Savivaldybėms nesugebant tinkamai atlikti šilumos ūkio savo miestuose priežiūros – savo konstitucinės pareigos, Vyriausybė ir Seimas gali kelti klausimą apie tiesioginio valdymo įvedimą, sako premjeras Andrius Kubilius.

„Jeigu savivaldybės nesugeba vykdyti joms pagal Konstituciją tenkančių pareigų ir atsakomybės, Konstitucijoje numatyta labai aiški veiksmų logika. (…) Jeigu visiškai yra nesitvarkoma, noriu priminti, kad tokiu atveju Vyriausybė ir Seimas gali kelti klausimą, kaip numatyta Konstitucijoje, ar iš tiesų gali toliau savivaldybė bendrai tvarkytis, ar nereikia kelti klausimo apie tiesioginius valdymus ir panašius dalykus“, – ketvirtadienio rytą „Žinių radijui“ teigė Premjeras.

ELTOS pranešimu, A. Kubilius pabrėžė, jog Vyriausybė daro viską, kad už dujas būtų mokama mažiau – siekiama pastatyti suskystintų dujų terminalą, pertvarkant dujų ūkį, tačiau šilumos vartojimo išaugimas Vilniuje su dujų kaina nesusijęs.

Pasak Vyriausybės vadovo, už šilumos ūkio priežiūrą atsakingos savivaldybės ir Vilniaus meras Artūras Zuokas bei jo koalicijos partneriai tai turi suvokti, o tai, ką jie daro dabar, kaltindami Vyriausybę – “grynas politikavimas”, dengiant savo klaidas. Šilumos ūkio tvarkymą būtent išskirtinai Vilniuje Premjeras apibūdino kaip neskaidrų ir sakė, kad nei A. Zuoko, nei „Vilniaus energijos“ vadovų paaiškinimai dėl situacijos nėra įtikinami.

“Vilniaus mieste savivaldybės ir šilumos ūkio vadovai kol kas nesugeba pripažinti, kad jiems reikia ištaisyti klaidas ir grąžinti tai, kas galbūt buvo nesąžiningai paimta iš vartotojų. Galų gale, aš tikiu, kad į visus klausimus atsakymus rasti padės ir teisėsaugos institucijos”, – teigė A. Kubilius.

Prasidedant naujiems metams norėtųsi paskelbti optimistiškesnių naujienų, bet sociologinių apklausų rezultatai to daryti neleidžia.

Artėjant Sausio 13-ajai nusprendėme pasidomėti, ką šalies gyventojai mano apie Lietuvos raidą. Taigi iš “Veido” užsakymu tyrimų bendrovės “Prime consulting” atliktos naujausios apklausos paaiškėjo, kad daugiau nei pusė apklaustųjų šiuo metu nėra patenkinti nei savo valstybe, nei Lietuvos raida apskritai. Patenkintų tėra mažiau nei dešimtadalis. Ir šie skaičiai labai liūdina.
Kartu teiravomės ir kuris iš šalies prezidentų prasčiausiai atliko jam patikėtas pareigas bei pridarė daugiausiai žalos Lietuvai. Čia didžiumą “laurų” susišlavė Rolandas Paksas, kurį kaip prasčiausią prezidentą išskyrė 55,4 proc. respondentų, o antroje vietoje liko Algirdas M.Brazauskas. Tuo tarpu manančiųjų, kad Dalia Grybauskaitė prasčiausiai atlieka jai patikėtas pareigas ir daro daugiausiai žalos Lietuvai, tėra tik 2,6 proc.

Ar esate patenkintas savo valstybe ir Lietuvos raida apskritai? (proc.)

Ne    51,2
Iš dalies    38,6
Taip    9,6
Nežinau / neturiu nuomonės    0,6

Jūsų vertinimu, kuris iš prezidentų prasčiausiai atliko / atlieka jam patikėtas pareigas ir daro / darė daugiausiai žalos Lietuvai? (proc.)

R.Paksas    55,4
A.M.Brazauskas    25,8
V.Adamkus    11,8
D.Grybauskaitė    2,6
Visi dirbo šauniai    2
Nežinau / neturiu nuomonės    1,6
Visi dirbo prastai    0,8

Šaltinis: „Veido“ užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime consulting“ 2012 m. sausio 2–4 d. atlikta Lietuvos didžiųjų miestų 500 gyventojų apklausa. Cituojant apklausą, nuoroda į „Veidą“ būtina.

Šiemet vyks didžiausi mūšiai dėl 2014–2020 m. ES milijardų, kuriuos skirstant pagrindinis kriterijus bus jų panaudojimo efektyvumas.

Pagal ES paramos panaudojimą Lietuva išsiveržė į pirmą vietą. Kai ES lėšos sudaro apie ketvirtadalį Lietuvos nacionalinio biudžeto pajamų, niekas nenuginčys, kad ekonominių bėdų kamuojamai valstybei tai suteikia šiek tiek tvirtesnį pamatą po kojomis.

2012 m. valstybės biudžete europinių fondų lėšų – rekordinis kiekis, per 7,2 mlrd. Lt: 4,5 mlrd. Lt – iš 2007–2013 m. struktūrinių fondų, 2 mlrd. Lt – parama žemės ūkiui, 0,6 mlrd. Lt – vidaus politikai (Ignalinos programa, „Rail Baltica“ ir kt.) ir 0,1 mlrd. Lt – Europos ekonominės erdvės, Šveicarijos ir Norvegijos paramos lėšos. Didžiausia dalis, 4,4 mlrd. Lt, bus skiriama ekonomikai – smulkiajam ir vidutiniam verslui, eksportui skatinti, transporto infrastruktūrai modernizuoti, moksliniams tyrimams, technologinei, turizmo, informacinės visuomenės, kaimo plėtrai, energetikai.

Skirta – dar nereiškia gauta

Vis dėlto tai nereiškia, kad šie milijardai iš tikrųjų įsilies į šalies ūkį. Pasak Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) eksperto Vytauto Žukausko, turint omenyje, kad iki šiol siektinos panaudojimo ribos nepavykdavo pasiekti (2009 ir 2010 m. panaudota apie 75 proc. siektinos sumos, per pirmuosius dešimt 2011 m. mėnesių – 58 proc.), vargu ar siektina panaudoti ES lėšų suma pasieks Lietuvą ir 2012-aisiais.

VšĮ „Europos socialiniai, teisiniai ir ekonominiai projektai“ valdybos pirmininkas Klaudijus Maniokas atkreipia dėmesį į dar vieną svarbų aspektą: didelė dalis ES fondų pinigų, nors priskiriama prie panaudotos, iš tikrųjų tėra pervesta į atitinkamus fondus, o realiai galutinį naudos gavėją kol kas pasiekė tik jų dalis.

2007–2013 m. ES struktūrinių fondų paramos lėšomis įgyvendinami arba jau įgyvendinti 5237 projektai, kuriems skirta beveik 19,3 mlrd. Lt, kas sudaro beveik 75 proc. visos šio laikotarpio struktūrinių fondų sumos, išmokėta 10,4 mlrd. Lt. Ypač didelis proveržis šioje srityje prasidėjo nuo 2009 m.

Finansų ministerijos ES struktūrinės paramos valdymo departamento direktorė Loreta Maskaliovienė vardija svarbiausius su ES parama įgyvendintus projektus: pastatytos Kauno, Klaipėdos sporto arenos, rekonstruota Alytaus arena, Druskininkuose atidaryta slidinėjimo trasa. Šiemet pradėti darbo biržos projektai, kuriuose dalyvavo 100 tūkst. bedarbių, sukurtas Verslumo skatinimo fondas, padedantis pradėti ir plėtoti savo verslą. Per 1,1 tūkst. įmonių pasinaudojo investicijomis inovacijoms. Nutiesta naujų ir rekonstruota daugiau kaip 1,1 tūkst. km kelių, energijos taupymo požiūriu atnaujinta 410 viešosios paskirties pastatų, 63 miesteliai ir kaimai prijungti prie plačiajuosčio interneto tinklo, vykdoma daugiau kaip 200 projektų miestų ir miestelių viešosioms erdvėms atnaujinti.

Sparčiau sekėsi įgyvendinti aplinkosaugos, transporto, verslo produktyvumo ir verslo aplinkos, užimtumo bei socialinės aprėpties gerinimo, lėčiau – švietimo, ūkio konkurencingumo ir ekonomikos augimui skirtų mokslinių tyrimų projektus. O skaičiuojant ne tik struktūrinius, bet visus europinius fondus, daugiausiai lėšų 2007–2011 m. skirta Žemės ūkio, Susisiekimo ir Ūkio ministerijų administruojamiems projektams. ES pinigai davė juntamą rezultatą – 2011 m. liepą atlikto visuomenės nuomonės tyrimo duomenimis, 58 proc. apklaustųjų teigia pajutę ES struktūrinių fondų paramos naudą: daugiausiai, 61 proc., transporto sektoriuje, 29 proc. švietimo, 15 proc. sveikatos priežiūros srityse.

Deja, patirta ir fiasko: Lietuvai teks grąžinti 10 mln. Lt ES paramos, skirtos mazuto saugyklai netoli Vilniaus Gariūnų turgavietės statyti. Vilniaus miesto savivaldybė privalės grąžinti beveik 5 mln. Lt ES paramos, skirtos elektroninio bilieto sistemai įdiegti. Niekaip nepavyko išjudinti daugiabučių namų renovacijos programos. Ką jau kalbėti apie pavienius nesąžiningumo bandant pasinaudoti ES parama atvejus, kaip kad plačiai nuskambėjusi vadinamoji mailiaus byla.

Tarp lėšų panaudojimo ir jų pridėtinės vertės – atotrūkis

Nors ES lėšų panaudojimo požiūriu Lietuva – lyderė, pasak DNB grupės vyriausiosios ekonomistės Jekaterinos Rojakos, visiškai neaišku, kokią tai sukūrė pridėtinę vertę. „Esu įsitikinusi, kad atlikus tokį vertinimą atotrūkis tarp lėšų įsisavinimo ir pridėtinės vertės rodiklių būtų didžiulis“, – neabejoja banko analitikė.

Visą publikacijos tekstą nuo pirmadienio skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/progozes-2012) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Valstybės valdomas įmones dalytis pelnu su valstybe privers įstatymas. Tai duos daugiau naudos ar žalos mums, mokesčių mokėtojams, ir tikriesiems šių įmonių savininkams?

Valstybės valdomos įmonės pernai į valstybės biudžetą įnešė 42 mln. Lt, šiais metais – 86 mln. Lt, o 2012 m. patvirtintas 540 mln. Lt planas beveik trylika kartų didesnis, nei įmonės atseikėjo 2010 m. Vyriausybė neneigia, kad jei valstybės įmones valdytų privatus akcininkas, pagal turimą turtą jos galėtų uždirbti ir milijardą pelno.
Įmonės dosnesnės biudžetui tapo ne savo noru: pirmą kartą po 1990 m. šių įmonių akcininkė valstybė, o jos vardu – Vyriausybė ėmė joms formuluoti finansinius tikslus ir reikalauti juos įgyvendinti. Nuo sausio 1 d. įsigalios ir nauja įstatyminė norma: pusė tokių įmonių pelno atiteks jų valdomo turto savininkei – valstybei.
Nauda šiandien – žala rytoj, taip Vyriausybės pastangas iš valstybės valdomų įmonių gauti daugiau lėšų į biudžetą vertina nemažai šių bendrovių vadovų, įspėdami, kad iš jų gręžiami įmonių plėtrai ir investicijoms skirti pinigai.
Kurių pozicija naudingesnė mums, šių įmonių tikriesiems savininkams – mokesčių mokėtojams, „Veidas“ aiškinosi, sukvietęs į apskritojo stalo diskusiją abiejų pusių atstovus: valstybės valdomoms įmonėms atstovavo AB Lietuvos pašto generalinė direktorė Lina Minderienė bei finansų tarnybos direktorius Kęstutis Jaržemskas, AB „Lietuvos geležinkeliai“ generalinio direktoriaus pavaduotojas Albertas Šimėnas, VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos finansų ir ekonomikos direktorius Martynas Armonaitis, generalinio miškų urėdo pavaduotojas Gintaras Visalga, o Vyriausybei – Ūkio ministerijos, atsakingos už valstybės valdomų įstaigų reformą, ministro patarėjas Adomas Audickas.

