovos su korupcija programa, skirta korupcijai Lietuvos muitinėje užkardyti. Didelis dėmesys skiriamas asmenų, pretenduojančių į tarnybą Lietuvos Respublikos muitinėje, tikrinimui, atliekami pretendentų asmenybės savybių vertinimai, nuolat organizuojami antikorupciniai mokymai, visuomenė informuojama apie nustatytus korupcijos atvejus ir apie muitinės veiklą kovojant su korupcija. Vykdomos ir kitos įvairios antikorupcinės priemonės, svarstomos galimybės ateityje pasienio postuose įdiegti vaizdo ir garso fiksavimo įrangą.

VEIDAS: Kas labiausiai lemia tokią problemą: mūsų mentaliteto veiksnys, paprasčiausias apsileidimas?

A.R.: Sakyčiau, visas kompleksas aspektų. Vis dėlto tai tikrai ne vien Muitinės departamento problema: Lietuvoje yra ne viena sritis, kurioje vienu rankos mostu išspręsti visų problemų nepavyksta. Juk žinome, kad tik administracinėmis priemonėmis visko sutvarkyti neįmanoma, dar reikalingas didesnis pačių dirbančiųjų muitinės sistemoje sąmoningumas, žinoma, turi atsirasti geresnė ekonominė motyvacija. Mano nuomone, tik racionalus tokių priemonių kompleksas gali duoti apčiuopiamesnių rezultatų. Jeigu viskas būtų taip paprasta, kad tik įvedus kažkokias geležines taisykles būtų išspręstos visos problemos, gyvenimas taptų daug paprastesnis (vis vien yra tam tikros žmogaus teisės, tam tikros etinės normos, kurių būtina paisyti). Nepaisant visko, manau, kad padėtis eina geryn.

Kalbant apie Lietuvos muitinės vardą ir reputaciją tarp ES valstybių reikia pabrėžti, kad jis tikrai geras. Lietuvos muitinė yra viena iš matomų institucijų. Pavyzdžiui, mūsų muitinė dalyvauja Rytų partnerystės programoje ir padeda tokioms šalims, kaip Gruzija, Ukraina, Moldova, taip pat iš dalies Armėnija, Azerbaidžanas. Mūsų muitininkai jau ne vienoje valstybėje yra perteikę savo patirtį kitų valstybių muitininkams ir tikrai yra labai vertinami. Yra ir gerų pusių.

VEIDAS: Jei bus priimtos šios pataisos, ar yra tolesnių tikslų dėl muitinės veiklos gerinimo?

A.R.: Šiuo metu Lietuvos muitinė aktyviai dirba pereidama prie visiškai elektroninių muitinės procesų. Tai reiškia, kad verslui bus sudaryta galimybė deklaruoti krovinius nevykstant į muitinę. Muitinės deklaracijų apdorojimo sistema priims visas importo, eksporto, laikinojo saugojimo deklaracijas elektroniniu formatu ir sprendimai dėl prekių įforminimo bus priimami virtualioje aplinkoje. Verslas apie deklaracijos apdorojimo būsenas ir muitinės priimtus sprendimus bus informuojamas elektroninėmis žinutėmis.

Kitas svarbus artėjantis dalykas visos Europos Sąjungos mastu – naujasis ES muitinės kodeksas, kuris bus taikomas nuo 2016 m. gegužės 1 d. ir numatys tam tikras bendras visoms ES valstybėms normas. Rengiantis jo įgyvendinimui numatoma ir tarptautinė šalių narių muitinių komunikacija: tai reiškia, kad verslininkai galės įforminti krovinius, esančius vienoje šalyje narėje, muitinės deklaraciją pateikdami kitoje šalyje narėje.

VEIDAS: Kiek muitinė kasmet surenka pajamų? Kaip šios sumos keitėsi pastaraisiais metais?

A.R.: Lietuvos muitinė Finansų ministerijos mokesčių surinkimo planą pastaraisiais metais įvykdo ir netgi viršija. Pernai į valstybės biudžetą muitinė surinko 442 mln. 524 tūkst. Lt muitų, akcizų bei pridėtinės vertės mokesčio – PVM. Mokesčių surinkimo planas įvykdytas 120 proc. 2013 m. muitinė biudžetą papildė 889 mln. 880 tūkst. Lt mokesčių.

Keletą pastarųjų metų didžiausią muitinės surinktų mokesčių dalį sudarydavo importo PVM (85–88 proc.), o pasikeitus šio mokesčio administravimo tvarkai surenkamo PVM dalis muitinės įplaukų struktūroje nuosekliai mažėja. Nuo 2013 m. kovo 1 d. pasikeitė šio mokesčio administravimo tvarka, kai didžiosios dalies (99 proc.) importo PVM sumokėjimo kontrolė perduodama Valstybinei mokesčių inspekcijai.

VEIDAS: Prieš keletą metų daug kalbėta apie intensyvią kovą su kontrabanda. Kuo tai baigėsi?

A.R.: 2014 m. Lietuvos muitinės užkardyta žala valstybei viršijo 30 mln. Lt, 2013 m. – 35 mln. Lt. Lietuvos muitinės indėlį kovojant su šešėline rinka galėtume iliustruoti ir nelegalios tabako rinkos mažėjimu: 2010 m. šešėlinė tabako rinka viršijo 42 proc.. Nuo 2010 m. bendromis teisėsaugos institucijų pastangomis nelegalią tabako gaminių rinką Lietuvoje pavyko sumažinti net 14 proc. – iki, naujausiais duomenims, 28 proc.

Paplitęs būdas nustatyti, kokia dalis čia surūkomų cigarečių yra legali, kokia ne, – pagal tuščių pakelių skaičių. Yra pasamdomi kokie studentai, kurie renka išmestus tuščius pakelius, ir pagal tai (nors ir labai apytiksliai) nustatoma, kokia rūkytų cigarečių dalis yra kontrabandinė. Šiuo metu nelegalių cigarečių surūkoma apie 25 proc., tačiau šis rodiklis sumažėjo nuo 27 proc.

Kontrabandos srautai priklauso nuo daugelio veiksnių. Pirmiausia – nuo kainos skirtumo Lietuvoje ir kaimyninėse valstybėse. Šiuo metu didžiausias skirtumas yra su Baltarusija, todėl didžiausias kontrabandos srautas keliauja būtent iš jos. Ne viskas lieka Lietuvoje – daug iš to, kas nesugaunama, nukreipiama į Vakarų valstybes. Juk kontrabandininkai suinteresuoti kuo didesniu pelnu: cigarečių pakelio kaina Vilniuje ir Londone skiriasi du su puse ar tris kartus. Taigi mūsų muitininkų uždavinys – sulaikyti kontrabandą ne tik į Lietuvą, bet ir į kitas ES valstybes. Saugome ne tik savo, bet ir išorinę Europos Sąjungos sieną.

Kontrabandos mažėjimo tempas gana didelis. Tai įvertina ne tik Lietuvos specialistai. Yra toks garsus šios srities mokslininkas iš Austrijos Friedrichas Schneideris. Jo vertinimu, šešėlinės ekonomikos mastas sumažėjo visoje ES.

VEIDAS: Kiek kontrabandinių prekių lieka Lietuvoje, o kiek keliauja į kitas Europos šalis?

A.R.: Sunku pasakyti. Jeigu kalbėtume apie tabako gaminius ir atsižvelgtume į tai, kad kainų skirtumas tarp Lietuvos ir Vokietijos ar Didžiosios Britanijos yra didelis, manau, čia aktualesnis tranzito tikslas.

VEIDAS: Kaip keičiasi kontrabandos srautai? Ką dažniausiai bandoma įvežti nelegaliai?

A.R.: Populiariausia kontrabandinė prekė jau daug metų yra tabako gaminiai. Muitinės pareigūnų praėjusiais metais sulaikytų tabako gaminių vertė siekia 13 mln. eurų: tai 116 mln. vienetų cigarečių ir trys tonos tabako. Panašus kiekis rūkalų buvo sulaikytas ir 2013 m. Tuomet konfiskuota 117 mln. vienetų cigarečių ir 1,6 tonos tabako.

Alkoholis nėra populiari kontrabandinė prekė. Dažniausiai nelegalūs alkoholiniai gėrimai į Lietuvą kontrabandos būdu nėra įvežami – jie gaminamas Lietuvoje nelegaliose gamyklėlėse ir klijuojamos rusiškos arba baltarusiškos etiketės. Šie gėrimai gaminami iš denatūruoto etilo alkoholio, kuris į Lietuvą įvežamas iš Europos Sąjungos šalių – Lenkijos ir Latvijos. Muitinė tokius krovinius tikrina turėdama informacijos, stebi jų judėjimą, dalijasi informacija, ir bendradarbiaujant su kitomis teisėsaugos institucijomis nelegalios alkoholio gamyklėlės yra išaiškinamos, jų veikla nutraukiama.

Jei kalbėsime apie naftos produktus, priminsiu, kad Europos Sąjungos teisės aktai leidžia iš trečiosios šalies įvažiuojančiam automobiliui įsivežti pilną baką degalų. Teisės aktai pažeidžiami, jei įvežus degalus be mokesčių iš automobilio jau šalies viduje jie yra išpilami ir parduodami. Nuo 2014 m. vasario muitinė įvedė prievolę deklaruoti įvežamą degalų kiekį. Taikydami šią kontrolės priemonę 2014 m. muitinės pareigūnai nustatė apie 8,6 tūkst. degalų gabenimo pažeidimų ir, apskaičiavę mokėtinus mokesčius, surinko 2,1 mln. Lt, 58 proc. daugiau nei 2013 m. (1,36 mln. Lt).

Pastaraisiais metais labai išaugo muitinės pareigūnų sulaikytų narkotikų kiekiai: 2014 m. Lietuvos muitinės pareigūnai sulaikė 822 kg narkotinių ir psichotropinių medžiagų. Tarp sulaikytų narkotikų – kokainas, hašišas, amfetaminas bei kitos sintetinės narkotinės medžiagos. 2013 m. buvo sulaikyta daugiau kaip tona narkotikų. Šių medžiagų gabenimo srautai nesikeičia: narkotines medžiagas bandoma vežti ir iš Vakarų į Rytus, ir iš Rytų į Vakarus, Skandinavijos valstybes.

Grįžtant prie tabako kontrabandos srautų, pastaraisiais metais tendencijos nelabai keičiasi: kaip minėjau, pigias baltarusiškas cigaretes siekiama atgabenti į Lietuvą ir nukreipti toliau – į Vakarų Europos šalis. Bet pastaraisiais metais daugiausiai tabako gaminių buvo sulaikoma Lietuvos ir Baltarusijos pasienyje, o šiemet Lietuvos muitinės pareigūnai vis dažniau sulaiko nelegalių tabako gaminių, įvežtų iš Latvijos. Sustiprinus išorinės Europos Sąjungos sienos kontrolę toks nelegalių tabako gaminių srauto pasikeitimas siejamas su minimalia ir fragmentiška kontrole tarp Šengeno šalių, kuri tevykdoma muitinės mobiliųjų grupių jėgomis. O tarptautinės nusikalstamos grupuotės noriai išnaudoja Šengeno erdvės, užtikrinančios laisvą asmenų judėjimą, privalumus. Be to, kaimyninėse valstybėse taip pat brangsta cigaretės. Sakykime, Rusijoje pabrangimas įvyko dėl to, kad buvo padidinti cigarečių akcizai, ir tai tapo nebe taip patrauklu, kainų skirtumas mažesnis, palyginti su Baltarusija.

Kontrolės požiūriu muitinės postų su Latvija svarba padidėjo. Apskritai tradiciškai problemiškiausia padėtis postuose su Baltarusija ir Kaliningrado sritimi.

VEIDAS: Kaip ankstesnės Vyriausybės paskelbta kova su šešėliu? Kaip sekėsi iš šešėlio traukti tą žadėtą milijardą litų?

A.R.: Deja, nepasisekė, nors kažkiek vis dėlto pavyko sumažinti. Dabartinė Vyriausybė kovoje su šešėliu iš tikrųjų yra pasiekusi gana nemažų laimėjimų. Ypač dyzelinių degalų kontrabandos srityje. Praėjusiais metais buvo įvesta nauja degalų kiekio krovininiuose automobiliuose tikrinimo ir deklaravimo tvarka. Viskas veikė taip: įvažiuojantys krovininiai automobiliai, kurių degalų talpyklos yra iki 1,5 tonos, privalėdavo deklaruoti degalų kiekį, o išvažiuojant iš Lietuvos tai vėl būdavo tikrinama ir palyginama. Reikėdavo pateisinti, kam jis sunaudotas.

Dėl šitos labai paprastos priemonės pernai dyzelinių degalų pardavimas ir už tai surenkamas akcizas padidėjo 17 proc. Tai labai ženklu. Tiesą sakant, surenkami akcizai yra tas biudžeto pajamų straipsnis, kuris nuolat viršija planą. Suplanuojame kukliau, bet pasiseka geriau. Ypač dėl dyzelinių degalų akcizų surinkimo, bet taip pat ir dėl cigarečių.

VEIDAS: Ar yra skaičiavimų, kiek nesurenkama į valstybės biudžetą dėl kontrabandos?

A.R.: Bendrų skaičiavimų, kiek į valstybės biudžetą nesurenkama lėšų dėl kontrabandos, nėra. Pavyzdžiui, Nacionalinė tabako gamintojų asociacija skaičiuoja, kad dėl kontrabandinių cigarečių valstybė kasmet netenka apie 100 mln. eurų pajamų.

VEIDAS: Muitininkams teko daug modernios technikos. Kas buvo naudingiausia? Kiek tai paveikė rezultatus?

A.R.: Per pastaruosius trejus metus Lietuvos muitinė įsigijo keturias naujas rentgeno kontrolės sistemas ir jos veikia tuose tarptautiniuose postuose, per kuriuos keliauja didžiausi prekių srautai: Medininkų, Lavoriškių, Panemunės ir Kybartų kelio postuose. Šiuo metu Lietuvos muitinė iš viso eksploatuoja devynias rentgeno kontrolės sistemas. Per vieną valandą jos gali nuskenuoti 20 visiškai pakrautų krovininių transporto priemonių. Tai labai pagreitina muitinį tikrinimą ir palengvina legalaus verslo atliekamas procedūras. Rentgeno aparatų toks dydis, kad galima skenuoti net visą vagoną, nors, žinoma, jei tokiu būdu tikrintume kiekvieną sunkvežimį, eilės būtų labai didelės, o to niekas nenori.

Praėjusiais metais Lietuvos, Latvijos ir Estijos muitinėms Europos kovos su sukčiavimu tarnyba (OLAF) skyrė finansavimą projektui „Baltijos šalių muitinių naudojamų rentgeno kontrolės sistemų vieningo duomenų mainų tinklo kūrimas“ įgyvendinti. Planuojama, kad jau 2016 m. visos trys Baltijos valstybių muitinės galės keistis duomenimis apie krovinius, patikrintus rentgeno sistemomis, įvertinti jų rizikingumą ir sparčiau priimti sprendimus dėl jų tikrinimo.

Vis dėlto svarbios ne tik modernios kontrolės priemonės, bet ir informacinės sistemos, kurios padeda atrinkti tikrinimui rizikingus krovinius. Rizikos valdymas – tai pagrindinis muitinės kontrolės instrumentas, užtikrinantis balansą tarp transporto srautų ir kokybiško muitinio tikrinimo.

Pavyzdžiui, numerių atpažinimo sistema (NAS) atlieka automatinį ir nepertraukiamą per muitinės postus vykstančių transporto priemonių valstybinių registracijos numerių atpažinimą. Atpažinti numeriai lyginami su įrašais, esančiais įtartinų numerių duomenų bazėje. Pagrindiniai šios sistemos naudotojai – ne tik Lietuvos muitinės, bet ir Valstybės sienos apsaugos tarnybos, Valstybinės mokesčių inspekcijos, Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos pareigūnai. Be to, nuo 2013 m. pradžios veikia bendra su Latvijos ir Estijos muitinėmis NAS duomenų bazė, kurioje kaupiami duomenys apie transporto priemones, kertančias trijų Baltijos šalių išorines sienas. Numatoma analogišką sutartį pasirašyti ir su Lenkijos muitinės tarnyba.

Taip pat stengiamasi nustatyti rizikingus vairuotojus ar įmones, kurios sulaukia griežtesnės kontrolės. Antra vertus, tas įmones, kurios visą laiką dirbo sąžiningai, niekada nepapuolė su kažkokiais negerais dalykais, kaip tik stengiamasi pozityviai diskriminuoti. Tie, kurie geriau dirba, tuos reikia mažiau kontroliuoti. Tai yra tarptautinė praktika.

VEIDAS: Skeptikai neretai sako, kad nebus rimtesnių pokyčių, kol nepasikeis kartos. Ką apie tai manote jūs?

A.R.: Na, Mozė keturiasdešimt metų po dykumą vedžiojo žydų tautą, kad pasikeistų kartos ir jų mąstysena. Sakyčiau, kad vis vien bendra tendencija pozityvi: kylant pragyvenimo lygiui šalyje padėtis gerėja, žmonės Lietuvoje tampa sąmoningesni, ne tokie tolerantiški pigesnėms kontrabandinėms prekėms. Manau, bent dalis žmonių niekada nepirks kontrabandinių cigarečių, nes jų socialinė padėtis, tam tikras savęs vertinimas ir panašūs dalykai to neleis daryti.

Viliuosi, kad mūsų tolerancija kontrabandinėms prekėms mažėja. Deja, tai yra vienas tų dalykų, dėl kurių Lietuva labai atsilieka, net palyginti su Estija. Tyrimai rodo, kad ten žmonės kur kas mažiau toleruoja kontrabandinių prekių vartojimą negu Lietuvoje.

VEIDAS:  Kaip skiriasi kontrabandos sulaikymo mastai Baltijos valstybėse?

A.R.: Kokius pastaruosius penkerius metus Lietuva tarp Baltijos valstybių pirmauja pagal sulaikomų kontrabandinių prekių kiekį. Latvijoje ir Estijoje kontrabandos sulaikoma mažiau.

VEIDAS:  Ar Lietuvos muitinės padėtis kuo nors kitokia dėl to, kad kontroliuojama visa ES siena? Gal gaunamas didesnis finansavimas, skiriama daugiau dėmesio?

A.R.: Ne visų valstybių muitinės dirba vienodomis sąlygomis. Lietuvos siena sutampa su išorine ES siena ir ribojamės ne su ES šalimis narėmis Baltarusija, Rusija – Kaliningrado sritimi. Tai mums neabejotinai uždeda didesnę atsakomybę: kontroliuojamas prekių patekimas į ES, surenkami mokesčiai, muitai, dalis PVM, tai paskui perskirstoma ir patenka ne vien į Lietuvos, bet ir į ES biudžetą. Pagal esamą tvarką, nes visa užsienio prekyba su ES yra Europos Komisijos kompetencija ir mokesčiai iš tos prekybos nukreipiami į ES biudžetą. Šiuo atveju Lietuvai už administravimą paliekami tik 25 proc. Vis dėlto žiūrint plačiau Lietuva iš ES biudžeto gauna maždaug penkis kartus daugiau, negu sumoka į jį.

Vaiva Sapetkaitė

Algimantas Rimkūnas

Socialinių mokslų daktaras, garsus Lietuvos diplomatas Algimantas Rimkūnas 1990–1992 m. dirbo Užsienio reikalų ministerijos (URM) ekspertu-patarėju, 1992–1995 m. – Lietuvos Respublikos ambasados Belgijos Karalystėje patarėju ekonomikos klausimais, 1995–1996 m. – URM sekretoriumi, 1996–2000 m. – užsienio reikalų viceministru. 2000–2005 m. A.Rimkūnas paskirtas nuolatiniu Lietuvos atstovu, ambasadoriumi prie Jungtinių Tautų biuro ir kitų tarptautinių organizacijų Ženevoje, buvo Lietuvos Respublikos ambasadorius Portugalijoje, o vėliau tapo URM valstybės sekretoriumi. Prieš 2013 m. tapdamas finansų viceministru, vadovavo URM.

Už darbą šalies labui A.Rimkūnas apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro kryžiumi.

Šaltinis: Finansų ministerija

BFL

Darbas ir kapitalas. Nors tikimasi, kad jų santykius galėtų optimizuoti parengtas naujasis Darbo kodeksas, bet, kaip žinome, teisės aktai neretai būna sau, o realybė – sau. Apie politikų netoliaregiškumą ir kitų valstybių patirtį „Veidas“ kalbasi su ekonomistu, Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotoju prof. Raimondu Kuodžiu.

VEIDAS: Kaip vertintumėte dabartinę darbuotojų padėtį Lietuvoje?

R.K.: Egzistuoja romantinė, naivioji – liberalioji paradigma, sakanti, kad darbuotojų darbas yra prekė, niekuo nesiskirianti nuo kokios nors duonos, o darbdavys nori perka darbuotojo darbą, nori neperka. Manoma, kad štai toks visiškai rinkos veikimo modelis yra idealus. Vis dėlto egzistuoja kita, sakyčiau, vyraujanti paradigma, dėl kurios sutaria didžioji dalis pasaulio ekonomistų. Ši paradigma sako, kad darbas nėra paprasta prekė, o darbo rinka toli gražu nėra ideali. Ji veikiau yra oligopsoninė rinka.

Oligopsonija – rinkos santykių atvejis, kai pirkėjų ar paslaugų vartotojų skaičius nėra pakankamas teisingai konkurencijai. Mūsų atveju tai reiškia, kad nėra daug darbo pirkėjų, bet yra daug jo pardavėjų. Tai lemia, kad darbuotojai turi menkesnių derybinių galių darbdavio atžvilgiu. Įsivaizduokime mažą miestelį, kuriame yra vienintelė gamykla. Kokios bus to miestelio gyventojų derybinės galios? Nelygios.

Laikantis šitokio požiūrio, kad darbo rinka yra ypatinga iškreipta rinka (kitaip tariant, joje vyrauja darbo pirkėjų interesai), prasmę turi darbo rinkos institutai. Juos matysime kiekvienoje tipinėje išsivysčiusioje šalyje.

Pirmiausia tai yra profesinės sąjungos, bandančios atsverti turimą nelygią darbuotojų įtaką. Iš dalies tai daro ir įvestas minimalus mėnesinis atlyginimas, saugantis mažiausiai kvalifikuotus asmenis, kad šie galėtų gyventi iš savo darbo. Egzistuoja ir antidiskriminaciniai įstatymai, įvairios teisės normos, reglamentuojančius darbuotojų atleidimą iš darbo, darbo sąlygas ir kitus su darbo santykiais susijusius dalykus. Visa tai yra įprasti civilizuotos visuomenės darbo rinkos institutai, kuriuos iš esmės neigia liberalusis politinis flangas. Jiems darbo rinka ir be jų atrodo gerai veikianti.

Lietuvoje, kaip ir kitose valstybėse, irgi egzistuoja tokie darbo rinkos institutai. Vieni jų yra labiau išsivystę, kiti mažiau. Sakykime, profesinių sąjungų vaidmuo Lietuvoje – gana menkas. Pastaruosius tris dešimtmečius jų vaidmuo apskritai yra mažinamas visame išsivysčiusiame pasaulyje. To pasekmes jau matome: darbo našumas pradeda didėti greičiau negu darbo užmokestis.

Čia kyla klausimas, kas nuperka tą dėl didėjančio darbo našumo atsirandantį produktą, jei atlyginimai nedidėja arba didėja neadekvačiai. Jau matėme skolinimo ir skolinimosi bumą, kad žmonės galėtų nupirkti sukurtą produktą, iš esmės nedidėjant jų pajamoms. Nelygybė, darbo našumas, darbo kompensavimas, kylančios finansinės krizės – visa tai susiję dalykai. Jie visi išplaukia iš to, kad profesinių sąjungų vaidmuo mažinamas ir darbo rinkoje neadekvačiai atspindimi darbo jėgos interesai. Tokia padėtis lėmė daug išvestinių problemų, su kuriomis dabar tenka kovoti pasaulyje. Tarkime, minėtos finansų krizės, nelygybės klausimai… Žiūrint plačiau, visa tai seka iš to, jog nesuvokiama, kad darbo rinka yra labai specifinė.

Dar kitas darbo rinkos aspektas yra tas, kad mikrolygyje darbdavys į darbuotojų algas žiūri kaip į sąnaudas, išlaidas ir stengiasi tai minimalizuoti. Kita vertus, nesuprantama, kad makrolygyje darbo pajamos yra pagrindinis paklausos šaltinis. Protinga politika dėl minimalios mėnesinės algos kėlimo, darbo santykių reguliavimo gali lemti tvarią ekonomikos plėtrą, kurios nepasiektume žiūrėdami tik iš mikroekonomikos lygio, tai yra darbdavio, paskatų. Darbdavys stengiasi sumažinti darbo sąnaudas, bet pamiršta, kad tai jam atsisuks kitu galu ir nuo to priklausys jo bei visos ekonomikos pajamos.

Lietuva irgi yra tokiame uždarame rate, kai bandymai įvairiais būdais nuspausti darbo užmokestį žemyn baigiasi tuo, kad jau sugriovėme didelę dalį šalies ekonomikos – regionų ekonomikos. Taip nutiko dėl to, kad regionuose iš esmės nebelieka paklausos. Ten yra palyginti mažai dirbančių žmonių ir jie gauna nedideles algas, o tai lemia paklausos nebuvimą arba vangią paklausą. Tokia padėtis neskatina samdyti naujų žmonių. Dar pridėčiau, kad menka paklausa susijusi su menku darbo našumu. Šis ydingas ratas jau yra įvaręs dalies regionų ekonomiką į tokią situaciją, kad kokiame nors miestelyje pamatysime vieną barą, pardavinėjantį pigų alų „bambaliuose“, ir vieną parduotuvę. Viskas – tai ir bus visa ekonomika, nes paklausos ten nebeliko.

Mikroekonomikos lygyje darbdavys neturi paskatų žiūrėti toliau savo nosies. Jam aktualu rasti būdų, kaip sumažinti savo su samdomu darbu susijusias išlaidas. Galvoti, kas iš to išeina makroekonomikos lygmenyje, darbdavys didelio noro neturi, todėl į tai turi atsižvelgti valstybė per darbo rinkos politiką.

