Profesiniai lūkesčiai. Nors studijos dėl diplomo vis dar kiša koją dažnam lietuviui, palengva daugėja žmonių, išdrįsusių įdarbinti savo talentus ir pamiršusių reglamentuotas biuro valandas.

„Neturėtų tokie protingi žmonės dirbti už baro. Tikriausiai po studijų turite rimtesnių planų?“ – savo klausimais kavos studijos „Kavos architektai“ įkūrėjus Vytautą Alšauską ir Lina Juruševičiūtę glumina uostamiesčio gyventojai.

Tik išgirdę, kad pora po baigtų prestižinių studijų tokį kelią pasirinko kryptingai, suklūsta. „Nusprendę įkurti kavos studiją netrukome pajusti, kaip leidžiamės karjeros laipteliais kai kurių visuomenės narių akyse“, – apie iš aukšto į aptarnaujantį personalą vis dar žvelgiančius lietuvius kalba architektas V.Alšauskas.

Prieš ketverius metus prestižinį darbą sostinėje palikę ir virti kavą klaipėdiečiams ėmę pašnekovai neslepia: jų veikla nėra tokia romantiška, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Atitrūkę nuo kompiuterio, prailginę savaitgalio valandas ir iš esmės pakeitę gyvenimo būdą pašnekovai išgirdo ne vieną apgailestavimą, kad atsisakė didelių galimybių Vilniuje. Tačiau, priešingai, nei atrodo daugumai, pora nesijaučia ką nors praradusi ir kuria, kaip tikina patys, kur kas kokybiškesnį gyvenimą.

Psichologė dr. Laima Bulotaitė neslepia, jog kai kuriems visuomenės nariams aplinkinių siekis mėgautis iš pažiūros paprastais darbais – sunkiai suvokiamas. Tokiais atvejais įprastai žmonės klausia, nejau jie nenori siekti kažko daugiau. Daugeliui patinka patarinėti, tačiau nėra prastų darbų – egzistuoja tik netinkamas požiūris į juos ir pagarbos stoka. To priežastis daugiau nei paprasta – mūsų visuomenėje tokia pagarba neugdoma.

VMG kulinarinio žurnalo vyr. redaktorius Alfas Ivanauskas svarsto, kad padavėjo darbas Lietuvoje suvokiamas kaip menkai atlyginamas ir neprestižinis, kuriam samdomi jauni ir nepatyrę žmonės.

Nors jei prisėstumėte puodelio kavos Šveicarijos ar Prancūzijos kavinukėse, netrukus pastebėtumėte, kad, priešingai nei Lietuvoje, jos atneša penktąją ar šeštąją dešimtį įpusėjęs padavėjas. „Mūsų šalyje tai dar labai reta“, – neslepia kasryt nuo šeštos ryto kavą ruošiantis V.Alšauskas.

Tačiau dažnas, matyt, sutiktų, kad daug maloniau, kai aptarnauja padavėjas, galintis parekomenduoti, papasakoti apie maisto ruošimą ir pan. Tik mažai kas nori investuoti į tokių žinių kaupimą, juolab kad dirbti padavėju Lietuvoje – ne prestižas.

Vis dėlto „Veido“ herojų istorijos rodo, kad jau keleri metai Lietuvoje daugėja žmonių, suvokiančių, jog nebūsime vien vadybininkų ar teisininkų tauta. O juk ir universiteto diplomas ne visais gyvenimo atvejais norimas profesines duris atveria. Geriausias to patvirtinimas – savo pomėgius įdarbinę ir griežtas darbo valandas biuruose pamiršę žmonės. Pasak VšĮ „Investuok Lietuvoje“ švietimo iniciatyvų koordinatoriaus Arūno Marko, jaunimui bene stipriausiai kenkia švietimo sistemoje vyraujantys stereotipai, esą tik prestižinės profesijos (teisės, medicinos ar architektūros) gali atverti kelią į geresnį gyvenimą. Tad ar verta stebėtis, kad panašių edukologų ir tėvų patarimų prisiklausę jaunuoliai neskuba pasukti išties norimu profesiniu keliu.

Šiandien devyniolikos žmonių kolektyvui vadovaujantis virtuvės šefas Deivydas Praspaliauskas – vienas iš nedaugelio jaunuolių, po dešimtos klasės užvėrusių vidurinės mokyklos duris ir nusprendusių mokytis specialybės, iš kurios galėtų iškart gyventi. Į Molėtų rajone esančią Alantos technologijos ir verslo mokyklą įstojęs šešiolikmetis iki tol, kol atvėrė nuosavo restorano duris, dirbo atsitiktinius darbus užsienyje (melžė karvės, buvo padavėjas), o į Lietuvą grįžo tik 2010 m. Tais pačiais metais geriausio virėjo konkursą laimėjęs pašnekovas atkreipia dėmesį, kad ne tik Lietuvoje, bet ir kaimyninėje Latvijoje bei Estijoje į žmogų, nusprendusį užverti vidurinės mokyklos duris po dešimties klasių, žiūrima kaip į ufonautą. „Ne vienas man sakė, kad nieko gero iš to nebus, labai stabdė ir Užpalių mokyklos direktorius, bet aš iš tų, kurie turi savų principų ir lengvai nepasiduoda“, – prisipažįsta D.Praspaliauskas.

Paklaustas, kaip sūnaus pasiryžimą greičiau atsistoti ant savo kojų vertino tėvai, jis neslepia, kad iki trylikos metų būta mėginimų atkalbinėti, bet kai žinai, ko nori, galiausiai vis tiek pasuki savo keliu.

Į netoli Vilniaus geležinkelio stoties įsikūrusį Deivydo restoraną „Bistro 1 dublis“ kasdien užsuka apie penkiasdešimt lankytojų. Spalvingą interjerą sukūręs šios vietos sumanytojas neslepia: jo kasdienybė nėra tokia ryški. Po 14 ar 15 val. per parą dirbantis virtuvės šefas pasvajoja, kad norėtų panašios vietos užmiestyje, galbūt gimtuosiuose Užpaliuose. „Nežinau, ar būtų ten važiuojančiųjų šiandien? Gal dar kiek anksti: nesu tikras, ar lankytojai ieškotų pamėgtų kulinarinių šedevrų atokiau nuo Vilniaus. Nors kainos ir maisto kokybės santykis, palyginti su Skandinavijos valstybėmis, Lietuvoje itin patrauklus (tai, ką Suomijoje įpirktum už 203 eurus, Lietuvoje gali gauti vos už 38)“, – svarsto Deivydas.

O štai kitas „Veido“ herojus, jau kelerius metus ūkininkaujantis avių ir karvių ūkyje, nemano, kad reikėtų ko nors laukti. Kurį laiką pats Prancūzijoje gyvenęs ir vietinių gyventojų verslumu atsistebėti negalėjęs Audrius Jokubauskas suprato: nėra tinkamesnio laiko už esamąjį. Taigi įpusėtas teisės studijas neribotam laikui atidėjęs vaikinas netruko persikelti į Dzūkiją ir pradėti verstis iš to, ką užaugina savame ūkyje. „Tuo metu, kai svarsčiau, kur stoti, itin madingos buvo teisės studijos, taigi, kaip ir daugelis, pasukau šiuo keliu. Atrodė perspektyvu, tačiau visai nepagalvojau, kur galiu geriausiai atskleisti save“, – pasakoja netrukus prestižinėmis studijomis nusivylęs pašnekovas.

Kaip pastebi Lietuvos pramonininkų konfederacijos Ekonomikos ir finansų departamento direktorius Sigitas Besagirskas, dalis žmonių ir šiandien nemoka tinkamai planuoti savo karjeros, o studijas baigia tik dėl diplomo. Taigi kas nutinka, jei pašaukimo nėra? 95 proc. atvejų pasiryžimo eiti pasirinktu keliu tiesiog nelieka. „Turiu diplomą, sudaužytus lūkesčius ir jaučiuosi niekam nereikalingas“, – taip potencialius darbo biržos klientus apibūdina pašnekovas.

Dažnas jų ryžtasi naujam karjeros startui, tačiau šįkart būna geriau viską apgalvoję, žino, ko nori. Panašių rūpesčių išvengia tik tie, kurie prieš pasirinkdami studijas viena ar kita profesija pasidomi detaliau. Žinoma, pasitaiko ir eksliuzyvų, stačia galvą neriančių į profesinį verpetą.

