„Skandinavijos šalyse valstybės valdomos įmonės dirba ir pelningai, ir skaidriai – nėra kažkokių užkulisinių dalykų, politinio kišimosi, informacija skelbiama viešai, nes juk tai visų, tai yra mokesčių mokėtojų, turtas.

Įmonių tinklalapiuose pateikiamos valdybos narių ir įmonės vadovų išsamios biografijos, nurodant sąsajas su kitomis organizacijomis, politinę priklausomybę, kad niekam nekiltų klausimų, kodėl jiems patikėta vadovauti valstybės valdomai įmonei“, – kaip yra kitur ir kaip Lietuvoje turėtų būti, pasakoja „Baltic Institute of Corporate Governance“ (Bendrovių valdymo institutas Baltijos šalyse) valdybos narė, „Baxter“ verslo padalinio vadovė Baltijos šalims Sonata Matulevičienė.

Kodėl valstybėms tokios svarbios šios įmonės, aiškina NASDAQ OMX Baltijos rinkos vadovė, Vilnius valdybos pirmininkė Arminta Saladžienė, dirbusi Valstybės valdomų įmonių patarėjų darbo grupėje: „Jų veikla turi didžiulį poveikį šalies ekonomikai ir gerovei – tiek tiesioginį (dividendai į biudžetą, darbo vietos, strateginių funkcijų užtikrinimas ir t.t.), tiek netiesioginį (skaidresnė verslo aplinka, vienodos konkurencijos sąlygos).“

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas Liudas Jurkonis, analizuojantis valstybės valdomų įmonių valdymo efektyvumą, priduria, jog tinkamas šių įmonių valdymas labai svarbus dar ir todėl, kad jos visada apima ir socialinius, ir ekonominius, ir strateginius valstybės interesus.

Beje, šių įmonių valdysena pasaulyje laikoma tokia svarbia, kad, pavyzdžiui, Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO) ją vertina priimdama naujus narius, nuolat atlieka savo valstybių narių šių įmonių valdymo reformų analizę, teikia rekomendacijas, kurios pripažįstamos kaip geriausias tarptautinis standartas. Kiek ir kodėl nuo jo atsiliekame?

Kodėl slepiama elementari informacija

Pirmiausia pabandykime mūsų valstybės valdomų įmonių tinklalapiuose paieškoti informacijos, kuri dažnoje valstybėje laikoma elementaria – apie įmonių valdybas ir vadovus. Štai „Lietuvos geležinkelių“ tinklalapyje esančioje įmonės valdymo schemoje nurodyta, kad egzistuoja valdyba, tačiau nėra net valdybos narių sąrašo. Lietuvos paštas, atvirkščiai, skelbia valdybos narius, bet neaišku, kas yra įstaigos direktorius. Valdybos narių taip pat nurodytos tik pareigos ir jokių duomenų, kurie leistų manyti juos esant kompetentingus ir politiškai nepriklausomus. „Lietuvos energijoje“ generalinis direktorius ir valdybos pirmininkas – tas pats asmuo, bet ir jo biografijos nėra paskelbta.

„Baltic Institute of Corporate Governance“ atlikus Lietuvos valstybės valdomų didžiųjų įmonių 1992–2012 m. tyrimą paaiškėjo, kad nėra skelbiama informacijos net apie 70 proc. vadovų politinę priklausomybę, studijas ir patirtį. „Kas čia gali būti slapta? Jei jie renkami pagal išsilavinimą, kompetenciją, patirtį, kuri gali padėti įmonei daryti pelną, tai visiems paaiškintų, kodėl būtent tas asmuo tapo direktoriumi. Skaidrumo stoka – didelė problema, nes tai visuomenei kelia nepasitikėjimą, kaip valdomas jos turtas. Bet tai susiję su tuo, kad šiems procesams įtaką daryti nori politinės jėgos“, – mano S.Matulevičienė.

Valdybos ir direktoriai dirba politiniais ciklais

S.Matulevičienė stebisi: „Valdybos labai dažnai suformuojamos net nežinia kokiu principu. Viena ministerija deleguoja savo valdininką, kita – kitą. O kokia jų kompetencija, patirtis verslo srityje, ne visuomet aišku. Generalinį direktorių turi rinkti, paskirti ir atleisti valdyba, bet, nors valdyba formaliai ir balsuoja, direktorius dažnai irgi tiesiog neaišku iš kur atsiranda.“

Andriaus Kubiliaus vadovaujama Vyriausybė valstybės įmones buvo suėmusi į nagą ir pernai iš jų sugebėjo išsireikalauti daugiau nei pusę milijardo – 522 mln. Lt dividendų. Tačiau dabartinė Algirdo Butkevičiaus Vyriausybė pavadėlį atrišo ir jokių konkrečių reikalavimų valstybės įmonėms nebekelia.

Buvusį ūkio viceministrą Adomą Audicką galima laikyti valstybės valdomų įmonių (VVĮ) pertvarkos dirigentu. Taigi, jo žodžiais, kasmet iš valstybinių bendrovių surinkti po 500 mln. Lt nelabai realu, tačiau 300 mln. Lt per metus Lietuvos valstybės įmonės pajėgios sukrapštyti. O jei didėtų jų efektyvumas, pasikeistų šių įmonių reguliavimas, tai ir dividendų prikapsėtų dar daugiau.
Buvęs premjeras Andrius Kubilius įsitikinęs, kad ir dabartinė valdžia turėtų tęsti VVĮ pertvarką, nes darbų dar per akis: “Ir didinti reikia ne vien VVĮ vidutinę pelno normą, bet ir šių įmonių skaidrumą, atriboti šias įmones nuo partinių interesų, objektyviai vertinti VVĮ rezultatus ir siekti nuolatinių ataskaitų, išmokti skirti profesionalias valdybas, kuriose atsirastų ir patirtį sukaupusių nepriklausomų ekspertų. Pagaliau – turėti gerą komandą pačioje Vyriausybėje, kuri padėtų koordinuoti valstybinių įmonių valdymą.”
Tačiau tai tik ekspremjero norai. Dabartinė Ūkio ministerijos vadovybė ir dabartinis premjeras apie valstybės įmonių valdymą ir dividendus turi visiškai kitokį supratimą ir viziją. “Iš tiesų matau pavojingų, nerimą keliančių tendencijų. Vėl siekiama grąžinti tai, ką mums pavyko pradėti reformuoti: valstybinės įmonės vėl grąžinamos atgal į vadinamąjį „partinių lesyklėlių“ statusą, į VVĮ vadovybę žmonės skiriami ne pagal jų kompetenciją ir pačių ambicingiausių tikslų siekį, bet pagal lojalumą partijai ar gebėjimus įmonių lėšas panaudoti partiniams tikslams. O ir žvelgiant į dividendų politiką matyti akivaizdus regresas“, – komentuoja A.Kubilius.

Kai išimtis tampa taisykle

Kyla esminis klausimas, kodėl dabartinė Vyriausybė nusprendė nubraukti visas ankstesnės valdžios valstybės įmonių srityje atliktas reformas ir grąžinti šį sektorių į 2008-uosius. Kad tai neatrodytų kaip akibrokštas, mikliai buvo prigalvota argumentų. Vieni jų logiški, kiti – nelabai. Aišku tai, kad Algirdo Butkevičiaus Vyriausybė nėra užsibrėžusi iš valstybės įmonių surinkti kažkokią konkrečią sumą dividendų.
Premjero A.Butkevičiaus teigimu, VVĮ savininkų ir akcininkų sutartą pelno dalies dydį turi lemti metiniai įmonės rezultatai ir įgyvendinami projektai – esą įmokos biudžetui jokiu būdu negali nustekenti bendrovės, kad šiai prireiktų banko kreditų. Tačiau A.Kubilius čia pateikia kontrargumentą: “Nepaisant rekordinių dividendų pernai, finansiniai Lietuvos VVĮ rodikliai išliko gana geri.”
Vis dėlto A.Butkevičiaus Vyriausybė nutarė suskystintų gamtinių dujų terminalo (SGDT) projektą įgyvendinančioms AB „Klaipėdos nafta“ ir VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijai sumažinti dividendus iki simbolinio 1 proc. grynojo pelno (mat šios įmonės įgyvendina strateginį valstybinės reikšmės projektą, kuriam reikalingos investicijos). Tačiau, pasirodo, tai nėra išimtis iš taisyklės – priešingai, nuolaidos taps taisykle. Dabar eilėje su prašymu leisti į biudžetą mokėti mažiau dividendų stovi “Lietuvos geležinkeliai” ir kitos valstybės įmonės.
„Truputį apmaudu, kad tiek daug aistrų verda dėl pelno padalijimo, o štai dėl būdų, kaip jį uždirbti, diskusijų mažai arba iš viso nėra“, – teigia Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos ekonomikos ir finansų direktorius Martynas Armonaitis.
Jis įsitikinęs, kad skiriant dividendus derėtų vertinti bendrovės investicijas, naudingas savininkei, o ne aklai laikytis įstatyme numatyto, tarkime, 50 proc. tarifo. Pavyzdžiui, pernai pirmą kartą sumokėjusi 34 mln. Lt. dividendų, direkcija turėjo sustabdyti socialinį mažų pramoginių laivų prieplaukos projektą Klaipėdoje.
Pašnekovo vertinimu, mūsų valstybė, tiksliau, jos vadžia, turėtų apsispręsti, kokios turi būti valstybės įmonių funkcijos ir tikslai. “Buvusi Vyriausybė buvo labiau susikoncentravusi ties ekonominiais VVĮ rezultatais, o ši lyg ir ieško balanso. Iš tiesų manau, kad valstybinių įmonių, kurių tikslas – tik pelnas, ko gero, apskritai neturėtų būti, juk jos galėtų būti privačios, – aiškina M.Armonaitis. – Štai mūsų pagrindinė užduotis – uosto infrastruktūros plėtra, kad sudarytume sąlygas kitoms transporto priemonėms uždirbti ir mokėti mokesčius į biudžetą. VVĮ, turinčioms specialiąją paskirtį, kai kurios funkcijos yra nuostolingos. Jei valstybinės įmonės bus verčiamos siekti vien maksimalaus pelno, tada jos atsisakys nuostolingų funkcijų. Bet tai papiktins žmones.“
„Iš tiesų dalis įmonių teikia strategiškai svarbias paslaugas, nuo kurių priklauso sėkminga viso ūkio plėtra, pavyzdžiui, Klaipėdos jūrų uostas, oro uostai, dar kitos atlieka socialiai jautrias funkcijas. Tarkime, “Lietuvos geležinkeliams” keleivių vežimas nuostolingas, bet jis būtinas“, – pabrėžia A.Butkevičius.
Nors čia vertėtų prisiminti buvusiosios Vyriausybės siūlytą modelį, kaip atskirti socialines funkcijas ir taupyti VVĮ lėšas: nepelningas paslaugas perkant kad ir iš privataus sektoriaus, tikėtina, atsirastų konkurencija, galėtų kristi ir paslaugos kaina. Buvęs ūkio viceministras A.Audickas įsitikinęs, kad valstybei aiškiai įvardijus, kiek nekomercinių įsipareigojimų VVĮ turi prisiimti ir kokia galėtų būti šių įsipareigojimų apimtis, vadovams, besiblaškantiems tarp pelno ir viešųjų paslaugų, tikslų siekti būtų lengviau. Lengviau būtų vertinti ir jų veiklą.
„Nekomercinių įpareigojimų rezultatą, kiek pinigų VVĮ išleidžia ir kiek gauna, svarbu nurodyti ir todėl, kad vadovams nebūtų taip patogu grįsti savo nepelningą veiklą tik tuo, jog įmonė turi nekomercinių įpareigojimų. Mes neretai išsiaiškindavome, kad iš tiesų nekomercinių įpareigojimų nėra tiek daug, jog galėtų labai suprastėti įmonės komercinės veiklos rezultatai”, – aiškina A.Audickas.
Vis dėlto, pasirodo, paslaugų, teikiamų ne ekonominiais, o socialiniais sumetimais, atskyrimas naudingas ne visada. AB „Lietuvos geležinkeliai“ generalinio direktoriaus pavaduotojas Albertas Šimėnas pabrėžia, kad „Lietuvos geležinkelių“ krovinių, keleivių vežimo bei geležinkelių infrastruktūros priežiūros veiklos bei jų apskaita jau yra atskirtos pagal ES nustatytus reikalavimus. „Praktika parodė, kad ES šalyse, kuriose veiklos yra atskirtos, valstybės išlaidos geležinkeliams finansuoti ne tik nesumažėjo, bet net padidėjo“, – tvirtina A.Šimėnas.
Tokiam požiūriui pritaria ir M.Armonaitis, įsitikinęs, kad verčiau pagalvoti apie nekomercinių įsipareigojimų finansavimą: „Socialinių funkcijų atskirti nebūtina, jei VVĮ geba racionaliai jas įgyvendinti. Štai mums paskirta atstatyti Šventosios uostą. Ir kokia prasmė būtų šį darbą perduoti kam nors kitam, turinčiam mažiau patirties, juk dėl to išlaidos tik padidėtų.“

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-22-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

2013 m., tikėtina, Vyriausybė išsilaikys jau vien dėl nenoro apsijuokti prieš Europą. Tačiau po Lietuvos pirmininkavimo ES prezidento rinkimų kova gali sukelti pokyčių ir valdančiojoje daugumoje.

