BFL

Ne tik apie profesionalus profesionalų Vyriausybės viceministrų postuose – ir apie paguodos prizus pralaimėjusiems rinkimus, lyg copy paste panašias kai kurių politines biografijas, neįtikėtino masto klerkų karjeros šuolį ir atėjimą į valdžią iš protestuotojų prieš ją gretų.

Aušra LĖKA

Laikai, kai valdančiosios daugumos partijos pasidalydavo ne tik ministrų, bet ir viceministrų kvotas, – praeityje. Vadinamosios profesionalų Vyriausybės ministrams žadėta, kad jie patys galės formuotis savo komandas. Bet kai kurie paklausti niekaip negalėjo atsiminti viceministrų pavardžių. Atrodo, nelabai daug buvo ir besiveržiančiųjų į šiuos postus: praėjus beveik mėnesiui po Vyriausybės priesaikos šeštadalis viceministrų (sausio 9 d. duomenimis, kai šis „Veido“ numeris išsiųstas į spaustuvę) dar nebuvo paskirti. Krašto apsaugos, švietimo ir mokslo ministras tebuvo radę po vieną, socialinės apsaugos ir darbo, sveikatos, susisiekimo ministrai – po du viceministrus.

Profesionalai į valdžią nenori

Jei rinkimų favoritai Valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS) Vyriausybę užsimojo formuoti iš ministrų profesionalų, tai viceministrai juo labiau turėtų būti tokie, nes būtent jiems tenka atsakomybė už atskiras ministerijos kuruojamas sritis, tad dalykinių žinių jiems reikia net daugiau nei ministrams. Tačiau žadėdami profesionalus valdžioje „valstiečiai“, tikėtina, neturėjo omeny valdininkų, nes juk todėl rinkėjai ir nušlavė ligšiolinę valdžią, kad jų netenkino valstybės aparato darbas. Bet pritraukti į valstybės valdymą profesionalų iš šalies sekėsi sunkiai.

Kultūros ministrei Lianai Ruokytei-Jonsson pavyko rasti tokius du viceministrus. Gintautė Žemaitytė (43 m.) – semiotikė, menotyros mokslų daktarė, Dailės akademijos mokslo darbuotoja, dėstytoja, 2014 m. buvo išrinkta Lietuvos kultūros tarybos nare. Audronis Imbrasas (52 m.) – gerai žinomas šokio kritikas, kultūros vadybininkas. Jis vadovavo jo iniciatyva įkurtam Lietuvos šokio informacijos centrui, rengiančiam kasmetį tarptautinį šiuolaikinio šokio festivalį „Naujasis Baltijos šokis“, kūrybinių industrijų centrui „Menų spaustuvė“.

Tiesa, šis viceministras – retas atvejis politikos istorijoje, mat atstovauja opozicinei partijai. A.Imbrasas į Vilniaus miesto savivaldybės tarybą 2015 m. išrinktas pagal Liberalų sąjungos sąrašą, nors ir nėra šios partijos narys. Panašus atvejis ir Energetikos ministerijoje: ten vienas iš viceministrų – taip pat nepartinis, bet į rinkimus ėjęs su „Tvarka ir teisingumu“.

Trečiasis kultūros viceministras archeologas Renaldas Augustinavičius (37 m.) lig šiol dešimt metų dirbo Kultūros ministerijai pavaldžiame Kultūros paveldo departamente Kontrolės skyriaus vyriausiuoju valstybiniu inspektoriumi.

Susisiekimo viceministru tapęs Paulius Martinkus (32 m.) – nepriklausomas valstybės valdomų įmonių ekspertas, profesionalus valdybų narys. Iki paskyrimo viceministru jis buvo Bendrovių valdymo instituto Baltijos šalyse prezidentas, anksčiau vadovavo Valstybės valdomų įmonių valdymo koordinavimo centrui. Ši jo patirtis pravers ir dirbant neskaidrumo skandalų krečiamų „Lietuvos geležinkelių“ valdyboje. P.Martinkus baigęs ekonomiką ir verslo administravimą Stokholmo aukštojoje ekonomikos mokykloje Rygoje, tobulinosi daugelyje kursų ir mokymų užsienio šalyse.

Kitą viceministrą susisiekimo ministras Rokas Masiulis rado Užsienio reikalų ministerijoje: Ričardas Degutis (50 m.) Užsienio reikalų ministerijoje dirbo 1991 m. – ambasadose Rusijoje, Didžiojoje Britanijoje, vadovavo įvairiems ministerijos departamentams, buvo Lietuvos ambasadorius Gruzijoje ir Latvijoje. R.Degutis turi nepaprastojo ir įgaliotojo ambasadorius rangą.

Sveikatos apsaugos ministrui Aurelijui Verygai pavyko į viceministrus pasikviesti medicinos mokslų daktarę prof. Gintarę Šakalytę (51 m.). Ji 25 metus dirbo Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų Kardiologijos klinikoje. Garsi kardiologė atliko daugiau nei 20 klinikinių tyrimų, publikavo daugiau nei 100 mokslinių straipsnių, yra trijų vadovėlių studentams bendraautorė, įgyvendino daug tarptautinių projektų ir net laisvą nuo darbo laiką skiria visuomeninei veiklai kardiologijos srityje.

Kita sveikatos viceministrė Kristina Garuolienė (44 m.) 17 metų dirbo Valstybinėje ligonių kasoje prie Sveikatos apsaugos ministerijos, pastaruosius 12 metų – Vaistų kompensavimo skyriaus vedėja. 12 metų ji taip pat dirba mokslinį bei pedagoginį darbą Vilniaus universiteto Medicinos fakultete. K.Garuolienė turi du diplomus – gydytojo pediatro bei viešojo administravimo magistro, ji – biomedicinos mokslų daktarė.

Švietimo ir mokslo ministrei Jurgitai Petrauskienei pavyko į ministeriją susigrąžinti doc. dr. Giedrių Viliūną (53 m.): 2002–2007 m. jis buvo visuomeninis, vėliau etatinis švietimo ir mokslo ministro patarėjas, 2007–2009 m. – ministerijos sekretorius. Po to dirbo Lietuvos mokslo tarybos Mokslo politikos skyriaus vedėju, departamento direktoriumi, o nuo 2010 m. – Mykolo Romerio universitete (MRU) buvo studijų prorektorius. Filologo išsilavinimą turintis G.Viliūnas vienas ir su bendraautoriais yra išleidęs mokslo knygų, vadovėlių, vadovavo darbo grupėms, kurios parengė humanitarinių ir socialinių mokslų plėtros strategiją, šių mokslo sričių infrastruktūrų plėtros galimybių studiją.

Iš Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ vadovų į socialinės apsaugos ir darbo ministrus atėjęs Linas Kukuraitis į bendražygius ir naujame poste pasikvietė Maltos ordino pagalbos tarnybai vadovavusį, pagal išsilavinimą – tarptautinio verslo bakalaurą Eitvydą Bingelį. Iš jau paskirtų viceministrų jis jauniausias, jam 28-eri, bet jau turi patirties socialinės aprėpties, bendruomenių plėtros srityje, už kurią dabar atsakingas. Nuo penkiolikos metų E.Bingelis – aktyvus savanoris ir savanorystės projektų kuratorius, ilgametis maltietis. Jis – Nacionalinio skurdo tinklo organizacijų valdybos narys.

Kita socialinės apsaugos ir darbo viceministre tapo per 13 metų ministerijoje dirbanti Eglė Radišauskienė (42 m.), pastaruoju metu vadovavusi Darbo departamentui. Teisės magistro išsilavinimą turinti E.Radišauskienė buvo naujo Lietuvos socialinio modelio kūrimo ir įtvirtinimo projekto vadovė. Jo įsigaliojimas atidėtas pusmečiui, tad naujosios viceministrės pirmiausia ir laukia nelengvas darbas galutinai užbaigti šį daug diskusijų sukėlusį įstatymų paketą.

Du – specialistai. O kas tas trečias?

LVŽS lyderiai ne kartą žadėjo, kad valdžios postai nebebus partiečių darbo birža. Viena vertus, nieko blogo, jei viceministrais ar patarėjais tampa kvalifikuoti partijų nariai. Tačiau kai kurie paskyrimai kelia abejonių, ar pasirinkimą lėmė kompetencija.

Štai vidaus reikalų ministras Eimutis Misiūnas rado du vidaus reikalų sistemoje patyrusius viceministrus. Česlovas Mulma (48 m.), atsakingas už viešąjį saugumą, baigęs Lietuvos policijos akademiją, 1989 m. tarnybą vidaus reikalų sistemoje pradėjo nuo eilinio, vėliau dirbo kriminalinėje tarnyboje, po to Alytaus miesto ir rajono policijos komisariato viršininku. Pastaruosius aštuonerius metus ėjo Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko pareigas.

Viceministras Darius Urbonas (42 m.), atsakingas už viešąjį administravimą ir valstybės tarnybą, vidaus reikalų sistemoje nuo 1994 m. Pastaruoju metu jis buvo Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos vyriausiasis patarėjas, prieš tai dvejus metus dirbo Kauno apylinkės teismo teisėju. D.Urbonas – socialinių mokslų teisės krypties daktaras, MRU docentas.

O štai trečias viceministras, Birmingamo universiteto diplomatijos ir Vilniaus universiteto   Europos studijų magistras Giedrius Surplys (36 m.), lig šiol gilinosi į komunikacijos sritį, bet bus atsakingas už regioninę politiką ir elektroninės valdžios klausimus. Taip, jis irgi iš vietinių resursų – dešimt metų dirbo Vidaus reikalų ministerijos (VRM) įsteigtoje viešojoje įstaigoje „Jungtinis techninis sekretoriatas“, aptarnaujančioje ES finansuojamas bendradarbiavimo per sieną programas, bet čia buvo komunikacijos vadovas. Beje, čia dirbdamas jis dar suskubdavo eiti ir kitas pareigas: tuo pat metu buvo, kaip pats rašo anketose, ir Prezidentės Dalios Grybauskaitės kalbų rašytojas, o prieš tai šalia darbo VRM įstaigoje dar patarinėjo užsienio reikalų ministrui, dėstė Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijoje ir direktoriavo bendrovėje „Morkus“.

G.Surplys savo biografijoje nurodo, kad jis – LRT žaidimo „Auksinis protas“ trečios vietos laimėtojas. Bet kur kas prasčiau jam sekėsi Seimo rinkimuose: LVŽS narys savo partijos sąraše buvo 56-tas, po rinkėjų reitingavimo pakilo į 51 vietą, bet to neužteko parlamentaro mandatui gauti, o Naujosios Vilnios vienmandatėje apygardoje liko penktas. Gal viceministro postas – paguodos prizas? Beje, anksčiau G.Surplys buvo Krikščionių demokratų partijos narys, jaunimo skyriaus pirmininkas, su šia partija yra dalyvavęs rinkimuose, bet irgi nesėkmingai.

Tarp aplinkos viceministrų vieno paskyrimas irgi kelia panašias asociacijas. Martynas Norbutas (35 m.) Seimo rinkimuose LVŽS sąraše pelnė tik 99 vietą, o rinkėjai jį nureitingavo dar trimis žemiau. Lietuvių filologijos ir semiotikos specialistas jau įsisukęs į politinę veiklą: dirbo Seimo nario padėjėju, Europos Parlamento nario patarėju, pastaruoju metu buvo Europos Parlamento nario „valstiečio“ Bronio Ropės asistentas. Lietuvos pirmininkavimo Europos Tarybai laikotarpiu jis dirbo Europos Komisijos atstovybėje Lietuvoje, planavo ir organizavo Europos Komisijos narių vizitus į Lietuvą.

Tiesa, M.Norbutas turi įdirbio ir aplinkosaugos projektuose: prieš penkerius metus veiklą šioje srityje pradėjo nuo smulkių iniciatyvų, vėliau ėmėsi platesnių veiklų – vadovavo „Eko“ redakcijos kolektyvui, rengė ekologinius seminarus, diskusijas, organizavo ekologinio meno parodas, konkursus, vedė pamokas moksleiviams.

O dar vienas aplinkos ministro Kęstučio Navicko pasirinkimas – vienas netikėčiausių ligšiolinėje Lietuvos politikoje: advokatė, MRU ir Vilniaus dailės akademijos lektorė Rėda Brandišauskienė (34 m.) paskirta aplinkos viceministre, kuruosiančia statybos ir būsto bei teritorijų planavimo, urbanistikos ir architektūros sritis. Nei tos srities išsilavinimo, nei darbo patirties neturinčios R.Brandišauskienės paskyrimas į tokį postą atrodytų netinkamas, jei ne jos visuomeninė veikla: ji – Užupio Respublikos kanclerė ir teisingumo ministrė, neseniai vedusi Užupio aktyvistus į kovą prieš „MG Valdos“ daugiabučių invaziją ant Vilnelės kranto.

