BFL

Dovaidas PABIRŽIS

Tik ką atšventėme Liepos 6-ąją – Valstybės, arba Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo, dieną, nors reikia pripažinti, kad tradicijos, kaip švęsti šią dieną, iki šiol neturime ir daugelis lietuvių tiesiog džiaugiasi papildomu laisvadieniu vidurvasarį.

1989-aisiais šią dieną švęsti pasiūlė istorikas Edvardas Gu­da­vičius, nustatęs ją pagal kelis rašytinius dokumentus – visų pirma Min­daugo Žemaitijos dovanojimo aktą (jame nu­rodyta, kad jis sudarytas karūnavimo dieną). Po­piežius Ino­centas IV šį aktą patvirtino rugpjūčio antroje pu­sėje, todėl apskaičiavus tikėtiną kelionės iš Lie­tuvos į Romą trukmę ir įvertinus faktą, kad karūnavimas būtinai turėjo vykti sekmadienį, nustatyta, kad tai galėjo būti liepos 6-ąją arba liepos 13-ąją. Kaip šventinė diena pasirinkta pirmoji.

Politikai dažnai diskutuoja dėl to, kad Lie­tuva yra tarp pirmaujančių valstybių pagal laisvadienių, kurių kiekvienas kainuoja šalies biudžetui, skaičių Europoje. Paprastai pirmiausia siūloma iš šio sąrašo išbraukti Gegužės 1-ąją, taip pat ir Jo­nine­s. Kita vertus, pridėjus daugelyje Ben­dri­jos valstybių egzistuojančias regionines šventes, Lietuva, turinti 12 nedarbo die­nų (jei kuri nors iš jų nesutampa su sekmadieniu) nebėra pirmūnė.

Skaičiuojama, kad viena nedarbo diena Lie­tuvos iždui atsieina apie 30 mln. eurų, nors tiksliai to apskaičiuoti neįmanoma.

Tarpukariu nedarbo dienų buvo kur kas daugiau. Norint tiksliai suprasti, kas tuo metu buvo švenčiama, pravartu pasikartoti ir Šventąjį Raštą. Pagal 1930 m. švenčių ir poilsio įstatymą Lie­tu­voje prie tradicinių, šiandien egzistuojančių ne­dar­bo dienų prisidėjo Trys Karaliai, Šv. Ka­zi­mie­ro diena, Didysis penktadienis,  Šeštinės, Sek­mi­nių antroji diena, Devintinės, Šv. apaš­talų Petro ir Pauliaus, Švč. Mergelės Ma­rijos gimimo ir Švč. Marijos nekalto prasidėjimo šventės. Nuo 1930-ųjų Lietuvoje švęsta rugsėjo 8-oji, susieta su numanyta, bet taip ir neįvykusia Vytauto Didžiojo karūnacija. Ši šventė buvo įrašyta į 1938-ųjų Kons­tituciją. O iki 1926-ųjų perversmo buvo švenčiama ir Gegužės 1-oji bei Kons­titu­cijos priėmimo diena, tačiau vėliau iš švenčių są­rašo jos buvo išbrauktos.

Europos kontekste Lietuva išsiskiria tuo, kad švenčia net tris istorines valstybės šventes: Mindaugo karūnavimo, Valstybės atkūrimo ir Ne­priklausomybės atkūrimo dienas. Rytų ir Vi­­durio Europoje įprasta turėti dvi panašias šven­tes. Pavyzdžiui,  Latvijoje atitinkamai minimos lapk­­ričio 18-oji ir gegužės 4-oji, Es­tijoje – rugpjūčio 20-oji ir birželio 23-ioji. Tie­sa, estai mini ne tarpukario nepriklausomybės akto paskelbimą, bet nepriklausomybę įtvirtinusią pergalę Cėsio mūšyje prieš vokiečių dalinius.

Lenkijoje, kaip Lietuvoje tarpukariu, į darbą ir šiandien nereikia eiti per Tris Karalius ir De­vintines (9-asis ketvirtadienis po Velykų), o Žolinė sutampa su Varšuvos mūšio (1920 m. pergalės prieš sovietus) diena. Kaimyninėje šalyje taip pat švenčiama ir mums aktuali Gegužės 3-iosios Konstitucijos diena bei Nepriklausomybės diena lapkričio 11-ąją.

O štai čekai švenčia Antrojo pasaulinio karo pabaigą (gegužės 8 d.), Švento Kirilo ir Me­to­dijaus dieną (liepos 5 d.), kai 863 m. į Didžiąją Moraviją atvyko slavų abėcėlės autoriai, bei reformatoriaus Jano Huso sudeginimo dieną (liepos 6 d.). Tarp čekų švenčių – dar tris istorines datas pagerbiančios dienos: čekų globėjo Šv. Vaclovo diena, 1918 m. paskelbtos Čekoslovakijos nepriklausomybės diena bei Kovos dėl nepriklausomybės ir demokratijos diena, mininti studentų protestus prieš nacių okupaciją bei Aksominės revoliucijos pradžią.

Iki 1993-iųjų bendroje valstybėje su čekais gyvenę slovakai daugeliu švenčių dalijasi, bet prideda Slovakų sukilimo prieš nacius (1944 m.) dieną, Slovakijos konstitucijos ir slovakų globėjos Sopulingosios Dievo Motinos dieną.

O vengrai mini 1848-ųjų revoliuciją, pirmojo vengrų karaliaus Šv. Stepono dieną bei Na­cio­nalinę dieną, kuri pažymi tiek 1956-ųjų revoliuciją prieš komunizmą, tiek Trečiosios Vengrijos Respublikos 1989-aisiais įkūrimą.

Vakaruose suprasti šventinių dienų reikšmę kur kas lengviau – paprastai tai yra tipiškos krikščioniškos ir įprastos tarptautinės šventės. Di­džiojoje Britanijoje ir Airijoje prie jų prisideda vadinamieji banko laisvadieniai, per kuriuos nedirbama. Vokietijoje šventinės dienos skiriasi priklausomai nuo regiono ir joje vyraujančios re­ligijos, o vienintelė grynai nacionalinė yra Vo­kietijos vienybės diena, mininti Berlyno sienos griūtį. Prancūzijoje nedirbama per Bastilijos paėmimo dieną, Italijoje – per išsivadavimą nuo nacizmo (1945 m.) ir respublikos atsiradimą (1946 m.) mininčias dienas.

Išsivysčiusios valstybės statistiškai turi mažiau šventinių dienų nei besivystančios: vidutinis laisvų dienų skaičius pasaulyje yra 13, o Europoje – 11. Daugiausiai laisvų šventinių dienų tarp G-20 grupei priklausančių šalių turi Argentina –  net 18, o mažiausiai Didžioji Britanija – vos 8. Se­najame žemyne daugiausiai šventinių dienų turi suomiai – 15.

Skaičiuojama, kad viena nedarbo diena Lie­tuvos iždui atsieina apie 30 mln. eurų, nors tiksliai to apskaičiuoti neįmanoma.

Valstybės tarnautojų darbas dažniausiai nuskamba kritikos kontekste, o įvaizdžio negerina ir nesibaigiančios kalbos apie valstybės tarnybos reformas. Bet ar nuo to galo imamasi reformų?

„Turiu labai seną idėją – atimti viešąjį administravimą iš Vidaus reikalų ministerijos. Nesakau, kad Vidaus reikalų ministerija iki šiol šiuo klausimu viską darė blogai. Bet jeigu mes pasidomėsime Europos Sąjungos valstybių narių patirtimi, visuomet tai yra kitos ministerijos – ar tai būtų Finansų, ar Teisingumo ministerija – kompetencija, arba atskiros ministerijos, kuri dirba su valstybės valdymo reformomis. Manau, racionalesnis sprendimas būtų toks. Aš 12 metų vaikštau į Vyriausybės posėdžius, man tikrai, išskyrus retas išimtis, neteko matyti, kad bet kuris vidaus reikalų ministras užstotų valstybės tarnybą. Su statutine dalimi viskas gerai, statutinė dalis visą laiką yra priekyje, o valstybės tarnyba – tarsi jaunesnysis brolis, kuris labai dažnai pamirštamas. Tai iš tikrųjų norėtųsi, kad kažkas galėtų paremti, galėtų šiek tiek užstoti valstybės tarnybą, kuri kiekvienais metais išgyvena vis naujus iššūkius“, – sakė 2014 metų valstybės tarnautojo titulą pelnęs Europos teisės departamento generalinis direktorius Deividas Kriaučiūnas.
Jis atkreipė premjero Algirdo Butkevičiaus ir kitų aukštų šalies pareigūnų, susirinkusių į “Veido” surengtus apdovanojimus, dėmesį, kad nėra nė vieno vidaus reikalų ministro, kuris užstotų, rūpintųsi valstybės tarnyba. Mat vidaus reikalų ministrams visą laiką labiausiai rūpi statutiniai pareigūnai, o valstybės tarnyba visada lieka antroje vietoje.
“Daugelyje Europos šalių yra įvairiai – arba specializuotos ministerijos, arba sujungtos, bet skirtos būtent valstybės tarnybai, valstybės reformoms, elektroninei vyriausybei ir t.t., o mes vis dar einame tos senosios praktikos keliu, kai šiuos reikalus kuruoja Vidaus reikalų ministerija. Tai pasenęs modelis“, – teigė Europos teisės departamento generalinis direktorius.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 272014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-27-2014-m

Šiemet savaitraštis „Veidas“ dešimtą kartą skelbia geriausią Metų valstybės tarnautoją ir valstybės instituciją. Geriausias 2014 metų valstybės tarnautojas apdovanotas liepos 1 d. Valdovų rūmuose. Šia proga – žvilgsnis ir į valstybės tarnybą Lietuvoje.

Šiemet “Veidas” įvedė keletą naujovių Metų valstybės tarnautojo rinkimuose. Apklausiamiems valstybės ir savivaldybės institucijų bei įstaigų atstovams buvo pateiktas atviras klausimas, leidžiantis patiems pasiūlyti geriausią, jų nuomone, valstybės tarnautoją. Kitaip nei pernai, respondentai galėjo rinktis tiek iš karjeros, tiek iš politinio (asmeninio) pasitikėjimo, tiek iš statutinių valstybės tarnautojų ir įstaigų vadovų.
Dalyvauti rinkimuose negalėjo tik pastarųjų trejų metų “Veido” Metų valstybės tarnautojo rinkimų nugalėtojai.
Nuo praėjusių metų šiek tiek pakeista ir balų skyrimo tvarka: balsai buvo sumuojami atsižvelgiant į jiems skirtus balus, papildomi taškai už įvardijimą Metų valstybės tarnautoju nepridedami. Šiemet rinkimai išsiskyrė tuo, kad respondentų skirti balsai buvo išsidėstę labai skirtingai, pildžiusieji klausimynus rinko labai skirtingus asmenis ir institucijas.
Toks balsų išsidėstymas rodo, kad turime daug gerai dirbančių ir sąžiningų žmonių, tiesiog ne apie visus juos žinome.
Apklausti visų ministerijų viceministrai, kancleriai, skyrių ir departamentų vadovai bei miestų ir rajonų savivaldybių vicemerai, administracijų direktoriai, kitų svarbiausių valstybės institucijų vadovai bei didžiausių įmonių atstovai šiemet daugiausiai balsų skyrė Deividui Kriaučiūnui, Europos teisės departamento prie Teisingumo ministerijos generaliniam direktoriui.
Jis išrinktas 2014 metų valstybės tarnautoju, o Europos teisės departamentas užėmė ketvirtą vietą geriausių valstybės institucijų rikiuotėje (institucijai skirta 18 balų). Metų valstybės tarnautoju išrinktas D.Kriaučiūnas surinko 34 balus, nuo praėjusių metų užimtos aštuntos vietos pakildamas į pirmąją. Jis ne naujokas Metų vadovų rinkimuose, tačiau tik dabar sulaukė daugiausiai palaikymo.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 262014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-26-2014-m

Škotai, katalonai ir flamandai – trys Vakarų Europos tautos, aktyviausiai kalbančios apie naujų valstybių atsiradimą žemėlapyje. Tačiau jų nepriklausomybės siekį apsunkina ir vidaus dvejonės, ir išorinė padėtis. Tad ar keisis Europos žemėlapis?

