"Veido" archyvas

Genocido ir rezistencijos tyrimo centras ir alus tarpusavyje nedera. Tačiau kas labiau dera prie senamiesčio?

Naujausioje vizijoje, kaip priversti valstybės įstaigas neišlaidauti patalpoms, kraustymasis iš brangiausių sostinės vietų nenumatytas.

Sostinės senamiesčio širdyje, Rotušės aikštėje, gurkšnojantieji kavą ar alų kartu gali susipažinti su mūsų tautos tremties istorija. Staliukai pramogautojams pastatyti ties Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vitrina su knygomis apie mūsų tautos netektis. “Davėme kavinei sutikimą statyti čia staliukus, bet nemanėme, kad jie bus taip arti pastato. Jau šiek tiek pastūmė, kad neužgožtų mūsų iškabos”, – sako centro generalinio direktoriaus pavaduotojas Vytas Lukšys. Jis prognozuoja, kad kitąmet, ko gero, centras tokio leidimo kavinei nebeduos.

Tačiau dar didelis klausimas, kas ne vietoje – kavinės staliukai ar Genocido ir rezistencijos tyrimo centras. V.Lukšys į klausimą, ar ir pačiam centrui čia patogiausia vieta, atsakė, kad to nė nesvarstantysią: erdvios, apie 600–700 kv. m patalpos centrui skirtos tik restauravus šį pastatą, jas įstaiga valdo patikėjimo teise, tad kokių dar gali būti pretenzijų?
Gal bent jau pastatas kuo susijęs su genocidu ar rezistencija? V.Lukšio žiniomis – niekuo.

Rotušės aikštėje ir jos prieigose tokių vakarietiškiems senamiesčiams nebūdingos paskirties įstaigų – ne viena. Čia, pavyzdžiui, įsikūrusios net trys Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) priklausomybės institucijos – Higienos institutas, Lietuvos bioetikos komitetas ir Ekstremalių sveikatai situacijų centras. Kodėl šios įstaigos turėtų būti įsikūrusios būtent ten, kur brangiausias nekilnojamasis turtas, o pageidaujančiųjų jį įsigyti ar išsinuomoti už didžiulę kainą tikrai netrūksta? Ar valstybė tikrai turtingesnė už turčius? Galų gale ar tikrai prestižinės sostinės vietos – Senamiestis, centras, Žvėrynas – pačios patogiausios vietos valdininkų biurams?

Valdžios prospektas

Trylika iš keturiolikos ministerijų, kaip ir, suprantama, Vyriausybė, Seimas bei Prezidentūra, įsikūrę pačiame miesto centre ar Senamiestyje. Vienintelė Socialinės apsaugos ir darbo ministerija – atokiau, bet ir tai nutolusi nuo Senamiesčio tik per porą kvartalų. O Gedimino prospektą pagal valdžios įstaigų koncentraciją galima vadinti tiesiog valdžios prospektu, valdiškų įstaigų iškabos kabo ant kas kelinto namo šalia Gedimino prospekto. O kur dar įvairios organizacijos, partijos, asociacijos ir t.t., ir pan., kurioms valstybė yra perdavusi savo turtą valdyti patikėjimo teise.

Tačiau šios patalpos senos, todėl neprilygsta moderniems biurams, o kiek dar kainuoja jų remontas. “Sveikatos apsaugos ministerija ir jai pavaldžios įstaigos neturi tikslo būtinai išlaikyti patalpas Senamiestyje – atsiradus ekonomiškesniam variantui būtų priimamas atitinkamas sprendimas. Be to, dauguma įstaigų valdo patalpas panaudos / patikėjimo teise – tai reiškia, kad nuomos mokesčio nėra, reikia mokėti tik už komunalines paslaugas. Atsisakius šių patalpų, tektų ieškoti kitų nuomos pagrindu, atitinkamai didėtų išlaidos patalpoms išlaikyti”, – informuoja SAM Ryšių su visuomene skyrius.

Štai turto patikėjimo teise Vilniaus visuomenės sveikatos centras Vilniaus g. valdo per 1,4 tūkst. kv. m patalpas, Ekstremalių sveikatai situacijų centras Didžiojoje g. – 590 kv. m. O Valstybinė medicininio audito inspekcija prie SAM patalpas Smetonos g. nuomojasi. Jų bendras plotas beveik 522 kv. m, nuomos kaina – 15 Lt už kv. m ir 7,37 Lt už komunalines paslaugas. Bet dar neseniai ji buvo kur kas didesnė: Valstybės kontrolė barė šią instituciją, kad ji 2007 m. penkeriems metams susiderėjusi nerealią kainą – 52 Lt už kv. m. Tokių pavyzdžių valstybės auditoriai atrado daugybę, ir dažniausiai prestižinėse vietose.