Tauta savo pasirinkimu vis labiau patenkinta
Nauja žvaigždė sužibo – šešioliktosios Vyriausybės ministras pirmininkas Algirdas Butkevičius tapo tautos svajonių premjeru, pralenkdamas lig tol, atrodė, geležine meile tautos gaubiamą prezidentę. Premjerą, “Vilmorus”/”Lietuvos ryto” apklausos duomenimis, gruodį palankiai vertino net 58,3 proc. apklaustųjų, o Dalią Grybauskaitę – 50,3 proc. Dar ryškesnis atotrūkis tarp neigiamų vertinimų – atitinkamai 15,7 ir 30,6 proc. Prezidentė, neprileidusi Darbo partijos “elito” į vykdomąją valdžią, pirmą kartą savo kadencijoje per porą mėnesių prarado 22,5 proc. rėmėjų.
Apklausos duomenys reiškia ne ką kita, o kad tauta labiausiai pasitiki ne tuo, kuris stojo prieš neskaidrių politikų patekimą į Vyriausybę, o tuo, kuriam teisiami bendražygiai nekėlė jokių moralinių dvejonių tol, kol apie tai viešai neprabilo prezidentė.
Tiesa, A.Butkevičius garbingai tesėjo duotą pažadą, kad jo vadovaujama partija leis teisėsaugai užbaigti Darbo partijos juodosios buhalterijos bylą, – balsavo už trijų Seime bandžiusių nuo teisingumo pasislėpti “darbiečių” teisinės neliečiamybės panaikinimą. Tačiau minėta apklausa, per kurią A.Butkevičius išsiveržė į lyderius, vyko dar iki šio balsavimo, tad tautai euforiją sukėlė būtent besiblaškantis, keliskart per dieną nuomonę keičiantis premjeras, kurį politologas Tomas Janeliūnas taikliai prilygino politiniame žaidime esant greičiau kamuoliu nei žaidėju.
Tauta po rinkimų dar labiau įtvirtino ir savo simpatijas socialdemokratams – jų pasitikėjimo reitingai nuo 14,1 proc. rugsėjį pakilo iki 26,4 proc. gruodį. Nepaisant atskleistų skandalingų Viktoro Uspaskicho ir jo partiečių poelgių bandant pirkti balsus rinkimuose, o anksčiau būnant valdžioje neskaidriai skirstant ES lėšas, galų gale akivaizdaus bandymo pasislėpti Seime nuo teisingumo, ši partija atrodo patikima vis didesnei Lietuvos visuomenės daliai – jos reitingai per porą mėnesių pakilo nuo 12,7 iki 18 proc.
Atrodo, kad rinkėjai, jei ir jaučiasi suklydę, tai atiduodami neprognozuotai daug balsų buvusiems valdantiesiems konservatoriams: lapkritį šių reitingas buvo pakilęs iki 11,8 proc., bet gruodį vėl nukrito iki 8,1 proc.
Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovės “Vilmorus” vadovo dr. Vlado Gaidžio tokie kardinalūs reitingų pokyčiai nestebina: “A.Butkevičiaus šuolis ne pats unikaliausias: premjeru tapęs Rolandas Paksas 1999 m. per mėnesį reitingus užsiaugino 27 proc. – nuo 43 proc. palankių vertinimų iki 70 proc., o palaikančiųjų A.Butkevičių per du mėnesius padaugėjo 24 proc. Beveik visų premjerų reitingai kadencijos pradžioje paaugdavo, išskyrus po R.Pakso premjerauti pradėjusį Andrių Kubilių.”
Lygiai taip pat ir visos naujos valdančiosios partijos sutinkamos su viltimi ir didesniais pasitikėjimo procentais. Sociologo manymu, žmonės A.Butkevičių reitinge pakėlė už jo portfelį ir todėl, kad jis – buvusių opozicinių jėgų lyderis, o ne už jo charizmatiškumą. Tačiau, kaip ir ankstesnių premjerų, A.Butkevičiaus reitingas, V.Gaidžio prognozėmis, netrukus, ko gero, sumenks.
Sociologo manymu, turėtų stabilizuotis ir pasitikėjimas prezidente, nes jo kritimas susijęs su konkrečiais įvykiais ir jos pareikšta pozicija, tad, jei tokių įvykių nebus, nebekris ir reitingai. V.Gaidys pastebi, kad anksčiau prezidentę gana vienodai palaikė visų partijų rėmėjai, o dabar jos reitingai mąžta dėl “darbiečių”, socialdemokratų ir “tvarkiečių” rėmėjų menkesnių simpatijų. “Prezidentė  žmonėms atrodė nepriklausoma nei nuo oligarchų, nei nuo kokios politinės jėgos, tačiau dabar susiformavo įvaizdis, kad ji palaiko buvusią valdančiąją daugumą. Jos griežtumas žmonėms paprastai patikdavo, bet per ministrų skyrimo procedūrą akcentuotas reikalavimas mokėti anglų kalbą kirto per paprastų žmonių savivertę, nes jie patys dažnai angliškai nemoka”, – daro prielaidą V.Gaidys.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/prognozes-2013 internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Per pastaruosius kelerius metus, beje, krizinius, valstybės valdomų įmonių grąža akcininkams – valstybės piliečiams išaugo dvylika kartų. Ar socialdemokratams grįžus į valdžią šioms įmonėms ir vėl ims menkiau sektis?

Prieš pusketvirtų metų europarlamentaro mandatą iškeitęs į valstybės įmonės Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos generalinio direktoriaus postą, liberalsąjūdininkas Eugenijus Gentvilas vėl grįžo į politiką. Į klausimą, ar tai reiškia, kad nesitikėjo likti savo poste, dabar Seimo narys sako: „Spėliojau, kad taip bus ir, ko gero, neapsirikau. Seniau pažįstami socialdemokratai Seime pripažino girdėję apie tokius partiečių ketinimus.“
Tai lyg pirmas simptomas, kad kartu su dešiniųjų Vyriausybės kadencija gali baigtis ir dabartinių didžiųjų strateginių valstybės valdomų įmonių vadovų karjera. Beje, daugeliu atvejų taip nutiko ir į valdžią atėjus dešiniesiems, o tai rodo, kad valstybės įmonės visų pirma tarnauja ne savo akcininkams – visiems valstybės piliečiams, bet tuo metu valdžioje esančioms partijoms.
E.Gentvilo pavyzdys – gana tipiška buvusios situacijos valstybės įmonėse, jų pertvarkos ir galimos perspektyvos iliustracija.

Darbų kainos uoste krito pustrečio karto
Dabar jau buvęs Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos generalinis direktorius prisimena: „Atėjęs į šį postą po socialdemokratų valdymo pradėjau garsiai kalbėti apie neracionalius buvusių valdytojų sprendimus. Socialdemokratai tai priėmė kaip išpuolį prieš juos.“
E.Gentvilas neslepia, kad jam netiko ligtolinė vadyba. „Direkcijai darbus nuleisdavo uosto kompanijos – nebuvo kriterijaus „reikia nereikia“, „atsiperka neatsiperka“. O parinkus rangovus tiems ne visuomet reikalingiems darbams atlikti, jau šie diktuodavo direkcijai. Statybose uoste dirbo tik keturios kompanijos, visos kažkokiu būdu susijusios su garsiąja Klaipėdos „Hidrotechnika“. Ne savo, o Europos investicijų banko analizės pagrindu galiu teigti, kad tarp rangovų būdavo ir susitarimų. Kainos iškildavo iki pasakiškų. Pavyzdžiui, uosto gilinimo grunto kasimo darbai kainuodavę 64–73 Lt už kub. m, o man pavyko užtikrinti didesnę konkurenciją (anksčiau konkurentų vidurkis konkursuose būdavo du, o dabar – kokie šeši), ir kaina krito iki 29 Lt. To kai kas man niekada neatleis“, – sako E.Gentvilas. Visko buvę – ir pradurtų padangų, ir grasinimų.
Bet uostas net krizės metais rodė gerus rezultatus: štai trečiaisiais praėjusios kadencijos Seimo (ir septintaisiais socialdemokratų valdymo) metais, 2007-aisiais, uosto grynasis pelnas buvo 64,9 mln. Lt, o 2011-aisiais – 68,4 mln. Lt. Bet reikia atsižvelgti, kad 2007-ieji buvo aukso laikai, o 2009-ieji – pats krizės įšalas. Taigi milijonas, uždirbtas 2007-aisiais, mažiau „vertingas“ nei 2011-aisiais. O šiemet valstybė iš uosto gaus dar ir 34 mln. Lt. pelno įmoką.