Šių metų rugsėjo 11 d. katalonai, minėdami nacionalinę šventę, sudarė 400 km žmonių grandinę. Tokią pat, kaip 1989 m. buvo sudarę Baltijos šalių gyventojai. Šis Europoje plačiai nuskambėjęs įvykis priminė apie nuolatinę ir gyvą skirtingų tautų kovą dėl nepriklausomybės.
Tiesa, Vakarų Europoje kylantys separatistiniai judėjimai šiek tiek kitokie nei XX a. iš imperijų jungo išsilaisvinti siekusių tautų. Antverpenas prieš Briuselį, Edinburgas prieš Londoną ir Barselona prieš Madridą – šių dvikovų fone Europos Sąjunga tapo ir priežastimi, ir pasekme.
Priminsime, kad nepriklausomybės judėjimai neretai smarkiai sujaukdavo Europos politinę tvarką, o per pastaruosius 150 metų tokie judėjimai sustiprėdavo kas dvi tris kartas. XIX a. po Vokietijos suvienijimo ir Osmanų imperijos silpnėjimo prasidėjęs Tautų pavasaris Europoje leido susikurti pirmosioms mažesnėms tautinėms valstybėms. Po Pirmojo pasaulinio karo Europoje neliko nė vienos imperijos, o vietoj jų į tarptautinę bendruomenę įsirašė daug mažųjų tautų valstybių.
Trečioji išsilaisvinimo banga prasidėjo 1945-aisiais, kai nusilpusios didžiosios Europos šalys pradėjo prarasti savo kolonijas Afrikoje ir Azijoje. Galiausiai ketvirtoji banga kilo nuo 1989 iki 1992 m., po Sovietų Sąjungos griūties.
Kuriantis Jungtinėms Tautoms, ši organizacija apėmė tik 51 valstybę, o šiandien vienija net 193-is. Tačiau separatistinių judėjimų lyderiai Europoje teigia, kad šis skaičius dar tikrai didės. Balkanuose, kur valstybių sienos neatitinka etninių ribų, teberusena diskusijos dėl teritorijų priklausomybės vienai ar kitai šaliai. Gyvi ir konfliktai Kaukaze, kur įvairiomis aplinkybėmis formuojasi autonomiškos ir nepriklausomybės siekiančios nepripažintos valstybės. O Briuselyje įsikūręs Laisvasis Europos aljansas, vienijantis apie 40 Europoje veikiančių nacionalistinių ir separatistinių partijų, liudija, kad demokratija ir gerovės valstybės kūrimas anaiptol nereiškia tautinių judėjimų slopimo.

„Jie valgo iš mūsų!“

Katalonijos prezidentas Arturas Masas šį rudenį pareiškė, kad Ispanija yra „kuprinė, kurią mums toliau nešti per sunku – tai kainuoja mums mūsų vystymąsi“. Beveik tuo pačiu metu Naujojo flamandų aljanso – atsiskyrimo nuo Belgijos siekiančios Flandrijos partijos – lyderis Bartas De Weveris, prieš pat išrenkamas Antverpeno meru, paskelbė, kad „flamandams nusibodo būtų laikomiems karvėmis, kurios naudingos tik dėl savo pieno“.
Bendrai sutariama, kad vienas pagrindinių motyvų, lemiančių separatistinių judėjimų aktyvėjimą Vakarų Europoje, yra būtent pastaroji finansų krizė bei išryškėję didžiuliai skirtumai tarp atsiskirti siekiančių regionų: konkrečiai Katalonijos Ispanijoje bei Flandrijos Belgijoje ir likusios šalies dalies. Ispanijoje veikianti federacinė sistema remiasi principu „kava visiems“: šalis suskirstyta į 17 autonomijų, kurių vargingesnės subsidijuojamos turtingesnių sąskaita, lėšas perskirstant per Madridą. Katalonija, kurios ekonomika prilygsta Portugalijos, sukuria net penktadalį visos šalies BVP, todėl Ispanijai, įskaitant ir Kataloniją, vis labiau grimztant į ekonominį nuosmukį, tokia politika katalonams tampa nebepriimtina.
Panaši padėtis ir Belgijoje. JAV vyriausiojo prekybos specialisto Ryano Barneso teigimu, Valonijos (prancūziškosios Belgijos dalies) gyventojai XIX a. pabaigoje buvo turtingesni už flamandus. Tačiau Flandrijoje suklestėjęs paslaugų sektorius viską apvertė aukštyn kojom. „Leveno universiteto studija rodo, kad Flandrija Valonijai atiduoda daugiau nei 16 mlrd. eurų per metus“, – tvirtina R.Barnesas.
O štai nuo Jungtinės Karalystės atsiskirti siekianti Škotija tokiu pranašumu pasigirti negali, nes būtent ji yra labiau priklausoma nuo Londono nei atvirkščiai: Glazgas nėra toks ekonominis variklis kaip Barselona ar Antverpenas. Nepaisant to, Škotijos nacionalistų partijos lyderis Alexas Salmondas teigia, kad nebebūdami atskaitingi Londonui škotai galės tinkamai panaudoti jūros šelfe esančias naudingąsias iškasenas, ir Škotijos ekonomika šoktelės į viršų.
R.Barnesas pabrėžia, kad šis ekonominio separatizmo fenomenas išryškėja ne tik nacionaliniu lygmeniu, bet ir ES mastu. Federacinėje sistemoje administracinis centras koordinuoja lėšų perskirstymą – būtent tai vyksta per ES struktūrinius ir regioninius fondus. Tačiau ekonomikos „laimėtojos“ Vokietijos piliečių, nebenorinčių mokėti už „autsaiderės“ Graikijos sukauptas skolas, gretos gausėja.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-44-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Šį šeštadienį minėsime Valstybės – Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo – dieną. Ir dauguma lietuvių ją planuoja švęsti.

Kaip paaiškėjo iš “Veido” užsakymu tyrimų bendrovės “Prime consulting” atliktos naujausios sociologinės apklausos, Valstybės dienos ir apskritai valstybinių švenčių nešvenčia 14,6 proc. apklaustų Lietuvos gyventojų. O dauguma švenčia, tiesa, tai daro taip, kaip supranta: vieni dalyvauja valstybiniuose renginiuose, minėjimuose ir koncertuose (tokių yra 12,2 proc.), kiti žiūri specialias laidas per televiziją (tokių 18,4 proc.), o daugiau nei pusė respondentų Valstybės dieną pamini kartu su šeima ar draugais.
Kartu apklausiamųjų pasiteiravome, kurie pastatai, jų nuomone, yra Lietuvos simboliai ir geriausiai reprezentuoja Lietuvą pasaulyje. 85 proc. respondentų kaip Lietuvos simbolius išskyrė Gedimino pilies bokštą ir Trakų pilį.

Liepos 6-ąją Lietuva minės Valstybės – Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo – dieną. Kaip paprastai švenčiate valstybines šventes? (proc.)

Kaip nors pamini sukaktį kartu su šeima ir draugais    54,2
Žiūri specialias laidas per TV    18,4
Niekaip nešvenčia valstybinių švenčių    14,6
Dalyvauja valstybiniuose renginiuose – minėjimuose, koncertuose ir kt.    12,2
Nežino / Neturi nuomonės    0,6

Jūsų nuomone, kurie pastatai – Lietuvos simboliai – yra išskirtiniai tarptautiniu mastu ir šiuo metu geriausiai reprezentuoja Lietuvą pasaulyje? (proc.)

Gedimino pilies bokštas    45,2
Trakų pilis    39,8
Vilniaus arkikatedra    9
Vilniaus universiteto ansamblis    4,4
LDK Valdovų rūmai    1,6

Šaltinis: „Veido“ užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime consulting“ 2013 m. birželio 19–25 d. atlikta Lietuvos didžiųjų miestų 500 gyventojų apklausa. Cituojant apklausą, nuoroda į „Veidą“ būtina.

Valstybės dienos išvakarėse „Veidas“ jau devintą kartą skelbia Metų valstybės tarnautoją – juo išrinktas Lietuvos banko valdybos pirmininkas Vitas Vasiliauskas.

Dviejų lietuviškų bankų griūtys, trijų kredito unijų veiklos sustabdymas, lig šiol didžiausia Lietuvos banko (LB) struktūrinė pertvarka ir bemaž ketvirtadaliu sumažintas darbuotojų skaičius – toks yra Vito Vasiliausko darbo LB kraitis vos per dvejus metus.
V.Vasiliauskui tai buvo sunkūs metai. Kai 2011 m. dar dirbdamas teisininku sulaukė prezidentės Dalios Grybauskaitės pasiūlymo tapti LB valdybos pirmininku, V.Vasiliauskas negalėjo net įsivaizduoti, kad šios pareigos taps vienu didžiausių iššūkių jo gyvenime. O ypač kad sulauks tiek daug aršaus puolimo, šmeižto ir kaltinimų, lyg lavina užgriuvusių po sprendimo nacionalizuoti „Snoro“ banką.
Tačiau nepaisant skandalų ir ant jo kritusio įtarimų šešėlio, V.Vasiliauskas pasitikėjimo neprarado ir šiandien išlieka vienu Lietuvos valstybės tarnybos lyderių. Savaitraščio „Veidas“ apklausoje dalyvavę aukščiausio rango valstybės tarnautojai ir savivaldybių merai LB valdybos pirmininką V.Vasiliauską šiemet išrinko Metų valstybės tarnautoju.
Vienų mylimas, kitų nekenčiamas. Tad koks jis, LB valdybos pirmininkas V.Vasiliauskas, ir už ką jį taip vertina valstybės tarnybos elitas?

