Seimo Pirmininkės Irenos Degutienės patarėjai ir sekretoriato politinio pasitikėjimo valstybės tarnautojai priemokų už darbą negauna.

„Seimo Pirmininkės politinio pasitikėjimo komandoje dirbantiems tarnautojams nėra mokami jokie priedai prie atlyginimo, – sakė Seimo Pirmininkės atstovas spaudai Juozas Ruzgys. – Visi puikiai suprantame, kad šiuo ekonomikos ir finansų sunkmečiu kiekvienas privalome dėti visas asmenines pastangas taupyti valstybės biudžeto lėšas ir jas naudoti racionaliai bei efektyviai“.

Praėjusį ketvirtį kai kuriems prezidentės Dalios Grybauskaitės, premjero Andriaus Kubiliaus, ministrų patarėjams ir viceministrams skirta daugiau nei 300 tūkst. litų priemokų.

Seimo Audito komitetui valstybinės institucijos pradėjo teikti duomenis apie pirmaisiais šių metų mėnesiais darbuotojams išmokėtus atlyginimus. Iš jų matyti, kad daugeliui pagrindinėse krašto įstaigose triūsiančių politinio pasitikėjimo valstybės tarnautojų prie atlyginimų mokėtos ir priemokos, rašo “Lietuvos žinios”.

Prezidentės patarėjams per ketvirtį skirta 99 tūkst. litų priemokų. Kai kuriems premjero A.Kubiliaus patarėjams ir ministro pirmininko tarnyboje dirbantiems politinio pasitikėjimo tarnautojams per tris mėnesius papildomai priskaičiuota 44 tūkst. litų.

Iš dešimties ministerijų pateiktų duomenų matyti, kad kai kuriems viceministrams ir ministrų patarėjams pirmąjį ketvirtį nustatyta priemokų už beveik 163 tūkst. litų. Seimo kanceliarija duomenų apie darbo užmokestį dar nepateikė.

Prezidentei D.Grybauskaitei padeda 34 politinio pasitikėjimo valstybės tarnautojai. Krašto vadovės potvarkiu 31 jų praėjusį ketvirtį buvo mokamos priemokos už didesnį nei įprasta darbo krūvį. Kaip informavo prezidentės spaudos tarnyba, išmokėtų priemokų vidurkis neviršijo 25 proc. pareiginės algos.

Premjeras A.Kubilius turi dešimt patarėjų. Šešiems jų ministro pirmininko potvarkiais yra skirtos priemokos. Kaip LŽ paaiškino premjero atstovė spaudai Jarda Paukštienė, papildomos piniginės išmokos nustatytos už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą. “Toks krūvis susidarė dėl to, kad dalis ministro pirmininko politinio pasitikėjimo valstybės tarnautojų pareigybių yra laisvos”, – sakė ji.

Ministrai taip pat nevengia skirti priemokų viceministrams ar savo patarėjams. Daugiausia jų – 34,4 tūkst. litų – praėjusį ketvirtį priskaičiuota Ūkio ministerijoje. Krašto apsaugos ministerijoje priemokoms skirta 34 tūkst. litų, Žemės ūkio ministerijoje – 28,7 tūkst. litų.

Per sunkmetį ir krizes geriausiai atsiskleidžia visų vadovų privalumai ir trūkumai. Ir tai pasakytina ne tik apie verslo įmonių vadovus, bet ir apie politinius lyderius, tarnautojus, aukščiausius pareigūnus. Pavyzdžiui, per vadinamąją Drąsiaus Kedžio istoriją, kuri, regis, perauga į krizę, atsiskleidė prokuratūros, policijos ir kitų teisėtvarkos institucijų vadovų gebėjimai ir klaidos. Kilus chaosui “Sodros” sistemoje puikiai pamatėme, ko verti šios įstaigos vadovai ir buvę bei esami socialinės apsaugos ir darbo ministrai. Taip pat sunkmečiu paaiškėjo, kokio lygio yra dabartiniai LRT vadovai, nacionalinio transliuotojo skolas sugebėję padidinti iki 10 mln. Lt. Lygiai taip pat į ilgai besitęsiančią krizę išvirtusi Ignalinos atominės elektrinės uždarymo epopėja mums vaizdžiai parodė, ko verti mūsų energetikos asai, vadovai ir šią sritį kuruojantys ministrai.