Štai A.Jokubauskas tvirtina, kad jo negąsdino juodas darbas kaime, priešingai nei jo artimųjų (šiems prireikė ne vienų metų su tuo susitaikyti). Audrius juokauja, jog daliai jo aplinkos žmonių atrodė, kad jo eksperimentas nevykęs, tačiau nuomonė keitėsi paragavus jo ūkyje pagamintų sūrių.

Kitas mūsų herojus, 44-erių Jonas Nosalis, aplinkinių apibūdinamas kaip itin kūrybingas ir vietoje nenustygstantis kompiuterinės animacijos profesionalas (iš tiesų baigęs keramikos studijas), sako pavargęs gyventi neužtikrintą menininko gyvenimą. Todėl jau pusmetis, kai dirba pagal Jeruzalės darbo rinkos mokymų centre įgytą kur kas vyriškesnę suvirintojo elektra specialybę. „Žinote, mane seniai traukė į mažiau populiarių profesijų pusę. O pažįstami suvirintojai drąsino, kad būdamas geras šioje srityje duonos nepritrūksiu. Net ir būdamas vidutinių gamybų gali uždirbti iki 1500 eurų“, – savo pasirinkimą grindžia J.Nosalis.

Apie tai, kad Lietuvoje iki šiol nepelnytai nuvertinamas meistro ir rankų darbas, kalba ir savo tėvų noro tapti mediku ar teisininku neįgyvendinęs, bet su savo komanda Lietuvos vardą kitaip garsinantis A.Ivanauskas: „Svarstome, kodėl turėtume mokėti dvigubai daugiau už vietos meistro išdrožtą šaukštą, todėl skubame pirkti iš toli atvežtų pigesnių. Taip ir gimsta profesijų skirstymas į prestižines ir neprestižines. Mes dar nemokame įvertinti kitų darbo – amato, kurį žmogus gerai išmano. Bet šiandien ne vienas, turintis aukštąjį išsilavinimą, atsigręžia į profesinio ugdymo mokyklas.“

Šiai minčiai pagrįsti itin tinkama atrodo Švietimo ir mokslo ministerijos statistika. Remiantis ja matyti, kad žmonių, kurie į profesinio mokymo įstaigas ateina jau įgiję kvalifikaciją aukštosiose universitetinėse mokyklose, – ne vienas ir ne du. Lyginant 2012 m. susiklosčiusią situaciją, kai registruoti 802 asmenys, su šiandienine, kai jų yra 1435, akivaizdu, kad Lietuvoje daugėja žmonių, išdrįstančių net ir po kurio laiko pasukti norimu profesiniu keliu. Per pastaruosius penkerius metus pagyvėjusią vidutinio ir smulkiojo verslo padėtį šalyje atskleidžia ir ūgtelėjęs kepyklų, grožio salonų, pramogų ir laidotuvių sektoriuje esančių rinkos žaidėjų skaičius.

Prie visuomenės švietimo ir besikeičiančių nuostatų itin prisideda ir kelintus metus iš eilės rengiama profesinės savanorystės iniciatyva „Kam to reikia?!“, kviečianti šalies moksleivius dalyvauti šešėliavimo konkurse. Moksleiviai, susidomėję šia iniciatyva, įgyja galimybę praleisti dieną su įvairių sričių atstovais ir daugiau sužino apie jų profesinės veiklos pobūdį.

Žinoma, kad kistų šiuo metu šalyje dar pastebimos neigiamos nuostatos dėl profesinio jaunuolių orientavimo, reikėtų kintančio profesinių mokyklų įvaizdžio bei atidesnio tėvų žvilgsnio į rinkoje vykstančius profesinius pokyčius.

Kaip pastebi S.Besagirskas, gana dažnai profesiją besirenkantis jaunuolis apsiriboja tuo, ką mato aplink save, todėl labai svarbu plėsti jo akiratį. „Šiandien dar reikėtų gerai pagalvoti, kuri profesija – ministerijos tarnautojo ar baristos darbininkiškesnė“, – juokauja pramonininkų atstovas, siūlydamas atkreipti dėmesį, kad daugelis mūsų stereotipų griūva dėl atviresnio požiūrio į pasaulį ir lietuvių galimybių pažinti jį keliaujant.

„Jei pažiūrėtumėte, kiek teisininkų ir kitų prestižinių profesijų atstovų kasmet praveria profesinių mokyklų duris, norėdami mokytis suvirintojo ar automechaniko specialybės, suprastumėte, kodėl daugeliui šeimos verslas atrodo toks patrauklus“, – apibendrina S.Besagirskas.

KOMENTARAS

Lietuvos verslo konfederacijos prezidentas Valdas Sutkus

Nors Lietuva Europoje – tarp pirmaujančių šalių pagal žmonių, įgijusių aukštąjį išsilavinimą, skaičių, praktika rodo, kad tai nepadeda susirasti gerai apmokamo darbo. Deja, aukštojo mokslo diplomas Lietuvoje šiuo metu negarantuoja didesnių nei vidutinių pajamų. Taigi, jei tenka įdėti daug pastangų, sunkiai mokytis, o pasiektas rezultatas nepateisina finansinių lūkesčių, tai rimtas signalas, kad verta rinktis pelningesnę veiklą. Matyt, tai ir atsako į klausimą, kodėl vis dažniau aukštąjį išsilavinimą įgiję asmenys renkasi studijas profesinėse mokyklose. Antra vertus, tai, kad žmonės orientuojasi į pelningą veiklą, – ekonomiškai sveikos visuomenės požymis.

Nepaneigsi, šiandien dar turime nemažai kompleksų ir stereotipų, einančių iš mūsų tautos istorinės praeities, bet gyvenimas juos paneigia. Vienas tokių, iki šiol išlikęs kaip valstietiškos kultūros dalis, – tėvų siekis išleisti vaikus į prestižines profesijas. Tačiau kur kas svarbiau suvokti, kad Lietuvai reikalingas profesinis švietimas. Jei žmogus pasižymi talentu būti geru staliumi ar suvirintoju, nereikėtų jo versti baigti teisės studijų vien dėl giminių ar tėvų įgeidžių. Šiuo atveju kalbame apie mūsų sąmonėje įsišaknijusius statuso dalykus.

Bet palengva europėjame: vis didesnis procentas gyventojų atranda nišinius verslus, miestuose daugėja mažų, specializuotų parduotuvėlių, kepyklėlių. Visuomenė tampa labiau išsilavinusi ir rafinuotesnė vartojimo požiūriu.

Aktualusis interviu

Į „Veido“ klausimus atsako Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Bendrosios psichologijos katedros docentė soc. m. dr. Laima Bulotaitė.

VEIDAS: Kaip manote, kas lėmė visuomenėje susiformavusį požiūrį į darbą, kaip prestižinį ir neprestižinį?

A.B.: Ši nuostata susiformavo pirmiausiai todėl, kad nejaučiame pagarbos darbui. O iš kur ją jausime, jei pagarba neformuojama ir neugdoma. Vaikams turėtų būti aiškinama, kad ir vairuotojo, ir valytojo darbas labai svarbus ir vertas pagarbos. Tarkime, aš pati darbą universitete vadinu svajonių darbu, bet gana dažnai sutinku žmonių, kurie išgirdę, kiek uždirbu, manęs nesupranta. Nesu prie skurdo ribos ir patenkinu daugelį savo poreikių, bet man svarbiau ne tai, kiek uždirbu, o tai, kaip savo darbe jaučiuosi. Tuo metu daugelis jaunų žmonių, rinkdamiesi specialybę, galvoja tik apie tai, kiek pinigų uždirbs, nors svarbiausias klausimas turėtų būti, ar man patinka ši veikla. Ar visiškai realizuosiu save joje?

VEIDAS: Viešojoje erdvėje gana dažnai tenka matyti žmonių, kurie sėkmingą karjerą susikūrė ne iš pirmo karto. Į ką vertėtų atkreipti dėmesį renkantis profesinį kelią?