Atėjo į banką pačiu nepalankiausiu metu

Reikia pripažinti, kad V.Vasiliauskas į LB atėjo pačiu nepalankiausiu metu, kai reikėjo priimti sprendimus, kuriuos būtų nelengva priimti bet kam, net pačiai tvirčiausiai asmenybei. Atėjo tuo metu, kai juo mažai kas tikėjo, o tiksliau, netikėjo, kad jaunas teisininkas paveš tokias pareigas, nors tada jokiomis bankų krizėmis net nekvepėjo, priešingai – juk Lietuvos ekonomika sėkmingai kapanojosi iš krizės.
Ir štai praėjus vos pusei metų, kai V.Vasiliauskas patvirtinamas šalies centrinio banko valdybos pirmininku, griūva ketvirtas pagal dydį šalyje „Snoro“ bankas. Kad ir kokia viliojanti būtų LB vadovo alga, tuo metu su V.Vasiliausku apsikeisti vietomis būtų norėjęs nebent visiškas beprotis.
Negana to, paaiškėjo, kad tai dar tik pradžia, nes po kiek laiko žlugo dar ir Ūkio bankas, atsivėrė įsikerojusios piktžaizdės kredito unijose. O kur dar spaudimas optimizuoti išsipūtusį LB biurokratinį aparatą. Tad V.Vasiliauskas nuo pat pradžių gavo daug progų parodyti, ko jis yra iš tiesų vertas.
Taigi ką mes per šį laiką sužinojome apie V.Vasiliauską ir ar galime teigti, kad LB ir visa bankinė sistema tikrai yra patikimose rankose? Su savo pašnekovais pabandėme lyg mozaiką iš daugybės detalių padėlioti V.Vasiliausko, kaip LB valdybos pirmininko, portretą.
Nepriklausomam finansų ekspertui Valdemarui Katkui abejonių nekyla – sprendimas dėl „Snoro“ banko bankroto buvo vienintelis teisingas. Ekonomisto nuomone, V.Vasiliauskas šioje situacijoje veikė profesionaliai ir ryžtingai, nors dėl patirties stokos neišvengė tam tikrų klaidų.
Parinktas „Snoro“ bankroto administratorius, dėl ko V.Vasiliauskas savo oponentų yra bene aršiausiai pliekiamas, V.Katkui atrodo iš tiesų pernelyg brangus. Beje, „Snoro“ indėlininkų ir kreditorių asociacijos vadovas Danas Arlauskas sako jau nebeskaičiuojantis, kiek lėšų dar nesibaigus procesui jau pareikalavo bankroto administratoriaus Neilo Cooperio paslaugos. „Jau susidarytų ne vienas šimtas milijonų litų. Ūkio banko administravimas kainavo žymiai pigiau. Tiesa, mūsų bendromis pastangomis paskutinį pusmetį pavyko tas išlaidas smarkiai sumažinti – 2012-2013 m. pirmo ketvirčio duomenimis, išlaidos banko konsultantams ir bankroto administratoriui sumažėjo nuo 35,6 mln. iki 17,8 mln. Lt. Tad tai atsakymas, kad tikrai buvo galima išleisti mažiau“, – teigia D.Arlauskas.
Kita vertus, V.Katkus pripažįsta, kad šiuo konkrečiu atveju labai sunku pasverti, kas yra brangu ir kas ne, pamatuoti tą kainos ir kokybės santykį, kurį kaip tik ir akcentuoja LB vadovas. Ekspertas mano, kad daugiausiai patirties stoka ir tai, kad buvo praėję jau daug laiko po paskutinių bankų bankrotų Lietuvoje ir jų bankroto administravimo procedūros jau buvo užmirštos, nulėmė, jog „Snoro“ bankroto administratoriaus nuspręsta ieškoti užsienyje. Dėl to banko valdybai esą galėjo pasirodyti, kad Lietuvoje nėra tinkamos kompetencijos bankroto administratoriaus. Ekonomistas sako, kad jis pats nėra dėl to visiškai tikras – juk anksčiau bankų bankrotai Lietuvoje buvo kone kasdienybė, nors pripažįsta, kad „Snoro“ atvejis buvo iš tiesų neeilinis, nes reikėjo surasti tokį bankroto administratorių, kuris būtų pajėgus aptikti ir sugrąžinti didelius kiekius pinigų, išslapstytus po pasaulio ofšorinius centrus.
Asociacijos „Investor’s Forum“ vykdomoji direktorė Rūta Skyrienė įsitikinusi, kad jei norime profesionalių ir nekorumpuotų paslaugų, turime turėti išorinius administratorius, kurie, nepaisant spaudimo iš kreditorių ar banko savininkų, eitų geriausiu keliu siekiant atgauti pinigus bankui. „Nežinau, kiek tai turi kainuoti, bet profesionalios paslaugos tokioje srityje kainuoja nepigiai. Profesionaliai ir nepriklausomai, ar pigiau – čia vienas tų atvejų, kai reikėjo rinktis“, – mano R.Skyrienė.
„Bet palaukime, kol bankroto administratorius baigs darbą ir bus galima pasverti, ar patirtos sąnaudos buvo adekvačios gautai naudai“, – priduria V.Katkus.
Analitikas primena, kad neaiškumų kilo ne tik dėl „Snoro“ bankroto administratoriaus brangumo. Šiokį tokį šešėlį ant V.Vasiliausko metė ir etikos požiūriu nemaloni istorija, į kurią metų pradžioje įsipainiojo Ūkio banko laikinasis administratorius Adomas Audickas, kaip konsultantus nusprendęs pasamdyti savo buvusio darbdavio – advokatų kontoros „Raidla, Lejins & Norcous“ teisininkus. Paaiškėjo, jog tai įvyko su V.Vasiliausko palaiminimu, šios istorijos nepapuošė ir pagarsintas faktas, kad jis ir šios advokatų kontoros vienas partnerių Irmantas Norkus buvo bendramoksliai. Tada V.Vasiliauskas ištarė savo garsiąją frazę, kad „etika ir moralė nėra finansų pasaulio dimensijos“, tuo pabrėždamas, jog jam, LB vadovui, svarbiausia buvo A.Audicko ir jo komandos darbo kokybė, o visa kita – jau detalės.
Pasak V.Katkaus, formaliai įstatymai nebuvo pažeisti. Bet tam tikrą neigiamą pėdsaką visa ši istorija visuomenei vis tiek paliko.
„Kaip bebūtų, V.Vasiliauskas yra tikrai sąžiningas žmogus. Dėl to nekyla abejonių“, – įsitikinęs V.Katkus. Jis didelį pliusą V.Vasiliauskui rašo už rodomą nuoširdų norą apginti bankų klientus, kas jie bebūtų – ar greitųjų kreditai naudotojai, ar indėlių laikytojai, ar komisinių mokesčių mokėtojai.
„Pastangos sumažinti komercinių bankų komisinius mokesčius, kurie padidinti siekiant kompensuoti iš paskolų išdavimo sumažėjusias pajamas, yra labai sveikintinos“, – vertino analitikas. Kaip dar vieną gerą žingsnį V.Katkus įvardijo pradėtą visos finansų rinkos suvienijimą, siekį sulyginti bankams ir kredito unijoms taikomus standartus.

Atsipalaiduoti neleis euro įvedimas

Kaip sako R.Skyrienė, V.Vasiliauską myli ir gerbia tie, kurie supranta, kad tai profesionalus pareigūnas, o tarp tų, kurie jo nemėgsta ir kritikuoja, vyrauja uždarant bankus dėl savo pačių nepamatuotos rizikos nukentėję asmenys: prisiminkime, kiek šiame banke buvo neapdraustų įsipareigojimų, kurie bankroto atveju kreditoriams reiškia didžiulius nuostolius. „Natūralu, kad V.Vasiliauskas savo veiksmais užsitraukė pyktį, nes tie, kurie patikėjo bankų pažadais, liko apgauti, tačiau jis pasielgė teisingai visos valstybės požiūriu, nes kuo toliau, tuo brangiau tai būtų kainavę. Kas suvokia bankinę sistemą, supranta, kad jis pasielgė teisingai“, – mano „Investor’s Forum“ vykdomoji direktorė.
Reikia pripažinti, kad nemaža dalis „Snoru“ abejojusių žmonių tikėjosi spėti laiku iš jo „pabėgti“ išsinešę neblogas palūkanas, arba galvojo, kad problemų atveju valstybė imsis banką gelbėti, tad pavyks savo potencialius nuostolius perkelti mokesčių mokėtojams. Taip neatsitiko, tad pinigų neatgaunantys banko kreditoriai pyksta. Vis dėlto reikia pripažinti, kad šiuo atžvilgiu V.Vasiliauskui tekusi kritika daugiausiai buvo susijusi arba su asmeniniais interesais, arba su nesigilinimu.
Lietuvos automobilių kelių direkcijos direktorius Skirmantas Skrinskas yra vienas tų „Veido“ surengtoje aukščiausio rango valstybės tarnautojų apklausoje dalyvavusių vadovų, kuris aukščiausią balą šiemet skyrė V.Vasiliauskui. Nors S.Skrinskas tiesiogiai nesusiduria Lietuvos banko vadovu, jo profesionalumas jam nekelia abejonių. „Kaip sako vokiečiai, ordnung ist ordnung – tvarka yra tvarka. Pas jį iš tiesų yra tvarka kaip pas vokiečius. Matyti, kad dirba užtikrintai, teisiškai pagrįstai. Tokioje institucijoje kaip LB kaip tik to ir reikia. O kadangi V.Vasiliauskas labai paiso įstatymų, visiems geras jis niekada nebus. Tai natūralu ir man atrodo, kad jo kolegos valstybės tarnyboje tai labai gerai supranta“, – paklaustas, kodėl V.Vasiliauską taip vertina valstybės tarnautojų elitas, komentavo S.Skrinskas.
Profesionalus ir griežtas, bet teisingas ir nekonfliktiškas, galintis be pykčio diskutuoti su visiškai priešingą nuomonę turinčiais žmonėmis. Kultūringas, kuklus, nearogantiškas, pareigingas – būdamas įsitikinęs, kad ką nors padaryti yra privalu, padarys tai nepaisydamas jokios kritikos ar į jį asmeniškai nukreipto šmeižto. Valstybės tarnyboje dažnai įmanoma netgi pakankamai ilgai ko nors nespręsti, nes gyvenimas akimirksniu nesugriūva, o atėjus kritiniam momentui tenka ryžtis arba pabėgti. Tačiau V.Vasiliauskas nėra tas žmogus, kuris pabėgs. Taip kolegos valstybės tarnautojai ir ekonomistai apibūdina V.Vasiliauską, šiemet išrinktą Metų valstybės tarnautoju.
Net tie, kurie V.Vasiliauską dėl kai kurių jo sprendimų ir klaidų kritikuoja, pripažįsta, kad jį gerbia ir laiko sąžiningu žmogumi. „Jo sąžiningumas man iš tikrųjų imponuoja. Teko apie poną Vasiliauską girdėti įvairių gandų ir kaltinimų, bet man atrodo, kad nelimpa prie jo tie įtarimai. Gali jo mėgti, gali nemėgti, bet bendraudamas su juo matai, kad pas šį žmogų nėra klastos, – dėstė D.Arlauskas. – Apskritai jis labai atviras žmogus, ką galvoja, tą ir sako. Todėl yra visiška priešingybė R.Šarkinui, kuris su juo bendraujančiam žmogui nežiūrėdavo į akis. Net savo sparnuotą frazę, kad moralė yra ne šio pasaulio dimensija, V.Vasiliauskas pasakė atvirai. Nors man norisi tikėti, jog jis taip negalvoja, kad viskas šiame pasaulyje yra perkama ir parduodama.“
Kokie nauji iššūkiai artimiausiu metu laukia V.Vasiliausko? Panašu, kad ateina ramesnis laikotarpis, nes bankinė sistema, pasak R.Skyrienės, dabar skaidri, tad ir sukrėtimų nebeturėtų būti. Kita vertus, visiškai atsipalaiduoti V.Vasiliauskas negalės, nes laukia daug darbų, susijusių su euro įvedimu. Tuolab kad ir eurozonoje padėtis tebėra neaiški.
Neseniai paaiškėjo įdomi naujiena – nuo liepos 10 d. Lietuvos banko valdyboje pradeda dirbti buvusi finansų ministrė Ingrida Šimonytė. Prieš dešimtmetį V.Vasiliauskas ir I.Šimonytė jau dirbo kartu: jis buvo finansų viceministras, o ji ministerijos Mokesčių departamento direktorė. D.Grybauskaitė tuo metu buvo finansų ministrė ir, kaip prisimena R.Skyrienė, šis tandemas buvo tikrai geras – mokesčių sistemoje iš karto prasidėjo teigiami poslinkiai.
„Tad dabar Lietuvos bankinė sistema tikrai yra gerose rankose“, – mano asociacijos „Investor’s forum“ vykdomoji direktorė R.Skyrienė.

