Valentinas Mazuronis/ BFL nuotr.

Šiandien Lietuvoje nėra pabėgėlių – tad pats laikas ir daryti, kad jų nebūtų. Kai jų atsiras, jų bus toks kiekis, kritinė masė, kaip šiandien yra Belgijoje, Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje. Tada reikės rengti referendumus, ar mes pasiliekam ES. Didžioji Britanija tai daro būtent dėl pabėgėlių.

Valentinas Mazuronis, Pabėgėlių atvykimą į Lietuvą stabdyti susiruošusios Darbo partijos lyderis

Kitas dalykas, mūsų nuomone, – tokių kvotų skirstymu pabėgėlių problemos neišsprendžiamos. Leidome, kad jų ateitų milijonai (2015–2016 m. į Europą  atvyko apie 1,2 mln., o ne milijonai pabėgėlių – red. past.), o kelis šimtus tūkstančių per prievartą paskirstome. Taip mes neišsprendžiame problemos. Tiesa, dabartiniu metu einama teisinga linkme – uždaromos sienos. 5–10 tūkst. į Lietuvą atsiųstų pabėgėlių (Lietuva sutiko per dvejus metus priglausti 1105 pabėgėlius – red. past.) neišspręs pabėgėlių klausimo, jeigu mes neuždarysime sienų, nepadarysime laikinos apsaugos zonų, kur jie gyventų (žinoma, visiems solidariai finansuojant, telkiant žmogiškuosius resursus), o pasikeitus geopolitinei situacijai dalis jų grįžtų.

Galbūt likusiems mes turime sudaryti legalaus imigravimo taisykles, tarkim, mėlynosios kortos loteriją. Atsiųs mums tuos 5 tūkst. pabėgėlių (Lietuva, kaip minėta, sutiko per dvejus metus priglausti 1105 pabėgėlius – red. past.), tai, patikėkite manimi, sukels problemų, labai daug problemų. Mano nuomone, visos integracijos programos Vakarų valstybėse nepasiteisino ir žlugo. Jie nesiintegruoja į visuomenę ir atvažiuoja ne tam, kad integruotųsi, – jie atvažiuoja ieškodami geros struktūros.

Žmogiškai jų noras atvažiuoti ir gerai gyventi, sudaryti savo vienokio ar kitokio lygio diasparas ar panašiai yra labai suprantamas. Aš manau, kad mums, Lietuvai, tai pavojinga. Gali būti vienas, du, na, dešimt sėkmingų pavyzdžių, bet mes kalbame apie sistemą.

BFL

Mums dažnai atrodė, jog tikroji demokratija, žodžio laisvė, žmogaus teisės iš tiesų egzistuoja ir gali egzistuoti tik vakarų valstybėse. Tiesą sakant, tokia prielaida ir turėjo realų pagrindą, ypač tiems, kurie gerai atsimena, kaip tarybiniais laikais šios vertybės buvo traktuojamos.

Kiekvienas žmogus, turėjęs sąlytį su vakarietiška demokratija, žmogaus teisėmis ar žodžio laisve, bei jas ilgą laiką gynęs, mums atrodė tarsi tų šviesių idėjų šauklys, nesavanaudiškai nešantis šias demokratinės visuomenės vertybes mums.

Kiekvienas žymesnio žmogaus, gyvenusio vakarų pasaulyje, pasakymas ar nuomonė atrodė tarsi neginčijama dogma, ypač jeigu toks žmogus buvo žurnalistas ir dirbo radijo stotyje „Laisvoji Europa“. Stotyje, kuri daugeliui dar ir šiandien asocijuojasi su tiesos ir demokratijos šaukliu gūdžiais sovietmečio laikais.

Pasirodo, jog gyvenimas gali pakeisti daug ką, net buvusį „Laisvosios Europos“ radijo stoties komentatorių, premjero patarėją Virgį Valentinavičių.

Ką reiškia, kai premjero patarėjas Virgis Valentinavičius, kalbėdamas su užsienio valstybės atstovais, tariasi ar informuoja juos apie planus keisti visuomeninio transliuotojo vadovą bei „pažaboti“ kitą nepriklausomą žiniasklaidą.

Manau, kad tai reiškia tik viena, jog premjero patarėjas kalbėdavo viena, o kai tik įgavo galios, ėmė daryti visiškai ką kita. Lygiai taip pat, kaip buvo daroma tarybiniais laikais.

Įdomus ne tik Virgio Valentinavičiaus pokalbis su užsienio valstybės atstovais. Ne mažiau įdomi ir premjero Andriaus Kubiliaus reakcija. Premjeras teigia:  „WikiLeaks informacija yra iš 2009 metų, o šiandien matėte gyvą ir sveiką ir labai gerai besijaučiantį generalinį direktorių čia, Vyriausybės koridoriuose. Taip kad visa kita neatspindi jokios realios tikrovės“.

Nesuprantu tokio premjero komentaro. Nejaugi jis generalinį visuomeninio radijo ir televizijos direktorių norėtų matyti kitokį nei gyvą, sveiką ir gerai besijaučiantį. Bandydamas prisidengti ne itin vykusiais juokeliais, premjeras užmiršta, jog toks visuomeninio transliuotojo vadovo keitimo, apie kurį kalba Virgis Valentinavičius, būdas bei bandymas taip kontroliuoti visą žiniasklaidą, prieštarauja Lietuvos įstatymams, vadinasi, jis yra neteisėtas. Bandymas reguliuoti žiniasklaidos turinį yra ne kas kita kaip žingsnis totalitarinės valstybės link. Keisčiausia yra tai, kad tokius žingsnius žengia žmogus, kadaise buvęs žurnalistas ir garsiai gynęs žodžio laisvę bei pagrindines demokratines vertybes, o jam iš esmės antrina ir Lietuvos Respublikos Premjeras.

Manau, jog tai ‑ skandalas.

Beje, šis komentaras tikrai ne apie visuomeninio transliuotojo generalinį direktorių, jo darbus ar bandymas jį ginti. Šis komentaras net ne apie tai, kaip Vyriausybė smaugia žiniasklaidą ar bando ją nupirkti.

Šis komentaras yra apie mus ir šiandieninę demokratiją Lietuvoje.

Šis komentaras yra ir apie žurnalistą Virgį Valentinavičių. Deja, panašu, kad apie buvusį…