Ir ši taisyklė tinka visose srityse, taigi ir prakalbus apie aukščiausius mūsų politikus. Tarkime, ūkio ministras Dainius Kreivys per šį sunkmetį atsiskleidė kaip puikus kalbėtojas ir dar puikesnis fantazuotojas, o kultūros ministras Remigijus Vilkaitis – kaip prastas kalbėtojas, bet neblogas fantazuotojas. Tiesa, šios savybės mažai ką turi bendra su vadyba, ir ypač per krizę. O, tarkime, premjeras Andrius Kubilius per šį sunkmetį atsiskleidė kaip vadovas chirurgas – viskas, kas, jo nuomone, nereikalinga, buvo nukarpyta ir nupjaustyta. Be to, jis nuoširdžiai pasistengė, kad daugiausiai krizės naštos tektų pacientams (verslininkams ir dar gyviems likusiems mokesčių mokėtojams).

O, tarkime, Arūnas Valinskas kilus sąmyšiui valdančiosios koalicijos viduje atsiskleidė tiesiog tobulai. Ir kaip vadovas, ir kaip žmogus, ir kaip chamas, ir kaip destruktyvi asmenybė. Valstybėje gali vykti, kas tik nori, o jis vykdo savo keršto planus. Jei tokie žmonės vadovautų verslo bendrovėms ar užimtų svarbius postus koncernuose, mūsų valstybė jau seniai būtų išrūkusi per kaminą. Laimė, kad ten esama išmintingesnių vadovų.

Kad ir kaip būtų keista, per šį sunkmetį centrinės valdžios atstovus savo išmintimi vis dažniau lenkia regioninės valdžios lyderiai. Palyginkime Druskininkų merą Ričardą Malinauską, Kauno merą Andrių Kupčinską ar Klaipėdos galvą Rimantą Taraškevičių, pavyzdžiui, su jau minėtu A.Valinsku – ir suprasime, kad net lyginti nėra ko. Pirmieji dirba, stengiasi, ieško racionaliausių sprendimų, lėšų ir vis dažniau pasiektais rezultatais parodo, kad yra ne vien merai, bet ir regionų lyderiai bei savo šalies patriotai, o antrasis neparodo nieko. Tiksliau, parodo nepagarbą viskam ir visiems. Ir dar parodo, kad yra ne savo vietoje.

Rengti įstatymus, vykdyti kitas valstybės institucijų funkcijas privalo valstybės tarnautojai, tačiau jie šiam darbui samdo kitus. Už mūsų, mokesčių mokėtojų, pinigus.

Advokatų kontoros “Zabiela, Zabielaitė ir partneriai” tinklalapyje tarp veiklos sričių nurodytas ir teisės aktų rengimas. Vardijami keliasdešimt jų rengtų teisės aktų projektų ar įstatymų, kuriuos rengiant kontoros atstovai dalyvavo darbo grupėse ar joms vadovavo. Ne mažiau įspūdingas ir skelbiamas klientų sąrašas. Gal sutapimas, bet kai kurie advokatų rengti teisės aktų projektai reguliuoja tą sritį, kurioje kontora turi ne vieną klientą. Advokatas Vytautas Zabiela patikino, kad interesų konfliktų nėra buvę. Vis dėlto, teisingumo ministro Remigijaus Šimašiaus manymu, neturėtų taip būti, kad advokatas rengia įstatymą tos srities, iš kurios turi klientų.

