Kai iš kolegų ekonomikos analitikų kas nors išeidavo į valstybės tarnybą, vėliau sutiktas sakydavo, kad viskas yra taip, kaip mes manėme, remdamiesi teorija, tik daug blogiau. Išėjusi iš analitikų į savo verslą, galiu pasakyti tą patį – viskas yra taip, kaip mačiau būdama analitike, tik daug kartų blogiau. Beje, patirtis gana unikali, nes į savą verslą iš analitikų beveik neišeinama. Kai žinai, kiek visko gali nutikti ne taip, kaip nori ir suplanuoji, nelabai drąsu tą žingsnį žengti. Aš irgi nesu tokia drąsi – tiesiog taip nutiko.

Kas gi yra tas “viskas”, kas yra blogai? Juk ne egzistencinius klausimus čia sprendžiame ar aliekame pesimizmo ir optimizmo psichologinį testą. Omenyje turima ekonominė politika. O dar tiksliau, ar valdžia valdydama, o žmonės jos valdymą patirdami mato reiškinius taip pat ir ar susišneka. Išvada, kad yra blogai, reiškia, jog jie nesusišneka. O valdžia ir šnekėtis nenori.

Būtent tą nori pasakyti žmonės, kai jie emigruoja, duoda kyšius, slepia mokesčius, eina streikuoti, neina balsuoti, keikia politikus ir pan. Politikai paprastai to nesupranta, nes asmeniškai gali būti nieko bloga tiems žmonėms nepadarę.

Kai Didžiąją Britaniją užgriuvo ekonominė krizė, valdžia sumažino mokesčius, nes sunkmečiu būtent žmonėms sunkiausia. Lietuvoje mokesčiai buvo padidinti, nes mūsų premjeras mano, kad sunkiausia yra valdžiai. Esą jeigu jie mokesčių būtų nedidinę, Vyriausybei būtų buvę labai sunku dirbti, be to, ją būtų labai barę Europos Sąjungos ir kitos įtakingos institucijos. Arba, kaip mėgsta sakyti už mokesčių kėlimą atsakingi asmenys, “būtume buvę priversti mažinti gydytojų ir mokytojų atlyginimus”. Kas yra nei logiška, nei neišvengiama. Toks lengvas retorinis šantažas – tarsi nebūtų aibės nieko neuždirbančių valstybinių įmonių, šimtų valstybinių įstaigų, kilnojančių popierius, imituojančių įvairiausių rūšių apsaugą (vartotojų, konkurencijos, sveikatos, kalbos grynumo ir pan.). Kitaip tariant, daugybės nereikalingų funkcijų, neefektyvių darbo vietų, išpūstų atlyginimų. Jei tuo netikite, paklauskite kokio darželio ar mokyklos valgyklos vedėjos, kaip jiems valstybės institucijos savo formaliais ir dažnai neįvykdomais reikalavimais “padeda” sveikai pamaitinti vaikus.

Taigi valdžia pasiteisino, kad jiems bus labai sunku. Daug nesiginčijant, ar tikrai jiems dabar (privirus tiek mokesčių košės, nulėmus tiek verslo nuostolių ir taip suerzinus žmones) lengviau, norisi paklausti vieno – ar jie mano, kad valdžiai turi būti lengviau nei šiaip tautai? Jeigu žmonėms sunkus metas, ar neturėtų jis būti pats sunkiausias šalies elitui, valdžiai?

Beje, pakelti mokesčius, sugriežtinti reikalavimus ar dar kaip nors padidinti naštą mokesčių mokėtojams yra ir papildomų pretekstų, ne tik biudžeto lėšų trūkumas. Pakėlimą galima argumentuoti tuo, kad taip yra kitose šalyse, kad mokesčiai saugo žmones nuo per didelio vartojimo, nuo tikėtinų negandų (privalomi draudimai), per didelio turto turėjimo ir pan., jie esą reikalingi darbui ir kapitalui tenkančiam mokesčių svoriui subalansuoti – tarsi nebūtų akivaizdu, kad visus mokesčius sumoka ne mistinis kapitalas ar darbdavys, o konkretūs gyvi ir todėl vartojantys mokesčių mokėtojai.

Žmonės tokių argumentų negali ir neturi suprasti. Jiems svarbus yra faktas – valstybės našta padidėjo ir didėja toliau. Ne veltui sakoma, kad viena bėda nevaikšto. Krizė smogė, o valdžia dar drėbtelėjo. Pasaulinėje spaudoje daugėja nuomonių, kad ekonomikos krizę, jei ne sukėlė, tai tikrai pagilino ir užlaikė į praktinius sprendimus neorientuota valstybių ekonominė politika, pasiklydusi išvestiniuose dydžiuose, statistinėse ataskaitose ir nebematanti tikrų žmonių ir tikrų jų problemų.

O tų tikrų bėdų yra daugybė ir jos kiekvienoje srityje skirtingos. Valdžios atstovai nervinasi, kai jų prašoma spręsti konkrečius klausimus. Jiems tai atrodo smulkmena, jie nori daryti grandiozines reformas, statyti elektrines, tiesti geležinkelius. Bet dauguma žmonių gyvena mažesnėmis ambicijomis, jų darbai ir problemos gerokai proziškesni, bet ne mažiau skausmingi. Valdantieji net nežino, kad tokie reikalavimai galioja, o išgirdę nustemba dėl jų absurdiškumo. Nieko keista, kad nežino – reglamentuojančių teisės aktų jūra yra tokia plati, kad net patys jų kūrėjai nebesugeba jų aprėpti.
Tik keista, kad nenori žinoti. Vis dėlto kiekvieno eilinio versliuko ar atskiro asmens niekams eikvojamas laikas, pinigai ir kūrybinė energija kiekvieną dieną atima iš mūsų visų ir materialinę gerovę, ir nusiteikimą dirbti gerai, ir netgi nusiteikimą dirbti čia. Aritmetika čia galėtų praversti – susumavus visų mokesčių mokėtojų nuostolius, išeina nemažas ekonominės stagnacijos užtaisas.

Seimo rudens sesijos išvakarėse Prezidentė Dalia Grybauskaitė susitiko su Seimo valdyba ir aptarė svarbiausius naujo politinio sezono darbus bei galimybes tobulinti teisėkūros mechanizmą. Pirmąkart su parlamento vadovybe Seime, o ne Prezidentūroje susitikusi šalies vadovė pabrėžė norinti Seime būti ne proginiu svečiu, o dirbti išvien.

“Visuomenė pasitikės valdžios institucijomis tik matydama, kad visi išvien ieškome svarbiausių valstybei ir jos žmonėms sprendimų ir sugebame dėl jų sutarti. Pirmiausia turime apsibrėžti bendrus valstybės prioritetus. Greitesnis šalies atsigavimas – bendras visų valdžios institucijų tikslas ir atsakomybė”, – kviesdama Seimą bendram darbui teigė Prezidentė.

