Rektorius. Nuo balandžio Vilniaus universitetas oficialiai turės naują rektorių. Juo netrukus bus inauguruotas akademikas, fizikos profesorius habil. dr. Artūras Žukauskas. Su juo ir kalbamės apie seniausio šalies universiteto laukiančias naujoves, iš praeities besivelkančias problemas ir ambicingus siekius.

VEIDAS: Pabrėžiate geros vadybos reikšmę ir tikitės, kad pagerinus šią sritį VU netruktų prisivyti pasauliniame QS universitetų reitinge 379-oje vietoje esančio Tartu universiteto. Dabar VU yra 551–600 vietoje. Nuo ko pradėsite?

A.Ž.: Verslo valdymo programa jau parengta. Tai toks dalykas, kai, sakykime, universiteto administracijos darbuotojai kurį laiką, savaitę ar dvi, turės užrašinėti viską, ką veikė (rašiau elektroninį laišką – 5 minutės, gėriau kavą – 5 minutės, atsakiau į telefono skambutį – 7 minutės). Tada visa informacija sueis į vieną vietą, kad būtų išsiaiškinta, kas ką konkrečiai veikia. Pamatysime, ką kokiose vietose galima pašalinti, ką kur vertėtų perkelti, išsiaiškinsime, kur švaistomas laikas. Pats matau, kad kai kurie darbuotojai sėdi iki išnaktų, o kiti kavutes gėrinėja. Taip viskas bus optimizuojama. Versle tai jau seniai sutvarkyta, o universitete tiek visko per 400 metų priaugo, tiek daug žmonių buvo priimta… Tai nesubalansuota, niekas netaikė modernių valdymo metodų.

VEIDAS: Per kiek laiko tikitės optimizuoti administracijos darbuotojų darbą?

A.Ž.: Didžiausia problema yra per viešuosius pirkimus nupirkti tą paslaugą iš specialistų. Na, o tada tereikės poros savaičių.

VEIDAS: Kaip apskritai apibūdintumėte dabartinę VU padėtį?

A.Ž.: Daugybę metų vyko ekstensyvi plėtra: daugėjo studentų, didėjo padalinių skaičius, prie universiteto buvo jungiami institutai, administracijos aparatas plėtėsi, atsirado daug „minkštų“ struktūrinių projektų. Mano galva, jau seniai atėjo laikas pereiti prie intensyvios plėtros. Turi kilti studijų, mokslo kokybė, o kiekybinė plėtra turėtų baigtis. Reikia spręsti kokybinius dalykus: modernizuoti studijų organizavimą (nekalbu apie turinį – bent jau formą), įdiegti modulinę sistemą. Ši kai kuriuose fakultetuose fragmentiškai veikia, tačiau tai turi veikti viso universiteto mastu. Tai techninis dalykas: beveik niekas nesikeistų, tik esami moduliai būtų padaromi vienodo „dydžio“.

Toliau, vėlesniu etapu, bus naikinamas dubliavimasis. Kam dėstyti kažkokį dalyką, jei jį dėsto ir gretimoje katedroje? Taip bus sumažintas bendras krūvis, atlaisvintos auditorijos, dėstytojai turės daugiau laiko moksliniam darbui dirbti. Žinoma, reikės amortizavimo, kažkiek žmonių liks be darbo.

Taip pat reikia sužiūrėti mokslą. Net nėra sukurta tinkamų jo vertinimų, tad situacija neaiški, ypač socialinių, humanitarinių mokslų srityje. Niekas negali pasakyti, ar jų lygis iš tikrųjų aukštas, ar žemas. Juk ir mokslinės publikacijos daugiausia rašomos tam, kad būtų gautos kokios nors pareigos, o ne dėl kažkokių inovacijų, noro komunikuoti, perduoti žinias. Kai kuriose srityse išsikerojęs „atestacinis“ mokslas. Žinoma, turime ir aukščiausio pasaulinio lygio mokslininkų, tarkime, biotechnologijų, genų inžinerijos, lazerių srityje.

Be to, universiteto bendruomenė išsiskaidžiusi, fakultetai dažnai dirba kas sau. Turime kažkokią fakultetų asociaciją. Taip pat apleista partnerystės sritis. VU nukenčia ir dėl to, kad mūsų viešieji ryšiai fragmentiški, nėra nuoseklumo, agresyvumo, priešingai nei daugumoje pasaulio universitetų.

Blogiausia, kad nėra aiškaus vektoriaus, aiškios krypties. Tai užrašyta universiteto strateginiame plane, patvirtintame dar 2012 m., bet jo realizavimas stringa.

„Ką daryti“ maždaug aišku, bet ta dalis „kaip daryti“ yra problemiška. Dėl to rengiamės bendradarbiauti ir su verslu. Nors universitetai tikrai neturėtų tapti verslo įmonėmis, perimti kai kuriuos aspektus iš verslo vertėtų.

Galų gale strateginio plano punktus reikės paskirstyti pagal svarbą. Ten prirašyta visko, o kai kurių dalykų nė neįmanoma pamatuoti. Pavyzdžiui, „kažką pagerinti“. Kas turėtų pasakyti, ar kas nors užtektinai pagerėjo, ar ne?

Taigi VU yra bėdų dėl bendruomenės, partnerystės, didelio mokslo kokybės netolygumo, o jeigu vertinsime studijas, tai čia sunku surasti galus, suprasti, kam už ką moka.

VEIDAS: Ar dėl modulinės sistemos neatsirastų dar daugiau darbo?

A.Ž.: Kaip tik viskas taptų paprasčiau: visos auditorijos būtų valdomos iš vieno taško, pinigai kontroliuojami viena programa (kiek kreditų suteikta, tiek pinigų ir atiteka padaliniui), o svarbiausia, kad nuo mokymo būtų pereita prie mokymosi. Nuo pat įstojimo į universitetą studentas priimtų sprendimus, kaip susidėlioti studijų eigą. Žinoma, jam padėtų ir jį orientuotų, tačiau galutinę atsakomybę jis prisiimtų pats. Taip būtų orientuojamasi ne į procesą (kaip baigti kursą), o į tikslus (įgyti vienokią ar kitokią kompetenciją). Aišku, būtų privalomų dalykų, tačiau studijas būtų galima labiau prisitaikyti sau. Dėstytojai patartų jaunuoliui pagal jo gabumus, motyvaciją. Kadangi tada reikėtų mažiau dėstyti, nes būtų maksimaliai mažinamas auditorinis krūvis, padaugėtų darbo akis į akį su studentais.

Svarbiausia, kad užsienyje visa tai jau veikia. Į Lietuvą atvažiuoja užsienio ekspertai ir sako, kad neišradinėtume rato – viskas jau sukurta. Be to, manau, kad tai, kaip studijos organizuojamos dabar, yra jovalas. Kas ten gali susigaudyti?

VEIDAS: Ar yra kokių nors konkrečių valstybių, kurių pavyzdžiu sekame ar vertėtų sekti?

A.Ž.: Mano galva, moderniausia studijų sistema šiuo metu yra Švedijoje, Danijoje.

VEIDAS: Ar galvojama ir apie mokslo optimizavimą? Gal galima tikėtis, kad mokslas duos didesnės finansinės naudos?

A.Ž.: Yra žmonių, manančių, kad universitetinis mokslas turi išsilaikyti iš verslo. Tai absoliutus kliedesys. Taip nėra net Masačusetso technologijų universitete (MIT), nors jis universitetų reitinguose yra pirmas, be to, tai technologijų universitetas. Apie 70 proc. mokslo portfelio sudaro valstybės dotacijų lėšos, 17 proc. ateina iš verslo ir dar maždaug 13 proc. MIT apskritai gauna iš labdaros. Na, o paslaugos, apie kurias šnekama, kad universitetai gali užsidirbti, net čia sudaro dešimtąsias procento. O Lietuvoje žmonės atsistoja tribūnoje ir kliedi: esą visko pasistatote, tai dabar turite susirasti verslą, kuris norėtų visa šitai išlaikyti.

Apskritai universitete negalima organizuoti jokio verslo vien dėl viešųjų pirkimų. Tiesiog tragedija, jei profesoriui nupirkti naują kompiuterį gali užtrukti porą metų. Apie kokias inovacijas tokiu atveju galima kalbėti? Man pačiam irgi jau pusantro mėnesio nulūžęs nešiojamojo kompiuterio ekranas ir turėjau jį priklijuoti lipnia juosta. Tuo metu, kai nuvykau į Daniją, vienam vietiniam profesoriui vakare kaip tik sugedo kompiuteris, jis susisiekė su administracija, ir iš ryto jau turėjo naują.

Universitetas neturi užsiimti verslu. Jis „gamina“ žmones ir atlieka tyrimus, kad atsirastų naujų idėjų. Nėra fundamentinių tyrimų – nėra idėjų, nėra ko pasiūlyti verslui.

VEIDAS: Kalbama, kad universitetams sunku pritraukti doktorantais tinkamų tapti studentų. Kokia padėtis yra VU?

A.Ž.: Tai tiesa. Dabar doktorantų VU yra apie 400. Nuo vasaros minimalus atlyginimas, tarkime, valytojos, jau bus 375 eurai. Panašiai tiek pat gauna doktorantas, baigęs šešerių metų studijas, jei daugiau niekur nedirba. Kokių žmonių už tokius pinigus tikimės pritraukti? Vadinasi, dažnai į doktorantūrą ir stoja valytojos lygio žmonės. Aišku, nenoriu įžeisti, yra daug gabių vaikų, kurie stoja vien iš entuziazmo.

VEIDAS: Ką čia galima padaryti?

A.Ž.: Jei valstybė neturi pinigų, tegul du kartus sumažina studentų skaičių ir du kartus padidina stipendiją. Lietuvoje maždaug 40 proc. žmonių turi aukštąjį išsilavinimą (JAV – mažiau nei 20 proc., Šveicarijoje – apie 20 proc.), ir darbo rinka visiškai iškraipyta. Lietuvoje diplomai yra tarsi indulgencija nuo fizinio darbo. Padidinus doktorantūros studijų krepšelio dydį reikalai pajudėtų. Deja, vis dar orientuojamės į kiekį.

Mums reikia išsaugoti pirmarūšius studentus, sukurti jiems geras sąlygas. Paklauskite, kodėl daug geriausiųjų nelieka Lietuvoje? Jie žino, kad universitetai – „ubagynas“, dėstytojai gauna mažas algas, dirba antrus darbus ir čia ateina tik kad atbambėtų paskaitas. Kas iš to, jei prigaminsime daug studentų, jeigu jie nekurs realios pridėtinės vertės? Uždaras ratas: baigę universitetus nesugeba kurti darbo vietų ir nemoka uždirbti pinigų. Iš ko gyvena universitetai? Iš mokesčių mokėtojų pinigų. Sutelkite resursus universitetuose, kad iš čia išeitų žmonės, sugebantys uždirbti pinigų, – daugiau lėšų ateis ir į biudžetą.

VEIDAS: Kokia jūsų nuomonė dėl minimalių stojimo į aukštąsias mokyklas balų?

A.Ž.: VU minimalus stojimo balas – 3. Manau, jis būtinas. Universitetas nėra vieta, kurioje būtų lopomos mokyklinio išsilavinimo spragos. Juk galima perlaikyti nepavykusius egzaminus, papildomai pasimokyti – tai geriau, nei mokėti pinigus už kokį nors bevertį diplomą (juk dažniausiai mokama už studijas, po kurių išduodami beverčiai diplomai). Dabar būna taip, kad sumokami pinigai už studijas, ir tokie studentai maustomi. Kaip vienas universitetas aiškina: pasimokys porą metų, netiks – išmesime. Beje, taip ir padaro – didelė dalis studentų būna pašalinami. Bet ar sąžininga imti iš jų pinigus, kai žinai, kad vaikai neskubės mokytis universitete?

Juk kokia nauda iš to diplomo, jei žmogus nieko nemoka? Sakykime, žmonės, baigę vadybą, moka dirbti kompiuteriu, yra paskaitę apie mikroekonomiką ir makroekonomiką, moka naudotis „Google“, „Excel“. Ar čia vadybininkas?

Dirbu su pramone ir galiu pasakyti, kad šalyje nėra gerai parengtų pardavimo vadybininkų. Ką sako pramonė? „Gaminame lygiai tokiomis pat staklėmis, iš tokių pat medžiagų, tokios pat kokybės produktą kaip vokiečiai, o parduodame du tris kartus pigiau. Kodėl? Nes nemokame parduoti. Kodėl nemokame? Nėra gerų pardavimo vadybininkų. Niekas Lietuvoje neinvestavo į tokią sritį. Juk paprasčiau dėstyti iš vadovėlių ir imti pinigus. O kas kviečiasi gerų dėstytojų iš užsienio bent dviem savaitėms? Juk dabar yra daugiau galimybių, universitetai yra viešosios įstaigos, gali paimti paskolą banke, pasikviesti geriausių. Tada ateis studentai ir mokės daugiau už tokias studijas, nes tai žadės jiems didelius pinigus pabaigus.

VEIDAS: O kaip dėl planų prie mokslininkų „pastatyti“ vadybininkus, pardavimo ekspertus?

A.Ž.: Tam turi būti rengiami specialistai, vadinamieji antrepreneriai. Jų neparengsi auditorijoje – jiems reikia daug praktikos. Tokie dalykai pasaulyje jau daromi. Kuo dabar skundžiamasi? Sako, yra mokslas, yra verslas ir dėl kažko jie ten nesusitaria. Tokią spragą ir turi užpildyti šie specialistai, tam reikia kurti atskiras struktūras. Pateiksiu pavyzdį: Suomijoje yra toks VTT centras – Suomijos techninių tyrimų centras, jį perpus išlaiko valstybė ir verslas. Jis ir atlieka tą technologijų perdavimo funkciją.

Beje, Suomijoje, turinčioje 5,5 mln. gyventojų, dirba apie 30 tūkst. aukštos kvalifikacijos žmonių, kurių pagrindinė užduotis ta, kad mokslo idėjos virstų produktais. Tokių panašių specialių institutų yra ir kitur. Beje, noriu pabrėžti, kad jie kabo ne ant universitetų kaklo. Universitetai turi daryti savo darbą, verslas – savo, o tokie institutai – atlikti savas užduotis. Aišku, universitetai atsakingi, kad būtų parengti tinkami žmonės.

VEIDAS: Ar įmanoma antreprenerius parengti universitetuose?

A.Ž.: Kodėl gi ne? Tik, deja, Lietuvoje blogai išplėtotos tokios mokymo formos, kaip vadinamasis treiningas, ir daugiausia apsiribojama paskaitomis, rašto darbais. Tiesa, būna šiek tiek ir tų pasižaidimų – simuliacijų. O Vakaruose treiningas užima labai daug mokymosi laiko.

VEIDAS: Ar dirbdamas rektoriumi sieksite, kad daugiau dėmesio būtų skiriama praktinei mokymosi daliai, jūsų minėtam treiningui?

A.Ž.: Taip. Pirmiausia nusiųsime žygūnus pasižvalgyti, kaip rengiami antrepreneriai. Antra, būtina imti rimtai rengti pardavimo vadybininkus, apskritai vadybos studijas pakelti į aukštesnį lygį. Jos negalima išmokti iš vadovėlių ar kokių nors savamokslių – reikia kviestis ekspertų iš užsienio. Nėra tam lėšų? Reikia jų ieškoti. Stengsimės, nors jei valstybė to nerems – nieko nebus. Užsienyje vyriausybės irgi skiria daug lėšų, kad būtų parengta tokių tarpininkų.

VEIDAS: Papasakokite daugiau apie laukiančią struktūrinę reformą VU. Kokių svarbiausių tikslų norite ja pasiekti?

A.Ž.: Ši reforma turi keletą svarbių aspektų. Pirma, siekiama sumažinti struktūrinių padalinių, kuriems tiesiogiai vadovauja rektorius, skaičių. Šiuo metu turime, regis, 17 kamieninių padalinių ir dar keletą kamieninių centrų. Iš vadybinės pusės tokia sistema jau vargiai besuvaldoma.

Vis dėlto vadybos aspektas ne pagrindinis. Esmė – padaryti pertvarką tuose struktūriniuose padaliniuose. Tokių katedrų, kokios yra dabar, turėtų nelikti. Tai turi pakeisti akademinės komandos, vadovaujamos lyderių profesorių. Profesorius veikiau turi turėti katedrą, o ne dirbti joje. Šios grupės dažniausiai būtų „minkštos“. Tai reiškia, kad tie patys žmonės galėtų dirbti keliose grupėse iš karto. Atsirastų didelė kritinė masė, tyrėjų nebeskirtų tų mažų padalinių rėmai, jie daugiau tarpusavyje bendrautų ir būtų galima prisiimti didesnių iššūkių. Kiek gali nuveikti penkių žmonių padalinys? Tai yra vadinamoji Stanfordo sistema.

