Kaimiečiai įsitikinę, kad tai dar vienas farmacininkų mėginimas sukelti paniką ir pasipelnyti, o šalies valdžia, panirusi į atostogų malonumus, negalvoja apie galimą žemės ūkio sektoriaus košmarą.

Veisiejų regioninio parko direktorė Lina Žukauskienė tik šyptelėjo paklausta, kaip buferinėje, tai yra 10-ies kilometrų nuo sienos su Baltarusija, zonoje gyvenantys ūkininkai sutiko reikalavimą iki praėjusio penktadienio pabaigos seniūnijų specialistams pateikti duomenis apie auginamų kiaulių skaičių.
„Čia tik išpūstas farmacininkų ir žurnalistų reikalas: vieni tikisi pelno, kiti baugina. Aš taip pat auginu dvi kiaules, bet visiškai nesijaudinu dėl to afrikinio kiaulių maro, o ir apskritai nei girdėjau apie jį, nei domiuosi, nei skubu savo kiaulaičių registruoti“, – sakė L.Žukauskienė, tik iš „Veido“ žurnalistės išgirdusi, kad Lazdijų savivaldybė praėjusį pirmadienį paskelbė Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) nurodymą visiems Kauknorių-Kapčiamiesčio ir Kapčiamiesčio-Leipalingio gyventojams registruoti kiaules.
Taip pat, pasak moters, elgiasi ir dauguma jos pažįstamų kaimiečių.

Pasienio kiaulių augintojai „slepia“ pavienes kiaules
„Žmonės numoja ranka, girdi, nesąmonė: kaip praėjo be pasekmių klasikinis kiaulių maras, paukščių gripas, taip praeisiąs ir šitas, – priduria Lazdijų rajono privačių miškų savininkų asociacijos (LPMSA) skyriaus pirmininkas Jonas Sidaravičius. – Šiomis dienomis žmonės ne valdžios raginimų klausė, o į dangų stebeilijo, ar spės visus javus nukirsti ir iškulti.“
Daugiau nei šimto avių ūkį turinčio J.Sidaravičiaus nuomone, kiaulininkai pasyvūs, nes neturi su kuo pasitarti. Pasirodo, nei Leipalingyje, nei Veisiejuose nėra nė vieno veterinarijos gydytojo. O Veisiejuose esanti veterinarijos vaistinė neprekiauja net jokiais gyvulių vaistais, tik gyvūnėlių pašarais ir sėklomis.
„Veterinarijos gydytoją gali išsikviesti tik iš Lazdijų arba Alytaus, bet tai labai brangu, tad nežinodami tikros informacijos žmonės ir neskuba registruoti kiaulių, – dėsto J.Sidaravičius. – Daugybė vyresnio amžiaus žmonių augina kiaules sau bei savo vaikams ir viliasi, kad kaip nors iki rudens paaugins, o tada paskers, ir maras jų tvartus aplenks.“
Drąsūs, pasak švenčioniškio medžiotojo Romualdo Astraukos, ir čionykščiai pasienio su Baltarusija gyventojai. Jie taip pat tikisi iki rudens sėkmingai išpenėti savo degląsias, o tada rengti skerstuves.
O štai Pakruojo rajono, kuriame sutelktos didžiausios kiaulių fermos, LPMSA skyriaus pirmininkė Rimutė Kudulienė sakė, kad čia iš viso niekas nėra girdėję apie galimas problemas visam kiaulių augintojų sektoriui.
Priminsime, kad kai gegužę Rusijos žiniasklaida prakalbo apie šios ligos protrūkį Baltarusijoje, Kiaulių augintojų asociacijos vadovas Algis Baravykas taip pat tuo netikėjo ir visus ramino, jog tai esą tik gandai, o ne tikras pavojus.
Žemės ūkio viceministras Rytis Šatkauskas teigia, kad Lietuvos pasienio su Baltarusija ruože tėra pora stambesnių kiaulių ūkių, o absoliuti dauguma čia esančių kriuksių laikomos paskirų kaimiečių nedideliuose tvarteliuose. Ir būtent šitie smulkūs pavieniai kiaulių augintojai, kaip teigia VMVT direktorius Jonas Milius, ir kelia didžiausią rūpestį veterinarijos specialistams, nes tokiuose ūkiuose sudėtinga laikytis biosaugos. Ūkininkai dažnai tais pačiais drabužiais eina į mišką ir uogauti, ir grybauti, ir šernų medžioti, ir savo gyvulių šerti. Tad ką jau kalbėti apie kokius nors dezinfekcinius kilimėlius kojoms. O ir naminės kiaulės dažnai penimos atliekomis nuo šeimos stalo.
Žemės ūkio ministerijos duomenimis, iš viso pasienio su Baltarusija ūkiuose auginama apie 10 tūkst. kiaulių.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-33-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