VEIDAS: Jūsų vertinimu, ar Vyriausybės „nuleisti“ planai – realūs?
A.AUDICKAS: Milijardas litų buvo paminėtas kaip teorinis skaičius, išvestas skaičiuojant, kokią grąžą duotų privačios bendrovės su tokiu portfeliu, kokį dabar valdo valstybinės. Tačiau nereikia užmiršti, kad šios apkrautos ir nekomerciniais įpareigojimais, turi socialinių funkcijų, tad tiesiogiai lyginti su privačiomis jų negalima. Bet, žinoma, ateityje, padidinus įmonių veiklos efektyvumą, dividendai galėtų būti didesni nei dabar.
G.VISALGA: Stebina tai, kad būdami tokie pat kaip kitose ES valstybėse valstybinių miškų valdytojai, palyginti su jais, esame apmokestinti dvigubai – mokame 15 proc. apyvartos mokestį (tiesa, 5 proc. grįžta mūsų reikmėms), pelno mokestį, be to, mokame šešis septynis kartus didesnį gamtos išteklių mokestį, nei kiti jų naudotojai Lietuvoje. Čia matome valstybės biudžeto rezervą, užuot drastiškai didinus mokesčius valstybiniam sektoriui.
Antras rezervas: dalis valstybės valdomų įmonių pelno negauna, tad gal vertėtų peržiūrėti visų efektyvumą, o ne apkrauti vis didesniais mokesčiais tuos, kurie juos moka. Jei nebus sustota ties 50 proc. pelno atidavimu į valstybės biudžetą, o imta reikalauti, kaip kad buvo kalbama, ir 70 ar 100 proc., nepadarysime investicijų ir privalomų miško darbų. Kas tuomet liks iš miškų po trejų–penkerių metų? Beje, Lietuvos valstybės miškų ūkis yra vienas efektyviausių Europoje, o kitose net patiriama nuostolių.
A.AUDICKAS: Lygintis turime su palyginamomis šalimis – panašaus klimato, kaip estai, latviai, Šiaurės šalys, bet ne kokia Vokietija, kurioje miškai nėra tokio tankumo.
O urėdijų apmokestinimą lemia įmonės forma, kurią, pripažįstu, galima būtų koreguoti. Miškininkystės verslas – apie 90 proc. komercinė veikla, todėl tai turėtų būti ne valstybės įmonės, o akcinės bendrovės, kaip yra daugelyje kitų šalių. Miškų įmonių statuso nesiryžtama keisti, nes kyla baimių, kad po to jos bus privatizuotos.
Tačiau argumentas, kad urėdijos dvigubai apmokestinamos, yra nerimtas: svarbu ne kaip, o kiek sumokama. Kitose šalyse įmonės moka didelius dividendus, o pas mus jie nebuvo mokami, nes įmonės teisinė forma to nenumato.
G.VISALGA: Pagal naują įstatymą sumokėję į biudžetą 50 proc. pelno, atiduosime pinigus, kurie buvo numatyti kitiems darbams. Administruojame 42 urėdijas: vienos gyvena geriau, kitos, priklausomai ir nuo geografinės padėties, medynų struktūros, prasčiau. Jos gali susidurti su rimtomis problemomis. Reikiamai netvarkydami miškų, kaip kad latviai, galime netekti tarptautinių sertifikatų ir prarasti galimybę sėkmingai pardavinėti medieną užsienio šalims.
A.AUDICKAS: Nereikia klaidinti visuomenės taip šnekant. Sakome: atlikite būtinus darbus, ir jei juos atlikus lieka pelno, tuomet dalį skirkite valstybei, o ne atvirkščiai. Be to, juk investicijos nedaromos tik iš pelno: jos daromos ir iš nusidėvėjimui padengti skirtų ar skolintų lėšų. O naujų miškų valstybė neketina įsigyti, tad Generalinei urėdijai lėšų plėtrai nereikia.
A.ŠIMĖNAS: „Lietuvos geležinkeliai“ Vyriausybės sprendimu turi įnešti į biudžetą net ne 50, o iki 80 proc. pelno ir šiemet jau įnešė. Ir čia negali būti jokių diskusijų – pats akcininkas nusprendžia, atsižvelgdamas į savo reikmes. O reikmes suprantame – valstybės finansinė padėtis sudėtinga. Tačiau norime objektyvumo vertinant įmonės veiklą pagal visus mokesčius, kuriuos ji sumoka į biudžetą. Dividendų kiekis ne viską pasako, kiek įmonė valstybei generuoja lėšų į biudžetą. Skaičiuojant gyventojų pajamų mokestį, akcizą, pelno mokestį, dividendus, įmokas „Sodrai“, „Lietuvos geležinkeliai“ į biudžetą per metus sumoka apie 300 mln. Lt, o per trejus krizės metus šios sumos išaugo 36 proc. Kodėl kitos valstybės valdomos įmonės krizės laikotarpiu negali padidinti įmokų į biudžetą 36 proc.? Ir kodėl kitoms užtenka atiduoti biudžetui 50 proc. pelno, o mums reikia 80 proc.? Nei skundžiuosi, nei nesiskundžiu – tik konstatuoju.
Biudžeto deficitas yra problema, bet tikslas turėtų būti minimizuoti gamybos nuosmukį, išlaikyti darbo vietas, o mokesčiai – išvestinis dalykas. Pas mus, jei biudžete trūksta lėšų, didinami mokesčiai, mažinamas finansavimas. Pavyzdžiui, Lenkijoje ne mokesčiai keliami į pirmą vietą, o skatinama, kad jų ūkio subjektai realizuotų kuo daugiau produkcijos, kad jos nebankrutuotų, kad gyventojai nebėgtų į užsienį apsipirkti.
A.AUDICKAS: Skatinti ūkio – pirkti prekes ir paslaugas – Vyriausybė dabar neturi iš ko, juolab valiutų valdybos modelis neleidžia turėti laisvos valiutos ir imtis monetarinės politikos, kuri skatintų ūkį. Lenkija, kaip žinome, zloto nėra susiejusi su euru, tad nėra suvaržyta šių apribojimų.
Be to, dividendai yra ne mokestis, o grąža akcininkui iš jo kapitalo. Anksčiau „Lietuvos geležinkeliai“ mokėjo 40 proc., bet dabar sunkmetis, todėl nustatytas tikrai didelis procentas – 80, kuris pagerėjus ekonominei situacijai turėtų mažėti. Tačiau turime vertinti ne tik tai, kiek įmonė moka mokesčių, bet ir kiek dividendų, priešingu atveju neįvertinsime ir nepalyginsime įmonių efektyvumo.
A.ŠIMĖNAS: Tai kodėl nenorite lyginti „Lietuvos geležinkelių“ su, pavyzdžiui, Vokietijos? Krovinių vežimo verslas ten minusinis.
A.AUDICKAS: Lyginti su Vokietija nedera, nes pagrindinę dalį pelno „Lietuvos geležinkeliai“ uždirba dėl Lietuvos geografinės padėties – iš tranzito.
A.ŠIMĖNAS: Tranzitas mums generuoja 30 proc. pajamų ir apie 60 proc. pelno. Bet latviams – 90 proc. pajamų.
A.AUDICKAS: Tačiau ten važinėja rusiški traukiniai, ir dar klausimas, kur nusėda Latvijos geležinkelių pelnai – Latvijoje ar Rusijoje.
VEIDAS: Ar lėšų stygius nestabdys būtinų darbų ir plėtros?
M.ARMONAITIS: Negalima uosto priskirti prie vien komercines funkcijas vykdančių įmonių – jo funkcijos apibrėžtos net specialiu įstatymu, kuriame numatyta, ką turi daryti uosto direkcija ir kam ji įsteigta. Daugiausiai lėšų skiriame uosto infrastruktūros plėtrai: šiuo metu esame sudarę su rangovais sutarčių, vertų 670 mln. Lt, ir jas reikia įgyvendinti. Kai kurios investicijos komerciškai nėra rentabilios, pavyzdžiui, statome krantines karinio jūrų laivyno pajėgoms, mažųjų laivų prieplaukai. Nebuvome planavę, kad teks daugiau lėšų skirti valstybės biudžetui, tad uosto direkcijai teks skolintis norint įgyvendinti projektus, o dalies gal net atsisakyti, nors jie komerciškai būtų naudingi. Kiek liepta, tiek lėšų į biudžetą ir pervesime, bet tai gali reikšti neigiamas pasekmes įmonei ir jos vykdomoms investicijoms.
A.AUDICKAS: Dalis valstybės valdomų įmonių mano, kad valstybės kapitalas, kurį jos valdo, nekainuoja. Valstybė į šias įmones yra investavusi 14 mlrd. Lt, bet iš jų gauna labai nedidelę grąžą. Vyriausybė priversta skolintis, nes biudžete trūksta pinigų, už skolas moka nemažas palūkanas, o iš savo turto gauna tik mažas pajamas. Kapitalas turi generuoti tam tikrą grąžą.
Norėčiau priminti, kad valstybė skolinasi nuolat, o uostas skolos beveik neturi. Jei, kaip sakote, esate tikri, kad investicijos atsipirks, galbūt pinigų srautams subalansuoti galima kiek ir pasiskolinti.
M.ARMONAITIS: Uostas – ne ta įmonė, kuri turėtų tiesiogiai generuoti kapitalo grąžą, nes mes kuriame infrastruktūrą ne sau, o visai logistikos grandinei: uosto bendrovėms, „Lietuvos geležinkeliams“, kurie ja naudojasi ir moka mokesčius į biudžetą.
A.AUDICKAS: Kiekvienas verslas yra kažkokio kito verslo grandinė. Ir nenorėčiau sutikti, kad uostas – nekomercinė įmonė. Pasaulyje uostai dažnai yra privatūs ir moka dividendus savo akcininkams. Jei nesivadovaujame kapitalo sąnaudų principu, neefektyviai naudojame savo turtą. Vyriausybė supranta, kad reikia investuoti į uostą, bet tam yra ir investicijų programa, per kurią galima finansuoti vieną ar kitą projektą, ES fondų lėšos.
O naujai priimtos įstatymų pataisos neįpareigoja mokėti kažkokio procento nuo kapitalo: sako, jei turite pelno, dalį skirkite valstybei, nes kapitalas kainuoja. Jei įmonė įgyvendina valstybei svarbius projektus, Vyriausybė gali priimti sprendimą sumažinti dividendų dalį ar leisti visai jų nemokėti.
M.ARMONAITIS: Ar ne geriau, užuot daugiau mokėjus į biudžetą, pastatyti dvi giliavandenes krantines, juolab uostai kaimyninėse šalyse plečiasi, konkurencija didėja? Beje, Talino ir Rygos uostai nemoka dividendų valstybei: Talino turi akcinės bendrovės statusą, bet atleistas nuo dividendų, o Rygos – valstybinė įmonė, tad dividendų nemoka. Dalį tranzito, pavyzdžiui, iš Ventspilio uosto, atsikovojome daugiausia tik todėl, kad investavome į infrastruktūrą. Jei būsime nekonkurencingi, palyginti su latvių ir estų uostais, nei geležinkeliai galės konkuruoti, nei eksportas konkurencingomis sąlygomis išeiti į pasaulio rinkas.
A.ŠIMĖNAS: Konkuruoti dėl krovinių gali, jei turi muskulų – investuoji, neleidi ūkiui nusidėvėti, o trejus metus to nedarome. Valstybės valdomas įstaigas palikus be pakankamų lėšų investicijoms, ilgalaikėje perspektyvoje gali nutikti taip, kad dabar valstybės biudžeto neišgelbėsime, o ateityje ir patys paskęsime.
A.AUDICKAS: Vyriausybė supranta, kad plėtra reikalinga, tačiau turi būti balansas tarp investicijų ir įmokų į biudžetą.
VEIDAS: Kodėl įvairioms įmonėms taikomi skirtingi mokesčiai?
G.VISALGA: Pagal visą mokesčių bazę nuo 2008 m. Generalinės urėdijos įmokos į biudžetą padidėjo 400 proc. Raskite kitą tokį sektorių. Mes sumokėsime, kiek reikalaujama, bet Vyriausybė turi ieškoti rezervų ir kitur. Štai Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centras atliko tyrimą, kuriame pateikė išvadą, kad valstybinis sektorius valdo 50 proc. miškų, o, Valstybinės miškų tarnybos duomenimis, šiemet privatus ir valstybinis sektorius parduos medienos po tokį pat kiekį. Tačiau į valstybės biudžetą mokesčių mes per metus sumokame 220 mln. Lt, o privačių miškų savininkai – 12 mln. Lt, vadinasi, aštuoniolika kartų mažiau. Negi tai niekam akių nebado?
A.AUDICKAS: Jūs manipuliuojate skaičiais – imate kažkokį atskirą mokestį ir sakote, kad jūsų įmokos į biudžetą padidėjo 400 proc. Bendros įmokos į biudžetą tikrai tiek nedidėjo. Skaičiuoti reikia, ne kiek sumokėjote litais, o kokią pajamų dalį. Be to, reikia neužmiršti, kad miškai – valstybės, visų mūsų mokesčių mokėtojų turtas, kuris generuoja didelę grąžą, todėl natūralu, kad šią grąžą turi gauti valstybės piliečiai, o ne urėdijos. Ir negalime taip paprastai lyginti valstybės ir privataus sektoriaus: privataus miško savininkai veiklą vykdo pagal įvairias veiklos formos, kurių apmokestinimas skiriasi, be to, privataus miško savininkas didelę pajamų dalį pasiima sau, ir tai normalu, nes tai jo turtas, už kurį jis sumokėjo pirkdamas miško.
G.VISALGA: Bet kodėl urėdijos moka septyniskart didesnį mokestį už gamtos išteklius nei kiti gamtos išteklių naudotojai, pavyzdžiui, kasantys žvyrą?
A.AUDICKAS: Neturiu faktų dėl mokesčių už žvyrą, tačiau kažin ar aktualu lygintis, nes neturime valstybinės įmonės, kuri prekiautų žvyru.
A.ŠIMĖNAS: Valstybė nusprendė, kad jos turtas turi generuoti dividendus. O kiek tuomet gauname iš gydymo, švietimo įstaigų turto?
A.AUDICKAS: Jei kalbate apie teisę, tai jokiuose teisės aktuose nenumatyta, kad švietimo ar sveikatos įstaigos turi mokėti valstybei dividendus. Jei švietimo ar sveikatos įstaigos vykdytų veiklą įsisteigusios bendroves, tuomet dividendai būtų galimi.
A.ŠIMĖNAS: Tai kodėl ta teisė tokia keista? Vienas turtas turi generuoti dividendus, kitas ne. Geležinkelių infrastruktūra turi generuoti dividendus, o automobilių kelių – ne. Krovinių vežimo geležinkeliais tarife mokestis už infrastruktūrą sudaro 46 proc. tarifo, o automobilių keliai moka niekingą 20 ar 19 Lt vinjetės mokestį. Bet kuo jie skiriasi – kad čia geležis, o ten asfaltas?
Seniai kalbame, kad valstybei reikėtų sulyginti ekonomines sąlygas. Dabar visi mokesčių mokėtojai mokame pinigus, kad būtų kelių infrastruktūra, paskui dar už jų remontą, o kur dar oro tarša. Jei ir krovinių gabenimas automobilių keliais būtų apmokestintas infrastruktūros mokesčiu, daugiau krovinių būtų vežama geležinkeliais, reikėtų mažiau investuoti į kelių remontą, o valstybė gautų daugiau pinigų į biudžetą. Būtų dviguba nauda valstybei ir sąžininga konkurencija. Šia kryptimi juda šveicarai, austrai, lenkai, kitos šalys. Pas mus – dvigubi praradimai: mažiau mokesčių į biudžetą, o iš jo dar nuolat reikia investuoti į kelius.
A.AUDICKAS: Automobilių keliai nuo geležinkelių skiriasi ne tik tuo, kad vienur geležis, kitus – asfaltas: pastarieji neturi vieno operatoriaus. Jei automobilių kelių infrastruktūra būtų sukurta vienai įmonei, ji turėtų mokėti infrastruktūros mokestį.
VEIDAS: Kaip manote, kas turi apmokėti nekomercines socialines paslaugas?
A.ŠIMĖNAS: Galėtume valstybei mokėti didesnius dividendus, jei ji dengtų keleivių vežimo nuostolius. Vertinant, kiek „Lietuvos geležinkeliai“ papildo valstybės biudžetą, prie mokamų sumų reikėtų pridėti ir tai, kiek iš ūkinės veiklos skiriame keleiviams vežti.
M.ARMONAITIS: Uostas orientuojasi ne vien į komercinį rezultatą, investicijų grąžą – darome daug investicijų, kurios reikalingos visuomenei, mokesčių mokėtojams, bet ne uosto direkcijai, kaip komercinei struktūrai.
L.MINDERIENĖ: Lietuvos paštas – akcinė bendrovė, pagal įstatymą turime siekti pelno, taikyti efektyvius valdymo metodus. Strateginis tikslas – dirbti pelningai. Tačiau Vyriausybė lygia greta su klausimu dėl dividendų turėtų apsispręsti, kokias funkcijas turi vykdyti valstybės valdomos įmonės. Lietuvos pašte esame išskaidę veiklas ir turime aiškią viziją, kas gali uždirbti pelną akcininkui – valstybei. Tačiau mums skiriamos ir socialinės funkcijos, kurios yra nuostolingos. Reikia išspręsti klausimą, kiek tai kainuoja valstybei ir iš kokių išteklių šie nuostoliai turi būti apmokami, nes pagal Akcinių bendrovių įstatymą nuostolingų veiklų negali būti. Jei socialiai kažkokios komerciškai nuostolingos funkcijos reikalingos, akcininkas turi jas dotuoti.
K.JARŽEMSKAS: Vyriausybės dividendų politika aiški, tačiau dabar svarbiausia atskirti veiklas, kad visuomenė žinotų, kuri valstybės valdomų įmonių veikla generuoja pelną, o kuri – nuostolius.
A.AUDICKAS: Jau pradėjome atskyrinėti valstybės valdomų įmonių komercines veiklas ir nekomercines, socialines funkcijas. Jos tui būti vykdomos, tačiau kai kur reikia ieškoti išeičių. Štai 1 km važiavimo geležinkeliu keleiviui savikaina – apie 60 ct, beveik taksi, jei važiuoji dviese, o autobusu – 15 ct. Kai kuriais maršrutais vežiodami keleivius autobusais sutaupytume, net jei tą darytume nemokamai.
VEIDAS: Jūsų nuomone, ar gali būti efektyvi valstybės įmonė?
A.ŠIMĖNAS: Sprendimus priima žmonės, tad ir privačiame, ir valstybės sektoriuje yra ir efektyvių, ir neefektyvių įmonių. O kai kada valstybės valdomų įmonių neefektyvumą lemia nuo jų nepriklausantys dalykai. Pavyzdžiui, viešieji pirkimai: teoriškai jie yra tam, kad numuštų kainą, tačiau iš tikrųjų dažnai būna atvirkščiai.
A.AUDICKAS: Nesakau, kad viešųjų pirkimų nereikia, bet jie užima daug laiko ir iš tikrųjų ne visada leidžia nusipirkti pigiausiai.
O dėl valstybės ir privačių įmonių valdymo efektyvumo, tai analizavau daugelio valstybių patirtį ir galiu tvirtinti, kad valstybė niekada nebus geresnė savininkė už privatų akcininką, nes neturi tokios atsakomybės kaip šis, priima sprendimus ne dėl savo asmeninės nuosavybės.
L.MINDERIENĖ: Nuo 2004 m. dėl visiško valdymo neefektyvumo (pašte buvo vienuolika ar dvylika kunigaikštysčių, kiekviena su direktoriumi, kuris valdė turtą ir iždą), dėl nesiorientavimo rinkoje Lietuvos paštas buvo privestas prie bankroto ribos. Būdama rinkos monopolininkė, įmonė galėjo bankrutuoti. Situacija suvaldyta, ir po kelerių nuostolingų metų šiuos metus pavyks baigti su minimaliu pelnu.
A.AUDICKAS: Lietuvos pašto patirtį reikėtų pritaikyti miškų urėdijoms, kurių yra net 42.
Reikia pripažinti, jog valstybės valdomos įstaigos anksčiau nepasiekdavo geresnių rezultatų ir todėl, kad iš akcininko pusės nebuvo aiškiai suformuluoti tikslai, ko jis nori iš tos įmonės: siekti dividendų ar pirmenybę skirti valstybei reikalingiems, nors ir nepelningiems projektams. Antra, šių įmonių valdymas decentralizuotas – jas valdo šakinės ministerijos, o jų ir Vyriausybė požiūris dažnai nesutampa. Trečia, įmonės apkrautos nekomerciniais įsipareigojimais ir kartais tikrai nesupranta, ar jos turi siekti pelno, ar ne. Ne paskutinės svarbos ir tas faktas, kad įmonių vadovams nėra motyvacijos siekti rezultato, nes privačiame sektoriuje panašių pagal dydį įmonių vadovų atlyginimai gerokai didesni. Jei norime tinkamai motyvuoti valstybės valdomų įmonių vadovus, reikia taikyti ir tokius pačius motyvacinius paketus.
Tačiau dabar sprendžiame šiandienos problemą – reikia kaip įmanoma daugiau lėšų įnešti į valstybės biudžetą. Žinoma, jei įmonė įgyvendina svarbius projektus, į tai reikia atsižvelgti.