Prioritetiniais naujo politinio sezono darbais Prezidentė įvardijo kovą su korupcija ir organizuotu nusikalstamumu, nedarbo mažinimą, Sodros reformą, elektros ir dujų rinkos kūrimą ir plėtrą, valstybės biudžeto patvirtinimą.

Prezidentės teigimu, Seimo vadovybės požiūris į korupcijos problemas rodo, kad susitarti dėl svarbiausių prioritetų įmanoma. Teigiamu žingsniu kovojant su korupcija šalies vadovė įvardijo Seimo Pirmininkės reikalavimą registruoti tik antikorupciniu požiūriu įvertintus teisės aktus. Prezidentė taip pat tikisi, kad parlamentarai, įvertinę realius korupcijos mastus valstybėje, priims ir antikorupcinių įstatymų paketą.

Prezidentės iniciatyva Seimo rudens sesijai parengta 17 įstatymų pataisų.

Premjeras Andrius Kubilius ragina opozicines partijas šiandieninių Lietuvos problemų sprendimo nepalikti būsimajam Seimui, kuriame daugumą gali turėti ir kitos politinės jėgos.

“Jiems turėtų rūpėti, kad tos problemos, su kuriomis Lietuva šiandien susiduria dėl objektyvių priežasčių (ekonominės krizės pasekmės, biudžeto deficitas, didelė bedarbystė) – kad jos būtų kaip galima efektyviau įveikiamos dabar, šiandien, neatidėliojant sprendimų iki kažkada ir pačiai opozicijai galbūt nepersistengiant trukdyti tų problemų sprendimui. Nes kitu atveju tų problemų sprendimas liks būsimam Seimui ir kas žino, kas tame Seime turės daugumą. Nemanau, kad mes po poros metų Seimo rinkimuose neturėtume galimybių siekti rinkėjų pasitikėjimo, bet ir opozicija turi pagalvoti”, – Žinių radijui ketvirtadienį sakė premjeras.

A.Kubilius sako, kad būtų gerai išplėsti dabartinę valdančiąją koaliciją, bet pažymi, kad ir su dabartiniai balsais valdantieji sugeba spręsti problemas. Premjeras aiškino nesekantis vidinių diskusijų opozicijoje ir nepastebėjęs kurių nors opozicinių partijų didesnio palankumo valdantiesiems.

Klausiamas, ar po darbo partijos lyderio Viktoro Uspaskicho neliečiamybės panaikinimo Europos Parlamente į valdančiąją koaliciją nesiprašė šios partijos Seimo nariai, A.Kubilius sakė tokių prašymų negirdėjęs. Tokį prašymą gavus, pasak A.Kubiliaus, jis būtų svarstomas “konstruktyviai”.

“Tvarkos ir teisingumo” frakcija neketina pasirašyti sutarties dėl inicijuojamos opozicinių frakcijų koalicijos. Frakcijai tokią rekomendaciją pateikė partijos prezidiumas.

Kaip BNS sakė “tvarkiečių” seniūnas Valentinas Mazuronis, taip apsispręsta dėl koaliciją buriančių frakcijų pasirinktos krypties nesiimti žingsnių siekiant perimti valdžią.

“Mūsų partijos prezidiumas priėmė sprendimą visomis priemonėmis siekti perimti valdžią, nes dabartinę valdančiąją daugumą reikia versti, ir tą darysime visomis priemonėmis, ir per akcijas, streikus taip pat. Opozicijos koaliciją kuriančios frakcijos pasirinko kelią rudens sesijoje ir toliau dirbti opozicijoje, o mūsų veiksmai bus žymiai ryžtingesni, aštresni ir kietesni”, – BNS sakė V.Mazuronis.

Derybas dėl plačios opozicijos koalicijos buvo pradėjusios visos opozicinės – Socialdemokratų partijos, “Tvarkos ir teisingumo” partijos, Darbo partijos, Krikščionių partijos – frakcijos.

Po pirmojo oficialaus derybinio susitikimo praėjusią savaitę Darbo partijos frakcijos seniūnas Vytautas Gapšys prisipažino kol kas nematąs galimybių opozicijai perimti valdžią.

“Susirinkus tam tikram žmonių skaičiui mes būtume kompetentingi ir turėtume žmonių, kas galėtų sukurti valdančiąją daugumą. Bet šiam momentui mes to skaičiaus neturime”, – sakė jis.

Anot V.Gapšio, šiandien opozicija parlamente turi 67 atstovus.

Ketvirtadienį sutarta, kad ir toliau opozicijos lyderis bus renkamas rotacijos būdu. Realiausiu kandidatu į šį postą laikomas A.Butkevičius.

Šiuo metu galioja Darbo bei “Tvarkos ir teisingumo” frakcijų bei valstiečių liaudininkų pasirašyta koalicinė sutartis, už borto paliekanti didžiausią opozicinę Socialdemokratų partijos frakciją bei iš valdančiųjų pasitraukusią Krikščionių partijos frakciją.

Valdančioji koalicija ir opozicija Seime turi beveik po lygiai atstovų.

Ministrų kabinetas skaičiuoja, kokius svarbiausius darbus per pusmetį jam pavyko nuveikti gerinant sunkmečio prispaustų žmonių gyvenimą.

Darbo vietų kūrimas, nedarbo mažinimas ir ekonomikos skatinimas, valstybės valdymo modernizavimas ir kova su korupcija, struktūrinės pertvarkos socialinės rūpybos, sveikatos apsaugos, švietimo ir energetikos srityse, visuomenės telkimas pažangos vizijai “Lietuva – 2020″.

Tokius savo veiklos prioritetus šiems metams dar vasarį numatė Vyriausybė. Kitą savaitę ji visuomenei pateiks vertinimą, kaip sekasi juos įgyvendinti, rašo “Lietuvos žinios”.

Pirmadienį per Vyriausybės pasitarimą Ministro pirmininko tarnyba (MPT) ministrams pateikė medžiagą apie pasiektus rezultatus. Ministro pirmininko kancleris Deividas Matulionis pripažino, kad nemažai dar liko nepadaryta.

MPT parengė lenteles, iš kurių matyti, su kuriais išsikeltais uždaviniais Vyriausybė susidorojo, o kurie liko neįgyvendinti. Šias lenteles ministrai nagrinės savaitę. Kai jie pateiks savo pastabas, nuveiktų darbų vertinimas bus paskelbtas viešai.

“Tai bus labai savikritiškas požiūris”, – tikino kancleris. Atliktus darbus ketinama pažymėti žalia spalva, geltonai bus paženklinti iš dalies įgyvendinti sumanymai, raudonai – neįgyvendinti.