„Lietuvai pasiųstas aiškus signalas – plėtristinė arogancija ir nihilizmas nuo šiol nebebus globojami ministeriniu lygmeniu“, – džiaugiasi architektūros ir kultūros portalas „Pilotas.lt“, pripažindamas, kad tai – rimtas iššūkis jaunai advokatei, iki šiol į urbanistiką ir architektūrą žvelgusiai iš gynybinių visuomeninių apkasų. Antra vertus, po ligšiolinio ministro Kęstučio Trečioko urbanistikos ir architektūros „reguliavimo“ bet koks valdymas skatina šviesesnius lūkesčius.

O dar vienas aplinkos viceministras Mindaugas Gudas (39 m.) kuruos tas sritis, kuriose Aplinkos ministerijos sistemoje dirba jau per 15 metų, – taršos prevencijos, atliekų, vandens išteklių ir nuotekų. M.Gudas vadovavo Aplinkos apsaugos agentūros Upių valdymo, Aplinkos būklės vertinimo departamentams, Hidrografinio tinklo skyriui. Jo daktaro disertacijos tema taip pat buvo apie Lietuvos upių vandens būklę.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-2-2017-m

"Dreamstime" nuotr.

Arūnas MILAŠIUS

Politikai ir valdininkai mėgina verslui brėžti patraukliausių eksporto krypčių maršrutus. Tomis kryptimis traukia lėktuvai, pilni ministerijų atstovų. Tačiau verslo atstovai tikina, kad dalis valstybių, kuriose investuojamas mūsų vadovų darbas ir mokesčių mokėtojų pinigai, patrauklios tik teoriškai.

Nepaisant pastangų, lietuviškos kilmės prekių eksportas, Statistikos departamento duomenimis, krinta. Lietuvos maisto eksportuotojų asociacijos duomenimis, po Rusijos embargo, kuris stipriausiai palietė mūsų ūkininkus ir maisto pramonę, nes atėmė didžiausią rinką, užsienio prekyba auga ne tolimų egzotiškų valstybių, o ES sąskaita.

Kita spėriai kylanti kryptis – ne išsvajota Kinija, apie kurią kaip perspektyvią kalbama jau seniai, bet leidimų vežti vis dar nėra, ar kitos Azijos valstybės, o JAV. Dar viena aiški tendencija – už Europos ribų mūsiškiai kuriasi ir stiprėja mažose šalyse, kuriose gyvena tik keli milijonai žmonių. Sėkminga plėtra Armėnijoje, Omane. Be to, tenykščiai didmenininkai kur kas sukalbamesni, nes jų užsakomi kiekiai ne visada domina didžiuosius Europos ir pasaulio tiekėjus, ir čia mes galime įsiterpti.

„Valdžia stengiasi, nereikia nubraukti visko, ką ji daro. Tačiau girtis, kad politikų pastangomis buvo atvertos naujos rinkos ir po embargo jomis pakeista Rusija, negalime“, – nukerta „Limstar Group“, didmena prekiaujančios mėsa, generalinis direktorius Justas Venckus.

Svarbu Europa

Apie tai, kad plėtra sėkmingiausia Senajame žemyne, o ne tolimuose kraštuose, kalba ir kitos įmonės. „Prasidėjus Rusijos embargui mes, kaip ir kitos kompanijos, persiorientavome bei stipriname eksportą Vakarų Europos ir Skandinavijos šalyse“, – pasakoja „KG Group“ vadovas Tautvydas Barštys.

Grupė įvardija ir kur mato potencialą – Afrikos bei Artimųjų Rytų šalyse, kuriose jau pradedama dirbti: dalyvaujama ten vykstančiose parodose, užmezgami verslo kontaktai.

Tačiau realiai „Kauno grūdų“ ir Vilniaus bei Kaišiadorių paukštynų, kurie priklauso grupei, eksporto kryptys pastaraisiais metais nepasikeitė – daugiausia išvežama į Vakarų Europos ir Skandinavijos šalis. Ten pastaruosius dvejus metus didinamas šviežios nešaldytos vištienos eksportas. Taip pat suintensyvėjo vištienos pardavimas Muitų sąjungos šalyse – Kazachstane ir Armėnijoje. Tačiau kiekiai, palyginti su visa gamyba, maži. Be to, pastaraisiais metais išaugo eksportas į kaimynines Baltijos valstybes.

Pasak Lietuvos maisto eksportuotojų asociacijos direktoriaus Giedriaus Bagušinsko, pardavimo didėjimą kaimyninėse valstybėse paprastai reikia sieti su „Maxima LT“ tinklo plėtra tose valstybėse. Netgi užsienyje gan didelę mūsų prekybininkų asortimento dalį formuoja lietuviai perdirbėjai.

Sutartis – dar ne prekyba

J.Venckus pabrėžia ir dar vieną aspektą, kuris dažnai pamirštamas: politiniai džiaugsmo šūksniai, pasirašius vieną ar kitą tarpvalstybinę sutartį, dar nereiškia, kad į ten pajudės prekės. Po šių sutarčių gali praeiti keletas metų, kol veterinarijos tarnybos suderins reikalavimus ir išduos leidimus vežti produktus.

Taip veikia neformali savo rinkos apsauga, kuri gali būti naudojama ir kaip politinio spaudimo įrankis. Pavyzdžiui, su Kinija įvairių protokolų pasirašyta gana daug ir jau beveik metai žadama, kad vos ne „nuo ateinančio mėnesio“ bus galima vežti pieno ir mėsos gaminius.

Tokius produktus į ten gabenti gali praktiškai visos aplinkinės valstybės, išskyrus mus. Po Prezidentės Dalios Grybauskaitės susitikimo su Dalai Lama 2013 m. kinai į gilų stalčių sudėjo visus susitarimus ir pokalbiai apie prekybinius santykius atnaujinti tik pernai. Nors dabar aukšti mūsų ir jų valdininkai skraido vieni pas kitus į svečius, lietuviškų prekių pilni konteineriai į šią valstybę nejuda.

„Su Kinija valdžios institucijos dirba gana daug, tačiau rezultatai kol kas neatperka įdėtų pastangų. Įmonės nusisuka nuo šios šalies. Kur kas patrauklesnės nei didžiosios Azijos ir NVS šalys kai kurios palyginti mažos arabų valstybės“, – apie tai, kad norai ir rezultatai dažnai skiriasi, aiškina G.Bagušinskas.

Pasak verslininko, reikia suprasti, jog kinų kultūra tokia, kad jie niekada nesako „ne“. Tačiau niekas nežino, ar pasakys „taip“.

Dideliems per maži

G.Bagušinskas sako, kad didžiosiose Azijos valstybėse beveik visą importą paprastai kon­troliuoja keli žmonės, glaudžiai susiję su valdžia. Su jais dirba didieji pasauliniai koncernai, kurie taip pat palaikomi savo vyriausybių. Mes su savo gamybos pajėgumais jiems esame tiesiog per smulkūs.

Didieji importuotojai paprastai dirba tik su pačiais populiariausiais  gamintojais, rinkos lyderiais. Jie gauna daugybę didžiausių tarptautinių gamintojų pasiūlymų.

„Su tokiomis šalimis, kaip Kinija ar Iranas, mums paprasčiau tapti žaliavų, bet ne galutinių produktų tiekėjais, bet ir čia tenka konkuruoti su Naujosios Zelandijos ir netgi Lenkijos perdirbėjais“, – tarptautinės prekybos vingius aiškina G.Bagušinskas.

Eksportuotojų asociacijos vadovas įvardija ir kitą valstybę, netapusią išsvajotu pardavimo rojumi, – tai Iranas, kuriam neseniai buvo panaikintos tarptautinės sankcijos.

Šalis didelė, naftos, nors ir pigios, daug ir ją bus galima parduoti tarptautinėse rinkose. Tačiau mus iš ten stumia rusai, kurie pasiūlė pigesnių grūdų, o buvo metų, kai į Iraną veždavome 45 proc. visų eksportuojamų javų. „Politinis atšilimas santykiuose su Iranu matomas, tačiau realūs įvairių tarnybų barjerai išnyks tik po kelerių metų. Galbūt tada ir susiklostys mums palankios aplinkybės ir galėsime pradėti ne tik žaliavų, bet ir produktų eksportą“, – svarsto G.Bagušinskas.

Dėl atstumo ir kitų barjerų sparčiau nepajuda ir prekyba su Pietų Afrikos Respublika. Į šią šalį, kaip ir daugelį kitų egzotiškų šalių, mes paprastai patenkame ne tiesiogiai, o per prancūzus ar olandus didmenininkus. Iš kitos pusės, tokių barjerų, ribojančių importą, turi ir ES. Tai mus apsaugo nuo pigių rusų ir ukrainiečių prekių.

Politika šalia ekonomikos

Dar viena šalis, nepateisinusi vilčių, yra Baltarusija. Neseniai ji buvo įvardijama kaip valstybė, kuri padės apeiti Rusijos paskelbtą europietiškų, taip pat ir lietuviškų, prekių embargą. Vasario 15-ąją ES panaikino sankcijas 170 Baltarusijos valdininkų ir verslininkų bei dešimčiai įmonių.

„ES šaunuoliai, jie suprato, kad laikas keisti mąstymą ir nebespausti Baltarusijos. Sankcijų panaikinimas – teisingas sprendimas“, – šalies prezidentą Aliaksandrą Lukašenką cituoja portalas „Tut.by“.

Tačiau politiniai pokyčiai nepakeitė fakto, kad Baltarusija, Muitų sąjungos narė, laikosi tų pačių importo draudimų, kuriuos įvedė Maskva. Kitas veiksnys, sumažinęs visų NVS valstybių patrauklumą, – po naftos kainų kritimo čia prasidėjo rimta ekonominė krizė. NVS erdvėje ekonomiškai saugių šalių neliko.

„Baltarusijoje milžiniška krizė. Tūkstan­čiuose įmonių vėluoja atlyginimai. Vartotojų perkamoji galia kritusi, nes pinigai nuvertėjo“, – gero kaimynų gyvenimo nemato J.Venckus.

Verslo pasitraukimas

„Nors Lietuvos valstybės institucijos reklamavo, kad galime plėsti veiklą tokiose valstybėse, kaip Baltarusija, Kazachstanas, Azer­baidžanas, dabar mūsų verslas iš ten traukiasi“, – aiškina G.Bagušinskas.

Kritus naftos kainoms, NVS valstybėse nuvertėjo valiuta. Mūsų prekės jiems tiesiog per brangios. Be to, matydami kritusį pardavimą, vietiniai vis dažniau prašo prekes tiekti su atidėjimu. Tačiau taip būtų ypač rizikinga.

„Buvusiose sovietinės valstybėse saugių salų, kuriose galima saugiai prekiauti, praktiškai neliko“, – konstatuoja G.Bagušinskas.

Įmonės, kurių eksportas į ten būdavo iki 25–30 proc. bendros apyvartos, šiandien Rytuose parduoda kelis procentus visos produkcijos. Net jei Rusija staiga panaikintų embargą, į ten sugrįžti būtų sudėtinga, nes rinka nuskurdo. Mūsų maisto produktai atsidurtų brangiausiame segmente, kurio prekyba gana maža, o konkuruoti tenka su vokiečiais, prancūzais, italais, lenkais, dėl didžiulių gamyklų pajėgumų sugebančiais gaminti pigiau nei mes.

„Kai kuriose valstybėse, pavyzdžiui, Kazachstane, kilus ekonominei krizei valdžia pradėjo vis daugiau apmokestinti užsieniečių įmones, netgi bandoma perimti verslus“, – tvirtina J.Venckus.

G.Bagušinskas apibūdina ir įmonių nuotaikas: palaikomi ryšiai su senais partneriais ir laukiama, kada pagerės laikai. Tik vienas kitas lietuvis ryžtasi investuoti, kol kainos nukritusios.