Sakyčiau, dabar apskritai yra milžiniška struktūrinė problema viso Lietuvos viešojo valdymo srityje. Jis labai atsilikęs. Padėtį dar labiau sugadino europinių pinigų įsisavinimas. Tai didelę dalį žmonių tiesiog ištvirkino iki tokio lygio, kad pagrindiniu dalyku tapo procesas, kaip tas lėšas įsisavinti, o konkretus rezultatas – kone trečiaeilis.

Niekam nerūpi, ar mokslininkas kažką išrado ar atrado, – pinigus skirstančioms institucijoms rūpi, kad savo paraiškoje parašytum, į kokią konferenciją važiuosi po trejų metų (tai dar nė nebūna paskelbta) ir kiek kainuos autobusas tame mieste iki viešbučio. Vadinasi, mokslininkas pasirenka, kad esą skris į San Fransiską, ir surašo, kas kiek jam ten turėtų kainuoti. Žinoma, po tų trejų metų viskas būna kitaip. Padėtis tokia, kad svarbiau, jog būtų krūva popierių ir viskas „pagrįsta“, ir vienodai šviečia, kas tame San Fransiske būtų buvę.

VEIDAS: Žinote daug užsienio pavyzdžių, kaip yra tvarkomas aukštųjų mokyklų valdymas, organizuojamos studijos, mokslas.

A.Ž.: Esu keliavęs nuo Nepalo iki JAV. Čia esu ir dirbęs pusę metų. Visur, kur keliaudavau, su kolegomis iš užsienio kalbėdavausi, domėdavausi, kaip ten veikia  universitetai ar kaip perdavinėjamos mokslo idėjos.

Taigi pirmas darbas, kurį atliksiu po visų formalumų, – pasisamdysiu porą užsienio specialistų, kad šie apsiuostytų ir parodytų, kokie didžiausi mūsų skirtumai nuo sistemų Vakaruose, kokios bėdos labiausiai bado akis, bei nupaišytų strateginį žemėlapį, kuriame sudėtų visus tikslus ir visas priemones į vieną vietą. Tai yra strategijos grafinis pavaizdavimas ir tikslų išdėliojimas pagal svarbą, jų prioritetizavimas. Iš to lengva pamatyti, kur galima greitai ir su nedaug išteklių pasiekti maksimalų rezultatą, į ką reikia daugiau investuoti, kas užtruks ilgesnį laiką, bet taip pat duos didesnę naudą, ir kokius sumanymus geriau mesti į šiukšlių dėžę. Tai svarbu, nes kol kas viskas, kas dabar surašyta universiteto strategijoje, yra vieno lygio.

VEIDAS: O kaip VU senate buvo sutinkamos tokios kalbos, kad štai Danijoje yra vienaip, JAV tai tvarkoma šitaip ir pan.? Ar tai sulaukdavo palaikymo?

A.Ž.: Veikiau atsiliepimų, kad Žukauskas – arogantiškas tipas, trukdo dirbti, vėl sužlugdė posėdį…

VEIDAS: Galbūt VU, optimizuodamas veiklą, ketina atsisakyti ir tam tikrų priklausančių patalpų?

A.Ž.: Prieš apie tai galvojant pirmiausia reikėtų šiuolaikiškai sutvarkyti turto valdymą. Tarkime, Biotechnologijų institutas atsikels į Saulėtekį, kur statomas Gyvybės mokslų centas, ir Aukštuosiuose Paneriuose liks jo pastatas. Iki šiol VU negalėjo net jo įforminti kaip savo nuosavybės, nes valdžia pasakė, kad, kol nebus įvykdyta valdymo reforma (suformuoti visi organai: naujas senatas, taryba ir išrinktas rektorius), neturėsime visų turto valdymo teisių.

Taigi tarp pirmųjų darbų bus paversti tai normalia universiteto nuosavybe. Pavyzdžiui, pastatui Aukštuosiuose Paneriuose jau būtų ir pirkėjas. Vadinasi, gautas lėšas jau būtų galima investuoti į naujus pastatus ar dar kažkur. Arba, pavyzdžiui, Naugarduko gatvėje yra Chemijos fakultetas, o Matematikos fakulteto pastatas jau suprojektuotas Visoriuose, bet statyboms trūksta pinigų. Naugarduke aplink prasidėjusios statybos, kiek vien už tą žemę ten būtų galima gauti.

Buvo ir daugiau apribojimų dėl to, taigi nuo balandžio, kai būsiu inauguruotas rektoriumi, universitetas galės daug laisviau disponuoti turtu.

VEIDAS: Kaip manote, ar universitetams reikalinga autonomija?

A.Ž.: Atsakyčiau šitaip: brandiems universitetams – taip. Vis dėlto negali susirinkti keli žmonės, pasivadinti kažkokiu skambiu vardu, gauti autonomiją ir daryti, ką nori. Kitas reikalas, kai universitetui jau per 400 metų ir jis jau yra įrodęs savo vertę, daug ką nuveikęs. Juk ką iš tiesų reiškia autonomija? Atsakomybės prisiėmimą. Manau, VU turima autonomija adekvati.

Vaiva Sapetkaitė

Metų vadovas. Sparčiai augančios ir jau daugiau nei šimte užsienio rinkų dirbančios telekomunikacijų bendrovės „Ruptela“ įkūrėjas ir vadovas Andrius Rupšys sako, kad įmonė tempo lėtinti neketina.

Kai su Andriumi Rupšiu kalbėjomės maždaug prieš pusę metų, „Ruptela“ dar įsiteko kur kas mažesnėse patalpose, o dabar vos telpa naujose, gerokai didesnėse. Vadovas svarsto, kaip užimti dar vieną aukštą. Darbuotojų iš tikrųjų šmėžuoja daugiau nei praėjusį kartą. A.Rupšys – taip pat šiek tiek kitoks: nors atrodo toks pat entuziastingas ir nuoširdus, šįkart sėdi „rimtam“ verslininkui labiau nei aną kartą pritinkančiame kabinete ir vietoj languotų marškinėlių vilki kostiumą.

Proga, kuria „Veidas“ pas jį lankosi, kitokia nei aną kartą. Nors ir norime pasveikinti poną Andrių su gimtadieniu, kuris kaip tik bus kovo pabaigoje, šį kartą ateiname kalbėtis ne vien kaip su IT rinkoje santykinai mažai žinomos, bet puikius ir inovatyvius dalykus kuriančios perspektyvios įmonės generaliniu direktoriumi, bet ir kaip su „Veido“ išrinktu geriausiu 2014 metų vadovu.

Telekomunikacijų bendrovė „Ruptela“ kuria programinę įrangą ir konstruoja originalius prietaisus, kurie vos prisėdus prie kompiuterio ekrano leidžia stebėti ir valdyti krovinių judėjimą visame pasaulyje (sunkvežimių vietą, greitį, sustojimus, vairuotojų informaciją ir kt.), taip pat tam tikrus aktualius parametrus (degalų lygį talpykloje, temperatūrą ar specifinę klientams reikalingą informaciją). Tai „Ruptelos“ klientams leidžia gerokai sumažinti logistikos sąnaudas, optimizuoti procesus ir netgi sumažinti avaringumą.

Už sėkmingą veiklą „Ruptela“ buvo ne kartą įvertinta ir apdovanota. Tarkime, Žinių ekonomikos forumas ją pripažino „Sėkmingiausia jauna aukštųjų technologijų įmone 2011“, Lietuvos transporto lyderių rinkimuose ji apdovanota kaip „Perspektyviausia įmonė 2013“, Lietuvos verslo konfederacijos „Metų paslauga 2013“ rinkimuose „Ruptelai“ įteiktas Metų paslaugos transporto sričiai apdovanojimas už ekonomiško vairavimo sprendimą, taip pat ji ne kartą gerai įvertinta verslo augimo „Gazelė“ konkurse, pateko į „Technology Fast 500 EMEA“ sąrašą.

Negana to, „Ruptela“ dvejus metus iš eilės pateko į tarptautinės audito ir verslo konsultacijų milžinės „Deloitte“ sudaromą sparčiausiai augančią technologijų įmonių Vidurio Europos regione „CE Technology Fast 50“ reitingą (2013 m. buvo penktoje, 2014 m. – septintoje reitingo vietoje). Pernai asociacija, vienijanti Lietuvos informacinių technologijų įmones, „Infobalt“ įteikė jai apdovanojimą „IT sektoriaus viltis“. Kaip tikina „Infobalt“ vykdomasis direktorius Edmundas Žvirblis, šiuo metu A.Rupšys yra vienas inovatyviausių vadovų Lietuvos informacinių technologijų sektoriuje.

Paminėtina, kad „Ruptela“ giriama ne tik už inovatyvumą ir greitą plėtrą, bet ir už atsakingą požiūrį į aplinką. Ji yra gavusi ir „Eco-Drive“ metų paslaugos įvertinimą už tai, kad jos produktai ir paslaugos leidžia optimizuoti degalų panaudojimą (parodomas neekonomiškas važiavimas) bei mažinti taršą.

Įspūdingai atrodo ne tik ši jaunos įmonės „garbės siena“, bet ir jos finansiniai rodikliai. Pavyzdžiui, nuo 2012 iki 2014 m. „Ruptelos“ pardavimo pajamos šoktelėjo bene dvigubai – nuo 15,14 mln. iki 30,03 mln. Lt. Eksporto apimtys taip pat – nuo 11,42 mln. iki 20,3 mln. Lt. Nauji produktai iš to sudaro 75 proc. 2013 m. ir 85 proc. 2014 m.

Gražu pažiūrėti ir į tai, kaip didėjo įmonės sumokami mokesčiai valstybei: 2012 m. tai sudarė 1,18 mln., 2013 m. – 2,4 mln., pernai – jau 4,87 mln. Lt.

Įmonė šiuo metu jau turi įkūrusi šešis padalinius užsienio valstybėse. Čia reikėtų pabrėžti, kad jos „smegenys“ telkiasi Lietuvoje (kitaip tariant, moksliniai tyrimai ir eksperimentinė plėtra vykdoma čia), nes, „Ruptelos“ požiūriu, kuo daugiau darbo vietų, ypač kuriančių didelę pridėtinę vertę, reikia kurti vietoje.

Dideli pokyčiai ir rezultatai, pasiekti per trumpą laiką, nestebina. Susidaro įspūdis, kad nuolatinis keitimasis apskritai yra vienas esminių „Ruptelos“ bruožų. Nuo 2007-ųjų, kai A.Rupšys su žmona Aira įkūrė „Ruptelą“, įmonė nenustojo judėti į priekį ir kiekvienais metais tampa vis rimtesne žaidėja tarptautinėje rinkoje.

„Įdomu, kad mūsų įmonės darbuotojai pamato labai daug per labai trumpą laiką: buvome maža įmonė, netrukus tapome palyginti didelė; vieni skyriai kūrėsi, kiti jungėsi, atsirado naujų produktų. Nuolat kažkas vyksta, vis atsiranda kažkas naujo – mums niekada nebūna nuobodu. Nestovime vietoje, nes pati aplinka reikalauja tobulėti, išsiugdyti naujų įgūdžių ir prisitaikyti“, – apie atmosferą dinamiškoje įmonėje pasakoja vadovas.

Žinoma, geriausiai bendrovės vertę atskleidžia tai, kokios naudos jos kuriama įranga duoda klientams. Pasak A.Rupšio, jų siūlomos sistemos įmonėms leidžia sutaupyti mažiausiai 5–10 proc. logistikos sąnaudų, nors yra buvę atvejų, kai šis rodiklis pasiekia ir 30 proc. „Tai labai priklauso nuo konkrečių kompanijų. Kaip žinome, transporto įmonėse dažnai būna įsisenėjusių rimtų problemų, pavyzdžiui, vagysčių. Tai nesunku pamatyti. Vis dėlto sutaupoma tik tada, jei pačios įmonės to nori. Kartais ateini, pabaksnoji pirštu į problemą, o tau atsako, kad, ai, nesvarbu, vis tiek neišvogs labai daug“, – niuansus nupasakoja verslininkas.

Tarptautinių krovinių gabenimo bendrovė „Ortima“ „Ruptelos“ transporto stebėjimo sistema naudojasi jau apie penkerius metus. „Ortimos“ pardavimo vadovas Andrejus Svirko patvirtina, kad ėmus bendradarbiauti su „Ruptela“ darbo organizavimas tapo daug efektyvesnis. Tiesa, pasakyti, kiek įmonei pavyko dėl to sutaupyti, sunku.

„Pinigais šitai vertinti sudėtinga. Kartais būna net taip, kad vairuotojas negali rasti krovinio pakrovimo vietos (tarkime, navigacija nerodo kažkokios gatvės ar skersgatvio), o laikas labai svarbus, nes artėja dienos pabaiga. Tada prisijungi prie sistemos, pasižiūri, kur yra automobilis, sulygini jo vietą su „Google Maps“ žemėlapiu ir supranti, kad jis stovi už kokių kelių šimtų metrų, ir tiesiog gali pasakyti, jog važiuotų ten ir ten. Jei jis spėja pakrauti krovinį ir „sutaupo“ dieną, tai, tarkime, važiuojant į Rusiją šitai neretai gali sutaupyti dar kelias: nespėsi iškrauti krovinio iki penktadienio – įstrigsi per laisvas dienas ir kelionė automatiškai pailgės. Kartais minutė gali kainuoti visą savaitę“, – pateikia pavyzdį A.Svirko.

Pasak jo, kai „Ortimoje“ dar nebuvo įdiegta ši įranga, vairuotojams tekdavo skambinti ar rašyti trumpąsias žinutes, kad sužinotum, kur jie yra. Žinoma, net ir gavęs atsakymą negalėdavai būti tikras, kad vairuotojai iš tiesų yra ten, kur sakosi esą. Įdiegus transporto valdymo sistemą ir ėmus nesunkiai gauti reikalingą informaciją tapo daug lengviau kontroliuoti padėtį.

„Dabar tiesiog prisijungi prie sistemos ir kompiuterio ekrane matai visą savo automobilių parką, žinai, kur važiuoja kompanijos vairuotojai, – sako A.Svirko. – Buvo net toks atvejis, kai vienas mūsų vairuotojas vis nuvažiuodavo daugiau kilometrų, nei turėdavo pagal maršrutą, bet nuolat aiškindavo, kad taisyklėms tikrai nenusižengia, nieko blogo nedaro. Kai įdiegėme šią sistemą, jam nieko apie tai nesakėme, ir greitai paaiškėjo, kad jis nuolatos važiuodavo pas savo uošvę, gyvenančią kažkur apie 200 kilometrų į šoną.“

Ši transporto valdymo sistema ne tik padeda pačiai įmonei efektyviau vykdyti veiklą, bet ir padidina jos tarptautinį konkurencingumą, nes galimybė stebėti krovinius dažnai yra labai aktuali reiklesniems klientams. „Tarkime, dirbame su stambiais klientais iš Švedijos ir šie dažnai paprašo prisijungimo galimybės. Paskui mums ir pasakoja: „Jau einu miegoti, bet dar prieš tai patikrinu sistemoje, ar automobiliai artėja prie reikiamo taško; viskas gerai – tai galiu ramiai miegoti“, – dėsto „Ortimos“ atstovas.

Nors transporto valdymo sistemos idėja pasaulyje nebuvo unikali, „Ruptela“ puikiai įsitvirtino šioje nišoje. A.Rupšys su žmona matė, kad ši niša ne tik nėra užpildyta, bet ir nuolat auganti, tad potencialo čia netrūksta. Juolab kad taupymas atsakingam verslui visada yra tarp prioritetų. Tokių sistemų analogų buvo ir kitur, bet regione ši rinka buvo laisva. „Analizavome situaciją, žiūrėjome, ką galime padaryti geriau, gilinomės, kokių problemų nesprendė kiti to meto pasiūlymai“, – prisimena A.Rupšys, o A.Svirko atkreipia dėmesį, kad pirkti užsienio įmonių sprendimus būtų buvę daug brangiau.