Kaip alchemikai išgavo auksą valstybės įmonėse
Rezultatai kaip ant mielių ėmė kilti ir daugelyje kitų valstybės valdomų įmonių. AB „Lietuvos geležinkeliai“ pelną padidino nuo 69 mln. iki 150 mln. Lt. AB „Klaipėdos naftos“ pelnas šoktelėjo 1,7 karto, iki 45 mln. Lt, o nuosavo kapitalo grąža – nuo 5,8 iki 9,5 proc.
Per pastaruosius kelerius metus neregėtas virsmas įvyko AB Lietuvos pašte. 2008 m. susisiekimo ministru tapęs Liberalų sąjūdžio lyderis Eligijus Masiulis įmonę rado nugyventą, prie bankroto ribos. „Tikrieji nuostoliai visuomenei nebuvo deklaruoti, todėl atlikus auditą jie padidėjo iki keliasdešimties milijonų litų. O 2011-aisiais Lietuvos paštas pradėjo dirbti pelningai – gauta 0,7 mln. Lt grynojo pelno. Planuojame, kad pajamos toliau didės dėl naujų finansinių paslaugų, tobulinamo tinklo, ketinamo statyti modernaus logistikos centro Kaune“, – tikisi E.Masiulis. Šiais metais bendrovė pirmą kartą istorijoje moka valstybei dividendus – 0,6 mln. Lt.
Užpernai valstybės valdomos įmonės į šalies biudžetą įnešė 42 mln Lt, pernai 86 mln. Lt, o šiemet patvirtintas rekordinis per 500 mln. Lt dividendų ir pelno įmokų planas – dvylika kartų didesnis nei 2010 m. 2011 m. valstybės valdomų įmonių grynasis pelnas (kartu su turto ir žaliavos mokesčiais valstybei), palyginti su 2010 m., išaugo 3,5 karto ir sudarė 246,6 mln. Lt. Andriaus Kubiliaus Vyriausybei už pasiryžimą išspausti auksą iš valstybės valdomų įmonių, atkovojant jas iš korumpuotų lobistų, Didžiosios Britanijos savaitraščio „The Economist“ tinklaraštis net skyrė 2011 m. alchemiko nominaciją.
Tąjį auksą padėjo išgauti kelios priemonės, įteisintos Vyriausybės priimtose šių įmonių gairėse dėl skaidrumo ir dėl nuosavybės. „Skaidrumo gairės įpareigoja įmones skelbti savo ataskaitas, o tai leidžia stebėti jų efektyvumo pokyčius ir užtikrina šių įmonių atskaitomybę valstybės institucijoms, tačiau svarbiausia – Lietuvos piliečiams, kurie yra netiesioginiai šių įmonių savininkai. O nuosavybės gairės nustato šių įmonių valdymo principus, visų pirma aiškius tikslus, leisiančius parengti ilgalaikius strateginius planus, kurie turėtų užtikrinti ir įmonių veiklos tęstinumą net ir keičiantis įmonės vadovybei. Įmonės sugrupuotos pagal tai, ar jos atlieka komercines, ar nekomercines funkcijas. Komercinėms bus nubrėžti nuosavo kapitalo grąžos rodikliai. Numatyti ir kvalifikaciniai reikalavimai įmonių valdyboms“, – aiškina valstybės valdomų įmonių reformą įgyvendinančios Ūkio ministerijos viceministras Adomas Audickas.
Kai kurie valstybės valdomų įmonių vadovai įspėja, kad toji auksakasyba  ateityje gali atsiliepti neigiamai, nes tai ir įmonių plėtrai bei investicijoms skirti pinigai. Buvęs Klaipėdos uosto direkcijos vadovas E.Gentvilas irgi taip mano: „Pati valstybė skiria papildomas užduotis investuoti į neatsiperkančius objektus, pavyzdžiui, Šventosios uostą ar mažųjų pramoginių laivų prieplauką. Jei akcininkas duoda socialinius nurodymus, tegu neatiminėja pelno.“
O pasak Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) prezidento Žilvino Šilėno, dalis įmonių, į kurių dividendus nusitaikyta (pavyzdžiui, energetikos, geležinkelio), turi valstybės suteiktas monopolines teises. Tad dividendai gali būti surinkti ne per efektyvumo didinimą, o tiesiog iš įmonių ir gyventojų, naudojantis monopoline padėtimi.
Aiškumo dėl įmonių grąžos valstybei padaugėtų ir logiškai nustačius įmonių juridinį statusą. Pavyzdžiui, Susisiekimo ministerijai ligšiolinę kadenciją vadovavęs E.Masiulis du kartus bandė pakeisti tarptautinių oro uostų statusą į akcines bendroves, taip efektyvinant jų veiklą ir valdymą remiantis užsienio valstybių pavyzdžiu. Tačiau tam nepritarė dauguma Seimo narių, mat baiminamasi, kad įmonės nebūtų privatizuotos, nors dauguma Susisiekimo ministerijos valdomų įmonių įtrauktos į strategiškai svarbių įmonių sąrašą, todėl jų privatizavimas sunkiai įmanomas.
Valstybės turto fondo Valstybės valdomų įmonių valdymo koordinavimo skyriaus viršininko Pauliaus Martinkaus manymu, tų valstybės įmonių, kurios nevaldo tik valstybei galinčio priklausyti turto ir užsiima komercine veikla, juridinis statusas galėtų būti pakeistas į AB ar UAB – tai įmonės valdymą padarytų efektyvesnį. Be abejo, tokiu atveju reikėtų užtikrinti, kad nebus pažeisti valstybės interesai patikėjimo teise perduodant valstybės turtą akcinėms bendrovėms. O tos, kurios užsiima nekomercine veikla ir yra visiškai finansuojamos iš biudžeto, galėtų tapti biudžetinėmis įstaigomis.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-50-2 internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Praėjusią savaitę mokslus Vakaruose baigęs įtakingas valdančiosios konservatorių partijos narys pastarąją Andriaus Kubiliaus vyriausybę įvardijo esant viena geriausių šio tūkstantmečio vyriausybių.
Opozicija gi, o ir didžiuma tautos, kaip rodo sociologiniai tyrimai, tiek patį valdančiosios daugumos lyderį, tiek jo Ministrų kabinetą vertina itin skeptiškai. Ir kuo arčiau rinkimai, tuo labiau krenta valdžios reitingai.
Ir vis dėlto faktas lieka faktu – A.Kubiliaus kabinetas bus pirmasis per visą 22-iejų metų Nepriklausomos Lietuvos istoriją, kuris šalį valdė visą kadenciją, taigi ir turėjo daugiausia galimybių daryti žingsnius pažangos link.
Tad, kaip skirtingų sričių specialistai vertina šios Vyriausybės, o ir visų ligšiolinių valdžių veiklą bei apskritai mūsų valstybės valdymą? Šių klausimų “Veidas” nusprendė paklausti į apskritojo stalo diskusiją sukviestų svečių:  rinkos bei visuomenės nuomonės tyrimų kompanijos “Baltijos tyrimai” generalinės direktorės dr. Rasos Ališauskienės, UAB “Berlin Chemie Menarini Baltic” vadovo dr. Algimanto Blažio, M.Romerio universiteto profesoriaus dr. Gedimino Černiausko, Lietuvos istorijos instituto vyresniojo mokslinio bendradarbio prof. dr. Zigmanto Kiaupos, bendrovės “Visionary analytics” partnerio dr. Žilvino Martinaičio, ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto rektoriaus dr. Nerijaus Pačėsos, ir savaitraščio “Veidas” leidėjo dr. Algimanto Šindeikio.

G.Černiauskas: Šita Vyriausybė jau baigia darbą, tad, kad ir ką apie ją besakytum, tai bus įvertinta kaip rinkimų pareiškimai.
Kadangi diskusija vyksta Valstybės arba karaliaus Mindaugo, kurio valdymo kryptis buvo valstybingumo stiprinimas, išvakarėse, tai vertėtų kreipti kalbą, o ką mes nuveikėme per pastarąjį Nepriklausomos valstybės kūrimo dvidešimtmetį. Mano galva, 1990 m. mes atkūrėme valstybę, o po to – pradėjome silpninti valstybingumą. Nepriklausomybės išvakarėse akcentavome energetinę nepriklausomybę, o kaip elgėmės toliau – privatizavome visus svarbiausius energetinius objektus. Dar svarbiau, kad juos pardavėme ne verslui, o kitų valstybių vyriausybėms – dujotiekį – rusų, degalines – norvegų, “Mažeikių naftą” – amerikiečių, vėliau – lenkų.
Pagaliau, kaip elgėmės su savo pinigų politika? Ogi, įvedėme valiutų valdybą ir pasakėme savo centriniam bankui, kad jis negali spausdinti pinigų. Kitaip tariant, susilpninome savo monetarinės politikos galią. Bet juk po šio žingsnio pinigų spausdinimas neišnyko, tik už mūsų centrinį banką tai daro Švedijos bankai.
Lygiai taip neišmintingai elgiamės ir su fiskaline politika. Mūsų vyriausybės geba tik perskirstyti biudžeto įplaukas. Bet jos negalvoja, kaip geriau surinkti įplaukas: kad krizės metu negalima didinti mokesčių; reikia imtis priešingų, ekonomikos skatinimo veiksmų ir taip patepti ūkio smagratį, o pakilimo metu ekonomiką reikia pristabdyti, kad nebūtų neproporcingų šuolių. Galiausiai, apie tokį biudžeto balansavimą visiškai nekalbama ir pačiame Biudžeto sandaros įstatyme.
Taigi, apibendrinant pastaruosius dvidešimt du Nepriklausomos Lietuvos gyvavimo metus, akivaizdu, kad mūsų valdžios nesuprato ir neišmoko valstybės ūkio augimo planavimo.

Ž.Martinaitis: Aš nesutikčiau su profesoriaus nuomone dėl monetarinės politikos. Mano vertinimu, priešingai, tai buvo labai teigiamas ir išimintingas žingsnis. Be to, atkreipčiau dėmesį, kad mums labiausiai sekėsi ten, kur buvo įjungtas autopilotas: tai narystė ES, NATO.

G.Černiauskas: O, mano vertinimu, mes save nurašėme, tapome provincija, pasaulio kaimu.
Taip, kai augo pasaulio ekonomika, pas mus kaime irgi buvo viskas gerai, nieko nereikėjo daryti. Bet, kai prasidėjo krizė, mes, buvę augimo čempionai Europoje, tapome smukimo lyderiais. Tiesa, ne mes vieni, o kartu su Latvije ir Estija. Kitaip tariant, visas Pabaltijys yra užkampis, visų trijų šalių vyriausybės darė tuos pačius sprendimus ir rezultatas tas pats.
Beje, per krizę paaiškėjo, kad “geriausiai” valstybės finansus tvarkančių estų ūkis nuo 2007 m. smuko dar labiau negu “beviltiškų” lietuvių. Tad belieka pasakyti tiems, kurie dėl krizės Lietuvoje kaltina A.Kubilių, Estijoje ne Kubilius sukūrė krizę.

A.Blažys: Aš manyčiau, kad geriausiai dirbo pirmoji Vyriausybė. Jai buvo sunkiausia, bet tai buvo idealistų, atsidavusių darbui, Vyriausybė. Aš buvau keturių pirmųjų Vyriausybių sveikatos ministro pavaduotojas, tad tikrai galiu pasakyti, jog gal tik koks vienas kitas tos komandos narys nebuvo idealistais. O šiandien Ministrų kabinete idealizmo akivaizdžiai trūksta.

Ž.Martinaitis: Mano galva, Sąjūdžio laikai, pirmieji Nepriklausomybės metai buvo laikotarpis, kurį gali palyginti su vestuvėmis – stipraus įsimylėjimo laikotarpiu. Tada atsiranda patys geriausi dalykai, gimsta vaikai. O dabar ši šeima išgyvena laikotarpį, kai tėvas neturi darbo, mama serga, tad abu pikti, abu keikiasi – žmona plūstasi, kad ne už tokio, ne už bedarbio vyro ji ketino ištekėti ir grasina skyrybomis, vyras grasina dar kitais dalykais. Kitaip tariant, mūsų visuomenė yra nusivylusi. Bet paanalizuokime, o kokie pačios visuomenės įsipareigojimai tai santuokai – valstybei? Štai, minėti estai išgyvena panašius ekonominius sunkumus, bet jų piliečių požiūris į valstybę ir įsipareigojimai gerokai pozityvesni ir niekas negrasina skirtis.
Galiausiai, vertinant, visą 22 metų Nepriklausomybės laikotarpį, derėtų pasiremti prof. Zenono Norkaus įžvalgomis, kuriose jis sako, kad 1990 m. iššūkiai buvo tokie dideli, kad juos gali prilyginti nebent ėjimui per aukštus kalnus be žemėlapio. Ir mes tuos kalnus perėjome. Ar buvo galima rasti geresnių būdų? Manau, taip. Bet tuos būdus mes matome tik šiandien, kai žvelgiame restrospektyviai.

A.Blažys: Šiandienos Vyriausybę aš irgi vertinu teigiamai, nes tai pirmoji Vyriausybė, kuri sprendžia strateginius klausimus. Galiausiai, nors po rinkimų jos situacija buvo labai neapibrėžta, koaliciją sudarė keturios partijos, Vyriausybė visus ketverius metus dirbo stabiliai ir tai garantavo valstybės stabilumą.

N.Pačėsa: Mano vertinimu, pagrindinė mūsų kraštų, išėjusių iš posovietinės erdvės, problema – negebėjimas ar vengimas matyti ilgalaikės perspektyvos. Ir, pirmiausia, tai sietina su nekompetencija.
Be to, valdžia mūsų politikams vis dar yra kaip ta karšta bulvė, kurią gauni trumpam ir nori nuveikti kažką greito, populiaraus, tad negalvoji apie valstybę, kaip ji atrodys po 20 ar po 50 metų.
Šita Vyriausybė tiesa, neseniai parengė strategiją, kaip valstybė vystysis iki 2030 m. Bet bėda, kad šitai padaryta tik kadencijos gale, taigi strategijos įgyvendinimas paliktas kažkam kitam. Bet juk nuo tų darbų buvo galima pradėti ir pademonstruoti savo valią. Pagaliau, tai, kas surašyta strategijoje iš tiesų prasilenkia su realiu šitos Vyriausybės ketverių metų veikimu.
Aišku, galima sakyti, kad šita Vyriausybė susidūrė su krize, kurios niekas nematė, nežinojo, kaip valdyti, tad turėjo greitai veikti, priimti sprendimus, tad pridaryta daug klaidų.
Bet, tada pažvelkime, kaip veikia verslas – jis visados turi dvi strategijas: vieną, trumpą, vienerių metų planą, antrą, ilgalaikį – kaip tas verslas atrodys ateity.

Ž.Martinaitis: Dokumentų, pavadintų strategija, netrūksta, jų daugybė, bet trūksta strateginio mąstymo. O mūsų valdžios iš tiesų orientuojasi į trumpalaikę naudą. Ir šitai galima paaiškinti tuo, kad mūsų Vyriausybės išgyvena trumpiausiai ES – vidutiniškai – tik 1,7 metų, išskyrus A.Kubiliaus ir Alberto Šimėno kabinetus. Tad sunku užtikrinti politinį tęstinumą: šiandien laimėjo, bet laimėjo trumpam, tad investuoja į populistinius projektus, kurie duoda greitą, bet mažą naudą visuomenei.

