Minint Valstybės atkūrimo dieną trečiadienį Prezidentūroje 20 Lietuvai nusipelniusių Lietuvos ir užsienio šalių piliečių apdovanoti ordinais bei medaliais, dar keturiems užsienio piliečiams valstybės apdovanojimai skirti, bet kol kas neįteikti. Dar aštuoniems asmenims skirti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiai.

“Savo darbais ir poelgiais, kūrybiškumu ir pagarba kiekvienam žmogui Jūs atskleidžiate pilietiškumo esmę, liudijate meilę Tėvynei Lietuvai, norą matyti šalį klestinčią ir drąsiai žengiančią į ateitį. Tai sutelkia, įkvepia ir sustiprina kiekvieną, kuriam teko pažinti Jus”, – įteikdama apdovanojimus, sakė prezidentė Dalia Grybauskaitė.

Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi prezidentė apdovanojo buvusį Lenkijos Konstitucinio tribunolo pirmininką, dvišalių Lietuvos ir Lenkijos konstitucinių teismų bendradarbiavimo bei konstitucinių vertybių puoselėtoją ir rėmėją, teisės mokslų daktarą Bohdaną Zdziennickį (Bohdaną Zdzienickį), pranešė Prezidentūra.

Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžius atiteko Antrojo operatyvinių tarnybų departamento prie Krašto apsaugos ministerijos pareigūnui Juozui Prapiesčiui.

Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiais įvertinti Vilniaus universiteto ligoninės Žalgirio klinikos vyriausioji gydytoja, profesorė Alina Pūrienė bei Klaipėdos universiteto rektorius, habilituotas daktaras profesorius Vladas Žulkus.

Ordino “Už nuopelnus Lietuvai” Karininko kryžiai teko Austrijos Zalcburgo federalinės žemės ministrei pirmininkei Gabrielei Burgstaller (Gabrielei Burgstaler), Šveicarijos parlamentinės grupės “Pro Balticum” įkūrėjui ir atsakingajam sekretoriui, žurnalistui Hansui Grafui, žurnalo “Prošvaistė” redaktorei, Lietuvos nefrologinių ligonių asociacijos “Gyvastis” prezidentei

Auksei Onei Jurevičiūtei ir Rytų Europos žydų kultūros specialistui, rašytojui, žurnalistui, knygos “Vilna, Wilno, Vilnius, Lietuvos Jeruzalė” autoriui Henri Minczelesui (Anri Minčelesui).

Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi pagerbti Valstybinio Vilniaus mažojo teatro aktorė Eglė Gabrėnaitė, poetas, vertėjas, eseistas, savaitraščio “Literatūra ir menas” vyriausiasis redaktorius, Lietuvos meno kūrėjų asociacijos prezidentas Kornelijus Platelis, Vilniaus vaikų ir jaunimo meno galerijos steigėja ir direktorė, dailininkė Jūratė Stauskaitė.

Ordino “Už nuopelnus Lietuvai” Riterio kryžiai įteikti Alksninių ir Alfred Senn šeimų fondo Lietuvai remti steigėjui, Zanavykų krašto muziejaus mecenatui Vytautui Alksniniui, 1975-1988 metų pogrindinio Lietuvos Laisvės kovos sąjūdžio leidinio “Varpas” sumanytojui, leidėjui ir platintojui, laikraščio “Savanoris” steigėjui Antanui Burokui, Grenoblio ir Kauno miestų susigiminiavimo komiteto sekretorei Marie Destot (Marie Desto), Austrijos Zalcburgo federalinės žemės landtago direktoriui, teisės mokslų daktarui Karlui Edtstadleriui (Karlui Edtštadleriui).

Vyčio Kryžiaus ordino medaliais apdovanoti Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) Pagėgių rinktinės Specialiosios paskirties būrio vyresnieji pasieniečiai, vidaus tarnybos vyresnieji puskarininkiai Arūnas Čelkys ir Andrius Gaižauskas, to paties būrio specialistas, vidaus tarnybos vyresnysis leitenantas Artūras Žukas, VSAT Pagėgių rinktinės Operatyvinės veiklos skyriaus specialistas, vidaus tarnybos leitenantas Rimas Ubartas, Specialiųjų tyrimų tarnybos Vilniaus valdybos Ikiteisminio tyrimo skyriaus vyriausiasis specialistas Daumantas Pocius ir Lietuvos kariuomenės NATO vadovaujamos tarptautinės operacijos Afganistano Goro provincijos atkūrimo grupės karinio vieneto (PAG-11) vadas, pulkininkas leitenantas Gintaras Smailiukas.

Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medalis atiteko Mokslo ir enciklopedijų leidybos centro direktoriaus pavaduotojui, lietuvių enciklopedijų rengėjui ir leidėjui Antanui Elizeušui Račiui.

Ordino “Už nuopelnus Lietuvai” medaliu pagerbti Ukrainos Podolės Kameneco miesto tarybos sekretorius, Lietuvos didžiosios kunigaikštystės paveldo įamžinimo ir išsaugojimo Ukrainoje organizatorius ir rėmėjas, Podolės Kameneco pedagoginio instituto docentas Mykhailo Anonsovas (Mychaila Anonsovas) bei Švedijos ūkininkas, kasmetinių labdaros švenčių Lietuvos vaikams, sergantiems onkologinėmis ligomis, organizatorius ir rėmėjas Bengtas Andersas Nilssonas (Bengtas Andersas Nilsonas).

Už drąsą, sumanumą ir ryžtą gelbstint žūvančius žmones, nepaisant gresiančio pavojaus savo gyvybei, Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanotas Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalistinių tyrimų skyriaus specialistas Žygimantas Gasčiauskas. Jis pernai liepą ne tarnybos metu išgelbėjo skendusią mažametę mergaitę ir merginą.

Už skęstančiųjų gelbėjimą šis apdovanojimas taip pat įteiktas Klaipėdos rajono gyventojui Vainiui Grišiui, kuris pernai liepą išgelbėjo upėje skendusį vyrą, Vilniaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos budinčios pamainos skyrininkui Andrejui Kutovičiui ir tos pačios priešgaisrinės gelbėjimo valdybos ugniagesiui gelbėtojui Rolandui Narkevičiui, pernai kovą išgelbėjusiems du tvenkinyje skendusius vyrus.

Vilniaus rajono gyventojas Rišardas Rimleinas apdovanotas už tai, kad pernai kovą išgelbėjo tvenkinyje skendusį vyrą, bendrovės “Gulbelės prekyba” vyriausiasis pardavėjas Rimantas Zubrickas – už tai, kad pernai kovą išgelbėjo upėje skendusią merginą.

Bendrovės “Rudesta” suvirintojas Aldas Savickas šiuo apdovanojimu pagerbtas už tai, kad pernai vasarį gaisro metu išgelbėjo berniuką, bendrovės “Joniškio grūdai” krovėjas Vytautas Žalys – už tvenkinyje skendusio berniuko išgelbėjimą pernai gegužę.

+370 5 2058510

Šilumos ūkį demonopolizuoti pasiūliusi prezidentė Dalia Grybauskaitė teigia, jog tai galima būtų įgyvendinti ne tik konkurenciją skatinančiais įstatymais, bet ir ūkį vėl perimant valdyti valstybei.

“Iš pradžių bandysime demonopolizuoti įstatymais, jeigu tai nepadės, labai rimtai galima svarstyti ir apie tai, kad reikia, ko gero, susigrąžinti tokius strateginius dalykus atgal į valstybės rankas”, – Kaune žurnalistams antradienį sakė prezidentė.

Pasak D.Grybauskaitės, sudėtingiausia padėtis yra didžiuosiuose miestuose – Vilniuje, Kaune ir kituose.

“Būtent todėl, kad savivaldybės, šilumos ūkį vienaip ar kitaip atidavusios į privačias rankas, jo nekontroliuoja ir atsakomybės jokios neprisiima, tai yra labai didelė bėda”, – kalbėjo šalies vadovė.

Prezidentė pirmadienį pateikė Seimui pasiūlymų paketą, kaip demonopolizuoti šilumos ūkį.

Vilniuje šilumos ūkis yra išnuomotas Prancūzijos koncernui “Dalkia”, kai kuriuose kituose miestuose jis išnuomotas su “Dalkia” susijusiai įmonei “Litesko”, taip pat bendrovei “E energija”, o Kaune šilumą gamina “Gazprom” valdoma Kauno termofikacijos elektrinė, nors

šilumos ūkį valdo savivaldybės įmonė “Kauno energija”.

Pirmadienį paskelbtus savo pasiūlymus prezidentė argumentavo tuo, jog su komunalinių paslaugų įmonėmis susiję namo administratoriai rūpinasi ne gyventojų interesais, ekonomiškesniu šildymu ar vandens tiekimu, o atvirkščiai – yra suinteresuoti kuo didesniu vartojimu ir kuo brangesne namo priežiūra.

