Vytauto Abramausko nuotr.

Ramunė Hazir

Tūkstantmečius menantys radiniai visame pasaulyje byloja apie religinius, ritualinius ir net erotinius įvairių tautų šokius, o tai – faktas, kad šokiai yra viena seniausių žmogaus kultūrinės veiklos formų. Nepaisant to, daugelis lietuvių apie istorinį šokį pasakoti pradeda nuo… klumpakojo.

„Reikia priminti, kad klumpakojis pirmą kartą viešai atliktas XX a. pradžioje, o jo sceninė, mums pažįstama versija yra vos pusšimtį metų skaičiuojantis naujadaras, – teigia Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų direktoriaus pavaduotoja dr. Jolanta Karpavičienė. – Tačiau kartą išgirdusi mūsų renginių lankytojo stebėjimąsi tuo, esą Lietuvoje buvo šokamas ne tik klumpakojis, pagalvojau, kad tai dažnai atitinka daugelio žmonių sampratą apie šokį, jo reikšmę ir funkcijas istoriniais laikais.“

Jau Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto laikais buvo tapę svarbia diplomatinės kultūros ir protokolo dalimi.

Ir tai – visiška istorinė neteisybė. O teisybė tokia, kad Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, egzistavo išpuoselėtas šokio menas, kurį lėmė ne tik šokio manieros, bet ir apranga, aksesuarai, etiketas, ir net diplomatinis protokolas.

Šokis – diplomatinio bendravimo dalis

Apie istorinius šokius Lietuvoje tiesioginių žinių nedaug. Tenka pasikliauti istoriniais kontekstais. Vis dėlto aišku, kad visoje Europoje išryškėjus skirtumams tarp liaudies ir aristokratų šokių lietuviai nei vienoje, nei kitoje srityje neatsiliko. Tačiau apie liaudies šokius žinoma beveik viskas, o aristokratiškieji – tarsi terra incognita.

Pasak istorikės J.Karpavičienės, šokiai, manytina, jau Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto laikais buvo tapę svarbia diplomatinės kultūros ir protokolo dalimi. „Dvare nuolat lankydavosi užsienio diplomatai, o kaip žinome, jų priėmimas ir lydintys atributai turėjo semantines prasmes ir skleidė svarbią informaciją“, – pasakoja J.Karpavičienė, pabrėždama, kad buvo svarbu tinkamai sutikti svečią, parinkti jo rangą ir diplomatinės misijos reikšmę atitinkančią sėdėjimo vietą, vaišes bei vynus, dovanas ir, žinoma, kultūrinę programą, kurios neabejotina dalis buvo ir šokiai.

Istoriniai šaltiniai liudija, kad būtent Ona Vytautienė iš Vokiečių ordino magistro yra gavusi klavikordą ir portatyvinius vargonėlius.

Taip valdovo svečiai galėjo ne tik įvertinti jiems skiriamą dėmesį bei pagarbą, bet ir sužinoti, kokias vertybines civilizacines nuostatas propaguoja ir kokią kultūrinę žinią siunčia valstybė. O Lietuva, XIV a. pabaigoje tapusi katalikišku kraštu, be jokios abejonės, liudijo tai, kas artimiau vakarietiškai kultūrai.

Pramogai ir sportui

„Manytina, kad šokis jau tuo metu buvo ne tik diplomatinio protokolo dalis, bet atliko ir kitas funkcijas“, – teigia istorikė.

Yra žinoma, kad Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto žmona Ona Vytautienė kartu su vyru turėjo aukštosios kultūros poreikių ir buvo ne tik tos kultūros užsakovai, bet ir vartotojai. Istoriniai šaltiniai liudija, kad būtent Ona Vytautienė iš Vokiečių ordino magistro yra gavusi klavikordą ir portatyvinius vargonėlius. Paklausite, kuo čia dėtas šokis?

Valdovų rūmų muziejaus archeologiniai radiniai byloja, kad tai buvo neatsiejama muzikinio gyvenimo dalis. Vienas įdomiausių Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto epochos ir vėlesnių laikų šokių amžininkų ir įamžintojų – gotikinis XV a. koklis, vaizduojantis gotikiniais drabužiais apsirengusią porą. „Ir nors išsamių rašytinių šaltinių stokojama, tai, kad šokio epizodas vaizduojamas interjere, tiesiogiai liudija šį faktą ir leidžia tik įsivaizduoti mastelį“, – teigia J.Karpavičienė.

Fechtavimo ir šokių mokytojai dažnai priklausė tai pačiai dinastijai, o kiekvienos svarbesnės šventės metu rengiamus riterių turnyrus užbaigdavo puotos bei šokiai.

Šokis to meto Europos, taigi ir Lietuvos, valdovų dvaruose buvo ne tik maloni pramoga, bet ir fizinio lavinimo priemonė, glaudžiai susijusi su riterių kultūra. Yra žinoma, kad fechtavimo ir šokių mokytojai dažnai priklausė tai pačiai dinastijai, o kiekvienos svarbesnės šventės metu rengiamus riterių turnyrus užbaigdavo puotos bei šokiai.

Įprasta vestuvių programa

Tuo metu, kai visuose Europos valdovų dvaruose buvo šokami lėti ir iškilmingi basdansai, jais gėrėtasi ir 1475 m. Landshute vykusiose prašmatniose dinastinėse Bavarijos kunigaikščio Jurgio ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio bei Lenkijos karaliaus Kazimiero Jogailaičio dukters Jadvygos vestuvėse. Istoriniuose šaltiniuose rašoma, kad tris dienas tęsėsi įprasta tokių vedybų programa – riterių turnyrai ir šokiai.

Intensyvi kultūrinė programa lydėjo ir Kazimiero Jogailaičio sūnaus Aleksandro Jogailaičio ir Maskvos didžiojo kunigaikščio Ivano III dukters Elenos santuoką bei gyvenimo būdą. „Ir nors tai buvo politinė santuoka, nes Elenos tėvas tikėjosi, kad ji čia veiks kaip šnipė, per kurią pavyks daryti poveikį Lietuvos aplinkai, ši moteris buvo lojali savo vyrui. Istorikai mano, kad ji, nors ir išlikusi stačiatike, propagavo vakarietišką gyvenimo stilių ir būdą, kuriame – neabejoju – daug dėmesio buvo skiriama ir muzikai, ir šokiams“, – teigia istorikė.

Šokių renesansas? Ieškokite moters…

Prie Vakarų Europos šokių plitimo Lietuvoje reikšmingai prisidėjo Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Senojo žmona Milano, Neapolio, Bario bei Rosano princesė Bona Sforca, atvežusi į Lietuvą daugelį Italijos kultūros reiškinių, taip pat ir šokius.

„Yra žinoma, kad Bonos Sforcos dėdės dvare tarnavo Leonardo da Vinci, iškėlęs Renesanso epochoje propaguotą žmogaus kultą, jo kūno grožį ir jaunystę, o ir Bonos Sforcos, kuri ir pati mėgo šokti, dvare trumpam ar ilgiau jos valdymo laikotarpiu rezidavo per tūkstantį italų. Tad, neminint administracinių, teisinių ir kitokių naujovių, keitėsi kultūrinė aplinka, rafinuotėjo gyvenimo stilius“, – pasakoja J.Karpavičienė.

Tiesa, dvariškiai mėgo ir greitesnius šokius, tad, pavyzdžiui, po pavanos visuomet buvo šokama galjarda – greitas, linksmas, energingas šokis.

Renesanso šokių kultūra pasižymėjo energingais kojų judesiais. Šalia jau buvusių viduramžių šokių, tokių kaip branlis ir basdansas, ypač išpopuliarėjo lėtu vaikščiojimu ir nusilenkimais pasižyminti pavana. Tiesa, dvariškiai mėgo ir greitesnius šokius, tad, pavyzdžiui, po pavanos visuomet buvo šokama galjarda – greitas, linksmas, energingas šokis.

Kad šokis buvo neatsiejamas kultūrinio gyvenimo Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijoje elementas, iškalbingai byloja Bonos Sforcos dukters Kotrynos Jogailaitės kraičio aprašas. Ištekinant ją už būsimo Švedijos karaliaus Jono III Vazos, kraityje, be brangenybių, paauksuotų ir sidabrinių indų, prabangaus garderobo, šilko patalynės, minimas ir „raudonas audeklas, kuriuo dengiamos menės, kuomet šokama“.

Lietuvos šokio istorijai – impulsai iš svarbiausio traktato

Mokėti šokti neabejotinai buvo viena iš gerų manierų, kurių buvo mokomi visi kilmingųjų ir dvariškių vaikai. Tad kiekvieno Europos valdovo ar didiko dvare dirbo šokių mokytojai, buvo buriamos ir šokių grupės.