A.B.: Panašiai nuo XX a. vidurio psichologai atkreipia visuomenės dėmesį, kad paaugliai verčiami per greitai apsispręsti, ką nori veikti gyvenime. Žinant, kiek galimybių rinktis jiems suteikia laikmetis, būtinas ilgesnis apmąstymų laikas. Psichologas Erikas Eriksonas, daug rašęs apie paauglystės raidos etapą, po 20 metų savo teorijos tobulinimo apibendrino, kad paauglys jokiu būdu negali atsakyti į šį klausimą per dvejų ar trejų metų laikotarpį. Jis siūlo duoti laiko paeksperimentuoti, išmėginti savo jėgas ir sugebėjimus. Sprendimai, kurie padaryti gerai neįsigilinus į būsimą profesiją, rizikuoja baigtis nusivylimu studijoms dar nesibaigus.

Toliau sekant E.Eriksono mintimis, reikėtų patikslinti naują terminą – tapimą suaugusiuoju. Jis apibrėžiamas nuo 18–24 metų amžiaus. Tai jau ne paauglystė, bet dar ir ne suaugusio žmogaus gyvenimas (dar nesi visiškai nepriklausomas, ieškai savęs – psichologai tam skiria didelį dėmesį).

VEIDAS: Ar pakankamai laiko, jūsų vertinimu, šiandienos Lietuvoje skiriama jaunuoliui apsispręsti?

A.B.: Kiek pastebiu iš savo darbo praktikos, mes tik teorijų lygmenyje kartojame, kad jaunuoliai yra laisvi rinktis, tačiau iš tiesų neleidžiame jiems apsispręsti. O tokie sprendimai lemia, kad smarkiai nusiviliama. Jei vieną ar kitą studijų programą pasirinkęs žmogus ja nusivilia ir nori mesti, ką įprastai sako tėvai? Ima patarinėti: pabaik studijas, tuomet jau galėsi keisti. Tačiau nepamirškime, kad ryžtis pokyčiams metams bėgant vis sunkiau: sukuriama šeima, gimsta vaikai ir pan. Taigi nereikėtų trukdyti apsispręsti tam tinkamu laiku.

Kita situacija, kai vidurinę baigiantis atžala pareiškia: šiemet nestudijuosiu, noriu pagalvoti. Nuo tokio teiginio jo tėvus ir mokytojus apima siaubas. Tačiau prisiminus E.Eriksono teoriją ir jo pasiūlymą – leisti kelerius metus pagalvoti, viskas atrodo daug paprasčiau. Tiesiog žmogus kryptingai pasirinks tai, kas padarys jį laimingą. Žinoma, tos paieškos neturėtų būti amžinos. Neabejoju, kad tai gerokai sumažintų nelaimingų darbuotojų skaičių.

VEIDAS: Galėtumėte priminti, kuo baigiasi situacijos, kai vaikai mėgina įgyvendinti pačių tėvų primestus lūkesčius?

A.B.: Šiuo atveju kalbame apie išankstinį tapatumą, kai vaikai nė nesvarstę pasirenka tėvų siūlomą karjeros modelį (manoma, kad šie geriausiai žino, kas vaikams geriausia). Tačiau tėvų primesta, kad ir kokia prestižinė, specialybė retam būna iš tiesų miela ir teikia laimės. Kita vertus, vėlesni savęs ieškojimai brangiai kainuoja…

VEIDAS: Ne taip retai savo profesine veikla nusivylę asmenys ryžtasi „išeiti į niekur“ ir ieškoti savęs iš naujo. Kaip vertinate tokius pokyčius?

A.B.: Prieš metant valstybinį ar kokį kitą darbą vis tiek reikėtų pagalvoti apie pajamų šaltinį, iš kurio paieškų metu bus gyvenama. Nereikėtų to daryti garbaus amžiaus savo tėvų ar sutuoktinio sąskaita. Itin sveika prieš ryžtantis tokiam žingsniui palankyti kursus, pasigilinti į dominančios srities specifiką. Prieš pasukant į nuosavą verslą virti kavos, taip pat verta savęs paklausti, ar sugebėsiu stovėti prie kasos ar kavos aparato. Ar nenukentės nuo to mano savigarba? Tik gerai pasverti ir apgalvoti sprendimai apsaugos nuo skubotų žingsnių.

Per penkerius metus Lietuvoje daugėjo vidutinio ir smulkiojo verslo

Veiklos pobūdis                                                 Metai

2011           2012       2013       2014       2015

Maitinimo ir gėrimų teikimo veikla                    2772       2647       2672           2709       2960

Pramogų ir poilsio organizavimo veikla     420        424        470        605           561

Kirpyklų ir kitų grožio salonų veikla                 391        358        381           417        479

Laidotuvių ir su jomis susijusi veikla                130        125        143           153        160

Šaltinis: Lietuvos Statistikos departamentas, 2011–2015 m.

2015 m. bedarbių, registruotų darbo biržoje, pasiskirstymas pagal išsilavinimą

Įgytas išsilavinimas  Bedarbių sk.

Aukštasis koleginis   223

Aukštasis universitetinis       415

Aukštesnysis                    398

Pagrindinis bendrojo lavinimo   725

Pagr. su profesine kvalifikacija 690

Pradinis bendrojo lavinimo      147

Pradinis su profesine kvalifik. 115

Vidurinis bendrojo lavinimo     1827

Vidurinis su profesine kvalifik. 2047

Šaltinis: Lietuvos darbo birža, 2015 m.

Profesinis mokymasis lietuviams vis patrauklesnis

Metai                           Registruoti asmenys

2012–2013             802

2013–2014             1441

2014–2015             1435

Pastaraisiais metais Lietuvoje daugėjo stojančiųjų į profesinio mokymo įstaigas jau įgijus kvalifikaciją aukštosiose universitetinėse mokyklose.

Šaltinis: Švietimo ir mokslo ministerija, 2012–2015 m.

BFL

Geometrine progresija didėjantis Konkurencijos tarybos tyrimų skaičius rodo, kad Lietuvos verslas įžengė į naują – rizikos įsivertinimo pasaulį.

Tokia mintis nuskambėjo prieš savaitę Lietuvos verslo konfederacijos surengtoje konferencijoje, skirtoje verslo konkurencijos kultūrai aptarti. Visų Konkurencijos tarybai atstovavusių pranešėjų skaidrėse buvo nurodyta, kad išsakomos mintys – tik jų pačių asmeninė nuomonė, kuri nebūtinai sutampa su oficialia Konkurencijos tarybos nuomone. Tai ir suprantama, nes Konkurencijos taryba – kolegialus organas, ir jos sprendimai taip pat kolegialūs, tačiau vadinamoji baudų nustatymo diskrecija (institucijos ar pareigūno laisvė veikti savo nuožiūra bei priimti sprendimus) ir su tuo susijęs Konkurencijos tarybos veiksmų nenuspėjamumas iš tikrųjų baugina.

Dėl diskrecinės galios veikti savo nuožiūra gali susidaryti situacija, kai pareigūnas ar institucija nuklysta nuo deklaruojamų bendrųjų tikslų, o priimami sprendimai netgi šiuos tikslus pažeidžia. Nauja konkurencijos priežiūros situacija susiklostė priėmus Konkurencijos įstatymo pataisas. Bausmių griežtinimo poreikis atsirado, siekiant suderinti baudų skaičiavimo tvarką su dabartinėmis Europos Komisijos baudų skaičiavimo gairėmis. Pokyčiai baudų srityje radikalūs: bauda bus dauginama iš metų skaičiaus, kurį truko pažeidimas, už kiekvieną ankstesnį Konkurencijos įstatymo pažeidimą bauda didinama iki 100 proc. Baudos galės siekti iki 30 proc. įmonės pardavimo vertės, padaugintos iš metų skaičiaus, per kuriuos vyko pažeidimas.

Gyvenimas rodo, kad priėmus naujas baudų skaičiavimo gaires Europos Komisijos skiriamos baudos už konkurencijos taisyklių pažeidimus gerokai padidėjo. Matyt, taip atsitiks ir Lietuvoje. O čia jau esama absurdiškų situacijų, kai kartelio nėra, bet Konkurencijos taryba vis tiek tiria, apie tai daug kalbama žiniasklaidoje, minimos konkrečios įmonės.