Šiandien valstybė valdo 157 įmones. Pagrindinės jų dirba strateginiuose valstybės sektoriuose. Bet yra daug ir ne valstybinės svarbos įmonių, kurias galima būtų privatizuoti, nors “Veido” pašnekovai minėjo, kad privačius investuotojus domintų toli gražu ne visos. Tačiau svarbiausia, kad visos valstybinės įmonės būtų valdomos efektyviai ir neužmirštų, kieno turtas joms patikėtas ir kas yra dažnai vienintelis jų akcininkas.

Ministras Pirmininkas Andrius Kubilius neatmeta galimybės aktyviau skolintis vidaus rinkoje, ypač jeigu padėtis užsienyje komplikuotųsi, tačiau pabrėžia, kad tarptautinėse rinkose skolinimosi sąlygos yra palankesnės, todėl didžiąją dalį lėšų tenka skolintis būtent iš tarptautinių finansų institucijų.

Apie tai praneša naujienų agentūros.

Paklaustas, ar Lietuva iki galo išnaudoja skolinimosi vidaus rinkoje galimybes, Premjeras teigė, jog iš Lietuvos finansų įstaigų skolinamasi tiek, kiek leidžia vidaus rinkos galimybės. Didesnio masto skolinimuisi trukdo tai, jog nėra galimybės pasiskolinti ilgesniam laikui – Lietuvos bankuose dauguma indėlių yra trumpalaikiai, o ilgo laikotarpio paskolas teikia tik tarptautinės finansų rinkos, pabrėžia A. Kubilius.

“Skolinimasis vidaus rinkose išnaudojamas tiek, kiek jo galima išnaudoti. Nesiimu kalbėti už Finansų ministerijos ar Lietuvos banko ekspertus, tačiau norėčiau pastebėti, kad visos valstybės, jeigu reikia finansuoti savo išlaidas ar deficitą, stengiasi gauti ilgo laikotarpio paskolų. O tai galima padaryti tik tarptautinėse rinkose, nes jei pažiūrėtume į Lietuvos vidaus skolinimosi galimybes, pamatytume, kad didžioji dalis santaupų bankuose laikoma trumpam laikotarpiui, ne ilgesniam nei porai metų. Tuo tarpu tarptautinėse rinkose skolinamės nuo 5 iki 10 metų laikotarpiui”, – trečiadienį “Žinių radijui” sakė Vyriausybės vadovas.

2012 metais iš viso numatoma pasiskolinti apie 9,4 mlrd. litų, valstybės skola metų pabaigoje gali sudaryti apie 37,2 proc. prognozuojamo bendrojo vidaus produkto.

Didžiąją dalį šios sumos (apie 6,2 mlrd. litų) sudarys lėšos, skirtos skolos grąžinimui. Viešųjų finansų deficito finansavimui reikės pasiskolinti apie 3 mlrd. litų. Apie 2,5 mlrd. litų šios sumos tenka “Sodros”, apie 0,5 mlrd. litų – valstybės biudžeto deficitui finansuoti.

Kitų metų Vyriausybės skolinimosi poreikiui daugiausia įtakos turės tai, kad Lietuvai reikės išpirkti 2002-aisiais išleistą ir 2006-aisiais papildytą 1 mlrd. eurų (3,45 mlrd. litų) vertės euroobligacijų emisiją. Jeigu susiklostytų skolinimuisi palanki padėtis finansų rinkose, šiam tikslui dar šiais metais gali būti skolinamasi iki 500 mln. eurų (1,7 mlrd. litų), teigia Finansų ministerija.

Ko vertas šiandienos žmogus, nors ir prisitaikęs prie globalizacijos madų, bet praradęs paprasčiausią žmogiškumą? Šiandien konkuruojame tarpusavyje turtais, grožiu, sugebėjimais darbe ir visuomeniniais laimėjimais, bet ne tuo, kokią sukūrėme šeimą, ar sugebėjome ją išsaugoti ir ar dorus auginame vaikus. Kodėl tik po mirties žmogus gali būti deramai įvertintas, nors gyvas buvo drabstomas purvais? Galbūt dvasiškai subrendusi asmenybė kaip tik ta, kuri stengiasi išsiskirti paprasčiausiai gerais darbais.
Apie šeimą, tautą, valstybę Vėlinių išvakarėse kalbamės su Dominikonų ordino vienuoliu broliu Pijumi Eglinu OP.

VEIDAS: Kaip manote, kodėl mūsų visuomenė, nors ir patyrusi įvairių istorinių sukrėtimų, suskubo taikytis prie šiuolaikinio pasaulio blizgučių, atmesdama dvasines vertybes?
PIJUS: Kiekvieno žmogaus prigimtis – būti laimingam. Vartotojų visuomenė prieš akis turi vieną tikslą – materialinę gerovę, kuri, jos įsitikinimu, žmogų padarys laimingą. Štai čia ir glūdi mūsų suklupimo akmuo. Siekiant tokio tikslo, bet kokios priemonės pamažu tampa pateisinamos. Nieko nuostabaus, kad tokios nesveikos, visiškai nekontroliuojamos konkurencijos į priekį stumiamas žmogus tiesiog sužvėrėja. Tipiški mūsų visuomenės vaizdai, kai laukdami kokio nors išpardavimo žmonės vos ne iš vakaro užsiima eilę. Mes stebėtinai greitai tapome tobulais vartotojais, o tokioje visuomenėje bet kokios priemonės yra pateisinamos.
Vienas dažniausiai šiuo metu skambančių pasiūlymų šiuolaikiniam žmogui – būk laisvas. Laisvas nuo ko – nuo savo įsitikinimų, nuomonės? Taigi žodžiai ir sąvokos visiškai susipainiojo. Šiandien žodis “laisvė” iš tiesų yra vergystės verbalinė išraiška. Tad nieko nuostabaus, kad nūdienos žmonės yra sutrikę. Mes vis dar esame paauglystės amžiuje, išgyvename pereinamąjį laikotarpį, kai norai neatitinka galimybių. Tuomet daiktų gausa tarsi suteikia mums įsivaizduojamą laisvę.
VEIDAS: Gal kaip tik visa tai kyla dėl mūsų skurdo, neturėjimo?
PIJUS: Kai pažiūri laidą apie kokius nors Kambodžos vaikus, tarti žodį „neturiu“ – gėda. Iš bado siaurąja žodžio prasme Lietuvoje niekas nemiršta. Mus dažniausiai provokuoja neteisingai suvokta konkurencija. Pavyzdžiui, žvelgiant į kaimyną kyla noras turėti tiek, kiek jis, arba dar daugiau. Bazinės pasaulėžiūros nebuvimas ir nesveikai suvokta konkurencija mus verčia sužvėrėti.
VEIDAS: Nuo senų laikų religija vaidino tautos moralės sergėtojos vaidmenį. Šiandieninis gyvenimas dažnai pamina net elementarią moralę. Kas mus gali išgelbėti nuo tokio užkrečiamo nuopuolio?
PIJUS: Vertybės – tai priemonė siekti tam tikro tikslo. Vertybės kabinamos tarsi drabužiai ant stabilios pakabos. Šiandien žmogus turi vertybių, bet neturi kur jų sudėti. Kažkas panašaus, kai tu ateini į svečius, ir nėra kur padėti palto. Tuomet jį meti ten, kur yra vietos: į miegamąjį, ant grindų.
Žmonės puikiai suvokia, kas yra tiesa, meilė, gerumas, tolerancija, bet tiesiog nėra pakabos, ant kurios visa tai sukabintų. Turiu meilę, kurią dedu ant lovos, turiu šeimą, kurią metu ant grindų. Žmogus neturi tvirtos atramos ir aiškiai suformuluoto aiškesnio tikslo, kuriam tos vertybės galėtų tarnauti.
Kas yra tikintis žmogus? Ne tas, kuris moka maldas ir reguliariai vaikšto į bažnyčią. Pirmoji tikinčio žmogaus tiesa, kad jis turi tikslą ir jo siekia. Religija sako, kad jei Dievas yra, tai aš esu pasiryžęs siekti tik paties aukščiausio tikslo. Tai ir yra tvirta atrama, ir tada vertybės įgauna prasmę. Kad kas minutę galėtum savęs paklausti, ar tai, ką šiandien darai, tarnauja tavo galutiniam tikslui. Ar po tokio poelgio galėsi pažvelgti Dievui į akis? Kai nėra objektyvaus tikslo, tuomet vertybės lieka tik subjektyviai vartojamos prekės.
VEIDAS: Kokią išeitį siūlote materialinio arba dvasios skurdo draskomam žmogui: pasinerti į sielovadą, rekolekcijas, maldą?
PIJUS: Jei kreipsitės pagalbos į psichologą, jis pasakys – atrask tikėjimą savimi. Tai tiesiog trypčiojimas vietoje, ir nieko daugiau. Toks pasakymas nenubrėžia aiškaus tikslo, kurio reikėtų siekti visą likusį gyvenimą. Vienam orientyras – meilė, o kitam – gal kerštas ir žudymas. Subjektyviai pažvelgus ir vienas, ir kitas yra sau teisūs. Šiandien kiekvienas turi savo tiesą. Objektyvi tiesa arba ignoruojama, arba garsiai šaukiama, kad tokia iš viso neegzistuoja. Tuomet kuo toliau, tuo labiau žmonės gyvena subjektyvų gyvenimą ir praranda motyvaciją atsižvelgti į kitą žmogų. Religija suteikia objektyvų orientyrą, o tikėjimas – tam tikrą nuorodą žvelgti toliau.
VEIDAS: Jūsų vertinimu, kodėl dvasininkai dažnai atsiriboja nuo pasaulietinio gyvenimo aktualijų?
PIJUS: Matyčiau dvi priežastis. Žmonės, kurie turėtų kalbėti bendruomenės, o tai reiškia – Bažnyčios vardu, dažnai tiesiog bijo būti sutrypti. Jei kalbėsi nepopuliaria kalba ir kalbėjimo turinys neatitiks minios lūkesčių, būsi sutryptas.
Pavyzdžiui, prasidėjus karui Irake Vatikanas aiškiai nurodė, kad šio karo neremia. Popiežius tiesiog norėjo atkreipti dėmesį, kad būtume garbingi ir tiesiai šviesiai įvardytume, jog siekiama ekonominės naudos. Pamatytumėte, kokie buvo žiaurūs internautų komentarai ir visiškai neadekvati pasakymui minios reakcija.
Netgi matydamas, kad tiesiog privalai pasisakyti, bijai panašios visuomenės reakcijos. Pavyzdžiui, Lietuvoje svarstant šeimos koncepciją daugelis pasipiktino, kodėl Bažnyčia kišasi į pasauliečių gyvenimą. Bet juk Bažnyčia yra bendruomenė, irgi turinti savo nuomonę ir norinti dalyvauti demokratinėje diskusijoje.
Kita vertus, šiais laikais kiekvienas krikščionis turi būti sąmoningas ir suprasti, kad kunigais norintys tapti studentai neateina iš Dangaus Karalystės. Jie ateina iš tipiškos vartotojų bendruomenės. Šiais laikais žmogus privalo kritiškai vertinti net ir tuos dalykus, kurie turėtų būti lyg ir šventi.
VEIDAS: Kas mėnesį regite daug besituokiančių jaunų žmonių. Prieš altorių jie prisiekia meilę ir ištikimybę, bet gana greitai kas trečia pora išsiskiria. Kodėl šių laikų žmogus taip lengvabūdiškai žiūri į Santuokos sakramentą?
PIJUS: Tikiu, kad prie altoriaus prisiekdami vienas kitą mylėti ir gerbti iki mirties žmonės tikrai tuo tiki. Tačiau ką reiškia – aš tave mylėsiu? Dažnai suvokiama, kad tai – tiesiog jausmas, emocija. Tarsi žmonės sakytų: aš tikiuosi, kad tai, ką jaučiu tau dabar, iki pat mirties nepradings. Meilė yra kur kas daugiau: kai tu tiki, pasitiki tuo žmogum. Meilė šeimoje – kai sutuoktiniai stengiasi išlaikyti vienas kito gyvenimą savo rankose, kad jis neiškristų ant žemės.
Bijodamas kritiškai mąstyti apie ateitį žmogus dažnai užsimerkia ir guodžiasi abstrakčiu pasakymu, kad viskas bus gerai. O tai tiesiog aklas bėgimas nuo tiesos. Kai ant tokių pagrindų statomi santykiai, nenuostabu, kad greitai ištinka krizė. Būna net ir taip, kad ta krizė jau stovi prie pat altoriaus. Todėl Bažnyčia primygtinai rekomenduoja, kad prieš priimdami Santuokos sakramentą pasiryžusieji tuoktis būtų draugavę apie dvejus metus. Tai laiko tarpas, kai poros jau būna paragavusios ir gero, ir blogo.
VEIDAS: Vis didesnę meškos paslaugą mums daro užsienio įtaka. Ar tikite, kad lietuvių tauta gali atlaikyti globalizacijos šiukšlių antplūdį?
PIJUS: Turime suprasti, kad esame neatskiriama pasaulio dalis ir kaip nors izoliuotis neįmanoma. Pats žmogus privalo ugdytis sąmoningumą.
Sakyčiau, kad ekonominė krizė daug kam atvėrė akis. Iki jos daugelis savo gyvenimą kūrė ant materialinės gerovės pamatų, manydami, kad tai ir yra esmė. Ekonominė krizė tiesiog per tris dienas sugriovė tai, ką tu tiek metų statei. Tačiau namai buvo statomi ant smėlio, o ne ant tvirtų pamatų, gyvenimas kuriamas ne ant uolos, o ant dalykų, kurie tiesiog pabyra mažiausiam pasipriešinimui atsiradus. Jei žmogus nėra kvailas, jis turėtų suvokti, kad iš savo klaidų reikia pasimokyti.
Šiandien džiaugiuosi ne tuo, kad vis daugiau žmonių ateina į bažnyčią, o tuo, kad jie kapsto giliai, nori kitaip pažvelgti į savo gyvenimą. Kitaip sudėlioti knygas lentynoje, nes prieš tai buvo visiškas chaosas.
Žinoma, aplinkybės dažnai susiklosto taip, kad neturime laiko ar galimybių suformuoti savo tvirtą ir daug apimančią pasaulėžiūrą. Reikia bėgti, skubėti, nes jei aš to nedarysiu, konkurentas mane aplenks. Nieko nuostabaus, kad tuomet išsiugdome paviršutinišką požiūrį.
Paradoksalu, kad daugelis tėvų ieško prasmės savo vaikuose, užuot patys jiems tą prasmę suteikę. Pati didžiausia neatsakomybė, netgi nuodėmė, kai tėvai nenori, bijo, nesugeba savo vaikui parodyti gyvenimo krypties ir padėti surasti gyvenimo tikslo. Pasislepiama už populiarių frazių, kad vaikas yra laisvas žmogus ir kai užaugs – pats pasirinks. Įsivaizduokime, kiek tam vaikui reikės išeikvoti gyvenimo metų, kol jis pats atras gyvenimo tikslą.
VEIDAS: Galbūt Šv. Jokūbo ir Pilypo bažnyčioje steigiamo kariliono varpų gausmas mus paskatins geriems sukrėtimams? Gal toks ir yra šio dominikonų sumanymo tikslas?
PIJUS: Dominikonų vienuolynas Prahoje, kuriame gyvenau studijų metais, yra senamiestyje. Aplinkui ten – mažiausiai 50 bažnyčių. Kiekviena jų turi laikrodį ir varpą. Varpai ten skamba vos ne kas 15 minučių. Kai įpranti prie tokio varpų gausmo, tai tampa neatskiriama ir labai prasminga kasdienio gyvenimo dalimi.
Kiekvienas varpas turi vardą ir netgi surašyti jį gaminusių žmonių arba fundatorių vardai. Varpo dūžis – tai malda. Kiekvienas varpas tarsi meldžiasi už jam atsirasti padėjusius žmones.
Kita vertus, manau, kad tai miesto puošmena, kai išskirtinėmis progomis galime klausytis varpų muzikos kaip kokioje Olandijoje, kur beveik kiekvienas miestas turi savo karilioną. Lietuvos žmonės išgąsdinti ekonominės krizės, bet, visiems kooperuojantis, manau, po keleto metų varpai Šv. Jokūbo ir Pilypo bažnyčioje skambės.