Ne vienas verslininkas galėtų patvirtinti skirtumą, kad dirbti vidaus rinkoje yra vienas dalykas, o varžytis tarptautinėje – visai kitas. Nepaneigsi – namų rinka visada svetingesnė, tačiau A.Rupšys tik kraipo galvą: kadangi nuo pat pradžių jo įmonė buvo orientuota į tarptautinę rinką, šoko pereinant iš mažo akvariumo į plačius vandenis patirti neteko. „Mums namų rinka visada pirmiausia buvo ES, o ne Lietuva“, – patikina vadovas.

Į konkurenciją jis žiūri tik kaip į teigiamą dalyką, kurio nereikia bijoti ir kuris reikalingas norint sustiprėti. „Konkurencija visada yra gerai, kvėpavimas į nugarą – visada sveika. Jei to nėra, gali greitai užmigti ant laurų, apkerpėti. Ar tai gali būti motyvuojantis veiksnys? Pasakyčiau taip: jaunystėje lankiau plaukimą, o kai sportuoji, visada nori būti pirmas, plaukdamas nori pagerinti kažkokį ankstesnį savo rekordą. Jei kažkas tave vejasi, tai motyvuoja iš kitos pusės – nenori būti aplenktas. Vis dėlto nemanau, jog motyvas galėtų būti siekis pagerinti savo rezultatą tik dėl to, kad antraip tave kažkas aplenks, – dėsto A.Rupšys. – Tai tik neleidžia sustoti, patekti į komforto zoną, o pirminę motyvaciją – viziją turime turėti patys. Mus labiausiai motyvuoja tai, kad žinome, kur einame: mes visą laiką turėjome tikslą užaugti ir tapti rimtais rinkos žaidėjais, teikti didelę vertę klientams.“

Bendrovei ne mažiau nei plėtra ar naujų produktų kūrimas bei tobulinimas rūpi ir gera vadyba. „Tai yra lanksti, dinamiška kompanija, auganti išmintingai. Kartais, kai įmonės išauga, nebesugeba suvaldyti procesų ir žmonių, o čia viskas daroma pamatuotai. Pats Andrius yra imlus, greitas ir ryžtingas. Tai, ką jam siūlai, jis įgyvendina šimtu procentų: viską ima, viską taiko ir greitai turi teigiamų rezultatų. Kai kurioms įmonėms kažką papasakoji, bet tai, deja, nugula stalčiuose“, – įmonę ir jos vadovą charakterizuoja „TMD partners“ konsultantas Gintaras Butkus.

Beje, įdomu, kad svarbiausi „Ruptelos“ sprendimai priimami ne vadovo kabinete, o po darbo jaukiuose namuose. Sutuoktiniai Andrius ir Aira Rupšiai, drauge įkūrę įmonę, ir toliau kartu sprendžia „Ruptelos“ ateitį. To nepakeitė nė tai, kad Rupšių šeimoje auga trys maži vaikučiai. Nors Airai ir tenka atlikti visas jaunos mamos pareigas, tai netrukdo jai ir toliau aktyviai dalyvauti įmonės valdyme.

„Kaip patys juokaujame, namie turime šeimyninę mini valdybą. Visi svarbesni sprendimai priimami kartu, – juokiasi A.Rupšė. – Daug diskutuojame ir smulkesniais klausimais, ypač jei jie svarbūs darbuotojams, jų gerovei. Labai stengiamės, kad mums dirbantys žmonės būtų patenkinti, na, o tam, kad būtų rastas tinkamas sprendimas, dažnai prireikia daug diskusijų, tarimosi, žinoma, tenka ir pasiginčyti.“

Rupšių nuomone, čia ir slypi didžiausias įmonės išskirtinumas bei stiprybė: geri darbuotojai, turintys tinkamą požiūrį, gali nuveikti daug svarbių dalykų. Iš tiesų į „Ruptelos“ komandą daug kas galėtų žiūrėti pavydžiai. Pirmiausia patį A.Rupšį daugelis pavadintų svajonių vadovu. Jis – veikiau draugas nei viršininkas, tačiau, net ir nebūdamas griežtas, sugeba gauti gerų rezultatų, atskleisti komandos narių potencialą: leidžia jiems save realizuoti, įdarbinti savo gebėjimus. Dėl to čia puikiai jaučiasi ambicingi ir iniciatyvūs žmonės: jiems leidžiama kurti, suteikiama galimybė realizuoti savo idėjas, prisiimti nemažai atsakomybės.

„Dabar nebe „staklės“, nebe žemė svarbiausia, o žmonės. Puoselėjame perspektyvius žmones ir iš to gimsta mūsų pranašumai“, – įsitikinęs A.Rupšys.

Logika paprasta: kadangi darbuotojai jaučiasi gerai ir saugiai, nebijo teikti drąsių idėjų ar imtis iniciatyvų, o tai įmonei naudinga. „Daug ką sugalvojame, daug kur dalyvaujame. Kai yra daug idėjų, gal dalis neišdegs, dalis pavyks nevisiškai, tačiau galbūt pora jų bus itin sėkmingos, – sako A.Rupšys. – Daug rizikuojame, tačiau ta rizika pamatuota.“

„Ruptela“ mielai įdarbina ne tik jaunus žmones, be to, siekiama, kad dalį kolektyvo Lietuvoje sudarytų kitų kultūrų atstovai, – čia kalbama net vienuolika kalbų! Tai tapo dar vienu netikėtu pliusu: atsiradus darbuotojų, kalbančių kalbomis tų žmonių, kuriems norima parduoti „Ruptelos“ sprendimus, ir suprantančių jų mentalitetą, sudaryti dalį sandorių tapo lengviau.

„Neseniai bendravau su vienu vadovu iš Švedijos ir man labai patiko jo požiūris. Jis sako: pirmiausia užtikriname, kad darbuotojai būtų laimingi, paskui – kad būtų patenkinti klientai, na, o jei kalbėsime apie akcininkus, tai jei ir pirmi, ir antri bus laimingi, šių laimė ateis kaip pasekmė, – dėsto A.Rupšys. – O Lietuvoje mąstoma dažnai atvirkščiai: pirma reikia uždirbti, paskui pažiūrėti, ar laimingi klientai, o darbuotojai… Na, jiems teks tai, kas liks. Mums padėjo, kad jau iš pradžių žinojome, jog darbuotojas yra be galo svarbus. Be jo niekas neįvyks, jis yra kūrėjas.“

Beje, šiuo metu bendrovėje vėl vykta naujų darbuotojų priėmimas. Šiemet jų skaičius turėtų pasiekti du šimtus. Vieni jų užsiims turimų klientų aptarnavimu, senesnių produktų priežiūra, kiti rūpinsis naujų produktų kūrimu, naujų galimybių paieška. Tarp šių pusių būtina palaikyti balansą: nors „naujovės“ ar „inovacijos“ skamba gražiai, čia visada slypi ir rizika, kad rinka to nepriims ir norimos sėkmės tai nepelnys.

„Norint, kad įmonė nesustotų, nuolat turi kažkas keistis, tad nusprendėme atskirti verslo plėtros skyrių, užsiimantį naujų galimybių, naujų nišų paieška, ir pardavimo skyrių. Versle netrūksta prieštaringų dalykų: tarkime, yra galimybių produkciją parduoti į Braziliją ar Antarktidą, kita vertus, rinkai galima pasiūlyti naują produktą. Kyla klausimas, ką pasirinkti. Taigi pardavimo skyrius parduoda, ką jau turime, ir rinką plečia geografiškai, o verslo plėtros – žiūri, kaip galima išplėsti verslą, pasiūlant kokių nors naujų produktų, paslaugų ir sprendimų. Taip užtikrinama, kad verslas plėsis ir taip, ir taip, o dar šalia mūsų tyrimų ir plėtros skyrius kuria produktus, kartu stebėdamas, kokie pokyčiai vyksta technologijų srityje, kas naujo ateina, mąsto, kaip gyvensime po trejų metų, – įmonės strategiją atskleidžia A.Rupšys. – Gal jau šiandien reikia perdaryti visas mūsų sistemas? Dabar visi kalba apie „Internet of Things“ („daiktų internetą“), kai viskas bus sujungta. Kaip mes į tai reaguosime?“

Verslumo gyslelę A.Rupšys savyje pastebėjo dar vaikystėje. Antroje klasėje jis už 25 rublius sugebėjo bendramoksliui parduoti savo sukonstruotą nesudėtingą žaisliuką. Tai buvo pirmieji jo uždirbti pinigai. Greitai ambicijos išaugo, ir kai sukako penkiolika, Andrius su keletu draugų pradėjo kompiuterių verslą. Moksleiviai iš tiekėjų pirkdavo detales, surinkdavo iš jų kompiuterius ir parduodavo.

„Atsimenu, vienas draugas sako – gal bandom? Sakau – nemoku rinkti kompiuterių, nieko nesuprantu apie tai. Tada jis paaiškino, kad viskas labai paprasta: išrink savo kompiuterį ir surink – viską pamatysi. Pats mokiausi humanitarinėje gimnazijoje, bet, galvoju, pabandysiu. Didelis procesorius? Lupk lauk! Išrinkau, surinkau, detalių neliko – pasirodo, iš tikrųjų paprasta“, – pirmąjį savo verslą su šypsena prisimena A.Rupšys.

Prie verslumo ugdymo nemažai prisidėjo ir tai, kad nuo pat mažens lankydamasis tėvo įmonėje būsimasis verslininkas galėjo iš vidaus pamatyti, kaip yra realiai dirbama ir kokie klausimai sprendžiami.

Nors A.Rupšys anksti suvokė, kad ateityje norėtų daryti kažką, kas būtų susiję būtent su verslu, baigęs mokyklą pasirinko elektronikos inžinerijos studijas. Tiesiog norėjo gerai išmanyti sudėtingą sritį ir turėti techninių žinių, o vadybos subtilybių tikėjosi išmokti per praktiką.

Ponia Aira irgi kilusi iš verslininkų šeimos, tad sprendimas kada nors turėti savo verslą atrodė logiškas – jau vien ko verta kur kas didesnė laisvė. „Reikėjo tik tinkamo meto. Aš Andriumi tikėjau, žinojau, kad jis labai gabus, labai protingas ir kad galime tai padaryti. Jei jis užsibrėžia tikslą – jį pasiekia, nesvarbu, kiek pastangų jam tai kainuotų. Nebuvo net minties, kad galėtų nepasisekti, nebuvo tokių sunkių laikotarpių, kad būtume gailėjęsi tai pradėję“, – pasakoja A.Rupšė.

Taigi, nors A.Rupšys buvo geras elektronikos inžinerijos studentas ir antrame bei trečiame kurse jau dirbo laboratorijoje, grynojo mokslo atsisakė ir nepraėjus nė dviem mėnesiams nuo magistro diplomo gavimo su žmona pradėjo tai, ką dabar žinome kaip „Ruptelą“.

Vaiva Sapetkaitė

Andrius Rupšys

Amžius: 31 m.
Šeiminė padėtis: vedęs, trys vaikai.
Išsilavinimas: elektronikos inžinerijos magistras.
Alma mater: Vilniaus universitetas.
Vadovavimo stilius: deleguojamasis.
Pomėgiai, be šeimos ir darbo: dronai (nepilotuojamos skraidyklės, „kvadrokopteriai“).
Mėgstamiausios knygos: Dale’o Carnegie „Kaip įsigyti draugų ir daryti įtaką žmonėms“ ir „Kaip atsikratyti nerimo ir pradėti gyventi“.

„Ruptela“

Pardavimo apimtys

2013 m.    20,93 mln. Lt

2014 m.    30,03 mln. Lt

Darbuotojų skaičius

2013 m.    110

2014 m.    152

Šaltinis: įmonės duomenys

Prognozės. Skundai, kad į darbo rinką išleidžiami ne tokie specialistai, kokių jai labiausiai trūksta, Lietuvoje jau tapo maldele. Antra vertus, užtikrinčiau pasakyti, kokie darbuotojai bus paklausūs ateityje, taip pat sudėtinga.

Miglą turėtų išsklaidyti vienas Vyriausybės prioritetų – specialistų kvalifikacijų žemėlapis. Apie tai kalbama jau ne vienus metus, bet kol jis bus parengtas, praeis dar keleri. Kadangi Lietuvos darbo rinka yra palyginti nedidelė ir gana jautri pokyčiams (tarkime, didelių užsienio kompanijų atėjimui), gaišatis – nepageidaujamas dalykas. Nepaisant neigiamų aspektų, pagrįstos darbo rinkos raidos prognozės reikalingos. Šioje srityje gerai sekasi Norvegijai. Panašią darbo rinkos paklausos ir pasiūlos prognozavimo sistemą ateityje norima įdiegti ir Lietuvoje. Apie Norvegijos patirtį ir kylančius iššūkius „Veidas“ kalbasi su tyrėja, statiste, dirbančia prie šios sistemos Norvegijoje, dr. Victoria Sparrman.

VEIDAS: Kaip Norvegijoje atliekamos specialistų paklausos darbo rinkoje prognozės? Į kokius svarbiausius aspektus būtina atsižvelgti?

V.S.: Naudojame daugiaaspektį modelį, orientuodamiesi į 15–20 industrijų. Prognozuojame darydami daug įvairių prielaidų: sakykime, atsižvelgdami į tarptautinę situaciją, prekybos sąlygas, galvodami, kokios turėtų būti naftos kainos, kokia galėtų būti Norvegijos eksportuojamos produkcijos paklausa, ir daug kitų. Visa tai sudedame į turimą modelį ir aiškinamės, kuria linkme turėtų plėtotis tam tikros pramonės šakos, veikiamos šių aplinkybių. Pagal tai sprendžiame, kokia turėtų būti pasiūla pagal skirtingus kompetencijų lygius. Šiuo metu esame nustatę šiuos: pirminis ugdymas, vidurinis ir pagrindinis išsilavinimas, povidurinis profesinis išsilavinimas ir tretinis mokymasis (universitetinės bakalauro ir magistro studijos – V.S.). Tai paklausos pusė. Taip pat gilinamės į skirtingas sritis ir tiriame baigiančius jaunuolius ar konkrečioje srityje veikiančius specialistus.

Darbo rinkos paklausos ir pasiūlos prognozes darome dvidešimtmečiui į ateitį.

VEIDAS: O kiek galima pasikliauti tokiomis specialistų pasiūlos ir paklausos prognozėmis? Kadangi jos sudaromos remiantis daugybe dinamiškų veiksnių, ar pasikeitus aplinkybėms viskas nesugriūva kaip kortų namelis?

V.S.: Prognozes darome atskaitos tašku laikydami dabartinę ekonomikos situaciją. Nenorime tiksliai pasakyti, kiek žmonių pageidautume įdarbinti kokioje nors industrijoje po dvidešimties metų, veikiau norime parodyti, kad štai čia – spėjama paklausa, o čia – spėjama pasiūla. Kartais tarp šių dalykų atsiranda plyšys. Tai nereiškia, kad tikrai manome, jog jis liks ir ateityje. Tiesiog norime pasakyti, kaip atrodys darbo rinkos situacija ateityje, jeigu nieko nesiimsime ir nekeisime. Pateiksiu pavyzdį: jeigu pamatome, kad ims trūkti medicinos seselių, vyriausybė turi skatinti tokių studijų pasirinkimą, parodyti, jog tapti slaugytoja – gera mintis.

Žinoma, pinigai, skiriami švietimo sistemai, taip pat turi būti atitinkamai perskirstyti, daugiau finansuojant medicinos seselių rengimą. Štai taip vyriausybė bandytų išvengti „tarpo“ – pasiūlos ir paklausos neatitikimo. Vadinasi, mums svarbu ne tiek būti tiksliems, kas iš tikrųjų nutiks, kiek prognozuoti, kas gresia, jei padėties nekeisime.

Pridėčiau, kad tai naudojama plačiau, ne tik darbo rinkos paklausai ir pasiūlai prognozuoti. Pavyzdžiui, tuo pačiu modeliu naudojamasi keturis kartus per metus prognozuojant ekonominę šalies situaciją, taip pat Norvegijos finansų ministerija jį pasitelkia sudarydama metinius biudžetus.

VEIDAS: Ar parengę prognozę ją nuolatos atnaujinate, plėtojate atsižvelgdami į kintančias aplinkybes?