Charakteringa prekiautojų naftos produktais situacija. Benzino kainoms kylant politikai juos ragino atskleisti degalų kainos sudedamąsias dalis, t.y. parodyti, kokią kainos dalį sudaro žaliavų kaina, kokią mokesčiai, degalinių darbo sąnaudos ir kokia dalis lieka pelnui. Tačiau iš Konkurencijos tarybos pasigirdo perspėjimas, kad toks viešumas gali būti traktuojamas kaip kartelinis susitarimas dėl kainų, nes bus paskelbta jų formulė. Dėmesio sulaukė ir kai kurios įmonės, pasikeitusios informacija apie žaliavų kainas.

Dėl to verslininkams susidaro įspūdis, kad Konkurencijos taryba kartais tampa politinės jėgos, tuo metu esančios valdžioje, įrankiu ir valdžiai nepatinkantis vienas ar kitas verslo sektorius gali būti labai skaudžiai nubaudžiamas vien dėl to, kad Konkurencijos įstatymas nėra aiškus. Laimė, kol kas dar negirdėti apie 30 proc. pajamų dydžio bauda, padauginta iš metų skaičiaus, nubaustas asociacijas už tai, kad rinko duomenis apie įmonių – savo narių pardavimo apimtis, analizavo kainodarą, nors tyrimų ir kratų jau būta.

Baudų skyrimo diskrecijos principas sunkiai dera su teisinio tikrumo principu, pagal kurį baudų skaičiavimo taisyklės turėtų būti aiškios, tačiau motyvuojama tuo, kad konkurencijos taisyklių pažeidimai yra sunkūs. Įmonės gali būti nubaustos netgi tada, jei iš pažeidimo negavo realios naudos, nes Konkurencijos taryba nėra įpareigota kiekvienu atveju nustatyti iš pažeidimo gauto pelno. Tačiau negalima pamiršti, kad verslui skiriamos baudos reiškia nuostolius įmonei, jos veiklos sutrikdymus, sumažėjusį mokesčių mokėjimą, darbuotojų atleidimą, gal net bankrotą, o tai stabdo ūkio plėtrą ir galiausiai yra žalinga pačiai valstybei. Todėl labai svarbu užtikrinti pažeidimų prevenciją, o Konkurencijos tarybą verslas norėtų matyti kaip partnerę, kuri padeda spręsti problemas.

Taigi verslo ir Konkurencijos tarybos dialogas būtinas ir naudingas, nes tai padeda ūkio subjektams suvokti sąžiningos konkurencijos svarbą, konkurencijos supratimą bei kultūrą. Tačiau vis tiek jau gyvename rizikos įsivertinimo pasaulyje, ir verslininkai turi tai suprasti.

"Veido" archyvas

Įvedus progresinius mokesčius verslininkams nebus paskatų investuoti į didelio produktyvumo įmones, kuriose darbo užmokestis gerokai viršija šalies vidurkį.

Propaguojant progresinius mokesčius bene populiariausia kalbėti apie tai, kad iš daugiau uždirbančiųjų paimant daugiau mokesčių yra įgyvendinamas socialinis solidarumas. Tarp Seime svarstomo įstatymo projekto iniciatorių socialdemokratų vieningos argumentacijos nėra: vieni aiškina, kad taip esą bus padedama kurtis vidurinei klasei, bus padedama išgyventi vargingiausiam visuomenės sluoksniui, kiti tiesiai sako, kad šiomis priemonėmis tiesiog siekiama mažinti skirtumus tarp turtingųjų ir vargšų, t.y. judėti lygiavos link. Pastarojo tipo ideologija skausmingai pažįstama iš senų laikų, tačiau sutikime, jog visi sutaria, kad mokesčiai yra priemonė vieniems ar kitiems valstybės politikos tikslams bei rezultatams pasiekti.

Apie būsimus rezultatus racionaliausia spręsti pagal siūlomų priemonių tikėtiną realų poveikį. Svarstomame įstatymo projekte numatyta, kad gyventojams, kurių pajamos per mėnesį neviršys 4 tūkst. Lt, siūloma taikyti 15 proc. tarifą, t.y. palikti dabar galiojantį, pajamų daliai nuo 4 tūkst. iki 10 tūkst. Lt taikyti 33 proc. tarifą, o pajamoms, viršijančioms 10 tūkst. Lt, – 40 proc. tarifą.

Pradėkime nuo to, kad, remiantis darbuotojų apklausų rezultatais, kas antras darbuotojas šiuo metu darbe norėtų pakeisti vienintelį dalyką – atlyginimą. Tikėtina, kad dauguma jų ir yra tie, kurių pajamos nesiekia minėtų 4 tūkst. Lt.

Progresinių mokesčių įstatymas jiems niekaip nepadės, nes mokesčio tarifas išliks toks pat. Statistikos departamento duomenimis, mažesnį negu darbo užmokesčio vidurkį – 2106 Lt uždirbo du trečdaliai darbuotojų. Žmonių, gavusių daugiau nei 2500 Lt, yra 27 proc., o gavusių 5501 Lt ir daugiau – 3,2 proc. Darbuotojų, gavusių 10 tūkst. Lt ir daugiau, šalies ūkyje 2010 m. pabaigoje buvo 3975.

Kadangi 33 proc. tarifas būtų taikomas tik pajamų daliai, viršijančiai 4 tūkst. Lt, tai žmonių, uždirbančių apie 5 tūkst. Lt, realios pajamos sumažėtų santykinai nedaug. Tie patys socialdemokratų atstovai, paklausti, kokias pajamas turėtų gauti vidurinei klasei priskiriamas Lietuvos gyventojas, nurodė, kad jos turėtų būti 4–5 tūkst. Lt. Vidurinę klasę Vakaruose sudaro apie 70 proc. žmonių, o Lietuvoje jai priskirtini tik šie 3,2 proc. Pirmasis smūgis kaip tik ir yra nukreiptas prieš tą plonytį, vos kelių procentų dydžio vidurinės klasės sluoksnį, tačiau, kaip jau minėta, jų pajamos sumažėtų santykinai nedaug. Todėl tikrasis taikinys – tie 3975 asmenys, uždirbantys 10 tūkst. Lt ir daugiau, kuriems būtų taikomas 40 proc. mokesčio tarifas.

Kas tie keturi tūkstančiai žmonių? Tai įmonių generaliniai direktoriai, didelių užsienio kompanijų atstovybių vadovai, aukščiausio lygio specialistai. Iš esmės tai žmonės, vadovaujantys šalies bendrojo vidaus produkto kūrimui. Ar šis skaičius didelis tokiai šaliai, kaip Lietuva? Manau, kad ne. O jūs? Į klausimą, ar jie yra pajėgūs sumokėti daugiau, žinoma, dera atsakyti teigiamai – pajėgūs. Ar tikrai sumokės? Galbūt, tačiau tikriausiai rimtai apsvarstys galimybę verslui vadovaujančias įmonių grandis perkelti į palankesnės mokesčių aplinkos valstybes. Gal į biudžetą bus surinkta papildomai keliolika milijonų litų, o gal ir ne.

Tačiau svarbiausia tai, kad apmokestinimo politika – tai valstybės siunčiamas signalas šalies verslui, piliečiams ir užsienio investuotojams. Įvedus progresinius mokesčius verslininkams nebus paskatų investuoti į didelio produktyvumo įmones, kuriose darbo užmokestis gerokai viršija šalies vidurkį. Taigi iš esmės dėl didesnės lygiavos mokesčiais bus bandoma nubausti keturis tūkstančius aktyviausių žmonių. Juk tai pats tikriausias pavydo, gal net pagiežos mokestis.

Per vieną apsilankymų Londone turėjau progą pabendrauti su ten studijuojančiu Lietuvos jaunimu. Bene populiariausia tema buvo Lietuvos verslo konfederacijos vykdomas studentų praktikų organizavimo projektas. Bebaigią mokslus Anglijoje mūsų jaunuoliai daug klausinėjo apie galimybę įsidarbinti Lietuvos įmonėse. Netgi jau turintieji darbą Anglijoje rimtai pasvarsto apie grįžimą į tėvynę. Žinoma, tikisi padoraus atlyginimo, tegul ir kiek mažesnio, negu galėtų gauti ten. Ar Lietuva jiems pasiųs signalą apie apmokestinimo didinimą?