N.Pačėsa: Iš tikrųjų, nesvarbu, ką bereformavome: švietimą, sveikatos apsaugą, policiją, viešąjį administravimą, visur darėme tik kosmetinius pakeitimus, kurie, tiesa, kainavo nemažus pinigus, bet davė tik mikro ar pseudo pagerėjimą.
Kita didžiulė problema – vis dar labai aukštas korupcijos lygis. O korupcija gimdo du dalykus: piliečių nepasitikėjimą valstybe ir investuotojų nepasitikėjimą valstybe. Tą mes matome per investavimo rodiklius – investuotojų mažai bei emigracijos rodiklius – žmonės išvažiuoja. Tiesa, kai kas emigraciją bando susieti tik su ekonomika. Taip, dėl ekonominių motyvų išvažiuoja labai daug žmonių, bet labai daug žmonių išvažiuoja dėl socialinių motyvų – jie nepasitiki savo šalimi. O tas nepasitikėjimas kyla tada, kai tenka susidurti su pagrindinėm valstybės sritim – viešuoju sektorium, kuris turėtų mus aptarnauti ir ginti. Nesvarbu, ar tai būtų medicina, ar policija, kai susiduri, pamatai, kad ten kažko “nepatepęs”, vis dar neišsispręsi reikalų. O juk jau 22 metus gyvename Nepriklausomoje valstybėje.

A.Šindeikis: Tai kodėl mes nemokame mąstyti strategiškai – čia mūsų tautinis bruožas, kad temokame gyventi tik iki sekmadienio?
R.Ališauskienė: Pagrindinė problema – strategijos neturėjimas. O juk apie strategijas pradėjome kalbėti dar 1990 m.
Antra bėda – tęstinumo nebuvimas. Kiekviena nauja valdžia pamiršta, kas buvo daryta ir vėl viską pradeda iš naujo. Mes įvairioms vyriausybėms darėme daugybę tyrimų, analizių, prognozių, iš kurių paaiškėjo, kad nauja vyriausybė net nežino, ką darė prieš tai buvusi Vyriausybė; arba nieko nerado, nes kažkas išsinešė dokumentus ar geriausiu atveju užmetė kažkur stalčiuose.
Beje, pastaruoju metu išryškėjo dar viena tendencija – mes jau nebeturime ir aiškios užsienio politikos strategijos. Jei per pirmuosius penkiolika Nepriklausomybės metų buvo labai aišku, kurlink mūsų valstybė orientuojasi, tai dabar labai kinta – ir bendravimai, ir orientacijos.

Z.Kiaupa: Aš manau, kad labiausiai reikėtų akcentuoti žmonių nuotaikas. Iš tikrųjų, mes vejamės pasaulį labai sparčiai, civilizacijos laimėjimai nuo 1990 m. labai dideli. Tik klausimas, kiek tie laimėjimai yra vyriausybių nuopelnas? Matyt, tik iš dalies.
Taip, 1990 m. atkūrus Nepriklausomą valstybę, verslui kurtis buvo ganėtinai palanki aplinka. Bet, žvelgiant plačiau, juk verslą daro ne vyriausybės, o žmonės. Tad labai svarbu, koks yra pačių žmonių nusiteikimas kurti.
Antra vertus, aš sutinku, kad beveik visi vyriausybės gyveno šia diena, be jokios perspektyvos. O kodėl nėra perspektyvos – nes nėra intelektinio potencialo.

R.Ališauskienė: O šitai, beje, labai matyti, kad ir iš dabartinės Vyriausybės vadovo komunikacijos. Jis absoliučiai nemoka bendrauti. Įspūdis, kad Vyriausybės vadovas yra dar ir savo paties atstovas spaudai, ir rašytojas, ir aktorius. Per dieną jis surengia net po keletą spaudos konferencijų. Taip neturėtų būti.

A.Šindeikis: Vakaruose daugelį dalykų taip pat komentuoja pirmieji asmenys. Tiesa, mūsų valdžios vyrų skirtumas nuo Vakarų politikų yra tas, kad konservatoriai nori, jog tauta besąlygiškai tikėtų tuo, ką jie daro, o jei jau netiki, vadinasi, esi arba KGB agentas, arba Rusijos agentas. Ir dėl tokio nekritiško požiūrio į save jie ir neturi plačios visuomenės palaikymo.

R.Ališauskienė: Mano manymu, čia ne visuomenės palaikymo, o viešųjų ryšių išmanymo reikalas. Bet kuriame šios srities vadovėlyje rasi parašyta, kad blogą naujieną turi pranešti atstovas spaudai, o gerą naujieną pats lyderis. A.Kubilius visas naujienas praneša pats. Užtat, žmonės taip prastai jį ir vertina.
Kita vertus, jei jis, matė, kad mokesčių kėlimas per krizę yra neišvengiamas, turėjo gerai apgalvoti, kaip tai pranešti visuomenei.
Ir štai pažiūrėkite į Seimo pirmininkės Irenos Degutienės reitingus bei prisiminkite, kaip ji komunikuoja: niekados nepamatysite, kad ji sakytų kokias nors blogas naujienas. Ji prastų žinių arba nekomentuoja, arba tai komentuoja jos atstovai. O, kai jau ką nors sako, tai tik tai, kas yra gero. Antra vertus, pabandykime pamodeliuoti, o kas kitas galėtų užimti tokios trapios koalicinės Vyriausybės vadovo vietą? Matyt, sunkiai rastume, kas galėtų būti jo vietoje.

VEIDAS: Bet štai kaimyninės Latvijos Vyriausybės vadovas Valdis Dombrovskis taip pat, kaip ir mūsų A.Kubilius, darė panašius nepopuliarius sprendimus, tiesa, daug aiškino, kodėl daro taip, o ne kitaip.., bet buvo perrinktas.

R.Ališauskienė: Taip, viena vertus, V.Dombrovskis nuo A.Kubiliaus skiriasi gebėjimu komunikuoti, bet vis dėlto jo perrinkimui didžiausią įtaką turėjo pačių latvių nuogąstavimai, kad nepalaikant V.Dombrovskio, į valdžią ateis prorusiški politikai, kuriuos remia apie 40 proc. čia gyvenančių rusakalbių.

VEIDAS: Kuomet kūrėme valstybę 1918 m. buvome bežemiai, mažaraščiai, bet po 22 metų mūsų švietimo sistema buvo viena geriausių Europoje, šiandien idealizuojame ir to meto valdininkiją, o juk 1990 m. Lietuvą atkūrėme būdami gerokai labiau išprusę.

Z.Kiaupa: Daugelis procesų po 1990 m. vyko gerokai sparčiau nei po 1918 m. Iš tikrųjų, 1918 m. įvyko politinė revoliucija, mes išsivadavom iš Rusijos imperijos, bet nuosavybės santykiai iš esmės nesikeitė: iki tol buvo privati nuosavybė ir po 1918 m. išliko. Aukštųjų mokyklų tarpukario Lietuvoje tebuvo viena ir ta pati profesinės pakraipos – Kauno kunigų seminarija. Kita vertus, daugybė lietuvių studijavo Vakarų Europos ir Rusijos universitetuose, todėl, kai reikėjo kurti valstybę, buvo daug išsilavinusių žmonių, su plačiu požiūriu į gyvenimą, inteligentų. Taigi, startavome ne nuo nulio. Ir iš tikrųjų iki 4-o dešimtmečio pasaulinės krizės Lietuva “ėjo” labai dideliais žingsniais į priekį visomis prasmėmis.
O kalbant apie tarpukario Lietuvos švietimo pažangą, svarbu tai, kad 1918 m., priešingai nei 1990 m., nereikėjo mokyklose daryti programų perversmo – užteko tik rusų kalbą pakeisti į lietuvių.
Nuo 1990 m. Lietuva ėjo dideliais žingsniais į priekį labiausiai civilizacijos proceso, o ne valstybės valdymo prasme. Mat 1990 m. įvyko ne tik politinė revoliucija, o ir socialinė revoliucija: pasikeitė elitas, pasikeitė nuosavybės forma.
Beje, pirmame etape, apie 1990 m. iškilo labai šviesūs žmonės, tai liudija pirmos Vyriausybės asmenybių pavardės, deja, po to atėjo kiti kadrai.
Tiesa, tiek anos mūsų valstybės raidą sustabdė pasaulinė krizė, tiek ir dabar sustojome dėl pasaulinės krizės. Dar vienas žingsnis, nubloškęs aną Lietuvą atgalios, pilietinės visuomenės nebuvimas, kai po 1926 m. perversmo liko valdyti viena partija, o kitos, nors ir nebuvo paleistos, negalėjo aktyviai ir plačiai veikti.

N.Pačėsa: Man patiko profesoriaus Z.Kiaupos mintis apie intelektinį potencialą. Sovietinė vienpartinė ideologija suponavo instrumentinį mąstymą – be kūrybos, be iniciatyvos. Ir toks technokratinis mąstymas tebegajus ir dabar, nes mus valdo žmonės su technokratiniu išsilavinimu. Štai, kad ir krizės akivaizdoje daryta mokesčių reforma – atlikta visiškai technokratiškai. Reformatoriai įsivaizdavo: čia pakelsim ir viskas pakils. Bet realybė kitokia: 2 + 2 nebuvo lygu 4, išėjo 3.
Deja, mūsų aukštosios mokyklos ir toliau spaudžiamos mąstyti tik technokratiškai. Mums siunčiami signalai, kad rinkai reikia tik amatininkų; bet, kai pakalbi su bet kurios reitinguose gerai vertinamos Vakarų aukštosios mokyklos atstovais, jie transliuoja kitą žinią: tu baigei universitetą tam, kad keistum pasaulį.
Štai dėl to, kad mes visiškai neskiriame dėmesio jaunų žmonių mąstymo keitimui ir turime Vyriausybės intelektinio potencialo badą.

VEIDAS: Bet estai daugelį viešojo sektoriaus problemų išsprendė įvesdami rotacijas viešojo sektoriaus įstaigų ir tarnybų vadovams: vyksta konkursas, dalyvauji su konkrečia strategija ir pasibaigus fiksuotai kadencijai turi atsiskaityti, ką padarei. Jei neįgyvendinai strategijos, skelbiamas kitas konkursas, jei pavyko, sutartis pratęsiama dar vienai kadencijai. Tuo tarpu mes tik kalbame apie rotacijas mokyklų direktoriams, vyr. gydytojams.

A.Blažys: Estai turėjo labai gerus patarėjus – suomius. Be to, tarkime, sveikatos reformą jie pradėjo daryti dar 1993 m. Tiesa, ji irgi buvo labai skausminga: kolegos keikė savo valdžią, bet ji labai ryžtingai uždarė ligonines ir, štai, šiandien jų sveikatos priežiūros įstaigų lygis – labai aukštas.

R.Ališauskienė: Beje, Gruzija, kurioje dirbu jau 10 metų, irgi įvykdė daugybę viešojo sektoriaus reformų ir sunaikino kyšininkavimą. Net 98 proc. respondentų teigia, kad jie per pastaruosius dešimt metų nėra davę jokio kyšio. O juk tai buvo pati korumpuočiausia valstybė. Ir šiandien jau nebe mes turėtume gruzinus mokyti, o juos derėtų kviestis, kad mus pamokytų.
Tiesa, prie reformų daug prisidėjo G.Sorosas – jis mokėjo papildomus atlyginimus garbingiems profesionalams, kurie baigę mokslus JAV, D.Britanijoje ir palikę gerai mokamus postus Londono Sityje, kituose biuruose, sugrįžo dirbti į Gruzijos vyriausybę, viešąjį sektorių. Beje, nuo 2004 m. Gruzijos vyriausybių amžiaus vidurkis 34 metai. Ir tai jauni profesionalai, patriotai, grįžę čia vienai kadencijai, kad nuveiktų kažką gero savo šaliai.

G.Černiauskas: Bet ir mes kai ką sugebame: – karo keliuose projektas yra vienas sėkmingiausių pasaulyje. Juk visi kelių specialistai seniai viską žinojo, ką ir kaip reikia daryti, bet nieko nedarė iki lemtingos policininko sukeltos avarijos, kai žuvo keliu ėję vaikai. Kitaip sakant, reikėjo sukrėtimo, po kurio žuvusiųjų keliuose skaičius sumažėjo du kartus.

