Viešojoje erdvėje kartkartėmis plyksteli apsišaudymai tarp vilniečių ir kauniečių, kurie jų “tikresni miestiečiai” ar “dvasingesni lietuviai”.

Apskritai į tokį varžymąsi, ypač pereinantį į asmeniškumus, derėtų žiūrėti su šypsena. Jeigu ne vienas faktas: šiuo metu visas svarbiausias vietas valstybės gyvenime – versle, moksle, politikoje, valdymo aparate užima keturiasdešimtmečių karta, kurios vertybinės orientacijos formavosi vėlyvuoju sovietmečiu. Kaune ir Vilniuje tai vyko visiškai skirtingai.
Esminis skirtumas tarp XX a. aštuntojo devintojo dešimtmečio kauniečių ir vilniečių toks, kad pirmieji sovietmečiu per Lenkijos televiziją žiūrėjo Europos kino šedevrus ir pasaulinio lygio JAV serialus, skaitė lenkiškus ir vokiškus žurnalus bei smetoniškas knygas iš senelio bibliotekos, vaikščiojo XX a. pirmosios pusės Vakarų Europos architektūros namais apstatytomis gatvėmis. Tegu tie filmai ir žurnalai buvo su “liaudiškai demokratišku” prieskoniu, bet vis ne “Literaturnaja gazeta”, “Vokrug sveta” ar “Novyj mir”, nuo kurių alpdavo Vilniaus inteligentai, kurių minčių, elgesio ir apdarų madas diktavo iš Maskvos parvykstantys “nomenklatūrščikai” bei sovietų liaudies artistai. Tuo tarpu Kauno poniutės orientavosi į Varšuvą, kuri savo ruožtu žvilgčiojo į Paryžių.
Vilniečiai nuo Lietuvai artimiausių Vakarų, kurie buvo Lenkijoje, sovietmečiu buvo absoliučiai atkirsti ir vilnietį nuo kauniečio lengviausiai buvo galima atskirti pagal lenkų kalbos mokėjimą: kaunietis mokėjo (nes Lenkijos TV žiūrėjo dažniau nei “Centralnoje televidenije”), o vilnietis – ne. Tipiškas mano paauglystės ir ankstyvosios jaunystės vaizdelis: susirenka giminė į senelio namus švęsti Joninių, pavakarėn ir kitą dieną “vilniečių frakcija” susigrūda į tolimajame namo gale esantį saloną, kur per balių būdavo išnešamas televizorius, ir kaip stebuklą žiūri vakarietiškus filmus bei nematytos kokybės pramogines laidas. O kuris nors iš kauniečių turi jiems vertėjauti, nes nė vienas lenkiškai nesupranta.
Dėl tokio skirtingo informacinio lauko bet kurio kauniečio “aplink 40″ galima drąsiai klausti, ar Makepeace “pasirašė” Dempsiui, ar tik “dinamą suko”, kuris Majamio policininkas kietesnis – Sonny Crockett ar Rico Tubbs. Šiuo požiūriu kauniečiai visiškai įsipaišo į savo bendraamžių Europoje ir JAV kontekstą. O vilnietis, tokių klausimų išgirdęs, tik akytėmis mirksėti pradės ir nedelsdamas ims niekinti “kavianską” spekuliantą, kuris nei Tarkovskio, nei Michalkovo pasaulinių kino šedevrų nematė.
Vis dėlto didžiausias skirtumas buvo santykis su miestu. Kaunietis jau nuo paauglystės galėjo parodyti, kur yra Prezidentūra, kur Ministerių kabinetas, kur Lietuvos bankas, o kur – Valstybės teatras, gerdamas kavą skaitė laikraščius Nunciatūros skverelyje, kildamas laiptais iš Laisvės alėjos į Žaliakalnį praeidavo pro sovietų ir Vokietijos ambasadas. Dažnas galėjo bakstelėti į namą, kurį kadaise pastatė ar kuriame dirbo jo tėvas arba senelis, o kai kurie laimingesni juose tebegyveno ir sovietmečiu. Eidamas Laisvės alėja, kurios sovietijai visiškai svetimo pavadinimo atvažiuodavo pasižiūrėti turistai iš Rusijos, kaunietis eidavo per savo valstybės sostinę, kurios kiekvienas namas jam buvo savas.
Tuo tarpu vilniečiams Vilnius buvo svetimas miestas, kuriame “tikrai lietuviškas” (pagal to meto supratimą) buvo nebent Gedimino pilies bokštas. Visus kitus pastatus, pastatytus nežinia kieno ir nežinia kada, nutarusiajam tapti vilniečiu tekdavo jaukintis. Taip gimė legendos apie “ypatingą Vilniaus dvasią” ir, atitinkamai, dvasinguosius vilniečius, priešpriešinančius save kauniečių konkretumui bei materializmui. Teisėtai vadindami Vilnių universitetiniu miestu, vilniečiai kažkaip pamiršdavo, kad universitetas tas – Vytauto Didžiojo, perkeltas iš Kauno 1940-aisiais.
Per keturis pokario dešimtmečius vilniečiai pamažu prisijaukino Vilnių, jau ėmė jį laikyti savu, panašiai kaip kauniečiai – Kauną. Bet čia atėjo Sąjūdis, nepriklausomybė, ir vilniečiai staiga su siaubu pamatė, kad jų taip sunkiai savu padarytas miestas užimtas kauniečių. Pastarieji, nuo vaikystės pratę gyventi valstybės sostinėje, tiesiog pasislinko šimtu kilometrų ryčiau ir vėl vaikščiojo gatvėmis, kuriose veikė jų valstybės Seimas, Vyriausybė ir ministerijos, Valstybės teatras ir Lietuvos bankas.
Nesukdami sau galvos dėl kažin kokių “ypatingų Vilniaus dvasių”, kauniečiai ėmė tvarkyti savo sostinę lygiai taip pat konkrečiai, kaip buvo pratę tvarkytis Kaune, – statyti naują, lietuvišką Vilnių. Atsigavę po pirmojo šoko vilniečiai sukilo į kovą prieš verslo “barbarus”, už Vilniaus išsaugojimą. Štai čia ir paaiškėjo, kas yra sava vilniečiui, o kas – kauniečiui. Vilniečiai, kaip savo jaunystės miesto simbolį, siekė išsaugoti sovietinę betondėžę, it pasityčiojant pavadintą “Lietuvos” vardu. Kauniečiai tuo pat metu sukilo už “Romuvos” kino teatro, nepriklausomos Lietuvos architektūros šedevro, išsaugojimą. Dėsninga ir teisinga, kad nugalėjo kauniečiai, o vilniečiai liko prie griuvėsių krūvos.

"Veido" archyvas

WikiLeaks išslaptinti dokumentai atskleidė, kad teroristai Europoje turi atominę bombą.

Vienas iš Al-Qaedos vyriausiųjų vadų Khalid Sheikh Mohammed tardytojams atskleidė, kad al-Qaeda yra įsigijusi ir paslėpusi atominę bombą Europoje, kuri gali buvo susprogdinta, jei al-Qaedos lyderis Osama Bin Ladenas būtų nužudytas ar paimtas į nelaisvę.

Neseniai prieš JAV karo tribunolo teismą stojęs Khalid Sheikh Mohammed kaltinamas Rugsėjo  11-os teroro aktų organizavimu ir vadovavimu, planavo daugelį plataus masto karinių operacijų prieš JAV atomines elektrines, planavo sukelti „branduolinį pragarą“ Amerikoje ir dalyvauti karinėse operacijose pasauliniu mastu.

Sheikh Mohammed tyrėjams yra pasakęs, kad al-Qaeda  galėtų sukelti „branduolinį pragarą“ ir tam tikslui planavo samdyti Londono Heathrow oro uosto darbuotojus vykdyti diversijos aktus naudojant ir lėktuvus. Kitame dokumente rašoma apie al-Qaeda planus – įpilant cianido nuodus į oro kondicionierius valstybiniuose JAV objektuose.

„Pasirenkant taikinius pirmiausia buvo  įvertinami tie objektai, kurie galėtų suduoti smūgį ekonomikai ir antra, kurie galėtų pabudinti žmones politiškai”.

Daugelis sąmokslo parodymų, kuriuos Kuboje Guantanamo karinėje stovykloje per tardymus davė sulaikyti karo belaisviai, atrodo neįtikėtini, tačiau kiti planai buvo detalūs ir kruopščiai išanalizuoti.

Keletas belaisvių akivaizdžiai parodė išsamias žinias apie Vakarų šalių gynybą prieš atominių bombų atakas.

Remiantis WikiLeaks dokumentais, paimtas į nelaisvę Libijos kilmės al-Qeada kovotojas Abu Al-Libi, “tikėtina turi žinių apie al-Qaeda galimai turimą atominę bombą”. Al-Qaedos operacijų vadas Al-Libi buvo artimai susijęs su Osama bin Ladenu, tariamai žino atominės bombos vietą Europoje, kuri galėtų būti susprogdinta, jei Bin Ladenas būtų nužudytas ar sučiuptas.

Egiptiečių kilmės al-Qaeda kovotojas Sharif al-Masri paimtas į nelaisvę 2004 pareiškė, kad Al-Libis buvo minėjęs, kad atominė bomba suveiktų „Europoje, jei arabai ar Azija būtų staigiai užpulta“. Pažymos rodo, kad JAV tyrėjai praleido didelė laiko dalį stengdamiesi nustatyti ar al-Qaeda turi priėjimą prie branduolinių medžiagų.

Jemeno šnipas Salman Yehah Kasa Hassan tariamai tvirtino, kad “jo brolio bendrininkas buvo sulaikytas bandant parduoti uraną už 500,000 JAV dolerių”. Kaip bebūtų, po to, kai Jemeno pareigūnai konfiskavo uraną, “tai buvo gandas, dingęs kartu su Osama Bin Ladenu”.

Afganistano kilmės “ginklų prekiautojas” Mohommad Zahir, kuris buvo sulaikytas 2003 m. tariamai gabeno uraną  „ketindamas pasigaminti „atominę bombą“.

Kiti karo belaisviai kalbėjo apie “al-Qaedos nupirktą laivą, kuriuo ketinta “gabenti ginklus, sprogmenis ir galimai uraną pirktą iš Raudonosios ir Viduržemio jūros regiono šalių.

Ypatingą susirūpinimą Jungtinėms Valstijoms kėlė atominės srities mokslininkų ir karininkų tinklas “Ummah Tameer Nau”, kuris buvo įkurtas “padėti plėtoti šiuolaikinius mokslo ir technologijų pasiekimus tarp musulmonų”.

Al-Qaeda taip pat akivaizdžiai nuolatos tyrinėjo cheminių ginklų panaudojimą puolimo atveju tikint, kad cheminį ginklą lengviau įvežti į JAV nei atominę bombą. Buvo svarstomas ir biologinių  medžiagų panaudojimas, tarp kurių buvo juodligės bakterijos. Vienas belaisvių pareiškė, kad Ammar al-Baluchi, Khalid Sheikh Mohammed sūnėnas, aptarinėjo “kaip slapta nugabenti sprogmenis ir cheminius ginklus į Angliją”.

Remiantis JAV dokumentais, kitas būdas, kurį al-Qaedos žvalgyba aptarinėjo, buvo planai su “nešvaria bomba”, kuri “būtų gaminama sumaišant įprastinius sprogmenis su uranu ar kitomis radioaktyviomis medžiagomis”.

Medžiagos atominei bombai “galėtų būti nupirktos ir laikomos tam tikrose regionuose, kuriuose vyktų sprogdinimas”. Teroristų tikslas buvo “daugumai sukelti paslėptas ligas, plintančią paniką ir už paveiktos zonos ribų”.

Al-Qaeda aktyviai stengiasi gauti medžiagų atominei bombai sukurti ir verbuoja mokslininkus, kurie galėtų sukurti radioaktyvią „nešvarią“ bombą, rašoma Wikileaks išslaptintuose dokumentuose.

Saugumo šaltiniai informuoja kad džihado – švento karo karinės grupuotės yra visai arti prie “veikiančio ir veiksmingo” biologinio ir cheminio ginklo pasigaminimo.

2009 m. sausio 28 d. vykusiame NATO pasitarime buvo konstatuota, kad al-Qaedos dokumentai rasti Afganistane 2007  m. atskleidė bio-terorizmo „didelius pasiekimus“.

2008 m. liepos mėnesį Indijos Nacionalinio saugumo patarėjas M.K. Narayanan  perspėjo Amerikos saugumo darbuotojus ir senatorius Russ Feingold ir Bob Casey, kad teroristai “turi visas technines galimybes pasigaminti sprogstamą užtaisą „nešvariai“ atominei bombai susprogdinti”

Pranešimas apie atominių medžiagų kontrabandą buvo nusiųstas į Vašingtoną iš JAV ambasados. Dokumente rašoma, kaip nusikalstamos ir teroristinės grupuotės kontrabandos būdu gabeno didelį kiekį aukšto radiacinio lygio radioaktyvių medžiagų  per Europą, Afriką ir Vidurio Rytuose.

Pranešime aiškinama, kaip pasienio apsaugos pareigūnai atokiose pasienio perėjimo punktuose naudojo radiaciją fiksuojančius prietaisus nustatant ir konfiskuojant urano ir plutonio krovinį.

Kazachstano ir Rusijos pasienyje buvo aptiktas krovininis traukinys, vežantis atominams ginklams priskiriamas medžiagas. Prisotintas uranas Ugandoje buvo gabenamas autobusu metaliniame konteineryje 2009 liepos mėn. Lisabonoje turgaus prekeivis pasiūlė parduoti radioaktyvias plokšteles, pavogtas iš Černobylio atominės elektrinės.

2009 m. rugsėjo mėn. Namibijos Rossingo urano rūdos kasykloje du darbuotojai pavogė beveik pusę tonos urano miltelių koncentrato, vadinamo „geltonojo pyrago“, išnešdami juos plastikiniuose maišeliuose.

Tarptautinės atominės energijos agentūros (International Atomic Energy Agency – IAEA) generalinio direktoriaus pavaduotojas Tomihiro Taniguchi asmeniškai perspėjo JAV, kad pasaulis jau yra ant “branduolinės 9/11-os” slenksčio, jei urano ir plutonio saugyklos bus prieinamos  teroristams.

Didžiosios Britanijos aukšto rango gynybos pareigūnai iškėlė “didelį susirūpinimą, kad Pakistano nesąžiningi mokslininkai, vykdantys branduolinę programą“ gali palaipsniui pasisavinti pakankamą kiekį medžiagų atominiam ginklui pasigaminti”. – remiantis 2009 m. Londone vykusio vyriausybės narių pokalbio dokumentu.

Pakistane „ekstremistams“ taip pat yra nesunkiai prieinamos žemės ūkio biologiškai mirtinų virusų sukėlėjų saugyklos, kurios galėtų būti naudojamos juodligei sukelti, kojų ir burnos ligoms, paukščių gripą galėtų paversti mirtinu biologiniu ginklu.

Juodligės, raupų ir paukščių gripo bakterijos galėtų būti papurkštos paprasčiausiu parduotuvėje pirktu aerozolio flakonu žmonių perpildytoje vietoje, – perspėja nutekinti saugumo šaltiniai.

Pasaulyje tik dvi valstybės deklaravo raupų bakterijų saugyklas – JAV, Atlantos valstijoje ir Rusija Novosibirske, – rašoma Pasaulio sveikatos organizacijos išslaptintuose dokumentuose.

Pavojus buvo paviešintas po to, kai praėjusiais metais JAV prezidentas Barac Obama pripažino atominį terorizmą kaip “vieną iš didžiausių grėsmių”, kuris tarptautinei bendruomenei gali sukelti “ypatingą gyvybės išnykimą”.

Deja, neseniai amerikiečių karinių pajėgų al-Qaedos lyderio Osamos Bin Ladeno nužudymas Pakistane pasaulyje saugumo tikrai nepadidino, nes buvo sunaikintas tik žmogus, bet ne visa organizacija, kurią išnaikinti vargu ar įmanoma karinėmis priemonėmis. Tad valstybės, kuriose buvo didelė terorizmo grėsmė džiaugiasi per anksti.  Karas su šešėliu niekada nebus laimėtas.

Ramūnas ALAUNIS

LIBYA-UNREST

Vakarų valstybių, pažadėjusių padėti Libijos sukilėliams kovoje su Muamaru Kadhafi, laukia sudėtingesnis pasirinkimas daugiau nei mėnesį vykstančio susipriešinimo kariniame, ekonominiame ir diplomatiniame frontuose.

Ekspertai mano, jog NATO tikriausiai teks padidinti Libijos vyriausybės kariuomenės bombardavimų mastą, kad būtų galima rasti išeitį iš aklavietės, į kurią pateko ginkluotas susipriešinimas šioje Šiaurės Afrikos šalyje. Tuo tarpu paremti sukilėlius pajamomis iš Libijos naftos pardavimo trukdo Jungtinių Tautų (JT) sankcijos.

Be to, Jungtinės Tautos nepajėgia žymiai pagerinti kritiškos civilių padėties Libijoje.

Šimtai žmonių, kaip manoma, žuvo per septynias savaites trukusią Misratos apsiaustį, į kurią taip pat pateko tūkstančiai užsienio darbininkų.

Praėjus devynioms savaitėms, kaip prasidėjo sukilimas, įkvėptas antivyriausybinių protestų Tunise ir Egipte, opozicija kontroliuoja šalies rytus, tarp jų savo tvirtovę – Bengazį, ir nedidelę teritoriją vakaruose – visų pirma trečiojo pagal dydį Libijos miesto Misratos rajonus.

NATO bombardavimai sunaikino dalį M.Kadhafi šarvuotosios technikos, bet to nepakako, kad būtų galima pasiekti proveržį pato situacijos, ir Aljansui galbūt nelieka nieko kita, kaip panaudoti karo laivų raketinius pabūklus ar sraigtasparnius, mano analitikai.

Praėjusią savaitę JAV, Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos lyderiai pažadėjo tęsti karinius veiksmus prieš M.Kadhafi tol, kol jis atsisakys valdžios.

“Jie įvarė save į kampą, savo pergalę prilyginę Kadhafi pasitraukimui, – sakė Danielis Keohane’as (Denielis Kiohanas) iš ES saugumo klausimų tyrimo instituto (EUISS). – Aš manau, kad jie dabar neturi jokios galimybės atsitraukti. Tęsti (kovos veiksmus) yra politinė būtinybė”.

NAFTA

Sukilėliai nori parduoti naftą, išgaunamą jų kontroliuojamose teritorijose, bet, nors juos remia Vakarai, šiuos planus gali sutrukdyti tai, kad JT sankcijų komitetas neturi aiškios pozicijos, sako JAV diplomatai ir prekiautojai.

Pasak diplomatų, JT Saugumo Tarybos nariai kažin ar manė, kaip smarkiai sankcijos apsunkins paramą Libijos opozicijai.

“Aš manau, kad jie neįtarė, prie kokių sunkumų prives sankcijos, ir dabar mėgina trauktis atgal naftos pardavimo ir draudimo parduoti ginklus klausimais”, – sakė JT diplomatas, pageidavęs neskelbti savo pavardės.

Vienas nagrinėjamų variantų buvo panaikinti sankcijų galiojimą “Arabian Gulf Oil Co (Agoco)”, antrinei “Libyan National Oil Corp.” bendrovei. Tačiau nė viena delegacija nepateikė oficialaus siūlymo į JT komitetą.

Iki šiol opozicijai vadovaujanti Libijos nacionalinė taryba eksportavo tik nedidelį kiekį naftos tarpininkaujant Katarui.

Veido archyvas

Libijos sukilėliai sekmadienį paskelbė, kad Muamarui Kadhafi (Muamarui Kadafiui) lojalios pajėgos atsitraukė į vakarus ir galbūt traukiasi lyderio gimtojo miesto Sirto, kuris yra maždaug už 375 km nuo Tripolio, link.

Keli sukilėliai sakė, kad M.Kadhafi pajėgos pasuko atgal į Bin Džavadą. Sukilėliai iš jo pasitraukė kovo pradžioje, M.Kadhafi pajėgoms vykdant smarkų sausumos, jūros ir oro puolimą, kuris buvo pradėtas prieš Vakarų antskrydžių kampaniją.

Bin Džavadas yra toliausiai į vakarus nutolęs taškas, kurį sukilėliai buvo pasiekę prieš tai, kai M.Kadhafi pajėgos nustūmė juos atgal į rytus.

Paklaustas apie situaciją Bin Džavade, 30-metis sukilėlių kovotojas Samiras Nega sakė: “Sukilėliai yra šiame miestelyje. Sukilėliai yra ten ir ieško Kadhafi kareivių”. Pasak S.Negos, ši informacija yra paremta iš fronto atvykstančių sukilėlių pranešimais.

Tačiau S.Nega taip pat sakė, kad M.Kadhafi pajėgos galėjo atsitraukti dar toliau. Paklaustas, kas nutiko toms M.Kadhafi pajėgoms, kurios pasitraukė iš naftos terminalo miesto Ras al nufo, S.Nega atsakė: “Jie pabėgo. Kadhafi pajėgos traukia į Sirtą”.

Libijos lyderio Muamaro Kadhafi (Muamaro Kadafio) pajėgos atkovojo iš sukilėlių dalį vieno miesto šalies vakaruose, tačiau opozicija pranešė užėmusi Ras al Unufo uostamiestį, stiprindami savo pozicijas rytuose per jau dvi savaites vykstantį sukilimą.

Šią savaitę surengti M.Kadhafi ištikimų pajėgų atsakomieji smūgiai rodo, kad ekscentriškas autokratas, Libijai vadovaujantis jau 41 metus, neketina ramiai ir greitai atsisakyti valdžios kaip kaimyninio Egipto ir Tuniso vadovai, atsistatydinę per Artimuosius Rytus nusiritus visuotinių sukilimų bangai.

Suintensyvėjusios kovos dar labiau įtvirtino ketvirtosios didžiausios Afrikos šalies, turinčios didelius naftos išteklius, faktinį susiskaldymą: vyriausybė kontroliuoja vakarų regioną aplink sostinę Tripolį, o rytus kontroliuoja margos, tačiau pasišventusios sukilėlių pajėgos.

Už 50 kilometrų į vakarus nuo Tripolio esančiame sukilėlių kontroliuojamame az Zavijos mieste per susirėmimus su M.Kadhafi pajėgomis “dešimtys žmonių žuvo, dar daugiau buvo sužeisti”, sakė vietos gyventojas Mohamedas.

“Suskaičiavome 30 žuvusių civilių gyventojų”, – nurodė jis.

Tripolio režimą palaikančios pajėgos panaudojo granatsvaidžius ir sunkiuosius kulkosvaidžius; ant vieno viešbučio stogo pozicijas užėmę snaiperiai šaudė į protestuotojus, penktadienį po tradicinių musulmonių pamaldų dalyvavusius demonstracijoje, kurioje buvo reikalaujama M.Kadhafi atsistatydinimo, pasakojo Mohamedas.

Prieštaringi pareiškimai

Vėliau penktadienį sukilėlių kovotojai atsitraukė, tačiau jie tebekontroliavo az Zavijos centrinę Kankinių aikštę, sakė vienas maištininkų atstovas.

Tuo tarpu vienas Libijos vyriausybės pareigūnas sakė, kad šis miestas atkovotas.

“Jis buvo išvaduotas – galbūt dar yra (sukilėlių kontroliuojamų) židinių, tačiau apskritai miestas išvaduotas”, – sakė jis.

Sukilėliai informavo užėmę šalies rytuose esantį Ras al Unufo oro uostą, o vėliau – visą šį svarbų Viduržemio pajūrio naftos pramonės centrą, esantį už 660 kilometrų nuo Tripolio, prie strategiškai svarbaus pajūrio kelio.

“Užėmėme 100 proc. Ras al Unufo – visos M.Kadhafi pajėgos pasitraukė”, – šiame mieste sakė sukilėlių karys Hafezas Ibrahimas. Tačiau jis nenurodė, kad kontroliuoja karinę bazę ir naftos terminalą.

Tuo tarpu Tripolyje užsienio reikalų viceministras užginčijo šį pranešimą, sakydamas žurnalistams, kad vyriausybės pajėgos tebekontroliuoja Ras al Unufą.

Sukilėliai perėmė kontrolę didelėje Libijos rytų regiono dalyje, kuri yra daugiausiai naftos telkinių, o opozicija M.Kadhafi režimui tradiciškai būdavo stipriausia. Šio sukilimo pagrindiniu centru tapo antrasis didžiausias Libijos miestas Bengazis.