„Pavyzdžiui, yra žinoma, kad Bonos Sforcos senelio dvare tarnavo vienas garsiausių to meto šokių mokytojų Guglielmo Ebreo, užsirekomendavęs daugelio to meto Europos valdovų dvaruose ir parašęs šokių traktatą „De pratica seu arte tripudii“. Šis rankraštis 1463 m. Milane dovanotas būsimos Lenkijos karalienės ir Lietuvos didžiosios kunigaikštienės Bonos Sforcos seneliui Galeazzo Maria Sforcai sužadėtuvių proga, tad neabejotina, kad juo naudojosi ir pati Bona Sforca“, – sako Valdovų rūmų muziejaus direktoriaus pavaduoja.

Tų laikų Europoje tai buvo vertingiausias ir išsamiausias XV a. itališkų dvaro šokių rinkinys su nepaprastai vertinga teorine traktato dalimi apie šokį kaip meną ir mokslą, su šokį aukštinančiais dviem puikiais sonetais ir dviem ilgesniais eiliuotais tekstais. Prieš keletą metų šis pasaulinio garso šokių traktatas pristatytas ir Lietuvoje, o jo dalis išversta į lietuvių kalbą.

Užgavėnių šokių siautulys

Istorikai tvirtina, kad Renesanso epochoje patys siautulingiausi šokiai buvo šokami aukštuomenės karnavaluose. Juos tyrinėjęs Valdovų rūmų muziejaus Mokslinių tyrimų centro istorikas Eimantas Gudas sako, kad šokiai Venecijos karnavalų, Užgavėnių metu buvo itin svarbi elito pasilinksminimų dalis.

1640 m. Užgavėnes Lietuvos valdovas Vladislovas Vaza su dvaru praleido Varšuvoje, kur kelias dienas šokta tiek, kad vienas dvariškis susilaužė koją, o viena dama anksčiau laiko pagimdė.

„1549 m. Lenkijoje, Krokuvos Vavelyje ir medžioklės rezidencijoje Nepolomicuose, Žygimantas Augustas su tik ką jo žmona tapusia Barbora Radvilaite praleido vasarį buvusią Užgavėnių sezono atkarpą. Tuo metu būta karuselės žaidimų, žiedo gaudymų, kaukių balių. O vieną Užgavėnių vakarą Žygimantas Augustas liepė dvariškiams eiti miegoti, bet pats, simboliškai dvarui parodęs einąs gulti, su keliolika artimiausių rūmininkų žmonos Barboros Radvilaitės apartamentuose surengė šokių vakarą, kuriame grojo pučiamųjų instrumentų konsortas, dvariškiai šoko tris valandas, o ir pats Žygimantas Augustas su Barbora keletą kartų pašoko“, – pasakoja istorikas.

Įdomių faktų apie Lietuvos ir Lenkijos valdovų aistrą šokiams atskleidžia Lietuvos didžiojo kanclerio Alberto Stanislovo Radvilos dienoraščiai. Jei ne jie, apie Užgavėnes mūsų valdovų rezidencijoje Vilniuje XVII a. žinotume visai nedaug.

„Štai tuose dienoraščiuose minima, kad 1639 m. kovo 6 d. Vilniaus Žemutinės pilies rezidenciniuose rūmuose buvo surengti šokiai, kuriuose Lenkijos karalienė ir Lietuvos didžioji kunigaikštienė Cecilija Renata Habsburgaitė, valdovo Vladislovo Vazos žmona, ir jos rūmų damos pasirodė pasipuošusios puikiomis kaukėmis. Tąkart Užgavėnių švenčių linksmybės, vadinamos Bakcho šventėmis, truko tris dienas iki Pelenų trečiadienio aušros, – pasakoja E.Gudas, pabrėždamas, kad kitų metų Užgavėnės buvusios dar linksmesnės. – Rašoma, kad 1640 m. Užgavėnes Lietuvos valdovas Vladislovas Vaza su dvaru praleido Varšuvoje, kur kelias dienas šokta tiek, kad vienas dvariškis susilaužė koją, o viena dama anksčiau laiko pagimdė.“

Šuolis į profesionalumą

Baroko epocha garsėjo formų įmantrumu,  todėl ir šokiai valdovų dvaruose tapo sudėtingesni, atsirado daugiau judesių, šuoliukų, apsisukimų, reveransų. Šokių karaliaus vietą užėmė menuetas, iš kurio vėliau išsirutuliojo barokinis baletas. Tačiau ne tik: šokio kultūra persikėlė ir į operos dramma per musica žanrą.

Pasak J.Karpavičienės, Vladislovo Vazos iniciatyva Vilniuje 1636 m. rugsėjo 4 d. pastatyta ankstyvoji opera „Elenos pagrobimas“ turėjo ne tik nepriekaištingai paruoštą scenografiją, bet ir kitų elementų, tarp kurių, spėtina, buvo numatytos ir surežisuotos šokių scenos.

„Baroko epochoje yra žinoma autorių, kurie operoms parašė ne tik muziką ir libretą, bet ir visą scenos mašinerijos eigą tam, kad žiūrovams būtų sukurtas didžiulis įspūdis: atsivertų pragaro vartai, grotų tikri fontanai, atskristų angelai ir t.t. Tačiau svarbiausia, kad tai nebuvo tik dekoracijos, mašinerijos ir kiti dalykai, tai buvo natūralus judėjimo poreikis, ėjimas profesionalumo link“, – teigia J.Karpavičienė.

Istorija. Turtingą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriją atranda ne tik rašytojai, kino kūrėjai ar muzikai, bet ir paprasti lietuviai.

2014-ųjų pabaigoje pagrindinėse šalies arenose parodytas didingas lietuviškas miuziklas „Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės legenda“. Daugiau nei milijoną litų kainavusio projekto, kuriame dalyvauja dešimtys šokėjų, dainininkų ir aktorių, kūrėjai pasirinko itin gerai žinomą XVI a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės meilės ir valdžios siužetą. „Prie šios meilės istorijos jau ne kartą buvo prisiliesta ir daugelis ją puikiai žino, tačiau ji dar nėra iki galo išsemta ir vis dar yra turininga bei įdomi. XVI amžius yra vienas kertinių, lūžinių istorijos momentų, kuriame galima kalbėti apie labai daug ką“, – prieš miuziklo premjerą sakė jo libreto autorius Romas Lileikis.

Pastaruoju metu šalies kūrėjai renkasi ir kur kas mažiau žinomus LDK istorijos epizodus. Pernai kino ekranuose pasirodė režisierės Ramunės Rakauskaitės dokumentinis filmas „Radviliada“, pasakojantis bene iškiliausios šalies didikų šeimos istoriją. Dokumentinėje juostoje su vaidybiniais intarpais atkurta 1563-iųjų Ūlos mūšio scena, Radvilos Našlaitėlio kelionė į Jeruzalę bei reformacijos pradžia Lietuvoje. O siekiant atrasti gyvą santykį su istorija bei sujungti didingą Radvilų šeimos istoriją su dabartimi, filme pristatomi ir šiandieniniai Radvilų giminės palikuoniai, šiuo metu gyvenantys Lenkijoje. Pasak režisierės, „Radviliada“ visų pirma yra apie vertybes, nes be jų istorija – tik archyvų dulkės.

Netrukus dienos šviesą išvys ir režisieriaus Ramūno Abukevičiaus kino juosta „Pagalvės mokesčio rinkėjas“, pastatyta pagal LDK bajoro Teodoro Jevlašauskio (1546–1619) atsiminimus. Filmas atkurs XVI–XVII amžių sandūros Vilnių. T.Jevlašauskio, kuris tarnavo Žygimanto Augusto ir Stepono Batoro Vilniaus dvaruose ir artimai bendravo su Mikalojumi Kristupu Radvila Našlaitėliu, memuarai laikomi pirmąją LDK parašyta autobiografine knyga. Joje atskleidžiama to meto žmonių kasdienybė, emocijos, taip pat pasakojama apie Vilniuje siaučiantį marą.

R.Abukevičiaus teigimu, dėmesys LDK kultūrai ir istorijai žadina tęstinumo suvokimą, kai suprantama, kad niekas iš niekur savaime negali atsirasti. „Visa LDK istorija anksčiau buvo išimta iš konteksto, tačiau pastaruoju metu ji grįžta į žmonių sąmonę ir suvokimą. Tikrai nepakankamai žinome apie šį laikotarpį, o tai yra šaltinis įvairiausiems kūrybiniams ir moksliniams pamąstymams. Tokie reiškiniai, kaip romanas „Silva rerum“, rodo, kad nors istoriniai dalykai vis dar labiau lieka specialistų ir mokslininkų rate, tačiau kultūrinis prisilietimas prie jų gali padėti išplėsti suvokimą ir pažinimą, sukelti žmonių norą domėtis“, – tvirtina filmo „Pagalvės mokesčio rinkėjas“ režisierius.

Pasak jo, platesnio požiūrio kol kas trūksta kultūros politikos įgyvendintojams, kurie dažnai yra atėję iš laikotarpio, kai LDK kultūra ir istorija asocijavosi tik su Žalgirio mūšiu, nes išliko tokio pavadinimo krepšinio komanda, bei Vytauto Klovos parašyta opera „Pilėnai“. Tačiau iš tiesų tematiniu požiūriu tiek karalių, tiek aukštuomenės, tiek valstiečių gyvenimas yra neišsemiami klodai, kuriuose galima atrasti labai įdomių istorijų.

