Meilės Jančorienės knyga „Nerimo akmuo. 12 negirdėtų būdų depresijai, nerimui, stresui įveikti“- tai unikalus eksperimentas, žurnalistinis tyrimas. Jo esmė – realios moters, sirgusios sunkia depresija ir pasiryžusios išgyti, istorija. Bet ne tik.

Kokia depresijos kilmė? Kokie jos simptomai? Ar įmanoma šią ligą įveikti? Šie klausimai rūpi žurnalistei, knygos sumanytojai M.Jančorienei, pakvietusiai ligos kamuojamą Mariją susitikti su šiuo metu Lietuvoje dirbančiais skirtingų gydymo krypčių specialistais. Visi jie – ir tradicinių, ir netradicinių metodų atstovai – gyvai, remdamiesi Marijos atveju, komentuoja gydymo ir gijimo eigą. Pokalbiai dėliojami tarsi detektyvas, kurio intriga – Marijos savęs pažinimo kelias.

***

Kokią prasmę turi depresija

Depresija – tai juodai apsirengusi dama. Jei ji atėjo, nevaryk jos šalin, o pakviesk prie stalo kaip viešnią ir paklausyk, ką ji norėtų tau pasakyti.

K.G.Jungas

Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro gydytojas psichiatras Aleksandras Alekseičikas vadinamas Lietuvos psichoterapijos tėvu. Šis žmogus įkūrė pirmąjį psichoterapijos kabinetą Lietuvoje (1967 m.), parašė pirmąją knygą apie gydymą pokalbio metodu bei hipnoze. Garsėjo kaip vienas geriausių gydytojų-psichiatrų tarybiniais laikais, garsėja ir dabar. Kaip A.Alekseičikas padeda tokioms moterims kaip Marija? Ir ką reiškia diagnozė „depresija“?

„Duodamas šį interviu, noriu perspėti: tai – tik informacija. Informacija nuo žinojimo skiriasi kaip kūnas nuo sielos, kaip meno kūrinyje vaizduojama meilė nuo tikros, išbandytos,“ – prieš pradėdamas kalbėti, perspėjo gydytojas A.Alekseičikas.

- Žodžiai mus hipnotizuoja, nes jie dažnai perteikia iliuzijas, iš tiesų slėpdami, o ne atskleisdami tikrąją žodžių prasmę. Ar taip atsitiko ir su tokia sudėtinga sąvoka kaip depresija?

- Depresija yra ne tik medicininis, bet ir socialinis, biologinis terminas. Be kita ko, depresija – pats žmogiškiausias ir pats paslaptingiausias žmogaus reakcijos į aplinką būdas. Ši reakcija į gyvenimą yra aprašyta grožinėje literatūroje, mene, psichologijos ir psichiatrijos knygose. Ir kartu tai yra iki šiol neiššifruota ir kaip reikiant neišaiškinta sąvoka.

Diagnozuoti depresiją yra svarbu, jos požymius reiktų žinoti visiems gydytojams. Juk dažnai ji pasireiškia kūno negalavimais, tada be reikalo gydoma įvairiomis tabletėmis, kartais netgi ligoniai be reikalo operuojami. Vienai ligonei, kuriai dar nebuvo diagnozuota depresija, buvo net išoperuota gimda – mat ji skundėsi pilvo skausmais. Jei iš karto būtų žinoma diagnozė, moteris būtų išvengusi operacijos.

- Kokie Marijos būklės simptomai patvirtintų, kad jai yra depresija?

- Pirmiausia tai depresinė nuotaika: mirties nuojauta, tuštumos jausmas, abejingumas, ji jaučiasi tarytum išsunkta, tarsi be jausmų. Depresija yra tuo gilesnė, kuo mažiau žmogus leidžia sau jausti skausmą, nerimą, liūdesį.

Norų nebėra, moteris jaučiasi sukaustyta, tarytum paralyžiuota. Ji nesugeba priimti sprendimų, nemoka (ir negali) nieko norėti. Mąstymas trypčioja vietoje, ji pasiklydusi tose pačiose mintyse, neturi jokių ateities planų. Kankinantis vidinis nerimas ir įtampa virsta tingėjimu, neveiklumu. Tačiau gali būti ir karštligiškas nerimas, blaškymasis.

Kiekvienas sveikas žmogus turi tam tikrų baimių: mes bijome ligų, bijome būti kalti, bijome skurdo, nelaimių, nenorime prarasti pasitikėjimo savimi. Depresija sergantis žmogus bijo visko ir mąsto taip: „Aš esu pats blogiausias žmogus žemėje“, „Esu labiausiai sergantis žmogus žemėje“, „Esu didžiausias skurdžius žemėje, nes negaliu išmaitinti savo šeimos“, „Aš esu pats didžiausias nevykėlis, man labiausiai nesiseka.“

Depresijos paveiktas žmogus jaučia sunkumą visame kūne: „Jaučiuosi kaip sumuštas, kaip užspaustas, vangus, taip, tarytum mane spaustų didžiulis akmuo (krūtinę, pilvą, galvą). Visą laiką jaučiu nuovargį, kamuoja nemiga, nėra apetito. Kiekviena diena man atrodo sunki tarytum kalnas.“

Kiekvienas žmogus depresijos požymius jaučia savaip. Tie, kuriuos galime pritaikyti ir Marijai, yra chrestomatiniai. Kai kurie mokslininkai šiai ligai apibūdinti vartoja terminą „melancholija“. Dažnai depresija užeina tam tikrais etapais, o kai vienas sunkus etapas praeina, žmogus vėl gali gyventi kaip kiti. Kol prasideda kitas. Tačiau niekada negalima žmogui siūlyti: „Nugalėk depresiją!“ Reikalavimas „susiimk“ ligoniui jau seniai žinomas, jį nuo to „vemti verčia“. Toks reikalavimas sukelia dar gilesnę depresiją.

- Jūs kasdien susitinkate su depresija sergančiais ligoniais. Kokie jie?

- Patamsėjusi oda, išblyškęs veidas (kai kas sako, „mirtinai išbalęs“). Kenčia nuo vidurių užkietėjimo, nes sumažėjęs žarnyno judrumas. Dingsta apetitas, dėl to pradeda kristi svoris. Ligoniai nevalgo, jiems net seilės nebeišsiskiria – kad jų atsirastų, skiriami vaistai. Išnyksta seksualinis poreikis, moterims išnyksta mėnesinės. Esant lengvesnės formos depresijai, seksualinis aktyvumas dar būna, kartais atsiranda netgi įkyrus siekis aktyvesnių seksualinių santykių.

Kalbėtis su depresija sergančiu ligoniu yra sunku bet kam, net ir gydytojams. Tas, kas bando ligonį prakalbinti, pajunta visišką tuštumą. Sergantieji nereaguoja mimika, neatsako žvilgsniu. Jie nieko nekuria – jų neaplanko kūrybinės mintys, nes depresiniai išgyvenimai užgesina bet kokį kūrybiškumą.

Depresija sergantieji praranda vidinį biologinį laikrodį, dėl to arba vakare jų neima miegas, arba jie tampa vyturiais – labai nori miego anksti vakare, o prabunda antrą valandą nakties.

- Ką dar reiktų žinoti depresija sergantiems ligoniams ir jų artimiesiems?

- Geriausia būtų, kad depresijos kamuojamą žmogų gydytojai laikytų ne tik ligoniu, bet ir žmogumi, kuris šiuo metu išgyvena tam tikrą gyvenimo etapą. Tiesiog jis šiuo metu taip jaučiasi, toks yra jo gyvenimo būdas. Gydytojas turėtų padėti tokiam žmogui ieškoti gyvenimo prasmės. Ir dar – padėti išreikšti jausmus. Liūdesys, netektis, skausmas ir pyktis turėtų būti išgyvenami, jie neturėtų būti užspausti ir kelti depresijos.

Gerai, jei depresija sergantieji turi nedepresyvų partnerį – geriausia, jei tai būtų psichoterapeutas. Visus pagerėjimo simptomus turėtų įvardyti pats ligonis. Gydytojas neturėtų sakyti: „Na, štai jūs jau šypsotės – vadinasi, jums pagerėjo!“

Sergantieji depresija mano, kad susirgo jų protas, bet taip nėra, dažnai jie mąsto aiškiai. Kaip tik dėl to, kad jie stebi ir supranta, kas su jais vyksta, jiems ypač sunku. Depresija pamažu pereina iš vieno lygmens į kitą.

Sergantieji bando valios pastangomis susidoroti su darbais, tačiau jiems nuo to darosi dar blogiau. Apima beviltiškumo jausmas, nes negali atlikti įprastų darbų. Šie žmonės nenori su niekuo susitikti, vengia draugų, nenori būti netgi su artimaisiais, nes nepageidauja, kad juos kas stebėtų ir klausinėtų. Jie tarytum sako: „Aš tame gyvenime nedalyvauju. Visi yra kaip vaiduokliai, visur yra tuštuma.“ Jokie žmonės jiems nereikalingi, netgi nuosavi vaikai tampa nepageidaujami.

Visi depresija sergančiųjų šeimos nariai patiria stresą. Atsiranda tuštuma tarp žmonos ir vyro. Sveikasis partneris vis daugiau darbų užsikrauna ant savo pečių ir nejučia ima kritikuoti bei žeminti ligonį. Bendraudami su depresija sergančiu žmogumi dauguma sveikų žmonių praranda pasitikėjimą savimi. Tačiau tie, kurie tik retkarčiais pabūna su jais, pasitikėjimo nepraranda. Artimieji – tėvai, vyras, vaikai – nenorėdami, kad tas nepasitikėjimo savimi jausmas užgraužtų juos pačius, ima labai kritikuoti ligonį. Tai – savotiška savigyna, šitaip jie patys su savimi susitvarko.

- Sakoma, kad depresijos kamuojamas žmogus nesugeba jausti liūdesio.

- Yra didžiulis skirtumas tarp liūdesio, kurį sukelia praradimas, ir depresinės reakcijos į tą praradimą. Esant liūdesiui, kenčiantis žmogus mato savo kančių priežastį ir išeitį iš to liūdesio – nors ir per kančias. Viltis lieka. Depresija sergantis žmogus jausdamas siaubą ir baimę nusisuka nuo savo kančios šaltinio ir išstumia jį iš savo sąmonės.

Yra sakoma: depresija – tai liūdesys be naudos. Liūdesys yra normalus ir geras jausmas, jei žmogus prašo pagalbos, galima (ir reikia) padėti jam išgyventi liūdesį. Tačiau nereikia kištis, jei jis to neprašo – juk kartais keletą dienų ar net savaičių žmogui reikia pabūti vienam su savo praradimais. Tačiau jeigu tas liūdesys trunka mėnesius, jis vadinamas „liūdesiu be naudos“.

Žmogus liūdi, nes išlydėjo į aną pasaulį savo artimą žmogų, tėtį ar mamą. Kokia nauda iš tokio liūdesio?

Kartais praradimas padeda suprasti, kiek daug gero tas žmogus mums padarė. Liūdesys padeda suvokti daugelį dalykų ir kitaip juos įvertinti. Na, o bartis ant pono Dievo už tai, kad jis kažką atėmė, nevertėtų. Juk mes esame mirtingi. Ir ne tik mūsų kūnas miršta – miršta jausmai ir atsiminimai, ir, ačiū Dievui, blogi jausmai ir blogi norai.

Patyrę praradimų mes geriau suvokiame pasaulį. Taip, netenkame tėvų, tai tikrai labai skaudu. Tačiau juk mums gimsta vaikai! Ir jeigu kas leistų pasirinkti, kas turėtų mirti – tėvai ar vaikai, – mes vis dėlto pritartume, kad tėvai. Ir patys tėvai tam pritartų – geriau jau jie miršta, tik ne vaikai ar anūkai.

Neseniai gydžiau moterį, kurią tris mėnesius kamavo liūdesys dėl šuns mirties. Negalėjo atsigauti, sakė: kai jos šuo mirė, ji niekaip negalinti „sugrįžti į save“. Ta moteris, aišku, buvo savotiška, jai lengviau buvo savo jausmus rodyti šuniui nei vyrui ar vaikams. Liūdesys padėjo jai tai suvokti.

- Ar liūdesys yra laikomas lengva depresijos forma?

- Ne, liūdesys nėra depresija. Aišku, labai stiprus liūdesys mažai skiriasi nuo lengvos depresijos formos. Lengvą depresiją galima išsigydyti patiems, ji gali praeiti ir be jokio gydymo. Įveikti lengvą depresiją geriausiai padeda šeima – tie žmonės, kurie myli besąlygiškai. Tie, kurie myli visada, net ir tada, kai visi kiti nusisuka. Tačiau jeigu žmogų užpuola tikra depresija, šeima nepadės. Reikia specialistų – psichiatrų ar psichoterapeutų – pagalbos.

- Sunkios depresijos atvejais yra skiriami vaistai. Ar jie iš tiesų gydo, ar tik lengvina simptomus?

- Kartais vaistai tik sušvelnina depresijos keliamą skausmą. Žmogus serga, kaip ir turėjo sirgti, pavyzdžiui, tris mėnesius, bet dėl vartojamų vaistų jis nejaučia depresijos keliamos kančios. Vaistais galima dirbtinai pagerinti žmogaus nuotaiką, bet tada ji lengvai ir vėl pablogės. Geriau, kad nuotaika pasitaisytų pati. Žmogus pamažu susirgo depresija, taigi pamažu turėtų ir pasveikti.

Čia aš kalbu apie totalinės depresijos atvejus, tačiau būna ir kitokių: neurotinių depresijų, psichozių lydimų depresijų. Šios formos laikomos lengvesnėmis. Kartais žmonės perserga aštrios formos psichoze ir ji greitai praeina. O būna taip, kad tęsiasi metų metus ir niekada nesibaigia. Žinoma, geriau būtų persirgti aštria forma, taip greičiau galima pasveikti, tačiau esant aštriai formai žmogui yra sunkiau, jis nespėja adaptuotis, todėl gali netgi nusižudyti. O kai depresija tampa chronine, žmogus kažkaip prisitaiko ir išgyvena. Beje, kiekvienas depresijos atvejis yra skirtingas, dėl to gydytojai nemėgsta prognozuoti. Gydymas priklauso nuo to, kokia yra depresija, kas ją sukėlė. Ir, žinoma, nuo to, koks yra sergančio žmogaus charakteris: ar jis jautrus, ar linkęs būti blogos nuotaikos, ar atsparus jai.

- Ar būna taip, kad niekas negali padėti ir depresija tęsiasi metų metus?

- Visko būna. Trečdalis depresijų yra atsparios psichoterapiniam gydymui ir medikamentams. Negalima išgydyti ir trečdalio šizofrenijos atvejų. Galų gale jeigu jau tikrai niekas nepadeda, reiktų bent būti šalia to žmogaus, dalintis jo skausmu, jo liga. Juk žmonės net ir likimu dalinasi! Jeigu mes mylime žmogų tik tada, kai jis laimingas, tai nėra tikra meilė. Mylėti žmogų tada, kai jam sunku, yra daug sudėtingiau, bet tokia meilė reikalinga ir tam žmogui, ir mums.

- Ar depresija sergantieji patys kreipiasi, ar kas nors iš artimųjų atveda juos pas jus?

- Įvairiai būna. Ačiū Dievui, kad žmonės neskuba kreiptis į psichiatrus. Juk daugumai psichiatrų trūksta patirties, tačiau kuo jos mažiau, tuo labiau mano galintys „visada ir visiems padėti“. O kai pradeda gydyti, tai dažnai gydo metų metus. O tada šią ligą „užfiksuoja“ ilgam.

- Kodėl poliklinikų gydytojai labai retai taiko psichoterapiją?

- Todėl, kad tai labai sudėtingas darbas. Šiuo atveju man labai patinka religija. Kodėl kunigas gali žmogui padėti? Todėl, kad atleisdamas nuodėmes pats jas prisiima, o paskui prašo Dievo, kad padėtų jam.

Panašiai dirba ir psichoterapeutai. Jie turi įsijausti – kad susigaudytų, ką jaučia pacientas, – ir šitaip patys pasineria į jo depresiją. O jeigu psichiatrui reikia priimti per dieną dvidešimt tokių ligonių? Suprantu, dėl ko jie nenori taikyti psichoterapijos. Todėl ir negali padėti, tikisi, kad padės vaistai. Poliklinikose dirbantiems gydytojams tikrai sunku, jie neturi sąlygų dirbti ir tikrai negali kiekvieno užjausti.

- Pradėjote apie religiją. Ar malda gali padėti pasveikti?

- Gydytojas gydo sielą, o kunigas ją gelbėja. Būna ir taip, kad kunigas negali išgelbėti sielos dėl to, kad ji per daug serga. Jei yra sunki depresija, jokie žodžiai sielos nepasiekia. Todėl pradžioje turi gydytojas pagydyti, ir tik paskui kunigas gali padėti gelbėti sielą.

Ligų kilmė yra labai sudėtinga. Juk beveik visų ligų gydymui daugiausia reikšmės turi tai, kas yra mūsų galvoje: mintys, nusiteikimas, noras padėti sau nulemia net 90 proc., o medikų pagalba – dažnai tik 10 proc. Net pati baisiausia liga – šizofrenija – trečdaliui ligonių praeina negydoma. Tą patį galima pasakyti ir apie depresiją. Būna tokių depresijos atvejų, kai liga kartojasi pavasarį ir rudenį, būna, kad tęsiasi porą savaičių ar porą mėnesių, būna ir porą dienų. Yra labai retų atvejų, kai depresija užgriūva ir nepaleidžia ištisus metus. Jeigu organizmas pats sau nepadėtų, negalėtume padėti ir mes. Nedaug yra tokių piktų ligų kaip depresija, kurios gali atvesti žmogų iki savižudybės arba mirties.

- Kokie žmonės turi rizikos susirgti depresija?

- Tie, kurie nuo jaunystės negali rasti ryšio nei su savo esme, nei su išoriniu pasauliu, kurie nepajėgia suvokti pasaulio kaip vieningo ir pastovaus. Jie gali susirgti netgi šizofrenija, tapti alkoholikais arba susirgti įvairiomis psichozėmis ir neurozėmis, beje, būdami jauno amžiaus (nuo 25 iki 45 metų).

Tačiau tie žmonės, kurie sėkmingai atsiskiria nuo tėvų, randa savo vietą pasaulyje ir užmezga su tuo pasauliu gerą ryšį, randa savo pašaukimą ir įgyja profesiją, sutinka mylimą ir patikimą partnerį, tikrai turėtų rasti gerą santykį ir su vidiniu, ir su išoriniu pasauliu.

- Knygose rašoma, kad sergantieji depresija griauna save ir kitus.

- Visų pirma – save. Tie žmonės yra riboti, nes būna praradę neribotas galimybes laike ir erdvėje. Jie nebeturi laiko, nes būna patys save tame laike apriboję. Iš daugybės galimybių (galimybių jūros!) jie pasiima tik vieną nedidelę salelę ir joje gyvena tarytum mažytėje savo tikrovėje.

Šie žmonės gali tapti priklausomais, nes tai jiems nekelia jokios baimės. Jie meilės jausmą supainioja su kitais jausmais, užmiršta savo lyties draugus, o ištikus pirmajai šeimos krizei tampa ypač pažeidžiami. Tokie žmonės paprastai turi porą vaikų ir gyvena užsidarę siaurame savo šeimos ratelyje, vadinamojoje izoliacijoje dviese. Tokioje intymumo tironijoje iškyla pavojus „uždusti“. Kadangi šie žmonės žengia „tik tiesiai ir tik pirmyn“, greitai jų jaukus lizdelis gali tapti karo lauku, pragaru, nes jie be pasigailėjimo vienas su kitu kovoja dėl valdžios.

Po kiek laiko atsitinka taip, kad poroje vienas tampa auka, o kitas – kaltas dėl to, kad šis yra auka. Tada visa partnerystės sistema griūva. Tas, kuris yra silpnesnis, lygiai taip pat griauna ir save, ir kitą. Amerikiečių gydytojai tvirtina, kad vienam sutuoktiniui sergant depresija, gydyti reikia abu. Tik kartu jie gali išeiti iš savo šeimos-sistemos-kalėjimo.

- Ar galima kaip nors atpažinti artėjančią depresiją ir imtis priemonių jos išvengti?

- Depresijos pamatai paklojami jau tada, kai jūs nesugebate liūdėti, nenorite pripažinti, kad kažkas jums labai nepatinka, guodžiatės iliuzinėmis gėrio situacijomis – įsivaizduojate, kad yra gerai tai, kas iš tiesų yra blogai, valdote save ir komanduojate sau: „Aš niekada neliūdžiu! Nieko nebijau! Aš esu stiprus, kovosiu ir laimėsiu, nes turiu stiprią valią! Aš galiu valdyti save, suimti save į rankas.“ Taip pradedamas kurti depresijos kalėjimas.

Depresija tarytum skydas saugo žmogų nuo liūdesio. O kai skydas praplyšta ir žmogus iš tiesų suvokia, kas atsitiko, gali netgi nusižudyti. Nereti atvejai, kai tik situacijai pagerėjus ligonis gali išsakyti savo jausmus ir pasipasakoti, kas iš tiesų atsitiko.

II  skyrius

Susitikimas su ragana

Nors deglas ir buvo ištrauktas man iš rankų, aš šypsausi su viltimi ir laukiu, galvodamas apie visas rankas, pasirengusias jį sučiupti, apie visas mumyse slypinčias nematomas, gimstančias, būsimas jėgas, kurios nespėjo pasireikšti.

Romainas Gary, „Moters šviesa“

A.

Išlipsi, pagysi, skraidysi

Marija sutiko apsilankyti pas vyriausiąją Lietuvos raganą Viliją Lobačiuvienę ir pabandyti gydytis depresiją „raganiškais“ metodais.

Marijos liga Vilijai nėra naujiena, daug žmonių kreipiasi kamuojami depresijos, ji bando jiems kiek galėdama padėti. Aš tyliai sėdžiu kamputyje, bandydama ir Viliją, ir Mariją įtikinti, kad manęs čia nėra. Ragana kalbina Mariją.

– Marija, ar jau esate gydžiusis kokiu netradiciniu būdu? Gal buvote pas ekstrasensus, egzorcistus?

– Ne, tik ligoninėje, ir dar gydžiausi dienos stacionare.

– Kokius vaistus geriate?

Marija išvardija šešių vaistų pavadinimus.

– Čia viskas vienai parai? Kaip jūs dar gyva? Juk nuo tiek vaistų ir numirti galima! Kas nutiko, kaip susirgote?

– Sergu jau penkiolika metų. Keletą metų buvo pagerėjimas, paskui vėl sugrįžo liga.

Marija kalba lėtai, po kiekvieno sakinio, o kartais ir žodžio kelias sekundes patylėdama. Atrodo, kad ištarti žodį jai labai sunku. Tačiau Vilija kantriai tyli ir laukia, kol Marija atsakys. Sulaukusi atsakymo, vėl klausia:

– Ar ta liga prasidėjo staiga, ar vystėsi palengva?

– Staiga. Nebuvo nei nemigos, nei įkyrių minčių. Mane taip pykino, kad negalėjau nueiti iki tualeto. Tada pakliuvau į ligoninę pirmą kartą.

– Ar iš karto suprato, kas jums yra?

– Iš karto. Greitoji nuvežė į psichiatrijos ligoninę. Man labai svaigo galva ir buvo labai bloga.

– Tai buvo nerimo sutrikimas?

– Ir dabar tas nerimas kamuoja, visą laiką.

– O katalepsija kiek laiko trunka? Na, kad jūs tokia – kaip baslys?

– Nežinau, atrodo, kad visą laiką taip yra.

– Ar buvo kada geriau? Kas jums padėjo geriau jaustis?

– Meno terapija. Geriau jaučiausi kokį mėnesį.