V.S: Taip. Tarkime, dėl imigracijos į Norvegiją. Ji yra didelis iššūkis. Pavyzdžiui, dabar dirbame aiškindamiesi, kaip turėtų kisti norvegiški atlyginimai, atsižvelgiant į didelius imigrantų srautus. Aš nagrinėjau imigracijos poveikį bendram atlyginimų lygiui šalyje, ir gana aišku, kad imigrantai turėtų jį sumažinti. Tai gali lemti struktūros pokyčių efektas ir darbininkų derybinių galių, paveiktų imigrantų srautų, sumenkimas. Nuo tada, kai pastebėjome šį efektą, norime tiksliau suprasti, kaip tai paveiks žmones: ar tai labiau atsilieps aukštesnės, ar žemesnės kompetencijos darbuotojams. Šitaip stengiamės atnaujinti ir plėtoti prognozes atsižvelgdami į naują situaciją.

Kadangi Norvegijoje esama imigrantų, turinčių ir labai aukštą išsilavinimą, ir labai žemą, tai gali paveikti ir vienų, ir kitų specialistų darbo užmokestį. Tikrai nėra taip, kad atvažiuotų tik žemos kompetencijos darbo rinkos dalį „padengiantys“ imigrantai. Pridėčiau, kad daug profesinių sąjungų Norvegijoje apima ir joms nepriklausančius žmones. Vadinasi, net jei nepriklausai darbuotojų sąjungai, įmonėje gauni adekvatų atlyginimą, kaip ir priklausantieji. Kitaip tariant, yra tam tikros ribos dėl mažesnių imigrantų atlyginimų. Aišku, gali būti tarptautinių kompanijų, kurios samdo užsienio darbo jėgą ir darbuotojams moka mažesnius atlyginimus.

VEIDAS: Kaip patartumėte elgtis Lietuvos vyriausybei, kad darbo rinkos prognozės duotų daugiau naudos?

V.S.: Jei Norvegijoje nebūtų buvę vyriausybės intereso, šis modelis nebūtų buvęs tinkamai išplėtotas. Buvo skiriamas finansavimas, skatinamas modelio tobulinimas – visa tai daryta norint sužinoti, kokiose pramonės šakose, kokiame ugdymo lygyje ateityje gali kilti problemų ir ar galima kažką padaryti, kad to būtų išvengta.

Vis dėlto turėčiau būti atsargi patardama Lietuvos vyriausybei, nes nežinau daugelio detalių. Gerai, kad domimasi darbo rinkos pasiūlos ir paklausos prognozavimu. Tik, manau, jums veikiau reikėtų daugiau apimančio modelio, nei mes turime Norvegijoje, ir susifokusuoti į pasiūlą bei paklausą pagal įgūdžius.

Pabrėžčiau, kad vienas norvegiško modelio sėkmės veiksnių yra tyrėjai, nuolatos atnaujinantys ir plėtojantys modelį. Be to, duomenų rinkimas, analizė ir modelio tobulinimas yra glaudžiai susiję. Kadangi mums gali būti nurodyta daryti prognozes skirtingiems ateities scenarijams, įgyjame daug reikalingos susijusios patirties – juk atliekame tyrimus įvairiomis darbo rinkos temomis. Reikia matyti platesnį vaizdą. Jei susikoncentruoji tik į darbo rinką ir neatsižvelgi į pramonės struktūrą, į galimą to raidą, nėra gerai. Deja, vyriausybė vis vien labiausiai orientuojasi į darbo rinkos pasiūlos ir paklausos prognozes, o mes, tyrėjai, suinteresuoti gauti atitinkamos papildomos informacijos, kad galėtume atnaujinti projekcijas.

VEIDAS: Kokios institucijos teikia tyrėjams reikalingus duomenis? Ar informacijos pakanka išsamesniems tyrimams?

V.S.: Naudojame nacionalinius statistinius duomenis iš penkių ugdymo lygių. Jei turime daug duomenų iš pramonės šakų ir penkių ugdymo lygmenų, iš to jau galima gauti daug informacijos. Sudėtingiausias dalykas – pasiūlos pusė. Sunku išplėtoti veiksmingą modelį, kad galėtum modeliuoti ateities pasiūlą darbo rinkoje. Tai priklauso nuo to, kiek žmonių pasitrauks iš darbo rinkos, kiek darbo jėgos į ją ateis, kokį išsilavinimą jie turės, kokio tipo išsilavinimą rinksis, jei nedarbo lygis kils, ir pan.

Be to, prisiminkime, kad vienas žmogus gali dirbti skirtingose srityse. Sakykime, mokytojas. Jam nebūtinai reikia dirbti mokymo sistemoje – jis, pavyzdžiui, gali darbuotis biurokratiniame, vyriausybiniame sektoriuje. Dar kitur.

VEIDAS: Kaip vertintumėte, ar profesijų reikšmė mažėja ir vis aktualesni tampa tam tikri įgūdžiai, leidžiantys darbuotojui lanksčiai prisitaikyti prie skirtingų darbo rinkos situacijų?

V.S.: Gal nesakyčiau, kad jos tampa ne tokios svarbios, bet tiesiog akcentuočiau, kad žmogus su tam tikru įgūdžių rinkiniu gali funkcionuoti skirtingų tipų darbuose.

VEIDAS: Ar rengiant tokias prognozes įtraukiamas ir įgūdžių lygmuo? Ar žiūrima, kokios kompetencijos taps svarbiausios ateityje?

V.S.: Ne, atsižvelgiama tik tiek, kiek įgūdžių reikia pagal ugdymo lygmenį.

VEIDAS: Ar rengiant prognozes naudojamasi tik nacionaliniais duomenimis, ar atsižvelgiama į kitų šalių darbo rinkos bei ekonomines prognozes?

V.S.: Atsižvelgiame į savo imigracijos srautus, kurie, be abejo, priklauso nuo to, kokia ekonominė situacija yra kitose šalyse. Imigracija priklauso nuo to, koks nedarbo lygis yra Norvegijoje ir koks jis kitose šalyse. Jei skirtumas didelis ir Norvegijoje šis lygis labai žemas, o kitose valstybėse aukštas, vadinasi, turėtų imigruoti daugiau žmonių. Taigi tai nėra uždaras modelis, stengiamės atsižvelgti, kas potencialiai mums aktualaus vyksta kitur.

VEIDAS: O ar matote kokių įdomių tendencijų, kaip darbo rinkoje keisis specialistų paklausa?

V.S.: Manau, kad ateityje bus labai svarbu turėti nors kokį išsilavinimą. Matome, kad darbuotojų, neturinčių išsilavinimo, poreikis stipriai kris. Taigi, jei kam nors turėčiau duoti patarimą, patarčiau studijuoti kažką, kas patinka. Nekompetentingos darbo jėgos nedarbo lygis bus kur kas didesnis nei kompetentingos.

VEIDAS: Lietuvos darbo rinka palyginti nedidelė. Tai reiškia, kad į rinką įėję nauji stambūs darbdaviai arba dideli jau esamų kompanijų veiklos pokyčiai gali greitai pakeisti padėtį, o visos prognozės tapti nebeaktualios. Ar yra kokių nors būdų nuo to apsisaugoti?

V.S.: Jei pažiūrėtumėte į Norvegijos ekonomiką, visada turime porą prognozuojamo bendrojo vidaus produkto (BVP) skaičių. Su ir be naftos pramonės. Galima sakyti, tai panašu ir į jūsų situaciją. Šiuo atžvilgiu geriausia daryti prognozes su ir be tokių įmonių, taip pat praverstų rinkos jautrumo analizė. Sakykime, kas nutiks šalies ekonomikai, jei kuri nors iš tokių didelių kompanijų padidins tam tikrų darbuotojų paklausą ar jai seksis kitaip, nei manyta. Būtų išmintinga nusistatyti stambias, nemažą įtaką galinčias padaryti kompanijas ir pabandyti kurti ateities prognozes su jomis ir jas atmetus.

VEIDAS: Kokį vaidmenį šiame kontekste atlieka atlyginimai?

V.S.: Įprastose prognozėse, kaip turėtų sektis Norvegijos ekonomikai, atsižvelgiame į atlyginimų ir nedarbo lygio sąsają. Atlyginimai iš tikrųjų suderina darbo rinką. Vis dėlto savo darbo paklausos ir pasiūlos projekcijose šį aspektą ignoruojame. Ne todėl, kad būtų sunkiau, bet todėl, kad mums svarbiau pamatyti, kas nutiks, jei atlyginimai to nepadarys. Kad būtų aiškiau, pateiksiu paprastą pavyzdį: jei sakome, kad turėtume atsižvelgti į darbo rinkos derinimą, labai didelį atlyginimą turėtų gauti medicinos seserys, – taip į tokio tipo darbą galima pritraukti daugiau žmonių, atsiras daugiau besirenkančiųjų studijuoti šią profesiją. Vis dėlto mes nenorime nei paspartinti, nei sulėtinti atlyginimų pokyčių, kad atlyginimai šokinėtų aukštyn ir žemyn, – norime tvarios paklausos ir pasiūlos raidos.

Dr. Victoria Sparrman

Dr. Victoria Sparrman yra tyrėja, dirbanti „Statistics Norway“, pagrindinėje Norvegijos oficialiosios statistikos institucijoje. Ji yra atsakinga už Norvegijos darbo rinkos ir ekonomikos raidos prognozes. Šiuo metu V.Sparrman tiria Norvegijos atlyginimų aplinką po to, kai šalis patyrė didelių struktūrinių ekonomikos pokyčių: monetarinės politikos permainas, kovojant su infliacija, ir imigracijos srautų padidėjimą. Ji taip pat ketverius metus yra dirbusi Norvegijos finansų ministerijoje.

Vaiva Sapetkaitė

Neskaidrumas. Sportas visame pasaulyje traukia neteisėtai pasipelnyti siekiančius ar „šešėlinių“ pinigų prasimanyti norinčius asmenis. Lietuva – ne išimtis, nors mastai ir mažesni.

Pernai Tarptautinio sporto saugumo centro atliktas tyrimas parodė, kad nusikaltėlių grupuotės kasmet per nelegalias lažybas išplauna daugiau nei 80 mlrd. svarų sterlingų (107 mlrd. eurų). Daugiausia tai daroma per futbolą ir kriketą, tačiau tai itin aktualu ir tenisui, krepšiniui, badmintonui bei automobilių lenktynėms. Beje, šio centro duomenimis, apie 80 proc. sporto lažybų apskritai vyksta nelegaliai.

Dar didesnį dėmesį į nesąžiningumą sporte atkreipė tai, kad pernai Didžiosios Britanijos futbolą krėtė vienas didžiausių per pastaruosius dešimtmečius skandalų. Jo priežastis – atskleisti susitarimai dėl varžybų baigties. Nors po to Europos futbolo asociacijų sąjungos generalinis sekretorius Gianni Infantino nežinia kelintą kartą pabrėžė, jog nulinė tolerancija sutartoms sporto varžyboms yra UEFA prioritetas, niekas nesitiki, kad didįjį sportą apvalyti bus lengva. Juolab kad į viešumą iškyla tik nedidelė dalis nešvarių reikalų ir viskas veikiau primena vėjo gaudymą laukuose, o ne kryžiaus žygį prieš blogybes. Nesąžiningumo vėžys sporte toks išvešėjęs, kad, kaip atkreipė dėmesį Lietuvoje viešėjęs vienas žymiausių sporto korupcijos specialistų pasaulyje Declanas Hillas, atsiranda lažybų bendrovių, siūlančių lažintis jau ne dėl rungtynių rezultatų, o ar konkrečios varžybos nupirktos, ar ne.

Lietuvoje susitarimai sporte irgi aptraukti tiršta migla. Kaip pabrėžia Lietuvos kriminalinės policijos biuro viršininko pavaduotojas Edvardas Šileris, susitarimai dėl varžybų baigties, žaidėjų ar teisėjų papirkinėjimas yra slapti nusikaltimai, apie kuriuos visuomenė sužino retai. Čia nėra konkretaus nukentėjusiojo kaip vagystės ar užpuolimo atveju, o nukenčia sportas plačiąja prasme, tad nėra ir itin suinteresuotų apie tai pranešti. Jei ir sužinoma, tai iš pačios sporto bendruomenės, tad realų šio reiškinio mastą Lietuvoje nusakyti sudėtinga.

Kadangi į policiją dėl to kreipiamasi retai, atrodo, neegzistuoja ir pati problema. Vis dėlto „Transparency International“ Lietuvos skyriaus 2014 m. paskelbtas tyrimas apie nesąžiningus susitarimus Lietuvos krepšinyje ir futbole rodo kitaip. Pavyzdžiui, kad susitarimai dėl varžybų eigos ar baigties labai paplitę arba paplitę, atsakė 55 proc. apklaustų profesionalių futbolininkų ir 30,9 proc. krepšininkų. Taip pat paaiškėjo, kad penktadalis futbolininkų (21 proc.) ir septintadalis krepšininkų (15,1 proc.) žino arba įtaria dalyvavę varžybose, dėl kurių eigos ar baigties buvo susitarta iš anksto.

Ironiška: nors šie skaičiai įspėja, kad mūsų sportas turi rimtų bėdų, stebėtina dalis atletų to nesureikšmina ir net 45,1 proc. jų tai laiko tik nedidele mūsų sporto problema. Dar viena svarbi detalė: dauguma apklaustųjų atsakė, kad sportininkai neretai stato lažybų punktuose dėl rungtynių, kuriose žaidžia patys (42,4 proc.) arba kitos komandos (67,2 proc.). Galiausiai šį tą reiškia ir tai, kad Latvijoje ir Estijoje dėl to buvo kilę skandalų. Vadinasi, būtų naivu tikėtis, kad padėtis Lietuvoje labai skirtųsi, nors šito ir nematome.

Pasak E.Šilerio, tyrimų dėl susitarimų ar papirkinėjimo būta, tačiau jis nepamena nė vieno atvejo, kad tai būtų buvę įrodyta teisme ir atsakingi asmenys nuteisti. Kai rezultatai net plika akimi žiūrint gali atrodyti mažų mažiausiai keisti, teisme įrodyti, kad dėl jų buvo susitarta iš anksto, labai sudėtinga.

Kad padėtis pagerėtų, pirmiausia reikia tobulinti dabartinį šios srities teisinį reglamentavimą, tada, pareigūno manymu, ir baudžiamųjų bylų, ir atitinkamų teismo sprendimų būtų daugiau. „Šiandien iš teorinės pusės jis įmanomas, bet iš praktinės – sunkiai realizuojamas, – neabejoja E.Šileris. – Kol kas nėra specifinės teisinės normos, o tik bendra dėl sukčiavimo, todėl esama iniciatyvų keisti baudžiamąjį įstatymą, kad būtų aiškiai numatyta baudžiamoji atsakomybė už sukčiavimą sporte.“

Tai, kad trūksta aiškios teisinės bazės, pabrėžiama ir „Transparency International“ tyrime. Jame taip pat nurodoma, kad nestinga problemų dėl lažybų, kurios nepakankamai reglamentuojamos, o ypač „skylėtas“ internetinių statymų reguliavimas.

O kokios sporto šakos kelia didžiausią nerimą? Žinoma, pačios populiariausios, kuriose sukasi didžiausios sumos ir nauda gali būti didžiausia.

Nors mažiau egzotiška, bet valstybei brangiai kainuojanti su sportu susijusi problema – vengimas mokėti mokesčius.

„Yra nemažai užbaigtų ikiteisminių tyrimų, jau atiduotų teismui, susijusių su viešosiomis sporto įstaigomis, sporto federacijomis. Sritys – įvairios“, – konstatuoja Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (FNTT) direktoriaus pavaduotojas Šarūnas Rameikis.

Ekspertas gali papasakoti daug pavyzdžių, kaip norinčios išvengti pelno mokesčio ir prasimanyti „juodų“ grynųjų pinigų įmonės naudojasi sporto dariniais. Na, o vėliau niekur neužfiksuoti „šešėliniai“ pinigai gali būti panaudojami korupciniams dalykams finansuoti, atlyginimams vokeliuose mokėti, neskaidriems viešiesiems pirkimams organizuoti, konkurencijai iškreipti ir kt.

Schemų, kaip pasipelnyti, yra pačių įvairiausių – nuo labai sudėtingų, kai viskam užglaistyti pasitelkiami patyrę buhalteriai ar net advokatai, iki paprastučių, tačiau vis vien gerai veikiančių.

Logika paprasta: paramos ir labdaros teikėjai gauna pelno mokesčio lengvatų, tad kartais susigundoma tuo piktnaudžiauti. „Pavyzdžiui, įmonė gavo dešimt milijonų litų pelno ir vadovas žino, kad pusantro milijono – 15 proc. – reikės sumokėti mokesčių. Taigi kam jam tai daryti, jei gali juos neva paaukoti. Sakykime, ima ir paaukoja kokius du milijonus sporto klubui, su kuriuo, aišku, sudarytas susitarimas, kad kažkoks procentas iš tikrųjų jam atiteks kaip parama, tačiau didžioji sumos dalis bus grąžinta paramos teikėjui“, – paaiškina Š.Rameikis.