Paklaustas apie svarbiausius nepadarytus darbus, D.Matulionis apgailestavo, kad nepasistūmėta keičiant Teritorijų planavimo įstatymą. “Tai labai pagelbėtų skatinant ekonomiką. Pataisius įstatymą būtų supaprastintas teritorijų planavimas ir statybos leidimų išdavimas. Juk dabar gauti tokį leidimą trunka beveik metus”, – sakė kancleris.

Anot D.Matulionio, stringa ir daugiabučių atnaujinimo viešinimo strategijos projektas. Pasiteiravus, kaip įvertintos Vyriausybės pastangos skatinti ekonomiką ir kurti naujas darbo vietas, kancleris pripažino, kad šioje srityje laukia dar daug darbų.

“Tai vienas tų klausimų, kuris bus pažymėtas raudona ar geltina spalva. Teks parašyti, kad daug ko esame nepadarę”, – tvirtino jis.

D.Matulionio teigimu, Vyriausybė nenusipelnė vien kritikos. Kaip didelį laimėjimą jis įvardijo Seimo priimtas Darbo kodekso pataisas, leidžiančias lanksčiau reguliuoti darbo santykius.

Kancleris įsitikinęs, kad teigiamų rezultatų duos liepą pradėjęs veikti Verslumo skatinimo fondas – naujas instrumentas, skirtas Europos Sąjungos struktūrinei paramai panaudoti. Šis fondas teiks paskolas arba subsidijas mažoms įmonėms, žmonėms, pradedantiems individualią veiklą ar verslą pagal verslo liudijimą.

“Sudaryta puiki galimybė studentams ar bedarbiams lengvatinėmis sąlygomis gauti paskolą verslui. Jeigu verslas seksis, po tam tikro laiko didžioji dalis paskolos gali būti nurašyta”, – sakė D.Matulionis.

Jis pridūrė, kad priimti esminiai sprendimai, padėsiantys sumažinti verslo administravimo naštą, tačiau kad visa tai įsibėgėtų, trūksta kai kurių įstatymų pataisų.

Nevyriausybinių organizacijų atstovai perspėja, kad žmogaus teisių padėtis Lietuvoje prastėja. Sociologiniai tyrimai rodo, kad lietuviai emigrantai namo negrįžta ne tik dėl ekonominių priežasčių, bet ir dėl to, kad svečiose šalyse jaučiasi saugūs, ten jiems patinka santykiai tarp žmonių, laisvės pojūtis darbe, jie ten save geriau realizuoja. O ir mūsų prezidentė Dalia Grybauskaitė pabrėžia, kad Lietuvoje dažnai pamirštama esmė, dėl ko viskas yra kuriama, – Žmogus, nesirūpinama jo apsauga ir globa. Kyla klausimas – kodėl?

Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktorius Henrikas Mickevičius sako, kad daugiausiai žmogaus teisių srityje buvo nuveikta Lietuvai atkūrus nepriklausomybę – po 1990 m. Tuo metu mūsų valstybė prisijungė prie daugelio tarptautinių žmogaus teises sergstinčių konvencijų, priėmė nacionalinius žmogaus teises tausojančius įstatymus, steigė šias teises ginančias institucijas. Tačiau tokie veiksmai nebuvo apgalvotos žmogaus teisių politikos išdava. “Ne mes patys, kaip tauta, kaip valstybė, kaip piliečiai, nusprendėme, kad mums reikia labiau rūpintis žmogaus teisėmis”, – dėsto H.Mickevičius. Toks rūpinimasis žmogaus teisėmis buvęs tik šalutinis rezultatas, siekiant kitų aukštesnių tikslų – įstoti į Lietuvai svarbias tarptautines institucijas: Jungtinių Tautų tarybą, NATO, ES ir kt.

O Lietuvai prisijungus prie ES intensyvus darbas žmogaus teisių srityje sustojo, prasidėjo stagnacija. “Viskas, ko mes žmogaus teisių srityje pasiekėme, buvo padaryta iki 2004 m. Toliau nedarėme nieko, todėl nori nenori prasidėjo regresas. Tą dabar ir stebime”, – konstatuoja H.Mickevičius.

Vaiko teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė taip pat teigia, kad iki stojimo į ES mūsų šalyje buvo labiau rūpinamasi žmogaus teisėmis, o dabar Lietuva atsipalaidavusi. Nors žmogaus teisių pažeidimų dabar tikrai ne mažiau nei anksčiau, o kai kurių net ir daugiau. Tarkime, dėl gyventojų migracijos padaugėjo vaikų teisių pažeidimų.

Į kovą – tik dėl socialinių ekonominių teisių

Jungtinių Tautų Vaiko teisių komiteto narys Dainius Pūras neabejoja, kad prieš 20 metų Lietuvoje prasidėjęs procesas įtvirtinant pilietines žmogaus teises šiuo metu sustojęs. Sovietinė teisinė santvarka gynė socialines ekonomines teises, bet nesuteikė jokių pilietinių žmogaus teisių, nors tai visų demokratinių valstybių kertinis akmuo. Taip įpratinti, dauguma Lietuvos gyventojų ir dabar labiau kovoja dėl savo socialinių ekonominių teisių, bet nepajudina nė piršto savo pilietinėms teisėms apginti.

Tai, kad dar nuo sovietinių laikų lietuviai žino, kaip reikia ginti savo socialines ekonomines teises, patvirtina ir Seimo kontrolerių įstaigos, kurios veiklos tikslas – kovoti su pareigūnų piktnaudžiavimu ir biurokratizmu bei ginti žmogaus teises į gerą viešąjį administravimą, turimi duomenys. Seimo kontrolierius, įstaigos vadovas Romas Valentukevičius teigia, kad kelerius ankstesnius metus iš eilės į instituciją žmonės dažniausiai kreipdavosi piktindamiesi valstybės ir savivaldybės institucijų pareigūnų veiksmais dėl pažeistos jų teisės į nuosavybę.

“Dabar beveik baigėsi nuosavybės atkūrimo darbai, todėl mažėja ir tokio pobūdžio skundų, tačiau atsiranda kitokio valstybės ir savivaldybės pareigūnų darbo spragų”, – dėsto R.Valentukevičius. Dabar žmonės į Seimo kontrolierių įstaigą dažniausiai kreipiasi dėl pažeidžiamos teisės į tinkamą viešąjį administravimą. Gyventojus piktina asmenų aptarnavimo tvarkos pažeidimai, netinkamai taikomi teisės aktai, teisės gauti informaciją, prašymų nagrinėjimo tvarkos, terminų, procedūrų pažeidimai ir kt.