Sukilėlių atstovas sakė, kad penktadienį M.Kadhafi pajėgų aviacija bombardavo ginklų saugyklą netoli Bengazio, kuri yra vienas iš didžiausių karinių arsenalų šalies rytuose.

“Žuvo daug žmonių. Daug žmonių ligoninėje. Vienas negali prisiartinti – ten tebėra labai pavojinga”, – sakė gyventojas, vardu Salehas.

Subombarduotą ginklų sandėlį apsupo saugumo pajėgos, o vienas liudininkas pasakojo naujienų agentūrai “Reuters”, kad nukentėjusius žmones išvežė mažiausiai aštuoni greitosios pagalbos automobiliai. Sprogimų bangos išdaužė namų langus priemiesčiuose, esančiuose už kelių kilometrų nuo šios bazės, sakė gyventojai. Agentūrai AFP vienas medikų minėjo 19 žmonių žuvusių, kelias dešimtis sužeistų.

Dėl šių naujienų apie susirėmimus naftos kainos Jungtinėse Valstijose pakilo iki aukščiausio lygio nuo 2008 metų rugsėjo: balandžio sandoriams “Brent” rūšies naftos barelis pabrango 1,36 dolerio (3,36 lito) – iki 116,17 dolerio (287,32 lito).

Tarptautinė energetikos agentūra (IEA) nurodė, jog dėl sukilimo Libijoje, anksčiau parduodavusioje vidutiniškai po 1,6 mln. barelių naftos per dieną, eksportas sumažėjo apie 60 procentų. Ši netektis, kurią labiausiai nulėmė naftos pramonėje dirbusių tūkstančių užsieniečių pasitraukimas, smarkiai smogs šalies ekonomikai.

Tuo tarpu Tripolio Tadžuros rajone penktadienį aidėjo šūviai, kai M.Kadhafi šalininkai vaikė protestuotojus, reikalavusius, kad atsistatydintų ilgametis šalies vadovas, ir skandavusius: “Kadhafi yra Dievo priešas!”

Šimtai demonstrantų išžygiavo iš Agos Murato mečetės po penktadieninių pamaldų, o vėliau dar keli šimtai protestuotojų, mojuojančių žaliomis vėliavomis, susirinko sostinės centrinėje Žaliojoje aikštėje.

Iš Sočio po dviejų savaičių atostogų sugrįžęs Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka apsilankė netoli Minsko vykstančiose snieglenčių pasaulio taurės baigiamojo etapo varžybose ir apipylė žurnalistus pareiškimais apie Vakarus, Rusiją, sportą ir homoseksualistus.

“Nusispjauti man į visus jų komentarus”, – šeštadienį pareiškė prezidentas A.Lukašenka dėl Vakarų reagavimo į vykusių po rinkimų protesto akcijų areštuotų dalyvių teismus.

Vakarų kritikus A.Lukašenka pavadino “piktais ir nepadoriais” žmonėmis.

“Tai sukčiai, kurie pasidalijo pinigus drauge su mūsų (opozicionieriais), ir šie pinigai nuėjo niekais”, – cituoja “Interfax” A.Lukašenkos versiją apie “Vakarų pėdsaką ” Baltarusijos prezidento rinkimuose.

Savo oponentus šalies viduje Lukašenka įspėjo: “Tokia opozicija, kokia yra dabar, gaus per sprandą kaip priklauso, jeigu destabilizuos padėtį šalyje”.

Jis patarė “nusiraminti ir mažiau dėmesio kreipti į tai, ką kažkas kažkur amtelės”.

Kalbėdamasis su spaudos atstovais Rubičiuose, kur vyksta snieglenčių pasaulio taurės varžybos, A.Lukašenka užsipuolė ir konkrečius Vakarų politikus.

“Buvo atvažiavę čia dideli veikėjai – teisingos, neteisingos orientacijos. Ir man ėmė priekaištauti, kad aš nuteisiau šiuos “žydruosius”. Na, nepatinka man “žydrieji”, ir aš pasakiau, kad nepatinka. Matote, kai kurie užsienio reikalų ministrai įsižeidė ant manęs? Ko ant manęs įsižeidinėti?”, – sakė A.Lukašenka.

Kaip praėjusią savaitę pranešė Lenkijos žurnalas “Wprost”, skandalas įvyko per A.Lukašenkos susitikimą su Lenkijos ir Vokietijos užsienio reikalų ministrais pernai lapkritį.

Tada A.Lukašenka, išsisukęs nuo tautinių mažumų padėties Baltarusijoje svarstymo, pasakė monologą apie savo požiūrį į seksualines mažumą, pareikšdamas, kad gėjus nusiųstų dirbti į kolūkius.

Vokietijos užsienio reikalų ministras Guido Westerwelle (Gvidas Vestervelė) nekomentavo šių jo teiginių, pabrėžtinai skirtų jam. Tačiau Baltarusijos prezidentas, sprendžiant iš dabartinių pareiškimų, nori toliau “aiškintis pozicijas”.