Auganti Amerika

Valiutų svyravimai, kurie mus stumia iš NVS, duoda naudos kituose žemynuose. Pavyzdžiui, prieš keliolika metų, kai atpigo JAV doleris, mes turėjome pasitraukti iš Jungtinių Amerikos Valstijų. Šiandien, kai doleris sustiprėjo, eksportas į ten sparčiai auga. G.Bagušinskas sako, kad būtent ši kryptis tapo bent jau pieno perdirbėjų išsvajota rinka – vežame palyginti daug sūrių.

„Nors valdininkai dažnai kalba apie Kiniją, Indoneziją ir kitas dideles Azijos ar Rytų valstybes, tačiau dėl atstumo ir mentaliteto mums artimesnės JAV ir Europa. Tik kartais pasitaiko tokių išimčių, kaip Pietų Korėja, kurioje europinę kultūrą išpopuliarino prancūzai ir mes pataikėme į šią nišą“, – apie tarpkultūrinę prekybą dėsto G.Bagušinskas.

Kitas, gan netikėtas posūkis buvo arabų šalys, kurios importuoja iki 95 proc. maisto ir jų pagrindinė prekybinė valiuta – JAV doleris. Daliai mūsų eksportuojančių maisto perdirbimo įmonių šios kryptys tapo pelningomis nišomis. Nors kol kas pardavimai nėra itin dideli, tačiau jie stabiliai didėja. Dirbti tokiose valstybėse, jei pavyksta susitarti su stambiu didmenininku, gana saugu.

„Dabar mūsų įmonių tikslas – ne kuo spartesnė plėtra ir naujų šalių bei rinkų paieška, o bandymas įsitvirtinti jau esamose rinkose ir didinti pardavimus ten“, – dėsto G.Bagušinskas.

Pasaulinė konkurencija

J.Venckus sako, kad kai kurias valstybes, į kurias siūloma eksportuoti, mūsų valdininkai pasirinko ne pagal realų pardavimo potencialą, bet pagal tai, kiek jose gyventojų. Niekam neįdomu, kad, tarkime, Indonezijoje ar Irane, kurios šiandien reklamuojamos kaip ypač patrauklios rinkos, mes savo kainomis ir kiekiais negalime konkuruoti su Indija, Rusija ar Brazilija.

Pastarosios šalys, gamindamos maisto produktus ir žaliavas, nesilaiko dalies ES būtinų sanitarinių reikalavimų ir pieno bei mėsos produktus gali parduoti kartais pigiau nei mes. „Už ES ribų mes varžomės su tokiomis valstybėmis, kaip Naujoji Zelandija – didžiausia pieno gamintoja, taip pat Portugalija, Argentina, Brazilija, Indija, kurios yra didelės mėsos tiekėjos“, – į platų pasaulį žvelgia J.Venckus.

„Limstar group“ vadovas sako, kad net jei tokios šalys, kaip Iranas ar Kinija, leis įvežti mūsų produktus, dar reikės rasti nišą, kurioje galime parduoti gaminius. Greičiausiai tai bus tik nišiniai produktai. Kaip ir pagal religinius reikalavimus pagaminta „halal“ ir košerinė produkcija. Tai, kad Lietuva leido ritualinį skerdimą, mums atveria reikšmingas nišas, tačiau tai ne išsigelbėjimas visai mėsos perdirbimo pramonei.

Pavyzdžiui, „KG Group“ pagal „halal“ reikalavimus gaminamą produkciją eksportuoja į Europos šalis, kuriose gausu žmonių iš musulmoniškų šalių, ir prognozuoja, kad į Europą plūstant pabėgėliams šių produktų rinka gali augti. „Halal“ produktų eksportas į arabų šalis kol kas fragmentiškas.

„Nuo šių metų pradžios, ypač jei kalbėsime apie mėsą, Europoje gili krizė. Į trečiąsias šalis dėl kainų skirtumo beveik nieko negalime parduoti nei mes, nei kiti europiečiai“, – dėsto J.Venckus.

Be to, Rusija didina gamybą. Netgi prie Kinijos sienos statomi milžiniški kompleksai, kurie bus skirti ne pačios Rusijos, o Azijos rinkai. Šiuolaikinėmis technologijomis, jei valdžia duoda pinigų ir skatina statybas, naujas fermas galima pastatyti per keletą mėnesių. Perkirpus statybų juostelę kiaulieną iš tokių objektų galima pardavinėti po pusmečio, vištieną – po 40 dienų.

J.Venckus pateikia ir paprastą pavyzdį: 2014 m., Rusijai paskelbus embargą, Brazilijoje, kuri tapo pagrindine tiekėja, kainos drastiškai šoktelėjo. Per 2015 m. jos krito 2–3 kartus.

Randame nišų

Ne viskas taip juoda. Pavyzdžiui, kelios įmonės Armėnijoje bendrai sukūrė didmeninę bazę ir pradeda plėsti veiklą šioje valstybėje. G.Bagušinskas aiškina ir kam to reikėjo: šalis maža, vietos prekybininkai negalėjo prekių pirkti vilkikais, vežti mažesnius kiekius atskiriems tiekėjams neapsimokėjo. Reikėjo suvežti didelius kiekius ir juos išskaidyti. Kitaip įsitvirtinti svetimoje valstybėje negalime.

„Kol kas realiausia išeitis norint didinti eksportą – prekiauti su ES valstybėmis, kuriose kritus kainoms didėja vartojimas. Pavyzdžiui, pieno miltai pas mus per intervencinius pirkimus, kai mėginama palaikyti rinką, perkami didesne kaina, nei Naujojoje Zelandijoje parduodami biržoje. Kai toks skirtumas, Azijoje ar Afrikoje konkuruoti su zelandais sunku“, – paprastą receptą siūlo J.Venckus.

Mums lieka tik nišos. Pavyzdžiui, europiečiai Kinijoje sėkmingai parduoda subproduktus. J.Venckus pateikia ir paprastą pavyzdį: kinai perka jaučio gyslas, kurios Europoje nevartojamos. Tačiau ir čia koją kiša mūsų gamybos mastai, nusileidžiantys europietiškiems. Visos didžiausios lietuviškos skerdyklos vieną šios produkcijos konteinerį renka pusę metų. Didžiausiai Italijos skerdyklai tokiam pat kiekiui užtenka mėnesio.

„Kai japonų paprašėme leidimo eksportuoti jautieną ir jie sužinojo, kad per metus skerdžiame 150 tūkst. galvijų, nustebo, kodėl mes norime prekiauti, juk tokio kiekio pritrūks mums patiems“, – sako Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktorius Jonas Milius.

Valdininkas sako, kad šiandien mes užsiauginame tik pusę kiaulienos, kurią suvartojame, ir tai dalį mėsos išvežame į Lenkiją. Vietoj jos perdirbėjai įsiveža belgišką mėsą. Kokybiškos jautienos taip pat turime mažai. Tik plečiantis paukštininkystės kompleksams pagaliau užauginame tiek mėsos, kiek suvalgome.

„Pasaulis keičiasi ir mūsų ūkininkai turi prie to prisitaikyti. Pavyzdžiui, pieno kainos kritusios, tačiau kokybiškos jautienos, kurios turime gana mažai, nereikia net vežti į tolimus kraštus. Ją superka europiečiai. Pieninių galvijų, kurių mėsa buvo pagrindinė prekė Rusijoje, Vakarų Europai nereikia“, – aiškina J.Milius.

Veterinarijos tarnybos vadovas sako, kad dabar, kai pieno kainos pasiekusios rekordines žemumas, ūkininkams, ne tik perdirbėjams, laikas persitvarkyti ir rasti kitų veiklų, kurios būtų pelningos.

Patrauklios rinkos

Justas Jurevičius, VšĮ „Versli Lietuva“ vyr. analitikas

Svarbiausi rinkų patrauklumo aspektai yra šalies artumas, dydis, perkamoji galia bei plėtros perspektyvos. Pagal minėtus aspektus Lietuvos įmonėms įdomiausios Baltijos šalys, Lenkija, Skandinavijos regionas, Vokietija, kitos stambios ES valstybės. Svarbiausi pasirinkimo kriterijai šiame regione – bendra ekonominė erdvė (prekybos barjerų nebuvimas), artumas, didelė perkamoji galia (ypač Skandinavijoje ir Vakarų Europoje) ir geros ilgalaikio bendradarbiavimo perspektyvos.

Dėl didelės perkamosios galios nemažai bendrovių žvalgosi į JAV. Šalies dydis lemia jos patrauklią poziciją pasaulio prekybos sistemoje.

Dėl eksporto plėtros perspektyvų įmonės domisi sparčiai besivystančiomis Azijos rinkomis (dabar jaučiamas padidėjęs susidomėjimas Japonija, Kinija) ir netgi Afrikos šalimis.

Istoriniai, ekonominiai ryšiai lemia, kad nemažai įmonių galimybių randa ir kaimynėse Rytuose. Tikėtina, prekyba su šiomis rinkomis išliks reikšminga, nepaisant esamų geopolitinių ir ekonominės raidos problemų. Tačiau dėl pradžioje minėtų patrauklumo kriterijų galima tvirtinti, kad ilguoju laikotarpiu didžioji dalis Lietuvos verslo daugiausia potencialo matys greitai augančiose kaimyninėse ES šalyse ir turtingose Vakarų ES rinkose.

Shutterstock

Per metus Lietuva praranda tiek gyventojų, kiek yra ukmergiškių, bet valdininkų armiją pagausina beveik Veisiejų gyventojų skaičiumi.

Per vienuolika metų, kai „Veidas“ rengia geriausio valstybės tarnautojo rinkimus, jų, skaičiuojant tūkstančiui gyventojų, padaugėjo 24,9 proc., o atmetus statutinius pareigūnus, „grynųjų biurokratų“ – net 38,5 proc. 2005 m. tūkstančiui gyventojų teko iš viso beveik dvidešimt, o šiemet – jau beveik dvidešimt penki (be statutinių pareigūnų – atitinkamai šiek tiek per dvylika ir septyniolika).

Sumažinti valdininkų buvo privertusi tik krizė. Tuomet net buvo pasirašytas nacionalinis susitarimas, įsipareigota 2010 m. jų skaičių sumažinti dešimtadaliu. Tačiau ~de facto~, kaip liudija Valstybės tarnybos departamento pateikta informacija, jų sumažėjo vos 2,7 proc., nors politikai vis raportuodavo apie mažinamus etatus. Palyginkime: Statistikos departamento duomenimis, 2009 m. dirbančiųjų privačiame versle skaičius sumenko 16 proc., šešiskart daugiau nei viešajame sektoriuje. Privatus verslas ne tik susitraukė – daug įmonių žlugo dėl tuometės dešiniųjų valdžios priimtų drakoniškos naktinės mokesčių reformos nutarimų. Valstybės sektorius tik aptrupėjo, nors Andrius Kubilius raportavo sukursiąs mažą, bet efektyvią valstybės tarnybą, žadėjo grandiozines reformas.

2013 m. pirmąjį pusmetį, jau per naujos – kairiųjų Vyriausybės kadenciją, Lietuvai pirmininkaujant ES Tarybai valdininkų korpusas padidintas šiai konkrečiai misijai atlikti, pažadėjus paskui grįžti prie ankstesnių skaičių. Tačiau melas, kad dėl to išaugęs biurokratinis personalas vėl grįžo į buvusias vėžes. Absurdiška, bet jau nebe pirmininkavimo metais valdininkų dar padaugėjo. Priežasčių tam nebuvo, nebent valdininkams krizė baigėsi ir nutarta vėl grįžti prie mokesčių mokėtojų pinigais apmokamo gyvenimo atsipūtus.

Tiesa, nelygu, ką lyginsi – užimtus, įsteigtus ar maksimaliai leistinus etatus, mat šie skaičiai gerokai skiriasi. Tad politikai žongliruoja jais, kaip jiems patogiau: būdami valdžioje lygina maksimaliai leistinus ar įsteigtus etatus ir tikina, kad valdininkų mažėja, o būdami opozicijoje jau griebiasi lyginti realiai užimtuosius ir kritikuoja tuometinius valdančiuosius, esą valstybės tarnyba pučiasi.

Tačiau nežinia, kuo pagrįstas didžiausias leistinų etatų skaičius, nes jis, palyginti su   patvirtintomis pareigybėmis, visą pastarąjį dešimtmetį buvo gerokai didesnis, kai kuriais metais – net šešiais tūkstančiais, o nuo realaus valdininkų skaičiaus skyrėsi net iki 13 tūkst. Pastaruosius kelerius metus šis atotrūkis sumažėjęs, bet vis tiek siekia apie 7 tūkst. Ar tikrai tie etatai reikalingi, jei be jų puikiai verčiamasi?