Vykstant diskusijoms apie verslo vaidmenį visuomenėje praėjusiame amžiuje iškilo daugybė argumentų už ir prieš socialiai atsakingą įmonių veiklą. Tarp įmonių socialinės atsakomybės kritikų yra ir labai gerai žinomų žmonių.

Pavyzdžiui, Nobelio premijos ekonomikos srityje laureatas Miltonas Friedmanas teigė, kad vienintelė verslui tenkanti socialinė atsakomybė yra kurti pelną, o kita, nuo pelno kūrimo atsieta veikla vienaip ar kitaip vis tiek turėtų vesti į socializmą. Tuo tarpu laisvoji rinka pasižymi sugebėjimu efektyviai paskirstyti išteklius, todėl įmonių vadovai, kurie stengiasi rūpintis žmonių gerove, eina klaidingu keliu, nes pamiršta savo svarbiausią funkciją rinkoje – konkuruoti, laimėti ir kurti pelną. Tokie verslo įmonių vadovai šiai veiklai naudoja kitų žmonių – akcininkų ir investuotojų pinigus.

O šie patiki savo sunkiai uždirbtas lėšas įmonių vadovams, kad jie plėtotų verslą ir uždirbtų daugiau pinigų. Taigi verslo įmonių vadovai, skiriantys lėšų socialinės atsakomybės programoms, tarsi iššvaisto investuotojų pinigus.

Tačiau aiškėja, jog globalizacijos amžiuje vis aktualiau užtikrinti, kad šalia pelno kūrimo įmonės pradėtų daugiau rūpintis ir aplinka bei visuomene. Juk visuomenė ir verslas yra glaudžiai susiję, o verslo ilgalaikė sėkmė priklauso nuo to, kaip įmonės sugeba darniai integruotis į aplinką ir jausti socialines nuotaikas. Dėl kontroversiškų aplinkosaugos ir socialinių globalios ekonomikos plėtros padarinių ypatingo dėmesio sulaukia stambios tarptautinės verslo korporacijos, kurios, naudodamosi laisvosios rinkos teikiamomis mobilumo ir plėtros galimybėmis, sėkmingai įgavo tikrai daug galios. Korporacijų pelno siekimo interesai vis labiau veikia atskirų šalių visuomenių raidą, o privataus verslo interesai vis dažniau kertasi su viešaisiais.

Siekiant išvengti destruktyvaus globalizacijos poveikio ir stengiamasi įtraukti verslą į dialogą su visuomene ir bendromis jėgomis kurti darnią aplinką, kuri remtųsi ekologine darna, socialiniu teisingumu, žmogaus teisėmis, sąmoningumu bei panašiomis universaliomis žmogiškomis vertybėmis. Demokratėjant visuomenėms, stiprėjant žmonių savimonei, vyksta ir darbo santykių raida nuo nuolankių prie partneriškų, abipusiškai pagarbių santykių, nuo aklo paklusimo viršininkui prie bendro įsipareigojimo bendrai priimtoms vertybėms. Todėl verslo sferoje vis dažniau kalbama apie verslo etiką, komunikavimą su visuomene, t.y. socialiai atsakingą verslą. Tai atsakas į ekonomikos globalizacijos grėsmes, verslo su “žmogišku veidu” formavimo strategija.

Kai lyginame užsienio šalių ir Lietuvos patirtį verslo socialinės atsakomybės srityje, matome aiškių skirtumų. Pagrindinis veiksnys, skatinantis užsienio verslininkų atsakingą požiūrį, – vartotojų visuomenės spaudimas. Kadangi Lietuvoje reiklių ir organizuotų vartotojų visuomenė dar tik formuojasi, šalies įmonės, kurdamos socialines iniciatyvas, dažniausiai vadovaujasi vidiniais etiniais poreikiais. Be to, Lietuvos įmonėse tokios iniciatyvos dažniausiai perimamos iš užsienio partnerių ar įmonių steigėjų. Šie projektai dažniausiai veikia įmonių viduje ir tiesiogiai liečia tik jų darbuotojus. Tai rodo, kad Lietuvoje realiai dar neveikia pagrindinis socialiai atsakingo verslo skatinimo stimulas – atsakas į reiklaus vartotojo reikalavimus.

Tuo tarpu iš tikrųjų atsakingu gali būti laikomas verslas, kuris ne tik laikosi verslą reguliuojančių įstatymų, bet ir padaro daugiau, negu numatyta įstatymuose. Taigi atrodo, kad kol kas Lietuvoje socialinė įmonių veikla daugiausia suvokiama kaip labdara ar parama. Kai kurios įmonės skiria lėšų platesniems socialiniams projektams, tačiau tai vis dėlto labiau yra vienas iš rinkodaros būdų.

Lojalumu savo darbovietei nepasižymintys lietuviai pamažu tampa dar menkiau prisirišę prie įmonės, kurioje dirba, bei savo atliekamo darbo. Darbdaviams tai turėtų būti signalas, kad reikia skirti daugiau dėmesio darbuotojų suinteresuotumui. Iš Lietuvos išvažiuojama ne tik dėl materialinių, bet ir dėl socialinių (socialinio neteisingumo, nepasitenkinimo darbe, žmogaus orumo nepaisymo) motyvų. Taigi verslo įmonės negyvena vakuume, jų sėkmingą veiklą lemia darnus sambūvis su visuomene.

Legendinis JAV automobilių pramonės vadovas, buvęs “Ford” ir “Chrysler” kompanijų generalinis direktorius Lee Iacocca knygoje “Kur dingo visi lyderiai?” prisimena 1987 metus, kai buvo raginamas dalyvauti šalies prezidento rinkimuose. Tuomet jis nuvyko pasitarti su vienu iš savo draugų, Kongreso nariu. Šis paaiškino, kad vadybos metodai versle ir politikoje labai skiriasi. Versle vadovas orientuojasi į greitus efektyvius sprendimus, kurių rezultatai nedelsiant atsispindi kompanijos pelno ir nuostolių ataskaitoje, todėl yra aiškiai išmatuojami bei įvertinami.

Versle vadovas turi realių galių ir efektyvių svertų vienasmeniškiems sprendimams priimti neapsisunkindamas biurokratinėmis procedūromis. Verslo įmonėje netinkamus darbuotojus galima atleisti, o klientus ir verslo partnerius rinktis savo nuožiūra. Ministras ar kitas aukšto rango valstybės pareigūnas pats yra priklausomas nuo jį parėmusių rinkėjų, savo partijos. Taigi politikoje tiesiai ir beatodairiškai veikti negalima, dėl to besikaupiantis apmaudas bei nusivylimas verslo atstovą erzina ir nervina. L.Iacocca apsisprendė nekandidatuoti.

Esmė yra ta, kad galima efektyviai veikti versle, bet neturėti to, ko būtinai reikia politikui. Verslas paprastai operuoja prekėmis, paslaugomis, pinigais ir kitais materialiais ištekliais, o politikoje vyrauja šiek tiek kitokie dėsniai – noras ir mokėjimas klausytis aplinkinių bei komunikuoti, interesų derinimas ir kompromisų paieška. Tuo pačiu metu tikras politikas turi būti energingas, kūrybingas, turėti tvirtus įsitikinimus.

L.Iacocca sako, kad JAV Kongresas gerai moka tik vieną dalyką – veisti biurokratiją. Taigi matome, kad ne tik Lietuvoje, bet ir Amerikoje egzistuoja panašios problemos ir panašus verslininkų požiūris į politikus.

Neteigiu, kad verslininkams apskritai nedera eiti į politiką, tik manau, kad skirtingose gyvenimo srityse egzistuoja skirtingi dėsniai, ir politiku tapusiam verslininkui privalu paisyti politikoje egzistuojančių taisyklių. Per nepriklausomos Lietuvos dvidešimtmetį aukštuose valdžios postuose yra buvę įvairių iš verslo atėjusių žmonių. Keli ministrai ir viceministrai energingai bandė pertvarkyti ministerijų veiklą pagal jiems įprastą verslo įmonės veiklos ir valdymo modelį, o vienas jų, netekęs kantrybės, net viešai grasino, kad nepaklusniose ministerijai pavaldžiose įstaigose “liesis kraujas”. Žinoma, kilo skandalas. Buvo net vienas iš verslo atėjęs viceministras, kurio ministerijos valdininkai tiesiog neklausė, ir savo karjerą valstybės tarnyboje jis baigė po to, kai darbo metu padaugino alkoholio.