Šalies vadovė pripažino, kad įstatymų pataisas paskatino koncerno “Icor” įmonių dominavimas šilumos ūkyje. “Icor” ir jo valdomos įmonės, pirmiausia pastatų ir šilumos ūkio priežiūros įmonė “City Service”, veikia kartu su “Dalkia” – pastarosios valdoma “Vilniaus energija” ir “City Service” yra susijusios per tuos pačius akcininkus.

Registrų centro duomenimis, “Icor” akcininkai dalyvauja “Vilniaus energijos” ir “Dalkia Lietuvos” valdyme – “Icor” akcininkas Linas Samuolis vadovauja “Vilniaus energijai” ir “Dalkia Lietuvai”, o Andrius Janukonis yra šių abiejų įmonių valdybos narys ir “Dalkia Lietuva” valdybos pirmininkas.

Baigiant dvidešimt pirmus atkurtos nepriklausomybės metus pasitikėjimas Seimu, Vyriausybe, teismais ir partijomis pasiekė rekordines žemumas. Bet ar turime pasibarstyti galvą pelenais ir eiti kur į pakampę? O gal kaip tik gerai, kad pakankamai adekvačiai suvokiame, kokioje padėtyje atsidūrėme, ir nesame linkę su tuo susitaikyti? Nesame abejingi. Juk kelias iš reitingų dugno tik vienas – į viršų.
Jei netikėsime Lietuvos valstybe, jos ir nebus. Gyvensime teritorijoje, kurioje draugiškai švęsime Kalėdas, Velykas, dainuosime per Dainų šventes, bet gyventi nenorėsime. Ir neplanuosime savo vaikų ateities jų tėvynėje.
Lietuviai niekada negyveno taip gerai kaip 2007 ar 2008 metais. Niekada nepirkome tiek skalbimo mašinų, televizorių, automobilių ar būstų. Taigi geriau jau buvo. Socialiniai psichologai yra įrodę, kad paprastai žmonės savo gerovę matuoja pagal tai, kaip sekasi kitiems. Mes elgetų klubo (Sovietų Sąjungos) narystę iškeitėme į turtingųjų klubą (Europos Sąjungą). Akivaizdu, kad laisvės padaugėjo, bet laisvės pojūčio romantizmo užteko tik trumpam. Netrukus pradėjome matuoti savo gerovę ES masteliu. Ir pamatėme, kad mums nelabai sekasi. Vakarų sociologai taikliai fiksavo, kad griuvus Berlyno sienai Rytų vokiečių gerovė smarkiai pagerėjo, bet pasitenkinimas, pradėjus save lyginti su Vakarų vokiečiais, smarkiai pablogėjo.
Perlipę per 2009 ir 2010 metų krizės duobę jau žinome, kad 2007 ir 2008 metais tie pirkti brangūs daiktai buvo apmokėti ne uždirbtais, bet pasiskolintais pinigais. Mūsų darbo efektyvumas nebuvo toks, kad leistų uždirbti tokius atlyginimus. Buvome gundomi išoriniais pinigais. Pasidavėme toms pagundoms.
Susigrąžinti lojalumą Lietuvai gali padėti tikėjimas, kad vis dėlto per dvidešimt vienus nepriklausomybės metus nuveikėme labai daug. Matyt, lygiai tiek, kiek ir gali nuveikti daugiau nei du šimtus metų savo valstybingumo neturėjusi valstybė ir jos piliečiai.
Kaip susigrąžinti lojalumą savo valstybei? Reikia nustoti save lyginti su valstybėmis, kurios nepriklausomybės keliu žengė šimtus ar tūkstančius metų. Nustoti tapatinti Lietuvos valstybę vien su Lietuvos politika ir politikais. Politika, teisėsauga – svarbios valstybės gyvenimo dalys. Bet ar mūsų privatus gyvenimas, mūsų sėkmė, mūsų išsilavinimas, profesija ir kasdienis gyvenimas mums nėra svarbiau nei politika ar teisėsauga?
Apsiginklavę kantrybe ilgam ir kruopščiam valstybės kūrimui, geriau save suprasdami ir vertindami pagal realias galimybes, o ne pagal savo naujojo klubo narių kostiumus bei nesutapatinę savo asmeninės sėkmės su politika, galime pasijusti visavertiškesni ir lojalesni savo valstybei.