Ne mažiau prie valstybės teisinių pagrindų klojimo prisideda ir kitos stambios advokatų kontoros. Kad ir toks pavyzdys: aštuoniose iš devynių prie Saulėtekio komisijos sudarytų darbo grupių buvo advokatų kontorų, daugiausia “Lideika, Petrauskas, Valiūnas ir partneriai LAWIN” atstovų, o keliose jų jie sudarė beveik trečdalį narių. Vienoje iš tokių Verslo darbdavių konfederacijai atstovavusio “Puntuko” generalinio direktoriaus Vytauto Vidmanto Zimnicko pastebėjimu, įstatymų leidyboje visų socialinių grupių, mokslo, teisininkų atstovų sąveika – tik į naudą, tačiau reikėtų laikytis ir jų atstovų proporcijų. Keturioms iš devynių darbo grupių net vadovavo advokatų kontoroms atstovaujantys teisininkai, nors už priimtus sprendimus valstybės tarnautojai atsakytų pagal Valstybės tarnybos įstatymą, o kitiems – jokios atsakomybės.

Taigi situacija daugiau nei keista: įstatymus Lietuvoje kuria ne tie, kuriems už šį darbą mokesčių mokėtojai moka algas, – tikrieji įstatymų kūrėjai, parinkti pagal neaiškius kriterijus, dažnai netgi lieka anonimais. Tai teisėkūros procesą daro neskaidrų, brangų ir, kas galėtų paneigti, galimai neteisėtai veikiamą. Tokį praėjusią savaitę Valstybės kontrolės paskelbtą įspėjimą politikai sutiko kaip įprasta – su olimpine ramybe. Tačiau ar tikrai ramu valstybės piliečiams?

Valstybės kontrolė atkreipia dėmesį, kad įstatymus rengti pirmenybė teikiama advokatų kontoroms, o mokslininkų potencialu kažkodėl naudojamasi nepakankamai. Pasitaiko net kuriozinių atvejų: iki šių metų kovo galiojo Vyriausybės teisinių paslaugų teikimo sutartis su Vilniaus ir Mykolo Romerio universitetais, tačiau jų atstovai į premjero sudarytas darbo grupes dažnai net nebuvo įtraukti. Valstybės kontrolė po tyrimo priėjo prie išvados, kad darbo grupės pačios teisės aktų net nerengia, o projektai dažnai tiesiog perkami iš advokatų kontorų.

Skaidrumo teisėkūrai neprideda ir tai, kad įstatymais nereglamentuojama, ką galima samdytis įstatymų projektams rengti, kaip apmokama už šį darbą, nenumatyta ir jokia atsakomybė už darbo kokybę. Tikrieji įstatymo rengėjai net slepiami. Štai pernai parengtame Paslaugų įstatymo projekto aiškinamajame rašte neminima, nei kas siūlė projektą, nei kas jį rengė, o valstybės auditoriai išsiaiškino, kad iš tikrųjų pirminį projektą rengė advokatų kontora, kurios paslaugas pirko Ūkio ministerija.

Toks teisėkūros įslaptinimas palankus korupcijai. Vakarų valstybėse, kaip pabrėžia Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas Stasys Šedbaras, lobistinė veikla deklaruojama oficialiai.

“Įstatymų leidyba be galo svarbi demokratinio valdymo dalis, tačiau dažnai susidaro įspūdis, kad Lietuvoje sprendimai priimami pagal neaiškius kriterijus. Vis dar nėra plačiai taikoma išlaidų ir naudos analizė, įstatymų projektai valstybės įstaigų tinklalapiuose skelbiami vėliau, nei turėtų būti, jei tikrai būtų norima įtraukti į jų svarstymą piliečius”, – vardija “Transparency International” Lietuvoje vadovas Sergejus Muravjovas.

Jis stebisi, kad nėra aiškinama, kodėl į darbo grupes ar pasitarimus kviečiamas vienos ar kitos nevyriausybinės organizacijos atstovas, juolab ir nemažai šių organizacijų vengia viešai skelbti informaciją apie savo veiklą ir finansavimo šaltinius, o tai neleidžia sudaryti vaizdo, kam iš tikrųjų tie žmonės atstovauja.

