Akivaizdu, kad kultūrai vadovauti turėtų kultūrą išmanantys žmonės, bet akivaizdu ir tai, kad tikrai tą kultūrą išmanantiems žmonėms vadovauti nesiseka.

Šiaip jau nuoširdžiai nesuprantu menininko (nesvarbu, rašytojas, dailininkas ar muzikas jis būtų), savo noru einančio vadovauti kokiai nors kūrybinei sąjungai ar kokiam nors fondui. Ir ne todėl, kad menininkas – vien todėl, kad jis menininkas, – privalo neturėti organizacinių, administracinių gebėjimų. Paprasčiausiai vadovaudamas bet kokiai struktūrai, bet kokiai organizacijai automatiškai ir nevalingai įsijungi į visos valstybės valdymo mechanizmą, kuris su kiekviena diena, su kiekviena valdžia vis labiau išsigimsta, ir pasirinkimas, kam paklusti – savo principams, savo įsitikinimams ar visuotinai priimtai “valstybinei” korupcinių ryšių sistemai, gali kainuoti talento mirtį. Ar bent jau neišgydomą talento neurozę. Nes kiekvienas autentiškas talentas, be visų kitų sudėtingų jo “gyvavimo mechanizmų”, yra neatskiriamai susijęs ir su asmenybinio stuburo tvirtumu, žmogiško ir kūrybinio orumo gynimu, o vadovavimas bet kokiai visuomeninei ar valstybinei institucijai reikalauja dar ir nusižeminimo, susitaikymo su prašytojo sindromu.

Net jei būtų prašoma ir ne sau, o visai kultūrai.

Todėl ir tikrai sąžiningo aktoriaus Remigijaus Vilkaičio buvimas kultūros ministru negalėjo baigtis kaip nors kitaip, nei baigėsi. Jei Seimas nepasileis pats ar bent nebus surengta apkalta Arūnui Valinskui, ne kitaip bus ir intelektualui Arūnui Gelūnui: pasipūtėliška tuštybė gryno intelekto greta savęs tikrai ilgai nepakęs.

Šiek tiek pažindamas Jaunimo teatro direktorių Algirdą Latėną, kėdžių skandalo šiame teatre priežasčių irgi ieškočiau kitur: direktoriumi teatralai jį rinko todėl, kad meno kolektyvui vadovauti neateitų kas nors iš pašalės, su savomis pašalės strategijomis ir pašalės interesais (pamokų būta: prieš dvidešimt metų Akademiniam teatrui pradėjęs vadovauti “aludaris” Eugenijus Šaltis pirmiausia ėmėsi ne teatro reikalų, o viso Gedimino prospekto privatizavimo projektų). Bet apie ūkinę veiklą jis išmanė ne daugiau negu aš, tad paklausė Kultūros ministerijos patarimo ir rekonstrukcijos vykdytojus samdė tuos, kuriuos rekomendavo ministerija. O atsakyti dabar turi A.Latėnas, kaip už Andriaus Kubiliaus biudžeto nuokrypas ir iškrypas atsakė R.Vilkaitis.

Bet čia – pirmiausia moralinė pamoka jiems patiems. Jie palyginti dar laimingų padėčių įkaitai. Nelaimingiausi meniniai kolektyvai, vienokiais ar kitokiais saitais susiję su Vilniaus savivaldybe. Gerai, kad Rimas Tuminas buvo ne tik talentingas režisierius, bet ir dar talentingesnis diplomatas (tai jam turėtų praversti dabar, dirbant Maskvoje). Jaunajai Cholinai taip gerai nebesiseks, ir ne tik todėl, kad Mažojo teatro kolektyvas gerokai išsiplėtė, kad įvairėja repertuaras.

Užtenka pasekti savivaldybės tarybos ir Donato Katkaus vadovaujamo Šv. Kristoforo orkestro konfliktų bei skandalų raidą, ir pamatysime, kaip Vilniaus vadovai supranta meninę kūrybą apskritai: arba orkestras nebegali iš viso koncertuoti, arba jis neturi gauti savivaldybės finansavimo, nes kiekvienas savarankiškas orkestro kocertas traktuojamas kaip nusižengimas visoms kada nors buvusioms sutartims. O kai šitaip, tai visai nebestebina ir ne laiku, ir ne vietoj projektuojamas Guggenheimo muziejus, ir trylika milijonų už neaiškios kilmės Jurgio Mačiūno “gamybines atliekas”.