“Mes gyvename demokratinėje visuomenėje, juo labiau aš – prezidentas. Aš turiu teisę pareikšti savo požiūrį ir savo poziciją”, – įsitikinęs A.Lukašenka.

Analitikai Minske taip pat prognozuoja antirusiškos retorikos sustiprėjimą po A.Lukašenkai sugrįžimo iš Rusijos kurorto.

Baltarusijos prezidento spaudos tarnyba pranešė, jog vykdamas į Sočį A.Lukašenka ketino “susipažinti, kaip vykdomi dideli Baltarusijos sporto ir turizmo bazės plėtojimo čia planai”, taip pat susitikti su Rusijos verslo ir valdžios sluoksnių atstovais”.

Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas ir premjeras Vladimiras Putinas vasario 18 dieną lankėsi kurorte, kur žiūrėjo, kaip vyksta kalnų slidinėjimo varžybos, taip pat porą kartų nusileido slidėmis tais šlaitais, kuriuos pasirinko žiemos atostogoms Baltarusijos lyderis.

Tačiau Rusijos vadovų susitikimas su sąjungininku neįvyko, ir, kaip dabar teigiama Minske, nebuvo nė planuojamas.

Tuo tarpu pagrindinis pranešimas apie prezidento atostogas buvo apie tai, kad A.Lukašenka pargriuvo leisdamasis slidėmis kalno šlaitu.

“Nieko panašaus nebuvo. Kasdien Sočyje Krasnaja Polianoje treniravausi. Tai tikra antis, nesąmonė. Matyt, kažkas norėjo, kad į jį atkreiptų dėmesį. Bet, matyt, viskas eina iš čia, iš Baltarusijos, ir Rusijos, galbūt. Kažkam, matyt, to reikia”, – aiškino Baltarusijos prezidentas.

“Jeigu kažkas iš Rusijos piliečių norėtų su manimi nusileisti slidėmis šlaitu, bet kurioje vietoje, nors dabar, jeigu kas nors nori pasitreniruoti biatlono, slidinėjimo srityje – prašau, aš galiu ir dabar tai padaryti”, – pridūrė jis.

Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė, sakiusi kalbą kasmetinės Miuncheno konferencijos atidarymui skirtoje vakarienėje, ragino atsisakyti požiūrių stereotipų ir nebrėžti naujų Europos padalijimo linijų.

Kaip praneša Prezidentūra, Lietuvos vadovė pabrėžė, jog glaudi ir realiai veikianti Vakarų ir Rusijos partnerystė yra itin svarbi euroatlantiniam saugumui. Tačiau realiai pažangai pasiekti, pasak prezidentės, dideles kliūtis kelia pasenę stereotipai ir požiūrių inertiškumas.

“Dar vienas svarbus NATO aukščiausiojo lygio susitikime Lisabonoje pasiektas sprendimas yra sprendimas dėl priešraketinės gynybos. Glaudus bendradarbiavimas su visais partneriais ir ypač su Rusija – itin svarbus. NATO visiems suinteresuotiems partneriams pateikė plataus bendradarbiavimo pasiūlymą, kuris, labai tikiuosi, bus priimtas”, – sakė D.Grybauskaitė.

Tačiau, pasak prezidentės, vargu ar gali būti priimtinas siūlymas padalyti Europą į geografines gynybos zonas. “Juk praėjo vos dvidešimt metų nuo to, kai iš Europos žemėlapio išnyko skiriamosios linijos. Būtų sunku paaiškinti Lietuvos žmonėms, kodėl reikia naujų”, – sakė D.Grybauskaitė.

Lietuvos vadovės teigimu, kelias į sėkmę eina “per pasitikėjimo kūrimą mažais žingsneliais”. “Jei nesutariama vienose srityse, reikia bendradarbiauti tose, kuriose sutariama”, – pranešime cituojama prezidentė.

Šalies vadovė taip pat pasisakė apie Miuncheno konferencijos metu numatytą JAV valstybės sekretorės Hillary Clinton ir Rusijos užsienio reikalų ministro Sergejaus Lavrovo apsikeitimą naujos strateginės ginkluotės mažinimo sutarties START ratifikavimo dokumentais.

“Ši sutartis simbolizuoja atsakingą partnerystę, į kuria visi esame pasirengę investuoti. Partnerystę, kuriai visų pirma reikia daugiau abipusio pasitikėjimo, atvirumo ir skaidrumo. Nes tai yra kuras partnerystės varikliui. Be jo mašina sustos

ir įsijungs pavojaus signalas”, – kalbėjo Lietuvos vadovė.

Šeštadienį Prezidentė toliau dalyvaus pasaulinių saugumo ekspertų ir politikos lyderių diskusijoje apie euroatlantinio saugumo bendruomenės stiprinimą kartu su JT generaliniu sekretoriumi Ban Ki-moon’u, Vokietijos kanclere Angela

Merkel, Jungtinės Karalystės premjeru Davidu Kameronu, JAV valstybes sekretore Hillary Cliton, Rusijos užsienio reikalų ministru Sergejumi Lavrovu, kitų šalių atstovais.