„Visai nėra būtinybės pristeigti tiek etatų, juolab niekada jie nėra užpildomi. Etatų skaičius pučiamas norint taip pasididinti darbo užmokesčio fondą, kad dalį jo būtų galima panaudoti papildomam uždarbiui – priemokoms ir premijoms“, – „mirusių sielų“ mįslę atskleidžia Seimo Audito komiteto pirmininkė Jolita Vaickienė.

„Veidas“ bandė aiškintis realų valdininkų skaičių – kiek yra užimtų pareigybių. Tačiau ir čia visus žąsiukus tiksliai suskaičiuoti sunku. Ir ne tik žurnalistams: Seimo Audito komitetas palygino Valstybės tarnybos departamento ir ministerijų pateikiamus skaičius, o jie, pasirodo, toli gražu nesutampa. Maža to, nors parlamentarai norėjo įvertinti realių naujų etatų įsteigimo pagrįstumą, ministerijos bandė įsiūlyti duomenis apie didžiausią leistiną etatų skaičių, o jis esą nedidėjo, todėl neaišku, ko čia komitetas kabinėjasi.

Painiava su skaičiais atsiranda ir todėl, kad vienur jie pateikiami su statutiniais pareigūnais, kitur – be, vienur su savivaldybėmis, kitur – be, vienur visų biudžetinių įstaigų, kitur – tik valstybės valdymo aparato. Beje, per pastaruosius vienuolika metų vienintelių sumažėjo statutinių pareigūnų – nuo  25 tūkst. iki 22,9 tūkst., tačiau ir tai ne tokiu mastu, kiek mažėjo visa Lietuva, tad skaičiuojant tūkstančiui gyventojų jų dabar keliais procentais daugiau nei 2004 m.

Grynųjų biurokratų skaičius per vienuolika metų paaugo nuo 41,5 tūkst. iki 49 tūkst. Beje, į šiuos skaičius neįeina išrinkti ar paskirti politikai: prezidentas, Seimo pirmininkas, Seimo nariai, ministras pirmininkas, ministrai, savivaldybės tarybos nariai, savivaldybių merai ir vicemerai. Akivaizdžiai daugėja politinio pasitikėjimo valstybės tarnautojų: per vienuolika metų jų daugiau nei padvigubėjo – nuo 366 iki 792. Tai tik įrodymas, kad politikai nepasitiki karjeros valstybės tarnautojais ir bando kuo daugiau atsivesti savų partinių kadrų.

Šiame skaičių didėjimo kontekste verta priminti, kad gyventojų analizuojamu laikotarpiu sumažėjo nuo beveik 3,4 mln. iki 2,9 mln.

Pastaraisiais metais valdininkų gausėjimas įgijo neįtikėtiną pagreitį. Štai per metus Lietuva prarado per 22 tūkst. gyventojų, arba visą Ukmergę. O Seimo Audito komiteto skaičiavimais, nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2015 m. sausio 1 d. buvo įsteigta 1430 naujų pareigybių, užimtų etatų skaičius padidėjo 1243 – beveik Veisiejų dydžio miesteliu, arba gerokai daugiau, nei iš viso dirba žmonių vienoje didžiausių Lietuvos pramonės įmonių „Achemoje“. Vadinasi, per metus iš Lietuvos išnyksta Ukmergės dydžio miestas, bet valstybės aparatas pasipildo Veisiejų dydžio miesteliu ar pramonės gigantu, tik neefektyviu ir kasmet reikalaujančiu vis daugiau mokesčių mokėtojų lėšų.

Pagrindo tam nėra jokio. Naujų funkcijų po to, kai įstojus į ES atsirado papildomų darbų prižiūrint ES lėšų panaudojimą, neatsirado, išskyrus laikinas – kai Lietuva pirmininkavo ES Tarybai.

Logiškai mąstant, net atvirkščiai – valdininkų turėtų mažėti. „Gauname ES lėšas, kuriame informacines sistemas, registrus, vieno langelio principą, tai turėtų mažinti biurokratiją, todėl automatiškai turėtų mažėti ir biurokratinis aparatas. Bet, paradoksalu, jis didėja, ir tokiais tempais, kad naujausios tendencijos baugina“, – sako Seimo Audito komiteto pirmininkė J.Vaickienė.

Tai matyti net plika akimi. Politikė lygina: pavyzdžiui, anksčiau „Sodros“ darbuotojai tilpdavo į vieną pastatą, nors rašydavo pieštuku. Dabar pasitelktos informacinės technologijos, gyventojų mažėja, o valdininkų išsiplėtė iki begalybės. Arba apskričių reforma: jų administracijos buvo naikinamos, kad sumažėtų biurokratijos grandžių, bet valdininkų dėl to nesumažėjo.

Per pastaruosius vienuolika metų būta įvairių reorganizacijų. Buvo mažinama visokių valdiškų įstaigėlių, jas sujungiant ar įkorporuojant į kitas. Tai ženklu stebint vadovų pokytį – konkurso ar politinio pasitikėjimo pagrindu skiriamų įstaigų vadovų per vienuolika metų sumažėjo nuo 442 iki 278. Tačiau jei bendras valdininkų skaičius nesumažėjo, vadinasi, buvo tik kitaip pervadintos pareigos.

Arba, pavyzdžiui, 2009 m. įsteigus naują – Energetikos ministeriją žadėta, kad ji mokesčių mokėtojams nekainuos nė vieno papildomo lito, nes valdininkų dėl to nedaugės, tik atskiros ministerijos statusą įgis iš Ūkio ministerijos perimamas šios srities padalinys. Tačiau abi ministerijos išsipūtė. Ūkio ministerijoje iki jos energetikos padalinių atskyrimo dirbo 264 darbuotojai. Dabar per abi ministerijas jų jau 347, o Ūkio ministerijoje beveik tiek pat darbuotojų, kiek prieš jos padalijimą į dvi.

Visos reorganizacijos, pasak J.Vaickienės, virsta tuo, kad kažką naikina, bet kitur prideda dar du. O ministerijos pačios sau susikuria funkcijų, tik klausimas, kam, be jų pačių, jų reikia.

Analizuojant ministerijų struktūrą net galva sukasi: yra departamentai, šie suskirstyti į skyrius, departamentai ir skyriai turi po vadovą, šie – pavaduotojus, kai kur skyriai turi poskyrius vėl su savo vadovybe. Kyla klausimas, ar nesidubliuoja funkcijos, jei vienas skyrius – informacinių technologijų, kitas – informacinių sistemų. Užsienio reikalų, Krašto apsaugos ministerijoms reikalingi protokolo skyriai, bet kam net aštuonių darbuotojų protokolo skyrius Žemės ūkio ministerijai? Įsteigta centralizuoto turto valdytojo institucija, bet kiekvienoje ministerijoje yra turto valdymo departamentai, nors galėtų pastatus ir turtą perduoti valdyti specializuotam turto valdytojui. Bet tokių intencijų nematyti.

Pampsta ir išlaidos valstybės aparatui išlaikyti. O ši našta kiekvienam mūsų vis didėja, nes ją tenka pasidalyti vis mažesniam kiekiui valstybės gyventojų. Tai būtų galima pateisinti, jei didėtų paslaugų kokybė, bet tokių požymių nėra. Atvirkščiai.

Seimo Audito komitetas, išanalizavęs centrinės valdžios (be savivaldybių), išlaidų ir valdininkų skaičių augimą, niekaip neranda tarp jų logiškos koreliacijos. J.Vaickienė stebisi, kad valdininkų kvalifikacijai kelti kasmet išleidžiama vis daugiau valstybės ir ES lėšų, o jei kyla darbuotojų kvalifikacija, turėtų mažėti jų poreikis. Tačiau tai niekaip nekoreliuoja su darbuotojų skaičiumi, net atvirkščiai: kuo daugiau investuojama į kvalifikaciją, tuo daugiau reikia darbuotojų toms pačioms funkcijoms atlikti. O kvalifikacijai kelti skirti milijonai kasmet vis didesni: 2012 m. tam skirta beveik 6,6 mln., o šiemet – jau 11,3 mln., skaičiuojant litais (kad būtų lengviau palyginti su ankstesniais metais, ir šių metų sumas nurodome litais).

Tačiau, nepaisant milijoninių investicijų į valdininkų kvalifikaciją, vis didėjančių papildomų primokėjimų už aukštesnę kvalifikacinę klasę ir puikų darbą, stulbinamai auga ir išlaidos ekspertams. 2012 m. jiems išleista 12,6 mln. Lt. 2013 m. atėjęs į valdžią premjeras Algirdas Butkevičius aršiai kritikavo pirmtakus už išlaidavimą ekspertams, pažadėjo tai užkardyti ir žodį beveik tesėjo – išleista 6,7 mln. Lt. Tačiau pažadas truko metus: pernai šios išlaidos jau siekė 17,1 mln. Lt, o šiemet ekspertams planuojama išleisti jau net 25,3 mln., skaičiuojant litais.

Pavyzdžiui, Energetikos ministerija 2013 m. ekspertams išleido 1,6 mln., o pernai – 11,2 mln. Lt. Švietimo ir mokslo ministerija ekspertams išmokėjo trylika kartų daugiau nei užpernai: šios sumos pakilo nuo 5,1 tūkst. iki 68 tūkst. Lt, Sveikatos apsaugos ministerija šiai paskirčiai skirtą sumą padidino beveik aštuoniskart, nuo 31,6 tūkst. iki 250,8 tūkst. Lt.

Visos ministerijos turi gausesnius ar mažiau gausius teisės departamentus ar skyrius, bet teisininkų paslaugos perkamos samdant specialistus iš šalies. Anksčiau pirkdavo ir viešųjų pirkimų paslaugas, nors visos taip pat turėjo tokius skyrius su sukomplektuotu personalu. Vis daugiau prireikia ir kitų sričių ekspertų paslaugų.

„Ministerijos plečiasi priimdamos daugybę specialistų, bet be reikiamos kvalifikacijos. Įdarbiname su mažesne kvalifikacija, vadinasi, ir su mažais atlyginimais, o paskui kvalifikaciją perkame, nors geriau būtų mažiau valstybės tarnautojų, bet kvalifikuotų ir geriau apmokamų. Taip, valstybės tarnyba turėtų būti prestižinė darbo vieta. Sumažinkime darbuotojų kokiais 40 proc. ir pakelkime likusiems geriausiems atlyginimą“, – siūlo J.Vaickienė.

Atlyginimas valstybės tarnyboje – tikrai jautri tema, ypač čia pradedantiems karjerą. Kauno technologijos universiteto Viešosios politikos ir administravimo instituto direktorius prof. Algis Krupavičius pripažįsta: absurdas, kai biurokratija daugina pati save – funkcijos ir pareigybės sugalvojamos, kad pateisintų etato steigimą. Valstybės tarnyboje reikia skaidrumo ir aiškumo. Bet ir atlyginimai turi būti konkurencingi. Dabar jie tokie maži, kad, norint išlaikyti žmones bent kažkiek konkurencingais atlyginimais, jokia paslaptis, gudraujama su neužimtais etatais, sutaupytus pinigus perskirstant kitiems (gerai, jei pagal darbą, o ne pagal lojalumą vadovui). Dabar vidutinis specialistų be darbo stažo valstybės tarnyboje pareiginis atlyginimas iki mokesčių – apie tūkstantį eurų, vadinasi, į rankas – apie 760 eurų.

Tačiau tai nėra realus atlygis, nes papildomai valdininkai gauna visokiausių priedų, priemokų, premijų. Taip paslepiamas tikrasis atlyginimas. Net 71 proc. iš 3,2 mlrd. Lt  pernai valstybės institucijų darbuotojams priskaičiuoto atlygio sudarė įvairūs priedai, priemokos, premijos kuo įvairiausiu pretekstu – nuo Joninių, kitų švenčių ar jubiliejaus proga iki skubaus papildomo darbo ir panašiai. Beje, pareiginės algos dalis kasmet vis mažėja: 2011 m. ji dar sudarė 75,5 proc., dabar – 71 proc.

Išlaidos darbo užmokesčiui pernai didėjo daugiau nei 6,1 proc. Iš dalies tai lemia per krizę sumažintų pareiginės algos ir priedų koeficientų atkūrimas po Konstitucinio Teismo išaiškinimo, kad krizės laikotarpiu jie buvo nukarpyti nesilaikant Konstitucijos raidės. Bet išlaidos algoms didės ir toliau, nes juk didėja ir pareigybių skaičius.

