Nuo 2013 m. daugiabučiai renovuojami kur kas sparčiau nei iki šiol, tačiau per 12 metų nuo programos pristatymo renovuota tik apie 2 tūkst. iš daugiau nei 30 tūkst. renovuotinų namų. Per daug nesitikima pasiekti ir per ateinančius metus, nes mažės parama ir rasis kitokių kliūčių.
Gytis KAPSEVIČIUS
Skirtingos keturių daugiabučių istorijos
Vilniuje, Žirmūnų gatvėje, nelyginiais numeriais pažymėti keturi identiškai projektuoti penkiaaukščiai namai puikiai iliustruoja visos Lietuvos daugiabučių renovacijos istoriją. 3-iuoju numeriu pažymėtas penkiaaukštis – vienas pirmųjų sėkmingai renovuotų daugiabučių Vilniaus mieste. Jis modernizuotas dar 2005 m.
Aplinkiniai namai susidūrė su nesklandumais. 1-uoju numeriu pažymėtas namas išoriškai beveik nesiskiria nuo trečiojo, tačiau jo renovacija dar nebaigta – jis „nepriduotas“. 5-ojo namo renovacija taip pat vyksta iki šiol, tačiau kol kas apšiltinama tik viena namo pusė, o 7-uoju numeriu pažymėtas namas taip ir stovi statybininkų net nepaliestas.
„Visiems keturiems namams buvo padaryti techniniai projektai. Anksčiau reikėdavo surinkti pirminį kapitalą, kad galėtume gauti paskolą, o namo gyventojai daugiausia buvo vyresnio amžiaus, jiems ta naujovė buvo sunkiai suprantama. Susirinkimai vykdavo vangiai arba nevykdavo, gyventojams trūkdavo informacijos, ir mūsų namas tuo metu liko nerenovuotas“, – „Veidui“ pasakoja 5-ojo namo bendrijos pirmininkė Birutė Galdikienė.
Dar blogiau, kad šio namo renovacija užsitęsė. „2014 m. balandį jau turėtas statybos leidimas, beveik iškart pradėti darbai, bet jie buvo vilkinami, rangovą ištiko finansinės problemos: darbininkų nerasdavo, darbai nevykdavo. 2016 m. statybos įmonei iškeltas bankrotas, mūsų darbai sustojo“, – prisimena B.Galdikienė.
Pirmininkės teigimu, per dvejus metus padaryta tik apie 20 proc. darbų. Namas ilgą laiką stovėjo apstatytas stelažais ir padengtas šilumos izoliacinės medžiagos plokštėmis, kurios netrukus atsilupo. Tiesa, dabar darbai atsinaujino: nutraukus sutartį su pirmąja įmone ir pasirašius ją su kita, pradėta iš naujo apšiltinti pastato fasadą.
Vis dėlto pirmininkė nėra tikra, ar renovacija bus baigta iki 2017 m. Tai palengvintų namo gyventojams tenkančių investicijų dalį: jei darbai bus baigti iki 2017 m., valstybė kompensuos 40 proc. lėšų, baigus vėliau – 35 proc.
Statybininkų atsakomybės trūkumas ir įsipareigojimų nevykdymas, kintančios finansavimo sąlygos, gyventojų nepritarimas – ne tik šio Vilniaus Žirmūnų daugiabučio gyventojų problema. Tai pagrindiniai trukdžiai jau daugiau nei dešimtmetį besitęsiančio bandymo renovuoti senus gyvenamuosius namus.
Sunki proceso pradžia
Vadovaujantis iki 1993 m. galiojusiais reglamentais, Lietuvoje pastatyta apie 96 proc. daugiabučių namų. Bene visi jie, nors ir skiriasi savo technine būkle, pasižymi prastu ekonominiu efektyvumu.
Organizuotos renovacijos era Lietuvoje faktiškai prasidėjo 2004 m. rugsėjį – buvo parengta Daugiabučių namų atnaujinimo (modernizavimo) programa. Renovacija iš pradžių vyko palyginti vangiai. Gyventojus masino galimybė sutaupyti bei pagražinti eksterjerą, tačiau finansinė našta atrodė per didelė. Tad imta ieškoti būdų, kaip renovaciją paskatinti. Iki 2007 m. valstybė apmokėdavo iki 30 proc. sumos, vėliau padidinta iki
50 proc. Atitinkamai galėjo prisidėti ir savivaldybės. Pavyzdžiui, Vilniaus savivaldybė tuo metu siūlė kompensuoti dar 15 proc.