Daugiausiai dėmesio ir populiarumo sulaukęs LDK istorinių naratyvų įkvėptas pastarųjų metų kūrinys yra rašytojos Kristinos Sabaliauskaitės romanų „Silva rerum“ trilogija. Pirmoji romanų ciklo dalis, kuri pasirodė 2008-aisiais ir pasakoja apie XVII amžiaus Lietuvą, pakartotinai buvo perleista net 12 kartų ir pripažinta Metų knyga. Panašios sėkmės sulaukė ir pirmosios dalies tęsinys „Silva rerum II“, nukeliantis į 1707–1710 m. Didžiojo maro kamuojamą Vilnių. Septynių laidų sulaukęs romanas tapo perkamiausia metų knyga. 2013-aisiais išleista ir trečioji „Silva rerum“ dalis, kurioje K.Sabaliauskaitė aprašo garsius LDK didikus. Už šiuos romanus rašytoja pelnė Jurgos Ivanauskaitės premiją bei „Šv. Kristoforą“, o šiuo metu pagal romane aprašytus įvykius ir jų herojus Vilniuje organizuojamos didelio populiarumo sulaukiančios teminės ekskursijos.

Įvairius su LDK kultūra susijusius renginius nuolat aktyviai organizuoja ir Valdovų rūmai. Pernai po rūmų skliautais susibūrė kolektyvas Baroko operos teatras, pristatantis nedaug Lietuvoje pažįstamas ankstyvosios operos tradicijas, čia taip pat rengiami baroko muzikos vakarai, kasmet rugsėjį minimas ir lietuviškos operos gimtadienis (1636 m. rugsėjo 4 d. Valdovų rūmuose Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vladislovo Vazos rūpesčiu buvo pastatyta pirmoji opera Lietuvoje – „Elenos pagrobimas“), pristatomos dvaro ir bajorų Užgavėnių tradicijos bei siūloma daug kitų renginių.

Valdovų rūmų direktoriaus pavaduotojos istorikės Jolantos Karpavičienės teigimu, šiais laikais muziejui būtina komunikuoti ne tik archeologinį bei medžiaginį, bet ir dvasinį paveldą, o tai galima padaryti tik įvairiais renginiais, paskaitomis bei diskusijomis. „Platesnei visuomenei, įpratusiai vartoti ne tik įdomią, bet ir patrauklią medžiagą, reikia koncertų ir panašių renginių, kurie emociškai yra lengvai priimami“, – sako J.Karpavičienė.

Pernai minint Oršos mūšio pergalės 500-ąsias metines ir Seimui 2014-uosius paskelbus Oršos mūšio metais, įvairiais kultūriniais renginiais paminėta ir ši sukaktis. Valdovų rūmų iniciatyva šia proga buvo pirmą kartą atkurtos mūšio triumfo įžygiuotuvės Vilniaus senamiestyje nuo Aušros vartų iki Katedros aikštės. Eisenoje dalyvavo Lietuvos kariuomenės garbės sargybos kuopa, Lietuvos kariuomenės orkestras, raiteliai, vėliavnešiai, būgnininkai ir kiti, skambėjo varpai, griaudėjo patrankos, o Valdovų rūmų kieme aidėjo mušamaisiais atliekama batalinės muzikos dedikacija – karo ir triumfo maršų kompozicija.

Kokios priežastys lemia LDK istorijos populiarumą įvairiose kultūros srityse? J.Karpavičienė išskiria bent dvi priežasčių grupes – tai akivaizdus lietuvių savojo istorinio identiteto paieškų poreikis bei istorinių žinių troškulys ir kitokioje aplinkoje užaugusi jaunoji istorikų karta, gebanti sudėtingas akademines žinias išversti į patrauklią, įdomią ir visuomenei suprantamą kalbą. Jie geba pristatyti savo tyrinėjimų rezultatus žiniasklaidoje, internete, taip istorija užkrėsdami kur kas platesnį ratą žmonių. Mokslininkės teigimu, parašyti akademinį straipsnį kur kas lengviau nei populiarųjį, o supaprastinta istorija tikrai nereiškia suprastintos istorijos, nes gebėjimas išversti sudėtingas žinias į visuomenei suprantamą kalbą yra didelis menas.

Vienas pastebimiausių tokio pobūdžio projektų yra Vilniaus universiteto istorikų kuriamas interneto tinklalapis ~ldkistorija.lt~, kuriame galima atrasti per 700 istorijų apie LDK kasdienybę, ūkį, miestus, teisę, karybą, dvasinį gyvenimą, asmenybes ir kt.

„Žmonės atranda žmogų istorijoje, o pažįstant žmogų jiems tampa įdomu pažinti pačius save, ir tada atitinkamai nuo individualaus identiteto, jei norima gilesnio pažinimo, einama kolektyvinio identiteto paieškų link“, – pastebi J.Karpavičienė.

Tačiau iki šiol atsakant į klausimą, kokias žinote Lietuvos istorijos asmenybes, dažniausiai minimi yra Mindaugas, Gediminas ar Vytautas, o vėliau pereinama prie Jono Basanavičiaus ar Antano Smetonos, tarsi ištisa LDK epocha būtų juodoji skylė, kurioje neskambėjo lietuvių kalba, todėl nebūta ir lietuvių. Toks tarpukariu susiformavęs lietuviškos tapatybės modelis geriausiai atsiskleidžia 1936 m. išleistoje Adolfo Šapokos redaguotoje „Lietuvos istorijoje“. 1990-aisiais ši knyga buvo perleista kelių šimtų tūkstančių egzempliorių tiražu, todėl šiandien ją galima rasti dažno lietuvio lentynoje. O štai šiuolaikinės istorikų studijos, paprastai taip lengvai neatsižadančios ištisų Lietuvos istorijos laikotarpių, sulaukia kur kas mažesnio populiarumo ir dėmesio.

Vytauto Didžiojo universiteto istoriko Rūsčio Kamuntavičiaus teigimu, pastaruosius 25 metus daug daroma siekiant paaiškinti, kad LDK palikimas yra įvairiatautis, todėl neverta lietuvybės suvokimo apriboti tik lietuvių kalbos vartojimu, tačiau akivaizdu, jog žmonės vis dar sunkiai tai priima ir nedaug domisi žydišku, lenkišku ar gudišku LDK paveldu.

„Nelietuviakalbio LDK paveldo pripažinimas yra didelis paradigminis virsmas, kuris turi įvykti, kad mes atsiplėštume nuo Daukanto ir Basanavičiaus suformuoto tapatybės modelio, nes tai labai susiaurina LDK paveldą. Kai žmonės išgirsta, kad Mikalojus Radvila Rudasis prieš Liublino Seimą lenkiškai rašė „padarysiu viską, kad lietuvišką arkliuką apsaugočiau nuo lenkiško ereliuko“, žmonėms tai iki šiol daro įspūdį“, – pabrėžia J.Karpavičienė.

Kitas iškalbingas istorikės pateikiamas pavyzdys apie LDK paveldo universalumą ir įvairiapusiškumą yra kompozitoriaus bei kapelmeisterio Marko Skakio istorija. Kompozitorius 17 metų tarnavo Vladislovui Vazai, daugelį metų rezidavo Vilniuje ir parašė čia keliolika kūrinių. Mirus valdovui bei pablogėjus paties sveikatai, kapelmeisteris grįžo į gimtąją Italiją. Apsistojęs Galėzės mieste, dar vertėsi kūryba, mokė muzikos ir paliko savo mokinių. Šiuo metu Italijoje veikia jam skirtas muziejus bei institutas, tiriantis kompozitoriaus muzikinį paveldą. Prieš keletą metų Vilniuje viešėjo iš Galėzės miesto atvykusi viena kompozitoriaus kūrybos tyrinėtoja, subūrusi ir ansamblį M.Skakio muzikai atlikti. Vilniuje du baritonai atliko kūrinį, kuris muzikiniu požiūriu itin panašus į lietuvių liaudies sutartinę. Manoma, kad M.Skakis yra vienintelis XVII a. kompozitorius, kurio kūryboje galima atrasti lietuviškų sutartinių pėdsakų, nukeliavusių iki tolimosios Italijos.

Pasak R.Kamuntavičiaus, domėjimosi LDK istorija suintensyvėjimas yra dalis bendro istorijos populiarumo, o panašūs procesai stebimi ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje. „Tokia yra bendra tendencija. Eilės prie istorinių objektų ir muziejų visoje Europoje per pastaruosius dešimtmečius pastebimai pailgėjo. Šią tendenciją pastebėjo ir filosofai, kurie susiejo tai su istorijos įėjimu į popkultūrą“, – sako istorikas.