Natūralu, kad į politiką pasukęs verslininkas bent jau kurį laiką elgiasi, kaip buvo įpratęs, stengiasi “perlaužti sistemą” ir beatodairiškai siekia to konkretaus, aiškiai išmatuojamo rezultato. Aktyvi tokio politiko veikla kritiškai vertinama dar ir dėl galimų verslo interesų. Charakteringas pavyzdys – buvęs JAV viceprezidentas Dickas Cheney. Prieš užimdamas šį postą jis vadovavo naftos ir dujų pramonę aptarnaujančiai kompanijai “Halliburton”. Kai tapo viceprezidentu, privalėjo nutraukti sąsajas su buvusia savo kompanija. Laikydamasis atitinkamų teisės aktų, jis tai ir padarė. Tačiau kai po karo Irake “Halliburton” tapo viena pagrindinių atkūrimo darbų vykdytojų, laimėjusių didžiulius kontraktus, tai vis tiek nuolat buvo siejama su D.Cheney.

Todėl verslo ir politikos susiliejimas daugelyje demokratinių visuomenių dažnai vertinamas kritiškai, o į politikais tapusius verslininkus žiūrima pro didinamąjį stiklą.

Patekęs į politiką, t.y. į naują, jam nepažįstamą ir neįprastą aplinką, verslininkas dažnai atrodo kaip dramblys stiklo parduotuvėje ir dėl to tampa labai patraukliu taikiniu politiniams oponentams. Galima daug kalbėti apie vadinamuosius akluosius fondus, į kuriuos perkelti savo akcijas turėtų politikais tapę verslininkai, netgi priimti kokius nors tai reglamentuojančius įstatymus, tačiau verslininkų perspektyvas politikoje iš esmės lemia nuo jų pačių priklausantys dalykai: adekvatus pasikeitusios situacijos suvokimas ir noras keistis patiems.

Kitu atveju sėkmę versle lėmęs ryžtingumas politikoje gali virsti buku užsispyrimu, o kūrybingumas bei inovatyvumas – nekompetentingumu. Juk politika – ne tiek valstybės mašinos vairavimo darbas, kiek viešųjų reikalų tvarkymo procesas, visų žmonių gyvenimo visuomenėje organizavimo veikla.

Kaip žinoma, sąvoka “lobistas” yra kilusi iš angliško žodžio “lobby”, reiškiančio prieangį, koridorių. XVII a. taip buvo vadinamas Anglijos parlamento rūmų vestibiulis, kuriame ir vykdavo interesų grupių atstovų ir parlamentarų pokalbiai apie priimamus teisės aktus. Suprantama, intriguojanti užkulisių prietema kelia tam tikrą įtarumą, tačiau verta paminėti, kad šiuolaikinio lobizmo šaknys vis dėlto kildinamos iš XVIII a. JAV Kongreso priimtos JAV konstitucijos pataisos, kuri garantavo piliečiams teisę pateikti valdžiai peticijas ir užtikrino, kad “Kongresas nepriims įstatymų, ribojančių žmonių teisę kreiptis į valdžią, siekiant skriaudų (nuostolių) atlyginimo”.

Taigi nuo šios juridinės atramos, kaip peticijų teisė, ir vystėsi vakarietiško tipo interesų atstovavimas. Nieko stebėtina, kad jau XVIII a. pabaigoje Kongresą užplūdo verslininkų atstovų peticijos, o vienas pirmųjų susirėmimų įvyko dėl prekybos muitų – vieni reikalavo juos didinti, kiti, priešingai, mažinti. Tai suprantama – juk verslininkai visada buvo viena aktyviausių visų šalių visuomenės grupių. Ir iki šiol lobizmas dažniausiai siejamas būtent su atstovavimu verslo interesams. Vėliau jėgos ir veiklos masto įgavo profesinių sąjungų susivienijimai, žemdirbių, vartotojų, žaliųjų grupės ir kitos visuomeninės organizacijos.

Iki šiol daugiausiai lobistų yra Vašingtone, o po jo – Briuselyje, kur susikerta daugelio šalių vyriausybių, įvairių pasaulinių verslo organizacijų, tarptautinių verslo korporacijų interesai.

Sovietiniais laikais lobizmo Lietuvoje, aišku, nebuvo. Tiksliau, tuomet buvo sovietinis lobizmas, kurio atstovų pagrindinis tikslas buvo pasitelkus stipriuosius alkoholinius gėrimus bei deficitinius maisto produktus iš Maskvos gauti kokių nors staklių, vamzdžių ar kitų Lietuvos įmonėms reikalingų dalykų. Dėl politikos krypčių bei ūkio teisinio reguliavimo tuomet apskritai nebuvo galimybės diskutuoti, ir vakarietiško tipo peticijų teisė tiesiog neegzistavo. Turbūt dėl to iki šiol Lietuvoje atstovavimas verslo interesams dažnai turi neigiamą atspalvį ir yra gretinamas su primityviu tiesioginės materialinės naudos siekiu.

Vakarietiško stiliaus atstovavimo verslui pradžia Lietuvoje laikytini 1989 metai, kai buvo įkurta Lietuvos pramonininkų asociacija, vėliau tapusi konfederacija. Ši organizacija tuomet jau kėlė sau tikslą atstovauti besikuriančiam verslui, propagavo “ekonomikos dėsniais grindžiamą ūkio tvarkymą”, siekė aktyviai bendradarbiauti su valdžia. Viena iš besikuriančios vakarietiškos atstovavimo verslui kultūros išraiškų tapo 1996-aisiais Lietuvos pramonininkų konfederacijos ir tuomet Seimo rinkimus laimėjusios Tėvynės sąjungos pasirašytas memorandumas, numatęs šalies pramonės eksporto skatinimą, sąlygų užsienio investicijoms gerinimą, privačios nuosavybės apsaugos stiprinimą.

O šalia Pramonininkų konfederacijos sėkmingai auga ir kitos verslo konfederacijos, atstovaujančios paslaugų verslo sektoriui, smulkiajam verslui. Jų interesai dėl atstovavimo skirtingoms verslo sritims dažnai nesutampa ar būna netgi priešingi. Prieš metus po ilgų diskusijų, šįkart jau kartu su profesinių sąjungų susivienijimais ir Vyriausybe, keletas didžiausių šalies verslo organizacijų pasirašėme Nacionalinį susitarimą, kuris tapo solidarumo simboliu sunkiomis valstybei ekonominio sunkmečio aplinkybėmis, nemažai prisidėjo prie viešųjų finansų subalansavimo, padėjo užtikrinti valstybėje socialinį stabilumą, tapo vienu iš Vyriausybės veiklos instrumentų, padėjusių išlaikyti Lietuvos konkurencingumą. Tai rodo nuoseklią šalies socialinio dialogo raidą vakarietiška kryptimi.

Šiuolaikinėse visuomenėse interesų grupių dalyvavimas ir politinis kompromisas yra būtini politinės kultūros elementai. Tačiau Lietuvoje dažnai manoma, kad jeigu interesams atstovaujama organizuotai, tai jie gali būti žalingi valstybei. Ypač jei kalbama apie verslo interesus. Vis dėlto nepamirškime, kad verslininkai sudaro tik labai mažą visuomenės dalį, o parlamentą renka visi šalies žmonės. Atsižvelgdami į tai politikai ir priima sprendimus. Šiuo metu Seime yra įregistruota arba jau svarstoma apie 50 verslą vienaip ar kitaip reguliuojančių teisės aktų, ir dauguma jų numato vienokius ar kitokius verslo laisvės apribojimus, verslo kontrolės didinimą.

Metų pabaigoje, didėjant maisto produktų kainoms, politikai vėl prakalbo apie prekybos tinklų antkainius, o šalies prezidentė, spalio pabaigoje pasikvietusi pokalbio prekybos tinklų “didžiojo ketverto” vadovus, paragino juos būti socialiai atsakingus, jautrius ir rūpintis ne tik savo pelnu, bet ir visuomenės gerove. Neapsiribodama tik kalbomis, prezidentė pateikė Seimui ir Konkurencijos įstatymo pataisas, numatančias asmeninę ūkio subjektų vadovų atsakomybę už kartelinius susitarimus ir piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi rinkoje. Jei pataisos bus priimtos, įmonių vadovams grės bauda iki 50 tūkst. Lt ir atleidimas iš pareigų, t.y. teisės būti įmonės vadovu apribojimas nuo trejų iki penkerių metų.

