Alejandro Chafuenas

Nauja tendencija – verslininkai eina į valdžią: ką tik Donaldas Trumpas laimėjo prezidento rinkimus, verslo magnatai perima valdžią ir kitur, tai pat ir Lietuvoje, kur Seimo rinkimus laimėjo partija, vadovaujama turtingo verslininko. Ką tai žada ar kokių pavojų kelia pasauliui? Aiškinamės ir globaliau į pasaulio ateitį žvelgiame su žinomu JAV ekonomistu Alejandro Chafuenu.

– Ekspertai pastaruoju metu kalba apie politikoje kylančią populizmo bangą, galios santykių tarp elito ir rinkėjų transformaciją. Kaip jūs, kaip ekonomistas, žvelgiate į tai?

– Manau, kad populizmas yra pavojus, kurį XXI a. matome beveik visose visuomenėse. Tai yra pavojus, galintis nuvesti į manipuliavimą galia, o Jungtinės Valstijos buvo pastatytos remiantis galios padalijimu: tas, kas turi galią, ja neturėtų piktnaudžiauti. Todėl tikiuosi, kad JAV institucinė sistema apsaugos nuo kai kurių D.Trumpo instinktų, galinčių sukurti didelių problemų ateityje.

Kita vertus, žiniasklaida bando piešti D.Trumpą kaip populistą, bet manau, kad kita pusė yra labiau populistinė. D.Trumpui nelabai rūpėjo ta populisto etiketė, o štai Barackas Obama neseniai savo kalboje sakė, kad tai jis yra populistas, – jam rūpi žmonės, jų sveikatos apsauga, algos didinimas ir nemokamas aukštasis išsilavinimas.

– D.Trumpas – ne vienintelis JAV prezidentas, kuris prieš juo tapdamas užsiėmė verslu, tačiau bene pirmasis, kuris atėjo į valdžią iškart, be realios valstybės valdymo patirties. Verslininkas vadovo kėdėje nėra netikėta, tačiau kartu nėra ir labai įprasta. Kaip, jūsų manymu, jam seksis?

– Tokių pavyzdžių turite ir jūs Europoje – prisiminkime Silvio Berlusconi. Lotynų Amerikoje galima prisiminti Sebastianą Pinerą, vieną labiausiai sėkmės lydimų Čilės verslininkų, kuris neseniai buvo šalies prezidentas ir gali būti, kad bus išrinktas prezidentu dar kartą. Pagal rodiklius, jis darbą atliko tikrai gerai, tačiau jam buvo priekaištaujama, kad jo valdymo laikotarpiu nebuvo sumažinta nelygybė. Yra ir kitas pavyzdys tose pačiose JAV – Michaelas Bloombergas, kuris buvo Niujorko meru ir nuveikė neblogą darbą.

Tačiau, žinoma, D.Trumpui tai bus iššūkis, nes valstybė skiriasi nuo privataus sektoriaus. Tarkim, noriu pastatyti tokį pastatą ir pastatau, nenoriu daryti to ar ano, ir to nereikia daryti. Versle nebūtina pirkti už pigiausią kainą ar daryti visko pagal logiškas taisykles, jei turi verslo instinktą.

Todėl, manau, bus įdomu pasižiūrėti, kaip jis prisiderins prie biurokratijos, taip pat kas bus tie žmonės, kuriuos jis pasirinks, – tai bus svarbiausia. Kol kas galiu tik džiaugtis jo pasirinkimais formuojant komandą.

Mes turime ir vieną pavyzdį iš mano gimtosios Argentinos: ponas Mauricio Macri yra Argentinos prezidentas. Jis nebuvo stambus verslininkas, nes pats buvo verslininko, „Fiat“ prezidento, sūnus. Jis išmoko valdyti būdamas Buenos Airių meru, o dabar daugelis iš jo to meto komandos dalyvauja valstybės valdyme.

– Ar galėtume spėti, kad verslininkų tapimas politikais taps vis populiaresnis?

– Manau, kad kai kurie žmonės, įkvėpti D.Trumpo sėkmės, stengsis kopijuoti jį ar net kopijuoti tai, kas vyksta JAV, todėl kai kurie verslininkai iš tiesų gali pradėti tiesiogiai siekti politinės galios. Vis dėlto nemanau, kad tokių bus daug, nes politika nėra lengvas darbas.

– Tačiau gali atsitikti taip, kad išrinkti verslininkai valstybėje pradės tvarkytis kaip nuosavoje įmonėje, tarsi saugodami asmeninį verslą. Pavyzdžiui, D.Trumpas planuoja numatyti didesnius mokesčius prekėms iš Meksikos ir Kinijos, priešinasi prekybos sutartims.

– Mano nuomone, tai pavojinga – realus pavojus, kad D.Trumpas pats norės rinktis laimėtojus ir pralaimėtojus. Tačiau labai įdomu, kad bent du D.Trumpo finansiniai patarėjai yra laisvosios prekybos propaguotojai, pavyzdžiui, Stephenas Moore’as visą laiką buvo vienas iš ekonomistų, pasisakančių už imigraciją.

Manau, kad iki šiol Šiaurės Amerikos laisvosios prekybos sutartis (NAFTA) sukūrė daug privalumų, ne tik ekonomiškai, bet ir kultūriškai sujungdama Kanadą, Meksiką ir Jungtines Valstijas. D.Trumpo išrinkimas labai siutina Meksikos elitą, jie priešinasi jo planams, ir tikiuosi, kad jis sušvelnins savo požiūrį.

JAV nereikalinga didelė revoliucija, tačiau reikalingi dideli pokyčiai, kad pakeistume kursą. Labai svarbu išlaisvinti rinką ir sukurti mažiau kliūčių į ją patekti, ypač ten, kur gyventojai ne tokie turtingi ar išsilavinę. Turiu omenyje reguliavimų kiekį, ne tik JAV, bet ir visame pasaulyje. Neseniai buvau Lenkijoje, kurioje kasmet parašoma apie 30 tūkst. lapų naujų reguliavimo nurodymų. Verslas nespėja pagal jų tempą, lieka formalumai ir biurokratinė painiava. Todėl mano siūlymas – mažiau reguliavimo, mažinti mokesčius, išlaikyti laisvąją rinką, ir tuomet JAV galės augti sparčiausiai per pastaruosius metus.

Vėlgi, aš mėgstu laisvę, tačiau manau, kad radikalūs pokyčiai, vedantys į nežinomybę, yra pavojingi. Vis dėlto truputį daugiau nerimo kelia tempas, kuriuo institucijos gali keisti visuomenę.

– Vienas tokių dalykų, keičiančių ir jau pakeitusių visuomenę, yra internetas, kuris paspartino, tarkime, tą pačią dalijimosi ekonomiką. Jos privalumai – lengvas prisijungimas, nedaug taisyklių, lankstus vartotojų dalyvavimas. Skamba kaip geras pavyzdys, kurį laisvosios rinkos gerbėjai turėtų itin mėgti?

– Taip, tačiau norint išspręsti visas visuomenės problemas to nepakaks. Dalijimosi ekonomika yra puikus įrankis padėti vargingiau gyvenantiesiems. Pavyzdžiui, galite išnuomoti savo mažą namą per „Air BnB“ sistemą. Taip daro ir mano sūnus, kurio nuolatinės pajamos nėra didelės, o tai jam leidžia uždirbti ir jaustis gerai, kad uždirba teikdamas paslaugą.

Tačiau kartais reikia būti kūrybiškesniems norint padėti žmonėms, kurie buvo įpratę prie senos sistemos, ir kartu išlaikyti lygybės principą, kuris, manau, yra kertinis. Jūs turbūt girdėjote, kad atsiradus vartotojų taksi tinklams kiti vairuotojai ar taksi savininkai sako: „Ei, šitiems žmonėms taikoma mažiau taisyklių nei mums.“ Manau, kad tiesiog taip pat reikėtų sumažinti kaštus ir vadinamiesiems tradiciniams verslams.

Aš pats esu didelis dalijimosi ekonomikos produktų vartotojas, tačiau kartu man rūpi etika ir nelygybė, sukuriama naudojant netolygų ekonominių laisvių paskirstymą. Tradicinėje rinkoje yra labai daug apribojimų. Pavyzdžiui, finansų rinkose praktiškai tik bankai gali išpildyti visus reikalavimus. Didžiausi JAV bankai turi apie tūkstantį advokatų – kas gali sau tai leisti?

Bet technologijos pagrindinių pasaulio problemų neišspręs, jei nepakeisime žmonių mąstymo, kad tai jie yra atsakingi už savo išsilavinimą ir negali visko tikėtis gauti iš valstybės.

– Vis dėlto dalijimosi ekonomika dažnai atkreipia dėmesį į tai, kad galima tiesiog efektyviau paskirstyti jau turimus išteklius. Kartais kyla įspūdis, kad galbūt nereikia stengtis augti bet kokia kaina, – užtektų tik paskirstyti tai, ką pagaminame?

– Aš labai gerbiu žmones, kurie sako: gerai, man jau užteks, aš nebenoriu augti. Tačiau dar labiau gerbiu ir žaviuosi tais žmonėmis, kurie savo vaisius nori padauginti. Aš pats anksčiau buvau agnostikas, ateistas, vėliau tapau krikščioniu. Pradžios knygoje praktiškai taip ir sakoma: būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir valdykite ją.

Žmonių problema yra ta, kad jie kartais mano, jog ekonomiką reikia vertinti kaip duotybę, kaip pyragą ir koncentruotis į paskirstymą. Tačiau pyrago dydis nepriklauso nuo to, kaip mes jį dalysime. Jeigu žmogus, kuris pagamina daugiau, turi mokėti baudas, o tas, kuris pagamina mažiau, gauna daugiau privalumų, turėsime visuomenę, kuri ne tik neauga, bet pradeda trauktis. Ir tuomet blogiau bus visiems. Todėl aš manau, kad visuomet turi būti augimo potencialas. Aišku, reikia gerbti įstatymus.

– Po pastarųjų rinkimų pasigirdo kalbų, kad dėl D.Trumpo pergalės apie atsiskyrimą nuo JAV gali svarstyti Kalifornija. Tai tradiciškai demokratus remianti valstija, be to, regis, galinti save išlaikyti – pasaulyje pagal BVP ji yra šešta ir lenkia tokią šalį, kaip Prancūzija. Ar toks veiksmas būtų logiškas ir ar jis apskritai įmanomas?

– Panašių diskusijų buvo ir prieš rinkimus: kai kas Teksase kalbėjo, kad jie gali atsiskirti, jei laimės H.Clinton. Aš pats esu imigrantas ir man patinka Jungtinių Valstijų laisvė, todėl manau, kad jei regionas yra federacinėje valstybėje, jis turi turėti teisę nuo valstybės atsiskirti. Jei regionas nori atsiskirti, nes yra diskriminuojamas centrinės valdžios, manau, kad tai būtų teisėta ir atsiskyrimas galėtų įvykti. Aš nemanau, kad centrinė valdžia dėl to galėtų įsitraukti į karą. Taip pat nematau, kad tai galėtų įvykti per artimiausius dešimt metų. Kalifornija ir pati nėra vienalytė: kai kurie regionai konservatyvesni, yra ir labiau kaimiškų regionų.

– Tačiau ar turtingo regiono atsiskyrimas būtų, pavadinkime, teisingas mažiau išsivysčiusių šalies regionų atžvilgiu?

– Aš nemanau, kad mažiau turtingi regionai turi teisę per se į turtingesnių regionų gerovę. Turtingumas nepriklauso nuo materialinių išteklių. Pažiūrėkite į Honkongą – tai regionas praktiškai be išteklių. Todėl jei priimsite įstatymus, kurie gerbs privačią žmogaus nuosavybę, žmogaus orumą, jo ekonomines ir civilines laisves, – tai ir bus pagrindinis raktas į išsivystymą.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

BFL

Kiekvienas prabangų automobilį perkantis valstybinės įstaigos vadovas ne išlaidauja, o skatina vidaus vartojimą ir ekonomiką. „Bent jau taip galima iššifruoti finansų ministro pareiškimą, kad 2016 m. valstybės biudžeto išlaidos didinamos sąmoningai, siekiant skatinti vidaus vartojimą ir ekonomiką“, – piktinasi Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) ekspertė Dovilė Sujetaitė.

Aušra LĖKA

„Leisti ne savo pinigus, skolas užkrauti ateities kartoms ir teigti, neva darai gerą darbą, yra ekonomiškai trumparegiška ir moraliai ciniška“, – finansų ministro Rimanto Šadžiaus filosofiją, kodėl pučiamos valstybės biudžeto išlaidos, kritikuoja D.Su­jetaitė.

Ekspertę stebina, kad valdantieji nereaguoja nei į Europos Komisijos, nei į Valstybės kontrolės kritiką ir nemažina išlaidų. Priešingai: Seimas buvo užsimojęs jas dar padidinti beveik 800 mln., gerai bent tai, kad tam kelią užkirto Vyriausybė, atmesdama didžiąją dalį Seimo narių pageidavimų.

Nepaisant to, jog pagal ankstesnius valstybės projektus žadėta, kad 2016-aisiais biudžetas bus nedeficitinis, galutiniame projekte (šis „Veido“ numeris iškeliavo į spaustuvę dar iki galutinio balsavimo) žiojėja net 640,3 mln. Eur „skylė“, nors šiemet ji buvo vos ne perpus mažesnė – 343 mln. Eur. Kitąmet valstybės biudžeto pajamos sieks beveik 8,1 mlrd., o išlaidos – beveik 8,7 mlrd. Eur.

Biurokratija kainuos dar brangiau

Lėšų didinimą gal ir būtų galima pateisinti dėl įsipareigojimų kompensuoti pensijas, kelti atlyginimus mažiausiai uždirbantiems darbuotojams, didinti finansavimą krašto apsaugai ir vidaus saugumui. Bet, kaip pabrėžia D.Su­jetaitė, net ir šių išlaidų didinimas turėtų būti paremtas prioritetų perskirstymo principu: jei vienur jos didinamos, kitos, mažiau prioritetinės, turėtų būti mažinamos.

Tačiau sunku pateisinti vis brangstantį valstybės biurokratinį aparatą. 2016-ieji – Seimo rinkimų metai, tad papildomai kainuos valdžios pasikeitimas. Vien Seimo narių ir jų politinės komandos išeitinėms kompensacijoms numatyta beveik 1,8 mln. Eur.

Čia dar galima guostis, kad demokratija kainuoja. Bet didės ir kitos išlaidos: Seimui prireiks 100 tūkst. Eur daugiau nei šiemet tarptautinėms konferencijoms, susitikimams Seime  organizuoti, mokymų išlaidoms ir komandiruotėms padengti, 35 tūkst. Eur augs sumos kvalifikacijai kelti. Vyriausybės veiklai kitąmet reikės beveik 300 tūkst. Eur daugiau nei šiemet.

D.Sujetaitė stebisi: turime 370 tūkst. viešojo sektoriaus darbuotojų armiją, tačiau Energetikos ministerija kitąmet papildomoms ekspertų konsultacijoms išleis milijonu daugiau, Ūkio ministerija – 290 tūkst. Eur daugiau nei šiemet.

Valstybės kontrolė prieš keletą metų yra atkreipusi dėmesį į rekordines valstybės išlaidas IT sistemoms modernizuoti. Šios srities profesionalai iš „Baltnetos komunikacijų“ yra lyginę, kad valstybės biudžete metams skirta suma prilygsta bent dešimčiai „Barclay“ investicijų į Lietuvą per penkerius metus arba už ją galima būtų pastatyti 25 duomenų centrus. Bet ir kitąmet planuojamos net penkiaženklės ar šešiaženklės sumos įvairių valstybės įstaigų IT sistemų tobulybei pasiekti. Vis dėlto sunku įžvelgti, kad dėl to sumažėtų išlaidų ar darbuotojų, o juk modernios technologijos turėtų leisti našiau dirbti.

Vyriau­sybės informacijos valdymo ir apsaugos sistemų tobulinimo projektui, pradėtam 2005 m., kitąmet vėl skirta 942 tūkst. Eur, Seimo posėdžių salės infrastruktūros ir programinei įrangai modernizuoti – 206 tūkst. Eur, valstybės informacinių  sistemų ir registrų saugos atitikties vertinimui atlikti – 25 tūkst. Eur ir t.t.

LLRI ekspertė D.Sujetaitė apgailestauja, kad mokesčių mokėtojų pinigais ir kitąmet bus dengiami valstybinių įmonių nuostoliai, pavyzdžiui, 2 mln. Eur turėtų gauti Lietuvos paštas nuostoliams dėl paslaugų teikimo ir leidinių pristatymo į nuostolingus regionus kompensuoti.

Mokytojų atlyginimams didinti numatoma skirti papildomus 9 mln. Eur. Tačiau šalia šio džiugaus mokytojams skaičiaus normalu būtų pateikti planą, kiek sumažės mokytojų.

Tarptautinis valiutos fondas (TVF) šių metų gegužę paskelbtoje studijoje nežinia keliasdešimtą kartą atkreipė dėmesį, kad Lietuvos viešasis sektorius išsipūtęs ne pagal Europos standartus ir daugiausia dėl itin didelio švietimo darbuotojų skaičiaus: pagal mokytojų ir mokinių skaičiaus santykį lenkiame net turtingiausias Europos šalis.