“Veidas” gana dažnai rašė apie a.a. Bronislovą Lubį, podažniai jį kalbindavo, bet tai daugiausia buvo tekstai apie verslą ir apie politiką. Apie jį kaip apie žmogų žinojome mažai. Staigi jo mirtis sukrėtė ir nukreipė į gilesnius apmąstymus bei palyginimus su kitais Lietuvos verslininkais.
Aišku viena – tai buvo galinga, bet kartu santūri ir Lietuvai ypač reikalinga figūra, be to, geras pavyzdys kitiems verslininkams. Lietuvai, kaip valstybei, jis ypač svarbus, nes sukūrė visiškai lietuvišką koncerną, daugiau nei 5 tūkst. darbo vietų, darbuotojams mokėjo ne minimalias, o kone dvigubai didesnes nei šalies vidurkis algas. Jo koncernas buvo ir yra vienas didžiausių eksportuotojų bei mokesčių mokėtojų.
Žinoma, atsiras tvirtinančių, kad “Achemą” jis privatizavo pusvelčiui, bus aiškinančių, kad jis buvo pernelyg prorusiškas ar kad jo lobistinė veikla pernelyg kieta ir ne visai skaidri, ir jie bus teisūs. Sunkiai pozityvių vertinimų apie B.Lubį pririnktų tiek energetikos ministras Arvydas Sekmokas, tiek tikriausiai ir prezidentė Dalia Grybauskaitė. Bet jis vis tiek buvo didis ir iš esmės pozityvus pavyzdys kitiems.
Kodėl taip teigiame? Štai keletas argumentų: privatizaciją mūsų šalyje galima laikyti vienu labiausiai nevykusių ir ydingų projektų, bet tai jau istorija. Jos metu šimtai tūkstančių žmonių privatizavo gamyklas, įmones, kitą turtą. Tačiau daugiau kaip pusės tų gamyklų ir to turto po dvidešimties metų nebėra. Tarkime, kur šiandien “Ekranas”, “Kuro apratūra”, “Vilniaus vingis”, “Inkaras”, “Alytaus tekstilė” ar “Žalgirio” gamykla? Jų nebėra. O B.Lubiui ir kai kuriems kitiems talentingiems verslininkams iš privatizuotų įmonių pavyko sukurti klestinčius ir valstybei didelę naudą duodančius koncernus.
Ypač svarbu tai, kad B.Lubys nebuvo godus ir nesivaikė prabangos. Jis neturėjo lėktuvų, jachtų nei pilių užsienyje. Dažnai važinėdavo mažiuku “Smart” automobiliu. O kiek labdaros yra skyręs, kiek žmonių ar renginių bei projektų parėmęs, tai net įvertinti sunku. Tikriausiai tūkstančius: pradedant padegėliais, talentingais rašytojais, gabiais studentais ir baigiant visokiausiais kultūros centrais ar miestų šventėmis. Jo dėka Lietuvoje atsirado nemažai skulptūrų ir paminklų, dviračių takų, renovuota vaikų darželių. Per penkerius metus labdarai ir paramai jis atseikėjo 20 mln. Lt, o juk galėjo už šiuos pinigus nusipirkti jachtą ar malūnsparnį.
Gal todėl Jonavoje ir Plungoje jis buvo pusdievis, Jonava net “Lubianka” buvo vadinama. Ar daug žinote miestų, kuriuos miestiečiai iš pagarbos vadintų kokio verslininko vardu? Ar daug žinote lietuvių darbdavių, kuriuos darbuotojai gerbtų ir būtų patenkinti mokamų atlyginimų dydžiu?
Žinoma, valdžiai ir politikams B.Lubys nebuvo labai parankus ir simpatiškas, nes dažnai įžūliai primesdavo savo valią, keldavo didžiulius reikalavimus ir argumentuotai kritikuodavo. Kita vertus, juk prieš rinkimus B.Lubys vienoda suma paremdavo daugumą Lietuvos partijų. Be to, jo ambicijos ir reikalavimai versdavo greičiau suktis ministerijas ir įvairias valstybines kontoras. Tarkime, jis planavo statyti nuosavą dujų terminalą, ir tai Lietuvai būtų naudinga: juk lygindami mes žinotume, ko reikalauti iš valstybinio terminalo statytojų.
Apskritai B.Lubys visada mąstė ne vien apie savo verslą, bet ir apie visą valstybę. Gal kartais gudraudavo, gal kartais klysdavo, gal kartais turėdavo pernelyg didelį apetitą, bet iš tiesų jis buvo reikšmingiausia verslo figūra šį dvidešimtmetį. Gerąja prasme.

Rytoj, tai yra spalio 25 d., Lietuvoje minėsime Konstitucijos dieną. Svarbu tai, kad Konstitucija pamažu įsitvirtina lietuvių sąmonėje. Ir tai, kad mūsų šalies gyventojai Konstituciniu Teismu pasitiki gerokai labiau nei kitais teismais. Kaip būtų galima paaiškinti tokias piliečių simpatijas Konstituciniam Teismui? Tokiu klausimu ir pradėjome pokalbį su šio Teismo pirmininku Romualdu Kęstučiu Urbaičiu.