Kodėl nesušauktas specialus Europos Sąjungos vadovų susitikimas? Kodėl ES politikai skubiai nenuvyko į Minską? Kur raginimas Rusijai paveikti Lukašenką? To klausinėja vokiečių spauda, aptarinėdama ES poziciją Baltarusijos atžvilgiu, rašoma “Deutsche Welle” tinklalapyje.

“Už tai sumoka demokratai”, – tokį komentarą savo puslapiuose išspausdino laikraštis “Frankfurter Allgemeine”. Jo autorė, Vokietijos parlamento deputatė nuo Žaliųjų partijos Marieluise Beck (Mariluizė Bek) rašo:

“Sulaikyta apie 700 asmenų, tarp kurių 26 žurnalistai. Penki iš septynių kandidatų į prezidentus laikomi tardymo izoliatoriuje, su jais šiurkščiai elgiamasi, nesuteikiama medicinos pagalba. Uždrausti kontaktai su advokatais ir giminaičiais. Nevyriausybinių organizacijų biurai uždaryti. Juose vyksta kratos. Teisių gynėjai suiminėjami. Tie, kurių specialiosios tarnybos dar nesuėmė, slapstosi. Uždarytas vienas paskutinių opozicijos laikraščių “Naša niva”. Tokie prezidento rinkimų rezultatai, kuriuos ESBO ir ES stebėtojai įvertino kaip “žingsnį teisinga kryptimi”.

Dar 1999-2000 metais dingo keturi žmonės, pasisakę prieš prezidentą. Vizų sankcijos, kurių reaguodama į tai griebėsi ES, Baltarusijos režimo ypatingai nepalietė: Lukašenka, labai vikriai laviruodamas tarp savo didžiojo brolio Rusijos ir Europos Sąjungos, rodė ženklus, kad yra pasirengęs bendradarbiauti. Ir ES nusileido: Baltarusija buvo įtraukta į “Rytų partnerystės” programą. ES visiškai sąmoningai žengė šį žingsnį.

Tačiau priimti iš tiesų svarbų sprendimą – supaprastinti vizų režimą į Vakarus vykstantiems Baltarusijos piliečiams – ES vis dėlto susilaikė. Šalies, kurioje yra įsigalėjęs autoritarinis režimas, piliečiams suteikti supaprastintą vizų režimą nereikia, nusprendė ES ir tuo pačiu padėjo diktatoriui įkalinti piliečius šalyje.

Tuo metu ES buvo skelbiama, kad režimas pasuko teisingu keliu. 2008 metų parlamento rinkimai? Taip, balsų skaičiavimas labai neskaidrus, tačiau vis dėlto tapo žymiai geriau, nei anksčiau, nusprendė ESBO. Gruodžio 19 dienos prezidento rinkimai? Opozicijos kandidatai galėjo juose dalyvauti – net septyni. Esą sunkiame kelyje į demokratiją reikalinga kantrybė.

Režimui pademonstravus žiaurumą, Vakarai neįprastai pritilo. Geriausiu atveju ministerijų spaudos atstovai suformulavo netvirtus protesto pareiškimus. Žiniasklaidos prioritetinėmis temomis tapo oro uostuose dėl prasto oro įstrigusių keleivių padėtis, taip pat Guido Westerwelle (Gvido Vestervelės) politinė ateitis, o ne padėtis kaimyninėje šalyje, virstančioje policine valstybe.

Eksperimentas “Baltarusija pakeliui į demokratiją” – didžia dalimi Vakarų išradimas. Mes gyvename šiltai ir patogiai. O sumoka tie, kurie pasirinko šį kelią ir tikėjosi Vakarų palaikymo. Mes atsakome už tuos, kurie dabar sulaikyti, kurie kankinami, kurie kol kas dar yra laisvėje, tačiau jaučia pavojų.

Kodėl iki šiol nesušauktas specialus ES viršūnių susitikimas? Kodėl ponai Westerwelle, Sikorskis, Bildtas ir Schwarzenbergas pasitenkino vien straipsniu “New York Times” ir skubiai nenuvyko į Minską? Kur raginimai Rusijai paveikti Lukašenką? – klausia Marieluise Beck.

Temą tęsia laikraštis “Financial Times Deutschland”:

Europos Sąjungoje vis dažniau pasigirsta raginimai įvesti naujas sankcijas Baltarusijos vyriausybei. Netgi Lenkija, iki pat rinkimų siekusi suartėti su Minsku, dabar remia šias sankcijas. Kitais žodžiais tariant, Europoje Baltarusijos vadovybei gresia visuotinė izoliacija, rašo laikraštis.

Jau nuo 2006 metų pradžios A.Lukašenka ir kiti aukšti Baltarusijos vadovybės pareigūnai įtraukti į sąrašus tų, kuriems draudžiama įvažiuoti į ES. Tiesa, nuo 2008 metų šis draudimas ne kartą būdavo sustabdomas. Dabar kalbama apie jo atnaujinimą – taip pat ekonominės pagalbos priemonių panaikinimą ir “Rytų partnerystės” programoje numatytų susitikimų atšaukimą.