Kai darbuotojų nepagrįstai daug, menkos ir algos, o dėl to darosi sunku išlaikyti kvalifikuotą personalą. Tad, nepaisant santykinai aukšto valstybės išlaidų švietimui lygio (Lietuvoje – 5,6 proc., euro zonoje – 4,8 proc. BVP), mūsų švietimo kokybė, pagal įvairius tarptautinius tyrimus, atsilieka nuo ES vidurkio.

TVF studijoje atkreiptas dėmesys, kad ir Lietuvos valstybės lėšų sveikatos apsaugai lygis artimas ES vidurkiui, bet sveikatos sektoriaus rezultatai – tarp blogiausių. Tačiau nuolat skundžiantis lėšų sveikatos apsaugai stygiumi, užuot investavus į medicinos priemones, nutarta geriau kreiptis tiesiai į Dievą: 124 tūkst. Eur numatyta skirti Respublikinės Šiaulių ligoninės koplyčiai įrengti.

O efektyvumui, kokybei, skaidrumui teismuose didinti 2016 m. prireiks beveik 5,3 mln. Eur iš mokesčių mokėtojų kišenės.

Vieną stogą dengia 10 metų

Stebuklais, ne kitaip galima pavadinti kai kurias valstybės investicijas į statybas. Valstybės negebėjimo investuoti simbolis – jau trylika metų, nuo 2002-ųjų, vykdomas Valsty­bės saugumo departamento pastato projektas. Į jį jau investuota per 130 mln. Eur. Pastatą planuota baigti 2007 m., paskui – 2016 m., dabar – 2020 m. Kitąmet jam skirta per 4,3 mln., o iki 2020 m., LLRI skaičiavimu, teks išleisti dar mažiausiai 35,8 mln. Eur.

Ką ten didžiulį pastatą, jei Konstitucinio Teismo stogą valstybė planuoja suremontuoti per 10 metų. Šiemet tam ketinama skirti dar 164 tūkst. Eur. Nuo 2006 m. renovuojama Martyno Mažvydo biblioteka, Muzikos ir teatro akademijos pastatas Tado Kostiuškos g., o pabaigos dar nematyti.

Investuotojų asociacijos valdybos narys, turto valdymo įmonės „INVL Asset Mana­gement“ fondų investicijų vadovas Vaidotas Rūkas lygina: „Verslo įmonės, investuotojai projektus vykdo kitaip – nusistato kažkokį protingą laikotarpį ir per jį projektą užbaigia. Ekonomiškai efektyviau imti ir pabaigti pradėtus projektus, bet politikams „vertingiau“ kasmet visiems skirti po truputį.“

V.Rūko manymu, apskritai valstybės investicijos dėliojamos ne pagal prioritetus, dėl kurių politikai būtų sutarę, o toms sritims, kuriose galima gauti ES lėšų.

D.Sujetaitė atkreipia dėmesį ir į valstybės pomėgį investuoti į didžiulius rūmus. Štai Valdovų rūmams kitąmet numatyta 10 mln. Eur. Kitąmet 1,3 mln. Eur planuojama skirti valstybės už 5,6 mln. Eur įsigytų Sporto rūmų rekonstrukcijai. Nors jau giriamasi, kad rūmus rekonstravus ir pritaikius konferencijoms, kultūros renginiams, koncertams per 15 metų jie galėtų duoti 110 mln. Eur pajamų, tačiau, LLRI skaičiavimu, kad tai įvyktų, valstybei dar reikės investuoti mažiausiai 20 mln. Eur.

Valstybės investicijų programoje yra ir sensacingų užmojų. Pavyzdžiui, Edukologijos universitetas jau antrą dešimtmetį 500 vietų valgyklą rekonstruoja į biblioteką-valgyklą. Kitąmet mokesčių mokėtojai už tai užmokės 500 tūkst. Eur. Gal ji iš aukso?

O paanalizavus Seimo narių įregistruotus papildomus siūlymus dėl biudžeto lengva atsekti, kurioje rinkimų apygardoje jie išrinkti, mat siūlo remontuoti mokyklas ar parapijų namus jų rinkimų apygardoje. Investicijų eksperto V.Rūko vertinimu, regionai sulaukia net daugiau dėmesio nei didieji miestai. Vertinant sąnaudų ir naudos analizės principu toks pataikavimas savo rinkėjams labai neefektyvus.

Efektas trumpalaikis

„Beveik 2 mln. Eur Seimo narių išeitinėms kompensacijoms gal ir paskatins jas gavusiųjų, tačiau ne jų rinkėjų vartojimą. O milijonai Valdovų rūmams, keliams ir renovacijoms – ar tai ekonomikos skatinimas?“ – D.Sujetaitės nuomone, daug valstybės biudžeto eilučių neatitinka finansų ministro tezių apie biudžeto orientaciją didinti vartojimą ir skatinti ekonomiką.

Ji sutinka, kad investicijos į statybas iš dalies duoda postūmį vidaus paklausai, pavyzdžiui, išauga statybos paslaugų poreikis, tačiau tai trumpalaikis efektas, o ne sisteminės reformos, kurios iš tikrųjų skatintų ekonomiką.

„Kol šiame „skatinime“ pamirštamas žmogus, galiausiai nebus kam naudotis nei naujais pastatais, nei naujais keliais. Užuot ėmusis ilgalaikių žmonių pajamų didinimo sprendimų ar pensijų reformos, valdžia siūlo trumpalaikius sprendimus – kelia minimalią algą, keliais eurais padidina pensijas. Taip norėdama pamaloninti savo rinkėjus, iš tikrųjų valdžia juos apgauna. Neva rūpinamasi, kaip padidinti žmonių pajamas, tačiau nesprendžiamos ilgalaikės šalies problemos“, – kritikuoja Vyriausybę ir valdančiąją daugumą LLRI ekspertė.

Jos manymu, jei iš tikrųjų norima skatinti vartojimą, tai galima padaryti efektyvesniais būdais, nei išlaidaujant. Kažkodėl pamirštama, kad mažesni mokesčiai irgi skatina ekonomiką. Paprastas būdas – mažinti darbo apmokestinimą ir palikti didesnę žmonių uždirbamų pajamų dalį.

Kitas LLRI siūlomas būdas – sumažinti PVM. Jį didinant nuo 18 iki 19, vėliau iki 21 proc. buvo žadama, kad šis pokytis laikinas, krizės laikotarpio. Bet šalies ūkis augs jau septintus metus iš eilės, o apie mažesnį PVM tarifą nebekalbama, nors tai leistų atpiginti maistą, degalus, drabužius ir kitas būtiniausias prekes. O didesnis PVM tarifas skatina vengti mokesčių ir prisidėti prie šešėlinės ekonomikos.

„Tikrasis ekonomikos skatinimas turėtų būti ne kuo didesnis išlaidavimas, o atsakingas lėšų naudojimas ir galimybė patiems žmonėms spręsti, kur savo pinigus panaudoti. Deja, teikiant šį biudžetą apie tai nepagalvota“, – apgailestauja LLRI ekspertė D.Sujetaitė ir primena liaudies išmintį: veltui išleistas pinigas – velniui džiaugsmas, žmogui žala.

Shutterstock

Per metus Lietuva praranda tiek gyventojų, kiek yra ukmergiškių, bet valdininkų armiją pagausina beveik Veisiejų gyventojų skaičiumi.

Per vienuolika metų, kai „Veidas“ rengia geriausio valstybės tarnautojo rinkimus, jų, skaičiuojant tūkstančiui gyventojų, padaugėjo 24,9 proc., o atmetus statutinius pareigūnus, „grynųjų biurokratų“ – net 38,5 proc. 2005 m. tūkstančiui gyventojų teko iš viso beveik dvidešimt, o šiemet – jau beveik dvidešimt penki (be statutinių pareigūnų – atitinkamai šiek tiek per dvylika ir septyniolika).

Sumažinti valdininkų buvo privertusi tik krizė. Tuomet net buvo pasirašytas nacionalinis susitarimas, įsipareigota 2010 m. jų skaičių sumažinti dešimtadaliu. Tačiau ~de facto~, kaip liudija Valstybės tarnybos departamento pateikta informacija, jų sumažėjo vos 2,7 proc., nors politikai vis raportuodavo apie mažinamus etatus. Palyginkime: Statistikos departamento duomenimis, 2009 m. dirbančiųjų privačiame versle skaičius sumenko 16 proc., šešiskart daugiau nei viešajame sektoriuje. Privatus verslas ne tik susitraukė – daug įmonių žlugo dėl tuometės dešiniųjų valdžios priimtų drakoniškos naktinės mokesčių reformos nutarimų. Valstybės sektorius tik aptrupėjo, nors Andrius Kubilius raportavo sukursiąs mažą, bet efektyvią valstybės tarnybą, žadėjo grandiozines reformas.

2013 m. pirmąjį pusmetį, jau per naujos – kairiųjų Vyriausybės kadenciją, Lietuvai pirmininkaujant ES Tarybai valdininkų korpusas padidintas šiai konkrečiai misijai atlikti, pažadėjus paskui grįžti prie ankstesnių skaičių. Tačiau melas, kad dėl to išaugęs biurokratinis personalas vėl grįžo į buvusias vėžes. Absurdiška, bet jau nebe pirmininkavimo metais valdininkų dar padaugėjo. Priežasčių tam nebuvo, nebent valdininkams krizė baigėsi ir nutarta vėl grįžti prie mokesčių mokėtojų pinigais apmokamo gyvenimo atsipūtus.

Tiesa, nelygu, ką lyginsi – užimtus, įsteigtus ar maksimaliai leistinus etatus, mat šie skaičiai gerokai skiriasi. Tad politikai žongliruoja jais, kaip jiems patogiau: būdami valdžioje lygina maksimaliai leistinus ar įsteigtus etatus ir tikina, kad valdininkų mažėja, o būdami opozicijoje jau griebiasi lyginti realiai užimtuosius ir kritikuoja tuometinius valdančiuosius, esą valstybės tarnyba pučiasi.

Tačiau nežinia, kuo pagrįstas didžiausias leistinų etatų skaičius, nes jis, palyginti su   patvirtintomis pareigybėmis, visą pastarąjį dešimtmetį buvo gerokai didesnis, kai kuriais metais – net šešiais tūkstančiais, o nuo realaus valdininkų skaičiaus skyrėsi net iki 13 tūkst. Pastaruosius kelerius metus šis atotrūkis sumažėjęs, bet vis tiek siekia apie 7 tūkst. Ar tikrai tie etatai reikalingi, jei be jų puikiai verčiamasi?

„Visai nėra būtinybės pristeigti tiek etatų, juolab niekada jie nėra užpildomi. Etatų skaičius pučiamas norint taip pasididinti darbo užmokesčio fondą, kad dalį jo būtų galima panaudoti papildomam uždarbiui – priemokoms ir premijoms“, – „mirusių sielų“ mįslę atskleidžia Seimo Audito komiteto pirmininkė Jolita Vaickienė.

„Veidas“ bandė aiškintis realų valdininkų skaičių – kiek yra užimtų pareigybių. Tačiau ir čia visus žąsiukus tiksliai suskaičiuoti sunku. Ir ne tik žurnalistams: Seimo Audito komitetas palygino Valstybės tarnybos departamento ir ministerijų pateikiamus skaičius, o jie, pasirodo, toli gražu nesutampa. Maža to, nors parlamentarai norėjo įvertinti realių naujų etatų įsteigimo pagrįstumą, ministerijos bandė įsiūlyti duomenis apie didžiausią leistiną etatų skaičių, o jis esą nedidėjo, todėl neaišku, ko čia komitetas kabinėjasi.

Painiava su skaičiais atsiranda ir todėl, kad vienur jie pateikiami su statutiniais pareigūnais, kitur – be, vienur su savivaldybėmis, kitur – be, vienur visų biudžetinių įstaigų, kitur – tik valstybės valdymo aparato. Beje, per pastaruosius vienuolika metų vienintelių sumažėjo statutinių pareigūnų – nuo  25 tūkst. iki 22,9 tūkst., tačiau ir tai ne tokiu mastu, kiek mažėjo visa Lietuva, tad skaičiuojant tūkstančiui gyventojų jų dabar keliais procentais daugiau nei 2004 m.

Grynųjų biurokratų skaičius per vienuolika metų paaugo nuo 41,5 tūkst. iki 49 tūkst. Beje, į šiuos skaičius neįeina išrinkti ar paskirti politikai: prezidentas, Seimo pirmininkas, Seimo nariai, ministras pirmininkas, ministrai, savivaldybės tarybos nariai, savivaldybių merai ir vicemerai. Akivaizdžiai daugėja politinio pasitikėjimo valstybės tarnautojų: per vienuolika metų jų daugiau nei padvigubėjo – nuo 366 iki 792. Tai tik įrodymas, kad politikai nepasitiki karjeros valstybės tarnautojais ir bando kuo daugiau atsivesti savų partinių kadrų.

Šiame skaičių didėjimo kontekste verta priminti, kad gyventojų analizuojamu laikotarpiu sumažėjo nuo beveik 3,4 mln. iki 2,9 mln.

Pastaraisiais metais valdininkų gausėjimas įgijo neįtikėtiną pagreitį. Štai per metus Lietuva prarado per 22 tūkst. gyventojų, arba visą Ukmergę. O Seimo Audito komiteto skaičiavimais, nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2015 m. sausio 1 d. buvo įsteigta 1430 naujų pareigybių, užimtų etatų skaičius padidėjo 1243 – beveik Veisiejų dydžio miesteliu, arba gerokai daugiau, nei iš viso dirba žmonių vienoje didžiausių Lietuvos pramonės įmonių „Achemoje“. Vadinasi, per metus iš Lietuvos išnyksta Ukmergės dydžio miestas, bet valstybės aparatas pasipildo Veisiejų dydžio miesteliu ar pramonės gigantu, tik neefektyviu ir kasmet reikalaujančiu vis daugiau mokesčių mokėtojų lėšų.

Pagrindo tam nėra jokio. Naujų funkcijų po to, kai įstojus į ES atsirado papildomų darbų prižiūrint ES lėšų panaudojimą, neatsirado, išskyrus laikinas – kai Lietuva pirmininkavo ES Tarybai.

Logiškai mąstant, net atvirkščiai – valdininkų turėtų mažėti. „Gauname ES lėšas, kuriame informacines sistemas, registrus, vieno langelio principą, tai turėtų mažinti biurokratiją, todėl automatiškai turėtų mažėti ir biurokratinis aparatas. Bet, paradoksalu, jis didėja, ir tokiais tempais, kad naujausios tendencijos baugina“, – sako Seimo Audito komiteto pirmininkė J.Vaickienė.

Tai matyti net plika akimi. Politikė lygina: pavyzdžiui, anksčiau „Sodros“ darbuotojai tilpdavo į vieną pastatą, nors rašydavo pieštuku. Dabar pasitelktos informacinės technologijos, gyventojų mažėja, o valdininkų išsiplėtė iki begalybės. Arba apskričių reforma: jų administracijos buvo naikinamos, kad sumažėtų biurokratijos grandžių, bet valdininkų dėl to nesumažėjo.

Per pastaruosius vienuolika metų būta įvairių reorganizacijų. Buvo mažinama visokių valdiškų įstaigėlių, jas sujungiant ar įkorporuojant į kitas. Tai ženklu stebint vadovų pokytį – konkurso ar politinio pasitikėjimo pagrindu skiriamų įstaigų vadovų per vienuolika metų sumažėjo nuo 442 iki 278. Tačiau jei bendras valdininkų skaičius nesumažėjo, vadinasi, buvo tik kitaip pervadintos pareigos.

Arba, pavyzdžiui, 2009 m. įsteigus naują – Energetikos ministeriją žadėta, kad ji mokesčių mokėtojams nekainuos nė vieno papildomo lito, nes valdininkų dėl to nedaugės, tik atskiros ministerijos statusą įgis iš Ūkio ministerijos perimamas šios srities padalinys. Tačiau abi ministerijos išsipūtė. Ūkio ministerijoje iki jos energetikos padalinių atskyrimo dirbo 264 darbuotojai. Dabar per abi ministerijas jų jau 347, o Ūkio ministerijoje beveik tiek pat darbuotojų, kiek prieš jos padalijimą į dvi.

Visos reorganizacijos, pasak J.Vaickienės, virsta tuo, kad kažką naikina, bet kitur prideda dar du. O ministerijos pačios sau susikuria funkcijų, tik klausimas, kam, be jų pačių, jų reikia.

Analizuojant ministerijų struktūrą net galva sukasi: yra departamentai, šie suskirstyti į skyrius, departamentai ir skyriai turi po vadovą, šie – pavaduotojus, kai kur skyriai turi poskyrius vėl su savo vadovybe. Kyla klausimas, ar nesidubliuoja funkcijos, jei vienas skyrius – informacinių technologijų, kitas – informacinių sistemų. Užsienio reikalų, Krašto apsaugos ministerijoms reikalingi protokolo skyriai, bet kam net aštuonių darbuotojų protokolo skyrius Žemės ūkio ministerijai? Įsteigta centralizuoto turto valdytojo institucija, bet kiekvienoje ministerijoje yra turto valdymo departamentai, nors galėtų pastatus ir turtą perduoti valdyti specializuotam turto valdytojui. Bet tokių intencijų nematyti.

