Arūnas BRAZAUSKAS

Metų vadovo tema, kuriai skirta nemažai vietos šiame „Veido“ numeryje, skatina prisiminti populiarias vadybos idėjas. Pavyzdžiui, privačiame sektoriuje įsitvirtina nuotolinis darbas. Kaip tai galėtų pakeisti valstybės tarnybą?

Įsivaizduokime radikalią valstybės valdymo pertvarką. Didžiuma tarnautojų dirbtų iš namų, jeigu tokius turi. Tai iškart būtų pastebėta, nes į sostinės transporto kamščius nepatektų keli šimtai automobilių.

Dogma, kad dirba tas, kuris ateina į darbą, būtų pamiršta. Tikėjimas darbo valandų tabeliu būtų pakeistas praktika paremtu žinojimu, kad šiais laikais galima kontroliuoti kiekvieną darbuotojo krustelėjimą. Techninių priemonių tam yra. Valdininkų nebūtina elektroniškai raišioti kaip kalinių. Nereikia nei signalus siunčiančių „papuošalų“, kurie nuplėšiami vien replėmis, nei pakabukų. Sekti valdininkų pagal mobiliųjų telefonų signalus irgi nebūtina.

„Dirbau iki nakties“ reiškia, kad valdininkas ištempė 8–9 val. Dar ilgiau dirbant žmonės ima „lūžinėti“.

Informacinės technologijos įgalina žinoti, kada žmogus įsijungė į kokį nors tinklą, kada išsijungė, kiek laiko naršė internete, kokiais puslapiais domėjosi, kiek ir kam laiškų parašė. Galima žinoti, kiek laiko rašytas koks nors tarnybinis raštas, iš kokių šaltinių paimta medžiaga, kas darė pataisas, kokiais keliais gauta papildoma informacija, kada raštas išsiųstas derinti, kiek laiko ir pas ką jis pragulėjo neskaitomas. Tarnybinio telefono išklotinė – kada ir kam skambino, kiek laiko kalbėjo. Darbo dienos pabaigoje tarnautojo viršininkas gali turėti smulkų nuveiktų darbų sąrašą, kuriame akį rėžtų labiausiai slepiamas dalykas – realiai išdirbtas laikas. Viršininkų viršininkai galėtų įvertinti žemesnio lygio vadovų darbus ir taip toliau.

Gausūs laiko biudžeto tyrimai rodo, kad našių proto darbų riba yra ne „visą dieną“, kaip mėgstama sakyti, o 5–6 val. – neskaitant kavos, rūkymo ir kitokių pertraukų. „Dirbau iki nakties“ reiškia, kad valdininkas ištempė 8–9 val. Dar ilgiau dirbant žmonės ima „lūžinėti“.

Tokio pobūdžio permainos kai kam būtų tikrai nemalonios. Juk darbo dieną, kuri skaidri viršininkui, galima padaryti skaidrią ir visuomenei. Tai būtų panašu į kitame pasaulio krašte prasidėjusią „obamizaciją“. JAV prezidentas Barackas Obama kažkada deklaravo siekį – kiekvienas federalinių išlaidų centas turi būti matomas internete. Išimtys – dalis karinių ir žvalgybos išlaidų. Mūsų įsivaizduojamos valdymo reformos atveju visi galėtų matyti, ką ir kiek nuveikė kiekvienas valstybės tarnautojas. Be to, visi neįslaptinti raštai būtų viešai prieinami.

Vienas tokių permainų pliusų – laiko taupymas ir transporto srautų mažinimas. Iš valdininko laiko biudžeto būtų galima braukti dvi valandas, kurias kas rytą moterys sugaišta tam, kad išsiruoštų į darbą, ir 15 min. trumpesnį laiką vyrams. Šeimų biudžetai pasipildytų nepatirtomis transporto išlaidomis. Kentėtų sostinės centre įsikūrusios viešojo maitinimo įstaigos – jeigu nesuvalgytų pietų joms nepavyktų  įpiršti kažkur tūnantiems valdininkams, kad šie užsisakytų maisto į namus. Užtat prekybos centrai priemiesčiuose pajustų pirkėjų gausėjimą.

Aprašytoji utopija kritikuotina keliais aspektais. Viena vertus, svarbi valstybės valdymo kokybė, o ne tai, kurioje vietoje kuriami normatyviniai dokumentai – namų virtuvėje ar darbo kabinete. Laiko biudžeto skaidrinimas galbūt atskleistų, kurios valdymo grandys nereikalingos, kurie padaliniai ir pareigybės yra naikintini. Tačiau skaidrumas gali sukelti neadekvačios populistinės kritikos bangą. Piliečiai, kurie mažai ką supranta apie valstybės valdymą, imtų knistis dar mažiau suprantamose smulkmenose. Daugumai piliečių valdžia yra įstaigų mūrai, o ne informacijos srautai. Staigus šios iliuzijos griovimas gali tik padidinti nepasitikėjimą valdžia.