Pasaulinės ne tik miestų plėtros, bet ir valstybių valdymo tendencijos juda į vieną pusę, o mes traukiame į priešingą. Akivaizdu, kad šios Vyriausybės inicijuojami energetikos, kiti strateginiai objektai nebus pradėti statyti iki jos kadencijos pabaigos. Apskritai dabar jau reikia kitos, nei Vyriausybei pradėjus dirbti, strategijos. Tai konstatuodamas Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos prezidentas Robertas Dargis pabrėžia, kad valstybėje ne ugdoma, o murkdoma savivalda ir piliečių iniciatyvumas dalyvauti valstybės valdyme.

R.D.: Visi dabartinės valdžios šiemet daromi žingsniai veda savivaldos sunaikinimo link. Panaikinus apskritis grįžome į 1994 m., į centralizuotą valdymo modelį. Savivaldai paliktas labiau socialinis, bet ne teritorijų valdymo, strategijų kūrimo, žmogaus gyvenimo kokybės gerinimo vaidmuo. Savivalda tam neturi nei instrumentų, nei išteklių. Įstatymais įteisinta prievolė savivaldybei įgyvendinti bendrąjį planą, tačiau pirmučiausio resurso jam įgyvendinti – žemės – valdymas perduotas Nacionalinei žemės tarnybai. Galima aiškinti, kad tereikia nuvažiuoti ir gauti leidimą sklypui. Bet, kaip sakė Vilniaus meras, saviems klausimus reikia spręsti per savaitę, o svetimiems, iš kitų partijų – per trejus metus.

Maža to, svarstomame teritorijų planavimo įstatymo projekte siūloma, kad bendrajam planui būtų privalomi visų sektorių – aplinkosaugos, kultūros vertybių apsaugos ir kt. reikalavimai. Vadinasi, vėl ne savivalda spręs dėl žmonių gerovės toje teritorijoje, o kitos valstybės, Vyriausybės institucijos reguliuos gyvenimą Jurbarke ar Biržuose, nors ir nežino jų specifikos.

Čia kyla esminis klausimas: kokia apskritai savivaldos vieta mūsų valstybėje? Kai 20 metų savivalda ne ugdoma, o murkdoma, merai susitaikė su regioninių ūkvedžių būsena: jiems pasakys renovuoti tris namus ar sutvarkyti parką, duos pinigų – tai jie tą padarys, bet regiono vizijų jie nebeturi. Pasaulinėse urbanistikos konferencijose girdžiu apie priešingas tendencijas – Vakaruose valdžia juda lokalumo link, nes vietoje geriausiai žinomi pliusai, minusai, galimybės, resursai. Jei savivaldai būtų leista tvarkyti savo teritorijos reikalus, valstybės centriniam aparatui apskritai valdžios reikėtų nedaug – tik nacionalinių projektų infrastruktūros, mokesčių politikos klausimais.

VEIDAS: Žemės klausimų atidavimas centrinei valdžiai motyvuojamas korupcija savivaldybėse…

R.D.: Kvaila būtų tai neigti, tačiau valstybė turi aparatą sustiprinti asmeninę atsakomybę už jų sprendimus. Be to, negalima sakyti, kad ir centrinėje valdžioje nėra korupcijos. Kol neleisime natūraliai sustiprėti piliečiams, bendruomenėms, savivaldai, pradedant nuo to, kad bent jau pirmą grandį – seniūną žmonės galėtų rinkti patys, turėsime tokią pat situaciją. Juk čia tas pat, kaip vaiką visą laiką vedžioti už rankos ir jam nieko neleisi daryti pačiam. Taip suformuojama nuomonė, kad kažkas už jį viską nusprendžia, tad kodėl jis turėtų kuo nors rūpintis.

VEIDAS: Bet ar visuomet sprendimo teisę galima palikti patiems žmonėms? Štai prezidentė nepritarė Civilinio kodekso pataisoms dėl privalomo lėšų kaupimo namams remontuoti. Tačiau kas bus su senų daugiaaukščių džiunglėmis, kurių renovacijai nei jų gyventojai, nei valstybė lėšų skirti nenori?

R.D.: Palyginkime su automobiliu. Čia lyg ir visiems aišku: neperėjai techninės apžiūros – važiuoti negali, nes gali tapti pavojingas kitam. O jei namas griūva, stogas kiauras ar užšąla vamzdžiai, paliekama žmogui nuspręsti, ar jis nori remontuoti, ar ne. Vakarų pasaulyje demokratija suprantama kitaip: ten išrašo žmogui sąskaitą už būtiną remontą, ir niekas neklausia, nori jis mokėti ar nenori. Jis privalo.

VEIDAS: Tačiau be automobilio gali apsieiti, o be būsto – ne. Dalis žmonių tikrai nepajėgūs mokėti už namų renovaciją.