Biudžetinių įstaigų darbo užmokesčio fondas 2012 m. siekė 2,9 mlrd. Lt, pernai – 3,1 mlrd. Lt, o šiemet – jau 3,234 mlrd., skaičiuojant litais.

Pareiginių atlyginimų kilimą galima paaiškinti Konstitucinio Teismo verdiktu, bet pagrįsti įvairių papildomų išmokų didėjimą kur kas sunkiau. Pernai priedų priskaičiuota 421,8 mln. Lt (14 proc. daugiau nei prieš metus), beveik pusė jų – už kvalifikacinę klasę. Priemokų išmokėta 116,7 mln. Lt (23 proc. daugiau). Dar išmokėta 12,6 mln. Lt premijų.

Beje, noras skatinti darbuotojus ypač paūmėja ketvirtąjį metų ketvirtį: Seimo Audito komitetas daro prielaidą, kad asignavimų valdytojai metų pabaigoje bando žūtbūt ištaškyti maksimaliai įmanomas sumas, pavyzdžiui, pernai metams baigiantis išmokėta pusė visų metų premijų. Beje, metams baigiantis valstybės institucijos puola leisti pinigus į visas puses: 2014 m. ketvirtąjį ketvirtį panaudota net 40 proc. visų metų lėšų, skirtų transportui, 41 proc. – reprezentacijai, 48 proc. – kvalifikacijai kelti.

Prie algos prisiduriama ir komandiruotpinigiais. O lėšų komandiruotėms poreikis didėja metai po metų. 2012 m. tam išleista 33,9 mln., pirmininkavimo ES Tarybai 2013-aisiais – 48,1 mln., pernai – 38,8 mln. Lt, o šiemet ketinama pranokti ir europinio pirmininkavimo metus – net per 40 mln., skaičiuojant litais. Yra specifinių ministerijų, pavyzdžiui, Užsienio reikalų. Bet ir kitose išsijuosus keliaujama po pasaulį, kartais nežinia ko. Kai kurie vojažai šokiruoja.

Per A.Kubiliaus Vyriausybės kadenciją egzotiškomis kelionėmis garsėjusi Aplinkos ministerija šią tradiciją tęsia toliau. Pavyzdžiui, į penkių dienų mokymus Paryžiuje vyko penki asmenys, išlaidos – 25 tūkst. Lt. Ar tikrai reikėjo vykti penkiems žmonėms, užuot delegavus vieną? Juo labiau kad po pusmečio į analogišką seminarą išsiųsti dar keturi žmonės – dar 20 tūkst. Lt išlaidų. Arba trijų dienų dviejų asmenų vizitas į Jungtinius Arabų Emyratus, kainavęs beveik 11 tūkst. Lt.

Galima tęsti ir tęsti: keturių asmenų kelionė į parodą Vokietijoje, kainavusi 20 tūkst. Lt, penkių asmenų dalyvavimas parodoje Portugalijoje – penkios dienos, atsiėjusios per 52 tūkst. Lt. Vizitai į Korėją: keturiolikos dienų dviejų asmenų kelionė atsiėjo 29 tūkst. Lt, dar dviejų asmenų šešių dienų kelionė tuo pačiu metu – 18 tūkst. Lt. Ir kai kurios kitos ministerijos kartais labiau primena kelionių agentūrą nei valstybės instituciją. Susidaro įspūdis, kad yra valdininkų, vos spėjančių keisti lagaminus. O už komandiruotes taip pat mokami dienpinigiai, tad taip tarnautojams sudaromos galimybės papildomai pasipinigauti.

Išlaidauja valdininkai visose srityse. Pavyzdžiui, stulbina išlaidos transportui. Atnaujinami automobilių parkai, bet perkami neekonomiški didžiuliai, net prabangos klasės automobiliai. Ar galime tą sau leisti? Valdininkų išlaidos transportui nuo 2012 m. iki šių metų išsipūtė nuo 88,7 mln. iki 130,4 mln., skaičiuojant litais.

Tikrai norėjome gražiai save parodyti pirmininkaudami ES Tarybai, tad reprezentacijai 2013 m. buvo skirta net 30,9 mln. Lt. 2012 m., iki pirmininkavimo, tam užteko 9,4 mln. Lt, o šiemet reprezentuotis ketinama už 12,9 mln., skaičiuojant litais. Keista, kad net tokios įstaigos, kaip Vyriausioji rinkimų komisija, pernai per metus reprezentacijai išlaidas padidino aštuonis kartus, iki 615,2 tūkst. Lt.

Seimo Audito komiteto pirmininkė neabejoja, kad visos išlaidos turėtų būti pamatuotos ir atitikti valstybės galimybes. Bet gal tai sovietmečio paveldas: kuo „biednesnis“, tuo labiau norisi demonstruoti prabangą.

Audito komitetas perdavė surinktą informaciją kitiems Seimo komitetams, kad jie dar detaliau išnagrinėtų komandiruočių ir kitų išlaidų pagrįstumą ir į tai atsižvelgtų svarstydami, kiek lėšų ministerijoms skirti 2016 m. biudžete. O analizė dėl didėjančio realaus etatų skaičiaus perduota Vyriausybei ir vadinamajai Saulėlydžio komisijai, tikintis, kad bus įvertinta pagrįstumo ir naudos valstybei aspektu.

„Dabar valstybės tarnyba – kaip atskira kasta: ji gana apsaugota, kaita čia nedidelė. Turėtų būti objektyvūs valstybės tarnyboje dirbančio asmens vertinimai, o dabar aukštesnė klasė suteikiama ne už tai, kad esi geras darbuotojas, o kad dirbai daug metų. Žmogui belieka sėdėti savo vietoje“, – apgailestauja J.Vaickienė.

Daugiau aiškumo valstybės tarnyboje pridėtų ir Valstybės tarnybos įstatymo pataisos, kurioms jau pritarė Vyriausybė. Rengiant revoliuciją darbo rinkoje, neįmanoma būtų apeiti ir valdininkijos. Pagal Vyriausybės patvirtintą projektą valstybės tarnyboje neliktų pareigybių kategorijų, būtų atsisakyta priemokų už papildomas užduotis, reguliariai būtų vertinama valstybės tarnautojų kompetencija, o dvejus metus iš eilės nustačius ją esant nepakankamą darbuotojas galėtų būti perkeliamas į žemesnes pareigas. Valstybės tarnybą ketinama apsaugoti nuo politinių įtakų.

Belieka klausimas, ar politikai ryšis permainoms, nes apie tai kalbama metų metais, bet nėra politinės valios iš esmės peržiūrėti valstybės institucijų struktūras, kurios galioja nežinia kiek metų, funkcijų poreikį, išanalizuoti, ar jos nesidubliuoja, nustatyti realų darbuotojų poreikį ir tam reikalingos kvalifikacijos reikalavimus.

Svarbu ir tai, kad valstybės tarnybos pūtimosi sąskaita mokesčių mokėtojams – ne vienintelė blogybė. Kiekvienai naujai pareigybei susigalvojama darbo, o tai dažniausiai reiškia kokias nors užduotis pavaldžioms institucijoms, net verslo subjektams, nors deklaruojama, kad biurokratinė našta verslui, aplinkai vis mažinama. Ir sukasi toks ~perpetuum mobile~.

„Reikia politinės valios ir sprendimų. O jų nėra. Kai Latvija, krizės metais skolindamasi iš Tarptautinio valiutos fondo, buvo priversta imtis struktūrinių viešojo sektoriaus reformų, viešąjį sektorių sumažino beveik 30 proc. Ar sugriuvo valstybė?“ – primena parlamentarė J.Vaickienė.

Latvius daryti reformą privertė krizė. Baltijos pirmūnai estai viešojo sektoriaus reformų ėmėsi patys, pačioje nepriklausomybės pradžioje, prieš ketvirtį amžiaus.

Prieš porą dešimtmečių Kanada, susivokusi, kad išpūstas valstybės aparatas ne padeda, o jau stabdo valstybės pažangą, priėmė ryžtingą sprendimą: reforma kas šeštam valstybės tarnautojui kainavo darbo praradimą, bet visi gavo dosnias išmokas, o didžiulė to kaina valstybės biudžetui atsipirko jau po metų su trupučiu.

Danija, Kanada, Naujoji Zelandija įdiegusios į rezultatą orientuotą sistemą – projektinį valstybės tarnybos funkcijų planavimą: kasmet suformuluojami valstybės strateginiai tikslai ir tada skelbiami konkursai jiems įgyvendinti, kurių nugalėtojais gali tapti ne tik valstybės tarnautojai.

O mes tepirmaujame tuo, kad valstybė tampa vis didesniu darbdaviu. Valstybės tarnyboje iš tiesų yra labai daug gerų, aukštos kvalifikacijos, gebančių strategiškai mąstyti žmonių, norinčių dirbti valstybei. Geriausius iš geriausiųjų „Veidas“ kasmet ir pagerbia Valstybės dienos išvakarėse. Tačiau be politinės valios pagaliau imtis kardinalios reformos, valstybės tarnybą padarant iš tiesų optimalaus dydžio ir efektyvią, neįmanoma pasiekti, kad tokių išskirtinių žmonių valstybės tarnyboje būtų didžioji dalis.

Projektas. Savaitraščio „Veidas“ tradicija Valstybės dienos proga atidžiau pažvelgti į valstybės tarnybą įžengė į antrą dešimtmetį: šiųmečiai Metų valstybės tarnautojo rinkimai – jau vienuolikti. Per dešimtmetį šiek tiek keitėsi balsavimo tvarka, kriterijai, tačiau pagrindinis iniciatyvos tikslas – atkreipti dėmesį, kad ir tarp valstybės tarnautojų yra daug šaunių profesionalų, sąžiningai savo darbą atliekančių žmonių, – liko tas pats.

Skelbdamas 2015 metų valstybės tarnautojo rinkimus „Veidas“ pasiūlė rinkti ne tik geriausius Lietuvos valstybės tarnautojus, pažangiausias institucijas, už kuriuos buvo balsuojama ir ankstesniais metais, bet ir geriausius politinio pasitikėjimo valstybės tarnautojus. Ši naujovė atsirado balsuojančiųjų pageidavimu atskirti tuos valstybinio sektoriaus atstovus, kurie kryptingai tobulėja, nuosekliai siekia karjeros savo srityje, nuo tų, kurie į postus iškyla po rinkimų. Pastarieji, balsuojančiųjų nuomone, neretai yra kur kas labiau matomi nei „paprasti“ tarnautojai, tad ir dėmesio sulaukia daugiau – kartais pelnytai, o kartais ir nelabai.

Kaip ir kasmet, geriausius valstybės tarnautojus balsuodami rinko jų kolegos – aukščiausio rango valstybės tarnautojai (įvairių valstybės institucijų vadovai, politinio pasitikėjimo valstybės tarnautojai – ministerijų kancleriai, viceministrai). Savo nuomonę „Veido“ rinkimuose pareiškė ir šalies miestų bei rajonų merai, savivaldybių administracijų direktoriai, verslo asociacijų vadovai.

Respondentų buvo prašoma nurodyti, jų vertinimu, vertus pirmos, antros ir trečios vietos profesionaliausius ir inovatyviausius valstybės karjeros tarnautojus, politinio pasitikėjimo tarnautojus bei valstybės institucijas. Buvo prašoma nebalsuoti už savo atstovaujamą instituciją, jai pavaldžias institucijas ir jų darbuotojus, taip pat už pastarųjų trejų metų geriausio valstybės tarnautojo ir geriausios valstybės institucijos vardą pelniusius asmenis ar institucijas. Rezultatai buvo skaičiuojami pirmai vietai skiriant tris, antrai – du, trečiai – vieną balą.

Šiųmečiai Metų valstybės tarnautojo rinkimai išsiskyrė pasirinkimo įvairove. Į geriausių valstybės karjeros tarnautojų trejetuką pretendavo beveik šimtas asmenų, politinio pasitikėjimo – per aštuoniasdešimt, kaip geriausios ir pažangiausios įvardytos 78 institucijos. Tokį balsų išsidėstymą lėmė galimybė patiems respondentams laisvai siūlyti savo kandidatus. „Veidas“ jau antri metai jų sąrašo nepateikia. Kita vertus, „laisvi“ rinkimai parodė, kad šalies valstybės tarnyboje darbuojasi daug profesionalių, sąžiningų žmonių, tik ne visų jų veikla matoma plačiajai visuomenei.

Jeigu reikėtų išskirti absoliutų šių metų „Veido“ rinkimų lyderį, laurai atitektų Susisiekimo ministerijai. Jos laimėjimų kraitis – įspūdingas. Tomas Karpavičius, Susisiekimo ministerijos kancleris, išrinktas Metų valstybės tarnautoju. To paties sąrašo šeštoje pozicijoje – ministerijos Vandens ir geležinkelių transporto politikos departamento direktorius Andrius Šniuolis. Šios institucijos atstovai dvi pozicijas užima ir politinio pasitikėjimo tarnautojų dešimtuke: susisiekimo ministras Rimantas Sinkevičius – šeštas, viena vieta aukščiau – viceministras Arijandas Šliupas.

Susisiekimo ministerija matoma ir geriausių valstybės institucijų sąraše. Aukščiausioje pozicijoje – Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos, pati ministerija – antroje.

Šios institucijos vienareikšmis pranašumas, matyt, buvo netikėtas ir daugeliui respondentų. Tarp motyvų, kodėl savo balus atidavė būtent jai ar jos atstovams, ne tik buvo minima profesionalumas, kompetencija, žmogiškas požiūris į interesantus, bet ir juokaujama, esą transportas, keliai – ta sritis, kuria naudojasi visi, taigi ir mato, vertina.

Galima sakyti, kad Susisiekimo ministerijai šypsojosi ir sėkmė: kancleris T.Karpavičius Metų valstybės tarnautoju tapo tik vienu balu pralenkęs kolegą iš Švietimo ir mokslo ministerijos Dainių Numgaudį. Beje, T.Karpavičius – naujas veidas šiuose rinkimuose, nes pernai respondentų jis apskritai nebuvo išskirtas, priešingai nei kancleris D.Numgaudis, kuris kasmet sulaukia nemenko balsuojančiųjų pripažinimo. Pernai jis buvo šeštas, užpernai – antras ir t.t.

Dėmesys daug metų valstybės tarnyboje gerai dirbantiems vadovams nestebina, o štai  T.Karpavičiaus šuolį respondentai aiškino tuo, kad naujam vadovui įsibėgėti reikia laiko, tik tada paaiškėja, ko jis vertas. T.Karpavičius Susisiekimo ministerijos kancleriu tapo 2011-aisiais.

Beje, šiųmečiame geriausių valstybės tarnautojų sąraše yra ir daugiau asmenų, kurie išskiriami nuolat. Tai ir Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos direktorius (VVTAT) Feliksas Petrauskas, ir vaiko teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė, ir Vyriausybės kancleris Alminas Mačiulis. Tačiau greta senbuvių esama ir patekusiųjų į sąrašą pirmą kartą.

Respondentų užpildytose anketose pasitaikė ir nesusipratimų. Vienas kitas buvo linkęs savo balsus atiduoti už savo institucijose arba joms pavaldžiose dirbančius kolegas, nors nebalsuoti už savus buvo vienas iš rinkimų ribojimų. Be to, paaiškėjo, kuris iš valstybės tarnautojų turi stipriausią palaikymo komandą: už VVTAT vadovą F.Petrauską savo balus ir motyvacinius laiškus siuntė dešimtys asmenų, kurie pagal rinkimų nuostatus negalėjo juose dalyvauti.

Geriausio politinio pasitikėjimo tarnautojų rinkimuose, kuriuos „Veidas“ šįmet skelbė pirmą kartą, taip pat kilo intriga. Susumavus anketose nurodytus balsus geriausiuoju tapo energetikos ministras Rokas Masiulis, ir tik vienu balsu mažiau surinko vidaus reikalų ministerijas Saulius Skvernelis.

Respondentų komentarai rodo, kad dalį balsų R.Masiulis surinko už tai, ką jis nuveikė dar prieš 2014-ųjų rugsėjį tapdamas Energetikos ministerijos vadovu. Reikšmingiausiu jo darbu įvardijamas suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalo projekto įgyvendinimas. Ketverius su puse metų AB „Klaipėdos nafta“ vadovavusiam R.Masiuliui atsakomybė už šį projektą teko nuo pat pradžios iki įkurtuvių salvių. Tik pačiose iškilmėse, pasitinkant laivą-saugyklą simboliniu Lietuvos nepriklausomybei pavadinimu „Independence“, jis dalyvavo jau kaip energetikos ministras.

„Tai didelę patirtį turintis tarnautojas, patyręs derybininkas. Dirba tyliai, bet, mano nuomone, rezultatyviai“, – tokiais argumentais savo balus, skirtus finansų viceministrui Algimantui Rimkūnui (aštunta vieta), pagrindė vienas iš respondentų. Darbą dėl rezultato, o ne dėl atstovavimo sau ar savo politinei jėgai, kaip politinio pasitikėjimo tarnautoją puošiančią savybę, minėjo ne vienas rinkimų dalyvis.

Tęsdamas tradiciją „Veidas“ šiemet jau vienuoliktą kartą rinko ir pažangiausias, inovatyviausias valstybės institucijas. Pirmą vietą šiame reitinge užėmė Lietuvos automobilių kelių direkcija (LAKD).

„Kai tik tenka susidurti su šia institucija, visada gauname operatyvią, kompetentingą informaciją. Paprastai vadovas lemia, kaip dirba institucija. Automobilių kelių direkcija – išimtis: jau kuris laikas ji dirba be vadovo, bet savo funkcijas atlieka nepriekaištingai“, – tikina finansų viceministras Edmundas Žilevičius, kaip ir daugelis respondentų manantis, kad ši institucija verta geriausios titulo.

O Telšių rajono savivaldybės meras Vytautas Kleiva tikino, kad jo vadovaujamas rajonas – ne išimtis iš kitų rajonų. Kelių klausimas čia vienas svarbiausių. „Žmonės nori kokybiško kelio, gatvės. Mūsų savivaldybė turi ambicingų planų asfaltuoti žvyrkelius, tobulinti miesto gatvių infrastruktūrą, ir bendradarbiaujant su Automobilių kelių direkcija visi darbai vyksta sklandžiai. Kitas svarbus dalykas – avaringumo mažinimas. Tai prioritetas ir mums, ir laikinai einančiam direktoriaus pareigas Egidijui Skrodeniui. Randame bendrą kalbą, dirbame“, – aiškino Telšių rajono savivaldybės vadovas.

LAKD vadovo neturi jau pusę metų, mat šį sausį pasibaigus penkerių metų kadencijai posto neteko jai vadovavęs Skirmantas Skrinskas.

Jūratė Kiliulienė

Lietuvos aukštųjų mokyklų absolventai, pasidabinę mantijomis, gavę diplomus apdovanoti gėlėmis ir sveikinimais, svarsto, kur toliau vingiuos jų karjeros kelias. Dalis jį pradeda Lietuvos darbo biržoje (LDB).

Liepos 1 d. darbo biržoje jau buvo užsiregistravę maždaug 600 universitetų ir kolegijų absolventų, ieškančių darbo. Tikėtina, kad liepos 31 d. bedarbių „su aukštuoju“ bus gerokai daugiau.
Šių metų pirmąjį pusmetį LDB užsiregistravo 3,5 tūkst. aukštųjų mokyklų absolventų, 62 proc. iš jų baigė universitetus. Tiesa, situacija šiek tiek pagerėjo: 2013 m. per tą patį laikotarpį jų buvo 700 daugiau.
Skeptikams, kurie iki užkimimo ginčijasi, kad absolventai į LDB ateina ne dėl darbo, o tik dėl privalomojo sveikatos draudimo (PSD), reikia pasakyti, kad absolventams PSD galioja iki pat rugpjūčio 31 d. Vadinasi, jei ketini tęsti mokslus ar vykti uždarbiauti svetur, gali ramiai sėdėti rankas sudėjęs, nes bedarbiu taptum tik nuo rugsėjo.
„Vidutiniškai per mėnesį užsiregistruoja apie tūkstantį absolventų, o būtent liepą šis skaičius gali šoktelėti iki 7–8 tūkst.“, – skaičiuoja LDB Darbo išteklių skyriaus vyriausiasis specialistas Valdas Maksvytis. Jis paaiškina, kad šie duomenys toli gražu ne galutiniai. Skirtingus LDB užsiregistravusiųjų skaičius lemia sezonas, diplomų įteikimo laikas. Gali būti ir taip, kad ne visi absolventai, norintys užsiregistruoti LDB, jau gali tai padaryti, nes kai kurios aukštosios vėluoja pateikti duomenis studentų registrui.
Specialistas priduria, kad registracija LDB vos baigus universitetą nėra joks nuosprendis. V.Maksvyčio žodžiais, LDB tampa patarėju ir tarpininku karjeros pradžioje. Todėl jaunuolis gauna visą įmanomą pagalbą: potencialų darbdavį galima aprūpinti net subsidija už įdarbinimą, apmokymą, o pačiam jaunuoliui ar jaunuolei galima pasiūlyti ir psichologo konsultacijas. Pasak V.Maksvyčio, 600 studentų liepą LDB atsirado todėl, kad pavėlavo kažką padaryti studijų metais: pamiršo būti aktyvūs, dairytis pirmosios darbo vietos, neįgijo praktinės patirties.

Dvidešimt valdininkų rugsėjo 22–23 dienomis keturių žvaigždučių viešbutyje Palangoje gvildeno lyčių lygybės klausimus. Šis dviejų dienų seminaras atsiėjo 10 tūkst. Lt.

Kaip informavo seminaro organizatorius – Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba, Palangoje vykęs renginys yra projekto „Sisteminis lyčių lygybės aspekto integravimas valstybės valdyme“ dalis, kuris finansuojamas ES užimtumo ir socialinio solidarumo programos “Progress”, iš dalies ir Lietuvos Vyriausybės lėšomis.
Paklausta, kodėl valdininkų mokymus reikėjo surengti Palangoje ir dar keturių žvaigždučių viešbutyje su SPA malonumais, tarnybos projektų vadovė ir šio renginio organizatorė Vitalija Petrauskaitė stebėjosi: „O kodėl dviejų žvaigždučių viešbutyje? Mokymus galima organizuoti visur, kur yra tam tinkama aplinka – tinkama salė, tinkamas klimatas. Mes laikomės principo, kad žmonės turi išvažiuoti iš savo miesto, kur yra šeima, darbas, turi pakeisti aplinką, nes iš patirties žinome, kad tokia aplinka prisideda prie mokymo proceso.“
Tačiau, kaip “Veidui” pasakojo tuo metu viešbutyje taip pat viešėjusi vilnietė, viena mokymų dalyvė į seminarą Palangoje atvyko su mažu vaiku, tad noras atsiskirti nuo šeimų, matyt, nebuvo pagrindinis motyvas pasirinkti Palangą. Be to, nemažai seminaro dalyvių labai skubėjo į SPA zoną.
Mokymams skiriamų ES lėšų švaistymas į kairę ir dešinę Lietuvoje jau tapo kasdienybe, tad valdininkai tame nemato nieko bloga. „Jei mes rašydami projektą ir teikdami paraišką ES sudarome tam tikrą biudžetą, kuris mums atrodo racionalus, o ES patvirtina tą biudžetą ir skiria mums tuos pinigus, vadinasi, mes juos ir leidžiame tiems numatytiems tikslams“, – aiškino V.Petrauskaitė. O paklausta, ar nėra geresnių tikslų leisti ES pinigus, suirzo: „Ką turite omenyje “geresnių tikslų”? Kas yra naudingesni visuomenei tikslai?“ Ar tik V.Petrauskaitė nemano, kad naudingiausia visuomenei, kai ES lėšos naudojamos dviejų dienų valdininkų seminarui keturių žvaigždučių viešbutyje Palangoje?
„Jūs, kaip žurnalistė, norite užsikabinti, kad tai buvo keturių žvaigždučių viešbutis, bet nekalbate apie esmę, kas ten vyko – ten vyko mokymai, žmonės visą dieną nuo ryto iki vakaro mokėsi“, – pabrėžė V.Petrauskaitė. Tiesa, liudininkai „Veidui“ pasakojo girdėję, kaip mokymų dalyvės vos atvykusios registratūroje teiravosi apie SPA malonumus…

"Veido" archyvas

Genocido ir rezistencijos tyrimo centras ir alus tarpusavyje nedera. Tačiau kas labiau dera prie senamiesčio?

Naujausioje vizijoje, kaip priversti valstybės įstaigas neišlaidauti patalpoms, kraustymasis iš brangiausių sostinės vietų nenumatytas.

Sostinės senamiesčio širdyje, Rotušės aikštėje, gurkšnojantieji kavą ar alų kartu gali susipažinti su mūsų tautos tremties istorija. Staliukai pramogautojams pastatyti ties Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vitrina su knygomis apie mūsų tautos netektis. “Davėme kavinei sutikimą statyti čia staliukus, bet nemanėme, kad jie bus taip arti pastato. Jau šiek tiek pastūmė, kad neužgožtų mūsų iškabos”, – sako centro generalinio direktoriaus pavaduotojas Vytas Lukšys. Jis prognozuoja, kad kitąmet, ko gero, centras tokio leidimo kavinei nebeduos.

Tačiau dar didelis klausimas, kas ne vietoje – kavinės staliukai ar Genocido ir rezistencijos tyrimo centras. V.Lukšys į klausimą, ar ir pačiam centrui čia patogiausia vieta, atsakė, kad to nė nesvarstantysią: erdvios, apie 600–700 kv. m patalpos centrui skirtos tik restauravus šį pastatą, jas įstaiga valdo patikėjimo teise, tad kokių dar gali būti pretenzijų?
Gal bent jau pastatas kuo susijęs su genocidu ar rezistencija? V.Lukšio žiniomis – niekuo.

Rotušės aikštėje ir jos prieigose tokių vakarietiškiems senamiesčiams nebūdingos paskirties įstaigų – ne viena. Čia, pavyzdžiui, įsikūrusios net trys Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) priklausomybės institucijos – Higienos institutas, Lietuvos bioetikos komitetas ir Ekstremalių sveikatai situacijų centras. Kodėl šios įstaigos turėtų būti įsikūrusios būtent ten, kur brangiausias nekilnojamasis turtas, o pageidaujančiųjų jį įsigyti ar išsinuomoti už didžiulę kainą tikrai netrūksta? Ar valstybė tikrai turtingesnė už turčius? Galų gale ar tikrai prestižinės sostinės vietos – Senamiestis, centras, Žvėrynas – pačios patogiausios vietos valdininkų biurams?

Valdžios prospektas

Trylika iš keturiolikos ministerijų, kaip ir, suprantama, Vyriausybė, Seimas bei Prezidentūra, įsikūrę pačiame miesto centre ar Senamiestyje. Vienintelė Socialinės apsaugos ir darbo ministerija – atokiau, bet ir tai nutolusi nuo Senamiesčio tik per porą kvartalų. O Gedimino prospektą pagal valdžios įstaigų koncentraciją galima vadinti tiesiog valdžios prospektu, valdiškų įstaigų iškabos kabo ant kas kelinto namo šalia Gedimino prospekto. O kur dar įvairios organizacijos, partijos, asociacijos ir t.t., ir pan., kurioms valstybė yra perdavusi savo turtą valdyti patikėjimo teise.

Tačiau šios patalpos senos, todėl neprilygsta moderniems biurams, o kiek dar kainuoja jų remontas. “Sveikatos apsaugos ministerija ir jai pavaldžios įstaigos neturi tikslo būtinai išlaikyti patalpas Senamiestyje – atsiradus ekonomiškesniam variantui būtų priimamas atitinkamas sprendimas. Be to, dauguma įstaigų valdo patalpas panaudos / patikėjimo teise – tai reiškia, kad nuomos mokesčio nėra, reikia mokėti tik už komunalines paslaugas. Atsisakius šių patalpų, tektų ieškoti kitų nuomos pagrindu, atitinkamai didėtų išlaidos patalpoms išlaikyti”, – informuoja SAM Ryšių su visuomene skyrius.

Štai turto patikėjimo teise Vilniaus visuomenės sveikatos centras Vilniaus g. valdo per 1,4 tūkst. kv. m patalpas, Ekstremalių sveikatai situacijų centras Didžiojoje g. – 590 kv. m. O Valstybinė medicininio audito inspekcija prie SAM patalpas Smetonos g. nuomojasi. Jų bendras plotas beveik 522 kv. m, nuomos kaina – 15 Lt už kv. m ir 7,37 Lt už komunalines paslaugas. Bet dar neseniai ji buvo kur kas didesnė: Valstybės kontrolė barė šią instituciją, kad ji 2007 m. penkeriems metams susiderėjusi nerealią kainą – 52 Lt už kv. m. Tokių pavyzdžių valstybės auditoriai atrado daugybę, ir dažniausiai prestižinėse vietose.

O kiek galima sutaupyti, rodo Informacinės visuomenės komiteto prie Susisiekimo ministerijos pavyzdys: mažėjant tarnautojų jie atsisakė ankstesnių patalpų nuomos ir persikėlė į ministerijos kitos įmonės – Lietuvos pašto patalpas, taip sumažindami išlaidas patalpoms išlaikyti beveik 30 proc.

Ar be valdininkų centras numirtų

Ar valstybinių įstaigų koncentracija prestižiniuose mikrorajonuose – europinis standartas, ar anomalija? “Valstybės įstaigos turi būti įsikūrusios ten, kur tai būtų ekonomiškai pagrįsta. Tačiau jei iš Gedimino prospekto iškeltų visas institucijas, jis mirtų, nes daugiausia valdžios žmonės palaiko čia įsikūrusias kavinukes”, – mano Valstybės turto banko (VTB) valdybos pirmininkas Arnoldas Burkovskis.

Negeras ir kitas kraštutinumas: nesinori, kad Vilnius primintų Vienos centrą, kuriame vieni biurai, tad vakare po darbo valandų dirbtinai bandoma imituoti gyvybę – biuruose paliekamos neišjungtos šviesos.

Kol kas lengviau išvardyti valstybės institucijas, kurios įsikūrusios ne sostinės centre. Per pastaruosius kelerius metus bene didžiausios kraustytuvės buvo, kai Vilniaus savivaldybė, pardavusi pastatą Gedimino prospekte, išsikėlė kitapus Neries, Generalinė prokuratūra iš A.Smetonos g. – į Rinktinės g., kiek anksčiau “Sodra” – į Laisvės prospektą.

Antra vertus, štai Generalinė prokuratūra išsikraustė, o jos buvęs pastatas miesto centre tuščias jau pustrečių metų. A.Burkovskis sako, kad besidominčiųjų juo yra, štai neseniai domėtasi galimybe čia įkurdinti viešbutį. Tačiau pagal Vilniaus savivaldybės reikalavimus būtina įrengti automobilių stovėjimo vietą, o tai fantastiškai brangiai kainuoja.

“Ober-Haus” nekilnojamojo turto bendrovės vadovas Lietuvoje Vytas Zabilius mato kitą išeitį: “Pasaulyje, atvirkščiai, svarstoma, kaip mažinti automobilių stovėjimo vietų, kad žmonės naudotųsi visuomeniniu transportu. Centre, Senamiestyje numatytos koncentruotos vietos automobiliams laikyti ir investuotojai, kurie perka čia pastatą, turėtų prisidėti prie tų daugiaaukščių automobilių laikymo statinių ir juose išpirkti vietas būsimiems pastato gyventojams. O savivaldybės taip įgytų finansavimo šaltinį.”

V.Zabiliaus įsitikinimu, Senamiestis, centras neturi būti administracinių pastatų mikrorajonai – čia turėtų būti viešbučiai, gyvenamieji namai, butikai, kavinukės. Ir be valdininkų centras tikrai neišmirtų, nes norinčiųjų čia įsigyti būstą tikrai netrūksta, o investuotojai, taip pat ir iš užsienio, domisi galimybe nusipirkti net iki 20–30 tūkst. kv. m plotus viešbučių kompleksams įrengti.

Specialistas pabrėžia, kad valdžios įstaigų koncentracija centre ir Senamiestyje dabar būtent ir kelia transporto spūsčių, automobilių statymo problemų, nes valstybės įstaigos “akumuliuoja” didelį skaičių darbuotojų ir nemažai interesantų, o juk didžioji gyventojų koncentracija – ne centre ar Senamiestyje.

Valdžią – į priemiesčius

V.Zabiliaus įsitikinimu, miesto pakraštyje, pavyzdžiui, prie būsimo vakarinio aplinkkelio, galima sėkmingai pastatyti naują valstybės institucijų pastatų kvartalą, kokie gana populiarūs pasaulyje. Privažiuoti patogu, visuomeninis transportas bus, be to, Justiniškėse, Pašilaičiuose, Viršuliškėse, Fabijoniškėse, Perkūnkiemyje gyventojų koncentracija didžiausia Vilniuje, tad didelei daliai ir darbuotojų, ir klientų nereiktų belstis į centrą.

“Ar šiandien pardavus kurios nors Gedimino prospekte esančios ministerijos pastatą užtektų lėšų naujam miesto pakraštyje? Taip”, – garantuoja “Ober-Haus” vadovas. Jis tikina, kad per dvejus trejus metus įmanoma suprojektuoti, suderinti ir pastatyti pastatą koncesiniu būdu. Tačiau užsienyje valstybinės institucijos pastatus dažniausiai net nuomojasi. O miestų centruose lieka tik tos valstybinės institucijos, kurios susijusios su tarptautiniu bendradarbiavimu.

A.Burkovskis matęs tokį vyriausybinių institucijų kompleksą Astanoje. “Jie gali sau tai leisti. Be abejo, tai būtų postūmis ir ekonomikai. Antra vertus, tada tame mikrorajone sukiltų nekilnojamojo turto, kavinių kainos ir grįžtume prie diskusijos, ar ne per brangioje vietoje įsikūrė valdžia”, – svarsto A.Burkovskis. Bet jei patalpos būtų nuomotos, nekiltų didelių sunkumų jas vėl perkelti į pigesnes.

Dabar mūsų valstybė – tikra nekilnojamojo turto magnatė, nors lig šiol nežino tikslaus savo turtų dydžio. Valstybės turto fondo duomenimis, valstybės institucijos (be valstybės įmonių) valdo 3,3 mlrd. Lt likutinės vertės nekilnojamąjį turtą, be to, nors ir pati jį nuomoja, yra išsinuomojusi apie 42 tūkst. kv. m, gavusi pagal panaudos sutartį – apie 592 tūkst. kv. m. Tiesa, VTF Turto valdymo informacinių sistemų skyriaus viršininkas Renaldas Vilkancas pabrėžia, kad tai turto valdytojų pateikti duomenys ir jų rinkimas dar nesibaigė, o duomenys nėra patikrinti. TVF neturi informacijos apie turimų patalpų plotą.

Vis dėlto klausimas, tiesa, kol kas retorinis: ar reikėtų tiek patalpų valstybės institucijoms, jei už kiekvieną kvadratinį metrą tektų mokėti? Atsakymo į šį klausimą galima sulaukti po poros metų, jei bus įgyvendinti praėjusią savaitę Finansų ministerijos baigti rengti projektai visoms valstybės įstaigoms įvesti nuomos mokestį. Gal tada praeis noras patalpas darbo kabinetams nuomotis prestižinėse sostinės vietose ar, kaip kad dabar, valdininkus mokyti būtinai kurortinėse vietovėse ar tokiose erdviuose, bet pustuščiuose pastatuose, kaip pačios Finansų ministerijos mokymo centras Žvėryne.

Bet reikia priminti, kad apie koncepcijas (net dėl valstybės institucijų iškėlimo iš sostinės centro), turto registrą kalbama jau dešimtmetį.

Valstybinei mokesčių inspekcijai (VMI) dėl pajamų ir turto neatitikimo įtarimų sukėlė 205 valstybės tarnautojai, dar pusantro šimto valdininkų įtarimų sukėlė, nes turi sutaupę šimtus tūkstančių litų grynųjų pinigų, pirmadienį pranešė Vyriausybės atstovai.

Pasak Ministro pirmininko spaudos tarnybos pranešimo, mokesčių inspektoriais atlikus patikrinimą ir nustačius 177 valstybės tarnautojus, deklaravusius po daugiau kaip 300 tūkst. litų ne banke laikomų piniginių santaupų, peršasi išvada, kad tokios santaupos būna nepagrįstos realiais šaltiniais ir deklaruotos, tikintis ateityje pagrįsti turto įsigijimą.

Teigiama, kad šie asmenys prarado galimybę ateityje minėtomis lėšomis grįsti turto įsigijimą. Jų atžvilgiu tęsiamas mokestinis tyrimas ir, surinkus pakankamai informacijos, visa medžiaga bus perduota prokuratūrai.

“Po taikytų įvairių kontrolės procedūrų valstybės tarnautojai ir jų sutuoktiniai buvo priversti pripažinti, jog jie VMI pateiktose deklaracijose nepagrįstai deklaravo daugiau kaip 33 mln. litų tariamai turimų santaupų. Visi pažeidėjai pateikė patikslintas turto deklaracijas,” – pranešime spaudai sakė premjero patarėjas Mykolas Majauskas.

Specialiųjų tarnybų duomenimis, aštuonims asmenims iš šio sąrašo jau yra pradėti ikiteisminiai tyrimai.

Vertinant turto ir pajamų neatitikimą, įtarimų sukėlė 205 valstybės tarnautojai. Patikslinus deklaracijas šiuo metu vykdomi detalūs tyrimai siekiant įvertinti 86 valstybės tarnautojų ir jų sutuoktinių atžvilgiu nustatytas su galimu mokesčių vengimu susijusias grėsmes.

“Yra atvejų, kai sutuoktiniai, remiantis 2008 metų turto deklaracijomis, santaupų neturėjo, 2009 metais jų turėjo tik kiek daugiau kaip 20 tūkst. litų, tuo metu, panaudodami banko suteiktą paskolą, įsigijo didesnės kaip 1 mln. litų vertės butą ir bankui sumokėjo daugiau kaip 200 tūkst. litų grynaisiais pinigais”, – teigė M.Majauskas.

“Dar vienai valstybės tarnautojų šeimai, preliminariais vertinimais, turimam turtui pagrįsti gali pritrūkti apie 400 tūkst. litų. Kitaip tariant, įtariama, kad beveik 0,5 mln. litų gauti neskaidriai ir nuo jų nemokėti mokesčiai,” – vardino premjero patarėjas.

Anot pranešimo, nustatytas ne vienas pajamų iš vertybinių popierių nedeklaravimo atvejis, toliau tiriami vertybinių popierių pardavimo-įsigijimo sandoriai su užsienio asmenimis. Gavusi informaciją iš užsienio valstybių, VMI nustatys, kiek, nuslėpus šiuos sandorius, bandyta nesumokėti mokesčių.

Nuo 2010 metų pabaigos VMI jau patikrino daugiau nei 100 tūkst. valstybės tarnautojų ir jų sutuoktinių pateiktų gyventojų pajamų ir turto deklaracijų už 2008-2009 metus.

Pernai lapkritį buvo pradėti tyrimai rizikingiausių mokesčių vengimo požiūriu asmenų atžvilgiu. Ypatingas dėmesys skiriamas Muitinės, Valstybės sienos apsaugos tarnybos, Valstybinės mokesčių inspekcijos bei kitų institucijų, kovojančių su šešėline ekonomika, kontrabanda, tarnautojų analizei.

Pasak VMI tyrėjų, visais atvejais, kai valstybės tarnautojai ir jų sutuoktiniai teisėtai gautomis pajamomis nesugebės pagrįsti turimo turto įsigijimo, atsiras pagrindas jiems taikyti atsakomybę pagal Baudžiamąjį kodeksą už neteisėtą praturtėjimą.

Vidutinis darbo užmokestis valstybės sektoriuje antrąjį ketvirtį padidėjo 1,5 proc. (privačiame 1,1 proc.). Apie tai praėjusią savaitę pranešė Statistikos departamentas, tą patvirtina ir oficialiai valstybės institucijų tinklalapiuose skelbiami atlyginimai. Bet įdomu, ar už geresnius darbo rezultatus valstybės tarnautojai nusipelno materialinio paskatinimo?

“Teoriškai tarnautojams už nepriekaištingą pareigų atlikimą ir pavyzdingą tarnybą, labai gerai ar gerai įvertinus jų tarnybinę veiklą, gali būti skiriama atlyginimo dydžio vienkartinė piniginė išmoka. Tokia išmoka gali būti skiriama kartą per metus. Tačiau sunkmečiu jokios panašios skatinimo priemonės nėra naudojamos, tad 2009 ir 2010 metais šios išmokos mokėtos nebuvo”, – Vyriausybės politiką aiškina Ministro pirmininko tarnybos Visuomenės informavimo departamento direktorė Lina Karsokaitė.

Tačiau priedų, tik kitaip įformintų, sistema Vyriausybėje vis dėlto tebeegzistuoja. Štai ministro pirmininko atstovė spaudai Jarda Paukštienė neslepia tebegaunanti 20 proc. pareiginės algos dydžio priedą, kurį Andrius Kubilius kadencijos pradžioje skyrė savo politinio pasitikėjimo darbuotojams.

O štai Ūkio ministerija atvirai deklaruoja, kad pinigus moka ar bent jau siekia tai daryti pagal darbo rezultatus, o ne pagal pareiginius aprašus. Nuo pernai spalio 1 d. ši ministerija pertvarkė struktūrą, įsteigė Projektinio valdymo skyrių ir dukart per metus įvertina darbuotojų darbo rezultatus – nuo to priklauso ir jų atlyginimas.

“Metų pabaigoje, kaip ir priklauso pagal Valstybės tarnybos įstatymą, atlikome eilinį vertinimą. Tačiau bandėme vertinti ne tik pagal pareigybės aprašymą, bet ir pagal žmonių aktyvumo prizmę. Pavyzdžiui, labai gerai įvertinti apie 20 darbuotojų, o penkiems, atvirkščiai, pareikšta priekaištų, pasiūlyta sumažinti klasę. Kai kurie jų jau nebedirba ministerijoje”, – pasakoja Ūkio ministerijos kancleris Gediminas Miškinis.

Šie pirmūnai gavo aukštesnę klasę, kai kurie perkelti į aukštesnes pareigas, o tai suteikia ir didesnę kategoriją. Dabar Ūkio ministerijoje vyksta įstatymu neprivalomas neeilinis darbuotojų vertinimas. Iki rugpjūčio pabaigos kiekvienas darbuotojas pagal nustatytą formą pirmiausia turi įsivertinti pats save – kiek dalyvauja projektiniame darbe, kiek papildomų darbų atliko, o po to jis bus vertinamas tiesioginio vadovo, ministro ir viceministro.

Galimybe perimti Ūkio ministerijos projektinio valdymo bei darbo apmokėjimo pagal rezultatus patirtį aktyviai domisi ir Ministro pirmininko tarnyba, kitos ministerijos – Krašto apsaugos, Teisingumo, Susisiekimo.

Pagal dabar galiojančius įstatymus bendrai sudėtos visos priemokos neturi viršyti 70 proc. pareigybinės  valstybės tarnautojo algos.

41 proc. – tiek Lietuvoje yra žmonių, dirbančių valstybės sektoriuje – apie 410 tūkst. To nėra buvę nuo pat nepriklausomybės atkūrimo. Daug metų valstybinis sektorius neviršijo 30–35 proc. Privačiame sektoriuje dirbantys žmonės nuskriausti dvigubai: jie labiau rizikuoja netekti darbo ir priversti išlaikyti kur kas daugiau valdininkų.

M.Romerio universiteto Darbo teisės ir socialinės saugos katedros vedėjo Justino Usonio komentaras:

“Ne veltui Lietuvoje vis iškeliamas klausimas, ar mums apskritai reikalingas valdininkų luomas. Juk tai tikra diskriminacija – vienodai dirbantys žmonės turi skirtingas garantijas. Valdininkai beveik nerizikuoja netekti darbo, o dirbantieji privačiame sektoriuje sunkmečiu darbdaviui gali tapti problema, kurią šie sprendžia atleisdami žmogų iš darbo”.

Seimas vakar pritarė teisingumo ministro siūlymui viešai skelbti informaciją apie tuos valstybės tarnautojus, kurie padarė pažeidimus, internete pateikiant ataskaitas, kokių priemonių buvo imtasi pažeidimams pašalinti bei kaltiems asmenims nubausti. Kartu pritarta griežtinti prasikaltusių valstybės tarnautojų atsakomybę už tyčia padarytą žalą.

Iki šiol valstybės institucijos neprivalėjo viešai skelbti apie jose padarytus nusižengimus. Tuo naudojantis, kai kuriems prasižengusiems asmenims pavykdavo atsipirkti minimaliomis nuobaudomis arba visai jų išvengti.

Nuo šiol internete privalės būti skelbiamos visos Seimo kontrolierių ir Valstybės kontrolės pažymos, taip pat įsiteisėję teismų sprendimai ir atskirosios nutartys, kuriuose konstatuojami valstybės institucijose padaryti nusižengimai. Informacija bus skelbiama Seimo ir Valstybės kontrolės, Nacionalinės teismų administracijos ir pačių institucijų, kurių atžvilgiu tokie sprendimai priimti, interneto svetainėse..

Teisingumo ministro Remigijaus Šimašiaus teigimu, taip siekiama užtikrinti, kad pažeidimus darantys ar tarnyba piktnaudžiaujantys asmenys neišvengtų atsakomybės, o „užglaistyti“ pažeidimai nemestų šešėlio ant sąžiningai dirbančių kolegų ir nedidintų visuomenės nepasitikėjimo valstybės institucijomis.

Siekiant šių tikslų, griežtės ir valstybės tarnautojų materialinė atsakomybė už tyčia padarytus pažeidimus. Nutarta Valstybės tarnybos įstatyme įtvirtinti, jog iš tokius pažeidimus padariusių tarnautojų valstybė galės išieškoti visą žalos sumą. Iki šiol už tyčia padarytus pažeidimus valstybės institucijos iš tarnautojo galėdavo išsireikalauti ne didesnę nei 9 jo vidutinio darbo užmokesčio dydžių kompensaciją.

Seimo Pirmininkės Irenos Degutienės patarėjai ir sekretoriato politinio pasitikėjimo valstybės tarnautojai priemokų už darbą negauna.

„Seimo Pirmininkės politinio pasitikėjimo komandoje dirbantiems tarnautojams nėra mokami jokie priedai prie atlyginimo, – sakė Seimo Pirmininkės atstovas spaudai Juozas Ruzgys. – Visi puikiai suprantame, kad šiuo ekonomikos ir finansų sunkmečiu kiekvienas privalome dėti visas asmenines pastangas taupyti valstybės biudžeto lėšas ir jas naudoti racionaliai bei efektyviai“.

Praėjusį ketvirtį kai kuriems prezidentės Dalios Grybauskaitės, premjero Andriaus Kubiliaus, ministrų patarėjams ir viceministrams skirta daugiau nei 300 tūkst. litų priemokų.

Seimo Audito komitetui valstybinės institucijos pradėjo teikti duomenis apie pirmaisiais šių metų mėnesiais darbuotojams išmokėtus atlyginimus. Iš jų matyti, kad daugeliui pagrindinėse krašto įstaigose triūsiančių politinio pasitikėjimo valstybės tarnautojų prie atlyginimų mokėtos ir priemokos, rašo “Lietuvos žinios”.

Prezidentės patarėjams per ketvirtį skirta 99 tūkst. litų priemokų. Kai kuriems premjero A.Kubiliaus patarėjams ir ministro pirmininko tarnyboje dirbantiems politinio pasitikėjimo tarnautojams per tris mėnesius papildomai priskaičiuota 44 tūkst. litų.

Iš dešimties ministerijų pateiktų duomenų matyti, kad kai kuriems viceministrams ir ministrų patarėjams pirmąjį ketvirtį nustatyta priemokų už beveik 163 tūkst. litų. Seimo kanceliarija duomenų apie darbo užmokestį dar nepateikė.

Prezidentei D.Grybauskaitei padeda 34 politinio pasitikėjimo valstybės tarnautojai. Krašto vadovės potvarkiu 31 jų praėjusį ketvirtį buvo mokamos priemokos už didesnį nei įprasta darbo krūvį. Kaip informavo prezidentės spaudos tarnyba, išmokėtų priemokų vidurkis neviršijo 25 proc. pareiginės algos.

Premjeras A.Kubilius turi dešimt patarėjų. Šešiems jų ministro pirmininko potvarkiais yra skirtos priemokos. Kaip LŽ paaiškino premjero atstovė spaudai Jarda Paukštienė, papildomos piniginės išmokos nustatytos už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą. “Toks krūvis susidarė dėl to, kad dalis ministro pirmininko politinio pasitikėjimo valstybės tarnautojų pareigybių yra laisvos”, – sakė ji.

Ministrai taip pat nevengia skirti priemokų viceministrams ar savo patarėjams. Daugiausia jų – 34,4 tūkst. litų – praėjusį ketvirtį priskaičiuota Ūkio ministerijoje. Krašto apsaugos ministerijoje priemokoms skirta 34 tūkst. litų, Žemės ūkio ministerijoje – 28,7 tūkst. litų.