Sakykime, vienam negarsiam uostamiesčio krepšinio klubui per maždaug metus buvo paaukota apie pusę milijono litų. Dalis tų pinigų iš tiesų atiteko klubui ir buvo panaudota tinkamai, tačiau kitą dalį sporto klubo vadovas išgrynino ir atidavė juos pervedusiam verslininkui. Nukentėjo tik valstybė. Vėliau klubo vadovas sulaukė atsakomybės už turto iššvaistymą.

Reikia nepamiršti, kad norint užglaistyti tokią machinaciją reikia „pagražinti“ buhalterinę apskaitą, klastoti dokumentus.

Kitas tyrimas buvo susijęs su Lietuvoje mažai žinoma petankės, tokio žaidimo su rutuliais, sporto šaka. Buvo įkurta šios sporto šakos federacija, tapusi palankia vieta sukčiauti. Taigi federacija iš tam tikrų įmonių gaudavo paramos, kuriai išgryninti sugalvotas toks kelias: buvo rengiami tarptautiniai petankės turnyrai ir, komandai sėkmingai pasirodžius, žaidėjams esą buvo sumokamos didelės premijos už aukštus sportinius pasiekimus. Žinoma, iš tikrųjų sportininkai premijų negaudavo, tiesiog padėdavo tai neva patvirtinantį parašą ant atitinkamų dokumentų. Jie būdavo paskatinami nebent simboliškai, o didžiausia dalis atitekdavo machinacijos sumanytojams.

Šį pavyzdžių sąrašą vainikuoja byla, susijusi su neįgaliųjų sporto propagavimu, per kurio mechanizmus prasisuko itin didelė suma – 13,7 mln. Lt (4 mln. eurų). Viskas vyko taip: vienos šalies įmonės teikė paramą Lietuvos invalidų sporto draugijai ir už tai ši įsigydavo nuostolingai veikiančias, įsiskolinusias ar apskritai veiklos nebevykdančias įmones (vėliau jas tam tikri asmenys galbūt naudojo tolesnėms nusikalstamoms veikoms finansų sistemoje). „Pavyzdžiui, susirandu įmonę, kurią parduoda už dešimt tūkstančių litų, o savo įmonės buhalterinėje apskaitoje nurodau, kad ji perkama už šimtą tūkstančių. Aš sumoku pinigus tiems, kurie parduoda įmonę, šie pasiima savo dalį, o kitus grąžina man, ir viskas“, – paaiškina FNTT direktoriaus pavaduotojas.

Valstybinė mokesčių inspekcija (VMI), glaudžiai bendradarbiaujanti su FNTT, taip pat gali pateikti ne vieną pavyzdį. VMI Kontrolės departamento direktorė Valė Kulvinskienė nurodo keletą tipinių pažeidimų. Sakykime, vienas automobilių sporto klubas už paramos lėšas iš susijusio asmens įsigijo žemės sklypų, kuriuos buhalterinėje apskaitoje apskaitė kaip turtą pajamoms iš nuomos gauti. Vis dėlto atliekant mokestinį patikrinimą išaiškinta, kad žemės sklypai buvo parduoti gerokai didesne kaina, negu Registrų centro nustatyta vidutinė rinkos vertė. Valstybei padaryta 164 tūkst. Lt žala.

Kitu atveju VMI nustatė, kad automobilių sporto klubas gautą paramą naudojo ne pagal Labdaros ir paramos įstatyme nustatytą paskirtį, o vykdė ekonominę komercinę veiklą. Klubas įsigijo automobilių už didesnę nei rinkos kainą ir po santykinai trumpo laiko pardavė juos kur kas mažesne nei įsigijimo bei rinkos kaina, tada įsigijo degalų, kuriuos tiesiog nurašė pagal kelionės lapuose įrašytus tikrovės neatitinkančius duomenis. VMI apskaičiavo, kad šiuo atveju už visa tai klubas į biudžetą papildomai turi sumokėti per 200 tūkst. Lt.

Štai kitas pavyzdys: vienas šalies futbolo klubas nedeklaravo iš Europos Sąjungos paslaugų įsigijimo apmokestinamųjų verčių 240 tūkst. Lt. Klubo prezidentas naudojosi išduotais avansais kaip paskola, tačiau nebuvo apskaičiuoti ir į biudžetą sumokėti mokesčiai nuo tokiu būdu gautos naudos. Šis klubas taip pat negalėjo pateikti dokumentų, pagrindžiančių iš darbuotojų išnuomotų automobilių panaudojimą jo veikloje, tad išmokos pagal automobilių nuomos sutartis traktuotinos kaip darbuotojams su darbo santykiais susijusios pajamos.

Ir tai dar ne pabaiga. Nustatyta, kad šio klubo prezidentas Moldovos piliečiui išmokėjo 8,7 mln. Lt grynaisiais už esą suteiktas agento paslaugas. Dėl šio sandorio FNTT buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje ir nustatyti mokesčių vengimo požymiai, sudarytais sandoriais siekiant mokestinės naudos, inicijuotas mokestinis patikrinimas.

Nors tai skamba gana sudėtingai, yra ir paprastesnių, tačiau veiksmingų mechanizmų. Tarkime, kokiame nors mieste vyksta sportininkų stovykla. Oficialiuose sąrašuose parašoma, kad jų dalyvauja 120, tačiau iš tikrųjų atvyksta kokie 60. Vadinasi, pinigai, kurie buvo skirti neatvykusiems sportininkams, atitenka kažkam iš organizatorių, kitų įsitraukusių asmenų. Panašiai vyksta ir su sporto varžybomis. Čia vėlgi oficialiai nurodoma, kad jose dalyvauja tiek ir tiek sportininkų, tačiau iš tikrųjų atvyksta kur kas mažiau. Vadinasi, kuo mažiau sportininkų, tuo daugiau „laisvų“ pinigų, kuriuos gali į kišenę įsidėti organizatoriai, treneriai ar dar kokie nors „gudručiai“.

Taigi pilkųjų sporto zonų, kuriose galima pasipelnyti, netrūksta. Tai uždaras ratas, kurio veikėjams puikiai tinka posakis „ranka ranką plauna“. Kam tai stabdyti, jei tai visiems naudinga, išskyrus valstybę.

O ar įmanoma įsivaizduoti, kokia žala jai šitaip padaroma? Nors V.Kulvinskienė pabrėžia, kad tokie skaičiavimai nėra atliekami, nuslepiamų mokestinių prievolių valstybei mastą iš dalies iliustruoja VMI turimi statistiniai duomenys: 2013–2014 m. patikrinus 118 sporto veiklą vykdančių mokesčių mokėtojų nustatyta bendra sprendimais dėl patikrinimo akto tvirtinimo patvirtinta mokesčių, delspinigių ir baudų suma ir po mokestinio tyrimo arba operatyvaus patikrinimo mokesčių mokėtojų patikslinta mokesčių deklaracijų suma sudarė 4,6 mln. Lt (1,3 mln. eurų).

Neginčytinas faktas, kad sporto padėtis ilgai buvo labai „komfortiška“, tačiau šiemet tai turėtų pasikeisti. Iki šiol sporto veiklą vykdantys mokesčių mokėtojai nebuvo išskirti į atskirą mokesčių mokėtojų grupę, kuri būtų vertinama pagal šiai ekonominės veiklos sričiai būdingas mokestinių prievolių vengimo rizikas ir poveikį šalies biudžetui, tačiau VMI numatė šiemet vykdyti projektą „Sportas“. Jo tikslas – užtikrinti pajamų apskaitymą sporto ir sveikatingumo paslaugas teikiančiose įmonėse bei teisingą mokestinių prievolių, susijusių su profesionalia sporto veikla, vykdymą.

Tiesa, reikėtų pabrėžti, kad su dariniais sporte susiję finansiniai nusikaltimai tarp visų užfiksuojamų finansinių nusikaltimų sudarytų iki 10 proc. Kadangi Lietuvoje sporto svarba, išplėtojimas ir finansavimas yra kur kas menkesni nei daug kur pasaulyje, čia sukasi santykinai nedidelės sumos pinigų, todėl negerų kėslų turinčios vietinės įmonės dažniau renkasi pelningesnes sritis. Kad ir pramogų verslą.

Pabaigoje norėtųsi pridurti, kad pastebima pozityvių tendencijų dėl šiuo metu aktyviau vykstančios „kovos su šešėliu“. Kadangi tokios problemos, kaip mokesčių vengimas, šešėlinių pinigų traukimas į šviesą, sulaukia vis daugiau viešumo, tai veikia kaip gana veiksminga prevencinė priemonė.

Beje, šioje srityje veikia smagus dalykas – domino efektas, kuris gali tapti tikru galvos skausmu susitepusiems. Jei atliekant ūkinės finansinės veiklos patikrinimą įtariama, kad buvo pasinaudota viena iš minėtų ar kitų schemų, automatiškai imama ieškoti daugiau susijusių pažeidimų, analogiškų pažeidimų kitose srityse. Juk geri sukčiai, kaip ir geri verslininkai, apsidraudžia ir pinigus bei riziką išskirsto po skirtingas sritis.

Vaiva Sapetkaitė

Susitarimų dėl varžybų eigos arba baigties paplitimas sporte (proc.)

Kaip manote, kiek yra paplitę susitarimai dėl varžybų eigos arba baigties?

Labai paplitę: futbolininkai – 13; krepšininkai – 3,9

Paplitę: futbolininkai – 42; krepšininkai – 27

Nepaplitę: futbolininkai – 24; krepšininkai – 51

Visai nepaplitę: futbolininkai – 15; krepšininkai – 13,1

Nenurodė: futbolininkai – 6; krepšininkai – 5

Šaltinis: „Transparency International“ Lietuvos skyrius

Žinios, kas inicijuoja susitarimus dėl varžybų eigos arba baigties (proc.)

Kas, jūsų žiniomis, dažniau siūlo susitarti dėl varžybų baigties? (Krepšininkai ir futbolininkai)

Kolegos futbolininkai / krepšininkai       28,4

Buvę kolegos          24

Nenurodė   20,9

Klubo savininkai      18,4

Lažybų bendrovių atstovai       13,9

Neteko susidurti      7,8

Treneriai  7,5

Pašaliniai suinteresuoti asmenys 5,6

Draugai, pažįstami    3,6

Teisėjai   3,1

Nusikalstamo pasaulio atstovai  1,7

Kita       0,6

Komandos / klubo gydytojai      0,6

Šaltinis: „Transparency International“ Lietuvos skyrius

Mada. Nors ne vienas vaikas, popieriuje keverzodamas drabužių siluetus ar besistaipydamas prieš veidrodį, užaugęs svajoja apie svaigią karjerą mados versle, Lietuvoje šis kelias ne rožėmis klotas.

Lietuvoje talentingų mados kūrėjų netrūksta, tačiau dažnai nesugebame savęs pristatyti ir savo darbais sudominti pasaulio. Menki verslumo įgūdžiai, mados vadybos ir rinkodaros specialistų trūkumas daugybei mados dizainerių tampa stabdžiu ir į komercinę sėkmę, ir į didesnį žinomumą.

„Padėtis Lietuvoje ganėtinai sudėtinga. Matau daug „nugesusių“ ar net apskritai iš rinkos besitraukiančių dizainerių, – sako buvęs modelis, viena modelių agentūros „Image Group“ įkūrėjų ir vadovių, o dabar su mados renginių organizavimu dirbanti Renata Mikailionytė. – Galiu pasakyti, ko mums labiausiai trūksta: rinkodaros. Kiekvienas dizaineris negali būti ir geras verslininkas, ir geras kūrėjas. Reikia nepamiršti, kad mada pirmiausia yra labai didelis verslas.“

Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) Ekonomikos ir finansų departamento direktorius Sigitas Besagirskas, nagrinėjęs Lietuvos tekstilės pramonę, prideda, esą ne paslaptis, jog viena didžiausių mūsų problemų ta, kad nėra pardavėjų grandies, kuri analizuotų rinkas, rūpintųsi komercine mados puse.

O ar apskritai galima sakyti, kad Lietuvoje jau turime išplėtotą mados pramonę? Nacionalinės mados dizainerių asociacijos vadovas Seržas Gandžumianas mano, kad kol kas turime tik jos užuomazgas: „Žengiami tik pirmieji žingsniai, kurie tęsiasi jau daugiau nei du dešimtmečius.“

Žinoma, jis pripažįsta, kad tikėtis, jog kada nors mūsų mados pramonė pasieks tokį lygį kaip Prancūzijoje ar Italijoje, neverta. Vis dėlto galime sustiprėti radę savų nišų, pabrėždami savo savitumą. Viena tokių nišų galėtų būti kad ir orientacija į „ekologišką“ dizainą. Kaip rodo japonų kūrėjų pavyzdys, kol jie kūrė panašiai kaip europiečiai, į juos buvo žiūrima neigiamai, bet kai jų kuriama mada ėmė atspindėti japonų identitetą, jie buvo įsileisti tarp pasaulinės mados kūrėjų.

O štai Vilniaus dailės akademijos Kostiumo dizaino katedros vedėja prof. dr. Jolanta Vazalinskienė nėra tokia kategoriška. Jos manymu, galime kalbėti apie lietuvišką mados pramonę, ir veikiau čia reikėtų kelti klausimą, ar ji mus tenkina, ar ne. Galima sutikti, kad anksčiau visko buvo daugiau, kad pasiekiama apyvarta mažesnė, nei norėtume, ir kad Lietuvos dizaineriai dar ne itin įgudę žaisti pagal verslo taisykles, dažnai nesugeba išpopuliarinti savo prekės ženklo. Be to, yra daug nepakankamai išplėtotų mados dizaino nišų (vyriško kostiumo, vaikiškos mados, nestandartinių dydžių modelių drabužių ir kt.).

Profesorė taip pat pabrėžia, kad didelė problema yra specialistų trūkumas, nesvarbu, ar tai būtų mados vadybininkai, rinkodaros specialistai, mados rinkų analitikai, ar mados kritikai, tyrėjai. Taigi turime daug spragų, ir kol jų neužpildysime, sėkmės siekti bus sudėtinga.

Atskirtį tarp mūsų ir užsienio mados gali iliustruoti kad ir toks paprastas pavyzdys, kaip to paties lygio manekenių, dirbančių Lietuvoje ir užsienyje, atlygis, kuris gali skirtis ir keletą, ir kelias dešimtis kartų. Arba kitas pavyzdys: kadangi R.Mikailionytei tenka organizuoti mados renginius ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse, ji ne kartą yra pastebėjusi, kad nuvažiavus į Kazachstaną, Rusiją ar kitas šalis po pristatymų galima pamatyti aktyviai vykstančius prekybinius santykius, kokių Lietuvoje vargiai pamatysi, ar palyginti, kiek gali būti įkainojamas drabužis, kiek pirkėjai gali sau leisti. Aišku, skirtumai didžiuliai.

Tai lemia ne tik šalių dydis ar kultūros, mados tradicijos, žmonių galimybės, bet ir nuolatinė dizainerių kūrinių konkurencija su didelėmis kompanijomis, kurių masiškai gaminamų daiktų savikaina tikriausiai bus mažesnė, taigi jie ir atsies pigiau nei vienetiniai ar nedidelių serijų dizainerių drabužiai.

Kūrėjai pasigenda valstybės dėmesio, bet padėtis gerėja

S.Gandžumianas pastebi, jog Lietuvai būti konkurencingai sudėtinga ir dėl to, kad, priešingai nei stiprias mados tradicijas ir pramonę turinčiose valstybėse, tokiose kaip Prancūzija, Italija ar Didžioji Britanija, neturime valstybinių programų, kurios būtų orientuotos į nacionalinės mados stiprinimą. Žinoma, čia negalima pamiršti ir to aspekto, kad tokios šalys turi lėšų ne tik savo mados pramonei stiprinti, bet ir nuslopinti tiems, kurie aktyviai veržiasi į jų kiemą. Taigi šiuo požiūriu Lietuvos reikalai nėra geri.

Kultūros ministro patarėja Dalia Vencevičienė patikina, kad mados dizaino, kaip galinčio kurti nemažą pridėtinę vertę, svarba yra suvokiama, tačiau primena, jog tai brangus menas. Žinoma, tam tikri žingsniai daromi. Tarkime, nuo 2010 m. Kultūros ministerija, o nuo 2014 m. – Lietuvos kultūros taryba skiria valstybės stipendijas mados kūrėjams. Jas yra gavę ir jauni dizaineriai, pavyzdžiui, Donata Maldonytė, Marina Žuravliova, ir žinomi kūrėjai, tarp jų – Giedrius Paulauskas.

Skiriamos ir edukacinės stipendijos, sakykime, leidžiančios stažuotis užsienio mados namuose, taip pat iš dalies finansuojami įvairūs mados renginiai. Pernai Lietuvos kultūros taryba skyrė lėšų Jaunųjų mados dizainerių kūrybinėms dirbtuvėms, „Mados infekcijai“, „Mados injekcijai“, finansavo dizainerių pristatymus „Vision“ parodoje Kopenhagoje, Berlyno mados savaitėje ir kitur.

S.Besagirskas taip pat pabrėžia, kad atsiras nauja LPK pasiūlyta priemonė „Dizainas LT“, kurios tikslas – skatinti įmones investuoti į gaminių ir paslaugų dizaino kūrimą bei tobulinimą. Atsižvelgiant į gaminio sudėtingumą bus galima kompensuoti nuo 50 iki 85 proc. reikalingos sumos. Be to, tai leis užmegzti bei intensyvinti ryšius tarp kūrėjų ir pramonės.

O ar valstybės dėmesys ir parama tikrai galėtų išspręsti įsisenėjusias problemas? S.Besagirskas į tai žiūri paprastai: kur įdedama pakankamai pinigų, ten viskas vyksta greičiau, nesvarbu, ar tai būtų nacionalinės mados stiprinimas, ar rūšiavimas, ar elektromobilių populiarinimas. Jei apsimokės, tai ims veikti.

Ryšiai su pramone tampa glaudesni

J.Vazalinskienė, dirbdama VDA, aiškiai mato džiuginančių tendencijų – pramonės susidomėjimas mados dizainerių kūryba didėja ir bendradarbiavimas tampa vis glaudesnis. „Įmonės žiūri į tai geranoriškai. Pavyzdžiui, studentai jose dar studijuodami kuria savo kolekcijas, tampančias jų baigiamaisiais darbais. Iš tokių su mumis bendradarbiaujančių įmonių paminėčiau „Leliją“, „Omnitex“, „Audimą“, „Vilniaus kailius…“ – vardija J.Vazalinskienė.

Tai, jog Lietuvoje jau ne vienus metus siuvami „Burberry“, „Gucci“, „Hugo Boss“ bei kitų garsių mados vardų drabužiai, rodo, kad aukštą kokybę pasiekti tikrai galime ir kad dalis mūsų tekstilės pramonės įmonių yra konkurencingos tarptautiniu mastu. Čia mūsų padėtis visai nebloga: mokame kokybiškai parengti mažas gaminių partijas, kurias ne gėda iškart dėti į parduotuvių vitrinas, o iš kokių nors Kinijos fabrikų šito tikrai ne visada galima tikėtis. Kadangi garsių mados namų produkcija turi aukštus minimalius kokybės standartus, šis aspektas išlieka aktualus. Antra vertus, reikia pripažinti, kad toks drabužių „štampavimas“ neduoda itin didelės pridėtinės vertės, kokios galėtume tikėtis, jei sugebėtume išpopuliarinti ir įtvirtinti lietuviškus prekių ženklus, kurti originalius, unikalius produktus.

Žinoma, šitaip įmonėms yra paprasčiau ir patogiau. Lietuvoje dažnai mėgstama gaminti tai, dėl ko realizavimo nereikės rūpintis pačiai įmonei. Konkretus užsakymas su konkrečiais nurodymais bei atitinkamomis medžiagomis gaunamas iš užsienio kompanijų ir įmonė sau ramiai įvykdo, kas buvo nurodyta. O inovatyvių, originalių produktų kūrimas visada susijęs su didesne rizika.

Apžvelgdamas tekstilės pramonės padėtį S.Besagirskas pastebi, kad kol kas tik 20–30 proc. įmonių galima pavadinti inovatyviomis, pavyzdžiui, „Audimo“ drabužiai menkai ar visai nenusileidžia tokiems garsiems prekių ženklams, kaip „Nike“ ar „Adidas“, o dalis įmonių sugeba kurti net tarptautiniu mastu unikalius produktus. Tarkime, odai leidžiančius kvėpuoti sportinius kostiumus iš vilnos.

Kita vertus, net ir neinovatyvios įmonės dažnai priverčiamos tobulėti. Vis dėlto inovacijos – brangus malonumas, tad ar dažna Lietuvos tekstilės įmonė galėtų sau tai leisti? Pasak eksperto, pasiryžus didinti įmonės inovatyvumą galima rasti visokiausių išeičių, dažnai netgi labai pigių. Pavyzdžiui, įmonė galėtų paskelbti pasiūlymų jai konkursą su simboliniu piniginiu prizu ir šitaip „prisižvejoti“ daugybę įdomių idėjų. Taigi problema dažniau būna ne sąnaudos, o sustabarėjęs mąstymas.

Jaunoji karta bus kur kas verslesnė

23-ejų Rūta Juškaitė prieš pusmetį Kauno kolegijoje baigė aprangos dizaino studijas. Ateityje ji svajoja tapti kostiumų dailininke ir kurti teatre, tačiau kol kas dirba vienoje Kauno siuvykloje, kad įgytų daugiau siuvimo žinių ir užsidirbtų pinigų. Kartu ji ruošia savo drabužių kolekciją.

„Siuvyklėlės, kurioje dirbu, savininkė turi modelių agentūrą, kurioje jaunas merginas moko tapti modeliais. Per pasirodymus jos turi eiti podiumu ir jas reikia kažkaip aprengti, tad aš joms ir kuriu kolekciją. Vėliau dalyvausime įvairiuose konkursuose. Iš to daug neuždirbsi, tai labiau skirta reklamavimuisi, savęs, savo darbų pristatymui“, – savo vardo populiarinimo svarbą suvokia mergina.

Kol kas Rūta ketina save išbandyti Lietuvoje, bet netrukus tikisi tai padaryti ir užsienyje, galbūt ten ir ilgiau pasisemti patirties. Ji įsitikinusi, kad dirbant tokioje srityje platesnis požiūris būtinas. „Kiekvieną dieną pasaulyje gimsta šimtai naujų idėjų, iš kurių gali pasisemti įkvėpimo ar išmokti naujų siuvimo būdų. Dabar siuvimas, dizainas tapo labai inovatyvūs, atsirado įvairių nanotechnologijų, išmaniųjų medžiagų, tad čia galima atrasti daugybę naujų dalykų. Dėl to verta važiuoti į užsienį ir pasižiūrėti naujovių“, – sako pati tuo nuolat besidominti jaunoji dizainerė.

Kita „Veido“ pašnekovė Greta Pilypaitytė studijuoja mados dizainą Danijos VIA universitetiniame koledže, anksčiau žinomame kaip TEKO. Antrame kurse besimokanti mergina pasakoja, kad didelė jos studijų dalis orientuota būtent į verslą, rinkodarą, praktines užduotis, kurios turėtų praversti plėtojant savo verslą. „Nors visi čia susirinko piešti, kurti, siūti, tačiau vien praėjusiais metais teko dirbti prie trijų projektų, trukusių apie tris savaites“, – prisimena Greta.

Pavyzdžiui, vieno jų metu dar mažai dizainą studijavusiems ir mažai ką apie verslą nutuokiantiems studentams teko rinkti ir analizuoti įvairius paskirtos realios įmonės verslo duomenis, statistinius rodiklius ir kitą informaciją. Kitame inovacijos projekte studentams buvo paskirta užduotis išrasti naują verslą, sugalvoti visiškai naujų idėjų, kurios kaip nors palengvintų buitį ar kitaip pasitarnautų žmonėms, bei sumodeliuoti verslo plėtojimą. Įdomiausia, kad po mėnesio ar dviejų Greta nustebo savo grupės idėją pamačiusi globalioje finansavimo internetu platformoje „Kickstarter“, padedančioje žmonėms išplėtoti įvairius kūrybinius projektus. Ir jiems sekėsi puikiai.

Greta pasakoja, kad ankstyvos komercinės sėkmės pavyzdžių tarp jos bendramokslių yra daug, daug jų išgarsėja dar studijuodami. O ką ji pati planuoja daryti? Ar sieja ateitį su Lietuva, ar norėtų dirbti Skandinavijos rinkoje? „Lietuvoje dar yra daug vietos naujovėms ir galimybėms. Tai, ką matė pasaulis, Lietuva – dar ne, tad yra plati niša naujiems ir inovatyviems dizaineriams. Gal dėl to ir norėčiau sugrįžti“, – svarsto mergina.

Turint tokių pavyzdžių galima sutikti su festivalio „Mados infekcija“ meno vadove dizainere Sandra Straukaite, sakiusia, kad jaunosios kartos mados dizaineriai bus jau visai kitokio mąstymo, turintys daugiau informacijos, daug lankstesnė ir laisvesni, nei buvo jie.

Vis dėlto net ir turint aktualių žinių bagažą bei daugiau galimybių, nei turėjo ankstesnės kartos, įsukti savo verslą nėra lengva. Jauna mados dizainerė Olesia Les prieš pusantrų metų baigė studijas Kauno technologijos universitete. Iš pradžių ji čia pasirinko aprangos inžinerijos bakalauro, o vėliau – mados inžinerijos magistro studijas. Artėdama prie magistro studijų pabaigos įkūrė įmonę „Olesia Les Design“. Nors verslo jau šiek tiek paragauta, Olesia sako tebesanti pradiniame verslo etape. Kadangi mergina neėmė jokių banko paskolų ir jos mados verslas prasidėjo nuo asmeninių investicijų, viskas vyko ne taip greitai.

„Verslas prasidėjo nuo mažų investicijų, nes studijuodama daug pinigų tam skirti negalėjau. Iš esmės viskas vyko taip: šiek tiek investuoji, kad pasiūtum drabužį, tada gauni šiek tiek daugiau, nei investavai. Tada tai vėl investuoji į drabužių kūrimą, gauni dar truputį daugiau, ir taip toliau. Toks pat mechanizmas sukasi lig šiol. Į verslą nueina beveik visas pelnas. Iš tikrųjų nėra lengva“, – mados verslo virtuvę atskleidžia mergina.

Ji sako bent kol kas iš esmės dirbanti dėl savo vardo garsinimo, kūrybinių ambicijų įgyvendinimo. Taigi, nors nei rinkodara, nei vadyba jai nėra lengvos sritys, Olesia supranta jų svarbą ir nuolat į tai gilinasi, stengiasi visur kuo daugiau dalyvauti, pristatyti savo kūrinius. Atrodo, toks požiūris atsiperka. Po truputį mezgasi ryšiai su užsienio partneriais, prasideda bendradarbiavimais su butikais, įvairiomis parduotuvėmis.

„Jie mane surado, ir man tai be galo džiugu. Savo naujausią kolekciją pristačiau parodoje „Moters pasaulis“ ir po jos sulaukiau pasiūlymų bendradarbiauti iš Lietuvos butikų, o netrukus ir iš užsienio. Tai akivaizdžiai rodo, kad Lietuvos kūrėjais domimasi, žiūrima, kas kur dalyvauja, ką siūlo, – patirtimi dalijasi mergina. – Reikia būti matomam. Būtent taip ir atsiperka visos  investicijos, dalyvavimas konkursuose ir parodose, pristatymai. Juk gali būti puikus kūrėjas, kad ir dizaino genijus, bet jei sėdėsi savo kambariuke ir nesistengsi savęs parodyti, žmonės tavęs paprasčiausiai neras, nepamatys, kad egzistuoji.“

Kol kas mergina nežino, ką reiškia žodžiai „laisvi pinigai“, ir tai, ką „normalūs“ žmonės skirtų poilsiui, atostogoms, pramogoms, ji skiria kūrybai. Ji neskaičiuoja ir drabužiams kurti skiriamo paros laiko. „Tiesiog mano darbas sutampa su pomėgiu. Tai yra tas dalykas, kurį aš be galo mėgstu, todėl man sunkoka pasakyti, kada prasideda ir kada baigiasi mano darbo valandos. Viską, ką darau, darau su didžiuliu malonumu ir darbo valandų neskaičiuoju“, – sunkumų nesureikšmina O.Les.

„Kažkada revoliuciją padarė į madą atėję tokie žmonės, kaip Juozas Statkevičius, Julia Janus, Ramunė Piekautaitė, Vida Simanavičiūtė, Sandra Straukaitė. Ji vis dar tęsiasi, už juos kalba jų darbai, – teigia R.Mikailionytė. – Taip pat galiu tvirtai pasakyti, kad ateina labai stipri jaunų dizainerių karta. Nežinau, ar jie padarys madoje revoliuciją, ar bus evoliucija, bet džiaugčiausi ir tuo, ir tuo.“

Vaiva Sapetkaitė

Aktualusis interviu

Eugenijus Skerstonas: „Esu optimistas“

Apie lietuviškos mados padėtį ir prognozes su „Veidu“ kalbasi socialinių mokslų daktaras, dėstantis mados industrijos, mados istorijos ir mados psichologijos kursus, bei knygos „Mados psichologija“ autorius Eugenijus Skerstonas.

VEIDAS: Kodėl lietuviai ne itin mėgsta pirkti vietinių dizainerių darbų ir dažnam puikiausiai tinka užsienio kompanijų atvežami drabužiai?

E.S.: Visų pirma drabužių kūrėjų (autorių ir siuvėjų) darbai būna labai mažų serijų arba netgi vienetiniai. Jų produkcijos nepakaktų nė mažytei gyventojų daliai. Vietinių drabužių ir jų aksesuarų kūrėjų ir gamintojų veikla gamybos apimčių atžvilgiu nė iš tolo nepajėgi konkuruoti su įvežamais į Lietuvą madingais drabužiais.

Antra, mados logikos esmė ta, kad jos kaita privalo būti labai greita, vykstanti pagal akivaizdžiai konstatuojamą laipsniško papildomumo dėsnį: kas sena, kuo greičiau keičiama nauju, nors senosios mados požymiai dar kurį laiką būna matomi. Mūsų vietinių estetinių madų kūrėjų veikla įsipina į šį procesą, bet tikrai nėra jį skatinantis ar jo dinamiką lemiantis veiksnys. Manyčiau, aktyvų atvežtinės produkcijos perkamumą ar jos pamėgimą skirtingų socialinių grupių atstovams lemia visiškai skirtingi socialiniai, ekonominiai ir su vartojimo kultūra bei asmens išsilavinimu susiję veiksniai.

VEIDAS: Kaip manote, ko labiausiai trūktų mūsų madai?

E.S.: Mūsų žiniasklaidoje pasigendu analitinių straipsnių, rimtų radijo ar televizijos laidų apie estetines madas, nors Lietuvoje būtų daug gabių kūrėjų, pajėgių gamintojų ir verslininkų, dėstytojų, kurių pastangomis galėtume plėtoti Lietuvos ekonomikai svarbią, jos kūrybiniam potencialui ir gamybiniam masteliui įveikiamą pramonę, išugdyti išsilavinusį vartotoją. Taip pat neteko girdėti apie Lietuvoje atliekamus tyrimus, skirtus vartotojų psichologijai, juos santykinai skirstant į madingųjų ir ne kategorijas (laisvajai rinkai tai svarbu), išsamiau tyrinėjant pirkimo motyvus, kliūtis, trukdančias įgyvendinti kūrėjų, gamintojų, pardavėjų ir paslaugų teikėjų sumanymus. Iki šiol Lietuvoje beveik neaptarinėjame, kokie veiksniai galėtų paskatinti būtinąjį ir perteklinį madingų rinkos produktų vartojimą.

VEIDAS: Kaip manote, ar Lietuvos mados padėtis skiriasi, palyginti su kitomis Rytų Europos valstybėmis?

E.S.: Žinoma, kad skiriasi, – ji netapati ir atskirose Rytų Europos šalyse. Vis dėlto Lietuvos padėtis nėra iš esmės skirtinga sostinėje ar dideliuose miestuose, kur įžiūrėčiau optimizmą keliančių perspektyvų.

VEIDAS: Kokios būtų jūsų prognozės lietuviškai madai?

E.S.: Pabandykime įsivaizduoti, kuo lietuviška mada (ji tebūnie suprantama chrestomatiškai, tai yra kaip išvaizdos ir / arba aprangos mada) skirsis iš kitose šalyse sukurtų produktų. Tautinės atributikos ar liaudiško kostiumo elementų, kaip svetur nematytos naujovės, kažin ar pakaks, o jeigu ir pakaktų, tai neaišku, kuriam laikui. Sunku pasakyti, kada lietuvių kūrėjų gaminiai išplis tokiu laipsniu, kad jų sukurtą reiškinį imtume vadinti mada. Vis dėlto esu optimistas, žinau, kad Lietuvoje buvo, yra ir visuomet bus mados ar madų (išvaizdos, drabužių, jų papildinių) kūrėjų, sekėjų.

VEIDAS: Kokios žalingiausios Lietuvos mados problemos?

E.S.: Žalingiausios – konstatavimas, kad problemų yra, neveiklumas siekiant jas šalinti ir „kitų“ kaltinimas, kad jų yra.

Trumpa lietuviškos mados istorija

Nors sovietmetis kaltinamas smarkiai sulėtinęs lietuviškos mados raidą, šviesulių buvo ir tada. 1954 m. Maskvoje ir tuometiniame Leningrade veikusių modelių namų pavyzdžiu įsteigti Vilniaus modelių namai (VMN). Apie pusę amžiaus veikę VMN tapo svarbia lietuviškos mados istorijos dalimi. Jie diktavo madas sovietinėje Lietuvoje ir stengėsi įnešti vakarietiškų idėjų į lietuvių aprangą. Tarkime, ryžtasi kurti džinsinių drabužių kolekcijas, nors sovietinis režimas tai smerkė ir laikė Vakarų kultūros įtaka. Dėl to džinsiniai drabužiai buvo savotiško maišto išraiška.

1962 m. VMN ėmė leisti gausiai iliustruotą madų žurnalą „Banga“. Nors daugiausia orientuotasi į mados įvykius socialistinio bloko valstybėse, praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio pabaigoje, nepriklausomybės išvakarėse, imta spausdinti daugiau publikacijų apie pasaulines mados tendencijas ir naujoves. Žurnalo „Banga“ populiarumas buvo didelis, pavyzdžiui, 1985 m. jo tiražas pasiekė netgi 80 tūkst. egzempliorių. Deja, po nepriklausomybės atkūrimo jis susitraukė iki keleto tūkstančių. Sunkių išbandymų patyrė ir „Bangą“ leidę VMN, 2010 m. jie buvo uždaryti.

1988 m. atidarytas „Salonas 7“. Čia kūrusi žymi mados dizainerė Zita Gustienė tapo pirmųjų tarptautinių mados festivalių Lietuvoje organizatore. Tarp jų buvo ir „Madų dienos“, iš kurių vėliau išaugo mados festivalis „In Vogue Vilnius“. 1994 m. pradėtos rengti Vilniaus madų savaitės. Po penkerių metų, 1999 m., imta organizuoti „Mados infekciją“, kuri 2008 m. pasipildė konkursu „Mados injekcija“. Šis renginys skirtas talentingiems jauniesiems dizaineriams atrasti ir padėti jiems žengti pirmuosius žingsnius mados versle.

„Kiekviena svajonė turi savo kainą. Didžiausias klausimas, ar esi pasiruošęs ją sumokėti“, – įsitikinęs vienas žymiausių Lietuvos automobilių lenktynininkų.

Vaiva Sapetkaitė

Sekinantis karštis ir kylančios Atakamos dykumos dulkės. Nuolatinis nuovargis, skaudami raumenys, įtampa ir nepertraukiamas žvilgsnis į lygesnį žemės ruožą, kuris čia vadinamas keliu. Taip pat didžiulis greitis ir niekada nedingstanti rizika, kad padaryta klaida gali kainuoti vienuolikos mėnesių pasirengimo darbą…

Dakaro ralis tikrai nėra maloni kelionė, tad kodėl čia kasmet susirenka gausybė automobilių, sunkvežimių, keturračių ir motociklų vairuotojų daugiau nei iš pusės šimto skirtingų šalių, ir tik mažiau nei pusei jų pavyksta finišuoti po šio dviejų savaičių iššūkio?

Lietuviai dėl Dakaro pametė galvas

Vargu ar dar prieš keletą metų buvo galima įsivaizduoti, kad tiek daug lietuvių pames galvas dėl kitame žemyne, kažkur Argentinoje, Bolivijoje ir Čilėje, vykstančio Dakaro dykumų ralio. Prie to prisidėjo ir žavaus lenktynininko Benedikto Vanago bei jo šturmano Andrejaus Rudnickio ekipažo laimėjimai – esami ir laukiami.

Šiemet B.Vanagas Dakare dalyvavo jau trečią kartą, ir nors pateko į nepavydėtiną situaciją, kai ralį teko baigti su kelių rankos kaulų lūžiais, trečias kartas nemelavo – pasiektas geriausias visų laikų lietuvių rezultatas.

2013 m. džiaugėmės, kad B.Vanago ekipažui apskritai pavyko finišuoti Dakaro ralyje ir užimti 64 vietą, 2014 m. su pasimėgavimu stebėjome, kad bendroje įskaitoje jis pasirodė dvigubai geriau ir atsidūrė 35 vietoje. Šiemet jis jau buvo vertas 24 vietos, na, o mes linguojame galvas, pamąstydami, kad jei ne ta nelaiminga lūžusios rankos istorija, tikriausiai matytume B.Vanagą ir A.Rudnickį geriausiųjų dvidešimtuke.

Kad jie tam turi parako, matėme – juk 11-ajame Dakaro ralio etape Vyčiu papuoštas automobilis atkakliai lipo ant kulnų lyderiams ir finišavo ketvirtas.

Nenuostabu, kad tokia dinamiška istorija gausybės lietuvių buvo akylai sekama tiek žiniasklaidoje, tiek socialiniuose tinkluose. Jei kas nors tuo metu būtų atlikęs apklausą, dėl ko didžiuojuosi būdamas lietuvis, tikriausiai daug kas būtų susimąstę apie per smėlio kopas besiritančius B.Vanago bei A.Rudnickio ir Antano Juknevičiaus bei Edvardo Duobos ekipažus.

Vis dėlto pats B.Vanagas šio jį užklupusio dėmesio nesureikšmina, vertindamas tai gana filosofiškai. Nors tai padrąsina ir patvirtina, kad judama teisinga kryptimi, lenktynininkas puikiai supranta, kad tai laikina ir, Dakaro karštinei atslūgus, atslūgs ir šis dėmesys. Bent jau iki kitų metų. Gal tai ne taip ir blogai, nes kol kas B.Vanago darbotvarkė perpildyta – tenka bėgioti iš vieno susitikimo ar renginio į kitą.

„Tiesą sakant, nesu tas žmogus, kuris mėgtų patirti daug dėmesio. Tiesiog suvokiu, kad tai neišvengiama žaidimo dalis. Priimu jį tik todėl, kad šitaip galiu suteikti tam tikro džiaugsmo žmonėms, – atskleidžia sportininkas. – Tai, kad Dakare didžiąją komandos dalį sudarė žmonės, dirbantys su komunikacija, buvo iš pagarbos mūsų auditorijai. Vien socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje yra per 100 tūkst. besidominčiųjų tuo, ką veikiame, todėl, manau, būtų buvę nepagarbu nesidalyti informacija.“

Svarbios ne tik sportinės ambicijos

Viskas, ko gyvenime ėmėsi B.Vanagas, pirmiausia buvo įkvėpta ambicijų. Taip pat ir Dakaras. Nors jos niekur nedingsta ir dėl sportinių rezultatų lenktynininkas tebėra pasirengęs iškęsti bei įveikti labai daug, tai tėra tik dalis platesnio požiūrio tiek į patį lenktyniavimą, tiek į tai, ko tuo siekiama. Taigi dalyvavimas tokiame puikiai išreklamuotame iššūkyje, kaip Dakaro ralis, ar kitose svarbiose ir sudėtingose lenktynėse ne tik leidžia įgyti patirties ir sustiprėti kaip sportininkui, bet ir suteikia galimybę daugybei žmonių ištransliuoti svarbių žinių.

„Pavyzdžiui, manau, kad mūsų tauta tikrai puiki, turinti labai daug įvairiausių gebėjimų. Deja, dažnai ji nėra tinkamai motyvuota ir tarsi skendi tam tikrame dumble. Tikiuosi, kad mes su savo svajonėmis ir rezultatais galime paskatinti ją nusipurtyti nuo savęs bent truputėlį to dumblo ir imti daryti kažką daugiau. Aš žvelgiu į tai, ką darau, kaip į motyvavimo priemonę, galimybę parodyti, koks yra tikrasis lietuvis, – aiškina B.Vanagas. – Noriu parodyti, jog nereikia niurzgėti, kad esame maža tauta, nes vis vien galime padaryti labai reikšmingų, net unikalių dalykų. Tik dėl to reikia imti judėti ir būti pasiruošusiems sumokėti kainą.“

Jam tikras lietuvis yra savo srities profesionalas, prieš akis turintis aiškią kryptį ir atkakliai siekiantis savo tikslų. Jis ir pats ne kartą įsitikino, kad turint aiškią kryptį ir nestokojant atkaklumo galima pasiekti bet ko. Nebuvo nė vienos svajonės, kuri nebūtų išsipildžiusi. Žinoma, sportininkas pakartoja anksti supratęs, kad viskas gyvenime turi savo kainą.

„Prieš porą metų kalbėjausi su vienu žurnalistu ir jis man pasakė: „Benediktai, daug žmonių norėtų gyventi tavo gyvenimą ir būti tavo vietoje.“ Tuo metu man galvoje tarsi užsidegė lemputė: suvokiau, kad jie gal ir norėtų turėti tokį gyvenimą kaip mano, bet ar norėtų mokėti kainą, kurią aš moku, – didelis klausimas“, – dėsto B.Vanagas, pridurdamas, jog iš šono viskas gali atrodyti kur kas paprasčiau, nei yra, nes norėdamas įgyvendinti savo siekius jis turėjo daug ką paaukoti, gyventi tuo, ką daro, ir nepaliaujamai eikvoti energiją, kad tik judėtų pirmyn.

Nors daugelis žmonių mano, kad vykstant lenktynėms sportininkas atlieka didžiausią darbą, tai netiesa. Lenktynės tik vainikuoja ilgą ir varginantį parengiamąjį darbą. Vadinasi, tie sportininkų išbandymai, kuriuos per lenktynes stebi gerbėjai, tėra ledkalnio viršūnė.

Tarkime, organizaciniai darbai rengiantis 2016 m. Dakaro raliui jau vyksta. Tiesą sakant, jie jau buvo prasidėję B.Vanagui dar nestartavus 2015 m. lenktynėse. Kadangi tai sudėtingas procesas, jei viską nori padaryti gerai, vienų metų neužtenka. „Jei kas nors mano, kad dešimt mėnesių yra pakankamas laiko tarpas pasiruošti Dakarui, tai ta komanda tikrai neužims aukštesnės nei 50-os vietos“, – tvirtina sportininkas.

Kaip pripažįsta B.Vanagas, kadangi jis yra labiausiai suinteresuotas kuo geresniu rezultatu, neretai ima panašėti į žmogų-orkestrą, stengdamasis viską sužiūrėti, o tai, žinoma, reiškia nuolatinį didelį krūvį.

O ar niekada nebuvo kilę noro viską mesti ir pasirinkti lengvesnį, stabilesnį gyvenimo kelią su mažiau išbandymų?

„Matyt, aš visada stipriai tikėjau tuo, ką darau. Jei žinai, kur eini, pašalinių minčių nekyla, – paaiškina lenktynininkas ir pateikia pavyzdį, kodėl tai yra taip svarbu: – Dabar visi kažkur nuolat skubame. Įsivaizduokite, jei mūsų gyvenimas būtų dangoraižis: mes lekiame į jį, bėgame laiptais aukštyn, o kažkuriuo momentu (ir taip atsitinka daugeliui žmonių) apsidairę suprantame, kad dangoraižis – ne tas, kurio mums reikia. Vadinasi, tai, ką darei, buvo nereikalinga, ir turi nusileisti į apačią, kilti į kitą dangoraižį.“

B.Vanagas pabrėžia, kad turėti kryptį – kur kas vertingiau, nei planuoti. Susikurti ilgalaikiai planai vis vien sugrius, na, o turėdamas išsigrynintą kryptį, savo švyturį tolumoje, pakeliui sutikęs kliūtį rasi, kaip ją įveikti, nesvarbu, ar pasirinksi ją apeiti, ar pramušti kiauriai, ar perplaukti, ar pasikasti.

Pasak lenktynininko, nėra taip svarbu, ką veiki gyvenime, – kur kas svarbiau principai, kuriais vadovaujiesi tai darydamas. Net jei nebūtų lenktynininkas, esą veikiausiai vis vien laikytųsi tokio požiūrio.

„Turiu puikų pavydį iš kitos srities – savo tėtį, žymų Lietuvos chorvedį Juozą Vanagą. Tai žmogus su begaline aistra tam, ką daro, ir šiuo požiūriu jis gyveno lygiai taip pat kaip aš, nors yra visai iš kitos srities, – sako B.Vanagas. – Dabar, kai nutiko ta istorija su mano ranka, išgirdau pasakojimą, kad vienoje Dainų šventėje tėčiui teko diriguoti sulaužytu raktikauliu. Diriguoti jis pradėjo viena ranka, bet baigė dviem. Kai jo paklausė, ar neskaudėjo, jis atsakė, kad kai dirigavo, neskaudėjo. Manau, esame užsikasę tam tikrų įsitikinimų pasaulyje. Ribos svarbios tik tiek, kiek jas pieši galvoje. Savo ribas galima peržengti, jei tik yra aistros.“

Pinigai svarbūs, bet ne svarbiausi

Kad ir koks stiprus sportininkas būtum, daug ką lemia žemiški dalykai. Tarkime, pinigai. Dabartinis B.Vanago ekipažo automobilis atsiėjo apie 400 tūkst., o visos Dakaro ralio išlaidos sudarė 800–900 tūkst. eurų.

„Sakykime, Dakare, žymiausiose tokio tipo lenktynėse pasaulyje, dalyvauja Benediktas Vanagas ir koks nors Krzysztofas Hołowczycas, lenktyninkas iš Lenkijos, beje, šiemet atvažiavęs trečias. Natūralu, kad man Lietuvoje surinkti 100 tūkst. eurų yra taip pat sudėtinga, kaip jam Lenkijoje surinkti milijoną eurų, nes Lenkijoje gyvena 39 mln. gyventojų, o mūsų tėra trys milijonai. Vis dėlto, nors šalies dydis potencialiai nusako, kaip gerai gali pasiruošti, Atakamos dykumai nesvarbu, iš kur tu esi“, – niuansus paaiškina sportininkas ir prideda, kad dėl to partnerių ieško jau ne tik tarp Lietuvos, bet ir tarp užsienio įmonių.

Dar nedrąsiau pasidaro, kai paminimi skirtumai tarp privačių ir vadinamųjų gamyklinių komandų. Pasirodo, vienam ekipažui skiriamos lėšos gali skirtis ne keletu, bet net dešimtimis kartų. Negalima neįvertinti ir to, kad gamyklinė komanda yra ypač gerai valdoma organizacija, kurioje surinkti geriausi reikalingi specialistai, daug investuojama į sportininkų tobulėjimą, procesų tobulinimą. Tuo metu privačios komandos dažnai neturi tiek gebėjimų, dėl to ten viskas vyksta kur kas chaotiškiau. O lenktynes, kaip pabrėžia B.Vanagas, laimi ta komanda, kuri geriausiai susitvarko su daugiausiai detalių ir pavyzdingiausiai atlieka namų darbus.

Vis dėlto Dakaras yra per daug sudėtingas projektas, turintis daugybę niuansų, tad net gamyklinės komandos iš pradžių tikriausiai nepasieks įspūdingų rezultatų (geras šių metų pavyzdys – gamyklinė „Peugeot“ komanda).

Tik kaupdamas patirtį ir po truputį analizuodamas situaciją gali tapti geresnis. „Pirmas Dakario ralis buvo vienas sudėtingiausių išbandymų mano gyvenime. Tikrai dariau labai daug klaidų, bet kartu gavome didžiausią įmanomą informacijos kiekį“, – prisimena lenktynininkas.