Z.Kiaupa: Mūsų visuomenė dabar miega, nes nėra pavojų: lenkai nekelia pavojaus, rusai irgi. O gruzinai pergyveno laikotarpį, kokį mes išgyvenome per Sausio 13-ąją ir tai juos sutelkė.
Bet aš nesutinku su sakančiaisiais, kad mes negalime norėti gyventi kaip senosiose ES narėse. Priešingai, mums reikia tikslo, tegul ir medžiaginio – gyventi kaip Europoje, nes, jei nebus to tikslo, tai nieko ir nepadarysime.

A.Šindeikis: Dar problemiškiau, kad šiandien mes esame imperijos paribys ir, jei nieko nepadarysime, tai žmonės visada migruos į imperijos centrą ir jų nesugraudinsi čia pasilikti dėl gražios gamtos ir gražių merginų.
Z.Kiaupa: Aš taip nedramatizuočiau emigracijos mąsto, nes dabartinė emigracijos banga kur kas mažesnė nei ankstesnės XVII-XX a. Bet emigracijos problema yra ta, kad jei anų emigracijų metų išvykdavo tik darbo rankos, tai dabartinės emigracijos bėda ta pati, kaip ir 1944 m. emigracijos bangos, kai pasitraukė 10 tūkst. inteligentų. Ir tai jau iš tikro yra pavojus.

N.Pačėsa: Kad žmonės čia gyventų, valstybė turi užtikrinti tinkamas sąlygas: pirmiausia, saugumą ir tai yra daug platesnė sąvoka nei tiesiog policija ar teismai. Antra, sveikatos apsaugą ir švietimą. Dar kai kas tikisi darbo – bet tai neteisėtas lūkestis. Bet švietime ir sveikatos apsaugoje reformos yra būtinos.
Paskutinis dalykas – infrastruktūra: vaikų žaidimų aikštelės, dviračių takai. Šitai atlikti yra valstybės misija.
Beje, svarbu paminėti, kad šita Vyriausybė parodė, jog ji tikrai moka tvarkytis su valstybės turtu. Iki šiol nė viena vyriausybė to nepadarė. O šita Vyriausybė pasiekė, kad pelningai dirbtų ir paštas, ir geležinkelis, ir oro uostas, nors jie ir neprivatizuoti.
Todėl, manau, galima išspręsti ir sisteminius švietimo bei sveikatos apsaugos klausimus. Tik neaišku, kodėl Vyriausybei pritrūko valios šioms reformoms užbaigti.

Z.Kiaupa: Vyriausybei dar nepervėlu pradėti kalbėtis su žmonėmis. O ir kad šita Vyriausybė buvo bloga, nepasakyčiau, nors ideali irgi nebuvo.

A.Blažys: Ir aš nelaidoju konservatorių Vyriausybės. Manau, bus kaip Latvijoje visi keikė V.Dombrovskį, bet vėl išrinko.

Ž.Martinaitis: Rinkimų metu visiems išsiilgusiems Mesijo reikėtų pasakyti: pažiūrėkite į veidrodį, ten pamatysite tikrąjį Mesiją.

Valstybės valdymas per 760 metų neabejotinai pergyveno keliolika lūžio momentų. Nesigilindamas į santvarkų, epochų skirtumus, aš išskirčiau Mindaugo ir Vytauto epochą, kai formavosi pagrindiniai valdymo principai, leidę valstybei gyvuoti šimtmečius, ginti savo gyvybinius interesus ir vykdyti efektyvią užsienio politiką.

Vidaus valdymas buvo kodifikuotas, reformos įgyvendintos priimant esminius dokumentus – LDK Statutus.
Kitas lūžio momentas galėjo būti pertvarkant valdymą, įgyvendinant reformas, modernizuojant valstybę XVIII a. pabaigoje. Neradus reikalingo pilietinio konsensuso, iki galo neįgyvendinus reikalingų valdymo reformų, negalėjo būti efektyvios užsienio politikos, kuri išgelbėtų valstybę nuo žlugimo.
O štai XX a. pradžioje, kuriant Lietuvos valstybę, jau buvo sukurtas pakankamai modernus valstybės valdymo mechanizmas su valstybės tarnyba, Lietuvos vidaus galimybėmis paremtu konkurencingu ūkiu. Bet valdymo ydos pradėjo ryškėti atsisakius demokratinio valdymo mechanizmo, partijų konkurencijos. Be šių komponentų valstybės valdymas negalėjo dinamiškai keistis, atitikti tos dienos reikalavimų, įgyti visaverčio visuomenės pasitikėjimo bei vykdyti efektyvios užsienio politikos.
Atkuriant valstybę XX a. pabaigoje turimas visuomenės pasitikėjimas leido įvykdyti skausmingas, bet būtinas reformas. Atkurtos konstitucinės teisės, tarp kurių esminė buvo nuosavybės teisė. Manyčiau, ir dėl buvusios ūkinės-partinės nomenklatūros įtakos, ir dėl priimtų iki galo neapgalvotų įstatymų nepavyko įvykdyti veiksmingos ir visuomenės interesus atitinkančios valstybinės nuosavybės valdymo ir privatizavimo reformos. Bet per pastarąjį dvidešimtmetį valstybės valdymas, nors ir buksuodamas, reformavosi įgyvendindamas europinius bei demokratinėms valstybėms būdingus standartus. Didžiausias reformų lokomotyvas buvo narystė Europos Sąjungoje.
Per pastaruosius ketverius metus buvo akcentuojama Vyriausybės, kaip vykdomosios institucijos, atsakomybė, nustatyta ministrų atsakomybė pagal valdymo sritis. Pertvarkyta valstybinių įstaigų atskaitomybė arba tiesiogiai Vyriausybei, arba ministrui. Atsisakyta dubliuojančių institucijų bei tęsiama valstybinių įmonių pertvarka, kad jų veikla valstybei būtų ekonomiškai naudinga. Teritorinio valstybės valdymo funkcijos labiau patikėtos savivaldybėms, kartu panaikinant apskričių administracijas.
Siekiant esminių pokyčių strateginėje srityje ir įgyvendinant energetinio saugumo politiką, pasitvirtino Energetikos ministerijos įsteigimas. Siekiant mažinti neigiamų reiškinių (šešėlinės ekonomikos) įtaką, buvo pasiektas naujas institucijų bendro darbo etapas – pradėta dalytis turimomis galimybėmis: informacinėmis bazėmis, techninėmis priemonėmis… Tai skatino ir finansinių išteklių trūkumas.
Deja, visuomenės pasitikėjimo stoka, biurokratizmas bei korupcija stabdo valstybei ir piliečiams reikalingas reformas. Todėl ateityje formuojant viešąją tarnybą turėtų dalyvauti visuomenės atstovai, turėtų būti skatinamas atsakingiausių pareigūnų parinkimo viešumas, kad piliečiai žinotų ir dalyvautų renkant prokuratūros, teismų vadovus.

Nors degalų kainos kiekvieną mėnesį tik didėja ir net siekia vis naujus rekordus, Susisiekimo ministerijos ekspertai prognozuoja, kad per artimiausią dešimtmetį krovininio transporto srautai Lietuvos keliuose išaugs 55 proc., o keleivinio – daugiau kaip trečdaliu.

Natūralu, kad dėl to mūsų šalyje padidės transporto spūstys, kurios ir dabar, bent Vilniuje, didžiulės. Apskaičiuota, kad sostinės grūstyse degalų nuostoliai kasmet siekia 600 mln. Lt.
Susisiekimo viceministro Rimvydo Vaštako teigimu, jau dabar privalu ieškoti išeičių, kad automobilių spūstys valstybei ir žmonėms pridarytų kuo mažiau žalos ir nuostolių. Viena išeičių – vadinamosios intelektualiosios transporto sistemos, kaip liudija pavyzdžiai užsienyje, leidžiančios pastebimai pagerinti tiek eismo kokybę, tiek saugumą.
„Intelektualiosios transporto sistemos leidžia vykdyti automatinį, koordinuotą eismo srautų valdymą, optimizuoti viešojo transporto maršrutus, stebėti eismo informaciją. Tai padeda tinkamai paskirstyti srautus ir didinti transporto saugumą bei efektyvumą“, – tvirtina R.Vaštakas.
Beje, pasitelkus intelektualias transporto sistemas būtų galima sėkmingai spręsti nemažai iššūkių, susijusių ne tik su automobilių keliais, bet ir su geležinkeliais, oro bei vandens transportu, logistikos sektoriumi. Daugelį šių projektų Lietuvoje ir planuojama įgyvendinti per artimiausią dešimtmetį.
„Įsivaizduokite, kad važiuodami keliu gaunate realiu laiku teikiamą informaciją apie kelyje atsiradusias kliūtis ar pasikeitusias eismo sąlygas. Atsižvelgdami į tai galite planuoti kitą maršrutą ir taupyti laiką. Prireikus pagalbos, tos pačios sistemos padedami vairuotojai galės ją išsikviesti“, – aiškina R.Vaštakas.
Lygiai taip pat pasitelkus intelektualiąsias transporto sistemas yra ir bus vykdoma automatinė eismo pažeidimų kontrolė, kurios tinklą ketinama plėtoti ir miestuose, ir už jų ribų. Įdiegti specialūs įrenginiai leis fiksuoti greičio bei kitų kelių eismo taisyklių pažeidimus.
Šias priemones pasitelkti ketinama ir kovojant su ne taip matomais, bet nemažus nuostolius lemiančiais pažeidimais. Nustatyta, kad Lietuvos keliuose apie 15 proc. sunkiasvorių transporto priemonių viršija numatytus leistino svorio reikalavimus, o tai kenkia kelių būklei. Skaičiuojama, kad sunkvežimių daroma žala gali siekti iki 180 mln. Lt per metus. Pasitelkus naujausias sistemas bus fiksuojami sunkiasvorio transporto priemonių antsvorio pažeidimai, nustatomi perkrauti ir kelius gadinantys automobiliai.
Apskaičiuota, kad įdiegus intelektualiąsias transporto sistemas, ekonominė nauda viršytų net 700 mln. Lt. “Šios naujovės Lietuvą paverstų dar patrauklesne tranzito šalimi”, – pabrėžia Lietuvos verslo konfederacijos prezidentas Valdas Sutkus.

Ekonomistai vis dažniau kalba apie naują jau nebe santykinai lengvai apskaičiuojamos rizikos suvaldymą, o gyvenimą neapskaičiuojamų ir net neprognozuojamų įvykių lauke.