O kiek galima sutaupyti, rodo Informacinės visuomenės komiteto prie Susisiekimo ministerijos pavyzdys: mažėjant tarnautojų jie atsisakė ankstesnių patalpų nuomos ir persikėlė į ministerijos kitos įmonės – Lietuvos pašto patalpas, taip sumažindami išlaidas patalpoms išlaikyti beveik 30 proc.

Ar be valdininkų centras numirtų

Ar valstybinių įstaigų koncentracija prestižiniuose mikrorajonuose – europinis standartas, ar anomalija? “Valstybės įstaigos turi būti įsikūrusios ten, kur tai būtų ekonomiškai pagrįsta. Tačiau jei iš Gedimino prospekto iškeltų visas institucijas, jis mirtų, nes daugiausia valdžios žmonės palaiko čia įsikūrusias kavinukes”, – mano Valstybės turto banko (VTB) valdybos pirmininkas Arnoldas Burkovskis.

Negeras ir kitas kraštutinumas: nesinori, kad Vilnius primintų Vienos centrą, kuriame vieni biurai, tad vakare po darbo valandų dirbtinai bandoma imituoti gyvybę – biuruose paliekamos neišjungtos šviesos.

Kol kas lengviau išvardyti valstybės institucijas, kurios įsikūrusios ne sostinės centre. Per pastaruosius kelerius metus bene didžiausios kraustytuvės buvo, kai Vilniaus savivaldybė, pardavusi pastatą Gedimino prospekte, išsikėlė kitapus Neries, Generalinė prokuratūra iš A.Smetonos g. – į Rinktinės g., kiek anksčiau “Sodra” – į Laisvės prospektą.

Antra vertus, štai Generalinė prokuratūra išsikraustė, o jos buvęs pastatas miesto centre tuščias jau pustrečių metų. A.Burkovskis sako, kad besidominčiųjų juo yra, štai neseniai domėtasi galimybe čia įkurdinti viešbutį. Tačiau pagal Vilniaus savivaldybės reikalavimus būtina įrengti automobilių stovėjimo vietą, o tai fantastiškai brangiai kainuoja.

“Ober-Haus” nekilnojamojo turto bendrovės vadovas Lietuvoje Vytas Zabilius mato kitą išeitį: “Pasaulyje, atvirkščiai, svarstoma, kaip mažinti automobilių stovėjimo vietų, kad žmonės naudotųsi visuomeniniu transportu. Centre, Senamiestyje numatytos koncentruotos vietos automobiliams laikyti ir investuotojai, kurie perka čia pastatą, turėtų prisidėti prie tų daugiaaukščių automobilių laikymo statinių ir juose išpirkti vietas būsimiems pastato gyventojams. O savivaldybės taip įgytų finansavimo šaltinį.”

V.Zabiliaus įsitikinimu, Senamiestis, centras neturi būti administracinių pastatų mikrorajonai – čia turėtų būti viešbučiai, gyvenamieji namai, butikai, kavinukės. Ir be valdininkų centras tikrai neišmirtų, nes norinčiųjų čia įsigyti būstą tikrai netrūksta, o investuotojai, taip pat ir iš užsienio, domisi galimybe nusipirkti net iki 20–30 tūkst. kv. m plotus viešbučių kompleksams įrengti.

Specialistas pabrėžia, kad valdžios įstaigų koncentracija centre ir Senamiestyje dabar būtent ir kelia transporto spūsčių, automobilių statymo problemų, nes valstybės įstaigos “akumuliuoja” didelį skaičių darbuotojų ir nemažai interesantų, o juk didžioji gyventojų koncentracija – ne centre ar Senamiestyje.

Valdžią – į priemiesčius

V.Zabiliaus įsitikinimu, miesto pakraštyje, pavyzdžiui, prie būsimo vakarinio aplinkkelio, galima sėkmingai pastatyti naują valstybės institucijų pastatų kvartalą, kokie gana populiarūs pasaulyje. Privažiuoti patogu, visuomeninis transportas bus, be to, Justiniškėse, Pašilaičiuose, Viršuliškėse, Fabijoniškėse, Perkūnkiemyje gyventojų koncentracija didžiausia Vilniuje, tad didelei daliai ir darbuotojų, ir klientų nereiktų belstis į centrą.