Seimo kontrolerių labiausiai stebina tai, kad problemą kartais sukuria patys valstybinių ar savivaldos institucijų atstovai. “Pavyzdžiui, kreipiasi į mus žmogus, prieš tai apėjęs visas institucijas ir neradęs ten teisybės. Vos mes tik spėjame nusiųsti užklausas į tas institucijas, problemos nebelieka – sulaukiame pareiškėjo pranešimo, kad problema išsisprendė, todėl jis skundą atsiima”, – pasakoja Seimo kontrolierius.

Tai rodo, kad neretai valstybės ir savivaldybės pareigūnai, pajutę kontrolę, problemą pajėgūs išspręsti akimirksniu. Nors tą patį galėjo padaryti ir prieš tris, keturis ar penkis mėnesius.

Priminsime, kad pastaraisiais metais Seimo kontrolierių įstaiga dėl pažeistų žmogaus teisių į gerą viešąjį administravimą gavo per 3100 naujų nusiskundimų.

Sunkmečiu žmogaus teisių pažeidimų daugiau

D.Pūro atliktos lietuvių apklausos liudija, kad šiandien dalis Lietuvos visuomenės mielai atsisakytų pilietinių teisių, jei tik kas mainais pasiūlytų pigių dujų, nemokamo benzino ar kitokių materialinių vertybių. Ir čia pat primena pagrindinį visų žmogaus teisių gynimo svarbos principą: didžiausi nusikaltimai žmoniškumui visuomet prasideda suvaržant silpniausių ir lengviausiai pažeidžiamų visuomenės grupių teises ir tik po to einama prie kitų, visuomenėje stipresnių žmonių, teisių suvaržymo.

Šio principo tvarumu sako įsitikinusi ir lygių galimybių kontrolierė Aušrinė Burneikienė, kuri sunkmečiu akis į akį susiduria su skaudžiausiai dėl to kenčiančiais, pažeidžiamiausiais žmonėmis. Tarkime, pastaruoju metu šioje tarnyboje padaugėjo nėščių moterų skundų dėl galimos diskriminacijos darbe. “Nėščiosios skundžiasi, kad sužinoję apie jų nėštumą darbdaviai joms savavališkai mažina atlyginimus, spaudžia savo noru išeiti iš darbo, neišleidžia atostogų, nemoka priedų ir premijų”, – teigia A.Burneikienė.

Pagausėjo ir pavienių pensininkų bei pensininkų organizacijų pateiktų skundų. Juose skundžiamasi dėl pensijų sumažinimo dirbantiems pensininkams, pensijų išmokėjimo dirbantiems pensininkams laiko nukėlimo į mėnesio galą, spaudimo išeiti iš darbo, skirtingo amžiaus pensininkams taikomų skirtingų transporto lengvatų ir kt.

Svetur gena ne tik pinigai

Lietuvos visuomenėje dažnai girdime, esą tautiečiai į užsienį išvyksta tik dėl to, kad juos spaudžia finansiniai nepritekliai. H.Mickevičiaus manymu, iš tiesų lietuviai laimės svetur ieškoti vis dažniau patraukia todėl, kad Lietuvoje negerbiamos žmogaus teisės, piliečiai savo šalyje nesijaučia laisvi, saugūs, lygūs su kitais. Tą rodo ir sociologiniai tyrimai.

Vytauto Didžiojo universiteto Sociologijos katedros docentė Jolanta Kuznecovienė, atlikusi į JAV, Jungtinę Karalystę, Norvegiją, Airiją ir Ispaniją emigravusių lietuvių tyrimą, teigia buvusi nustebinta jo rezultatų, nes paaiškėjo, kad dauguma išeivių į tėvynę negrįžta ne tik dėl ekonominių sunkumų. Kaip vieną svarbiausių gyvenimo svetur priežasčių emigrantai nurodo žmonių tarpusavio santykius. Lietuvius emigrantus laiko ir užsienio visuomenėje suteikiamas laisvės pojūtis – laisvė darbe, laisvė realizuoti save, tai juos ir įtraukia į užsienio šalių visuomenes.

“Dažnai įsivaizduojame, kad jei pasikeistų ekonominė padėtis ir Lietuvoje darbo užmokestis susilygintų su Vakarų šalių, emigrantai iš karto plūstelėtų į tėvynę. Tai tik dalis tiesos”, – teigia tyrimą atlikusi J.Kuznecovienė.

Pasak jos, ne tik saulėtoje Ispanijoje, bet ir atšiauraus klimato Norvegijoje gyvenantys lietuviai nurodo vieną svarbiausių šių šalių privalumų – toleranciją šalia esančiajam. Docentės teigimu, liūdniausia, kad emigrantai taip pat prastai atsiliepė ir apie darbo santykius Lietuvoje. Dauguma emigrantų, kad ir kokias pareigas eitų, pabrėžia: labai skiriasi darbdavio ir darbuotojo santykiai užsienyje ir Lietuvoje. Apklaustieji tikina, kad Vakarų šalyse darbdavys į pavaldinius žiūri su didesne pagarba, jiems suteikia daugiau laisvės.

Reikia vienos institucijos

Skirtingas žmogaus teises ginantys kontrolieriai sutaria: žmogaus teisių pažeidimų pavyktų sumažinti tik labiau ugdant, šviečiant ir informuojant visuomenę apie jos teises, keliant sąmoningumo lygį, parodant, kaip jos ginamos Vakaruose, nurodant kelius, kaip galima ir reikia ginti savo pažeistas teises.

Tačiau nevyriausybinių organizacijų atstovai tvirtina, kad kol politinėje darbotvarkėje neatsiras norų ir ketinimų Lietuvoje pagerinti žmogaus teisių padėtį, tol ryškaus pagerėjimo nėra ko tikėtis. H.Mickevičius teigia, kad išeitis būtų viena – visas žmogaus teises stebinti nacionalinė institucija, tačiau Seimas ir Vyriausybė tik daugina skirtingas teises ginančių institucijų skaičių. “Seimo sprendimu bus kuriama akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus tarnyba. Ūkio ministerija siūlo kurti smulkiojo ir vidutinio verslo ombudsmeno instituciją. Vyriausybė kalba apie pacientų ir žvalgybos ombudsmenus. O kur pabaiga?” – retoriškai klausia pašnekovas.

D.Pūras taip pat siūlo valstybei pradėti nuo Nacionalinio žmogaus teisių stebėjimo instituto įkūrimo. Ekspertas sako esąs tikras: kol valstybės politika nebus nukreipta į tai, kad būtų sukurtos sąlygos kiekvienam individui – neįgaliajam, alkoholikui, homoseksualui ar romui integruotis į visuomenę, tol šalis nepajudės geresnės gyvenimo kokybės ir ekonominės gerovės link. “Niekas valstybei nekainuoja brangiau už suvaržytas žmogaus teises”, – apibendrina D.Pūras.

