BFL

Nauji, bet profesionalai – su tokia stebuklinga formule triuškinamai laimėjusios rinkimus Valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) pirma savaitė valdžioje atskleidė, kad  dauguma laimingos valstybės architektų – net be architekto diplomo.

Aušra LĖKA

Pirmadienis. Kur čia Seimo salė?

Vidudienis. Prasideda. Dar niekas nežino kas. Niekas – nei tie, kurie netrukus prisieks ištikimai val­­­dyti, nei tie, kuriuos valdys.

82 iš 141 Seimo nario – naujokai. Tarp 56 „valstiečių“ tokie visi, išskyrus Rimą Baškienę.

Viešojoje erdvėje daug pagiežingo kikenimo. Po­­litikos apžvalgininkai ir politologai negali susitaikyti, kad įvyko ne taip, kaip jie pranašavo. Bet taip ne tik Lietuvoje – ir JAV, ir Didžiojoje Bri­tanijoje politologai, žiniasklaida ir feisbukas prognozavo ne tai, kas galėjo įvykti, o tai, kas norėjo, kad įvyktų.

Etiketo „guru“ šaiposi iš per puošnių gausiausios frakcijos damų apdarų ar vyrų nežinojimo, kad užsisegti reikia tik viršutinę švarko sagą, be to, pastebi, jog viena „valstietė“ atėjo į pirmą Seimo po­sėdį… be makiažo. Teisybės dėlei, „aklinai“ už­seg­ti ir nemažai senbuvių švarkų. O pirmame Sei­mo posėdyje geriau be makiažo, nei su kūdikiu, kuriam pamaitinti čia pat išsitraukė krūtį viena par­lamentarė iš 2008–2012 m. kadencijos Seimo.

Kvatojimas – Seimo pirmininkas žurnalistų pa­klausė, kur čia Seimo salė. Na, tikrai sunku susilaikyti nesusijuokus.

Bet kai kur juokas kelia juoką. „To dar nebuvo“, – baisimasi, kad Seimo pirmininku tapo „niekam nežinomas asmuo“ Viktoras Pranckietis. Net kaip niekas kitas tiek patyčių patyrusi (ir kaip nė vienas Sei­mo pirmininkas tiek jų nusipelniusi) Loreta Grau­­žinienė staiga imama vadinti tinkamesne, nes bu­vo žinoma opozicijos veikėja (geriau jau būtų bu­vu­si mažiau žinoma). Vydas Gedvilas, anot kai ku­rių komentatorių, nors irgi buvo debiutantas, bet „ge­­resnis“ profesorius, mat jis – krepšinio, o V.Pranc­­kie­tis – agronomijos profesorius. O Seimo pir­mi­ninku tik iš antro karto išrinktas šoumenas Arū­nas Va­lins­kas negi labiau buvo tinkamas į tokį postą?

Tad „to“ buvo. V.Pranckietis kur kas mažiau nau­jokas politikoje nei kai kurie jo pirmtakai: jis – LVŽS vicepirmininkas, jau šešeri metai dirbo įvairiose darbo grupėse, rengusiose teisės aktus, buvo Kauno rajono savivaldybės tarybos narys. Tad jei kas jį pastebėjo tik dalijantį sodininkystės patarimus televizijos laidose, o ne rengiantį teisės aktų pro­jektus ar dirbantį vietos valdžioje, gal tai jų pačių problema.

Žinoma, V.Pranckietis toli gražu ne etaloninis par­lamento lyderis – ne Vytautas Landsbergis ir ne Česlovas Juršėnas. Net pats žodis „lyderis“ sunkiai prie jo dera. Bet pripažinimas, kad gal tik ka­da vėliau tapsiąs vertas šio posto (pagal šios dienos „vaizdelį“ – dar negreit), vertesnis už A.Va­lins­ko pasipūtimą, pareiškiant, kad jis – „vienas iš trijų“, tad su juo reikia elgtis pagarbiai.

Oratoriniais gebėjimais V.Pranckietis tikrai nepritrenkė. Bet po L.Graužinienės inauguracinės kalbos apie „Senį ir jūrą“ blogiau būti juk negali. Taip, kol kas jis jaučiasi kaip netyčia ne savo vietoje atsidūręs žmogus. Bet panašiai atrodo ne vienas pirmąkart atsidūręs Seimo tribūnoje ar TV studijoje.

O kai kuriuos opozicijos bandymus pasišaipyti V.Pranckietis taikliai nugesina. Kritiką dėl politinio nepatyrimo pripažįsta, bet iš Andriaus Ku­bi­liaus išgavo pažadą padėti ir patarti debiutantui, ki­tiems atkirto, kad yra ir kitas kandidatas į pirmininkus Eu­genijus Gentvilas – patyręs profesionalas, tad galima rinktis.

Kur kas sunkiau suktis, kai į nemalonią situaciją patenki per savus. „Mes turbūt, kai skelbiame, net nespėjame gaudytis, kada kas ką pasakėme. (…) Matyt, nespėjau susipažinti, nes tikrai neturėjau šitos progos“, – blaškėsi naujasis Seimo pirmininkas, nesusigaudydamas, ką dėl Informacinės visuomenės plėtros komiteto sutarė, bet užmiršo jį informuoti tikrieji sprendimų priėmėjai LVŽS.

Matyt, taip ir bus, kad LVŽS pirmininkas Ra­mūnas Karbauskis, kaip Lenkijoje Jaroslawas Kaczynskis, vairuos valstybę nuo užpakalinės sėdynės. Tik ar mokomės iš tų pavyzdžių, iš kurių verta?

Antradienis, naktiniai pažadų tesėjimai

Laikrodžiui persiritus į antrą „valstiečių“ valdžios dieną (tiksliau, kol kas naktį) Seime tik pradėtas balsavimas dėl Seimo vicepirmininkų. Pir­masis posėdis baigėsi 1 val. 50 min. 42 sek., ir tai nė­ra rekordas.

Nors parlamento pavadinimas ir kilęs iš prancūziško žodžio „parla“, civiliokui taip juokinga, kai klausimais pretendentus į valdžią užpila ir šalia jų sėdintys savos frakcijos kaimynai. Toks jau politikos teatras. Svarbu kas – ką: ar bus daugiau su­menkinančių kandidatą opozicijos klausimų, ar savų, suderintų.

Renkant vicepirmininkus niekas neabejojo dėl ketvirtai kadencijai išrinktos „valstietės“ R.Baš­kie­nės (kuri ir buvo pirmasis LVŽS pasirinkimas į Seimo pirmininkus, bet atsisakė, nes nemoka ang­lų kalbos), valdančiosios koalicijos mažojo brolio – socialdemokratų atstovo Gedimino Kirkilo ir opozicijos atstovės, jau vadovavusios Seimui konservatorės Irenos Degutienės.

Tačiau už socialdemokratų pirmininką Algirdą Butkevičių, kuris nesusiprato prisiimti atsakomybę už pralaimėtus rinkimus, tokį sprendimą padarė patys valdantieji – ligšioliniam premjerui tapti Sei­mo vicepirmininku balsų pritrūko. Klausimas tik vienas – „valstiečių“ ar pačių socialdemokratų? Bet apie partijų vidines rietenas – vėliau.

Dar vienu Seimo vicepirmininku tapo „valstietis“ Arvydas Nekrošius. Jei jau V.Pranckietis turėjo aiškintis, kodėl jis savo partijos rinkimų sąraše buvo tik šeštas (tikino, jog partija neabejojo, kad jis laimės rinkimus vienmandatėje), tai visai sunku rasti logiką, kad, anot R.Karbauskio, svarbiausio po­litinio centro – Seimo vicepirmininku „valstiečiai“ pasirinko jų sąraše buvusį vertą vos 68 vietos. Ne­bent tai pateisina LVŽS koncepciją – politinė logika be politinės logikos.

Bet svarstant A.Nekrošiaus kandidatūrą di­džiau­sia nuostaba buvo jam pačiam, kai konservato­rius Kęstutis Masiulis jį apkaltino prorusiškumu. Netrukus teko atsiimti savo kaltinimus. Bet K.Ma­siulis aiškinosi taip: „Didžiulė bėda, kad jūs esate tokia tabula rasa, sunku jūsų nesumaišyti, sun­ku išmokti pavardes.“ O gal didžiulė bėda kita – kad į „valstiečius“ žiūrima su išankstine nuostata?

Renkant Seimo vicepirmininkus „valstiečiai“ gyrėsi, kad nuo pirmos dienos tesi pažadus rinkėjams: valdžia mažiau išlaidaus, nes sumažintas vi­ce­pirmininkų skaičius, jie neturės automobilių su vairuotojais, visi Seimo nariai negalės nuomotis automobilių iš parlamentinei veiklai skirtų lėšų, kam dabar ir išleidžia daugiausiai šių lėšų.

Bet oponentai kritikuoja, kad tai tik permainų imitacija, o ne sisteminės reformos. V.Pranckietis ne­ginčija tokios nuomonės, bet sako, jog žmonės tu­ri iš karto pajusti, kad požiūris keisis, tegu kol kas smulkiuose dalykuose. Kad tik parodomosiomis smulkmenomis neapsiribotų pažadų tesėjimas.

Trečiadienis, kai „valstiečiai“ norėjo, bet ne visi galėjo likti prie kaimo

Pasiskirstymas komitetais vėl sukelia kikenimą: kaip rasti „valstiečių“, nenorinčių į Kaimo reikalų komitetą? Tad net gavęs vieno svarbiausių ir įtakingiausių Biudžeto ir finansų komiteto pirmininko postą Viktoras Rinkevičius neslepia, kad mieliau būtų dirbęs toje srityje, kurią geriausiai išmano, – kaimo reikalų.

Pagaliau „valstiečiai“, kaip vėliau paaiškėja, vi­sai ne jų pačių valia perskirstomi į visus komitetus, nors kai kuriuose valdančiųjų persvara simbolinė. „Valstiečiai“ tesėjo pažadą – Audito komitetas atiduotas opozicijai. Nuo Švietimo ir mokslo komiteto atskirtam Kul­tūros komitetui, kuris visą laiką buvo įvardijamas kaip prioritetinis „valstiečiams“, vadovauti ėmė­si pats R.Karbauskis.

Komitetų valdžios dalybos leido spėlioti, kas bus ministrais. Žadėta taip: jei ministru bus Seimo narys, jis nebus tos srities Seimo komitete. Bet per daug rimtai į tai neverta žiūrėti. Juk kalbėta, kad nebus Seimo narių ministrų. Dabar jau kalbama apie asmeninį pasirinkimą tų, kurie išrinkti daugiamandatėje, o tokia prievolė įsigalios tik pakeitus Konstituciją.

Seimo komitetų pirmininkų portfelių dalybos nė iš tolo nepriminė kalbų apie profesionalumą. Bet už Seimo kokybę atsakingi rinkėjai – ką išrinko, tą išrinko. O kiek iš tikrųjų vertos „valstiečių“ kalbos apie profesionalumą, paaiškės padalijus ministrų portfelius.

Ketvirtadienį – būsimas premjeras tarp norų ir galimybių

Pristatydama būsimą premjerą Saulių Skver­nelį Prezidentė Dalia Grybauskaitė, su kuria jam būnant vidaus reikalų ministru nuomonės ne kartą susikirto, Seimo tribūnoje ilgai neužtruko: keli sa­kiniai apie tautos pasitikėjimo kreditą, įspėjimas ieškoti balanso tarp visuomenės norų ir valstybės galimybių – ir konstitucinė pareiga atlikta.

Bet „valstiečiai“ kol kas stengiasi su Pre­zi­dente sutarti. Nors S.Skvernelis po devyniais už­raktais slėpė siūlomųjų į ministrus pavardes, bet neoficialiai patvirtino, kad jos suderintos su Prezidente.

Seimo tribūna S.Skverneliui, priešingai nei jo partijos kolegoms, ne nauja. Mažiau jaudulio – daugiau oratorinių pasažų. Pabaigoje paironizuojant, kad tarnaus visiems – ir elitui, ir neelitui, mat visą savaitę aptarinėtas būsimo premjero atostogaujant prie jūros vietos žiniasklaidai duotas interviu, kuriame jis žadėjo atstovauti tiems, iš kurių elitas tyčiojasi feisbuke. Jei taip tikrai pasakė, akivaizdžiai užmiršo, kad rinkimai baigėsi, – reikėtų nustoti dirbti tik reitingui.

Būsimas premjeras tikina esąs laimės ekonomikos išpažinėjas. Tačiau paklaustas, kaip konkrečiai to sieks, sukasi sakydamas, kad čia – tik jo prisistatymas, o ne Vyriausybės programos pateikimas.

Bene taikliausia Seimo senbuvio liberalo Kęs­tučio Glavecko pastaba, kad kyla trys klausimai: ką premjeras darys, su kuo ir už ką. Intencijos gražios, bet atsakymų į kitus du klausimus – su kuo premjeras ketina tai įgyvendinti ir iš kur gaus tam pinigų – nėra. Tačiau atsakant ir į pirmą klausimą – ką įgiję tokią valdžią su ja darys „valstiečiai“, konkretumo juo toliau, tuo mažiau, o scenarijai skiriasi priklausomai nuo to, kas šneka.

Mįslė, ir kas iš tikrųjų gros pirmuoju smuiku – S.Skvernelis ar žadėjęs valdžios epicentrą į Seimą perkelti R.Karbauskis? Kad jųdviejų nuomonės ne visada sutampa – akivaizdu. Kad abu valdingi, am­bicingi – irgi. R.Karbauskis pats atidavė rinkimų sąrašo vedlio vietą S.Skverneliui, gerai skaičiuo­damas, kad taip išloš daugiau mandatų. Ta­čiau kai jis tą darė pirmą kartą – 2001 m. susijungė su tuomet ant bangos buvusios Kazimiros Pruns­­­kienės partija ir atidavė jai lyderystę, po to tai vadino didžiausia savo politine klaida.

R.Karbauskis pats atidavė rinkimų sąrašo vedlio vietą S.Skverneliui, gerai skaičiuo­damas, kad taip išloš daugiau mandatų. Ta­čiau kai jis tą darė pirmą kartą – 2001 m. susijungė su tuomet ant bangos buvusios Kazimiros Pruns­­­kienės partija ir atidavė jai lyderystę, po to tai vadino didžiausia savo politine klaida

Ar išliks tas tandemas visą kadenciją? Ar atlaikys išbandymus valdžia visa didžioji frakcija? Nors būtent tokia didelė valdžia šįsyk naujokams – kaip klijai. Iki rinkimų antrojo turo prognozuota, kad scenarijus kartosis: arba naujokus „išdurs“, kaip socialdemokratai 2004 m. padarė su rinkimus laimėjusiais „darbiečiais“, palikę juos net be premjero posto, arba naujokai patys išsivaikščios po senbuvių partijas, kaip buvo „valinskininkams“ ar „drąsiečiams“.

Žinoma, klausimas, ar „valstiečių“ ir dabar jau neprigavo socialdemokratai: turėdami proporciją 3:11 jie išsikaulijo „riebią“ Ūkio ministeriją. Bet jei, kaip žadama, bus panaikinta Energetikos mi­nisterija, tuomet proporcija taps 3:10, o skaičiuojant pagal „riebumą“ (valstybės ir ES valdomų pi­nig­ų kiekį) jų dalis būtų dar didesnė. „Valstiečiai“ tikina, kad viską daro iš idėjos, o ne pagal ES pinigų kapšą. Bet ar jie tikri, kad taip mąsto ir jų koalicijos partneriai?

Galų gale pažadas dėl superprofesionalų Vy­riau­sybės tampa pajuokos objektu. S.Skvernelis prisipažįsta, kad kviečiami asmenys perklausia, ar tikrai tokia yra ministro alga. Apie šešėlinėje Vy­riausybėje minėtus kai kuriuos asmenis, regis, jau nėra kalbos, nors ją „valstiečiai“ pristatė vos prieš porą mėnesių. Blaškymosi daug: vieną dieną neformaliame pokalbyje įtikinėjama, kad „valstiečiai“ turi puikų ūkio ministrą, kuris ateina su savo komanda, kitą dieną ministerija jau atiduodama socialdemokratams.

O dar politikos senbuviai šaiposi klausdami, iš kokių milijonų tiek skirtingų reformų pažadėję „valstiečiai“ jas įgyvendins ir kaip elgsis susidūrę su tuo, su kuo susidūrusios pasidavė visos ligšiolinės valdžios. Juk daug kas žadėjo liaudžiai daugiau naudos iš alkoholio prekybos ar tramdyti „Lie­­tuvos geležinkelius“… O ministerijose šaipomasi, kad jau paserviruoti peiliai ir šakutės politinės patirties ir politinės komandos neturintiems mi­nistrams profesionalams „suvalgyti“.

Penktadienis, savi prieš savus

Patys nesitikėję laimėti tiek daug valdžios, „vals­tiečiai“, atrodo, nebepajėgia ir užganėdinti vi­sų jos norinčių, ir rasti ne tik norinčių, bet ir ga­linčių. O kur dar kiti maištai.

Dovilė Šakalienė pratrūko feisbuke: prisiminė minėta kaip ministrė (iš tiesų pačiuose pirmuose galimų ministrų sąrašuose ji minėta, bet netrukus R.Karbauskis ir neklausiamas pridurdavo, kad jos kandidatūra nebėra svarstoma), o dabar net negavo geidžiamo komiteto.

Vidinės kovos verda visose didžiosiose partijose. Špagos remiamos aiškinantis santykius ir už už­darų durų, ir per žiniasklaidą.

Socialdemokratų lyderis A.Butkevičius, užsitraukęs dalies saviškių nemalonę, nes nesuderinęs su savo partijos derybininkais iškeitė socialdemokratišką Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją į Ūkio, net negavo Seimo vicepirmininko posto.

Neokonservatorių arogancija ir staigus „ideologinės“ krypties pokytis, pamačius, kad premjero postas jiems negresia, sunervino ne tik „valstiečius“, bet ir vienintelius galimus partnerius liberalus, o partijoje takoskyra tarp senųjų ir naujųjų kon­servatorių tik gilėja.

Liberalai tarpusavio kovas sprendžia šokdindami arogantiškąjį konservatorių lyderį Gabrielių Landsbergį (tiesą sakant, taip vadinti bene visi šios partijos lyderiai – negi tai kažkokia išskirtinė šios partijos savybė?), nesutikdami jo paremti kovojant dėl opozicijos lyderio posto. Na, G.Lands­bergis pats prisiprašė: laikydamas liberalus mažesniaisiais broliais, nederinęs pradėjo juos savaime laikyti konservatorių priedu kalbantis dėl valdžios su „valstiečiais“.

Jei taip toliau, mažesniaisiais broliais gali likti patys konservatoriai.

 

Savaitgalis prieš didžiųjų portfelių dalybas

Per mažą atokvėpį (bent jau oficialiai) galima pa­sverti: jei, kaip sakoma, gera pradžia – pusė darbo, ar ši naujos valdžios pradžia gera?

Kad ir kaip kai kas gąsdino, jog į Seimą atėjo (tiksliau reikėtų sakyti – buvo išrinkti) niekam ne­žinomi žmonės, jie gal nežinomi sostinės Ge­di­mino prospekte, o savo regionuose daugelis yra ge­rai žinomi asmenys, apie 40 jų – savivaldybių ta­rybų nariai. Tad jie leis prisiminti, kad Lietuva – ne tik Vilnius.

Bet ar turi nauji valdantieji realų planą, kaip te­sėti pažadą Lietuvą padaryti laimingą, ir kas jį įgyvendins? Susidaro įspūdis, kad atsakymo į šį klausimą neturi ir patys „valstiečiai“.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

A.Butkevičius, S.Skvernelis

Seimo rinkimus laimėjusios Valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininkas Ramūnas Karbauskis ir socialdemokratų lyderis Algirdas Butkevičius trečiadienį pasirašė koalicijos susitarimą. Naujuoju premjeru bus teikiamas valstiečių žaliųjų kandidatas Saulius Skvernelis, Seimo pirmininku – taip pat šios partijos atstovas, agronomas Viktoras Pranckietis.

„Veidas“ jau rašė, kad prie rinkimų čempionų – Valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) prisijungus keliems nepriklausomiems kandidatams gausiausia naujos kadencijos Seimo frakcija dabar skaičiuoja jau net 60 narių. Pastarąjį kartą tokios gausios frakcijos būta prieš 20 metų: 1996 m. Tėvynės sąjunga turėjo 63 mandatus. Tad žlugus originaliai valstiečių idėjai kartu suburti ir konservatorius, ir jų amžinus oponentus socialdemokratus (LSDP), valdančiajai daugumai jiems užteks ir pastarųjų su 17 mandatų. Nors 77 mandatų neužtenka Konstitucijai keisti, bet valstiečiai atskirais klausimais ketina burti neformalias koalicijas.

Jau buvo užmirštas atvejis, kai daugumai užtenka vos dviejų partnerių. O jų proporcija 60:17, akivaizdu, nesudaro valstiečiams didelių kliūčių Vyriausybės programą rengti daugiausia savo nuostatų pagrindu.

Jau buvo užmirštas atvejis, kai daugumai užtenka vos dviejų partnerių. O jų proporcija 60:17, akivaizdu, nesudaro valstiečiams didelių kliūčių Vyriausybės programą rengti daugiausia savo nuostatų pagrindu. Vyriausybės programoje, reikia tikėtis, atsiras ir skaičių. LVŽS rinkimų programoje jų nebuvo nė vieno, ir sąmoningai, mat laikytasi filosofijos, kad žmonėms svarbu vertybės, ne skaičiai. Iš tiesų kitos partijos lenktyniavo, kuri „duotų“ daugiau algos, bet rinkėjų tuo nesužavėjo. Tačiau Vyriausybės programa – jau šiek tiek kitas žanras.

Tiesa, kai kur LVŽS ir LSDP pozicijos skiriasi: su triukšmu iš šios kadencijos premjero patarėjų pasitraukęs būsimos Vyriausybės finansų ministru minimas Stasys Jakeliūnas neslepia, kad pirmas darbas koreguojant ligšiolinės Vyriausybės parengtą biudžeto projektą – peržiūrėti išlaidas, skirtas socialinio modelio įstatymams įgyvendinti, mat nauji valdantieji ketina revizuoti pirmtakų svarbiausiu kadencijos darbu vadintus teisės aktus.

Proporcija 60:17 valstiečiams leis palikti koalicijos partneriams tik tuos postus, kurių valstiečiai patys nenori. Partijos pirmininkas Ramūnas Karbauskis laikosi pozicijos neiti į elitinėmis laikomas Seimo pirmininko ir ministro pirmininko pareigas. Jo oponentai įtarinėjo, kad neva taip jis bando apeiti tokiems postams būtiną griežtesnę specialiųjų tarnybų patikrą, nei kad taikoma Seimo nariui, turinčiam teisę dirbti su slaptaisiais dokumentais. Bet R.Karbauskis ramina jokių patikrų nebijąs. O būti tokios didelės frakcijos pirmininku, R.Karbauskio teigimu, – kur kas svarbesnė atsakomybė, nei pirmininkauti parlamentui, mat kad Vyriausybė galėtų kokybiškai dirbti, bus atsakinga frakcija. Juk LVŽS pažadėjo: valdžios centras persikels į Seimą, šis nebebus Vyriausybę aptarnaujanti institucija.

Negali sakyti, kad tokie teiginiai – be pagrindo: tokio dydžio frakcija, be abejonės, diktuos Seimo darbotvarkę. O Seimo pirmininkas, kaip žinome, netgi negali priklausyti jokiai frakcijai, tad formaliai nebūnant frakcijos nariu būtų sudėtinga diriguoti tokiai margai ir daugeliui patiems netikėtai į Seimą patekusiai kompanijai, susibūrusiai tik prieš rinkimus.

Be kita ko, daug kas prisimena, kad ir Andriui Kubiliui teko Seime „ganyti“ palyginti gausią Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakciją po 2008 m. rinkimų: būdamas premjeru, jis vis tiek didelę laiko dalį leido Seime.

Pirmasis naujos kadencijos Seimo posėdis šaukiamas lapkričio 14 d.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

BFL nuotr.

Valstybinės vaistinės ir bankai, valstybės monopolis alkoholio prekyboje, panaikinta krepšelių sistema švie  timo srityje, mokyklos ir mažiausiuose miesteliuose – tokios permainos, tiksliau, grįžimas atgal, kelia nerimo. O būtent tai rinkėjams pažadėjo ne prognozuotai ryškiai rinkimuose suspindėjusi nauja politinė žvaigždė – Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS).

Aušra LĖKA

Seimo rinkimų antrajame ture konkurentus tiesiog sutriuškinusi LVŽS pelnė 56 mandatus! Per pastaruosius 16 metų tokios sėkmės nebuvo sulaukusi nė viena partija. Tačiau ar LVŽS sėkmė – sėkmė ir Lietuvai? Kas laukia mūsų po Ramūno Karbauskio nepartinės partijos triumfo?

Nuo nestabilumo gelbės baimė prarasti postą

Visų pirma klausimas – kaip šįsyk „neogelbėtojai“ sugebėjo surinkti niekieno neprognozuotą tokį didelį skaičių rinkėjų? Viena vertus, rinkėjus galima pagirti, kad iš „gelbėtojų“ meniu jie rinkosi ne kokią radikalią Antikorupcinę Naglio Pu­teikio ir Kristupo Krivicko koaliciją ar Rolando Paulausko Liaudies partiją, o LVŽS – nors atgimusią kaip nepartinė partija, bet vis dėlto seniai veikiančią (tiesa, ne kartą keitusią pavadinimą) politinę jėgą, savivaldybių rinkimuose sulaukdavusią ir neblogų rezultatų.

„Jau kelintą kartą nemaža dalis Lietuvos renkasi „gelbėtojus“, bet jie vis nuvilia. Nuvilia ne idėjomis, nes jos rinkėjui priimtinos, bet kompetencijos stoka. Beviltiškai nekompetentingi buvo Tautos prisikėlimo šoumenai, o „Drąsos kelias“ – visai beviltiškas ir netrukus suskilo, Darbo partija irgi buvo ne ką geriau. Kadencija po kadencijos – kompetencijos stoka, o LVŽS pasiūlė ir idėjų, kurios patinka rinkėjams, ir kur kas didesnės kompetencijos žmonių. Tai galėjo paveikti kaip priemonė pamėgti „valstiečius“, – „Veidui“ sakė ISM ekonomikos ir politikos programos vadovas doc. dr. Vincentas Vobolevičius, siūlydamas LVŽS kompetenciją lyginti ne su socialdemokratų ir konservatorių, o su ankstesnių kadencijų „gelbėtojų“.

Jau kelintą kartą nemaža dalis Lietuvos renkasi „gelbėtojus“, bet jie vis nuvilia. Nuvilia ne idėjomis, nes jos rinkėjui priimtinos, bet kompetencijos stoka.

Politologo vertinimu, prie LVŽS sėkmės prisidėjo ir su kiekvienais rinkimais didėjantis rinkėjų aktyvumas antrajame ture. Mobilizuojantis veiksnys – ir nepartinių merų Kaune bei kitose savivaldybėse veikla. LVŽS merai ar atstovai savivaldybių tarybose taip pat prisidėjo ragindami eiti į rinkimus ir paremti LVŽS.

Beje, LVŽS rinkimų sąraše buvo nemažai savivaldybių tarybų narių, gerai žinomų asmenų re­gio­nuose, priešingai nei kitų partijų, kurios regionuose bando prastumti sostinėje įsitvirtinusius po­litikus, „pasiūloje“.

Žinoma, prie R.Karbauskio partijos atgimimo prisidėjo ir „Naisių vasaros“ serialo sėkmė, ir re­gionuose jo inicijuojami tyrimai nuo vėžio, knygų vaikams leidyba, kitos socialinės ir kultūrinės ak­cijos. Rinkėjų mobilizacija buvo atlikta. Tai ga­lėjo paskatinti tuos žmones atsistoti nuo sofos ir eiti balsuoti.

Tačiau, pasak V.Vobolevičiaus, norint suvaldyti staiga gavusią parlamento mandatus tokią didelę ir margą minią, niekada nedirbusią Seime, tu­rinčią įvairių nuomonių, kurios gali skirtis nuo R.Karbauskio ar Sauliaus Skvernelio, reikia tam tik­ro mechanizmo. O jo LVŽS neturi. Tad kyla įtampos, skaidymosi, vidinių dramų, vadinasi, ir nestabilumo tikimybė.

Tiesa, tai būtų naudinga LVŽS oponentams, nes šios partijos silpnėjimas natūraliai perkeltų ini­ciatyvą Vyriausybėje, o ateityje gal ir premjero postą kitų koalicijos partnerių link.

Vis dėlto dabar, kai LVŽS gavo tiek daug manda­tų, vadinasi, ir daug postų Vyriausybėje bei Sei­me, jai bus lengviau išlaikyti vienybę tiesiog strategiškai dalijant postus tiems, kurie gali išeiti iš partijos, mat taip jie rizikuotų prarasti postą. Tai, pa­sak V.Vobolevičiaus, toli gražu ne tobuliausias, bet įmanomas partijos vieningumo išlaikymo me­chanizmas.

Valstybės nuosavybės klausimas – takoskyra

„O dėl programinių dalykų – tai rinkimų programos rašomos rinkimams laimėti. Įgyvendinami tik tam tikri punktai. Daugelį LVŽS padės į stalčių, teisindamasi, kad negavo tos srities ministerijos, tad neturėjo įtakos“, – prognozuoja V.Vo­bo­levičius.

Antra vertus, dar neaišku, kokia susiformuos koalicija, kiek jai suformuoti LVŽS eis į kompromisus su savo rinkimų pažadais, juolab kad į jaunesnio koalicijos brolio poziciją rinkimų rezultato šoką patyrę konservatoriai ir socialdemokratai nesiveržia.

Rinkimų programos rašomos rinkimams laimėti. Įgyvendinami tik tam tikri punktai.

Vis dėlto kai kurie LVŽS rinkimų programos punktai kelia nerimo. „Nors LVŽS programoje yra tam tikrų dalykų, kurie savo tikslais priimtini daugeliui Lietuvos žmonių, bet dalis jų kontroversiški savo pasiekimo priemonėmis. Konkrečiai turiu omeny žadamą valstybinės nuosavybės renesansą“, – „Veidui“ sakė SEB banko vyriausiasis ekonomistas dr. Gitanas Nausėda.

Jis primena, kad valstybinė nuosavybė tikslinga tik tada, kai privatus sektorius su kažkuo nesusitvarko ar negali suteikti kažkokių paslaugų ir prekių taip, kaip visuomenei reikalinga. „Bet tokie atvejai reti, ir abejoju, ar alkoholio prekyba yra tas atvejis. Galima būtų šiuo klausimu rasti kompromisą tarp labiausiai tikėtinų koalicijos partnerių, pavyzdžiui, siūlant alkoholio prekybą perkelti į specializuotas vietas. Tačiau jos nebūtinai turėtų būti valstybinės parduotuvės. Tai ga­lėtų būti privataus kapitalo pagrindu veikiančios parduotuvės, kurioms nustatyta prievolė ir teisė prekiauti alkoholiu“, – siūlo G.Nausėda.

LVŽS žada steigti ir valstybinį regioninį plėtros banką. Bet, kaip primena SEB vyriausiasis ekonomistas, iki šiandien niekas neatsakė, kodėl, turint tokį gana prastą paveldą valstybinių komercinių bankų srityje, nuo dienos X viskas būtų kitaip – valstybinis bankas veiktų puikiai ir efektyviai? Be to, G.Nausėda primena, kad bet koks valstybinis bankas ir jo steigimas nuo pamatų, tegu ir pasinaudojant Lietuvos pašto struktūra, reikalauja nuosavo kapitalo. Jo negali suformuoti vien nekilnojamuoju turtu, reikia ir finansinių injekcijų. Ar valstybė pajėgi tokias finansines in­jekcijas suteikti?

LVŽS norų daug, bet kai kurios jų siūlomos priemonės kelia tam tikrų abejonių. G.Nausėda stebisi: daugelis partijų kritikuoja valstybinių įmonių reikalus – lėtai vykstančias reformas, veiklos politizavimą, jos vadinamos partijų įdarbinimo agentūromis, tad tarsi suvokiama, kad valstybinė nuosavybė dažnai susijusi su politizavimu ir kitais trūkumais. Tačiau čia pat teikiami siūlymai, kurie daugina tą valstybės nuosavybę. Ar tai reiškia, jog valstybinę nuosavybę tikimasi valdyti taip, kad tos blogybės nesikartotų, daryti kitaip, nei tai darė anksčiau valdžiusios partijos?

„Gražus tikslas, bet dažnai būna, kad po gražių deklaracijų blogybės atgyja kitomis formomis. Vals­tybinės nuosavybės klausimas – vienas iš principinių, tai tam tikra takoskyra tarp partijų, išpažįstančių liberaliąją mintį, ir tarp partijų, pasislinkusių į kairę pusę“, – pabrėžia G.Nausėda.

„Nordea“ banko Baltijos šalių tyrimų padalinio vadovas Žygimantas Mauricas LVŽS rinkimų programos finansų ir ekonomikos srityje rado daug gerų aspektų ir už tai giria šias programos dalis rengusius finansų ekspertą Stasį Jakeliūną (jis minimas kaip būsimas finansų ministras) ir ekonomistą Raimondą Kuodį. Pavyzdžiui, žadama mažinti darbo jėgos apmokestinimą, perkelti bazinę pensiją į valstybės biudžetą, atsisakyti įvairių mokesčių lengvatų. Be kita ko, būdamas mi­nistro pirmininko patarėju S.Jakeliūnas vadovavo darbo grupei, pasiūliusiai mokesčių reformą, bet, deja, ji taip ir liko ligšiolinio premjero Al­girdo Butkevičiaus stalčiuje. Ž.Maurico vertinimu, didžioji dalis siūlymų buvo priimtini ir, jei jie dabar bus įgyvendinti, duos naudos Lietuvos ekonomikai.

Tačiau Ž.Mauricas pastebi, kad kitose programos dalyse prirašyta visokių lengvatų ir išimčių, kas lyg ir prieštarauja pagrindinei programos daliai – ekonomikos ir finansų sričiai. Pavyzdžiui, siūloma regionuose veikiančioms įmonėms taikyti mažesnį PVM, pelno mokesčio tarifą. Eko­no­misto nuomone, diferencijavimas tarp regionų ir miestų sunkiai įsivaizduojamas, tai būtų diskriminacinio pobūdžio nuostata.

LVŽS kalba apie valstybines vaistines. „Tačiau nėra konkretaus modelio, kaip tai būtų įgyvendinama – sakoma tai vienaip, tai kitaip. Be to, jei visas tinklas būtų steigiamas nuo nulio, valstybei tai gali kainuoti daug, o rezultatas gali būti ne toks, kokio tikimasi“, – „Veidui“ sakė Ž.Mau­ricas.

Arba alkoholio monopolis. Iniciatyva riboti alko­holio prieinamumą gera. Bet, pasak Ž.Mau­rico, alkoholio monopoliui kurti būtina sąlyga – maža korupcija ir žmonių sąmoningumas. Prie­šingu atveju gali smarkiai padidėti šešėlis, žmonės vešis alkoholį iš kaimyninių šalių.

Siūlymai naikinti krepšelius švietimo srityje – su  racionalumo grūdu

„Nordea“ banko ekonomistas Ž.Mauricas nesiūlo vienareikšmiškai peikti LVŽS siūlymų naikinti krepšelių sistemą švietimo srityje: „Reikia vertinti kiekvieną atvejį. Krepšelių sistema didina konkurenciją, nes išgyvena geriausieji. Antra vertus, taip atsiranda labai didelė diferenciacija tarp skirtingų mokyklų. Regionai tarsi įsisuka uždarame rate: mažas finansavimas esant mažai mokinių lemia prastėjančią kokybę, o tai savo ruožtu lemia dar mažėjantį mokinių skaičių. Taip mokyklos priverstos arba vegetuoti, arba užsidaryti, o gabesni vaikai, gyvenantys mažame miestelyje, važiuoti į kitą miestą, nes nebeužtikrinama išsilavinimo kokybė. Krepšelių modelis tikslingas gimnazijose, vyresnėse klasėse, ypač universitetuose, bet klausimas, ar tai tinka regionuose.“

Ekonomistas pastebi, kad švietimo srityje blaškomės tarp dviejų – Suomijos ir JAV modelių.

Švietimo srityje blaškomės tarp dviejų – Suomijos ir JAV modelių.

Dabar lyg ir linkstame prie suomiškojo, kad tarp švietimo įstaigų nebūtų milžiniškų skirtumų. O tai kaip tik ir yra arčiau LVŽS programos. Ž.Mau­ricas siūlo apsispręsti, kuris kelias mums priimtinesnis, žvelgti kelerius ir daugiau metų į priekį ir neperlenkti lazdos.

Žinoma, LVŽS norai kaimo vietovėse turėti mokyklas labiau pažadai nei realybė – bet kokiu atveju nebus taip, kad vos keliems vaikams bus mokykla, tada tikslingiau vaikus vežti į artimiausią miestelio ar net rajono centrą. Bet kiekvieną atvejį reikėtų analizuoti kaštų ir naudos principu ir prognozuoti į priekį, kurie regionai gali būti vystomi, kur ateityje vaikų gali daugėti.

Ž.Maurico manymu, reikia apsibrėžti, ar regionus paverčiame tik žemės ūkio, rekreaciniais centrais ir naikiname juos kaip ekonominius, kultūrinius mini centrus, ar kai kuriuos jų vystome, netgi subsidijuojame. Žinoma, visų neišlaikysime, bet kai kur tikslinga palikti regioninius centrus, kurie gal net sugebėtų konkuruoti su didmiesčiais. Bet, pasak ekonomisto, čia reikėtų planavimo iš viršaus, nepaliekant visko savieigai, apsisprendžiant, kuris regionas prioritetinis, nes čia, pavyzdžiui, gera žemė ir išplėtotas žemės ūkis. Taip ilguoju laikotarpiu būtų mažiau ir socialinių problemų.

Ž.Mauricas pasakoja, kad Australijoje ar Ka­nadoje perspektyviose teritorijose netgi tiesiami keliai ten, kur nėra gyventojų, kuriama kita infrastruktūra. Tada tai jau tampa traukos vieta keltis gyventojams, o ilguoju laikotarpiu investicijos atsiperka.

Yra daugiau baimės vertų dalykų nei LVŽS

Vis dėlto „Veido“ kalbinti politologų, ekonomistų, istorikų gildijų atstovai išsakė mažiau baimių dėl būsimo LVŽS valdymo, nei rinkimų naktį ateinančiuosius ketverius metus piešė per rinkimus gerokai mažesnės sėkmės pelniusių partijų lyderiai.

„Turime per daug baimių, o didžioji jų dalis nepagrįsta ir teliudija tam tikrą mūsų vidinės dvasinės būsenos disharmoniją, kuri aiškiai matoma ir politikoje. Jei priimame aksiomą, kad rinkimai buvo laisvi, juose dalyvavo Lietuvos piliečiai, ir laikomės paradigmos, kad Lietuvos piliečiai lojalūs Respublikai, abejoti vienos ar kitos politinės partijos laimėjimais nematyčiau didelių galimybių“, – sako Lietuvos Istorijos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas dr. Algimantas Kaspa­ravičius.

Jei kas ir kelia nerimo, tai kiek ši nauja-sena ar sena-nauja politinė jėga turi politinės patirties, kokie žmonės pateks į Vyriausybę, koks bus jų asmeninis politinės patirties ir profesionalumo laipsnis. Bet, pasak istoriko, jei LVŽS sugebės atrinkti žmones, turinčius solidžią politinę patirtį arba turinčius puikių ir racionalių idėjų, kurios galėtų pozityviai keisti Lietuvos likimą, tam tikros sėkmės galimybė yra pakankamai akivaizdi.

A.Kasparavičius sako, kad reikia pripažinti, jog Lietuvoje dabar yra per daug problemų, o dvi politinės jėgos, pastaruosius keliolika metų besikeitusios valdžia, nesugebėjo susitvarkyti su si­tua­­cija valstybėje. „Patiriame nemažai iššūkių tiek ekonomikos, tiek saugumo, tiek emigracijos sri­tyse, uždelstos švietimo reformos, aukštojo moks­lo finansavimo problema visiškai nejudinama nuo 2008 m. Problemų – didelė puokštė, tad lo­g­iška, kad visuomenė bando ieškoti naujų politinių jėgų ir veidų, kurie galėtų imtis spręsti šias problemas“, – vertina istorikas.

O bandymai kritikuoti LVŽS pirmininką R.Karbauskį, kad jis, švelniai tariant, nebuvo nei NATO, nei ES entuziastas, priešinosi dėl žemės pardavimo užsieniečiams, A.Kasparavičiaus įsitikinimu, šiandien neturi didelės reikšmės, nes negalime mechaniškai perkelti į 2016 m. politiko nuostatų, išsakytų prieš daugiau nei dešimt metų.

Istorikas siūlo pažiūrėti globaliau: nuostatos, kritikuojančios ES ir NATO, plinta visoje Euro­poje, JAV. Situacija Rytų ir Centrinėje Europoje, visame pasaulyje įtempta, ir įtampa turi tendenciją didėti. Tai susiję ir su rinkimais JAV, ir su tuoj prasidėsiančiu „Bre­xitu“. „Jei ši situacija plėtosis, Lietuvai gali kilti kur kas rimtesnių problemų, nei vieno ar kito politiko pareiškimai prieš dešimt ir daugiau metų“, – mano A.Kas­pa­ravičius.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

BFL nuotr.

Dovaidas PABIRŽIS

Pagal pasirinktus kriterijus įvertinus politinių partijų programas, didžiausiais šių rinkimų populistais tapo Antikorupcinė Naglio Puteikio ir Kristupo Krivicko koalicija.

Pagal pasirinktus kriterijus įvertinus politinių partijų programas, didžiausiais šių rinkimų populistais tapo Antikorupcinė Naglio Puteikio ir Kristupo Krivicko koalicija.

Nors jos rinkimų programa trumputė ir joje telpa vos keletas teiginių, čia atsiskleidžia visa populistinio politinio kalbėjimo esmė.

Programa prasideda teiginiu „Prieš korumpuotus politikus! Už paprastus žmones! Kovosime prieš politikus, kurie vagia ir ima kyšius! Už didesnes algas ir pensijas eiliniams žmonėms!“ Vėliau išvardijami „5 smūgiai politinei korupcijai, emigracijai, turtinei nelygybei ir skurdui“, tarp kurių yra Seimo narių neliečiamybės ir privilegijų panaikinimas, milijardų sutaupymas susidorojus su korupcija ir didžiausių Lietuvos problemų sprendimas, kiekvieno išleisto cento skelbimas internete, referendumo skelbimo kartelės sumažinimas iki 50 tūkst. piliečių parašų, trečdalio biudžeto skyrimas socialiniam teisingumui, algų ir pensijų didinimas iki Estijos lygio ir pan.

Trumpą politinę programą rinkimams pateikė ir antroji populistų sąraše – Stanislovo Buškevičiaus ir tautininkų koalicija. „Stipri Lietuva yra neįmanoma be pagarbos kiekvienam jos piliečiui. (…) Lietuvių tautos išlikimui iškilo šios grėsmės: demografinė lietuvių depopuliacija, korupcijos išplitimas, tiesioginės karinės grėsmės augimas, masinis skurdas, apsprendžiantis asmens ir visuomenės degradavimą“, – rašoma programoje.

Joje gausu ir antagonistinių teiginių įvairių grupių atžvilgiu. Koalicija žada „užkardyti kelią homoseksualizmo propagandai“, „užkirsti kelią tarptautinio terorizmo grėsmei, nepriimti į Lietuvą ekonominių migrantų iš islamiškų valstybių“, „priversti oligarchus labiau prisidėti prie valstybės gerovės kūrimo“. Tiesioginės demokratijos srityje partija žada „plėsti tautos galias valstybės valdyme ir savivaldoje“. O atskirame pranešime koalicijos interneto puslapyje S.Buškevičiaus ir tautininkų koalicija vardija partijas, už kurias kviečiama nebalsuoti, primenant su jomis susijusius korupcijos skandalus.

Populizmo nevengia ir valdantieji

Kiekybiškai bene daugiausiai populizmo galima atrasti šiuo metu valdančiosios koalicijos darbe dalyvaujančios partijos „Tvarka ir teisingumas“ rinkimų programoje. Šiek tiek žemesnį partijos įvertinimą lėmė tik tai, kad ji nesistengia aktyviai kritikuoti kitų partijų ir analizuoti jų nuodėmių. Būtų keistoka, jeigu tai būtų daroma valdančiojoje koalicijoje praleidus ketverius metus.

Populistiškai skamba vien pats partijos rinkimų šūkis „Tesprendžia tauta“. „Tvarkiečiai“ tvirtina: „Kartu sieksime didesnės  tautos  vienybės. (…) Valstybės  atstovai,  mylintys, vertinantys, išklausantys bei suprantantys kiekvieną jos žmogų. (…) Tik tardamiesi su tauta tėvynėje užtikrinsime geriausias sąlygas žmogui tobulėti. Čia kiekvienam bus įgyvendinta teisė į apsaugą nuo skurdo ir socialinės atskirties.“

Jei vertinsime antrąjį kriterijų, „Tvarka ir teisingumas“ aiškina, kad Lietuvoje „įsigali tik labai stambūs ir monopolijas bei oligopolijas kuriantys dariniai; valstybė išnaudoja verslą ir darbdavius, o šie atsigriebia darbuotojų sąskaitą“; (…) monopoliniai  prekybos  centrai  ir  perdirbėjai  nustato  ilgus  atsiskaitymo terminus“. Be to, „šalyje propaguojama  Europos  Sąjungos  federalizacijos  idėja,  skatinamos  lietuvių kultūrai svetimos tradicijos“, politikai mato „grėsmę sunykti Lietuvos tautiniam tapatumui, šeimos verslo ir ūkininkavimo tradicijoms, stiprėjant tarptautinių korporacijų įtakai, parodomojo patriotizmo ir komercijos santykių kultūrai“.

Ne mažiau originaliai skamba ir tiesioginės demokratijos įgyvendinimo pasiūlymai. „Tvarka ir teisingumas“ žada įteisinti tiesioginius vietinių institucijų vadovų – policijos komisarų, apylinkių ir apygardų teismų pirmininkų, prokurorų skyrimus. Taip pat žadama užtikrinti „maksimalų šalies piliečių dalyvavimą valstybinių įmonių, tokių kaip „Lietuvos paštas“, „Lietuvos geležinkeliai“, kapitale bei valdyme“.

Nerealiai skambančių piniginių pažadų taip pat žarstoma gausiai. Partija sakosi įgyvendinsianti „kelionių programą senjorams, kiekvienais metais sudarydami sąlygas susipažinti su Lietuvos kultūros bei poilsio objektais“, už kiekvieną gimusį vaiką žadą 3 tūkst. eurų vienkartinę pašalpą, 100 eurų kas mėnesį, minimalų atlyginimą pakelti iki 777 eurų, smulkųjį verslą apmokestinti tik gavus įplaukų, sukurti 55 tūkst. naujų darbo vietų seniūnijose, tūkstančio eurų vidutinį atlyginimą kultūros darbuotojams ir daugelį kitų sunkiai įsivaizduojamų dalykų.

Ekonominio populizmo apstu ir kitos valdančiosios – Darbo partijos programoje. Įdomu, kad savo reklaminio moto apie tai, kaip politikai sustabdys pabėgėlių antplūdį, partija programoje apskritai nenurodė. Nepaminėjo ir tokių puikių pasiūlymų, kaip „kiekvienam po naują butą“, skelbiamų „darbiečio“ Jono Pinskaus reklamos kampanijoje.

Darbo partija tvirtina, kad teisės aktų projektus rengs tik atsižvelgdama į visuomenės nuomonę bei valstybės poreikius, taip pat pristabdys bankų piktnaudžiavimą. Likusi populizmo dozė – ekonominiai pažadai apie 1100 eurų vidutinį darbo užmokestį, 656 eurų minimalią mėnesinę algą, 422 eurų vidutinę pensiją, milijardą municipalinio būsto statybai, vienkartinę 2 tūkst. eurų išmoką kiekvienam 18-os sulaukusiam jaunuoliui ir kt.

Mažiau populistinė – Socialdemokratų partijos programa. Joje gausu abstrakčių žmonių paminėjimų, ir po ketverių metų valdžioje partija vis dar mato būtinybę pradėti savo programą nuo to, kad „dešinieji, pasirinkdami „krizės suvaldymo“ planą, valstybę įstūmė į milžiniškas skolas, o pensijų, atlyginimų ir išmokų „nukarpymai“ buvo antikonstitucinis žingsnis“. Be to, pridedama, kad „dešiniosios partijos, iš esmės neturėdami jokios sprendimų alternatyvos, savo 2016-ųjų Seimo rinkimų strategija pasirinko mūsų juodinimo, šmeižimo, juodųjų technologijų taikymo kelią“. Socialdemokratų programoje nemažai ir abstrakčių, „bus taip“ ekonominių pažadų.

Populizmo mažėja

Apibendrinant visų politinių partijų programas galima pastebėti, kad kai kurie populizmo bruožai yra dažnesni už kitus. Daugelis partijų nevengia kreiptis „į paprastą žmogų“, rūpintis „kiekvieno gerove“ ir grąžinti paprastiems piliečiams valdžios iš jų atimtas teises.

Apibendrinant visų politinių partijų programas galima pastebėti, kad kai kurie populizmo bruožai yra dažnesni už kitus. Daugelis partijų nevengia kreiptis „į paprastą žmogų“, rūpintis „kiekvieno gerove“ ir grąžinti paprastiems piliečiams valdžios iš jų atimtas teises.

Pavyzdžiui, Lietuvos lenkų rinkimų akcija-Krikščioniškų šeimų sąjunga savo programoje sako: „Valdžia turi mokėti išgirsti, įsiklausyti į tai, kuo žmonės gyvena, į jų problemas, lūkesčius. Tautos išrinktieji turi pasirūpinti kiekvienu žmogumi, kiekviena šeima.“ Panašiai kalba ir partija „Drąsos kelias“: „ŽMOGUS, jo problemos ir rūpesčiai, dvasinė būsena, materialinė gerovė, jo šeima, santykiai su kitais visuomenės nariais yra ,,Drąsos kelio‘‘ partijos dėmesio centre.“ Abi šios partijos taip pat primena apie būtinybę šalyje įgyvendinti visuotinę liustraciją.

Bene daugiausiai apie būtinybę grąžinti valdžią žmonėms kalba „Lietuvos sąrašo“ politikai. Partijos programoje teigiama: „Kad piliečiai atgautų pasitikėjimą valstybe, turime keisti politinę sistemą – atsisakyti uždaro, neskaidraus nomenklatūrinio valdymo ir įtvirtinti tikrą piliečių ir tautos savivaldą. Turime suteikti galimybes visiems piliečiams ir visiems lietuviams dalyvauti Tėvynę kuriant. Turime atgaivinti Seimą kaip tautos atstovybę, atkurti politinių partijų ir visuomenės dialogą.“

Nemažai kaltės dėl šiandienos taip pat kliūva elitui. „Lietuvos sąrašas“ pabrėžia, kad Lietuvai reikalinga tautos likimu ir išlikimu besirūpinanti politika, kurią pakeitė nomenklatūriniai sprendimai, stambaus verslo diktatas ir viešieji ryšiai, padedantys nutylėti opiausias visuomenės problemas, užuot jas sąžiningai įvardijus ir sprendus.

Reikia pripažinti, kad nemažos dalies politinių partijų programose populizmo esama nedaug arba jo bruožų visai nėra.

Reikia pripažinti, kad nemažos dalies politinių partijų programose populizmo esama nedaug arba jo bruožų visai nėra.

Vienintelis nuliukas „Veido“ populizmo reitinge atiteko Liberalų sąjūdžiui, vienas balas – Lietuvos žaliųjų partijai. Nedaug populistinių bruožų galima atrasti ir Lietuvos laisvės sąjungos programoje (išimtis yra teiginys „politikų atlyginimai priklausys nuo rezultatų“), Valstiečių ir žaliųjų sąjungos programoje, kurioje yra žmonių apibendrinimo ir valdžios piliečiams grąžinimo teiginių bruožų bei Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų programoje, kurioje ekonominiai pažadai ne visada pagrįsti ir gana dažnai aktyviai kritikuojami oponentai.

Populizmo vertinimo kriterijai

Populizmo terminą viešojoje erdvėje girdime gana dažnai. Paprastai jis vartojamas norint apibūdinti nepagrįstus sąmoningus politikų pažadus, pataikavimą klausytojams, politinių procesų supaprastinimą ar elementarią demagogiją. Tiksliai nusakyti, kas iš tiesų yra populizmas, o kas ne, sudėtinga net politikos mokslininkams. Egzistuoja daugybė skirtingų mokslinių populizmo teorijų ir aiškinimų. Jais remdamasis „Veidas“ sudarė penkis pagrindinius populizmo kriterijus ir pagal juos įvertino Lietuvos politines partijas.

1. „Žmonės, ir dar kartą žmonės“

Populistai bet kokią politinę kovą suvokia kaip akistatą tarp gėrio ir blogio. Tokiu atveju besąlygiškas gėris populistams yra paprasti žmonės. Nors kiekvienoje visuomenėje egzistuoja įvairios visuomenės grupės – religingi žmonės ir ateistai, kairieji ir dešinieji, miestiečiai ir sodiečiai, pasiturintys ir skurdesni, pensininkai ir jaunuoliai, populistams visi jie yra tiesiog „žmonės“. Todėl tipinės populistinės sąvokos yra „kiekvienas žmogus“, „paprasti mokesčių mokėtojai“ „visa tauta“, „rinkėjai“ ir pan. Populistai tvirtina, kad „paprasti žmonės“ tarpusavyje neturi jokių prieštaravimų ar interesų, yra vieninga grupė, iš kurios valdžią, gerovę ir teises atėmė korumpuotas elitas. O populistų lyderis, priešingai nei kiti politikai, esą yra žmonių pusėje ir nuo šiol jis dėl visų šių problemų imsis kovos.

2. „Dėl visko kaltas elitas“

Populistai teigia, kad valstybę užvaldęs korumpuotas elitas ir visi kiti, kurie nepatenka į „paprastų žmonių“ kategoriją, prieštarauja šių žmonių politinei valiai. Korumpuotas politikos ir verslo elitas, biurokratai išnaudoja paprastus piliečius ir iš esmės yra kalti dėl visų ar didžiosios dalies jų problemų. Be to, greta elito populistai dažnai taip pat išskiria tam tikras mažumas, kurias taip pat kaltina dėl esamos padėties: tai gali būti esą per menkai nubausti nusikaltėliai, tautinės, religinės ar seksualinės mažumos, užsienio imigrantai, Briuselio biurokratai, žiniasklaida ir pan.

3. „Grąžinkime valdžią žmonėms“

Kadangi, populistų teigimu, valdžia iš paprastų žmonių buvo atimta, būtina bet kokia kaina ją jiems sugrąžinti. Taip populistai neigia bet kokias tarpines valstybės ir jos piliečių grandis ir siūlo įvairias tiesioginės demokratijos formas: dažnus referendumus, „konsultacijas“ su piliečiais kiekvienu klausimu, įvairias konstitucines valstybės sąrangos pertvarkas, tokias kaip radikalios teismų, parlamento, ministerijų ar biurokratijos reformos.

4. „Oponentų blogi darbai svarbiau už idėjas“

Politikos mokslininkai pastebi, kad populistai dažnai stokoja konkrečių politinių idėjų. Jie paprastai remiasi charizmatišku, iškalbingu, visuomenėje mėgstamu ir populiariu lyderiu, kuris kalba tai, ką žmonės nori girdėti. Dažnai ta kalba neturi rimto ir detalaus politinio turinio, tačiau yra tiesiogiai nukreipta prieš politinius konkurentus. Tipinis tokio populizmo pavyzdys yra išsamus valdžioje buvusių ar esančių politikų klaidų nagrinėjimas, gausi kritika, teigiant, kad „mes elgsimės kitaip“, tačiau iš esmės nepateikiant konkrečių politikos žingsnių ir priemonių, kurios bus vykdomos.

5. „Pinigai iš dangaus“

Šis populizmo elementas bene sudėtingiausiai įvertinamas. Pavyzdžiui, juk niekada negalima atmesti scenarijaus, kad Lietuva ir Latvija staiga sugebės susitarti dėl tarpvalstybinės jūrinės sienos, Lietuva imsis eksploatuoti tame ruože, kaip manoma, slūgsančio naftos klodo, šis pasirodys kur kas didesnis, nei kas nors galėjo įsivaizduoti, ir Lietuva staiga taps rimta naftos eksportuotoja. Dėl to staiga išaugęs valstybės biudžetas pajėgs iš karto ir smarkiai pagerinti gyventojų gerovę.

Tačiau vis dėlto numatant, kad Artimųjų Rytų tipo naftos valstybe staiga netapsime, populistinius šūkius, tokius kaip „mažinsime mokesčius ir didinsime biudžetą“, galima atskirti. Kaip tai įvertinti? Šiuo atveju žiūrėjome į ekonominių partijų pažadų pagrįstumą, t.y. buvo vertinama, ar būsimų pinigų, išmokų ar kitų viešųjų gerybių atsiradimo šaltinis yra nurodytas.

Politinių partijų programas ir, esant reikalui, kitą politikų idėjinį turinį vertinome pagal penkis kriterijus. Jeigu tas kriterijus yra visiškai išreikštas, skyrėme du balus, iš dalies – vieną balą, o nesant tokio turinio partijoms atiteko nulis balų.

Populistų reitingas

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

A.Sysas BFL nuotr.

Prieš savaitę Lietuvos socialdemokratų partijos vicepirmininkas apie Darbo kodeksą kalbėjo itin kritiškai, nors dabar valdantieji jau žada jį palikti.

– Jūsų partija rengiasi pritarti Prezidentės Dalios Grybauskaitės veto dėl Darbo kodekso. Ką tai reiškia?

– Yra trys galimybės. Arba mes pritariame Prezidentės veto, tada įsigalioja įstatymas su jos pateiktais 22 siūlymais. Arba mes atmetame veto, tada įsigaliotų toks Darbo kodeksas, koks jis buvo priimtas ir vetuotas. Gali būti, kad nei vienu, nei kitu atveju nesurinksime reikiamo balsų skaičiaus, tada galios senasis, visai nepakeistas Darbo kodeksas – tai trečia galimybė. Iš to, kokios vyksta diskusijos tarp Seimo narių, matyti, kad palikti senąjį kodeksą būtų pats neprotingiausias ir neracionaliausias dalykas. Juk dėl ko užvirė visa košė? Daug priimtų įstatymų įsigalios nuo kitų metų sausio 1 d. Mano požiūriu, ten yra daug svarbesnių dalykų negu Darbo kodeksas. Ar atmetus, ar priėmus kodeksą yra spragų, kurias reikia taisyti, keisti. Kai ką pamiršome, kai ką praleidome, kai kur persistengta. Manau, reikėtų orientuotis į tai, kad piliečiams labiausiai suprantamas dalykas būtų pritarimas veto ir po to einantis paliktų spragų taisymas.

– Jūs ne vien pritariate Prezidentės pataisoms, bet rengiatės jas tobulinti?

– Pagal Seimo statutą, priėmus veto, įsigalios ir tos pataisos. Tačiau netgi neįsigaliojusį įstatymą galima taisyti. Galima lygia greta teikti kitas pataisas, kurios irgi įsigaliotų nuo kitų metų sausio 1 d. O daug tobulinti nereikia. Turbūt nereikia būti dideliu mokslininku, kad suprastume, jog darbuotojai – silpnoji grandis, silpnesnioji pusė. Kai nubalsuojama, kad darbuotojai ir darbdaviai – lygiaverčiai partneriai, tai nevisiškai atitinka tikrovę. Kai kas iš verslininkų tvirtina, kad priimtas kodeksas „užreguliavo“ santykius taip, jog verslo neliks. Panašių kalbų būta prieš 14 metų, kai buvo priimtas senasis kodeksas. Dabar tokių baisenybių kodekse aš nematau.

Paprasčiausiai yra dalykų, kurie per tuos ginčus buvo vienaip ar kitaip pamiršti. Dabar tai vėl gali būti iškelta į diskusijų lygmenį. Pavyzdžiui, nedarbo išmoka pagal dabar galiojančius įstatymus mokama pusę metų, o kada regione yra aukštas nedarbo lygis, terminą galima pratęsti dar trims mėnesiams. Kai kurioms įmonėms tam tikrais atvejais galima pridėti dar tris mėnesius – vadinasi, gali būti iki metų. O pagal dabartinį kodeksą – iki šešių mėnesių, ir viskas.

– Patobulinusi Prezidentės pataisas, valdančioji dauguma, matyt, politiškai nepraloš?

– Jeigu nebūtų buvę tų paskutinių balsavimų Seime, kodeksas būtų subalansuotas. Komitetai po beveik metų svarstymų buvo pakankamai gerai viską suderinę. Ir vieni, ir kiti socialiniai partneriai reiškė tam tikrą nepasitenkinimą, tačiau iš esmės buvo balansas. Priimant įstatymą tai buvo išderinta. Prezidentūros atstovai dalyvavo svarstymuose, matė, kas ką siūlo. Aš irgi buvau susitikęs su Prezidente. Mes išsakėme tam tikras savo pozicijas dėl kai kurių pataisų, kurios, manyčiau, atitrūko nuo realybės ir realaus gyvenimo. Prezidentė į vienas atsižvelgė, į kitas neatsižvelgė. Prezidentė bandė viską subalansuoti.

Darbdaviai užmiršo svarbiausią dalyką – dėl ko pradėjome tą darbą. Bandėme liberalizuoti tokius dalykus, kurie Lietuvoje buvo „užreguliuoti“, – tai yra atleidimo terminai, išeitinės pašalpos, sutarčių rūšių įvairovė. Į visa tai dabar atsižvelgta. Prezidentė vetavo tiktai vieną darbo rūšį – nenustatytos apimties darbo sutartį. Tai kritikuoja ir nerekomenduoja Europos Komisija. Bet yra penkios papildomos darbo rūšys. Prašau – verslui yra visos galimybės. Deja, tose diskusijose absoliučiai nebuvo kalbama apie darbo užmokestį – kiek jis padidės.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį skaitykite ČIA

Seimo pirmininkės Irenos Degutienės kabinete vis dėlto buvo sukurptas susitarimas, kurį trijų valdančiųjų partijų vadovai sutvirtino parašais. Tiesa, šis dokumentas labiau primena ketinimų protokolą, rašo „Lietuvos rytas“.

Vieni jo punktai įvardija aiškesnius tikslus, kiti – gana migloti, o trečiuose teigiama, kad partijos tebeturi skirtingą nuomonę.

Po to, kai Andrius Kubilius ir Eligijus Masiulis pakalbėjo apie tai, kad koalicija išlieka ir yra pasirengusi dirbti toliau, Algis Čaplikas priminė, jog visiems šiems punktams dar turės pritarti įsiaudrinusios valdančiosios Seimo frakcijos.

“Tikiuosi, kad tai bus įgyvendinta ir mums nereikės sugrįžti prie susitarimo dėl susitarimo. Tikiuosi, kad bus ramios Kalėdos ir geri Naujieji metai”, – iškilmingai apibendrino liberalcentristų lyderis.

Įsiliepsnojusios diskusijos dėl siūlomų biudžeto deficito mažinimo būdų kėlė abejonių valdančiosios koalicijos gyvybingumu, rašo „Kauno diena“. Jos liberalusis sparnas reiškė pasipiktinimą Tėvynės sąjungos susitarimais su opozicija dėl kai kurių naujų mokesčių įvedimo ar kitokių fiskalinių priemonių, kuriomis galėtų būti gelbėjamas biudžetas.

Savo ruožtu ketvirtadienį opozicinė Socialdemokratų partija išplatino pareiškimą, kuriame pripažįsta nepritarianti kitų metų biudžetui ir toms priemonėms, kurias pasirinko valdantieji.

“Socialdemokratai negali pritarti tokiam biudžeto projektui, kuriame nėra progresinių mokesčių įstatymo, prastai paruošta dalis dėl nekilnojamojo turto mokesčio ir iki 1 000 litų nedidinamas minimalus atlyginimas”, – teigė Socialdemokratų frakcijos seniūnas Algirdas Butkevičius.

Tačiau, kita vertus, opozicija pareiškė suprantanti, kad susitarusiems valdantiesiems biudžetą priimti pavyks ir be opozicijos balsų.

BFL

Valdančiosios koalicijos partneriai iš esmės neprieštarauja vadinamųjų “prabangos” mokesčių įvedimui, tačiau kartu akcentuoja būtinybę ieškoti daugiau vidinių resursų, nes nauji mokesčiai vieni nepajėgtų finansuoti visiško sumažintų pensijų grąžinimo.

Trečiadienį po valdančiosios koalicijos partnerių susitikimo Liberalų ir centro sąjungos narys Algis Čaplikas kalbėjo, kad jo atstovaujama partija pritartų tokių mokesčių pritarimui, tačiau, pirma, reikėtų sulaukti tikslių jų naudos apskaičiavimų.

“Nesame prieš jį labai nusiteikę, tiesiog norėtume sulaukti iš finansų ministrės ar Seimo Pirmininkės paskaičiavimų, kas yra tas “prabangos” mokestis ir kiek tai gali duoti naudos biudžetui (…). Mes ne prieš “prabangos” mokestį – deimantai, jachtos, vilos turi būti apmokestintos, nepadoru gyventi taip prabangiai”, – žurnalistams sakė A. Čaplikas.

Jis pabrėžė, kad Liberalų ir centro sąjunga vis dėlto nepritartų nekilnojamojo turto mokesčio įvedimui, kuris, A. Čapliko teigimu, neapmokestinant absoliučiai viso turto, neduotų norimos naudos.

Tautos prisikėlimo partijos (TPP) vadovas Arūnas Valinskas išreiškė paramą visiškam sumažintų pensijų grąžinimui į ankstesnį lygį, tačiau akcentavo, kad kartu su pensijomis turi būti atkurtas ir buvęs išmokų neįgaliems asmenims dydis. Jo teigimu, socialiai jautriausioms grupėms grąžinant sumažintas išmokas reikės ieškoti papildomų taupymo rezervų, nes siūlomi mokesčiai nepatenkintų lėšų poreikio.

“Mes ne prieš pensijų atkūrimą, bet tuomet kompleksiškai reikia, kad nenukentėtų ir neįgalieji. Kokie tie vidiniai rezervai, šiandien buvo sutarta, konfidencialiai, ieškoti ir neabejoju, kad įstengsime surasti. Kiek preliminariai paskaičiuota, tas labai viešai išreklamuotas “prabangos” mokestis gali atnešti nuo 10 iki 20 mln. litų į biudžetą. Kai skylė siekia milijardą, tai yra labiau populistiniai pasisakymai, todėl Vyriausybė, spręsdama klausimą iš esmės, turės ieškoti kitų rezervų, ir tai sutarta daryti”, – kalbėjo TPP lyderis.

ELTA primena, kad antradienį Vyriausybė vienbalsiai patvirtino valstybės biudžeto projektą, pagal kurį tik iš dalies, 50 proc., atkuriamos sumažintos pensijos. Seimas turėtų svarstyti, kaip rasti papildomų pajamų, kurios leistų pensijas atkurti didesniu mastu, kaip variantas gali būti svarstomas ir “prabangos” mokesčių įvedimas, sakė Premjeras Andrius Kubilius.

Viešojo sektoriaus išlaidos 2012 m. bus mažinamos 4 proc., tai turėtų padėti sutaupyti apie 600 mln. litų. Visos institucijos pačios galės spręsti, kokiu būdu jos mažins savo išlaidas. Nemažės tik Krašto apsaugos ministerijos išlaidos, antradienį žurnalistams po Vyriausybės neeilinio posėdžio teigė Premjeras.

"Veido" archuvas

.

Visuotiniuose partijos lyderio rinkimuose dalyvavo du iškelti kandidatai – premjeras A.Kubilius ir Seimo pirmininkė Irena Degutienė. A.Kubilius per rinkimus gavo 5,5 tūkst balsų, už I.Degutienę balsavo 4,6 tūkst. partijos narių.

Dabartinio partijos pirmininko premjero A.Kubiliaus dvejų metų kadencija TS-LKD vadovo poste baigiasi birželio mėnesio antroje pusėje. A.Kubilius partijai vadovauja nuo 2003-iųjų.

Taip pat suvažiavime bus tvirtinamos partijos pirmininko teikiamos pavaduotojų kandidatūros.

Dar suvažiavimas svarstys įstatų pakeitimus, rinks atstovus į tarybą, prezidiumą, Priežiūros komitetą, tvirtins partijos pirmininko pasiūlytą kandidatą į Politikos komiteto pirmininkus.

Suvažiavimo delegatai aptars 15 tarybos teikiamų rezoliucijų. Jose TS-LKD prioritetinėmis sritimis 2012-2014 metais įvardija energetinę nepriklausomybę, ekonomiką, šalies finansus, valstybės valdymą ir teisėsaugą, kovą su korupcija, Lietuvos gynybinius pajėgumus, žemės ūkio politiką, užsienio politiką, aplinkos apsaugą, švietimą ir kultūrą, sveikatos apsaugą.

Suvažiavime laukiama apie 850 delegatų iš visos Lietuvos, skelbiama partijos pranešime.

TS-LKD nurodo 2010 metų pabaigoje turėjusi 16,5 tūkst. narių.

BFL

Kaip jau buvo skelbta, nedeklaruodamas su atsinaujinančių išteklių energetika susijusių rėmėjų ir šioje srityje dirbančio savo sūnaus, Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas J. Šimėnas pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo kai kurias nuostatas. Seimo Pirmininkė Irena Degutienė yra pareiškusi, kad daug aistrų kėlęs Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo priėmimas Seime gali būti kartojamas – jame buvo aptikta kurioziškų klaidų. Susirūpinimą dėl J. Šimėno ir jo veiklos kelia ir valdantieji.

“Jau ne pirmas kartas žiniasklaidoje pasirodo informacija dėl J. Šimėno, ir visuomenininkai, ir įvairūs profesoriai pateikia savo nepasitikėjimą. (…) Todėl sutarėme su Ministru Pirmininku, kad sėsime, pasikviesime ir J. Šimėną, ir koalicijos partnerius ir iš tikrųjų ieškosime išeities, taip toliau darbas nebegali tęstis”, – trečiadienio rytą po tradicinių valdančiųjų koalicijos partnerių pusryčių Eltai sakė Seimo Aplinkos apsaugos komiteto narys Andrius Burba.

Jungtinės Seimo frakcijos nario teigimu, pirmiausia bus ieškoma tarpusavio suderinamumo.

“Apie vietą (Aplinkos apsaugos komiteto pirmininko, – ELTA) kol kas anksti kalbėti, bet, ko gero, mes mažiau surastume žmonių, kurie yra patenkinti jo veikla negu nepatenkinti. Todėl ta problema išlieka, ir bent jau koalicijos partneriai susitarė, kad ieškosime būdų, kaip tą klausimą spręsti. Tai nebūtinai bus pirmininko pakeitimas, bet galbūt kažkokios tvarkos, veiksmų suderinamumo atsiras daugiau, o gal ir pareigybės klausimas bus sprendžiamas. Apie tai, koks bus sprendimas, dar per anksti kalbėti. Bet kad problemų ten yra, jos nepatirštintos, nes matome kiek klaidų, nesusipratimų ir įvairiausių lygio nepasitenkinimas buvo išreikštas ir visuomeninių organizacijų, ir Prezidentūros”, – dėstė A. Burba.

Kita vertus, Seimo narys teigė, kad politiškai J. Šimėno klausimas bus nelengvas, nes jis yra Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos ir frakcijos narys bei sulauks didelio kolegų palaikymo.

Estijos visuotinius rinkimus sekmadienį laimėjo ministro pirmininko Andraus Ansipo valdančioji Reformų partija, kuri surinko 164 221 balsą (28,6 proc.) ir 101 vietų parlamente turės 33 vietas.

Kaip rodo duomenys, gauti suskaičiavus visų 625 rinkimų apylinkių balsus, didžiausia opozicinė Centro partija, kuriai vadovauja Talino meras Edgaras Savisaaras (Edgaras Savisaras), užėmė antrą vietą – ji gavo 134 049 balsus (23,3 proc.) ir užsitikrino 26 mandatus.

Trečioje vietoje atsidūrė konservatyvi centro dešinioji “Tėvynės” ir “Res Publica” sąjunga (IRL) – ši mažesnė valdančiosios koalicijos partnerė, surinkusi 117 929 balsus (20,5 proc.), naujajame parlamente kontroliuos 23 vietas, o ketvirtoje vietoje liko Socialdemokratų partija, už kurią balsavo 98 304 rinkėjai (17,1 proc.) ir kuri turės 19 mandatų.

Iš keturių partijų, kurios pateko į parlamentą, abi valdančiosios koalicijos partnerės ir socialdemokratai padidino savo vietų skaičių. Reformų partija dabar turės dviem mandatais daugiau, IRL – keturiais, o socialdemokratai net devyniais.

Tuo tarpu į finansavimo skandalą įsivėlusi kairioji Centro partija, kurią daugiausiai remia rusakalbiai rinkėjai, prarado tris mandatus.

Pernai gruodį šalies saugumo policija KAPO paskelbė, kad E.Savisaaras, prisidengdamas ortodoksų cerkvės statybos sostinėje finansavimu, “konspiraciniu būdu” prašė iš Rusijos pinigų savo partijos rinkimų kampanijai.

Pats E.Savisaaras pripažino, kad prašė pinigų cerkvei, bet ne partijai. Jis teigė, kad valdančiosios partijos šiuo skandalu mėgina lošti “rusų korta” per rinkimų kampaniją ir nukreipti rinkėjų dėmesį nuo gyventojų nuskurdimo.

Kita vertus, Centro partija surinko daugiausia balsų sostinėje Taline.

Kitos dvi parlamentinės politinės jėgos – Žaliųjų partija ir Liaudies sąjunga šįsyk nepajėgė įveikti 5 proc. slenksčio, surinkusios atitinkamai 3,8 proc. ir 2,1 proc. balsų, ir savo atstovų parlamente nebeturės.

Centrinės rinkimų komisijos duomenimis, iš viso buvo atiduoti 579 797 balsai, tad aktyvumas siekė 63,61 proc.

Šiuose rinkimuose dėl 101 vietos parlamente iš viso varžėsi 789 kandidatai, kurių 32 buvo nepriklausomi, o 757 – partiniai.

Estija, garsėjanti savo modernių technologijų sektoriumi, yra vienintelė valstybė pasaulyje, kurios rinkėjai turi galimybę balsą visuotiniuose rinkimuose atiduoti ir internetu.

Estijos vyriausios rinkimų komisijos pateikti duomenys rodo, kad internetu balsavo 140 tūkst. 846 asmenys – tai sudaro 15 proc. elektorato 1,3 mln. gyventojų turinčioje šalyje.

Elektroninio balsavimo, kuris vyko nuo vasario 24 iki kovo 2 dienos, lyderiais šįsyk tapo reformistai, už kuriuos buvo atiduota 52 015 balsų iš 140 846.

Antroje vietoje liko IRL su 35 735 balsais, trečioje socialdemokratai su 25 332 balsais, o už centristus buvo atiduoti 13 892 elektroniniai balsai.

Anot Darbo partijos pirmininko, Europos parlamento nario Viktoro Uspaskich, valdančiųjų partijų atstovų džiaugsmas dėl rinkimų rezultatų neturi jokio realaus pagrindo, mat šie rinkimai parodė, jog žmonių pasitikėjimas konservatorių, liberalcentristų, Liberalų sąjūdžio bei Tautos prisikėlimo partijomis per dvejus metus, praėjusios nuo Seimo rinkimų, smuko 47 proc.

“Palyginus su Seimo rinkimais, Dabartinė valdančioji dauguma surinko truputį daugiau negu pusė balsų, kuriuos gavo prieš dvejus metus. 2008 m. už valdančiąsias partijas balsavo 567 392 rinkėjai, o per šiuos rinkimus — 299 320. Nesunku suskaičiuoti, kad skirtumas sudaro 47 proc. Galima drąsiai sakyti, kad būtent tiek smuko žmonių pasitikėjimas valdančiaisiais per dvejus metus. Keista girdėti, kai valdančiųjų partijų lyderiai bando girtis tokiais rinkimų rezultatais. Po tokių rezultatų valdančiajai koalicijai reikėtų išsivaikščioti”, — sako V. Uspaskich.

Darbo partijos pirmininkas įsitikinęs, kad savivaldybių tarybų rinkimų rezultatai yra nedviprasmiškas rinkėjų ženklas Tėvynės sąjungai-Lietuvos krikščionims demokratams, Liberalų sąjūdžiui, Liberalų ir centro sąjungai bei Tautos prisikėlimo partijai, kad joms ne vieta valdžioje.

“Jeigu šiandien vyktų rinkimai į Seimą, net ne visos valdančiosios partijos galėtų į jį patekti, o ką jau kalbėti apie valdančiosios koalicijos formavimą. Kartu sudėjus, keturios dabar valdžioje esančios partijos vargu ar gautų bent trečdalį mandatų Seime. Net turėdamos savo “dievukus” rajonuose šios partijos prarado tiek daug balsų. Jeigu tai būtų rinkimai į Seimą, vaizdas būtų daug liūdnesnis. Esu tikras, kad į šį faktą turi atkreipti dėmesį šalies prezidentė Dalia Grybauskaitė, juk ji yra šios valdančiosios daugumos stabilumo garantas ir ji negali ignoruoti visuomenės nuomonės, o visuomenė valdantiesiems vasario 27 d. parodė duris”, — teigia Darbo partijos pirmininkas.