“Ar šiandien pardavus kurios nors Gedimino prospekte esančios ministerijos pastatą užtektų lėšų naujam miesto pakraštyje? Taip”, – garantuoja “Ober-Haus” vadovas. Jis tikina, kad per dvejus trejus metus įmanoma suprojektuoti, suderinti ir pastatyti pastatą koncesiniu būdu. Tačiau užsienyje valstybinės institucijos pastatus dažniausiai net nuomojasi. O miestų centruose lieka tik tos valstybinės institucijos, kurios susijusios su tarptautiniu bendradarbiavimu.

A.Burkovskis matęs tokį vyriausybinių institucijų kompleksą Astanoje. “Jie gali sau tai leisti. Be abejo, tai būtų postūmis ir ekonomikai. Antra vertus, tada tame mikrorajone sukiltų nekilnojamojo turto, kavinių kainos ir grįžtume prie diskusijos, ar ne per brangioje vietoje įsikūrė valdžia”, – svarsto A.Burkovskis. Bet jei patalpos būtų nuomotos, nekiltų didelių sunkumų jas vėl perkelti į pigesnes.

Dabar mūsų valstybė – tikra nekilnojamojo turto magnatė, nors lig šiol nežino tikslaus savo turtų dydžio. Valstybės turto fondo duomenimis, valstybės institucijos (be valstybės įmonių) valdo 3,3 mlrd. Lt likutinės vertės nekilnojamąjį turtą, be to, nors ir pati jį nuomoja, yra išsinuomojusi apie 42 tūkst. kv. m, gavusi pagal panaudos sutartį – apie 592 tūkst. kv. m. Tiesa, VTF Turto valdymo informacinių sistemų skyriaus viršininkas Renaldas Vilkancas pabrėžia, kad tai turto valdytojų pateikti duomenys ir jų rinkimas dar nesibaigė, o duomenys nėra patikrinti. TVF neturi informacijos apie turimų patalpų plotą.

Vis dėlto klausimas, tiesa, kol kas retorinis: ar reikėtų tiek patalpų valstybės institucijoms, jei už kiekvieną kvadratinį metrą tektų mokėti? Atsakymo į šį klausimą galima sulaukti po poros metų, jei bus įgyvendinti praėjusią savaitę Finansų ministerijos baigti rengti projektai visoms valstybės įstaigoms įvesti nuomos mokestį. Gal tada praeis noras patalpas darbo kabinetams nuomotis prestižinėse sostinės vietose ar, kaip kad dabar, valdininkus mokyti būtinai kurortinėse vietovėse ar tokiose erdviuose, bet pustuščiuose pastatuose, kaip pačios Finansų ministerijos mokymo centras Žvėryne.

Bet reikia priminti, kad apie koncepcijas (net dėl valstybės institucijų iškėlimo iš sostinės centro), turto registrą kalbama jau dešimtmetį.

Kelininkai ragina valstybės tarnybas skubiau skelbti konkursus, nes pavasaris jau prasidėjo, rašo “Verslo žinios”.

Šiemet Kelių priežiūros ir plėtros programos (KPPP) Lietuvos kelių tinklui plėtoti ir saugaus eismo priemonėms diegti numatoma skirti 986,7 mln. litų. Nors pernai kelininkai nepanaudojo visų jiems skirtų lėšų, šįmet programoje 105 mln. litų daugiau nei pernai.

Tiesa, numatyta ES parama kelių sektoriui šiais metais bus kuklesnė. Politikai tvirtina, kad kelininkai nuo šio pavasario pajus rinkos atsigavimą. Antra vertus, nuogąstaujama, ar įmonės yra tinkamai jam pasirengusios, pavyzdžiui, ar nepritrūks darbo jėgos. Mat dalis 2010 m. projektų užsitęsė ir bus baigti tik šįmet.

Svarstoma, kad tai vyksta ir dėl kvalifikuotų darbuotojų emigracijos. Kelininkai atkerta, kad tai ne įmonių pajėgumo, o finansavimo klausimas.

“Tiesiame du tiltus per Nemuną. Galėjome tuos projektus ir greičiau baigti, tačiau finansavimas numatytas etapais. Pagal tai deriname ir statybų tempą”, – teigė bendrovės “Alkesta” vadovas Rimantas Morkūnas.

Asociacijos “Lietuvos keliai” direktorius Rimvydas Gradauskas sako, kad kelininkai išgyvena depresiją.