Kokie projektai bus finansuojami iš strateginės valstybės investicijų programos, lemia ne metodika, o geri ryšiai ministerijose ir parlamente.

Šiemet strateginiams darbams iš Valstybės investicijų programos išdalyta 4,75 mlrd. Lt. Palyginti su praėjusiais metais, valstybės investicijos padidėjo kone puse milijardo, arba 10,3 proc. Bet daugelio asignavimų valdytojų, ypač regionų politikų, šitai nedžiugina. Kodėl?
“Valstybės investicijų programa, kitaip dar vadinama VIP, tapo valdančiųjų partijų ir įtakingų žmonių ministerijose įrankiu saviškiams pamaloninti”, – atvirai rėžia Ignalinos rajono meras Bronis Ropė.
Jo vadovaujamai Ignalinos rajono savivaldybei, kaip ir daugeliui kitų, šiemet iš šios programos neskirta nė lito. “Kadangi VIP lėšos dalijamos ne vadovaujantis aiškiais kriterijais, kur valstybei svarbiausia investuoti, o Seimo ir ministerijų koridoriuose, jų gauna tie, kurie yra landžiausi ir žino, kaip prieiti prie šių lėšų skirstytojų”, – atsidūsta didžiausią meravimo patirtį turintis politikas.
Tiesa, šiek tiek anksčiau B.Ropės vadovaujama savivaldybė taip pat įgyvendino net keletą projektų VIP pinigais: renovavo kultūros namus, biblioteką, vaikų globos namus, pastatė SPA centrą, baigė statyti gimnaziją. “Bet tam, kad įtrauktų į sąrašus, o vėliau iš jų neišbrauktų ir pinigų gautume ne vienus, o visus trejus metus – taip, kaip numatyta, teko nuolat važinėti pas ministrus į Vilnių, – prisipažįsta B.Ropė ir priduria: – Be lobistinės veiklos iš šios programos negausi nė cento.”
Beje, dar vadovaudamas Lietuvos savivaldybių asociacijai B.Ropė kartu su ekspertais surinko duomenis apie tai, kaip per pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį buvo skirstomos VIP lėšos: kodėl vieni projektai būdavo įtraukiami, o kiti, nors labai panašūs, atmetami, dešimtmečiams įšaldomi ar neretai ir visai nutraukiami. “Mes pamatėme, kad nuo 1990 iki 2000 m. buvo net dešimt savivaldybių, kurioms niekaip nepavyko prasimušti ir gauti VIP paramos bent vienam projektui įgyvendinti. Bet buvo ir kokios šešios savivaldybės, kurios kad ir kokiam projektui prašydavo VIP lėšų, tokiam kasmet ir gaudavo, – pasakoja Ignalinos rajono meras. – Šiuos susistemintus duomenis pateikėme tiek Seimui, tiek Vyriausybei, bet jiems tai nepadarė įspūdžio.”
Taigi pastaruosius aštuonerius metus, pasak pokalbininko, VIP lėšos dalijamos priklausomai nuo centrinės valdžios rinkimų rezultatų: kai Seimo rinkimus laimi dešinieji, investicijų programos gėrybes išsidalija dešiniųjų valdomos savivaldybės, kai kairieji – tuomet šiais pinigais džiaugiasi jų partiečiai.
“Štai socialdemokratai myli Druskininkus, Uteną, konservatoriai palepino Anykščius, Kauną, kitas saviškių savivaldybes”, – vardija valstietis liaudininkas B.Ropė. Beje, panašios nuomonės laikosi ne jis vienas, o absoliuti dauguma merų, kurių savivaldybės metų metais negauna VIP finansavimo arba gavę po metų sulaukia žinių, esą nėra galimybių projekto finansuoti trejus metus, todėl jis neribotam laikui įšaldomas arba nutraukiamas.
Taigi žvilgtelėkime detaliau, kokie projektai ir kodėl nesulaukia valstybės dėmesio ir kiek tai priklauso nuo centrinės valdžios norų bei valstybės strateginių tikslų.

Kasmet keliolika projektų stabdoma, dar keliolika pradedama
“Tai tiesa, Anykščių rajono savivaldybė yra viena lyderių pagal VIP lėšas, tenkančias vienam gyventojui, – prisipažįsta Anykščių rajono meras Sigutis Obelevičius ir netikėtai priduria: – Bet jei manote, kad mes tuo esame labai patenkinti, klystate. Mes tiesiog bijome dėl šios programos, nes vienais metais gauni finansavimą, o toliau – visiška nežinia.”
Statybos ir rekonstrukcijos darbai VIP lėšomis, pasak S.Obelevičiaus, tęsiasi metų metus, neretai net užmiršti pirminį projekto tikslą. “Štai Anykščių ligoninę statėme visą dešimtmetį, užtruko ir baseino bei bibliotekos statybos. Viena vertus, patį baseiną mes turime, bet įėjimas į jį ir toliau apgriuvęs. Atvažiavo Kūno kultūros ir sporto departamento direktorius Klemensas Rimšelis ir sako: “Jūs jau gavote VIP paramą baseinui, čia jau galima plaukioti, daugiau pinigų pastatui baigti remontuoti neskirsime, nes reikia statyti baseiną Šilutėje.” Arba štai gavome lėšų bibliotekai statyti, bet įrangai pinigų neskyrė, todėl žiemą teko šildyti dvi bibliotekas – senąją ir naująją. Anykštėnai mano, kad meras kvailys, o aš negaliu jiems paaiškinti, kad toks neūkiškumas ne dėl mano kaltės, – pasakoja meras. – Dar vienas pavyzdys – Troškūnų K.Inčiūros gimnazija: prieš penkerius metus iš VIP buvo skirta lėšų pastato išorei tvarkyti, todėl dabar kevalas švyti, o viduje stirkso laidai, atšokinėjęs parketas ir pan.”
Panašiai šneka ir Utenos rajono vadovas socialdemokratas Alvydas Katinas. “Ši programa yra trimetė, bet į ją įtraukti dideli investiciniai projektai nebaigiami metų metais. Jei vienais metais gavai finansavimą, tai nereiškia, kad ir kitąmet gausi, todėl vėl pradedi žygius nuo nulio su ištiesta ranka, – dėsto A.Katinas. – Štai Utenos sporto arena, atsiėjusi 45 mln. Lt ir pastatyta iš VIP bei ES paramos lėšų, ir Miškinių biblioteka, kainavusi 9 mln. Lt ir vėlgi pastatyta VIP bei ES paramos lėšomis, pripažinti vienais geriausių tokio tipo statinių. Bet tiek jiems užbaigti, tiek tam, kad kaip dauguma VIP pinigais pradėtų projektų jie nevirstų nesibaigiančiomis statybomis ar netgi griūvančiais paminklais, teko patiems sukti galvą, iš kur gauti lėšų viskam baigti. Tarkime, sporto areną statėme net penkerius metus, bet baigėme tik todėl, kad ieškojome kitų finansavimo šaltinių. Šį rudenį baigsime 7 mln. Lt vertės kultūros centro statybą. Ją vėlgi pradėjome iš VIP lėšų, bet jų užteko tik pusei išorės sienų nudažyti, bet negali palikti pusę pastato dažyto, kitos pusės ne, todėl vėl ieškojome kitų šaltinių – ES paramos lėšų. O kultūros centrui metams buvo skirta tik 100 tūkst. Lt, tad jei būtume laukę tik valstybės paramos statyboms baigti, tai būtų trukę keliasdešimt metų.”

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-19-2013-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Dvi valstybės įmonės turi parduoti beveik 1,3 tūkst. valstybei priklausančių nekilnojamojo turto objektų. Bet net radus pirkėją kartais gaunama penkiskart mažiau, nei turtas buvo įvertintas.

Kiek kainuoja pačiame sostinės centre 16 tūkst. kv m pastatai su 1,9 ha žemės – 100 mln. ar 20 mln. litų? Tai paaiškės, kai balandį Santariškių klinikų Centro filialas (buv. Raudonojo Kryžiaus ligoninė) išsikraustys iš Vilniaus centro į Santariškes, o Turto bankas ims pardavinėti šiuos fantastiškoje vietoje esančius pastatus su didžiuliu žemės sklypu.
Deja, kaip rodo ką tik baigto Valstybės kontrolės tyrimo išvados, nekilnojamojo turto „magnatei“ valstybei sunkiai sekasi nereikalingą nekilnojamąjį turtą ne tik pardavinėti, bet neretai net sutvarkyti pardavimui būtinus dokumentus. Už šį darbą atsakingos net dvi valstybės įmonės – Turto fondas ir Turto bankas. Abi rūpinasi nereikalingo valstybei jos nekilnojamojo turto pardavimu, tik Turto bankui patikėtų objektų pardavimo lėšos skiriamos naujiems valstybės pastatams statyti ar rekonstruoti, o Turto fondo – patenka į valstybės Privatizavimo fondą, tenka valstybei. Painoka? Tikrai taip. Bet siūlymai sujungti šias įmones atmesti, tad ir toliau triūsia dvi valstybės įmonės, kartais net konkuruodamos tarpusavyje.

Idėja patrauklesnė teoriškai, nei praktiškai
Turto banko „darbotvarkėje“ – 289 nekilnojamojo turto objektai. Vyriausybės nutarimu patvirtinta, kad juos aukcione pardavus už 399 mln. Lt bus pastatyta ar rekonstruota trisdešimt pastatų.
Turto banko generalinis direktorius Arnoldas Burkovskis giria šį finansinį instrumentą, leidžiantį užtikrinti ilgalaikį naujų objektų statybos finansavimą panaudojant lėšas, gaunamas pardavus kitus valstybės objektus. Taip stingant lėšų valstybės biudžete galima išvengti tokių amžinų statybų, kaip M.Mažvydo biblioteka ar užsitęsusios teatrų rekonstrukcijos.
Tačiau kad šis septintus metus galiojantis mechanizmas veiktų, reikia mažiausiai dviejų dalykų – sugebėti parduoti nebereikalingą pastatą ir realiai įvertinti jo kainą. Valstybės kontrolės auditoriai padarė išvadą, kad tai, deja, nelabai sekasi: nuo 2007 m. pastatyti ar atnaujinti tik du iš 30-ies numatytų objektų, dar trys – arti įkurtuvių, nors 2013 m. turėjo būti baigta keturiolika. Ir net tie keli baigti objektai ne tik suteikė įkurtuvių džiaugsmo, bet ir užkrovė neplanuotą finansinę naštą valstybės biudžetui – keturiems objektams Turto bankui teko skolintis 118 mln. Lt.