Keičiantis Vyriausybėms keitėsi ir renovacijos programos. Andriaus Kubiliaus Vyriausybė daug tikėjosi iš renovacijos – kad ji padės ne tik taupyti išlaidas, bet ir išjudinti per krizę stagnuojantį statybos sektorių. Planai buvo tikrai ambicingi:
2010 m. planuota pasiekti, kad per metus bus renovuojama po 2 tūkst. namų ir iki 2020 m. atnaujinta bent 70 proc. visų renovuotinų namų, o tai sudaro apie 23 tūkst. daugiabučių.
Deja, vėliau teko pripažinti, kad toks optimizmas buvo klaida. Renovacija ne tik neįsibėgėjo, bet ir sulėtėjo iki vos keleto daugiabučių per metus. 2013 m. pasikeitus valdžiai ir kylant ekonomikai pristatytas naujas daugiabučių renovacijos planas.
Pagal naują renovacijos kompensavimo modelį pačius energiškai neefektyviausius namus atrinko pačios savivaldybės. Tokia tvarka, ko gero, gyventojams labiau tiko – nuo 2013 m. renovacija trūktelėjo į priekį. Skaičiuojama, kad nuo tada renovuota daugiau nei 1200 daugiabučių, palyginti su 480 namų, atnaujintų nuo 2004 iki 2012 m.
Kai kur renovacija pasiekė itin apčiuopiamų rezultatų. Matuojant pagal atnaujintų namų skaičių savivaldybėje pirmauja regionai. Pavyzdžiui, Ignalinos savivaldybė – absoliuti renovacijos lyderė: renovuota didesnė dalis savivaldybėje esančių daugiabučių. Itin teigiamai atrodo ir Molėtai, Druskininkai, Tauragė.
Didžiausios renovacijos problemos
Būsto energijos taupymo agentūros (BETA) vadovas Valius Serbenta prognozuoja, kad iki 2020-ųjų realu tikėtis renovuoti dar 2 tūkst. daugiabučių. Bet renovuotinų daugiabučių iš viso Lietuvoje yra 30 tūkst. „Šiais metais matau, kad pernykštį skaičių, 574 daugiabučius, pasieksime. 540 jau yra, dar baigsime daugiau nei 100 namų. Aišku, įtakos statybos darbams gali turėti ir sniegas ar temperatūra. Manau, kad panašų skaičių namų galima atnaujinti kiekvienais metais. Galbūt galime pasvarstyti, kad po 500 namų per metus atnaujinti yra realu – tiek finansiniai, tiek statybiniai pajėgumai tai leistų“, – „Veidui“ teigia V.Serbenta.
Viena didžiausių renovacijos kliūčių buvo finansavimo modelis. Vis dėlto nuo 2013 m. rastas bene patraukliausias variantas: techninių planų rengimą padengė savivaldybės, kompensuota didžiausia įmokų dalis. Pokytis padėjo gyventojams sklandžiau pasiruošti renovacijai, greičiau gauti paskolas, tačiau net ir perdavus savivaldybėms atsakomybę ne visur išvengta nesklandumų. Viena didžiausių bėdų buvo netikslūs renovacijos investicijų planai. Tarkime, prieš porą metų vieno Palangos daugiabučio renovacijos darbai tiesiog sustojo, nes investicijos buvo didesnės, nei pažymėta savivaldybės rengtame projekte, todėl pritrūko lėšų.
Kita renovacijos vengimo priežastis – pati renovacijos kaina, kuri kyla. BETA duomenimis, 2015 m. renovacijos kaina butui buvo 170 eurų už kvadratinį metrą ir 100 eurų pritaikius valstybinę kompensaciją. Skaičiuojama, kad 2016 m. vidutinė renovacijos kaina už kvadratinį metrą yra 186 eurai (su 40 proc. valstybės kompensacija – apie 112 eurų). Tokiu atveju 50 kvadratinių metrų ploto buto savininkui renovacija kainuotų apie 5,6 tūkst., 60 kv. m – 6,7 tūkst. eurų. Tokios išlaidos dažniausiai paskirstomos 20-iai metų. Žmonių, gaunančių kompensacijas už šildymą, dalį sumoka valstybė.