Akivaizdu, kad kultūrai vadovauti turėtų kultūrą išmanantys žmonės, bet akivaizdu ir tai, kad tikrai tą kultūrą išmanantiems žmonėms vadovauti nesiseka, nes ne jiems suprasti vingrią politinę naujakalbę, kuria kalba kultūros pinigų valdytojai.

Tačiau – stop! Panašia tonacija galėčiau kalbėti ir toliau, bet apeita liks svarbiausia – meno komercializacijos problema, tuo svarbesnė, kad būdinga tik šiandienai (tiesa, ne tik Lietuvos), nepažinta nei smetoninės Lietuvos, nei sovietmečio kultūrininkų. Ką turiu galvoje? Pirmiausia tai, kad Gintautas Kėvišas iš pradžių išgarsėjo ne kaip Lietuvos kultūrininkas, o kaip tarptautinis prodiuseris, pasaulinių garsenybių vadybininkas, užsidirbęs savo pirmąjį ir galbūt vienintelį švarų milijoną. Ir Valstybinės filharmonijos direktoriaus bei kultūros ministro kėdės jam tebuvo psichologinė ir finansinė priedanga, leidžianti nemokamai naudotis valdišku telefonu tolesnei prodiuserio veiklai vykdyti. Dabar, regis, šie projektai ėmė buksuoti, bet pajamos mažėti negali, todėl ir atsirado milijoninės vertės Operos ir baleto teatro scenos, milijoniniai liftai ir milijoniniai persirengimo kambariai (nieko naujo: Vladimiras Prudnikovas, būdamas kultūros ministru, taip pat tik tiek tenuveikė – J.Basanavičiaus gatvėje įrengė liftą). Bet G.Kėvišo atvejis taip pat ne pats skandalingiausias: jį remia teatro kūrybinė grupė, kolektyvas. Įdomesni Nacionalinio dramos teatro ir Klaipėdos muzikinio teatro atvejai.

Šiek tiek, bent iš tolo pažindamas Adolfą Večerskį niekada neabejojau, kad, vaidindamas išimtinai neigiamus, kartais patologiškus personažus, iš esmės jis visada vaidino save, ir todėl nė kiek nenustebino teatro fojė atsiradusi širma uždengta lenta, kurioje jau prieš gerą pusmetį pamaloninami aktoriai rašėsi už tai, kad kitai kadencijai būtų perrinktas tik dabartinis generalinis direktorius, ir niekas kitas. Nieko nestebina ir dabar skubiai klastojami, perrašinėjami dokumentai, nes tai, kad šis asmuo akivaizdžiai painiojo privačius ir tarnybinius interesus, buvo akivaizdu ir be Etikos komisijos išvadų.

Nežinau, ko siekia A.Večerskis skųsdamas Kultūros ministerijos konkurso rezultatus, bet manau, kad su A.Večerskiu pirmiausia reikia keisti pačią trupę ar bent jos branduolį. Ir už tai, kad prieš penkerius metus rinkosi buvusį direktorių, ir už tai, kad slapta rašinėjosi po kažkokiomis “provečerskiškomis” peticijomis.

Tad peršasi dar viena šio rašinio išvada: dėl korupcijos meno kolektyvuose neretai kalta būna korumpuota, parsidavėliška paties meno kolektyvo atmosfera.

Kita vertus, ne visada nugali ir kolektyvo “sveika atmosfera”. Audronė Žigaitytė-Nekrošienė iš Klaipėdos muzikinio teatro jau kartą buvo išvyta, šiaip taip per teismus į postą sugrįžo, o dabar dar įžūliau tyčiojasi iš kolektyvo daugumos rašto, liudijančio, kaip baisiai teatras jos nenori matyti vadovo poste. O konflikto priežastis tokia banali, kad net analizuoti nesinori: jei A.Žigaitytė nevadovaus teatrui, kitaip tariant, jei ji neturės savo teatro, jos operų greičiausiai apskritai niekas nestatys.