2011-ieji buvo sunkūs, ateinantys, matyt, bus dar sudėtingesni. Europa krinta į recesijos duobę, JAV ekonominio augimo perspektyvos abejotinos, nesibaigiančios Artimųjų Rytų revoliucijos didina geopolitinę riziką bei stumia aukštyn naftos kainas. Kinijos ekonomikos modelis išsisemia: statybos pakilimas lėtėja, o silpstant paklausai pasaulio rinkose eksportu grįstas šios šalies augimas stringa. Lėtėjanti Kinija savo ruožtu stabdo Azijos šalių augimą, o Centrinė ir Rytų Europa kenčia nuo nesibaigiančių euro zonos problemų. Įtampa didėja, plinta ekonomikos neapibrėžtumas. Ir tai didina nerimą. Va čia ir stabtelėkime.
Dar ano šimtmečio trečiojo dešimtmečio pradžioje amerikiečių ekonomistas Frankas Knightas išskyrė du dalykus, kurie apibūdina pasaulį, taip pat ir ekonomikos, – riziką ir neapibrėžtumą. Rizika buvo susieta su įvertinama ir išmatuojama tikimybe, o neapibrėžtumas – su padėtimi, kai net negalime numatyti, kokias tikimybes turėtume analizuoti, tad, žinoma, nesame pajėgūs nuo galimų grėsmių ir saugotis. Vis dėlto žmogiška prigimtis tik labai retais atvejais pajėgi drąsiai klaidžioti ateities sutemose, tad nori nenori ieško saugiklių, kurie leistų drąsiau žengti pirmyn.
Pirmieji realesni bandymai įvertinti ekonomines rizikas ir ta ar kita forma švelninti jų pasekmes pradėti prieš tris šimtus metų, atsiradus pirmosiomis draudimo bendrovėms. Vis dėlto nuosekliau ir plačiau ekonominės rizikos valdymo sistemos įsigali sulig Naujuoju kursu JAV 1933–1934 m., o po Antrojo pasaulinio karo jos apima ir Vakarų Europą. Susikuria gana plačios pensijų, nedarbo, ligos ar paramos šeimai sistemos, kurias plėtoja ir vykdo valstybinės institucijos. Tačiau bemaž keturiasdešimt metų valstybinio socialinio draudimo, valstybės paramos ekonomikai apie 1980 m. pradėjo klupdyti net turtingiausius pasaulyje ūkius, tad paradigma ėmė keistis. Valstybės globą laipsniškai keitė individualus rizikos valdymas.
Šį posūkį žymėjo ir keletas labai rimtų teorinių hipotezių, pamažu užvaldžiusių ir politikų protus. Stiprėjanti neoklasikinė mokykla, kuri vis labiau telkėsi ties mikroekonominėmis ūkio plėtros prielaidomis, populiarino pasiūlos skatinimo logiką. Taigi, valstybės ekonominė politika vis dažniau rėmėsi mokesčių mažinimu, progresyvumo laipsnio švelninimu, valstybinių įmonių ar viešųjų funkcijų privatizavimu, verslo reguliavimo silpnėjimu.
Tokia logika pagimdė ir „išsisklaidančios“ ekonomikos idėją, kuri aiškino, kad esant palankesnėms investavimo ir verslo plėtros galimybėms ekonomika augs sparčiau, o tai galiausiai teigiamai atsilieps ir vargingiausių sluoksnių atstovams, kurie, paskatinti didėjančios nelygybės rizikos, pasinaudos atsiveriančiomis galimybėmis. Vis dėlto empiriniai pastarųjų metų duomenys rodo, kad tikrovė pasirodė niūresnė už gražų pažadą: visose valstybėse, kurių ūkis rėmėsi panašiomis prielaidomis, per pastaruosius metus nelygybė ir atskirtis didėjo, nyko vidutinė klasė, o mažėjant paklausai menko ir tolesnės verslo plėtros galimybės.
Kita vertus, apytikriai tuo pačiu metu įsigalėjo ir vadinamoji efektyvios rinkos hipotezė, kuri teigia, kad nėra geresnio instrumento įvertinti akcijai (taigi ir atitinkamam verslui), nei jos rinkos kaina, momentaliai ir itin tikslai atsakanti į visus galimus klausimus. Matematiškai gražiai suręsta teorija šitaip supaprastino tikrovę iki schemos, nurodančios, kad veiksmingiausiai riziką valdo nereguliuojamos finansų rinkos. O patikėjus, kad nereguliuojama rinka yra savaime riziką eliminuojantis mechanizmas, buvo įteisintas valstybės vaidmens rinkoje minimizavimas ir atvertos durys nevaldomam šešėlinių finansų institucijų dauginimuisi ir išvestinių finansinių instrumentų kūrimuisi. Taip nugalėjo individualistinė asmeninės, namų ūkio ir verslo rizikos valdymo strategija, laipsniškai siaurinusi kolektyvinius rizikos valdymo metodus.
Panašiu kampu vertindami Lietuvos situaciją susiduriame su vienu ypatingu bruožu. Jau pačioje nepriklausomo šalies ūkio kūrimo pradžioje buvo remiamasi tuo metu ekonomikoje beapeliaciškai vyravusiomis jau minėtomis individualizmo dogmomis, tad nebuvo jokio realaus nei praktinio, nei intelektinio pamato gilesnėms klausimo diskusijoms. Tarsi savaime tiek vadinamojoje dešinėje, tiek vadinamojoje kairėje įsigalėjo gana panašūs modeliai – už viską atsakingas pats asmuo, o bet kokia jo nesėkmė yra tik jo asmeninis dalykas. Tai rodo ir absurdiškai susiaurintas nedarbo draudimas, kai bet kokia ir taip labai kuklias pajamas gaunančio samdomo darbuotojo darbo netekimo rizika yra jo asmeninis galvos skausmas. Ir itin didelė dalis vadinamųjų socialinių išmokų, kurias gauna dirbantys žmonės, taip jų išlaikymo sąnaudas nuimant nuo darbdavių pečių. Ir net pensinio draudimo sistema, kurioje, pavyzdžiui, ilgą laiką leista nedalyvauti didelėms, ir neretai labai pasiturinčioms, gyventojų grupėms.
Pastaroji prieš ketvertą metų prasidėjusi finansų krizė, pamažu apimanti visą globalią ekonomiką, vėl labai užaštrino rizikos valdymo klausimus. Pirma, pasirodė, kad būtent individualistinis rizikos valdymas plėtojosi taip, kad itin agresyviai rizikuojančių ūkio subjektų nesėkmes privalėjo prisiimti tie, kurie nei dalyvavo sudėtinguose finansų žaidimuose, nei gavo iš to naudos. Antra vertus, tapo akivaizdu, kad, atsisakius kolektyvinių rizikos valdymo kelių, visa nesuvaldytos rizikos našta užgulė eilinius namų ūkius.
Sukurta politinė ekonominė sistema veikia taip, kad net jei kokios nors įmonės vadovas dėl verslo nesėkmių netenka darbo, jo neretai laukia milijoninės (Lietuvoje – tūkstantinės) išmokos, politikai, kurie „tinkamai“ atstovauja verslo interesams, pasibaigus kadencijai gali tikėtis šiltų vietų, tačiau eiliniai darbuotojai apie panašias garantijas gali tik pasvajoti.
Pasaulis kinta. Pradžioje išdėstyta artimiausio laikotarpio ekonomikos perspektyva šaukte šaukia, kad tūkstantmečio pradžia tampa jau ne rizikos, o akivaizdaus neapibrėžtumo, kurį dar labiau pagilina aštrėjančios terorizmo ar klimato kaitos bėdos ir destabilizuojantys technologiniai lūžiai. Pasaulio ekonomistai, pripažindami šį akivaizdų faktą, vis dažniau kalba ir apie naują jau net nebe santykinai lengvai apskaičiuojamos rizikos suvaldymą, o gyvenimą neapskaičiuojamų ir net neprognozuojamų įvykių lauke.
Ar tam, kad būtų susilpnintos panašios grėsmės, gali pakakti individualių veiksmų? Tai klausimas, kuris vis dažniau sulaukia rimto garsiausių pasaulio ekonomistų dėmesio, ir jų atsakas vis dažniau kreipia naujo turinio kolektyvinio rizikos, juolab neapibrėžtumo, valdymo link.

O valstybės sektorius? Ar krizės pamokos bent kiek prisidės prie valstybės valdymo tobulinimo? Mintimis ir idėjomis šia tema “Veidas” pakvietė pasidalyti Pramonininkų konfederacijos Ekonomikos ir finansų departamento direktorių Sigitą Besagirską, DnB NORD banko valdybos pirmininko ir prezidento pavaduotoją dr. Vygintą Bubnį, UAB “Sicor Biotech / Teva Baltic” vadovą prof. Vladą Algirdą Bumelį, Mykolo Romerio universiteto Ekonomikos ir finansų valdymo fakulteto Ekonomikos katedros vedėją doc. dr. Algį Dobravolską, Druskininkų merą Ričardą Malinauską, VšĮ “Europos socialiniai, teisiniai ir ekonominiai projektai” direktorių, buvusį Lietuvos vyriausiojo euroderybininko pavaduotoją Klaudijų Manioką, Ministro Pirmininko tarnybos Strateginio valdymo departamento direktorę, anksčiau – Jungtinių Tautų Vystymo programos patarėją, KTU Socialinių mokslų fakulteto Viešojo administravimo katedros vedėją dr. Jurgitą Šiugždinienę ir Laisvosios rinkos instituto prezidentę Rūtą Vainienę.

Privatus sektorius keitėsi, viešasis skolinosi
R.Vainienė: Žmonės ir privatus sektorius į krizę sureagavo daug greičiau, anksčiau ir didesniu mastu nei viešasis. Valdžia mažiau mokėsi krizės pamokas, nes turėjo galimybę pasiskolinti pinigų, puikiai žinodama, kad grąžins ne ji, o mokesčių mokėtojai.
Ši Vyriausybė, kai užsispiria, kai nori, tai ir padaro. Tačiau tenka apgailestauti, kad disproporcija, kokius reikalavimus valdžia kelia sau ir kokius kitiems, didžiulė: ji labai greitai ir ryžtingai pakėlė mokesčius gyventojams, pablogino verslo sąlygas, bet labai lėtai pertvarko viešąsias paslaugas ir valstybės funkcijas. Patirta fiasko dėl socialinio draudimo reformos: vietoj esminės pertvarkos viskas baigėsi pensinio amžiaus vėlinimu, nors čia tik vieno parametro pakeitimas. “Sodros” įplaukos mažėjo, bet išmokos sumažintos neadekvačiai, ir dar su pažadu jas kompensuoti. Verslas vos ištikus sunkmečiui žmones atleidinėjo iš darbo, o dalis valstybės įstaigų darbuotojus išleido nemokamų atostogų, laukdamos, kad gal viskas praeis.
S.Besagirskas: Ką ši valdžia padarė gerai, tai kad taupė ir nėjo graikų keliu. Bet taupėme, gana brangiai skolinomės, o kitų žingsnių nepadarėme. Valdžią krizė nedaug ko išmokė – gal nebent tam tikrą laiką nesikelti sau atlyginimų. Nors viešasis sektorius, tegu ir mažiau nei privatus, susiveržė diržus, ES kontekste net labiau nei kai kuriose kitose ES šalyse, vis tiek problemos sprendimas buvo ne kažką keisti, o pasiskolinti ir išgyventi iš skolintų pinigų.
Dar didesnė problema, kad skolinomės brangiai, nors galėjome pigiau – iš Tarptautinio valiutos fondo (TVF). Premjeras sako, kad į nesugebančią be TVF pagalbos suvaldyti viešųjų finansų valstybę nebūtų atėję “Barclays” ar “Western Union”, tačiau tai nelaikyčiau geruoju pavyzdžiu – juk tai nupirktos paslaugų srities investicijos, kurios vieną dieną gali ir išsikelti. Investuotojams kur kas svarbiau ne tai, ar skolinamės iš TVF, o verslo sąlygos. Pagrindinių problemų, dėl kurių mums nesiseka, neišsprendėme ir dėl to negalime kaltinti nei rusų, nei ES – patys savo veiksmais nusipelnėme gyventi blogiau.
V.Bubnys: Nujaučiu, kad iš krizės mažai pasimokysime. Daug kas noriai dėl krizės kaltina pasaulinę ekonomiką, nors iš tikrųjų krizė Lietuvoje jau buvo subrendusi dėl mūsų ekonomikos perkaitimo. Ekonomistams ir politikams reikėtų susėsti ir įvertinti krizės pamokas, nes jos kartosis. Reikia turėti omeny, kad kartais ekonominiai dėsniai, kurie galioja didelėms valstybėms, mums negalioja, nes didžioji dalis teorijų parašyta remiantis didelių šalių patirtimi.
O krizės pamokų mokytasi skirtingai. Privatus sektorius, ypač stambusis verslas, reagavo labai greitai – sukauptus lašinukus per tris mėnesius ištirpdė. Dabar matome rezultatą – jau 2010 m. didelių įmonių rezultatai buvo visai neblogi, labai atsigavo eksportas. O valdžios sektorius, smulkusis verslas ir gyventojai mane nuvylė. Smulkiosios įmonės kaltino bankus, kad šie ištikus krizei neskolino, bet juk bankai nestūmė jų pirkti žemės, statyti pastatų, nepasilikus likvidžių aktyvų nei pinigine, nei vertybinių popierių forma. Ne viena smulkiojo verslo įmonė dėl to bankrutavo ar tebeturi sunkumų, ir, tikiuosi, iš to pasimokys. Tiesa, Lietuvos bankai neneigia, kad ir jie padarė klaidų, už kurias sumokėjo maždaug milijardu litų nuostolių.
Išgelbėti viešieji finansai – komplimentas Lietuvos valdžiai. Antra vertus, pažadai, kurie nuskambėjo verslo ir valdžios konferencijose 2009 m. pradžioje, praktiškai visai netesėti.
V.A.Bumelis: Manau, iš krizės pasimokė visi – ir privatus, ir valstybės sektorius, nes suprato, kad pinigai kaip obuoliai ant obels neauga: jei nori turėti penkių kambarių butą ar namą ir puikų automobilį, iš pradžių reikia sunkiai padirbėti, o ne nubėgti į banką. Nemanau, kad valdžia pridarė baisiai daug klaidų. Gal mums iš pradžių nepatiko, ką jie darė, bet išėjimo iš krizės strategija buvo teisinga. Kad taktiniai žingsniai gal galėjo būti kitokie, tai tikrai, bet juk nenuvažiavome iki valstybės bankroto. Tik strategijos neturi keistis kaip tame sovietinių laikų filme “Vestuvės Malinovkoje”: ateina raudonieji – visi su raudonomis kepurėmis, baltieji – išverčia jas į baltas.
Visi padarėme klaidų, bet tik iš jų žmonės ir mokosi. Dabar kokius septynerius aštuonerius metus galime būti ramūs – tikrai judėsime į priekį, gal nebūsime Baltijos tigras, bet ir ne kniaukianti katė. Nebūsime apimti stagnacijos, jei tik valstybė nebijos pareguliuoti finansinių dalykų, o tam ji turi visus svertus – pinigų politiką, valstybinį banką, Seimą, Vyriausybę.
Manau, premjeras Andrius Kubilius – pirmasis, kuris daro teisingai lakstydamas po pasaulį ieškoti investicijų, nes pačios jos neateis. O tie, kurie kniaukia, kad užsienio investuotojai gauna pinigų, o jie – ne, tikriausiai neturi nei idėjų, nei galimybių.
O dėl valstybės skolų, tai visi skolinamės. Kas neturi jokių skolų, matyt, neturi jokių idėjų. Ir nereikia sakyti, kad viską pravalgom ar kad viskas, kas susiję su ES struktūrinių fondų pinigų panaudojimu, yra blogai. Reikia skolintis, tik su protu, saiku. Ekonomika kyla ir viskas susibalansuos, nors jei būtume buvę geresni derybininkai, gal būtume susitarę skolintis už mažesnes palūkanas.
A.Dobravolskas: Pirma pamoka – kad prieš krizę nebuvo daroma tai, kas turėjo būti daroma: niekas nestabdė pučiamų burbulų, ypač nekilnojamojo turto, nors valstybė, centrinis bankas tai galėjo stabdyti. Dabar valstybė vėl laikosi neutralios politikos: kas vyksta – tegu vyksta. Tebeveikia tik antikrizinės priemonės – bandoma subalansuoti biudžetą. Bet krizė eina į pabaigą, ateina naujas pakilimo ciklas, o ženklų, kad pasimokyta iš praėjusio pakilimo ciklo, kol kas nematyti. Nepopuliarūs žingsniai padaryti mažinant biudžeto deficitą, o dar ne dabar, bet jau netrukus jų reikės ekonomikos perkaitimui stabdyti. Biudžeto politika turi būti griežta: reikia mažinti jo deficitą ir siekti pertekliaus, šį kaupti valstybės rezerve, o monetarinėje politikoje reikia laipsniškai didinti centrinio banko palūkanų normą. Ekonomika vystosi ciklais: pakilimo metu reikia stabdyti didelį augimą, o krizės laikotarpiu mažinti smukimą.
Tačiau Lietuvoje visi svajoja apie greitą atsigavimą, užmiršdami ekonomikos cikliškumą. Vakarų Europoje ekonomika auga po porą procentų per metus ir daugiau nesitikima, o mes vėl kalbame apie 5–10 proc. Norime labai greitų arklių, o turėtume tikėtis normalaus ekonomikos vystymosi.
R.Malinauskas: Gyvenimas, šalies pažanga tikrai juda į priekį. Pažiūrėkit, kaip atrodo mūsų miestai, gatvės, automobilių daugėja, nors degalai brangsta. Tačiau manau, kad krizę lengviau buvo galima įveikti didinant vartojimą, nestabdant tų darbų, kurie pradėti ir kuriuos vis tiek reikės užbaigti. O krizės metu tai buvo galima atlikti perpus pigiau, nes statybų, kelių tiesimo sektoriuose kainos buvo nukritusios 50–60 proc. Tuo nepasinaudoti ir neskatinti to daryti buvo didelė valstybės ir dalies savivaldybių valdžios klaida.