R.D.: Avariniai namai – viena, tačiau renovacijai šiandien iš tiesų netinkamas visuotinumo principas. Štai mažuose miesteliuose, pavyzdžiui, Akmenėje, mažėja gyventojų, tuštėja butai, žmonės juos parduoda už 10 Lt, kad tik kas perimtų skolas už komunalines paslaugas. Čia masinė renovacija jau nebeįmanoma. Savivaldybei būtina turėti iniciatyvos teisę iš neišgalinčiųjų išlaikyti savo butus juos išpirkti, renovuoti, o jų gyventojams pasiūlyti socialinį būstą, gal net tą patį, tik sutvarkytą. Kai kurie namai, nebijau to pasakyti, po kokių dešimties metų bus tiesiog nugriauti. Didžiuosiuose miestuose bent jau būsto vertė didesnė, o mažesniuose kitos išeities nėra – tik municipaliniai būstai, kurie Vakaruose sudaro apie 20 proc. visų būstų.

Kita problema, kad taupyti energijos išteklius, pirmenybę teikti viešajam transportui, saugoti gamtą, priartinti paslaugas prie žmonių įmanoma tik kompaktiškose vietovėse, tačiau Europos miestuose gyventojų tankis siekia 150 hektare, o Lietuvoje – 40 su trupučiu. Artėjame prie ribos, kai mūsų miestai pateks į kaimo tipo gyvenviečių kategoriją. Miestai turi turėti galių suplanuoti kvartalus ir pasiūlyti investuotojams pastatyti parduotuvę, sporto ar kultūros centrą, gaudami tam žemės, bet turėdami prisidėti prie kvartalo kompleksinio renovavimo.

Didelė bėda ir ta, kad, turėdami labai ribotus išteklius, bandome labai daug aprėpti. Štai nors gyventojų mažėja, švietimo, sveikatos apsaugos įstaigų infrastruktūra beveik tokia pat kaip ir prieš 15–20 metų, ką jau kalbėti apie neracionalų valstybės valdymą ar “Sodrą”.

VEIDAS: Tačiau ir nekilnojamojo turto plėtotojai prisidėjo prie miestų šalia miesto plėtros, taip pat ir prie nekilnojamojo turto burbulo.

R.D.: Miesto vystytojas yra ne rinkos dalyvis, o miestas, jo administracija. Ne nekilnojamojo turto vystytojai kalti dėl to, kur leista statyti, ar dėl nekilnojamojo turto burbulo. Dėl jo didžiausias kaltininkas – didžiųjų bankų konkurencija labai mažoje rinkoje, o jau paskui – mūsų centrinio banko nepakankama komercinių bankų priežiūra, mūsų valdžios nenumatymas, kokių pasekmių sukels tokie dideli pinigai, įmesti į tokią mažą rinką. Tačiau mūsų įstatymai leido tai daryti. Jei būtume buvę protingi ir Fizinių asmenų bankroto įstatymą būtume priėmę dar 2004 m., esu įsitikinęs, tokia situacija nebūtų kilusi.

Įsivaizduokite, ką reiškia į vandens malūną paleisti krioklį nuo kalnų. Ne dabar, o tada buvo krizė, kai toje pačioje rinkoje atsirado per 30 milijardų papildomų litų. Štai butas, 1998 m. kainavęs 60 tūkst. Lt, 2007 m. ima kainuoti 350 tūkst. Lt. Kas atsitiko? Tiesiog anksčiau galėjai gauti paskolą penkeriems–septyneriems metams ir už 8–10 proc. palūkanas, o 2004 m., Lietuvai tapus ES nare, – 30–40 metų ir už minimalias palūkanas. Butų buvo labai sumažėję: iki 2002 m. per metus būdavo pastatoma 2,5 tūkst. per metus, o sovietmečiu – 24 tūkst. Taigi tam pačiam duonos kepaliukui atsirado dešimt pirkėjų. Bet ne nauji butai sukėlė kainas: 2007-aisiais, piko metais, sudaryta apie 38 tūkst. būsto sandorių, tarp kurių nauji sudarė nepilnus 10 proc.

VEIDAS: Tačiau, Jūsų nuomone, kaip išgyventi artimiausius kelerius metus, kai energijos ištekliai brangsta, namai nerenovuoti, bet žmonės tam neturi pinigų?