Pampsta ir išlaidos valstybės aparatui išlaikyti. O ši našta kiekvienam mūsų vis didėja, nes ją tenka pasidalyti vis mažesniam kiekiui valstybės gyventojų. Tai būtų galima pateisinti, jei didėtų paslaugų kokybė, bet tokių požymių nėra. Atvirkščiai.

Seimo Audito komitetas, išanalizavęs centrinės valdžios (be savivaldybių), išlaidų ir valdininkų skaičių augimą, niekaip neranda tarp jų logiškos koreliacijos. J.Vaickienė stebisi, kad valdininkų kvalifikacijai kelti kasmet išleidžiama vis daugiau valstybės ir ES lėšų, o jei kyla darbuotojų kvalifikacija, turėtų mažėti jų poreikis. Tačiau tai niekaip nekoreliuoja su darbuotojų skaičiumi, net atvirkščiai: kuo daugiau investuojama į kvalifikaciją, tuo daugiau reikia darbuotojų toms pačioms funkcijoms atlikti. O kvalifikacijai kelti skirti milijonai kasmet vis didesni: 2012 m. tam skirta beveik 6,6 mln., o šiemet – jau 11,3 mln., skaičiuojant litais (kad būtų lengviau palyginti su ankstesniais metais, ir šių metų sumas nurodome litais).

Tačiau, nepaisant milijoninių investicijų į valdininkų kvalifikaciją, vis didėjančių papildomų primokėjimų už aukštesnę kvalifikacinę klasę ir puikų darbą, stulbinamai auga ir išlaidos ekspertams. 2012 m. jiems išleista 12,6 mln. Lt. 2013 m. atėjęs į valdžią premjeras Algirdas Butkevičius aršiai kritikavo pirmtakus už išlaidavimą ekspertams, pažadėjo tai užkardyti ir žodį beveik tesėjo – išleista 6,7 mln. Lt. Tačiau pažadas truko metus: pernai šios išlaidos jau siekė 17,1 mln. Lt, o šiemet ekspertams planuojama išleisti jau net 25,3 mln., skaičiuojant litais.

Pavyzdžiui, Energetikos ministerija 2013 m. ekspertams išleido 1,6 mln., o pernai – 11,2 mln. Lt. Švietimo ir mokslo ministerija ekspertams išmokėjo trylika kartų daugiau nei užpernai: šios sumos pakilo nuo 5,1 tūkst. iki 68 tūkst. Lt, Sveikatos apsaugos ministerija šiai paskirčiai skirtą sumą padidino beveik aštuoniskart, nuo 31,6 tūkst. iki 250,8 tūkst. Lt.

Visos ministerijos turi gausesnius ar mažiau gausius teisės departamentus ar skyrius, bet teisininkų paslaugos perkamos samdant specialistus iš šalies. Anksčiau pirkdavo ir viešųjų pirkimų paslaugas, nors visos taip pat turėjo tokius skyrius su sukomplektuotu personalu. Vis daugiau prireikia ir kitų sričių ekspertų paslaugų.

„Ministerijos plečiasi priimdamos daugybę specialistų, bet be reikiamos kvalifikacijos. Įdarbiname su mažesne kvalifikacija, vadinasi, ir su mažais atlyginimais, o paskui kvalifikaciją perkame, nors geriau būtų mažiau valstybės tarnautojų, bet kvalifikuotų ir geriau apmokamų. Taip, valstybės tarnyba turėtų būti prestižinė darbo vieta. Sumažinkime darbuotojų kokiais 40 proc. ir pakelkime likusiems geriausiems atlyginimą“, – siūlo J.Vaickienė.

Atlyginimas valstybės tarnyboje – tikrai jautri tema, ypač čia pradedantiems karjerą. Kauno technologijos universiteto Viešosios politikos ir administravimo instituto direktorius prof. Algis Krupavičius pripažįsta: absurdas, kai biurokratija daugina pati save – funkcijos ir pareigybės sugalvojamos, kad pateisintų etato steigimą. Valstybės tarnyboje reikia skaidrumo ir aiškumo. Bet ir atlyginimai turi būti konkurencingi. Dabar jie tokie maži, kad, norint išlaikyti žmones bent kažkiek konkurencingais atlyginimais, jokia paslaptis, gudraujama su neužimtais etatais, sutaupytus pinigus perskirstant kitiems (gerai, jei pagal darbą, o ne pagal lojalumą vadovui). Dabar vidutinis specialistų be darbo stažo valstybės tarnyboje pareiginis atlyginimas iki mokesčių – apie tūkstantį eurų, vadinasi, į rankas – apie 760 eurų.

Tačiau tai nėra realus atlygis, nes papildomai valdininkai gauna visokiausių priedų, priemokų, premijų. Taip paslepiamas tikrasis atlyginimas. Net 71 proc. iš 3,2 mlrd. Lt  pernai valstybės institucijų darbuotojams priskaičiuoto atlygio sudarė įvairūs priedai, priemokos, premijos kuo įvairiausiu pretekstu – nuo Joninių, kitų švenčių ar jubiliejaus proga iki skubaus papildomo darbo ir panašiai. Beje, pareiginės algos dalis kasmet vis mažėja: 2011 m. ji dar sudarė 75,5 proc., dabar – 71 proc.

Išlaidos darbo užmokesčiui pernai didėjo daugiau nei 6,1 proc. Iš dalies tai lemia per krizę sumažintų pareiginės algos ir priedų koeficientų atkūrimas po Konstitucinio Teismo išaiškinimo, kad krizės laikotarpiu jie buvo nukarpyti nesilaikant Konstitucijos raidės. Bet išlaidos algoms didės ir toliau, nes juk didėja ir pareigybių skaičius.

Biudžetinių įstaigų darbo užmokesčio fondas 2012 m. siekė 2,9 mlrd. Lt, pernai – 3,1 mlrd. Lt, o šiemet – jau 3,234 mlrd., skaičiuojant litais.

Pareiginių atlyginimų kilimą galima paaiškinti Konstitucinio Teismo verdiktu, bet pagrįsti įvairių papildomų išmokų didėjimą kur kas sunkiau. Pernai priedų priskaičiuota 421,8 mln. Lt (14 proc. daugiau nei prieš metus), beveik pusė jų – už kvalifikacinę klasę. Priemokų išmokėta 116,7 mln. Lt (23 proc. daugiau). Dar išmokėta 12,6 mln. Lt premijų.

Beje, noras skatinti darbuotojus ypač paūmėja ketvirtąjį metų ketvirtį: Seimo Audito komitetas daro prielaidą, kad asignavimų valdytojai metų pabaigoje bando žūtbūt ištaškyti maksimaliai įmanomas sumas, pavyzdžiui, pernai metams baigiantis išmokėta pusė visų metų premijų. Beje, metams baigiantis valstybės institucijos puola leisti pinigus į visas puses: 2014 m. ketvirtąjį ketvirtį panaudota net 40 proc. visų metų lėšų, skirtų transportui, 41 proc. – reprezentacijai, 48 proc. – kvalifikacijai kelti.

Prie algos prisiduriama ir komandiruotpinigiais. O lėšų komandiruotėms poreikis didėja metai po metų. 2012 m. tam išleista 33,9 mln., pirmininkavimo ES Tarybai 2013-aisiais – 48,1 mln., pernai – 38,8 mln. Lt, o šiemet ketinama pranokti ir europinio pirmininkavimo metus – net per 40 mln., skaičiuojant litais. Yra specifinių ministerijų, pavyzdžiui, Užsienio reikalų. Bet ir kitose išsijuosus keliaujama po pasaulį, kartais nežinia ko. Kai kurie vojažai šokiruoja.

Per A.Kubiliaus Vyriausybės kadenciją egzotiškomis kelionėmis garsėjusi Aplinkos ministerija šią tradiciją tęsia toliau. Pavyzdžiui, į penkių dienų mokymus Paryžiuje vyko penki asmenys, išlaidos – 25 tūkst. Lt. Ar tikrai reikėjo vykti penkiems žmonėms, užuot delegavus vieną? Juo labiau kad po pusmečio į analogišką seminarą išsiųsti dar keturi žmonės – dar 20 tūkst. Lt išlaidų. Arba trijų dienų dviejų asmenų vizitas į Jungtinius Arabų Emyratus, kainavęs beveik 11 tūkst. Lt.

Galima tęsti ir tęsti: keturių asmenų kelionė į parodą Vokietijoje, kainavusi 20 tūkst. Lt, penkių asmenų dalyvavimas parodoje Portugalijoje – penkios dienos, atsiėjusios per 52 tūkst. Lt. Vizitai į Korėją: keturiolikos dienų dviejų asmenų kelionė atsiėjo 29 tūkst. Lt, dar dviejų asmenų šešių dienų kelionė tuo pačiu metu – 18 tūkst. Lt. Ir kai kurios kitos ministerijos kartais labiau primena kelionių agentūrą nei valstybės instituciją. Susidaro įspūdis, kad yra valdininkų, vos spėjančių keisti lagaminus. O už komandiruotes taip pat mokami dienpinigiai, tad taip tarnautojams sudaromos galimybės papildomai pasipinigauti.

Išlaidauja valdininkai visose srityse. Pavyzdžiui, stulbina išlaidos transportui. Atnaujinami automobilių parkai, bet perkami neekonomiški didžiuliai, net prabangos klasės automobiliai. Ar galime tą sau leisti? Valdininkų išlaidos transportui nuo 2012 m. iki šių metų išsipūtė nuo 88,7 mln. iki 130,4 mln., skaičiuojant litais.

Tikrai norėjome gražiai save parodyti pirmininkaudami ES Tarybai, tad reprezentacijai 2013 m. buvo skirta net 30,9 mln. Lt. 2012 m., iki pirmininkavimo, tam užteko 9,4 mln. Lt, o šiemet reprezentuotis ketinama už 12,9 mln., skaičiuojant litais. Keista, kad net tokios įstaigos, kaip Vyriausioji rinkimų komisija, pernai per metus reprezentacijai išlaidas padidino aštuonis kartus, iki 615,2 tūkst. Lt.

Seimo Audito komiteto pirmininkė neabejoja, kad visos išlaidos turėtų būti pamatuotos ir atitikti valstybės galimybes. Bet gal tai sovietmečio paveldas: kuo „biednesnis“, tuo labiau norisi demonstruoti prabangą.

Audito komitetas perdavė surinktą informaciją kitiems Seimo komitetams, kad jie dar detaliau išnagrinėtų komandiruočių ir kitų išlaidų pagrįstumą ir į tai atsižvelgtų svarstydami, kiek lėšų ministerijoms skirti 2016 m. biudžete. O analizė dėl didėjančio realaus etatų skaičiaus perduota Vyriausybei ir vadinamajai Saulėlydžio komisijai, tikintis, kad bus įvertinta pagrįstumo ir naudos valstybei aspektu.

„Dabar valstybės tarnyba – kaip atskira kasta: ji gana apsaugota, kaita čia nedidelė. Turėtų būti objektyvūs valstybės tarnyboje dirbančio asmens vertinimai, o dabar aukštesnė klasė suteikiama ne už tai, kad esi geras darbuotojas, o kad dirbai daug metų. Žmogui belieka sėdėti savo vietoje“, – apgailestauja J.Vaickienė.

Daugiau aiškumo valstybės tarnyboje pridėtų ir Valstybės tarnybos įstatymo pataisos, kurioms jau pritarė Vyriausybė. Rengiant revoliuciją darbo rinkoje, neįmanoma būtų apeiti ir valdininkijos. Pagal Vyriausybės patvirtintą projektą valstybės tarnyboje neliktų pareigybių kategorijų, būtų atsisakyta priemokų už papildomas užduotis, reguliariai būtų vertinama valstybės tarnautojų kompetencija, o dvejus metus iš eilės nustačius ją esant nepakankamą darbuotojas galėtų būti perkeliamas į žemesnes pareigas. Valstybės tarnybą ketinama apsaugoti nuo politinių įtakų.

Belieka klausimas, ar politikai ryšis permainoms, nes apie tai kalbama metų metais, bet nėra politinės valios iš esmės peržiūrėti valstybės institucijų struktūras, kurios galioja nežinia kiek metų, funkcijų poreikį, išanalizuoti, ar jos nesidubliuoja, nustatyti realų darbuotojų poreikį ir tam reikalingos kvalifikacijos reikalavimus.

Svarbu ir tai, kad valstybės tarnybos pūtimosi sąskaita mokesčių mokėtojams – ne vienintelė blogybė. Kiekvienai naujai pareigybei susigalvojama darbo, o tai dažniausiai reiškia kokias nors užduotis pavaldžioms institucijoms, net verslo subjektams, nors deklaruojama, kad biurokratinė našta verslui, aplinkai vis mažinama. Ir sukasi toks ~perpetuum mobile~.

„Reikia politinės valios ir sprendimų. O jų nėra. Kai Latvija, krizės metais skolindamasi iš Tarptautinio valiutos fondo, buvo priversta imtis struktūrinių viešojo sektoriaus reformų, viešąjį sektorių sumažino beveik 30 proc. Ar sugriuvo valstybė?“ – primena parlamentarė J.Vaickienė.

Latvius daryti reformą privertė krizė. Baltijos pirmūnai estai viešojo sektoriaus reformų ėmėsi patys, pačioje nepriklausomybės pradžioje, prieš ketvirtį amžiaus.

Prieš porą dešimtmečių Kanada, susivokusi, kad išpūstas valstybės aparatas ne padeda, o jau stabdo valstybės pažangą, priėmė ryžtingą sprendimą: reforma kas šeštam valstybės tarnautojui kainavo darbo praradimą, bet visi gavo dosnias išmokas, o didžiulė to kaina valstybės biudžetui atsipirko jau po metų su trupučiu.

Danija, Kanada, Naujoji Zelandija įdiegusios į rezultatą orientuotą sistemą – projektinį valstybės tarnybos funkcijų planavimą: kasmet suformuluojami valstybės strateginiai tikslai ir tada skelbiami konkursai jiems įgyvendinti, kurių nugalėtojais gali tapti ne tik valstybės tarnautojai.

O mes tepirmaujame tuo, kad valstybė tampa vis didesniu darbdaviu. Valstybės tarnyboje iš tiesų yra labai daug gerų, aukštos kvalifikacijos, gebančių strategiškai mąstyti žmonių, norinčių dirbti valstybei. Geriausius iš geriausiųjų „Veidas“ kasmet ir pagerbia Valstybės dienos išvakarėse. Tačiau be politinės valios pagaliau imtis kardinalios reformos, valstybės tarnybą padarant iš tiesų optimalaus dydžio ir efektyvią, neįmanoma pasiekti, kad tokių išskirtinių žmonių valstybės tarnyboje būtų didžioji dalis.

BFL

Valdymas. Kai aukštuose valstybės postuose atsiduria kelis karjeros laiptus peršokę vadybos pradinukai ar provincijos klerkai, geriausiu atveju būna juokinga, bet dažniausiai – žalinga visai valstybei.

Taip ir nesužinosime, ar Nerijus Meilutis būtų buvęs geras valstybės generalinis prokuroras, – Seimas Prezidentės pasiūlytą kandidatūrą praėjusią savaitę išbrokavo, o pats buvęs kandidatas pareiškė antrą kartą į tą pačią upę nebrisiąs, net jei Dalia Grybauskaitė tokį siūlymą pakartotų.

Tad tegalima dedukcijos būdu bandyti atsakyti į šį klausimą. 41 metų kaunietis N.Meilutis teisės mokslus baigė tuometėje Policijos akademijoje, bakalauro – toje pačioje ~alma mater~, jau persivadinusioje Teisės akademija (dabar tai Mykolo Romerio universitetas). Pagal šiuos faktus galima daryti prielaidą, kad N.Meilutis pasirinko studijas toje teisininkų kalvėje, į kurią įstoti buvo lengviau. Bet baigęs studijas jis sėkmingai kopė karjeros laiptais: STT Kauno skyriuje nuo agento-inspektoriaus pakilo iki vyr. tardytojo ir vyr. specialisto, paskui tapo Kauno miesto apylinkės teismo teisėju, iš kur pakilo iki Kaišiadorių rajono apylinkės teismo pirmininko, o po metų, 2011-aisiais, buvo paskirtas visos Kauno apygardos teismo pirmininku. Tai didžiausia plotu ir gyventojų skaičiumi apygarda, joje gyvena trečdalis Lietuvos gyventojų, veikia trylika apylinkės teismų.

Verta priminti, kad N.Meilučiui teko imtis vadovauti skandalų krečiamam teismui: jo pirmtakas Albertas Milinis turėjo pasitraukti po Prezidentės pareikšto nepasitikėjimo, mat teismo pirmininkas nuslėpė vykstant tyrimą dėl galbūt klastotų teismo nutarčių, prieš tai teismo darbą trikdė Neringos Venckienės violetinė epopėja. N.Meilutis sugebėjo teismo darbą grąžinti į deramą vagą.

Vis dėlto teisininko karjeros hierarchijoje nuo apygardos teismo pirmininko iki valstybės generalinio prokuroro dar yra laiptelių, kuriuos D.Grybauskaitės valia N.Meilutis, jei būtų tapęs generaliniu prokuroru, būtų peršokęs. Iki nacionalinio lygmens posto pakilęs jis nebuvo ir net pretenduodamas į regiono teismo vadovus nelyderiavo (anuomet Prezidentė pasirinko jį, nors pretendentų į teisėjus atrankos komisijos atrankoje pagal surinktus balus jis buvo antras). Negarsėjo jis ir įspūdingų bylų išnarpliojimu, atvirkščiai – buvo sulaukęs kritikos, kai jo priimtas verdiktas su bankrutuojančiu Ūkio banku susijusioje byloje buvo labai naudingas su nusikalstamu pasauliu siejamai bendrovei.

Ne visai skaidrus buvo ir jo kandidatavimas į generalinius prokurorus: sakyta, kad jo kandidatūrą rekomenduoja prokurorų profsąjunga, bet, kaip vėliau paaiškėjo, tai tebuvo vienasmenė jos pirmininko, N.Meilučio draugo, rekomendacija.

Nepaisant šių neigiamų aspektų, vis dėlto kolegos jį vertina kaip kompetentingą teisininką, gabų vadovą, žmogų su stuburu. Niekas nė neabejojo, kad jis būtų buvęs geresnis generalinis prokuroras už savo pirmtaką. Na, gal ir nedidelis komplimentas, bet jau vien todėl, kad blogesniam sunku būti.

Jau skiriant į šį postą Darių Valį retas kas abejojo, kad jo paskyrimas buvo klaida. Prezidentė generalinio prokuroro keturis mėnesius karštligiškai ieškojo būtinai provincijoje, kad jis nepriklausytų jokiam „klanui“, kol pagaliau buvo rastas savanoris. Tuomet 38-erių gimtojoje Akmenėje triūsusio D.Valio karjera nebuvo įspūdinga: jis dirbo tardytoju Akmenės rajono policijos komisariate, paskui Akmenės rajono apylinkės prokuratūros prokuroru, devynerius metus jai vadovavo, bet pavaldinių teturėjo tris kolegas. Jokių ypatingų nuopelnų, jokių išskirtinių bylų. Tuometis premjeras konservatorius Andrius Kubilius net viešai pareiškė, kad labai sunku prisiimti atsakomybę už paskyrimus, kai apie kandidatą nesi nė girdėjęs, o, pasak kai kurių jo partijos kolegų, frakcijoje net agitavo nebalsuoti už D.Valį, nes Prezidentės favoritas – akivaizdžiai bejėgis.

Nuogąstavimai, ar D.Valys tinkamas tokioms atsakingoms pareigoms, išsipildė su kaupu: tiek skandalų dėl kompetencijos, vadovaujamo darbo patirties stokos ir asmeninių savybių prokuratūroje lig tol nėra buvę.

Tad N.Meilutis buvo nepalyginti tinkamesnis kandidatas nei ligšiolinis generalinis prokuroras, nors akivaizdu, kad tarp Temidės pašauktųjų elito yra kur kas autoritetingesnių pavardžių.

Ne tik į šį – ir į daugelį kitų aukštų Lietuvos valdžios postų, lemiančių visos valstybės sėkmę ir jos žmonių gerovę, vis rečiau siūlomi tų sričių autoritetai, jau pelnę visuomenės pasitikėjimą. Jiems nesiūloma ar jie nenori sėstis ant karštų kėdžių? Jei nenori – ar kad Lietuvoje valdžios žmogui iš karto klijuojama savanaudžio ir neišmanėlio etiketė? Ar kad pasibaigus kadencijai su tokia neigiama renomė žmogus ne tik nesusigrąžina ankstesnės darbo vietos, bet ir sunkiai randa naują? Ar kad skambios pareigos yra gana kukliai apmokamos? Ar kad nenori patekti į tokią skyrimo procedūrą kaip N.Meilutis, kai pretendentas tampa politinių sąskaitų suvedinėjimo auka?

O jei korifėjams nesiūlomi postai – ar kad skiriantysis turėtų kišeninį vadovą: mažiau kompetentingą, bet iš dėkingumo už avansu dovanotą postą paklusnesnį ir nuolankesnį?

Analizuojant pastarųjų kelerių metų paskyrimus daugeliu atvejų tai ne tiek klausimai, kiek tezės. Padariniai, kai valstybę valdo vadybos pradinukai ar provincijos klerkai, apgailėtini. O turintys potencialo savo srities profesionalai politikų išbrokuojami.

Kad ir grįžtant prie N.Meilučio – jo kompetenciją ir reputaciją teigiamai vertino kolegos, Seimo nariai dievažijosi už jį balsuosią, bet balsuojant slaptai gal kažkokie žmogeliukai už parlamentarus nubalsavo?

Ironiška, kad tą pačią savaitę Seime vykę balsavimai dėl dar dviejų postų turėtojų –  Žurnalistų etikos inspektoriaus ir Lygių galimybių kontrolieriaus – klostėsi diametraliai priešingai. Stebėtinas Seimo dviveidiškumas: priešingai nei N.Meilučio atžvilgiu, Seimo nariai negailėjo pretendentėms kritikos, bet balsavo „už“.

Gražinos Ramanauskaitės-Tiumenevienės kandidatūra į žurnalistų etikos inspektorius atitiko pavyzdį, kai pelei patikima saugoti sūrį. „Respublika“, kurios leidinių grupės įmonėje ELTA dirbo žurnalistų prievaizde tapusi moteris, už nuolatinius etikos pažeidimus net buvo pripažinta etikos nesilaikančia žiniasklaidos priemone. Ar užteks G.Ramanauskaitei-Tiumenevienei stuburo, jei reikės spręsti skundus dėl buvusių darbdavių? Ne itin įspūdinga ir pačios G.Ramanauskaitės-Tiumenevienės ligšiolinė karjera: baigusi lietuvių filologiją ji beveik dešimt metų dirbo ELTOJE sekretore (oficialiai – referente personalui), o paskui staiga 2007 m. tapo generaline direktore. Bet žinant šios žiniasklaidos grupės hierarchinę valdymo schemą tai buvo administracinis, o ne strateginis postas. Kandidatūros silpnumą bandyta paaiškinti tuo, kad į taip mažai atlyginamą darbą niekas nesutikęs eiti. Atlygis tikrai nėra didelis, bet vis dėlto vos ne dvigubai didesnis nei šalies vidurkis.

O Seimo pirmininkės pateiktoji jos pačios buvusi patarėja Agnetė Lobačevskytė, pastaruosius aštuonis mėnesius dirbusi kultūros viceministre tautinių mažumų, archyvų ir informacinės visuomenės klausimais, parlamentarų vertinimu, nelabai tinka į lygių galimybių kontrolieriaus postą, kur didžiausia – užsitarnauto autoriteto galia. Nors, kaip juokaujama, jaunystė – lengviausiai ištaisoma vadovo yda, A.Lobačevskytei, vos prieš šešerius metus įgijusiai teisės bakalauro, o prieš ketverius – magistro laipsnį, vos apšilusiai kojas valstybės institucijose, anot parlamentarų, iki tokio posto dar toloka.

Kritikavo seimūnai tokį akivaizdžiai politinį „darbiečių“ kadrų parinkimą, bet jam pritarė, nors jau buvo atmetę dvi kur kas tinkamesnes kandidates – teisės ekspertę prof. Lyrą Jakulevičienę ir advokatę Dianą Gumbrevičiūtę-Kuzminskienę.

O paskui tyčiojosi iš A.Lobačevskytės: lygindami ją su atmestomis kandidatūromis, klausė, kokių mokslo darbų lygių teisių srityje yra parašiusi, ką šioje srityje nuveikusi. Atsakymas buvo iš anksto aiškus – nulį.

Bet nuliai parlamentarams tinka, nes nuliais lengviau manipuliuoti. Parlamentarai tyčiojasi iš valstybės, kai balsuodami už kandidatūras ne vertina kompetenciją, gebėjimus, reputaciją, tinkamumą atlikti pareigas, į kurias siūlomas asmuo, bet suvedinėja sąskaitas su kandidatūrų teikėjais. Ar po tokių patyčių Seime daug tikrai kompetentingų savo srities specialistų ir valstybės sąrangą suvokiančių žmonių norės mesti savo darbą dėl darbo valstybei, kurį gaus tik tuo atveju, jei Seimas tuo metu nenorės kam atkeršyti istorijose, su kuriomis pretendentas neturi nieko bendra?

Norėtųsi palinkėti dviem naujoms valstybės institucijų vadovėms sėkmės, bet objektyvių priežasčių tam tikrai nedaug. O pavyzdžių, kas nutinka su institucijomis, kai kengūros principu į jas užkeliamas jų nepriaugęs, o kai kuriais atvejais – ir nepajėgus niekad priaugti asmuo, nesuvokiantis valstybės sąrangos ir tarnystės valstybei misijos, – daugybė. Kad ir Valstybinės lietuvių kalbos komisijos vadovė Daiva Vaišnienė. Ji rimtu veidu aiškina, kad jei lenkas gyvena anapus Lietuvos sienos, tai pagal lietuvių kalbos taisykles jo žmona, Lietuvos pilietė, gali būti Mickiewicz, o jei tas pats Mickiewicz bus gimęs už penkių metrų šiapus Lietuvos sienos, visa jo šeima jau amžiams bus Mickevičiai, mat taip turi būti pagal kažkokius senus biurokratinius potvarkius. Akivaizdu, valstybinė komisija sergsti ne lietuvių kalbą, ne sveiką protą, ne valstybės ir jos piliečių interesus, o tik biurokratinį absurdą. O mokesčių mokėtojai už tai šiemet komisijos išlaikymui sumokės 783,4 tūkst. eurų.

Ar kas dar prisimena laikus, kai Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos sprendimai būdavę įvykis? Kai komisijos vadovais imti skirti autoriteto bagažo neturintys asmenys, prasidėjo dažna jų kaita, o neretai komisijai pirmininkaudavo laikinas vadovas, ji tapo bedantė, išnyko iš valstybės gyvenimo, kaip efektyvus skaidrumo garantas.

Net ir tikrai gero potencialo vadovui, įšokusiam į dar nepriaugtą postą, reikia laiko iki jo priaugti. O tokio nepriaugusio vadovo vadovaujama institucija taip pat stabteli. Štai paprasta palyginti: policija su generaliniu komisaru Sauliumi Skverneliu ir su Linu Pernavu priešaky. Po aktyvių reformų, iniciatyvų laikotarpio – šioks toks štilis. Net vidaus reikalų ministras S.Skvernelis yra pripažinęs, kad L.Pernavas – geras, bet po kokių metų su trupučiu būtų buvęs „ypatingai stiprus kandidatas“.

Visi šią kėdę jau matavo policijos generalinio policijos komisaro pavaduotojui Renatui Požėlai ar bent Policijos departamento Imuniteto valdybos viršininkui Donatui Malaškevičiui, bet iš trijų ministro pasiūlytų kandidatų Vyriausybė pasirinko ir Prezidentei teikė mažiausiai patyrusį. 38-erių L.Pernavas lig tol buvo pasižymėjęs itin geru darbu, bet tik gimtajame Ignalinos rajone ir Utenos apskrityje. Dvidešimties metų patirtį vidaus reikalų sistemoje turintis teisininkas karjerą pradėjo nuo žemiausios grandies – eilinio Ignalinos policininko ir per trylika metų laiptelis po laiptelio užkopė iki Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko. Tuometis policijos generalinis komisaras S.Skvernelis itin vertino L.Pernavą už efektyvias policijos reformas Utenos apskrityje, tad matydamas perspektyvas pernai vasarį jį paskyrė Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininku, o po aštuonių mėnesių pasiūlė vienu iš trijų pretendentų vadovauti visos šalies policijai.
S.Skvernelio nuomone, ir teritorinių padalinių vadovai turi turėti karjeros perspektyvą. Nors jie ir menkiau pažįsta valdžios koridorius, bet to galima išmokti. Be to, „departamentas dažnai atitrūksta nuo žemės“, tad, pasak buvusio policijos generalinio komisaro, vadovas iš regiono, susidūręs ne su biurokratine, o su realia situacija, turi pranašumų.

Ministras teisus: žmogus iš provincijos, jei jis priaugęs iki posto, gali būti vertesnis už sostinės biurokratą, dažnai tik ir temačiusį valdiškos įstaigos koridorius. Telieka apgailestauti, kad, pavyzdžiui, socialdemokratai taip ir nesugebėjo įkalbėti savo ryškiausio ir sėkmingiausio partiečio Druskininkų mero Ričardo Malinausko stoti prie partijos ir Vyriausybės vairo.

Tačiau kai valstybės valdymo imasi regioninio kalibro neperaugę ar ir iki jo nepriaugę veikėjai, geriausiu atveju būna juokinga, bet dažniausiai – labai liūdna ir žalinga visos valstybės mastu.

Socialinės apsaugos ir darbo ministro postą, vieną svarbiausių ir sunkiausių Vyriausybėje, šią kadenciją gavusi Marijampolės kolegijos lektorė Algimanta Pabedinskienė iš pradžių linksmino neadekvačiais tokiam postui nusišnekėjimais. Politikos debiutantė leidosi apsodinama keistais kadrais. Pavyzdžiui, į viceministrus jai įsodino tokį Aivarą Tušą. Mechanikos inžinierius, kurio oficialioje biografijoje žiojėjo net penkerių metų skylės, nurodė iki karjeros šuolio Didžiojoje Britanijoje direktoriavęs įmonėje „Ader United Ltd“, kuri užsiėmė paslaugomis privatiems namų ūkiams. Tik įmonė, ~companycheck.co.uk~ duomenimis, turėjo nulį svarų banke, nulį įsipareigojimų ir nulį svarų turto. Bet A.Tušo kompetencijai buvo patikėti ES struktūrinės paramos milijardai ir darbo rinka. Visa laimė, kad jo politinė karjera buvo trumpa.

Ministrė iš Marijampolės kolegijos neturėjo jokios patirties – nei politinės, nei jai patikėtos srities, nei vadovaujamo darbo. Net savo Darbo partijoje ji buvo niekam nežinoma eilinė narė.

Tad politikos ir vadovaujamo darbo debiutantė, kengūros šuoliais atšokdinta į valstybės mastu itin svarbų postą, jame ėmėsi pradžiamokslio. A.Pabedinskienė buvo uoli mokinė. Kai jai, kaip Vyriausybės narei, teko atstovauti Lietuvai, kada šalis pirmininkavo ES Tarybai, ministrė, neišmanydama savo srities, o dar ir nemokėdama kalbėti angliškai (ir kaip ji išlaikė D.Grybauskaitės testą?), energingai puldavo klausti ją apspitusių ministerijos darbuotojų, kaip atsakyti į užduotus klausimus. Per keletą metų poste ministrė šiek tiek prakuto. Tačiau ar iš tiesų mūsų valstybė turi tiek pinigų ir laiko, kad šiame konkurenciniame regiono valstybių greičio ruože ministrais skirtų asmenis, kurie pirma gauna postą, o paskui mokosi elementarių dalykų, reikalingų šioms pareigoms atlikti?

Ką gali nuveikti pareigas atitinkančios kvalifikacijos ministras, palyginti su „kengūriniu“, galima matyti iš Aplinkos ministerijos pavyzdžio. Valentinas Mazuronis per keletą mėnesių išjudino metų metais vilkintų problemų sprendimą. O ar daug girdėjote apie jau beveik metus šiame poste dirbantį „tvarkietį“ Kęstutį Trečioką?

Telšių rajono savivaldybės politinis veikėjas tik sulaukęs 56-erių pradėjo karjerą sostinėje: užpernai tapo ūkio viceministru, o nuo pernai liepos – aplinkos ministru. Bet K.Trečioko pavardė labiausiai buvo girdima, kai tuometis Telšių rajono savivaldybės administracijos direktorius buvo linksniuojamas specialiųjų tarnybų tiriamuose skandaluose.

Naujausia Vyriausybės narė švietimo ir mokslo ministrė Audronė Pitrėnienė, nors antra kadencija Seime, tačiau sunkiai dera prie modernios valstybės švietimo ir mokslo vyriausiajam strategui keliamų reikalavimų. Pagal jos karjeros žingsnelius vadovaujant Žemaitijos mokykloms, taip pat jos buvusių kolegų atsiliepimus galima spręsti, kad energinga pedagogė tikrai buvusi savo vietoje, vadovaudama gimtojo Skuodo rajono Trumplaukės, Gėsalų, Mosėdžio ar Skuodo mokykloms. Tačiau iš Europos valstybių švietimo ir mokslo ministrų, į kuriuos paprastai skiriami universitetų rektoriai ar kiti žmonės iš švietimo elito, patyrę ne vienos Vyriausybės nariai, konteksto A.Pitrėnienė, švelniai tariant, iškrinta.

Kartais ambicijos užimti aukštesnes, nei natūraliai esi užaugęs, pareigas žmogų padaro tragikomišką, o jei pareigos – valstybinės reikšmės, tai dar ir kenkia valstybei. Štai apie Loretą Graužinienę, iki atėjimo į politiką – ilgametę buhalterę, finansininkę, auditorę, kaip apie Seimo Audito komiteto pirmininkę, su ja susidūrę žmonės atsiliepdavo labai palankiai. Tačiau kokia gėda valstybei buvo jos debiutas Seimo pirmininko kėdėje! Juokingi strykčiojimai bandant vaizduoti svarbią personą, nusišnekėjimai… Kai žmogus atitinka pareigas, tokių absurdiškų situacijų nebūna. Juk mažai kam kilo noras šaipytis (nes ir nebuvo tam pagrindo), kai Seimo pirmininke tapo Irena Degutienė.

Politikų sluoksnio seklumas vis labiau tampa valstybės pažangos stabdžiu. Bet ir politikų skiriamų pareigūnų kokybė menksta. Nepriklausomybės pradžioje buvo galima teisintis: kur rasti patyrusių, valstybiškai mąstančių žmonių. Bet dabar, po ketvirčio amžiaus, jų jau turėtų būti subrendę.

Tiesa, yra sėkmės pavyzdžių. Neabejotinai kur kas sėkmingesnis bus Prezidentės „antrasis dublis“ skiriant Valstybės saugumo departamento vadovą: prieš porą mėnesių šių pareigų ėmęsis 47-erių Darius Jauniškis – įspūdingos biografijos ir nepriekaištingos reputacijos. 1991 m. sausio 13-ąją savanoriškai prisidėjęs prie parlamento apsaugos, jis Lietuvos kariuomenėje – jau per du dešimtmečius. Nuo 2008 m. vadovauja savo kurtoms Specialiųjų operacijų pajėgoms, vadinamoms kariuomenės smegenimis. Yra dalyvavęs trijose karinėse misijose Afganistane, taip pat išmano slaptąją veiklą, turi žvalgybos informacijos rinkimo patirties. D.Jauniškis sau išsikėlė ir kitokius nei pirmtakas tikslus: sakė, kad stebėti situaciją būtina, bet to maža – reikia ją užkardyti, ir VSD čia turi imtis lyderio vaidmens.

Verta priminti, kad jo pirmtakas Gediminas Grina, imdamasis šių pareigų, taip įvardijo savo tikslus: „VSD turėtų vykdyti valstybės vadovų ir institucijų pavedimus.“ Ne ką jis paaugo per penkerius kadencijos metus.

Formaliai žiūrint G.Grinos biografija irgi rodė neblogą pasirengimą skiriamam postui. Tuomet 45-erių Anykščiuose gimęs, fiziko išsilavinimą turintis G.Grina turėjo daugiau nei dvidešimties metų patirtį krašto apsaugos ir valstybės saugumo sistemoje, nuosekliai čia kopė karjeros laipteliais. 2001–2004 m. jis buvo gynybos atašė ambasadoje JAV ir Kanadoje. Grįžęs tapo Krašto apsaugos ministerijos Antrojo operatyvinių tarnybų departamento, kurio misija – karinė žvalgyba, gynybos atašė ir Tarptautinio bendradarbiavimo skyriaus viršininku, minėto departamento direktoriaus pavaduotoju žvalgybai. Tad pasirinkti jį į vyriausiojo valstybės saugumiečio postą, nors irgi peržengiant vieną kitą karjeros pakopą, atrodė gana logiška. Bet tik kol kandidatas prisistatė viešai.

Nors D.Grybauskaitė niekada neprisipažįsta klydusi, mat sakosi sprendimus priimanti pagal tuo metu turimą informaciją, akivaizdu, kad kadrų politika – švelniai tariant, ne stiprioji jos pusė. Ji ir pati ne kartą kritikavo savo pačios paskirtų valstybės pareigūnų vadovaujamas institucijas, tačiau, stebėtina, neištaškė jos vadovų taip, kaip atėjusi padarė su savo pirmtako paskirtaisiais, sutrikdydama sistemą, kuri sutvarkyta taip, kad siekiant išvengti politinės įtakos neturėtų sutapti skiriančiųjų ir skiriamųjų į aukštus valstybės postus kadencijos. Per visą antrąją Valdo Adamkaus kadenciją turbūt nepasikeitė tiek pareigūnų, kiek per kelis D.Grybauskaitės prezidentavimo mėnesius.

Reikia pripažinti, kad užsistovėjusio vandens buvo nemažai, bet akivaizdu, jog tai, ką Prezidentė vadino rotacija, labiau priminė kadrų valymą. „Išvėdinti“ sistemą nėra blogai, bet Prezidentės kadrų politikos prioritetas buvo pakeisti vadovą, o kuo – antrinis dalykas. Po kelis mėnesius ieškota nesisteminių vyriausiojo saugumiečio, generalinio prokuroro, o kai kurie teismai su laikinaisiais vadovais dirbo arti dvejų metų.

Kur kas operatyviau D.Grybauskaitei sekėsi versti iš postų. Pavyzdžiui, papolitikavusį ne pagal Prezidentę tuometį ambasadorių Mečį Laurinkų liepta atšaukti per 24 valandas.

D.Grybauskaitės kadrų pasirinkimo kriterijai – kad būtų mažai susiję su sistema, kuriai vadovaus, geriau ne iš Vilniaus, anot jos, „gal ne tokie šaunūs, bet bent jau nevagia“, „jaunesni, ne taip susiję su ankstesne sovietine sistema“. O kitų nepastebėtas (nes gal ir nebuvo už ką) Prezidentės iš provincijos gūdumos ištrauktas į aukščiausius postus sostinėje, tikėtina, jaus jai dėkingumą ir paklusnumą, bus kišeninis Prezidentės pareigūnas.

Žinoma, pirmą kadenciją, vos sugrįžusi iš Briuselio, buvusi eurokomisarė neturėjo sukaupusi kadrų rezervo į prezidento skiriamus postus. Tai, beje, lietuviškas politikos išskirtinumas: senos demokratijos šalyse valstybės vadovais tampa stambių partijų su dideliu žmogiškuoju kapitalu lyderiai, o Lietuvoje per ketvirtį amžiaus vos šešerius su trupučiu metų prezidentavo partijų iškelti prezidentai. Tačiau perrinkta prezidente, kai jos pačios paskirti vadovai baiginėjo savo kadenciją, D.Grybauskaitė jau galėjo turėti pakankamą gerų vadovų rezervą.

Beje, keista, kad ji leido užbaigti kadenciją net savo pačios kritikuojamiems prokuratūros ir Valstybės saugumo departamento vadovams. Kadencijos pabaigos nesulaukė tik Viešųjų pirkimų komisijos pirmininkas Žydrūnas Plytnikas, bet ne Prezidentės dėka: garsėjęs pedantiškais reikalavimais laikytis biurokratinių reikalavimų raidės, kartais per tai net neįžvelgdamas protingumo kriterijaus, pats supainiojo viešuosius ir privačius interesus. Beje, reikalavimų kartelę jis kėlė kitiems, bet ne sau: iki šio posto sugebėjo be konkurso užimti atsakingas pareigas, laimėti konkursą, nors neatitiko konkurso reikalavimų – deramai nemokėjo užsienio kalbos, neturėjo pakankamai stažo vadovaujamame poste.

Stebina ir tai, kad Prezidentė nė vieno savo paskirto vadovo nepaliko antrai kadencijai. Aiškinti to rotacijos privalumais neišeina, nes juk ir pati D.Grybauskaitė stojo į kovą dėl antros kadencijos, mat, anos jos pačios, likę nebaigtų darbų. Vieni gal patys nenorėjo, bet, kaip rodo ankstesnių vadovų tolesnės biografijos, dažnai aukštos kvalifikacijos specialistai pasibaigus kadencijai lieka gatvėje ieškotis darbo, net jei buvo pakankamai gerai vertinama jų ligšiolinė tarnystė valstybei.

Štai buvusiai Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos pirmininkei Dianai Korsakaitei teko tenkintis Seimo nario Kęstučio Daukšio patarėjos pareigomis.

O Vytautas Grigaravičius, vienas ryškiausių buvusių policijos generalinių komisarų (2001–2008 m.), iš šio posto atsistatydinęs ne dėl savo darbo broko, bet prisiėmęs politinę atsakomybę, kai girtas Skuodo policininkas automobiliu užmušė tris vaikus,  dabar tiesiogiai išrinktas Alytaus meru, pasakoja, kad jam po atsistatydinimo niekas nesiūlė jokių pareigų valstybės institucijose: „Atrodo, esi niekam nereikalingas, išeini į gatvę. Nors tiek metų esi pakankamai gerai parengtas valstybės tarnautojas, kartu esi niekas.“

Tiesa, tuometis premjeras Gediminas Kirkilas per kitą asmenį buvo perdavęs, kad siūlys patarėjo pareigas. Bet V.Grigaravičius pasakęs, kad nesutiktų, tad to siūlymo ir nesulaukęs. „Sulaukiau tik politikų kvietimų ateiti į vieną ar kitą partiją ir pažadą gauti kokį postą partijai laimėjus rinkimus. Bet man tai nepriimtina“, – sako V.Grigaravičius.

Antra vertus, jis prisipažįsta, kad gal ir nebūtų ėmęsis valstybės tarnybos: „Jau buvau ten, parodžiau, ką galiu, išsisėmiau. Reikia naujų žmonių su naujomis idėjomis. Tos pareigos labai alina visais atžvilgiais, ne tik fiziškai. Tai nėra, kaip kitiems atrodo, tik garbingos pareigos – ten reikia labai daug dirbti, priimti sprendimus. Tai žinantys ir save gerbiantys žmonės labai atsakingai vertina tokius siūlymus ir ne visi sutinka. Atsisako tikrai ne dėl to, kad netenkintų alga, – dėl atsakomybės. Nežinai, kaip pavyks naujame poste: gal žmogus kompetentingas viename lygmenyje, viename darbe, o ten gali pasijusti ne savo vietoje.“

Buvęs policijos generalinis komisaras pasakoja, kad tiesioginis darbas – kontroliuoti, organizuoti – aiškus, bet sąlytis su politikais sudėtingesnis: prasideda simpatijos ir antipatijos, vertinimai ne visiškai įsigilinus į problemas ar netiksliai žinant įstatymus. Tad jei žmogus rimtai mąsto apie darbą, gavęs pasiūlymą į aukštą valstybės postą labai pasveria galimybes ir dažnai lieka prie ligšiolinių pareigų, nes mato, kad perėjus į naujas gali būti labai daug problemų. Kad ir toks pavyzdys: per 25-erius nepriklausomybės metus vienintelis prokuroras, kuris išbuvo visą kadenciją, yra D.Valys. Kiti buvo pakeisti. Tai irgi kažką sako. Ir tokių pavyzdžių daugybė.

Žinoma, kartą postą gavę, bet pasitikėjimo nepateisinę asmenys neturėtų tapti amžinaisiais valdininkais. Bet jei norime ugdytis aukšto profesionalumo valstybės vadovaujantį personalą, būtų išmintinga panaudoti baigusių kadenciją gerų vadovų patirtį. O toks požiūris paskatintų ir kitus gabius žmones sutikti kandidatuoti į tokius postus, nesibaiminant, kad po kelerių metų jiems bus pamojuota atsisveikinant be tolesnės karjeros perspektyvų.

Be abejo, nesame Japonija, kur visa galimos karjeros hierarchija sudėstyta į griežtas schemas. Vis dėlto aukštuose valstybės postuose gausėjant „kengūrų“, dirbtiniu būdu užšokdintų į aukštus postus, vertėtų susimąstyti, ką tai reiškia valstybei. Maža, kad politinis sluoksnis vis silpnėja ir keliolika tūkstančių narių turinčios partijos neranda dviejų trijų žmonių, tinkamų į ministrus, bet net į valstybės institucijų vadovus dažnas autoritetingas žmogus nenori eiti. Kam: kad prarastum turimą garbingą darbą, kad būtum politikų bandomas tampyti už virvelių, o visuomenės apšauktas vagimi, nes visi valdžioje – vagys, galų gale kad būtum išmestas į gatvę? O dažnam ir nesiūloma, nes politikams geriau manipuliuoti menkiau savarankišku žmogumi.

Tad ir valdo Lietuvą vidutiniokai ar vadovai pradinukai. O jei žmogus nepasiekė asmeninės sėkmės savo pasirinktame gyvenimo kelyje – negali atvesti į ją ir kitų. Ar tikrai mus tai tenkina?

Aušra Lėka

Ekspertai pataria: reikia žinoti, ko ieškoma

„Gero darbo prielaida – kai žmogaus turima patirtis, jo gebėjimai, žinios atitinka tai pareigybei keliamus reikalavimus“, – pagrindinę sėkmės prielaidą apibrėžia Organizacijų vystymo centro, padedančio verslo ir kitoms institucijoms ugdyti žmogiškąjį potencialą, partnerė Almanta Jakštaitė-Vinkuvienė.

Ekspertės manymu, nesvarbu, ar toks žmogus iš sostinės ar iš provincijos, dirba toje institucijoje ar ateina iš, pavyzdžiui, akademinio sluoksnio, – svarbiausia, kad jis atitiktų reikalavimus, reikalingus sėkmingam darbui einant tas pareigas. Bet čia ir problema: kad žinotum, ar asmuo atitiks reikalavimus, reikia labai aiškiai suformuluoti, kokių privalumų komplektas lemtų sėkmingą darbą viename ar kitame poste. Tada visiems su tuo susijusiems asmenims būtų aiškus ratas žmonių, tarp kurių reikia žvalgytis kandidatūrų. O dabar į aukštus valdžios postus, turinčius didelį poveikį valstybės sėkmei, ieškoma žmogaus, iki galo neapsisprendus, kas einant tas pareigas lemia sėkmingą darbą, tad vadovaujamasi simpatijų ir antipatijų principu.

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius Vitalis Nakrošis atkreipia dėmesį, kad vadovų pareigybės valstybės institucijose skiriasi: valstybės politikui (pavyzdžiui, ministrui) svarbus politinis lojalumas, valstybės tarnautojui (pavyzdžiui, įstaigos prie ministerijos vadovui) – karjeros tęstinumo, o valstybės pareigūnai (Seimo, prezidento skiriami vadovai) yra kažkur per vidurį: čia reikia derinti politinį pasitikėjimą ir karjeros nuopelnus, kartais tai sutampa, o kartais ne. Kandidatų pasirinkimas, pasak eksperto, priklauso ir nuo to, kokių tikslų siekiama skiriant vieną ar kitą asmenį. Jeigu manoma, kad sistema ar institucija veikia neefektyviai ir reikia „šviežio kraujo“, gali būti pagrįsta skirti asmenį iš šalies, iš kitos sistemos, pavyzdžiui, teisėją skirti generaliniu prokuroru.

Tačiau, kaip atkreipia dėmesį V.Nakrošis, Lietuvoje apskritai daugėja vadovų, einančių pareigas laikinai, ir tai didžiulė problema. 2014 m., kai vyko Vyriausybės įstaigų ir įstaigų prie ministerijų vadovų rotacija, tik 34 proc. visų vadovų buvo nuolatiniai. „Sukūrėme kadencijas minėtiems vadovams, bet nesukūrėme vadovų tarnybos. Be to, 2012 m. sugriežtinus vadovų atranką į valstybės tarnybą kai kurie kandidatai (galbūt partijų ir ministrų palaikomi) negalėjo jų visiškai atitikti ir todėl galbūt buvo delsiama skelbti konkursus eiti nuolatines pareigas, nors turėtų būti nuostata, per kokį trumpiausią laiką turi būti skelbiamas konkursas. O tai, kad Generalinė prokuratūra bus be nuolatinio vadovo neapibrėžtą laiką, nėra sveika šiai sistemai – pavaduotojas juk neturi mandato pokyčiams“, – vertina V.Nakrošis.

Kitose Baltijos šalyse aukščiausių institucijų kadrų skyrimo tvarka yra pastebimai kitokia. Tai lemia ne vien čia susiformavusi politinė kultūra, bet ir politinės sistemos sąranga. Jau pirmaisiais pokomunistinės raidos metais pastebėta, kad politinės konkurencijos tiek Estijoje, tiek Latvijoje yra mažiau ir ji daugiausia susijusi su konfliktais tarp estiško ir latviško politinio elito bei rusakalbių palaikomų politinių partijų. Tokia padėtis lėmė, kad politinis elitas šiose šalyse yra labiau susitelkęs, sutariantis ir vieningesnis, o jo bendras tikslas, ypač Latvijoje, ilgą laiką buvo ir vis dar yra neprileisti prie valdžios ir reikšmingų postų rusakalbės visuomenės dalies.

Be to, Estija ir Latvija – parlamentinės respublikos, todėl ir kovų tarp prezidentų ir parlamentarų (kurie čia ir renka prezidentą) būna kur kas mažiau.

Pirmaisiais nepriklausomybės metais atlikti Baltijos šalių politinio elito tyrimai ir apklausos parodė, kad Estijoje ir Latvijoje kur kas dažnesnis neformalus bendravimas tarp institucijų: nuolatiniai neoficialūs kontaktai šiose šalyse vaidina itin svarbų vaidmenį priimant sprendimus. Latvijoje ir Estijoje, kitaip nei Lietuvoje, perskyra tarp biurokratijos ir politikos yra kur kas mažesnė, todėl dėl vienos ar kitos institucijos vadovų kandidatūros dažnai susiderama institucijų koridoriuose, o ne parlamento tribūnose.

Elitistinės politikos tradicija persikėlė ir į politinių partijų plotmę. Pavyzdžiui, kone dešimtmetį Latvijos politikoje dominavusi ir nuolat koalicinių vyriausybių darbe dalyvavusi partija „Latvijos kelias“ 1993 m. rinkimus laimėjo teturėdama 260 narių, iš kurių 36 pateko į parlamentą. Estijoje pagrindinė, centristine save įvardijanti Reformų partija vyriausybės darbe nenutrūkstamai dalyvauja šešiolika metų, o premjero postą išlaiko dešimtmetį. Labai sunku įsivaizduoti tokią situaciją Lietuvoje.

Sudėtinga atrasti „politinių kengūrų“, vadovaujančių svarbioms institucijoms, Estijoje. Tiesa, šioje šalyje tokiais nebent galima pavadinti būrį jaunų politikų, kuriems pasitikėjimo kreditas suteikiamas labai anksti. Tarp jų ir premjerui – šiandieninis valdančiosios Reformų partijos lyderis ir ministrų kabineto vadovas Taavi Roivas, rudenį švęsiantis 36 metų gimtadienį, yra jauniausias ministras pirmininkas Europoje. Tačiau jaunas amžius anaiptol nereiškia kompetencijos stokos. Jei kalbėsime apie teisėsaugą, Estijoje generalinį prokurorą teisingumo ministro siūlymu skiria vyriausybė, o ne parlamentas, todėl iš esmės užtenka pasiekti vidinį valdančiosios koalicijos sutarimą. Po nepriklausomybės paskelbimo šalyje iš viso buvo septyni generaliniai prokurorai. Šiuo metu šį postą užima Lavly Perling, savo kadenciją pradėjusi 2014-ųjų rugsėjį. Generalinėje prokuratūroje L.Perling dirba nuo 1996 m.: karjerą pradėjo kaip prokuroro padėjėja, vėliau tyrė su narkotikų prekyba susijusias bylas, 2004–2007 m. vadovavo regioninėms Viru ir Pohjos prokuratūroms, o prieš tapdama generaline prokurore vadovavo Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo skyriui.

Nepriklausomoje Latvijoje iki šiol tebuvo vos trys generaliniai prokurorai. Kandidatus į šį postą Saeimai Latvijoje siūlo Aukščiausiojo teismo pirmininkas. Dešimtmetį (1990–2000 m.) šiai institucijai vadovavo vienas pagrindinių jos kūrėjų Janis Skrastinis. Postą jis paliko savo noru dėl tuo metu šalį krėtusio pedofilijos skandalo. Dvi kadencijas, dar dešimtmetį (2000–2010 m.), prokuratūrai vadovavo Janis Maizytis, kuris buvo pasirinktas kaip J.Skrastinio darbų tęsėjas ir artimas jo žmogus, kilęs iš to paties Cėsių miesto (iki paskyrimo jis šešerius metus vadovavo Cėsių prokuratūrai), kartu su pirmtaku mokęsis ir Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Nuo 2010-ųjų Latvijos generalinio prokuroro pareigas eina Erikas Kalnmeieras. Prieš užimdamas šį postą jis dešimtmetį vadovavo Generalinės prokuratūros Baudžiamosios teisės departamentui, 1994–2000 m. buvo prisiekusysis advokatas, dar prieš tai dirbo „Parex“ banko teisininku, o karjerą pradėjo kaip rajoninės prokuratūros tyrėjas.

Naujasis prokuroras J.Mazyčiui, kuriam vadovaujant Generalinė prokuratūra ėmėsi reikšmingų korupcijos bylų, tarp jų ir nuo 1988-ųjų Ventspilio mero pareigas einančio Aivaro Lembergo korupcinių ryšių tyrimo, pasiūlė užimti bet kokias kitas jo norimas pareigas prokuratūroje. J.Maizytis jų atsisakė ir vėliau patarinėjo prezidentui Andriui Bėrziniui saugumo klausimais, o šiuo metu vadovauja Konstitucinio saugumo biurui – latviškajam Valstybės saugumo departamentui.

Tad tokio lygio institucijų vadovais Latvijoje nesišvaistoma, kita vertus, kritikai pasakytų, kad itin reta vadovų kaita ir jų pirmtakų darbų tęstinumas kliudo vykdyti reikšmingas reformas ar įžvelgti naujas veiklos perspektyvas. Tą neretai pabrėžia ir kone prieš kiekvienus rinkimus į politinę areną žengiantys balsingi naujokai, žadantys reikšmingų permainų ir teisėsaugos srityje.

O kaimyninėje Lenkijoje generalinio prokuroro postas atsirado tik 2010-aisiais, iki tol šias funkcijas vykdė Teisingumo ministerija. Generalinį prokurorą šioje šalyje skiria prezidentas, pasirinkdamas iš dviejų kandidatų, kuriuos siūlo nacionalinė teismų bei nacionalinė prokurorų tarybos. Nuo 2010-ųjų šias pareigas eina Andrzejus Seremetas, buvęs Aukščiausiojo teismo teisėjas, ilgametis Tarnuvo ir Krokuvos teismų teisėjas.

Lietuvos, Latvijos ir Estijos generalinių prokurorų atlyginimai panašūs: Lietuvos generalinis prokuroras per mėnesį uždirba daugiau nei 3400 eurų, Latvijoje ir Estijoje atlygis už šį darbą yra keliais šimtais eurų didesnis. Šiek tiek didesnis  Lenkijos generalinio prokuroro atlygis, tačiau ir valstybės bei atsakomybės mastai visai kiti.

Žvelgiant į Estijos, į kurią dažnai mėgstame lygiuotis, vyriausybės ministrus, „pradinukų“ čia galima atrasti, tačiau taip juos galima vadinti tik pagal amžių, bet ne patirtį, ambicijas ar vadybinį talentą. Nors Estijos valdančiąją koaliciją, kaip ir Lietuvoje, sudaro trys partijos, kurios savo įvardija kaip priklausančias skirtingoms ideologijoms, – centristinė Reformų partija, kairieji socialdemokratai bei dešinioji „Pro Patria“ ir „Res Publica“ sąjunga, kandidatų į ministrus paieškai šios partijos skiria didesnį dėmesį, o niekam negirdėtiems, vietiniams provincijos veikėjams į aukščiausius postus iš karto prasimušti nepavyksta.

Jauniausias ministrų kabineto narys – 34-ąjį gimtadienį netrukus švęsiantis sveikatos apsaugos ir darbo ministras Rannaras Vassiljevas. Prieš tapdamas ministru jis penkerius metus darbavosi 15 tūkst. gyventojų turinčio Rakverės miesto mero pavaduotoju, o prieš ketverius metus buvo išrinktas į parlamentą. Tačiau ten politikas spėjo tapti itin svarbaus finansų komiteto pirmininku. Iš tokios pozicijos į ministrus septynmylio žingsnio žengti nereikia.

Iš penkiolikos Estijos vyriausybės narių šeši nėra iš sostinės Talino arba Estijos kultūros ir švietimo židinio, antro pagal dydį šalies miesto Tartu. Tačiau iš šio šešeto karjerą provincijoje pradėjusių ir iš karto į ministrus „peršokusių“ politikų neatrasime. Be minėto R.Vassiljevo, kaimo reikalų ministras Urmas Kruuse, kilęs iš Elvos miesto, prieš tai buvo sveikatos apsaugos ir darbo ministras, o iki posto vyriausybėje septynerius metus vadovavo Tartu miestui. Verslumo ministrė Urve Palo, prieš pasukdama į politiką, vadovavo didelei užsienio kapitalo įmonei, kultūros ministras Indrekas Saaras dešimtmetį vadovavo įvairiems Estijos teatrams, vidaus reikalų ministras Hanno Pevkuras lig tol vadovavo Socialinės apsaugos bei Teisingumo ministerijoms, beveik dešimtmetį yra Estijos parlamento narys.

Nors ir būdami gana jauno amžiaus (Estijos vyriausybės ministrų amžiaus vidurkis – 41 metai), didžioji dalis politikų savo partijos veikloje dalyvauja bent antrą dešimtmetį, taigi yra partijų užauginti ir perėję visus jų laiptelius.

O štai  Latvijos vyriausybėje provincijos klerkų valdysenos pavyzdžių nesudėtinga pamatyti. Pradėti būtų galima ir nuo pačios ministrės pirmininkės Laimduotos Straujumos, kuri sovietmečiu penkiolika metų praleido Latvijos mokslų akademijos Agrarinės ekonomikos skyriuje, vėliau dirbo Žemės ūkio konsultavimo centre, Latvijos hipotekos ir žemės banke, valstybės sekretore Žemės ūkio, Regioninių reikalų ir savivaldybių ministerijose.

Politinė L.Straujumos karjera staiga pradėjo kilti kaip ant mielių: trejus metus išbuvusi žemės ūkio ministre, 2014-aisiais po parduotuvės „Maxima“ griūties Rygoje pasitraukus Valdžiui Dombrovskiui, technokratiška, visą gyvenimą žemės ūkio srityje dirbusi politikė gana netikėtai tapo vyriausybės vadove. Tačiau per savo vadovavimą ir Latvijos pirmininkavimą Europos Sąjungai politikė kol kas labiausiai spėjo pasižymėti savo prastomis anglų kalbos žiniomis.

Latvijos ekonomikos ministerijai šiandien vadovauja Žaliųjų ir valstiečių sąjungai atstovaujanti 33 metų amžiaus šachmatininkė, daugkartinė šalies čempionė, kuri iki tol dirbo Ventspilio technologijų parke. O šalies švietimo ir mokslo sistema šiuo metu patikėta nedidelio Preilių miestelio matematikos mokytojai Marytei Seilei. Prieš pasukdama į politika ji spėjo tapti mokyklos direktorės pavaduotoja, vėliau pasuko į verslą – UAB „Maxima“ ir keliose kitose įmonėse dirbo personalo ir verslo procesų direktore, vėliau vadovavo privataus verslo inicijuotai švietimo paramos programai.

Taigi „politinių kengūrų“ šuoliai aukštyn ir nusileidimai žemėn pirmiausia susiję su politine branda ir politinių partijų kokybe. Ten, kur šios pirmiausia rūpinasi savo prestižu ir viešosios politikos kokybe, būtent žmonių kompetencija, o ne postų dalybos, išskaičiavimai ar duoklė nusipelniusiems tampa svarbiausia vieno ar kito paskyrimo priežastimi. Tačiau ten, kur susitarti sudėtinga, o gal ir niekam nenaudinga, į priekį žengia ne geriausieji, bet beveidės kompromisinės figūros.

Dovaidas Pabiržis

Generalinių prokurorų atlyginimai (Eur)

Lietuvos generalinio prokuroro  3443

Latvijos generalinio prokuroro  3750

Estijos generalinio prokuroro   3850

Lenkijos generalinio prokuroro  4080

Šaltiniai: wynagrodzenia.pl, kasjauns.lv, prokuraturos.lt, news.postimees.ee

Jei niekas nesikeis dar keletą mėnesių ir jei atsakymų į esminius klausimus nepadaugės, premjero A.Butkevičiaus ir ministrų reitingai pradės važiuoti žemyn.

Premjeras tikina, kad ši Vyriausybė dirba taip, jog net dūmai rūksta. Kovo mėnesį jis tikino, kad per šimtą dienų ši Vyriausybė padarė tiek, kiek ankstesnė neįstengė per ketverius metus. Birželį, kai ši Vyriausybė minės 200 dienų valdžioje sukaktį, premjeras galbūt paskelbs, kad jo vadovaujama Vyriausybė per pusmetį nuveikė tiek, kiek nepajėgė kokios penkios ankstesnės.
Na, bet gal užteks ironijos, gal tų kalbų apskritai net nėra prasmės vertinti – geriau pasigilinkime į faktus.
Pasirodo, ir čia gali gilintis iš vienos pusės, gali – iš kitos, tačiau imi jaustis tarsi ežiukas rūke. Ir taip jaučiasi daugybė įvairių rinkų dalyvių. Visiška nežinia ir netikrumas. Panagrinėkime, pavyzdžiui, energetikos sritį. Ar kas nors šiandien Lietuvoje gali atsakyti į keletą paprastų klausimų: kokios mūsų šalyje perspektyvos numatomos saulės energetikai, kokios – vėjo, o kokios hidroenergetikai, gal kas žino, kada Vilniuje ar Kaune bus atidarytos atliekas deginančios jėgainės, gal kas nujaučia, ar po trejų metų Lietuva nepristigs biokuro, gal kas yra girdėję, kokiomis sąlygomis verslo įmonės 2015 m. turės pirkti dujas? Klausti apie Visagino atominę elektrinę apskritai nėra prasmės, nes šis klausimas Vyriausybei skamba panašiai kaip hamletiškasis “būti ar nebūti”.
Tiesą sakant, narstydami visą energetikos sektorių suprasime, kad ši Vyriausybė atsakymus turi tik į maždaug pusantro klausimo: dėl “NordBalt” elektros jungties ir ne visai aiškų atsakymą – dėl gamtinių dujų terminalo. Ir viskas.
Lygiai taip pat jūra neatsakytų klausimų mus užlieja ir dėl mokesčių srities, tiksliau, dėl išreklamuotos mokesčių reformos. Čia apskritai niekas nieko nežino. O toji nežinia labiausiai ir slegia, nes nei žmonės, nei įmonės negali planuotis savo ateities. Jei niekas nesikeis dar keletą mėnesių ir jei atsakymų į esminius klausimus nepadaugės, premjero Algirdo Butkevičiaus ir ministrų reitingai pradės važiuoti žemyn. Nes visi žmonės nori tikrumo. Jei jo nėra, ieškoma kaltųjų ir greitai randama.
Nebe daug laiko maudytis šlovės spinduliuose lieka ir ministrui Valentinui Mazuroniui. Žmonėms jis pripasakojo ir prižadėjo labai daug patrauklių dalykų. Žmonės keletą mėnesių sutiks palaukti, juolab dabar vasara, neerzina didžiulės šildymo kainos. Bet ateis ruduo, ir iš V.Mazuronio bus pareikalauta parodyti, kas jau atlikta. Norint rudenį parodyti ką nors apčiuopiamo, reikia, kad daugiabučių renovacija jau dabar, o ir visą vasarą vyktų neregėtais mastais. Tačiau bent kol kas tikrai nieko nevyksta.
Jokių rezultatų nematyti ir iš Vytenio Andriukaičio žadėtų revoliucijų sveikatos apsaugos sistemoje. Jis apskritai elgiasi kaip Don Kichotas, o kartais ir blogiau už jį: pats ieško priešų, o paskui su jais kovoja. Bet kas paprastiems žmonėms iš tų ministrų kovų? Nieko. Netgi ne nieko, o dar blogiau, nei buvo: dabar Santariškių klinikų medikai varomi dviejų savaičių nemokamų atostogų, planinės operacijos nukeliamos dar toliau, palatos tuštėja, o medikai trina rankas, nes kai dirbtinai suformuojamos deficito sąlygos, jie tampa labai svarbūs, o norintieji pas juos patekti – labai dosnūs. Nežinia, ar apie tokias reformos pasekmes prieš eidamas ministrauti svajojo V.Andriukaitis, bet jos būtent tokios. Tai yra labai prastos.

Ydinga Lietuvos politinio gyvenimo praktika nesikeičia: vos apšilusi kojas naujoji valdžia ėmė klibinti ankstesnės Vyriausybės pasamdytų valstybinių įmonių ir įstaigų vadovų kėdes. Jau pasikeitė keturių svarbesnių įmonių vadovai, tačiau, neabejojama, kad pokyčių bus ir daugiau.

Kai prieš keletą mėnesių internautų dėl nekompetencijos išjuokta ūkio ministrė Birutė Vėsaitė nusprendė imtis Lietuvos politikoje įprastos praktikos – pravalyti valstybines įstaigas nuo ankstesnės Vyriausybės paskirtų vadovų, ji vargiai galėjo nutuokti, kad ir vėl pateks į skandalų sūkurį. Tyliai ir ramiai pakeisti vadovų, kaip jau tapo įprasta Lietuvoje, ministrei nepavyko – prieš sprendimą iš pareigų išstumti „Versli Lietuva“ vadovą Paulių Lukauską sukilo ir patyrusius verslininkus vienijanti asociacija „Investuotojų forumas“, ir pradedančiųjų verslininkų bendruomenė. Nors kadrų valymą praktikavo absoliučiai visos valdžios – taip pat ir prieš tai buvusi konservatorių Vyriausybė, pirmą kartą prieš politizuotą įstaigos vadovo keitimą prasidėjo protesto akcijos, o įkvėpimo vėl pagauti internautai netruko pasidalinti naujais „memais“ apie ministrę, pavyzdžiui, naujuoju agentūros logotipu „Vėsi Lietuva“.
Su valdžios pasikeitimu siejama ir kitų valstybinių įmonių vadovų pasikeitimai – šių metų sausį iš pareigų pasitraukė Vilniaus oro uosto direktorius Tomas Vaišvila, balandžio pabaigoje – parodų rūmų „Litexpo“ vadovas Darius Aleknavičius, sausį atleista Ignalinos atominės elektrinės vadovas Žilvinas Jurkšus. Politikai ir politologai prognozuoja, kad šiais pakeitimais nebus apsiribota.

Tyliai užleisti postą nesutiko

Apie patirtą spaudimą iš ministrės atlaisvinti kėdę viešai prabilo ir „Investuok Lietuvoje“ vadovė Milda Dargužaitė. „Veido“ paklausta, kodėl verčiama palikti postą užuot tyliai pasitraukusi, kaip Lietuvoje tapo įprasta, paviešino patirtą spaudimą, M.Dargužaitė tvirtino, kad daug metų pradirbus užsienyje jai tokia praktika nepriimtina. „17 metų pragyvenus užsienyje ir pradirbusi vakarietiškose kompanijose, kur aukšti etikos standartai, toks pasielgimas man pasirodė tiek neteisingas, kad kilo noras kovoti už teisybę. Antra, man svarbu, ką darau, veiklos tęstinumas. Galėčiau grįžti į Ameriką, bet tuomet nematyčiau prasmės iš grįžimo į Lietuvą, nes grįžau pasiekti rezultatų“, – tvirtino M.Dargužaitė.
Ji pasakojo, kad nepasitikėjimą „Versli Lietuva“ ir „Investuok Lietuvoje“ vadovų veikla naujoji ūkio ministrė rodė nuo pat pradžių. M.Dargužaitės žodžiais, ministrė pareiškė, kad reikia keisti “Investuok Lietuvoje” vadovus, nes nėra užsienio investicijų, taip pat pareikalavo pateikti visų projektų, su kuriais agentūra dirba, pavadinimus, nors to daryti agentūrai neleidžia pasirašytos konfidencialumo sutartys su galimais investuotojais. „Tuomet iš ministrės atėjo atsakymas – jei nesusišnekame gražiuoju, tai turėsime kitą pokalbį“, – įsakmų toną prisimena M.Dargužaitė.
Tiek P.Lukauskui, tiek M.Dargužaitei buvo pasiūlyta pasitraukti iš vadovo posto ir tapti direktoriaus pavaduotojais. Kalbama, kad “Verslios Lietuvos” vadovės postas buvo numatytas socialdemokratei Violetai Boreikienei apie kurią su ja susidūrę verslininkai atsiliepia itin prastai. „Veido“ žiniomis, dėl V.Boreikienės kandidatūros netgi kilo konfliktas tarp B.Vėsaitė ir premjero Algirdo Butkevičiaus ir ūkio ministrei teko nusileisti.
Po kilusių protestų dėl P.Lukausko atleidimo B.Vėsaitė žurnalistams pareiškė, kad sprendimo nepakeis, nes P.Lukausko veikla netenkina, mat jis didelę laiko dalį skyrė konsultacinei veiklai.
Kuo ūkio ministrei užkliuvo „Versli Lietuva“ ir „Investuok Lietuvoje vadovai? Šios įstaigos dar turi nepaskirstytų ES lėšų, tad ministrės oponentai daro prielaidą, kad galbūt vilioja šie ištekliai. Tuo tarpu buvęs susisiekimo ministras, liberalas Eligijus Masiulis mano, kad šie vadovai vieni pirmųjų judinami galbūt dėl to, kad jie pakankamai stipriai siejami su ankstesniais ministrais, buvo modernūs, naujoviškai mąstantys žmonės. „Gal tas mentalitetas nelabai tinkamas naujai ministrei? Tai žmonės, kurie nepataikauja, turi tiesią nuomonę, matyt, B.Vėsaitei, kuri įpratusi prie tarnystės ir nuolankumo, tai labai netinka“, – mano E.Masiulis.
Tiesa, dalis verslininkų iš tiesų buvo nepatenkinti šių agentūrų veikla ir tvirtino, kad problemų būta – esą „Versli Lietuva“ dirbo ne tose srityse, kur labiausiai verslui reikia pagalbos, bet ėjo lengviausiu keliu: organizavo renginius, konsultavo, o vadovai ir specialistai buvo pasijautę labai svarbiais. Vis dėlto jokių pagrįstų argumentų ar skaičių, kodėl atleidžiamas vadovas, iš ministrės lūpų nesigirdėti. Tuo tarpu P.Lukausko gynėjai pabrėžė, kad jis buvo vienas pagrindinių žmonių Lietuvoje įsukant “startup’ų” veiklą ir finansavimą, todėl smarkiai išaugo kuriamų įmonių skaičius, be to, sparčiai augo eksportas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-21-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Tiesą sakant, tikrai didelei daliai žmonių visai patiktų, kad visus ketverius metus apskritai niekas nesikeistų ir jokių reformų nevyktų.

Šiandien sukanka pusmetis, kai darbuojasi naujai išrinktas Seimas, o netrukus sukaks šeši mėnesiai ir kai darbuojasi ši Vyriausybė. Seimo pirmininkas Vydas Gedvilas skėsčioja rankomis ir aiškina nesąs burtininkas, taigi žmonės neturėtų tikėtis, kad per tiek laiko būtų galima padaryti stebuklus. Na, niekas tų stebuklų ir nesitiki, bet nors ką padaryti juk buvo galima. Nes dabar daug kalbų, daug darbo grupių, o rezultatų jokių. Ak, tiesa, atsiprašau, yra ir šiek tiek rezultatų: Seimo narė Neringa Venckienė dingo, trys Seimo nariai per porą mėnesių pažeidė Konstituciją, buvęs Seimo vyriausiasis etikos sargas Algimantas Salamakinas pabalsavo už premjerą ir patikino, kad nieko blogo čia nematąs. O jei įvertinsime dar ir Broniaus Bradausko nuopelnus žmonijai bei pridėsime ant kamščio užlipusių Seimo narių nuotykius, paaiškės, kad skandalų šios kadencijos parlamentarai priskaldė dvejiem metams į priekį.
Galingai klejoja ir šios Vyriausybės nariai. Kai kurie jų niekaip nesugeba perprasti, kas įeina į ministro pareigas ir kuo ministras turi užsiimti. Apie ministrės Birutės Vėsaitės ekscesus jau prikurta nemažai anekdotų, tad nebėra prasmės plėstis, bet ir kiti ministrai “grybauja”. Tarkime, sveikatos apsaugos ministras Vytenis P.Andriukaitis elgiasi visai ne kaip ministras, o kaip opozicijoje esantis Seimo narys ar net kaip žurnalistas: jis demaskuoja visokiausius, jo žodžiais, sukčius ir kenkėjus, kritikuoja sveikatos apsaugos sistemos ydas, piktinasi netinkamu pinigų skirstymu, pacientams it koks populistas žada nerealiausių dalykų. “Regis, Vyteniui stipriai pakenkė, kad jis ilgai buvo Seimo narys ir dabar sunkiai prisitaiko prie naujų pareigų”, – juokiasi buvęs sveikatos apsaugos ministras Algis Čaplikas.
Iš tiesų ministras gali kritikuoti sistemą, piktintis netinkamu finansinių resursų paskirstymu, bet ir turi siūlyti išeitis, sprendimus, pataisas bei reformas. Pavyzdžiu, nors ne be trūkumų, čia galbūt galima laikyti buvusį švietimo ir mokslo ministrą Gintarą Steponavičių, kuris kritikavo buvusią sistemą, bet kartu turėjo savo viziją, ką ir kaip keisti. Ir, svarbiausia, keitė ir pakeitė. O V.P.Andriukaitis kol kas tik virpina orą, na, ir dar į neviltį varo sveikatos apsaugos sistemoje dirbančius profesionalus.
Tokio įvertinimo nusipelno ne jis vienas, bet ir vidaus reikalų ministras Dailis A.Barakauskas, ir kultūros ministras Šarūnas Birutis, ir švietimo bei mokslo ministras Dainius Pavalkis, ir jau minėta B.Vėsaitė. Na negi taip sunku panagrinėti, kaip dirba aukščiausios prabos ir puikiai vertinami ministrai kitose valstybėse?
Nors, matyt, niekas dabartiniams ministrams aukštų reikalavimų nekelia. Atrodo, net ir premjeras iš savęs daug nereikalauja. O kam? Iš įvairiausių premjero ir ministrų pareiškimų buvo galima susidaryti įspūdį, kad pagrindiniai šios Vyriausybės 2013 m. prioritetai – sprendimas dėl Visagino atominės elektrinės ir sprendimas dėl būsimos mokesčių reformos. Tačiau VAE klausimas apskritai pakibo ore, bet ir dėl mokesčių reformos nė kiek ne aiškiau. Nors gal kaip tik aiškiau: nieko pažangaus tikėtis nėra prasmės, viskas bus kaip buvę, tik įpakuota į naują vyniojamąjį popierių ir papuošta nauju kaspinu. Nors kita vertus, gal tai ir ne pati blogiausia žinia. Tiesą sakant, tikrai didelei daliai žmonių visai patiktų, kad visus šiuos ketverius metus apskritai niekas nesikeistų ir jokių reformų nevyktų.

Lietuvos scenarijai artimiausiems ketveriems metams pagal socdemus-”darbiečius”-”tvarkiečius” ir pagal prezidentę. Ką kuris reikštų Lietuvai?

Politiniame kare – ar prezidentei pavyks neprileisti susitepusios partijos į valstybės vykdomąją valdžią – iki smulkmenų aptarinėjama ginkluotė, tačiau užmirštama esmė, dėl ko kariaujama.
Kokioje Lietuvoje gyventume vienos, o kokioje – kitos pusės pergalės atveju?

Pirmas scenarijus: valstybės „vaizdzialis” pagal Viktorą

Po pirmojo rinkimų turo Darbo partijos pirmininkas Viktoras Uspaskichas rodė pergalės ženklą. Jis pirmauja, o rinkimų kampanijos metu deklaravo, kad siekia formuoti daugumą ir jį asmeniškai domina tik vykdomoji valdžia, – mielai būtų Lietuvos premjeras. Tačiau toks “vaizdzialis”, kaip sako Viktoras, po antrojo rinkimų turo liko tik jo vizija.
Vis dėlto “darbiečiams” pavyko rinkimuose būti tretiems, o „Bendro darbo Lietuvai” koalicijoje – antriems su trečdaliu jos mandatų. Žinodamas rinkimų lyderių socialdemokratų pirmininko Algirdo Butkevičiaus minkštumą, nuomonės kaitaliojimą triskart per dieną, V.Uspaskichas jau galėjo skaičiuoti, kiek atsipirks į rinkimus įdėti milijonai. Tiesa, valdžia dar tenka pasidalyti su Rolando Pakso „Tvarka ir teisingumu”, bet šie teturi vienuolika iš 78-ių naujosios koalicijos mandatų bei gali pretenduoti į porą ministrų postų, ir tai su avansu.
Taigi trijų partijų lyderiai pasiglėbesčiavo ir puolė dalytis pergalės grobio.
Jei ne prezidentė, apkartinusi jų dalybas, šiandien valdžios pyragas būtų suraikytas taip: parlamento vadovas – kaltinamasis baudžiamojoje Darbo partijos juodosios buhalterijos byloje Vytautas Gapšys, premjeras – jokių moralinių skrupulų dėl politinių partnerių reputacijos netrikdomas socialdemokratas A.Butkevičius. „Riebiausios” pagal ES fondų injekcijas Ūkio ministerijos vadovas – kaltinamasis baudžiamojoje byloje V.Uspaskichas (nors pats tikino, kad europarlamentaro mandatą būtų keitęs tik į premjero postą, bet savo nuomonę kaitaliojo keliskart per dieną), o pagal “riebumą” ketvirtos Aplinkos ministerijos vadovas – apkaltos būdu už Konstitucijos pažeidimą ir priesaikos sulaužymą iš prezidento posto pašalinto dabar europarlamentaro R.Pakso vietininkas Lietuvoje Valentinas Mazuronis, baudžiamojoje byloje nuteistas už šmeižtą.
Tokioje kompanijoje puikiai į finansų ministrus derėtų ir “darbietė” Vitalija Vonžutaitė, dar viena kaltinamoji “darbiečių” byloje, turinti vokelių buhalterijos patirties ne tik Darbo partijos aparate, bet ir de facto “darbiečių” valdomoje “Balso” žiniasklaidos leidinių grupėje.
Groteskas: valstybės įstatymų leidybai vadovauti buvo sutarta deleguoti kaltinamąjį baudžiamojoje byloje, o daugiausiai ES milijardų valdančioms ministerijoms – “darbiečius”, kurie ne taip seniai jau buvo pademonstravę, kaip tai daro. Seimo komisijos buvo pripažinusios, kad būdamas ūkio ministras koalicinėje su socialdemokratais Vyriausybėje V.Uspaskichas prasilenkė su įstatymais, su savo šeimos verslu susijusioms įmonėms nukreipė paramos lėšas, galėjo sukelti interesų konfliktą derėdamasis dėl bendradarbiavimo su Maskvos vyriausybe.
V.Uspaskichas po neigiamos Vyriausiosios tarnybinės komisijos išvados 2005 m. atsistatydino, netrukus sugriaudamas ir visą valdančiąją koaliciją. O kai partija buvo įtarta vedusi juodąją buhalteriją ir V.Uspaskichui buvo pareikšti įtarimai, jis 2006 m. pabėgo į Rusiją.
“Darbiečiai” nuo to laiko ne tik neišsklaidė senų įtarimų, bet ir pasėjo naujų: žadėdamas didinti minimalią algą savo de facto valdomoje „Balso” žiniasklaidos grupėje, kaip paliudijo jau nemažai jos darbuotojų, V.Uspaskichas algas moka vokeliuose, o šių Seimo rinkimų metu daugiausiai skundų dėl balsų pirkimo teko būtent Darbo partijai. Beje, Konstituciniam Teismui pradėjus gilintis į “darbiečio” Jono Pinskaus išrinkimo į Seimą peripetijas, šis kaipmat atsisakė mandato.
“Darbiečiai” moralinių skrupulų neturi – mojuoja nekaltumo prezumpcijos argumentu. „Formaliai tai teisinga. Tačiau jei esi teisiamas, tai nesuderinama su politine karjera, ypač aukštais valstybės postais”, – autoritetingas advokatas Kęstutis Lipeika aiškina, kaip turėtų būti, bet, deja, Lietuvoje nėra.
Jei ne prezidentės ultimatumas neįleisti į Vyriausybę prastos reputacijos Darbo partijos, šiandien jau būtų sutarta dėl kaltinamųjų Seimo ir Vyriausybės atsakinguose postuose.

Antras scenarijus: prioritetai pagal A.Butkevičių – ne spręsti problemas, o valdyti ES lėšas

Prezidentei sužlugdžius valstybės “vaizdzialį” pagal Viktorą, šis šoko kaip vanagas, kad eisiąs į Seimą ir atskleisiąs dabartinės valdžios, taip pat ir prezidentės, nusikaltimus. Tačiau sukonkretinti savo tezių nesugebėjo, tik kasdien vis labiau panašėjo jau nebe į vanagą, o į nuskriaustą žvirblį.
V.Uspaskichą prezidentei nustūmus nuo pirmų valdžios linijų, ryžtingu lyderiu bandė pasirodyti daugiausiai rinkimų balsų gavusių socialdemokratų pirmininkas. Tačiau A.Butkevičius mėtosi į šalis kaip išgąsdintas zuikis – daro viena, sako kita, bet ir pasakęs netrukus išsigina savo žodžių.
Ryte po rinkimų antrojo turo po vizito pas prezidentę A.Butkevičius pareiškė, esą jo moraliniai principai neleidžia, kad Vyriausybėje ar Seimo vadovybėje būtų teisiamųjų. Tačiau iki prezidentės ultimatumo jokių A.Butkevičiaus moralės principų požymių pasireiškę nebuvo. Ir netgi po šių savo viešų įžadų A.Butkevičius palaimino teisiamąjį “darbietį” V.Gapšį į Seimo pirmojo vicepirmininko ir Europos komiteto pirmininko postą. Rengiantis Lietuvos pirmininkavimui ES kitąmet, būtų „puikus” pasirinkimas reprezentuoti mūsų valstybę.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-46-2 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Kauno meras Andrius Kupčinskas: „Valdžios formavimo principai Lietuvoje tebėra laukiniai“