Tačiau aktyvus visuomenės domėjimasis istorija kartu didina atotrūkį tarp profesionalios ir populiariosios istorijos. Pasak R.Kamuntavičiaus, šis procesas Lietuvos istorikų kongrese pastebėtas jau prieš keliolika metų, o per pastarąjį kongresą tai buvo tik dar labiau akcentuota. „Istorikai bando labiau integruoti mokytojus, rengiami įvairūs seminarai, organizuojamos paskaitos, bet tai padeda nedaug. Problema matoma, tačiau kaip ją realiai spręsti, atsakymų kol kas nerandama“, – pasakoja istorikas.

Be to, populiarieji praeities pasakojimai dažniausiai koncentruojasi ties pozityviomis, geras emocijas keliančiomis istorijomis apie meilę, kasdieninę buitį, įvairias aukštuomenės intrigas ar detektyvus, o sudėtingesni visuomenės ir politikos klausimai dažnai lieka antrame plane ar iš viso nepapasakoti. Tačiau „Veido“ kalbinti istorikai pabrėžia, kad bet koks istorinis pažinimas jau savaime yra naudingas ir praplečia žmonių akiratį, todėl nebūtina visuomet stengtis pateikti išsamų istorinį vaizdą, kuris paprastai būna labai komplikuotas ir sudėtingas.

„Patys istorikai tyrinėja įvairiausius dalykus ir rašo tikrai ne tik apie karus, valstybes ar valdovus. Dažnai pasakojama apie materialinę žmonių kasdienybę, jų mentalitetą ar maistą. Rinka dabar užpildyta tokiais produktais tiek iš mokslinės, tiek iš populiariosios pusės, tad kiekvienas gali pasirinkti iš tikrai didelio asortimento“, – tikina R.Kamuntavičius.

Tokiam požiūriui pritaria ir J.Karpavičienė, kurios manymu, LDK istoriją būtina nukelti nuo pjedestalo ir paversti būtent žmogaus istorija, nes tai atveria kelius išsamesniam daugiasluoksniam istorijos pažinimui.

„Kodėl kalbėdami apie LDK mes visada ieškome valstybės nuo jūrų iki jūrų, ieškome didybės ir kažko išskirtinio? Yra ir paprastas pažinimo laukas – pasirodo, kad ir čia žmonės gyveno, patirdavo sveikatos problemų, sprendė higienos klausimus ar turėjo užsakyti muzikus ir mokėti jiems pinigus. Kad ir kokią sritį paimsi, visada atrasi žmogaus istoriją. Tiesiog reikia pamėginti ją nukelti nuo pjedestalo ir nustoti garbinti, nes tai tampa panašu į paminklą. O kaip sakė filosofas Vytautas Kavolis, tauta, kuri žiūri į istoriją tik per paminklus, yra mirusi“, – primena istorikė.

Dovaidas Pabiržis

Lietuvos pramonininkų konfederacija įvertino Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų direktoriaus dr. Vydo Dolinsko, kaip istoriko, vadybininko bei aktyvaus visuomenininko, veiklą. Už indėlį atkuriant valstybinės reikšmės Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmus ir bendradarbiavimo plėtojimą tarp Lietuvos ir užsienio šalių kultūros, paveldo bei mokslo institucijų žymiam muziejininkui buvo skirta garbinga Vytauto Andriaus Graičiūno nominacija.
Iškilminga apdovanojimo ceremonija surengta Lietuvos pramonininkų konfederacijos 25-mečiui skirtoje jubiliejinėje konferencijoje, vykusioje Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Renginyje kalbėjęs Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas Algirdas Butkevičius pastebėjo, kad stiprėja dialogas tarp verslo, mokslo ir valdžios atstovų. Vyriausybės vadovas ir Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Robertas Dargis pasveikino Valdovų rūmų direktorių su reikšminga nominacija ir įteikė Vytauto Andriaus Graičiūno skulptūrinį portretą bei aukso medalį.
Dėkodamas už garbingą apdovanojimą, dr. V. Dolinskas pasidžiaugė tuo, kad Lietuvos pramonininkų konfederacija atkreipė dėmesį į Lietuvos kultūrą ir į mūsų šalies istoriją bei paveldą puoselėjančias kultūros įstaigas. „Ši nominacija liudija reikšmingą slinktį verslo, mokslo ir kultūros suartėjimo link“, – teigė Valdovų rūmų muziejaus direktorius. „Garbingu apdovanojimu buvo pastebėtas ir įvertintas jaunas bei veržlus Valdovų rūmų muziejaus kolektyvas. Tik sutelktu visų muziejaus specialistų darbu ir neblėstančiu entuziazmu pavyko pasiekti aukštų rezultatų. Muziejaus bendruomenės vardu priimu Vytauto Andriaus Graičiūno nominaciją kaip didelį įpareigojimą ateičiai“, – sakė dr. V. Dolinskas. Jis pasveikino Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentą R. Dargį ir visus šalies pramonininkus su gražiu jubiliejumi, verslo žmonėms palinkėjo tolesnės sėkmės ir išreiškė viltį, kad ateityje taip pat ir kultūra sulauks naujų mecenatystės iniciatyvų.
Valdovų rūmų muziejaus direktorius dr. V. Dolinskas įvertintas už indėlį stiprinant ir užtikrinant kultūros bei muziejų vadybos efektyvumą ir taip kartu aktualinant Lietuvos istoriją ir kultūros paveldą nacionaliniu bei tarptautiniu lygmenimis.
Lietuvos pramonininkų konfederacija Vytauto Andriaus Graičiūno nominaciją kasmet teikia nuo 2006 metų. Iki šiol nominacija įteikta jau dvidešimčiai asmenų, tarp jų – UAB „Sicor Biotech“ generaliniam direktoriui, Lietuvos mokslų akademijos nariui profesoriui habil. dr. Vladui Bumeliui, Kauno technologijos universiteto Verslo strategijos instituto direktoriui ir Strateginio valdymo katedros vedėjui profesoriui habil. dr. Robertui Jucevičiui, buvusiam UAB „Omnitel“ prezidentui Antanui Zabuliui, AB „Lietuvos geležinkelių“ generaliniam direktoriui Stasiui Dailydkai, Vytauto Didžiojo universiteto profesoriui habil. dr. Povilui Zakarevičiui, Druskininkų savivaldybės merui, Lietuvos savivaldybių asociacijos prezidentui Ričardui Malinauskui, Mykolo Romerio universiteto rektoriui profesoriui dr. Alvydui Pumpučiui ir kt.
Lietuvos pramonininkų konfederacija, atsižvelgdama į šalies universitetų bei Lietuvos vadybos draugijos siūlymą, įsteigė Vytauto Andriaus Graičiūno nominaciją, siekdama pagerbti šią iškilią asmenybę ir įamžinti žymaus vadybos mokslininko bei praktiko nuopelnus ir neįkainojamą indėlį į Lietuvos bei pasaulio vadybos mokslą, progresyvių vadybos modelių taikymą įmonių valdyme. Ši nominacija teikiama kasmet birželio mėnesį iškilmingame Lietuvos pramonininkų konfederacijos metiniame renginyje.

Valdovų rūmų muziejus su partneriais surengė vienai garsiausių LDK didikų giminių – kunigaikščiams Sapiegoms skirtą tarptautinę parodą.

Greičio ir technologijų amžiuje sunku įsivaizduoti politikus, kurie darbuotųsi valstybės labui ne vieną ar kelias kadencijas, o visą gyvenimą. Įvykiai kinta šviesos greičiu, o su jais – ir valstybininkų veidai. Tuo tarpu archyviniai šaltiniai byloja, kad istorinėje Lietuvoje šalies reikalus tvarkydavo ištisos dinastijos. Panašiai kaip auksakaliai ar kiti amatininkai perimdavo patirtį iš savo tėvų bei senolių, taip garbingi vyrai iš kartos į kartą perduodavo valstybės valdymo principus ir įgūdžius. Galima svarstyti, kiek naudingas buvo šimtmečius trukęs garsiųjų giminių – Radvilų, Chodkevičių, Pacų dominavimas, tačiau Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) didikų nuopelnai valstybiniam ir visuomeniniam gyvenimui, karybai, kultūrai bei menui – akivaizdūs.