R.K.U.: Dabartinė Lietuvos Konstitucija priimta 1992 m. spalio 25 d. tautos referendume. Taigi minime 19-ąsias tautos valia priimtos Konstitucijos metines. Vis daugiau žmonių ima suprasti Konstitucijos vaidmenį savo gyvenime, tai, kad Konstitucija suteikia jiems galimybę, tiesiogiai ja remiantis, ginti pažeistas savo teises. Gal ir dėl to visuomenė per apklausas pareiškia labiau pasitikinti Konstituciniu Teismu, kuris ir aiškina Konstituciją.
Konstitucijos priėmimo diena galėtų būti (anksčiau ar vėliau taip ir bus) tautos šventė, nes būtent Konstitucija sudaro prielaidas žmonių laisvei ir gerovei.
Daugelyje Europos šalių egzistuoja individualus konstitucinis skundas. Norėčiau pabrėžti, kad nors šiandien Lietuvoje individualaus konstitucinio skundo instituto nėra, negalime teigti, jog konkretaus žmogaus problema nepasiekia Konstitucinio Teismo. Būtent bendrosios kompetencijos ar administraciniai teismai, kreipdamiesi į Konstitucinį Teismą, žmogaus problemą paverčia konstitucinio ginčo objektu.
Tačiau kalbant apie individualų konstitucinį skundą atkreiptinas dėmesys ir į kitus aspektus. Vokietijoje, kurioje individualus konstitucinis skundas yra, tik labai nedaug į Vokietijos Konstitucinį Teismą individualiai besikreipiančių asmenų gali tikėtis, kad jų skundas taps konstitucinės justicijos byla. Absoliučią daugumą tiesioginių kreipimųsi Vokietijos KT atmeta per priėmimo procesą. Tokia tendencija stebima ir kitose šalyse, kuriose yra individualaus konstitucinio skundo institutas. Taigi tikėtina, kad ir Lietuvoje įgyvendinus tokį institutą būtų panašiai. Be to, tokio instituto įgyvendinimas mokesčių mokėtojams nemažai kainuotų: reikėtų 8 mln. Lt Teismo priestatui, 160–200 tūkst. Lt per mėnesį papildomiems etatams.
VEIDAS: Ar tikrai tokios Seimo valios priežastis tik ekonominė, finansinė? Gal vis dėlto tarp politikų ir Konstitucinio Teismo esama tam tikros konkurencijos? Juk Teismui gavus teisę priimti piliečių skundus tiesiogiai, o ne per parlamentą, Vyriausybę, prezidentą ar teismus, dar labiau padidėtų KT svoris. Iš dažnokų susikirtimų viešojoje erdvėje galima spręsti, kad politikai nenori tokio KT reikšmės didėjimo.
R.K.U.: Individualus konstitucinis skundas yra vienas būdų žmogui pačiam tiesiogiai ginti pažeistas savo teises. Kaip minėta, daugelyje Europos valstybių individualaus konstitucinio skundo institutas įgyvendintas, o tai reiškia, kad piliečiai tose valstybėse gali tiesiogiai kreiptis į KT dėl pažeistų savo teisių gynimo. Tokia galimybė svarstoma ir Lietuvoje.
Tačiau, suprantama, tokios teisės įgyvendinimas būtų susijęs su neišvengiamomis organizacinėmis priemonėmis ir papildomomis finansinėmis išlaidomis. Pasaulinė patirtis rodo, kad atsiradus individualiam konstituciniam skundui bylų konstituciniuose teismuose padaugėja. Individualus konstitucinis skundas skatina ir teisės konstitucionalizacijos procesą.
Manytume, jog nuogąstavimai, kad individualus konstitucinis skundas gali sukelti skirtingų valstybinės valdžios institucijų konkurenciją, yra nepagrįsti, nes šis institutas nekeičia įtvirtintos konstitucinės valdžių kompetencijos.
VEIDAS: Parlamentaras Mantas Adomėnas Konstitucinį Teismą pavadino „teisine chunta“. Tai nėra eilinis įvykis. Kokia Jūsų reakcija į šį pareiškimą?
R.K.U.: Žodžio laisvę garantuoja pati Konstitucija, tad kritikuoti Konstitucinio Teismo, kaip ir bet kurios kitos valstybinės valdžios institucijos, sprendimus galima. Tačiau norėtųsi, kad tokia kritika nevirstų įžeidinėjimais ar asmeniškumais. Visi turime tuos pačius tikslus – ginti žmogaus teises ir laisves, saugoti kitas konstitucines vertybes.
Vertinti parlamentaro pasisakymus sunku. Tai ne viso parlamento nuomonė, o vieno Seimo nario vertinimas. Kritikuoti galima, bet turi būti tam tikros ribos, negalima žeminti kitos valdžios, nes taip griaunama valstybė. Manau, šiuo atveju parlamentaras nebuvo gerai įsigilinęs į nutarimą ir reagavo emociškai.
VEIDAS: Šioje byloje atsiskleidė tam tikra daugumos teisėjų ideologija. Pasirinktas liberalus šeimos modelis. Jūsų vertinimu, koks turėtų būti mūsų KT – liberalus ar konservatyvus? Kaip tokiose bylose paprastai pasidalija teisėjų balsai? Kitose šalyse yra įstatymo įpareigojimas atskleisti teisėjų balsų pasidalijimą konkrečiose bylose.
R.K.U.: Kalbant apie liberalizmą ir konservatizmą esama daug teorinės painiavos. Turbūt daugeliui būtų sunku atsakyti ir į klausimą apie Europos Žmogaus Teisių Teismo ar Vokietijos KT konservatyvumą ar liberalumą. Mėginant vienu žodžiu išreikšti bet kurio teismo pasaulėžiūrą problema būtų iš esmės supaprastinta. Liberalumo ir konservatyvumo problemos – tai ne teismų, o politinės erdvės diskusijų objektas. Būtent dėl to vienas ar kitas Europos Žmogaus Teisių Teismo arba Konstitucinio Teismo sprendimas, politikų akimis, gali atrodyti konservatyvesnis arba liberalesnis. Bendras teismų veiklos principo turinys yra toks, kad teismai, tarp jų ir konstituciniai, spręsdami bylas, vadovaujasi teisės viršenybės ir kitais principais, o ne politinėmis teorijomis.
Atsakydamas į jūsų klausimą, ar galima atskleisti, kaip konkrečioje byloje balsavo teisėjai, pabrėžčiau, kad šiuo metu Konstitucinio Teismo įstatymas neleidžia atskleisti tokios informacijos. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad net atskirosios nuomonės pareiškimas konkrečioje byloje ne visais atvejais parodo, kaip balsavo ją parašęs teisėjas, nes tam tikrais atvejais teisėjas gali pareikšti nuomonę tik dėl kai kurių Konstitucinio Teismo išdėstytų argumentų, o ne dėl galutinio sprendimo, už kurį jis galbūt pats balsavo.
VEIDAS: Dabar Konstituciniame Teisme nagrinėjimo laukia net 183 bylos. Tai tam tikras antirekordas, tokio skaičiaus neišnagrinėtų bylų Teisme dar nėra buvę. Ar spartesniam KT darbui padės Seime šiuo metu gulinčios KT įstatymo pataisos?
R.K.U.: Nebūčiau linkęs vartoti žodžio „antirekordas“, tačiau sutinku, kad tiek daug kreipimųsi į Konstitucinį Teimą dar nėra buvę. Tai rodo ir Seimo opozicijos aktyvumą. Tačiau daugiausiai kreipimųsi yra iš teismų. Jų prašymai susiję su ekonominiu sunkmečiu kilusiomis problemomis. Pensijų, atlyginimų mažinimas paskatino žmones suabejoti atitinkamų sprendimų konstitucingumu ir kreiptis į teismus.
Šiuo metu Seime diskutuojama dėl KT įstatymo pataisų, kurios turėtų suteikti galimybę paspartinti bylų nagrinėjimą Konstituciniame Teisme. Jei Seimas šias pataisas priims, Teismas galės nagrinėti ne vieną bylą vienu metu, taip pat bus leidžiamas rašytinis procesas – jei bylos dalyviai to nepageidaus, bus galima nerengti viešo Teismo posėdžio, o juk tai užima daug laiko. Dar bus galima bylas dalyti į atskiras dalis ir jas nagrinėti atskirai. Mano manymu, bylų nagrinėjimą būtų galima dar paspartinti, jei tam tikras bylas būtų galima nagrinėti mažesnėse teisėjų kolegijose.
Tačiau tikėtis, kad konstitucingumo problemos galėtų būti sprendžiamos „konvejeriu“, nevertėtų.
VEIDAS: Jūsų nuomone, kodėl Lietuvoje toks mažas pasitikėjimas bendraisiais teismais?
R.K.U.: Nepasitikėjimą teismais siečiau su bendru nepasitikėjimu valstybės valdžios institucijomis. Ypač šis nepasitikėjimas padidėja ekonominiu sunkmečiu. Taip pat pabrėžtina, kad tokį nepatiklų požiūrį lemia ir ilgai besitęsiantys teismo procesai. Dėl to Lietuva neretai sulaukia priekaištų ir iš Europos Žmogaus Teisių Teismo. Tačiau tai, kad į Konstitucinį Teismą kreipiasi tiek daug bendrosios kompetencijos ir administracinių teismų, prašydami spręsti dėl teisės aktų konstitucingumo, rodo, jog teismai nėra abejingi žmogaus teisių problemoms ir vis dažniau suabejoja byloje taikytinos teisės konstitucingumu.
Svarbus čia ir žiniasklaidos vaidmuo. Juk rašoma ir kalbama dažniausiai tik apie blogus sprendimus. Kaip ir Seime – pagal vieną ar kitą parlamentarą formuojama nuomonė apie visą Seimą.
VEIDAS: Norėtųsi sužinoti, kaip Jūs vertinate siūlymą sprendžiant bylas leisti dalyvauti ir visuomeniniams tarėjams? Jei tarėjai būtų nepriklausomi nuo teisėjo ir byloje dalyvautų lygiomis teisėmis su juo, ar tai padėtų užtikrinti kokybišką teisingumą?
R.K.U.: Tarėjų institutas gali būti svarstymo objektas, tai gali lemti ir didesnį visuomenės pasitikėjimą teismais. Tačiau apsisprendus įdiegti tokį institutą vertėtų prisiminti sovietinę patirtį, kai tokio instituto buvimas neturėjo įtakos teisingumo vykdymui. Taigi vertinant visas teigiamas ir galimas neigiamas pasekmes derėtų atsižvelgti į kitų demokratinių valstybių patirtį. Taip pat nevertėtų pamiršti, kad ir tokia reforma kainuotų mokesčių mokėtojams, nes reikėtų atlyginti tarėjų patirtas išlaidas, kurios gali būti nemažos, nes teismo procesai paprastai užsitęsia.
VEIDAS: O koks Jūsų požiūris į prisiekusiųjų dalyvavimą teismo procese?
R.K.U.: Įdomu žiūrėti kai kuriuos vaidybinius filmus apie prisiekusiųjų teismus. Kokios įtaigios juose advokatų ir prokurorų kalbos, o teisingumas filmų pabaigoje tik triumfuoja. Todėl neabejotina, kad mūsų visuomenei prisiekusiųjų teismų idėja gali atrodyti patraukli.
Tačiau, be filmų, yra ir tikrovė, kurioje emocijomis grįsti prisiekusiųjų sprendimai neatnešė teisingumo ir nuvylė visuomenės lūkesčius. Būtent todėl norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad prisiekusiųjų instituto atsiradimas teismuose sietinas su teismo proceso ir teismų veiklos organizavimo reformomis. Ir mes negalime nuspėti, ar tokia reforma atneš daugiau teisingumo.

Dėl 2,8 proc. BVP biudžeto deficito, ir nė dešimtąja daugiau, premjeras pasiryžęs kovoti net iki atsistatydinimo. Kodėl?

Praėjusią savaitę Vyriausybė ne tik posėdžiavo, bet ir kartu pusryčiavo, pietavo, vakarieniavo. Tačiau apetitą gadino praėjusį pirmadienį staiga pasikeitę premjero Andriaus Kubiliaus ir finansų ministrės Ingridos Šimonytės 2012 m. biudžeto išlaidų skaičiavimai – ėmė ir prireikė sutaupyti papildomai dar 300 mln. Lt. Kas trankė durimis, kas kėlė balsą, kas žaidė politinį žaidimą, siūlydamas atidėti keliems mėnesiams pensijų atkūrimą, nors puikiai žinodamas, kad tai liepė padaryti prezidentė, o prieš ją, kaip prieš vėją, nepapūsi. Kompromisas, tiesa, kol kas tik valdančiosios daugumos, pasiektas.
Tačiau kas atsitiko, kad tą dieną, kai tikėtasi viešai paskelbti biudžeto skaičius, ministrams netikėtai pareikšta, jog jie turi dar 2 proc. susiveržti suderėtus biudžetus?

Taupymo lygiava vietoj reformų
Kad taupyti reikia ir reikės daugelį dešimtmečių – faktas, nes skola – ne žaizda. O dar labiau taupyti reikės kitąmet, nes pasiekėme skolos atidavimo piką: 2012 m. turėsime grąžinti lig šiol rekordinę sumą – 6,4 mlrd. Lt, 1,7 karto daugiau nei šiemet. Tad Vyriausybės grynojo skolinimosi limitas 2012 m. numatytas 8,5 mlrd. Lt.
Tačiau taupyti Seimo rinkimų metais – politinė savižudybė, dėl to piktinasi net valdančiosios partijos. Deja, ši Vyriausybė vis ciniškiau švaisto mokesčių mokėtojų pinigus: valdininkai turistauja po kuo tolimesnes šalis – Naująją Zelandiją, Kolumbiją, anglų kalbos, kurią turėjo mokėti jau įsidarbindami, mokosi jau nebe Londone, o Maltoje ar Indijoje, politinio pasitikėjimo patarėjams ir padėjėjams mokami visokiausi priedai. ES pinigų kliūva ir abejotiniems projektams, tačiau valstybė jiems bendrai finansuoti dar skiria milijonus ir iš biudžeto. O valstybės biudžete, pasak Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininko Kęstučio Glavecko, kai kurių programų efektyvumas, švelniai tariant, labai neaiškus. Paaiškėjus, kad trūks plyš reikia sumažinti biudžeto išlaidas 2 proc., K.Glaveckas ir siūlė jose ieškoti rezervų.
Tačiau premjero mąstysena, pasirodo, nė kiek nepasistūmėjo nuo kadencijos pradžios: A.Kubilius taip ir nesugebėjo išgryninti savo vadovaujamos Vyriausybės prioritetų – kaip ir krizės pradžioje, dabar siūlė lygiavos principu nukirsti visiems po vienodai, nežiūrėdamas, ar nuo to jo pavaldiniai nepasivažinės po Naująją Zelandiją, ar tai reikš policininko atleidimą iš darbo. O kadangi viešojo sektoriaus esminės reformos neįvyko, vadinasi, nebuvo ir esminio taupymo, tad ir toliau vadovaujamasi ne prioritetų ar analizės, o žirklių principu.
Nuo lygiavos išgelbėjo liberaliųjų partijų triukas siūlyti vietoj 2 proc. viešojo sektoriaus išlaidų karpymo porą mėnesių vėliau atkurti pensijas. Kompromisas pasiektas: atsisakius lygiavos didesnę taupymo naštą prisiėmė kelios didesnės ministerijos, be to, planuojama šiek tiek sutaupyti iš ES lėšų kofinansavimo. Šiemet tam numatyta apie 767,2 mln. Lt, tačiau kaip rodo ligšiolinė patirtis, visų numatytų lėšų panaudoti paprastai nepavyksta, tad gal ir kitąmet iš šios eilutės kiek persistums būtinų papildomai sutaupyti 300 mln. Lt naudai. Nors skamba keistai: deklaruojame, kad norime panaudoti kuo daugiau ES lėšų – į biudžeto pajamas įrašome 7,2 mlrd. Lt, 4,6 proc. daugiau, nei numatyta šiemet, bet iš karto užsiprogramuojame jų visų nepanaudoti.

Skolos mažina pensijas
2012 m. „Sodros“ biudžete giedros taip pat nematyti – išlaidos viršys pajamas daugiau kaip 2 mlrd. Lt. Didžiausių išlaidų trejetukas – pensijos ir motinystės (tėvystės) išmokos, palūkanos ir paskolų administravimo mokesčiai.
Socialinio draudimo pensijoms teks beveik 60 proc. viso „Sodros“ biudžeto, o kadangi jos grąžinamos į prieškrizinį lygį, vidutinė senatvės pensija didės maždaug 9 proc., netekto darbingumo pensija – 5 proc., ir tai sudaro per 560 mln. Lt papildomų išlaidų iš 8,2 mlrd. Lt, skiriamų pensijoms. Beje, kitąmet dėl pensinio amžiaus vėlinimo pensininkų sumažės 0,4 proc. – 2,4 tūkstančio, ir, kaip informavo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos direktoriaus patarėja Jolita Skinulytė-Niakšu, dėl to išlaidos pensijoms turėtų būti apie 23 mln. Lt mažesnės.
Vidutinės senatvės pensijos santykis su vidutiniu neto darbo užmokesčiu turėtų išlikti maždaug toks pat – apie 47 proc. „Viešojoje erdvėje kalbama, kad pensijų grąžinimas į ankstesnį lygį tik nominaliai atkuria jų dydį – dėl infliacijos pensijų perkamoji galia bus sumažėjusi. Tačiau juk ir dirbančiųjų, kurie tas pensijas uždirba, darbo užmokestis dėl tos pačios infliacijos tik nominaliai (ir tik geriausiu atveju) grįš į prieškrizinį lygį. Todėl reikalauti atkurti pensijų perkamąją galią prioritetiškai dirbančiųjų atžvilgiu vargu ar būtų teisinga. Kita vertus, palūkėti su pensijų dydžių atkūrimu negalima, nes valdžia jau išdalijusi nebeatšaukiamus pažadus. Tad ir vėl teks skolintis“, – konstatuoja Vilniaus universiteto docentas dr. Teodoras Medaiskis.
Buvusios labiausiai išpūstos motinystės (tėvystės) išmokos mažės iki 872 mln. Lt. „2009 m. jos siekė 1,2 mlrd. Lt, bet 2007 m. – tik 300 milijonų. Beveik trigubas augimas per trumpą laikotarpį vis dėlto nepakeliamas. Manau, turėtume grįžti jei ne į 300, tai bent į 500 mln. Lt lygį. Bet nenorime, tad ir vėl skolinsimės“, – apgailestauja T.Medaiskis, primindamas, kad „Sodros“ skola jau siekia apie 7 mlrd. Lt, kitąmet padidės dviem milijardais, vadinai, grėsmingai artėjame prie metinio „Sodros“ biudžeto dydžio. Vien jos aptarnavimas kitąmet kainuos 605 mln. Lt. Ta dalimi pensijos ir kitos socialinio draudimo išmokos, deja, bus mažesnės, negu galėtų būti.
Dar vieną pasiūlymą – dėl nedarbo draudimo T.Medaiskis prilygina nedarbo draudimo likvidavimui Lietuvoje, ir jau nebe laikinai (kaip buvo iki šiol), o galutinai. Pagal teikiamą įstatymo versiją nesvarbu, nuo kokios algos žmogus mokės nedarbo draudimo įmokas – ar nuo 1 tūkst., ar nuo 10 tūkst. Lt, vis tiek netekęs darbo jis gaus draudimo išmoką, tarsi būtų mokėjęs nuo minimalios algos. „Tai motyvuojama niekšišku argumentu, kad, matote, tris mėnesius gaudamas didesnę nedarbo draudimo išmoką, toks žmogus virs veltėdžiu ir tinginiu, neieškančiu darbo. Įdomu, ar idėjos autorius Eligijus Masiulis taiko tai ir sau? Ar tikrai jis mano, kad netekęs gerai apmokamo darbo draustas nuo nedarbo žmogus turi griebti pirmą pasitaikiusį darbą už minimalią algą, o ne ieškoti atitinkančio jo gebėjimus ir poreikius?“ – piktinasi T.Medaiskis.
Jei jau čia reikia taupyti, tai galima laikinai mažinti nedarbo draudimo išmokas, bet palikti jų priklausomybę nuo mokėtų įmokų, antraip tai bus joks draudimas, o apgailėtina pašalpa.