Kas Europoje diskriminuojami labiausiai

Ekonominė krizė įnešė pokyčių į diskriminacijos “piramidę”. Iš naujausios “Eurobarometro” atliktos sociologinės ES narių gyventojų apklausos (kurios metu apklausta 30 tūkst. respondentų) sužinome, kad labiausiai paplitusia diskriminacijos forma europiečiai laiko diskriminaciją dėl rasės, etninės kilmės ar tautybės (taip mano 61 proc. apklaustųjų). Tuo tarpu manančiųjų, kad diskriminacija dėl amžiaus yra labai paplitusi, palyginti su praėjusiais metais, padaugėjo net 16 proc. (dabar taip mano 58 proc. apklaustųjų). Tai ypač siejama su ekonominio sunkmečio laikotarpiu, kai amžius gali tapti pretekstu diskriminuoti. Taip pat padaugėjo manančiųjų, kad Europoje labai diskriminuojami neįgalieji, – dabar taip mano daugiau nei pusė apklaustųjų.

Įdomu tai, kad beveik kas penktas (16 proc.) apklaustasis tvirtino, jog per pastaruosius metus diskriminaciją teko patirti asmeniškai.

Pabrėžtina, kad Lietuvos gyventojų nuomonė apie diskriminaciją skiriasi nuo Europos vidurkio. Dauguma europiečių (net 61 proc.) mano, kad labiausiai paplitusi diskriminacija dėl rasės, etninės kilmės ar tautybės, o Lietuvoje taip mano tik kas ketvirtas (26 proc.).

Bent du mėnesius galime būti ramūs: nebus pakelta ar įvesta naujų mokesčių arba kitais būdais pasunkintas piliečių gyvenimas. Seimas išėjo atostogų. Prieš išeidamas atostogauti nusprendė, kad kitų metų pradžioje vyksiančiuose savivaldos rinkimuose negalės dalyvauti visuomeninės organizacijos. Tokios galimybės buvo galima tikėtis po Konstitucinio Teismo nutarimo, skelbiančio, jog tai, kad Lietuvos Respublikos savivaldybių nuolatiniai gyventojai gali būti renkami į savivaldybių tarybas būdami įrašyti tik į politinių partijų sudaromus kandidatų sąrašus, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Tiesa, įvedus įvairių apribojimų (reikiamo skaičiaus parašų surinkimas, finansinis užstatas), Seimas suteikė galimybę piliečiams individualiai išsikelti save kandidatais savivaldos rinkimuose. Premjeras Andrius Kubilius pateikė “rimtą” priežastį, kodėl visuomeninių organizacijų negalima įsileisti į rinkimus: valstybės institucijos neįgalios užtikrinti visuomeninių organizacijų priežiūros ir kontrolės organizuojant ir finansuojant rinkimų kampaniją.

Druskininkų meras socialdemokratas Ričardas Malinauskas taip pat nenori dalytis valdžia savivaldoje su visuomeninėmis organizacijomis: “Visuomeninių organizacijų negalima tempti ant vieno kurpalio, bet nemažai yra ir tokių, kurios nejaučia jokios atsakomybės už savo veiksmus. Daug norinčiųjų laimėti rinkimus, bet kai reikės prisiimti atsakomybę už pažadus rinkėjams, aukso kalnų žadėtojai ners į krūmus”.

Ar vienas geriausių Lietuvos merų norėjo pasakyti, kad politinės partijos jaučia atsakomybę ir neneria į krūmus prisižadėjusios per rinkimus?

Taigi Konstitucinio Teismo nutarimas įveiktas. Seimas užkirto kelią į savivaldos rinkimus net labai solidžioms vietinėms bendruomenėms, jau įrodžiusioms savo atsakingumą. Viltis, kad politinių sprendimų galia gali būti padalyta tarp politinių partijų ir nepartinių visuomeninių organizacijų, numarinta. Ar turi moralinę teisę politinės partijos uzurpuoti savivaldos valdžią?

Ką turi padaryti partijos, kad nebūtų laikomos arogantiškų plėšikų gaujomis ir įgytų nors šiek tiek piliečių pasitikėjimo? Pirma, jos turi susitvarkyti savo legitimumą. Piliečiams turi būti aišku, kas yra šių partijų nariai ir kam jos atstovauja. Reikalavimas tik tūkstančio narių, norint įsteigti politinę partiją, yra politinė kvailystė ir leidžia lengvai įsteigti partijas tokiems smulkiems politikos sukčiams kaip Arūnas Valinskas. Kiek yra narių po įsisteigimo jų sąrašuose, niekas nežino.

Antra, partijos turi rimtai žvelgti į savo narius ir vadovus, privalo apsivalyti nuo apsivogusių, susikompromitavusių partiečių. Trečia, partijos turi pasirūpinti, kad Lietuvoje egzistuotų tik civilizuotas lobizmas – pramonininkai, energetikai, transportininkai ar prekybininkai turėtų veikti ne per savo asociacijas, o registruotis kaip legalios lobistinės organizacijos pagal lobistinės veiklos įstatymą, kad galėtume matyti jų viešai deklaruojamus interesus bei kiekvieną šių ponų apsilankymą Seime ar susitikimą su partijų vadovais.

Ketvirta, partijos turi susitvarkyti savo finansavimo skaidrumą. Ne juridiniai ir fiziniai asmenys turi būti didžiausi partijų rėmėjai, o partijų nariai, mokantys nario mokestį, ir mokesčių mokėtojai per valstybės biudžeto paramą partijoms.

"Veido" archyvas

D.Grybauskaitė, daug kritikavusi A.Kubilių, pareiškė neturinti kuo jį pakeisti

Konservatoriai įsitikinę, kad pamainos jiems šiame Seime nėra ir būti negali, tad ketina toliau valdyti Lietuvą ir neturėdami formalios balsų daugumos parlamente.

“Šiemet galėjau pamokyti Davidą Cameroną (naująjį Jungtinės Karalystės premjerą – “Veido” past.), kaip reikia konsoliduoti biudžetą, kitais metais veikiausiai galėsiu jį pamokyti, kaip reikia valdyti turint mažumos Vyriausybę”, – taip tarsi juokais premjeras Andrius Kubilius atsakė į klausimą, kaip jo vadovaujamas Ministrų kabinetas ketina prastumti pro Seimą skausmingų reformų planus, jeigu valdančioji koalicija nebeturi net formalios daugumos.