Kaina sumenksta net penkis–septynis kartus
Yra ir sėkmės pavyzdžių, tarkim, Lietuvos ambasados pastatas Londone. Planuota, kad jam reikės 13 mln. Lt, o seną pastatą pavyks parduoti už 16 mln. Lt. Nepriklausomas turto vertintojas galimybes įvertino kukliau – 11,2 mln. Lt, tačiau iš tikrųjų gauta 21,5 mln. Lt, tai yra 5,5 mln. Lt daugiau, nei planuota.
Deja, tai išimtis iš taisyklės. Etaloniniu turėjo tapti Generalinės prokuratūros pastato pavyzdys, kai senos neekonomiškos patalpos miesto centre parduodamos, o už gautą sumą pastatomos modernios, nors ir atokiau nuo centro. Iš tikrųjų tai tapo plačiomis žirklėmis tarp lūkesčių ir realybės: pardavus turtą, kurio verte numatyta finansuoti prokuratūros statybą, planuota gauti per 24 mln. Lt, o gauta vos 6,9 mln. Lt. Naujam pastatui statyti teko skolintis 21 mln. Lt.
Dar vienas pavyzdys: Lietuvos kariuomenės administracinis pastatas Varėnoje nupirktas, tačiau audito metu dar nebuvo parduotas nė vienas objektas, kuris turėjo kompensuoti šiam pastatui išleistas lėšas.
„Vyriausybės nutarimu būdavo patvirtinama preliminari kaina, tačiau labai optimistinė. Realiai gautos kainos kai kuriais atvejais būdavo net penkis–septynis kartus mažesnės. Jei pardavus turtą trūks lėšų, skirtumą gali tekti padengti iš valstybės biudžeto, nes juk pastatai – biudžetinių organizacijų”, – aiškina Valstybės kontrolės 6-ojo audito departamento direktoriaus pavaduotoja Romualda Masiulionienė.
Auditorė įspėja, kad reikia realiau vertinti galimą gauti pardavimo kainą, ypač kai naujai statybai ar rekonstrukcijai ketinama imti paskolą.
Nuo pernai kainos nustatomos pagal valstybės įmonės Registrų centro pateiktą preliminarią parduodamo turto vertę. Turto bankas papildomai inicijuoja nepriklausomą turto vertinimą. Tačiau nepriklausomi turto vertintojai nustato vidutiniškai beveik tris kartus, o kartais ir dar labiau mažesnę vertę. Pavyzdžiui, administracinius pastatus Klaipėdoje planuota parduoti už 2,8 mln. Lt, nepriklausomi turto vertintojai turtą įvertino 818 tūkst. Lt, o parduoti pavyko tik septynioliktame aukcione ir tik už 760 tūkstančių.
Skiriasi ir buv. Raudonojo Kryžiaus ligoninės, esančios Vilniaus centre, pastatų bei teritorijos kainos vertinimai. „Žinoma, galima skubėti ir parduoti ligoninę už 5 mln. Lt, o galima padirbėti ir gauti 50 mln. Lt. Turiu omeny, kad tokiu atveju reikia parengti ir suderinti detaliuosius planus, kitus reikalingus dokumentus. Tokių darbų trukmė skaičiuojama metais. Bet tai objekto vertę padidintų apie 10 mln. Lt. Kad objektas nevertas 100 mln. Lt, kaip kad manyta, – faktas, nebent tiek galėjo kainuoti 2007 m., bet nepatikėsiu, kad 16 tūkst. kv. m patalpos su 2 ha žemės sostinės centre kainuoja tik 20 mln. Lt, kaip kad įvertinta prieš metus“, – sako Turto banko vadovas A.Burkovskis.
Valstybės auditoriai taip pat siūlo, jog būtų iš karto keičiama žemės paskirtis, nes sunku patikėti, kad kas sostinės centre už didelę kainą pirktų sklypą, kuriame gali teikti tik gydymo paslaugas. Gal todėl fiasko patyrė bandymai parduoti net netoli Baltijos jūros ar miestų centruose esančius buvusių ligoninių pastatus ir teritorijas.
Užsitęsus nenaudojamų objektų pardavimui, papildomai kainuoja ir jų priežiūra, apsauga, šildymas, tačiau išnuomoti parduodamų valstybės nekilnojamojo turto objektų įstatymas neleidžia. O Turto banko vadovas kritikuoja ir tai, kad pirkėjui neleidžiama įkeisti perkamų pastatų, kas taip pat stabdo šiuos procesus.
Objektų, kurių kraustynių į naujas patalpas projektai atidėti penkeriems šešeriems metams, kai kurių jau triskart, – net aštuoniolika iš trisdešimties. Pavyzdžiui, Tuberkuliozės ir infekcinių ligų ligoninė iš prestižinio sostinės Žvėryno mikrorajono turėjo būti iškeldinta į naujas patalpas iki 2011 m., bet dėl turto atnaujinimo lig šiol nepasirašyta jokio susitarimo tarp Sveikatos apsaugos ministerijos ir Turto banko.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-8-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Personalo atrankų specialistai pastebi, kad privatūs darbdaviai į daugiau nei dvejus metus valstybės sektoriuje dirbusius kandidatus žvelgia įtariai.

Sprendimas po studijų universitete pasukti į valstybės tarnybą ir ilgai ten nusėsti einant tas pačias pareigas gali pakišti koją tolesnei karjerai privačiame versle. Personalo atrankų specialistai tvirtina, kad Lietuvos darbdavių požiūris į ilgai valstybės sektoriuje dirbusius kandidatus gana skeptiškas. „Jei pasiūlyčiau į poziciją kelis kandidatus, pranašumą greičiausiai turėtų nedirbę valstybinėse įstaigose. Kad ir kaip gaila, šiandien taip yra”, – konstatuoja „CV Online” personalo projektų vadovė Lina Mikolaitienė.
Vadovų paieškos ir personalo atrankos įmonės „Search Group Vilnius” generalinis direktorius Šarūnas Dyburis taip pat pasakoja susidūręs su  pakankamai daug atvejų, kai darbdaviai atmeta kandidatus vien dėl to, kad jų pastarasis darbas arba per ilga patirtis – valstybiniame sektoriuje.
„Reikia atkreipti dėmesį ir į tai, kiek laiko žmogus išdirbęs tame segmente. Vyrauja nuostata, kad jei žmogus dirbo daugiau nei dvejus metus, sistemą jį sugadino. Iki dvejų metų padirbėti normalu, nes žmogus įgyja patirties ir kai kuriais atvejais ji net gerokai praverčia”, – atkreipia dėmesį Š.Dyburis.
Su tokiu darbdavių požiūriu susidūrė ir trisdešimtmetė Rasa Kražauskienė, prieš pusmetį nusprendusi po beveik dešimties metų darbo valstybės tarnyboje pasukti į privatų verslą. Pagal skelbimus siuntusi gyvenimo aprašymus ir motyvacinius laiškus, jauna moteris nesulaukė jokio susidomėjimo savo kandidatūra.
“Darbą gavau jau per pirmą pokalbį, tačiau sunkiausia buvo į tą pokalbį patekti. Būtent dėl šių stereotipų ir išankstinės nuomonės manęs, kaip kandidatės ,,iš gatvės”, į pokalbius tiesiog nekvietė. Jei dirbi valstybiniame sektoriuje, verslo atstovai automatiškai tau priklijuoja etiketę “verslui nebetinkamas”. Su tuo teko susidurti ir pažįstamų bei draugų aplinkoje: būdami versle, jie “nurašo” visus valstybės tarnautojus, kaip tiesiog nebegebančius kurti rezultato bei būti kokybiškais darbo rinkos dalyviais”, – su kokiomis išankstinėmis nuostatomis teko susidurti, prisimena jauna moteris.
R.Kražauskienė greitai suprato, kad tokios darbo paieškos nebus sėkmingos, nes daugeliu atvejų darbdaviai net nesvarsto valstybės tarnautojų kandidatūros. Tačiau kaip tik tuo metu viena kolegė rekomendavo R.Kražauskienės kandidatūrą aukšto lygio vadovų paieškos bendrovei, ieškančiai kandidatų į jos pageidaujamą poziciją. Perėjusi šios bendrovės atranką, R.Kražauskienė dalyvavo atrankoje jau pačioje vidurinės grandies vadovo ieškančioje įmonėje ir sugebėjo per pirmą pokalbį pakeisti išankstinę nuomonę apie valstybės tarnautojus.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-41) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Praėjusį antradienį “Veidui” buvo šventė. Ir ne tik mums, bet ir Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriui dr. Jonui Miliui, kuris šiemet išrinktas Metų valstybės tarnautoju.
Liepos 3 d. į Taikomosios dailės muziejų sugužėjo per šimtą svečių. Visi jie atėjo norėdami pasveikinti ir pagerbti geriausio valstybės tarnautojo konkurso laimėtojo.
Victoras Hugo yra pasakęs, kad visi žmonės eina tais pačiais gyvenimo keliais, bet ne visi įmina vienodas pėdas. J.Miliaus pėdos, regis, gilesnės. Tai tikrai išskirtinė asmenybė. Mūsų valstybės tarnyboje nėra itin daug žmonių, kurie būtų savo institucijos patriotai, kurie darbe neskaičiuotų laiko, kartais padirbėdami ir iki vidurnakčio, kurie rūpintųsi, kad jų institucijos darbuotojai dirbtų su pačia moderniausia įranga. J.Milius – kaip tik toks vadovas. Todėl nė kiek nestebina, kad jis taip sparčiai kyla karjeros laiptais, o ir “Veido” konkurse taip greitai pranoko kitus kolegas, užimdamas pirmą vietą. Tai ne tik puikus vadovas, ne tik šiltas žmogus, bet ir charizmatiška asmenybė, savo srities profesionalas, galintis būti pavyzdžiu kitiems.
Į renginį atvykęs premjeras Andrius Kubilius ir nustebo, ir pasidžiaugė, kad Metų valstybės tarnautoju išrinktas verslą kontroliuojančios institucijos vadovas. O žemės ūkio ministras Kazys Starkevičius papildė, kad J.Milius kone pusę savo laiko dabar praleidžia komandiruotėse ir iš tiesų yra mūsų “eksporto veidas”.
Tradicinę dovaną laureatui, išskirtinį specialiai įrištą Konstitucijos egzempliorių, įteikęs Konstitucinio Teismo pirmininkas Romualdas Kęstutis Urbaitis pareiškė manąs, kad jau aštuonerius metus rengiamas Valstybės tarnautojo konkursas atlieka ir edukacinę funkciją.

Atviras, nuoširdus Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) direktoriaus dr. Jono Miliaus bendravimas išskiria jį iš būrio tarnautojų. Tačiau ne vien spinduliuojama charizma ir energija lėmė, kad J.Milius šiemet tapo geriausiu Metų valstybės tarnautoju, taip pat buvo apdovanotas Lietuvos verslo konfederacijos Garbės ženklu.

„Jeigu mane uždarytų kabinete, uždusčiau. Negaliu nebendrauti“, – nusišypso Jonas Milius.
Būtent todėl jo pilna visur: J.Milius važiuoja pas miestų ir rajonų merus, kad sužinotų, su kokiomis problemomis susiduria ūkininkai ar smulkieji verslininkai, dalyvauja konferencijose, kuriose nagrinėjami maisto įmonėms aktualūs klausimai. Vieną savaitę jis skrenda į Ameriką, kitą – jau į Izraelį, norėdamas įtikinti užsienio kolegas, kad mūsų maisto produktai yra saugūs, ir padėti Lietuvos gamintojams atverti platesnes eksporto rinkas. Be to, padeda įdiegti kontrolės sistemas Balkanų šalyse, Moldovoje, Baltarusijoje, Ukrainoje, nes yra Pasaulio gyvūnų sveikatos organizacijos veterinarinės ir maisto kontrolės ekspertas. Dar jis yra Lietuvos sveikatos mokslų universiteto tarybos pirmininkas, aktyviai dalyvauja „Rotary“ klubo veikloje.
Buvę kolegos, politikai, verslo atstovai J.Milių apibūdina kaip eruditą, savo srities profesionalą, niekuomet padėti neatsisakantį žmogų. O štai „Veido“ kalbinti maisto produktų gamintojai, prekybininkai ne visuomet teigiamai vertina VMVT ir jos direktoriaus darbą, tačiau viešai išsakyti kritikos nedrįso, manydami, kad vėliau neatsigintų VMVT inspektorių.