2,8 proc. – iš TVF ataskaitos
Taigi 2012 m. vėl laukia gyvenimas didelėn skolon, o išlaidas gali tekti ir dar apsikarpyti, nes į biudžetus įskaičiuotas 4,7 proc BVP augimas, 5,5 proc. kilsiantys atlyginimai, mažėsiantis nedarbas šiek tiek prasilenkia su naujausiomis pasaulinėmis prognozėmis, o Lietuva juk nuo eksporto priklausanti šalis.
Valstybei turint 35 mlrd. Lt skolą neperžengti Mastrichto kriterijaus, kas leistų nuo 2014 m. įsivesti eurą, daliai finansų ekspertų atrodo mistinis uždavinys. Tačiau dar mistiškiau, kodėl mirtinai siekiamas deficito skaičius – ne 2,7 ir ne 2,9, o būtent 2,8 proc. Tai nėra mažai, nes tas 0,1 proc. litais – apie 100 mln. Lt.
Kad ir kaip tai neigtų finansų ministrė ir premjeras, šis skaičius – citata iš pirmadienį paskelbtos Lietuvoje misiją baigusio Tarptautinio valiutos fondo (TVF) ataskaitos. Tad A.Kubilius ir I.Šimonytė, ko gero, rengiasi paminti savo pačių susikurtą tabu, nes, kaip pripažino ir premjero patarėjas finansų klausimais Mykolas Majauskas, skolintis kitur galimybės mąžta.
Ekspertų manymu, Lietuvai tikrai laikas atsikratyti TVF fobijos. K.Glaveckas mano, kad 3–4 mlrd. Lt iš TVF Lietuvai reikėtų pasiskolinti, juolab dabar, kai Lietuvos padėtis kur kas tam palankesnė nei 2008 m., tad ir skolinimosi sąlygos, tikėtina, būtų švelnesnės, o palūkanos – perpus mažesnės, nei skolinantis kitur.
Tam pritaria ir finansų ekspertas, finansų eksministras Eduardas Vilkelis: „Kam esame TVF nariai, mokame nario mokestį, jei juo nesinaudojame? Gal finansų ministrė nelabai supranta, kas yra TVF paskola ir kas paskolos linija? Ką šiandien Lietuvai reikia padaryti, tai pasirašyti sutartį su TVF dėl galimybės, esant būtinybei, pasinaudoti paskolos linija. Kai blogėjant situacijai finansų rinkose prie TVF nutįs eilė, sąlygos ja pasinaudoti gali būti daug blogesnės.“
Plikbajoriškas orumas premjerui kol kas buvo svarbiau. Tačiau pagal tai, kaip karštligiškai dabar A.Kubilius kovoja dėl vienos dešimtosios procento dalies, atrodo, kad jis bando neuždaryti durų į TVF. Jei ne sau, tai po jo ateisiančiam premjerui.

Gal jau yra geresnė vizija, o gal ir konkreti  Lietuvių Tautos valstybės  atkūrimo programa, su tinkama ideologija, teisės aktų sistemos ir visos valstybės valdymo sistemos reforma ir atitinkamais konkrečiais projektais.  Jei taip, tai puiku. Su didžiausiu malonumu dalyvausiu praktinėje veikloje ją įgyvendinant. Jei ne, tai gal šiame straipsnelyje išsakytos mintys bus naudingos parengiant tokios programos projektą. Su tokia viltimi ir pradedu dėstymą.
Tiesa, prašau nenustebti, kad vizijoje yra pateikiami etapai, kurie jau praeityje. Tai padaryta specialiai tam, kad įvertintume tą neseną praeitį, o ne užbrauktume ją. Juk be praeities nėra dabarties, o be jų nebūna ir ateities.

Galima Tautos valstybės atkūrimo ideologija
Tauta suvokia idėjos ir materijos vienovę, suteikdama prioritetą idėjoms,  įgyvendindama jas. Išnyksta nesutaikoma priešprieša tarp materialistų ir idealistų. Suvokiama dvasinio ir materialaus pasaulių vienovė, jų tarpusavio ryšys ir bendradarbiavimas. Idealistinė ir materialistinė ideologijos susilieja į realistinę minties srovę.  Suvokimas, kad idėjos valdo pasaulį, o žmonės tik įgyvendina jas tampa Tautos daugumos gyvenimo ir veiklos nuostata, pagrindiniu principu. Individai pradeda jausti simpatijos, palankumo jausmą vienas kitam, norą bendrauti ir bendradarbiauti. Išnyksta gyvulinis kovos už būvį principas, kartu su juo ir žiauri konkurencija, kurią pakeičia bendradarbiavimas ir sveikas lenktyniavimas.

Religija, mokslas, filosofija ir kultūra palaiko ir vysto minėtos ideologijos teiginius.

Dingsta  prieštaravimas  tarp mokslo ir religijos. Mokslas paaiškina teisingus religijos teiginius, siūlo pakeisti klaidingas dogmas.  Religijos nuostatos keičiasi  taip, kad atitiktų žmonijos sąmonės lygį. Religija, mokslas, filosofija ir kultūra ugdo žmogų – asmenybę, suvokiančią jį supančios aplinkos realybę,  savo vietą joje, santykį su kitais žmonėmis.

Tauta suvokia savo vietą kitų Tautų tarpe, supranta, kad Ji ir tik Ji kuria savo valstybę ir yra atsakinga už elito, valdančio valstybę veiksmus. Visa valstybinio reguliavimo sistema, ją valdantis elitas tarnauja Tautai, gina Jos ir kiekvieno piliečio teisėtus interesus

Tauta suvokia kultūringos politikos reikšmę ir dalyvauja joje. Visiems veiksniems valstybės piliečiams suteikiamos lygios galimybės dalyvauti valstybės valdyme, siekti užimti bet kokio lygio valstybės pareigūno postą. Iš esmės valdžia tampa gražia auka.  Dešiniųjų ir kairiųjų vertybės suartėja, išnyksta priešprieša tarp jų, abi pusės stengiasi nustatyti šių vertybių naudojimo optimalią proporciją, atitinkančią laikmečio iššūkiams, maksimaliai užtikrinančią Tautos, Jos valstybės ir piliečių interesų patenkinimą.

Pirmasis Lietuvių Tautos valstybės atkūrimo etapas.
Pirmasis etapas – tai realios kovos už nepriklausomybę, atsakant į laikmečio iššūkius etapas. Jis prasidėjo 1987 metais pirmuoju viešu Ribentropo – Molotovo sutarties paminėjimu ir baigėsi 1992 metų vasaros pabaigoje, kai po GKČP pučo pralaimėjimo Lietuvos Respublika  “ de facto“ ir  „de jure“ tapo laisva ir pripažinta daugelio valstybių. Tai Tautos aktyviosios dalies dvasinio – moralinio pakilimo, išreikšto konkrečia pasiaukojančia veikla, siekiant bendro, visų tautiečių ir piliečių trokštamo tikslo, laikotarpis. Elitas , vadovavęs minėtai aktyviosios Tautos dalies veiklai, buvo tikrasis elitas, sugebėjęs įgyvendinti Tautos valią. Deja, tikruoju elitu jį pavadinti galima s ą l y g i n a i, tik išėjimo iš SSSR  siekio įgyvendinimu. Visus kitus Tautos norus, išreikštus dvasinio -  moralinio pakilimo metu jis, kaip ir aktyvioji tautos dalis užmiršo.

Šis etapas ganėtinai objektyviai atspindėtas tiek dokumentikoje, tiek grožinėje literatūroje.

Antrasis etapas.
Antrasis etapas prasidėjo pirmaisiais laisvos, nepriklausomos Lietuvos Respublikos Seimo rinkimais 1992 metų rugsėjo mėnesį. Tai didelio Tautos aktyviosios dalies dvasinio – moralinio nuosmukio etapas, kurio rezultatu tapo skęstantis, beveik visiškai nevaldomas Lietuvos valstybės laivas iš kurio, kaip kas galėdamas gelbstisi, net be gelbėjimosi ratų ar liemenių, tikėdamas patekti į geriau valdomą laivą. Nesistebėkime. Tai gyvenimo dėsnis. Po pakilimo ateina nuosmukis. Po laimėjimo, kaip taisyklė, ateina pralaimėjimas. Tą patyrė ir kitos tautos.

Prisiminkime, kas buvo JAV po J.Vašingtono vadovaujamos išsivadavimo iš britų priespaudos kovos pergalės. Bandė visiškai įsigalėti vergija ir tik Pilietinio karo baigtis ir po jo dar ilgai vykusi kova, pagaliau, buvo apvainikuota pergale. Tik šios pergalės dėka buvo sukurta pilietinė (jokiu būdu ne tautinė), draugiška, patriotiška JAV  visuomenė, įgalinusi šią valstybę tapti tuo kuo ji tapo.

Mums daug lengviau, mes monolitinė tautiniu požiūriu valstybė. Lietuviai sudaro per 80 proc. visų gyventojų, tad objektyvių sąlygų kilti tautinei ar rasinei nesantaikai nėra, aišku, kad nuo kvailumo apraiškų niekas neapsaugotas.

Antrajam etapui būdingos didžiulės klaidos, ankščiau deklaruotų principų ir siekių išdavystės, tautinės savimonės, etikos ir moralės nuosmukis, padlaižiavimas užsieniečiams ir kitos, individui siekiant asmeninės ar grupinės materialios naudos,  negatyvo apraiškos. Tikrosios visuomenės nėra, yra tik atskirų, susvetimėjusių, tarpusavyje nebendraujančių individų suma.  Susivienija daug egoistinių grupuočių, pasivadinusių politinėmis partijomis ar visuomeniniais judėjimais, siekiančių įgyvendinti asmeninius, geriausiu atveju, grupinius interesus. Šios politinės partijos nieko bendro su kairiosiomis ar dešiniosiomis politinėmis jėgomis neturi. Vietoj centro jėgų, atsiranda naujieji liberalai, griaunantys valstybės sektorių. Niekas, net pačios partijos ir jų lyderiai, jau nesuvokia kur kairė, kur dešinė. Jos skaldo Tautą, naudoja principą „skaldyk ir valdyk“, uzurpuoja visą valstybės valdymo sistemą. Minėto negatyvo pasėkoje, valstybė artėja prie bankroto. Ji gali net bankrutuoti, o Tauta išnykti, asimiliuotis su kitomis Tautomis, jeigu ji nepradės trečiojo Tautos valstybės atkūrimo etapo. Labai sunku įvardinti antrojo etapo pabaigos laiką. Galima įvardinti tik  jo pabaigos ir perėjimo į trečiąjį etapą požymius. Tai – didžiulis chaosas ir panika, kai visi rėkia, įrodinėja savo tiesas, visi kalba, tačiau vienas kito visiškai negirdi, lyg būtų kurti. Tautos dauguma, nepatenkinta savo valstybe, tampa visiškai abejinga politikai, niekina ją ir politikus, prarandą tikėjimą, viltį ir masiškai emigruoja.

Tikrieji Tautos elito atstovai, išmetami iš  oficialios valstybės valdymo sistemos. Jie tampa marginalais.  Politologas K.Girnius pavadino juos „raudančiai intelektualais“, išstumtais iš viešosios erdvės (yra ir geresnis, bei objektyvesnis jų pavadinimas). Valstybės ekonomika, jei nėra išorės finansinių injekcijų, žlunga.

Kaip grybai po lietaus dygsta naujos partijos, nauji visuomeniniai – demokratiniai judėjimai. Jie deklaruoja Tautos interesų įgyvendinimą, tačiau arba nieko nedaro, arba daro viską priešingai. Min ėti dariniai kuriasi  „viršaus“ (pripažinto elito) ir  „apačios“ („raudančių intelektualų“) pastangomis.

Atidžiai stebint procesus, vykstančius visuomenėje, galime be jokio vargo atpažinti, koks darinys, kieno iniciatyva sukurtas. Ilgai nepiktnaudžiaujant skaitytojų dėmesiu, pateiksiu tik du tokių darinių pavyzdžius. Tai A.Zuoko įkurtas judėjimas „Taip“ ir K.Čilinsko įkurtas „Jungtinis demokratinis judėjimas“  vėliau virtęs „Nepartiniu demokratiniu judėjimu“. Taip buvo  K.Čilinskui esant gyvam. Kaip bus po šviesiosios atminties K.Čilinsko mirties sunku prognozuoti. Kodėl? Todėl ir tik todėl, kad  šiandieninis Lietuvos „elitas“ puikiai supranta kas įvyks, jeigu laimės „apačios“ iniciatyva įkurti judėjimai, jei jie atpažins vienas kitą, pradės bendradarbiauti, parengs ilgalaikę suderintų veiksmų programą ir ją įgyvendins. Todėl „elitui“ reikia , kad jų nebūtų, todėl jis deda visas pastangas, kad sunaikintų „apačios“ iniciatyva įkurtus judėjimus arba jų veiklą padarytų niekine. Šiandien aiškia persvara laimi“ elitas“  bei iš viršaus“ įkurti visuomeniniai – politiniai dariniai.

Antrojo etapo pabaigą ir trečiojo etapo pradžią aiškiai parodo kelių“ iš apačios“ sukurtų visuomeninių – politinių judėjimų ir( arba) partijų susivienijimas (bet kokia forma) bei suderintos bendros Tautos valstybės atkūrimo programos (pavadinimas gali būti ir skambesnis) priėmimas bei pateikimas viešojoje erdvėje.

Trečiasis etapas
Šis etapas prasideda aukščiau įvardintu veiksmu ir konkrečia veikla, siekiant įgyvendinti Tautos valstybės atkūrimo programą, žinoma,  koreguojant ir tobulinant  ją.