Deja, ekonomikos istorijoje retai pasitaikydavo žmonių, kurie šioje srityje žiūrėjo toliau savo nosies. Pirmasis, kuris ateina į galvą, yra Henry Fordas, pramonininkas, pradėjęs gaminti žinomus „Ford“ automobilius. Jis suprato, kad mažas darbo užmokestis lemia daug pravaikštų, daug girtuokliavimo darbo vietose, menkesnę produkcijos kokybę, vangiau besiklostantį verslą. Kai H.Fordas gerokai pakėlė savo darbuotojams algas, pagerėjo darbo disciplina, žmonės pradėjo labiau vertinti savo darbą. Negana to, darbuotojai iš didesnių atlyginimų patys pradėjo įpirkti gaminamus automobilius.

Lietuvoje pasigendu platesnio požiūrio į darbo rinkos politiką. Vyrauja banalūs, romantiniai argumentai, kad darbo kaina viską sutvarkys: sulygins darbo pasiūlą ir paklausą, panaikins nedarbą. Kone suprask taip: jei yra nedarbas – mažink algas, ir tada sumažinsi bedarbių skaičių. Didysis ekonomistas Johnas Meynardas Keynesas dar 1936-aisiais puikiai parodė, kad atlyginimų mažinimas nėra jokia išeitis. Tai tik smukdo ekonomiką ir didina realias skolų naštas (kainos krinta, o skolos yra išreikštos nominaliais dydžiais – pinigais). Mano suvokimu, Lietuvoje vyrauja naivus požiūris į darbo rinkos politiką.

VEIDAS: Ar reikėtų suprasti, kad į darbo santykių liberalizavimą, daugelio laikomą panacėja, žiūrite skeptiškai?

R.K.: Skeptiškai žiūriu į kraštutinumus. Vienas kraštutinumas yra apskritai nereguliuoti darbo santykių (taip, kaip nereguliuojame kokios nors morkų rinkos), kitas – turėti itin griežtą darbo santykių reguliavimą. Pastarasis atvejis veda prie to, kad darbdaviai tiesiog baiminasi samdyti daugiau žmonių, nes jų atleidimo sąnaudos tampa labai didelės. Klausimas toks: kaip rasti vidurio tašką tarp šių dviejų kraštutinumų.

Čia galima išskirti du tipinius modelius. Pirmasis yra vokiškas darbo santykių modelis. Kadangi ekonomika Vokietijoje sudėtingesnė nei Lietuvoje, darbdaviai darbuotojus vertina ne kaip kintamąsias, bet kaip pastoviąsias sąnaudas. Sakykime, darbuotojas turi daug specifinių žinių, vadinamojo žmogiškojo kapitalo, kuris pritaikomas tik konkrečioje įmonėje. Vokiškasis modelis grindžiamas tuo, kad ekonominio nuosmukio metu nebus skubama atsikratyti darbuotojų. Šiuo požiūriu darbo santykiai yra gana nelankstūs. Darbdaviai suvokia, kad naudingiau nuosmukį praplaukti solidariai. Galbūt kažkuriuo metu bus mažiau darbo, galbūt darbuotojams, kol nėra užsakymų, teks užsiimti kokiu nors įrangos remontu, tačiau kai padėtis susitvarkys, viskas bus po senovei.

Kitas modelis yra daniškasis, dar vadinamas „flexicurity“ – lankstaus saugumo. Jo esmė ta, kad ne ginama darbo vieta, o saugomas darbuotojas. Žmogus gali būti lengvai atleidžiamas, tačiau valstybės socialinė politika šiuo požiūriu yra labai dosni. Žmogus nepatenka į vadinamuosius skurdo spąstus, kaip dažnai nutinka Lietuvoje (jei prarasi gerai mokamą darbą, gausi kelių šimtų litų nedarbo pašalpą, kaip ir visi kiti).

Negalima sakyti, kad šiuo aspektu Lietuva gintų savo darbuotojus krizių metu. Danai yra dosnūs, moka dideles pašalpas bedarbiams, bet, antra vertus, taikoma aktyvi politika – žmogus įvairiais būdais skatinamas ieškotis naujo darbo. Taip sukuriama pakankamai gerai veikianti darbo rinka: žmonės nebijo prarasti darbo, nes gana greitai randa naują. Kadangi ekonomika yra dinamiška (vienos produkcijos paklausa krinta, kitos didėja), žmonės gana lengvai pereina iš tų sektorių, kurie patiria problemų, nuosmukių, į tuos, kurie išgyvena pakilimą.

Lietuva yra tarsi įstrigusi per vidurį. Esama labai daug neskaidrumo darbo apmokėjimo srityje ir tai sukuria nemažai problemų. Pavyzdžiui, dėl išeitinių pašalpų. Kas jas iš tikrųjų moka – darbuotojas ar darbdavys? O kaip dėl atostogų vasarą? Iš kokių pinigų mokami atostoginiai ar darbdavio dalis „Sodrai“? Ar darbuotojas susimoka pats, tik darbdavys paima iš jo gabalą atlyginimo ir permeta „Sodrai“, ar iš to išmoka atostoginius? Mano galva, šitų reikalų skaidrumas išspręstų daug konfliktų tarp mūsų profesinių sąjungų ir Darbo kodekso kūrėjų.

Pavyzdžiui, jau seniai siūlau, kad darbdavio dalį „Sodrai“ mokėtų patys darbuotojai. Iš esmės visi ekonomistai sutaria dėl to, kad darbdavys vis vien tam paima dalį darbuotojų atlyginimo ir nemoka pats iš savo kapitalo grąžos, gaudamas mažesnį pelną.

Taip pat yra ir su išeitinėmis išmokomis. Čia galėtų būti skaidriai kuriamas atskiras fondas, ir darbuotojui, pavyzdžiui, pasakoma: žmogau, tavo alga yra 1100 eurų per mėnesį, bet mes skaidriai kas mėnesį iš jo paimsime po 20 eurų į fondą, iš kurio prireikus bus mokamos išeitinės pašalpos, tarkime, jei ateitų krizė ir darbdavys turėtų užsidaryti. Jei patys darbuotojai kauptų fondą, iš kurio būtų mokamos išeitinės išmokos, tai būtų skaidru. Krūvos ekonominių tyrimų vis vien rodo, kad visos tokios išmokos, kaip darbdavio dalis mokant „Sodrai“, atostoginiai, išeitinės išmokos yra mokamos iš pačių darbuotojų pinigų. Jei situacija taptų skaidresnė, gal baigtųsi ginčai, kokios turi būti tos garantijos darbuotojams.

Tokie neskaidrumai atsiranda dėl to, kad šalies politikai klaidingai mano, jog negyvi daiktai – įmonės moka kažkokius mokesčius. Ant jų uždėti mokesčius politiškai patogiau nei ant tikrų žmonių. Dėl to 31 proc. „Sodrai“ yra mokama įmonių, nors iš esmės „Sodros“ įmokas moka darbuotojas, nesvarbu, ar darbuotojui, ar darbdaviui tai išskirstysi. Darbuotojas, nesuprantantis, kad tą 31 proc. moka darbdavys, paėmęs iš jo kišenės, mano, jog paimdamas atlyginimą vokelyje išlaisvins darbdavį nuo tų 31 proc. papildomų išlaidų.

Jei situacija taptų aiškesnė, būtų atimtos paskatos tarpti šešėlinei ekonomikai, išnyktų dalis šešėlinės rinkos. Tegul visą „Sodros“ įmoką sumoka darbuotojas, ir dar būtų gerai, kad tai darytų į įkurtą asmeninę „Sodros“ sąskaitą. Tai esu siūlęs jau prieš daug metų. Tada noras imti vokelį išnyktų. Tegul atlyginimai „ant popieriaus“ padidėja tuo 31 proc. ir visą įmoką „Sodrai“ tarsi į banko sąskaitą moka darbuotojas.

Politikams atrodo, kad ant ko uždėjai mokesčius, tas ir mokės, bet realybėje mokesčiai yra stumdomi. Pavyzdžiui, jei pakėlei pelno mokestį, turi savęs paklausti, kas jį galiausiai sumokės. Ar vartotojai per didesnes kainas, ar darbuotojai per mažesnį darbo užmokestį, ar kapitalistas per mažesnę kapitalo grąžą? Priimant tokius sprendimus reikia matyti, kas iš tikrųjų sumoka. Paprastai kapitalistai mokesčius perkelia į priekį, tai yra vartotojams, arba atgal – darbuotojams. Aišku, politikams mokesčių stumdymas jau yra per aukšta matematika.

VEIDAS: Vadinasi, Lietuvos darbo rinkos problemų naujasis Darbo kodeksas neišspręstų, net jei ir būtų priimtas?

R.K.: Tam tikri socialinio modelio darbo santykių dalies kūrėjų pasiūlymai iš tikrųjų racionalūs. Dabar nėra laikomasi darbo santykius reglamentuojančių įstatymų. Darbo rinka Lietuvoje veikia pagal savas taisykles, nors turėtų veikti pagal teisės aktus. Tarkime, yra daug neformalaus darbo, atleidimo pagrindai ir išeitinių išmokų mokėjimai toli gražu ne tokie, kokių norėtume tikėtis, daug žmonių iš darbo išeina „savo noru“. Pasiūlymai ne kažin ką pakeistų, tačiau geriau atspindėtų ir taip egzistuojančią situaciją. Toks dualizmas, kai darbo rinka reglamentuojama vienaip, nors veikia kitaip, demoralizuoja. Darbuotojai  Darbo kodekso garantijas turi tik „ant popieriaus“. Sutinku, kad jį reikia priartinti prie esamos situacijos.

VEIDAS: Kaip dar siūlytumėte gerinti rinkos padėtį?

K.R.: Pagrindinė mano mintis yra ta, kad kraštutinumai nėra gerai, nes makroekonomikos lygyje jie gali turėti labai negerų pasekmių. O štai protingas, subalansuotas darbo rinkos institutų egzistavimas ir tinkami jų parametrai ekonomikai gali duoti daug naudos. Beje, net toks liberalus savaitraštis, kaip „The Economist“, prieš keletą metų išspausdino straipsnį apie minimalią mėnesinę algą. Jo išvada daug kam buvo labai netikėta: pasakyta, kad protingas minimalios algos reguliavimas turi daugiau naudos ekonomikai negu minimalios algos nebuvimas. Tą suprato ir vokiečiai, neseniai įsivedę universalią minimalią algą, ir ne viena kita šalis.

Jei į minimalų darbo užmokestį žiūrėsime tik kaip į kainą, kuri trukdo susibalansuoti darbo rinkai, tai bus siauras ir primityvus požiūris. Nepamirškime, kad darbo užmokestis yra svarbusis paklausos šaltinis. Nuo jo priklauso netgi našumas. Kai kam atrodo, kad našumas yra vienas dalykas, o užmokestis – jau kitas, bet pagaliau reikia suprasti, kad jie abu glaudžiai susiję. Didesnis darbo užmokesti kuria masto ekonomiją ekonomikoje. Įsivaizduokite, į kaimo parduotuvę pas pardavėją per dieną ateina ne dešimt žmonių su šimtu litų, o dvidešimt pirkėjų su šimtu litų. Vadinasi, pardavėjos našumas išauga dvigubai. Štai ką reiškia algų pakėlimas. Jis gali skatinti našumo padidėjimą. Dėl masto ekonomijos, dėl to, kad darbas laipsniškai bus keičiamas kapitalu, jo taps daugiau.

Galiausiai egzistuoja „learning by doing“ – mokymasis darant, kuris veikia taip, kad didesnė paklausa lemia aktyvesnę gamybą ir žmonės išmoksta geriau bei efektyviau daryti tuos pačius dalykus, jei daro tai daug kartų.

Visa tai priklauso vienai sistemai, tik Lietuvoje kažkodėl esame linkę tai nagrinėti atskirai. Atskirai kalbame apie darbo užmokestį, atskirai – apie našumo nedidėjimo priežastis, nors jas jau programuoja menkas darbo užmokestis. Turime į šiuos klausimus žiūrėti sistemiškai, o ne atskirai nagrinėti sąnaudas, o paskui stebėtis, kodėl vangiai auga ekonomika arba kad užmušėme regionų ekonomiką.

Be to, žmonės pozityviai reaguoja į darbdavio dosnumą ir paprastai atsilygina tuo pačiu. Jie tampa efektyvesni, nes mažiau tinginiauja darbo vietoje. Šis efektas buvo pastebėtas tokio Sidney Webbo. Ekonomikoje tai dabar vadinama efektyvumą didinančiu darbo užmokesčiu.

Dar atkreipčiau dėmesį, kad našumas ir darbo užmokestis yra ganėtinai cikliniai dalykai. Jie paprastai krinta nuosmukių laikotarpiu ir kyla ekonominių pakilimų metu. Vis dėlto ne todėl, kad žmonės išmoksta gerai dirbti, kai būna pakilimas, ir visa tai pamiršta, kai prasideda nuosmukis.

Išsivysčiusiame pasaulyje jau tris dešimtmečius egzistuoja problema, kad darbo užmokestis atsilieka nuo našumo. Kitaip tariant, darbas tampa vis mažiau kompensuojamas, palyginti su tuo, kiek yra sukuriama. Be to, kad sukuriamas produktas būtų nuperkamas, namų ūkiams įkišamos paskolos ir jie vartoja jau nebe iš uždirbtų, o iš skolintų pinigų. Čia yra didelis skirtumas, nes pastarasis procesas nėra tvarus ir veda prie finansinių krizių, nes skolos negali didėti be galo. Gal dar per anksti šiuo požiūriu spręsti apie ilgalaikę Lietuvos tendenciją, bet JAV, Didžiojoje Britanijoje akivaizdu, kad judama prie didelio įsiskolinimo, finansinių krizių ir panašiai.

VEIDAS: Kaip vertintumėte Lietuvos patrauklumą investuotojams ir ką galėtume pakeisti, kad jis didėtų? Kaip manote, ar darbo santykių liberalizavimas šiame kontekste labai aktualus?

R.K.: Atskirkime tai matuojančius indeksus, tokius kaip Pasaulio banko indeksas „Doing Business“, kuriame Lietuva atrodo gana neblogai. Vis dėlto šis indeksas turi esminių trūkumų. Jis neatspindi verslui svarbiausio dalyko, kas nėra biurokratinės kliūtys, – verslui svarbiausia yra paklausa. Taip visada buvo ir bus. Žvelgiant iš šio taško Lietuva neatrodo gražiai. Emigracija mažina potencialių mokių klientų skaičių, o toks nedidelis darbo užmokesčio lygis gali būti patrauklus iš sąnaudų pusės, bet jei įmonė orientuojasi į produkcijos pardavimą vidaus rinkoje, tai niekaip nepadeda. Kaip minėjau, paklausos lygis, ypač regionuose, yra katastrofiškai žemas.

Taigi neatspindimos paklausos perspektyvos, kurias mūsų bloga ir nuolat blogėjanti demografinė padėtis vis mažina.

Šiame indekse yra ir daug neoklasikinės liberaliosios ekonomikos dogmų, darančių jį ideologiškai šališką. Pavyzdžiui, jei Lietuva panaikintų minimalią mėnesinę algą, indekse smarkiai pašoktume. Žinoma, jame yra ir kitų neadekvačių smulkmenų, kurias, siekiant geresnės rinkodaros, galima sutvarkyti. Tarkime, kad verslo įmonę būtų galima atidaryti ne per savaitę, o per minutę, paspaudus keletą kompiuterio klaviatūros klavišų. Galima tarp šalių pradėti lenktynes dėl to, kuri leis greičiau atidaryti įmonę. Vis dėlto verslui dėl to nei šilta, nei šalta. Aišku, nekalbu apie kraštutinumus.

Siūlyčiau aklai nesivaikyti indekso nuostatų, nors verslui sudaryti patrauklesnes sąlygas dėl svarbių dalykų iš tiesų reikia. Pats esu teikęs siūlymų, kad, pavyzdžiui, smulkiajam verslui nereikėtų samdytis buhalterių ir apskaitą galėtų vesti kad ir tris klases baigę verslininkai pinigų srauto pagrindu, o mokesčių skaičiuoklė galėtų būti Valstybinės mokesčių inspekcijos puslapyje. Manau, smulkiajam verslui tai būtų kur kas aktualiau ir reikšmingai sumažintų sąnaudas. Deja, tokie siūlymai nepraeina, nes politikai juos tiesiog ignoruoja ir deda į stalčius, kaip ir daugelį kitų dalykų, kuriuos siūlo ekspertai.

VEIDAS: Jei negalime pakeisti mūsų demografinės padėties, kas didintų mūsų patrauklumą užsienio investuotojams?

R.K.: Lietuvos ekonomika pamažu virsta trijų miestų ekonomika. Turėsime tris mažas ekonomikas šalyje, kurias imsime vadinti Lietuvos ekonomika. Šiuo požiūriu koks nors Vilnius ir taip yra patrauklus. Gyventojų čia nemažėja, priešingai nei likusioje Lietuvoje dėl vykstančios vidinės migracijos. Matome, kaip veikia Vilniaus ekonomika: verslo čia daug, gyvenimas verda, iš tikrųjų net nereikia per daug reklamuotis – Vilnius ir taip investuotojams gana patrauklus miestas, čia yra santykinai nedaug kainuojančios išsilavinusios darbo jėgos. Deja, regionus esame palikę likimo valiai. Jie kuo toliau, tuo labiau susideda iš pensininkų, kurių vienintelės pajamos yra pensija, kurie patys kapstosi savo daržuose ir vos ne patys užsiaugina maisto, todėl nelabai yra ką kalbėti apie kokį nors išėjimą į kavinę, apie kultūrinį gyvenimą.

Daryk, ką nori, tokios ekonomikos neprikelsi, vargu ar pavyktų sugrąžinti ją į geresnius laikus. Kaip priversti verslus kurtis kokiame nors Joniškyje? Ką ten verslui veikti? Atrodytų, paradoksalu: jei algos, tarkim, mažesnės Šalčininkuose, tai kodėl verslai į juos nekeliauja? Dėl tų pačių priežasčių: mažos algos reiškia mažą paklausą, todėl verslai dažniausiai keliauja kad ir į didžiausių sąnaudų regionus.

VEIDAS: ES daug lėšų investuoja į regionų plėtrą. Ar reikėtų suprasti, kad šios lėšos panaudojamos neracionaliai?

R.K.: Viską reikia daryti su protu. Suprantu, kad yra didžiulis spaudimas kažką pagražinti regionuose. Juolab kad daug Seimo narių renkami regionuose. Kiekvienas jų nori papuošti bent jau kokią centrinę gatvę ar aikštę, parodydamas, kad būtent jis čia tuos pinigus atnešė. Vis dėlto nereikia perlenkti lazdos, nes kai baigsis Europos Sąjungos parama, visą sukurtą infrastruktūrą reikės išlaikyti patiems regionams. Kas tada bus? Bus, kaip yra nutikę su vandentvarka Lietuvoje: į tai buvo investuota daug europinių pinigų, bet dabar, kai žmonėms reikia patiems už tai mokėti, judame priešinga kryptimi – grįšime prie kaimo lauko tualetų.

Pasigendu racionalaus toliaregiško požiūrio: spaudimas greitai įsisavinti kuo daugiau pinigų yra milžiniškas, bet tai nėra logiška. Pats žmogus savo namuose niekada nesielgtų taip, kaip elgiamasi su europiniais pinigais. Prisiminkime, kad net tokiose didelėse ekonomikose, kaip JAV, žlunga dideli miestai. Be žymiausio Detroito, esama daug kitų miestų zombių. Nors apie tai nėra įprasta kalbėti, mes einame link to.

Žmonės paprastai nelaukia, kol miestas taps zombiu, ir bando užbėgti tam už akių: supranta, kad dėl to kris nekilnojamojo turto kainos, jis taps praktiškai bevertis, nes aplink ir taip bus krūvos apleistų butų, taigi natūraliai stengiasi iš ten kuo greičiau pabėgti. Deja, tai tampa realybe. Niekur nuo to nepabėgsime, nes mažėjanti visuomenė neišvengiamai kelia tokias problemas, o mūsų juk mažėja greičiausiai ES. Politikai anksčiau ar vėliau turės ryžtis skausmingiems sprendimams, pavyzdžiui, kaip Rytų Vokietijoje kažkada buvo ryžtasi gyventojų sutankinimui: kad du pustuščiai namai būtų sujungti į vieną, vienas būtų sutvarkytas, o kitas nugriautas.

VEIDAS: Grįžkime prie skirtingų darbo santykių modelių. Kas yra labiausiai pasiteisinę?

R.K.: Siūlau apsistoti prie minėtų dviejų modelių – vokiško ir daniško. Abiejuose jų į darbo santykius, atrodo, žiūrima skirtingai, bet abiejų esmė yra ginti žmogų. Pagal vokišką modelį žmogų stengiamasi kuo ilgiau palikti darbo vietoje, kad nedegraduotų jo žinios, jis jaustųsi reikalingas, o ne būtų išmestas į gatvę. Pagal danišką modelį atleidimas yra labai greitas, bet tai veikia gerai. Čia valstybei tenka didesnis vaidmuo kuriant sistemą, kaip greičiau įdarbinti atleistą žmogų, nes darbo ekonomistai sutaria, kad jei žmogus metus praleido būdamas bedarbis, jo galimybės įsidarbinti iš naujo smarkiai mažėja. Žmogus pripranta prie naujos gyvensenos, prie pašalpų, prie daug laisvalaikio, kartu sumažėja jo žmogiškasis kapitalas ir pasensta žinios. Ne paslaptis, kad dalis per tą laiką tiesiog prasigeria ar užsiima kitomis nesąmonėmis.

Visi kaip ir supranta, kad žmogaus negalima palikti gatvėje ir neužtenka jam mokėti bedarbio pašalpos. Būtina žmogų aktyviai skatinti kuo greičiau vėl įsijungti į darbo rinką. Tam yra daugybė instrumentų, pradedant tinkama makroekonomine politika, kuri iš pat pradžių leidžia minimalizuoti nedarbo padidėjimą, ir baigiant aktyvia darbo rinkos politika, kada žmonės siunčiami į permokymus, visaip bandoma išlaikyti buvusio darbuotojo ryšį su darbo rinka. Jeigu šis ryšys nutrūksta ilgam, tokį žmogų grąžinti į darbo rinką darosi beviltiška.

Taigi visos šalys turi savus modelius, tačiau juos visus galime apibendrinti kaip tam tikrus submodelius, kai vienu atveju įmonės elgiasi socialiai atsakingai ir bando solidariai praplaukti neramius laikus, neatleisdamos daug darbuotojų, o kitu atveju didesnio vaidmens imasi valstybė.

VEIDAS: Kuris modelis būtų tinkamesnis Lietuvai?

R.K.: Mūsų įmonės tikrai nesielgia pagal vokišką modelį. Galima apibendrinti, kad įmonės Lietuvoje darbuotojus veikiau laiko kintamosiomis sąnaudomis, – juos prireikus galima išmesti kad ir į gatvę, galvojant, kad jei vėliau padidės paklausa ar baigsis krizė, darbdavys vėl juos susirinks. Mūsų įmonės su savo darbuotojais elgiasi labai laisvai. Per šią ekonominę krizę matėme, kaip staigiai pašoko nedarbo procentas Lietuvoje, palyginti su kokia nors Vokietija. Paprasčiausiai greitai atsikratoma darbuotojų, nes manoma, kad jie tiesiog apsunkina įmonę. Ši problema numetama ant valstybės pečių. Deja, mūsų valstybė šios problemos efektyviai spręsti nelabai gali, nes turime praktiškai mažiausią biudžetą ES su visomis iš to išplaukiančiomis neigiamomis pasekmėmis. Tarp jų – ir skurdžia socialine politika.

Vaiva Sapetkaitė

Apie Raimondą Kuodį

Prof. dr. Raimondas Kuodis yra makroekonominės politikos ir viešosios ekonomikos ekspertas, Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojas, Europos centrinio banko Pinigų politikos komiteto narys. Jo pagrindinės domėjimosi sritys yra pinigų politika, ekonominės ir pinigų sąjungos, euro įvedimo Lietuvoje teigiami ir neigiami aspektai, valiutų krizių prognozės. R.Kuodis dėsto Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute.

SL

Problemos. Lietuvoje sveikatos apsauga yra palyginti brangi, nors mirtingumo ir sergamumo rodikliais tikrai negalime didžiuotis. Žiūrint į ES, Lietuva yra tarp šalių, kuriose gyventojų vidutinė gyvenimo trukmė – trumpa.

Vienas iš aspektų, į kuriuos dažniausiai atkreipiamas dėmesys kalbant apie sveikatos apsaugos sistemos optimizavimą, yra tas, kad Lietuva pirmauja pagal gydytojų, tenkančių tūkstančiui gyventojų, skaičių – jų yra net 4,4. Vis dėlto santykis tarp gydytojų ir slaugytojų Lietuvoje keistokas: vienam gydytojui Lietuvoje tenka 1,7 slaugytojo, kai ES vidurkis – 2,3. Susiklostė situacija, kad Lietuvoje daug darbo, kurį kitose šalyse dažnai atlieka slaugytojai, čia tenka gydytojams.

Pasak Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininkės pavaduotojo Antano Matulo, tam tikrą laiką buvo taip, kad medicinos seselės nebuvo rengiamos sudėtingesnėms užduotims. Vadinasi, toms medicinos seselėms, kurios turi universitetinį slaugytojų išsilavinimą, būtų galima daug ką patikėti, bet reikia tai aiškiai reglamentuoti. Vis dėlto didelė dalis darbar dirbančių medicinos seselių nėra tam parengtos.