Tinkamai įgyvendinus renovacijos projektą būtų sutaupoma šildymo išlaidų: BETA skaičiuoja, kad apie 79 proc. 2014 m. renovuotų daugiabučių sutaupė nuo 50 proc. šilumos. Iš jų 9 proc. sutaupė daugiau nei 70 proc. energijos. Strateginėse vietose renovuoti pastatai yra patrauklesni, butai juose gali būti parduodami už didesnę kainą nei analogiškas butas nerenovuotame name.
Apie 79 proc. 2014 m. renovuotų daugiabučių sutaupė nuo 50 proc. šilumos. Iš jų 9 proc. sutaupė daugiau nei 70 proc. energijos.
Kita kylanti problema yra ne tik statybininkų darbų kokybė, bet ir neilga renovacijos garantija: 5 metai matomiems darbams (pavyzdžiui, fasadui), 10 metų – nematomiems (pavyzdžiui, apšiltinimo sluoksniui). Tai reiškia, kad pasibaigus garantijai ar net rangovui bankrutavus taisyti klaidas turėtų kažkas kitas, ir ne už dyką.
V.Serbenta teigia, kad ilgesnės garantijos įmonės nelinkusios suteikti dėl esamų įstatymų: „Garantijos laikas nėra susijęs su konkrečia programa – tai daugiau susiję su bendruoju statybiniu procesu. Garantiniai laikotarpiai reguliuojami statybos įstatymų. Tai patikrintas laikotarpis: statybiniam brokui aptikti užtektų ir metų, nes dažnai jis išryškėja po pirmo šildymo sezono, todėl 5 metų garantijos turėtų užtekti. Tačiau dažnai kyla klausimas, ką daryti su garantiniu laikotarpiu, jei atlikusi darbus įmonė bankrutuoja. Dabar diskutuojama tais klausimais, manoma, kad reikia įsivesti ir tam tikrą draudžiamąją garantiją. Nesvarbu, jeigu įmonė ir bankrutuoja, – tokiu atveju riziką prisiėmusi draudimo įmonė turėtų atlyginti dėl to atsirandančias išlaidas, atsirastų finansų, kuriais būtų galima užtikrinti, kad brokas būtų likviduotas.“
Visos šios priežastys per daug neskatina daugiabučių bendruomenių būti aktyvių ir pritarti renovacijai. Dalis daugiabučių gyventojų iš principo pasisako prieš renovaciją. Tiesa, dabar užtenka turėti 50 +1 proc. gyventojų pritarimą. Renovacijai prieštaraujantys asmenys, gaunantys kompensaciją už šildymą, tokiu atveju jos gali netenkti. Nepaisant to, įtikinti gyventojus ne visuomet lengva.
Didmiesčiai buvo nuskriausti
Be to, remiantis aplinkos ministro Kęstučio Trečioko rugpjūtį išleistu įsakymu, kitais metais įgyvendintinų projektų skaičius bus ribojamas pagal savivaldybes. Ateinantiems metams tokie miestai kaip Ignalina ir Kelmė gali pateikti po 30 siūlymų. Didmiesčiai gavo mažiau kvotų, nors daugiabučių juose – gerokai daugiau. Pavyzdžiui, Vilniui skirta 19 kvotų, nors čia yra bent 2800 renovuotinų namų. Tokia pat kvota skirta ir Kaunui, Klaipėdai, o štai Šiauliams numatyta tik 7 namų kvota.
Lietuvos respublikinių būsto valdymo ir priežiūros rūmų prezidentas Juozas Antanaitis, mano, kad sprendimas galėjo būti politinis. „Šios Vyriausybės darbo stilius buvo nesikreipti į visuomenę ir viską spręsti kabinetuose. Kvotų paskirstymas taip pat buvo kabinetinis sprendimas. Mažuose miesteliuose buvo mažai neatnaujintų namų ir siekiant užbaigti renovaciją didesnė pinigų suma skirta būtent tiems miestams. Jei būtų skyrę, tarkime, 50 namų modernizavimui Vilniaus mieste, tie modernizuoti namai būtų pasimetę tarp tūkstančių nemodernizuotų. Norėtųsi, kad lėšų būtų skiriama daugiau, bet, matyt, pasielgta politiškai teisingai: sutvarkome vieną miestą, kad jame nebūtų kelių nerenovuotų „šašų“. Bet čia tik pirmas pinigų paskirstymas – iki 2020-ųjų jų ateis ir daugiau, todėl labai nesijaudiname, kad Vilnius gavo tik 19. Ateityje turėtume gauti kur kas daugiau, vien dėl to, kad dabar pakentėjome“, – teigia J.Antanaitis.