– O kas jums tada pagerėjo?

– Nebuvo nerimo, norėjosi gyventi.

– O dabar tik šiaip egzistuojate, ir tiek?

– Taip.

– Ar jūs dar nepavargote gyventi?

– Pavargau.

– Iš tiesų tai vaistai jus taip slopina, kad tik nieko negalvotumėte. Tada žmogus pasidaro kaip daržovė. Protas tai lieka, bet nieko daugiau. Emocijų nebelieka. Jūs nedirbate? Tai ką veikiate per dieną?

– Vaikštau iš kampo į kampą.

– Turite judėti, tiesa? Nerimas verčia jus judėti? Bet aš matau, kad dar nėra visiškai blogai! Juk jūs gražiai pasidažiusi, vadinasi, jums rūpi išvaizda. Ar galite susikaupti? Pavyzdžiui, kai žiūrite televizorių?

– Galiu.

– O skaityti?

– Ne. Tik žurnalus permetu akimis. Mezgu. Dukrai suknelę numezgiau – tokią raštuotą, reikėjo akis skaičiuoti. Aš labai gražiai ir greitai mezgu. Namuose tiek visko primegzta.

– Ar viena gyvenate?

– Ne, su vyru. Jis supranta, kad tai – liga.

– Tai jums pasisekė. Ką pasveikusi norėtumėte daryti? O gal… jūs nenorite pasveikti? Dėmesio daug, meilės daug, visi aplinkui šokinėja…

– Noriu pasveikti.

– Ką darysit, kai pasveiksit?

– Ieškosiu darbo.

– O kam? Juk visai gerai nedirbti.

– Noriu dirbti. Buvau neseniai įsidarbinusi valytoja, bet išėjau, nes labai kabinėjosi prie manęs.

– Dėl ko?

– Kad blogai valau.

– Gal blogai valėt?

– Na, aš labai stengiausi.

– Tikriausiai kabinėjosi dėl to, kad jūsų bijojo. Esate kažkokia įsitempusi, žvilgsnis sustabarėjęs, jūsų visi mimikos raumenys įsitempę ir nejudantys – atrodote kaip su kauke. Dėl to kiti žmonės gali bijoti. Jie nežino, ką jūs galvojate, nes jūsų veidas sustingęs. Jie nežino, dėl ko prie jūsų prikibti. Mato, kad turite problemų, bet nesupranta kokių. Tokie žmonės niekada nesišypso. Kada paskutinį kartą juokėtės, kada džiaugėtės?

– Labai seniai, džiaugsmo neatsimenu.

– Supratau. Kur jums tiek tų vaistų prigrūdo? Naujojoje Vilnioje?

– Taip. Paskutinį kartą išėjau iš ligoninės spalio mėnesį (mes kalbamės birželį). Jaučiausi geriau.

– Gerai, Marija. Koks jūsų zodiako ženklas?

– Avinas.

Ragana atsidaro kompiuterį ir susiranda Marijos horoskopą.

– „Nulis“ jums dabar, ir taip yra jau apie dvylika metų. Tačiau pagal gimimo datos kreivę jūs turite išlipti, išsikapanoti! Ir dabar kaip tik artėja tas laikas – taip, jis kaip tik dabar ir prasideda. Štai, paskutinis skaičius yra devyni, o tai reiškia visišką žmogaus pagijimą, išlipimą, skraidymą. Nemanau, kad gali atsirasti kokia nauja meilė, tai veikiau bus pasveikimo stebuklas. Juk jūs puikiai suvokiate, kaip svarbu pasveikti – galėsite nuveikti daug darbų. Devyni – tai iš tiesų pats aukščiausias taškas, tai gali būti susiję ir su socialine savirealizacija. Juk esate žurnalistė, nuveiksite dar daug darbų. Parodykite delnus.

Ragana ilgokai tyrinėja Marijos delnų linijas.

– Pasisekimą tarp vyrų turėjote labai didelį, bet esate labai ištikima, tas jus ir išgelbėjo. Štai, matote šitą kreivę? Tai reiškia žmogaus socializaciją. Jūs esate labai pastovi. Pasirinkusi specialybę, darote tai, ką reikia, nesiblaškote. Ši kreivė rodo, kad turite polinkį į depresiją, esate perdėtai jautri, tik nelabai suvokiate, iš kur toks jautrumas. Peržengėte ribas, perlenkėte lazdą ir nepajutote, kaip susirgote. Matyt, ilgai laikėte savyje daug neigiamų emocijų. O štai ši kreivė beveik visų žmonių metams bėgant eina žemyn, nes išsenka jėgos, trūksta energijos, tačiau jūsų dar aukštyn pašoka. Taip būna labai retai. Jūsų delno linijos rodo atgimimą.

Ragana surašo eilę skaičių – aiškina, ką rodo apie Marijos ateitį numerologija:

– Štai ir skaičiai rodo, kad kreivė kyla į viršų. Taigi tikriausiai išlipsite. Neturite daugiau iš ko rinktis, tiesa?

– Esu perfekcionistė, visi taip sako.

– Pati save į depresiją ir nuvedėte – juk tai ne šizofrenija, ne psichikos liga, į depresiją žmogus įpuola pats. Jam tik atrodo, kad kažkas kitas padėjo, o iš tiesų juk jūs pati viską darėte, todėl kūnas ir galva nustojo jums paklusti. Depresija žmogus suserga dėl to, kad netinkamai žiūri į pasaulį: jaudinasi, kad to nepadarė, ano, ir po truputį perkaista smegeninė, perdega saugikliai. Pati prisišaukėte – nemokėjote džiaugtis, nemokėjote kvatotis, atsipalaiduoti. Kol nesuserga depresija, nė vienas negali įsivaizduoti, kad šitaip gali būti, kad pats savo minčių nesugaudys, kad atsiras kažkoks nerimas ir niekaip nebus įmanoma jo atsikratyti. Aišku, jūs nesusirgote per dieną, pamažu kaupėte tą bagažą. Įeina į tą mėšlą visi vienodai, o išlipa – skirtingai. Bet reikia lipti. Juk tai ne psichikos negalia, o gili depresijos forma. Kai piktžolės – įkyrios mintys – pradeda vešėti, jas būna labai sunku išrauti. Ir greitai užželia visas laukas.

Ragana atsistoja, įsiremia rankomis į klubus ir minutėlę nusisuka į langą. Tada atsigręžia į Mariją.

– Dirbame toliau. Aš pasakysiu, ką dabar darysiu. Netaikysiu jums jokios hipnozės, nes esate pernelyg susikausčiusi. Vedžiosiu aplink jūsų galvą rankomis ir bandysiu atpalaiduoti jūsų raumenis ir mintis. Gali būti, kad jums pradės stipriau plakti širdis, atsiras dar didesnis nerimas, gali pradėti pykinti – būtinai apie tai pasakykite.

– Gerai.

– Nebijote? Aš žinau, ką darau. Mano darbo stažas yra 30 metų, o pagrindiniai mano pacientai – ligoniai, sergantys depresija. To, kas vyksta su jumis, aš klausysiu rankomis. Aišku, nepažadu, kad jums iš karto pagerės, taip nebus. Esate prigrūsta vaistų, nuslopinta, o man jus reikia gaivinti. Vaistai slopins, o aš gaivinsiu. Tas etapas bus nemalonus, bet tai nereiškia, kad jeigu pasijusite gerai, mesite gerti vaistus. Vaistų kiekį reiktų mažinti po truputį, pasikalbėjus su gydytoju. Tai yra liga, ne juokas.

Ragana labai energingai mosikuoja rankomis virš Marijos galvos.

– Ar valgote? Turite apetitą ar tik iš reikalo?

– Valgau, nes reikia. Pati gaminu.

– Tai dar gerai. Ar buvo toks periodas, kai gulėjote ir nieko nenorėjote, netgi negalėjote atsikelti?

– Buvo prieš daugelį metų, dabar nebūna.

– Dabar aš uždėsiu rankas, o jūs nieko nekalbėkite, visą dėmesį sutelkite į mano rankas. Užsimerkite. Gerai, kad galite šitaip ramiai užsimerkti. Dėmesys tik į mano rankas, tik į jas, klausote mano rankų. Jaučiate, kaip teka energija? Tik paleiskite viską, aš pasaugosiu jus, kad nenugriūtumėt. Spaudžiu smilkinius, pakaušinę dalį, spaudžiu čia, o dabar pasisupkite kartu su mano rankomis, jokių minčių.

Ragana ima šnabždėti:

– Atpalaiduoju jūsų kūną, atpalaiduoju ir išmetu įkyrias mintis, išmetu nerimą ir pradedame gyventi. Klausykitės mano balso, kai pasakysiu „trys“– atsimerksite ir būsite sveika, žvali ir pailsėjusi. Akys šviesios. Skaičiuoju: vienas, du, trys… Kaip jaučiatės? Dabar aš dar atpalaiduosiu jūsų kūną masažuodama tam tikrus taškus. Jums gali būti šiek tiek skausminga (daro taškinį masažą jai ant krūtinės, galvos, nugaros). Pakentėkit. Kaip jaučiatės?

– Geriau.

– Kas geriau?

– Jaučiu atsipalaidavimą visame kūne.

– Kaip jaučiasi galva?

– Nėra jokių minčių.

– O paprastai būna chaosas, kurio negalite sustabdyti, tiesa?

– Taip.

– Taigi, Marija, turėtumėte išlipti, juk neturite kito pasirinkimo. Jeigu būtų psichikos liga, jūsų protas būtų padėtas į stalčių, o pati jaustumėtės puikiai, tik visi kiti – tie, kurie šalia jūsų, – blogai. Depresija – tokia liga, kai lieka tik protas, kuris visą laiką budi, dėl to jūs ilgai galvojate, prieš atsakydama, nes negalite bendrauti paprastai. Žmogus savo emocijų ir pasąmonės nevertina, kol jų nepraranda, o kai praranda, supranta, kad trūksta labai svarbaus dalyko – jo paties. Pasirodo, vien proto gyvenime neužtenka.

B.

Ragana atpalaiduoja ir išvalo mintis

Vilija Lobačiuvienė gydo žmones jau 32 metus, to ji išmoko lankydama įvairiausius seminarus, kursus, skaitydama knygas. Pasivadino ragana ne todėl, kad žmones gąsdintų. Žodis „ragana“ kilęs iš žodžio „regėti“. Senosiose bendruomenėse ragana buvo tas žmogus, kuris gydė rankomis, žodžiais, patarimais ir žolelėmis. Ragana nėra būrėja, ji tik guodėja ir patarėja. Kalbamės su ragana Vilija apie tai, kodėl žmonės serga depresija.

- Ar tiesa, kad depresija dažniau serga moterys? Gal tai moterų liga?

- Nebūtinai, serga ir vyrai, tačiau jie arba tos ligos nepripažįsta, arba… geria. Aš dirbu ir su alkoholikais – tiesa, jų nekoduoju, taikau tokią Šičko metodiką, kuri yra labai veiksminga, pripažinta pasaulyje. Tos metodikos esmė – pokalbis, įtaiga. Kartu vyksta ir gydymas nuo depresijos, nes juk alkoholizmas ir depresija yra labai arti – žmonės dažnai geria dėl depresijos. Kitiems – atvirkščiai, pirmiausia atsiranda įprotis gerti, o vėliau prasideda ir depresija. Jiems būna bloga, neranda sau vietos, darosi agresyvūs.

- Kaip gydote tuos, kurie negali negerti?

- Pirmiausia sutvarkau jų dvasinę būseną. Tapę ramesni, jie po truputį pradeda normaliau gyventi, kitaip ima vertinti įvairias situacijas. Tie vyrai dažniausiai nesupranta, kad serga depresija. Jie nesuvokia, kad jų alkoholizmas, smurtavimas ar vis naujų moterų paieškos yra tik dėl to, kad jie serga. Jie nesupranta, kad susitvarkę savo dvasinę būseną nustotų daryti klaidas.

- Jeigu nesupranta, kad serga, tai dėl ko jie pas jus ateina?

- Dėl įvairių kitų problemų, bet aš matau, kuri yra pagrindinė. Sako, kad blogai jaučiasi, o kaip – negali įvardyti. Juk anksčiau tokia būsena buvo vadinama „nervais“, o „nervais“ sirgti galėjo tik moterys. Vyras sako: „Juk nesimušu, laukais nelakstau, vadinasi, nesergu.“ Anksčiau daugelis tų ligų buvo vadinamos psichinėmis, o jų visi bijojo. Gerai, kad viskas pasikeitė, kad pagaliau pasidarė ne gėda prisipažinti, jog sergi depresija. Anksčiau buvo gėda („tu – psichikos ligonis“), buvo painiojamos psichikos ligos ir depresija.

- Ar ateina ir psichikos ligonių?

- Ateina visokių, ir paranoja sergančių, ir turinčių įvairių psichikos sutrikimų, bet jų stengiuosi nepriimti. Kaip tai suprantu? Girdžiu iš balso arba tiesiai paklausiu, kokia diagnozė. Žmonės retai kada meluoja. Bet kartais būna ir neaiškių diagnozių. Kai kurie žmonės, vartoję „žolę“ arba lengvesnius narkotikus, pradeda girdėti balsus. Šie tikrai netelpa į tikrų psichikos ligonių rėmus, jie yra kitokie. Su šitais aš dirbu. Jie nėra šizofrenikai, todėl jiems ir įprastas gydymas nepadeda.

- Kas yra liūdesys ir kuo jis skiriasi nuo depresijos?

- Liūdesys – dar ne liga, jeigu ligonis dar gali verkti, gerai. Išsiverks ir praeis, tada gydo laikas. O depresija yra „princesių liga“ – juk tie, kurie turi tikrai didelių problemų, depresija neserga. Princesė, kuri sėdėjo bokšte ir liūdėjo, sirgo depresija, bet paprastas Jonelis, einantis jos vaduoti, depresija nesirgo – juk jam reikėjo išgyventi. Kad ir kaip būtų keista, ir šiais laikais yra tokių princesių – serga, nors gyvena gana gerai. Moterys, kurios tikrai turi daug problemų, sakysim, vyras paliko ar žuvo, neturi kitos išeities, nes reikia auginti vaikus, jos nesuserga arba kur kas greičiau išlipa iš depresijos liūno nei tos, kurios neturi ką veikti arba turi „žiūrovų“. Šios turi kam pasiguosti, todėl gali „gulėti“. O tos moterys, kurios žino, kad niekas joms nepadės, kad reikia pačioms krapštytis, gulėti nevalia – tos ima ir pasveiksta.

- Ar žmonėms, atėjusiems gydytis depresijos, jūs visa tai ir pasakote?

- Aišku, ne. Sergantiems gilia depresijos forma aš taip nekalbu, pradedame aiškintis pamažu, kai jiems jau pagerėja. Tada kalbamės apie tai, ką reiktų daryti, kaip reiktų keisti savo gyvenimą. Kol depresija yra gili, tuščias reikalas kalbėti. Aš pirmiausia turiu pagerinti būseną. Pirmiausia atpalaiduoju, užmigdau, įvedu į transo būseną – pusiau hipnozę, tada ištrinu mintis. Tas, kurios būna užstrigusios. Tada jau kalbuosi rimtai. Taigi dirbu kaip psichologė.

- Ar jums visada aišku, kodėl ištinka depresija? Ar žmonės įvardija priežastis?

- Jie priežasčių gali ir nežinoti – juk depresija gali būti įvairios kilmės. O kodėl šia liga serga vaikai? Taip, ir jie serga! Jie atrodo lyg senukai, veide klostės susimetusios, nieko nevalgo, skundžiasi, kad pilvą skauda. Jie nesidžiaugia, nesijuokia. Gydytojai tiria, bet nieko neranda. Sako, depresija… O kodėl? Kokia gali būti priežastis? Gal toks laikmetis, gal per didelis gyvenimo tempas? O gal tik jautresni vaikai serga? Vakar gydžiau 9 metų berniuką, atėjo jau ketvirtą kartą. Buvo toks sulysęs, o dabar jau ir svorio priaugo, net keliais centimetrais paaugo. Gydžiau nuo depresijos ir 13 metų berniuką, jis labai gražiai piešia, nori būti dailininku. Kartais tėvai atveda ir labai mažų vaikų, kuriuos kankina tamsos baimė, jie šlapinasi į lovą arba vaikšto atbuli. Manau, kad visa tai susiję su įtampa.

- Kaip jūs tuos žmones išgydote? Išduokite savo metodo paslaptį.

- Kai manęs to paklausia pacientai, aš jiems atsakau klausimu: ar tau įdomu, kaip aš tai darau, ar tu nori pasveikti? Jeigu pasveikti, tai ir neklausinėk. Juk kai smuikininkas virtuozas groja, niekas jo neklausia, kaip jis tai padaro. Tie, kas nori sužinoti daugiau apie mano metodiką, ateina į kursus ir mokosi – tada bando pajusti tai, ką aš darau. O žmogus, kurį gydau, tik sėdi ir jaučia stiprią mano energiją. Sergančiųjų depresija energetinis laukas būna išbalansuotas, taigi aš pirmiausia jį atkuriu. Padedu susikurti gynybinį lauką, tarytum kokį apvalkalą – tada prie jų nekimba nereikalingos mintys. O paskui mes kalbamės kaip du protingi žmonės.

- Apie ką kalbatės?

- Klausiu, kodėl į viską taip jautriai reaguoja, padedu išsiaiškinti, ką reiktų keisti savyje, kodėl būtina mokytis kitaip gyventi. Jie turi suprasti, kad jeigu patys save mintimis suvalgo, tai… yra tiesiog kvailiai! Naikina save mintimis, o paskui dar geria vaistus, kurie kūną naikina. Argi tai ne kvaila? Reikia susitvarkyti mintis ir reakciją į pasaulį. Juk pasaulio nepakeisime, bet galime pakeisti save, ir tai reikia daryti pamažu.

- Kaip tvarkote energetinį lauką?

- Pirmiausia atpalaiduoju, dirbu gerą valandą. Būna tokių žmonių, kurių negalima užčiaupti, bet aš padarau taip, kad ir tie nutyla. O vaikus užmigdau. Ne, neguldau, nes jiems būtų nepatogu, juk jie manęs nepažįsta. Jie saugojasi, įsijungia psichologinė gynyba. Prisijaukinu žmogų, o tada, jeigu mes tinkame vienas kitam, dirbame toliau ir pamažu kapstomės iš ligos.

- O vaikai, aišku, bijo, galvoja, ką čia ta ragana darys?

- Kai prisijaukinu, patys nori ateiti, nes pasijunta geriau. Vaikai daug ko negali paaiškinti, bet, pasijutę geriau, tampa mano draugais. Ir kai suauga išlieka draugai.

- Su kokiomis dar bėdomis žmonės ateina?

- Viena sako: „Aš neturiu jėgų, negaliu pailsėti“, kita: „Valgau ir valgau“, o trečia: „Aš esu girtuoklė, vakarais geriu, paskui neužmiegu.“ (Aš sakau: “Tu – ne girtuoklė, tu geri alkoholį vietoj vaistų.“) Kitas sako: „Aš nenoriu gyventi, manęs niekas nedžiugina – žiūriu į dangų, o man tas pats, žydi obelis ar ne.“ Vienas vyras pasakė: „Noriu susigrąžinti prarastą savo emocinę dalį, kažkur dingo, jau nebeturiu.“ Arba moteris ateina ir sako: „Negaliu nei skaityti, nei televizoriaus žiūrėti.“ Kreipiasi žmonės ir dėl kitų ligų, tačiau priimu tik po to, kai apsilanko pas gydytoją. Juk aš nesu diagnostikos centras! Sakau, kai jums nustatys ligą ir man atnešite tyrimus, tada gal ir galėsiu padėti. Pasakau, kad įtariu, kokia liga galėtų būti, pasiūlau nueiti pas šeimos gydytoją ir paprašyti, kad paskirtų tyrimus.

- Kai kuriems žmonėms nepadeda psichoterapija, bet padedate jūs.

- Psichoterapeutas, manau, turi būti Dievo pašauktas žmogus, turėti įtaigos dovaną, mokėti kalbėti ir girdėti žmogų. Jis turi suprasti lūkesčius ir baimes, mokėti jautriai bendrauti. Tačiau dauguma tų specialistų bando įsprausti žmones į rėmus, o jiems to nepakanka. Žinote, kodėl aš galiu daugeliu atvejų geriau padėti? Todėl, kad aš žmogų atpalaiduoju, tai ir yra mano koziris.

- Ar ateina ir tokių, kurie bandė žudytis?

- Būna tokių jaunų žmonių, kurie periodiškai bando žudytis. Su jais kalbu kitaip – patikėkite, visi mano savižudžiai gyvi vaikšto! Juos dažniausiai atveda tėvai, bet svarbiausia, kad šie žmonės lieka gyventi. Būna, kad mano metodai netinka, tada sakau tėvams: „Guldykite į ligoninę ir gydykite vaistais, nes bus blogai.“ Būna ir tokių, kuriems reikia kitokio, netausojančio, pokalbio; kai kurie manimi bando manipuliuoti.

- Kad padėtų psichoterapija, būtina paties ligonio motyvacija. Ar jūsų ligoniai yra motyvuoti?

- Kai ateina sergantis depresija žmogus, pirmiausia klausiu, ar nori pasveikti. Būna tokių, kurie net nesiruošia pasveikti, jie tik visiems pasakoja, kaip jiems blogai, ir iš kiekvieno gauna dozę energijos. Tie yra vampyrai… Tada sakau: „Arba tu ateik kitą kartą ir man paaiškink, kodėl nori pasveikti, arba daugiau nebeateik. Kam mano laiką gaišini?“ Jeigu ateina alkoholikas, klausiu: „Kodėl nori mesti gerti? Juk toks smagus reikalas. Jeigu man kas pasakytų, kad negalėsiu gerti net per gimtadienį, liūdna būtų.“ Jeigu žmogus protingai paaiškina, kodėl jis to nori, tada dirbame. Bet jeigu jis atėjo tik todėl, kad šeima priprašė, nieko nebus. O būna ir tokių, kurie kolekcionuoja specialistus, pas kuriuos yra buvę…

- Dauguma bioenergetikų skelbiasi galintys gydyti per atstumą. Ar jūs taip pat galite?

- Ne, šito nedarau. Būna žmonių, kurie to prašo. Kartą paskambino moteris: „Mano sūnus geria, prašau pagydyti per atstumą.“ Jai pasakiau: „Ne, aš to nedarysiu. Jei yra tokių stebukladarių, kurie skelbiasi tai darą, tegu jie ir padeda. Man užtenka tų stebuklų, kurie vyksta čia. Sakote, neateis pas mane? Vadinasi, jūsų sūnus nori gerti, tai kodėl jūs jam neleidžiate?“

Sergančiųjų depresija energetinis laukas būna išbalansuotas, taigi aš pirmiausia jį atkuriu. Padedu susikurti gynybinį lauką, tarytum kokį apvalkalą – tada prie jų nekimba nereikalingos mintys. O paskui mes kalbamės kaip du protingi žmonės.

Clare Mackintosh psichologinis trileris „Leidau tau išeiti“ – tai puikus siužetas, emociškai įtraukiantis pasakojimas ir netikėti siužeto vingiai.

Tamsa, liūtis, automobilis… Tą tragišką lapkričio vakarą jos gyvenimas subyra į šipulius. Bėgdama nuo nesiliaujančių košmarų, moteris nusprendžia viską pradėti iš naujo. Bet net persikėlus į nuošalų kotedžą prie jūros sielvartas ir prisiminimai neapleidžia. Ji iš visų jėgų kabinasi į naują gyvenimą, dar nežinodama, kad praeitis vis tiek pasivys ir teks akis į akį susidurti su senais košmarais. Detektyvas Rėjus Stivensas kaip įmanydamas stengiasi padėti skausmo ir kaltės kamuojamai moteriai, nors avarijos byla, atrodo, slysta iš rankų, ją tiriant nėra už ko užsikabinti. Iš paskutiniųjų bandydamas rasti nusikaltėlį, jis peržengia ne tik profesines, bet ir asmenines ribas. Ar pavyks rasti tiesą? Ar pavyks pabėgti nuo košmarų? O svarbiausia – ar buvo įmanoma išvengti lemtingos tragedijos?