Asmenines savybes palikim pačių asmenų apmąstymams, bet savame teatre statyti savus veikalus galima uždrausti ir kultūros ministro įsakymu.

Į

Apie kintančias politines, ekonomines, dvasines vertybes kebliausia kalbėti kasdienybės kontekste ir kasdieniškais žodžiais, nes tektų pakartoti nusenusio “tikro kataliko” nuosprendį, kad pasaulis galutinai žlugo, ir numoti ranka. Vis dėlto numoti ranka neišeina.

Akivaizdu, kad mūsų politika gyvena, seniai užmiršusi moralę, o ekonomika kuria naujas, su tradiciniu krikščionišku kodeksu mažai ką bendra turinčias etikos elgesio normas, bet vis dar atsiranda žmonių, ir netgi nemažai, kurie apie moralę ir etiką kalba, ir kalba ne abstrakčiai, o remdamiesi šiandienos realijomis. Valstybė, kurios paskirtis ir tėra vienintelė – ginti savo piliečius, kuo įžūliausiai juos apiplėšinėja ir apgaudinėja, o moraliausią užsienio politiką deklaruojanti Prancūzija ramiausiai parduoda Rusijai moderniausius karo laivus, ir vis dėlto pasąmonėje daugelis, jei ne absoliučiai visi piliečiai, neklystamai žino, kas yra dora ir kas yra moralu.

Šiandien populiaru sakyti, kad pasaulinė ekonominė krizė yra ne savaiminis, grynai ekonominių dėsnių nulemtas reiškinys, o senesnės ir gilesnės pasaulio moralinės, etinės krizės padarinys. Jei sutiksime, kad postmodernizmas yra totalios kultūros krizės atspindys, turėsime sutikti ir su tuo, kad pasaulio etinės, moralinės krizės lauke gyvename jau mažiausiai keturiasdešimt metų, kai pasirodė ir įsigalėjo postmodernizmo doktrina.

Ilgainiui imta kalbėti apie postmoderniąsias ideologijas, taigi ne pirmą dešimtmetį gyvename jau postmoderniose, vadinasi, krizės pakąstose santvarkose, ir visai suprantama, kad šiandien jau garsiai prabilta apie visuotinį kapitalizmo žlugimą. Taip pat ilgainiui prabilta apie postmodernius politinius diskursus, ir galbūt tai sietina su paaštrėjusiu civilizacijų konfliktu. Kitaip tariant, gili pasaulio politikos krizė išprovokavo ir Sovietų Sąjungos subyrėjimą, ir šiandieninius teroro išpuolius. Ir mes nesame nuo to apsaugoti, nes, įstodami į ES ir į NATO, net geografiškai atsivėrėme visam pasauliui. Tenka mokytis naujų vertybių apsupty, dažnai tas vertybes nekritiškai ir perimant.

Kalbant apie mus ir naująjį mūsų mentalitetą, tenka dar kartą komplikuoti ir taip jau sudėtingus vertybinius klausimus: dėl visų savo vertybių painiavos ir (kai kuriais atvejais) visiško žlugimo, paprastai esame linkę kaltinti pastarąjį mūsų gyvenimo dvidešimtmetį, skirtingų, nesuderinamų santvarkų pervartą, kurios nepakėlė gležna kasdieninė piliečio sąmonė. Bet juk ką tik sakėme, kad globalios moralinės krizės aplinkoje gyvename ne dvidešimt, o mažiausiai keturiasdešimt metų. Tad kodėl dabar mums atrodo, kad prieš dvidešimt metų, nepaisant politinės ir ideologinės priespaudos, gyvenome švariau, gražiau, teisingiau. Juk ir tuomet gyvenome išverstų, išvirkščių vertybių pasaulyje.