Į verslininką valdžia tebežiūri kaip į priešą
V.Bubnys: Per lėtai sukosi valstybės sprendimų smagratis – per daug diskusijų, viskas biurokratizuota. Viešųjų pirkimų įstatymas atrodo lyg esantis aukščiau Konstitucijos: valstybė gali bankrutuoti, bet šis įstatymas – tabu, net kai ypatinga krizinė situacija ir valstybėje reikia sprendimus priimti greitai. Žinoma, įstatymų būtina laikytis, bet ar nevertėtų supaprastinti procesų, jei dabar bankui kilus abejonių dėl kokios įmonės reikia skelbti audito konkursą, tai užtrunka pusmetį, o per pusmetį ta įmonė jau bankrutuos.
Kaip buvo prieš krizę, taip ir liko daug biurokratizmo, o suskaičiavus, kiek iš tikrųjų privačios įmonės krizės metu gavo piniginės paramos, per visus projektus būtų vos koks 100 mln. Lt. Vyriausybė pusę metų svarstė ir tik 2009 m. antrąjį pusmetį pradėjo siūlyti verslui pinigus. Pinigų buvo, bet valdžia garantijų nedavė, rizikos neprisiėmė ir bankai, tad verslas liko prie suskilusios geldos.
Klaida, kad net krizė nepakeitė valdžios požiūrio į verslą, – į verslininką tebežiūrima kaip į priešą, kuris nenori mokėti mokesčių, dalytis pelnu. Bet pamirštama, kad privačiam verslui priklauso trys ketvirtadaliai Lietuvos ekonomikos, tad didžioji dalis ir gauna algą iš privačių verslininkų mokamų mokesčių, o ne iš valdžios. Tačiau ar kas galvoja apie verslininką, kuris, pavyzdžiui, nori imtis šeimos verslo, atidaryti kavinę: per kiek laiko galima suderinti visus reglamentavimus, pradedant nuo kalbos inspekcijos, kiek išėjimų turi būti, kiek gramų patiekale? Valstybė viską nori reguliuoti, nors kavinės verslą reguliuoja lankytojai – arba ten eina, arba kavinė bankrutuoja. Pažiūrėkime, kiek atidaryta naujų kavinių bei parduotuvių, ir bus aišku, ar valdžia krizės laikotarpiu padėjo verslui.
R.Malinauskas: Atkūrus nepriklausomybę buvau privačiame versle, ir tada visi sakė – dabar esame laisvi, viską spręsime demokratiškai, sumažinsime popierizmo. Tačiau dabar, pradedant eilinės UAB buhalterija ir baigiant savivaldybe, popierizmo daugėja nebe dešimtimis, o šimtais kartų. Pakalba, kad koks naujas įstatymas padės sumažinti biurokratijos ir popierizmo, deja, po visų poįstatyminių aktų jų pasidaro dar daugiau. Nenoriu kritikuoti nei premjero, nei ministrų, tik norėčiau gauti konkrečios informacijos, kokioje vietoje sumažėjo biurokratijos ir kodėl aš to nežinau.
S.Besagirskas: Esu Saulėtekio komisijoje, matau, kad vienas kitas niuansiukas padarytas, tačiau tai epizodiniai veiksmai, o esminių reformų nėra. Nesprendžiamos įsisenėjusios problemos, pavyzdžiui, teritorijų planavimo: daug įmonių negali plėstis net savo turimoje teritorijoje, nes negauna leidimų imtis statybos. Sveikatos apsaugą tvarkyti labai sunku, mat, kaip pasakoja valdininkai, reformos stoja, nes medikai pasitelkia žymių buvusių pacientų užtarimą. Arba energetikoje – “pakazucha”: daromi parodomieji veiksmai, vaizduojame, kad kariaujame su “Gazpromu”, o energijos ištekliai brangsta.