Tuo metu Mykolo Romerio universiteto docentė, daugiau nei du dešimtmečius besigilinanti į sveikatos vadybą, Santariškių klinikų generalinio direktoriaus patarėja prof. dr. Danguolė Jankauskienė atkreipia dėmesį, kad šis neatitikimas pradėtas spręsti atsiradus slaugos bakalauro ir slaugos magistro studijoms. Ji pateikia pavyzdį, kad Santariškių klinikose yra apie 1,3 tūkst. slaugytojų, iš kurių maždaug 300 turi aukštąjį universitetinį išsilavinimą. Joms jau būtų galima patikėti tam tikras papildomas funkcijas. Vis dėlto prieš tai reikia sutvarkyti teisės aktus, atitinkamai aprašyti pareigybes, išspręsti adekvataus atlyginimo klausimą ir kita.

Šioje srityje Lietuva vėluoja. Be to, kaip pabrėžia profesorė, čia pradėjome ne nuo to galo: iš pradžių turime apsispręsti, kokias funkcijas norime priskirti medicinos seselėms, tada įsitikinti, kad jas tikrai tinkamai parengėme. Deja, jos buvo mokomos dar tiksliai neapsisprendus, ką konkrečiai joms teks daryti. Vis dėlto šie procesai po truputį juda į priekį.

Kitas esminis aspektas – sveikatos priežiūros sistemos restruktūrizacija, iš kurios tikimasi didesnio efektyvumo ir lėšų taupymo. Antra vertus, D.Jankauskienė nėra įsitikinusi, kad vien restruktūrizacija viską sutvarkytų. Iš restruktūrizacijos būtų galima sutaupyti 5–7 proc., tačiau apskritai sveikatos apsaugai trūksta 30 proc. lėšų – jei lyginsime su dabartiniais ištekliais. Tam reikėtų keisti mokesčių bazę, imtis sveikatos apsaugos finansavimo reformų. Būtų galima arba didinti mokesčius, kad privalomasis sveikatos draudimas gautų didesnį krepšelį, arba pinigų gauti iš papildomų šaltinių, pavyzdžiui, privalomosios sveikatos sąskaitos, papildomo sveikatos draudimo ar biudžeto.

Galima sutikti, kad bent kol kas sveikatos apsaugos finansavimas Lietuvoje yra per menkas. Tai rodo tas faktas, kad pagal 2014 m. Europos sveikatos apsaugos paslaugų naudotojų indeksą („The Euro Health Consumer Index 2014“) Lietuva pernai užėmė 32 vietą iš 36-ių. Nors Lietuvos sveikatos apsauga dažnai įvertinama blogai, tačiau pagal rodiklį, kokia vertė gaunama už investuotus pinigus, matome, kad Lietuva pasirodo puikiai ir pagal šį santykį yra šešta nuo viršaus.

Jei finansavimo padėtis nesikeis, problema tik gilės. Negalima pamiršti, kad senėjanti populiacija kels naujų ir brangių iššūkių, taip pat daug kainuoja tobulėjančios medicinos technologijos, atsirandantys inovatyvūs vaistai ir kita. Tokiame fone sveikatos sistemos finansavimas yra gerokai per mažas. Reikia pagaliau imtis ryžtingų, nors ir nepopuliarių sprendimų.

„Sveikatos sistemai taip pat negali būti taikomi „antiekonominiai“ metodai su finansavimo balo verte, mažesne už vienetą, plaukiojančiu paslaugų apmokėjimo balu. To rezultatas – kuo daugiau paslaugų suteiki, tuo mažiau tau už jas sumoka. O paslaugų poreikis apskaičiuojamas pagal mistinius mastus, kuriuos lemia turimi pinigai, bet ne gyventojų tikrasis sergamumas ir jų sveikatos paslaugų naudojimo poreikiai“, – vardija D.Jankauskienė.

Restruktūrizavus sveikatos apsaugos paslaugas, kad pacientai dėl tų pačių paslaugų daugiau kreiptųsi į ambulatorinę grandį (kartu pertvarkius tam tikrų įstaigų profilius), iš tiesų būtų galima sutaupyti. Kaip pabrėžia A.Matulas, stacionare gydyti žmogų yra net iki dešimties kartų brangiau nei ambulatoriškai. „Tarkime, šveicarai net 90 proc. onkologinių ligų gydo ambulatoriškai, o mes 95 proc. tokių ligų gydome stacionare“, – kokių dar yra galimybių daug sutaupyti, nurodo A.Matulas.

Taigi kaip protingiau būtų pertvarkyti sveikatos įstaigų tinklą Lietuvoje, kad būtų optimizuojami procesai ir taip sutaupoma, bet iš regionų gyventojų nebūtų atimta teisė gauti prieinamas kokybiškas medicinos paslaugas? Nors politikas pabrėžia, kad prieinamumo požiūriu skirtumas tarp didmiesčių ir regionų yra ir bus, vis dėlto, jo manymu, įdiegta prieinama arti žmogaus esanti šeimos gydytojo institucija, efektyviai dirbant, galėtų išspręsti net iki 80 proc. problemų. Šeimos gydytojų prieinamumas Lietuvoje jau dabar yra gana neblogas.

„Jei vertinsime stacionarinės pagalbos prieinamumą, skirtumai bus dideli, vis dėlto tarp jų ir turi būti skirtumas. Juk stacionarinės pagalbos žmogui gali prireikti labai retai, tad atitinkamai reikia subalansuoti ir sveikatos įstaigų tinklą. Pavyzdžiui, arti žmogaus, kiekviename rajone, turėtų būti socialinės, globos paslaugos, paliatyvioji slauga, slaugos, palaikomojo gydymo, terapijos, psichosomatinės paslaugos, vis dėlto stacionarinės chirurgijos, akušerijos, traumatologijos ir kitos panašios paslaugos nesunkiai galėtų būti teikiamos tik apskričių centruose. Čia tik svarbu užtikrinti žmogaus nuvykimo laiku galimybę“, – mano A.Matulas.

Lietuvos sveikatos priežiūros sistema tokia brangi yra ir todėl, kad ne itin gerai veikia šeimos gydytojo institucija. Kadangi nėra geresnio darbo paskatų, šeimos gydytojai dažnai nerizikuoja ir negydo žmogaus, o tiesiog siunčia jį į stacionarą.

Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininkė Dangutė Mikutienė teigia, kad dar 2013 m. Valstybės kontrolė pateikė valstybinio audito ataskaitą ,,Ar efektyvi šeimos gydytojo veikla?“, nagrinėtą ir Sveikatos reikalų komitete.

„Valstybės kontrolė nustatė, kad šeimos gydytojų skaičius šiuo metu šalyje yra pakankamas, tačiau jie gyventojų poreikių, teikiant sveikatos priežiūros paslaugas, netenkina. Šeimos gydytojų paslaugos gyventojams prieinamos netolygiai, apie penktadalį darbo dienos laiko šie gydytojai sugaišta funkcijoms, kurioms nereikia gydytojo kompetencijos, mažiau laiko skirdami diagnostiniam ir gydomajam darbui. Taip pat nustatyta, kad šeimos gydytojai vykdo ne visas Šeimos gydytojo medicinos normoje numatytas pareigas. Keturi penktadaliai šeimos gydytojų pacientus konsultacijos pas gydytojus specialistus siunčia nepanaudoję visų savo kompetencijų ligonių tyrimo ir gydymo srityje, – dėsto D.Mikutienė. – Nustatyta, kad ir šeimos gydytojų kvalifikacijos tobulinimas organizuotas netinkamai. Šeimos gydytojų kompetencijos ir kvalifikacijos tobulinimo poreikis nevertinamas, todėl gydytojai ne visada tinkamai įvertina, kurias kompetencijas jiems reikia tobulinti ir kokias kvalifikacijos tobulinimo programas pasirinkti. Taigi reikia pripažinti, kad šeimos gydytojo institucija veikia neefektyviai.“

Paminėtina, kad nėra optimalus ir vadinamojo aktyvaus gydymo bei ilgalaikio gydymo santykis. Galima daryti išvadą, kad aktyvaus gydymo lovų yra per daug, o ilgalaikio gydymo, tai yra slaugos, palaikomojo gydymo, reabilitacijos ir panašiai, – per mažai.

Higienos instituto Sveikatos informacijos centro atlikti tyrimai parodė, kad maždaug 16 proc. pacientų, gulėjusių šalies ligoninėse (neįskaitant reabilitacijos, ilgalaikio gydymo ir dienos stacionaro atvejų), į jas guldyti be būtino reikalo.

„Išvengiamos hospitalizacijos susijusios su tam tikromis ligomis, kurias efektyviai gydant pirminėje sveikatos priežiūros grandyje galima išvengti vėlesnio jų gydymo ligoninėje. Pavyzdžiui, tai gali būtų skrandžio opa: jei ją anksti diagnozuoji ir gydai, ji nekraujuos, tačiau, jei buvo pavėluota, tai atvežus tokią problemą turintį ligonį jau negalima sakyti, kad ši hospitalizacija bus nebūtina“, – padėtį paaiškina ir prevencijos svarbą pabrėžia D.Jankauskienė.

Čia prieiname prie vienos didžiausių sveikatos apsaugos problemų – pačių žmonių menko rūpinimosi savo sveikata. „Lietuviai iš tiesų pasižymi tuo, kad labai nesaugo savo sveikatos. Tai rodo ir tas faktas, kad kas trečio Lietuvoje mirštančio žmogaus mirtis susijusi su alkoholio vartojimu, o kas penkto – su rūkymu. Pati struktūra yra gana nebloga, pakankamai prieinama, pakankamai socialiai jautri“, – apibendrina A.Matulas.

Pasak jo, viena galimybių, kaip pagerinti šią situaciją, yra turėti Sveikatos fondą, iš kurio būtų galima finansuoti žmonių švietimą, socialinę reklamą ir panašias priemones (paprastai tokie fondai yra iš dalies finansuojami iš parduotų alkoholio ir tabako gaminių akcizų).

D.Jankauskienė antrina, kad nors ir labai norima dėl visko kaltinti sveikatos sistemą, bet žalingiausios ydos slypi ne joje, o pačių žmonių elgsenoje. „Paskui klausiama, kodėl manęs neišgydėte, ir manoma, kad dėl to kalta mūsų sveikatos apsauga. Taigi labiausiai nuo Europos lygio atsiliekame savo sveikos gyvensenos rodikliais, o paskui ir sergamumo“, – sako profesorė ir priduria, kad trečios ar ketvirtos stadijos vėžį išgydyti taip pat sunku ar neįmanoma ir kitose šalyse, tačiau ten jis dažnai diagnozuojamas anksčiau, kada jo gydymas yra lengvesnis, todėl ir sėkmingesnis.

Beje, įdomus aspektas: kartais sveikatos apsaugos sėkmę ir pažangą kaip tik nusako pablogėję rodikliai. Tarkime, nemažai kritikos strėlių sulaukta dėl kalbų, kad pasiekta gerų rezultatų suvaldant vėžį, tačiau lygia greta sergamumas įvairiomis jo formomis staigiai šoktelėjo. Pasirodo, Lietuva stipriai pavėlavo įgyvendinti vėžio ir širdies kraujagyslių ligų profilaktikos programas, kada šias ligas galima išaiškinti ankstyvoje stadijoje, ir pradėjo jas vykdyti tik nuo 2005 m., taigi kol kas tvarkomasi su pasekmėmis, kad žmonėms vėžys nebuvo diagnozuotas anksčiau.

„Beje, tokių programų rezultatai pasimato tik po dešimties metų, ir iš tikrųjų jau matome teigiamų poslinkių, – pabrėžia D.Jankauskienė. – Matome tam tikrą mirštamumo dėl širdies kraujagyslių ligų mažėjimą, dėl gimdos kaklelio vėžio labai aiškiai matoma gražiai žemyn besileidžianti kreivė, mažėja ir mirštamumas nuo krūties vėžio. Tai nėra greiti pasiekimai, o veikiau kartos klausimas.“

Kalbintų specialistų nuomone, didelė problema, stabdanti sveikatos apsaugos tobulinimą, yra politinės valdžios kaita, kuri dažnai baigiasi anksčiau pradėtų programų išdraskymu. „Jei prieš tai strategiją parašė kairieji, tai dešinieji ja bus nepatenkinti, ir atvirkščiai. Dėl to Lietuvoje labai kenčia visas viešasis sektorius. Mūsų parašyti dokumentai dėl sveikatos reformos, dėl restruktūrizacijos ir kitko yra tikrai neblogi, visi paremti mokslo įrodymais, tačiau stringa jų įgyvendinimas. Viena pagrindinių to priežasčių – būtent tokia mūsų politinė švytuoklė, kai besikeičiantys  kairieji ir dešinieji turi skirtingą požiūrį į tos pačios problemos sprendimą“, – apgailestauja D.Jankauskienė ir priduria, kad štai Estijoje jau ilgai vadovauja centro ar dešiniųjų partijų politikai, nešokinėjama nuo dešinės iki kairės, ir jų padėtis jau daug geresnė nei mūsų.

„Matyt, pagrindinė priežastis, kodėl tiek metų nėra rimtesnių sisteminių pertvarkų, yra greitai besikeičiantys, abejotinos kompetencijos sveikatos apsaugos ministrai. Vidutiniškai jie keičiasi kas pusantrų metų“, – kritikos negaili ir A.Matulas.

Vaiva Sapetkaitė

BFL

Neišnaudotos progos. Sveikatos apsauga yra viena tų sričių, už kurių problemas tenka mokėti itin didelę kainą. Apie tai, kokia padėtis yra dabar ir kokia bus po 10–15 metų, „Veidas“ kalbasi su Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų generaliniu direktoriumi prof. Kęstučiu Strupu.

VEIDAS: Kaip vertinate Lietuvos medicinos lygį technologiniu požiūriu?

K.S.: Mūsų medicininės technologijos yra adekvačios esamoms Europos šalyse: kai kalbama apie universitetines ligonines, galiu drąsiai tvirtinti, kad Lietuvoje lygis yra toks pats. Technologijų atžvilgiu ne tik neatsiliekame, bet kai kur ir pirmaujame. Galiu paminėti ką tik įvykusį tokio pirmavimo pavyzdį: dabar yra specialistų iš Italijos, Belgijos, Vokietijos, Austrijos, atvykusių mokytis širdies chirurgijos procedūrų.

VEIDAS: Kaip greitai į Lietuvą ateina medicinos naujovės? Ar tiesa, kad tam prireikia 7–10 metų.

K.S.: Prieš dešimtmetį toks teiginys gal ir buvo teisingas, bet dabar jos ateina kur kas greičiau. Noriu pabrėžti, kad kai kurios mūsų technologijos yra priešakyje kitų Europos šalių. Galima paminėti kad ir kaulų čiulpų transplantaciją, širdies chirurgiją.

VEIDAS: Santariškių klinikos daug dėmesio skiria inovacijoms, pagal jus galima spręsti, kas apskritai ateis į Lietuvos mediciną, tad į ką orientuojatės?

K.S.: Aš manau, kad Santariškių klinikos yra progresyviausios ir inovatyviausios šalyje, pavyzdžiui, dėl informacinių technologijų, elektroninių ligos istorijų, dokumentų valdymo. Informacinės technologijos mums labai daug padeda, stengiamės į tai investuoti, kiek tik galime skirti lėšų. Tikimės, kad ir Sveikatos apsaugos ministerijos veiksmai e. sveikatos srityje pajudės panašiu tempu.

Medicininės technologijos, kuriomis galime didžiuotis, yra ląstelių medicina, regeneracinė medicina, gydymo inovacijos, tai yra invazinė kardiologija ir kardiochirurgija, transplantacinė medicina (ypač kaulų čiulpų transplantacija). Noriu pagarsinti, kad neseniai įvykusiame Europos transplantologų kongrese Lietuva kaulų čiulpų transplantacijos srityje įvardyta kaip viena pažangiausių valstybių.

VEIDAS: Kaip manote, ar per telemediciną, kitas inovatyvias technologijas būtų įmanoma sukurti tolygesnį kokybiškų medicinos paslaugų pasiskirstymą Lietuvoje?

K.S.: 2004–2007 m. vykdytas Rytų Lietuvos kardiologijos projektas, paremtas būtent telemedicina. Šis tinklas Rytų Lietuvoje pripažintas geriausiai įgyvendintu Europos struktūrinių fondų projektu medicinos srityje. Tai mirštamumą nuo miokardo infarkto Rytų Lietuvoje sumažino nuo 27 iki 9 proc. Tai turėtų būti tęsiama – atsirado Vidurio ir Vakarų Lietuvos kardiologijos projektai. Aplink Vilniaus universitetą Rytų Lietuvoje egzistuojantys ir naudojami telemedicininiai ryšiai yra pavyzdys Vidurio bei Vakarų Lietuvai. Taip geidžiamas paslaugų prieinamumas yra čia pat.

Prieš dvejus metus inicijuoti vadinamieji klasteriai (širdies infarkto, smegenų insulto, onkologijos) turėtų judėti panašia kryptimi.

VEIDAS: Ar brangu, sudėtinga sukurti tokius telemedicina paremtus tinklus?

K.S.: Yra telemedicininis įkainis, patvirtintas Sveikatos apsaugos ministerijos. Taigi pradžia jau padaryta. Tiesa, mano supratimu, įkainis turėtų būti didesnis.

Pats telemedicininis duomenų perdavimas nėra toks brangus. Tarkime, Šakiuose atlikai tyrimą ir tuos duomenis perdavei į Kauno klinikas (pagal regioninį principą), kur esantis atitinkamas specialistas juos įvertina. Tai gerai veikia, pavyzdžiui, Skandinavijos kraštuose. Manau, Lietuvoje tai yra ranka pasiekiama – jau turime labai gerų užuomazgų. Juolab kad tokiame mažame krašte šitai galima įdiegti ir greičiau, ir ryžtingiau. Vizijos, planai, reikalingi dokumentai yra, tik reikia greičiau imtis daryti.

Tikiu, kad Lietuvos sveikatos apsaugos ateitis bus tokia pati kaip ir kitur Europos Sąjungoje. Nors turiu pasakyti, jog 1995 m. grįžęs iš Vokietijos buvau „užsivedęs“, kad Lietuvoje viskas bus kaip ten, ir tai įvyks per 10–15 metų. Praėjo jau 20 metų.

VEIDAS: Pasaulyje daug kalbama apie genų inžineriją, genų terapiją. Ar įmanoma, kad per 10–15 metų tai bus plačiau imta taikyti Lietuvoje, ar tai dar labiau iš fantastikos srities?

K.S.: Ne iš fantastikos srities. Jei kalbėtume apie XIX a., tai jis vadinamas aspirino amžiumi, XX a. – baltyminės medicinos amžius, o XXI a. tikrai bus ląstelių medicinos amžius, kai genų inžinerija, biotechnologijos medicinoje tikrai įsitvirtins taip, kaip mes dabar nė neįsivaizduojame. Galiu pasidžiaugti, kad nesame ties starto linija, o jau gerokai pasistūmėję į priekį. Tarkime, turime labai stiprų Medicininės genetikos centrą, mano supratimu – vieną stipriausių Baltijos šalyse. Kamieninių ląstelių medicinos, kamieninių ląstelių kaulų čiulpų transplantacijos srityje turime svarbių pasiekimų „Santaros“ slėnyje. Kalbu ne vien apie Santariškių klinikas, bet ir apie mūsų partnerius: Inovatyvios medicinos centrą, „Biotechpharma“, su kuriais vadinamajame bioinkubatoriuje gražiai bendradarbiaujame ir netrukus parodysime gerų rezultatų.

VEIDAS: Pasaulyje daug kalbama apie visuomenės senėjimo keliamus iššūkius sveikatos apsaugos sistemai ir valstybių biudžetui. Kaip manote, ar Lietuva tam pasirengusi?

K.S.: Galiu kalbėti už pasirengimo lygį ligoninėse, ir čia tikrai tam esame pasirengę. Senas ar senstelėjęs žmogus, be pagrindinės ligos, dėl kurios kreipiasi, turi daug gretutinių negalavimų. Tam reikalinga multidisciplininė komanda, tai yra tokia, kurioje būtų skirtingų sričių specialistų. Tai galima turėti tik daugiaprofilinėse ligoninėse, kuriose visų specialybių gydytojai būtų čia pat.

Dar prieš penkiolika metų aštuoniasdešimtmetis ligonis buvo gana unikalus atvejis. Kai kuriais atvejais netgi nedrįsdavome jų operuoti, o dabar dažnai tenka operuoti sulaukusius aštuoniasdešimties ar net devyniasdešimties metų. Žmonės ne tik gyvena ilgiau, bet ir nori gyventi komfortiškai. Vis daugiau reikia kalbėti ne tik apie privalomąją chirurgiją – atliekamos kelio sąnarių, klubo sąnarių, kataraktos, klausos ir kitos operacijos.

VEIDAS: Kiek Lietuvai pakaktų tokių daugiaprofilinių ligoninių?

K.S.: Kai turėjome 3,5 mln. gyventojų, tokių ligoninių būtų užtekę penkių–septynių. Dabar gyventojų mažėja, bet esu įsitikinęs, kad Vilniaus universitetinė, Kauno universitetinė ir Klaipėdos universitetinė ligoninės privalo išlikti. Stambiuose miestuose, kaip Šiauliai ir Panevėžys, tokios daugiaprofilinės ligoninės jau yra, ir jeigu ten gyventojų skaičius nemažės taip drastiškai kaip dabar, jos galėtų išlikti.

VEIDAS: Kaip vertinate sveikatos priežiūros sistemos finansavimą?

K.S.: Galiu patvirtinti, kad Lietuva yra viena iš šalių, kuriose jis mažiausias. Turint tai omenyje, tai, ką sugeba atlikti Lietuvos gydytojai, tikrai pagirtina. Visi Lietuvos mediciną kažkodėl nuvertina, tačiau pažiūrėkime į emigrantus Skandinavijoje, Anglijoje, Danijoje ar kitur. Per atostogas jie visi grįžta į Lietuvą gydytis, nes supranta, kad Lietuvos medicina nėra tokia bloga, pamato, jog užsienyje problemų irgi yra.

VEIDAS: Kaip pavyksta išlaikyti paslaugų lygį, jei finansavimas netenkina?

K.S.: Atlyginimų sąskaita. Lietuvos gydytojų ir slaugytojų atlyginimai yra vieni mažiausių Europoje. Tai skatina dalies gydytojų ir slaugytojų emigraciją, ir labai nuogąstauju, kad po penkerių–dešimties metų, kai ši problema pagaliau bus suprasta, Lietuvoje jų jau trūks. Tada susiklostys itin grėsminga padėtis.

VEIDAS: Kodėl nekuriama planų, kaip spręsti opias sveikatos apsaugos sistemos problemas? Ar tai taip sudėtinga?

K.S.: Nuo 1994 m., kai profesorė Danguolė Jankauskienė buvo Sveikatos apsaugos reformos biuro vadovė, visi veiksmai, kuriuos reikia padaryti Lietuvoje, yra aiškiai įvardyti. Negana to, 1995–1997 m. buvau pakviestas į Sveikatos apsaugos ministeriją ir manęs buvo klausiama, ką reikia daryti Lietuvos chirurgijoje, kad viskas būtų gerai. Įdėjau daug darbo, daug energijos, daug jaunatviško entuziazmo, deja, viskas taip ir liko gulėti dokumentuose, sukištuose kažkur į stalčių. Nieko esminio neįvyko. 2001 m. atvažiavo Švedijos ekspertė ir įvardijo, ką reikia nuveikti reformuojant sveikatos priežiūros įstaigas, kad reikalai pajudėtų. Tai taip pat liko neįgyvendinta, o Estija ir Latvija tai atliko. Sveikatos apsaugos sistemoje turėtų būti aiški strategija, sutartiniai politinių partijų veiksmai. Kad ir kas ateitų į valdžią, turėtų turėti vienodą viziją, tuos pačius strateginius tikslus.

Matome, kad Lietuvos medicina gali būti ir galbūt jau yra efektyvi, tačiau esama daug trukdančių dalykų: pirmiausia minėtas per mažas finansavimas, tada – ligoninių kiekis, stacionarių lovų skaičius (eskaluojama, kad yra per daug aktyvaus gydymo atvejų), tačiau tai galime perprofiliuoti. Negalima teigti, kad restruktūrizacija, reformos nevyksta, bet, mano supratimu, tempas galėtų būti greitesnis ir žingsniai ryžtingesni. Tai kai kuriais atvejais pademonstravo mūsų kaimynai. Taip, tada skaudėjo, bet dabar jie yra sveikesni negu mes.

VEIDAS: Grįžkime prie Lietuvoje besigydančių emigrantų – ar tai nėra problema? Juk jie mokesčius moka ten, kur gyvena, o trumpam grįžę į Lietuvą ir sumokėję PSD įmoką gauna kur kas didesnės vertės paslaugų. Ar taip nėra vagiama iš Lietuvos gyventojų?

K.S.: Pati viską įvardijote. Ši problema jau seniausiai žinoma. Ji jau keletą metų sprendžiama, bet į priekį einama mažyčiais žingsneliais.

VEIDAS: Statistika rodo, kad labai didelė dalis mirčių Lietuvoje susijusios su alkoholio vartojimu. Kaip manote, jei būtų sumažintas alkoholio prieinamumas, ar pamatytume ženklesnių pokyčių?

K.S.: Pagal alkoholio vartojimą Europoje neiškrintame iš šalių penketuko jau kokius 10–15 metų. Pažiūrėkime, kiek daug metų diskutuojama apie tai, kad iš degalinių būtų išimti alkoholiniai gėrimai. Apskritai kodėl jais prireikė prekiauti degalinėse? Taip pat egzistuoja prekyba alkoholiu visą parą. Pažiūrėkime į skandinavų kraštus: nori išgerti – turi turėti daug pinigų. Skandinavijos šalyse dėl alkoholio politikos esama daug gerų pavyzdžių. Juk iki 1970-ųjų skandinavai irgi buvo daug geriantys.

VEIDAS: Kaip vertintumėte ne kartą anksčiau nuskambėjusį siūlymą, kad nesveikai gyvenantys žmonės mokėtų didesnę sveikatos draudimo įmoką?