Didikų giminės istorija atkartoja Lietuvos istoriją
Vienas iškiliausių valstybininkų pavyzdžių – kunigaikščiai Sapiegos. Ši dinastija beveik 400 metų aktyviai veikė Lietuvos istorijos arenoje. Net 51 giminės atstovas buvo aukštas valstybės pareigūnas, tarp jų 30 Lietuvos senatorių, 11 Lietuvos kanclerių ir pakanclerių, tai yra faktinių LDK vyriausybės vadovų.
Sapiegų giminė nuėjo ilgą istorijos kelią – nuo XV a. Lietuvos ir Maskvos valstybių paribio niekam nežinomų bajorų iki XVII a. pabaigos LDK hegemonų ir XX–XXI a. pasaulio piliečių. Tapę aktyviais katalikais, kildinę save iš Gediminaičių dinastijos, Sapiegos atstovavo Lietuvos valstybei, kūrė ir sergėjo jos teisinę sanklodą, tarpvalstybinius santykius. Šios giminės atstovus galima įvardyti kaip tam tikro laikotarpio faktinius Lietuvos valstybės valdovus, kompensavusius didžiojo kunigaikščio, daugiau laiko tuomet praleisdavusio ne Lietuvoje, valdžios nepakankamumą.
Kunigaikščių Sapiegų indėlis puoselėjant Lietuvos valstybingumo bei mecenatystės tradicijas taip glaudžiai susijęs su LDK gyvenimu, užsienio diplomatija ir kultūros patronavimu, kad drąsiai galima teigti, jog viduramžių ir vėlesnių laikų Lietuvos istorija – tai Sapiegų giminės istorija. Mokslininkai, tyrinėjantys atskirų kunigaikščių Sapiegų biografijas, neišvengiamai gilinasi į LDK raidą ir atvirkščiai: nagrinėdami įvairius senosios Lietuvos plėtros aspektus, visada susiduria su Sapiegų dinastijos atstovais ir jų nuopelnais šaliai. Įdomu, kiek tokių valstybininkų, be kurių neįsivaizduojama šiandieninė Lietuva, fiksuos ateities istorikai?
Sapiegų galybės politinį ir ekonominį pamatą sukūrė Leonas Sapiega. LDK kancleris ir etmonas, Vilniaus vaivada Leonas Sapiega laikomas vienu iškiliausių visų laikų Lietuvos valstybininkų. Jis prisidėjo kuriant ir 1588 m. paskelbė Trečiąjį Lietuvos Statutą, įteisinusį LDK valstybingumo pagrindą ir du šimtmečius išsaugojusį Lietuvos teisinės sistemos atskirumą iki pat Abiejų Tautų Respublikos žlugimo. Jo sūnaus, LDK pakanclerio Kazimiero Leono Sapiegos iniciatyva ir materialine parama 1641 m. Vilniaus akademijoje buvo įsteigtas Teisės fakultetas. Šiame fakultete ne tik buvo pradėtos teisės studijos, bet ir dedami pagrindai jurisprudencijos plėtrai Lietuvoje. Kazimieras Leonas Sapiega nuolat rūpinosi teisės studijų kokybe ir mąstė apie mokslinę teisę. Akademijos bibliotekai jis testamentu užrašė solidžią teisinės literatūros knygų kolekciją, kurios fondo nemažą dalį sudarė didikų dotacijos.

Parodos eksponatai istorinę praeitį atkuria dabarčiai
Valdovų rūmų muziejus su partneriais surengė vienai garsiausių LDK didikų giminių – kunigaikščiams Sapiegoms skirtą tarptautinę parodą „Kryžiai yra dorybės ženklas, o Strėlė – pergalės… Sapiegos – valstybininkai, meno mecenatai ir kolekcininkai“. Parodą galima apžiūrėti istoriniuose grafų Chodkevičių rūmuose, su kuriais Sapiegos buvo susiję net aštuoneriomis vedybomis.
Giminės istorija, valstybinė veikla LDK, paskyrimai į aukščiausius valstybės postus atsispindi pirmą kartą Lietuvoje demonstruojamoje portretų ekspozicijoje. Daugiau nei 70 unikalių drobių specialiai šiai parodai atvežta iš Krokuvos Vavelio pilies. Portretų galeriją papildo įspūdingo turinio ir išvaizdos pergamentai bei kiti istoriniai dokumentai.
Apie Sapiegų nuopelnus kultūros ir meno plėtrai byloja jų indėlis į LDK sakralinio meno paveldą. Šios giminės išlavintą meninį skonį liudija ir pasaulietinio meno vertybės: XVI–XVIII a. Vakarų Europos arba vietinių dailininkų sukurti tapybos darbai, portretai, XIX a. meistriškai atliktos dviejų Rembrandto paveikslų kopijos.
Apie tai, kad kunigaikščiai Sapiegos buvo meno ir istorinių relikvijų kolekcininkai, rodo gausios vadinamųjų kontušo juostų kolekcijos dalis, ginklų ir šarvų rinkinys. Turtingus giminės bibliotekų rinkinius primenančios vertybės – knygos, dokumentai, grafikos darbai, piešiniai liudija apie Sapiegų bibliofilines nuostatas.

BFL

ES Tarybos parlamentarai 2013-aisiais Vilniuje greičiausiai turės kur karališkai posėdžiauti, tačiau nė nesužinos, kiek problemų dėl to patirs kitos šalies kultūros įstaigos.

„Iki negerumo nuvalkiotas Valdovų rūmų statybos klausimas vis labiau politizuojamas ir tampa savotišku realybės šou, kurį jau sudėtinga objektyviai vertinti“, – atvirai konstatuoja kultūros ministras Arūnas Gelūnas.

Neseniai pačiuose Valdovų rūmuose lankęsi Seimo Audito komiteto nariai nutarė spartinti reprezentacinio rūmų flango įrengimą, kad 2013-aisiais čia galėtų posėdžiauti Europos Sąjungos Tarybos parlamentarai. Tiesa, dokumento, patvirtinančio tam skirtų lėšų nukreipimą, ministerija kol kas nesulaukė. Reprezentacinei pastato daliai užbaigti trūksta dar maždaug 32 mln. Lt. Kitąmet Vyriausybė tam numačiusi skirti 14 mln. Lt. Šiems metams buvo numatyta 16 mln. Lt, tačiau metų pradžioje dėl Viešųjų pirkimų tarnybos įžvelgtų pažeidimų darbai sustabdyti ir geriausiu atveju iki metų pabaigos tebus spėta panaudoti tris milijonus litų.

Tuo tarpu aštuoni milijonai tam tikslui suplanuotų pinigų, sustabdžius Valdovų rūmų statybas, buvo perskirstyti kitiems kultūros objektams. Iš pradžių 653 tūkst. Lt atiteko Žydų bibliotekos patalpoms sostinės Gedimino prospekte įrengti (gruodžio mėnesį įvyks šios bibliotekos atidarymas), vėliau 1,2 mln. Lt paremta Šiaulių apskrities P.Višinskio viešosios bibliotekos rekonstrukcija, 2 mln. Lt papildomai skirti Maironio lietuvių literatūros pastatui atnaujinti (nevalia pamiršti, kad 2012-aisiais minėsime 150-ąsias poeto gimimo metines), o daugiausiai – 4,147 papildomo milijono – nubyrėjo Kauno valstybinio dramos teatro rekonstrukcijai.

Jeigu bus palaimintas Valdovų rūmų statybos spurtas, tiek Šiaulių P.Višinskio biblioteka, tiek Kauno dramos teatras, tiek Maironio muziejus gali netekti dalies 2012-iesiems numatytų investicinių lėšų. Kol kas kitų metų valstybės kultūros įstaigų infrastruktūros plėtros programoje bibliotekai planuojama skirti 1,5 mln., teatrui – 7,525 mln., muziejui – 3 mln. Lt.

Rengiasi poeto metinėms

„Kiekvieną savaitę rašiau į ministeriją raštus aiškindama, kad būtina spartinti muziejaus rekonstrukciją. Juk iniciatyvą 2012-uosius skelbti Maironio metais Seimas parėmė tik pernai gruodį – tuomet, kai biudžetas jau buvo patvirtintas. Reikėjo kažkaip suktis iš padėties“, – neslepia Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorė Aldona Ruseckaitė.

Pagrindiniai Maironio metų renginiai planuojami 2012-ųjų spalio pabaigoje, tad laiko dar turima. Pridėtieji milijonai padės muziejui atidaryti ekspoziciją anksčiau lankytojams uždaroje buvusioje pastato mansardoje trečiame aukšte, įrengti neįgaliems lankytojams pritaikytą liftą. „Metų pradžioje ten persikraustysime ir pradėsime laisvinti restauratoriams kitus aukštus. Mūsų pastatas – XVII amžiaus, jo rekonstrukcija ilga ir sudėtinga. Sienos sutrūkusios, stogas kiauras, drėgmė buvo didžiulė – laimė, ką tik baigėm įsirengti modernią šildymo sistemą. Beje, Maironis, kadaise įsigijęs šį namą, irgi planavo erdvioje mansardoje įrengti butus ir taip uždirbti pinigų Kunigų seminarijai“, – pasakoja muziejaus direktorė.

Kitąmet muziejus ketina įrenginėti fondų saugyklas ir poeto jubiliejui padailinti pastato fasadą. Visą numatytą muziejaus rekonstrukciją realu užbaigti 2014 m., bet tik tuo atveju, jei kitąmet muziejaus sąskaita nebūtų „grąžinama skola“ Valdovų rūmams.