Nestinga iniciatyvų ir parlamente: konservatorius Saulius Stoma įregistravo Kainų įstatymo pataisą, numatančią prievolę prekybinį antkainį, taikomą maisto produktams, skelbti etiketėse prekybos salėse, o Seimo opozicijos lyderis socialdemokratas Algirdas Butkevičius teikia Mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo pataisą, draudžiančią prekybos įmonėms perkelti savo veiklos riziką tiekėjams, juos apmokestinus papildomais mokesčiais, arba primetus papildomų įpareigojimų. Šis įstatymas jau buvo priimtas praėjusių metų pabaigoje, projektą parengė Ūkio ministerija. Taigi su prekybininkų nustatytais antkainiais sutartinai kovoja tiek pozicija, tiek opozicija. Visuomenės nuomonė taip pat nėra palanki.

Įdomu tai, kad jau senokai žodis “antkainis” yra tapęs neatsiejamu prekybininkų epitetu ir įvaizdžio dalimi – niekas juk nekalba apie, tarkim, ūkininkų ar duonos kepėjų antkainius. Šis žodis, žinia, turi neigiamą prasmę, nes dažniausiai yra siejamas su piktnaudžiavimu, nesąžininga veikla. Antkainis – tai tarsi kažkoks dirbtinis priedas, tarsi papildomas mokestis, piktavališkai “uždedamas” ant kainos, dėl kurio kenčia vartotojai. Gamintojai ir tiekėjai savo ruožtu skundžiasi prekybos tinklų spaudimu, jiems taikomais “lentynos”, “įėjimo” mokesčiais ir panašiais dalykais. Tuo tarpu objektyvi realybė tokia, kad, kaip rodo statistikos duomenys, prekybos tinklų pelnai svyruoja nuo nuostolio iki 2,4 proc. Tai netgi mažiau, negu uždirba tie patys prekių gamintojai ir tiekėjai. Taigi jei atsižvelgsime į faktus, kalbos apie didžiulius pelnus pasirodys smarkiai perdėtos.

Vis dėlto kiekvienas reiškinys turi savas priežastis, ir neigiamas požiūris į prekybos tinklus – taip pat. Ko gero, jo ištakos – visuomenės ir pačių prekybininkų mentalitete. Dauguma juk dar prisimena sovietinius laikus, kai tikrieji, nors ir pogrindinės, bet vis dėlto rinkos prekybininkai buvo vadinamieji spekuliantai, kurie prekiavo iš po skverno, neinvestuodavo nei į parduotuves, nei į įrangą bei darbuotojus, o tik nustatydavo “antkainius” deficitinėms prekėms, gautoms per pažintis su valdininkais – šių prekių skirstytojais. Tie spekuliantai nebuvo gerbiami, nors ir buvo reikalingi. Pati jų veiklos specifika reikalavo uždarumo, slaptumo, o kažkokia socialinė atsakomybė, dialogas su visuomene buvo apskritai negirdėtos sąvokos.

Kadangi Lietuvos, kaip nepriklausomos valstybės, prekybos verslas atsispyrė būtent nuo tokių pamatų, atrodo, kad dvidešimt metų – dar nepakankamas laikotarpis rimtiems prekybos verslo įvaizdžio poslinkiams įvykti. Prie to labai prisideda ir prekybos tinklų arogancija, nenoras rimtai ir atsakingai diskutuoti su politikais bei visuomene. Tiesa tokia, kad didėja žaliavų kainos, kad brangsta elektra, degalai, tačiau tiesa ir tai, kad prekybos tinklai šiandien yra didžiulė, kartais bauginanti jėga rinkoje. Juk Lietuvoje nėra nė vieno gamintojo, be kurio negalėtų apsieiti prekybininkų “didysis ketvertas”, ir nėra nė vieno didelio gamintojo, kuris galėtų apsieiti be didžiųjų prekybos tinklų.

Prie prekybos centrų pripratę pirkėjai taip pat suvokia savo priklausomybę nuo to, ką jiems siūlo prekybos tinklai. Priklausomybė dažniausiai gimdo nesaugumą, o šis – protestą, besireiškiantį draudimų ir apribojimų siekiu.

Prieš keletą metų bandyta pradėti socialinį dialogą. Remiantis Didžiosios Britanijos pavyzdžiu, buvo parengtas prekybos verslo savireguliacijos mechanizmas – Prekybos tinklų geros verslo praktikos kodeksas. Tačiau jis gyvavo tik keletą mėnesių: vienam iš didžiųjų prekybos tinklų vienašališkai pasitraukus, ši trapi iniciatyva užgeso.

Prekybininkai jau keletą metų jaučia, kad socialinė aplinka tampa priešiška, tačiau bendraudami su aplinkiniu pasauliu net nesistengia bent jau nugludinti aštrių kampų – netgi susitikę su prezidente prekybininkų “didžiojo ketverto” vadovai tvirtino, kad kainos ir toliau kils.

Į

Šiemet gruodžio 31 d. baigiasi praėjusį rudenį pasirašyto Nacionalinio susitarimo tarp vyriausybės ir socialinių partnerių galiojimas, todėl pats laikas vertinimams ir diskusijoms tiek dėl šio dokumento reikšmės, tiek dėl jo formos ir turinio. Taip pat ir dėl to, ar prasminga jį atnaujinti.

Akivaizdu, kad Nacionalinio susitarimo pasirašymas pernai buvo labai reikalingas tuomet savo veiklą realiai dar tik pradėjusiai Vyriausybei. Ekonominės krizės fone mitinguotojams daužant Seimo langus, tikėjimas Vyriausybės gebėjimais išlaikyti šalyje stabilią padėtį buvo susvyravęs tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Valstybei darėsi vis sunkiau pasiskolinti lėšų tarptautinėse finansų rinkose, analitikai prognozavo socialinius neramumus. Tokiame fone Nacionalinis susitarimas tapo solidarumo simboliu sunkiomis valstybei aplinkybėmis, gerokai prisidėjo prie viešųjų finansų subalansavimo, padėjo užtikrinti valstybėje socialinį stabilumą, tapo vienu iš Vyriausybės veiklos instrumentų, padėjusių išlaikyti Lietuvos konkurencingumą. Naktinės mokesčių reformos įbaugintam verslui tai buvo ženklas, kad valdžia pasižada elgtis civilizuotai ir atsakingai. Todėl vienu iš kertinių susitarimo principų tapo Vyriausybės įsipareigojimas nedidinti esamų mokesčių ir neįvedinėti naujų, taikyti subalansuotas finansų konsolidavimo priemones. Šio pažado Vyriausybė laikosi. Taigi jau vien dėl šių dalykų Nacionalinis susitarimas tapo šios Vyriausybės ir socialinių partnerių santykių raidos svarbiu etapu.

Kalbant apie atskirų Nacionalinio susitarimo punktų įgyvendinimą akivaizdu, kad kai kurie jų neįvykdyti ar įvykdyti iš dalies, ir tai susiję su valdininkų pasipriešinimu ir ministerijų atsainiu požiūriu tiek į patį Nacionalinį susitarimą, tiek, matyt, ir į ministro pirmininko parašą po juo. Juk per metus nė vienos ministerijos vadovas nesusitiko su socialiniais partneriais aptarti pagal Nacionalinį susitarimą ministerijoms deleguotų spręsti problemų, nors ir buvo išleistas premjero pavedimas ministrams Nacionalinio susitarimo įsipareigojimus traktuoti kaip svarbiausius Vyriausybės prioritetus ir dėti visas pastangas jiem įgyvendinti.