Platesnis požiūris į veterinarų ir inspektorių darbą

Alytaus rajono savivaldybės meras Algirdas Vrubliauskas, su J.Miliumi artimai bendraujantis ne vieną dešimtmetį, pastebi, kad jis visose srityse siekia būti pirmas ir bet kokį darbą stengiasi atlikti tik labai gerai. Be to, yra smalsus ir kupinas idėjų. Pastebėjęs būtent šiuos J.Miliaus bruožus tuometis VMVT direktorius Kazimieras Lukauskas pakvietė jį vadovauti Nacionalinei veterinarijos laboratorijai. „Nelengva Jonui buvo palikti Alytaus VMVT viršininko pareigas, nes jis labai prisirišęs prie savo gimtojo krašto, tačiau matydamas, kad Vilniuje gali daugiau nuveikti, persikraustė į sostinę“, – pasakoja A.Vrubliauskas.
Ir dirbdamas Alytuje, ir prieš tai eidamas Lazdijų rajono veterinarijos tarnybos viršininko pareigas J.Milius, pasak A.Vrubliausko, stengėsi plačiau žiūrėti į veterinarų ir inspektorių darbą. „Jis aiškindavo, kad veterinarai neturėtų apsiriboti paršelių ar karvių gydymu. Kartodavo, jog daug svarbiau šviesti ūkininkus, kad šie laikytųsi higienos reikalavimų. Mat tada pieno, kitų produktų kokybė bus kur kas aukštesnė“, – prisimena Alytaus rajono savivaldybės meras.
Prieš dvejus metus tapęs VMVT direktoriumi, J.Milius tokį požiūrį perkėlė į visą sistemą. „Nenorim būti gaisrų gesintojai ir vien tik bausti nesąžiningus gamintojus. Vadovaujamės principu, kad profilaktika geriau nei gydymas. Tad daug dirbam su verslininkais, vartotojais, o pastaruoju metu – ypač su vaikais“, – pasakoja J.Milius. Tai, pasak jo, ne vienadienės akcijos, o sistemingas juodas darbas. Mat gydytojų, dietologų komisija apmoko VMVT inspektorius, kurie paskui sveikos gyvensenos mokys pedagogus, kad šie subalansuotos mitybos principus perteiktų vaikams.
Kitas ambicingas J.Miliaus tikslas – kad dar šiais ar vėliausiai kitais metais Lietuva įgytų sveikos gyvūnų bandos statusą, pripažintą Europoje. Įrodžius, kad mūsų galvijai neužkrėsti tokiomis ligomis, kaip leukozė, tuberkuliozė, bruceliozė, smarkiai padidėtų produkcijos eksportas į užsienio šalis. „Dėl to vykdoma viena iš dvylikos stebėsenos programų – masiškai tikrinami gyventojų auginami galvijai“, – dėsto VMVT direktorius.

VMVT laboratorija – viena geriausių Europoje

J.Miliaus tvirtinimu, šiandien VMVT turi tokių techninių galimybių, kad net galima nustatyti, iš kokios šalies atkeliavo, pavyzdžiui, mėsa. Taip pat moderniausia aparatūra atpažįsta trijų šimtų rūšių pesticidus, sunkiuosius metalus, antibiotikus. Lietuvoje vienintelėje iš kaimyninių valstybių tiriama, ar mėsoje, žuvyje, piene nėra dioksino – nuodingos medžiagos, sukeliančios vėžines ligas, apsigimimus. VMVT tiriamos ir bakterijos, virusinės gyvūnų ligos, aiškinamasi, ar produktai nėra genetiškai modifikuoti.
Pasak buvusio VMVT direktoriaus pavaduotojo Artūro Bagotyriaus, tai J.Miliaus nuopelnas, kad Lietuva šiandien turi moderniausia aparatūra aprūpintas laboratorijas. Mat 2001 m. pradėjęs vadovauti Nacionalinei veterinarijos laboratorijai, kuri vėliau pervadinta į Maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo institutą, jis rašė daugybę projektų, kad iš ES fondų būtų skirtas finansavimas laboratorijai atnaujinti. „Pradėjęs dirbti užsibrėžiau tikslą turėti pačią geriausią Europoje laboratoriją. Kad pavyko, patvirtina vokiečių nuostaba, jog mes turime kelis kartus geresnes technines galimybes nei jie. Taip pat kasmet iš Rusijos, Bulgarijos, Balkanų, Arabų šalių pas mus tobulintis atvykstantys specialistai“, – džiaugiasi J.Milius.
Svarbu ir tai, kad 2010 m. rudenį Vyriausybei J.Milių paskyrus VMVT direktoriumi gerokai sumažėjo tarnybos biurokratinis aparatas – iš 54 juridinių vienetų liko tik du. Valdymas tapo centralizuotas, visos veterinarijos tarnybos rajonuose dirba, tačiau jose neliko buhalterijos, administracijos personalo.
Lietuvos verslo konfederacijos prezidentas Valdas Sutkus pastebi, kad VMVT pastaraisiais metais tapo viena atviriausių verslui valstybės institucijų. „Inspektoriai nesiekia tik nubausti, o pirmiausia pataria, kaip reikėtų šalinti trūkumus. Verslininkai nuolat kviečiami į konsultacijas, tačiau pažeidimai, ypač pasikartojantys, netoleruojami“, – pripažįsta V.Sutkus.
„Santykius su verslininkais keitėme sąmoningai ir kryptingai. Siekėme, kad inspektoriai taptų partneriais, tad labai aiškiai nurodėme reikalavimus įmonėms, – tvirtina Lietuvos vyriausiasis valstybinės veterinarijos inspektorius. – Jau nepasitaiko tokių dalykų, kai pagal inspektoriaus nuotaiką vieną savaitę reikalaujama vienų dalykų, o kitą – visai kitų. Priekabių neieškom, tačiau radę pažeidimų imamės griežtų priemonių.“

Veterinaras, tapęs cerberiu

Vis dėlto, nepaisant J.Miliaus gebėjimo su visais rasti bendrą kalbą, VMVT kasmet ginčus su maisto pramonės įmonėmis sprendžia net teismuose. Štai šiemet UAB „Švyturys-Utenos alus“ gaminamoje giroje radus draudžiamų saldiklių, gamintojai bandė teismuose įrodyti, kad neleistinų priedų nenaudojo. „Mūsų klaida verslui gali labai brangiai kainuoti, todėl tyrimai kartojami kelis kartus, be to, mėginiai siunčiami ištirti dar bent mažiausiai į dviejų užsienio šalių laboratorijas. Tad visas bylas iki šiol laimėjome“, – darbo rezultatais džiaugiasi VMVT direktorius.
Vis dėlto UAB „Norfos mažmena“ valdybos pirmininkas Dainius Dundulis neabejoja, kad nė viena valstybės institucija, įskaitant ir VMVT, verslui nepadeda, o tik kaišioja pagalius į ratus. Beje, detaliau komentuoti tarnybos ir direktoriaus darbą D.Dundulis atsisakė, manydamas, kad išdėstyta kritika jam, kaip verslininkui, stipriai pakenktų.
Kiti gamybininkai taip pat ne kartą yra piktinęsi, kad J.Miliaus vadovaujama tarnyba, griežtai kontroliuodama maisto pramonės įmones, smaugia verslą. VMVT direktorius ne kartą kaltintas kyšininkavimu, esą vienus tikrina griežčiau nei kitus. Jo darbą tyrė net STT pareigūnai, tačiau jokių pažeidimų nerado.
„Esu girdėjęs kalbų, kad prieš vieną ar kitą verslininką esu priešiškai nusiteikęs dėl asmeninių priežasčių, neva kai kuriuos verslininkus reikalauju smaugti. Tačiau akmens užantyje niekuomet nelaikau, nes tiesiog nemoku pykti“, – tvirtina J.Milius.
Įsišnekėjus apie ne itin malonią valdininko darbo pusę, VMVT direktorius su nostalgija prisiminė tuos laikus, kai baigęs tuometę Lietuvos veterinarijos akademiją ir paskirtas į Viduklę dirbo veterinarijos gydytoju. „Pagydai gyvuliuką, ir iškart matai darbo rezultatą, jauti žmonių dėkingumą, o dabar esu lyg cerberis“, – apgailestauja J.Milius.

Geriausias poilsis – Dzūkijos miškuose

VMVT direktorius pasakoja, kad gimęs ir užaugęs kaime, Alytaus rajone, gyvūnams didelę trauką jautė nuo mažų dienų. O veterinaro darbu susižavėjo maždaug dešimties metų, mat kaimynas veterinarijos gydytojas, važiuodamas gydyti gyvūnų, J.Milių dažnai pasiimdavo kartu.
„Esu gamtos vaikas ir dabar geriausiai jaučiuosi vaikščiodamas po Dzūkijos miškus arba numynęs per dieną šimtą kilometrų dviračiu. O maloniausias poilsis – pirtelėje prie Ančios ežero“, – kaip leidžia laisvalaikį, atskleidžia Metų valstybės tarnautojas.
Dar J.Milius turi Lazdijuose namą, kuriame dešimt metų viena šeimininkavo jo žmona. Neseniai Irena Milienė, buvusi Lazdijų darbo biržos direktorė, atsikraustė gyventi į Vilnių, tad dabar kaime Miliai augina tik daržoves.
Beje, J.Miliaus vaikai, nors užaugę kaime, tėvo pėdomis nepasuko. „Dukra Danijoje baigė ekonomikos ir tarptautinio verslo specialybę ir dabar dėsto VU Tarptautinio verslo mokykloje, o sūnus plėtoja nedidelį versliuką“, – pasakoja VMVT direktorius.
„Dabar, kai į Vilnių atsikraustė ir žmona, visa šeima gyvename sostinėje. Tačiau jie vis tiek mane retai mato – aš arba užsienyje, arba iki vidurnakčio darbe. Labai daug dirbu ir kitaip nemoku. Bet šiemet po trejų metų darbo be poilsio jau tikrai atostogausiu savo pirtelėje prie ežero“, – baigdamas pokalbį žada J.Milius.

I vieta
Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktorius Jonas Milius 67 balai

II vieta
Lietuvos banko valdybos pirmininkas Vitas Vasiliauskas 57 balai

III vieta
Finansų viceministras Aloyzas Vitkauskas 55 balai

IV vieta
Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento direktorius Remigijus Baniulis 47 balai

V vieta
Vaiko teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė 45 balai

Geriausi valstybės tarnautojai

VI 42
Tomas Vaitkevičius
Teisingumo viceministras

VII 40
Giedrė Švedienė
Valstybės kontrolės vadovė (valstybės kontrolierė)

VIII/IX 37
Dainius Numgaudis
Švietimo ir mokslo ministerijos kancleris

VIII/IX 37
Arūnas Kazlauskas
Teisingumo ministerijos kancleris

X 36
Robertas Klovas
Aplinkos ministerijos kancleris

XI 35
Deividas Kriaučiūnas
Europos teisės departamento gen. direktorius

XII 34
Sigitas Šiupšinskas
Vidaus reikalų viceministras

XIII 33
Asta Skaisgirytė-Liauškienė
Užsienio reikalų viceministrė

XIV 31
Modestas Kaseliauskas
Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininkas

XV/XVI 27
Rūta Baškytė
Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos direktorė

XV/XVI 27
Vaidas Bacys
Švietimo ir mokslo viceministras

XVII/XVIII 26
Saulius Silickas
Nacionalinės mokėjimo agentūros direktorius

XVII/XVIII 26
Rimvydas Vaštakas
Susisiekimo viceministras

XIX 25
Nerija Putinaitė
Švietimo ir mokslo viceministrė

XX 23
Audrius Klišonis
Sveikatos apsaugos viceministras

XXI/XXIV 22
Dalius Bitaitis
Socialinės apsaugos ir darbo viceministras

XXI/XXIV 22
Evaldas Gustas
Vidaus reikalų ministerijos kancleris

XXI/XXIV 22
Rolandas Kriščiūnas
Finansų viceministras

XXI/XXIV 22
Žydrūnas Plytnikas
Viešųjų pirkimų tarnybos direktorius

XXV 21
Diana Varnaitė
Kultūros paveldo departamento direktorė

Kiti 55 daugiausiai balų gavę valstybės tarnautojai

Janina Kumpienė, sveikatos apsaugos viceministrė 20
Zenonas Vaigauskas, Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininkas 20
Adomas Ąžuolas Audickas, ūkio viceministras 18
Romas Valentukevičius, Seimo kontrolierių įstaigos vadovas 18
Vilius Mačiulaitis, Valstybinės darbo inspekcijos vadovas 17
Laura Nalivaikienė, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos viršininkė 17
Aleksandras Spruogis, aplinkos viceministras 17
Giedrius Kadziauskas, ūkio viceministras 15
Klemensas Rimšelis, Kūno kultūros ir sporto departamento generalinis direktorius 15
Gediminas Rutkauskas, kultūros viceministras 15
Mindaugas Ladiga, vidaus reikalų viceministras 14
Skirmantas Skrinskas, Lietuvos automobilių kelių direkcijos direktorius 14
Audrius Bitinas, socialinės apsaugos ir darbo viceministras 13
Egidijus Meilūnas, užsienio reikalų viceministras 13
Mindaugas Kuklierius, žemės ūkio viceministras 13
Giedrius Rimša, Finansų ministerijos kancleris 13
Mindaugas Sinkevičius, Valstybinio socialinio draudimo fondo (“Sodros”) valdybos direktorius 13
Gintaras Steponas Vyšniauskas, vidaus reikalų viceministras 13
Tomas Karpavičius, susisiekimo ministerijos kancleris 12
Feliksas Petrauskas, Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos direktorius 12
Arūnas Štaras, susisiekimo viceministras 12
Šarūnas Keserauskas, Konkurencijos tarybos pirmininkas 10
Audra Mikalauskaitė, socialinės apsaugos ir darbo viceministrė 10
Dalia Miniataitė, žemės ūkio ministerijos kanclerė 10
Edvardas Raugalas, žemės ūkio viceministras 10
Kęstutis Sabaliauskas, Registrų centro direktorius 10
Nora Ribokienė, sveikatos apsaugos viceministrė 9
Vidmantas Žukauskas, Valstybinės kelių transporto inspekcijos viršininkas 9
Teresė Birutė Burauskaitė, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinė direktorė 8
Arvydas Darulis, energetikos viceministras 8
Algirdas Kunčinas, Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos direktorius 8
Ramūnas Lebedys, Valstybinės ne maisto produktų inspekcijos viršininkas 8
Vitas Lopinys, Nacionalinės žemės tarnybos direktorius 8
Vytautas Umbrasas, krašto apsaugos viceministras 8
Vilija Lapėnienė, Statistikos departamento generalinė direktorė 7
Alvydas Puodžiukas, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos kancleris 7
Deividas Staponkus, kultūros viceministras 7
Vida Augulienė, Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos direktorė 6
Michailas Demčenka, Valstybinės atominės energetikos saugos inspekcijos viršininkas 6
Gražina Drėmaitė, Valstybinės kultūros paveldo komisijos pirmininkė 6
Daumantas Lapinskas, ūkio viceministras 6
Antanas Šipavičius, Muitinės departamento generalinis direktorius 6
Mindaugas Keizeris, Centrinės projektų valdymo agentūros l.e.p. direktorius 5
Diana Korsakaitė, Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos pirmininkė 5
Giedrius Krasauskas, LR Prezidento kanceliarijos kancleris 5
Remigijus Rekerta, Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos pirmininkas 5
Algirdas Skripėta, Lietuvos metrologijos inspekcijos viršininkas 5
Stanislovas Šriūbėnas, aplinkos viceministras 5
Aušrinė Burneikienė, lygių galimybių kontrolierė 4
Evaldas Ignatavičius, užsienio reikalų viceministras 4
Germanas Lamsodis, Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų rinkos reguliavimo agentūros l.e.p. generalinis direktorius 4
Aurelija Jakaitienė, Valstybės turto fondo generalinė direktorė 4
Jonas Šimkūnas, Technikos priežiūros tarnybos generalinis direktorius 4
Brunonas Šičkus, Lietuvos standartizacijos departamento direktorius 4
Zita Zamžickienė, Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos vadovė 4

Šaltinis: „Veido“ žurnalistų atlikta aukščiausio rango valstybės tarnautojų bei Lietuvos miestų ir rajonų savivaldybių merų apklausa
Paaiškinimas: valstybės tarnautojų ir merų buvo prašoma išskirti po penkis, jų nuomone, geriausiai dirbančius aukščiausio rango valstybės tarnautojus bei vieną patį geriausią Metų valstybės tarnautoją – valstybininką. Šiemet dauguma apklausos dalyvių tarnautojus reitingavo už I vietą skirdami 5 balus, už II vietą – 4 balus, už III vietą – 3 balus, už IV vietą – 2 balus, už V vietą – 1 balą. Jei rinkimuose dalyvaujantis tarnautojas buvo paminėtas kaip valstybininkas, jam buvo pridedami trys papildomi balai (iš viso skiriant aštuonis balus).
Sąraše skelbiami valstybės tarnautojai, surinkę mažiausiai po keturis balus. Už ankstesnių metų geriausio valstybės tarnautojo nominacijų laimėtojus balsuoti nebuvo galima.

Geriausios valstybės institucijos

I vieta
41 balas
Finansų ministerija

II vieta
28 balai
Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas

III vieta
26 balai
Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba

Kitos daugiausiai balų gavusios valstybės institucijos (4–44 vietos)

4. Susisiekimo ministerija 25
5. Valstybės kontrolė 20
6. Valstybinė mokesčių inspekcija 19
7. Europos teisės departamentas 17
8. Žemės ūkio ministerija 16
9–10. Lietuvos bankas 14
9–10. Teisingumo ministerija 14
11–12. Registrų centras 12
11–12. Ūkio ministerija 12
13. Krašto apsaugos ministerija 11
14–15. Centrinė projektų valdymo agentūra 10
14–15. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija 10
16–20. Kultūros paveldo departamentas 9
16–20. Ryšių reguliavimo tarnyba 9
16–20. Užsienio reikalų ministerija 9
16–20. Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga 9
16–20. Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba 9
21–24. Lietuvos automobilių kelių direkcija 8
21–24. Nacionalinė mokėjimo agentūra 8
21–24. Valstybinė darbo inspekcija 8
21–24. Vidaus reikalų ministerija 8
25–30. Aplinkos ministerija 7
25–30. Generalinė miškų urėdija 7
25–30. LR Prezidento kanceliarija 7
25–30. Švietimo ir mokslo ministerija 7
25–30. Viešųjų pirkimų tarnyba 7
25–30. Vyriausioji rinkimų komisija 7
31. Muitinės departamentas 6
32–37. Centrinė hipotekos įstaiga 5
32–37. Kūno kultūros ir sporto departamentas 5
32–37. Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba 5
32–37. Sveikatos apsaugos ministerija 5
32–37. Valstybinė lietuvių kalbos komisija 5
32–37. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba („Sodra“) 5
38–44. Energetikos ministerija 4
38–44. Lietuvos geologijos tarnyba 4
38–44. Lietuvos standartizacijos departamentas 4
38–44. Valstybinė kelių transporto inspekcija 4
38–44. Valstybinė ne maisto produktų inspekcija 4
38–44. Vyriausioji tarnybinės etikos komisija 4
38–44. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija 4

Šaltinis: „Veido“ žurnalistų atlikta aukščiausio rango valstybės tarnautojų bei Lietuvos miestų ir rajonų savivaldybių merų apklausa
Paaiškinimas: valstybės tarnautojų ir merų buvo prašoma išskirti po tris geriausias, pažangiausias ir europietiškiausias valstybės institucijas. Šiemet dauguma apklausos dalyvių institucijas reitingavo už I vietą skirdami 3 balus, už II vietą – 2 balus, už III vietą – 1 balą.
Į sąrašą įtrauktos institucijos, surinkusios mažiausiai po 4 balus.

“Veido” apdovanoti geriausi valstybės tarnautojai

2012 m. Jonas Milius, Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktorius
2011 m. Deividas Matulionis, Ministro Pirmininko kancleris
2010 m. Jonas Milerius, Seimo kancleris
2009 m. Gediminas Miškinis, Ūkio ministerijos valstybės sekretorius
2008 m. Rasa Budbergytė, valstybės kontrolierė
2007 m. Valdemaras Sarapinas, Vyriausybės kancleris
2006 m. Edmundas Žilevičius, Finansų ministerijos sekretorius
2005 m. Rimantas Kairelis, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos valstybės sekretorius

Kaip buvo renkamas Metų valstybės tarnautojas

Geriausius valstybės tarnautojus ir pažangiausias valstybines institucijas Valstybės dienos proga savaitraštis “Veidas” skelbia jau aštuntą kartą. Šiuo projektu “Veidas” siekia atkreipti dėmesį, kad tarp valdininkų, dažniau sulaukiančių kritikos žodžių nei pagyrimų, yra ir nemažai puikių specialistų, sąžiningų savo darbo profesionalų.
Geriausius valstybės tarnautojus, kaip ir kasmet, rinko patys jų kolegos – aukščiausio rango valstybės tarnautojai (ministerijų viceministrai ir kancleriai bei įvairių valstybinių institucijų vadovai). Manome, kad patys tarnautojai geriausiai pažįsta vieni kitus ir gali įvardyti savo lyderius bei didžiausius profesionalus. Be to, šiemet buvo įvesta naujovė – renkant geriausius valdininkus pirmą kartą dalyvavo šalies miestų ir rajonų savivaldybių merai. Iš viso “Veido” žurnalistų atliktoje apklausoje dalyvavo 120 tarnautojų bei merų.
Valstybės tarnautojų ir merų buvo prašoma išskirti po penkis, jų nuomone, geriausiai dirbančius valstybės tarnautojus bei vieną patį geriausią Metų valstybės tarnautoją – valstybininką. Dauguma apklausos dalyvių tarnautojus reitingavo už I vietą skirdami 5 balus, už II vietą – 4 balus, už III vietą – 3 balus, už IV vietą – 2 balus, už V vietą – 1 balą. Jei rinkimuose dalyvaujantis tarnautojas buvo paminėtas kaip valstybininkas, jam buvo pridedami trys papildomi balai. Jei apklausos dalyvis išskyrė penkis geriausius tarnautojus, bet jų nereitingavo (tiesa, tokių buvo mažuma), tuomet visiems paminėtiems tarnautojams skyrėme po vieną balą.
Atitinkama tvarka buvo renkamos ir geriausios bei pažangiausios valstybės institucijos: balsuodami už tris geriausias institucijas apklausos dalyviai jas reitingavo skirdami nuo trijų iki vieno balo, o jei buvo nurodomas geriausių institucijų trejetukas jų nereitinguojant, visoms buvo skiriama po vieną balą.
2012 m. geriausias valstybės tarnautojas Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktorius Jonas Milius bus apdovanotas ir kiti laureatai pagerbti per iškilmingą renginį liepos 3-iąją Taikomosios dailės muziejuje Vilniuje.

Valstybinių įmonių valdybos nariais tapę aukščiausio lygio vadovai mato būdų, kaip padidinti šių įmonių veiklos efektyvumą ir pelningumą.