“Sektoriaus gamybos pajėgumas yra 3 kartus didesnis nei veiklos poreikis. Įmonėms reikia darbo ar bent jau plano. Valstybės biudžetas patvirtintas gruodį, KPPP – kovą. Toks neaiškumas tampa tendencija. Kol valstybė tvirtina lėšas, rengia konkursus, realūs darbai prasideda kone rudenį, o ką tada benuveiksi”, – teigė R.Gradauskas.

R.Gradauskas sako, kad Vilniaus vakarinio aplinkkelio II etapo darbai – svarbiausias šių metų projektas ir konkursas, visas sektorius jo laukia. Laukiama ir žinių apie sostinės didžiojo pietinio aplinkkelio tiesimą.

Jokie valstybės finansiniai sunkumai nebaisūs ją konsultuojantiems teisininkams, finansininkams ir mokslininkams – ministerijų ir joms pavaldžų įstaigų išlaidos jų atlygiui per dvejus krizės metus padidėjo 35 proc.

Krizės kamuojamoje Lietuvoje klesti viena aukso kasykla: tai valstybės įstaigų perkamos privačių teisininkų, finansininkų ir mokslininkų konsultacinės ir tyrimų paslaugos.

Didžioji jų dalis finansuojama iš ES paramos lėšų – tos dalies, kuri skirta techninei paramai ir negali būti panaudojama kitiems tikslams. Todėl konsultantai gali būti visiškai ramūs – techninės ES paramos iždas Lietuvai 2007– 2013 m. siekia 690 mln. Lt – toks ir toliau tenkins net ir kasmet augantį jų apetitą.

“Lengvi” ES pinigai galutinai ištvirkino mūsų valstybės tarnybą ir jos pašonėje jaukiai įsitaisiusius gudrius konsultantus. Jų bendradarbiavimo ir sąskaitų mastas – kiekvienos ministerijos vidiniai reikalai, kurių širmą kas kelerius metus praskleidžia nebent Valstybės kontrolė, tradiciškai pažerianti kritikos ir nurodymų – kurių niekas nepaiso – kaip išskaidrinti valstybės santykius su jos privačiais patarėjais.

Panašios funkcijos šiemet ėmėsi ir Seimo Audito komitetas, nustatęs tą patį, ką ir Valstybės kontrolė: valstybiniame konsultacijų ūkyje klesti nekontroliuojama keliasdešimties milijonų litų apimanti netvarka. Rezultatai? Ir vėl jokių. Net ir įspėtos, kad jų apetitas brangiai pirkti paslaugas iš šalies kelia įtarimų, Seimo komitetui ministerijos atrėžė perkančios tai be ko neišsiverstų ir neketinančios šiais metais mažinti šioje eilutėje suplanuotų išlaidų.

Manipuliuoja mokslo vardu

Tyrinėjant ministerijų pateiktas ataskaitas apie 2008 m., 2009 m. pirktas ir šiemet planuojamas pirkti konsultacijas, akis užkliūva už perkamos paslaugos pobūdį apibūdinančios skilties – dažniausiai čia minimi moksliniai tyrimai. Juos, pasirodo, gali atlikti ne tik universitetai, bet ir privačios audito ar konsultacijų bendrovės.

Tai kliūva ir Valstybės kontrolės tyrėjams. Praėjusiais metais išanalizavę dvejų metų valdžios sektoriaus sutartis su konsultantais, jie konstatavo, kad yra paprasčiausiai piktnaudžiaujama mokslinių tyrimų vardu dėl to, kad užsakant juos nereikia skelbti viešojo konkurso – pakanka sudaryti sutartį su paslaugos teikėju ir ją patvirtinti abi šalis tenkinančia kaina.

Tokiu būdu moksliniu tyrėju 2007 m. buvo tapęs net “Achemos” koncernas. Ūkio ministerijos užsakymu jis atliko “Suskystintų gamtinių dujų importo terminalo Lietuvoje galimybių studiją”. Bendrovei, kuri ir yra viena iš pagrindinių pretendentų statyti šį terminalą, valstybė už tokį tyrimą sumokėjo kiek daugiau nei 1 mln. Lt. Lygiai tokį pat, ir vėl mokslinį, tyrimą 2009 m. jau atliko austrų bendrovė “ILF Beratende Ingenieure” – jai Ūkio ministerija ir vėliau jos įsipareigojimus perėmusi Energetikos ministerija atseikėjo 1,5 mln. Lt.