Bet kitos premjero pastabos verčia manyti, kad tai buvo visai ne juokai – A.Kubilius ir jo vadovaujama Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai visai rimtai nusiteikę vadovauti Vyriausybei neturėdami formalios daugumos Seime. O gal netgi be formalių sutarčių su kitomis Seimo partijomis dėl paramos mažumos Vyriausybei. Svarbiausia – akivaizdus konservatorių nusiteikimas, kad A.Kubiliaus Vyriausybė išliks iki Seimo kadencijos pabaigos.

Tai būtų ganėtinai naujas įvykis Lietuvos politinėje praktikoje. Ligi šiol mažumos Vyriausybių būta, bet jos būdavusios arba iš bėdos, po didelių politinių krizių, tik norint išgyventi iki netrukus vyksiančių Seimo rinkimų (socialdemokrato Lauryno Mindaugo Stankevičiaus ar pirmoji A.Kubiliaus Vyriausybė), arba iš anksto susitarus dėl oficialios opozicijos paramos, kaip 2006–2008 m. gyvavo Gedimino Kirkilo Vyriausybė, sudarymo metu gavusi konservatorių paramą. Ir nors po metų ta parama buvo atšaukta, paskutiniai socdemų mažumos Vyriausybės metai niekuo neišsiskyrė iš ankstesnių mažumos Vyriausybių valdymo – tik iš bėdos, nes artėjant rinkimams versti neapsimoka.

Tuo tarpu A.Kubilius nusiteikęs dirbti mažumoje, nors iki rinkimų dar likę daugiau nei pusė Seimo kadencijos, be to, jis vadovauja Vyriausybei nuo pat pirmos dienos, o ne atėjo į šį postą po kokios nors ilgalaikės politinės krizės. Nors, kita vertus, ekonominė krizė ir poreikis ją įveikti žmonėms labai skausmingais būdais atbaido nuo valdžios visus norinčius daug veiksmingiau nei politinė krizė.

A.Kubilius turi prezidentės paramą

Akivaizdu, kad A.Kubiliaus norą apsieiti be valdančiosios koalicijos išplėtimo lėmė trys veiksniai.

Pirmasis ir, ko gero, svarbiausias – jis tebeturi neginčytiną prezidentės Dalios Grybauskaitės paramą. Nors pastaruoju metu valstybės vadovė vis dažniau viešai kritikuoja premjerą dėl suveltos, aiškios koncepcijos neturinčios mokesčių sistemos, nepakankamos kovos su kontrabanda, dėl ypač lėto Vyriausybės sprendimų įgyvendinimo, dėl Ministrų kabinete ir Seime iškraipomų iš Prezidentūros paleistų įstatymdavystės iniciatyvų, bet tai nekeičia jos principinės nuostatos – geresnio premjero už A.Kubilių šiuo metu nėra ir nelabai matosi kandidatų, turinčių galimybę užimti šį postą. Tiek tarp Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų atstovų, tiek tarp Seimo opozicijos.

Antrasis veiksnys – partijos ir Seimo frakcijos, su kuriomis pastaruosius du mėnesius konservatoriai vedė pokalbius dėl galimo valdančiosios koalicijos išplėtimo, arba neparodė aiškaus noro prisiimti atsakomybės, arba iškėlė tokius reikalavimus, kad valdyti esant mažumoje pasirodė būsiant veiksmingiau, nei juos tenkinti.

Paksistai per daug užsiprašė

Viena iš labiausiai tikėtinų naujųjų koalicijos dalyvių buvo partija “Tvarka ir teisingumas”, su kurios lyderiu europarlamentaru Rolandu Paksu premjeras A.Kubilius buvo kelis kartus susitikęs neformalių pokalbių. Taip pat kalbėtasi ir su šios partijos atstovais Seime. “Veido” turimomis žiniomis, tų pokalbių metu išaiškėjo keli dalykai. Pirmas – paksistų apetitas valdžios postams viršija visas sveiko proto ribas. Antras – jų pačių gretose nėra sutarimo.

Prašyta arba Seimo pirmininko posto ir dviejų ministerijų, arba keturių ministerijų be postų Seime. Pirmąjį pageidavimą išdėsčiusi partijos vicepirmininko Valentino Mazuronio (kuris pats neatsisakytų tapti Seimo pirmininku) grupuotė, o antrąjį – V.Mazuroniui oponuojanti Remigijaus Ačo ir Kęsto Komskio grupė, norinti kuo daugiau postų vykdomojoje valdžioje ir nevertinanti parlamentinės veiklos.

Kadangi visi konservatorių pokalbiai su paksistais buvo neformalūs, konkrečių, ant popieriaus sudėliotų reikalavimų, kokių gi ministerijų šie pageidautų, nebuvo. Tačiau tarp minimų, “Veido” žiniomis, būta pačios turtingiausios ir daugumą didžiausių valstybės įmonių valdančios Susisiekimo ministerijos bei Vidaus reikalų ministerijos. Pastaroji nuolat bėdų su teisėtvarka turintiems paksistams buvusi galgi geidžiamiausia.

Dar viena priežastis, kodėl pokalbiai su paksistais nutrūko, – koalicijos išplėtimas šia partija grėsė rimtais nesutarimais su Eligijaus Masiulio vadovaujamu Liberalų sąjūdžiu, kol kas esančiu patikimiausiu konservatorių koalicijos partneriu.

Užtai Vyriausybė gana netikėtai gavo solidžią neformalią “darbiečių” bei socialdemokratų paramą. Pasak vieno iš konservatorių lyderių, klausimas dėl koalicijos plėtros buvo sprendžiamas paskutinę Seimo sesijos dieną, kai buvo balsuojama dėl atlyginimų ir socialinių išmokų mažinimo. Visais klausimais, išskyrus pensinio amžiaus ilginimą, Vyriausybę rėmė dauguma Darbo partijos frakcijos narių ir iki devynių socialdemokratų. Būtent po to A.Kubilius ir prašneko, kad, užuot plėtus koaliciją, verčiau dirbti mažumoje, svarbiausiems balsavimams rėmėjų susirandant įvairiose frakcijose. Juoba kad ir dėl pensinio amžiaus ilginimo per Seimo rudens sesiją su socdemais jau sutarta. Tai “Veidui” iš esmės patvirtino ir Socialdemokratų partijos pirmininkas Algirdas Butkevičius, tiesa, pridūręs, kad svarstant įstatymą socdemai teiks ir savus pasiūlymus.

Sutramdė vidinę opoziciją

Trečiasis veiksnys – konservatoriai, regis, dar kartą sugebėjo įveikti nesutarimus partijos viduje. Kovo pabaigoje maištauti prieš partijos pirmininką A.Kubilių žadėjo tautininkų vadas Gintaras Songaila, nepatenkintas premjero parama Lietuvos piliečių pavardžių rašybai jų tikrąja forma. Gegužę prie jo prisidėjo kitas tautininkas Kazimieras Uoka, nepatenkintas, kad premjeras neuždraudė gėjų ir jų rėmėjų eitynių.

Abu partijos naujokai (tautininkai į Tėvynės sąjungą priimti tik prieš Seimo rinkimus) sugebėjo surinkti pakankamai rėmėjų parašų, kad būtų galima pradėti diskusiją apie konservatyviąsias vertybes per partijos tarybos posėdį. Šis posėdis turėjo vykti (ir vyko) liepos 3-iąją, bet prezidento Algirdo Mykolo Brazausko mirtis ir laidotuvės sujaukė visus konservatorių vadovybės planus. Partinę vertybinę diskusiją numatyta perkelti į kitą savaitę vyksiantį konservatorių sąskrydį pajūryje. Tačiau atrodo, kad G.Songailos užsidegimas užkurti pirtį A.Kubiliui gerokai atvėso.

“Gal nedidukė ideologinė diskusija ir bus, – sakė jis “Veidui”, paklaustas, kaip sekasi aiškintis su premjeru dėl konservatyviųjų vertybių. – Bet per dvi valandas, kurios numatytos programoje, daug neprišnekėsi, juoba kad tuo pat metu numatytos ministrų paskaitos apie energetiką ir ūkio skatinimą. Ir šiaip sąskrydžio metu žmonės nenusiteikę daug kalbėti”.

Dabartinė Seimo valdančioji koalicija yra pajėgi priimti svarbiausius sprendimus, tvirtina premjeras Andrius Kubilius, tačiau priduria, kad dėl paramos tariamasi ir su valdantiesiems nepriklausančiomis politinėmis jėgomis.

“Tokia koalicija, kokią šiandien turime, yra pajėgi priimti svarbiausius ir sudėtingiausius sprendimus. Be abejo, platesniame kontekste tardamasi su kitomis partijomis ir frakcijomis, kurios šiandien nepriklauso valdančiajai koalicijai”, – antradienį Lietuvos radijui sakė Vyriausybės vadovas.

Klabėdamas apie tai, ar turimos politinės persvaros užtenka priimti būtiniems sprendimams Lietuvos energetikos sektoriuje, jis pabrėžė, kad “reikia turėti daugumą, kuri supranta atsakomybę už tokių sprendimų įgyvendinimą”.

“Aš tikrai esu įsitikinęs, kad ir opozicija nebus opozicija Lietuvos energetikos nepriklausomybei. Derybos kiekvienu klausimu vyksta ir vyks”, – teigė A.Kubilius.

Valdančioji Permainų koalicija Seime turi 70 balsų iš 141. Bendradarbiavimo sutartį dėl politinės paramos valdantieji yra pasirašę su Valstiečių liaudininkų sąjunga, parlamente turinčia tris atstovus.

Privačiam sektoriui susiveržus visus įmanomus diržus, viešasis sektorius ir toliau gyvena ne pagal savo kišenę – valstybės išlaidos nemažėjo tiek, kiek mažėjo šalies pajamos.

Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertės Kaetanos Leontjevos skaičiavimais, 2009 m. valdžios išlaidų santykis su BVP netgi išaugo: 2008 m. jis siekė 37,4 proc. BVP, o 2009 m. – 43,2 proc. “BVP susitraukė labai smarkiai, tačiau valdžios sektoriaus išlaidos mažėjo labai nežymiai – 2009 m. BVP, to meto kainomis, krito 17 proc., o valdžios sektoriaus išlaidos sumenko mažiau nei 5 proc.”, – komentuoja ekspertė.

Iš tiesų pernai valdžios sektoriaus išlaidos sumažėjo 1,9 mlrd. Lt, tačiau BVP, to meto kainomis, krito net 19,2 mlrd. Lt. “Valdžios sektoriaus išlaidos turėjo būti mažinamos drastiškiau, atsisakant neefektyviausių programų vykdymo, taip pat viešajam sektoriui nebūdingų funkcijų. Kam reikalingos valstybinės vaistinės, dviračių gamykla, poligrafijos įmonė, nors sėkmingai veikia privačios? Tokių paslaugų, kurias teikia privatus sektorius, neturėtų teikti viešasis”, – mano K.Leontjeva.

Ekonomistei neramu, kad nors pajamų valstybėje surenkama mažiau, išleidžiama daugiau, o tas skirtumas finansuojamas skolinantis. “Tai reiškia, kad ateityje, kai būtų galima mažinti mokesčius, politikai tikriausiai to nedarys, nes vis daugiau lėšų reikės skolai aptarnauti, palūkanoms mokėti ir pačios skolai grąžinti. Tai labai liūdna žinia Lietuvos konkurencingumui”, – pabrėžia pašnekovė.

Trijų visuomenės nuomonės tyrėjų gegužės mėnesio apklausų rezultatai – trys smūgiai žemiau juostos visoms valdančiosios koalicijos partijoms. Tėvynės sąjunga-krikščionys demokratai įsitvirtina tik ketvirtoje apklausų vietoje, pirmas tris užleisdami opoziciniams socialdemokratams, “darbiečiams” ir “tvarkiečiams”.

Jei Seimo rinkimai vyktų dabar, Liberalų sąjūdis bei Liberalų ir centro sąjunga vargu ar apskritai patektų į Seimą. Ką jau kalbėti apie Tautos prisikėlimo partiją, kuri negautų nė vieno procento rinkėjų balsų.

“Tenka tik apgailestauti. Manau, jei daugiau bendrautume su žmonėmis, jiems aiškintume tikrąją padėtį, net paklaustume, ką reikia daryti, gal ir pasitikėjimas padidėtų. Dabar arba to nedaroma, arba daroma per mažai. Jei kiekvieną kartą išeinama į televizijos ekraną tik su neigiama žinia, prieš tai su žmonėmis neaptarus, jiems nepaaiškinus sprendimų, iš kur bus reitingai”, – apgailestauja Tėvynės sąjungos frakcijos Seime narė Vida Marija Čigriejienė.

Tačiau ar trigubas fiasko apklausoje konservatoriams reiškia nokdauną? “Baltijos tyrimų” sociologas Romas Mačiūnas siūlo neskubėti daryti kategoriškų išvadų. “Apklausos rodo, kaip respondentai balsuotų, jei ateitų į rinkimus. O juk ateitų tikrai ne visi, juo labiau kad tarp einančiųjų balsuoti visuomet yra daug palaikančiųjų konservatorius. Žinoma, jei rinkimai vyktų dabar, būtų keista, jei konservatoriai rinkimus laimėtų – jų populiarumas tikrai labai krinta, bet fiasko to dar nepavadinčiau”, – sako R.Mačiūnas.