***

Vaiko motina sėdėjo ant mažytės sofos, akis įsmeigusi į mėlyną mokyklinę kuprinę, kurią laikė sugniaužusi ant kelių.

– Aš detektyvas inspektorius Rėjus Stivensas. Labai užjaučiu dėl jūsų sūnaus.

Ji pažvelgė į jį taip stipriai verždama aplink rankas kuprinės dirželį, kad tas odoje įrėžė raudonas žymes.

– Džeikobas, – ašarų jos akyse nebuvo. – Jo vardas Džeikobas.

Įsitaisęs ant virtuvės kėdės šalia sofos uniformuotas seržantas ant kelių laikė krūvą popierių. Rėjui jis buvo matytas, bet vardo nežinojo. Dirstelėjo į seržanto ženkliuką.

– Brajenai, gal nueitum su Keite į virtuvę ir papasakotum, ką pavyko sužinoti? Norėčiau liudininkės kai ko paklausti, jei tu nieko prieš. Neužtruksiu. Gal kartu užplikytum jai puodelį arbatos.

Sprendžiant iš išraiškos, Brajenas to visai netroško, bet atsistojęs iškulniavo iš kambario su Keite, aišku, skųsis jai valdžią rodančiu kriminalinių tyrimų skyriumi. Rėjus dėl to nesuko galvos.

– Labai atsiprašau, kad turiu jus dar paklausinėti, bet mums itin svarbu kuo anksčiau gauti kiek įmanoma daugiau informacijos.

Džeikobo motina linktelėjo, bet nepakėlė akių.

– Kaip suprantu, automobilio registracijos numerio nepamatėte?

– Viskas nutiko taip staiga, – tarė ji, šie žodžiai sužadino jausmus. – Jis šnekėjo apie mokyklą, ir tada… Paleidau vos akimirką. – Ji timptelėjo dirželį dar stipriau, Rėjus žvelgė į bąlančius pirštus. – Viskas vyko taip greit. Automobilis pasirodė taip netikėtai.

Ji atsakinėjo tyliai, klausinėjama nerodė apmaudo, kurį veikiausiai juto. Rėjui nebuvo malonu kamantinėti, bet kitos išeities neturėjo.

– Kaip atrodė vairuotojas?

– Nemačiau, kas viduje, – atsakė

– Ar buvo keleivių?

– Nemačiau, kas automobilyje, – pakartojo ji neišraiškingu mediniu balsu.

– Gerai, – atsakė Rėjus. Nuo ko, po galais, jie pradės?

Moteris pažvelgė į jį.

– Ar rasite jį? Žmogų, nužudžiusį Džeikobą. Ar surasite?

Jos balsas nutrūko, žodžiai virto duslia aimana. Pasilenkusi apsikabino mokyklinę kuprinę, Rėjus pajuto susigniaužiant širdį. Giliai įkvėpė, kad tas jausmas dingtų.

– Padarysime viską, kas įmanoma, – atsakė pats bjaurėdamasis šia nuvalkiota fraze.

Iš virtuvės su puodeliu arbatos pasirodė Keitė, už jos Brajenas.

– Ar galėčiau baigti apklausą, pone? – paklausė.

Turi mintyje liaukis kankinęs mano liudininkę, pamanė Rėjus.

– Taip, ačiū, atsiprašau, kad sutrukdžiau. Keite, ar sužinojai viską, ko mums reikia?

Keitė linktelėjo. Ji buvo išblyškusi, ir Rėjus pasvarstė, ar tik Brajenas nebus jos užgavęs. Po kokių metų Keitę pažinos kaip ir visą komandą, bet kol kas jos nebuvo perpratęs. Ji neieškojo žodžio kišenėje – tiek jis žinojo, – per komandos pasitarimus nebijojo sakyti nuomonės ir sparčiai mokėsi.

Juodu išėjo iš namo ir tylomis žingsniavo iki automobilio.

– Ar viskas gerai? – paklausė Rėjus, nors buvo aišku, kad ne. Keitės žandikaulis buvo įsitempęs, veidas suvis praradęs spalvą.

– Gerai, – atsakė Keitė dusliai, Rėjus suprato, kad ji stengiasi nepravirkti.

– Nagi, – jis pasilenkė ir nerangiai uždėjo ranką jai ant pečių, – dėl bylos?

Per ilgus darbo metus Rėjus buvo susikūręs apsaugą nuo tokių kaip šis atvejų, kaip ir dauguma policijos pareigūnų. Va kodėl valgykloje turėdavai pro pirštus žiūrėti į kai kuriuos jų juokelius. Bet gal Keitė kitokia?

Ji linktelėjo, virpėdama giliai įkvėpė.

– Atsiprašau, paprastai man taip nebūna, prisiekiu. Tų žūčių dešimtys pasitaikė, bet… Dieve, jis tebuvo penkerių! Regis, tėvas Džeikobo nepripažino, tad su mama buvo vienu du. Neįsivaizduoju, ką ji išgyvena.

Jos balsas nutrūko, Rėjus vėl pajuto susigniaužiant širdį. Jo apsaugos mechanizmo esmė buvo dėmesį sutelkti į tyrimą ir nenuginčijamus įrodymus, nesigilinti į susijusių su įvykiu žmonių jausmus. Jei imtų samprotauti, kaip jaučiasi motina, laikydama rankose mirštantį vaiką, iš jo nebūtų jokios naudos niekam, bent jau ne Džeikobui ir jo motinai. Rėjaus mintys nejučia ėmė suktis apie paties vaikus, apėmė nelogiškas noras paskambinti namo ir įsitikinti, kad abu saugūs.

– Atsiprašau, – Keitė nurijo seilę ir sutrikusi nusišypsojo. – Visada taip tikrai nebus.

– Nieko tokio, – nuramino Rėjus. – Visiems pasitaiko.

Ji pakėlė antakį.

– Net tau? Neatrodai jautruolis, bose.

– Pasitaiko. – Rėjus spustelėjo jai petį ir patraukė ranką. Vargu ar kada pats yra apsiverkęs dėl bylos, bet buvo netoli ašarų.

– Susidorosi?

– Susidorosiu. Dėkui.

Jiems nuvažiuojant Keitė atsisuko į įvykio vietą, kur vis dar darbavosi nusikaltimo vietos tyrėjai.

– Koks šunsnukis galėtų nužudyti penkiametį, o tada pabėgti?

Rėjus ilgai nesvarstė.

– Kaip tik tai ir sužinosime.

Nežinau, kiek dienų praėjo po avarijos, kaip išgyvenau savaitę jausdamasi, lyg klampočiau per gličią masę. Nežinau, kodėl nusprendžiu, kad šiandien toji diena. Bet ji šiandien. Pasiimu tik tai, kas tilptų kelioniniame krepšyje, žinau, jei neišeisiu dabar, galbūt negalėsiu niekada. Be tikslo slampinėju po namus bandydama įsivaizduoti, kad manęs čia niekada nebebus. Ši mintis ir baugina, ir išlaisvina. Ar įstengsiu? Ar galima tiesiog palikti vieną gyvenimą ir pradėti kitą? Turiu pamėginti – tik taip galėsiu išgyventi.

Nešiojamasis kompiuteris virtuvėje. Jame – nuotraukos, adresai, svarbi informacija, kurios vieną dieną gali prireikti ir kurios niekur kitur neišsaugojau. Dabar tam neturiu laiko, tad kompiuterį, nors sunkus ir nepatogus, sugrūdu į krepšį. Liko nedaug vietos, bet negalėčiau išeiti be dar vienos, paskutinės praeities dalelės. Ištraukiu nertinį su krūvele marškinėlių ir atlaisvinu vietos medinei dėžutei, kurioje po kedriniu dangčiu paslėpti mano prisiminimai. Nežiūriu vidun – man nereikia. Paauglystės dienoraščiai, ne visi išsaugoti, išplėštais puslapiais, dėl kurių apgailestauju; elastine juosta surišti koncertų bilietai; diplomas; iškarpos iš pirmosios parodos. Nuotraukos sūnaus, mylėto taip stipriai, kad atrodė, neįmanoma taip mylėti.

Neįkainojamos nuotraukos. Tiek nedaug jų tokiai stipriai meilei. Toks nesvarbus pasauliui, vis dėlto mano pasaulio ašis.
Negaliu atsispirti, nuvožiu dangtelį ir paimu viršutinę nuotrauką – „Polaroid“, fotografuota švelnaus balso akušerės tą dieną, kai gimė. Rožinis gumuliukas vos matyti iš po baltos ligoninės antklodės.

Nuotraukoje mano rankos sustingusios nerangia naujai iškeptos, mylinčios ir išvargusios mamos poza.

Viskas vyko taip paskubomis, buvo taip baisu, visai ne kaip knygose, kurias ryte rijau būdama nėščia, bet meilė, kurią galėjau dovanoti, niekada nesumažėjo. Man užgniaužia kvapą, padedu nuotrauką atgal ir sugrūdu dėžutę į krepšį.

Džeikobo mirtis – pirmuose naujienų puslapiuose. Ji ataidi nuo garažo fasado, pro kurį praeinu, nuo parduotuvės ant kampo, nuo autobusų stotelės, kurioje stoviu, lyg niekuo nesiskirčiau nuo kitų. Lyg nesiruoščiau bėgti.

Visi tik ir kalba apie avariją. Kaip taip galėjo nutikti? Kas galėjo taip pasielgti? Kiekviena autobusų stotelė atneša naujienų, paskalų nuotrupos vis grįžta, jų neįmanoma išvengti.

Tai buvo juodas automobilis.

Tai buvo raudonas automobilis.

Policija netrukus sulaikys įtariamąjį.

Policija neturi jokių versijų.

Greta klesteli moteris. Ji atsiverčia laikraštį – man lyg kas užspaudžia krūtinę. Į mane atgręžtas Džeikobo veidas, sužalotos akys priekaištauja, kad jo neapsaugojau, kad leidau numirti. Prisiverčiu pažvelgti į jį, ir užgniaužia gerklę. Vaizdas liejasi, neperskaitau žodžių, bet ir nereikia: straipsnio versijų pilna visuose pakeliui matytuose laikraščiuose. Priblokštų mokytojų žodžiai, rašteliai su gėlių puokštėmis šalikelėje, žinutės, kad kvota policijoje pradėta, bet atidėta. Antroje nuotraukoje – geltonų chrizantemų vainikas ant neįmanomai mažyčio karsto. Moteris nepatenkinta krenkšteli ir prabyla, kalba tarsi sau, bet turbūt viliasi, kad ir aš turėsiu ką pridurti.

– Siaubinga, ar ne? Ir dar prieš pat Kalėdas.

Nieko nesakau.

– Nuvažiavo net nesustoję. – Ji vėl krenkšteli. – Betgi čia penkiametis. Kokia motina leidžia tokio amžiaus vaiką vieną per gatvę?

Negaliu susivaldyti – sukūkčioju. Man nesuvokiant karštos ašaros pasipila skruostais ir į švelniai rankon įbruktą popierinę nosinaitę.

– Vargšiukas, – sako ji, lyg ramindama mažą vaiką. Neaišku, ar turi mintyje mane, ar Džeikobą. – Negali nė įsivaizduoti, ar ne?

Bet aš galiu įsivaizduoti, ir noriu jai pasakyti, kad viskas tūkstantį kartų blogiau, kad ir ką ji manytų.

Moteris suieško man dar vieną suglamžytą, bet švarią nosinaitę ir verčia kitą laikraščio puslapį paskaityti, kaip Kliftone bus įžiebtos Kalėdų šviesos.

Niekada nemaniau, kad bėgsiu. Negalvojau, kad man reikės bėgti.

Knygą įsigyti galite čia

Ši knygą – tai romanas, sušildantis širdį. Išdrįsk pajusti gyvenimą ir pasinerk į Michelos Tilli knygą „Kiekvieną dieną kaip maža mergaitė“ (išvertė Ieva Mažeikaitė-Frigerio).

Argentina kiekvieną rytą kaip maža mergaitė nekantriai laukia staigmenos, praskaidrinančios visą dieną. Staigmenos su paslaptimi, kurios niekam nevalia atskleisti. Šią paslaptį išaiškina Arijana, jauna mergina, priversta palaikyti draugiją ir leisti dienas su nuolat burbančia Argentina. Viskas pasikeičia, kai ji atskleidžia tiesą apie laiškus, kuriuose slypi dviejų žmonių meilės prisiminimas.

Tai knyga apie netikėtą dviejų moterų draugystę ir kelionę per visą kiparisais kvepiančią ir karščiu alsuojančią Italiją ieškoti to, kas gyvenime svarbiausia. Tai pasakojimas apie jausmą, gimusį mažame pietų Italijos miestelyje. Dvi skirtingų kartų moterys leidžiasi į netikėtumų kupiną kelionę, kurioje paaiškėja, kad nors ir kokio būtum amžiaus, niekada nevėlu žengti svarbų, gyvenimą keičiantį žingsnį. Draugystė taip pat yra kelionė, gal net pati įspūdingiausia, – tai būdas išeiti iš savęs ir žengti kito link.

***

Argentina užsirišo chalato diržą, uždarė spintos duris ir sparčiai numynė į svetainę. Negalima leisti bjaurioms mintims sugadinti tokio ryto, reikia gerai išnaudoti laiką – kas žino, kada vėl pasijus kupina jėgų.

Ji priėjo prie medinės spintelės kampe ir smarkiai plakančia širdimi atidarė dureles. Slėptuvėje pakabinta žemyn galva tūnojo sena juoda siuvimo mašina, puošta auksiniais ornamentais. Argentina kyštelėjo ranką po siuvimo mašina, virš pedalų, ir tarp senų medžiagos skiaučių bei siūlų ričių išgirdo nagus dzingtelint į skardinę dėžutę lygiu ir šaltu paviršiumi. Ištraukė ją, lėtai atsitiesė ir nuėjo atsisėsti prie stalo. Keletą minučių giliai alsavo, – taip būdavo kaskart atlikus staigų judesį, – paskui pasibalnojo nosį ant kaklo kabančiais akiniais.

Ilgai žiūrėjo į geltoną dėžutę, puoštą raudonomis gėlėmis, prieš ją atidarydama pirštu pavedžiojo per išraitymus. Jau nebeprisiminė, kas joje anksčiau buvo – gal sausainiai.

Kažkada seniai ieškodama slėptuvės laiškams užmatė dėžutę ant indaujos ir paprašė Irinos ją nuimti. Irina užsilipo ant kėdės, paburbėjo, kad dangtis lipnus ir apskretęs dulkėmis, bet įsitikinusi, kad dėžutė tuščia, puolė energingai jos šveisti. Ir toliau niurnėjo dėl seniokiškų Argentinos prasimanymų, bet dėžutė galiausiai vėl tviskėjo ir buvo pasirengusi saugoti pirmuosius porą Roko laiškų.

Dabar joje gulėjo visas pluoštas melsvų, plonų vienodų vokų, perrištas mėlyno aksomo juostele. Ji atrišo mazgelį ir vėduokle paskleidė laiškus ant stalo, po vieną visus paglostė. Pasiėmė paskutinį, darkart perskaitė ir pasidėjo šalia dramblio kaulo spalvos lapo, kuriame ketino rašyti atsakymą. Net juodraščiams, kuriuos paskui pasilikdavo, ji naudojo Irinos nupirktą gražų laiškų popierių. Buvo likę vos pora lapų ir paskubėjusi tą popietę dar būtų galėjusi nueiti į raštinės reikmenų parduotuvę išsirinkti naujų.

Nebuvo lengva rašyti Rokui. Pirmoji parašė ji – aklai, visą gyvenimą neturėjusi iš jo jokių žinių. Prislėgta vienatvės, apimta skaidrios beprotybės, su pertraukomis išsiuntė tris laiškus, skirtus ne kam kitam, o svajonei, kurios buvo atsižadėjusi ir kuri neduodama jokių ženklų apie save tolydžio tolo. O tada vieną dieną atėjo atsakymas. Nuo to laiko Rokas jai nuolat rašė. Pirmas laiškas jai stačiai atėmė žadą. Jis buvo trumpas, drovus, kupinas dvejonių, bet tikras. Vos keliais žodžiais Rokas patvirtino, kad egzistuoja, kad nėra tik jos vaizduotės vaisius, ir nurodė teisingą adresą, kuriuo rašyti ateityje. Štai taip Argentina sužinojo, kad jis niekada nebuvo išsikraustęs iš miestelio, tik su šeima persikėlė į namą už kelių gatvių nuo ankstesniojo. Pamažu Rokas tapo atviresnis, pasipylė meilės žodžiai, bet toliau susirašinėjant Argentina pastebėjo, kad kuo romantiškiau ir aistringiau jis rašė, tuo labiau tolo nuo jos, nuo jųdviejų, nuo to, kuo jie iš tiesų buvo. „Norėčiau spausti tave glėby, – rašė jis, – savo glamonėmis numalšinti tavo virpulį.“

To niekada nebuvo nutikę. Ji ir Rokas niekada nesilietė, nė karto nesikalbėjo, nebent iš tolo akimis. Pirmasis vyras, vėliau išdrįsęs ją paliesti, buvo Antonijus. Tiesą pasakius, ši jų meilė virto abstrakčiu dalyku, atsižvelgiant į jų amžių, net komišku, atitrūkusiu nuo jų kūnų, kokie jie buvo anuomet, kai suvokė tą jausmą, nors nebuvo ištarę vienas kitam nė žodžio. Regis, Rokas visiškai neprisiminė jų žvilgsnių, nors to nepripažino, jų romanas skendėjo tarp visokių šleikštybių, kurios visos vadinosi tais pačiais vardais: bučiniai, glamonės, sueitis, ir tik viena Argentina atsiminė jų nebylius meilės pokalbius, kuriuos, galimas daiktas, tik įsivaizdavo.

Paskutiniame laiške Rokas pasipiktinęs pasakojo apie naujai statomą namą į kapines vedančioje gatvėje. Argentina mėgino prisiminti, skaitydama įsivaizduoti tas vietas, bet aprašymai nesutapo su atminties diktuojamais vaizdais. Ji mėgo galvoti apie miestelį kaip apie ilgą ir siaurą laivą, plūduriuojantį lygių Bazilikatos dykynių jūroje, į jo kraštus tarsi bangos dužo nuošliaužos, o laikas tekėjo neįtikėtinai lėtai. Bet jo apibūdintų vietų ji neįstengė matyti.

Laiškuose Rokas apie miestelį kalbėjo taip, lyg šis visada būtų buvęs toks, kokį jis mato dabar, lyg nebūtų pasenęs ir gyventų amžinoje dabartyje, kur dalykai yra tokie, kokie yra. Jis niekada neužsimindavo apie praeitį, ir nors ji bandė pasikalbėti apie laikus, kai jiedu susipažino, pamažu teko susitaikyti su jo išsisukinėjimu ir sau pripažinti, kad jų niekada niekas nesiejo, nebent koks pasisveikinimas; toji meilė, kurią ji jautė ilguose jų žvilgsniuose, tikrai negalėjo taip stipriai paveikti vyro gyvenimo kaip sentimentalios moteriškės. O gal ir jis liko giliai įskaudintas ir todėl dabar savotiškai ją baudė atsisakydamas pasinerti į prisiminimus – juk abiejų gyvenimai buvo pasukę kita vaga.

Ar tai reiškė likti savo vietoje, nenutolti nuo to pasaulio centro, į kurį gimdami buvome paskirti? Ar tie, kurie ten liko, neigdami prisiminimus šitaip baudė išvažiavusius?

Ši mintis ją mažumėlę skaudino, nes ji išvyko kupina vilčių, pasiryžusi toli rasti sėkmę ir laimę, įsitikinusi, kad už to Dievo užmiršto miestuko, kuriame jiems buvo lemta gimti, plyti galimybių pilnas pasaulis, o dabar, nugyvenusi tiek metų ir daug visko regėjusi, svarstė, ar tikrai buvo verta, o gal išvykusi skaudžiai apsiriko. Nes jei tai, kas tau duodama likimo, yra amžinas tavo gyvenimo centras, visų dalykų šerdis, tai vienintelis galimas pokytis yra prisitaikymas. Ko ji pasiekė sudeginusi visus tiltus į vietas, kuriose užaugo? Ką paliko užnugary?

Keletą metų jiedu su Antonijumi gyveno be vaikų. Darbas Antonijui gerai sekėsi, kas mėnesį pavykdavo šiek tiek sutaupyti. Į Grasaną jie nebegrįžo nuo tada, kai Antonijus susipyko su motina. Ji išdėjo jam siaubingų dalykų, už kuriuos Antonijus nepajėgė atleisti, bet žmonai neatskleidė. „Jei mane gerbi, ir tu ten nevažiuok“, – maldavo jis Argentinos. Ir ji pakluso, nuogąstaudama, kad tai ji yra jų nesantaikos priežastis, bijodama sukelti skandalą. Tik dabar suvokė, kad vyro prašymas suteikė jai apsaugą, užuovėją nuo vidinę ramybę trikdančių troškimų, nuo svajonių. Paskui gimė Monika ir būdama viena su mergaite ji ėmė ilgėtis pusseserių. Ištisas popietes praverkdavo, bet Antonijus kartojo, kad Monika gimė Milane, kad čia yra jos gyvenimo centras, kad čia ji augs visko aptekusi, o ne su virvele perrištais lagaminais, kaip jie. O kaip Argentina? Kur jos pasaulio centras? Kas nutiko jos gyvenimui? Ar gyvenimas priklauso tik kas antrai kartai ir tik jos vaikai galėsią pasimėgauti laime? O gal visi dirba tik dėl vaikų, o tie vaikai suaugę – dėl savo vaikų, ir niekas iš tiesų nesirūpina savim? Dabar, jos gyvenimui einant į pabaigą, dabarčiai blėstant ir darantis apgaulingai, kur tas pasaulio centras, į kurį ji galėtų atsigręžti, įsikibti, kokia viso to prasmė? Ar gali būti, kad net tuose laiškuose ji nerado jokios užuominos, atramos, jokio apreiškimo?

Darkart skaitydama paskutinį laišką pagaliau priėjo prie Roko perrašyto Puškino eilėraščio. Ji dažnai tikrindavo, katras iš jųdviejų pirmas užvedė kokią temą, ir pakaitomis skaitydavo tai savo, tai jo laiškus, taip atkurdama niekada neįvykusį dialogą, pilną paslėptų minčių. Puškinas: tai ji pirmoji apie jį užsiminė, buvo tuo įsitikinusi. „Ar prisimeni
Puškiną?“ – parašė jam.

Darkart perskaitė eilėraštį ir šis jai pasirodė dar gražesnis, jei tai apskritai įmanoma. O vis dėlto anksčiau nebuvo jo girdėjusi, tikrai tai žinojo, ji ne šias eilutes turėjo galvoje rašydama „ar prisimeni Puškiną?“ Argentina pasitaisė akinius ant nosies, gurkštelėjo vandens ir iš nekantrumo virpančiomis rankomis pervertė savo laiškų juodraščius.

Ko gero, tai buvo vienas paskutinių laiškų. Nebuvo sunku jame rasti didžiąją P, išraitytą su didžiausia įmanoma pagarba, itin kruopščiai, kad tik nesuklystų. Pamatė ją kone iškart, stambią, parašytą paliekant daug vietos viršuje ir apačioje. „Ar prisimeni Puškiną? Ilgus metus laikiau tas eilutes atminty, bet dabar nebeprisimenu.“ Kaip gaila.

Kad ir kaip stengėsi, niekaip neprisiminė, užtai negalėjo pamiršti tos dienos ir žvilgsnio, padariusio ją tokią ypatingą. Tai buvo Ruso laidotuvės, ji kuo aiškiausiai viską matė, kadras po kadro.

Į Ruso laidotuves susirinko visas miestelis, net žmonės iš svetur, su juo kovoję šiaurėje, kalnuose aplink Turiną. Argentina jautėsi mažumėlę kalta dėl savo džiugesio ir stengėsi nuslėpti euforiją. Ji pagaliau gavo išeiti laukan: gedėdama dėl tėčio mirties jau porą metų buvo priversta sėdėti namuose, o dabar močiutė Marija leido jai nueiti į laidotuves, nors jose dalyvavo visas miestelis ir mama tam prieštaravo. Močiutė ją užtarė: „Liūdesio čia ir taip pakanka, palaidojom jį, o ne šitą mergucę“, – pasakė ji.

Vyksta laidotuvės, bet Argentinai jos šventė. Ji stovi glaudžiai prisispaudusi prie Filomenos ir godžiai dairosi į šalis. Ji pažinojo Rusą, kaip visi, bet per mišias neįstengia susikaupti, ir kai pagaliau pakelia galvą, jos akys susiduria su priešingoje karstą supančių žmonių juostoje stovinčio vaikino, jis žiūri tik į ją, vyzdžius įsmeigęs tiesiai į jos, lyg visa kita aplinkui būtų išsitrynę. Ji žino, kad jis vardu Rokas ir gyvena šiame miestelyje, yra tylenis ir ją sutikęs gatvėje net nepasisveikina. Bet tą akimirką, kai jųdviejų žvilgsniai susitinka, atrodo, kad jie rado slaptas duris ir nesiklausę leidimo įžengė vidun. Gal čia kaltas visus apėmęs jaudulys, bet Argentina jaučia, kad jiedu vienas kito akyse įžvelgia tą pačią tiesą, tarsi stovėtų Dievo akivaizdoje, matytų savo atvaizdą veidrodyje ir už tamsių vyzdžių įžvelgtų apnuogintą sielą. Šventoriuje stovi atvykėlis ir
visiems išėjus iš bažnyčios ima skaityti eilėraštį. Žmonės sako, kad jis ir nebuvo įėjęs, kad laukė lauke, kad netiki Dievo, bet sako tai pagarbiai, nes šių kraštų gyventojai supranta, kai žmogaus širdyje glūdi kažkas kietesnio už akmenį. Kai kas matė jį verkiantį.

Matyt, tai Ruso bendražygis, sako viena mergina, jis iš partizanų brigados, anksčiau buvęs kareiviu, bet irgi grįžęs iš Rusijos gyvas ir sveikas. Ne visai sveikas, nutraukia ją ponas Kozentinas, miestelio mokytojas, nugirdęs jų šnekas: jis grįžo, bet ne visai sveikas. Jis nieko nebepriduria, o jos ir neklausinėja. Ir Rusas grįžo, bet apie tą siaubingą patirtį nenorėjo nieko pasakoti. Apie jų laimėtą partizanų karą pasakojo, ir dar kaip, bet apie Rusiją, kai kariavo vokiečių pusėje, nė žodelio. Kažkas kalbėjo, kad jis buvo išlaisvinęs keletą sovietų kalinių, kiti buvo jį girdėję aistringai postringaujant apie Puškiną. Šio poeto eiles laidotuvėse virpančiu balsu ir skaito jo bendražygis. Argentinai tos eilės patinka, ji gerte geria jas, jos degina jai širdį, ji kartoja jas vos krutindama lūpas. Nustemba, kad jau jas moka, jos įsirėžė į atmintį ir dėl Roko žvilgsnio, dėl kurio ji pasijuto egzistuojanti. Tą akimirką jos gyvenimas susitraukia, jame atsiranda niekada nebeišnyksiančių įskilimų, ir ima bėgti pašėlusiu greičiu, iki šiandien, kai tie įtrūkiai virtę raukšlėmis, giliomis širdies žaizdomis.

Argentina pakilo ir nuėjo pažiūrėti pro langą. Ji buvo įsitikinusi, kad tai ne tos pačios eilės, bet tikrųjų nė pati neprisiminė. Kaip gaila, kad pamiršo. Jei būtų jas perskaičiusi knygoje, galbūt tada…

Oras atrodė šaltas ir slogus. Ji vėl prisėdo ir ėmė rašyti, tiesiai į švarraštį, nes nebuvo laiko, nebegalėjo tuščiai švaistyti nė vienos minutės, jei norėjo viena išeiti į lauką ir pasinaudojusi šiandieniniu jėgų antplūdžiu išsiųsti laišką, o paskui nukulniuoti iki raštinės reikmenų parduotuvės. Vėliau atvažiuos Monika, tad reikia grįžti laiku, antraip neišvengs įprastinio erzinančio kamantinėjimo.

Tai ne tas eilėraštis, parašė.

Ir tu jį pamiršai.

Knygą galite įsigyti čia

 

Charlotte Betts “Vaistininko duktė” – tai nepamirštama ir viską atperkanti meilės istorija Didžiojo maro ir Didžiojo gaisro siaubiamame XVII amžiaus Londone.

1665-ieji, Londonas. Už nedidelės, bet jaukios vaistinės prekystalio triūsia jaunutė Suzana Leiton. Jos tėvas – vaistininkas, todėl ore tvyrantį rožių vandens ir vaško, terpentino ir džiūstančių vaistažolių aromatą mergina pažįsta nuo vaikystės. Ji žino viską apie gydančius miltukus ir tepalus, ir tikisi vieną dieną pati tapti vaistininke. Tačiau Suzanos pasaka baigiasi, kai tėvas į namus parsiveda naują žmoną – arogantišką našlę Arabelą su trimis vaikais. Suzanai gimtuosiuose namuose greitai nebelieka vietos. Todėl, kai pasiperša žavingas gražuolis Henris Sevidžas, turtingas prekeivis, mergina nedvejodama sutinka tekėti. Ji tikisi, kad gyvenimas vėl bus laimingas ir kupinas meilės. Bet greitai ima aiškėti, kad Henris nėra tas, kas atrodė iš pirmo žvilgsnio. Negana to, į Londoną atslenka maras…

***

– Šventa santuoka – tai kilnus žingsnis, kurio nevalia žengti neapgalvotai, lengvabūdiškai ar neatsakingai…

Pastoriaus balsas dudeno garsiai, aiškiai, bet Suzanos mintys klajojo toli. Ji sėdėjo Švč. Mergelės Marijos bažnyčios su Arka priekyje su nauja skrybėle ir klausėsi, kaip šlama šilkais nepatogiai išsipustę maldininkai, susirinkę į tėvo sutuoktuves. Atėjo dauguma bičiulių ir daktarų, vaistininkų ir keletas dėkingų pažįstamų klientų. Iš baimės užsikrėsti maru nervingesni žmonės susilaikė namie vengdami didelių sambūrių. Klauptai nuotakos pusėje buvo pustuščiai.

Arabela stovėjo priešais altorių šalia tėvo, ir Suzana jau niekuo negalėjo pakeisti įvykių eigos. Ji išnaudojo visus protingus argumentus, kokius tik sugalvojo tėvui perkalbėti, bet galų gale turėjo susitaikyti, jog tėvas Arabelą įsimylėjo ir be jos būtų nelaimingas.

Per tas kelias savaites, kai buvo skelbiami užsakai, Arabela du kartus vakarieniavo pas juos, o sykį pakvietė juodu į namus, kuriuos ji nuomojosi Malkų gatvėje. Ten jie susipažino su jos vaikais. Šviesiaplaukė ir smulkiaveidė Harieta buvo mažytė Arabelos kopija; abu berniukai, kresni ir juodbruvi, turbūt panėšėjo į velionį tėvą.

– Pirma, ji buvo įvesta tam, kad žmonės galėtų daugintis ir dievobaimingai auginti vaikus…

Suzana sumirksėjo nuo šių pastoriaus žodžių. Jai dar nebuvo toptelėjusi nešvanki mintis, kad tėvas su Arabela galėtų susilaukti vaikų. Tikriausiai tėvas per senas, nors jaunamartė jauna? Užtenka, kad ji gavo įseserę ir du įbrolius, būtų siaubas, jeigu atsirastų daugiau vaikų.

– Antra, santuoka tarnauja kaip vaistas nuo pasileidimo ir sanguliavimo…

Ji užsimerkė ir mintyse ėmė labai garsiai giedoti psalmę. Mintis apie Arabelą naktiniais marškiniais tėvo lovoje buvo nepakeliama.

– Trečia, santuoka skirta abipusei bendrystei, kad vyras ir žmona vienas kitam padėtų ir vienas kitą guostų, būtų kartu ir džiaugsme, ir varge…

Suzana prisipažino pavydinti Arabelai, kam įsiterpė tarp jos ir tėvo, tačiau ilgainiui gal jiedvi išmoks mėgti viena kitą. Galų gale nėra jokios priežasties, kodėl turėtų nutrūkti jaukūs jųdviejų su tėvu vakarai garsiai skaitant knygas; vienintelė permaina bus tai, kad kitoje židinio pusėje sėdės Arabela.

– Kas išleidžia šitą moterį už šito vyro?

Arabelos brolis žengtelėjo atgal. Pastorius įdėjo jos ranką į Kornelijaus delną.

Jungtuvės įvyko.

***

Vestuvių vaišės vyko „Karūnos ir pagalvės“ užeigoje Temzės gatvėje.

Besišnekučiuojantiems svečiams susėdus, Ričardas Beris, Kornelijaus pabrolys, pabeldė peiliu į stalą.

– Prašom tylos, įnešamas pyragas! – sušuko atsukdamas į tėvą įraudusį veidą ir vos tramdydamas juoką. – Tai mano dovana tau, tikiuosi, pralinksmins.

Muzikantui smuikeliu čirpinant smagią melodiją, dvi patarnautojos įnešė, laikydamos ant pečių, padėklą su didžiuliu pyragu. Kol pyragas iškilmingai atgulė ant stalo priešais jaunikį, Ričardas Beris sušoko džigą.

Kornelijus prapjovė viršutinį sluoksnį, visi aiktelėjo ir ėmė kvatoti, kai iš pyrago vidurių purptelėjo tuntas karvelių. Išgąsdinti triukšmo, paukščiai blaškėsi barstydami trupinius ore arba, dar blogiau, svečiams ant galvų.

Kilo sąmyšis. Metjus isteriškai klykė matydamas, kad motinai baisu, ji nosine vaiko paukščius ir šaižiai šūkauja. Vienas svečių pripuolė su buteliuku uostomosios druskos, bet Arabela, aiškiai patenkinta atsidūrusi dėmesio centre, raminama nesileido ir kūkčiodama įsikniaubė vyrui į petį.

Suzana atpažino svečią, atskubėjusį padėti Arabelai, – tai buvo daktaras Embrouzas, vestuvėms apsirengęs pernelyg kukliai.

– Kaip jūsų ligonis su šlapimo pūslės akmeniu? – paklausė ji.

– Jūsų tėvo receptas padeda.

– Labiau negu uostomoji druska mano pamotei?

– Regis, taip.

Daktaras Embrouzas nusisuko, bet ji nustebo, nes tamsiose jo akyse spėjo pastebėti linksmus žiburiukus.

Arabela jau kiek aprimo guodžiama naujojo vyro; šis atsargiai nosine braukė trupinius, įkritusius tarp auksinių jos garbanų. Nors Kornelijus aiškino, jog tai geras ženklas, ji nesidavė įtikinama.

„Karūna ir pagalvė“ garsėjo gerais vynais ir šviesiuoju alumi, tad pokylis tuoj įsisiūbavo. Suzana išėjo į priemenę, atsisėdo priešais židinį ant suolo aukšta atkalte, masyviais ranktūriais ir užsimerkė mėgindama pamiršti ją užgriuvusius įvykius.

Po kiek laiko pabudo iš snaudulio išgirdusi balsus; iš savo kertelės pamatė įeinant tėvą ir Ričardą Berį.

– Taupai jėgas vestuvinei nakčiai, bičiuli? – paklausė Ričardas, kumštelėdamas jam į šoną.

– Dievaži, Arabela taip įaudrino man jausmus, kaip jau nebesitikėjau, – tarė Kornelijus. – Nenoriu dar vienuolika metų gyventi kaip vienuolis. O jau esu per senas, kad rizikuočiau užsikrėsti sifiliu nuo kokios nors vėjavaikės Smitfilde.

Suzana užsiėmė burną ir susigūžė savo slėptuvėje.

– Taigi naujoji ponia Leiten kremais primaitinta oda visai tave užbūrė, tiesa? Negaliu tavęs kaltinti, – atsiduso Ričardas. – Ak, tos jauniklės! Pats kartais pasvajoju. Bet pasitenkinu saviške Braide, nors ji jau be kelių dantų ir sustorėjusi. Šaltą žiemos naktį vis dar mane sušildo.

– Braidė gera moteriškė. Mano Elizabeta ją labai mėgo.

– Ką gi… Kol galime, reikia smagintis, – pasakė Ričardas. – Kas žino, kada mus nusineš maro šmėkla? Žiūrėk, nusičiaudėsi, o kitą dieną jau lavonas. Gyvenk šia diena, štai kaip!

Knygą galite įsigyti čia

 

Benas Ambridge’as stengiasi paaiškinti, ar tikrai mėlynakiai yra patikimesni, ką sunkiojo metalo (ar Mocarto) muzikos pomėgis sako apie jus, kaip psichologija galėtų padėti išspręsti nutukimo ir daugybę kitų problemų. Knygoje pateikiama netikėtų užduočių, kurias atlikę išsiaiškinsite, koks yra jūsų psichologinis intelektas.

Knyga “PSY-Q Koks jūsų psichologinis intelektas” – vadovas į kasdienio gyvenimo psichologijos paslaptis.

***

Pratarmė: psichologija – tai viskas

Esate girdėję apie savo IQ – bendrąjį intelektą. O kas yra psichologinis intelektas? Ką žinote ir išmanote apie tai, kuo gyvenate? Kaip jums sekasi numatyti kitų žmonių ar net savo pačių elgesį?

Šios knygos tikslas – pasidalinti psichologijos mokslo atradimais, galinčiais paaiškinti, kaip ir kodėl žmonės daro tai, ką daro. Tačiau čia nėra sausas, dulkių sluoksniu apaugęs psichologijos vadovėlis kaip dauguma tokio pobūdžio knygų, kupinas smulkmeniškų, ilgų, nuobodžių eksperimentų aprašymų ir įmantrių teorijų. Jums rūpi tai, ką psichologija gali papasakoti apie jus ir jūsų gyvenimą. Na, aš nesirengiu jums pasakoti. Pasitelkęs galybę susijusių testų, klausimynų, galvosūkių, žaidimų ir iliuzijų, ketinu jums visa tai parodyti. Žinoma, mes dar daug ko nežinome. Tačiau, baigę skaityti šią knygą, jūs ne tik būsite gavę geriausius atsakymus, kokius tik gali pasiūlyti mokslas, bet ir įgysite žinių apie savo pačių psichologiją.

Atkreipkite dėmesį į tai, kad pavartojau žodį „mokslas“. Kaip psichologijos tyrėjas, pirmiausia esu mokslininkas. Psichologija vertinama dėl to, kad laikosi mokslinio metodo: mes sukuriame teorijas ir jas išbandome, pasitelkdami kuo labiau kontroliuojamus eksperimentus. Kiekvienas tyrimas, kurį apžvelgsime šioje knygoje, yra ir kitų šios srities mokslininkų pripažintos ir mokslinės literatūros įvertintos. Nors mokslininkai retai kada dėl ko nors sutaria, mano pateikti paaiškinimai ir išvados yra paimti iš geriausių dabar egzistuojančių šaltinių, be nežabotų spėlionių, pseudomokslo ir tikrai be populiariosios psichologijos šlamšto. Nors čia rasite paminėta ir pažangiausių tyrimų, ir klasika tapusių veikalų, keli tyrimai bus iš tų laikų – maždaug praėjusio amžiaus 6-ojo dešimtmečio, – kai psichologija dar nebuvo įsitvirtinusi kaip eksperimentinis mokslas.

Knygoje „Koks jūsų psichologinis intelektas“ ne vien aprašomi šie tyrimai – čia ir yra šie tyrimai. Galėsite įvertinti savo asmenybę, intelektą, moralines vertybes, mąstymo stilių, impulsyvumą, piešimo įgūdžius, gebėjimą logiškai samprotauti, muzikinį skonį, gebėjimą vienu metu atlikti kelis darbus ir jautrumą iliuzijoms (regimosioms ir psichinėms) bei išsiaiškinsite, kam teikiate pirmenybę rinkdamiesi partnerį. Sužinosite, kaip mes, kaip rūšis, mąstome, jaučiame, matome ir reaguojame į kitus. Stebėsitės, būsite sužavėti, priblokšti, patenkinti, nusivilsite, jus apims siaubas ir jausitės visiškai sutrikę. Virsite psichologais ir prašysite draugų bei šeimos narių taip pat atlikti šias užduotis, kad galėtumėte palyginti rezultatus. Pulsite prie kompiuterio, ieškodami tyrimų aprašymų internete, nemažai jų rasite knygos tinklalapyje (www.Psy-Qbook.com). Viliuosi, kad baigiantis šiai kelionei pradėsite suprasti, jog psichologija – tai viskas: iš tiesų nėra tokio žmogaus patyrimo aspekto, kurio nebūtų įmanoma vienu ar kitu būdu ištyrinėti pasitelkus eksperimentinės psichologijos metodus.

Galite patys nuspręsti, kaip skaitysite šią knygą. Nors stengiausi tyrimus pateikti tam tikra logine seka, kad nebūtų nuobodu, sukeisdamas kai kurias skirtingas dalis, jūs galite laisvai savo nuožiūra laviruoti tarp nurodytų šaltinių arba atsitiktinai atsiversti tuos skyrius, kuriuos skaityti bus ūpo; čia jūsų knyga, jūsų smegenys ir atradimų kupina kelionė. Taigi keliam inkarus, metas pradėti asmeninę psichologinę odisėją.

Nešvankus juokelis

Pacientas lankosi pas klinikinį psichologą, kuris jam atlieka Rorschacho rašalo dėmių testą.

– Pasakykit, ką čia matote? – sako psichologas, rodydamas pacientui pirmąją kortelę.

– Nuogą moterį, – atsako šis.

– Gerai, – toliau kalba psichologas. – Pažvelkite į šitą.

– Porelė užsiima seksu, – akimirksniu atsako pacientas.

– Hmm, – numykia psichologas ir nustebęs kilsteli antakius. – O štai šioje kortelėje?

Tas pats nutinka su visomis dešimčia kortelių – pacientas pateikia vis nešvankesnius atsakymus.

– Pone Džonsai, – pareiškia psichologas. – Gaila, bet turiu jums pranešti, kad esate nesveikai susirūpinęs seksu.

Pacientas sukrėstas:

– Aš?! Čia jūs rodote man tuos nešvankius paveikslėlius.

Knygą galite įsigyti čia

 

Jeanas Claude’as Izzo, prancūzų poetas, dramaturgas, scenaristas, romanistas įžymybe tapo, galima sakyti, per vieną naktį – 1995-aisiais išleidęs kriminalinį romaną „Totalus chaosas“. Neilgai trukus pasirodė romano tęsinys ”Chourmo”, o 1998 m. skaitytojai sulaukė ir trečiosios dalies “Solea”.

Taip pasaulį išvydo vadinamoji Marselio trilogija, laikoma moderniąja Europos detektyvo klasika. Jos išgarsintas rašytojas vadinamas literatūrinio judėjimo, Viduržemio jūros noir, karaliumi, o J.C.Izzo gerbėjai keliauja į Marselį, kad aplankytų vietas, kuriose vyksta romanų veiksmas, atkartoja jo personažų nueitą kelią. Kūrinių ciklas sulaukė ne vienos ekranizacijos.

Duoti pagrindiniam trilogijos herojui – policininkui Fabio Montale – pavardę paskatino italų poetas Nobelio premijos laureatas Eugenio Montale. “Totalų chaosą” būtų galima pavadinti intelektiniu detektyvu, kuriame be šiam žanrui būdingos ir autoriaus meistriškai pinamos intrigos apstu daugiataučio miesto, uosto, Marselio kultūrinių, socialinių realijų, tarp kurių didžiausias dėmesys skiriamas imigrantų, daugiausia arabų, gyvenimo peripetijoms bei dramoms.

Romane italų imigrantų sūnaus, melancholiško vienišiaus, poezijos ir muzikos mėgėjo, aistringo žvejo bei moterų numylėtinio Montalės asmeniu pasakojama trijų vaikystės draugų, pasukusių skirtingais keliais po nelaimingai pasibaigusio degalinės apiplėšimo, istorija. Ugo, Maniu ir Fabio užaugo tame pačiame pavojingame miesto kvartale, darydami įvairius gatvės nusikaltimus, varžydamiesi dėl tų pačių merginų. Tačiau Fabio galiausiai nutolo nuo draugų ir pasirinko policininko kelią. Dabar, po 20 metų, Fabio, dabartinis Marselio policininkas, sužino apie buvusių draugų žūtį – pirmiausia neaiškiomis aplinkybėmis nužudomas Maniu, nusikaltėlis ir gatvės macho, o paskui ir Ugo, buvęs to paties nusikaltėlių rato atstovas, sugrįžęs į Marselį atkeršyti už žuvusį draugą. Dar viena auka – žiauriai nužudyta Fabio meilė, arabų kilmės gražuolė Leila. Apimtas sielvarto Fabio klaidžioja po egzotiškas Marselio urbanistines džiungles, kuriose knibždėte knibžda įvairaus plauko nusikaltėliai, mafijozai, sukčiai, prostitutės, ir stengiasi įminti painias artimų žmonių žūties aplinkybes. O aplink tvyro, kaip dainuoja repo grupė IAM, „Totalus chaosas“, baisi klampynė, iš kurios neįmanoma išbristi.

***

Žinoma, į Leilos laidotuves atvykau pavėlavęs. Ieškodamas musulmonams skirto sklypo pasiklydau kapinėse. Čia buvo nauji plotai, toli nuo senųjų kapinių. Negalėjau pasakyti, ar Marselyje mirštama daugiau nei kitur, bet mirtis čia plytėjo, kiek akys užmatė. Visoje šioje teritorijoje nebuvo nė vieno medžio. Ištisos paskubomis išasfaltuotos alėjos. Šoniniai keliukai suplūkta žeme. Eilėmis išsirikiavę kapai. Kapinėse atkartota miesto geografija. Čia galėjai pasijusti kaip šiauriniuose miesto kvartaluose. Ta pati nykuma.

Buvau nustebintas žmonių skaičiaus. Muludo šeima. Kaimynai. Ir daugybė jaunimo. Koks pusšimtis. Daugiausia arabai. Kažkur matyti veidai. Sutikti mieste. Du ar trys iš jų dėl kvailysčių buvo atsidūrę komisariate. Du juodžiai. Aštuoni baltieji, irgi jauni, berniukai ir merginos. Šalia Driso ir Kadero atpažinau stovinčias Leilos drauges – Jasminą ir Kariną. Kodėl jų neiškviečiau? Panardinau galvą sekdamas pėdsakais ir pamiršau apklausti jos artimas drauges. Nebuvau nuoseklus. Tačiau toks niekada ir nebuvau.