Valstybės valdomų įmonių (VVĮ) kapitalo grąža siekia tik apie procentą, kai privačių įmonių metinė kapitalo grąža sukasi apie 9 proc. Siekiant padidinti VVĮ grąžą akcininkui – Lietuvos žmonėms, pasitelkti ir aukščiausio lygio vadovai bei ekspertai iš privataus verslo. Kol kas daugiausiai šioje srityje pažengė energetikos sektorius, nes prieš penketą mėnesių keturiolika nepriklausomų narių papildė keturiolikos VVĮ valdybas. Iš Ūkio ministerijai pavaldžių įmonių nepriklausomi valdybos nariai dirba tik bendrovės „Litexpo“ valdyboje, o iš Susisiekimo ministerijos kuruojamų įmonių – „Lietuvos jūrų laivininkystėje“. Kaip informavo susisiekimo ministro patarėjas Martynas Čerkauskas, šiuo metu svarstomos nepriklausomų narių kandidatūros ir į “Smiltynės perkėlos”, “Lietuvos geležinkelių”, “Lietuvos pašto”, LRTC valdybas ar stebėtojų tarybas.
Ūkio viceministras Adomas Audickas tvirtino, kad iki rudens visose VVĮ valdybose turėtų atsirasti trečdalis nepriklausomų narių, nes tai numatantį Vyriausybės nutarimo projektą tikimasi patvirtinti per mėnesį. Tiesa, ši tvarka galios tik uždarosioms akcinėms bendrovėms ir akcinėms bendrovėms, bet ne valstybės įmonėms.
Tikimasi, kad nepriklausomi nariai padidins valstybinių įmonių skaidrumą, orientaciją į efektyvumą, įneš naujo požiūrio ir užtikrins veiklos tęstinumą, nes šie nariai nepriklausys nuo politinių vėjų. „Veidas“ teiravosi, kokį įspūdį apie valstybinių įmonių veiklą susidarė pirmieji nepriklausomi valdybos nariai ir kokių būdų padidinti šių įmonių pelningumą ir veiklos efektyvumą jie matytų.

Pataria orientuotis į komercinę pusę

Dažnas naujas valdybos narys „Veidui“ tvirtino, kad pirmasis įspūdis buvo geresnis negu tikėjosi, o įmonėms patarė labiau orientuotis į finansinius rezultatus ir komercinę pusę.
„Finansine ir veiklos prasme įmonės rezultatai nebuvo blogi, bet matėsi nemažai galimybių didinti veiklos efektyvumą. Įmonės turtas, tame tarpe ir visi pastatai, pakankamai didelis ir pagrindinė problema – turto panaudojimo apsukos“, – kad valdybai tikrai yra ką veikti įsitikinęs vienas iš nepriklausomų „Litexpo“ valdybos narių, UAB „Ekonominės konsultacijos ir tyrimai“ partneris Darius Dulskis.
Ekspertai iš privataus sektoriaus atkreipė dėmesį, kad palyginti su situacija prieš 5-7 metus įmonės „Litexpo“ apyvarta nukritusi tiek dėl natūralių rinkos dėsnių, tiek dėl neatkreipto dėmesio į pasikeitusias aplinkybes – laiku nepradėta ieškoti naujų veiklos krypčių, o dabartinės veiklos sritys neužtikrina efektyvaus turimo turto panaudojimo. Į parodų ir konferencijų centro „Litexpo“ valdybą atėjus nepriklausomiems nariams, įmonėje parengta ilgalaikė strategija. D.Dulskis užsiminė kad planuojama didinti turto panaudojimo apsukas ir pildyti portfelį naujomis paslaugomis, nes ir Europoje parodų organizavimo veiklos skaičiai nėra džiuginantys.
„Veiklos efektyvumui didinti yra ir greitų vaistų. Palyginus renginių ir parodų organizavimo veiklą pagal finansinius rodiklius ir žmonių skaičių su analogiškais užsienio pavyzdžiais, man asmeniškai susidarė įspūdis, kad įmonėje dirba per daug žmonių“, – sakė D.Dulskis, priminęs apie kai kurių paslaugų pirkimo galimybę iš išorės. Šiuo metu „Litexpo“ dirba per šimtą darbuotojų.
Komentuodamas mažesnį valstybinių įmonių darbo efektyvumą investicinės bankininkystės „Prime Investment“ direktorius Darius Saikevičius pabrėžė, kad tai dažnu atveju lemia ir valdymo trūkumai – derėtų atkreipti dėmesį į komercijos ir finansų valdymo sritis, nes valstybinėms įmonėms neretai trūksta privačiam kapitalui būdingo greičio, lankstumo, verslininkiškumo.
VVĮ “Tetas” valdybą papildžiusi žemės ūkio technikos atsarginėmis dalimis prekiaujančios bendrovės „Konekesko Lietuva“ generalinė direktorė Lina Morkūnaitė taip pat norėtų didesnio susikoncentravimo į finansinį rezultatą. „Nelabai akcentuojamas pelnas ar pridėtinė vertė, akcentuojami kiti dalykai, kurie sunkiai išmatuojami. Manau, turėtų būti nustatyti aiškūs ir pamatuojami finansiniai tikslai – ko siekiame, kada norime pasiekti, kas atsakingas. Reikėtų didesnės kontrolės – griežtai sekti, ar įvykdyti tikslai, kodėl neįvykdyti. Tie tikslai yra, bet jie labai keičiasi, todėl man norėjosi sustyguoti planavimo procesą“, – pastabomis dalijosi vadovė.
L.Morkūnaitės taip pat mano, kad 400 darbuotojų turinčioje įmonėje reikėtų didesnį dėmesį skirti personalo valdymui, nes darbuotojų pasitenkinimo tyrimo rezultatai „Tetas“ bendrovėje yra šiek tiek mažesni nei kitose įmonėse.
Tuo tarpu prieš pusantrų metų įkurtos VVĮ „Technologijų ir inovacijų centras“ kompanijos, kurios misija – nešti inovacijas ir technologijas į visą energetikos sektorių, naujasis valdybos narys, „MarkMonitor“ vadovas Aurimas Bakas mano, kad šiai įmonei reikėtų sukonkretinti inovacijos apibrėžimą – pabandyti pakankamai plačią misiją nuleisti iki darbinio lygmens ir sugalvoti, kokie projektai ir produktai yra inovacijos bei suprasti, ką įmonė nori padaryti. Kitas A.Bako siekis – į įmonę atnešti daugiau pardavėjo požiūrio.

Turi laviruoti tarp pelno siekimo ir socialinės misijos

„Investuok Lietuvoje“ analitikė Laura Genytė apžvelgdama Ūkio ministerijos parengtą ataskaitą tvirtina, kad pagal grąžą akcininkui geriausius rodiklius pernai parodė transporto sektoriaus įmonės – šio sektoriaus grąža išaugo nuo 1,6 iki 4,2 proc., tačiau tebėra daugiau nei dvigubai mažesnė už privataus sektoriaus įmonių generuojamą vidutinę grąžą. Pirmą kartą po ilgos pertraukos pelningai dirbo „Lietuvos paštas“, 10 mln. Lt nuostolį pakeitęs pelnu, gerėjo „Lietuvos geležinkelių“, Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos rezultatai. O geriausiai atrodė „Klaipėdos nafta“, kuri padidino pardavimo pajamas ir daugiau nei du kartus sumažinusi veiklos sąnaudas, pasiekė 9,6 proc. grąžą.
Tikriausiai dėl šios priežasties bendrovės „Swedbank Life Insurance SE“ generaliniam direktoriui Mindaugui Jusiui, prisijungusiam prie „Klaipėdos naftos“ valdybos darbo, gerą įspūdį paliko stipri, kompetetinga, į rezultatus orientuota vadovų komanda. M.Jusius į “Klaipėdos naftos” valdybą atėjo norėdamas padėti sustiprinti komercinę pusę, pagelbėti dirbti efektyviau ir uždirbti daugiau pelno veikiant rinkos sąlygomis. „Mano tikslas – atnešant į valdybą nepriklausomą požiūrį atrasti geresnį balansą tarp strateginių projektų ir komercinės veiklos, taip pat investicijų prioritetų nustatymo klausimais“, – tvirtino M.Jusius.
Beje, penketą mėnesių dirbantys nepriklausomi nariai įžvelgia kelis esminius skirtumus tarp privačių ir valstybinių įmonių. L.Morkūnaitei įstrigo „Tetas“ įmonėje išryškėjęs absoliutus delegavimas, kontrolė, labai didelis biurokratizmas ir susitelkimas į dokumentų ruošimą. „Kita vertus, valstybinei įmonei to reikia, nes tenka atsiskaityti už kiekvieną sprendimą. Tik gali būti, kad tai užima per daug laiko“, – svarsto L.Morkūnaitė.
O M.Jusius atkreipia dėmesį, kad pagrindinis valstybinės įmonės skirtumas nuo privačios įmonės – ji turi daugiau užduočių. VVĮ ne tik siekia pelno, bet ir vykdo socialines funkcijas bei valstybės strateginius tikslus. „Manau, kad tai daug sudėtingiau ir reikia daug daugiau dėmesio skirti prioritetų nustatymams. Kriterijus, pagal kurį reikėtų vertinti valstybinės įmonės sėkmę, turėtų būti ne vien pelnas“, – įsitikinęs M.Jusius, pridūręs, kad svarbu atskirti įmonės komercinę veiklą ir jos rezultatus lyginti su tokio pat profilio privačiomis įmonėmis.
D.Saikevičius atkreipia dėmesį į dar vieną skirtumą – nemaža dalimi neefektyvų valdymą valstybinėse įmonėse lemia ir neatskirtos kompetencijos tarp valstybinės įmonės vadovų ir valstybės institucijų. „Dažnai papūtus naujiems politiniams vėjams valstybines įmones kuruojančiose ministerijose keičiasi ir valstybinių įmonių kursas, o neretai ir patys vadovai. Tokiu būdu į valstybines įmones perkeliamas politinis ciklas, o strategija tampa viena – išgyventi iki rinkimų. Tuo tarpu privačiame versle, strateginio planavimo masteliai kiti, viską lemia verslo logika ir ekonominiai ciklai“, – pabrėžia D.Saikevičius.
Pritardama šiai problemai pasaulinės medicininės kompanijos „Baxter Lithuania“ verslo padalinio vadovė trims Baltijos šalims Sonata Matulevičienė, prisijungusi prie „Lietuvos energijos“ valdybos, mano, kad išvengti politizavimo ir užtikrinti pradėtų gerų darbų tęstinumą padėtų daugiau nepriklausomų narių valdyboje ir nepriklausomas valdybos pirmininkas.

Valstybės valdomos įmonės (VVĮ) skaičiais

2011 m. VVĮ pajamos augo 7 proc. – iki 6,85 mlrd. Lt
Pernai VVĮ iš tipinės veiklos uždirbo 183 mln. Lt pelno, o 2010-aisiais patyrė 2,3 mln. Lt nuostolio.

20 didžiausių valstybės valdomų įmonių prarado apie 70 mln. Lt „Snore“ laikytų lėšų.

VVĮ kapitalo grąža – 1 proc. Geriausius rodiklius parodė transporto sektoriaus įmonės – šio sektoriaus grąža išaugo nuo 1,6 iki 4,2 proc.

Už 2011 m. dividendų valstybei numatoma išmokėti virš 580 mln. Lt – beveik 7 kartus daugiau nei 2010 m.

2011 m. didėjo transporto sektoriaus įmonių veiklos efektyvumas. Mažesni pokyčiai pastebimi miškininkystės sektoriuje.