Vyriausybei sunkiai sekasi mažinti verslo administravimo biurokratinę naštą, nors Nacionaliniame susitarime numatyta pasiekti, kad ši našta sumažėtų 30 proc. Specialiai šiam tikslui įkurta “Saulėlydžio” komisija tik vegetuoja, o įtraukti į ją verslo asociacijų atstovus Vyriausybė atsisako, nors Nacionaliniame susitarime yra įsipareigojusi tai padaryti.  Per metus speciali vieno iš viceministrų vadovaujama komisija viso labo tik parengė rekomendacijas dėl priežiūros funkcijų optimizavimo. Verslo aplinkai gerinti įkurta “Saulėtekio” komisija darbą pradėjo energingai, tačiau metų viduryje akivaizdžiai išsikvėpė ir po vasaros atostogų sugebėjo susirinkti tik spalio pabaigoje. Nieko ypatingo nenuveikta ir supaprastinant ES struktūrinės paramos administravimo procedūras; priimant sprendimus dėl ES paramos lėšų panaudojimo su socialiniais partneriais nesitariama. Daugiabučių namų renovavimo programa nejuda iš vietos, nors tai yra vienas iš Nacionalinio susitarimo prioritetų – dėl šios programos buvo siekta ne tik mažinti šildymo išlaidas ir priklausomybę nuo importuojamo iškastinio kuro, bet ir gaivinti krizės parblokštą šalies staybų pramonę.

Atsinaujinančios energetikos srityje Vyriausybė įsipareigojo sudaryti palankias sąlygas atsinaujinančių energetikos išteklių plėtrai, riboti nepagrįstus energetikos monopolijų antpelnius, tačiau Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo projektas jau seniai yra įstrigęs.

Vis dėlto Nacionalinis susitarimas yra civilizuota socialinių partnerių bendravimo su valdžia forma, kai visuomenės interesų grupėms atstovaujantys organizacijų vadovai viešai ir skaidriai gali išsakyti savo pozicijas ir nustatyta tvarka tartis su valdžia dėl problemų sprendimo būdų ir formų. Tačiau bet koks susitarimas vertingas tiek, kiek jis praktiškai įgyvendinamas. Todėl Nacionalinio susitarimo atnaujinimas šiemet ir realus jo įgyvendinimas kitąmet priklausys nuo to, ar ministerijos nesikratys atsakomybės už susitarimo vykdymą, o Vyriausybė galės įrodyti turinti svertų paveikti ministerijas ir sukurti efektyvų kontrolės bei įgyvendinimo mechanizmą, kad ministro pirmininko parašas netaptų tik gražiu simboliu, o susitarimo įgyvendinimas – vien asmeniniu vyriausybės kanclerio galvos skausmu, kaip dažnai būdavo iki šiol.

Valstybės valdomo turto apžvalgoje konstatuojama, kad valstybės valdomos įmonės Lietuvoje veikia neefektyviai. Siekiant atsakyti į amžiną klausimą, ką daryti, šįkart buvo pasitelktas valstybės turto valdymo reformų ekspertas iš Švedijos. Jis pasiūlė iš ministerijų ir kitų įstaigų perimti visą valstybės valdomą komercinį turtą ir perduoti jį valdyti naujai įkurtai kontroliuojančiai bendrovei. Ekspertas pasitelkė ir sporto terminus, argumentuodamas, kad nė viena šalis į pasaulio čempionatą nesiunčia kelių krepšinio komandų, taigi ir visą valstybės turtą reikėtų patikėti vienai holdingo kompanijai, vadovaujamai septynių specialistų – valdybos narių.

Iš tiesų Švedijoje valstybės valdomo turto grąža gerokai viršija Lietuvoje siektinus 10 procentų. Tačiau labai skiriasi tiek šalių ekonominis mentalitetas, tiek su tuo susijusi abiejų valstybių valdomo turto struktūra. Švedijoje valstybei priklauso 54 įmonės, jas pagal savo reguliavimo sritis valdo septynios ministerijos. Šios įmonės yra suskirstytos į dvi skirtingas grupes, skirtingi ir šioms dviem grupėms keliami tikslai bei uždaviniai.

Vienai grupei priskirtos įmonės, kurioms leidžiama dirbti laisvosios rinkos sąlygomis, o kitoje sutelktos įmonės, turinčios vadinamųjų specialių socialinių interesų. Pirmosios grupės įmonės iš esmės veikia kaip privataus kapitalo bendrovės ir pagrindinis joms keliamas tikslas – pelno siekimas ir dividendų mokėjimas. Tai ir yra didieji Švedijos valstybinio sektoriaus pelnų generatoriai, tokie kaip ryšio paslaugų milžinė “TeliaSonera”, skrydžių kompanija SAS, nekilnojamojo turto valdymo bendrovė “Vasakronan”.

Pirmieji du pavadinimai plačiai žinomi ir Lietuvoje, o į pastarąją bendrovę, atrodo, ketinama orientuotis efektyvinant valstybės turimo nekilnojamojo turto panaudojimą Lietuvoje. Iš tiesų ši Švedijos įmonė dirba pelningai. Tačiau iš viso 221 nekilnojamojo turto objektą valdančiai bendrovei priklauso ne kokie nors senų gamyklų pastatai, o didžiųjų šalies miestų centruose stovintys modernūs biurų pastatai, prekybos centrai, gyvenamieji būstai, studentų bendrabučiai, netgi pastatas, kuriame įsikūrusi kompanija “SonyEricsson”. Turbūt todėl “Vasakronan” pavyksta geromis kainomis išnuomoti daugiau kaip 90 proc. turimų pastatų ploto.

Kitas pelno generatorius – miškų savininkė bendrovė “Sveaskog” išpardavė daug turimų miškų plotų. Kadangi “Sveaskog” priklauso rinkos sąlygomis dirbančių įmonių grupei, nepelningus miškus, kuriuose kuriami draustiniai ir rezervatai, iš jos nupirko valstybė.

Kitoje, socialinių funkcijų turinčių Švedijos valstybės įmonių grupėje pelningumo radikliai iš esmės kitokie – daugelio šių įmonių pelningumas artimas nuliui, o kai kurios yra nuostolingos. Šios įmonės tiesiogiai valdomos ministerijų ir jų komercinė veikla apribota specialiomis sąlygomis. Vienintelė pelningumo lyderė – loterijų ir kitokių žaidimų organizatorė “Svenska Spel”. Kitų šios grupės įmonių pelningumas mažesnis šimtus kartų, pavyzdžiui, ties nuostolingumo riba balansuojančios pagalbos skambučių 112 operatorės ir pagalbos tarnybų veiklos organizatorės bendrovės “SOS Alarm Sverige”. Nepelningai dirba ir 1998 m. įsteigta, 190 km ilgio Jotos laivybos kanalą valdanti įmonė “Gota kanalbolag” ir kt.

Taigi pasižiūrėkime, kiek prekybos centrų ir modernių biurų pastatų Lietuvoje priklauso valstybei, atsakykime į klausimą, ar Lietuvoje valstybė brangiai supirks iš naujai įsteigtos miškų valdymo bendrovės nepelningus miškų plotus. Inventorizuojant Lietuvos valstybės įmones pažiūrėkime, ar valstybė šiandien turi ką nors panašaus į “TeliaSonera”, ar vis dėlto dauguma didesnių valstybinių bendrovių priskirtinos tai antrajai, socialinių funkcijų turinčių įmonių grupei.

Taigi abejotina, kad net patys profesionaliausi į lietuviško “Visuomio” valdybą atrinkti vadybininkai per apčiuopiamą laiką sugebėtų pasiekti švediškų pelningumo rezultatų. Juo labiau jei tai nebūtų samdomi vadovai ir strateginius valstybės turto valdymo klausimus spręstų nuo pagrindinio darbo kitų kompanijų aukštuose postuose atliekamu metu, susirinkę keletą kartų per metus. O juk tiems vadybininkams, kurių rankose atsidurtų visas valstybės turtas, užduotis formuluotų, įmonių veiklos prioritetus bei specialius reikalavimus vis tiek nustatytų politikai. Tai kodėl jie dabar negali suformuluoti užduočių ir pareikalauti atsakomybės iš valstybės valdomų įmonių direktorių? Kam iš tikrųjų reikalingi neapibrėžto statuso tarpininkai, koks būtų realus jų vaidmuo?

Kol aplink kuriamą “Visuomį” tvyro migla, atrodo, kad jis tiesiog gali tapti priemone ministrams perkelti atsakomybę už jiems patikėtas ūkio sritis šiam iškilių vadybininkų septynetui be jokios realios atsakomybės nei už pasekmes, nei prieš visuomenę.