Už keleto žingsnių nuo Driso stovėjo Mavrosas. Tai iš tiesų buvo šaunus tipas. Su Drisu jis eis iki galo. Ne tik bokse. Bet ir draugystėje. Boksuotis reiškė ne tik smūgiuoti. Pirmiausia – tai mokėti atremti smūgius. Juos pakelti. Ir kad tie smūgiai sukeltų kuo mažiau skausmo. Gyvenimas – ne kas kita, kaip vienas po kito einantys raundai. Iškęsti, ištverti. Laikytis ir nepalūžti. Ir smūgiuoti į reikiamą vietą reikiamu momentu. Mavrosas viso to išmokys Drisą. Jis laiko Drisą geru boksininku. Netgi pačiu geriausiu iš visų besitreniruojančių jo salėje. Jis perduos jam visas žinias. Tarsi sūnui. Kad ir konfliktuodamas. Nes Drisas galės tapti tuo, kuo pats Mavrosas tapti negalėjo.

Mane tai ramino. Muludas jau nebeturės tos jėgos ir drąsos. Jei Drisas iškrėstų kokią kvailystę, jis pasiduotų. Daugelis mano sugautų vaikigalių tėvų buvo pasidavę. Gyvenimas juos taip patąsė, kad jie atsisakė priešintis. Prieš viską užmerkė akis. Prieš draugužius, mokyklą, muštynes, vagystes, narkotikus. Visi tie milijonai antausių per dieną nepasiekdavo tikslo.

Prisimenu, kaip šią žiemą buvau atlėkęs į Biuserino kvartalą, kad sučiuptume vieną vaikigalį. Paskutinį šeimoje iš keturių berniukų. Vienintelį, kuris dar nebuvo pabėgęs iš namų ar nesėdėjęs belangėje. Mes sužinojom jį atlikus šūdinai menkas vagystes. Daugiausia už tūkstantį frankų. Duris mums atidarė motina. Ji paprasčiausiai tarė: „Aš jūsų laukiau“ ir puolė raudoti. Pasirodo, jis ją reketavo daugiau nei metus, kad užsimokėtų už kvaišalus. Prieš ją darė tikrus išpuolius. Ji net įsidarbino kvartale, kad netrikdytų vyro. O tas viską žinojo, bet nusprendė laikyti liežuvį už dantų.

Dangus buvo švininis. Jokio dvelksmo. Nuo asfalto kilo deginanti kaitra. Niekas negalėjo nustovėti vietoje. Pasilikti kapinėse ilgesniam laikui buvo neįmanoma. Kažkas, matyt, irgi taip galvojo, nes ceremonija buvo paspartinta. Kažkokia moteris ėmė verkti. Pasikūkčiodama. Ji vienintelė raudojo. Antrą kartą Drisas išvengė mano žvilgsnio. Vis dėlto jis mane sekė. Žvilgsniu, kuriame nebuvo neapykantos, bet kupiname paniekos. Jis nustojo mane gerbti. Aš nebebuvau autoritetas. Nei kaip vyras, kuris turėjo mylėti jo seserį. Nei kaip faras, kuris turėjo ją apsaugoti. Kai atėjo mano eilė apkabinti Muludą, jaučiausi esąs pašalinis. Vietoj akių Muludo veide žiojėjo dvi raudonos skylės. Prispaudžiau jį prie savęs. Tačiau jam buvau tapęs niekuo. Vien blogu prisiminimu. Tuo, kuris jam įžiebė viltį. Kuris privertė daužytis jo širdį. Einant iš kapinių Drisas vilkosi visiems iš paskos šalia Karinos, Jasminos ir Mavroso, kad tik nebūtų arti manęs. Su Mavrosu persimečiau keliais žodžiais, bet širdis į pokalbį nelinko. Vėl pasijaučiau esąs vienas.

Kaderas apkabino ranka man pečius.

– Tėvas nebekalba. Nepyk ant jo. Jis toks ir su mumis. Reikia jį suprasti. Drisui dar reikės laiko. (Jis spustelėjo man petį.) Leila tave mylėjo.

Nieko neatsakiau. Nenorėjau leistis į kalbas apie Leilą. Nei apie Leilą, nei apie meilę. Ėjom vienas šalia kito tylėdami. Paskui jis tarė:

– Kaip ji galėjo būti pričiupta tų tipų?

Visada tas pats klausimas. Kai esi mergina, kai esi arabė, kai gyveni priemiestyje, į bet kurį bolidą tikrai nesėsi. Nebent esi puskvaišė. Bet Leila jautė žemę po kojom. O ir jos „Panda“ nebuvo sugedusi. Kaderas ją parsivarė iš universitetinio miestelio su Leilos daiktais. Vadinas, kažkas buvo pas ją užvažiavęs. Ji išvyko su tuo tipu. Kurį jinai pažinojo. Kas jis? Nežinojau.

Žinojau pradžią ir pabaigą. Mano galva, prievartautojų buvo trys. Du iš jų negyvi. Ar tasai trečiasis buvo Tonis? Ar kažkas kitas? Ar tai tas vyrukas, kurį Leila pažinojo? Kas buvo pas ją užvažiavęs? Kodėl? Deja, negalėjau pasidalinti savo pamąstymais. Byla buvo baigta. Oficialiai.

– Atsitiktinai, – tariau. – Matyt, nelemtas atsitiktinumas…

– Tu tiki atsitiktinumu?

Gūžtelėjau pečiais.

– Neturiu kitų atsakymų. Niekas neturi. Tie tipai nebegyvi ir…

– Ko jiems linkėtum? Kalėjimo gal?

– Jie gavo tai, ko nusipelnė. Bet labai norėčiau, kad jie būtų man prieš akis gyvi, taip, labai norėčiau.

– Niekad negalėjau suprasti, kaip tu gali būt faras.

– Aš irgi. Taip jau išėjo.

– Manau, blogai išėjo.

Prie mūsų prisijungė Jasmina. Jos ranka nuslydo po Kadero delnu, ji prisiglaudė prie jo. Švelniai. Kaderas jai nusišypsojo. Įsimylėjėlio šypsena.

– Kiek laiko dar pasiliksi? – paklausiau Kadero.

– Nežinau. Penkias šešias dienas. Gal trumpiau. Ten laukia parduotuvė. Dėdė nebegali ja užsiimti. Jis nori ją perleisti man.

– Puiku.

– Taip pat reikia pasimatyti su Jasminos tėvu. Galbūt apsigyvensim drauge.

Jis nusišypsojo, tada pažvelgė į ją.

– Nežinojau.

– Mes irgi nežinojom, – tarė Jasmina. – Iš anksto juk nieko negali žinoti. Ne kitaip juk.

– Užeisi pas mus? – paklausė Kaderas.

Papurčiau galvą.

– Ten man ne vieta, Kaderai. Žinai juk tai, ar ne?

Vėliau užeisiu aplankyt tavo tėvo. (Pažvelgiau į Drisą, visą laiką kiūtinantį mums iš paskos.) O dėl Driso būk ramus, nepaleisiu iš akių. Mavrosas taip pat jo nepaliks. (Jis pritariamai linktelėjo galva.) Nepamirškit manęs pakviesti į vestuves!

Nieko kito nebeliko, kaip jiems padovanoti šypseną. Tad nusišypsojau taip, kaip visada mokėjau tai daryti. Viskas joje buvo geidulinga. Mažiausias gestas.

O Lola buvo smulkesnė, labiau išstypusi. Kažkokia lyg iš oro, netgi savo eisena. Ji primindavo Gradivą iš Pompėjos freskų. Lola vaikštinėjo vos liesdama žemę tarsi skrietų oru. Mylėti Lolą reiškė būti nešamam jos klajonių. Ji svaigino. O kai baigdavai, apimdavo jausmas, kad ne kažką praradai, o atradai. Tai štai ką jausdavau, net jei paskui viską ir sugadinau.

Vieną vakarą Gude Maniu mestelėjo: „Po velniais, kodėl kai baigiam, visa tai tęsiasi taip trumpai!“

Neturėjom, ką atsakyti. Su Lola ir po to jausdavai malonumą. Nuo to laiko ir gyvenau tame „po to“. Tetroškau ją vėl surasti, vėl pamatyti. Nors tris mėnesius atsisakiau tai pripažinti. Nors ir neturėjau iliuzijų. Mano kūną tebedegino jos pirštai. Savo skruostu vis jaučiau gėdą. Po Lolos galėjau sutikti tik Mari Lu. Mėgavausi ja taip tarsi būčiau bandęs paskęsti. Iš nevilties. Galiausiai juk ir lendi pas kekšes iš nevilties. Tačiau Mari Lu buvo verta daugiau.

Apsiverčiau ant kito šono. Nujausdamas, kad užmigti nepavyks. Su nuoširdžiu troškimu susirasti Lolą. Su nuslopintu geismu permiegoti su Mari Lu. Ir ką gi su tais vyručiais veikia jos prievaizdas? Leilos mirtis buvo tarsi akmuo, sviestas į vandenį. Šio ratilai sklido ir apėmė tuos plotus, kur bruzdėjo farai, banditai, fašistai. O dabar dar ir Raulis Faržas, kuris Murabedo rūsyje laikė tiek ginkluotės, kad pakaktų Prancūzijos banko šturmui. Po velniais! Kam gi buvo skirti visi tie ginklai?

Man į galvą atėjo įdomi mintis, bet paskutinis „Lagavulino“ gurkšnis padarė galą visiems mano apmąstymams. Nė nespėjau pažiūrėti, kiek valandų. Kai suskambo žadintuvas, man atrodė, jog nė nebuvau sumerkęs akių. Mari Lu turbūt visą naktį kovojo su monstrais. Pagalvės buvo sugniaužytos į kamuolius, patalynė kaip reikiant paglamžyta, nes nuolat buvo traukoma. Ji miegojo ant antklodės, atsigulusi ant pilvo, pasukusi galvą. Nemačiau jos veido. Mačiau tik jos kūną. Su kavos puodeliais rankose ir kruasanais turbūt atrodžiau šiek tiek idiotiškai.

Gerą pusvalandį plaukiojau. Buvo geras laikas išspjauti visas pasaulio cigaretes ir pajusti, kaip išsitempia kūno raumenys tiek, kad, rodos, suplyš. Plaukiau tiesiai, už dambos ribų. Be malonumo.

Su įniršiu. Sustojau tik tada, kai suspaudė skrandį. Aštrus skausmas priminė apie gautus smūgius. Prisiminimai apie skausmą grąžino baimę. Panišką baimę. Net vienu akimirksniu pagalvojau, kad nuskęsiu.

Palengvėjimą pajutau tik duše tekant šiltam vandeniui. Prarijau stiklinę apelsinų sulčių, tada nuėjau nupirkti kruasanų. Trumpam užsukau į „Fonfon“, norėdamas paskaitinėti laikraštį ir išgerti kavos. Nepaisant kai kurių klientų spaudimo, čia buvo galima rasti tik „Le Provençal“ ir „La Marseillaise“. Tik ne „Le Méridional“. „Fonfon“ nusipelnė nuolatinio mano lankymosi.

Praeitą naktį buvo įvykdyti plataus masto reidai, kuriuose dalyvavo daug brigadų, tarp jų ir Ošo komanda. Tai planinės gaudynės, atliekamos pagal trejeto taisyklę: barai, viešnamiai, naktiniai klubai. Buvo prašukuotos visos karštos vietos: Ekso aikštė, Belziunso bulvaras, Operos aikštė, Žiuljeno bulvaras, La Plena ir netgi Tiaro aikštė. Buvo suimta daugiau nei šešiasdešimt žmonių, išskirtinai arabų, kurie turėjo netvarkingus dokumentus. Keletas prostitučių. Keletas chuliganų. Bet nė vieno žymesnio bandito. Tarp suimtųjų nebuvo net eilinio banditėlio. Operacijoje dalyvavę komisariatai atsisakė bet ką komentuoti, bet žurnalistas davė suprasti, kad tokio pobūdžio operacija gali pasikartoti. Mat reikėjo sukontroliuoti naktinį Marselio gyvenimą.

Tam, kuris mokėjo skaityti tarp eilučių, padėtis buvo aiški. Marselio nusikaltėlių viešpatija nebeturėjo vadeivos. Dzuka buvo miręs, o paskui jį į niekšų pasaulį iškeliavo ir Al Dakilas. Policija užėmė miestą ir į priekines gretas išėjo Ošo brigada. Jis norėjo žinoti, kas šiuo metu gali būti jo pašnekovas. Galiu duoti ranką nukirsti, pagalvojau, kad padėtį ims kontroliuoti Žozefas Poli. Nuo tos minties net suvirpėjau. Jo iškilimą rėmė grupė ekstremistų.

Politikas tokiu būdu greičiausiai būtų tikras dėl savo ateities. Ugo, dabar įsitikinau, buvo įrankis velnio rankose.

– Aš nemiegu, – tarė Mari Lu tuo akimirksniu, kai vėl priėjau su kava ir kruasanais.

Ant savęs ji užsitempė antklodę. Veidas buvo išvargęs ir buvo galima numanyti, jog ji miegojo lygiai taip pat blogai kaip ir aš. Prisėdau ant lovos krašto, šalia jos padėjau padėklą ir pabučiavau ją į kaktą.

– Viskas gerai?

– Kaip miela, – tarė ji pažvelgusi į padėklą. – Man pirmą kartą atneša pusryčius į lovą.

Nieko neatsakiau. Tylomis ėmėme gerti kavą. Ji valgė panarinusi galvą. Ištiesiau jai cigaretę. Mūsų žvilgsniai susitiko. Jos akys buvo liūdnos. Pažvelgiau į ją kaip įmanoma švelniau.

– Šią naktį turėjai su manim pasimylėti. Man tai būtų padėję.

– Aš negalėjau.

– Man reikia žinoti, kad mane myli. Jei noriu su visu tuo užrišti. Antraip man nepavyks.

– Pavyks.

– Tai tu manęs nemyli?

– Taip, myliu.

– Tada kodėl manęs nepadulkinai kaip bet kokios mergos?

– Aš negalėjau.

– Ko gi tu negali?

Staigiu judesiu jos ranka praslydo tarp mano šlaunų. Pasičiupo mano organą ir suspaudė per kelnių medžiagą. Suspaudė stipriai. Tuo laiku jos akys buvo įbestos į manąsias.

– Baik! – tariau nejudėdamas.

– Nori pasakyti, kad tu šito negali? (Ji paleido mano organą ir ranka taip pat staigiai pačiupo už plaukų.) Ar tas „negaliu“ slypi čia? Galvoje?

– Taip, čia. Tu daugiau negali būt kekšė.

– Nustojau ja būt, kvaily! (Ji šaukė.) Baigiau. Savo mažoje galvytėje. Atvykusi pas tave. Į tavo namus! Tu nieko nematai! Esi aklas, ką? Jei tu nė velnio nematai, tada niekas nepamatys. Ir aš liksiu kekšė. – Jos rankos apsivijo mano kaklą ir ji pradėjo raudoti. – Mylėk mane, Fabio. Pamylėk mane. Nors vieną kartelį. Ir pamylėk kaip bet kurią moterį.

Ji nutilo. Mano lūpos prigludo prie josios. Mano liežuvis ant jos liežuvio aptiko žodžius, kurie niekada nebus išsakyti. Padėklas vožėsi žemyn. Išgirdau, kaip ant plytelių sudužo puodeliai. Jos nagai draskė mano nugarą. Įsiskverbdamas vos nenuleidau. Jos vagina buvo tokia pat šilta kaip skruostais riedančios ašaros.

Mes mylėjomės tarsi tai būtume darę pirmą kartą. Droviai. Aistringai. Be jokių slaptų minčių. Ratilai jos paakiuose buvo išnykę. Pargriuvau šalia jos. Mari Lu akimirką pažvelgė į mane ir vos kažko nepasakė. Užuot tai padariusi ji nusišypsojo. Toji šypsena buvo tokia švelni, kad ir aš nieko nesugebėjau pasakyti.

Mes taip ir likome gulėti tylomis užsisvajojusiomis akimis. Kiekvienas bandydamas susirasti tikėtiną laimę. Tada, kai ją palikau, ji jau nebuvo kekšė. Užtai aš likau sumautas faras. Ir, be jokios abejonės, peržengus durų slenkstį manęs laukė šio pasaulio purvas.

Knygą galite įsigyti čia

 

Pasaulyje pripažinti santykių ekspertai, bestselerių „Kūno kalbos vadovas“ ir „Kodėl vyrai nesiklauso, o moterys nesiorientuoja žemėlapiuose“ autoriai Allanas ir Barbara Peaseʼai savo knygoje „Kūno kalba darbe“ (išvertė Gediminas Auškalnis) pateikia patarimų, kaip išmokti akimirksniu perprasti žmones ir kaip kuo geriausiai išnaudoti savo galimybes darbo aplinkoje.

Perskaitę knygą „Kūno kalba darbe“ Jūs sužinosite, ką slepia kūno judesiai ir veido išraiškos, įsitikinsite, kaip kūno kalba gali padėti Jums planuojant ir siekiant karjeros, o svarbiausia – labiau pasitikėsite savimi.

***

Įvaldykite susirinkimų meną ir ištobulinkite garso ir vaizdo konferencijų įgūdžius

Markas galvojo, kad verslo posėdis einasi puikiai. Deja, jis nepastebėjo, kad jau 20 minučių jo kolegos kojos buvo sukryžiuotos ir nusuktos į artimiausią išėjimą.

Išsiskirkite atsistodamas

Visus pasitarimus neatidėliotiniems sprendimams priimti veskite stačiomis. Tyrimai rodo, kad pokalbis stovint yra gerokai trumpesnis nei sėdint, o stovimą susitikimą vedantis žmogus yra laikomas aukštesnės padėties už tuos, kurie sėdi. Kai kurie šiuolaikiški verslininkai netgi įdiegė įmonės politiką, draudžiančią sėdomis vesti trumpus susirinkimus, nes stovintys darbuotojai yra dinamiškesni.

Jei atsistosite, kai kiti žmonės įeina į jūsų darbo erdvę, taip pat sutaupysite nemažai laiko, todėl susimąstykite, ar neverta atsisakyti lankytojų kėdžių savo darbo vietoje. Pokalbiai stovint yra greiti ir arčiau esmės, kiti nešvaisto jūsų laiko savo tarškėjimu apie nieką ar klausimais, pavyzdžiui: „Kaip tavo šeima?“ Taip pat gera mintis yra atsistoti, kai kalbate telefonu, nes jūsų žodžiai skambės valdingiau, o pats galvosite greičiau.

Padidinkite įtaką

Per asmeninį susitikimą norėdami sutelkti žmogaus dėmesį, rašikliu parodykite į vaizdinę medžiagą, pavyzdžiui, grafiką ar nešiojamąjį kompiuterį, ir taip kalbėkite apie tai, ką tuo metu mato jūsų pašnekovas. Tada pakelkite rašiklį ir laikykite jį tarp savo ir kolegos akių. Tai turi tam tikrą magnetinį poveikį. Pakėlęs galvą ir pažvelgęs į jus žmogus matys ir girdės, ką sakote, ir jūsų pranešimas bus įsimintas maksimaliai. Kalbėdami laikykite kitos rankos delną atvirą.

Per susitikimą naudodami vien rašiklį valdykite žmogaus žvilgsnį.

Kūno kalba darbe 9-oji taisyklė

Jei sėdėsite pasidėję rankas ant kėdės porankių, parodysite galią ir stipraus, doro žmogaus įvaizdį. Kuklūs, nugalėti žmonės rankas susideda kėdės viduje, todėl venkite to bet kokia kaina, nebent jūsų tikslas yra atrodyti nugalėtam ir baikščiam.

Kūno kalba darbe 10-oji taisyklė

Klausydamiesi kitų žmonių pakreipkite galvą – taip sudarysite negrėsmingo ir intuityvaus žmogaus įspūdį. Klausytojas taip pat išreikš pasitikėjimą jumis. Tačiau moterys, dalyvaudamos verslo derybose su vyrais, turėtų visada laikyti galvą pakeltą, kad neatrodytų nuolankios.

Naudingas gestas verslininkams, kurie nenori atrodyti grėsmingi, tačiau jokiu būdu netinkamas verslininkėms.

Sėkmė telekonferencijose

Pastaruoju metu dėl globalizacijos ir padažnėjusio darbo iš namų daugelis biurų posėdžiams naudoja telekonferencijas ir programinę įrangą, pavyzdžiui, „Skype“. Kadangi nematote savo kolegų ir klientų, perskaityti jų užuominas gali būti daug sunkiau. Dažnai balsas būna vienintelė bendravimo priemonė. Prieš pradėdami kalbėti stenkitės palaukti, kol tai daryti nustos kas nors kitas. Nors vėluojant ryšiui tai gali būti sudėtinga. Tačiau nėra nieko blogiau nei keli vienas per kitą kalbantys žmonės. Taip pat aiškiai parodykite, kada baigiate kalbėti. Pabandykite mintį užbaigti žodžiais: „O kokia jūsų nuomonė šiuo klausimu?“ Taip parodysite kitiems, kad atėjo jų eilė ir kad vadovaujate diskusijai.

Norėdamos atrodyti patikimos per telekonferencijas moterys turėtų pasimokyti kalbėti žemu balsu.

Kaip kalbant telefonu užmegzti ryšį

Tvarkydami reikalus telefonu atkreipkite dėmesį į kito žmogaus balso tembrą, intonaciją ir kalbėjimo greitį. Niekada nekalbėkite greičiau nei jis. Tyrimai atskleidė, kad kiti žmonės „jaučia spaudimą“, jei žmogus kalba greičiau už juos. Kalbėjimo greitis atspindi, kaip veiksmingai smegenys mąsto ir analizuoja informaciją. Kalbėkite tokiu pačiu greičiu ar šiek tiek lėčiau nei jūsų pašnekovas ir pamėgdžiokite jo intonaciją. Jei sugebėsite suderinti savo ir kito žmogaus kalbėjimo manieras, tai padės įtvirtinti bendras pažiūras ir užmegzti ryšį. Tai vadinama tempu ir kartais gali panėšėti į sinchroninį dviejų žmonių dainavimą. Kadangi laikui bėgant ir verslo santykiams augant žmonės ima nutuokti vienas kito judesius, pagrindinių kūno kalbos padėčių mėgdžiojimas nyksta, todėl vokalinis tempas tampa pagrindine priemone santykiams palaikyti.

Patikrinkite po stalu…

Kuo toliau nuo smegenų yra kūno dalis, tuo prasčiau suvokiame, ką ji daro. Taigi kojos ir pėdos yra svarbus informacijos šaltinis, galintis papasakoti apie žmogaus požiūrį. Per posėdį ar derybas ramiai atrodantis ir situaciją valdantis žmogus po stalu gali nepaliaujamai mosuoti ar trepsėti pėdomis, atskleisdamas pyktį ir nusivylimą, kad negali iš čia ištrūkti.

Mes atlikome bandymus su vadybininkais, kuriems surežisuotų darbo pokalbių metu buvo liepta įtikinamai meluoti. Atradome, kad nepriklausomai nuo vadybininko lyties, meluojant pasąmoningų kojų judesių skaičius gerokai padidėdavo. Daugelis vadybininkų meluodami naudojo apsimestines veido išraiškas ir bandė kontroliuoti savo rankas, tačiau beveik nė vienas nežinojo, ką daro jų kojos ir pėdos. Tad jei vadovas jums sako, kad niekas šioje įmonėje, net jis pats, šiemet negaus didesnio atlyginimo, būtinai pasižiūrėkite po stalu – ten pamatysite, ar jis sako tiesą.

Psichologas Polas Ekmanas atrado ne tik tai, kad meluojantys žmonės padidina judesių skaičių apatinėje kūno dalyje, bet ir šį tą daugiau: pasirodo, kad stebėtojams geriau sekasi suprasti, kada žmogus meluoja, kai mato visą jo kūną. Tai paaiškina, kodėl daugelis verslininkų jaučiasi gerai sėdėdami už stalo nepermatomu priekiu, slepiančiu apatinę jų kūno dalį.

…ir pažiūrėkite į jų kojas

Žmogaus kojos skirtos dviem pagrindiniams tikslams: judėti pirmyn ieškant maisto ir bėgti nuo pavojų. Kadangi žmogaus smegenys siekia to, ko nori, ir vengia to, kas nepatinka, iš kojų padėties galime suprasti tikruosius žmogaus norus. Kitaip tariant, kojos gali parodyti žmogaus apsisprendimą palikti pokalbį arba jame pasilikti. Atviros, nesukryžiuotos kojos rodo nuoširdų, dominuojantį požiūrį, o suglaustos pasakoja apie uždarumą ar neryžtingumą. Jei esate verslo posėdyje ir jūsų kolegos ar kliento pėdos nukreiptos į artimiausią išėjimą, tai ženklas, kad turite kaip nors tą žmogų sudominti arba įtraukti. Jei tai nepavyksta, nutraukite susitikimą ir bent taip išlaikysite kontrolę.

Jei dalyvaudami posėdyje suabejojate, ar žmogus sako jums tiesą, pažvelkite po jo stalu.

Kaip gėrimai gali užbaigti sandorį

Pasiūlykite gaivinamųjų gėrimų per verslo derybas ar posėdį ir galėsite pamatyti, kaip kitas žmogus vertina jūsų nuomonę ar pasiūlymą. Atkreipkite dėmesį į tai, kur žmogus atsigėręs padės savo puodelį, – tai tikslus jo atvirumo ir pasitikėjimo jumis rodiklis. Neryžtingas, abejojantis ar neigiamai nusistatęs žmogus puodelį pastatys priešais save, taip suformuodamas kliūtį. Priėmęs tai, ką girdėjo, puodelį jis padės šalia savęs parodydamas apie atvirą ar jūsų pusėn linkstantį požiūrį.

Rankos barjeras reiškia „ne“. Dabar ji atvira jūsų idėjoms.

Kaip priimti sprendimą per vakarienę

Šiais laikais verslo sprendimai už darbovietės ribų priimami taip pat dažnai, kaip jos viduje, todėl dabar pakalbėsime, kaip paskatinti palankų atsakymą į verslo pasiūlymą restorane. Sulaukti teigiamo nuosprendžio yra lengviau, kai kitas žmogus atsipalaidavęs ir nestato savo užtvarų, todėl reikėtų laikytis šių kelių paprastų taisyklių:

Pasodinti kitą žmogų nugara į sieną ar širmą. Taip sumažinsite stresą ir įtampą.

Susitikimui rinktis vietą su atpalaiduojančia aplinka, pritemdytomis šviesomis ir tylia fonine muzika. Geriausi restoranai dažnai turi atvirą židinį ar bent jau ugnies imitaciją, nes žino, kad atsipalaidavęs klientas išleidžia daugiau pinigų.

– Kodėl laikau visus šiuos rašiklius, pieštukus ir brošiūras? – paklausė klientas, pamažu panašėjantis į papuoštą kalėdinę eglutę.– Prie to grįšiu vėliau, – atsakė pardavėjas.

Išsirinkite apvalų stalelį ir siekite, kad niekas neblaškytų jūsų pašnekovo dėmesio. Norėdami sudominti savo pašnekovą, pasistenkite, kad jo vaizdą kitiems žmonėms užstotų širma ar didelis žaliuojantis augalas, ir venkite triukšmingų staliukų prie virtuvės ar baro.

Niekas verslo sprendimų nepriima pilna burna.

Pasistenkite viską aptarti iki patiekiant maistą. Pradėjus valgyti pokalbis gali užstrigti, o alkoholis apsvaiginti. Pavalgius, skrandis aprūpinamas smegenims skirtu krauju, kad būtų lengviau virškinti maistą, ir žmonėms tampa sunkiau aiškiai mąstyti. Pristatykite savo pasiūlymus, kol visi yra budrūs.

Knygą galite įsigyti čia

 

Pristatome ištrauką iš debiutinės Eglės Zakaraitės knygos „Kaip tapti dama“ – tai spalvinga vienos moters gyvenimo istorija. Ji prasideda amžiuje, kai moteriškumas tik pradeda skleistis. Pirmieji kūno pokyčiai, pirmosios mintys apie vaikinus, pirmosios nuodėmingos svajonės, pirmasis nusivylimas.

Pagrindinė knygos herojė Marina įsimyli milijonierių Marių. Tačiau atsitinka taip, kad jis naktiniame klube ją apsvaigina, o kitos dienos rytą pabudusi mergina nieko neprisimena. Netrukus Marina susipažįsta su nauju vaikinu Anatolijumi, kuris jai pasiūlo užsidirbti pinigų – internete ieškoti merginų modelių, norinčių brangiai parduoti savo laiką turtingiems vyrams Italijoje. Viskas klostėsi gerai iki to momento, kol Marina sužino, kad viena jos rastų merginų žiauriai nužudyta Italijoje. Pagrindinė knygos herojė įsimyli skolų turintį ir mokslų nebaigusį studentą Edgarą. Kai jie apsigyvena kartu, mergina supranta, kad gyvena ne taip, kaip svajojo. Kol vieną dieną Marina nusprendžia keistis, todėl nuvyksta pas senolę Olią. Senolė pateikia merginai išmintingų patarimų, kaip pakeisti savo požiūrį į gyvenimą. Kai Marina ima kitaip žvelgti į gyvenimą, viskas stebuklingai pradeda taisytis. Kol vieną dieną… praeitis sugrįžta.

“Kaip tapti dama“ – tai knyga, kokios dar nebuvo. Kiekviena knygos eilutė verčia skaitytoją mąstyti, spėlioti, kad gi laukia už siužeto, kas gi vėl neįtikėtino nutiks Marinai. Tai istorija kiekvienai merginai, kuri šiuo metu jaučiasi pasimetusi gyvenime, kuriai sunku pamiršti praeities klaidas, neleidžiančias jai tobulėti toliau. Tai istorija toms, kurios netiki, kad meilė vyrui egzistuoja be pinigų. Tai romanas, kuris privers jus susimąstyti, ar iš tiesų gyvenate taip, kaip norite gyventi. Knygos autorė tiksi, šia knyga įkvėpti bent šiek tiek vilties nepasiduoti, nors ir kaip gyvenime bebūtų sunku, nes viltis miršta paskutinė.  O kas gi yra ta dama?

***

— O ką jos ten dirba?

— Aš tau sakiau neklausinėti, viską papasakosiu, ką tau reikia žinoti, o daugiau sužinosi pradėjusi dirbti, iš kolegių Karinos ir Dianos.

— Anatolijau, ar jos vaikščios podiumu, pristatinės parodose automobilius, dirbs su pasaulinio lygio žvaigždėmis, pardavinės kosmetikos priemones? Kaip aš irgi norėčiau, čia rojus…

— Marina, tu fantazuoji, modeliai dirba įvairius darbus, visų pirma reikia rasti gražių ir protingų merginų.

— Man atrodo labai paprasta ir lengva rasti, įdedi skelbimą ir jos jau pačios kreipsis į tave. Aš nesuprantu tik vieno, juk daug panelių nori būti žvaigždėmis ar modeliais. Kodėl sunku jų rasti? Aš pažįstu daug gražių merginų, kurios tik ir svajoja apie tokią modelio karjerą. Tai pelningas darbas, pati seniau svajojau būti modeliu, nors man ir dabar ne vėlu. Tačiau tu man siūlai tik kitas mergaites atrinkti, keista. Kodėl aš? Nesuprantu? Kodėl man siūlai tokį darbą, aš juk neturiu jokios panašios patirties?

— Tu man patikai, esi paprasta. Tavo darbas bus visai nesunkus. Klausyk, pažinčių svetainėje kalbinsi gražias paneles, bandysi su jomis susidraugauti, taktiškai paklausi, kaip joms sekasi, ką jos veikia, kuo domisi, kas joms patinka, o po kurio laiko užsiminsi, ar domina modelio karjera Italijoje. Ir tik vėliau – ar domina greiti lengvi pinigai? Pažinčių svetainėse ieškosi tik labai išvaizdžių merginų, tai elitinis darbas. Per mėnesį labai graži panelė uždirba nuo 3 000 iki 10 000 eurų. Reikalavimai – nepriekaištinga išvaizda, graži figūra, ūgis nuo 1,69 cm, būtina mokėti anglų kalbą. Kai panelė susidomės, organizuosi susitikimą su manimi, ir tavo darbas baigtas. O aš jau toliau su jomis bendrausiu, jei kuri nors iš tavo rastų merginų išvyks dirbti, aš tau duosiu nuo 50 iki 100 eurų.

— Koks tiksliai mano darbas, aš truputį nesuprantu?

— Tu kada nors esi girdėjusi apie įvaizdžio merginos, palydovės, konsumatorės, striptizo šokėjos darbus siūlančias agentūras?

— Ne, nieko, tik mačiau, kad interneto puslapiuose dažnai ieškoma šių profesijų atstovių, o ką tiksliai veikia tos palydovės? Spaudoje skaičiau, kad tai prostitucija?

— Ne, visai ne tai, ką tu galvoji. Tai išvaizdžių merginų dalyvavimas turtuolių vakarėliuose už pinigus. Kaip viskas vyksta: atliekama profesionali fotosesija, sukuriamas nuotraukų albumas, kuriame trumpai aprašoma apie merginą. Klientas užeina į svetainę ir išsirenka labiausiai patikusią merginą. Tada ši gauna nurodymus vykti su juo į vakarėlį, pasimatymą ar susitikimą. Darbas labai atsakingas, nes nuo to priklauso ir agentūros reputacija, griežtai negalima vartoti jokių narkotikų ir t.t. Tai tik laisvalaikis už pinigus, graži mergina brangiai parduoda savo laiką. Užsakovas, t. y. klientas, kuris domisi mergina, sumoka už ją valandinį mokestį, galima įvairiai, ir kelioms valandoms, na, čia derinama individualiai, valandos kaina – mažiausiai 200 eurų. Čia kaip automobilių nuoma – pasiimi, susimoki, o vėliau pastatai į vietą.

— Žiauru… Ar čia legalu? Ar tai saugu panelėms? Girdėjau, kad tai labai pavojinga, gali parduoti kokiems arabų šeichams, o jie darys su jomis ką nori. Per televiziją rodė laidą apie tai, kaip kelios merginos išvažiavo į Ispaniją apelsinų skinti. O atvažiavusias jas darbdaviai pardavė į sekso vergiją. Ar tu man siūlai užsiimti prekyba žmonėmis?

— Marina, nejuokauk, mes nedirbame tokiu principu, mes nieko neapgaudinėjame. Panelės išvyksta savo noru, po to jos mums dėkoja, kad padėjome. Daugiau nei pusė merginų po tokios veiklos randa turtingus vyrus, sėkmingai išteka, tampa verslininkėmis, tai labai gera pradžia jaunai merginai, norinčiai greitai praturtėti. Tau labai pasisekė, ar tu tai žinai? Jei įsitrauksi į šią veiklą, greitai pajusi pinigų galią. Tu tapsi labai turtinga.

— O kodėl tik pusei merginų pasiseka, kas nutinka kitoms?

— Neklausinėk anksčiau laiko, viską sužinosi laikui bėgant.

— Tu man meluoji, Anatolijau, nejaugi tikrai tai vyksta?

— Žiūrėk, rodau tau panelių, kurios dabar dirba Italijoje, nuotraukas, kol kas dirbame tik ten, tačiau yra klientų, kurie perka merginas ir skraidina į kitas užsienio šalis.

— Čia juk ta panelė, kurią per televiziją rodo, ką, ir ji tokį darbą dirba?

— Taip, yra įvairių merginų, nuo labai turtingų ir įtakingų tėvų dukrų, žvaigždės karjerą darančių jaunų panelių iki paprastesnių iš provincijų, tačiau labai gražių ir protingų. Čia labai svarbus didelis pasitikėjimas savimi, noras greitai uždirbti, mokėjimas bendrauti su žmonėmis, žinojimas, ko reikia vyrams. Ar supranti, kad tai konfidenciali informacija? Tu negali niekam apie tai pasakoti. Nuo šiol tavo vardas bus ne Marina. Turi saugoti save nuo pavydžių žmonių, nereikalingo dėmesio. Aš tikiuosi, kad nesuklydau pasirinkęs tave. Rytoj susipažinsi su Karina ir Diana. Jos irgi man dirba, jos tau viską plačiau papasakos apie visas šio darbo subtilybes, kaip neišsiduoti ir taktiškai pasiūlyti merginoms tokią galimybę.

Marina puikiai žinojo, ko trokšta visos merginos ir, žinoma, kam siūlyti ir kokios domėsis šia veikla. Jai pasirodė, kad bus labai lengva rasti merginų šiai veiklai.

Knygą galite įsigyti čia

 

 

Ši Jono Armono knyga – tai įtempto siužeto kino filmą primenanti vieno žmogaus, vienos šeimos ir visos tautos, išgyvenusios tremtį, istorija. Jis gimė Lietuvoje, amerikiečio ir lietuvės šeimoje; tremtyje, Sibiro platybėse, buvo mokomas tapti pavyzdingu tarybiniu piliečiu, o sulaukęs dvidešimties gavo galimybę išvykti iš Sovietų Sąjungos ir laisvajame pasaulyje – Amerikoje – pradėti gyvenimą iš naujo.

Sovietinis režimas 1940-aisiais Armonų šeimą vienu mostu perskėlė į dvi dalis: JAV pilietybę turintis Johnas Armonas su dukrele Donna spėjo grįžti į Jungtines Valstijas, o lietuvė jo žmona Barbora Armonienė su sūneliu Jonuku liko Lietuvoje, laukdami leidimo išvykti pas vyrą ir dukrą. Tačiau vietoj žadėtosios Amerikos jiedu, kaip ir dešimtys tūkstančių kitų lietuvių, atsidūrė Sibire. Negana to, motina ir sūnus netrukus buvo išskirti. Dėl ryšių su Jungtinėmis Valstijomis į kalėjimą pasodinta Barbora suprato: vienintelė galimybė jos sūnui išgyventi – tapti žmogumi be tapatybės ir praeities. Taip Jonukas Armonas tapo „našlaičiu Ivanu“, stalininės sistemos globotiniu. Išbandymai Sibiro platybėse ir sovietinio režimo grimasos, vaikų namai ir sovietinė armija, bandymai prisitaikyti ir beveik pamirštos šaknys, ir galiausiai – netikėtai įvykęs stebuklas: sesuo Donna iš paties SSRS Ministrų Tarybos pirmininko Nikitos Chruščiovo išplėšė pažadą, kad Barborai su Jonu bus leista išvykti iš Sovietų Sąjungos. Turėjo praeiti ilgi dvidešimt metų, kol šeima vėl galėjo susitikti.

Knyga „Kaip aš tapau draugu“ – paties Jono Armono papasakota nepaprasto jo gyvenimo istorija. Autentiškas, gyvas, sukrečiantis liudijimas apie stalininį režimą ir tai, ką jis gali padaryti su žmogaus ir tautos likimu.

***

Gyvenimas sovietų armijoje

Po parą trukusios kelionės atvykome į Divizionką – sovietų armijos tankų divizioną, įsikūrusį už aštuonių kilometrų nuo Ulan Udės – miesto prie Selengos upės ir jos intako Udos (buriatiškai miesto pavadinimas reiškia „Raudonieji Vartai“), uždaro užsieniečiams kaip ir daug kitų Sovietų Sąjungos miestų.

Atvykome į slėnį, iš trijų pusių apsuptą kalnų, vadinamų sopkomis. Tankų divizioną juosė aukšta dešimties kilometrų ilgio tvora. Bazė buvo įkurta dar caro laikais kaip priešakinis kavaleristų postas. Kariškiai ir aptarnaujantis personalas gyveno mieste, už bazės teritorijos ribų. Į pietus nuo bazės sruveno Selenga, didžiausia į Baikalą įtekanti upė, šalia jos vingiavo Transsibiro geležinkelis.

XX a. šeštajame dešimtmetyje Ulan Udėje gyveno apie 150 000 žmonių. Nors tai Buriatijos respublika, bet kraštą užkariavus mongolams gyventojai buvo vadinami buriatais-mongolais. Tradicinė buriatų religija – šamanistinė. XVI a. tarp gyvenančiųjų rytinėje Baikalo pakrantėje (Ulan Udės apylinkėse) paplito Tibeto budizmas. XX a. ketvirtajame dešimtmetyje sovietai sunaikino visus religinius simbolius, budizmas buvo uždraustas. Vakariniame Baikalo krante gyvenantys buriatai surusėjo. Stalinas bandė čia kurti kolūkius, bet vietiniai gyventojai sukilo. Raudonoji armija sukilimą numalšino. Buvo nužudyta apie 10 tūkstančių žmonių, Stalinas pasirūpino, kad liktų dvi atskiros buriatų teritorijos su daug genčių, kurioms draudžiama jungtis tarpusavyje.

Maždaug už 100 kilometrų į vakarus nuo Baikalo ežero yra Ust Ordos Buriatų autonominė apygarda. Būtent čia, Ust Ordoje, mama atliko bausmę Gulago sunkiųjų darbų kalėjime Nr. 272-11. Tai buvo vienas iš kalėjimų, kur politiniai kaliniai, vyrai ir moterys, kalėjo kartu su kriminaliniais nusikaltėliais.

Pietuose Buriatija ribojasi su Mongolija, kurios sostinė Ulan Batoras. 1921 metais toji šalis, padedama SSRS, išsikovojo nepriklausomybę nuo Kinijos ir pateko į Sovietų Sąjungos įtaką.

Tokia – visiškai man svetima – buvo aplinka, kurioje brendau atsidūręs daugiau kaip už šešių tūkstančių kilometrų nuo gimtosios Lietuvos.

***

Divizionka nebuvo pažymėta žemėlapiuose, kaip ir daug kitų slaptų sovietinių gyvenviečių. Tankų diviziono kareiviai gyveno ilguose barakuose. Be to, rajonas turėjo karinį oro uostą.

Mums, orkestro nariams, galvas nuskuto plikai ir liepė griežtai laikytis karinės disciplinos. Išdalijo uniformas, tokias pat kaip eilinių kareivių: po samanų spalvos gimnastiorką – ilgus marškinius su apykakle, jojiko kelnes – štany, kurias prilaikė platus dirbtinės odos diržas su didele geltono metalo sagtimi su žvaigžde centre (tekdavo akylai jį saugoti, kad nepavogtų), ir aulinius batus (sapogi), pasiūtus iš dirbtinės odos. Tikros odos ilgaauliais avėjo tik karininkai.

XX a. šeštajame dešimtmetyje sovietų armijos kariai neturėjo kojinių, pėdas apsivyniodavo didoka medvilnine skepeta (portiankomis), o per didelius šalčius – dar ir laikraščiais. Teko išmokti teisingai apsivynioti pėdas pailgu audeklo gabalu, antraip prisitrinsi pūsles.

Vasarą galvos apdangalas būdavo sulankstoma pilotė su raudona žvaigžde priekyje, žiemą – ušanka, dirbtinio kailio kepurė su ausis dengiančiais atvartais. Žvarbiomis Sibiro žiemomis tekdavo vilktis telogreiką (vatinuką) – samanų spalvos dygsniuotą striukę ir vata pamuštas kelnes. Ant viršaus užsimesdavome sunkų vilnonį apsiaustą – šinelį, kuris gerai saugojo nuo vėjo ir šalčio. Ir veltiniai (valenki) žiemą būdavo nepamainomi, gerai saugodavo nuo šalčio, kol sausi. Man tokia apranga atrodė puiki, palyginti su varganomis drapanomis, kokias dėvėjau tremties pradžioje.

Mūsų barakas stovėjo vakarinėje bazės dalyje ir beveik rėmėsi į kalną. Orkestrantai užėmė du barako kambarius: viename miegodavo, kitame repetuodavo. Priešingame barako gale buvo didelis kambarys susirinkimams ir koncertams, šalia glaudėsi biblioteka ir keli kabinetai. Barake stovėjo keturi seni išderinti vokiški pianinai. Aš beveik dvejus metus miegojau šalia vieno iš jų. Dauguma mūsų pučiamųjų instrumentų taip pat buvo vokiečių gamybos – trofėjiniai. Po dvejų metų gavome naujus instrumentus su įspaudu Made in USSR.

Divizionkoje buvo viena mokykla, ją lankė karininkų ir aptarnaujančio personalo vaikai. Mes mokėmės kartu su jais. Pamokos vykdavo dviem pamainomis nuo aštuntos ryto ir trečios popiet. Šiaip jau dienotvarkė būdavo tokia: atsikėlę šeštą ryto darydavome mankštą, tada prausdavomės lauke, nes barake nebuvo vandentiekio, paskui žygiuodavome į barako valgyklą pusryčiauti. Dažniausiai gaudavome grikių košės, duonos ir arbatos su 30 gramų cukraus. Vaisių – jokių, daržovių – tik kopūstų sriubos pavidalu. Maistą dalijo virėjai. Cukrus laikytas itin vertingu produktu, tad jo dalijimas buvo virtęs kone ritualu. Prie vieno stalo sėdėdavo dešimt kareivių, tad 300 gramų cukraus gabalą reikėdavo padalyti į dešimt lygių dalių, kad kiekvienam valgytojui tektų po 30 gramų. Vienas iš kareivių paimdavo cukraus luitą kaire ranka, o dešine smarkiai trinktelėdavo šaukštu, kad luitas subyrėtų į dešimt vienodų dalių. Pagal nerašytą taisyklę dalintojui, kad nesukčiautų, atitekdavo paskutinis gabalėlis.

Papusryčiavę ruošdavome pamokas. Aš trečią popiet eidavau į mokyklą, nes mokiausi antroje pamainoje. Po pamokų repetuodavome kartu su visu orkestru, vėliau išsiskirstydavome kas sau ir atmintinai kaldavome karinius maršus ir klasikines kompozicijas. Dar turėdavome prinešti anglių ir malkų, mat apsišildydavome krosnimis, taip pat mazgoti grindis.

Kol įpratau prie tokio griežto tvarkaraščio, kelis rytus pramiegojau ir neišgirdau trimito. Už bausmę gaudavau šveisti grindis. Tas darbas buvo bjaurus: pirmiausia tekdavo nugremžti lentas kirviu arba šepečiu, paskui kelis kartus švariai išmazgoti. Vandentiekio neturėjome, tad vandenį tekdavo nešti kibiru iš lauke stovinčios cisternos. Kad švariai išplautum grindis, tekdavo dešimt sykių lakstyti ten ir atgal. Žiemą vandens nešimas būdavo tikras iššūkis.

Drausmė Divizionkoje buvo daug griežtesnė negu vaikų namuose. Kartą mes su draugu pavėlavome vakarienės. Už bausmę liepė eiti šveisti grindų, bet atsisakėme. Mūsų orkestro vadovas (leitenantas, atvežęs mus į Divizionką) pasakė, kad už nepaklusimą būsime nuskusti plikai. Geruoju nepasidavėme, tad buvome kelių kareivių sučiupti ir likome be plaukų.

Skusta galva mums, berniukams, buvo didelis pažeminimas, nes mokėmės kartu su mergaitėmis. Nuo tada mazgodavome grindis tiek sykių, kiek tik būdavo įsakyta, kad tik atsiaugintume plaukus. Kiti juokavo, esą aš nugremžiau kvadratinį kilometrą grindų.

Divizionas turėjo keturis orkestrus. Kai kurie berniukai iš mūsų vaikų namų pateko į kitus batalionus, o mūsiškiame orkestre grojo aštuoni vospitanniki: trys iš mūsų vaikų namų ir penki iš gretimos karinės muzikos mokyklos. Be to, tarp orkestrantų dar buvo šeši šauktiniai, penki kariškiai profesionalai ir leitenantas. Leitenantas su šeima buvo įsikūręs karininkams skirtame barake. Kiti kariškiai gyveno Ulan Udėje ir kiekvieną dieną atvykdavo į Divizionką traukiniu. Nei leitenantas, nei kariškiai su mumis barake negyveno, tad vospitannikus paeiliui prižiūrėdavo šauktiniai.

***

Sulaukę keturiolikos buvome raginami stoti į komjaunimą. Visasąjunginė Lenino komunistinio jaunimo sąjunga buvo lyderystės įgūdžių, reikalingų, kad taptum visaverčiu komunistų partijos nariu, ugdymo poligonas. Iš pradžių komjaunuoliai buvo elitinė jaunųjų aktyvistų grupė, pasiruošusi eiti ir daryti viską, ką tik lieps komunistų partija, vėliau tai tapo būtinu slenksčiu siekiant sėkmingos karjeros. Šalyje beveik visi jauni žmonės priklausė tai sąjungai, o į tą, kuris nebuvo komjaunuolis, žiūrėdavo įtariai.

Armijoje visi buvome komjaunuoliai. Tai reiškia, jog turėjome prenumeruoti laikraštį „Komsomolskaja Pravda“ ir kartą per mėnesį dalyvauti susirinkimuose. Vertinome tai kaip neišvengiamą būtinybę ir kiekvienas neva tam pritarėme. Niekas nedrįso pasisakyti prieš, netgi jeigu galvojo priešingai. Ta prievartinė narystė vėliau, kai atsidūriau Jungtinėse Valstijose, pakišo man koją, kai pretendavau į tam tikras pareigas.

Į sovietų armiją imdavo ir bausmę kalėjime atlikusius kriminalinius nusikaltėlius. Jie buvo vadinami blatnyje, tai yra iš vagių pasaulio. Du tokie asmenys grojo mūsų orkestre. Jaunesniajam buvo apie dvidešimt metų, vyresniajam – gal dvidešimt penkeri, nors sunku pasakyti, mat buvo visiškai nuplikęs, turėjo auksinių dantų ir daugybę tatuiruočių ant kūno. Abu jie priklausė rusų mafijai, vadinamai bratva (brolija), bet kiti juos vadino tiesiog blatnyje. Tų žmonių šūkis buvo: orumas, pagarba ir garbė. Jeigu jo nesilaikysi, kiti nariai gali tave nužudyti. Blatnyje pažindavo vienas kitą iš ypatingo rankos paspaudimo, tatuiruočių ir žargono. Tatuiruotės pasakojo apie žmogaus gyvenimą; kuo daugiau tatuiruočių, tuo ilgesnė istorija brolijoje. Išskirtinis užkietėjusio blatnojo ženklas – Stalino ar Lenino tatuiruotė ant krūtinės, neva sauganti nusikaltėlį nuo kulkos. Esą niekas nedrįs šauti į garbinamo Stalino ar Lenino atvaizdą. Kai kuriuos blatnyje „saugojo“ visi keturi komunizmo stulpai: Stalino, Lenino, Karlo Markso ir Frydricho Engelso tatuiruotės.

Blatnyje kalbėjo savu žargonu, kad kiti nesuprastų. Pinigai jiems buvo vozduch (oras), turtas – babki (senutės), milicija – musor (šiukšlės), skundikas – koziol (ožys), moteris – suka (kalė). Žodyną nuolat papildydavo nauji žodeliai. Visi žinojome, kad du iš mūsiškių yra blatnyje. Man atrodo, netgi mūsų leitenantas vengė juos varinėti. Tačiau tie vyrukai niekada nesielgė su mumis blogai. Vyresnysis blatnasis man kartą netgi patarė: „Kai pradėsi vaikščioti į pasimatymus, neik tenai, kur reikia nusirengti, pavyzdžiui, maudytis. Tu per liesas, išgąsdinsi mergaitę.“

Taigi kasdien repetavome ir lankėme mokyklą. Mano klasės auklėtoja buvo matematikos mokytoja. Aš žavėjausi ta aukšta, stipria moterimi, kuri liepė man daug mokytis: „Tu per liesas, kad galėtum dirbti fizinį darbą.“ Ji pati buvo mokytojų dukra ir pasakojo mums, kad vaikystėje sienos aplink jos lovą buvo apklijuotos puslapiais iš matematikos vadovėlio. Ji įprato matyti formules nuo mažens, bet kai paaugo ir pamatė lygtį a+b=c, pravirko, nes tai jai atrodė nelogiška. Vėliau ji tapo gera matematike.

Auklėtoja nuolat skųsdavosi, kad nepaaukština jos vyro. Jis buvo žvalgybininkas, o taikos metu žvalgybininkai, ypač Sovietų Sąjungos gilumoje, nebuvo svarbūs, daug svarbesni sovietams buvo kareivių instruktoriai.

Mėgau ir mūsų fizinio lavinimo mokytoją, Antrojo pasaulinio karo pabaigoje netekusį rankos. Jis buvo bendravęs su amerikiečiais, dažnai pasakodavo įvairias istorijas apie Ameriką. Sakydavo, jog Amerikoje tiek daug automobilių, kad į juos būtų galima susodinti visą Europą ir dar liktų vietos. Pasakojo, kad yra mašinų, kurios gamina kitas mašinas, leisdamas suprasti, kokios aukštos tenai technologijos. Ironiška – mano mama kalėjo Gulage kaip „Amerikos šnipė“ už žodžius, kokius mūsų mokytojas kalbėjo niekieno nevaržomas. O jis pasakojo, esą amerikiečiai veisia humanoidus (pusiau žmones, pusiau beždžiones), kurie gali vairuoti taksi, ir dar kuria dirbtinį mėnulį, kuris suksis aplink Žemę ir perdavinės informaciją. Tačiau kai 1957-ųjų spalio 4 dieną sovietai aplenkę amerikiečius paleido pirmąjį dirbtinį Žemės palydovą „Sputnik“, į mokytojo kalbas ėmiau žiūrėti nepatikliai.

Iš visų dėstomų dalykų man labiausiai patiko geografija. Aš susikroviau į galvą pasaulio žemėlapį ir atmintinai žinojau kiekvieną geografinį taškelį, lyg būčiau ketinęs iškeliauti. Vienas iš žaidimų per pamoką būdavo surasti mažai žinomas vietas žemėlapyje. Aš visada laimėdavau. Tyrinėdamas pasaulį žemėlapiuose, prisimindavau paveiksliuką močiutės Biblijoje, kur pasaulis susiduria su visata, tik niekada nedrįsau Divizionkoje ieškoti Biblijos.

Kelis kartus per mėnesį repetuodavome su visu orkestru. Grodavome per oficialius susirinkimus, šokius, laidotuves ir per pertraukas Ulan Udės operos teatre.

Operos teatras buvo nuostabus, primenantis XIX a. caro laikų didybę, nors pastatą per septynerius metus (1945–1952) pastatė japonų karo belaisviai. Keista groti klasikinę muziką ištaiginguose Operos rūmuose klajokliams avių augintojams. Gal todėl daugiausia rodydavo baletą, o ne operas? Salė visada būdavo pilna.

Mūsų vadovas leitenantas kartais nuveždavo žmoną į baletą. Tada kuriam nors iš mūsų būdavo pavedama prižiūrėti trejų ir ketverių metukų jų dukreles. Kartą už auklę liko mano draugas Feliksas. Norėdamas kaip nors užimti mergytes, ėmė pasakoti istorijas apie žmogėdrą Babajų, kuris iškrečia vaikams daug bjaurių dalykų, jeigu jie blogai elgiasi. Nuo to vakaro mergaitės pradėjo bijoti tamsos, baidėsi nakties šešėlių. Leitenantas daugiau niekada neprašė Felikso prižiūrėti dukrų.

Vienas iš pagrindinių mūsų uždavinių buvo groti per paradus. Ypač sunku būdavo, kai visi keturi diviziono orkestrai koncertuodavo pagrindinėje Ulan Udės aikštėje Ploščiad Sovietov lapkritį per Spalio revoliucijos metines ir gegužę per paradą, skirtą Pergalės dienai. Gegužę būdavo labai šalta, kartais netgi snigdavo, bet lapkritį – dar šalčiau. Grojant seilės patenka į varinį instrumentą; šiltu oru tai ne problema, gali išleisti jas nuspaudęs tam skirtą mygtuką, bet pučiant instrumentą lauke esant minusinei temperatūrai seilės sušąla, užkemša oro angą, ir nebepagrosi.

Kiekvienam muzikantui skirdavo 200 gramų degtinės. Duodavo netgi mums, trylikos ar keturiolikos metų paaugliams. Šiek tiek degtinės įpildavome į instrumentus, kad seilės neužšaltų, visa kita išgerdavome, kad nesušaltume patys. Ypač svarbu būdavo neleisti atšalti mundštukui, kad nepriliptų prie lūpų. Groti orkestre, kuriame aštuoniasdešimt ar devyniasdešimt muzikantų, – jau iššūkis, o dar tekdavo stingdančiame šaltyje stovėti tris keturias valandas, neretai pučiant žvarbiam vėjui. Tokiais atvejais stengdavomės pridengti veidą, kad tik akys būtų matyti. Mes pirmieji susirinkdavome į aikštę prieš paradą ir paskutinieji išeidavome po renginio. Kai dabar žiūriu rusiškus filmus ir girdžiu karinius orkestrus grojant vis tuos pačius maršus, jaučiuosi laimingas, kad man nebereikia šalti.

Visus maršus turėdavome mokėti atmintinai, o jų buvo daugiau kaip dvidešimt, taigi ne juokas. Aš grojau varine Vagnerio tūba. Tai nedažnai naudojamas instrumentas, pasižymintis ir valtornos, ir tūbos savybėmis, kadaise sukurtas Richardo Vagnerio operų ciklui „Nibelungų žiedas“ (bosinė ir kontrabosinė tūbos). Aš grojau antruoju tenoru, kitaip sakant, ne melodiją, o akompanavau. Buvo sunku įsiminti visas pauzes, visus pianissimo ir forte.

Tam tikrą laiką mus prižiūrėjo trisdešimt penkerių šauktinis iš Vakarų Karpatų regiono, stambus vyras, orkestre mušantis didelį būgną. Nežinia kodėl su juo nesutarėme. Jis norėjo, kad mes, nesubrendėliai, elgtumės pagal jį, o mums atrodė, kad jis pats kvailas. Įžeidinėdavome jį sakydami: „Tu taip baisiai atrodai! Kai sulauksime tavo metų, tiesiog nusižudysime, nes nebeverta gyventi.“ Jis bausdavo mus užkraudamas papildomų pareigų, o mes jam keršydavome.

Kai mūsų priešas nutarė mokytis groti bajanu, mes jau buvome paruošę jam kiaulystę. Bajanas – armonika su mygtukais abiejose pusėse – sunkus instrumentas, nešiojamas specialioje dėžėje. Atvykus bajanistui visi prašydavo: „Pagrok „Kirpiči!“ Toji daina („Plytos“) buvo labai populiari. Kartais muzikantas, atidaręs instrumento dėžę, iš tikro rasdavo plytų. Tačiau jeigu tokį banalų pokštą būtume iškrėtę savo viršininkui, šis būtų iškart supratęs, kieno tai darbas, tad sugalvojome gudriau. Mokydamiesi grodavome iš natų, jas paprastai užsirašydavome ranka, taigi kai mūsų prižiūrėtojas nematė, „pagerinome“ jo natas – papildomai prirašėme šešioliktinių, trisdešimt antrinių ir kitokių. Vyrukas neįtarė klastos ir labai stengėsi viską sąžiningai sugroti. Kiti muzikantai jo neperspėjo, nebuvo tarpusavio pagarbos.

Retsykiais, jeigu tą pačią dieną būdavo du renginiai, mūsų orkestrą išskaidydavo. Per laidotuvių ceremoniją ir lydint karstą į kapines aš grodavau cimbolais. Reikėdavo juos sumušti į taktą su didžiuoju būgnu. Cimbolų garsas stiprus, išskirtinis, jei suklysi, visi išgirs.

Kai grodavome šokiuose, būdavo leidžiama naudotis natomis. Paprastai grodavome klasiką. Kitokią muziką, pavyzdžiui, džiazą, girdėdavome tik per užsienio radiją, ir tai labai retai. Tačiau progų atitolti nuo „normos“ pasitaikydavo. Prisimenu, kartą vienas naujas mūsų orkestro narys, ukrainietis pavarde Filipčiukas, nutarė surengti mūsų bataliono kareiviams nedidelį koncertą. Iš naujesnių orkestro narių, įskaitant ir mane, buvo suburta nedidelė grupė. Filipčiukas atnešė dainų apie meilę ir šeimos ilgesį, praradimus ir kitus nekariškus sentimentus, ir mes kiek parepetavę surengėme koncertą. Jis turėjo didžiulį pasisekimą. Kareiviams labai patiko, o vadovybę įsiutino. Esą, tokia muzika tik demoralizuoja. Suprask, jie beria į mūsų maistą salietros, kad numalšintų kūniškus mūsų potraukius, o mes rengiame koncertus, primenančius kariams apie seksą, meilę ir namus. Koncertai buvo tučtuojau uždrausti, o Filipčiukas už bausmę išvarytas iš orkestro ir perkeltas į vairuotojų skyrių. Bet jis lengvai nepasidavė. Divizionka buvo įsikūrusi labai smėlingoje vietovėje, palei Selengos upę plytėjo kopos. Kartais smėlio audros būdavo tokios stiprios, kad vos įžiūrėdavai prieš nosį. Kad ir kur eitum, reikėdavo klampoti per minkštą gilų smėlį. Būdavo, Filipčiukas važiuoja visureigiu, sustoja būrio priešakyje, priešais mūsų leitenantą, ir pašaipiai klausia: „Ei! Gal pavėžėti?“

Knygą galite įsigyti čia

Keliantis įtampą tarptautinis bestseleris smogia nežinomybe. Taip knygą apibūdina kritikai. Matthew J.Arlidge’o „Eini beni“ siužetas: du žmonės pagrobiami ir įkalinami apleistame pastate. Be šviesos, maisto, šilumos ir vandens. Yra tik ginklas. Vienas pistoletas dviem žmonėms ir žinutė, jog bus paleistas tik tas, kuris nušaus kitą.

Vėliau dingsta kita pora žmonių, o išgyvenusių aukų istorijos panašios, tik aplinkybės kiek kitokios. Tokio sukto makabriško žaidimo detektyvei inspektorei Helenai Greis dar neteko patirti. Jeigu nebūtų pati kalbėjusi su palaužtomis aukomis, vargu ar būtų patikėjusi. Dingsta vis daugiau žmonių, ir nėra nieko baisiau už pradedančius aiškėti motyvus…

„Eni beni“ – įelektrinantis trileris be jokių suvaržymų. Virtuoziškai suregztas siužetas. Vingrus pasakojimas. Autorius audžia subtilų ir sudėtingą pasakojimą, spendžia itin kruopščiai apgalvotus spąstus, tačiau detektyvė inspektorė Helena Greis vis dėlto velniškai sumani.

***

Semas miega. Galėčiau jį dabar nušauti. Jis nusisukęs – sunku nebūtų. Jei krustelčiau, ar jis sujudėtų? Ar mėgintų mane sulaikyti? O gal tik apsidžiaugtų, kad šis košmaras baigėsi?

Nevalia šitaip mąstyti. Privalau galvoti apie tai, kas tikra, gera. Tačiau kai esi įkalintas, dienos ištįsta iki begalybės, o viltis miršta pirmoji.

Suku galvą, bandydama prisiminti ką nors gero ir užkirsti kelią niūrioms mintims, bet kuo toliau, tuo sunkiau atgaivinti malonius prisiminimus.

Mes čia dar tik dešimt dienų (o gal net vienuolika?), bet įprastas gyvenimas jau atrodo toli praeity. Tai atsitiko tuomet, kai pasilinksminę Londone važiavome autostopu namo. Pylė kaip iš kibiro ir vairuotojai dūmė pro šalį net nepasukdami galvos. Kai permirkę iki siūlelio jau sukome atgal, staiga sustojo furgonas. Viduje buvo šilta ir sausa. Mums pasiūlė kavos iš termoso. Pralinksmėjome vien nuo jos aromato. Skonis buvo dar puikesnis. Nežinojome, jog tai bus paskutinis mūsų laisvės skonis.

Kai atsipeikėjau, iš skausmo plyšo galva. Burna buvo apkepusi krauju. Aš nebe šiltame furgone. O šaltoje, tamsioje erdvėje. Gal sapnuoju? Krūptelėjau išgirdusi triukšmą už nugaros. Tačiau tai tik Semas stengėsi stotis.

Mus apiplėšė. Apiplėšė ir išmetė. Aš paropojau į priekį ir pirštais ėmiau kabintis už mus supančios sienos. Šaltos, kietos plytelės. Virtau ant Semo ir, trumpam jo įsitvėrusi, traukiau į save tokį mielą jo kvapą. Toji maloni akimirka baigėsi ir supratome visą savo padėties siaubą.

Mudu buvome nenaudojamame baseine. Apleistame ir nereikalingame, nuo kurio buvo nuplėštos visos lentos, ženklai ir net laipteliai. Viskas, kas dar galėjo būti panaudota. Teliko gili, lygi vandens talpykla, iš kurios neįmanoma išlipti.

Ar tas velnio išpera klausėsi mūsų pagalbos šauksmo? Galbūt. Nes kai pagaliau nutilome, tai ir įvyko. Išgirdome suskambant mobilųjį telefoną ir vieną viltingą mirksnį manėme, jog kažkas atskubėjo mūsų gelbėti. Bet tada netoliese ant baseino grindų pamatėme šviečiantį telefono ekraną. Semas net nesujudėjo, tad nubėgau aš. Kodėl aš? Kodėl visada aš?

– Labas, Eime.

Telefone girdėjosi iškraipytas, tarsi ne žmogaus balsas. Norėjosi melsti pasigailėjimo, paaiškinti, kad tai siaubinga klaida, tačiau išgirdusi, kad jie žino mano vardą, tarsi praradau gebėjimą įtikinamai kalbėti. Aš tylėjau, tad balsas, negailestingas ir bejausmis, kalbėjo toliau:

– Nori gyventi?

– Kas tu? Ką mums pada…

– Ar nori gyventi?

Netekau žado. Liežuvis sustingęs. Pagaliau:

– Taip.

– Ant grindų prie telefono rasi pistoletą. Su viena kulka. Tau arba Semui. Tokia tavo laisvės kaina. Jeigu nori gyventi, turi nužudyti. Eime, nori gyventi?

Aš negaliu ištarti nė žodžio. Mane pykina.

– Tai ar nori?

Paskui telefonas nutyla. Tuomet Semas paklausia:

– Ką jie sakė?

Semas miega čia pat. Galėčiau tai padaryti dabar.

Eimė tupi už kelių pėdų nuo manęs. Nesmagumas dingęs ir ji nesigėdydama šlapinasi ant grindų. Matau, kaip plona sysiuko srovelė krinta ant plytelių, smulkūs pursleliai tykšta į šalis ir nusėda ant jos nešvarių kelnaičių. Prieš keletą savaičių nuo tokio vaizdo būčiau nusigręžęs, bet dabar ne.

Jos šlapimas tingiai nuvinguriuoja nuožulnuma ir įsilieja į užsistovėjusią balą aplink nuosėdas, susikaupusias giliajame baseino gale. Įdėmiai stebiu tą kelionę, bet galiausiai pranyksta paskutiniai lašeliai ir pramoga baigiasi. Ji grįžta į savo kampą. Nei atsiprašymo, nei kokio žodelio. Virtome gyvuliais – nebepaisančiais savęs nė kito.

Taip buvo ne visuomet. Iš pradžių siutome, niršome. Buvome tvirtai pasiryžę čia nemirti, bet laikytis išvien ir išgyventi. Eimė buvo atsistojusi man ant pečių, kabinantis už plytelių jai lūžinėjo nagai, ir ji tiesėsi kiek įmanydama, kad pasiektų baseino briauną. Kai tai nepavyko, ji bandė ant jos užšokti. Tačiau baseinas keturių su puse metro gylio, gal net daugiau, ir regis, kad išsigelbėti neįmanoma.

Mėginome skambinti telefonu, bet jis buvo su slaptažodžiu ir po kelių bandymų išsikrovė akumuliatorius. Mudu rėkėme, klykėme, kol užkimome. Atsiliepė tik mūsų pačių aidas, tarsi juokdamasis iš mūsų. Kartais atrodo, lyg būtume kitoje planetoje, kur per mylių mylias nėra nė gyvos dvasios. Artinasi Kalėdos, turėtų kas nors mūsų ieškoti. Bet čia, šioje šiurpioje, nesibaigiančioje tyloje, tuo sunku patikėti.

Apie pabėgimą galvoti nė neverta, tad dabar stengiamės tik išgyventi. Kramtėme nagus, kol ėmė kraujuoti, tada godžiai sučiulpėme kraują. Auštant nuo plytelių nulaižėme kondensatą, bet vis vien gurgėjo skrandžiai. Svarstėme, gal valgyti savo drabužius… bet šią mintį atmetėme. Naktį labai šalta ir nuo hipotermijos nemirštame tik dėl savo menko apdaro ir šilumos, kurią vienas kitam išspinduliuojame.

Ar man pasirodė, ar iš tiesų mūsų glėbiai nebe tokie šilti? Nebe tokie saugūs? Nuo tada, kai tai atsitiko, mudu nepaleidome vienas kito dieną naktį, vienas kitą raginome laikytis, kad neliktume vieni šioje klaikioje duobėje. Kad greičiau eitų laikas, žaidėme žaidimus, fantazavome, ką darysime, kai mus išgelbės: ką valgysime, ką sakysime savo artimiesiems, ką per Kalėdas gausime dovanų. Bet ilgainiui žaisti liovėmės, nes suvokėme, kad čia mus atvežė ne be reikalo ir kad laimingos pabaigos nesulauksime.

– Eime?

Tyla.

– Eime, būk gera, pasakyk ką nors.

Ji į mane nežiūri. Su manimi nekalba. Gal jau niekada nekalbės? Bandau įsivaizduoti, apie ką ji galvoja, bet nepavyksta.

Gal nebeturime ko sakyti? Ieškodami būdų pabėgti išmėginome viską, ištyrinėjome kiekvieną savo kalėjimo colį. Nepalietėme tik vieno – šautuvo. Jis guli ten pat ir šaukiasi mūsų.

Pakeliu galvą ir pamatau, kaip Eimė į jį žiūri. Mūsų žvilgsniai susitinka ir ji nudelbia akis. Ar ji gali jį paimti? Prieš porą savaičių būčiau sakęs, kad tikrai ne. O dabar? Tarpusavio pasitikėjimas yra trapus – jį sunku įgyti, bet lengva netekti. Aš jau dėl nieko nesu tikras.

Žinau tik viena – kad kuris nors iš mudviejų mirs.

Knygą galite įsigyti čia

Įtraukiantis, nenuspėjamas, pribloškiantis. Taip vertinamas Roberto Galbraitho „Šilkverpis“ (vertė Danguolė Žalytė-Steiblienė). O britų dienraštis „The Telegraph“ tiesiai šviesiai pareiškė: „Velnioniškai geras detektyvas.“

Kai dingsta rašytojas Ovenas Kvainas, jo žmona iš pradžių pamano, kad vyras panoro nuo visų pabėgti ir pabūti vienas. Moteris kreipiasi į privatų detektyvą Kormoraną Straiką – prašo rasti pradingėlį ir sugrąžinti namo. Tačiau tirdamas aplinkybes Straikas greitai supranta, kad viskas ne taip paprasta, kaip mano ponia Kvain. Rašytojas ką tik baigė naujos knygos rankraštį, o jame atvirai ir kuo smulkiausiai aprašė beveik visus pažįstamus. Jei romanas būtų išspausdintas, žlugtų ne vieno gyvenimas, todėl daug kas gali trokšti Oveną Kvainą amžinai nutildyti. Netrukus Kormorano Straiko įtarimai pasitvirtina – randamas žiauriai nužudyto rašytojo kūnas. Prasideda lenktynės su žudiku, su tokiu negailestingu Straikas dar nebuvo susidūręs…

***

– Tikras kopūstgalvis, a? – tarė Leonora Kvain, atsisėdusi į krėslą prieš Straiko stalą.

– Taip, – sutiko Straikas, klestelėdamas į krėslą priešais, – kopūstgalvis.

Nors moters veidas buvo rausvas ir beveik be raukšlių, o blyškiai mėlynų akių baltymai švarūs, jai turbūt buvo apie penkiasdešimt. Plonus, retus, žilstelėjusius plaukus prilaikė dvejos plastikinės šukos; ji mirksėdama žiūrėjo į jį pro senamadiškus akinius didžiuliais plastikiniais rėmeliais. Paltas švarus, nors aiškiai pirktas devintąjį dešimtmetį: su įsiūtais peteliais ir didžiulėmis plastikinėmis sagomis.

– Vadinasi, jūs čia dėl savo vyro, ponia Kvain?

– Taigi, – patvirtino Leonora. – Jis dingo.

– Seniai? – paklausė Straikas, nejučiomis siekdamas bloknoto.

– Prieš dešimt dienų, – atsakė Leonora.

– Į policiją kreipėtės?

– Kokia iš jos nauda, – irzliai atsakė klientė, lyg jau būtų įkyrėję visiems aiškinti. – Kartą kreipiausi, tik visus užpykdžiau, nes jis tada buvo pas draugą. Kartais Ovenas ima ir išnyksta. Jis rašytojas, – pridūrė, lyg tai viską paaiškintų.

– Jis dingdavo ir anksčiau?

– Jis viską ima į širdį, – niūriai atsiliepė Leonora. – Nuolat kur nors išlekia, bet praėjo jau dešimt dienų, žinau, kad jis prislėgtas, tik dabar man jo labai reikia namie. Orlanda laukia, man pilnos rankos darbo, be to…

– Orlanda? – pakartojo Straikas. Buvo toks išvargęs, kad įstengė įsivaizduoti tik Floridos kurortą. Neturi laiko skristi į Ameriką, o Leonora Kvain nutriušusiu palteliu vargu ar įstengtų apmokėti jam lėktuvo bilietą.

– Orlanda – mūsų duktė, – paaiškino Leonora. – Ją reikia prižiūrėti. Ir dabar paprašiau kaimynę pasėdėti su ja, kol būsiu išėjusi.

Pasigirdo beldimas į duris, ir į kabinetą auksaplaukę galvą įkišo Robina.

– Gal norėtumėt kavos, pone Straikai? O jūs, ponia Kvain?

Juodu pasakė Robinai, kokios kavos norėtų, toji išėjo ir Leonora tarė:

– Jūs kaipmat apsisuksite, aš, regis, žinau, kur jis, tik adreso negaliu rasti. Nėra kam atsakyti į telefono skambučius, kai man paskambina. Jau dešimt dienų, – pakartojo ji, – mums jo reikia namie.

Straikas pamanė, kad tokiomis aplinkybėmis kreiptis į seklį – per didelė prabanga, juolab kad klientė, matyt, verčiasi sunkiai.

– Jei reikia tik į skambučius atsakyti, negi neturite draugės ar… – atsargiai pasiūlė jis.

– Edna negali, – atsakė Leonora, ir jis didžiai susigraudino (kartais iš nuovargio darosi perdėtai jausmingas), kad ji netiesiogiai prisipažino turinti tik vieną draugę. – Ovenas liepė nesakyti, kur slepiasi. Šitam reikalui reikia vyro, kad atrištų jiems liežuvį, – paprastai paaiškino.

– Jūsų vyro vardas Ovenas, tiesa?

– Ovenas, Ovenas Kvainas, – atsakė ji. – Parašė „Hobarto nuodėmę“.

Nei pavardė, nei pavadinimas Straikui nieko nesakė.

– Taigi jūs žinote, kur jis?

– Žinau. Buvom vakarėlyje su leidėjais ir kitais veikėjais. Jis nenorėjo manęs vestis, bet pasakiau: „Jau iškviečiau auklę, irgi eisiu“… Taigi išgirdau Kristianą Fišerį pasakojant Ovenui apie vieną vietą, rašytojų poilsio namus. Paskui paklausiau Oveno: „Apie kokią vietą jis tau pasakojo?“, o Ovenas atšovė: „Nesakysiu, tokia ir yra poilsio namų paskirtis, po perkūnais, – pailsėti nuo žmonos ir vaikų.“

Leonora beveik skatino Straiką drauge su vyru pasišaipyti iš jos; taip motinos kartais apsimeta, kad didžiuojasi vaiko įžūlumu.

– Kas tas Kristianas Fišeris? – paklausė Straikas, prisivertęs susikaupti.

– Leidėjas. Jaunas, bet jau prasimušęs.

– Gal skambinote Fišeriui ir paklausėte poilsio namų adreso?

– O kaipgi, skambinau kasdien visą savaitę, atsakymas vienas: žinia jam bus perduota, jis atskambins, bet neatskambino. Ko gero, Ovenas liepė nesakyti, kur jis. Bet jūs išpešit adresą iš Fišerio. Žinau, jūs – puikus seklys, – pridūrė ji. – Suradote Lulos Landri žudiką, o policija prašovė.

Vos prieš aštuonis mėnesius Straikas teturėjo vieną klientą, jo verslas merdėjo, o ateitis buvo niūri. Paskui jis įrodė, kad jaunoji įžymybė ne nusižudė, o buvo išstumta iš ketvirto aukšto balkono – ir vietos jurisdikcijos prokuroras liko patenkintas. Straikas iškart išgarsėjo, užplūdo klientai, kelias savaites jis buvo garsiausias sostinės seklys. Džonis Rokbis virto jo istorijos išnaša; Straikas pats tapo garsenybe, nors jo vardą dauguma žmonių iškraipydavo…

– Aš jus pertraukiau, – tarė jis, iš paskutiniųjų stengdamasis sutelkti mintis.

– Tikrai?

– Taip, – tarė Straikas ir prisimerkęs įsispoksojo į savo keverzones bloknote. – Jūs pasakėt: „Orlanda laukia, man pilnos rankos darbo, be to…“

– Ak taip, – atsiliepė Leonora, – nuo tada, kai jis išvyko, prasidėjo ta velniava.

– Ką reiškia velniava?

– Šūdai pro mūsų pašto dėžutės plyšį, – atsainiai pranešė Leonora Kvain.

– Kažkas pro durų laiškų plyšį įmetė išmatų? – nesuprato Straikas.

– Aha.

– Kai dingo vyras?

– Aha. Šuns, – patikslino Leonora, ir Straikas ne iš karto suprato, kad ji kalba ne apie vyrą, o apie išmatas. – Jau tris ar keturis kartus, naktimis. Manot, rytą labai malonu jas rasti? O dar į duris beldėsi kažkokia keista moteriškė.

Ji nutilo, laukdama Straiko klausimų. Matyt, atsakinėti jai patinka. Straikas seniai padarė išvadą, jog daugeliui vienišų žmonių malonu atsidurti kieno nors dėmesio centre ir jie stengiasi, kad tas malonumas truktų kuo ilgiau.

– Kada į duris beldėsi nepažįstama moteris?

– Praėjusią savaitę, klausė Oveno, o kai atsakiau, jog nėra, liepė perduoti, kad Andžela mirė, tik tiek.

– Ir jūs jos nepažįstat?

– Kaip gyva nesu mačiusi.

– Ar pažįstat kokią nors Andželą?

– Ne. Bet kartais gerbėjos jam ant kaklo kariasi, – staiga įsišnekėjo Leonora. – Viena įniko jam rašyti laiškus ir siųsti nuotraukas, kuriose apsirengusi kaip romano herojė. Kai kurios tų laiškų rašytojų, prisiskaičiusios jo knygų, įsivaizduoja, neva Ovenas jas supranta. Kluikos, a? Juk visa pramanyta.

– Negi visos gerbėjos žino jūsų vyro adresą?

– Ne visos, – atsakė Leonora. – Gal ten buvo studentė. Jis kartais skaito paskaitas, kaip rašyti.

Atsidarė durys, įžengė Robina su padėklu. Padėjo puodelį su juoda kava prieš Straiką, arbatą – prieš Leonorą Kvain ir vėl išėjusi uždarė duris.

– Ar daugiau keistenybių nenutiko? – paklausė Leonoros Straikas. – Tik išmatos pro plyšį ir moteris, atėjusi pas jus į namus?

– Ir dar man atrodo, kad mane sekė. Aukšta pakumpusi juodbruvė, – atsakė Leonora.

– Ne ta pati moteris, kuri…

– Ne ta pati. Toji, kuri buvo atėjusi pas mane į namus, buvo žemutė dručkė. Ilgais rudais plaukais. O mane sekė tamsiaplaukė ir ji kūprinosi.

– Jūs įsitikinusi, kad ji jus sekė?

– Aha, manau, taip. Mačiau ją einant iš paskos jau du, gal tris kartus. Ji ne vietinė, niekada anksčiau jos nebuvau mačiusi, o Ladbrok Grouve gyvenu per trisdešimt metų.

– Aišku, – lėtai ištarė Straikas. – Sakėte, vyras buvo prislėgtas? Kas jį nuliūdino?

– Jis siaubingai susiriejo su savo agente.

– Gal žinote kodėl?

– Dėl knygos, naujausios. Liza – jo agentė – iš pradžių gyrė, kad tai geriausias jo kūrinys, o paskui, gal po dienos dviejų, pakvietė jį vakarienės ir pareiškė, kad knygos išleisti neįmanoma.

– Kodėl ji pakeitė nuomonę?

– Paklauskit Lizos, – pirmą kartą supyko Leonora. – Savaime suprantama, kad jis buvo prislėgtas. O kas nebūtų? Jis rašė tą knygą dvejus metus. Grįžo namo kaip debesis, nudrožė į kabinetą, čiupo viską…

– Ką čiupo?

– Savo knygą, na, rankraštį, užrašus – viską, perkūnais griaudėdamas susikišo į krepšį ir išmovė. Nuo tos akimirkos jo nebemačiau.

– Ar jis turi mobilųjį telefoną? Jam skambinote?

– Bandžiau, jis neatsiliepia. Niekada neatsiliepia šitaip išlėkęs. Kartą išmetė mobilųjį pro mašinos langą, – Leonoros balse vėl skambėjo pasididžiavimo vyro ūmumu gaidelė.

– Ponia Kvain, – Straiko meilė artimui, nesvarbu, ką jis pasakė Viljamui Beikeriui, turėjo ribas, – kalbėsiu atvirai: mano paslaugos nepigios.

– Nieko tokio, – ramiai atsiliepė Leonora. – Liza sumokės.

– Liza?

– Liza… Elizabeta Tasel. Oveno agentė. Ji kalta, kad jis pabėgo. Tegu moka iš savo komisinių. Ovenas – auksinė jos karvutė. Užsigeis jį susigrąžinti kaip didelė, supratusi, ką padarė.

Straikas dėl to nebuvo toks tikras. Jis įsimetė į kavą tris gabaliukus cukraus ir vienu mauku ją išgėrė, galvodamas, kaip elgtis toliau. Leonora Kvain kėlė jam nesuvokiamą gailestį: matyt, ji pratusi prie vyro įniršio priepuolių, susitaikiusi su mintimi, kad niekas nesiteikia atskambinti, ir neabejoja, kad už pagalbą reikia mokėti. Elgėsi ji šiek tiek keistokai, bet buvo nuožmiai sąžininga. Vis dėlto Straikas nuo tada, kai jo verslas netikėtai suklestėjo, negailestingai atsisakydavo nepelningų bylų. Tie keli žmogeliai, kurie atėjo pas jį pasipasakoti savo nesėkmės istorijų, vildamiesi, kad paties Straiko sunkumai (spaudos aprašyti gana pagražintai) paskatins padėti jiems be atlygio, išėjo nusivylę.

Bet Leonora Kvain, išmaukusi arbatą nė kiek ne lėčiau negu Straikas kavą, atsistojo, lyg juodu jau būtų sutarę dėl sąlygų ir užmokesčio.

– Jau eisiu, – tarė ji, – nemėgstu ilgam palikti Orlandos. Ji ilgisi tėvelio. Pasakiau jai, kad einu samdyti žmogaus, kuris jį ras.

Straikas neseniai padėjo kelioms jaunoms turtuolėms atsikratyti vyrų bankininkų iš Sičio, praradusių patrauklumą po finansinės krizės. Dėl įvairovės jam būtų malonu grąžinti vyrą žmonai.

– Gerai, – tarė jis ir nusižiovavęs stumtelėjo jai bloknotą. – Man reikės jūsų kontaktinių duomenų, ponia Kvain. Praverstų ir vyro nuotrauka.

Leonora užrašė adresą ir telefono numerį apskritomis vaikiškomis raidėmis, bet jo prašymas duoti nuotrauką ją nustebino.

– O kam jums nuotrauka? Juk jis tuose rašytojų namuose. Paspauskite Kristianą Fišerį, tegu pasako, kur jie.

Ji išėjo iš kabineto nespėjus Straikui, pavargusiam ir ligotam, išlįsti iš už stalo. Jis išgirdo, kaip ji gyvai padėkojo Robinai už arbatą, paskui žaibiškai atsidarė ir virpėdamos užsitrenkė stiklinės durys į laiptų aikštelę, ir naujoji klientė dingo.

Knygą įsigyti galite čia

Jolitos Herlyn „Atsargiai – moteris!“ – tai tikra istorija paremtas romanas apie moters dvidešimties metų gyvenimo kelią, kuris prasideda nedideliame Lietuvos miestelyje ir nusidriekia per tokias skirtingas šalis kaip Graikija, Kolumbija, Vokietija.

Likimas Redai pažeria įvairiausių išbandymų, kurių metu jai reikia atsakyti į tris pagrindinius klausimus:kokių aukų gali pareikalauti meilė ir ar ji vienintelis atsakymas į gyvenimo prasmės klausimą, kiek tvari meilė be kūrybos, ar susiedamas savo gyvenimą su geru, rūpestingu, bet nemylimu žmogumi, nepasmerki savęs vienatvės tylai, gūdžiai kaip žiemos naktis.

Ryškiai geltona Redos kuprinė nuo kalno straksi lyg teniso kamuoliukas. Mergina jau iš tolo mato, kad prie jūros bus ne viena. Du vaikinai žaidžia paplūdimio tenisą, o po medžiu ant margo patiesalo drybso kiek vyresnė šviesiaplaukė moteris. Tikriausiai turistė.

Trys poros akių nužiūrinėja geltonos kuprinės savininkę. Ši apsimeta to nepastebinti. Tamsūs akiniai slepia žibančias akis. Mergina šypsosi matydama, kad vaikinai stengiasi žaisti grakščiau, šokinėti aukščiau. Vienas labiau atlošė pečius, kitas įtraukė pilvuką.

Reda kiek atokiau pasitiesia rankšluostį ir lėtai, lyg ją filmuotų reklamai, nusitraukia palaidinę. Gražiai ją sulanksto ir išsivaduoja iš šortų. Plastiškais judesiais tepa ant kūno kremą nuo saulės, visa povyza rodydama, kad sportininkai jai nerūpi. Kiek pagulėjusi išsimaudo, nusiima akinius, o tada pasilenkusi purto šlapius plaukus, muojuoja galvą į abi puses. Jos jaunas kūnas blizga saulėje, vaikinams net seilės ištįsta. Bet Reda vaizduoja, kad jie jai nerūpi. Atsisėda, manieringai užsideda tamsius akinius, lyg siųsdama pasauliui ženklą: aš jūsų nematau, vadinasi, jūs neegzistuojat, ir atsuka žaidėjams nugarą.

Vaikinai toliau žaidžia tenisą. Įdegusios raumeningos rankos mosuoja raketėmis. Jie taiko taip sviesti kamuoliuką, kad šis atsidurtų kuo arčiau paslaptingos blondinės. Kaip kitaip prieisi ir geriau apžiūrėsi. Galų gale vienam pasiseka ir kamuoliukas bumbteli tiesiai ant Redos rankšluosčio. Mergina net nesujuda, lyg šalia nukritęs kamuoliukas būtų nematomas, lyg jos žvilgsnį amžiams būtų prikaustęs jūros mėlis.

Vienas iš vaikinų, tas žemesnis, bet raumeningesnis, išpūtęs krūtinę atlinguoja prie merginos. Lėtai pasilenkia ir pirštų galais sugriebia kamuoliuką. Reda vis dar studijuoja jūros tolius.

– Koks tavo vardas? – neiškenčia graikas. Klausia angliškai, neabejoja, kad prieš jį užsienietė.

– Mano vardas? – mergina kilsteli galvą, jos veidas neišduoda jokio susidomėjimo, tik abejingai klausia: kas čia ją išdrįso sutrukdyti?

– Taip, koks tavo vardas?

– Reda.

– Iš kur tu?

– Iš Lietuvos, – vėl ledinis tonas. Reda buvo girdėjusi, kad graikus traukia paslaptingos išdidžios moterys, jie tokias labiau gerbia, tad iš visų jėgų stengiasi tokia tapti bent šią minutę.

– Iš Lietuvos? „Žalgiris“? Kaunas? Krepšinis? – vyruko akys nušvinta, o kūnas spurda lyg pagauto paukštelio tinkle.

– Žinai „Žalgirį“? Girdėjai apie mano šalį? – Reda pakelia akinius atidengdama žalsvas akis, jose tvyksteli nuoširdus susidomėjimas. Juk ką tik Dimitrijaus seserys vargo prie žemėlapio Lietuvos ieškodamos, o šis graikas net apie „Žalgirį“ yra girdėjęs. – Tu man patinki, – pareiškia, bet nekoketuoja.

Moteris po medžiu pakyla nuo gulto ir modama ranka kažką graikiškai šūkteli vaikinui. Bet šis į jos žodžius nekreipia dėmesio. Visą jo esybę pasiglemžusi paslaptinga nepažįstamoji.

– O tu čia atostogauji?

– Lankau gimines.

– Gal galėčiau tave pakviesti vakarienės?

– Ne! Aš tavęs nepažįstu, – kategoriškai atkerta, nes intuicija jai kužda, kad šį jaunuolį mato ne paskutinį kartą. Tad pasirodyti lengvai prieinama neketina.

– Tada susipažinkime. Mano vardas Adonis, – neatlyžta graikas, kaitinamas svetimšalės abejingumo. – Žiūrėk, ten mano mama, – mosteli į moterį po medžiu, kuri jau lanksto paklotą ir bruka į krepšį. Ji skuba namo, trypčioja, bet laukia jaunuolio, neketina jo čia palikti. – Rytoj mes vėl žaisime tenisą. Ateik, pažaisim drauge.

– Aš nemoku.

– Išmokysiu tave. Lauksiu vienuoliktą, – vaikinas linkteli galva, apsisuka ir per smėlį brenda moters link, kuri jau kiša krepšį į automobilio bagažinę.

Rytas baltu debesėliu plaukia tolyn užleisdamas vietą dienos karščiui, o Reda vis sėdi terasoje po vynuogienojais ir lėtai, labai lėtai gurkšnoja graikišką kavą.

– Tai į paplūdimį neisi, koritcaki mou? – Algiro rausvų marškinėlių palapinė užstoja visą durų angą.

– Eisiu, eisiu, bet noriu ramiai kavos išgerti.

– Jau tuoj pietūs, nespėsi grįžti.

– Tikrai spėsiu, – patikina Reda puikiai žinodama, kad graikai nepusryčiauja, ryte geria tik kavą, pietus valgo tuoj po vidurdienio, o tada jau ilsisi.

Algiro tik gūžteli, švelniai nusišypso merginai ir vėl pasislepia namuko tamsoje. Veikiausiai, kad jos lašiniai saulėje neaptirptų, – geraširdiškai pagalvoja Reda ir pakėlusi žiūronus prie akių įsmeigia žvilgsnį į paplūdimį. Vaizdas glosto širdį. Adonis su draugu bando žaisti tenisą, o iš tikrųjų laužo kaklus žvalgydamiesi į kelią. Reda sukikena. Tegu pasižvalgo, palaukia, pasikankina. Kiekviena laukimo minutė jos kainą augina tarsi aukcione. Gerai, kad vakar tuos žiūronus dėdė Michaelis ištraukė. Tokį kozirį jai į rankas įteikė. Bet juk ir aukcionas amžinybę nesitęsia. Laikas! Reda užsimeta geltoną kuprinę ant pečių ir nušuoliuoja pakalnėn.

– Maniau, kad nebeateisi, – Adonis puola bučiuoti į skruostus lyg senas pažįstamas, bet Reda atšlyja rodydama, kad toks vaikino įkarštis ne visai tinkamas. – Eikš, išmokysiu žaisti. Tu stok priešais, o aš laikysiu tavo ranką.

Įdavęs raketę Adonis atsistoja Redai už nugaros. Tvirtai suima jos ranką ir kartu atmuša pirmą smūgį. Paskui dar vieną. Ir trečią.

– Na, matai, kaip tau gerai sekasi, – vis giria, bet rankos nepaleidžia.

Kai prakaito lašeliai suspindi ant žaidėjų kūnų, jie meta raketes ir panyra į gaivų vandenį. Kiek paplaukioję įsitaiso ant rankšluosčių. Adonio draugas, kažką suburbuliavęs apie reikalus, supratingai palieka porelę. Adonis dėl to neapgailestauja, Reda irgi.

– Iš kur tu apie Lietuvą girdėjai? – klausia.

– Aš „Žalgirio“ sirgalius, man krepšinis labai patinka, – šypsosi Adonis. – Ir universitete žaidžiu.

– O ką studijuoji?

– Ekonomiką Patrų universitete.

– Aaa, Patrai, žinau…

– Žinai, kas yra Patrai? – nuoširdžiai nustemba.

– Taip, mes iš Italijos į Patrus keltu persikėlėme.

– O paskui pakrante riedėjot? Aš dažnai šiuo keliu važiuoju. O gal turi kokių nuotraukų iš savo šalies? – staiga keičia temą.

Reda iš krepšio ištraukia knygą, kurioje vietoj puslapių skirtuko guli bendra klasės draugų nuotrauka, daryta per atsisveikinimo vakarėlį prie Palangos tilto. Adonis atidžiai studijuoja nuotrauką, o tada pirštu baksteli į vaikiną, apsikabinusį Redą.

– Čia tavo sužadėtinis? – graikui sunkiai sekasi slėpti nepasitenkinimą.

– Neee, šiaip bendraklasis, – nusijuokia.

– Tai galiu tave pakviesti vakarienės? – puola į ataką lyg išgirdęs, kad priekyje nėra jokių priešo pasalų.

– Nežinau, aš vis dar tavęs nepažįstu. Man per greitai.

– Tu baiminiesi? Nebijok, pasitikėk manimi, ir susipažinsime, – maldauja graiko akys.

Reda nirtuliuoja. Nežino, kaip derėtų elgtis. Mama tikrai į pasimatymą jos neišleistų, bet ji juk toli, atsiklausti nereikės. Ir kada ji paskutinį kartą tokio mamos leidimo prašė? Juk niekada! Tai kodėl dabar mamą prisiminė? Kas ji – saugumo garantas? Pačiai viską reikia spręsti, pačiai. Užtenka, kad Adonio mamą matė, išties solidi ponia, visai negraikiškos išvaizdos, riesta nosele. Bet ar nepagalvos šis berniokas, kad ji lengvabūdė turistė, tinkama vienos dienos nuotykiui? Tokios reputacijos nori išvengti, bet į tą pasimatymą nueiti labai maga, labai…

Dar minutę padvejojusi, Reda padiktuoja Algiro adresą.

Knygą galite įsigyti čia