VEIDAS: Vienas po kito į mero postus grįžta savivaldybių rinkimus laimėjusių, bet po partinių dėlionių kurį laiką opozicijoje turėjusių dirbti partijų atstovai. Tai dėsningumas?
A.K.:  Be abejo, tai natūralus procesas. Rinkimų rezultatai buvo aiškūs, bet kai kur tiesiog neatsispirta pagundoms. Kaune tai buvo matoma ypač ryškiai, kai natūrali rinkėjų valia buvo pakeista per vieną naktį, sudarius sandėrį ir meru nutarus rinkti atstovą partijos, kuri vos vos peržengė rinkimų barjerą. Valdžios pagunda lėmė, kad nebuvo paisoma nei susitarimų, nei viešai duotų garbės žodžių, paneigiant sveiką protą.
Prisipažinsiu, jautėmės išduoti, tačiau kartu supratome, kad artėjant tokiems Kaunui svarbiems renginiams, kaip Hansos dienos ir Europos krepšinio čempionatas, negalime rizikuoti miesto įvaizdžiu ir klibinti valdžios, nors jau vasarą ji vos laikėsi. Regis, ankstesnė koalicija tik tiek ir tesiekė, kad išsilaikytų iki Seimo rinkimų ir pasinaudotų mero postu, kaip tramplinu rinkimuose. Išlaukėme pusmetį ir tuomet atkūrėme rinkėjų pareikštą valią.
VEIDAS: Kaip manote, ar tiesioginiai merų rinkimai, apie kuriuos kalbama nebe pirmi metai, galėtų būti saugiklis nuo dažnos savivaldybių valdžios kaitos?
A.K.: Labai norėčiau, kad Seimas, ypač tie šimtas Seimo narių, kurie padėjo savo parašus po siūlymu daryti pataisą Konstitucijoje ir įvesti tiesioginius merų rinkimus, padarytų išvadas iš pastarųjų mėnesių įvykių savivaldybėse. Nes atrodo, kad dabar visi užsiėmę biudžetu, paskui bus užsiėmę Seimo rinkimais, ir vėl viskas nusikels į nežinia kada.
Lietuvos demokratija, ypač savivaldos srityje, dar labai jauna, valdžios formavimo principai, galima sakyti, laukiniai. Vertėtų pasimokyti iš labiau patyrusių skandinavų ar, pavyzdžiui, prancūzų. Skandinavijos savivaldybėse priimta, kad ta partija, kuri per rinkimus gauna daugiausiai balsų, sudaro pirmojo naujosios tarybos posėdžio darbotvarkę ir siūlo kandidatus į visus postus. Tik tuomet, jeigu mero išrinkti nepavyksta, prasideda derybos.
Prancūzijoje savivaldybės renkamos dviem etapais: per pirmąjį išrenkama du trečdaliai tarybos narių, o likęs trečdalis – per antrąjį etapą, kuriame teisę dalyvauti įgyja tik dvi partijos, pirmajame etape surinkusios daugiausiai balsų. Tokia tvarka garantuoja, kad taryboje visuomet būna aiški ir tvari dauguma. Prie tokios valdžios formavimo praktikos prieita per ilgą laiką patyrus, kaip žalinga neturėti aiškios, rinkėjų, o ne vėlesnių susitarimų suformuotos daugumos.
Na, ir reikėtų teisiškai apriboti terminą, kurį naujai išrinkta savivaldybės taryba turi valdančiajai koalicijai formuoti. Dabartiniai faktiniai pusantro mėnesio skatina norą sudarinėti užkulisinius sandėrius. Kaip su kolegomis juokaujame, nepasiduoti pagundai perfomuoti koaliciją galima nebent tuo atveju, jeigu visi jos nariai iki pirmo posėdžio gyvens uždaryti vienoje patalpoje.

BFL

Po metų, pasibaigus šio Seimo kadencijai, Andrius Kubilius tikriausiai jam pačiam netikėtai taps didžiausią patirtį turinčiu Lietuvos politiku. Kaip susiklostys rinkimų rezultatai, šiandien prognozuoti beveik neįmanoma, bet akivaizdu, kad A.Kubiliaus vadovaujamai Tėvynės sąjungai-Lietuvos krikščionims demokratams sutriuškinimas negresia. Savo ruožtu tai reiškia, kad A.Kubilius, jei tik panorės, bus šeštą kartą išrinktas Seimo nariu ir pateks į tą grupę vienos rankos pirštais skaičiuojamų politikų, kurie be perstojo formuoja Lietuvos politiką daugiau nei 20 metų. O šiandien – jai ir vadovauja.

Veteranai šeši, perspektyvus vienas

Toje grupelėje – jau minėtas A.Kubilius, pirmą kartą į Seimą išrinktas 1992-aisiais, tuomet dar pagal partijos sąrašą (nuo 2004-ųjų renkamas tiesiogiai Antakalnio apygardoje). Du kartus buvo skiriamas ministru pirmininku ir taps pirmuoju, išbuvusiu visą kadenciją. Abu kartus – „krizinis premjeras“, pirmą kartą Vyriausybei vadovauti ėmęs ne tik ekonominės, bet ir sunkiausios politinės krizės akivaizdoje. Du kartus buvo Seimo vicepirmininku, opozicijos lyderiu, nuo 2003-iųjų renkamas partijos pirmininku. Pastaruosius rinkimus laimėjo tikroje, o ne parodomojoje kovoje, rungiantis balsas į balsą.
Antrasis ir seniausias politikos veteranų klubo narys yra vienintelis nuo 1990-ųjų nuolat į Seimą renkamas (keturis kartus vienmandatėje Švenčionėlių ir Ignalinos-Švenčionių, du kartus pagal sąrašą) socialdemokratas Česlovas Juršėnas. Daugkartinis Seimo pirmininkas ir vicepirmininkas, eiliniu parlamentaru buvęs tik trejus metus iš 21-erių, 2004-ųjų prezidento rinkimų kandidatas. Jau aštuntąją dešimtį įpusėjęs politikos veteranas, „Veido“ žiniomis, kandidatuos ir 2012-ųjų rinkimuose, bet vėlgi tik sąraše, nebekovodamas vienmandatėje apygardoje, – amžius. Tad, priešingai nei A.Kubiliui, kuris labiausiai patyręs dešiniųjų politikas bus dar daug metų, kairiųjų veteranui Č.Juršėnui jau artėja pasitraukimo iš aktyvios politikos metas.
Kiti keturi veteranai priklauso Socialdemokratų partijai: irgi aštuntąją dešimtį įpusėjęs Justinas Karosas, taip pat dar ketinantis dalyvauti Seimo rinkimuose, na, ir trys gerokai jaunesni – Algimantas Salamakinas, Irena Šiaulienė ir Gediminas Kirkilas. Pastarasis, nepaisant patirties vadovaujant 2006–2008 m. Vyriausybei ar organizuojant partijos rinkimų kampaniją, iš labiausiai patyrusių socdemų tapo perkvalifikuotas į didžiausius nevykėlius, ir dar nežinia, ar gaus pakankamai aukštą vietą rinkimų sąrašuose, kad būtų ramus dėl patekimo į Seimą. O vienmandatėje apygardoje G.Kirkilas laimėti nesugebėjo nė karto.

Atėjo penkiasdešimtmečių laikas

Konservatorių partijoje šiuo metu dominuojančias pozicijas užima penkiasdešimtmečių politikų karta, kuriai priklauso Jurgis Razma, Arvydas Vidžiūnas, Rasa Juknevičienė, Donatas Jankauskas, Vilija Aleknaitė-Abramikienė, Emanuelis Zingeris, Audronius Ažubalis, Kęstutis Masiulis, Vitas Matuzas ir kiti. Nors politikoje daugelis dar nuo Sąjūdžio laikų, dabartines pozicijas jie užėmė tik per pastarąjį dešimtmetį. Tiek amžius, tiek senų A.Kubiliaus bendražygių reputacija garantuoja, kad jie dešiniajame konservatyviosios politikos flange dominuos dar pusantro du dešimtmečius.
Iš jaunesniųjų, kurie į Seimą išrinkti pirmą kartą, per šią kadenciją akivaizdžiai įsitvirtino Dainius Kreivys, Vaidotas Bacevičius ir už juos šiek tiek vyresnis Arvydas Anušauskas. Šviesi ateitis žadama ir trisdešimties dar neturinčiai Agnei Bilotaitei.
Besibaigianti Seimo ir Vyriausybės kadencija buvo tikras išbandymas bene jauniausiai iš valdančiųjų partijų – Liberalų sąjūdžiui. Ministrai Eligijus Masiulis ir Gintaras Steponavičius, nors, viena vertus, politikoje ir Seime nebe naujokai, bet į tokias aukštumas Vyriausybėje buvo pakylėti pirmą kartą, ir veikiausiai patiems šiek tiek netikėtai. Vargu ar jie bus įrašyti tarp geriausių Susisiekimo bei Švietimo ir mokslo ministerijų vadovų, bet ir blogiausiųjų gretų nepapildys. Vien todėl, kad sugebėjo vadovauti tikrai problemiškoms ministerijoms be reikšmingų skandalų ir kartu išsaugoti savo pozicijas valdančiojoje koalicijoje, nepaisant nedidelio jų partijos svorio Seime.
Nors priimta manyti, kad tokių įtakingų ministerijų postus šie liberalsąjūdininkai užėmė pirmą ir paskutinį kartą, vargu ar tą patį galima pasakyti apie šešėlyje esantį, bet itin įtakingą idėjinį šios partijos tėvą Eugenijų Gentvilą. Jis priklauso tai pačiai dominuoti Lietuvos politikoje imančiai penkiasdešimtmečių kartai, atėjusiai kartu su Sąjūdžiu. Kovo 11-osios signataras E.Gentvilas vėliau daugiausia užsiėmė politika Klaipėdoje, yra savivaldybės tarybos narys ir šiuo metu eina Klaipėdos uosto generalinio direktoriaus pareigas.
Pabrėžtina, kad šį postą jis iškeitė į beveik garantuotą galimybę būti antrai kadencijai perrinktam į Europos Parlamentą, tuo akivaizdžiai parodydamas, kurioje vietoje sutelkta daugiau įtakos bei galių. Savo studentą bei ilgametį padėjėją E.Masiulį turėdamas susisiekimo ministru, E.Gentvilas tapo tikriausiai lig šiol įtakingiausiu uosto vadovu, taigi ir vienu pačių įtakingiausių Klaipėdos žmonių. Pridėjus jo signataro, laikinojo premjero, ūkio ministro, Klaipėdos mero, ilgamečio Liberalų partijos pirmininko, vedusio ją per daugelį skilimų ir jungimųsi, patirtį, galima teigti, kad pajūryje subrendo šešėlį mėgstantis, bet vienas labiausiai patyrusių Lietuvos politikų, kuriam prieš akis dar keli dešimtmečiai veiklos.
Tuo tarpu kairiojoje, socialdemokratų pusėje jaunų veidų ar naujų lyderių praktiškai nematyti. Naujasis partijos pirmininkas Algirdas Butkevičius, nors daugeliui netikėtai laimėjęs rinkimus prieš „brazauskinių“ kandidatą ir kelis kartus pirmajame ture laimintis Seimo rinkimus Marijampolėje, visaverčiu partijos lyderiu dar netapo. Kadangi atsisakyti savo vietų būsimame Seime neskuba netgi tokie „brazauskiniai“ dinozaurai, kaip Bronius Bradauskas, gali būti, kad „tikriesiems“ socdemams taip ir nepavyko iki galo perimti partijos vairo.

Į „Veido“ klausimus atsako Seimo Etikos ir procedūrų komisijos pirmininkas socialdemokratas Algimantas Salamakinas

VEIDAS: Esate vienas iš penkių Seimo narių, išrinktų atstovauti tautai penktą kartą paeiliui. Ar remdamasis savo dviejų dešimtmečių politine patirtimi galite pasakyti, kurie šio kadenciją baigiančio Seimo naujokai taps politikais?
A.S.: Kiek stebiu jaunimą, galiu pasakyti, jog Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys Paulius Saudargas, kurį mes, kad nepainiotume su tėvu, buvusiu Krikščionių demokratų partijos pirmininku Algirdu Saudargu, vadiname Saudargiuku, pratęs šeimos politines tradicijas. Vyras, matosi, rimtas. Gal kiek patirties jam dar trūksta, bet kai prisimenu, kokie žali mes patys buvome, prieš 19 metų pirmą kartą išrinkti į Seimą, tai šis jaunuolis atrodo tikrai šauniai.
Beje, čia norėčiau atkreipti dėmesį, kad, tarkime, Didžosios Britanijos parlamente pirmą kadenciją išrinktieji apskritai sėdi „varlinyke“ ir kalbėti gali tik su išankstiniu vyresniųjų leidimu. Margaret Thatcher memuaruose skaičiau, kad kai jai pirmą kartą buvo leista pasisakyti parlamente, ji dvi naktis nemiegojo, rengdama savo kalbą. Gal kada ir mes prie tokių tradicijų priaugsime.
Stebėdamas kitus parlamentarus dar manau, kad tikra politikė gali išaugti iš Agnės Bilotaitės. Tikrai politiko gabumų turi ir su Arūno Valinsko partija išrinktas, dabar pas konservatorius perbėgęs teisininkas Mantas Varaška. Deja, kiek su juo kalbėjausi, vyras yra tvirtai nusiteikęs nebekandidatuoti ateinančiuose rinkimuose ir nori apskritai trauktis iš politikos. Jeigu norės tęsti politiko karjerą, akivaizdžių gabumų tam turi ir dar vienas teisininkas, dabar pas „krikščionis“ iš A.Valinsko partijos perėjęs Vytautas Kurpuvesas.
Na, o mūsų, socialdemokratų, pusėje iš naujokų akivaizdžiai stiprus pasirodė Edmundas Jonyla. Nors pavadinti jį visišku naujoku politikoje sudėtinga – vis dėlto pirmą kartą Seimo rinkimuose dalyvavo dar 1990-aisiais, renkant Aukščiausiąją Tarybą, tik nelaimėjo. Paskui aštuonerius metus rinktas į Raseinių savivaldybę, buvo meras. Jei norės likti, bus puikus Seimo narys.
Nors atvirai pasakysiu: žvelgdamas į Seimo naujokus matau daugiau negatyvo nei pozityvo. Gal, kaip veteranas, ir nesu objektyvus, bet įspūdis toks, kad su kiekvienais rinkimais daugumos pirmą kartą išrinktų Seimo narių kokybė akivaizdžiai prastėja.
VEIDAS: Jūsų požiūriu, kuris Seimo narys yra geresnis: tas, kuris mažiau varginasi Seime, bet daug dirba su savo apygardos rinkėjais ir turi beveik tikrą perrinkimo garantiją, ar tas, kuris daug dirba Seime su įstatymų projektais, bet apleidžia rinkėjus ir rizikuoja būti nebeišrinktas?
A.S.: Vienareikšmiškai antrasis. Svarbiausia Seimo nario darbo vieta yra Seimas. Nebe tie laikai, kai į Seimą išrinktojo pagrindinis darbas buvo spręsti paskirų jo apygardos žmonių bėdas. Pamenu, kai pirmą kartą 1992-aisiais buvau išrinktas, į priėmimą pas mane ateidavo iki 80 žmonių per dieną. Dabar Radviliškyje irgi ateina vienas kitas, bet beveik visos jų problemos turi būti sprendžiamos ne Seimo, o savivaldybės lygmeniu ar teismuose. Vis dėlto per 20 metų valstybėje daug pakeitėme į gera.
Mano požiūriu, jeigu politikas yra išrinktas į Seimą, juo labiau atsidūręs valdančiojoje daugumoje, jis pirmiausia turi galvoti apie visos valstybės interesus, o tik paskui – apie savo apygardą. Jei opozicijoje dirbi, tai taip, esi šiek tiek laisvesnis, bet irgi turi nepamiršti, kad dirbi ne savivaldybės taryboje, o Seime.
Mano galva, rinkimus į Seimą vienmandatėse apygardose reikia visai panaikinti, kaip tai padaryta ir kaimyninėje Skandinavijoje, ir daugumoje kitų Europos valstybių. Atsakomybę ir už šalį, ir už konkretaus politiko veiklą pirmiausia turi prisiimti jį iškėlusi p

Scanpix

Dienraštis “Kommersant”, kuris neįvardijo informacijos šaltinio, šį pranešimą paskelbė kitą dieną po Rusijos derybų su NATO vadovu Andersu Foghu Rasmussenu (Andersu Fouhu Rasmusenu) ir Pietų Afrikos Respublikos (PAR) prezidentu Jacobu Zuma (Džeikobu Zuma), per kurias buvo tariamasi, kaip būtų galima užbaigti karą Libijoje.

“Pulkininkas (Kadhafi) siunčia signalus, kad jis pasiruošęs atsisakyti valdžios mainais į saugumo garantijas”, – “Kommersant” citavo aukšto rango Rusijos vyriausybės šaltinį.

Šis pareigūnas sakė, kad kitos šalys, tarp jų tikriausiai Prancūzija, yra linkusios suteikti garantijas Libijos lyderiui.

“Kommersant” pranešime taip pat nurodoma, jog M.Kadhafi pageidauja, jog jo sūnui Saif al Islamui būtų leista kandidatuoti būsimuose rinkimuose, tačiau ši sąlyga gali pasirodyti nepriimtina Libijos sukilėliams.

Libijos vyriausybė pirmadienį paskelbė vedanti derybas su opozicijos veikėjais, tačiau jos priešininkai nelinkę atsisakyti savo pozicijos dėl M.Kadhafi likimo.

Saif al Islamas Kadhafi interviu vienam Prancūzijos dienraščiui sakė, jog negali būti jokių derybų dėl 42 metus Libijai vadovaujančio jo tėvo pasitraukimo iš valdžios. Tuo tarpu sukilėlių Laikinoji nacionalinė taryba atšaukė savo ankstesnį pareiškimą, kad M.Kadhafi galėtų likti Libijoje, jeigu atsisakytų visų įgaliojimų.