Visuomeninių demokratinių judėjimų ir (arba) partijų susivienijimas jau suvokia, kad jis turi sukurti įrankį  – mechanizmą, veikiančios Konstitucijos, įstatymų ir poįstatyminių aktų rėmuose, kurio  pagalba galėtų įgyvendinti savo ideologiją, pakoreguoti pagrindinius teisės aktus taip, kad  „elitinius“  valstybės valdymo institucijų pareigūnus, pakeistų Tautos gelmėse esantys tikrojo elito atstovai. Jis juos turi atpažinti, auginti,  puoselėti, padėti jiems patekti į valdžią ir, pastariesiems patekus į valdžios olimpą, imtis reikiamų priemonių, kad „numirus drakonui nebūtų sveikinamas kitas drakonas.“

Bet koks neteisėtas perversmas su „šakėmis“ ar „kalašnikovais“ neduoda  jokio progreso, o tik atitolina tikslo pasiekimo laiką. Tad tokių dalykų trečiajame etape neturėtų būti. Taiki, demokratiška revoliucija galima, jeigu bus paruoštos reikiamos pajėgos, kurios įgyvendins  tos revoliucijos šūkius – siekius. Tiek  Prancūzijos, tiek Rusijos didžiosios revoliucijos (18 a. pabaigos revoliucija pasibaigusi Bastilijos paėmimu, 1917 m. vasario taiki revoliucija pasibaigusi Nikolajaus II atsisakymu nuo sosto), tiek bet kurių  kitų šalių revoliucijos atnešė tautoms tik kraują ir baisų negatyvą, kas  patvirtina aukščiau išsakytą mintį. Dvidešimt pirmojo amžiaus pradžioje tokių minčių jau neturėtų kilti, jeigu nenorime nusiristi atgal į devynioliktąjį ar dvidešimtąjį amžių. Matomai, tokios baisybės praeityje gal ir buvo reikalingos, kad kiltų Tautos sąmonė, gal kito kelio progresui ir nebuvo…Kas gali tai vienareikšmiškai įvertinti? Dabar mes jau galime pasinaudoti kitų Tautų patirtimi ir nėra būtinybės „išradinėti dviratį iš naujo“.

Trečiasis etapas pasibaigia kai „iš apačios“ susikūrusių demokratinių judėjimų (taip pat ir politinių tikrai demokratiškų partijų)  susivienijimas įgyvendina savo pradines programines nuostatas ir pradeda kurti visuotinės gerovės valstybę.

Pabaiga.
Galima būtų pateikti ir ketvirtojo etapo požymius bei trumputį veiklos aprašymą. Bet tai jau būtų per didelis žvilgsnio perkėlimas į tolimą ateitį, kuris jokios praktinės naudos neduotų. Todėl  išnaudokime laiką racionaliau,  šio straipsnio tęsinyje aptardami pradines demokratinių visuomeninių judėjimų ir galimų jų partijų susivienijmo praktinės veiklos kryptis. Tarkime, po savaitės – dviejų, įvertinus skaitytojų ir bendraminčių kritiką bei pasiūlymus.

Jonas Mažintas

O valstybės sektorius? Ar krizės pamokos bent kiek prisidės prie valstybės valdymo tobulinimo? Mintimis ir idėjomis šia tema “Veidas” pakvietė pasidalyti Pramonininkų konfederacijos Ekonomikos ir finansų departamento direktorių Sigitą Besagirską, DnB NORD banko valdybos pirmininko ir prezidento pavaduotoją dr. Vygintą Bubnį, UAB “Sicor Biotech / Teva Baltic” vadovą prof. Vladą Algirdą Bumelį, Mykolo Romerio universiteto Ekonomikos ir finansų valdymo fakulteto Ekonomikos katedros vedėją doc. dr. Algį Dobravolską, Druskininkų merą Ričardą Malinauską, VšĮ “Europos socialiniai, teisiniai ir ekonominiai projektai” direktorių, buvusį Lietuvos vyriausiojo euroderybininko pavaduotoją Klaudijų Manioką, Ministro Pirmininko tarnybos Strateginio valdymo departamento direktorę, anksčiau – Jungtinių Tautų Vystymo programos patarėją, KTU Socialinių mokslų fakulteto Viešojo administravimo katedros vedėją dr. Jurgitą Šiugždinienę ir Laisvosios rinkos instituto prezidentę Rūtą Vainienę.

Privatus sektorius keitėsi, viešasis skolinosi
R.Vainienė: Žmonės ir privatus sektorius į krizę sureagavo daug greičiau, anksčiau ir didesniu mastu nei viešasis. Valdžia mažiau mokėsi krizės pamokas, nes turėjo galimybę pasiskolinti pinigų, puikiai žinodama, kad grąžins ne ji, o mokesčių mokėtojai.
Ši Vyriausybė, kai užsispiria, kai nori, tai ir padaro. Tačiau tenka apgailestauti, kad disproporcija, kokius reikalavimus valdžia kelia sau ir kokius kitiems, didžiulė: ji labai greitai ir ryžtingai pakėlė mokesčius gyventojams, pablogino verslo sąlygas, bet labai lėtai pertvarko viešąsias paslaugas ir valstybės funkcijas. Patirta fiasko dėl socialinio draudimo reformos: vietoj esminės pertvarkos viskas baigėsi pensinio amžiaus vėlinimu, nors čia tik vieno parametro pakeitimas. “Sodros” įplaukos mažėjo, bet išmokos sumažintos neadekvačiai, ir dar su pažadu jas kompensuoti. Verslas vos ištikus sunkmečiui žmones atleidinėjo iš darbo, o dalis valstybės įstaigų darbuotojus išleido nemokamų atostogų, laukdamos, kad gal viskas praeis.
S.Besagirskas: Ką ši valdžia padarė gerai, tai kad taupė ir nėjo graikų keliu. Bet taupėme, gana brangiai skolinomės, o kitų žingsnių nepadarėme. Valdžią krizė nedaug ko išmokė – gal nebent tam tikrą laiką nesikelti sau atlyginimų. Nors viešasis sektorius, tegu ir mažiau nei privatus, susiveržė diržus, ES kontekste net labiau nei kai kuriose kitose ES šalyse, vis tiek problemos sprendimas buvo ne kažką keisti, o pasiskolinti ir išgyventi iš skolintų pinigų.
Dar didesnė problema, kad skolinomės brangiai, nors galėjome pigiau – iš Tarptautinio valiutos fondo (TVF). Premjeras sako, kad į nesugebančią be TVF pagalbos suvaldyti viešųjų finansų valstybę nebūtų atėję “Barclays” ar “Western Union”, tačiau tai nelaikyčiau geruoju pavyzdžiu – juk tai nupirktos paslaugų srities investicijos, kurios vieną dieną gali ir išsikelti. Investuotojams kur kas svarbiau ne tai, ar skolinamės iš TVF, o verslo sąlygos. Pagrindinių problemų, dėl kurių mums nesiseka, neišsprendėme ir dėl to negalime kaltinti nei rusų, nei ES – patys savo veiksmais nusipelnėme gyventi blogiau.
V.Bubnys: Nujaučiu, kad iš krizės mažai pasimokysime. Daug kas noriai dėl krizės kaltina pasaulinę ekonomiką, nors iš tikrųjų krizė Lietuvoje jau buvo subrendusi dėl mūsų ekonomikos perkaitimo. Ekonomistams ir politikams reikėtų susėsti ir įvertinti krizės pamokas, nes jos kartosis. Reikia turėti omeny, kad kartais ekonominiai dėsniai, kurie galioja didelėms valstybėms, mums negalioja, nes didžioji dalis teorijų parašyta remiantis didelių šalių patirtimi.
O krizės pamokų mokytasi skirtingai. Privatus sektorius, ypač stambusis verslas, reagavo labai greitai – sukauptus lašinukus per tris mėnesius ištirpdė. Dabar matome rezultatą – jau 2010 m. didelių įmonių rezultatai buvo visai neblogi, labai atsigavo eksportas. O valdžios sektorius, smulkusis verslas ir gyventojai mane nuvylė. Smulkiosios įmonės kaltino bankus, kad šie ištikus krizei neskolino, bet juk bankai nestūmė jų pirkti žemės, statyti pastatų, nepasilikus likvidžių aktyvų nei pinigine, nei vertybinių popierių forma. Ne viena smulkiojo verslo įmonė dėl to bankrutavo ar tebeturi sunkumų, ir, tikiuosi, iš to pasimokys. Tiesa, Lietuvos bankai neneigia, kad ir jie padarė klaidų, už kurias sumokėjo maždaug milijardu litų nuostolių.
Išgelbėti viešieji finansai – komplimentas Lietuvos valdžiai. Antra vertus, pažadai, kurie nuskambėjo verslo ir valdžios konferencijose 2009 m. pradžioje, praktiškai visai netesėti.
V.A.Bumelis: Manau, iš krizės pasimokė visi – ir privatus, ir valstybės sektorius, nes suprato, kad pinigai kaip obuoliai ant obels neauga: jei nori turėti penkių kambarių butą ar namą ir puikų automobilį, iš pradžių reikia sunkiai padirbėti, o ne nubėgti į banką. Nemanau, kad valdžia pridarė baisiai daug klaidų. Gal mums iš pradžių nepatiko, ką jie darė, bet išėjimo iš krizės strategija buvo teisinga. Kad taktiniai žingsniai gal galėjo būti kitokie, tai tikrai, bet juk nenuvažiavome iki valstybės bankroto. Tik strategijos neturi keistis kaip tame sovietinių laikų filme “Vestuvės Malinovkoje”: ateina raudonieji – visi su raudonomis kepurėmis, baltieji – išverčia jas į baltas.
Visi padarėme klaidų, bet tik iš jų žmonės ir mokosi. Dabar kokius septynerius aštuonerius metus galime būti ramūs – tikrai judėsime į priekį, gal nebūsime Baltijos tigras, bet ir ne kniaukianti katė. Nebūsime apimti stagnacijos, jei tik valstybė nebijos pareguliuoti finansinių dalykų, o tam ji turi visus svertus – pinigų politiką, valstybinį banką, Seimą, Vyriausybę.
Manau, premjeras Andrius Kubilius – pirmasis, kuris daro teisingai lakstydamas po pasaulį ieškoti investicijų, nes pačios jos neateis. O tie, kurie kniaukia, kad užsienio investuotojai gauna pinigų, o jie – ne, tikriausiai neturi nei idėjų, nei galimybių.
O dėl valstybės skolų, tai visi skolinamės. Kas neturi jokių skolų, matyt, neturi jokių idėjų. Ir nereikia sakyti, kad viską pravalgom ar kad viskas, kas susiję su ES struktūrinių fondų pinigų panaudojimu, yra blogai. Reikia skolintis, tik su protu, saiku. Ekonomika kyla ir viskas susibalansuos, nors jei būtume buvę geresni derybininkai, gal būtume susitarę skolintis už mažesnes palūkanas.
A.Dobravolskas: Pirma pamoka – kad prieš krizę nebuvo daroma tai, kas turėjo būti daroma: niekas nestabdė pučiamų burbulų, ypač nekilnojamojo turto, nors valstybė, centrinis bankas tai galėjo stabdyti. Dabar valstybė vėl laikosi neutralios politikos: kas vyksta – tegu vyksta. Tebeveikia tik antikrizinės priemonės – bandoma subalansuoti biudžetą. Bet krizė eina į pabaigą, ateina naujas pakilimo ciklas, o ženklų, kad pasimokyta iš praėjusio pakilimo ciklo, kol kas nematyti. Nepopuliarūs žingsniai padaryti mažinant biudžeto deficitą, o dar ne dabar, bet jau netrukus jų reikės ekonomikos perkaitimui stabdyti. Biudžeto politika turi būti griežta: reikia mažinti jo deficitą ir siekti pertekliaus, šį kaupti valstybės rezerve, o monetarinėje politikoje reikia laipsniškai didinti centrinio banko palūkanų normą. Ekonomika vystosi ciklais: pakilimo metu reikia stabdyti didelį augimą, o krizės laikotarpiu mažinti smukimą.
Tačiau Lietuvoje visi svajoja apie greitą atsigavimą, užmiršdami ekonomikos cikliškumą. Vakarų Europoje ekonomika auga po porą procentų per metus ir daugiau nesitikima, o mes vėl kalbame apie 5–10 proc. Norime labai greitų arklių, o turėtume tikėtis normalaus ekonomikos vystymosi.
R.Malinauskas: Gyvenimas, šalies pažanga tikrai juda į priekį. Pažiūrėkit, kaip atrodo mūsų miestai, gatvės, automobilių daugėja, nors degalai brangsta. Tačiau manau, kad krizę lengviau buvo galima įveikti didinant vartojimą, nestabdant tų darbų, kurie pradėti ir kuriuos vis tiek reikės užbaigti. O krizės metu tai buvo galima atlikti perpus pigiau, nes statybų, kelių tiesimo sektoriuose kainos buvo nukritusios 50–60 proc. Tuo nepasinaudoti ir neskatinti to daryti buvo didelė valstybės ir dalies savivaldybių valdžios klaida.

Į verslininką valdžia tebežiūri kaip į priešą
V.Bubnys: Per lėtai sukosi valstybės sprendimų smagratis – per daug diskusijų, viskas biurokratizuota. Viešųjų pirkimų įstatymas atrodo lyg esantis aukščiau Konstitucijos: valstybė gali bankrutuoti, bet šis įstatymas – tabu, net kai ypatinga krizinė situacija ir valstybėje reikia sprendimus priimti greitai. Žinoma, įstatymų būtina laikytis, bet ar nevertėtų supaprastinti procesų, jei dabar bankui kilus abejonių dėl kokios įmonės reikia skelbti audito konkursą, tai užtrunka pusmetį, o per pusmetį ta įmonė jau bankrutuos.
Kaip buvo prieš krizę, taip ir liko daug biurokratizmo, o suskaičiavus, kiek iš tikrųjų privačios įmonės krizės metu gavo piniginės paramos, per visus projektus būtų vos koks 100 mln. Lt. Vyriausybė pusę metų svarstė ir tik 2009 m. antrąjį pusmetį pradėjo siūlyti verslui pinigus. Pinigų buvo, bet valdžia garantijų nedavė, rizikos neprisiėmė ir bankai, tad verslas liko prie suskilusios geldos.
Klaida, kad net krizė nepakeitė valdžios požiūrio į verslą, – į verslininką tebežiūrima kaip į priešą, kuris nenori mokėti mokesčių, dalytis pelnu. Bet pamirštama, kad privačiam verslui priklauso trys ketvirtadaliai Lietuvos ekonomikos, tad didžioji dalis ir gauna algą iš privačių verslininkų mokamų mokesčių, o ne iš valdžios. Tačiau ar kas galvoja apie verslininką, kuris, pavyzdžiui, nori imtis šeimos verslo, atidaryti kavinę: per kiek laiko galima suderinti visus reglamentavimus, pradedant nuo kalbos inspekcijos, kiek išėjimų turi būti, kiek gramų patiekale? Valstybė viską nori reguliuoti, nors kavinės verslą reguliuoja lankytojai – arba ten eina, arba kavinė bankrutuoja. Pažiūrėkime, kiek atidaryta naujų kavinių bei parduotuvių, ir bus aišku, ar valdžia krizės laikotarpiu padėjo verslui.
R.Malinauskas: Atkūrus nepriklausomybę buvau privačiame versle, ir tada visi sakė – dabar esame laisvi, viską spręsime demokratiškai, sumažinsime popierizmo. Tačiau dabar, pradedant eilinės UAB buhalterija ir baigiant savivaldybe, popierizmo daugėja nebe dešimtimis, o šimtais kartų. Pakalba, kad koks naujas įstatymas padės sumažinti biurokratijos ir popierizmo, deja, po visų poįstatyminių aktų jų pasidaro dar daugiau. Nenoriu kritikuoti nei premjero, nei ministrų, tik norėčiau gauti konkrečios informacijos, kokioje vietoje sumažėjo biurokratijos ir kodėl aš to nežinau.
S.Besagirskas: Esu Saulėtekio komisijoje, matau, kad vienas kitas niuansiukas padarytas, tačiau tai epizodiniai veiksmai, o esminių reformų nėra. Nesprendžiamos įsisenėjusios problemos, pavyzdžiui, teritorijų planavimo: daug įmonių negali plėstis net savo turimoje teritorijoje, nes negauna leidimų imtis statybos. Sveikatos apsaugą tvarkyti labai sunku, mat, kaip pasakoja valdininkai, reformos stoja, nes medikai pasitelkia žymių buvusių pacientų užtarimą. Arba energetikoje – “pakazucha”: daromi parodomieji veiksmai, vaizduojame, kad kariaujame su “Gazpromu”, o energijos ištekliai brangsta.