"Veido" archyvas

A.Kubiliui šį kartą teko prarytu ambicijas ir iš smėlio dėžės mažylio tapti peštukus taikančia aukle

Svarstant, kokios politikos toliau laikytis Lietuvos lenkų sąjungos pirmininko Valdemaro Tomaševskio atžvilgiu, privalu atminti, kad savo skandalingąjį pareiškimą, jog lietuviai turi integruotis Vilniaus krašte, o ne lenkai Lietuvoje, jis padarė artėjant mūšiui dėl sostinės mero posto.

Pagal tos dienos, kai V.Tomaševskis davė savo skandalingąjį interviu, dėlionę, valdančiosios koalicijos sostinėje pagrindu turėjo tapti antrą ir trečią vietą rinkimuose iškovojusios lenkų ir konservatorių frakcijos. Galimas dalykas, tuo metu V.Tomaševskis dėl vienų ar kitų priežasčių jau gailėjosi sutaręs imti valdžią sostinėje kartu su konservatoriais, bet nebeturėjo formalių priežasčių atsimesti nuo mero Raimundo Aleknos formuojamos koalicijos. Tad karštligiškai ieškojo kokio nors preteksto, kad patys konservatoriai jį atstumtų.

Tokius įtarimus stiprina ir netikėta V.Tomaševskio užgaida, kad susitarimą dėl koalicijos Vilniuje pasirašytų ne savivaldybės, o nacionalinio lygmens politikai – partijų pirmininkai. Tada konservatorių lyderio Andriaus Kubiliaus parašas atsidurtų ant vieno popieriaus lapo net tik su V.Tomaševskio, bet ir su Rolando Pakso bei Viktoro Uspaskicho parašais. Nemenkai daliai konservatorių toks dalykas pasirodytų dar didesnė partijos principų išdavystė, nei koalicija su lenkais. Tačiau šiai gudrybei nesuveikus (A.Kubilius neįžvelgė toje sąlygoje nieko jam atgrasaus), V.Tomaševskiui teliko mesti paskutinę kortą – nacionalinę ir žiebti pareiškimą, kuris net lenkų žurnalistams pasirodė “sąmoningai piktinantis lietuvius”.

Konservatoriai ir Vyriausybė (nes savo pareiškimu, iš esmės ginčijančiu Lietuvos suverenitetą Vilnijoje, V.Tomaševskis klausimą perkėlė iš savivaldybės į valstybinį lygmenį) pakliuvo į sudėtingą padėtį. Iš vienos pusės – galimas koalicijos partneris, demonstratyviai įžeidinėjantis valstybę, ir tuo pasipiktinusių partijos “talibų” grupė, reikalaujanti nutraukti bet kokias derybas su lenkais. Iš kitos – akivaizdus suvokimas, kad būtent šitokios konservatorių reakcijos ir siekia tiek V.Tomaševskis, tiek tos Lietuvai nedraugiškai nusiteikusios jėgos, kurioms bet koks lietuvių ir lenkų santykių paaštrėjimas – kaip dangiškoji mana.

Sveikas protas pataria, kad patekus į tokią padėtį svarbiausia nepasiduoti emocijoms ir nedaryti to, ko iš tavęs tikisi ir link ko stumia tavo priešai. Jeigu V.Tomaševskis ir jo numanomi partneriai bei užkulisiniai vedliai siekia bet kokiais būdais priversti konservatorius padaryti kokį nors veiksmą ar pareiškimą, kurį būtų galima išversti kaip antilenkišką, vadinasi, reikia elgtis atvirkščiai. Sunku nepraradus gero vardo atstumti draugiškai ištiestą ranką, ir netgi su V.Tomaševskio reputacija nėra lengva kaskart formuojant valdančiąsias koalicijas Vilniuje paskutinę sekundę išduoti partnerius. Ypač jeigu tam nėra jokio preteksto, išskyrus partijos pirmininko ambicijas, kurios, galimas dalykas, ima nusibosti ir kai kuriems jo pavaldiniams. Nes valdyti sostinę daug patogiau su Vyriausybės remiamu meru, nei su jai oponuojančiu.

Dirbtinai eskaluojama lenkų “sulietuvinimo” korta patiklesnius lenkus mobilizuoja lyg šaukimas į mūšį, o V.Tomaševskis jiems – kaip Žana d’Ark.

“Laimėjome mūšį, karą tęsiame”, – taip savivaldybių tarybų rinkimus Lietuvoje įvertino Lenkijos žiniasklaida. “Tęsiant karą kovo 11 d. – piketas prie Lietuvos ambasados Varšuvoje dėl Lietuvos lenkų teisių”, – kviečia Lenkijos “Polskie Kresy”.

Karo dėl Lietuvos lenkų karvedys – Lenkų rinkimų akcijos (LRA) lyderis Valdemaras Tomaševskis – vietos valdžią šturmavo šūkiu “Kartu mes – jėga”. Rinkimų rezultatai parodė, kad mūsų bendrapiliečiams lenkams patinka būti jėga.

Tik kam ji ketinama naudoti? Kur savo pajėgas veda karvedys V.Tomaševskis? Ir kuo jis taip imponuoja savo tautiečiams, kurie už jį jau šešiolika metų nepailsdami balsuoja per visus rinkimus – vietos valdžios, Seimo, Europarlamento, prezidento, taip pat ir pačios LRA?

Nuo jaunystės – už lenkų teises

Tuoj po savivaldos rinkimų jų herojės LRA, nustebinusios ne tiek laimėtais mandatais, kiek antru rezultatu Vilniuje, lyderis V.Tomaševskis šeimininko teisėmis Vilniuje priėmė 30 europarlamentarų ir dar tiek pat jų patarėjų, ekspertų.

EP Konservatorių ir reformuotojų frakcijos, kuriai priklauso V.Tomaševskis, išvažiuojamajame posėdyje jis vėl gąsdino bandymais Lietuvos lenkus prievarta sulietuvinti.

V.Tomaševskis nuoseklus: iš pradžių Vilniaus rajono taryboje, paskui Seime, o dabar Europarlamente nuosekliai varo tą pačią liniją, gindamas lenkus net tada, kai nėra nuo ko ginti. Ir taip jau 30 metų.

Kaip rašoma oficialioje V.Tomaševskio biografijoje, gimęs Vilniuje, mokytojų šeimoje, mokęsis Lazdynų, paskui 11-oje vidurinėje mokykloje, “1980 m. pabaigoje jis aktyviai įsijungė į tautinio atgimimo sąjūdį”. Kurios tautos atgimimo, nenurodoma, bet nesunku susiprasti. Tada jam ėjo šešiolikti metai (nors kitur rašoma, kad jis jau buvo studentas).

Beveik nuo pat studijų tuomečiame Vilniaus inžineriniame statybos institute (dabar Vilniaus Gedimino technikos universitetas), kuriame įgijo inžinieriaus mechaniko diplomą, baigimo iki dabar, kai jam 46-eri, V.Tomaševskis – politikoje. Nuo 1992 m. dirbo Seimo nario padėjėju, nuo 1995 m. – Vilniaus rajono savivaldybės tarybos narys, vėliau vicemeras. 1994 m. jis buvo LRA steigimo iniciatyvinės grupės koordinatorius, tapo jos vicepirmininku, o nuo 1999 m. iki dabar – pirmininkas. Tris pastarąsias kadencijas išrinktas į Seimą. 2009 m. kandidatavo prezidento rinkimuose, iš septynių kandidatų buvo ketvirtas, o Vilniaus krašte – pirmas. Tais pačiais metais išrinktas į Europos Parlamentą, “kur deramai atstovauja savo rinkėjų interesams”, – vėlgi konstatuoja oficialioji biografija.

Jei prie “savo rinkėjų” priskirtini Vilniaus krašto lenkai, o “deramas” atstovavimas – tai nuolatinė perdėta isterija dėl lenkų padėties Lietuvoje, tada tezė tikrai teisinga.

Domina tik savo tautos teisių ir krikščioniškos temos

Seimo narys Liudvikas Sabutis, su V.Tomaševskiu dirbęs Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių reikalų komitete, prisimena jį komitete daugiau stebėjus darbą, nei dirbus. Tai rodo ir oficiali statistika: savo pirmą kadenciją 2000–2004 m. jis tepateikė 46 dokumentų projektus (tarkim, Aloyzas Sakalas – 1107), kitą kadenciją jau buvo aktyvesnis – pateikė 65 projektus. L.Sabutis stebisi: “Ne tik V.Tomaševskis – ir dabar Seime esantis lenkų atstovų trejetukas susispietęs į grupelę ir gyvena savo tautinės mažumos interesais, nesidomi plačiau, visos Lietuvos valstybės gyvenimo klausimais.”
Tą pačią vagą V.Tomaševskis aria ir Europos Parlamente: jis pasyviausias iš Lietuvos atstovų, pasireiškęs vos šešiskart, o tematika – daugiausia ta pati kaip ir Lietuvoje. Naujai iškeptas europarlamentaras žadėjo pulti mokytis anglų kalbos, bet ir be jos vos atvažiavęs į Briuselį paprašė Europos Komisijos pirmininko Jose Barroso apginti lenkų tautinės mažumos teises Lietuvoje.

“V.Tomaševskis lenkų teisių klausimais elgiasi aiškiai nukrypdamas nuo objektyvumo ir padorumo, tarsi Lietuvoje būtų ignoruojamos kitos tautos. Niekada nekildavo problemų. Lietuva seniai priėmusi vieną pažangiausių Europoje tautinių mažumų įstatymų ir bet kokios tautos Lietuvos pilietis turi tas pačias teises, tačiau ir privalo gyventi pagal tos šalies įstatymus. Visa kita – kurstymas ir nepelnytų balų sau prisiskyrimas”, – įsitikinęs L.Sabutis.

Tačiau V.Tomaševskiui atrodo kitaip: jis piktinasi, kad lenkų tautinė mažuma savo gyvenamose vietovėse negali vartoti lenkiškų vietovardžių ir gatvių užrašuose, administracinėse įstaigose, kad neleidžiama rašyti lenkiškų pavardžių su lenkiškomis raidėmis, o dabar kilo į kovą prieš daugiau lietuvių kalbos įsileidimo į lenkiškas mokyklas. Nors, be Lenkijos, Lietuva vienintelė valstybė pasaulyje, kurioje išsilavinimą lenkiškai galima įgyti nuo darželio iki universiteto, V.Tomaševskis Europos Konservatorių ir reformatorių frakcijos atstovų susitikime Vilniuje ilgėjosi sovietinių laikų, kai lenkiškų mokyklų buvo kur kas daugiau.

Lietuvių švietimo draugijos “Rytas” pirmininkas mokytojas Algimantas Masaitis, atvirkščiai, negaili piktų žodžių V.Tomaševskiui už lietuviškų Vilniaus krašto mokyklų diskriminaciją. “Daug ką LRA žada, daug ką lenkams padaro, bet kieno sąskaita? Atima iš lietuviškų mokyklų finansavimą ir atiduoda lenkiškoms mažoms mokykloms. LRA agituoja vaikus leisti į lenkiškas mokyklas, antraip jie esą negausią mokinio krepšelio, – visokius gandus skleidžia. Vilniaus “tuteišius” nuteikinėja prieš Lietuvą”, – kritikuoja 50 metų Vilniaus rajone gyvenantis pedagogas.

Kitas mokytojas pasakoja, kad lietuviškų mokyklų vadovai garsiai per daug ir nesiskundžia, nes jei pakalbės, kokius trejus metus negaus labdaros ar paramos iš Lenkijos, mat ji ateina per politikus.

Kuklus ir tikintis

“V.Tomaševskis moka įtikinti žmones, kad jis jiems nori padėti. Jis daro kuklaus, paprasto žmogaus įspūdį, gyvena kukliai. Jis nesiveržia į televiziją, bet visuomet dalyvauja lenkiškuose renginiuose, kalbą pasako – jis vis tarp žmonių. Daro ramus, viską apmąstančio, bet iki galo tikslo siekiančio žmogaus įspūdį”, – V.Tomaševskio patrauklumo rinkėjams priežastis vardija lenkiško naujienų portalo www.wilnoteka.pl redaktorė Edyta Maksymowič.

Pagal oficialias deklaracijas V.Tomaševskis iš tiesų ne milijonierius: turi turto, verto 124,4 tūkst. Lt, o pinigais – 182,6 tūkst. Lt. Ir LRA didžiuojasi neimanti pinigų iš verslininkų, o per visą savo veiklos laikotarpį nebuvo įsivėlusi į jokius skandalus, susijusius su korupcija, viešųjų lėšų iššvaistymu ar kitomis taip dažnai Lietuvos partijas drebinančiomis aferomis. Tačiau iš kur tuomet imanti lėšų, partija taip pat smulkiai neinformuoja.

E.Maksymowič manymu, Lietuvos politikai patys didina LRA populiarumą: vengia dialogo su lenkų mažuma apie jos problemas, kaip kad dabar dėl Švietimo įstatymo, o V.Tomaševskis ir LRA, tautinių mažumų teisių požiūriu radikali partija, tuo ir pasinaudoja. V.Tomaševskis turi labai gerą politinę intuiciją ir moka apskaičiuoti kelis ėjimus į priekį. Beje, kaip pastebi E.Maksymovič, ir pačioje LRA jam nėra konkurencijos – jis vienvaldis lyderis.

Lenkus patraukia ir V.Tomaševskio deklaruojamos krikščioniškos vertybės. Jis praktikuojantis katalikas, siūlęs merijose ir seniūnijose kabinti ne valstybės prezidento nuotrauką, o kryžių, parengęs negimusių vaikų apsaugos įstatymą, raginęs įvesti privalomą religijos egzaminą. Per savivaldos rinkimus jis siūlęs idėją Vilniuje įrengti Dievo Gailestingumo sanktuariumą religijos šventenybėms saugoti.

Ir net lietuvių bei lenkų tautinės mažumos santykius gerinti, kaip jis sakė, reikia žiūrint per tikėjimo prizmę, tik nepaaiškino kaip.

Planuojama frakcija Seime

V.Tomaševskis tikina: už LRA balsuoja ir lietuviai, LRA dirba “ne tik tautinėms mažumoms, o visiems piliečiams”, “lenkai visiškai integruoti į Lietuvos visuomenę, esam Lietuvos piliečiai, net ir kalbėti nėra ko”. Tačiau dėl šių jo žodžių nuoširdumo kyla abejonių paanalizavus, ką jis kalba ir rašo ne tik Lietuvos, bet ir Lenkijos žiniasklaidoje, galų gale kokią politiką jo vadovaujama partija vykdo lietuvių mažumos Vilniaus krašte atžvilgiu.

Vis dėlto tendencijos akivaizdžios: nors Lietuvoje gyvenančių lenkų mažėja (dabar jų per 200 tūkst., tai didžiausia tautinė mažuma Lietuvoje), per šiuos rinkimus LRA, tiesa, sudariusi koaliciją su Rusų aljansu, pasiekė kur kas geresnių rezultatų nei per ankstesnius rinkimus, taigi drąsinasi, kad kitąmet gal laimės kokius dešimt Seimo mandatų ir turės savo frakciją. Beje, LRA vis dėlto dar nepasiekė savo geriausio rezultato savivaldybių rinkimuose: 1995 m. ji iškovojo net 69 mandatus (dabar – 61), o Vilniuje anuomet, kaip ir šiemet, lenkai buvo antri su vienuolika mandatų. 2007 m. per rinkimus LRA buvo pelniusi 53 mandatus.

Tad kas atsitiko, kad nacionaliniu, o ne ideologiniu principu sudarytos partijos įtaka jau buvo sumažėjusi, o dabar vėl staiga šovė į viršų?

Žinoma, dirbtinai eskaluojama lenkų “sulietuvinimo” korta patiklesnius lenkus mobilizuoja lyg šaukimas į mūšį. O V.Tomaševskis jiems – kaip Žana D’Ark: lietuviai jį norėjo sudeginti ant laužo vien dėl lenko kortos, bet jis nepasidavė. O, kaip žinome, kuo labiau muša, tuo daugiau atsiranda gynėjų. To mūsų politikams reikėtų neužmiršti.