Kol nepatvirtintas šių metų biudžetas, neposėdžiauja ir Maironio metų renginius planuojanti komisija. Vien Maironio literatūros muziejus Kultūros rėmimo fondui parengė paraiškų, kurių bendra sąmata siekia 200 tūkst. Lt. „Lėšų reikia ir naujai muziejaus ekspozicijai, ir Maironio archyvų leidiniui. Be to, norėtume parengti kilnojamąją parodą, kuri keliautų ne tik po Lietuvą, bet nudžiugintų ir kituose kraštuose gyvenančius lietuvius, jau išreiškusius tokį pageidavimą. Todėl reikėtų net kelių tokios kilnojamosios parodos variantų“, – teigia A.Ruseckaitė.

Nusibodo kartoti „ne“

Šiaulių apskrities P.Višinskio viešosios bibliotekos direktorė Rūta Žirgulytė taip pat neslepia, kad gauti papildomų lėšų padėjo atkaklumas. Tačiau nebuvo kur trauktis: pusiau veikiančios įstaigos darbuotojoms tiesiog nusibodo lankytojams kartoti „ne“. Mat dalis bibliotekos fondų, kol nebaigta pastato rekonstrukcija, yra sukrauta į rietuves ir skaitytojams neprieinama.

Sutapimas, bet už papildomus milijonus biblioteka irgi tvarkė trečią turimų patalpų aukštą. Dar žada pirkti skaitytojų aptarnavimo įrangos, kompiuterių. Reikėtų ir naujų baldų, mat senieji dorai atitarnavo tris dešimtmečius, tačiau jei teks dalį suplanuotų lėšų grąžinti Valdovų rūmams, tam pinigų gali ir nebelikti.

Bibliotekos direktorė guodžiasi bent tuo, kad statybos bei remonto darbus kitais metais greičiausiai pavyks užbaigti, mat tam tereikia 1,2 mln. Lt. „Nors fondų perkėlinėjimas užtruks, skaitytojams trečiąjį bibliotekos aukštą atversime jau kitų metų pradžioje“, – žada R.Žirgulytė.

Laukia didžiosios scenos

Labiausiai dėl įstrigusių Valdovų rūmų pamalonintas Kauno valstybinis dramos teatras už šiuos pinigus pirko olandišką viršutinę, tai yra scenografijos elementus kilnojančią, scenos įrangą. Žemutinė, scenos ratą sukanti įranga dar laukia savo eilės. Pasak teatro vadovo Egidijaus Stanciko, tikimasi, kad ją įsigyti padės ES struktūrinių fondų programa, skirta kultūros objektus pritaikyti turizmo reikmėms: iš jos laukiama 5 mln. Lt. Jei viskas vyktų pagal planą, didžiąją sceną pavyktų atverti ateinančių metų Kalėdoms – žinoma, su sąlyga, kad nereikės „grąžinti skolos“ Valdovų rūmams. Rekonstrukcijos lėšų apkarpymas, be to, sukeltų problemų ir bendrai finansuojant iš ES gaunamą paramą.

„Kauniečiai mėgsta teatrą, o be didžiosios scenos mūsų teatro gyvenimas leisgyvis“, – konstatuoja E.Stancikas.

Jo manymu, kiti dalykai – fasado gražinimas, kabinetų įrengimas ir t.t. – teatre mažiau svarbūs ir gali palūkėti. Tačiau teatro vadovas tvirtina, kad begaliniais raštais ir skambučiais įkyrėti ministerijai nereikėjo: „Jaučiame, kad esame prioritetinis objektas. Žmonės ministerijoje ir taip suvokia, kokią žalą kultūrai daro užsitęsusi teatro rekonstrukcija.“

Neleido įstatymai

Vis dėlto kultūros viceministrė Nijolė Laužikienė turi visų šių įstaigų vadovus nuliūdinti: „Jei darbai Valdovų rūmuose bus intensyviai tęsiami, tai dalis šioms įstaigoms kitąmet numatytų investicinių lėšų atitinkamais dydžiais bus nukreipta atgal Valdovų rūmams.“ Todėl biblioteka gali likti be naujų baldų, teatras – be didžiosios scenos, o muziejus taip ir nesulaukti restauratorių.

A.Gelūnas neslepia, kad pretendavusiųjų panaudoti atsilaisvinusias lėšas būta daugiau. „Atėjo pas mane vienos nacionalinės kultūros įstaigos vadovas ir pranešė, kad prakiuro tai įstaigai priklausančio pastato stogas. Jam užlopyti reikia 300 tūkst. Lt. Norėjom skirti iš įšaldytų Valdovų rūmų lėšų, tačiau teisininkai išaiškino, kad nacionalinio statuso įstaigai taip paprastai lėšų skirti neišeina. Kadangi nacionalinės kultūros įstaigos yra savarankiškos asignavimų valdytojos, dėl vieno prakiurusio stogo Seimas privalėtų keisti įstatymą ir balsuoti plenarinėje sesijoje“, – aiškina kultūros ministras.

Kad per krizę stipriai nuskurdintoms nacionalinėms įstaigoms būtų lengviau išgyventi, iš Vyriausybės pusės siūlyta joms „palįsti“ po Kultūros ministerijos „kepure“, tačiau šios vis dėlto nusprendė išsaugoti autonominį biudžetą.

Todėl tokioms įstaigoms ypač skaudžiai būtų atsiliepęs Finansų ministerijos iš pradžių teiktas siūlymas visiems valstybiniams sektoriams „susimažinti 2012 m. apetitus“ dviem procentais. „Kultūros ministerija būtų atitinkamai pakoregavusi valstybės investicijų programą – vadinasi, dar ilgesniam laikui atidėjusi rekonstruojamų objektų atidavimą. O iš ko du procentus būtų sutaupusios veikiančios nacionalinės įstaigos? Laimė, politiniu sprendimu tolygaus biudžeto apkarpymo buvo atsisakyta“, – teigia kultūros ministras.

Kada bus baigta, tarkim, Nacionalinės M.Mažvydo bibliotekos rekonstrukcija, priklausys nuo valstybės galimybių, o jos – silpnos. Kitąmet bibliotekai, kaip ir šįmet, planuojama skirti 8 mln. Lt. Tačiau dar tiek pat šis objektas žada gauti iš ES struktūrinių fondų Valstybės organizacijų pastatų energijos taupymo programos.

Nacionalinės M.Mažvydo bibliotekos generalinio direktoriaus padėjėja ir Rekonstrukcijos priežiūros skyriaus vedėja Adelija Burokienė priduria, kad 2011-aisiais gautas lėšas rangovai baigia išnaudoti: „Liko 900 tūkst. Lt, o per mėnesį atliekama darbų, vertų didesnės sumos. Taigi rangovas žada investuoti pusę milijono litų savų apyvartinių lėšų. Jei ES finansavimas bus gautas ir valstybės finansavimo apimtys išliks nepakitusios, įkurtuvės rekonstruotoje pastato dalyje galimos 2014 m. pabaigoje.“

„O jeigu pavasarį sužinosime, kad euro zona bankrutuoja ir mums reikia veržtis diržus dar dvidešimčia procentų, visi skaičiavimai išlėks į orą“, – perspėja Vyriausybės nuotaikas jaučiantis kultūros ministras.

Todėl uostamiestyje aktyviai svarstomas klausimas, ar realu dar šį dešimtmetį turėti naujus Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro rūmus (nesvarbu kur – krante ar ant vandens), jam absoliučiai aiškus: „Žinoma, kad ne.“

BFL

Įstrigus Valdovų rūmų statyboms Vilniuje, Kultūros ministerija po truputį ima leisti joms skirtus pinigus.

Kultūros ministro Arūno Gelūno įsakymu, 653 tūkst. litų iš 16 mln., šiais metais skirtų Valdovų rūmų statybos darbams, paskirti sutvarkyti administracinėms patalpoms Vilniaus Gedimino prospekte, jas pritaikant Žydų bibliotekos veiklai.

Pasak kultūros ministro, taip nuspręsta dėl to, kad Žydų bibliotekos projekto vykdymas yra numatytas, tačiau jam lėšos neskirtos, o skirti pinigų iš Valdovų rūmų piniginės, jei dėl jų statybos kyla neaiškumų, leidžia teisės aktai.

“Buvo minėta, kad esant neaiškumui su Valdovų rūmų finansavimu, galimai bus perskirstyta kitiems kultūros objektams. Žydų biblioteka – projektas, kurį buvome Holokausto metų kontekste įsipareigoję vykdyti. Buvo numatytas vykdymas, bet nenumatyti asignavimai, ir tai jau pradėjo krypti tarptautinio skandalo link”, – BNS aiškino A.Gelūnas.

Anot jo, JAV pilietis Vaimanas Brendtas, vienas iš muziejaus iniciatorių, pradėjo domėtis, kodėl Žydų bibliotekos darbai nejuda į priekį.

“Žmonės JAV, kurie dovanoja bibliotekai knygas ir kurie gauna dovanas iš įvairių pasaulio šalių bibliotekų, privačių asmenų, tos knygos taps bibliotekos fondu, pradėjo stebėtis, kodėl niekas nevyksta ir kodėl Lietuvos pusė nevykdo savo įsipareigojimų”, – sakė ministras.