Ir valdininkai turės siekti konkrečių rezultatų
J.Šiugždinienė: Manau, posakis, kad krizę galima vertinti kaip naują galimybę, pasiteisino. Sunkmečiu išryškėjo, kad valstybės aparatas nelankstus, sunku nukreipti tiek žmogiškuosius, tiek finansinius išteklius prioritetams įgyvendinti, todėl sunkiai reaguojame į pokyčius. Krizė parodė, kad gyventi taip, kaip iki jos, pinigų neturėsime, tad valstybės valdymo aparatas per didelis. Tačiau kas buvo įprasta porą dešimtmečių, negali pasikeisti per vieną dieną. Ir pagrindinis dalykas – ne kad kažkas išsimokėjo priedus ar kiek sumažinome valstybės tarnautojų, o sisteminiai valstybės tarnybos pokyčiai.
Pagrindinės kryptys, kuriomis pradėjome dirbti, – strateginio valdymo ir biudžeto valdymas, žmogiškieji ištekliai ir institucinė sąranga. Naujas biudžeto formavimo principas – anksčiau ministerijų vadovai ateidavo “išsimušti” papildomo finansavimo, o dabar pirmiausia išdėsto savo prioritetus, ką jie planuoja padaryti, ką padarė, ir tik tada prasideda pokalbis apie finansus.
Kita silpna vieta, į kurią atkreipė dėmesį ir tarptautinės organizacijos, o per krizę tai puikiai pasitvirtino, – silpnas lyderių ir vadovų korpusas. Valstybės tarnybos įstatyme dėl vadovų nesama jokių specialių nuostatų. Taip yra tik trijose ES šalyse. Vadinasi, į darbą vadovą priimame kaip paprastą valstybės tarnautoją – netikrindami vadybinių gebėjimų.
Sistema labai nelanksti: prastam valstybės tarnautojui atleisti reikia dvejų metų, kol dukart neigiamai bus įvertinta jo veikla, o nuostatos dėl atleidimo bendru sutarimu nėra. Vertinimo sistema įdiegta, bet nebuvo pagrindinio dalyko – kad metų pradžioje su valstybės tarnautoju jo vadovas susitartų dėl pagrindinių veiklos rezultatų ir pamatuojamų rodiklių. Ir mokesčių mokėtojas galės pamatyti, už ką jis moka atlyginimą valstybės tarnautojui, nes tai bus vieša. Nėra paprasta apibrėžti rezultatus, bet tokią sistemą jau išbandėme Ministro Pirmininko tarnyboje, ji seniai veikia Skandinavijos šalyse, Airijoje, Didžiojoje Britanijoje. Pokalbis padeda atlikti ir funkcijų analizę, žmogiškuosius išteklius perskirstyti prioritetams įgyvendinti.
Reikia iš esmės keisti atlyginimų sistemą. Šiandien ji nepatraukli iš išorės ateinantiems žmonėms. Štai neturiu stažo, nors turiu didelę patirtį, tačiau alga dėl to kenčia. Jungtinių Tautų centre Bratislavoje, kur dirbau penkerius metus, seniai įdiegtas rezultatų vertinimo principas, susietas su atlyginimu, gerai atidirbta motyvacinė sistema, kurios pas mus labai trūksta.
K.Maniokas: Dalinė valstybės tarnybos reforma įvyko – sumažėjo institucijų, daugeliu atvejų panaikintas dubliavimasis. Bet tai tik akivaizdžiausių neatitikimų išravėjimas. Akivaizdu, kad tokio sukrėtimo jau reikėjo, nes viešasis sektorius nepagrįstai ir labai sparčiai augo jau maždaug nuo 2001-ųjų. Vyriausybė iš karto nusprendė peržiūrėti valdymo išlaidas, ką reikėjo padaryti, tačiau reforma buvo nukreipta į galvų kapojimą. Tai negali būti tikslas, nors žmonėms ir patinka, nes Lietuvoje biurokratai laikomi savaiminiu blogiu. Bet valstybės tarnyba turi dirbti tam, kad valstybė teiktų kokybiškas švietimo, sveikatos, saugumo ir kitas viešąsias paslaugas. Tai vienintelė valstybės tarnybos prasmė. Daugeliu atvejų čia atsiliekame nuo ES šalių ir, kol to nepagerinsime, nedidės ir mūsų valstybės konkurencingumas. O kad paslaugos būtų kokybiškesnės, reikia, jog kokybiškesni būtų biurokratai ir visi viešojo sektoriaus darbuotojai.
Gerai, kad pagaliau aiškūs skaičiai: valstybės tarnyboje – apie 77 tūkst. etatų, apie 5 tūkst. neužimtų, pusė valstybės tarnybos – statutiniai pareigūnai, o nestatutinių – apie 26 tūkst. Tai, palyginti su kitomis valstybėmis, nėra daug. Per pastaruosius kelerius metus valdininkų dar sumažėjo, bet nedaug, galima sakyti, tai buvo tik augimo sustabdymas. Ar reikia ir toliau mažinti? Gal ir taip, bet ne kaip galvų kapojimo pratybas, o kaip struktūrinę valstybės tarnybos reformą. Tai, kas gerokai svarbiau ir kas turėtų būti kito etapo iššūkis, – valdymo efektyvumas. Parengtas naujas Valstybės tarnybos įstatymas, kuris numato ir apmokėjimo reformą, ir vadovų korpuso steigimą. Būtų gerai, jei būtų veikiama pagal principą – geriau mažiau, bet geriau.
Vis dėlto kalbėdami apie viešąjį sektorių visi kalba apie valdininkus, t.y. tuos 26 tūkstančius, o viešajame sektoriuje dirba apie 300 tūkstančių. Mažėjant gyventojų didysis mažinimas reikalingas būtent čia, o tai politiškai labai sunkus dalykas. Lengva kapoti galvas valdininkams, bet kai pradedi sakyti, kad reikia mažinti mokytojų ar gydytojų, visi šaukia “ne”.
R.Vainienė: Tikrai nepriklausau tam chorui sakančiųjų, kad valstybės tarnautojai neturi gauti normalios algos. Iš tiesų tarnautojų turi būti mažiau, bet geriau apmokamų, ir ne lygiavos principu, kvalifikuotų, o ne tokių, kurie eina atbūti darbe, turi dideles garantijas. Jokių papildomų garantijų ar privilegijų, išskyrus teisingą atlyginimą už darbą, neturi būti. Viskas atsiremia į žmones – dabar daugelio gerų idėjų nepavyksta įgyvendinti, nes vieni negali, kiti nenori, o tų, kurie nori ir gali, mažuma.
O mažinti viešąjį sektorių reikia nuo funkcijų. Jei paklaustume, ar norėtumėte, kad jums kambarius plautų kiekvieną dieną, visi atsakytume – taip, bet jei paklaustų, ar sutinkame už tai mokėti, sakytume ne. Valstybė apžiojusi daugiau, nei galima apimti. Kiekvienoje institucijoje atsirastų nebūtinų funkcijų. Pavyzdžiui, prieš keletą metų visuomenės sveikatos funkcijas Vilniaus savivaldybėje atlikdavo du trys žmonės, o dabar pagal pakeistą įstatymą jų turėtų dirbti 40.
S.Besagirskas: Akivaizdu: mažiau gyventojų, vadinasi, ir viešasis sektorius turėtų mažėti. Bet niekas nenori priimti nepatogių sprendimų, kai dauguma rinkėjų – pensininkai ir viešojo sektoriaus tarnautojai. Šiai valdžiai imtis reformų buvo geriausias laikas, nes sprendimus daryti vertė krizė. Bet šis laikas eina prie pabaigos ir ateityje nepopuliarius sprendimus priimti bus sunkiau, nes nebus kuo motyvuoti.
Apmaudu, kad per 21 su puse metų taip ir neatliktos struktūrinės reformos, nes valdo arba tie, kurie neišmano, arba prisitaikėliai, kurie negali atsispirti tam tikram spaudimui. Pagrindinė problema – visuomenės balso nebuvimas. Jei kas blogai, lietuvis perka bilietą į Londoną ir išvažiuoja, bet nieko nedaro, kad būtų kitaip. Esame ne kovotojų, o prisitaikėlių tauta. Jei nebus spaudimo iš apačios, bet kuri valdžia pakriks – prisiminkime George’o Orwello “Gyvulių ūkį”. Todėl reikia skatinti bendruomenes, visuomenės aktyvumą.
V.A.Bumelis: Principinis skirtumas, kad jei žmogus iš valstybės tarnybos padaro klaidų, nelabai kas už jas baudžia, o verslininkui klaida, neteisinga strategija gali reikšti bankrotą, todėl čia žmonės ir iš krizės daugiau pasimokė. O valstybiniame sektoriuje asmeninės atsakomybės turėtų pagausėti.
Bet nemanau, kad valstybės tarnyboje, kaip kartais sakoma, visi dykaduoniai, kad jų reikia mažinti. O gal, atvirkščiai, reikia daugiau? Ne čia esmė. Svarbiausia, jie turi suprasti, kad yra ne karaliai, o tarnai, tarnauja tiems, kurie suneša pinigus, ir svarbiausia – ne jų pietų metas, bet gerai tvarkomi reikalai, kurie padėtų vystytis visai šaliai.

Kodėl autoritetingi specialistai nenori į valstybės tarnybą
V.Bubnys: Nesu politikas. Be to, pažiūrėjęs, kaip valstybė elgiasi su savo tarnautojais, tikrai nesutikčiau eiti dirbti į valstybės tarnybą. Daugelis ministrų, kurie iš tikrųjų sąžiningai dirbo, išmetami vos ne į gatvę.
V.A.Bumelis: Esu labai gerai apmokamas vadybininkas ir nenorėčiau gauti prastesnę algą – darbas turi būti atlyginamas. Antra, jei bandysi vienoje sritelėje ką pakeisti nekeisdamas visos visumos, ne ką gali pasiekti. Tam yra partijos, kurios turi valdyti visumą. Bet esu davęs įžadus niekada nebūti politinėje partijoje.
K.Maniokas: Valstybės tarnyba niekada negarantuoja tokio atlyginimo, kokį gali gauti privačiame sektoriuje. Ją renkasi tie, kurie labiau vertina saugumą, užtikrintą darbą, mažiau linkę keisti savo specializaciją. Dabar galiu rinktis daugybę sričių – tai suteikia platesnį akiratį ir didesnę vidinę laisvę. Darbas valstybės tarnyboje įdomus ir prasmingas, daugeliu atvejų įdomesnis nei privačiame sektoriuje, bet čia žmonės mažiau motyvuoti, nors jų kvalifikacija dažnai aukštesnė nei privataus sektoriaus darbuotojų.
R.Vainienė: Dirbau valdiškame darbe – Vilniaus savivaldybėje. Dabartinė mano darbo vieta komfortiška, nes nereikia daryti kompromisų, gali sakyti, ką manai. Mes turime reikalų su idėjomis, o jie – su politika. Lietuvoje tai dar netapatu.

Europos Sąjungos (ES) klientams įtikdama pigumu, o Rytuose ir Afrikoje – kokybe, lietuvišką transporto valdymo, stebėjimo, navigacijos ir komunikacijos sistemą diegianti “Ruptela” ir šiemet pasiryžusi pardavimų apimtis padvigubinti.

“Ruptela” yra įsteigusi įmones Baltarusijoje, Rusijoje, Airijoje, o Afrikoje teigia gaunanti apie 10 proc. pajamų, trečiadienį rašo “Verslo žinios”.

Įmonės generalinis direktorius Andrius Rupšys skaičiuoja, kad šiuo metu bendrovė savo sprendimus parduoda maždaug 40-yje šalių. Jis neslepia, kad ES tokių sprendimų rinka kasmet pasikeičia apie 20 proc.

“Mūsų sukurtas sprendimas prilygsta aukštos pridėtinės vertės vakarietiškiems sprendimams, bet yra gerokai pigesnis. Tokio lygio sprendimai, ypač iki krizės, vakaruose būdavo 5 kartus brangesni nei mūsiškis”, – aiškina įmonės vadovas.

Pasak jo, Afrikos transporto bendrovėms reikia kokybiškų sprendimų už patraukia kainą. Lietuviški sprendimai gana aukštos kokybės ir funkcionalumo, o kainos požiūriu įmonė Afrikoje gali būti labai konkurencinga.

“Ruptelos” sukurtą sistemą “TrustTrack” “Girteka”, “Maxima” ir kitos įmonės.

Lietuvai būtų naudingiausia pasilikti integruotą geležinkelių valdymo modelį ir neprivatizuoti skaidomų veiklų, teigia prezidentės Dalios Grybauskaitės patarėjas Nerijus Udrėnas.

“Nebūtina skaidyti geležinkelių į atskiras įmones, nes Lietuvai yra naudingiausia laikytis integruotų geležinkelių valdymo modelio. Atsižvelgiant į kitų šalių karčią patirtį, kai nauda buvo privatizuota vikrių vertelgų ar verslininkų, o kaštai, sąnaudos užkeltos ant visų vartotojų pečių ir teko daugiau išlaidų negu naudos”, – interviu Žinių radijui antradienį teigė N.Udrėnas.

Anot jo, prezidentė laikosi pozicijos, kad geležinkeliai neturi būti privatizuojami.

“Lietuvos geležinkelių” privatizuoti nenumatoma. Ir prezidentės pozicija yra aiški, kad tai yra visos Lietuvos žmonių turtas”, – tvirtino patarėjas.

Jo teigimu, europinė direktyva numato, kad su geležinkelių įmonių teikiamomis transporto paslaugomis susijusios veiklos turi būti atskirtos: pelno ir nuostolių ataskaitos skelbiamos atskirai.

“Mūsų rinkos geležinkelio rinkos ypatumai yra tie, kad dauguma krovinių yra iš ar į trečiąsias šalis, taigi įgyvendinus lėšų atskyrimą, sukūrus reguliuotoją, kuris užtikrintų sąžiningą sąžiningą, skaidrią prieigą prie mūsų infrastruktūros, būtų sukurtos pakankamai geros, atitinkančios Europos Sąjungos direktyvas nuostatos, sąlygos konkurencija vežimo sektoriuje”, – sakė N.Udrėnas.

Pagal europinę direktyvą turi būti atskirtos keleivių vežimo, krovinių vežimo ir infrastruktūros veiklos. Susisiekimo ministerija siūlo steigti atskiras įmones, kurių vienintelė akcininkė išliktų valstybė.

Ministrui pirmininkui Andriui Kubiliui vis tebesvarstant, kaip kitąmet pajamų ir išlaidų skirtumą sumažinti 4,5 mlrd. Lt, “Veidas” to paklausti nusprendė Lietuvos gyventojų.

Taigi iš tyrimų bendrovės “Prime consulting” naujausios apklausos sužinome, kad absoliuti dauguma (daugiau nei du trečdaliai) apklaustųjų tvirtina, jog geriausias būdas taupyti – sumažinti valstybės valdymo ir biurokratijos išlaidas.

Nors A.Kubilius tikina, esą šis rezervas jau išsemtas, “Veido” atskleisti faktai apie viešąsias įstaigas rodo, kad ministerijose dar esama daug taupymo galimybių. Tuo tarpu premjero idėją įvesti naujus ar didinti jau esamus mokesčius palaiko labai menkas respondentų nuošimtis (vos 4,2 proc.) Premjeras A.Kubilius pareiškė, kad kitąmet skirtumą tarp pajamų ir išlaidų teks sumažinti 4,5 mlrd. Lt.

Jūsų vertinimu, kuris būdas šiam skirtumui sumažinti būtų geriausias?

Mažinti valstybės valdymo ir biurokratijos išlaidas   67,8 proc.
Mažinti socialines išmokas   21,6 proc.
Kita   5,2 proc.
Įvesti naujus mokesčius (nekilnojamojo turto, automobilių ir kt.) 3 proc.
Nežinau   1,2 proc.
Didinti akcizų mokesčius   0,8 proc.
Didinti PVM mokestį   0,4
Mažinti išlaidas viešajam sektoriui (medicinai, švietimui, policijai ir kt.)   0 proc.

Kurių metų pirmasis pusmetis jums buvo sunkesnis?

Abiejų metų pusmečiai buvo vienodai sunkūs   38 proc.
2009-ųjų   32,4 proc.
2010-ųjų   25,4 proc.
Pastarieji 20 mėnesių man nebuvo sunkūs   3,6 proc.
Nežinau / nesakysiu   0,6 proc.

Šaltinis: “Veido” užsakymu tyrimų ir konsultacijų bendrovės “Prime consulting” 2010 m. gegužės 31 d. – birželio 2 d. atlikta 500 didžiųjų Lietuvos miestų gyventojų apklausa. Cituojant apklausą nuoroda į “Veidą” būtina.