Šią savaitę į „Vakarų laivų remonto“ dokus perdažymui žada stoti „DFDS Seaways“ keltas „Kaunas“, kuris po šios procedūros bus vadinamas ilgesniu vardu „Kaunas Seaways“. Tuomet bendrovės pavadinimą atspindinčius vardus turės visi kelionės keltais paslaugas Lietuvoje teikiantys bendrovės laivai.
„Šis sezonas ypatingas tuo, kad pavyko sudaryti identiškų laivų poras, aptarnaujančias populiariausias linijas iš Klaipėdos į Kylį ir Karlshamną. Patys didžiausi keltai plaukia į Vokietijos uostą Kylį – tai „Regina Seaways“ ir „Victoria Seaways“, šiek tiek mažesnių keltų pora „Optima Seaways“ ir „Liverpool Seaways“ kasdien vykdo reisus į Karlshamną Švedijoje. Turėdami tapačius laivus, kiekviename reise galime užtikrinti vienodo lygio paslaugas, lengviau dirbti ir kelionių agentūroms“, – tvirtina „DFDS Seaways“ atstovas Vaidas Klumbys.
Keltas „Kaunas Seaways“ po remonto žada pasikeisdamas darbuotis kartu su Klaipėdos-Zasnico liniją aptarnaujančiu laivu „Vilnius Seaways“. Tiesa, reisų skaičiaus didinti nežadama – į šį Vokietijos uostą ir toliau bus plaukiama tris kartus per savaitę.
Nedžiuginanti šio sezono naujovė – sugrąžinta priemoka už brangstančius degalus laivais plukdomiems kroviniams ir keleiviams. Priemokos gabenamų sunkvežimių ilgio metrui peržiūrimos kas mėnesį, tačiau visomis kryptimis keliaujantys keleiviai nuo kovo mėnesio 10 d. už bilietus moka 5 eurais (17 Lt) brangiau. Panašūs mokesčiai, tik įvairaus dydžio, jau įvesti ir konkuruojančių kompanijų keltuose. „Žinoma, bendrovė „Tallink“, kurios keltai veža iki 2 tūkst. keleivių, savo linijose renka mažesnes priemokas“, – teigia V.Klumbys. Patys didžiausi iš Klaipėdos plaukiantys keltai turi tik šiek tiek daugiau nei pusę tūkstančio vietų keleiviams.

Vokiečių leidžiamas žurnalas „Der Spiegel“ pranešė, kad 1963 metais tuometinis Vokietijos Federacinės Respublikos kancleris Ludwigas Erhardas iš Tarybų Sąjungos už 100 milijardų „deutschmakių“ (dabar – maždaug 25 mlrd. JAV dolerių) bandė išpirkti visą rytinę sovietų okupuotą Vokietijos dalįm vadintą VDR – Vokietijos Demokratinę Respubliką.

Kaip skelbia žurnalas, apie tokio sandorio su Maskva galimybę L. Erhardas 1963 metais Bonoje yra kalbėjęs su tuometiniu JAV pasiuntiniu Vakarų Vokietijoje Georgu McGhee. Vokiečių valdžia jau buvo apsisprendusi, kad Sovietų Sąjungai už rytinę Vokietiją po 2,5 mlrd. dolerių bus mokama dešimt metų. Tačiau amerikiečiai delsė pritarti tokiam planui, o vakarų vokiečiai vieni tokių sumų išmokėti negalėjo.

Kaip teigė L. Erhardas, sovietams tuo metu mirtinai reikėjo konvertuojamos valiutos, todėl, jo manymu, Kremlius nesunkiai būtų su tokiu pasiūlymu sutikęs. Juolab, kad septintojo dešimtmečio pradžioje Sovietų Sąjunga iš VDR labai aukštomis kainomis kasmet nupirkdavo po kelis milijonus tonų grūdų, kitų prekių, kitaip VDR ekonomika būtų bankrutavusi. O L. Erhardo pasiūlymas tikrai viliojo – 25 milijardai dolerių tuo metu buvo ketverių metų Rytų Vokietijos BVP.

Tačiau amerikiečių valdžia tuo metu vokiečių viltis pavadino nerealiomis ir Nikitai Chruščiovui net neužsiminė apie tokį planą. Šios savo minties kancleris L. Erhardas atsisakė 1965 metais, o dar po metų pasitraukė iš kanclerio posto.