“Tai buvo ekstrinis sprendimas. Mes, nenorėdami, kad būtų dėmė Lietuvai, kad ji nevykdo tarptautinių įsipareigojimų, perskirstėme tuos asignavimus, bet vadinčiau tai kosmetiniu perskirstymu”, – kalbėjo Kultūros ministerijos vadovas.

Jis sakė, kad šiuo metu patalpos Gedimino prospekte yra blogos būklės, skubiai remontuotinos. Tikimasi, kad Žydų biblioteka duris atvers rudenį.

Darbai Valdovų rūmuose sustabdyti šių metų pradžioje, kai Viešųjų pirkimų tarnyba sutartyje su statybos rangovu Panevėžio statybos trestu (PST) aptiko daug pažeidimų ir pareikalavo sutartį nutraukti. Šiuo metu kultūros ministro sudaryta darbo grupė su PST derasi dėl sutarties nutraukimo šalių sutarimu.

Valdovų rūmų atstatymo kaina per dešimtmetį pabrango daugiau nei tris kartus – nuo 114 iki 367 mln. litų. Dėl galimų įstatymų pažeidimų kreiptasi į Generalinę prokuratūrą.

BFL

Panevėžio statybos trestas (PST) sutiko nutraukti sutartį dėl Valdovų rūmų statybų.

“Aš gavau žinių iš savo kolegų, kad procesas pajudėjo iš mirties taško, detalių negalėčiau komentuoti, bet, mano turimomis žiniomis, PST sutiko pasirašyti ekspertų komisijos parengtą sutarties nutraukimo sutartį. (…) Sandėrio dalyviai yra Pilių direkcija ir UAB “Papėdė “, – sakė kultūros ministras Arūnas Gelūnas.

Pasak ministro, sutartyje yra užfiksuoti darbai, kuriuos PST būtinai turi prieš pasitraukdamas įvykdyti objekte, bet ten nėra nurodyta, kiek už tuos darbus bus mokama. A. Gelūno teigimu, tai, kad iš anksto nebūtų nurodomos darbų kainos, kurios būtų lygios 2008 metų kainoms, buvo viena iš svarbiausių sutarties nutraukimo sąlygų.

“Sutartis yra nutraukiama, o būtiniausi darbai atliekami, kas leidžia kilus neaiškumų dėl darbo broko ar dėl kitų trūkumų pareikalauti atsakomybės, ir tai neabejotinai reiškia įkainių sumažėjimą. Atskyrus darbus kaip nutraukimo proceso dalį, rudenį mes teiksime pakartotinei ekspertizei”, – sakė A. Gelūnas.

Ministras neatmeta, kad PST gali pareikalauti atlyginti nuostolius už laikotarpį, kai dėl juridinių neaiškumų visos lėšos buvo “įšalusios” ir valstybė nevykdė savo įsipareigojimų.

“Turėjo būti atsakymas kovą, bet iki tol nebuvo pajudintas klausimas. Visai gali būti, kad už laikotarpį nuo kovo iki to laiko, kai pajudės darbai, gali tekti sumokėti tam tikrus nuostolius bendrovei”, – dėstė A. Gelūnas.

Ministras neatmeta galimybės, kad konkursas likusiai projekto darbų daliai bus skelbiamas dar nebaigus atlikinėti būtiniausių darbų, kaip ir to, kad konkursą gali vėl laimėti PST.

“Prokurorai nėra pateikę išvados ir girdėjome viešoje erdvėje, kad ta išvada veikiausiai nebus ilgą laiką pateikta. Kol nėra pateikta išvada, ar yra nusikaltimo sudėties PST dalyvavime šiame projekte, neatmetu galimybės, kad galėtų laimėti ir tas pats rangovas”, – sakė A. Gelūnas.

Ministras teigė, kad yra dedamos visos pastangos, kad Valdovų rūmai būtų baigti iki Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungai 2013-aisiais.

“Gerai tai, kad procesas pajuda, nes jie galėjo skųsti visą šitą modelį, jeigu jie būtų skundę sakydami, kad jie teisūs ir jie nori atlikti visus darbus, mes anksčiau prognozavome, kad procesas galėtų įstrigti dvejiems metams ir daugiau, o dabar procesas nestringa”, – sakė A. Gelūnas.

Pasak ministro, iki šiol už darbus Valdovų rūmuose PST sumokėta maždaug 262 mln. litų.

BFL

Kultūros ministras Arūnas Gelūnas teigia, kad viena didžiausių Lietuvoje statybos bendrovių Panevėžio statybos trestas (PST) rodo gerą valią – jos atstovai sėda už bendro stalo ieškant kompromiso dėl darbų pabaigos Valdovų rūmuose ir sutarties nutraukimo. Tačiau PST, anot ministro, kol kas neatskleidžia, ar sutiks atlikti Kultūros ministerijos pasiūlytus būtiniausius darbus Valdovų rūmuose, prieš nutraukiant dešimtmetį galiojančią rangovo sutartį.

PST generalinis direktorius Dalius Gesevičius BNS nekomentavo, kaip vertinami Kultūros ministerijos pasiūlymai.

“Tuos siūlymus mes svarstome visus kompleksiškai, akcininkai taip pat turi savo nuomonę. Poziciją galbūt suformuluosime po poros savaičių”, – sakė D. Gesevičius.

“Tai, kad mes prie vieno stalo sėdėdami deriname darbų sąrašą ir nutraukimo sąlygas, jau rodo PST gerą valią kalbėtis labiau demokratišku būdu nei teisiniu. Nes teisinis kelias, jis yra ilgas, konfliktiškas. Nesu tikras, kiek iš to laimi visuomenė. Galbūt užtikrinamas visiškas teisėtumas, bet šiuo atveju aš manau, kad po daugybės posėdžių ir svarstymų, galvojame, kad abiem pusėms yra tikslingiau kalbėtis prie stalo negu teismo salėje”, – spaudos konferencijoje trečiadienį sakė A. Gelūnas.

Jo žodžiais, ir PST nuomone teisminis kelias būtų kraštutinė priemonė.

“Mes vis dar turime viltį susitarti taikiai ir vis dar vyksta toks derinimas”, – teigė ministras.

Dabar Kultūros ministerija siekia, kad būtini darbai būtų atlikti mažesniais įkainiais nei galioja pagrindinėje rangos sutartyje. Dėl darbų apmokėjimo būtų sprendžiama rudenį. Kultūros ministras pranešė, kad PST grupės įmonė “Vilniaus papėdė” trečiadienį informavo ministeriją, jog siūlomam paskutinių darbų sąrašui nei pritaria, nei nepritaria – dėl jo įmonė dar svarstys.

Anot A. Gelūno, prieš pasitraukdamas PST turėtų įrengti priešgaisrinę, šildymo, vėdinimo sistemas, kitus būtiniausius darbus – iš viso 10 darbų, kurie užtikrintų būtiną pastato funkcionavimą.

“Gavome šios dienos data atsakymą, kad nei pritarti, nei atmesti mūsų pasiūlyto darbų sąrašo kol kas nėra galutinio sprendimo. Darbo grupės siūlomas sąlygas PST su partneriais ir veikiausiai su akcininkais analizuos ir mums praneš atsakymą vėliau”, – sakė kultūros ministras.

Jo teigimu, dabar vyksta techninės derybos: kurie darbai būtini, kurie ne. Kultūros ministerija siūlo, kad sutarus dėl šių darbų juos būtų galima atskirti nuo bendro projekto, ir kai įmonė juos užbaigs, perduoti darbus peržiūrėti ekspertams, kurie įvertintų darbus bei įkainius.

“Toks mechanizmas buvo pasiūlytas rangovui. Galbūt ir galima suprasti rangovą, ypač akcininkus, kurie priverstinai patenka į rangos sutarties nutraukimo situaciją, vykdę darbus 10 metų, kad jie turi išsamiau pažiūrėti, pasitelkti savo konsultantus. Mes iš savo pusės jaučiamės padarę viską, kad tas įvyktų kuo geriau apsaugant viešąjį interesą, kad sutarties nutraukimas neįvyktų automatiškai. Tiesiog pasakant, kad kitą dieną įrangą ir čia kiltų klausimas dėl atsakomybės. Mes tikimės, kad kompromisą šiose derybose pavyks pasiekti. Toks variantas yra pasirinktas siekiant išvengti konflikto sprendimo teismo keliu”, – sakė A. Gelūnas.

Jo vertinimu, valstybė taip pat gali nutarti bylinėtis su PST, jei kompromisas nebūtų rastas, tačiau visomis išgalėmis bus siekiama susitarti taikiai.

Anot A. Gelūno, per dešimtmetį PST už darbus Valdovų rūmuose išmokėta apie 230 mln. litų, o projektui baigti dar reiktų apie 130 mln. litų.

Darbai Valdovų rūmuose sustabdyti. Tai padaryta, kai Viešųjų pirkimų tarnyba sutartyje su rangovu PST aptiko daug pažeidimų ir pareikalavo sutartį nutraukti. Valdovų rūmų atstatymo kaina per dešimtmetį pabrango daugiau nei tris kartus – nuo 114 iki 367 mln. litų.