Teisingumo ministras R.Šimašius pritaria, kad geram įstatymui parengti reikia stengtis pritraukti kuo daugiau intelektinių išteklių, tačiau sistema turi būti ir skaidresnė, ir lankstesnė. “Žinoma, interesų susikirtimas galimas ir turi būti priemonių jam išvengti: turėtų būti taikomi tokie mechanizmai, kurie uždarytų kelius interesų konfliktui, bet ne vienai ar kitai grupei dalyvauti rengiant įstatymus”, – įsitikinęs R.Šimašius, primindamas, kad buvo ir tokių pavyzdžių, kai valstybės tarnautojai, rengę tam tikrus teisės aktus, po to gana masiškai išėjo dirbti į tais įstatymais reglamentuojamą sritį. Jo įsitikinimu, politinė atsakomybė turi tekti tiems, kurie samdo asmenis teisės aktams rengti. Ir, žinoma, tiems, kurie už juos balsuoja.

BFL

Pirmiausia paskaičiuokime savo, mokesčių mokėtojų, pinigus. Biudžetinėse įstaigose šiuo metu dirba apie 75 tūkst. darbuotojų, gaunančių darbo užmokestį iš biudžeto ir valstybės pinigų fondų. Pernai jų atlyginimams išmokėta 3,2 mlrd., užpernai dar daugiau – 3,5 mlrd. Lt. Tačiau, kaip suskaičiavo Valstybės kontrolė, per 2007–2008 m. ir 2009-ųjų tris ketvirčius vien ministerijos sumokėjo dar beveik 70 mln. Lt mūsų pinigų valstybės įstaigų pasamdytiems žmonėms už teisines, konsultacines ir tyrimų paslaugas. Tiek biudžeto asignavimų pernai skirta visai Teisingumo ministerijai.

Pasak tyrimo metu Valstybės kontrolei vadovavusios Rasos Budbergytės, institucijos neretai perka tokias paslaugas, kurias pagal pareigybių aprašymus privalo atlikti jų darbuotojai. O iš advokatų kontorų ne tik dažniausiai perkamos ekspertų ir specialistų paslaugos rengiant teisės aktus – jos samdomos ir atstovauti ministerijoms bylose. Galima suprasti, kai Teisingumo ministerija samdo advokatus atstovauti tarptautiniame arbitraže, tačiau štai Seimo kanceliarija pernai sumokėjo advokatų kontoroms beveik 32 tūkst. Lt už dvi byleles dėl dviejų darbuotojų atleidimo.

Arba štai Sveikatos apsaugos ministerijos Teisės ir personalo departamente dirba dešimt darbuotojų, turinčių aukštąjį teisinį išsilavinimą, tačiau pernai ministerija advokatams iš šalies sumokėjo beveik 49 tūkst. Lt. Kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos Teisės skyriuje – šeši darbuotojai, tačiau teisinėms paslaugoms išleista net 125,5 tūkst. Lt. Beje, teismas, įvertinęs advokato dalyvavimo būtinumą ginant valstybės interesus, gali net atsisakyti priteisti visas patirtas atstovavimo išlaidas, kaip kad jau savo kailiu yra patyręs Studijų kokybės vertinimo centras.

Tyrimų, konsultavimo ir teisinių paslaugų per nepilnus trejus metus vien Aplinkos ministerijos reguliavimo sričiai priskirtos biudžetinės įstaigos pirko už 20 mln. Lt, o pati ministerija – už 5,8 mln. Lt, Ūkio ministerija – už 12 mln. Lt. Energetikos ministerija už teisės aktų projektus advokatų kontoroms sumokėjo tiek, kad, valstybės auditorių skaičiavimais, buvo galima įdarbinti penkis specialistus, kurie teisės aktų projektų rengimo paslaugas būtų teikę visus metus.

Žinoma, kaip sako teisingumo ministras R.Šimašius, kai tenka bylinėtis teismuose ar parengti sudėtingą projektą, vien dėl laikinai padidėjusio krūvio įdarbinti valstybės tarnautoją gali atsieiti net brangiau. “Gal atvirkščiai – reikėtų mažiau valstybės tarnautojų, o tam tikrai funkcijai atlikti galima būtų pirkti paslaugas rinkoje”, – mano R.Šimašius.
Tačiau kol kas nėra nei itin didelio valstybės aparato mažėjimo, nei skaidrumo ir aiškumo, kada ir iš ko valstybė perka paslaugas, už kurias atsako biudžetinės įstaigos. O ypač teisėkūros srityje tai ne tik brangu: didėja galimos neteisėtos įtakos įstatymams rizika.

Valstybės kontrolė nustatė, kad beveik per trejus metus vien tik ministerijos, pirkdamos tyrimus, konsultavimo ir teisines paslaugas, išleido apie 70 mln. Lt. Pasak valstybės kontrolierės Rasos Budbergytės, institucijos neretai perka ir tokias paslaugas, kurias pagal pareigybių aprašymus privalo atlikti jų darbuotojai, todėl valstybės lėšos naudojamos nepakankamai taupiai.

Susiformavo ydinga teisės aktų projektų rengimo praktika. Juos dažnai rengia ne valstybės tarnautojai, bet samdomi advokatai ir kiti privatūs asmenys. Tokia praktika dažna Aplinkos, Ūkio, Energetikos ministerijose. Valstybės institucijos ne visada pateikia teisės aktus priimantiems asmenims ir visuomenei informaciją, iš kokių asmenų pagal sutartis pirko projektų rengimo paslaugas. Dėl šių priežasčių didėja neteisėtos įtakos teisėkūros procesui rizika.

Auditorių nuomone, valstybės institucijos neretai be būtino reikalo samdo advokatus atstovauti jų interesams teismuose. Pavyzdžiui, Aplinkos projektų valdymo agentūra per trejus metus už teisines paslaugas sumokėjo 322 tūkst. Lt. Auditorių apskaičiavimu, už tas lėšas papildomai įsteigus dar dvi teisininkų pareigybes, būtų sutaupyta valstybės biudžeto lėšų, be to, būtų kaupiama funkcijoms atlikti reikalinga patirtis.

Valstybės kontrolės pateiktose rekomendacijose Vyriausybei siūloma suformuoti bendrus valstybės biudžeto lėšų teisinėms, tyrimų ir konsultavimo paslaugoms pirkti naudojimo principus, teisės aktuose aiškiai apibrėžti teisės akto rengėjų sąvoką ir numatyti priemones, kurios užtikrintų, kad būtų paviešinti teisės aktų rengėjai, sukurti duomenų bazę, kurioje būtų registruojami duomenys apie visus valstybės lėšomis planuojamus pirkti, vykdomus ir atliktus tyrimus.

Nestabili politinė valdžia valstybei atsirūgsta sustojusiomis ekonominėmis reformomis, užtrūkusiomis investicijomis į ūkį, brangstančiu skolinimusi.

Du kartus nepavykęs balsavimas dėl Liberalų ir centro sąjungos seniūno Juozo Liesio skyrimo Seimo vicepirmininku parodė, kad valdančioji keturių partijų koalicija daugumos Seime nebeturi. Mobilizavusi visus įmanomus rėmėjus koalicija tesurinko 66 balsus už J.Liesį. Tačiau valdantiesiems oponuojančios partijos parodė analogišką rezultatą – 66 balsai prieš J.Liesį. Likę penki balsavime dalyvavusieji parlamentarai nutarė šioje valdančiųjų ir opozicijos kovoje laikytis neutraliteto.

Seime – pato situacija

Toks lygus politinių jėgų pasiskirstymas Seime yra nepalyginti blogesnė žinia nei, tarkime, akivaizdi opozicijos persvara prieš Vyriausybę remiančią koaliciją. Mat jeigu socialdemokratų jau kuris laikas demonstratyviai buriama alternatyva esamai valdžiai turėtų tvirtą paramą Seime, opozicija paprasčiausiai galėtų sudaryti naują Vyriausybę, kuri ir prisiimtų atsakomybę už padėtį šalyje bei tolesnį ėjimą iš krizės.

Tuo tarpu dabartinis balsavimas rodo, kad Andriaus Kubiliaus Vyriausybei oponuojančios jėgos taip pat neturi potencijos suburti nors kiek stabilią daugumą (mat ne tik valdantieji principiniam balsavimui už J.Liesio kandidatūrą subūrė visus savo šalininkus, bet ir opozicija mobilizavo visus savuosius). Net jeigu Vyriausybei ar opozicijai pavyktų pervilioti į savo stovyklą kol kas prie nieko neprisijungusius parlamentarus (įskaitant tuos keturis, kurie dėl įvairių priežasčių nedalyvavo balsavime dėl J.Liesio), tai būtų viso labo 76 balsai – toli gražu ne ta dauguma, su kuria galima vykdyti ryžtingas reformas.

Siekia ne valdžios, o kito premjero

Apskritai iš Seimo koridorių sklindančios žinios byloja, kad opozicija (ypač jos nepamainomas stuburas – socialdemokratai) visai nedega noru imti Vyriausybę į savo rankas. Priežastys čia dvi: viena vertus, būdami politikos profesionalai, socialdemokratai ir jų lyderis Algis Butkevičius suvokia, kad su tokia marga, bet itin ambicinga publika, kokia dabar sudaro opoziciją, kokybiškos košės valdžioje neišvirsi, užtat garantuotai – prisivirsi; kita vertus, iš valdančiosios daugumos opozicija virtę konservatoriai ir liberalai vis viena sudarytų vieningą ir labai įtakingą politinę jėgą Seime, galinčią bet kada sužlugdyti Vyriausybės siūlomų sprendimų priėmimą. Su tokia jėga Vyriausybei tektų neišvengiamai bendradarbiauti. Bet jeigu A.Butkevičiui tai būtų gal net labiausiai pageidautinas variantas, tai daliai kitų projektuojamos koalicijos dalyvių – visiškai nepriimtinas.

Labiausiai tikėtinas opozicijos siekis, “Veido” žiniomis, yra dabartinio premjero Andriaus Kubiliaus pakeitimas kuriuo nors kitu valdančiosios koalicijos politiku. Nesvarbu, ar tai būtų Irena Degutienė, Rasa Juknevičienė, ar bet kuris kitas spėjamai premjero pareigas galintis vykdyti politikas. Svarbu, kad toks naujasis premjeras būtų jau “gąsdintas”, žinantis, kad už savo postą jis turi būti dėkingas ne kam kitam, o tik jo Vyriausybės programą parėmusiai opozicijai. Toks premjeras jau nebesiryžtų esminėms permainoms, nebesirietų su dar neseniai visagaliais buvusiais energetikų klanais, nebesiektų pertvarkų teisėtvarkoje, nebevalytų iš valstybės valdymo aparato gausaus, bet jokios naudos neduodančio socialdemokratų “palikimo”.

Ryžto stoka žlugdo reformas

Ką Lietuvos gyventojams reikštų tokia nestabili, nuo opozicijos malonės priklausoma Vyriausybė? “Politinis nestabilumas visada daro įtaką ekonominei padėčiai šalyje, tik daro tai netiesiogiai, – sakė “Veidui” finansų analitikas Rimantas Rudzkis. – Kai padėtis politiškai nestabili, Vyriausybei sunku priimti bet kokius ryžtingesnius, nevienareikšmiškai visuomenės vertinamus sprendimus. Dabar visos išsivysčiusios šalys kalba apie naujos krypties ekonominę politiką, apie pasirengimą naujai ekonominei erai pasaulyje. Tam, kad Lietuva neliktų šių procesų nuošalėje, privalome didinti mūsų ekonomikos, visos šalies konkurencingumą, pertvarkyti visą viešąjį sektorių. Dabar tai padaryti praktiškai neįmanoma, nes nestabili politinė valdžia negali priimti ilgalaikio strateginio plano ir jo griežtai laikytis”.

Tiesa, finansų analitiko požiūriu, politinis Vyriausybės nestabilumas neturėtų daryti didelės įtakos Lietuvos galimybėms skolintis tarptautinėse rinkose ir skolos palūkanų dydžiui. Paprastai tarptautinės reitingų agentūros visados labai atidžiai žiūri, kiek tvirtai laikosi besiskolinančių šalių vyriausybės, ypač jeigu jos vykdo skausmingas reformas ir taupymo politiką, o opozicija tam nepritaria. Tačiau, R.Rudzkio teigimu, šiuo metu didžiausią įtaką Lietuvos skolinimosi reitingams daro ne mūsų pačių Vyriausybės veikla, o padėtis Estijoje ir ypač – lig šiol silpniausia Baltijos šalių ekonomine grandimi laikytoje Latvijoje. Pastaruoju metu iš kaimyninių šalių ateina geros žinios.
“Latvija ir Estija ekonomiškai pasirodė daug geriau, nei planuota, – teigia R.Rudzkis. – Estijos biudžeto deficitas sudarė vos du procentus, tai yra buvo trečdaliu mažesnis, nei leistina norint įsivesti eurą. Pernykštis Latvijos biudžeto deficitas, kuris, kaip planuota, turėjo pasiekti 10 proc., perskaičiavus visus duomenis buvo tik 7 proc. BVP. Žinant, kad pernai Europos Sąjungoje daugumos valstybių biudžeto deficitas svyravo tarp 6 ir 8 proc., latvių parodytas rezultatas – puikus laimėjimas. Premjeras Valdis Dombrovskis netgi sako, kad Latvija daugiau nebesiskolins, nors Tarptautinis valiutos fondas dabar jiems siūlo paskolas su 2 proc. palūkanomis”.
Pagalbos į TVF Latvija prieš metus kreipėsi todėl, kad jos ekonominė ir finansinė padėtis buvo tokia, jog tarptautinėse rinkose jai niekas nebedavė ilgalaikių paskolų už bet kokio dydžio palūkanas, taigi akivaizdžiai matome, kokią įtaką šalies finansams gali padaryti tvirtos reformų ir taupymo politikos besilaikanti politinė valdžia. Ne veltui, kai prieš pusantros savaitės iš V.Dombrovskio vyriausybės pasitraukė viena taupymo programai nepritariančių partijų, į tai iš karto sureagavo tarptautinės reitingų agentūros ir pats TVF, baimindamiesi, kad Latvijos finansinė politika gali pasikeisti.

Be stabilumo nėra investicijų

“Nors mums, politikams, kartais atrodo, kad mūsų vidaus nesutarimai iš užsienio nematomi, tikrovėje yra ne taip, – Delfi.lv teigia Latvijos europarlamentaras ir buvęs ekonomikos ministras Krišjanis Karinis. – Neseniai vienos iš partijų surengtas teatras dėl įgaliojimų vyriausybei tęsti derybas su TVF buvo suvoktas kaip rimtas pavojus valstybės stabilumui. Deja, mes vėl sulaukėme britų “Financial Times”, aprašiusio nestabilumą valdančiosios koalicijos viduje, dėmesio. O stabilumas, kaip žinome, yra užsienio investicijų atėjimo garantas. Tarptautinių reitingų agentūrų požiūriu, Latvijoje yra du esminiai rizikos veiksniai – ekonominis ir politinis. Mūsų vidaus politinės kovos artėjant rinkimams vertinamos visu rimtumu”.

Latvių europarlamentarui antrina ir R.Rudzkis: “Verkiant reikia suprasti – pasaulio ekonomikoje ateina kiti laikai. Jeigu Lietuva dėl politikų valios permainoms trūkumo neišnaudos krizės suteiktų galimybių, nepertvarkys viešojo sektoriaus, nesumažins biurokratinių verslo suvaržymų, tai jaunimas toliau emigruos, užsienio investicijos nebeateis į Lietuvą, o be jų neįmanomas ilgalaikis ekonominis atsigavimas. Jei norime, kad mažėtų nedarbas, reikia, jog ekonomika augtų po 5–6 proc. kasmet. Tam reikia į ekonomiką įlieti 7–8 mlrd. eurų. Be užsienio investicijų to pasiekti neįmanoma”.

Pasak finansų analitikų, iš dabartinės krizės Lietuva gali išsigelbėti dviem būdais: arba įvyks stebuklas, arba konservatoriai ir socialdemokratai pagaliau suvoks, kuo Lietuvai gresia tolesnis ekonominių reformų ignoravimas, ir užmiršę praeities nuoskaudas politikai, užuot riejęsi Seime, imsis reformų.

Jauniausi Andriaus Kubiliaus ministrai, neturintys nė keturiasdešimties: finansų – Ingrida Šimonytė, ūkio – Dainius Kreivys, susisiekimo – Eligijus Masiulis ir teisingumo – Remigijus Šimašius savo idėjomis vienus piktina, kitus verčia suklusti. Tarkime, D.Kreivys užsibrėžė iki kadencijos pabaigos investicijų į Lietuvą srautą padvigubinti, R.Šimašius ne tik paskelbė apie visus viešuosius pirkimus, bet ir iš esmės keičia sustabarėjusią teisinę sistemą, E.Masiulis užsimojęs privatizuoti iki tol vadintus strateginiais ir neleistus privatizuoti objektus, I.Šimonytė siūlo radikalių mokesčių pakeitimų.

Kiek šis jaunatviškas maksimalizmas pasiteisins, kol kas nežinia. Bet akivaizdu tai, kad krizių metų Ministrų kabinetai itin jauni, o daugelis jų idėjų, siūlymų ar sprendimų turi radikalų atspalvį.

Ši A.Kubiliaus Vyriausybė yra viena iš keturių jauniausių kabinetų. Jos amžiaus vidurkis – 45,2 metų. Už šį kabinetą jaunesni tik krizinis Rolando Pakso kabinetas – amžiaus vidurkis 43,8 m., Aleksandro Abišalos – 44,1 m. ir Gedimino Vagnoriaus – 44,5 m.

Bet vos tik šalies ekonominė, finansinė padėtis stabilizuojasi – valdžią perima “patyrę” politikai. Vyriausi amžiumi yra socialdemokratų Lauryno Mindaugo Stankevičiaus kabinetas – 51,9 m., Gedimino Kirkilo – 51,4 m. ir Algirdo Brazausko – 49,8 m.

Priminsime, kad, pasak ispanų filosofo J.Ortegos y Gasseto, žmogaus gyvenimo laiką derėtų skirsti į tris atkarpas. Iki 25–30 metų yra įsisavinama ankstesnių, vyresnių kartų patirtis. 30–45 metai – naujų idėjų ir ideologijų paieška, visiškai atsiskleidžia istorinis aktyvumas, tai kovos ir puolimo laikotarpis. Na, o po 45 metų ginama tai, kas pasiekta, ginamos jau priimtos ideologijos, tai žmogaus konservatyvumo laikotarpis.

Pasak sociologų, Lietuvos realijoms toks modelis irgi tinka. Juk senesnės kartos premjerai ir ministrai stabdė daugelį reformų mūsų šalyje, ir tik jaunesni ministrai joms ryžtasi. Omenyje turime ir švietimo reformą, kurią kažkada pradėjo jauniausias ministras Darius Kuolys, ir pernai pradėtą aukštojo mokslo reformą, kurią pradėjo tuomet 42-ejų Gintaras Steponavičius, ir pirmąją sveikatos reformą, kurią inicijavo itin jaunas Juozas Galdikas, ir aviacijos sistemos reformą, kurios pernai ėmėsi 36-erių E.Masiulis, ir biudžeto sudarymo reformą, kurią dabar pradeda viena jauniausių ministrių I.Šimonytė.