R.D.: Norime kaip pasakoje rasti stebuklingą tabletę, kurią prariję ryt jau būtume sveiki. Deja, tai bus skaudus kelias, bet juo reikia eiti, tačiau per pastaruosius kelerius metus nieko nepadarėme. Daugiabučiai pastatyti pagal tipinius projektus, tad reikėjo padaryti tipinius renovacijos projektus ir pradėti renovuoti, užuot, kaip dabar, eikvojus laiką ir pinigus projektams rengti. Jei renovavimo programą būtų imtasi vykdyti, daug žmonių būtų turėję darbo, o išlaidos už dujas būtų sumažėjusios maždaug milijardu litų per metus.

Jei norėjome žmonėms iš tikrųjų atpiginti šildymą, reikėjo jau pastatyti suskystintų dujų terminalą ir turėti alternatyvą atsivežti dvigubai pigesnių dujų. Dar vienas rezervas – atsinaujinantys energijos šaltiniai. Vakaruose miestai vystomi ne kaip teritorija, į kurią ateina didelis srautas maisto prekių ir išeina didelis srautas atliekų, – daug ką reikia perdirbti, o biokurą panaudoti šilumai gaminti.

O jei norėtume sumažinti elektros kainą, Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės 1,6 gigavato galingumo generatorius leistų rezervuoti pigią naktinę elektrą. Taigi be didelių investicijų į atominę elektrinę gyventojams būtų galima atpiginti elektros energiją bent 6 ct už kilovatvalandę.

Tačiau nieko nepadaryta, kad šiandien gyventume kitaip. Jei trūksta pinigų, sakoma – didinkim mokesčius, gal paskui padalysime tiems, kurie turi mažiau. Sukamės gana pavojingame rate, ir jei nepriimsime greitų, realiai žmonėms gyvenimą palengvinančių sprendimų, valstybės ateitis gali būti miglota. Demografinės prognozės rodo, kad per dešimt metų žmonių iki 30 metų šalyje sumažės trečdaliu, o daugėjant vyresnio amžiaus žmonių vis daugiau lėšų teks atiduoti pensijoms ir sveikatos apsaugai.

VEIDAS: Ar Jūs tikite Vyriausybės prioritetinių energetikos projektų sėkme?

R.D.: Kai žinau, kad iki statybos darbų pradžios reikia trejų metų, nors užtektų pusmečio detaliajam ir techniniam planui patvirtinti, galiu teigti, kad nei dujų terminalas, nei šiukšlių deginimo įmonė, nei kiti gyvybiškai svarbūs objektai, esant šiai Vyriausybei, statyti realiai nebus pradėti ir taip bus prarasta milijardai Lietuvos žmonių litų. Beje, niekas nepajudėjo ir dėl viešojo bei privataus kapitalo partnerystės. Valstybė turėjo suvaidinti didesnį vaidmenį. Tiek pradelsus dabar jau reikia kitos strategijos, nei buvo priimta Vyriausybei pradėjus dirbti.

Estai padarė struktūrines sveikatos apsaugos ir kitas reformas prieš šešiolika metų, o mes vis dar nepradėjome. Štai atsakymas, kiek metų juos vysimės. Reikia daryti, o ne kalbėti.

Pastaraisiais metais gerokai išsipūtusiai valstybės skolai tvarkyti kasmet turėsime vis plačiau atverti pinigines. Skaičiuojama, kad per patį piką palūkanoms gali tekti pakloti apie 2,5 mlrd. litų, rašo “Lietuvos žinios”.

Naujausiais duomenimis, iki balandžio mėnesio valstybės skola siekė 32,7 mlrd. litų – tai 5,6 mlrd. litų daugiau nei praėjusių metų pabaigoje. Kadangi finansiniai įsipareigojimai kreditoriams auga, didėja ir skolos tvarkymo išlaidos.

Prieš dvejus metus palūkanoms mokėti buvo skirta 833 mln. litų, o šiemet planuojama atseikėti daugiau kaip 1,5 mlrd. litų. Vėlesniais metais skaičiuojamos dar didesnės sumos.

Valdančiosios koalicijos atstovai padėties nedramatizuoja. Esą subalansavę biudžeto deficitą pamažu ropšimės ir iš skolų duobės. Tačiau opozicija įsitikinusi, kad situacija – itin sudėtinga.

Finansų ministerijos skaičiavimais, valstybės skolos tvarkymo išlaidoms kitais metais reikės skirti 1,9 mlrd. litų. 2012-aisiais šiam reikalui turėsime atseikėti 2,3 mlrd. litų, po metų – jau 2,5 mlrd. litų. Jei skylė biudžete nemažėtų, skola kainuotų gerokai brangiau. Manoma, jog tokiu atveju 2013-aisiais reikėtų pakloti 3,2 mlrd. litų, dar po metų – 3,6 mlrd. litų.

Plačiau praverti piniginę teks ne tik palūkanoms mokėti, bet ir pačioms skoloms grąžinti.

Pagal šiuo metu sudarytus skolinimosi sandorius planuojama, kad kitąmet skolos grąžinimas sudarys apie 1,5 mlrd. litų. Skaičiuojama, jog 2012-aisiais tam turėsime skirti 4,4 mlrd. litų. Tokia didelė suma susikaups dėl to, kad reikės išpirkti 2002 metais pradėtą leisti ir 2006-aisiais papildytą 1 mlrd. eurų (3,45 mlrd. litų) obligacijų emisiją. Didžiąją dalį grąžinamų lėšų sudaro vertybinių popierių išpirkimas. Paskolų grąžinimas 2011 metais sieks 23 mln. litų, o 2012-aisiais – 33 mln. litų.

Finansų ministrė Ingrida Šimonytė pažymi, kad nesiimant priemonių biudžetui subalansuoti 40 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP) dydžio skola kraštui grėsė jau 2009 metais. Tačiau pavykus skylę biudžete sumažinti iki 9 proc, valstybės skola neviršijo 30 proc. BVP.

Kaip aiškina ministrė, mažesnė skola tada būtų reiškusi tiesiog chaotišką biudžeto subalansavimą, tad gyventi būtų tekę iš surenkamų pajamų. I.Šimonytės teigimu, norint sutramdyti valstybės skolą, būtina siekti, kad 2012 metais biudžeto deficitas sumažėtų iki 3 proc. BVP. Tokiu atveju krašto įsipareigojimai kreditoriams stabilizuotųsi prie 43 proc. BVP.

“Jei būtume drausmingi ir toliau, galėtume ją pradėti net šiek tiek mažinti – skolai tvarkyti daugiausia atiduotume apie 2,5 mlrd. litų, o vėliau tos sumos imtų mažėti”, – dėstė ministrė.

Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininko Kęstučio Glavecko nuomone, šiuo požiūriu Lietuva, palyginti su kitais Europos kraštais, neatrodo grėsmingai. Be to, anot jo, kitos skolinimosi alternatyvos šiuo metu neturime.

Seimo opozicijos lyderis Vytautas Gapšys laikosi visai kitokios nuomonės. Anot jo, sparčiai didėjančios išlaidos skolai tvarkyti atrodo itin grėsmingai.

“Atmetus Europos Sąjungos (ES) struktūrinių fondų lėšas, valstybės biudžete lieka tik apie 13 mlrd. litų. Vadinasi, skolai tvarkyti atiduosime kone ketvirtadalį pinigų. Tai labai sudėtinga situacija”, – įsitikinęs V. Gapšys.

Seimo opozicijos lyderis pabrėžia, jog 2013 metais, kai kraštas turės tam skirti daugiausia lėšų, sumažės ES struktūrinių fondų parama.

Tai, kad daug pinigų teks išleisti skolai tvarkyti, finansų analitike Violeta Kryvienė vertina neigiamai. Tačiau ji pažymi, jog esant dabartinei situacijai neturime kitos išeities. Skolintis tenka gana brangiai, nes finansų rinkų padėtis nepalanki, be to, krašto ekonomika vertinama gana rizikingai.

Nors kartą gyvenime kompiuterinius žaidimus žaidusiems viskas suprantama: suklydai kartą – nieko baisaus, visada turi kelias gyvybes arba blogiausiu atveju išjungi žaidimą ir pradedi iš naujo. Gyvenime šiek tiek kitaip. Žinoma, yra valstybių, kuriose pradėti viską iš naujo taip pat galima, – toks žmogaus pasirinkimas yra savaime suprantama jo laisvės išraiška.

Vis dėlto nėra tokios valstybės, kurioje būtų galima gauti, nusipirkti ar dar kaip nors įgyti antrą ar daugiau gyvybių. Tai virtualios, o ne tikros realybės atributai. Tuo tarpu pas mus nemažai dalykų vyksta ne pagal realios, bet pagal virtualios aplinkos dėsnius. Todėl ir kyla klausimas – kiek toje virtualiojoje partijoje mes, mūsų valstybė, dar turi gyvybių?

Tiesiogiai su gyvybėmis susijusi tema – žmonių emigracija. Susidaro įspūdis, kad mums ši žinia tapo įprastu ir rutininiu žinių srauto faktu. Tokiu įprastu, kad kartą per dieną neišgirdę apie tai, jog dar vienu kitu tūkstančiu sumažėjo mūsų žmonių, imtume nerimauti – ne visos žinios, dar kažko trūksta. Ši žinia tiek atšipino mūsų klausą, kad net nebesuvokiame viso emigracijos masto. Ji darosi panaši į pranešimus apie Izraelio ir Palestinos konfliktą: tiesiog žinia, be kurios neįsivaizduojamas žinių paketas, tačiau kas ir kaip – ar besugaudysi?

Aišku, tokį surambėjimą sau gali leisti tik tokia tauta, kuri yra garantuota, kad turi ne vieną, bet kelias ar net keliolika gyvybių. Ir dar turi labai daug laiko visokiems eksperimentams su savo likimais, pasižadėjimais ir pasvarstymais apie nepaliečiamą ateitį. Tokiems, lyg per vieną gyvenimą būtų įmanoma nugyventi keletą.

Antai per radiją girdime žmonių reakcijas į ketinimus įvesti naujus ar didinti senus mokesčius (net ir pasirašius nacionalinį susitarimą, kuriame juk buvo sutarta – naujiems mokesčiams skelbiamas moratoriumas). Laidos pašnekovė ima vardyti, kiek per pastaruosius metus jai mažinta pensija, kaip didėjo kainos. Sutrinku, nes moters balse jau nebegirdžiu pasipiktinimo, tik neviltį ir piktą juoką, skausmingą ironiją dėl šito jos gyvenamo gyvenimo ir to gyvenimo, kurį jai siūlo gyventi valdžia. Siūlo gyventi po šito – argi nesuprantama? Juk gyvybių, supraskite, mūsų žmonės dar turi.

Klausimas, kiek jų reikės paaukoti, norint pereiti į naują žaidimo lygį, kurį būtų galima sąlyginai pavadinti “5 procentai”. Neseniai premjeras Andrius Kubilius paskelbė, kad per artimiausius porą metų biudžeto deficitą būtina sumažinti penkiais procentais. Simptomiška, bet jau kurį kartą mes iš savo Vyriausybės vadovo pirmiausia išgirstame apie procentus, kuriais bus karpoma, atimama, nupjaunama, o tik vėliau – apie konkrečius planus, skaičiavimus, argumentus.

Galima suprasti ministrą pirmininką – ne pati smagiausia žmogui užduotis teko, beveik kasdien jam reikia pranešti nemalonius dalykus. Be to, visiems geras jis taip pat negali būti: vienoje pusėje pikta beveidė rinkėjų masė, kitoje – ryškių bruožų Tarptautinis valiutos fondas.

Tiesa, gerų žinių būta ir jos nėra mirusios. Štai dar mūsų gyvenime žada prasidėti prieš porą metų pompastiškai paskelbtas ekonomikos atgaivinimo renovuojant namus planas. Juk tik didžiausi šalies priešai gali nepasidžiaugti tuo, ką pažadėjo ministras Gediminas Kazlauskas, vis pavalydamas dulkes nuo kitados milijardiniu vadintu projekto: šiemet vis dėlto bus pradėtas renovuoti bent vienas daugiabutis pagal naująjį renovavimo modelį.

Pasirodo, galima ir šiame gyvenime gerų ženklų sulaukti. Girdėjome ir dar vieną: pasirodo, biurokratinio aparato mažinimas vyko taip sparčiai, išlaidos jam išlaikyti buvo mažinamos taip intensyviai, kad vos vos mūsų šalies neištiko abiurokratiozė. Tad buvo laiku susigriebta ir jau girdime, kad kur ne kur išlaidos didinamos, priimama naujų darbuotojų. Kad nebūtų bėdų, priimama ne po vieną, bet dešimtimis.

Tokiems darbams net nereikia premjero garsių kalbų – jie vyksta savaime, pagal virtualios biurokratinės valstybės dėsnius. Juk jų kiekis lemia totalaus pritarimo foną tokiems teiginiams: pas mus viskas gerai, Lietuvoje verslui sąlygos geriausios, mokesčių našta optimaliausia ir t.t.

Ir dar. Visi aplinkui jau paskelbė, kada norėtų įsivesti eurą: latviai – 2014 m., lenkai – 2014–2016 m. Mes kol kas nesame apsisprendę. Matyt, mūsų apsisprendimą lems kitas virtualaus žaidimo lygis, jei jį įveiksime nepraradę kritiško kiekio gyvybių.