Meilė Lietuvai mums buvo ne vertybė savaime, o savotiška “psichologinė perfokorta”, leidžianti išreikšti savo nepritarimą valdžiai ir valdantiesiems. Išgarsintoji meilė darbui taip pat nebuvo meilė darbui kaip tokiam, nes dirbome tik savo pasodybiniuose sklypuose ir talkose pas kaimynus, o oficialiose tarnybose mušėme dinderį ir vogėme. Ypaš komplikuota kalbėti apie šeimos vertybes anų dienų kontekstuose, nes anos tikrovės buitiniai ir partiniai papročiai ir reikalavimai šiuo klausimu verstų rašyti jau ne straipsnį, o disertaciją. Tarkim, kai kuriems pareigūnams partija tiesiog draudė skirtis (bet nedraudė gyventi susidėjus), ir tokie “šeimos židinio saugotojai” buvo priversti tapti net ne dvigubos, o jau trigubos moralės apaštalais: apgaudinėjamas ne tik atskiras žmogus, bet ir pati ideologija, kuriai ką tik prisiekta tarnauti. Ta pati partija vertė skirtis, jei kas nors iš sutuoktinio artimųjų buvo ištremtas ar represuotas, ir čia vėlgi kūrėsi triguba kolizija: atsižadėjęs skirtis likdavo tikru žmogumi, bet visuomeninėje hierarchijoje atsidurdavo paskutinėje vietoje. Taigi vertybės anoje visuomenėje egzistavo, bet išverstu, atvirkščiu savo pavidalu, nes jas reguliuojanti ideologija buvo apskritai priešinga žmogui ir žmogiškumui.

Ar kas pasikeitė dabar? Kapitalizmas, bent jau toks, kokį matome Lietuvoje, taip pat išlieka svetimas ir žmogui, ir žmogiškumui, tik dabar gyvename jau ne šiaip virsmo, o dvigubos etinių vertybių griūties skeveldrose. Paskutinius du tris ano amžiaus dešimtmečius gyvenome tarsi natūraliai susidariusios moralinės krizės sąlygomis, ir tos sąlygos mums nebuvo nei per sunkios, nei pernelyg priešingos, juoba kad prie jų galėjome pratintis dar kelis dešimtmečius iki joms pasireiškiant. 1990 m. virsmas buvo jau kitoks: jis palietė ne tik žmonių mąstyseną, bet ir kasdieninę jauseną, kitaip tariant, ne tik pasaulėmatą, bet ir pasaulėjautą. Ir jei šiandien mūsų visuomenėje pastebimas radikalesnis, aštresnis, brutalesnis nepasitikėjimas valdžia ir pačia valstybe, tai tik todėl, kad patys žmonės nesuvokia, po kokia duženų, aiženų krūva jie atsidūrė. Dabar juos slegia jau ne vienas – sovietinis – vertybių nuosmukis. Dabar jie patys yra naujos vertybinės sistemos griūties dalis, kitaip tariant, juos slegia ne tik išorinės ar vidinės valstybinio gyvenimo slinktys. Jie slegia patys save.

Bet kas, paklaustas apie svarbiausias šiandienos vertybes, atsakys: pinigas. Taip, nes net Konstitucijoje parašyta: nuosavybė šventa. Bet kaip galima rimtai kalbėti apie tokią vertybę, jei norėdamas ją išlaikyti turi ją perrašyti, perregistruoti artimųjų ar ir visai svetimų žmonių vardu? Vertybė tas pats pinigas buvo ir sovietmečiu. Bet dabar reikalą supainioja dar ir partinės karjeros reikalai (sovietmečiu karjera buvo jokia vertybė, ją darė tik prasisiekėliai, kuriuos visi niekino): norint turėti tos “šventos nuosavybės”, reikia stoti į partiją, o partijų žmonės kuo toliau, tuo labiau nekenčia. Vadinasi, karjera yra išvirkščia, apkeista vertybė, tik anuomet tokia ji buvo gerbiama, o dabar smerkiama. Kelis kartus šiuo atveju persimaišo vertybiniai sluoksniai? Jau nebekalbu, kuo šiandien virto tėvynės meilė ar ištikimybė šeimai. Tie dalykai gal dar kada nors susitvarkys. Kas jau tikrai nebegrįš į savo vietą, tai Dievas.

Anuomet – kas jį tikėjo, tam jis buvo neginčijama vertybė, kas netikėjo, vien iš diskretiškumo nesiliesdavo prie šios temos. Dabar Bažnyčia, Dievas virto paprasčiausiu prekės ženklu, prisisegamu priklausomai nuo užimamų pareigų. O tas, kas virsta prekės ženklu, į jokią sakralią erdvę jau niekada nebegrįš.

Susikurkime pirma valstybę, kuria galėtume patys didžiuotis, o paskui ji jau pati kurs mums savo simbolius ir emblemas.

Norėdamas sukurti kokį nors simbolį, pirmiausia turi gerai žinoti, ką simbolizuosi, o siekdamas sukurti kieno nors metaforą, prieš akis privalai turėti net du dalykus: metaforizuojamąjį objektą ir būsimą būsimos metaforos kontekstą, aplinką, kurioje tavo menamos tikrovės ženklas funkcionuos. Kitaip tariant, ir vienu, ir kitu atveju privalai laisvai kalbėti dviem svetimomis – antrinės tikrovės – kalbomis, ir faktą, kad iki šiol neturime nei savo šalies įvaizdžio, nei prekybos, turizmo ženklo, bent aš kaip tik ir aiškinčiau tuo, kad ir vieno, ir kito kūrėjai paprasčiausiai nemokėjo, o ir nesimokė anų dviejų “svetimų” kalbų.

Tiesa, nemanau, kad šiandieninėje ekonominėje ir politinėje aplinkoje tie ženklai mums labai reikalingi, bet modernios Lietuvos tapatybės formavimo strategija įrašyta į 2008–2011 metų Vyriausybės programą, vadinasi, šis siekis bus būtinai bandomas įgyvendinti, net ir tuo atveju, jei šalies ekonomika sugrius galutinai, o valstybės bendruomenę besudarys vien pensininkai, išlaikantys pensininkus.

Valstybės įvaizdžio, simbolio poreikis mums aktualus ne tik todėl, kad juos dažniausiai turi kitos, stipriosios valstybės, bet pirmiausia todėl, kad tik simbolio, metaforos apibrėžtoje, “pavaizduotoje” valstybėje mes galime jaustis gerai. Mus valdo politinio teatro marionetės, įvaizdžio kūrėjų suformuoti politinio podiumo modeliai, o įvaizdžio veikėjas įgalus tebūna tik įvaizdžio valstybėje.

Juokas juokais, tačiau akivaizdu, kad ir šią problemą, kaip ir apskritai viską, mes sprendžiame nuo kito galo. Užtektų preciziškai sustyguoti ekonomiką, ši savo ruožtu subalansuotų visus socialinio stabilumo saugiklius, ir nereikėtų jokio įvaizdžio. Išgirstų žmonės žodį “Lietuva”, ir prieš akis jiems atsistotų vientisas politinis ir kultūrinis darinys su visais savo privalumais ir trūkumais. Užtektų Istorijos, Filosofijos ir sociologijos, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutams leisti triskart produktyviau ir kryptingiau dirbti, ir nereikėtų jokių antiglobalistinių ar – priešingai – proglobalistinių tautos tapatybės programų.

Mūsų politikams vis dar sunkiai “prišyla”, kad norint ką nors simbolizuoti, reikia turėti ką simbolizuoti. Norint ką nors kviesti į svečius, reikia turėti kur kviesti. Dabar susidaro toks įspūdis, kad išties solidi, solidžių specialistų vadovaujama Vyriausybė Lietuvoje egzistavo vos nepilnus metus, o vėliau – kuo labiau valstybė buvo niokojama ekonomiškai, kultūriškai ir dvasiškai, tuo garsiau buvo kalbama apie jos misiją, pašaukimą, vaidmenį pasaulyje.

