Orientacija į dirbtų valandų skaičių šiuolaikinių darbdavių nebelaikoma vertybe. Kur kas svarbiau – kompetencijų pritraukimas, lankstus požiūris į darbo grafiką ir abi puses tenkinantis galutinis rezultatas.

“Dauguma žmonių, dirbančių 35 ar 40 valandų per savaitę, nekenkia savo sveikatai. Tačiau jei šis skaičius viršija daugiau nei 40 valandų, sveikatai tai gali tapti rimta našta”, – sako Tiubingeno darbo medicinos universitetinės ligoninės profesorė Monika Rieger.
Su tuo, kad persidirbimas neatsiejamas nuo pervargimo, išsekimo ir dėl to kylančių sveikatos problemų, pasaulio mokslininkai linkę sutikti, tačiau vertėtų atminti, kad trumpesnės darbo valandos, tarkime, 30 val. per savaitę, dar nereiškia, jog būsite sveiki ir laimingi. Kaip pastebi M.Rieger, žmogus, turintis per daug laisvo laiko, ima pernelyg rūpintis savo šeimos nariais (ilgainiui artimuosius tai pradeda slėgti) arba per daug gilinasi į save (ima dažniau varstyti medikų duris, ieškoti ligų).
Taigi koks turėtų būti šiam laikmečiui tinkamas per savaitę dirbamų valandų skaičius?
Žinant, kad mūsų šalis minima kaip viena nelaimingiausių, o gyventojai – kaip bene daugiausiai streso savo darbe patiriantys visoje ES (dirbame daugiau valandų ir kur kas prastesnėmis sąlygomis nei Vakarų gyventojai, o uždirbame gerokai mažiau), tenka įsiklausyti į ekspertų vertinimą, kad tai gali daryti didelę įtaką darbo efektyvumui ir kokybei. Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, jau ne vienus metus diskutuojama, ar verta sutrumpinti Darbo kodekse apibrėžtą 40 valandų darbo savaitę. (Kasdieninė darbo laiko trukmė neturi viršyti 8 darbo valandų, o maksimalus darbo laikas, įskaitant viršvalandžius, per septynias dienas neturi viršyti 48 valandų.)
Tačiau iš diskusijų viešojoje erdvėje susidaro įspūdis, kad šie siūlymai iš darbdavių pusės sutinkami ne itin palankiai. O profesinės sąjungos atstovai būgštauja, kad, sutrumpėjus darbo laikui privaloma tvarka, žmonės butų verčiami dirbti tas pačias darbo valandas už mažesnį atlygį.
Trumpesnės darbo savaitės skeptikai nuogąstauja, kaip tai paveiks šalies ekonomiką, darbuotojų sveikatą, tačiau iki šiol atlikti darbo laiko trukmės ir ankstyvos mirties koreliacijos tyrimai aiškiai parodo, kad, trumpėjant darbo valandoms, mažėja ir ankstyvų mirčių (šiuo atveju neverta atmesti tikimybės, kad išsivysčiusiose valstybėse tai gali lemti ir aukštesnis gyvenimo lygis, geresnės mitybos ir medicinos priežiūros sistemos) skaičius, žmonės gali skirti daugiau asmeninio laiko artimiesiems, bendruomeniniams reikalams.
Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) prezidentas Žilvinas Šilėnas teigia, kad pasipriešinimas šiuo atveju visiškai nesuprantamas ir neracionalus: “Seniai laikas leisti žmonėms lanksčiau dirbti ir užsidirbti. Amžius – dvidešimt pirmas, o Darbo kodeksas daugelį metų nekeistas, neliberalizuotas.”
Kaip tinkamą pavyzdį, kuriuo galėtų sekti ir Lietuva, Ž.Šilėnas nurodo kaimyninę Estiją, kurioje požiūris į darbo valandas daug lankstesnis. Europoje trumpesnių darbo valandų naujiena nepavadinsi: prancūzai jau beveik keturiolika metų dirba ne ilgiau kaip 35 darbo valandas per savaitę, dirbti keturias dienas per savaitę įprasta ir trečdaliui Nyderlandų gyventojų.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 262014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-26-2014-m