Politikams iš tiesų vertėtų sunerimti ne tik dėl savo reitingų: rinkos ir viešųjų tyrimų kompanijai “Baltijos tyrimai” naujienų agentūros ELTA užsakymu atlikus tyrimą paaiškėjo, kad ketvirtadalis respondentų negalėjo pasakyti, kokią partiją jie palaikytų, arba sakė, kad visiškai neitų balsuoti. Kituose dviejuose – visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro “Vilmorus” / “Lietuvos ryto” ir “Spinter tyrimai” / “Delfi” – beveik keturi iš dešimties tvirtino arba neturintys nuomonės, arba balsuoti neisiantys.

Už ką rinkėjai balsuotų, jei Seimo rinkimai būtų vykę gegužę

Šaltinis: “Baltijos tyrimai” / ELTA, “Vilmorus” / “Lietuvos rytas”, “Spinter tyrimai” / “Delfi”

Šiuo metu frazė “aš taip manau” Lietuvoje tapusi lemtinga: remdamiesi vien ja sprendimus priima daugybė žmonių – pradedant neišsilavinusiais liumpenais ir baigiant prezidente.

Tokia mintis kyla, kai apsidairai aplink ir pamatai, kaip griaunama valstybė ir kiek jos jau sugriauta. Štai įtariamasis dviejų žmonių nužudymu palaidojamas kaip nacionalinis didvyris, kelių tūkstančių piliečių palydėtas į paskutinę kelionę. Tuo tarpu jo aukos palaidotos kaip ir kiti paprasti mirtingieji, be jokios pompastikos. Prokuratūra ir teismai laikomi korupcijos lopšiais ir pedofilų lizdais, o prokurorai ir teisėjai esą vykdo mafijos ar, geriausiu atveju, “valstybininkų” ir pedofilų užsakymus. Kokių nors konkrečių, nekeliančių jokių abejonių įrodymų nepateikiama, nes juos atsveria stebuklus daranti frazė “aš taip manau”, kurią pirmasis pasakė ne koks nors pagiringas pilietis, bet viena iš valstybės vadovų. O jeigu taip manau, vadinasi, taip ir yra, o jei dar nėra, tai turi būti nedelsiant. Ir tik valstybės priešai gali tuo abejoti.

Premjeras paveda savo patarėjui susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga, o neturintis savigarbos prokuroras pamina po kojomis įstatymus ir tai daryti leidžia. Patyrę teisininkai sako, kad taip elgtis nedrįsdavo net aukščiausio rango LKP sekretoriai gūdžiais Stalino laikais.

Iš trijų demokratinėms valstybėms būtinų valdžių – įstatymų leidžiamosios, vykdomosios ir teismų – Lietuvoje įstatymų leidyba ir Vyriausybė pačios susikompromituoja savo sprendimais, o teismų valdžią sukompromituoja anos dvi. Lieka vienintelė dar nesukompromituota institucija – Prezidentūra ir jos vadovė – prezidentė. Ji galėtų pasakyti tautai: nepjaukime šakos, ant kurios sėdime, nekoneveikime Seimo, Vyriausybės, teismų ir prokuratūros. Jei ten kas nors negerai – bendromis jėgomis taisykime, o ne griaukime tai, kas dar nesugriauta. Ji galėtų pasakyti savo nuomonę ir apie tuos, kurie pasislėpusį nuo teisėsaugos pilietį pavertė nacionaliniu didvyriu. Ir užjausti tuos, kurie žuvo nuo žudiko rankos. Galėtų ji pasmerkti ir tuos piliečius, kurie patys vykdo teisingumą. Taip pat ji galėtų ieškoti sprendimų, ką reikėtų daryti Seimui, Vyriausybei, kiekvienam iš mūsų, kad greičiau pasibaigtų nelemtasis sunkmetis ir prasidėtų ekonomikos augimas. Pagaliau ji galėtų pasakyti ir savo nuomonę, ar seksualinių mažumų noras visiems demonstruoti savo gyvenimo būdą nežaloja jaunuolių psichikos. Ir dar daug ką ji galėtų pasakyti.

Visa tai turėtų daryti kiekvienos demokratinės valstybės vadovas. Deja, Jos Ekscelencija to nedaro ir, atrodo, nė nemano daryti. Galima pamėginti paanalizuoti tokio elgesio priežastis. Viena labiausiai tikėtinų –  Jos Ekscelencija nežino, ko reikėtų griebtis. Bet prezidentei ne problema sukviesti aukščiausios klasės specialistus ir kartu su jais ieškoti sprendimų. Tokių sprendimų ji neieško. Jų vietoje ji priima tik tokius, kurie nekenkia jos aukštam reitingui. Iš tiesų ar gali kas nors įsivaizduoti, kad prezidentė pasakys vieną kitą sūrų žodį nusikaltėlio gynėjams ir pagirs prokurorus, policininkus ar teismus? Ir dar užjaus to nusikaltėlio aukas. To nebus, nes JE svarbiausia jos pačios reitingai, o ne Lietuvos piliečiai. Jei taip įvyktų, prezidentės reitingai smuktų. Todėl ji naudoja tik tokius metodus, kurie patinka visuomenei ir nemažina reitingų, – kapoja institucijų vadovų galvas.

Demokratinių valstybių vadovai stengiasi dirbti su esamais institucijų vadovais: pasikviečia juos pokalbio, kartu su jais išsiaiškina problemas, numato galimus jų sprendimo būdus, pažada savo paramą, nustato sprendimų priėmimo terminus, o jiems pasibaigus patikrina, kaip institucijos vadovams pavyko susidoroti su jiems iškeltais uždaviniais. Ir jei nepavyko dėl vadovų kaltės – tada juos pakeičia. Pas mus elgiamasi kitaip: pirmiau atleidžiamas vadovas, tada ieškoma naujo.

Reikia pripažinti, kad mūsų prezidentės veiklos pobūdis kartais skiriasi nuo demokratiškų valstybių vadovų. Ji nesiteikia paaiškinti visuomenei, kodėl priimamas toks, o ne kitoks sprendimas, nes jai frazės “aš to noriu” ar “aš taip manau” yra visos veiklos alfa ir omega. Iliustracija čia galėtų būti tiek Vygaudo Ušacko, tiek Mečio Laurinkaus, tiek Povilo Malakausko, tiek Algimanto Valantino, tiek ir kitų pareigūnų likimas.

Bet rinkėjai iš visų galimų kandidatų pasirinko ryškiausią ir žadėjusią visur įvesti tvarką, pažaboti korupciją, pertvarkyti teisėsaugą ir pan. Ir dabar jie nepraranda vilčių, kad prezidentė išpildys gausius savo rinkimų pažadus. Manau, kad rinkėjų akys atsivers dar negreitai.

Ir kaip čia gali užmiršti, kad žuvis pūva nuo galvos, o valoma nuo uodegos.