Kas laukia 2020-aisiais?
2020-ieji yra ribiniai metai, kai pinigų renovacijai bus skirta iš Klimato kaitos specialiosios programos fondo. Šiandien tai sudaro 25 proc. iš skiriamos valstybinės kompensacijos. Negana to, palankiausios sąlygos renovacijai po truputį tolsta, nes mažėja valstybės kompensuojama investicijų dalis. 40 proc. valstybės kompensaciją gaus tie projektai, kurių rangos sutartis sudaryta iki
2015 m. kovo, o baigti jie iki 2016 m. pabaigos.
Kitais metais užbaigtiems projektams valstybė finansuos 35 proc. renovacijos investicijų dalį, o nuo 2018 iki 2020 m. įgyvendintiems projektams jau bus skiriama tik 30 proc. lėšų.
„Iš esmės mes darome visiškai teisingai – daugiabutis namas yra privatus žmonių turtas. Rengiant pasiūlymus nutarta pasiūlyti žmonėms didelį paramos procentą, kad juos sužadintume, tačiau kartu paskelbti, kad jei nespėsite, parama bus mažinama. Iš principo dabar taip ir daroma. Tik, aišku, problema, kad valstybė pritrūko lėšų, o žmonės jau sužadinti, todėl 2020-aisiais visiškai nutraukti paramą būtų nekorektiška. Šiandien kompensacijų perspektyva yra tik iki 2020-ųjų, toliau strategiją rengs naujas ministras su savo komanda“, – teigia J.Antanaitis.
Lėšų kompensavimo klausimas ir buvo pagrindinis kriterijus, skatinantis gyventojus galvoti apie renovaciją: 2013 m. „Veido“ užsakymu atliktoje apklausoje net 49,2 proc. respondentų teigė, kad renovaciją pagreitinti galėtų didesnė valstybės parama.
Dėl tolesnio renovacijos skatinimo plano dar nesutarta, tiesa, žadama, kad bent jau skolintis pinigų renovacijai sunkiau netaps: neseniai pristatytas naujas garantinis fondas, kuris turėtų leisti išlaikyti mažas palūkanas. Planuojama, kad fondą sudarytų 100 mln. eurų.
„Sutartis dėl rizikos valdymo fondų kūrimo pasirašyta Finansų, Aplinkos ministerijų ir Europos investicijų banko. Paties fondo idėja būtų tokia: dalis struktūrinės paramos lėšų, kuri skirta daugiabučiams atnaujinti, būtų padedama į rizikos valdymo fondą, taip pritraukiant privačių lėšų ir sukuriant amortizacinį fondą. Taip būtų sumažinta rizika ir bankai būtų labiau linkę skolinti geresnėmis sąlygomis. Ateityje gali griežtėti skolinimosi reikalavimai, net ir kalbant apie įprastas paskolas, todėl tam siekiama sukurti palankesnes kreditavimo sąlygas“, – teigia V.Serbenta.
Planuojama, kad iki 2023 m. bus atnaujinta apie 14 proc. renovuotinų daugiabučių. Palyginti su ankstesniais metais, tai daug, palyginti su pirminiais užmojais – visai mažai.
Tiesa, V.Serbenta pabrėžia, kad dalyvavimas šioje konkrečioje programoje yra tik vienas iš būdų mažinti išlaidas už šilumą. „Tai, kad visi pastatai turi būti apšiltinti ir sutaupyti 50 proc. energijos, yra šiek tiek siauresnis požiūris į renovaciją. Manau, nuo 2004 m. didžioji dalis daugiabučių pajuto vienokias ar kitokias energinio efektyvumo didinimo priemones. Pavyzdžiui, žmonės patys keitėsi daugiabučiuose namuose langus į efektyvesnius. Daugiabučiuose namuose renovuoti šilumos punktai. Tai darė arba patys šilumos tiekėjai, reorganizuodami boilerines, arba patys būsto savininkai: pamatyta, kad galima sureguliuoti namui paduodamą šilumą“, – sako BETA vadovas.
Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA