"Dreamstime" nuotr.

Prieš Seimo rinkimus patvirtintas valstybės biudžetas – didesnis nei įprasta. 2016-ieji Lietuvai dar žada mažėjantį nedarbą, atlyginimų didėjimą ir augantį bendrąjį vidaus produktą. Tačiau ekonomistai įspėja, kad visos geros Lietuvai ekonominės žinios – su įspėjamaisiais ženklais.

Vaiva SAPETKAITĖ

Nei pramonininkai, nei bankų ekonomistai į 2016-uosius nežiūri pro rožinius akinius, bet ir juodų akinių iš švarko kišenės netraukia.

„Nors tam tikrą stagnaciją galima už­čiuopti, bet didelių grėsmių nėra, tiesiog teks priprasti prie 1–3 proc. BVP augimo“, – sako Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) Užsienio ryšių departamento di­rek­torius Aleksandras Izgorodinas.

„Nordea Bank“ Lietuvoje vyr. ekonomistas Žygimantas Mauricas pritaria, kad nors ir rizikuojame įstrigti ten, kur esame, didesnio ekonomikos kritimo rizika 2016 m. – menka: „Ekonomikos burbului pripūs­ti Lietuvai prireiktų bent trejų metų.“

„Swedbanko“ vyr. ekonomistas Nerijus Mačiulis irgi neįžvelgia ženklų, kad Lie­tuvos ekonomika būtų nesubalansuota.

Valstybės finansai, užsienio prekyba kur kas geriau subalansuoti nei prieš kri­zę, taip pat matoma mažesnė gyventojų ir įmonių priklausomybė nuo skolinto kapitalo.

Vidaus vartojimo – per mažai

„Pagrindinė prielaida šalies BVP didėjimui 2016 m. išlieka vidaus vartojimo au­gimas, kurį ir toliau skatins didėjančios namų ūkių pajamos bei mažėjantis nedarbas“, – apibendrina ūkio ministras Eval­das Gustas.

Finansų ministerija tikisi, kad šįmet Lie­tuvos namų ūkių vartojimo išlaidos (pa­lyginamosiomis kainomis) turėtų didėti 4,5 proc., vidutinis mėnesinis darbo už­mokestis – 5,3 proc., o darbą turinčių žmonių skaičius – 0,8 proc.

Tačiau N.Mačiulis kritikuoja valdančiąją daugumą ir finansų ministrą Rimantą Šadžių, pastaruoju metu nuolat aiškinantį, kad būtina skatinti vidaus vartojimą: „Vi­daus paklausa pakankamai sparčiai didėja ir be valdžios skatinimo, o tikroji šalies problema yra nepakankamas eksporto au­gimas. Tai yra vienas signalų, rodančių, kad tolimesnėje ateityje esame pažeidžiami, taigi būtina ieškoti instrumentų, kaip padidinti konkurencingumą.“

Statistika patvirtina N.Mačiulio teiginį. 2015 m. trečiąjį ketvirtį vidaus vartojimas didėjo net 6 proc. – panašus didėjimas bu­vo užfiksuotas tik 2006–2007 m. Tokia pat vidaus vartojimo tendencija išsilaikys ir 2016-aisiais.

Ž.Mauricas prognozuoja, kad 2016 m. Lietuvos BVP turėtų didėti sparčiausiai Baltijos šalyse – apie 4 proc. Verslas 2016-uo­sius taip pat sutiko nusiteikęs pozityviai. Pagal LPK sudaromus lūkesčių in­deksus pramonės ir turizmo lūkesčių in­deksai viršijo 50 punktų (buvo atitinkamai 69 ir 61), o tai rodo, kad tikimasi abiejų sričių augimo.

Didžiausią spaudimą vis dar patiria maisto pramonė, iš dalies kenčianti dėl Ru­sijos įvestų sankcijų bei sudėtingos pa­dėties NVS valstybėse, ir chemijos pramonė, kurią stabdo trąšų pramonės problemos tarptautinėse rinkose.

„Tačiau gerai sekasi baldų ir medienos pramonei, sparčiais tempais auga farmacijos pramonė, taip pat pakilimą išgyvena kompiuterinių, elektroninių ir optinių prietaisų gamintojai. Šalies ekonomiką teigiamai veiks ir rekordinis grūdų derlius. Galima ir transporto sektorius, generuojančio apie du trečdalius šalies paslaugų eksporto, plėtra“, – vardija ūkio ministras E.Gustas.

A.Izgorodinas primena, kad naujasis ES finansinis laikotarpis, per kurį bus įgyvendinama nemažai stambių europinių projektų, taip pat prisidės prie ekonomikos gyvybingumo.

Skausmingi demografiniai pokyčiai

Pasaulio ekonomikos forumo paskelbtame 2015–2016 m. konkurencingumo ty­rime Lietuvos konkurencingumas tarp 140 šalių pakilo iš 41-os į 36-ą vietą ir pasiekė aukščiausią kada nors turėtą poziciją. Tačiau baiminamasi, kad toks kilimas jau netrukus gali baigtis, nes Lietuva kasmet praranda apie 20 tūkst. produktyviausio amžiaus žmonių.

„Nuolat kartoju 2011 m. gyventojų su­rašymo statistiką. Žmones galima su­skirstyti į tris grupes: pirmieji uždirba sau ir ki­tiems, antrieji – išlaikomi šeimos, t.y. vaikai, ne­dirbantys sutuoktiniai, seneliai, tretieji – mokesčių mokėtojų. Gyventojų surašymo metu šių grupių proporcijos buvo 4:3:3, vadinasi, keturiems teko už­dirbti tiek, kad pragyventų dešimt. Tačiau tikroji situacija dar blogesnė, nes iš pirmųjų dar tenka atimti dirbančius viešajame sektoriuje, ku­riems atlyginimai mo­kami iš mo­kesčių mo­kėtojų pinigų, – aiškina Lietuvos laisvo­sios rinkos instituto prezidentas Žilvinas Šilėnas. – Aišku, ir taip įmanoma išgyventi, bet tada tie du dir­bantys turi sukurti labai daug vertės. Jei nepadidinsime dar­bo našumo, anksčiau ar vėliau neužteks dirbančių žmonių, kad jie galėtų visus išlaikyti.“

Ž.Šilėnui pritariantis Ž.Mauricas priduria, kad Lietuva jau seniai pateko į ydingą ratą: daugiau  emigrantų – dėl to mažiau surenkama mokesčių. Valstybės biudžetas patiria didesnį spaudimą surinkti reikalingų lėšų. Užuot ėmusis spręsti fundamentalią problemą, paprasčiausiai didinami mokesčiai. Kai mokesčiai nuolat didinami, verslininkai bijo investuoti, ne­kelia algų, nekuria daugiau gerai apmokamų darbo vietų. Kai negaunama didesnių algų ar apskritai neturima darbo, dar daugiau žmonių emigruoja. Taip sukasi ydingas ratas.

„Reikia persukti šį ratą į kitą pusę. Jei nesubalansuosime emigracijos ir imigracijos srautų, po kelerių metų turėsime neišsprendžiamų problemų. Partijų lyderiai turėtų suvokti, kad lenktyniaujame su lai­ku – dabar arba niekada. Kol kas dar tu­rime šansų, bet jei to nepadarysime da­bar, tapsime ES užkampiu“, – įspėja Ž.Mau­ricas.

Jo teigimu, vienintelė galimybė ką nors pakeisti – įsivežti darbo jėgos iš užsienio. Į Čekiją, Slovakiją, Lenkiją jau dabar daugiau žmonių imigruoja, nei iš jų emigruoja. Kad tai būtų įmanoma ir Lietuvoje, pasak Ž.Maurico, būtina sumažinti darbo apmokestinimą, mažinti socialinio draudimo mokesčius. Tik tokios priemonės skatintų verslininkus daugiau investuoti Lie­tu­voje, didinti algas darbuotojams.

„Ukrainoje ar Moldovoje yra tūkstančiai žmonių, kurie mielai dirbtų Lietuvoje už lietuvišką atlyginimą, ir jiems integruotis čia būtų daug lengviau nei pabėgėliams iš Sirijos. Tačiau Lietuvos valdžia tik kuria šiems žmonėms biurokratinius barjerus atvykti dirbti į Lietuvą, kuri iki šiol neturi jokios politikos, kaip prisivilioti protų ar bent jau juos išlaikyti“, – teigia Ž.Šilėnas.

Dėl ilgametės ES paramos Lietuva, ne­trukus pasieksianti 75 proc. ES BVP vie­nam gyventojui vidurkį, vis vangiau ima­si reformų. Ž.Šilėnas sako, kad iki 2004-ųjų, kol šalis dar nebuvo priimta į ES, reformos vyko kur kas greičiau, nes jas skatino tikslas patekti į ES.

Lietuvai tapus ES nare ir ėmus plaukti milijardams, reformų greitis sulėtėjo, nes val­džia nusprendė, kad jau laikas atsikvėp­ti: pinigų yra tiek, jog galima jais net­gi pasišvaistyti. Kaip valstybė gyvens po ket­verių metų, kai parama labai sumažės ar jos iš viso nebeliks?

Atsakymo į šį bene svarbiausią klausimą nėra iki šiol ir vargu ar jis bus sugalvotas 2016-aisiais.

Eksportas: blogiau nebebus?

„Dėl gilėjančios Rusijos krizės ir pa­skelbtų sankcijų 2015 m. lietuviškos kilmės produkcijos eksportas į šią šalį krito 56 proc., o į visas NVS šalis – 37 proc. Ti­kėtis, kad artimiausiais metais mūsų eksporto į Rytus rodikliai ims gerėti, neįmanoma. Kaip rodo įvairių tarptautinių organiz­acijų tyrimai, ekonomikos augimas Ru­sijoje galbūt turėtų prasidėti tik 2017-ai­siais“, – kalbėdamas apie eksporto augimo prognozes sako A.Iz­go­rodinas.

Vis dėlto tokio eksporto nuosmukio, koks Lietuvą ištiko praėjusiais metais, pa­sak eksperto, jau neturėtų būti. Pro­blemas NVS regione kompensuoja ES rinka. Pernai eksportas į ES šalis didėjo maždaug 5 proc. Eksportas į JAV padidėjo dar daugiau – 42 proc., arba 54 mln. eurų. Šios tendencijos turėtų išlikti ir 2016-aisiais.

Ūkio ministro teigimu, prognozuojamas prekių ir paslaugų eksporto apimties au­­gimas 2016 m. turėtų būti 2,4 proc. di­desnis nei šįmet ir siekti 3,2 proc. VšĮ „Vers­li Lietuva“ skaičiavimais, šįmet lietuviš­kos kilmės prekių eksportas, išskyrus naf­tos produktus, turėtų siekti 10,8 mlrd. eurų, o tai būtų 3,8 proc. daugiau nei 2015 m.

Toliau traukiantis Rusijos ekonomikai, prekių reeksportas (išskyrus naftos produktus) šįmet gali susitraukti dar 1,1 proc., iki 8,3 mlrd. eurų. Paslaugų eksportui prognozuojamas 1,3 proc. didėjimas – iki 6,1 mlrd. eurų. „Vis dėlto eksporto augimą prognozuoti sudėtinga, nes rinkose vyrauja dideli kainų pokyčiai, ypač smarkiai keičiasi naftos produktų kainos“, – įspėja E.Gustas.

A.Izgorodino vertinimu, 2016 m. turėtų didėti eksportas ne tik į JAV, bet ir į Kiniją, Izraelį. Tolimesnėje ateityje tas pat pasakytina apie Turkiją, Jungtinius Arabų Emyratus, kitas arabų šalis. Pernai eksportas į ES sudarė apie 60 proc. lietuviškos kilmės eksporto, 2016 m. ši dalis dar padidės, o eksportas į NVS rinkas gali kristi iki 20 proc. bendro kiekio. Nuo 10 proc. pernai iki 15–17 proc. šiais metais turėtų išaugti eksportas į kitas rinkas.

2015 m. lapkričio mėnesį Ekonominės diplomatijos taryba pritarė siūlymui išskirti 10 Lietuvos eksporto prioritetinių rinkų, į kurias planuojama koncentruoti valstybės skatinimo priemones, viešojo sektoriaus veiksmus, ir taip paspartinti Lietuvos eksporto plėtrą ir šalies ekonomikos augimą. Tarp jų yra Švedija, Vo­kietija, Nor­vegija, Jungtinė Karalystė, Ukraina, Pran­cūzija, JAV, Kinija, Izraelis ir Ja­ponija.

Investicijos atsigauna

Jei išliks dabartinės investicijų tendencijos, grėsmių Lietuvos ekonomikai ateityje mažės. Tiesioginės užsienio investicijos pernai didėjo, daugiau jų laukiama ir 2016, ir 2017 m.

„Tarptautinės korporacijos turi daug gry­­nųjų pinigų ir yra linkusios juos investuoti, ieško, kur galima būtų investuoti, kokias bendroves įsigyti. Tai svarbiausias investicijų augimo variklis. Žinoma, veikia ir mažos palūkanų normos, verslams da­bar lengviau pasiskolinti ir investuoti į plėtrą“, – sako Investuotojų forumo vykdomoji direktorė Rūta Skyrienė.

Ūkio ministerijos duomenimis, vien 2015 m. antrąjį ketvirtį tiesioginių užsienio investicijų srautas Lietuvoje padidėjo keturis kartus, palyginti su tuo pačiu 2014 m. ketvirčiu. Be to, Lietuvoje savo veiklą plėsti ir investuoti pasirinko tokios bendrovės, kaip kompetencijų centrą Vilniuje įkūrusi „Nasdaq“, Klaipėdoje naftos ir dujų technologijų gamybos padalinį įsteigusi CSUB, Panevėžio laisvojoje ekonomikos zonoje gamyklą atidariusi Nor­ve­gijos kapitalo įmonė „Devold“ ir sparčiausiai auganti Kinijos informacinių technologijų kompanija „Fun Guide“.

Lietuvoje daugiausia investuoja JAV, Švedijos, Norvegijos, Didžiosios Bri­ta­ni­jos, Suomijos, Danijos ir Vokietijos ka­pi­talas. „Taip pat matome IT įmonių iš Ru­sijos, Ukrainos, Baltarusijos suaktyvėjimą – jos nori persikraustyti į saugesnę vietą, kur geresnė aplinka verslui ir skaidresnė tei­sinė sistema“, – komentuoja VšĮ „In­ves­tuok Lietuvoje“ Investicijų plėtros departamento direktorius Justinas Pa­girys.

„Investuok Lietuvoje“ kasmet dabar pri­traukia 10–15 proc. daugiau investicinių projektų, palyginti su ankstesniais me­t­ais. „Kol kas skaičiuojame 2015 m. rezultatus, baigiamos paskutinės derybos, bet turėtume turėti netoli 30 naujų investicinių projektų, per 2 tūkst. naujų darbo vie­tų, daugiau nei 100 mln. eurų kapitalo in­vesticijų. Visi projektai, su kuriais dirbame, skirti eksportui. Itin plečiasi paslaugų centrai, IT ir technologijų bei inžinerinė gamyba“, – vardija J.Pagirys.

Pagrindinės Lietuvos konkurentės dėl investicijų yra Lenkija ir Čekija. „Pi­gumas – trumpalaikis pranašumas, todėl kovoje dėl investicijų vis svarbesnė tampa kompetencija ir talentai“, – sako R.Skyrienė.

Jai pritaria ir J.Pagirys: „Sąnaudos vienareikšmiškai yra vienas svarbiausių kriterijų visoms kompanijoms, bet visoje Vi­durio ir Rytų Europoje jos panašaus lygio. Jei nuolat konkuruotume su norvegais, švedais ar amerikiečiais, tai sąnaudų privalumas būtų svarbus, tačiau dabar mūsų konkurentai yra panašių sąnaudų valstybės, todėl pranašumą turime parodyti ki­tais būdais.“

Pasak J.Pagirio, ypač svarbi tampa švietimo sistema, kuri turėtų tapti lankstesne ir geriau pritaikyta verslo poreikiams.

Darbo santykiai – dar viena problema, trukdanti pritraukti investicijų. Lietuvos pramonės įmonių vadovų apklausa parodė, kad darbo santykių liberalizavimas bū­tų ypač naudingas Lietuvai: maždaug pusė respondentų tvirtino, kad jei būtų palengvintos terminuotųjų sutarčių sudarymo sąlygos ir palengvintas atleidimas iš darbo, tai paskatintų juos kurti naujas darbo vietas savose įmonėse.

„Šešėlis“ traukiasi

Šįmet toliau turėtų mažėti šešėlinė ekonomika. Valstybinės mokesčių inspekcijos (VMI) viršininko pavaduotojas Artūras Klerauskas pabrėžia, kad tai patvirtina visi šešėlinės ekonomikos ty­rimai. Prof. Friedricho Schneiderio skaičiavimais, 2015 m. šešėlinės ekonomi­kos dydis Lietuvoje siekė apie 26 proc. BVP, o 2003 m. šis rodiklis buvo apie 32 proc.

„Verslas skaidriau moka mokesčius, gyventojai tampa vis nepakantesni atlyginimams vokeliuose ir kitiems mokesčių slė­pimo reiškiniams: nuo 2006 m. VMI pa­sitikėjimo telefonu 1882 gauta per 25 tūkst. pranešimų, o panaudojus šią informa­ciją į biudžetą grąžinta per 30 mln. eu­rų. Iš viso VMI stebėsenos ir kontrolės veiks­mais biudžetą papildė per 200 mln. eu­rų nuslėptų ar nesumokėtų mokesčių“, – teigia A.Klerauskas.

3 klausimai  valstybės kontrolieriui Arūnui Dulkiui

– Pateikėte Seimui išvadas dėl 2014 m. valstybės biudžeto ir nacionalinio finansinių ataskaitų rinkinių bei 6-ių fondų – Privatizavimo, Rezervinio, Garantinio, Ignalinos atominės elektrinės eksploatavimo nutraukimo, Privalomojo sveikatos draudimo ir „Sodros“ ataskaitų. Kur nustatėte didžiausius pažeidimus? Ar ne per daug Vyriausybė ir savivaldybės skolinasi?

– Įvertinę valstybės biudžeto vykdymo teisėtumą, nustatėme, kad valstybės institucijos ir įstaigos 233,2 mln. Lt (0,9 proc. visų panaudotų valstybės biudžeto asignavimų) panaudojo pažeisdamos teisės aktus, reglamentuojančius lėšų skyrimą ir naudojimą, viešuosius pirkimus, darbo užmokesčio bei kitų išmokų mokėjimą. Ši suma sudaro tik 0,9 proc. visų panaudotų valstybės biudžeto lėšų, tačiau palyginti su 2013 m. išaugo 3 kartus.

Vyriausybė 2014 m. skolinosi laikydamasi teisės aktuose nustatytų skolos rizikos ir skolinimosi limitų, tačiau jų laikėsi ne visos savivaldybės.

– Kokių pažeidimų nustatėte „Sodros“ biudžeto vykdymo teisėtumo audite?

– 2014 m. nepagrįstai išmokėta 7,5 mln. Lt nedarbo socialinio draudimo išmokų. Apie 5,8 mln. Lt fondo lėšų panaudota pensijų kaupimo dalyvių lėšomis mokėtinoms, tačiau jų darbdavių laiku fondui nepervestoms papildomų pensijų kaupimo įmokoms dengti. Kadangi fondui nebuvo skirta papildomų valstybės biudžeto asignavimų banko palūkanoms padengti, 2014 m. iš komercinių bankų paimtų 2,9 mln. Lt paskolų palūkanos buvo sumokėtos fondo lėšomis. Dėl laiku nepriimtų teisės aktų fondas neturėjo galimybių gauti dalies veiklos sąnaudų už įmokų pervedimą pensijų kaupimo bendrovėms kompensacijos, taip pat nepasinaudota galimybe derėtis su užsienio valstybėmis, kad būtų išvengta 0,9 mln. Lt valiutos kurso pasikeitimo nuostolių, mokant išmokas užsienio valstybėse gyvenantiems asmenims. Nustatyta atvejų, kai fondo administravimo įstaigų veiklai užtikrinti lėšos naudotos pažeidžiant Viešųjų pirkimų įstatymą, neracionaliai, nes įsigytos nebūtinos paslaugos.

Atkreipėme dėmesį į veiksnius, kurie lemia fondo biudžeto deficitą, t. y. neskyrus valstybės biudžeto asignavimų į pensijų kaupiamuosius fondus pervedamoms valstybinio socialinio draudimo pensijų įmokoms kompensuoti, 443,7 mln. Lt išlaidos padengtos fondo lėšomis; nedarbo socialinio draudimo išlaidos ir toliau 32,2 mln. Lt viršijo surenkamų nedarbo socialinio draudimo įmokų sumas.

– Ar jau pagaliau aišku, kiek valstybė turi turto?

–  Įvertinę nacionalinio finansinių ataskaitų rinkinio duomenis konstatavome, kad ne visas valstybės turtas yra teisingai įvertintas ir užregistruotas finansinėje ataskaitoje. Pavyzdžiui, iki 2020 m., kol nebus baigtas kilnojamųjų kultūros vertybių vertinimo procesas, valstybė neturės tikrų duomenų apie jų vertę. Blogesnė situacija dėl miško žemės ir miško: pagal galiojančius teisės aktus buhalterinėje apskaitoje ji neregistruojama ir finansinėse ataskaitose nerodoma, nors kita valstybei nuosavybės teise priklausanti žemė buhalterinėje apskaitoje registruojama.

BFL

Renovuota viena Vilniaus r. mokykla stovi tuščia – joje neliko mokinių. Bet pastatas renovuotas su ES parama, tad kelerius artimiausius metus negalima keisti jo paskirties, o prižiūrėti ir šildyti reikia. Taip pleškinami mokesčių mokėtojų pinigai, o ataskaitose rodoma, kad mokykla renovuota ir net padidintas jos energinis efektyvumas. Neūkiškumo, gal net korupcijos apraiškų apstu ir 2016 m. biudžeto projekte.

Aušra LĖKA

Ateitis ir vėl atidėta dar vėlesnei ateičiai. Tokia tezė skamba taip pat absurdiškai, kaip ir absurdas, kad 2016-ieji, kurie pagal įvairias projekcijas pagaliau turėjo tapti nebedeficitinio biudžeto metais, tokie nebus, o šie planai ir vėl atidėti ateičiai. Valstybės biudžete, jei bus patvirtintas Vyriausybės parengtas projektas, kitąmet bus netgi 1,7 karto didesnė nei 2015 m. skylė. Burbulas tarp pajamų ir išlaidų ketvirti metai iš eilės pučiasi vis labiau.

Jei privatus verslas investicijas skirstytų taip, kaip Valstybės investicijų programoje, iš karto bankrutuotų. Bet valstybė nebankrutuoja – mokesčių mokėtojai pinigų suneš, o kiek trūks, dar paauginsime skolos kuprą ateinančioms kartoms.

Kuo skiriasi valstybės ir privataus verslo investicijų principai

Mokyklos Vilniaus rajone pavyzdys – tik vienas absurdas. Valstybės investicijų programoje daug kas kelia nuostabą. „Visos investicijos dėliojamos ne pagal prioritetus, dėl kurių politikai būtų sutarę, o toms sritims, kuriose galima gauti ES lėšų“, – stebisi Investuotojų asociacijos valdybos narys, turto valdymo įmonės „INVL Asset Management“ fondų investicijų vadovas Vaidotas Rūkas.

Pavyzdžiui, ankstesnė, ikikrizinė socialdemokratų vyriausybė didžiulę ES lėšų dalį investavo į vandenvalą. Be abejonės, tos investicijos buvo reikalingos, tačiau gal būtų buvę efektyviau jau tada investuoti į šildymo sritį, kas aktualiau tiek žmonių išlaidoms, tiek valstybės importo poreikiui, nes taip buvo galima sumažinti dujų importo apimtis.

Štai kitąmet beveik pusė valstybės investicijų sumos (556 mln. Eur) turėtų tekti transporto sektoriui – keliams, geležinkeliams. Antra pagal planuojamas investicijas sritis – energetiniai projektai (ES parama energijos efektyvumui skatinti, elektros jungtys ir kt.), tam planuojama skirti 181 mln. Eur. Galima pagirti, kad energetinio saugumo proveržį, pradėtą ankstesnės Vyriausybės šiandieninė tęsia: teisingai nusistatė prioritetus, išlaiko tempą ir, panašu, bus įgyvendinti dujų, elektros projektai, kažkiek pasistūmėta šilumos ūkio pokyčių srityje.

Lėšos į transporto ir energetikos projektus sudaro 60 proc. visų valstybės planuojamų investicijų.

Investicijų ekspertas įžvelgia vienintelę sritį, kur matomas politinis sprendimas – krašto apsauga, jai numatytas maždaug trečdaliu didesnis nei 2015 m. finansavimas – 86 mln. Eur.

Kitoms sritims – sveikatos, aplinkos apsaugai, gynybai, valstybės valdymui ir kt. – likę investicijų programos 40 proc. lėšų paskirstyta lygiau: „prabėgama“ pro visas sritis ir visiems numetama po gabaliuką. Tad kai kurie projektai tęsiasi jau 10–15 metų, kasmet jiems skiriant nemenką sumą. Pavyzdžiui, Valstybės saugumo departamento pastato Pilaitėje statyboms, kurios turėjo būti baigtos dar 2007 m., kitąmet vėl planuojama skirti 4,3 mln. Eur., o projekto pabaiga nukelta į 2020 m.

V.Rūkas lygina: „Verslo įmonės, investuotojai projektus vykdo kitaip – nusistato kažkokį protingą laikotarpį ir per jį projektą užbaigia. O analizuojant Valstybės investicijų programą susidaro įspūdis, kad esmė – patekti į šį sąrašą ir pradėti kažką daryti, žinant, kad paskui kasmet išsipeši kažkiek valstybės pinigų, nes projektas jau pradėtas.“

Ekonomistas primena, kad ankstesnė, Andriaus Kubiliaus, Vyriausybė krizės metais ypač trūkstant lėšų, bandė atidėti naujus projektus ir susikoncentruoti užbaigti pradėtus. Ekonomiškai efektyviau imti ir pabaigti pradėtus projektus, bet politikams „vertingiau“ kasmet visiems skyrinėti po truputį. Tai būdinga ir šios Vyriausybės investicijų programai.

Kitas, V.Rūko vertinimu, investicijų programos išskirtinumas – kad regionai sulaukia daugiau dėmesio nei didesni miestai. Jam susidaro įspūdis, kad politikai atiduoda duoklę savo kraštui, regionui, kur yra išrinkti, ir vis prastumia kokį projektą. Jei Valstybės investicijų programa (kaip kad privačiose investicijose į projektus) būtų vertinama taikant kaštų ir naudos analizę, paaiškėtų, ar nutiesti kelią kaime, sutaisyti šaligatvį, kuriuo vaikšto vos dešimtys žmonių, tiek pat efektyvu, kiek sutvarkyti gatvę Vilniuje, kur praeina tūkstančiai žmonių. Suskaičiavus investicijos naudą, tenkantį žmogui, skirtumas būtų iškalbingas.

„Nežinau, ar tai neūkiškumo, ar pataikavimo savo rinkėjams, ar tokios politikos, ar, nedrįsčiau sakyti, bet gal korupcijos pasekmė, bet politikai kryptingai siekia, kad regionai gautų didesnę dalį nei didesni miestai“, –  Valstybės investicijų programą kritikuoja ekonomistas V.Rūkas.

Jis pripažįsta: politikų ir ekonomistų, investuotojų požiūriai gali būti skirtingi, ir tai nėra blogai, nes politikai turi atstovauti savo rinkėjui. Bet jam labai norėtųsi, jog tai, kas Lietuvoje sekasi, būtų stumtelėta į priekį, kad dar labiau sektųsi, ir riboti investicijas į tai, kas nesiseka. Kaip su moksleiviais vyresnėse klasėse: jei kuris nori būti IT specialistas, jam chemijos pradmenis žinoti vertinga, bet dėmesys teskiriamas būsimai specialybei.

„Lygiai taip su regionais: gražiausias aikštes įrengiame kelių šimtų gyventojų miesteliuose, kuriuose bus ta aikštė ar ne, žmonės iš ten vis tiek išvažiuos, nes ne ten verslai, ne ten pinigai, ne ten aukštosios mokyklos ir geros darbo vietos. Jei matome, kad keliuose miestuose ar regionuose tie procesai geresni, padėkime jiems, nes mes konkuruojame ne tarpusavyje – ne Radviliškis su Joniškiu, o Lietuva su Norvegija ar Airija. Tai padarykime, kad Lietuvai būtų geriau“, – argumentuoja V.Rūkas.

Arba universitetų skaičius: visiems kažkiek skiriama lėšų, bet gal geriau turėti vieną ar kelis labai gerus, kad galėtume konkuruoti ir galėtume mokėti tokias algas dėstytojams iš užsienio ar lietuviams, kad jiems nereiktų mokėti pašalpų, kaip ketina daryti Vilniaus universitetas.

Privačiame versle – aksioma: jei investuoji į žlungantį verslą, kuo daugiau įdėsi pinigų, tuo daugiau prarasi. Pavyzdžiui, „Lietuvos jūsų laivininkystė“, kuri gelbėjama valstybei priklausančių įmonių paskolomis. „Kodėl niekas neskaičiavo, ar parama kitai sričiai nebūtų atnešusi didesnės naudos? A.Butkevičiaus Vyriausybės investicijų politikoje nematau kryptingumo, jokios naujos minties, jokių prioritetų, išskyrus išasfaltuoti regionuose gatves ir kelius“, – vertina Investuotojų asociacijos atstovas.

Nustatyti, kas svarbu, reiškia rasti, kas mažiau svarbu

„Net banalu sakyti, bet didžiausia biudžeto formavimo yda – kaip ir visus nepriklausomybės metus, jo deficitas. Ir jis didėja ketveri metai iš eilės. Kai tvirtinami vidutinio laikotarpio planai, biudžeto subalansavimas ir atsakingas žiūrėjimas į finansus vis numatomas ateityje, bet tai niekada neateina, nes vis atsiranda priežasčių – tai ekonominė krizė, tai naujų aktualijų prioritetai“, – konstatuoja Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) viceprezidentas Vytautas Žukauskas.

Jo vertinimu, 2016 m. valstybės biudžeto pajamų rodikliai suplanuoti pagal gana realų Finansų ministerijos parengtą ūkio raidos scenarijų, prognozuojantį 3,2 proc. BVP augimą, 1,4 proc. vidutinę metinę infliaciją, 5,3 proc. vidutinio darbo užmokesčio didėjimą, 8,8 proc. nedarbo lygį.

Panašios ir kitų institucijų BVP augimo prognozės (Lietuvos banko – 3,2, Europos Komisijos – 3,3, SEB – 2,8 proc.). Tiesa, prognozių tendencijos optimizmo nekelia: pernai gruodį Lietuvos bankas prognozavo, kad BVP 2015 m. augs 3,1 proc., o iki rugsėjo prognozė susmego iki 1,6 proc. Sumažinta ir kitų metų BVP augimo prognozė (nuo 3,4 iki 3,2 proc.). Tad LLRI kelia klausimą: ar realistiška 2016 m. tikėtis dvigubai spartesnio nei šiemet BVP augimo?

Lietuvos bankas kitais metais prognozuoja ir lėtesnį, nei įkalkuliuota į biudžeto projektą, darbo užmokesčio didėjimą (4,9 proc.), aukštesnį nedarbo lygį (9,1 proc.).

Nors šiemet per aštuonis mėnesius gyventojų pajamų mokesčio į valstybės biudžetą surinkta 7,5 mln. Eur (3,2 proc.) daugiau, nei buvo planuota, tačiau 14 mln. Eur (5,4 proc.) mažiau nei per tą patį laikotarpį pernai.

LLRI vertinimu, sparčiai didinant minimalų atlyginimą dalis įmonių, neišgalinčių jo mokėti, renkasi pasitraukti į šešėlį. 2016 m. minimalią algą dar padidinus nuo 300 iki 350 Eur egzistuoja tikimybė, kad planuojamos pajamos iš gyventojų pajamų mokesčio nebus surinktos.

Be to, LLRI atkreipia dėmesį, kad ankstesnėse ekonominio augimo prognozėse buvo numatytas daug spartesnis eksporto rinkų augimas, kurį turėjo lemti įsibėgėjusi ES ekonomika. Tačiau jau pirmąjį 2015 m. ketvirtį lietuviškos produkcijos paklausa sumažėjo ir ES šalyse. Mažėjant Lietuvos gamybos sektoriaus investicijoms į ilgalaikį turtą ir didėjant vienetinėms darbo sąnaudoms gamybos sektoriuje tai gali varžyti eksporto rinkoms dirbančių gamybos sektorių potencialą.

Vis dėlto pajamų planas, palyginti su išlaidų, netgi labai realus. „Išlaidos didės sparčiau nei ekonomika ir kainų augimas, o tai reiškia, kad viešasis sektorius ir toliau kainuos brangiau ir brangs daugiau nei Finansų ministerijos prognozuojamas bendras kainų augimas (1,4 proc.)“, – ką iš tikrųjų reiškia išlaidų didėjimas, aiškina LLRI ekspertas V.Žukauskas.

Valstybės biudžeto pajamos, palyginti su 2015 m., netgi mažėja (tiesa, nedaug, 75 mln., 0,9 proc.), o štai išlaidos pučiasi 171 mln. Eur, 2,1 proc. Apie 70 proc. išlaidų padidėjimo (ir apie 38 proc. valstybės biudžeto deficito) sudaro išlaidos krašto apsaugos finansavimui didinti, pabėgėliams primti ir kultūros, meno, socialinių darbuotojų darbo užmokesčiui kelti.

„Tai rodo, kad valdantieji apsibrėžę prioritetus – krašto apsaugą, pabėgėlių priėmimą, viešojo sektoriaus atlyginimų didinimą. Tačiau tikras prioritetų identifikavimas – ne rasti, kur dar išleisti lėšų, bet pasakyti, kas nėra prioritetas ir kur galima išleisti jų dar  mažiau, jas perskirstyti, kad bendros išlaidos nedidėtų, ypač kai neauga pajamos. Kai prioritetai virsta didesnėmis išlaidomis, tai nėra nei tikrasis

prioritetų nustatymas, nei atsakingas požiūris į valstybės finansus“, – pabrėžia V.Žukauskas.

Beje, didžiąją dalį pabėgėlių priėmimo išlaidų padengs ES, tik ne avansu, o už atliktus darbus, tad, tikėtina, šiai sričiai skirti pinigai netrukus sugrįš į valstybės biudžetą.

Žinoma, kaip pastebi LLRI viceprezidentas, galima sakyti, kad mūsų biudžeto 2016 m. deficitas – 1,3 proc. BVP – nėra toks tragiškas kaip Graikijos. Bet jei yra ekonominis ciklas, kažkada po deficitinio turėtų būti ir perteklinis biudžetas, kad pradėtume iš esmės mažinti valstybės skolą. Tačiau Lietuvoje visą nepriklausomybės laikotarpį biudžetas – visuomet deficitinis.

Deficitinis (95,5 mln. Eur) numatomas ir „Sodros“ biudžeto projektas, nors pernai tikinta, kad 2016 m. pajamos ir išlaidos pagaliau sutaps.

Tiesa, Vyriausybė giriasi, kad kitąmet skolinsis apie 1,6 mlrd. Eur, arba beveik perpus mažiau nei šiemet. Bet jei planuojame išleisti daugiau, nei gauti pajamų, tai tereiškia, kad kitąmet tiesiog nesueina terminai grąžinti kokią ankstesnę skolą. O valstybės skola kitų metų pabaigoje sudarys apie 15,8 mlrd. Eur, arba 40,8 proc. BVP.

Valstybės kontrolė jau įspėjo: planuojamas  valdžios sektoriaus deficitas per didelis, galintis kelti valdžios finansų ilgalaikio tvarumo riziką. Šiemet Lietuvai pirmąkart teks atlaikyti ir biudžeto projekto testą Europos Komisijoje (EK): EK jau trečius metus vertina, ar euro zonos šalių biudžeto projektai nekelia grėsmės jų finansiniam stabilumui. Nors Komisijai nesuteikta teisės vetuoti valstybių narių biudžeto projektus, išimtiniais atvejais, kai EK biudžeto plano projekte nustato itin rimtus Stabilumo ir augimo pakto nustatytų biudžeto politikos įpareigojimų nevykdymo atvejus, ji, pateikdama savo nuomonę dėl biudžeto plano projekto, gali paprašyti jį persvarstyti.

Beje, ką tik EK paskelbtoje ataskaitoje dėl mokesčių reformų nurodyta, kad Lietuvoje vis dar didelis skirtumas tarp realiai surenkamo ir galimo surinkti PVM, o mokesčių našta darbo jėgai yra mažintina.

Tačiau Vyriausybė kartu su biudžeto projektu siūlo kitokius mokesčių pakeitimus – visų pirma kelti akcizus. Tačiau dėl šildymui naudojamų dujų apmokestinimo akcizu gali padidėti centralizuotai tiekiamos šilumos kaina. LLRI vertinimu, akcizų didinimas skatintų vartotojus rinktis nelegalias prekes, o tai turėtų neigiamų pasekmių ir gyventojų sveikatai, ir šešėlinei ekonomikai, žinoma, ir biudžeto pajamoms.

Estija – kaip amžinas priekaištas

Galų gale Lietuvos Vyriausybei nebūtų taip sunku teisinti deficito didėjimo užgriuvusiais naujais prioritetais stiprinti šalies saugumą, priimti pabėgėlius, jei ne estai. „Estija taip pat turi ir gynybos, ir kitų prioritetų. Bet estai randa, kur sumažinti išlaidas“, – pastebi V.Žukauskas.

Štai Estijoje biudžetas pristatytas kartu su 750 valstybės tarnautojų atleidimo projektu, nes juk gyventojų mažėja, tad turėtų mažėti ir viešasis sektorius. Bet tik ne Lietuvoje. Tokių planų A.Butkevičiaus Vyriausybė nepateikė.

Estijoje taip pat didinamas darbo užmokestis viešojo sektoriaus darbuotojams, bet derinant su valstybės tarnybos efektyvinimu. Mūsų šiauriniai kaimynai didins gydytojų, slaugių, socialinių darbuotojų atlyginimus, tačiau mažindami administracinį aparatą.

Estija kitais metais planuoja vos 0,1 proc. BVP (arba 20 mln. Eur) šalies biudžeto deficitą, ir tai remdamasi nuosaikesne ekonominio augimo prognoze (2,6 proc.), nei prognozuoja EK (3 proc.). Beje, šiais metais estai prognozavo 0,5 proc. (100 mln. Eur) deficitą, tačiau šiuo metu biudžeto pajamos viršija išlaidas.

Lietuvoje tokių stebuklų nėra nutikę – mūsų politinis klimatas tinka tik išlaidų derliams. Viešasis sektorius vis pampsta ir brangsta, net aptarnaudamas vis mažesnį skaičių gyventojų. Tačiau ar kas pastebėjo, kad būtų pagerėjusi viešųjų paslaugų kokybė?

„Net sunku prisiminti, kada pastarąjį kartą rimtai mėginta sumažinti valdžios aparatą. Gedimino Vagnoriaus antro premjeravimo metu iškelta idėja sumažinti ministerijų aparatą 30 proc., bet iš to nieko neišėjo. Tad pavydu žiūrėti, kai esant tokiai nelengvai ekonominei situacijai estai planuoja mažinti valdininkų skaičių. Svarbu ir tai, kad estai netaiko lygiavos principo: kurios ministerijos buvo reformuotos, tos darbo vietų skaičių išsaugos, o kitos bus priverstos reformuotis“, – Estiją pavyzdžiu A.Butkevičiui rodo SEB banko prezidento patarėjas Gitanas Nausėda.

Jis pripažįsta, kad tartum ir galime rasti priežasčių bei išlygų, kurios Lietuvai neleidžia artėti prie subalansuoto biudžeto, net jei kitąmet nebūtų rinkimų. Jo nuomone, dabar pats tinkamiausias metas didinti minimalią algą (tik neperlenkiant lazdos) ir neapmokestinamąjį pajamų dydį, gal net labiau, nei siūloma, nes vidaus rinka dabar tampa lemiamu Lietuvos ekonomikos augimo veiksniu ir bet kokios į tai nukreiptos priemonės atsiperka per mokesčius.

Pensijos irgi turi būti kompensuojamos, gynybos išlaidos didinamos – šie ir kiti įsipareigojimai niekur nedingsta, kaip ir visos kitos išlaidos. „Tačiau jos priimamos kaip konstanta, į kurią negalima kėsintis. Kaip rodo Estijos pavyzdys, į ją galima kėsintis ir to sąskaita padidinti kitų sričių finansavimą. Bet tam reikia turėti tikslą ir politinės valios“, – lygina G.Nausėda.

Beje, pasak ekonomisto, rezervų yra ne tik mažinant valdininkų, pavyzdžiui, viešuosiuose pirkimuose jų dar daugiau. „Bet visi sako: taip buvo visada ir taip bus“, – susitaikymą su viešųjų pinigų išlaidavimu primena G.Nausėda.

LLRI viceprezidentas V.Žukauskas esminių permainų irgi neįžvelgia: „Valstybės finansų padėtis – slogi. Valdantieji nepadarė jokių viešojo sektoriaus – nei švietimo, nei sveikatos apsaugos, nei valdininkijos reformų, kurios leistų mažinti deficitą. Vis atsiranda naujų prioritetų, kuriems metame pinigus, ir biudžeto išlaidos išsipučia, nes kitur jos nesumažinamos.“

Dabar teisinamasi, kad sumažėjo ES lėšų, todėl deficitas didėja. Tačiau, kaip pabrėžia V.Žukauskas, mums jau reikia mokytis gyventi nedotuojamiems Vakarų valstybių. Negalime savo viešųjų finansų tvarumo statyti ant finansinių srautų, kurie nėra mūsų uždirbti.

Juo labiau 2020 m., pasibaigus šiam septynerių metų finansavimo laikotarpiui, ES lėšų gausime dar mažiau. Ar tam rengiamės?

„Apie kokį ilgalaikį strateginį politikų mąstymą galima kalbėti, jei net trumpalaikį sunku įžvelgti, kai matai, kad politikas rūpinasi pramušti daugiau pinigų ten, kur yra išrinktas, o ne kur būtų efektyviausia visai valstybei. Nėra jokio strateginio mąstymo, kuris buvo šiek tiek pasireiškęs dirbant A.Kubiliaus Vyriausybei, dabar – žingsnis atgal“, – diagnozuoja Investuotojų asociacijos valdybos narys V.Rūkas.

Tad renovuotų, bet tuščių mokyklų bus ir daugiau. Viešasis sektorius brangs, o pinigų biudžete vis trūks. Bent jau kol kas – jokių prošvaisčių, kad kas keistųsi.