Kuo tik mes nebuvome: statėme nesugriaunamus tiltus tarp Rytų ir Vakarų, skelbėmės esą pagrindiniai ir vieninteliai Sovietų Sąjungos griovėjai, galiausiai buvome pasijutę Rytų Europos regiono tarptautinės politikos koordinatoriais ir lėmėjais, o iš tiesų buvome vis labiau išsibalansuojančios ekonomikos ir vis tragiškiau išsikvepiančios kultūros šalis, su kuria nebenori kalbėtis net Estija. Buvome ir likome visuomenė, įstrigusi tarp dviejų pagrindinių saviraidos krumpliaračių: ekonomiką tarsi ir perorientavome ant europietiškų rinkos bėgių, bet politiniame ir socialiniame gyvenime tebesivadovaujame pačiais primityviausiais sovietizmo politinės korupcijos principais. Užtat kaip save pristatinėjame!

Gaila, neskaičiau “auksinės” Gedimino Kirkilo knygos “Lietuvos įvaizdžio knyga. Praktinis vadovas” (100 egz., leidyba kainavo 700 tūkst. Lt), bet ir be jos sukasi galva nuo vizijų ir projektų. Žinoma, viską lenkia 63 mln. Lt kainavęs projektas “Lietuva – drąsi šalis”, ne tik nelogiškas, bet ir ideologiškai klaidingas. Ar tai drąsa – už dyką amerikiečiams atiduoti pelningiausią savo įmonę, kuri, apsukusi keletą lemtingų ratų, vis viena galiausiai atiteks tiems, nuo kurių labiausiai bėgome? Ar tai drąsa – derlingiausias Šiaurės Lietuvos pievas užleisti “ekologiškomis” europietiškomis srutomis? Ar tai drąsa – visą kultūrinę erdvę užtvindyti trečiarūše, pačiuose Vakaruose jau seniai nebevertinama produkcija?

Dabar Andrius Kubilius Lietuvą pasauliui pristatinėja kaip aukštųjų technologijų šalį. Bet kas bus, kai reikės tas aukštąsias technologijas parodyti? Išgarsintieji mokslo ir technologijų slėniai seniai išnuomoti neaiškioms firmoms, o kadaise nuo jaunų mokslininkų entuziazmo dūzgusios laboratorijos dabar dunkso tuščios, nes visi jauni mokslininkai seniai savo atradimus patentuoja Vakaruose, be to, ir patys institutai, bent jau Neries pakrantėje, privatizuojami. A.Kubilius didžiuojasi pardavęs amerikiečiams privačią (pabrėžiu: privačią, o ne valstybinę) mokslo įstaigą, bet pamiršta pridurti, kiek pati valstybė jai skolinga. Tad aklavietė akivaizdi.
Tikriausiai tai matydama šiomis dienomis Užsienio reikalų ministerija paskelbė programą “Globali Lietuva”, tarsi siekiančią suartinti čiabuvius lietuvius su vis gausėjančiais emigrantais, o iš tiesų turėsianti bent jau siekti bendraeuropinių mūsų gyvenimo kokybės standartų. Bet visuomenė, regis, atsikando praktinių europeizacijos ir globalizacijos padarinių, tad vargu ar jai bus įdomūs dar ir teoriniai globalizacijos aspektai.
Kad ir kokias Lietuvos įvaizdžio strategijas siūlytų mums mūsų politikai, aišku, kad visos jos lieka be turinio ir be tikrosios prasmės, o ir iš kur visa tai gali atsirasti, jei pati Lietuva jau seniai vegetuoja be turinio. Tad ar svarbu, koks simbolis žymės Lietuvos prekės ženklą. Jei neįtiko žaliuojantis medis (primena vieno Kanados miesto simbolį), kodėl nepasirinkti geltono klevo lapo (jis, aišku, irgi kažką dubliuotų, bet kur tu rasi tokį simbolį, kurio būtų neatradęs neaprėpiamas pasaulis)?

Koks nors Antanas Žmuidzinavičius, beveik neabejoju, prieškario metais kaip Lietuvos simbolį būtų siūlęs rugiagėlę, o per klaidą išlikęs pokarinių tragedijų nesutraiškytas sovietinis patriotas savo epochai būtų siūlęs dobilėlį penkialapį. Kas jau kas, o dobilas lietuvių sąmonėje turi tikrai archetipinę prasmę. Nesu nusiteikęs ir prieš Mariaus Jovaišos gintarinę širdį su įspaustu Vytimi. Bet jau prierašas prierašas! “Baltijos širdis”! Tai kas tada Švedija, Lenkija, Danija?

Susikurkime pirma valstybę, kuria galėtume patys didžiuotis, o paskui ji jau pati kurs mums savo simbolius ir emblemas.

Istorija prisišaukiama ir istorija prisišaukia, bet didžiausia jos pamoka ta, kad dirbtinai, per prievartą jos pamokų niekaip neprisišauksi, nors visos valdžios, visos ideologijos visada labiausiai to ir siekia.

Būtent gūdžiausiu sovietmečiu labiausiai iš rankų į rankas keliavo Vincas Kudirka, Adolfas Šapoka, Zenonas Ivinskis, ir būtent pirmaisiais nepriklausomybės metais išleistas pilnas to paties V.Kudirkos “Raštų” dvitomis knygynuose dūlėjo tol, kol atpigo iki vieno lito. Sovietmečiu istorijos reikėjo kaip tautą telkiančio elemento, tada ji išties buvo patirties ir išminties motina, o ta patirtimi ir išmintimi tapus pačiai kasdienybei, pačiai tikrovei, istorija vėl virto nuobodžia privaloma mokykline disciplina. Tokia, kokia sovietmečiu buvo TSKP istorija. Ir nieko dirbtinai čia mes nepakeisime.

Tik šypseną kelia visos patriotinio ugdymo programos, visi oficialūs minėjimai, nes visa tai teįrodo, kad šiandien mūsų istorinis išgyvenimas tėra išmoktų, įkaltų klišių kartojimas, be jokio vidinio išgyvenimo, ir todėl jis vertas tik atlaidžios šypsenos. Pasiklausykite per radiją muzikų ir LATGA-A paskelbto konkurso “Daina – Lietuvai” laureatų kūrinių ir susiimsite už galvos: ta pati per tą pačią nuvalkiota melodija ir tie patys nuvalkioti žodžiai apie tėvynės amžinumą ir amžiną saulę virš galvos.

Paklauskite “Literatūros ir meno” paskelbto eilėraščio, skirto Žalgirio pergalės 600-mečiui, kunkurso vertintojų, ką jie perskaitė užklijuotuose vokuose, ir išgirsite pasibaisėjimo šūksnius: klišės, klišės ir pseudoromantinė retorika. Štai kiek teliko iš mūsų istorijos pažinimo ir giluminio patyrimo, ir dėl viso šito kaltas ne kas nors kitas, o mūsų kultūrinis, socialinis ir visų pirma politinis gyvenimas. Būtent mūsų politikų siekimas istoriją palenkti sau ir savo tikslams. Todėl ne sveikintini, o greičiau jau nusikalstami politinių kalinių ir tremtinių protestai prie Švietimo ir mokslo ministerijos, reikalaujantys daugiau dėmesio mokyklose skirti naujajai ir naujausiajai istorijai, kažkuo primenantys liūdnai pagarsėjusius Vytauto Landsbergio priekaištus mokyklinių vadovėlių autoriams dėl per mažo dėmesio atgimimo istorijai. Šitaip brukama istorija virsta savo antipodu ar geriausiu atveju savo parodija, ir bent jau apyjauniam žmogui, nepraradusiam realybės jausmo, nelieka nieko kita, kaip tik kurti istorinius anekdotus.

Šiandien Lietuvoje sugyvena bent penkios skirtingos Lietuvos: dažnai absoliučiai beraščių biurokratų, kurie nepasižiūrėję į lapelį net savo gimimo datos neprisimena (tad ką jau kalbėti apie Žalgirio mūšio datą), pasipūtusių oligarchų, kurie negali suprasti, kaip gali būti, kad istorijos neįmanoma išmatuoti milijonais, jaunų verslininkų, kuriems verslo partnerio tautybė ir pažiūros mažiausiai rūpi, visiškai nuskurdusios inteligentijos, kuri net norėdami neįstengs nusipirkti naujo istorijos veikalo, ir nevaldomų paauglių, kurie mokyklose ne ko nors mokosi, o patys mokytojus moko naujų smurto būdų ir nuvoriško žargono.

Su kuria iš šių Lietuvų, sakykit, kalbėti apie Lietuvos okupacijos septyniasdešimtmetį? Su suvulgarėjusiais politikais? Bet jiems tektų priminti, kad jei Lietuvos inteligentija nebūtų buvusi tokia nusivylusi ir pasibaisėjusi A.Smetonos valdžia, tauta greičiausiai būtų pati pasipriešinusi rusų okupacijai, o tada ir tarptautinės okupacijos pasekmės būtų kitokios. Ir tektų pridurti, kad ir dabartinė valdžia kasa sau lygiai tokią pačią duobę.

Gal apie tautos patirtį kalbėti su oligarchais? Bet tada tektų paklausti, kodėl anuomet į sibirus dundėjo turtuolių pavaldiniai, smulkieji amatininkai ir ūkininkai, o jie patys atsidūrė kas kur – paskui savąjį kapitalą. Ir dar reikėtų perklausti: o kodėl šiandien paskui tarptautinį kapitalą iš Lietuvos bėga ne jie, o tiesiog piliečiai, be kurių ir patys oligarchai tuoj tuoj neturės ką veikti?

O gal kalbėti su elgetomis paverstais inteligentais? Su jais kalba būtų sunkiausia. Rusų armija Lietuvą okupavo 1940 m. birželio 14 d., vadinasi, praėjus vos penkiems mėnesiams nuo lietuviško Vilniaus universiteto atidarymo (atidarytas 1940 m. sausį). Tad kas sudarė ano meto “liaudies seimą”, kuris 1940 m. liepos 21 d. pasiprašė priimamas į “broliškų tautų sąjungą”? Intelektualinis plebsas, kurį visada lengviausia “nustatyti pagal reikiamą programą”, o jei taip, tai ar ir šiandien mus valdo ne tas pats plebsas, kuriam alkoholio prekyba spaudos kioskuose daug svarbiau už alternatyvių energijos išteklių paieškas?

Nelengva būtų apie okupaciją kalbėti ir su moksleiviais. Bet juk jie jau seniai yra nebe švietimo sistemos ir švietimo programų produktas. Prieš daugelį metų esu rašęs, kad geriausią istorinio ugdymo pamoką mums gali pateikti prancūzai, kurie į savo pasakų knygas visada įtraukia ir savo istorinius pasakojimus. Dabar taip neberašyčiau.

Dabar rašyčiau, kokie nelaimingi yra šiandieniniai nepriklausomybės augintiniai ir kokie laimingi, palyginti su jais, buvo jų tėvai. Nes jie pergyveno, patyrė dvi epochas, dvi civilizacijas, todėl gali palyginti dvi vergijos formas. Ir todėl gali pasakyti: ana, sovietinė, vergija buvo mažiau pavojinga, nes ji buvo svetima, todėl ir skatino domėtis savo kultūra, papročiais, istorija. Sava vergija yra gerokai pavojingesnė, nes apauta auksinėm kurpaitėm ant žaizdotų kojų, todėl ir istorijos jai nereikia.

Nepatogus mokslas ta istorija, todėl antika ją ir laikė ne mokslu, o menu. Ypač ji pavojinga politikams, nes demaskuoja istorikai juk ne paprastą dirbantį žmogų, o pirmiausia vadovą, valdovą, strategą, ir pabandykite dabar suskaičiuoti, kiek mokslininkai istorijoje surado herojų, o kiek žudikų, niekšų, sukčių. Pastarųjų aiški dauguma. Todėl politikai istoriją ir klastoja. Arba bent jau nutyli. Manau, Lietuvoje šiais metais bus nutylėtas ir okupacijos septyniasdešimtmetis. Vien jau todėl, kad dar niekad per dvidešimt metų nebuvo taip sunku su Rusija kalbėtis apie Rusiją ir jos istoriją. Bet kitaip jau nebus. Bent kol bus gyvas Vladimiras Putinas. O kalbėtis reikės.