Dėl galimų įstatymų pažeidimų kreiptasi į Generalinę prokuratūrą.

BFL

Valdovų rūmų paramos fondas sekmadienį pradėjo jau septintąjį teatralizuotų ceremonijų sezoną.

Po 14 valandos Arkikatedros varpinės dūžių ceremoniją pradėjo du trimitininkai, prie jų prisijungė būgnininkas ir fleitistas. Vėliau šauklys susirinkusiems svečiams paskelbė Žygimanto Senojo pranešimą apie Valdovų rūmų statybą, Pirmą statutą ir Žygimantą Augustą.

Po šauklio pranešimo Vilniaus miesto gyventojai bei svečiai galėjo pamatyti riterių kovų programą, kurią pristatė kovinis – istorinių kovų klubas “Viduramžių pasiuntiniai”.

Kiekvieno mėnesio paskutinį sekmadienį ceremonijos su šaukliais, muzikantais ir riterių kovomis vyks Katedros aikštėje, šalia Gedimino paminklo.

Šauklio vaidmenį atliks aktorius Darius Rakauskas, muzikinei daliai vadovaus Lietuvos pučiamųjų instrumentų orkestro “Trimitas” dirigentas Ugnius Vaiginis.

Dešimties minučių trukmės spalvingos teatralizuotos ceremonijos, kurių šį sezoną numatoma penkios, yra skirtos sudominti ir supažindinti visuomenę su Valdovų rūmų gyvenimu bei Lietuvos istorija, įtvirtinti rūmų tradicijas.

Šauklio skaitomus tekstus Lietuvos istorinėmis temomis parašė vienas iš fondo steigėjų fizikas ir rašytojas Kazys Almenas su rašytoja Renata Šerelyte, originalią muziką sukūrė kompozitorius Teisutis Makačinas, istorinių kostiumų autorė – Rūta Gudzevičiūtė. Istorinius kontekstus šauklio tekstams parengė istorikas Tomas Baranauskas.

"Veido" archyvas

Kultūros ministras Arūnas Gelūnas sako, kad Valdovų rūmai Vilniuje palaipsniui bus baigti kiek įmanoma greičiau ir nenusižengiant įstatymams.

“Tikrai sutelktos visos jėgos, šiuo metu daroma viskas, kad šitas klausimas būtų išspręstas kiek įmanoma racionaliau. Sutarties nutraukimo su PST (Panevėžio statybos trestu – BNS) išvengti tikrai nepavyks, nes to neleidžia juridinė bazė, bet nutraukimo mechanizmas ir tų darbų, kuriuos būtina baigti, sąrašas yra derinamas”, – ketvirtadienį per Vyriausybės valandą sakė A. Gelūnas.

Jo tvirtinimu, pasitelkti visi statybos specialistai, istorikai, architektai.

“Tikrai matome situaciją kompleksiškai. Visa kita palaipsniui pabaigsime, bet padarysime tą skaidriai ir nenusižengdami įstatymas, ir kuo greičiau”, – pabrėžė ministras.

Seimo narė konservatorė Vida Marija Čigriejienė ketvirtadienį per Vyriausybės valandą Seime piktinosi, jog statyti įpusėti Valdovų rūmai, sustabdžius statybos darbus, jau pradėjo pelyti, ir teiravosi, kada planuojama baigti statybas, ir ar, joms sustojus, bus nepadaryta žalos.

Darbai Valdovų rūmuose sustabdyti, kai Viešųjų pirkimų tarnyba sutartyje su rangovu PST aptiko daug pažeidimų ir pareikalavo sutartį nutraukti. Valdovų rūmų atstatymo kaina per dešimtmetį pabrango daugiau nei tris kartus – nuo 114 iki 367 mln. litų. Dėl galimų įstatymų pažeidimų kreiptasi į Generalinę prokuratūrą.

Šiuo metu kultūros ministro A. Gelūno sudaryta darbo grupė su PST derasi dėl sutarties nutraukimo šalių sutarimu.

BFL

Valdovų rūmų paramos fondas pradeda jau septintąjį teatralizuotų ceremonijų sezoną. Kiekvieno mėnesio paskutinį sekmadienį ceremonijos su šaukliais, muzikantais ir riterių kovomis vyks Katedros aikštėje, šalia Gedimino paminklo.

Po 14 valandos Arkikatedros varpinės dūžių ceremoniją pradės du trimitininkai, prie jų prisijungs būgnininkas ir fleitistas. Vėliau šauklys praneš susirinkusiems svečiams žinią iš garbingos Lietuvos praeities istorijos. Šauklio vaidmenį atliks aktorius Darius Rakauskas, muzikiniai daliai vadovaus Lietuvos pučiamųjų instrumentų orkestro “Trimitas” dirigentas Ugnius Vaiginis.

Pirmąjį sezono sekmadienį, gegužės 29 dieną, bus paskelbtas Žygimanto Senojo pranešimas apie Valdovų rūmų statybą, Pirmą statutą ir Žygimantą Augustą. Po šauklio pranešimo Vilniaus miesto gyventojai bei svečiai galės pamatyti riterių kovų programą, kurią pristatys kovinis – istorinių kovų klubas “Viduramžių pasiuntiniai”.

Dešimties minučių trukmės spalvingos teatralizuotos ceremonijos, kurių šį sezoną numatoma penkios, yra skirtos sudominti ir supažindinti visuomenę su Valdovų rūmų gyvenimu bei Lietuvos istorija, įtvirtinti rūmų tradicijas.

Šauklio skaitomus tekstus Lietuvos istorinėmis temomis parašė vienas iš fondo steigėjų fizikas ir rašytojas Kazys Almenas su rašytoja Renata Šerelyte, originalią muziką sukūrė kompozitorius Teisutis Makačinas, istorinių kostiumų autorė Rūta Gudzevičiūtė. Istorinius kontekstus šauklio tekstams parengė istorikas Tomas Baranauskas.

"Veido" archyvas

Valdovų rūmų statybos sutarties su Panevėžio statybos trestu (PST) nutraukimo argumentus šiuo metu dėlioja speciali kultūros ministro Arūno Gelūno sudaryta darbo grupė. Antradienį šalys susitarė, kad derėsis dėl sutarties nutraukimo šalių sutarimu ir įsipareigojo po savaitės pateikti siūlymus dėl jos nutraukimo sąlygų.

A. Gelūnas BNS teigė negalintis prognozuoti, kada visi sutarties nutraukimo niuansai bus išnagrinėti.

“Valdovų rūmuose šiuo metu dirba darbo grupė. Nesinori skubinti ir trukdyti žmonėms. Sutarties su Panevėžio statybos trestu nutraukimas yra neišvengiamas – teisininkų nuomone, nėra jokių galimybių užginčyti Viešųjų pirkimų tarnybos rekomendacijas. Tačiau mes nenorime paleisti panevėžiečių be atsakomybės, palikti nepabaigtų darbų, kurie galėtų sukelti daugiau rūpesčių, todėl bandoma suderinti sutarties nutraukimo projekto turinį ir aplinkybes”, – sakė A. Gelūnas.

Jis patvirtino, kad bendravimas su PST vyksta konstruktyviai.

Kultūros ministro atstovė spaudai Vaiva Gogelienė BNS informavo, kad darbo grupėje dirba kultūros viceministrė Nijolė Laužikienė, aplinkos viceministras Arūnas Remigijus Zabulėnas, įmonės Pilių direkcija laikinasis vadovas Vytautas Povilaitis, architektas Gintaras Prikockis, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos viršininkė Laura Nalivaikienė.

Kultūros ministro teigimu, įvertinant sutarties su PST nutraukimo neišvengiamumą ir tai, kad šios statybos virto rezonansiniu projektu, bus siekiama, kad tai nepadarytų daugiau žalos visuomenės interesui.

“Daugybės žmonių lūkesčiai dėl Valdovų rūmų ir taip apvilti. Mūsų tikslas, kad visuomenės interesui nebūtų padaryta dar daugiau žalos”, – sakė A. Gelūnas.

Jo teigimu, viešojoje erdvėje pasirodo įvairių spekuliacijų, ar Valdomų rūmų projektą vėl bandys tęsti PST, ar ateis visiškai naujas rangovas. Bet, anot kultūros ministro, įvertinant tokius projektus vykdyti galinčių įmonių skaičių, tokių bendrovių nėra daug.

Darbai Valdovų rūmuose sustabdyti. Tai padaryta, kai Viešųjų pirkimų tarnyba sutartyje su rangovu PST aptiko daug pažeidimų ir pareikalavo sutartį nutraukti. Valdovų rūmų atstatymo kaina per dešimtmetį pabrango daugiau nei tris kartus – nuo 114 iki 367 mln. litų.

Dėl galimų įstatymų pažeidimų kreiptasi į Generalinę prokuratūrą.