Ir valdininkai turės siekti konkrečių rezultatų
J.Šiugždinienė: Manau, posakis, kad krizę galima vertinti kaip naują galimybę, pasiteisino. Sunkmečiu išryškėjo, kad valstybės aparatas nelankstus, sunku nukreipti tiek žmogiškuosius, tiek finansinius išteklius prioritetams įgyvendinti, todėl sunkiai reaguojame į pokyčius. Krizė parodė, kad gyventi taip, kaip iki jos, pinigų neturėsime, tad valstybės valdymo aparatas per didelis. Tačiau kas buvo įprasta porą dešimtmečių, negali pasikeisti per vieną dieną. Ir pagrindinis dalykas – ne kad kažkas išsimokėjo priedus ar kiek sumažinome valstybės tarnautojų, o sisteminiai valstybės tarnybos pokyčiai.
Pagrindinės kryptys, kuriomis pradėjome dirbti, – strateginio valdymo ir biudžeto valdymas, žmogiškieji ištekliai ir institucinė sąranga. Naujas biudžeto formavimo principas – anksčiau ministerijų vadovai ateidavo “išsimušti” papildomo finansavimo, o dabar pirmiausia išdėsto savo prioritetus, ką jie planuoja padaryti, ką padarė, ir tik tada prasideda pokalbis apie finansus.
Kita silpna vieta, į kurią atkreipė dėmesį ir tarptautinės organizacijos, o per krizę tai puikiai pasitvirtino, – silpnas lyderių ir vadovų korpusas. Valstybės tarnybos įstatyme dėl vadovų nesama jokių specialių nuostatų. Taip yra tik trijose ES šalyse. Vadinasi, į darbą vadovą priimame kaip paprastą valstybės tarnautoją – netikrindami vadybinių gebėjimų.
Sistema labai nelanksti: prastam valstybės tarnautojui atleisti reikia dvejų metų, kol dukart neigiamai bus įvertinta jo veikla, o nuostatos dėl atleidimo bendru sutarimu nėra. Vertinimo sistema įdiegta, bet nebuvo pagrindinio dalyko – kad metų pradžioje su valstybės tarnautoju jo vadovas susitartų dėl pagrindinių veiklos rezultatų ir pamatuojamų rodiklių. Ir mokesčių mokėtojas galės pamatyti, už ką jis moka atlyginimą valstybės tarnautojui, nes tai bus vieša. Nėra paprasta apibrėžti rezultatus, bet tokią sistemą jau išbandėme Ministro Pirmininko tarnyboje, ji seniai veikia Skandinavijos šalyse, Airijoje, Didžiojoje Britanijoje. Pokalbis padeda atlikti ir funkcijų analizę, žmogiškuosius išteklius perskirstyti prioritetams įgyvendinti.
Reikia iš esmės keisti atlyginimų sistemą. Šiandien ji nepatraukli iš išorės ateinantiems žmonėms. Štai neturiu stažo, nors turiu didelę patirtį, tačiau alga dėl to kenčia. Jungtinių Tautų centre Bratislavoje, kur dirbau penkerius metus, seniai įdiegtas rezultatų vertinimo principas, susietas su atlyginimu, gerai atidirbta motyvacinė sistema, kurios pas mus labai trūksta.
K.Maniokas: Dalinė valstybės tarnybos reforma įvyko – sumažėjo institucijų, daugeliu atvejų panaikintas dubliavimasis. Bet tai tik akivaizdžiausių neatitikimų išravėjimas. Akivaizdu, kad tokio sukrėtimo jau reikėjo, nes viešasis sektorius nepagrįstai ir labai sparčiai augo jau maždaug nuo 2001-ųjų. Vyriausybė iš karto nusprendė peržiūrėti valdymo išlaidas, ką reikėjo padaryti, tačiau reforma buvo nukreipta į galvų kapojimą. Tai negali būti tikslas, nors žmonėms ir patinka, nes Lietuvoje biurokratai laikomi savaiminiu blogiu. Bet valstybės tarnyba turi dirbti tam, kad valstybė teiktų kokybiškas švietimo, sveikatos, saugumo ir kitas viešąsias paslaugas. Tai vienintelė valstybės tarnybos prasmė. Daugeliu atvejų čia atsiliekame nuo ES šalių ir, kol to nepagerinsime, nedidės ir mūsų valstybės konkurencingumas. O kad paslaugos būtų kokybiškesnės, reikia, jog kokybiškesni būtų biurokratai ir visi viešojo sektoriaus darbuotojai.
Gerai, kad pagaliau aiškūs skaičiai: valstybės tarnyboje – apie 77 tūkst. etatų, apie 5 tūkst. neužimtų, pusė valstybės tarnybos – statutiniai pareigūnai, o nestatutinių – apie 26 tūkst. Tai, palyginti su kitomis valstybėmis, nėra daug. Per pastaruosius kelerius metus valdininkų dar sumažėjo, bet nedaug, galima sakyti, tai buvo tik augimo sustabdymas. Ar reikia ir toliau mažinti? Gal ir taip, bet ne kaip galvų kapojimo pratybas, o kaip struktūrinę valstybės tarnybos reformą. Tai, kas gerokai svarbiau ir kas turėtų būti kito etapo iššūkis, – valdymo efektyvumas. Parengtas naujas Valstybės tarnybos įstatymas, kuris numato ir apmokėjimo reformą, ir vadovų korpuso steigimą. Būtų gerai, jei būtų veikiama pagal principą – geriau mažiau, bet geriau.
Vis dėlto kalbėdami apie viešąjį sektorių visi kalba apie valdininkus, t.y. tuos 26 tūkstančius, o viešajame sektoriuje dirba apie 300 tūkstančių. Mažėjant gyventojų didysis mažinimas reikalingas būtent čia, o tai politiškai labai sunkus dalykas. Lengva kapoti galvas valdininkams, bet kai pradedi sakyti, kad reikia mažinti mokytojų ar gydytojų, visi šaukia “ne”.
R.Vainienė: Tikrai nepriklausau tam chorui sakančiųjų, kad valstybės tarnautojai neturi gauti normalios algos. Iš tiesų tarnautojų turi būti mažiau, bet geriau apmokamų, ir ne lygiavos principu, kvalifikuotų, o ne tokių, kurie eina atbūti darbe, turi dideles garantijas. Jokių papildomų garantijų ar privilegijų, išskyrus teisingą atlyginimą už darbą, neturi būti. Viskas atsiremia į žmones – dabar daugelio gerų idėjų nepavyksta įgyvendinti, nes vieni negali, kiti nenori, o tų, kurie nori ir gali, mažuma.
O mažinti viešąjį sektorių reikia nuo funkcijų. Jei paklaustume, ar norėtumėte, kad jums kambarius plautų kiekvieną dieną, visi atsakytume – taip, bet jei paklaustų, ar sutinkame už tai mokėti, sakytume ne. Valstybė apžiojusi daugiau, nei galima apimti. Kiekvienoje institucijoje atsirastų nebūtinų funkcijų. Pavyzdžiui, prieš keletą metų visuomenės sveikatos funkcijas Vilniaus savivaldybėje atlikdavo du trys žmonės, o dabar pagal pakeistą įstatymą jų turėtų dirbti 40.
S.Besagirskas: Akivaizdu: mažiau gyventojų, vadinasi, ir viešasis sektorius turėtų mažėti. Bet niekas nenori priimti nepatogių sprendimų, kai dauguma rinkėjų – pensininkai ir viešojo sektoriaus tarnautojai. Šiai valdžiai imtis reformų buvo geriausias laikas, nes sprendimus daryti vertė krizė. Bet šis laikas eina prie pabaigos ir ateityje nepopuliarius sprendimus priimti bus sunkiau, nes nebus kuo motyvuoti.
Apmaudu, kad per 21 su puse metų taip ir neatliktos struktūrinės reformos, nes valdo arba tie, kurie neišmano, arba prisitaikėliai, kurie negali atsispirti tam tikram spaudimui. Pagrindinė problema – visuomenės balso nebuvimas. Jei kas blogai, lietuvis perka bilietą į Londoną ir išvažiuoja, bet nieko nedaro, kad būtų kitaip. Esame ne kovotojų, o prisitaikėlių tauta. Jei nebus spaudimo iš apačios, bet kuri valdžia pakriks – prisiminkime George’o Orwello “Gyvulių ūkį”. Todėl reikia skatinti bendruomenes, visuomenės aktyvumą.
V.A.Bumelis: Principinis skirtumas, kad jei žmogus iš valstybės tarnybos padaro klaidų, nelabai kas už jas baudžia, o verslininkui klaida, neteisinga strategija gali reikšti bankrotą, todėl čia žmonės ir iš krizės daugiau pasimokė. O valstybiniame sektoriuje asmeninės atsakomybės turėtų pagausėti.
Bet nemanau, kad valstybės tarnyboje, kaip kartais sakoma, visi dykaduoniai, kad jų reikia mažinti. O gal, atvirkščiai, reikia daugiau? Ne čia esmė. Svarbiausia, jie turi suprasti, kad yra ne karaliai, o tarnai, tarnauja tiems, kurie suneša pinigus, ir svarbiausia – ne jų pietų metas, bet gerai tvarkomi reikalai, kurie padėtų vystytis visai šaliai.

Kodėl autoritetingi specialistai nenori į valstybės tarnybą
V.Bubnys: Nesu politikas. Be to, pažiūrėjęs, kaip valstybė elgiasi su savo tarnautojais, tikrai nesutikčiau eiti dirbti į valstybės tarnybą. Daugelis ministrų, kurie iš tikrųjų sąžiningai dirbo, išmetami vos ne į gatvę.
V.A.Bumelis: Esu labai gerai apmokamas vadybininkas ir nenorėčiau gauti prastesnę algą – darbas turi būti atlyginamas. Antra, jei bandysi vienoje sritelėje ką pakeisti nekeisdamas visos visumos, ne ką gali pasiekti. Tam yra partijos, kurios turi valdyti visumą. Bet esu davęs įžadus niekada nebūti politinėje partijoje.
K.Maniokas: Valstybės tarnyba niekada negarantuoja tokio atlyginimo, kokį gali gauti privačiame sektoriuje. Ją renkasi tie, kurie labiau vertina saugumą, užtikrintą darbą, mažiau linkę keisti savo specializaciją. Dabar galiu rinktis daugybę sričių – tai suteikia platesnį akiratį ir didesnę vidinę laisvę. Darbas valstybės tarnyboje įdomus ir prasmingas, daugeliu atvejų įdomesnis nei privačiame sektoriuje, bet čia žmonės mažiau motyvuoti, nors jų kvalifikacija dažnai aukštesnė nei privataus sektoriaus darbuotojų.
R.Vainienė: Dirbau valdiškame darbe – Vilniaus savivaldybėje. Dabartinė mano darbo vieta komfortiška, nes nereikia daryti kompromisų, gali sakyti, ką manai. Mes turime reikalų su idėjomis, o jie – su politika. Lietuvoje tai dar netapatu.

Valstybei priklausanti nedirbama žemė masina vis daugiau verslo grupių. Biokuro gamintojai čia siūlo sodinti gluosnius. Tuo tarpu biodujų verslo atstovai čia jau regi milžiniškas kukurūzų plantacijas, rašo “Lietuvos rytas”.

Alternatyviosios energijos šalininkai neabejoja – 448 tūkstančius hektarų nenaudojamos žemės kaip nors reikia panaudoti. Tačiau valdžia kol kas neskuba apsispręsti ir mano, kad dirvonuojantys plotai atiteks žemės grąžinimo laukiantiems gyventojams.

Lietuvos biodujų asociacijos generalinis direktorius Jonas Budrevičius jau regi viziją: valstybei priklausančioje žemėje auginti kukurūzus, rapsus, runkelius, o iš jų gaminti elektrą. Vokietijoje tokių jėgainių – apie 6 tūkstančius.

“Biodujoms gaminti naudojamos žaliavos yra labai pigios arba išvis nieko nekainuoja”, – teigė asociacijos vadovas.

Šiandien šalyje veikia tik 7 biodujų jėgainės, iš atliekų gaminančios šiluminę ir elektros energiją. Biodujų šalininkai mano, jog Lietuvoje galėtų veikti iki 200 biodujų jėgainių, kurių galia siektų 300 megavatų. Pasak jų, Lietuvoje nustatyta mažiausia ES kaina už bioenergiją, parduodamą į bendruosius tinklus Europos Sąjungoje. Vokietijoje ji siekia 72 centus, Latvijoje – 59, Lenkijoje – 38 centus.

Biodujų propaguotojai šią savaitę ketina kreiptis į prezidentę ir Vyriausybę, kad šiai energijos rūšiai būtų skiriama daugiau dėmesio.

Tačiau biomasės energetikos asociacijos “Litbioma” prezidentas Remigijus Lapinskas įsitikinęs, kad laisvoje valstybinėje žemėje turi būti auginami gluosniai ir hibridinės drebulės, skirtos biokurui. Šie augalai būtų deginami kogeneracinėse elektrinėse, gaminančiose šilumą gyventojams.

Tačiau valdžios institucijos kol kas nelinkusios palaikyti nei vienos, nei kitos pusės.

“Kol visiems gyventojams nebus atkurtos nuosavybės teisės į žemę, tol dėl kitokio žemės panaudojimo nebus sprendžiama”, – sakė Nacionalinės žemės tarnybos žemės reformos skyriaus vedėja Gintarė Tumalavičienė