K.S.: Teoriškai jis teisingas, tačiau tai bus susieta su žmogaus teisių gynimu. Nežinau valstybių, kuriose tai būtų įdiegta. Apie tai diskutuojama Amerikoje, kai kuriose Europos valstybėse, bet, turint galvoje teisinės sistemos džiungles, įsivaizduoju, kad tai būtų sudėtinga, nors aš, kaip gydytojas, tam šimtu procentų pritariu. Susirgus tokiems žmonėms sveikatos apsaugos sistema turi investuoti kur kas daugiau.

VEIDAS: Kokios ligos yra ir ateityje bus didžiausia našta lietuviams?

K.S.: Pirmoje vietoje buvo ir yra širdies kraujagyslių sistemos ligos. Tai problema, itin susijusi su gyvenimo būdu. Antroje vietoje kol kas lieka onkologinių ligų grupė, bet pranašaujama, kad 2020 m. ji jau bus pirmoje vietoje pagal problemiškumą, susirgimų dažnį, gydymo poreikį. Po to yra grupė modernių ligų, kurių prieš dvidešimt metų nežinojome, pavyzdžiui, alerginės, endokrininės ligos. Manau, tokių netradicinių ligų ateityje tik daugės.

Vaiva Sapetkaitė

K.Strupo dosjė

Akad. prof. habil. dr. Kęstutis Strupas Santariškių klinikų generaliniu direktoriumi tapo 2013 m. Prieš tai dirbo generalinio direktoriaus pavaduotoju ir Pilvo chirurgijos centro direktoriumi. Santariškių klinikos laikomos viena inovatyviausių ar net inovatyviausia gydymo įstaiga Lietuvoje.

Profesoriaus domėjimosi laukas – sudėtingiausios pilvo ertmės chirurginės operacijos, tarp jų – laparoskopinė pilvo organų chirurgija, onkologinė ir transplantacinė pilvo organų chirurgija.

Už savo darbą K.Strupas ne kartą sulaukė įvertinimo: 2008 m. buvo apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Karininko kryžiumi, 2010 m. – Šv. Kristoforo statulėle „Už išgelbėtas žmonių gyvybes“, taip pat Lietuvos pramonininkų konfederacijos apdovanojimu „Profesijos riteris“, skirtu už nuopelnus tobulinant pilvo organų chirurgiją, pasiekimus ir inovacijas onkologinėje chirurgijoje, kepenų, kasos ir inkstų transplantacijas, ilgametį ir atsidavusį darbą.

BFL

Socialinė rūpyba. Visuomenei vis labiau senstant, o darbingo amžiaus gyventojų mažėjant, pagrįstai kyla klausimas, kas ateityje Lietuvoje uždirbs pensijas. Norint išspręsti įsisenėjusias problemas ir įveikti naujus iššūkius, teks keistis ir socialinės apsaugos sistemai.

Apie tai apskritojo stalo diskusijoje, pavadintoje „Kas mokės pensijas 2030 m.?“ diskutavo Valstybinio socialinio draudimo („Sodros“) fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktorius Mindaugas Sinkevičius, Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojas dr. Raimondas Kuodis, sociologas ir ekonomistas Vilniaus universiteto profesorius dr. Romas Lazutka, Darbo ir socialinių tyrimų instituto direktorius prof. dr. Boguslavas Gruževskis. Diskusiją moderavo savaitraščio „Veidas“ leidėjas dr. Algimantas Šindeikis.

A.ŠINDEIKIS: Vyksta įvairių debatų dėl „Sodros“ fondo įtraukimo į biudžetą. Kyla rimtas klausimas: ar turi prasmės fondo, kuris formaliai per metus patiria apie porą milijardų litų nuostolių, egzistavimas? Ar iš tikrųjų valstybė turi „žaisti“ su tais pinigais, perdėdama juos iš vienos kišenės į kitą? Tai techniniai klausimai. Yra ir filosofinis: kas bus su Lietuvos demografine situacija, pasakyta aiškiai, nors mūsų politinis elitas šiuos skaičius ignoruoja. Jam, ypač prieš rinkimus, nenaudinga pasakyti, kad reikia imtis ryžtingų sprendimų, nes tai būtų nepopuliarus žingsnis. Taigi kaip tokiame kontekste matote tolesnį „Sodros“ fondo egzistavimą?

M.SINKEVIČIUS: Kuriant šį fondą remtasi Vokietijos modeliu. Tai daryta su mintimi, kad reikalingas tam tikras autonominis fondas, turintis savireguliacijos mechanizmą. Šalia fondo trišaliu pagrindu įkurta taryba, į kurią įtraukti darbdaviai, valstybinių institucijų atstovai ir profesinės sąjungos. Fondas turi rinkti pajamas, kiek jų surenka, tiek ir išmoka išmokų.

Fondas gali gerai funkcionuoti, kai jis kiek įmanoma atribojamas nuo politinių įtakų. Šalia fondo esanti taryba turėtų sakyti, kad jei pagal tokius patvirtinamus įmokų tarifus šiais metais planuojame surinkti tiek pajamų, tai turėsime tokias ir tokias išmokas. Kai darbdaviai ir darbuotojai suneša į fondą įmokas, atrodo logiška, kad niekas jų neimtų naudoti kokioms nors kitoms reikmėms. Aišku, galų gale susiklostė taip, kad veikimo principai truputėlį pasikeitė. Pritrūko politinės valios ir kultūros tam, kad suprastume, jog nereikia kištis į gerą daiktą. Politikai ėmė reguliuoti: tarkime, sako – neturime pinigų, bet vis tiek mokėkime didesnes išmokas, arba atvirkščiai. Per daugelį metų susiklostė tokia padėtis, kad, nors tarsi ir norima, jog fondas būtų autonomiškas, bet lygia greta siekiama jam daryti tam tikrą įtaką, jį valdyti. Svarbu, kad fondas būtų atskiras, – ne taip ir svarbu, kas jį administruos.

A.ŠINDEIKIS: Prieštaravimą lemia pats fondo įkūrimas. Jeigu politikai turi galimybę nustatyti mokesčių bazę, išmokas, jūsų pareigas, tai, jei turite fiksuotas įmokas, keičiantis demografinei situacijai neišvengiamai visada turėsite deficitą. Juk politinė valia visada būti geriems (ypač prieš rinkimus) pralenkia realias šalies galimybes.

M.SINKEVIČIUS: Tik kai nėra aiškių taisyklių. Dabar mes bene vieninteliai ES neturime aiškių išmokų indeksavimo taisyklių, todėl ir gali dominuoti politinė valia. Kai šalys turi aiškias išmokų indeksavimo taisykles, kiekvienais metais gali pasakyti, kad, tarkime, įvertinus praėjusių trejų metų užmokesčio fondo augimą, infliacijos didėjimą jos yra taip ir taip indeksuojamos. Kokiais tempais auga ekonomika, kiek turime pinigų, tiek ir galima jų padalyti.

A.ŠINDEIKIS: Vadinasi, kiekvienais metais turėtų būti mokamos vis kitokios pensijos?

M.SINKEVIČIUS: Daugelyje Europos šalių taip ir yra. Juk, pavyzdžiui, egzistuoja infliacija, o žmonėms už kažką reikia normaliai gyventi; užmokesčiai irgi kasmet keičiasi, o pensijos Lietuvoje nesikeitė nuo 2008 m.

A.ŠINDEIKIS: Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad pensijos, kurios paskirtos ir mokamos, formaliai yra asmens nuosavybė.

M.SINKEVIČIUS: Čia irgi problema. Kai pensijų negalima mažinti, tada jas sudėtinga kiekvienais metais tam tikru dydžiu ir indeksuoti. Tarkime, siūlomame naujajame indeksavimo įstatyme įrašytas tam tikras amortizatorius. Jame siūloma, kad jei infliacija didėja, pavyzdžiui, trimis procentais, didinkime pensijas tik dviem procentais, o vieną pasidėkime į rezervą. Aišku, labai paprastai sakau.

Kitos draudimo rūšys (ligos, motinystės, nedarbo) turėtų būti geriau subalansuotos. Yra ir tokia problema, kad draudimo pinigais bandoma skatinti, tarkime, gimstamumą Lietuvoje. Jei norima tai skatinti, šitai reikia daryti ne paimant iš apdraustųjų pinigus, kuriuos jie atsideda pensijoms.

A.ŠINDEIKIS: Vadinasi, jūsų požiūriu, „Sodros“ fondas turėtų išlikti, tik geriau tvarkomas, veikiantis pagal aiškias taisykles? Net nepaisant to, jog, matyt, daug metų valstybei tektų primokėti į jį iš biudžeto, kad būtų subalansuojami jo mokėjimai?

M.SINKEVIČIUS: Valstybei nereikėtų kažko primokėti „Sodrai“. Praktiškai kiekvienais metais galėtume gyventi be valstybės dotacijos, jei tik Seime nebūtų nuspręsta kažkam stipriai padidinti išmokų ir jei nekiltų krizių. Pagrindinė problema yra kita. Bazinė pensija iš principo yra lyginamoji, perskirstomoji dalis, kurią praktiškai visi gauna vienodą. Daugelyje valstybių bazinės pensijos mokėjimą perima valstybės biudžetas. Vis dėlto Lietuvoje bazinė pensija yra labai didelė – ji sudaro apie 60 proc. visų pensijų draudimo išlaidų. Tai reiškia, kad didelė dalis asmenų nesumoka tiek įmokų, kad galėtų gauti bent bazinę pensiją, tad jiems lėšų reikia perskirstyti tų, kurie įmoka daugiau, sąskaita.

Tokia situacija susiklostė todėl, kad apsisprendėme įskaityti senuosius sovietmečio stažus, atlyginimus ir kita. Jei valstybės biudžetas prisiimtų mokėti bazinę pensiją, o pačios pensijos dydis priklausytų nuo to, kiek žmogus įmokėjo, tai deficitą iš esmės turėtume tik dėl motinystės išmokų. Vėlgi gimstamumas skatinamas draudimo pinigais, o tai nėra teisinga. Sureguliavus šiuos santykius „Sodros“ biudžetas būtų subalansuotas.

R.LAZUTKA: Aktualus klausimas, kiek „Sodra“ subsidijuoja valstybę. Žiūrėdami į šeimos politiką matome, kad „Sodra“ remia šeimas. Iš „Sodros“ pinigų finansuojami tokie dalykai, kurie turėtų būti finansuojami valstybės.

Kitas dalykas: suteikiame galimybių dirbti, dėl kurių žmonės iš tikrųjų pabėga iš darbo rinkos ir dėl to nemoka „Sodrai“ arba moka labai mažai. Galima sakyti, kad socialinis draudimas, neapimdamas tų žmonių, subsidijuoja užimtumą. Pavyzdžiui, kirpėjas ar statybininkas, užuot ėjęs dirbti pagal darbo sutartį, ima verslo liudijimą ir nemoka „Sodrai“. Skatiname tokį žmonių užimtumą, kuris neįtrauktas į socialinį draudimą. Apmokestinkime juos normaliai.

A.ŠINDEIKIS: Kiek tarp darbingo amžiaus žmonių yra nedalyvaujančių „Sodros“ sistemoje?

M.SINKEVIČIUS: Jie sistemoje dalyvauja, bet iš esmės bazinei pensijai – maždaug iki 110 eurų. Tokių yra apie 200 tūkst. nuo 1,3 mln. visų darbingo amžiaus žmonių. Be to, reikia suprasti, kad jie iš tokios pensijos senatvėje nesugebės gyventi ir jiems vis tiek prireiks socialinės paramos.

R.LAZUTKA: Mačiau, kaip kūrėsi socialinis draudimas Lietuvoje. Šis įstatymas buvo priimtas dar net nepaskelbus nepriklausomybės. Toks modelis buvo pasirinktas todėl, kad jis yra arčiau rinkos ekonomikos modelio. Jis numato išmokas, kurias žmonės „nusiperka“ iš anksto. Kitur jis veikia gerai, o kaltę, kad Lietuvoje jis gerai neveikia, priskirčiau politinės valios nebuvimui.

Susitaikykime su tuo, kad darbo rinka Lietuvoje yra specifinė: algos labai mažos (bent formalios, nuo kurių mokami mokesčiai ir socialinio draudimo įmokos); antras dalykas – yra galimybių dirbti ne pagal darbo sutartį, o kitais būdais, ir dėl to vyksta darbo rinkos erozija. Taip pat – dėl paties tarifo. Kadangi „Sodros“ ar sveikatos draudimo tarifas (plius gyventojų pajamų mokestis) yra toks didelis, kelti atlyginimą darbdaviui tampa labai brangu. Kai atlyginimai maži, mažos ir visos įmokos „Sodrai“.

Kai lyginame vidutinę pensiją ir vidutinę algą Lietuvoje, pensija nėra maža ir sudaro 55 proc. Vis dėlto kada palyginame bendrojo vidaus produkto dalį vienam gyventojui ir vidutinę pensiją, matome, kad pastaroji labai maža.

M.SINKEVIČIUS: Iš tiesų „šešėlis“ – didžiulė problema. Be to, yra kita spraga: turime apie 170 tūkst. asmenų, sudėjus visas jų pajamas, dirbančių mažiau nei už minimalų atlyginimą. Čia tikrai yra „šešėlis“. Estai tai išsprendė paprastai: priėmė įstatymą dėl minimalaus socialinio draudimo įmokos tarifo. Vadinasi, gali dirbti ir už šimtą ar du šimtus litų, bet darbdavys už tave vis tiek turi sumokėti socialinį ir sveikatos draudimą nuo minimalios algos. Estijoje iki minimalios algos ribos „šešėlio“ nebeliko.

A.ŠINDEIKIS: Žmogus, formaliai gaunantis minimalią algą, pretenduoja į įvairias kompensacijas?

M.SINKEVIČIUS: Jeigu bendros šeimos pajamos sumažėja iki minimalios algos, ji automatiškai tampa paramos gavėja. Net jei iš kitų šaltinių (pavyzdžiui, per komandiruotpinigius) žmogus gauna kad ir keletą tūkstančių litų, tačiau oficialiai – tik minimalų atlyginimą, o jo partneris nedirba arba irgi gauna minimalų atlyginimą, o jie turi bent du vaikus, jiems priklauso šildymo kompensacijos, maitinimas vaikams mokykloje ir panašiai.

Dėl didelių socialinio draudimo įmokų tarifų į „šešėlį“ patenka net 170 tūkst. darbingo amžiaus žmonių, gaunančių mažesnį nei minimalų atlyginimą. Išvadas darykite patys: šioje grupėje didžiąją dalį sudaro įmonių vadovai, buhalteriai ir aptarnavimo sektoriaus darbuotojai. Ar įmanoma, kad pirmosios dvi grupės dirbtų už mažesnį nei minimalų atlyginimą? Be abejo, ne. Šie faktai pagrindžia šešėlinės ekonomikos egzistavimą.

A.ŠINDEIKIS: Vadinasi, būtų galima mažinti „Sodros“ bendrąjį tarifą, automatiškai naikinant susijusias lengvatas, ir tikėtis, kad „Sodros“ biudžeto padėtis pagerės?

M.SINKEVIČIUS: Didesnė problema yra ne lengvatos, bet tai, kad daugelis tokių žmonių slepia gaunamas pajamas ir oficialiai parodo tik mažą jų dalį. Iš to net minimaliai pensijai neužtenka. Kalbame apie tokius asmenis, kurie iš visų savo deklaruojamų darboviečių negauna nė minimalaus atlyginimo, pavyzdžiui, uždirba šimtą litų ar dar mažiau.

A.ŠINDEIKIS: Kaip suprantu, siūlomas bendrojo „Sodros“ įmokų tarifo mažinimas susijęs ir su lengvatų naikinimu? Ar vis dėlto tai atskiros pataisos?  Kokios lengvatos galėtų būti naikinamos?

R.LAZUTKA: Čia kalba labiau sukasi ne apie lengvatas, o apie skaidrumą. Pavyzdžiui, savarankiškai dirbantis žmogus nurodo, kad uždirba tris šimtus litų, o iš tiesų uždirba tris tūkstančius. Tai labai sunku patikrinti, kai žmonės dirba namie. Nepasakysi, ar tai dvi, ar aštuonios valandos.

M.SINKEVIČIUS: Kaip minėjau, tai padėtų išspręsti minimalus draudimas nuo minimalios algos. Nesvarbu, kiek darbdavys moka darbuotojui, jis vis vien turi mokėti įmokas nuo minimalios algos.

A.ŠINDEIKIS: Ar tie žmonės suvokia, kad, neuždirbant minimalios algos, darbo stažas jiems nėra skaičiuojamas kaip paprastai, tai yra už kalendorinius metus, ir kad išėję į pensiją jie gaus išmokas tik už pusę dirbto laiko? Gal reikėtų visuomenei tai geriau paaiškinti? Juk tai tiksinti bomba – ateityje kažkam reikės prisiimti už juos socialinę atsakomybę.

B.GRUŽEVSKIS: Būtų įdomu sužinoti statistiką, kiek artimiausiu metu tokių žmonių gali būti Lietuvoje. Gal atskleidus šį mastą būtų geriau suprasta, kiek žmonių kreipiasi dėl trūkstamo stažo. Kadangi norint gauti senatvės pensiją būtinas 30 metų darbo stažas, tai turėtų praeiti dvigubai tiek metų, kad ta grupė žmonių gautų minimalią pensiją.

M.SINKEVIČIUS: Apytikriai po 60 metų tokio darbo jie galėtų gauti minimalią pensiją.

A.ŠINDEIKIS: Taigi, jei žmogus pradėjo dirbti dvidešimties, pensiją jis gautų sulaukęs aštuoniasdešimties. Tai viršija Lietuvos gyventojų amžiaus vidurkį. O kokios dar socialinės grupės, kurios nedalyvauja „Sodros“ sistemoje Lietuvoje, čia patenka? Kaip yra su žemės ūkio sektoriumi ir jo mokamais mokesčiais?

M.SINKEVIČIUS: Dėl žemės ūkio yra keletas problemų. Didelė dalis smulkiųjų ūkininkų moka tik bazinei pensijai skirtą įmokos dalį, vadinasi, jie gaus tik apie 100 eurų siekiančią pensiją.

A.ŠINDEIKIS: Vadinasi, jie priklauso tai grupei žmonių, kurių įmokos „Sodrai“ priklauso ne nuo pajamų, o yra minimalios?

M.SINKEVIČIUS: Taip, tik stambesni ūkininkai moka nuo pajamų. Vis dėlto ten egzistuoja įmokų lubos, kurios yra gana mažos ir siekia apie 5,5 tūkst. Lt per mėnesį. Čia prasilenkiama su logika, nes ūkininkui neleidžiama užsidirbti didžiausios galimos pensijos. Beje, tai galioja visiems dirbantiesiesiems savarankiškai.

A.ŠINDEIKIS: O koks būtų jūsų siūlomas pensijų kaupimo modelis, Raimondai?

R.KUODIS: 2010 m. dalyvavau „Sodros“ reformos darbo grupėje ir siūliau savo modelį, kuris, mano galva, buvo itin svarbus reformuojant „Sodrą“. Reikia pabrėžti, kad tai viena progresyviausių sistemų, labai pigiai ir efektyviai sprendžianti pensininkų skurdo klausimus. Mano siūlymas – įvesti asmenines sąskaitas „Sodroje“, neskirstant įmokų dydžio pagal tai, kokioje srityje žmogus dirba. Tai būtų reikšmingai pakeitę paskatas mokėti „Sodrai“.

Vienas pirmųjų siūlymų buvo pakelti algas 31 proc., neatskaičius mokesčių, kad pats žmogus mokėtų visą socialinio draudimo dalį. Juk verslas nemoka „Sodrai“ – tam naudojamos jame dirbančiųjų algos. Skaidrumo trūkumas sukuria paskatą stiprėti šešėlinei ekonomikai. Dėl to plinta mokėjimai vokeliuose ir pan. Taigi mano siūlymas buvo padaryti valstybinį draudimą panašų į privatų fondą, kad žmonės akivaizdžiai matytų, kiek pinigų jie turi sukaupę asmeninėje sąskaitoje.

Antra, daug kalbama apie darbo jėgos apmokestinimo dydį. Vienas pigiausių būdų sumažinti darbo jėgos apmokestinimą yra „Sodros“ mokestį paversti skaidriu taupymo senatvei instrumentu. Deja, pritrūko politinės valios ir šie siūlymai nebuvo įgyvendinti. Vietoj to buvo įvesta vadinamoji taškų sistema, kurios nelaikyčiau tikra reforma. Šitaip prarasta daug svarbaus laiko, per kurį „Sodra“ grimzdo. Jai buvo užkrautos skolos, kurios jai nepriklausė, ir sistema veikė netvarkingai. Vieni apmokestinami taikant vienokias sąlygas, kiti – kitokias. Nelieka teisingumo, nes visi stengiasi gauti pensijas kuo mažiau mokėdami. Stabilios sistemos ant tokių pamatų nepastatysi.

B.GRUŽEVSKIS: Papildyčiau apie modelius. Mūsų Darbo ir socialinių tyrimų institutas siūlė dar radikalesnę reformą: kad, nenutolstant nuo R.Kuodžio pasiūlytos sistemos, vaikai mokėtų į savo tėvų asmenines sąskaitas. Tai būtų privaloma, išskyrus tam tikras išimtis. Tik taip būtų užtikrintas sąžiningumas. Dabar yra taip, kad dideles pajamas uždirbę ir vaikų neturintys žmonės gauna dideles pensijas. O kas už jas moka? Dirbantys skurdžių daugiavaikių tėvų vaikai.

Taigi, pritaikę tokį modelį, vienu šūviu nušautume keletą zuikių. Padidintume vaikų vertę, nes žmogus yra „homo economikus“ ir investuoja į savo ateitį. Be to, vaikai nebebūtų prabangos dalykas, kaip yra dabar, o tai dėl drastiško populiacijos mažėjimo šiandien ypač reikalinga Lietuvai.

Patikslinu, kad pagal šį modelį dalis įmokų būtų mokama į savo, o dalis – į tėvų sąskaitą. Taip pat „Sodrai“ būtų skiriama nedidelė įmoka, kuri garantuotų valstybės biudžetą ir solidarumą. Deja, šis pasiūlymas nesulaukė Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pritarimo. Politikai mano, kad jei pasaulyje taip nedaroma, tai tarsi iš viso neegzistuoja.

R.KUODIS: Tuo metu tai, ką siūliau aš, veikia Švedijoje, Vokietijoje (kur yra skaidriai veikiančios sistemos). Privatūs pensijų fondai dabar pabrėžia, kad pas juos yra realiai kaupiamos lėšos, o „Sodroje“ esą – mistiniai pažadai. „Sodra“ būtų investicinis fondas, kuris investuoja į su BVP susietas obligacijas, jeigu tokios egzistuotų. Deja, šios, kaip ir daugelis siūlomų reformų ir sprendimų, nesulaukia politikų palaikymo ir nugula stalčiuose.

B.GRUŽEVSKIS: Taigi, grįždamas prie pagrindinio diskusijos klausimo, kas mokės pensijas 2030 m., galiu pateikti tikslius skaičiavimus. Senatvės pensijų mokėjimas priklauso nuo keturių kintamųjų: įmokų mokėtojų skaičiaus, įmokų sumos, išmokų sumos ir išmokų gavėjų skaičiaus. Tai lemia biudžeto balansą ir pan.

2014 m. įmokų mokėtojų padaugėjo. Tikėtina, kad esant stabiliai ekonominei situacijai jų daugės iki 2018–2019 m. Tačiau nuo 2020 m. prasidės didelė demografinė duobė: išaugs pensinio amžiaus gyventojų banga. Įmokų mokėtojų mažės, nes į darbo rinką ateis mažiau žmonių, nebent išlaikytume 80 proc. užimtumo lygį, o tokia tikimybė – maža. Vadinasi, iki 2030 m. įmokų mokėtojų skaičius turėtų mažėti.

Antra, įmokų sumos nepakanka, kad subalansuotume išmokas. Vidutiniam darbo užmokesčiui esant 660 eurų, Lietuvoje generuojama apie 3,5 mlrd. eurų pajamų. Taigi pajamos netenkina, ir siekiant jas stabilizuoti reikėtų, kad vidutinis darbo užmokestis siektų 735 eurus. 2017 m. tai galima pasiekti, jei išsaugotume 5 proc prieaugį per metus. Iš kitos pusės, įmokas galima stabilizuoti ir užtikrinti subalansuotą biudžetą, jeigu 150 tūkst. būtų padidintas užimtųjų skaičius, o tai daug sunkesnis uždavinys.

Taigi situacijos sprendimas būtų didinti arba darbo užmokestį, arba „Sodros“ įmokų mokėtojų dalį. Realesnis variantas yra padidinti pajamas. Galima tikėtis, kad įmokų suma neturėtų mažėti, jeigu sustiprės sistemos skaidrumas ir kontrolė. Pavyzdžiui, per ekonominę krizę mus gerokai pralenkė Estija, kurioje darbo užmokestis ir kitos socialinės išmokos nuolat didėjo.

Na, ir trečias rodiklis – išmokų dydis, dabar sudarantis 3,3 mlrd. eurų, kurių 2014 m. 56 proc. sudarė senatvės pensijos, ir ta dalis auga, palyginti su kitomis išmokomis. Tikėtina, kad ši tendencija ir toliau išliks, nes pensininkų daugės. Aišku, didės ir užimtumas, gali mažėti nedarbo išmokų dalis. Vis dėlto bendra išmokų gavėjų dalis vis viena didės. Išlaidų norma, kuri garantuotų socialinį stabilumą, būtų 4 mlrd. eurų.

A.ŠINDEIKIS: Jūs manote, kad mums neužteks pensijų po 15 metų?

B.GRUŽEVSKIS: Ne, priešingai. Viskas priklauso nuo politinės nuostatos. Jei valdantieji nuspręstų leisti 4–6 mlrd. eurų skolą, o indeksuoti pradėtume jau nuo šių metų, tai 2030-aisiais pensijos būtų mokamos normaliai. Kitu atveju viskas priklausys nuo investicijų, naujų darbo vietų kūrimo ir pan.

M.SINKEVIČIUS: Apibendrinant galima sakyti, kad netgi mažėjant įmokų mokėtojų skaičiui, bet kylant darbo užmokesčiui, būtų užtikrintos stabiliai mokamos pensijos. Dabar egzistuoja daug darbo vietų, kurios kuria mažai pridėtinės vertės, – ši situacija turi keistis. Jeigu valstybė sugebės pritraukti investicijų, kurios kurs gerai apmokamas darbo vietas, pensijų sistema veiks.

B.GRUŽEVSKIS: Mums nereikia investicijų, kurios generuoja pelną. Jeigu jos negeneruoja išmokų, jeigu negeneruoja darbo užmokesčio, tai faktiškai jos mums nepadės.

A.ŠINDEIKIS: Jeigu sprendimas dėl 170 tūkst. žmonių yra racionalus, tarkime, jeigu jie nedalyvauja tame modelyje, valstybė nefinansuoja savo minimalių tarifų – to, kuris yra minimali alga, – tai gal sprendimas būtų pasakyti, kad jie nėra draudžiami ta suma.

M.SINKEVIČIUS: Tai yra teisinga. Vadinamąsias namų šeimininkes, mamas, kurios nedirba, verčiame mokėti privalomąjį sveikatos draudimą nuo minimalios algos – 9 proc., apie 90 Lt. Pagal darbo sutartį galima dirbti ir už litą, ir už du, ir visi vis tiek gauna draudimą. Taigi namų šeimininkės, kurios neturi jokių pajamų, privalomai kas mėnesį moka 90 Lt, o pagal darbo sutartį dirbantys asmenys gali įmokėti litą ir gauti tą patį draudimą. Kur čia logika?

R.KUODIS: Logikos čia neieškokite, jos seniai nebėra. Mano siūloma sistema labai paprasta: jokio stažo, priklausančio atskiroms darbo šakoms. Mokėjimas į asmeninę sąskaitą visus sulygina. Įnešei kažkiek litų ar eurų – nuo to gausi tam tikrą pensiją. Nesvarbu, ar tu dabar emigravęs ar neemigravęs, mokytojas ar ne mokytojas.

Kitas dalykas, kurį irgi jau seniai siūlau, – žmogaus, kuris dirba vienas, pavyzdžiui, savo įmonėje ir yra direktorius-darbuotojas, atskyrimas. Jis pats turėtų mokėti sau algą. Pagal mano sistemą jam patraukliau turėtų būti mokėti sau algą, nei mokėti dividendus. Tada žmogus pats nusistatytų algą, skaidriai mokėtų įmokas į „Sodrą“, į savo asmeninę sąskaitą. Minėtos problemos išsispręstų savaime. Pabrėšiu dar kartą: asmeninės sąskaitos labai padidina paskatas išlikti darbo rinkoje todėl, kad kuo ilgiau joje išsilaikai, tuo didesnę sumą būsi sukaupęs. Tada tavo pensija bus ne dabartinė, vergiška, iš kurios gali tik vegetuoti.

B.GRUŽEVSKIS: Mes sakome, kad yra 170 tūkst. žmonių, kurie gauna mažiau nei minimalią algą ir kad jie vis tiek turėtų mokėti.

R.KUODIS: Neverskime įstatymais, paskatinkime, kad jie patys mokėtų.

Kai dalyvavau Algirdo Butkevičiaus 2012 m. suburtoje darbo grupėje, buvo pateiktas toks faktas, kad žmonės, kurie dirba pagal normalias darbo sutartis, nuo algos moka 55 proc. Bet yra apie 40 mlrd. Lt darbo pajamų, nuo kurių vidutinis tarifas yra 4 proc. Matote, koks klondaikas guli toje šešėlinėje ekonomikoje?

A.ŠINDEIKIS: Nors negalima įveikti „šešėlio“, gal galime jį įveikti bent vienu aspektu – patraukti iš „Sodros“ sistemos išmokų ateityje atžvilgiu?

M.SINKEVIČIUS: Vis dėlto jie niekur nesidės ir turės iš kažko gyventi. Tokie žmonės sulauks pensinio amžiaus, jų bus daug, jie spaus politikus ir, nepaisant visko, politikai jiems tikrai kažką mokės.

R.KUODIS: Politikai serga gerojo samariečio sindromu. Žiniasklaida parodys keletą badaujančių žmonių, kurie negali savimi pasirūpinti, ir politikai bus linkę jiems padėti. Jei nepadės, tai šie dalyvaudami rinkimuose išsirinks tuos, kurie padės.

A.ŠINDEIKIS: Ar nėra utopiška manyti, kad jei jie savo sąskaitoje matys, jog nieko nėra, taps protingesni ir pradės daugiau mokėti?

R.KUODIS: Jie gaus bazinę pensiją, kuri bus mokama iš biudžeto ir prilygs socialinei pašalpai. „Sodra“ būtų visiškai skaidri kaip eilinis pensijų fondas ir galėtų konkuruoti su kitais pensijų fondais.

M.SINKEVIČIUS: Žmogui bus daug aiškiau suvokti, kaip susidaro jo kapitalas.

A.ŠINDEIKIS: Jis ir dabar mokesčių nemoka, tai suvokdamas. Ar tikrai pasikeis mąstymas pamačius, kad toje eilutėje mažai kas yra, ir parūps daugiau mokėti? Aš nesu tikras, kad taip bus.

R.KUODIS: Jei nepabandysite, niekada ir nebūsite niekuo tikri. Dabartinė sistema dar blogesnė, nes ji neskaidri. Ji užprogramuoja didelį skurdą ir dideles politines perturbacijas ateityje. Šito buvo galima išvengti, bet politikai daug metų ignoruoja krūvas problemų. Lietuva apskritai turi bene mažiausią biudžetą ES.

A.ŠINDEIKIS: Vis dėlto įdomus šitas modelis, kada 170 tūkst. žmonių, nesvarbu, už kiek dirba, vis tiek turėtų mokėti minimalias įmokas. Kaip Lietuvoje šis mechanizmas praktiškai veiktų?

M.SINKEVIČIUS: Darbdavys už juos mokėtų. Jie niekur nesidėtų: net jei nenorėtų mokėti, „Sodra“ paskaičiuotų. Aišku, būtų prarasta kažkiek lankstumo. Vis dėlto mokėtų tie, kurie turi vieną darbą. Aišku, atsirastų spraga, kur galima darbintis į antrą ir trečią darbą, kad nereikėtų mokėti. Mes darome prielaidą, kad jeigu žmogus dirba keliuose darbuose, jis jau sukaupia minimalią draudimo sumą. Jeigu dirba viename darbe, darbdavys turi jį apdrausti bent minimaliai. Su minimalia alga susijusi ne tik pensija, bet ir nedarbo draudimas, ligos pašalpa. Jeigu įvyksta nelaimingas atsitikimas, žmogus, kuris dirba už 200 Lt, gauna ligos pašalpą, o darbdavys prisiima išlaidas minimaliai jį apdrausdamas.

A.ŠINDEIKIS: Puikus sprendimas yra. Ar buvo kažkoks panašus politinis pasiūlymas?

M.SINKEVIČIUS: Seimo vicepirmininko Algirdo Syso yra įregistruota būtent tokia pataisa. Jeigu Seimas apsispręs, šis projektas bus įgyvendintas.

Žmonės vengia būti visiškai neįdarbinti, nes taip visų pirma praranda sveikatos draudimą, be to, supranta, kad bent kažkiek apdrausti turi būti. Yra rizika, kad jie pradės dirbti visiškai nelegaliai, bet tai nebūtų masinis reiškinys.

R.KUODIS: Antra vertus, jeigu mes vis daugiau žmonių pritrauktume prie minimalių mokėjimų „Sodrai“, tai tų, kurie moka nuo visos sumos, mažėtų. Jie nėra kvaili žmonės ir mato, kad sistema juos apgaudinėja. „Sodros“ pensijų lubos turi atsirasti, bet kiek mes jau apie tai šnekame, tiek ir šnekėsime.

A.ŠINDEIKIS: Apie tai daug kalba pramonininkai. Ar tai būtų didelės sumos, jei atsirastų tos lubos?

M.SINKEVIČIUS: Tai labai slidu. Paskaičiavus matyti, kiek yra finansų. Pavyzdžiui, jeigu paimtume penkias vidutines draudžiamas algas, išeitų apie 11 tūkst. Lt. Didžiulis atlyginimas, ar ne? Tokių asmenų visoje Lietuvoje yra apie 5 tūkst. Nuo jų praradimas didžiulis. Bet, aišku, prognozuoti, kiek papildomai gali atsirasti, mano galva, sunku.

R.KUODIS: Tai mechaninis efektas. Pagal mano siūlomą sistemą algos perskaičiuojamos, padidinamos „ant popieriaus“ 31 proc. Taip būtų daugiau sumokėta mokesčių. Mokesčių tarifai atitinkamai sumažėtų. Didysis progresyvumas yra „Sodroje“, o ne pajamų mokestyje. Klausimas toks, kaip iš „Sodros“ padaryti mokesčio taupymo ir mokėjimo senatvėje instrumentą bei išspręsti darbo apmokestinimo klausimą.

A.ŠINDEIKIS: Koks būtų efektas ekonomikai, jeigu atsirastų daugiau darbo vietų, kuriose mokamos tokios algos?

R.KUODIS: Sustabdytume darbo pagal normalias darbo sutartis eroziją. Dabar tik idiotai dirba pagal normalias darbo sutartis. Aišku, tie idiotai suneša didžiąją dalį „Sodrai“, bet tai nėra tvaru.

M.SINKEVIČIUS: Tokias pajamas gauna labiau išsilavinę, kompetentingi žmonės, ir jie ieškos įvairiausių spragų, nes puikiai supranta, kad tai nėra sąžininga sistema jų atžvilgiu, kai mokama nuo visko.

A.ŠINDEIKIS: Kaip suprantu, šioje diskusijoje optimistiškai žiūrima į ateitį ir manoma, kad bus kam mokėti pensijas, jeigu tik sutvarkysime „Sodros“ sistemą ir patrauksime žmones iš „šešėlio“?

B.GRUŽEVSKIS: Šiandien tikrai yra visos galimybės išsaugoti esamą sistemą, sudaryti sąlygas indeksuoti pensijas ir užtikrinti geresnę apsaugą vyresnio amžiaus žmonėms. Normalizuojant pinigų surinkimą, sistematizuojant skirtingų grupių adekvatumą įmokų atžvilgiu ir, aišku, mažinant paties fondo išmokų įvairovę (kad jos būtų ten, kur yra pagal draudimo nuostatas, o ne ten, kur išmokos svarbios politikos ir valstybės atžvilgiu). Turime labai aiškiai skirti, kas draudžiama ir kas ne.

Tikslinga būtų pagal įmoką šiek tiek diferencijuoti ir paslaugų paketą. Jeigu kolega – „kvailys“, kuris mokėjo nuo visko, tai pridėkime jam prie bedarbio pašalpos tą šimtą litų ar panašiai. Dar reikėtų pagalvoti apie investavimo infrastruktūrą. Tai labai padidintų išmokos patrauklumą. Lubos – nei gerai, nei blogai, bet geriau, kad jos būtų.

M.SINKEVIČIUS: Viena problema yra „šešėlis“, kita – tokios išmokos kaip motinystės. Jeigu būtume tuos tris milijardus litų investavę į infrastruktūrą, o ne išdaliję mamoms ir taip neva skatinę gimstamumą, būtume turėję geresnę infrastruktūrą, kurią naudotume daugelį metų, pavyzdžiui, būtume pastatę darželių.

A.ŠINDEIKIS: Paslaugų diferencijavimas – irgi politiškai sunkus dalykas.

B.GRUŽEVSKIS: Jis galėtų leisti pasijusti, kad nesi nevykėlis.

M.SINKEVIČIUS: Ir negalima skatinti „Sodros“ pinigais gimstamumo. Tai tikrai neteisinga.

R.KUODIS: Tokiais sprendimais daromos visiškai nusikalstamos klaidos. Pavyzdžiui, motinystės pašalpa buvo susieta su alga jau prasidėjus nėštumui. Atsirado piktnaudžiavimas, kai valstybė numeta ant kelio pinigų ir sako: tu neimk. Tai elementari beprotybė. Man nesuvokiama, kaip žmonės, atsakingi už sistemą, daro tokias klaidas.

Kitas dalykas – paramos fokusavimas. Visi sutaria, kad jeigu nori turėti efektyvesnę paramą, reikia ją fokusuoti, bet politikė Vilija Blinkevičiūtė sugebėjo prastumti vaiko pinigus visiems. Tai visiškas idiotizmas. Dabar girdžiu, kad jeigu moki ne visiems, tai neva stigmatizuoja vaiką, nes jis gauna paramą, o kiti ne. Tai juk galima paslėpti kitais būdais. Nebūtina visų – ir turtingų, ir neturtingų vaikams mokėti po keliolika ar keliasdešimt litų, nes parama nefokusuota ir ji nepasiekia tų, kuriems labiausiai reikia.

B.GRUŽEVSKIS: Toks mokėjimas gali būti priimtinas politiškai. Atrodo, tai visi suprantame, bet kai šalis neturtinga, tai nekorektiška. Sistema kenčia.

A.ŠINDEIKIS: Jeigu siūlomos apgalvotos pertvarkos, racionalūs argumentai, kodėl per mūsų politinį mechanizmą tai nėra realizuojama?

R.KUODIS: Politika orientuota į procesą, o ne į rezultatą. Procesas yra savitikslis: praplaukti be didelių nemalonumų savo kadencijas. Reforma visada yra rizika. Jeigu numeti reformą kitai partijai, tai susikuri geresnę startinę poziciją kitiems rinkimams. Lietuva jau daug metų eina graikišku keliu.

A.ŠINDEIKIS: Kur mes maždaug esame tame kelyje? Jau netoli Graikijos?

R.KUODIS: 15 metų šneku, kad Lietuva turi praktiškai mažiausią biudžetą regione. Kam nors tai įdomu? Tik dabar politikai pradeda apie tai kalbėti. O kiek turime išvestinių problemų iš to: jos apima gynybos finansavimą, skurdžią socialinę sistemą, sveikatos apsaugą ir daug kitų.

A.ŠINDEIKIS: O atsakymas dėl bene mažiausio biudžeto – „šešėlis“?

R.KUODIS: Milžiniškas „šešėlis“ ir krūvos legalių išimčių.

Algimantas Šindeikis, Vaiva Sapetkaitė, Martyna Bražiūnaitė, Vilija Balaševičiūtė

Lentelė 1

Vidutinės pensijos ir vidutinio atlyginimo santykis (proc.)

ES vidurkis           55

Latvija    47

Vokietija  47

Lietuva    48

Suomija    49

Estija     50

Jungtinė Karalystė    53

Norvegija  56

Švedija    58

Austrija   59

Lenkija    60

Liuksemburgas         78

Šaltinis: „Eurostat“, 2013 m. duomenys

VTD

Turizmas. Prieš pat Velykas paskelbta apie kelionių organizatoriaus „Voyage-Voyage“ nemokumą bei stabdomą jo veiklą ir dėl galbūt neteisėtai iššvaistytų lėšų kreiptasi į Generalinę prokuratūrą. Tai ne pirmas panašus atvejis – per kelerius metus būta daugiau nei dešimties kelionių organizatorių ar agentūrų bankrotų. Apie neišspręstas problemas ir geras sektoriaus žinias kalbamės su Valstybinio turizmo departamento (VTD) direktore Jurgita Kazlauskiene.

VEIDAS: Kas iš tikrųjų nutiko su „Voyage-Voyage“: ar stebime neskaidrumo apraiškas, ar ši rinka tiesiog labai rizikinga? Ką čia gali padaryti VTD?

J.K.: Šiandien dar niekas negali to tiksliai konstatuoti. Nebent pats „Voyage-Voyage“ savininkas Darius Tolušis galėtų į tai atsakyti. Gal čia ir neskaidrumo apraiškos, gal suveikė rinkos dalykai. VTD atlieka turizmo rinkos priežiūrą – stebimi turizmo sektoriaus įmonių duomenys. Jų yra nemažai, tad tai ne visada lengva ir tikriausiai šimtu procentų gerai to negalime atlikti. Kita pusė – rinkos situacija. Kyla klausimų, ar kelionių organizatorių ir agentūrų tokioje mažoje Lietuvoje paprasčiausiai nėra per daug ir ar nereikėtų jų sumažinti. Jei aš turėčiau tokius įgaliojimus, tai rimtai svarstydama tai dėčiau ant svarstyklių. Vis dėlto geriausiai sureguliuoja pati rinka. Mano akimis žiūrint, čia ir matome tuos procesus, kai pati rinka ima reguliuotis. Joje išliks stipriausi.

Dar vienas svarbus aspektas – keičiasi Lietuvos turistų galimybės. Gyvename globaliame pasaulyje: bet kokią kelionę galima įsigyti čia pat, kad ir išmaniuoju telefonu, susiplanuoti viską savarankiškai. Tokių dalykų perkėlimas į virtualią erdvę, informacijos gausa, palengvėjęs pasiekiamumas, elektroniniai atsiskaitymai ir kita – visa tai palengvina turistų padėtį. Keičiasi ir įpročiai: anksčiau žmonės turėdavo ilgas atostogas ir kur nors važiuodavo per jas, o dabar į užsienį stengiamasi ištrūkti net savaitgaliui. Nesunkiai galima rasti pigesnių lėktuvų skrydžių, internete netrūksta labai gerų pasiūlymų išsinuomoti viešbutį ir panašiai, tad žmonėms atsiveria daug daugiau galimybių. Visa tai, mano nuomone, pradeda skatinti tam tikrus pokyčius rinkoje. Štai toks būtų mano atsakymas dėl „Voyage-Voyage“.

Dėl to, ar ten buvo vykdoma nusikalstama veikla, nedrįsčiau spėlioti. Galų gale išsiaiškinti šį aspektą – ne mūsų kompetencija. Kai gavome informacijos, kad šis kelionių organizatorius turi problemų, ir pasitikrinome tam tikrus finansinius rodiklius, iš karto sustabdėme jo veiklą. Vis dėlto tai nereiškia, kad iš „Voyage-Voyage“ teisę ją vykdyti atėmėme visam laikui ar jam jau iškelta bankroto byla. VTD gali sustabdyti kelionių organizatoriaus veiklą dešimčiai dienų. Jei per šį laiką problemos bus išspręstos (juk maža kas gali atsitikti versle), grąžinsime kelionių organizatoriaus pažymėjimą ir jis galės toliau vykdyti savo įpareigojimus. Vis dėlto, jei per dešimt dienų įmonės savininkas nepateikia dokumentų, įrodančių, kad įmonėje viskas gerai, tada kelionių organizatoriaus pažymėjimą naikiname.

Asmeniškai man gaila, kad iš rinkos gali trauktis „Voyage-Voyage“. Tai buvo išskirtinių kelionių organizatorius, siūlantis tokias keliones, kurias net šiuolaikiniam išmaniam žmogui būtų gana sunku sklandžiai ir saugiai susiorganizuoti.

VEIDAS: „Voyage-Voyage“ pajamos didėjo, nebuvo jokių perspėjamųjų blogų ženklų, tad ar toks posūkis nėra keistas?

J.K.: Iš tiesų čia kažkas labai keista. Kadangi dėl galbūt iššvaistytų įmonės lėšų mums pranešė ne valytoja, ne eilinė vadybininkė, o įmonės finansininkė, tad ir kreipėmės į Generalinę prokuratūrą. Tikrai reikia aiškintis. Gal turime verslo konfliktą, gal kažkas nepasisekė savininkui ar nepavyko antrinėje įmonėje Balyje (atrodo, kad užsiimta ne tik kelionių organizavimu).

VEIDAS: Kiek keliautojų yra „pakibę“ su šiuo kelionių organizatoriumi?

J.K.: Mūsų duomenimis, 12 žmonių buvo Indijoje (jų kelionė tęsiama, jiems viskas gerai), 11 turistų balandžio 3 d. išvyko į Nepalą (turi skrydžių bilietus, bet ar ten jiems bus suteiktos paslaugos, garantuoti negalime, jie patys prisiėmė riziką), 6 d. 20 žmonių turėjo išvykti į Kiniją, du – į Balį ir dar aštuoni – į Indiją. Šiandien iš viso yra 170 turistų, nusipirkusių keliones iš „Voyage-Voyage“.

Noriu pabrėžti, kad šios kelionės yra šiek tiek kitokio pobūdžio. Pavyzdžiui, yra žmonių, kurie įsigijo kelionių paketus, tai yra paslaugas, kurios suplanuotos, tarkime, Indijoje, o skrydžių bilietus pirko patys atskirai. Šiuo atveju žmogus turi pats apsispręsti, ką daryti, nes už bilietus vis vien jau būna nemažai sumokėjęs.

VEIDAS: Anksčiau Turizmo įstatymas nemažai kritikuotas. Itin daug kalbėta apie tai, jog nėra sukurta mechanizmų, kad panašiais atvejais klientai nenukentėtų. Kokia dabar padėtis?

J.K.: Kritikuotas senasis Turizmo įstatymo variantas, kuriame nebuvo numatyta pakankamai svertų, kad būtų vykdoma geresnė rinkos priežiūra ir turistai panašiais atvejais nenukentėtų. Po praėjusių metų įvykių, bankrotų Turizmo įstatymo pataisos, susijusios su šių klausimų reglamentavimu, parengtos žaibiškai. Tam, kad būtų skubiai išanalizuota padėtis ir galimybės, pasitelktas didelis būrys ekspertų. Turizmo įstatymo pataisos buvo pateiktos Seimui ir dabar, pavasario sesijoje, skubos tvarka svarstomos Seimo komitetuose.

Manome, kad Vyriausybės pateiktas variantas yra ganėtinai tinkamas, ir tikimės, jog jis bus priimtas. Jo esmė – kelionių organizatorių prievolių įvykdymo užtikrinimas. Siekiama sukurti mechanizmą, garantuojantį, jog kelionių organizatorių prisiimti įsipareigojimai neviršytų jų turimų garantijų, pavyzdžiui, draudimo sumos, kad turistams būtų galima padengti 100 proc. netektų pinigų.

Tai yra mūsų siekiamybė, nors dėl to 100 proc. dar kyla diskusijų. Beje, tą padaryti mus įpareigoja Europos Sąjungos direktyva. Privalėsime tą įgyvendinti, nesvarbu, norime to ar nenorime.

Matyt, ateityje teks pratęsti diskusijas dėl garantinio fondo kūrimo. Pasidomėję kitų ES valstybių patirtimi matome, kad šalys, apsisprendusios dėl garantinio fondo, gyvena daug ramiau. Bėdai ištikus iš garantinio fondo paimami pinigai, keliamas lėktuvas, grąžinami turistai ir tada jau iš turimos įmonės draudimo sumos kompensuojami patirti nuostoliai.

Garantinio fondo idėja buvo keliama ir anksčiau, bet ji sutikta prieštaringai. Verslas sako: kodėl mes, dirbdami sąžiningai, turėtume užsikelti dar didesnę mokesčių naštą? Iš tiesų jų logiką galima suprasti. Be to, kad ir taip yra draudžiamasi nemažomis sumomis, tokiu atveju dar reikėtų dėti nemažai pinigų į fondą, kurio jų klientams tikriausiai niekada neprireiks. Vis dėlto, kol situacija yra tokia, nematau kitos išeities. Tik garantinio fondo atsiradimas užtikrintų ir minėtos ES direktyvos įgyvendinimą (antraip valstybei būtų taikomos sankcijos), ir turistų apsaugą. Nors atrodo, kad verslui dėl to nėra labai smagu.

VEIDAS: Turime pavyzdžių, kai kelionių organizatoriai ar agentūros bankrutuoja, draudimas už juos sumoka, o jie netrukus atsikuria nauju vardu. Ar čia nematote problemos?

J.K.: Be abejo, tai yra tyčinis bankrotas, ir ankstesniais tokiais atvejais VTD kreipėsi į Generalinę prokuratūrą, kad viskas būtų išsiaiškinta. Čia jau akivaizdu, kad gali būti nusikalstama veikla.

VEIDAS: Kaip apskritai vertinate šios rinkos rizikingumą?

J.K.: Jei būtumėte paklaususi penktadienio ryte, būčiau atsakiusi, kad viskas yra gerai. Po „Voyage-Voyage“ atvejo – sunku atsakyti. Taip, nuolatos vyksta svyravimų, dabar irgi yra klausimų dėl kitų kelionių organizatorių ir agentūrų. Tokiais atvejais kviečiamės jų atstovus, aiškinamės, tikriname dokumentus, ir dažnai viskas greitai išsisprendžia. Niekas nenori problemų, jos nedaro garbės turizmo verslui, kyla įtampa tarp verslo ir turistų.

VEIDAS: Kiek Lietuva kasmet gauna pajamų iš užsienio turistų?

J.K.: Naujausiais duomenimis, 2014 m. gauta 1,19 mlrd. eurų. Palyginti su 2013 m., yra 5,18 proc. augimas. Kaip pamename, 2008 m. prasidėjo ekonominė krizė, tad 2008–2009 m. matėme tam tikrą smukimą. 2008 m. Lietuvos pajamos iš turizmo siekė 0,89 mlrd. eurų, tačiau 2009 m. nukrito iki 0,76 mlrd. eurų. Nuo 2012 m. stebėjome augimą. Pozityvios tendencijos, jei nenutiks ko nors blogo (šiai sričiai įtaką daro ir geopolitinė situacija), turėtų išlikti.

Šiemet labai stebėsime situaciją. Tarkime, yra galimas turistų srautų iš Rusijos sumažėjimas, o tai atsilieptų ir gaunamoms pajamoms. Daug ką parodys gegužės šventės Rusijoje. Šiaip per stačiatikių Naujuosius metus, vieną iš progų, kada daugiausiai atvykstama, srauto sumažėjimas pastebimas, bet tikrai ne tragiškai.

Keičiasi ir patys turistai iš Rusijos – sumažėjo jų perkamoji galia. Tie, kurie atvažiuoja per šias atostogas, dažniausiai renkasi mūsų kurortus. Anksčiau buvo plačiai naudojamasi šalia esančiomis paslaugomis, o dabar įsigijus paslaugų paketą jo ribose ir gyvenama. Taip pat padaugėjo atvykstančiųjų savo automobiliais. Svarbesnė net ne geopolitinė, o ekonominė situacija – jie dabar tiesiog neturi daug pinigų. Mano nuomone, dėl to galime netgi išlošti, nes jiems tapo sudėtingiau nuvykti į tolimas šalis. Lietuva – čia pat ir mūsų kainos gana patrauklios.

VEIDAS: Ar daug turistų iš Rusijos atbaido pablogėję dvišaliai Lietuvos ir Rusijos santykiai?

J.K.: Diskutavome apie tai su Rusijos kelionių organizatoriais, žiniasklaidos atstovais. Bent jau mums buvo pasakyta, kad gal vienas iš dešimties atsisakytų keliauti į Lietuvą, nes esą ten galėtų būti blogai su juo pasielgta. Manau, paprasto turisto politinė situacija tiek nepaveikia, kad atbaidytų vykti į Lietuvą. Komunikuojame žinutę, kad turizmo srityje politikos nėra ir džiaugiamės kiekvienu svečiu, tikrai neskirstome jų nei pagal rasę, nei pagal religinius ar politinius įsitikinimus.

Antra vertus, galimą Rusijos turistų praradimą bandome atsverti kitomis rinkomis. Daug dirbama ir daug rinkodaros priemonių (nuo elektroninės rinkodaros iki lauko reklamų) numatyta Skandinavijos šalyse. Tokių turistų labai norime. Jie yra geri turistai: patikimi, turtingi ir smalsūs.

Be abejo, šiemet naudojamės praėjusių metų pabaigoje gautais įvertinimais. Didžiausias pasaulyje kelionių gidų leidėjas, turintis autoritetą kelionių srityje, „Lonely Planet“ Lietuvą įvardijo kaip vieną iš šalių, kurias privaloma aplankyti. Atsidūrėme trečioje atrinktų šalių dešimtuko vietoje. Tai vienareikšmiškai naudinga didinant žinomumą. Kaip sakome, gavome turizmo „Oskarą“.

VEIDAS: Iš kokių valstybių daugiausia atvykstama į Lietuvą?

J.K.: Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, daugiausia lankosi turistai iš kaimyninių valstybių. Arba dėl to, kad kaimynai vieni kitus gerai pažįsta, arba dėl to, kad arti ir pigu. Sprendžiant pagal apgyvendinimo įstaigų statistiką, 2014 m. 17 proc. užsienio turistų sudarė rusai, 14 proc. – baltarusiai, 12 proc. – vokiečiai, 9 proc. – lenkai, 8 proc. – latviai, 4 proc. – estai, po 3 proc. – Ukrainos, Jungtinės Karalystės, JAV, Italijos gyventojai. Pabrėžtina, kad tarp dešimties pagrindinių šiemet pateko dvi naujos šalys – Ukraina ir JAV. Jungtinėse Valstijose praėjusiais metais kartu su Latvija ir Estija padarėme įdirbį, pasitelkdami įvairių rinkodaros priemonių. Turistų iš JAV gausėjimą siečiau tik su tuo – kitų priežasčių, atrodo, nebuvo.

Bendradarbiavimas su Latvija ir Estija turizmo srityje sėkmingai vyksta jau daug metų. Turime Baltijos šalių jungtinį veiklos komitetą, susirenkantį tris keturis kartus per metus, kuriame bendrai sprendžiame dėl darbo su tolimosiomis rinkomis, pavyzdžiui, JAV, Japonija, Kinija. Tose šalyse, kur mums vieniems dirbti būtų per sunki finansinė našta, susivienijame. Bendradarbiavimas vyksta, tarkime, leidžiant bendrus leidinius, kartu dalyvaujant parodose bei verslo ir žiniasklaidos renginiuose. Turime bendrą prekės ženklą – „Baltics: Three in One Holiday“. Kartu su Latvija ir Estija sėkmingai prisistatome perspektyviose rinkose (Japonijoje, Kinijoje bei JAV), taip pat, žinodami Vokietijos turistų įprotį lankytis „Das Balticum“ šalyse, – ir Vokietijoje.

VEIDAS: Kaip keičiasi atvykstančių turistų skaičiai?

J.K.: Iš viso užsienio turistų kelionių į Lietuvą pernai buvo apie 2,4 mln. Palyginimui, lietuvių Lietuvoje keliavo 2,65 mln. Iš dabartinių populiariausių rinkų dėl ekonominių priežasčių mažėja turistų iš Lenkijos ir Suomijos, o dėl politinių ir ekonominių – iš Rusijos. Sprendžiant iš apgyvendinimo duomenų, Rusijos turistų 2014 m. atkeliavo 222,2 tūkst. (sumažėjo 8,8 proc.), o Lenkijos – 117,5 tūkst. (sumažėjo 7,7 proc). Antra vertus, ypač sparčiai daugėja turistų iš minėtų Ukrainos ir JAV, taip pat Izraelio, Vokietijos, Norvegijos, Latvijos, Baltarusijos, Italijos ir Estijos.

VEIDAS: Kaip apsisprendžiate, į kokių tolimųjų šalių rinkas koncentruotis?

J.K.: Žiūrime į bendras pasaulines tendencijas. Esame Pasaulio turizmo organizacijos nariai, gauname jų metinius pranešimus, sudaromas statistikas, analizuojame įvairius tyrimus, žiūrime, kur kokie pokyčiai vyksta. Reaguojame į tai. Pavyzdžiui, kodėl staiga imta kalbėti apie Kiniją? Pasaulio turizmo organizacija pradėjo stebėti Kinijos vidurinio sluoksnio formavimąsi, kitaip tariant, kinai tapo turtingesni ir ėmė aktyviai keliauti. Manau, kad mes, trys Baltijos šalys, laiku įšokome į šį traukinį. Tiesa, norėtųsi juos ilgiau užlaikyti.

Kai tik pradėjau dirbti VTD, teko diskutuoti su buvusiu Kinijos ambasadoriumi Lietuvoje Liu Zengwenu. Jis išties mato potencialą, kad Lietuva galėtų būti įdomi Kinijai. Vienas jo pagrindinių akcentų buvo tas, kad labai puiku, jog virš Vilniaus galima skristi oro balionu. Kinams jie asocijuojasi su jų popieriniais žibintais, tam tikru mistiniu, dievišku dalyku. Vis dėlto esame viena iš nedaugelio sostinių, virš kurių tai dar galima daryti.

VEIDAS: O kokie yra lietuvių keliavimo įpročiai ir čia matomos tendencijos?

J.K.: 2014 m. lietuvių kelionių į užsienį suskaičiuota apie 1,8 mln. Nuo 2013 m. jų padaugėjo 1,4 proc. Išvykusių turistų išlaidos pernai siekė 781,9 mln. eurų, tačiau jos sumažėjo 2,1 proc. Pastebėtina, kad auga verslo kelionių sektorius: pernai jis padidėjo 7 proc.

Žmonės stengiasi poilsiauti kelis kartus per metus, jei tik gali. Populiariausios išvykstamojo turizmo šalys yra Latvija, Jungtinė Karalystė, Baltarusija, Lenkija, Vokietija, o organizuotos kelionės vasarą populiariausios į Turkiją, Egiptą, Bulgariją, žiemą – į Austrijos, Italijos, Prancūzijos kalnų kurortus.

Iš pagrindinių lietuvių išvykstamojo turizmo krypčių labiausiai didėjo turistų srautai į Egiptą (net 75 proc.) ir Norvegiją (24,1 proc).

Labai populiarus ir vietinis turizmas. Pernai maždaug 2,65 mln. lietuvių keliavo po savo šalį. Jų buvo 2,3 proc. daugiau nei 2013 m., o išlaidos padidėjo 8 proc. Vietinis turizmas pastaruosius penkerius metus auga gana pastoviai: nuo 2010-ųjų išaugo 8 proc. Lietuvoje populiariausias kultūrinis, aktyvus, miestų, sveikatinimo ir verslo turizmas.

VEIDAS: Kaip vertinate vietinio turizmo infrastruktūrą Lietuvoje?

J.K.: Padėtis gerėja – labai svarbi ES parama. Dvarai renovuojami ir pritaikomi turizmo reikmėms, taip pat daug gero padarė Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba. Jie yra daug padarę dėl įvairių pažintinių takų įrengimo, tvarkymo. Gana daug apleistų vietovių pritaikoma turizmui. Dirba ir kurortai: vis dar pasigirsta gerų naujienų iš Druskininkų, Birštono, Palangos ar Nidos.

Tiek tautiečiai, tiek užsienio turistai Lietuvoje mieliausiai lankosi didžiausiuose miestuose ir kurortuose. Vis patrauklesni tampa ir regionai. Pažiūrėkime, kiek visko nuveikė Anykščiai. Formuojasi naujas turistų traukos centras Rytų Aukštaitijoje. Apskritai patrauklių vietų daugėja.

VEIDAS: Ar Lietuva lengvai pasiekiama turistams?

J.K.: Konkurencija tarp šalių dėl turistų labai didelė, tad jei nėra gero susisiekimo, tai bus viena pagrindinių priežasčių, kodėl būtų sunku plėtoti turizmą. Matome, kad atsiranda naujų skrydžių krypčių, jų daugėja. Pigių oro vežėjų atsiradimas irgi yra geras dalykas. Tai mums gerai pasitarnauja.

Jeigu kalbėtume apie Klaipėdos valstybinį jūrų uostą, tai reikia apgailestauti, kad pastatytas naujas puikus terminalas, galintis aptarnauti daug turistų, tačiau čia savo potencialo neišnaudojame. Ypač Skandinavijos rinkų atžvilgiu. Skandinavai yra tokie žmonės, kurie plaukia: jei jiems kur nors neįmanoma nuplaukti, vadinasi, ta šalis jiems ir neegzistuoja. Taigi čia didelė konkurencija su Ryga ir Talinu. Vis dėlto nereikia nuleisti rankų. Esame girdėję ir tokių pasakymų, kad Rygoje jau penkis kartus būta, reikia ko nors kito. Manau, Klaipėda galėtų tapti kitu geru pasiūlymu. Tai svarbu pačiai Klaipėdai, nes kruizinių laivų turistai atkeliauja ir praleidžia tik kokią pusę dienos arba apskritai į krantą neišlipa, o čia yra daug galimybių.

VEIDAS: Ar pigių oro vežėjų buvimas nesumažina galimybių ateiti brangesniems? Ar dėl to galiausiai negauname prastesnės kokybės turistų, negalinčių išleisti daugiau?

J.K.: Labai gerai, kad yra ir tokia, ir tokia pasiūla. Jei turistas atvyko, tai jau savaime gerai: jis kažkur nakvos, nueis kažkur pavalgyti, aplankys kokį nors teatrą ir pan. Galiausiai manau, kad kiekvienas iš Lietuvos išsiveža gerų įspūdžių ir grįžęs apie tai papasakos kitiems. Žinomumas didėja.

Tarp atvykstančiųjų gali būti ir tokių, kurie bus pakankamai turtingi ir jiems jau netiks pigios oro linijos, tad jie rinksis SAS ar „Lufthansa“. Kai pasieksime tokį lygį, kai Lietuvoje turistai nebetilps, galėsime rinktis vienokį ar kitokį vežėją, na, o kol kas turime džiaugtis, kad jų yra.

Vaiva Sapetkaitė

Grėsmė. Gamtosaugos specialistai ir aktyvistai skambina pavojaus varpais, kad pasaulyje keičiantis klimatui gali gerokai sumenkti biologinė įvairovė. Nors Lietuvos padėtis šiuo požiūriu palyginti dėkinga, turime kitų sunkumų. Tiesa, praėjus itin neatsakingo elgesio laikotarpiui, gerų naujienų taip pat esama.

Kaip dėsto Lietuvos gamtos fondo (LGF) vykdomasis direktorius Edmundas Greimas, Lietuvos biologinė įvairovė gana didelė. Faunos ir floros rūšių iš viso galėtume suskaičiuoti apie 27 tūkst., o į Lietuvos raudonąją knygą – sąvadą, kuriame surašyta, kas šalyje saugoma, įtrauktos 767 rūšys: gyvūnai (žinduoliai, paukščiai, ropliai, varliagyviai, žuvys, moliuskai, vorai, vabzdžiai, vėžiagyviai ir dėlės), taip pat augalai, kerpės ir grybai.

Vienareikšmiškai pasakyti, ar reikalai gerėja, ar ne – sudėtinga. Viena vertus, ėmus atsakingiau žiūrėti į gamtą kai kurių rūšių padėtis pagerėjo, tačiau dalis dar labiau priartėjo prie išnykimo.

Pasak Lietuvos ornitologų draugijos direktoriaus Liutauro Raudonikio, didžiausia grėsmė kyla tilvikiniams paukščiams. „Bloga padėtis dėl juodkrūčių bėgikų, stulgių, taip pat smailiauodegių ančių, paprastųjų griciukų, tulikų, užfiksuojamos perinčios tik pavienės startsakalių poros…“ – vardija specialistas ir priduria, kad tai yra šlapių pievų paukščiai, kurie beveik visi pakliūva tarp nykstančių paukščių rūšių.

Taip pat matomas ir agrarinio kraštovaizdžio paukščių mažėjimas, nes vyksta santykinai dideli pokyčiai – intensyvėja žemės ūkis, didėja monokultūrų plotai.

Žvirbliniams paukščiams, vadinamiesiems Lietuvos kaimo kraštovaizdžio atstovams, tokiems kaip sodinė starta, pilkoji starta, paprastoji medšarkė, reikalingas agrarinis mozaikiškas kraštovaizdis, o jam nykstant mažėja ir jų. Iš jų pagal nykimo tempus išsiskiria anksčiau dažnai matytos kurapkos – jos yra beveik ties išnykimo riba, tad kurapkas ketinama įtraukti į Lietuvos raudonąją knygą. ?urapkos yra labai sėslūs paukščiai – jei jau perskrenda gyventi kitur, tai nebent keliasdešimt kilometrų. Jų populiacijai lemtingą įtaką daro vietinės gyvenimo sąlygos.

Ar ne į gera keičiantis aplinkos sąlygoms žvirbliniai paukščiai taip pat gali tapti nykstančiomis rūšimis? L.Raudonikio nuomone, to veikiausiai nebus, nors ten, kur vyrauja monokultūros ir yra intensyvus žemės ūkis, karklažvirbliai sparčiai nyksta. Kadangi prieš tai ši rūšis buvo labai gausi ir plačiai paplitusi, net perpus sumažėjus populiacijai esą neverta kelti triukšmo dėl išnykimo grėsmės.

„Kai dideli plotai paverčiami dirbamais laukais ir paliekama nedaug želdinių, jie nyksta, nes karklažvirbliai – viena tų rūšių, kuriai jų reikia. Jiems būdavo idealu, kai būdavo daug nedidelių pavienių sodybų, nedidelių kaimų, vienkiemių, kur jie ir glausdavosi. Vis dėlto, nors dabartinės tendencijos nedžiugina, išnykimo grėsmės jiems nėra. Populiacija labai gausi“, – tikina ornitologas.

Kita labai sparčiai nykstanti paukščių rūšis – žalvarniai, nors dar gana neseniai jie buvo paplitę visoje Lietuvoje. Spėjama, kad šalies gamtos pokyčiai įtakos tam turėjo nedaug, – pagrindinės priežastys veikiau slypi Afrikoje esančiose žiemavietėse. Žalvarniai daugiausia minta vabzdžiais, o žiemavietėse naudojama nemažai chemikalų skėriams naikinti.

Tiesa, kai kurių paukščių padėtis dabar daug geresnė nei anksčiau. Tarkime, dėl vykdomų gamtotvarkos darbų vandens paukščių būklė jau nebėra tokia bloga. Miškinių paukščių padėtis pasitaisė dėl to, kad pagal dabartinę miškų valdymo praktiką ten paliekama negyvos medienos, tad geniniai paukščiai nenyksta. Kita vertus, yra trikdymui jautrių rūšių, kurių būklė nėra gera, pavyzdžiui, mažėja juodųjų gandrų, erelių rėksnių.

Pažvelgę į Lietuvos raudonąją knygą pamatysime, kad daugiausiai joje įrašyta vabzdžių rūšių – net 123. Vis dėlto E.Greimas siūlo į tai nežiūrėti primityviai.„Vabzdžiams, kaip grupei, būdinga tai, kad jie yra nepaprastai gerai prisitaikantys, deda labai daug kiaušinėlių. Iš tiesų blogomis sąlygomis jų gali smarkiai sumažėti, tačiau, vos tik atsiranda tinkamos sąlygos, jų populiacijos dydis tarsi sprogsta ir jų labai greitai padaugėja, – teigia ekspertas. – Vis dėlto vabzdžių, kuriems gresia išnykti, turime nemažai.“

Tai galėtų būti paaiškinama tuo, kad vabzdžiams, kaip ir daliai paukščių, mažėja tinkamų buveinių. Didelė jų dalis gyvena atvirose pievų buveinėse, o joms taip pat  kyla grėsmė dėl intensyvaus žemės ūkio. Viena vertus, jos sunaikinamos, o antra – dėl ūkininkavimo jose nelieka užtektinai natūralių vietinių augalų, reikalingų vabzdžiams maitintis.

Taip pat tarp pavojų patiriančių rūšių yra daug sengirių, mirusių miškų gyventojų, kurie būna įsikūrę po negyvų medžių žieve ir kurių vystymuisi, egzistavimui reikia negyvos medienos. Kadangi miškuose vykdomi vadinamieji sanitariniai kirtimai, kai negyva mediena pašalinama, nyksta ir tokių vabzdžių buveinės.

Žinoma, nėra net kalbų, kad dabartinė padėtis kur kas geresnė nei anksčiau. Kaip pabrėžia E.Greimas, biologinės įvairovės požiūriu miškininkystės standartai smarkiai pagerėję. „Einama ta kryptimi, kad miškuose, ypač saugomose teritorijose, turi būti paliekama tam tikras kiekis negyvos medienos. Prieš 20–30 metų apie tai nė kalbų nebūdavo – taisyklės buvo aiškios: visa „netvarka“ iš miško turi būti pašalinta“, – lygina ekspertas.

Nors teigiamų tendencijų esama, vis dėlto dažnai to neužtenka. Tinkamų buveinių problema neaplenkia ir žinduolių. Vieni labiausiai dėl to nukentėjusių yra šikšnosparniai, kurie dažnai įsikuria medžių drevėse, tačiau dėl miškų kirtimo šių ima trūkti. Taigi iš keturiolikos Lietuvoje gyvenančių šikšnosparnių rūšių vienuolika yra įtraukta į Lietuvos raudonąją knygą.

Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto Ekologijos ir aplinkotyros centro žinduolių specialistas doc. dr. Alius Ulevičius pabrėžia, kad retos rūšys dar nebūtinai yra nykstančios. Pasak jo, retos rūšys būna dviejų kategorijų: tos, kurių populiacija sumažėjo iki susirūpinimą keliančios ribos, ir tos, kurios natūraliai yra retos ir kurių individų tam tikroje teritorijoje nė negali smarkiai padaugėti, kad ir kiek būtų stengiamasi paleisti jų į gamtą. Šis reiškinys paaiškintinas tuo, kad gamtoje egzistuoja ekologinė talpa. Tai iš esmės sako, kad tam tikroje vietovėje gali tilpti tik tam tikras skaičius tos rūšies atstovų. Puikus pavyzdys – gražiosios lūšys.

„Lūšys yra teritoriniai gyvūnai, ypač tos, kurios turi jauniklių. Tai žvėrys, gyvenantys tik stambiuose miško masyvuose, ir jeigu šiuos kirsime, jas trikdysime, natūralu, kad jų dar mažės. Vadinasi, jei joms nėra normalių veisimosi buveinių, jų populiacija neišaugs, nes tiesiog nėra kur. Norėdami didesnių pokyčių turėtume atkreipti dėmesį į vadinamąją buveinių vadybą, – svarsto A.Ulevičius. – Kitas pavyzdys – didžiosios ir miškinės miegapelės. Jų natūraliai nedaug, nes palyginti nedaug joms tinkamų buveinių – senų medynų su drevėmis.“

Kita vertus, greta nykstančių rūšių yra daug atsikūrusių. Tarp jų didelė dalis tų, kurios buvo stipriai sumenkusios ar net beveik išnykusios dėl paskutiniaisiais sovietmečio dešimtmečiais vykusios intensyvios žemės ūkio chemizacijos.

„Sovietmečiu buvo taip neatsakingai barstomos trąšos, kad jas barstančiam lėktuvui skrendant virš ežero net nebūdavo pasivarginama uždaryti liuko. Tokios nesąmonės baigėsi, tad bent vanduo Lietuvoje iš tikrųjų tapo švaresnis. Šiuo metu didesnė grėsmė ta, kad ant nedidelių nesugadintų sraunių upelių norima statyti mažąsias hidroelektrines. Prie bendro atsinaujinančių išteklių kiekio jos daug neprisidės, bet upelius sugadins: dėl to pasikeičia upelio hidrologija, ne visada ir žuvitakiai tinkamai įrengiami“, – teigia E.Greimas.

Teigiamus pokyčius vidaus vandenyse iliustruoja ir tai, kad kai kuriuose upeliuose vėl esama plačiažnyplių vėžių.

Į šią sritį besigilinantis LGF gamtosaugos specialistas Robertas Staponkus antrina, kad padėtis, susijusi su rūšine įvairove, rūšių atsigavimu vidaus vandenyse, džiugina. Prie to stipriai prisidėjo ir tai, kad, panaudojus nemažas ES fondų lėšas, buvo sutvarkytos vandens nuotekų valymo sistemos.

Be to, į nykstančių rūšių atkūrimą buvo sąmoningai investuojama. „Ilgą laiką vyko lašišų ir šlakių populiacijų atkūrimas, šiuo metu vyksta eršketų, planuojama dar keleto rūšių“, – vardija R.Staponkus.

Paminėtina ir tai, kad nuo metų pradžios vidaus vandenyse uždrausta verslinė žvejyba. Kadangi žuvų ištekliai atsigauna greitai, po keleto metų mūsų ežeruose ir upėse turėtume matyti daugiau žuvų ir biomasės. Jau turime sėkmingą Kauno marių pavyzdį: nors verslinė žvejyba čia uždrausta tik 2013 m., jau esama akivaizdžių rezultatų.

Kone opiausia šiandieninė problema – tarpinių vandenų žuvys. Pavyzdžiui, silkinių šeimos žuvis perpelė, gyvenanti jūroje, bet migruojanti neršti į Kuršių marias ir jų intakus. Nors bene prieš dešimtmetį atrodė, kad šių žuvų populiacija atsikuria ir tuoj jas bus galima išbraukti iš Lietuvos raudonosios knygos, padėtis vėl pablogėjo.

Kai kalbama apie Baltijos jūrą, gerų pokyčių taip pat matyti, nors dar maždaug prieš dvidešimt metų buvo labai blogai. R.Staponkus primena, kad dėl savo sūrumo jūra ir taip nėra dėkinga biologinei įvairovei ir čia negyvena daug žuvų rūšių. Kadangi apie 90 proc. žvejojamų žuvų sudaro menkės, strimelės ir šprotai, arba brėtlingiai, tai tada, kai apie dešimt kartų buvo sumenkusi menkių populiacija, daugybei žvejų net teko pasitraukti iš žvejybos. Na, o dabar menkių populiacija vėl atkurta.

Baltijos jūroje daugėja ir ruonių.

Kadangi vyksta daug pokyčių (kad ir ES bendrojoje žuvininkystės politikoje), jūros būklė ateityje dar turėtų gerėti.

E.Greimas įsitikinęs, kad apskritai prie atsakingesnio lietuvių požiūrio į ekologiją prisidės pragmatiški interesai. Kadangi nemažai projektų finansuojami arba iš dalies finansuojami ES ar kitų tarptautinių institucijų, vis svarbiau tampa sugebėti įrodyti, kad konkrečiu projektu atsižvelgiama į visus veiksnius, aktualius gamtai ir žmonių sveikatai.

„Dėmesys tam pastaraisiais metais iš tiesų sustiprėjęs. Skolintojai akylai žiūri į projektų ekologinę dalį. Pats nemažai dalyvavau įvairių ES direktyvų įgyvendinimo procesuose Lietuvoje ir man vilčių teikia tai, kad bus labiau subalansuotai žiūrima į bendrą ekonominį vystymąsi. Bus ne tik atsižvelgiama į ekonominį interesą, bet ir bandoma lygia greta investuoti į priemones, mažinančias neigiamą poveikį gamtai“, – priduria LGF vykdomasis direktorius.

Yra atkurta ir žinduolių rūšių. A.Ulevičius mini miškinius arklius – tarpanus. Nors paskutiniai jų Lietuvoje išnyko dar XIX a., kryžminant mūsų žemaitukus, turinčius daug miškinių arklių kraujo, ir Lenkijos arkliukus, pavyko atkurti gana gryną tarpanų genetinę liniją. Na, o dabar juos bandoma ir toliau gryninti, nes jie vis dar per daug skiriasi nuo anksčiau paplitusių tikrųjų tarpanų.

Rūšių atkūrimas gali trukti net šimtmečius. Viskas priklauso nuo to, kiek trunka jos atstovų gyvybinis ciklas – kartos ilgis. Vadinasi, su tarpanais ar kitais žinduoliais tai padaryti daug sudėtingiau nei su varliagyviais ar vabzdžiais.

Žymiausia iš atkurtų žinduolių rūšių – stumbrai. Tai didžiausi žvėrys, šiuo metu gyvenantys Lietuvos teritorijoje. Nors tai saugotina rūšis, vis dėlto stumbrų gausėjimas vertinamas prieštaringai. Taip nutiko kažkada į laisvę iš stumbryno pabėgus stumbrams, kurie ėmė laisvai klajoti ir veistis Panevėžio ir Kėdainių miškuose. Taigi dabar aptvaruose jų yra per trisdešimt, laisvėje – apie šimtą. Būtent dėl pastarųjų ir kyla didelis nepasitenkinimas, nes šie stambūs žvėrys nusiaubia ūkininkų derlių (jiems tai tarsi šėrykla) ir valstybei tenka mokėti kompensacijas už padarytą žalą. Buvo priimtas sprendimas, kad stumbrų laisvėje neturi likti. Atkūrus populiaciją paaiškėjo, kad dabartinis Lietuvos kraštovaizdis ne visai tinkamas stumbrams gyventi laisvėje. Juk stumbrai laisvai Lietuvoje gyveno, kai tris ketvirtadalius ar net daugiau jos užėmė miškai.

Netrūksta problemų ir dėl svetimžemių invazinių rūšių, kurių atėjimas susiformavusioms vietinėms sistemoms sukelia stresą ir gali padaryti neatitaisomą žalą. Pasak A.Ulevičiaus, invazija – tai staigus svetimos populiacijos pagausėjimas su neigiamomis pasekmėmis vietinei ekosistemai. Aišku, prie to dažniausiai nagus prikiša žmogus.

„Kas atsitiko su vietine europine audine įvežus kanadinę audinę? Tai buvo paskutinis postūmis pirmajai išnykti, Lietuvoje jos jau nebėra, – aiškina specialistas. – Vis dėlto ne visos svetimžemės rūšys yra invazinės. Tarkime, kartais svetima rūšis vegetuoja ir nėra jokios invazijos, nes gaunamas atkirtis arba jos ekologinė niša jau būna užimta ir ji negali prasimušti.“

Neigiami procesai vyksta ir su kol kas didėjančia minėtų plačiažnyplių vėžių populiacija, kuriai grėsmę ima kelti neplanuotas amerikinių vėžių, išstumiančių juos iš vandens telkinių, atvykimas į Lietuvą. Kitas pavyzdys – žuvų skersnukių populiacija dėl naujų invazinių rūšių atsidūrė ties išnykimo riba. Būtent dėl to invaziniai nuodėguliniai grundalai ir juodažiočiai grundalai yra naikintini.

E.Greimo teigimu, turime ne vieną pavyzdį, kai žmogus, bandydamas pataisyti padėtį ir pasitelkęs invazines rūšis sureguliuoti gamtoje vykstančius procesus, tik privirė košės. Vienas žinomiausių pavyzdžių – Australijos triušiai, kurie nenustoja kelti problemų dar nuo XIX a., kai buvo įvežti. Ėmę sparčiai daugintis ir paplitę po visą žemyną, vietiniams jie pridarė daugybę žalos siaubdami pasėlius. Problemos neišsprendė nei tūkstančiai kilometrų naujų tvorų, medžioklė be apribojimų, nei daugybė pinigų, išleistų nuodams.

„Tokių bandymų pasekmės per daug sunkiai nuspėjamos, įvykių eigos praktiškai neįmanoma sumodeliuoti. Juk gamtoje yra milijardai tarpusavio ryšių, tad jei įterpiame detalę, nederančią su per daugybę laiko nusistovėjusia aplinka, atsiras išderinimas. Kai supratimas apie ekologiją dar buvo menkas, žmonės nė nesuvokdavo, kad gali nutikti kažkas blogo atvežus ir paleidus į pieveles kokių nors triušių. Be to, kartu gali atvykti ir ligos, kurioms vietiniai nebus atsparūs“, – dėsto E.Greimas.

Tokių pavyzdžių turime ir Lietuvoje, tarkime, sovietmečiu tikslingai atvežtos tokios invazinės rūšys, kaip usūriniai šunys ar Sosnovskio barščiai. Usūriniai šunys buvo įvežti, kad pagerintų medžiojamosios faunos sudėtį, tačiau išėjo taip, kad jie nekontroliuojamai plinta ir užima vietinių rūšių vietą, suardydami natūralius ekologinius ryšius. Su Sosnovskio barščiais viskas baigėsi ne ką geriau: pasirodo, šių Kaukazo piktžolių, turėjusių būti puikiu pašaru gyvuliams, išskiriamos sultys pavojingos ir sukelia odos nudegimus, ypač žalingus saulei apšvietus odą. Tada galima laukti ne tik paraudimo ir skausmo, bet ir pūslių.

Tiesa, invazinės rūšys gali patekti ir atsitiktinai. „Tarkime, sėklą atnešus paukščiui. Kai kurios jūrinės rūšys paplinta, kai į laivus, esančius, pavyzdžiui, prie Šiaurės Amerikos krantų, įpilama balastinio vandens, kuris išpilamas atplaukus į Europą. Su tuo vandeniu gali pakliūti kokių nors vėžiagyvių kiaušinėlių, kurie čia gali prigyti ir išplisti“, – pavyzdžių pateikia E.Greimas.

Kita vertus, yra natūraliai ateinančių, vadinamųjų adventyvinių rūšių, kurios plinta pamažu, pavyzdžiui, dėl besikeičiančio klimato ar šiaip plečiantis rūšies paplitimo arealui, ir dėl jų atėjimo spėjama prisitaikyti.

„Tarkime, pilkieji kiškiai. Jų Lietuvoje atsirado palyginti neseniai – maždaug prieš 600 metų, ir juos jau laikome sava rūšimi. Šie atėjūnai plito iš Centrinės Europos, nes ten stipriai iškirto miškus ir kiškiams geresnės sąlygos gyventi tapo čia“, – atkreipia dėmesį A.Ulevičius.

O kaip vertintina medžioklė gyvūnų populiacijai reguliuoti?

E.Greimo nuomone, nors medžiotojai visada pabrėžia savo reikalingumą šiuo požiūriu, vis dėlto gamta ir iki žmogaus kažkaip susitvarkydavo, tad veikiausiai ir be medžioklės nieko ypatingo nenutiktų.

„Nepamirškime, kad, pavyzdžiui, šernų apskritai tiek nebūtų, jei jų nebūtų buvę tyčia priveista. Juk žiemą tūkstančiais tonų į miškus buvo vežama labai didelio kaloringumo pašaro (tiesa, tai jau uždrausta), kai šiaip dalis jų sunkesnėmis žiemomis būtų išgaišę ir taip būtų įvykusi savireguliacija. Patys medžiotojai užsiėmė „šernininkyste“. Dėl to šernų išgyvenimas tapo kone šimtaprocentinis ir populiacija labai išaugo. Taip pasiekėme „šernininkystės“ piką, o čia ir sprogo kiaulių maro protrūkis“, – aiškina E.Greimas.

Kiek Lietuvos biologinei įvairovei pavojaus kelia klimato kaita, dėl kurios taip nerimaujama pasaulyje? Specialistai pabrėžia, kad šiuo atžvilgiu gyvename labai dėkingoje vietoje – vidutinio klimato zonoje.

L.Raudonikio manymu, klimato atšilimas Lietuvoje yra gana teorinė grėsmė. Poveikis gali būti nebent toms paukščių rūšims, kurios turi specifines buveines – pelkes. Pasak ornitologo, klimato pokyčiai aktualesni kalnuotose, kalvotose vietovėse, kur juostos slenkasi labiau (pavyzdžiui, viršūnėse nyksta alpinės pievos, kyla miškingos zonos ir kt.).

Aišku, klimatui šiltėjant, ypač žiemoms, ir Lietuvoje galima matyti tam tikrą arealų persistūmimą. Sakykime, pas mus vis dažniau aptinkama pietinių rūšių, o štai kai kurios mūsų rūšys po truputį traukiasi šiauryn. Kaip pabrėžia A.Ulevičius, tokiems pokyčiams jautriausi ne žinduoliai ar paukščiai, o, pavyzdžiui, varliagyviai, ropliai. Kadangi žinduoliai ir paukščiai yra šiltakraujai gyvūnai, palaikantys savo kūno temperatūrą ir galintys gyventi gana skirtingoje aplinkoje (turi labai platų prisitaikymo prie temperatūros diapazoną), jų padėtis kur kas geresnė nei tų padarų, kurie to negali, kitaip tariant, šaltakraujų. Būtent pastarieji greičiau keis savo gyvenamąją teritoriją dėl su klimatu susijusių veiksnių.

Beje, A.Ulevičius pastebi, kad klimato pokyčiams jautresnė flora negu fauna. „Pavyzdžiui, kai kurios medžių rūšys, atšilus klimatui ir dirvožemio paviršiui tapus sausesniam, sunkiau sudygsta, įsitvirtina. Kai tokie seni medžiai numiršta ir negali sudygti kiti, teritorijos, kur jie auga, traukiasi“, – apibendrina Ekologijos ir aplinkotyros centro specialistas.

Vaiva Sapetkaitė

Lietuvos raudonoji knyga

Iš viso įtraukta saugomų rūšių  767

Iš jų gyvūnų                    253

Žinduolių             23

Paukščių              80

Roplių                2

Varliagyvių                     5

Žuvų                            8

Moliuskų              5

Vorų                            2

Vabzdžių              123

Vėžiagyvių            4

Dėlių                           1

Augalų                339

Grybų                 175

Šaltinis: Lietuvos raudonoji knyga (2007 m.)

Kinas. Lietuvoje nacionalinio kino premjeros, kino festivaliai, įvairūs renginiai, vienokie ar kitokie apdovanojimai keičia vieni kitus. Atrodo, gyvename kino pakilimo laikais. Apie tai, kiek tokia nuomonė pagrįsta ir ko reikia, kad šis pakilimas greitai nenuslūgtų, kalbamės su Lietuvos kino centro (LKC) direktoriumi Rolandu Kvietkausku.

VEIDAS: Ar galima sakyti, kad vyksta nacionalinio kino renesansas?

R.K.: Manau, tikrai taip. Statistika geriausiai tai įrodo: jau keletą metų kalbame apie didėjančią lietuviškų filmų auditoriją (palyginti su visu Lietuvoje rodomu kinu). Lietuviškos kino produkcijos auditorija jau sudaro net 23 proc. Pagal šį rodiklį artėjame prie Šiaurės šalių, Lenkijos ir kitų senų kino tradicijų valstybių, kuriose savas kinas mėgstamas, juo domimasi. Matant spartų pakilimą – nuo keleto iki 23 proc., nelieka daugiau ko aptarinėti: rinkos dalis, kurią užima lietuviška produkcija, palyginama su geriausiais Europos šalių pavyzdžiais. Ten artėjama prie 30 proc. Šis pakilimas – ne vieno filmo sėkmės, bet nuoseklaus produkcijos pasiūlos, o kartu ir auditorijos didėjimo rezultatas.

Kitas sėkmės rodiklis tas, kad Lietuvos kino industrija stovi ant dviejų kojų: tiek autorinis, tiek komercinis kinas egzistuoja lygiomis teisėmis. Žmonės mėgsta nueiti ir į lietuviškas komedijas. Šiuo metu balansas tarp komercinės pasiūlos ir autorinio kino tikrai neblogas ir prisideda įgaunant pagreitį minėtam kino renesansui.

Žinoma, tai nėra garantuotas dalykas, ir auditorijos kantrybės neturėtume bandyti. Ji, turėdama tokią pasiūlą, ima rinktis ir renkasi gerą kiną, nesvarbu, ar tai būtų žanrinis kinas, pavyzdžiui, komedija ar siaubo filmas, ar autorinis. Reikia užtikrinti pakankamai įvairią kokybiškų lietuviškų filmų pasiūlą. Auditorija pozityvi, tačiau gali greitai nusisukti, jei pasiūla neatitiks lūkesčių.

Jei peržiūrėsime kokio dešimtmečio statistiką, nerasime per metus kino teatruose išplatintų dešimties vaidybinių filmų – jų būdavo sukuriama du trys. Dėl to pabrėžiu pakankamą įvairaus kino pasiūlą. Dar prieš penketą metų niekas neįsivaizdavo, kad tarp dešimties populiariausių metų filmų atsiras keturi lietuviški. Tai lėmė du dalykai: pramoginio kino pasiūla ir tokie filmai, kaip „Redirected/Už Lietuvą!“ ar „Lošėjas“, išėję su valstybės parama ir pasiūlę šiek tiek kitokį kiną.

VEIDAS: Ar tai galiausiai nepasirodys tik trumpalaikė mada?

R.K.: Tikiu, kad ne. Aišku, turime imtis priemonių, kurios palaikytų tokią tendenciją. Kinas yra kūrybinė industrija: turime ir stiprų kūrybinį pradą, ir rinkos, ekonominius procesus, privalančius derėti tarpusavyje. Reikia mokėti ne tik sukurti, bet ir pasiūlyti auditorijai. Juk žinome, kad pasaulyje sukuriama daug daugiau filmų, nei jų išplatinama po kino teatrus. Dėl ko valstybė investuoja į kiną ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje? Tai yra ne vien investicija į kūrybą, bet ir būtinybė, nes tokiose mažose rinkose, kaip Lietuva, rinkos mechanizmai negali užtikrinti proceso, pagrįsto tik ekonominiu veiksmu.

Šiandien taip pat matome skirtingų kartų kūrėjus, kurie gauna ir valstybės paramą, ir dirba savarankiškai. Vadinasi, turime užtikrintą sklandžią kartų kaitą, neblogą įsibėgėjimą, jei kalbame apie sukurtų filmų skaičių, jų pristatymą auditorijai. Šiandien jau net keliamas klausimas, kaip lietuviškiems filmams išeiti į kino teatrus, kad netrukdytų vieni kitiems ir nekovotų tarpusavyje dėl auditorijos.

Beje, augantis lietuviškos produkcijos žiūrimumo rodiklis daugiau auditorijos atima iš holivudinio kino, nei europinio. Taigi yra visos prielaidos, kad šios tendencijos išsilaikytų. Galų gale matome laukiančius projektus. Kad atsirastų optimizmo, užtenka pažiūrėti į kasmet leidžiamus gaminamų lietuviškų filmų katalogus.

VEIDAS: Jei lygintume įprastą holivudinį ir lietuvišką filmą, kuris laimėtų vidutinio lietuvio žiūrovo akyse?

R.K.: Jei pažiūrėsime į maždaug 200 Lietuvoje per metus platinamų filmų, tarp dešimties geriausių matysime keturis lietuviškus ir šešis amerikietiškus. Lietuviški filmai užtikrintai galynėjasi su Holivudo kinu. Vis tiek visiems smalsiau pažiūrėti, ką kuria mūsų kūrėjai. Žinoma, yra daug rinkodaros priemonių, kurias turime naudoti, kad pakviestume auditoriją. Čia irgi dar neišarti dirvonai. LKC kaip tik pradėjo dirbti prie paramos schemos ir tikimės nuo 2016 m. remti lietuviškų filmų platinimą šalies kino teatruose.

VEIDAS: Lietuva kino srityje gražiai bendradarbiauja su Estija ir Latvija, tačiau latviškų ar estiškų filmų mūsų kino teatruose retai pamatysi. Kodėl?

R.K.: Didžiausias mūsų rūpestis – kad kitur būtų žiūrimas lietuviškas kinas, tačiau, be abejo, tai dvipusis eismas. Norint atsinaujinimo, reikia konteksto pojūčio, o jį suvoksi tik jame būdamas. Šiaip mūsų kaimynų filmus daugiausia galima pamatyti per kino festivalius. Problema ta, kad tiek mūsų, tiek kaimynų filmai nesulaukia didelio platintojų dėmesio, tačiau tai – ne tik kino problema. Kas būtų, jei paklaustume auditorijos, ką ji žino apie latvių ir estų teatrą, literatūrą, muziką? Manau, tai ne vien kino, o bendro domėjimosi kaimynų kultūra bėda. Kinas galbūt čia net turi daugiau pranašumų, nes iš principo tai yra globalus menas ir jo pasiekiamumas standartizuotas.

Vienas būdų sudominti – kurti bendrai. Per pastaruosius metus kasmet visi (ir latviai, ir estai, ir lietuviai) paremiame bendros gamybos filmus. Pavyzdžiui, šiemet bus baigta filmuoti trišalė koprodukcija, bendra lietuvių, latvių ir estų juosta – Kristijono Vildžiūno „Senekos diena“. Turime ir vadinamųjų mažosios koprodukcijos pavyzdžių: prie kūrimo prisidedame daug mažesne dalimi, bet vis tiek tampame proceso dalyviais. Šiemet taip parėmėme estų filmą, pernai – latvių juostą „Pelenų sanatorija“. Jei Lietuvoje, Latvijoje ar Estijoje žiūrovai sužino, kad dalyvavo ir jų šalies kūrėjai, tai juos skatina tokį filmą pažiūrėti.

Antra, su kolegomis latviais ir estais sutarėme parengti nedidelę nacionalinių filmų programą (pradėsime nuo mažesnių užmojų) ir pristatysime ją Vilniuje, Taline, Rygoje. Žiūrėsime, kaip bus sureaguota, ir spręsime, kiek galima spartinti tempą.

Pridurčiau, kad, pavyzdžiui, pernai LKC iniciatyva Izraelyje vyko speciali lietuviško kino savaitė, trijose filmotekose parodėme septynis filmus. Šiemet – lenkiški metai: Lietuvos, kaip šalies viešnios, filmai bus pristatyti Krokuvos filmų festivalyje, Vroclavo kino festivalyje, o vieną kino industrijai skirtą renginį organizuosime su Gdynės kino festivaliu.

VEIDAS: Vadinasi, pastaraisiais metais mezgame ryšius ir dirbame rinkodaros srityje?

R.K.: Per drąsu sakyti „pastaraisiais metais“, nes mūsų kinas visą laiką ieškojo kontaktų. Tai ne tik brangi, bet ir kūrybiškai sudėtinga ekosistema, nuolatos siekianti tam tikrų partnerysčių. Tai ne tik resursų paieška, bet ir vienas būdų, kad sukurtas filmas taptų labiau matomas, sulauktų platesnės auditorijos. Tai – didysis darbo kartu pranašumas. Gal anksčiau ir neturėjome tiek daug progų, bet pažvelgę į lietuviško kino nepriklausomybės istoriją pamatysime, kad didelė dalis filmų kurta su partneriais. Be abejo, tokie vardai, kaip Šarūnas Bartas, Prancūzijoje ar Vokietijoje klausimų nebekelia. Įdirbis tikrai padarytas: galime rasti nemažai ankstesnių bendradarbiavimo su Lenkija, Prancūzija, Vokietija, Baltijos šalimis pavyzdžių. Galbūt dabar viskas vyksta intensyviau.

VEIDAS: Paminėjote lietuviško kino dienas Izraelyje. Ar esama daugiau panašių iniciatyvų?

R.K.: Tai buvo pirmasis mūsų bandymas. Aišku, nuolat dirbame su mūsų atstovybėmis, kultūros atašė užsienyje, ieškodami progų pristatyti lietuvišką kiną. Sakykime, jau dvejus metus dirbame su archyvu Maskvoje, turinčiu savo kino teatrą. Buvo pasiūlyta iš jų įsigyti senų lietuviškų filmų (sovietmečiu sukurtų filmų originalus buvo privaloma siųsti į Maskvą, tad daug jų iki šiol saugoma Rusijos valstybiniame kino fonde – V.S.), sudaryti ir parodyti lietuviško kino paveldo programą Maskvoje. Taip pat netrūksta įvairių mažų iniciatyvų, netampančių didele programa. Be to, šiemet trijuose tarptautiniuose kino festivaliuose – Olandijoje, Vokietijoje, Čekijoje bus rodoma lietuviškų trumpametražių filmų programa.

„Pakeliui“ nutinka taip, kad su mumis ima kontaktuoti kolegos iš kitų šalių, nors, aišku, bandome ir patys imtis iniciatyvos, reaguoti į atsirandančias galimybes.

VEIDAS: Kiek vertingas bendradarbiavimas su festivaliais? Ar įdirbis išlieka ilgam?

R.K.: Kaip ir su kiekvienu nauju net ir pripažinto kūrėjo filmu, taip ir čia viską reikia pradėti kone nuo pradžių. Tik galbūt iš praeities atsineštas bagažas padeda būti lengviau pastebėtam. Iš tiesų, po šių metų sėkmės, kai vienas lietuviškas filmas „Sangailė“ buvo pripažintas geriausiu režisieriaus darbu Sandanso kino festivalyje, pristatytas Berlyno kino festivalio konkursinėje programoje, jau galime praleisti įprastas įžangines frazes. Ligšioliniai laimėjimai, pripažinimas festivaliuose atveria daug durų.

Vis dėlto pabrėžčiau, kad kiekvienas festivalis dirba skirtingai ir turi savus prioritetus, tad filmo priėmimas ar nepriėmimas į festivalį nebūtinai apibūdina jo kokybę. Filmas gali būti neatrinktas į festivalį dėl daugybės priežasčių, visiškai nesusijusių su kino juostos menine verte. Pavyzdžiui, dėl geografijos. Tai visai nereiškia, kad darbas neįdomus, bet kino festivaliai gauna tūkstančius gerų filmų, iš kurių atsirenka porą dešimčių. Žinoma, kūrėjai, siųsdami savo darbus į festivalius, irgi turėtų realiai įvertinti, ar šis filmas tinkamas konkrečiam festivaliui. Juk kiekvienas festivalis – ne tik festivalis, bet ir tam tikra filosofija, tam tikri programavimo principai, o to nežinant gali būti tuščiai kreiptasi ne tuo adresu.

VEIDAS: Į ką orientuojasi mūsų kūrėjai, kai renkasi festivalius? Juk visuose nesudalyvausi.

R.K.: Žinoma, pagal jų svarbą ir pagal filmo pobūdį. Ką iš esmės reiškia dalyvavimas festivalyje? Pripažinimą. Filmui pradėti savo kelią kokio nors festivalio konkursinėje programoje yra puiki rinkodaros priemonė, geras pristatymas, paranki galimybė parduoti jį platintojams… Pasirinkimas turi būti pagrįstas vidine filmo struktūra, tematika, žanru, kūrėjo filmografija. Juk yra festivalių, kur kas labiau tinkamų debiutantams negu kiti.

Jei grįšime į Lietuvos kontekstą, pristatyti filmą, prikviesti į jį auditorijos, kai jis jau įvertintas tarptautiniu mastu, lengviau. Be abejo, kiekvienas kūrėjas bando pradėti nuo pretendavimo į pačius svarbiausius festivalius. Gal čia kaip toje istorijoje, kad norint laimėti pirmiausia reikia nusipirkti loterijos bilietą. Tikrai, kartais čia gali būti ir loterija. Didieji festivaliai, tokie kaip Berlyno, Kanų, Sandanso ar Toronto, turi daug įvairių konkursinių programų. Čia irgi reikėtų tinkamai pasirinkti – galbūt yra daugiau galimybių būti pastebėtam kitokiame kontekste.

Mes atrinkdami filmus, kuriems bus skirtas finansavimas, atsižvelgiame ir į sklaidos strategiją. Pagal tai galima matyti, ar kūrėjai įsivaizduoja, kam kuria filmą, kokiai auditorijai ir kaip jos link nueis. Jei randame 25 skirtingų kino festivalių pavadinimus, tai kelia šiek tiek abejonių.

VEIDAS: Kas nutiktų, jei gavę valstybės paramą kūrėjai neužbaigtų filmo?

R.K.: Pernai pakeitėme taisykles, nes senosios ne iki galo numatė visus „kas, jeigu“. Šis buvo vienas iš jų. Šiandien situacija tokia, kad filmas kino teatrus turi pasiekti per dvejus metus nuo paskutinių finansavimo metų. Jei prodiuseris nebaigia filmo per sutartyje numatytą laikotarpį, tai ekstremali pabaiga būtų lėšų grąžinimas. Per trečius savo gyvavimo metus LKC dėl šios priežasties nėra paprašęs grąžinti lėšų, tačiau gaudami ataskaitas už panaudotas lėšas, Kino taryboje susitikdami su projektų vykdytojais sekame šį procesą. Jei matome, kad yra problemų, bandome padėti ieškoti sprendimų. Vis dėlto per šį laiką du filmai, kuriems buvo skirta parama, jos atsisakė, nes nebegalėjo toliau užtikrinti projekto vykdymo.

Priminsiu, filmas iš LKC gali gauti iki 75 proc. reikalingos paramos, bendros gamybos su kita šalimi – iki 60 proc.

VEIDAS: Ar neima trūkti kino profesionalų?

R.K.: Ir taip, ir ne. Viena vertus, turime Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, kuri turi Teatro ir kino fakultetą, kita vertus, parengtiems profesionalams reikia kažkur nueiti dirbti. Jei prieš keletą metų kalbėjome apie vieną ar du filmus per metus, galimybės dirbti šioje srityje buvo ganėtinai ribotos. Šiandien, kai yra toks pakilimas, trūkumas ima jaustis, bet tokia situacija – rinkos mechanizmų pasekmė.

Beje, kai kalbama apie kino industriją, reikia nepamiršti ir reikšmingos užsienio filmų gamybos Lietuvoje. Kadangi pradėjome taikyti pelno mokesčio lengvatą, poreikis, ypač techninės srities specialistų, dėl to dar smarkiau išaugo. Kai atsiranda tokio dydžio projektų, kaip šiuo metu BBC televizijos filmuojamas „Karas ir taika“, kuriam reikalingi šimtai žmonių ir vyksta labai didelės apimties filmavimo darbai, mūsų paslaugų teikėjai, prodiuseriai dirba jausdami nemažai įtampos, nes pakankamo kiekio tinkamos kvalifikacijos specialistų paprasčiausiai nėra. Kai atsiranda didelis poreikis, bendradarbiaujama ir su kitų šalių profesionalais. Pavyzdžiui, kai prieš keletą metų Latvijoje buvo įvesta mokesčių lengvata, Rygoje buvo galima sutikti nemažai kokiuose nors didesniuose projektuose ten dirbančių lietuvių.

VEIDAS: Ši lengvata yra ir užsienio, ir lietuvių kino kūrėjams?

R.K.: Taip, bet kokiam Lietuvoje kuriamam filmui (Lietuvoje filmą kuriantys gamintojai iš privačių rėmėjų gali gauti paramą, siekiančią iki 20 proc. filmo gamybos biudžeto, o Lietuvos įmonės, norinčios neatlygintinai suteikti lėšų filmo gamybai, gali susimažinti apmokestinamąsias pajamas bei mokėtiną pelno mokestį – V.S.). Aišku, yra tam tikrų aspektų skaičiuojant biudžetą, nes tai vis dėlto valstybės intervencija į rinką. Yra ir tam tikrų apribojimų, tarkime, jei filmas gauna valstybės paramą, siekiančią 60–70 proc., tai jau nebegali prisidėti mokesčių lengvatos.

VEIDAS: Ar ši mokesčių lengvata suaktyvino kino gamybą Lietuvoje?

R.K.: Taip, tačiau tai, kad mes ją įvedame vieni paskutinių regione, padėjo ne tiek, kiek galėjo, jei tai būtų atsitikę prieš penkerius ar septynerius metus. Kadangi šito neturėjome, dažnai pralaimėdavome konkurencinėje kovoje. Šiandien devyni iš dešimties užsienio projektų, nufilmuotų Lietuvoje nuo praėjusių metų pradžios, pasinaudojo šia lengvata. Aišku, nenoriu sakyti, kad buvo nufilmuoti tik devyni užsienio filmai: paslaugos teikiamos ir mažesnės apimties projektams, nepretenduojantiems į mokesčių lengvatą. Tikimasi, kad šiemet mokesčių lengvata kinui į Lietuvą padės pritraukti kino produkcijos, vertos 15 mln. eurų.

VEIDAS: Ar daug prarado lietuviškas kinas, kad vėlai įsivedėme mokesčių lengvatą?

R.K.: Sunku vertinti tai, ko galbūt negavai. Vis dėlto Lietuvoje pirmoje iš Baltijos šalių ėmė filmuoti tokios kompanijos, kaip „Warner Bros.“ ar „Fox“. Tada, kai prasidėjo pokyčiai, susiję su mokesčių lengvatomis, Vengrijoje, vėliau Latvijoje ir kitur, Lietuvoje atsirado tarpas tarp didelių projektų. Po „Atilos“ filmavimo jų nebebuvo, darbai iškeliavo į kitas šalis.

Žinoma, gal buvo ir kitų priežasčių, ne tik mokesčių lengvatos trūkumas. Ši industrija labai kompleksiška ir vien lengvata nėra pakankamas argumentas rinktis, kur filmuoti. Pavyzdžiui, užpernai, dar prieš įsigaliojant lengvatai, Lietuvoje kurtas didžiulis Švedijos filmas. Vis dėlto, manau, praradome turėtą pagreitį, o dėl to netiesiogiai – ir kvalifikuotus žmones, galimą jų patirtį, kino industrijoje dirbančių įmonių skaičių… Nepamirškime, kad žiūrint iš Los Andželo, Vilnius ar Praha – nedidelis atstumo skirtumas.

VEIDAS: Susidaro įspūdis, kad, nepaisant sunkumų, kino gyvenimas tapo labai gyvybingas. Kino festivaliai, konkursai, apdovanojimai keičia vieni kitus.

R.K.: Iš tikrųjų šitaip nebuvo. Filmai kino teatre – tik viena kino gyvenimo dalis. Kita – festivaliai, įvairūs kino renginiai, mokymai. Pavyzdžiui, ir LKC dirba ne tik su festivaliais, bet turi ir trejų metų programą dėl tarptautinių mokymų kino profesionalams rengimo čia, Lietuvoje. Tai irgi leidžia pristatyti Lietuvą kaip kino šalį. Kino industrijoje reikia dirbti įvairiais etapais. Neužtenka patiems kažkur nuvažiuoti – reikia atsivežti kažką ir čia. Viską susidėjus ir atsiranda toks pojūtis.

VEIDAS: Kokie tai mokymai?

R.K.: Mokymai, skirti kino profesionalams. Pavyzdžiui, pernai buvome pasikvietę vieną iš dokumentinio kino seminarų „Eurodoc“. Paprastai tai yra programos, susijusios su konkrečių projektų plėtra. Čia dalyvauja atrinkti tarptautiniai projektai, ir tokie mokymai „keliauja“. Šiemet į Lietuvą atvyks net dveji tokie kursai – birželį ir lapkritį. Vieni bus orientuoti į kino projektų biudžetą ir rinkodarą, antri skirti skaitmeniniam filmavimui. Tokių mokymų metu atkeliauja pasaulyje pripažinti dėstytojai, profesionalai, kurių atskirai tikrai negalėtume prisikviesti. Be to, visada keliame sąlygą, kad tokiuose mokymuose būtų ir papildoma lietuviška grupė. Galiausiai per „Eurodoc“ mokymų paskutinę sesiją atvyksta ir dokumentinių filmų pirkėjai, pavyzdžiui, „Arte“, „Al Jazeera“ ir kiti.

VEIDAS: Kaip vertinate Lietuvoje vykstančių kino festivalių kokybę?

R.K.: Lietuvoje naujo gero kino šaltinis iš tikrųjų pirmiausia yra festivaliai. Be to, dalis festivalių greta užsiima ir kino filmų platinimu. Taip auditoriją pasiekia geras kinas, kuris nebūtinai būtų pasiūlytas kitu būdu.

Festivaliai yra ir tam tikra kino suaktualinimo priemonė, sudaranti galimybę visuomenei pristatyti kino kūrėjus. Manau, jie Lietuvoje gerai atlieka funkcijas, kurias turi atlikti. Tai yra ir šventė, ir kino suaktualinimas, ir darbas ugdant žiūrovus. Vertindami regiono kontekste, turime atsiminti, kad mūsų festivaliai skaičiuoja tik dešimtmetį ar du, o Europos senieji festivaliai – ir šešis dešimtmečius. Antra vertus, tai netrukdo jiems sulaukti nemažo tarptautinės kino bendruomenės dėmesio. Užtenka pažiūrėti į atvykstančius svečius. Sulaukiame tikrai ryškių kino asmenybių, nors, patikėkite, jie gauna tikrai nemažai kvietimų. Jų pasirinkimas atvykti į Vilnių rodo tam tikrą kokybinį lygį. Taigi, manyčiau, turime gana energingą, gana tirštą festivalių ekosistemą.

VEIDAS: Ar jų ne per daug?

R.K.: Reikia konstatuoti, kad geras kinas nebūtinai pasiekia auditoriją per tradicinius filmų platinimo kanalus, ir festivaliai tapo ta vieta, kur to galima rasti. Neišvardinčiau festivalių, stokojančių publikos, vadinasi, poreikis yra.

VEIDAS: Kokių naujų kino raidos tendencijų įžvelgiate?

R.K.: Skepticizmas nacionalinio kino atžvilgiu po truputį mažėja. Vis dėlto turėtume pamatyti nedidelį lietuviškos komercinės produkcijos atoslūgį, nes auditorija, turinti pasirinkimą, kelia ir kokybės kriterijus. Iš kūrėjų tai pareikalaus daugiau laiko ir didesnių resursų, teks šiek tiek persitvarkyti ir pačiai industrijai.

VEIDAS: Didžioji dalis gero kino auditorijos telkiasi didmiesčiuose.

R.K.: Daugiausia taip. Tai susiję su kino prieinamumu apskritai. Teko dalyvauti pristatyme vieno tyrimo, kuriame konstatuota, kad apie 50 proc. Lietuvos kino auditorijos neturi fizinio priėjimo prie kino. Nebelieka kino teatrų, dar nerenovuoti kultūros centrai neturi techninių galimybių. Juk projektoriai nebeaktualūs, nauja kino produkcija yra skaitmeninė, tad kino žiūrėjimo vietose reikalingi nauji techniniai sprendimai. Kai reikšminga dalis auditorijos negali matyti filmų kino teatro ekrane, tai skatina piratavimą – rykštę kūrybai. Gal žmonės ir mielai lankytųsi kine, bet neturi galimybių važiuoti 50–100 kilometrų iki artimiausios kino salės. Taigi matome, kad rinkos mechanizmai neišsprendžia pasiekiamumo problemų.

Šiandien svarstoma, ko imtis, kad kinas taptų prieinamesnis. Svarstoma, jog dalis būsimos ES struktūrinių fondų paramos galėtų būti nukreipta reikalingai įrangai įsigyti, taip pat galvojama apie tam tikrus reikalavimus valstybės rekonstruojamoms kultūros institucijoms, ypač daugiafunkcėms, kad jose atsirastų galimybė žiūrėti kiną.

VEIDAS: Turime daug pirmų kartų lietuviškame kine: pirmąjį siaubo filmą, vesterną, kompiuterinės animacijos filmą… Ar čia labiau rinkodaros dalykas, ar tai rodo mūsų kino brandą?

R.K.: Tai yra bandymai pasiekti auditoriją, o ji nori įvairaus kino. Kita vertus, tai rodo kūrėjų ambicijas, kurias jie nori ir turi galimybių įgyvendini įvairiais žanrais. Manau, žanrinės įvairovės ir toliau bus siekiama.

Vaiva Sapetkaitė

Mokslas. Lietuvoje ką tik išdalytos šiųmetės Lietuvos mokslo premijos. Vieną jų – biomedicinos ir žemės ūkio mokslų srityse – pelnė Vilniaus universiteto (VU) Biotechnologijos instituto tyrėjai.

Dr. Giedriui Sasnauskui, dr. Gintautui Tamulaičiui ir dr. Mindaugui Zarembai  premija įteikta už darbų ciklą „Nauji taikiniui specifinių endonukleazių sąveikos su DNR reguliacijos ir katalizės mechanizmai (2002–2013)“. Beje, šie mokslininkai – jau trečioji Biotechnologijos instituto restrikcijos-modifikacijos sistemų tyrinėtojų karta, įvertinta Lietuvos mokslo premija.

Nors šiųmečių laureatų darbai buvo orientuoti į fundamentinius tam tikrų fermentų (konkrečiai – restrikcijos endonukleazių) struktūros ir veikimo mechanizmus, jų aktyvumo tyrimus, gautos žinios turi didelį praktinio pritaikymo potencialą. Šie prieš daugiau nei 40 metų atrasti fermentai leido atsirasti šiuolaikinei genų inžinerijai, sukėlusiai revoliuciją biomedicininiuose tyrimuose ir biotechnologijos pramonėje.

Pabrėžtinas ir tas faktas, kad restrikcijos endonukleazės neatsiejamos ir nuo aukštųjų technologijų pramonės atsiradimo Lietuvoje, nes būtent jos leido suklestėti vienai sėkmingiausių aukštųjų technologijų įmonių Lietuvoje – „Fermentui“ (dabar „Thermo Fisher Scientific“ Vilniaus padalinys).

Restrikcijos endonukleazės neabejotinai yra paklausūs fermentai, su kuriais siejama daug vilčių. Tai lėmė intensyvias jų paieškas ir šiuo metu jau yra aprašyta per 4 tūkst. fermentų, atpažįstančių daugiau nei 300 skirtingų DNR sekų. Vis dėlto susiklostė įdomi situacija: jų sandaros ir veikimo mechanizmo tyrimai gerokai atsiliko nuo jų paieškos. Šį atsilikimą savo darbais ir bandė kompensuoti mūsų biotechnologai.

Daugiau nei dešimtmetį jų trukusių mokslinių tyrimų tikslas – suprasti, kaip veikia restrikcijos endonukleazės, išmokti keisti jų savybes ir pritaikyti jas naujiems tikslams. Kaip teigia M.Zaremba, siekiama gebėti keisti jų savybes, kad jos tarnautų norimoms užduotims.

Paprasčiau sakant, į restrikcijos endonukleazes galima žiūrėti kaip į tam tikras žirkles, galinčias paveikti, keisti svetimą genetinę informaciją – DNR. Įdomiausia ir labiausiai vaizduotę audrinanti sritis, kuriai tai gali pasitarnauti, yra genų terapija. Jos esmė – įstengti žmogaus ląstelės genome pakeisti blogą, kokias nors ligas lemiantį geną kitu – geru.

Nors tokio gydymo galimybės didžiulės, tai nėra paprasta. Tokioms didelio tikslumo reikalaujančioms genomo „operacijoms“ reikalingos ypatingu specifiškumu pasižyminčios endonukleazės, gebančios atpažinti ir sukarpyti tik blogojo geno vietoje esantį taikinį, o likusios – geros genetinės medžiagos dalies nepaveikti. Vienas esminių aspektų šiame procese yra tas, kaip tiksliai (kokio ilgio) šie fermentai sugeba atpažinti DNR taikinius. Kuo ilgesnius taikinius atpažįsta, tuo tikslumas didesnis (sutampančių trumpų taikinių būtų randama labai daug). Tai galima palyginti su ilgu tekstu: trumpi taikiniai yra tarsi pavieniai žodžiai, o ilgi taikiniai – frazės. Jei reikalingos vietos ieškai pagal pavienius žodžius, galimybių yra daug, tačiau jei pasitelki ilgesnius taikinius – frazes, tikimybė apsirikti stipriai sumažėja.

Pasaulyje šiam tikslui bandoma konstruoti ir naudoti įvairias ilgus DNR taikinius atpažįstančias endonukleazes. Viena iš galimybių – prie restrikcijos fermentų prijungti papildomus DNR atpažįstančius elementus, taip priverčiant restrikcijos endonukleazes atpažinti ilgesnius DNR taikinius.

Restrikcijos endonukleazės atpažįsta tik tam tikras DNR sekas (vieni fermentai atpažįsta vienas, kiti – kitas). Vis dėlto yra dalių, kurių neatpažįsta niekas. Kitaip tariant, bakterijose nėra atrasta tokių fermentų, kurie galėtų atpažinti mokslininkus dominančias DNR sekas.

„Žinodami jų detalią struktūrą, veikimo mechanizmą, kaip yra atpažįstama DNR, kaip ji perkerpama, galime keisti turimų fermentų specifiškumą (ką jie atpažįsta). Esmė ta, kad turime gana didelį įrankių arsenalą, tačiau norisi jį dar papildyti naujais specifiškumais“, – dėsto M.Zaremba.

Kaip paaiškina G.Sasnauskas, žmogui susidūrus su virusais – bakteriofagais, tai baigiasi sloga ar kažkokia kita nesunkia pagydoma liga, o virusams užpuolus bakterijas tai dažniausiai reiškia ląstelės žūtį. Kai bakteriją apipuola virusai, jie į ląstelės vidų įleidžia savo genetinę medžiagą – DNR. Tai reiškia, kad bakterija ne ims sintetinti tuos baltymus ir tas medžiagas, kurios reikalingos jos gyvavimui ar dalijimuisi, o pradės gaminti naujas viruso daleles. Kai jų bus prigaminta daug, ląstelė praplyš tarsi koks perpildyta maišas, naujos viruso dalelės pasklis į aplinką ir viskas prasidės iš naujo – taip pat bus puolamos ir kitos ląstelės. Atrodo, taip virusai galiausiai galėtų sunaikinti visą bakterijų populiaciją, juolab kad skaičiuojama, jog aplinkoje vienai bakterijai tenka bent penki ją puolantys virusai. Vis dėlto realybėje taip nenutinka, nes evoliucionuodamos bakterijos suformavo įvairių kovos su bakteriofagais būdų – apsaugos sistemų, saugančių bakterijas nuo sunaikinimo.

Tarp bakterijų ir virusų vyksta arši kova: bakterijos vis ieško naujų būdų, kaip apsiginti nuo virusų, o virusai stengiasi rasti kelių, kaip apeiti tas bakterijų apsaugos sistemas. Vaizdžiai mokslininkai tai vadina ginklavimosi varžybomis, o moksliškai –  koevoliucija. Taigi VU Biotechnologijos instituto tyrėjai savo darbuose ir gilinosi į vieną iš šių bakterijų apsaugos sistemų, padedančių ląstelei išsigelbėti nuo virusų.

„Šitos apsaugos sistemos esmė ta, kad kai prie bakterijos prisitvirtinantis virusas įleidžia į ją savo genetinę medžiagą (tai galima įsivaizduoti kaip tam tikrą ilgą siūlą), šią bandoma sunaikinti. Bakterijos viduje yra toks fermentas, kuris ir vadinasi restrikcijos endonukleaze. Jis, vaizdžiai tariant, yra tarsi dantuotas padaras, ties tam tikromis vietomis sukarpantis svetimą viruso genetinę medžiagą. Kai ji sukarpoma, ląstelei tampa nebekenksminga, nes virusas nebegali daugintis, – dėsto G.Sasnauskas. – Žinoma, yra ir kita pusė: juk pati bakterija turi savo genetinę medžiagą, tad kaip ją apsaugoti nuo to pikto fermento? Čia yra dar kitas fermentas, kuris ląstelės genetinę medžiagą ten, kur piktasis fermentas karpytų, tam tikra prasme pažymi, ją modifikuoja. Taip ląstelės DNR yra apsaugoma.“

„Tai konkrečiai vadinama restrikcijos-modifikacijos apsaugos sistema“, – prideda M.Zaremba.

Dėl šių žirklių kokį nors DNR fragmentą galima perkelti iš vieno organizmo DNR į kito organizmo DNR. Tarkime, žmogaus baltymą koduojantį geną galima perkelti į bakteriją ir tada, pavyzdžiui, insuliną ima sintetinti bakterijos. „Bakterija tampa tarsi bioreaktoriumi. Anksčiau insuliną reikėdavo išgryninti iš kiaulės kasos, jei norėjai suleisti žmogui, o šiuo metu tai gali padaryti bakterijos. Tai palengvina gyvenimą 200 mln. diabetikų pasaulyje“, – pavyzdį pateikia mokslininkai.

Tyrėjų darbai, už kuriuos jie ir pelnė šią premiją, tarsi susidėjo iš kelių prasminių dalių. Pirmiausia jie tyrė restrikcijos fermentų sąveiką su genetine medžiaga. Labiausiai juos domino, kaip šie fermentai atpažįsta atitinkamus DNR taikinius (kitaip tariant, kur reikia kirpti, o ko geriau neliesti). Tai tiriant (dėl to bendradarbiaujant ir su užsienio mokslininkais) jiems pavyko atrasti naują DNR taikinio atpažinimo būdą, kada fermentas, susirišdamas su DNR, ją stipriai deformuoja. Tai buvo pavadinta bazės išsukimu. „Tai yra tokiems fermentams visiškai naujas, pirmą kartą pasaulyje pastebėtas atpažinimo būdas“, – teigia G.Tamulaitis.

Kitaip tariant, šiame tyrimo etape parodyta, kaip, naudodami tuos pačius struktūrinius elementus, baltymai prisitaikė atpažinti skirtingo ilgio ir sekos DNR taikinius. Tai paskatino pradėti daugybę naujų tyrimų ir pasitarnavo fundamentinio mokslo plėtrai.

Per kitą tyrimų etapą buvo paneigtas įsišaknijęs įsitikinimas, kad visos endonukleazės yra panašios, kitaip tariant, kad jos turi bendrą kilmę, yra daugmaž panašios sandaros ir skiriasi gal tik atpažįstamais taikiniais ar dar kažkuo. Paaiškėjo, kad jos priklauso net penkioms negiminingoms šeimoms, tarsi penkioms atskiroms grupėms. Be to, fermentai gali būti labai įvairūs net kiekvienos šeimos viduje ir veikti skirtingais būdais (antra vertus, skirtingoms šeimoms priklausantys baltymai gali elgtis ir atrodyti labai panašiai, tai rodo, kad negiminingi baltymai evoliucionuodami tapo panašia, efektyviai savo apsauginę funkciją atliekančia struktūra).

„Tai, kad restrikcijos endonukleazės priklauso skirtingoms šeimoms, reiškia, jog bakterijos, kovodamos su virusais, „atrado“ jas bent penkis kartus. Tiesiog evoliucijos eigoje jos pagriebė ir pritaikė savo gynybai vis kažkokią kitokią nukleazę; kiekvienu atveju tai susikonstruodamos vis iš kitokių DNR atpažįstančių ir DNR kerpančių komponentų. Kai kuriais atvejais tie komponentai atrodo net nesusiję su DNR, – teigia G.Sasnauskas. – Tie fermentai yra labai keisti ir gali katalizuoti ne tik DNR kirpimo, bet ir visai kitokias reakcijas.“

Vadinasi, antras atrastas dalykas – pastebėtos naujos restrikcijos endonukleazių katalizuojamos reakcijos, pademonstruoti nauji sąveikos būdai. Tai potencialiai gali būti panaudojama ir kam nors kitam, ne vien genetinės medžiagos karpymui. Sakykime, naujos žinios galėtų pagelbėti bandymams sukonstruoti fermentus, galinčius atpažinti ilgus taikinius, genų terapijai, priversti restrikcijos endonukleazes atpažinti ilgesnius DNR taikinius.

„Iš tikrųjų, ką bandėme padaryti – tai sukurti naujus įrankius, tinkamus genų terapijai, taigi prie kažkokių fermentų, kurių esame nemažai ištyrę, pridėti papildomą modulį, taip pat galintį atpažinti genetinę medžiagą. Tada būtų reikalingas ilgas dvigubas taikinys: viena jo dalis būtų atpažįstama to prilieto modulio (tai gali būti ne tik baltymo domenas, bet ir kitokie dariniai), o kita dalis jau atpažintų paties fermento seką. Dėl to papildomo modulio fermentas atsidurtų ten, kur ir yra tas papildomo modulio atpažinimo taikinys, – aiškina M.Zaremba. – Iš to išeina, kad toks hibridinis daiktas gali atpažinti labai ilgą taikinį ir gali būti naudojamas genų terapijoje, kai žmogaus genome ir reikia atpažinti ilgus, unikalius taikinius. Pademonstravome porą strategijų, kaip sugebama kirpti tik reikiamus taikinius. Aišku, fermentai vis vien kirps savo taikinius, tačiau jau atvedus prie kažkokių norimų vietų.“

Vadinasi, prie restrikcijos fermentų prijungus papildomus su DNR sąveikaujančius modulius ir taip pailginus jų atpažįstamą taikinį, tokia DNR endonukleazė būtų nukreipiama į konkrečią vietą, pavyzdžiui, esančią pire blogo, nepageidaujamo geno.

Žinoma, čia irgi yra savų iššūkių. Pagrindinis – vėlgi kaip priversti šį hibridinį fermentą atpažinti ir kirpti tik pailgintą savo taikinį ir neliesti kitų genome esančių taikinių, nekirpti trumpesnių. Dėl šios problemos buvo sukurta metodų, leidžiančių reguliuoti tokių hibridinių darinių aktyvumą, kad jie imtų veikti tik tada, kai reikia. Tai reiškia, kad atsirado galimybių pakreipti procesą norima linkme. Vienas tokių būdų – su šviesa. Prie fermento galima prijungti tokią cheminę grupę, kuri neleistų susidaryti aktyviai fermento formai. Jei ši prijungta cheminė grupė yra jautri šviesai, reikiamu momentu pašvietus į šį fermentą ta cheminė grupė atsijungtų, fermentas taptų aktyvus ir galėtų karpyti.

Yra ir kitas būdas, kaip galima padaryti, kad fermentas imtų veikti tik patekęs į reikiamą vietą. Paimamas fermentas, esantis neaktyvioje formoje. Kad jis taptų aktyvus, turi susijungti dvi fermentų molekulės. Tai įvyksta, kai dvi fermento molekulės atpažįsta du greta esančius ilgus taikinius, atsiduria viena šalia kitos, susijungia, fermentas tampa aktyvus, ir norimoje vietoje perkerpama genetinė medžiaga.

Galima apibendrinti, kad naujos žinios leido pasiūlyti būdų, kaip turimus restrikcijos fermentus paversti naujais pakitusio aktyvumo, didesnio specifiškumo ar kontroliuojamo aktyvumo įrankiais, tinkamais sudėtingesnėms, nei paprasta genų inžinerija, užduotims atlikti.

Kas toliau? Kuria kryptimi judės Lietuvos mokslo premiją gavusių mokslininkų tyrimai?

„Palikti šią sritį būtų labai gaila, nes ji iš tiesų labai įdomi, fermentų yra labai įvairių (kiekvienas jų gali vis kitaip atlikti tą pačią reakciją), be to, čia jau padarytas didelis įdirbis. Aš, pavyzdžiui, ir toliau dirbu prie tyrimų, susijusių su restrikcijos endonukleazėmis, tik jau prie kitokio tipo. Jos naudoja tarsi degalus (ATP hidrolizę), kad atliktų šią funkciją. Taip pat orientuojuosi ir į kitus bakterijų apsaugos nuo bakteriofagų fermentus“, – sako M.Zaremba.

G.Tamulaitis jau dabar dirba prie naujos bakterijų apsaugos sistemos, leidžiančios lengviau ją programuoti ir pritaikyti genų terapijos, genų inžinerijos tikslams. Sukaupta patirtis, atliekant naują darbą, jam labai padeda, nes tai taip pat yra endonukleazė, tad dėsningumai atsikartoja.

Galiausiai G.Sasnauskas, kaip pats sako, dar turi nesuvestų sąskaitų su dalimi fermentų, tad kol kas dar dirba prie tos pačios temos. „Bakterijų apsaugos sistemų tyrimai atskleidė labai daug naujų įdomių bakterijose vykstančių procesų, kurių prieš dešimtmetį dar neįsivaizdavome. Kartu labai įdomu, kaip fundamentinis atradimas leido atrasti naujų įrankių, metodų. Ko gero, dabar galime laukti realaus proveržio genų terapijos srityje, nes juos lengva taikyti“, – svarsto mokslininkas.

„Pažanga labai staigi. Naujos bakterijų apsaugos sistemos atrastos prieš septynerius aštuonerius metus, o šioje srityje padaryta, suprasta labai daug. Biotechnologijų mokslo tempas itin greitas. Tai labai karšta sritis, nors, aišku, tai reiškia, kad egzistuoja didelė konkurencija su kitomis laboratorijomis pasaulyje“, – apibendrina G.Tamulaitis.

Žinoma, tai reiškia ir aktyvesnį mokslininkų bendradarbiavimą. Atliekant kai kuriuos tyrimus dirbta su lenkais, britais, amerikiečiais, vokiečiais, japonais, olandais… Tai naudinga ne tik dėl žinių sklaidos, bet ir dėl žemiškesnių dalykų. Tarkime, kokia nors laboratorija užsienyje turi mūsų mokslininkams reikalingą, tačiau labai brangų įrenginį ir daug patirties dirbant su juo, o šie turi įdomų tyrimų objektą, taigi bendradarbiaujant gali lengviau gimti rezultatas, galima atrasti naujų dalykų.

Vaiva Sapetkaitė