Neabejotiną pažangą rodo tai, kad B.Vanagui ir A.Rudnickiui jau teko pasigalynėti su pačiais stipriausiais Dakaro dalyviais. O kaip šie reagavo į tokius išsišokėlius? Pasak B.Vanago, kai suvoki, kas iš tiesų yra Dakaro ralis, imi gerbti savo varžovą ir netgi džiaugiesi sulaukęs daugiau konkurencijos. Juk čia niekas nevažiuoja lengvai laimėti (tam galima dalyvauti vietinėse kaimo lenktynėse) – į Dakarą visi susirenka kovoti dėl sunkiausios įmanomos pergalės. Čia vidutinybėms ne vieta. Nors 80 proc. dalyvių yra lenktynininkai mėgėjai, tai nereiškia, kad jie nėra stiprūs. „Susirenka arba geriausi pasaulio pilotai, arba sėkmingiausi pasaulio verslininkai, kurie gali sau tai leisti, arba didžiausi avantiūristai. Bet kuriuo atveju čia daugiausia dalyvauja stiprios asmenybės. Paprasti žmonės į Dakarą nevažiuoja“, – patikina B.Vanagas.

Pasak jo, čia nenugali ir dažnai apskritai nefinišuoja jauni lenktynininkai. Tai toks išbandymas, kuriam būtina gyvenimiška patirtis, tad esantys priekyje yra verti savo pozicijos, nes iki to yra nuėję ilgą kelią ir sukaupę nemažai vertingos patirties. „Man 37-eri, ir esu vienas jauniausių pilotų lenktynėse“, – pabrėžia B.Vanagas.

Ekstremalumas įveikiamas įgūdžiais

Vykstant Dakaro raliui ekipažai dvi savaites praleidžia mažoje erdvėje pačiomis blogiausiomis sąlygomis, kokias tik galima sugalvoti. Lenktynėse užduotas ritmas taip pat neleidžia atsipalaiduoti. Nors trasos paviršius sudėtingas, B.Vanagas pastebėjo, kad teko važiuoti net 191 km/h greičiu.

Antra vertus, jis pabrėžia, kad pats greitis nežudo, ir važiuoti 200 km/h žvyrkeliu gali būti kur kas saugiau, nei 40 km/h verčiantis per kopų viršūnes. Žinoma, jei turėsi reikalingų žinių, didelio pavojaus nebus. „Žiūrint iš šono, tai gali atrodyti pavojinga, bet jei prie vairo žmogus, žinantis, ką daro, nieko pavojingo nėra. Man sako, kad užsiimu ekstremalia veikla, o mano supratimu – tai yra kažko darymas neturint reikiamų žinių. Kai lenktyniauju, aš dirbu savo darbą ir kol žinau, ką darau, nematau jokio ekstremalumo“, – savo požiūrį apibendrina sportininkas.

O kas laukia toliau? Dėl lūžusių rankos kaulų B.Vanagas negalės treniruotis tris mėnesius – ką tai gali reikšti 2016 m. Dakare? „Mes visada darome geriausiai, kaip tuo metu galime. Kada būsime verti nugalėti, taip ir padarysime“, – teigia lenktynininkas.

Svarbiausi B.Vanago laimėjimai

B.Vanagas automobilių sportu profesionaliai užsiima jau daugiau nei du dešimtmečius. Jis yra universalus sportininkas, pasiekęs gerų rezultatų ralio, ralio maratonų, žiedinių lenktynių ir bekelės varžybose.

Žymiame bekelės maratone „Ladoga Trophy“ net dvejus metus iš eilės užėmė antrą vietą.

2012 m. Pasaulio ralio čempionato (WRC) Švedijos etape iškovojo ketvirtą vietą klasėje ir 27 vietą bendroje įskaitoje.

2013 m. 1000 kilometrų lenktynėse Palangoje pasiekta pirma vieta absoliučioje įskaitoje.

2014 m. pelnė Kūno kultūros ir sporto departamento apdovanojimą „Už nuopelnus Lietuvos sportui“.

Dakaro ralyje B.Vanagas dalyvavo tris kartus ir nuosekliai gerino rezultatą: 2013 m. pradėjęs nuo 64 vietos bendroje įskaitoje, 2014 m. šoktelėjo į 35-ą, o šiemet – į 24-ą.

Apie Dakaro ralį

Dakaro ralio istorija prasidėjo dar 1978 m. Iš pradžių lenktynininkai keliaudavo nuo Prancūzijos sostinės Paryžiaus iki Senegalo sostinės Dakaro, tačiau dėl saugumo ralio maratonas nuo 2009 m. perkeltas į Pietų Ameriką. Šiemet daugiau nei 400 startavusių motociklų, keturračių, automobilių ir sunkvežimių ekipažų, atstovavusių net 53 tautybėms, teko įveikti apie 9 tūkst. kilometrų Argentinos, Čilės ir Bolivijos žemėje. Automobilių kategorijoje geriausiai pasirodė Kataro sportininkas Nasseras Al-Attiyah, sunkvežimių – rusas Ayratas Mardeevas motociklų – ispanas Marcas Coma, keturračių – lenkas Rafałas Sonikas.

Dažniausiai apie 80 proc. dalyvių sudaro neprofesionalūs lenktynininkai. Daugiau nei pusė jų nesugeba pasiekti finišo. Kiekvienais metais Dakaro ralis sutraukia apie 4–5 mln. žiūrovų auditoriją.

Informacinių technologijų įmonė „Blue Bridge“ – ne tik „debesų komputerijos“ pionierė Lietuvoje, bet ir viena labiausiai darbuotojų vertinamų įmonių.

Vaiva Sapetkaitė

Lietuviai nori dirbti „Blue Bridge“. Įmonė ne vienus metus karaliauja geidžiamiausių darbdavių tarp smulkiųjų ir vidutinių įmonių sąraše. Įdomu ir tai, kad „Blue Bridge“ patenka tarp 10 proc. pasaulio bendrovių, kurių darbuotojai labiausiai įsitraukę į savo darbus.

„Samdome tarptautinę rinkos tyrimų kompaniją TNS, kuri turi metodiką, kaip tirti darbuotojų įsitraukimą. Pasakymas „10 proc. pasaulio bendrovių“ reiškia, kad, remiantis pasauline jų duomenų baze, pagal sektorių, kuriame dirbame, „Blue Bridge“ patenka tarp 10 proc. turinčiųjų tokį aukštą darbuotojų įsitraukimo lygį“, – aiškina įmonės vadovas Dalius Butkus.

Beje, įdomi detalė: pagal atliktus psichologinius tyrimus jo vadovavimo stilius toks pat – D.Butkus priskirtinas prie įtraukiančių (angl. „participated“) vadovų.

Tomas Deržanauskas, ilgai dirbęs su tokiais įrangos gamintojais, kaip IBM ar „Samsung“, kurie bendradarbiavo su „Blue Bridge“, neblogai pažįsta ir kolektyvą, ir jo vadovą. Jis įsitikinęs, kad šiai įmonei pavyko sukurti unikalią organizacijos kultūrą, ištobulinti vadybinius procesus, ypač žmogiškųjų išteklių srityje.

„Blue Bridge“ kultūra lemia ypatingą dalyką IT industrijoje: itin menką darbuotojų rotaciją, labai didelį jų įsitraukimą, lojalumą, darbuotojų asmeninių ir įmonės vertybių susigretinimą. Kai matai, kad čia atsiranda muzikos grupės, kyla daug įvairių iniciatyvų, supranti, kad būtent tai daro kompaniją unikalią. Juk iš tikrųjų viską galima nukopijuoti: procesus, sprendimus, produktą, paslaugas, klientus, tačiau nukopijuoti įmonės organizacinės kultūros neįmanoma“, – teigia T.Deržanauskas.

Liaupsių įmonei negaili ir darbuotojai. Vienas „Veido“ kalbintas darbuotojas, paklaustas, ar tikrai viskas taip gražu, kaip visi kartoja, nesudvejojęs atsakė: „Taip, tai nereali įmonė.“ Pasak jo, čia iš tiesų pavyko sukurti šiltą atmosferą, be to, įmonėje viskas aišku: padaroma tai, kas pasakyta, gaunama tai, kas pažadėta.

Ar eidamas dirbti jis žinojo, kad „Blue Bridge“ grupė patenka tarp geidžiamiausių Lietuvos darbdavių ir ar tai jam buvo svarbu renkantis? „Be abejo. Jei ši įmonė – geidžiamas darbdavys, o kita ne, tai rinksiesi tą, kuri geidžiamesnė. Juk taip yra ne be reikalo“, – mano vaikinas.

Pats D.Butkus pabrėžia, kad į darbuotojus, kaip ir į klientus, įmonių grupėje žiūrima kaip į partnerius, tad rūpinamasi jų gerove. Ši nuostata yra svarbi „Blue Bridge“ filosofijos dalis.

„Daug darome, kad kompanijoje būtų gera atmosfera, darbuotojai turėtų geras darbo sąlygas. Daug investuojame ir į jų mokymus, tobulėjimą, rengiame įvairių konkursų, taip pat apdovanojame savo darbuotojus už vienokius ar kitokius pasiekimus, pavyzdžiui, kas kurį laiką renkame darbuotoją, kuris, klientų vertinimu, suteikė geriausią aptarnavimą, ir jis gauna geriausią automobilio parkavimo vietą – prie pat įėjimo. Be to, daug linksminamės įvairiuose įmonės renginiuose“, – pasakoja „Blue Bridge“ vadovas ir prideda, kad darbuotojams čia dirbti turi būti naudinga ne vien dėl pinigų.

Žinoma, įmonė už tai iš darbuotojų tikisi didesnių pastangų ir geresnės darbo kokybės. Dėl šio bendro tikslo vadovas negaili savo laiko. „Niekada neturėjau kitokios, kaip tik „atvirų durų“, politikos. Tai neabejotinai padeda vadovavimui. Jei darbuotojams reikia pagalbos, ją jie turi gauti kaip įmanoma greičiau“, – teigia vadovas. Atrodo, toks požiūris iš tiesų atsiperka su kaupu.

Nesumeluotume, jei „Blue Bridge“ vadybą įvardytume kaip inovatyvią. T.Deržanausko manymu, prie to nemažai prisideda ir tai, kad D.Butkus baigė magistro studijas Baltijos vadybos institute („Baltic Management Institute“, BMI), priklausančiame penkių Europos verslo mokyklų konsorciumui, ir įgijo tarptautinės patirties. „Galimybė pasisemti naujausių pasaulinės vadybos žinių jam suteikė pakankamai gerą startinę poziciją ir leido įnešti gaivaus vėjo į Lietuvos IT industriją“, – įsitikinęs T.Deržanauskas.

Kokybė ir debesų kompiuterija

Jei reikėtų glaustai apibūdinti, į ką nukreiptas „Blue Bridge“ dėmesys, negalima praleisti dviejų aspektų: tikslo išlaikyti aukštą klientų aptarnavimo kokybę (tai tarp įmonės siekių įrašoma beveik kasmet) ir IT ateitimi tituluojamos debesų kompiuterijos srities plėtojimo.

Svarbiausi poliai, ant kurių stovi „Blue Bridge“, yra visai ne debesų kompiuterija, o duomenų centrų įrangos sprendimai, duomenų perdavimo tinklai (saugumo sprendimai), informacinių technologijų infrastruktūros valdymas ir priežiūra. Tai lemia, kad didžioji dalis „Blue Bridge“ produkcijos realizuojama vidaus rinkoje, o eksportuojama vos 1–2 proc.

„Didžioji dalis mūsų veiklos susijusi su užsienio įrangos gamintojais, eksportuojančiais į šitą rinką. Mes, imdami jų įrangą, teikiame klientams sprendimus. Su pasaulinio gamintojo įranga išeiti į kitas šalis, aišku, galima bandyti, bet nežinia, kiek tai duotų naudos. Konkuruotume produktu, kurį turi ir kiti, – dėsto D.Butkus. – Vis dėlto vystome debesų kompiuteriją. Tai mūsų produktas, per kurį žvalgomės į užsienio rinkas.“

Pabrėžtina, kad debesų kompiuterija yra nauja sritis ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Ji plėtojama nepaprastai sparčiai, o prognozuojamas potencialas – didžiulis. Vadinasi, kuo anksčiau įšoksi į šį traukinį, tuo bus didesnė sėkmės tikimybė. Iš lietuvių anksčiausiai tuo susidomėjo būtent „Blue Bridge“.

„Debesų kompiuterija padarys didžiulę įtaką pačiai IT industrijai, tam, kaip žmonės gyvena, – įsitikinęs D.Butkus. – Nenorėdami pasilikti nuošalyje, ėmėme investuoti į šią sritį ir dabar dairomės savo nišos.“

Tiesa, tiek sumanymas, tiek debesų kompiuterijos elementai, bazinės technologijos egzistuoja jau kurį laiką. Jei naudojatės „Skype“ programa, prie šios idėjos jau esate prisilietęs.

„Veidas“ primena, jog debesų kompiuterijos koncepcija reiškia, kad vartotojas iš bet kokios pasaulio vietos patogiai, pagal poreikį per tinklo prieigą gali naudotis bendrais kompiuteriniais ištekliais (pavyzdžiui, kompiuteriniais tinklais, serveriais, duomenų laikmenomis, taikomosiomis programomis ar programinės įrangos tarnybomis), tuos išteklius valdant su minimaliu paslaugų teikėjo įsikišimu. Kitaip tariant, vartotojui nereikia įsidiegti jokios papildomos įrangos, o norimomis paslaugomis jis gali naudotis per internetą. Žymiausi pasauliniai šios koncepcijos pavyzdžiai: „Google Docs“, „Google Drive“, „Apple iCloud“, „Microsoft Office 365“, „Skydrive“ paslaugos.

Filologas IT įmonės vadovo kėdėje

D.Butkus yra nestandartinis IT įmonės vadovas: jis studijavo ne informacines technologijas, programavimą ar kažką panašaus, kas būtų susiję su įmonės veiklos sritimi, o anglų filologiją, vėliau – verslo vadybą. Ar toks srities pakeitimas nebuvo per daug radikalus ir nesukėlė rūpesčių?

„Manyčiau, kalbėdami apie sprendimų kūrimą, vadovavimą informacinių technologijų įmonei, vis tiek pirmiausia kalbame apie žmones. Sukurtus sprendimus taip pat pardavinėja žmonės, iš jų perka kiti žmonės, kuriems patinki ir atrodai patikimas. Ar moki programuoti, ar ne, čia nėra labai reikšmingas dalykas net ir tokios įmonės vadovui“, – sako T.Deržanauskas.

Informacinių ir ryšių technologijų asociacijos „Infobalt“ vykdomasis direktorius Edmundas Žvirblis čia taip pat nemato problemos. Pasak jo, D.Butkus yra savo srities profesionalas, išmanantis, kaip vadovauti įmonei, ir gebantis pasiekti puikių veiklos rezultatų.

D.Butkus, atėjęs į dirbti į šią įmonę, vadovo kėdėn iš karto neatsisėdo. Jis yra įmonės senbuvis – prieš tapdamas vadovu, „Blue Bridge“ buvo spėjęs išdirbti apie dešimtmetį (buvo pardavimo ir rinkodaros vadovas), tad laiko daug ko išmokti tikrai turėjo.

Daliaus Butkaus dosjė

Amžius: 42 metai.

Išsilavinimas: bakalauras – anglų kalba, magistras – verslo vadyba.

Alma mater: LCC tarpautinis universitetas, vėliau – „Baltic Management Institute“ (BMI).

Darbo patirtis: „Baltic Management Institute“ generalinis direktorius, „Blue Bridge“ pardavimo ir rinkodaros vadovas.

Pastarosios skaitytos knygos: Williamo Somerseto Maughamo „Of Human Bondage“; Denniso Greenbergerio ir Christine A.Padesky „Nuotaika paklūsta protui“.

Pomėgiai: golfas, tenisas, slidinėjimas, nardymas, taiči, kulinarija, kelionės.

Apie „Blue Bridge“

Pardavimo pajamos: 2013 m. – 88,9 mln. Lt, 2012 m. – 73,7 mln. Lt

Grynasis pelnas: 2013 m. – 6,3 mln. Lt, 2012 m. – 4,7 mln. Lt

Darbuotojų skaičius: 73
Investicijos į inovacijas: apie 15 proc. nuo pelno
Produkcijos eksportas: 1 proc.

Eksporto šalys: Latvija, Estija, Rusija

Svarbiausias tikslas: išlaikyti aukštą klientų aptarnavimo kokybę ir aukštą techninę kompetenciją

Šaltinis: „Blue Bridge“ informacija