Seimo Audito komiteto pirmininkė Loreta Graužinienė neabejoja, kad mokslo vardu dangstomasi tik turint vieną tikslą – norint išvengti skaidresnės, negu paprasčiausias dvišalis susitarimas, viešųjų pirkimų tvarkos. “Susėdi, susitari, ką tirsime, kiek tam skirsime pinigų, – ir pasirašai. Įdomiausia, kad mokslininkais staiga tapo visi – nuo advokatų kontorų iki auditorių, o lietuviškiems universitetams skiriamų užsakymų rasime vos vieną kitą”, – sako politikė.

Tiesa, bent vienas Lietuvos universitetas sutarčių su valstybės įstaigomis stygiumi skųstis negali – Vilniaus Gedimino technikos universitetas (VGTU) iš Susisiekimo ministerijos ir jai pavaldžių įmonių kasmet sulaukia kelių milijonų litų vertės užsakymų. Pavyzdžiui, vien šiais metais Automobilių kelių direkcijos užsakymu VGTU atliks du tyrimus (899 tūkst. Lt ir 997 tūkst. Lt vertės) – tirs automobilių kelių eksperimentinių dangų bandomąjį ruožą ir nustatinės kelių tinklo saugumo lygį. Direkcija universitetui dosni buvo ir ankstesniais metais: 2008 m. jam užsakyta atlikti tyrimų už 786 tūkst. Lt, o 2009 m. – už 505 tūkst. Lt. VGTU mokslinis potencialias domina ir “Lietuvos geležinkelių” bendrovę – šioji per dvejus metus užsakė atlikti tyrimų už 821 tūkst. Lt.

Aiškus favoritas

Atkreiptinas dėmesys, kad viena konsultacijų bendrovė yra pelniusi ypatingą Lietuvos valdžios sektoriaus prielankumą – tai audito, mokesčių ir verslo konsultacijų bendrovė “Ernst&Young Baltic”. “Tai barbė devyndarbė, galinti patarti ir pakonsultuoti valstybę absoliučiai visais klausimais – nuo buhalterinės apskaitos iki energetikos strategijų”, – iornizuoja L.Graužinienė.

Keli faktai: Ūkio miniterija “Ernst&Young Baltic” 2008 m. samdė už 385 tūkst. Lt atlikti Lietuvos eksporto potencialo analizę, o už 390 tūkst. paprašė įvertinti paslaugų ir gaminių kontaktinio centro steigimo galimybes. Įdomu, kokių naujų įžvalgų per metus prisikaupė šios bendrovės konsultantų galvose, kad už jas 2009 m. jau 500 tūkst. Lt nepagailėjo Ūkio ministerijai pavaldi Lietuvos ekonominės plėtros agentūra (LEPA), paprašiusi atlikti užsienio investicijų pritraukimo ir eksporto skatinimo strategiją. Beje, vėliau LEPA vadovai viešai pripažino, kad dauguma strategijoje pateiktų rekomendacijų jau buvo ne sykį skambėjusios iš žinomų Lietuvos ekonomistų lūpų, aptarinėtos politikos kuluaruose.

Bendrovė “Ernst & Young Baltic” pernai galėjo džiaugtis ir pelningu kontraktu su premjero kanceliarija – su ja pasirašyta trejų metų trukmės 997 tūkst. Lt sutartis, pagal kurią yra teikiamos kažkokios strateginių veiklos planų įgyvendinimo rezultatų stebėsenos ir sistemos tobulinimo paslaugos.

Pramintas takas ir į įvairiems konsultantams lėšų bene daugiausiai visoje Lietuvoje atseikėjančios įmonės – “Lietuvos geležinkeliai” kabinetus. Su šia bendrove per dvejus metus pasirašytos net 24 sutartys – iš viso už 2,8 mln. Lt.

Konsultavo “Ernst & Young Baltic” ir kasmet keliadešimties milijonų litų nuostolį patiriantį valstybinį Lietuvos paštą – už konsultacijas mokesčių apskaičiavimo klausimais per dvejus metus jai buvo sumokėta per 689 tūkst. Lt.

Iš viso “Lietuvos geležinkeliai” per 2008–2009 m. sudarė 99 sutartis su įvairiais konsultantais ir sumokėjo jiems daugiau nei 11 mln. Lt. Ši bendrovė labiausiai prisideda prie to, kad bendroje statistikoje Susisiekimo ministerija iškyla kaip didžiausią potraukį konsultantų paslaugoms turinti institucija.

Kita lyderė – Finansų ministerija aiškina, kad nekorektiška lyginti jos ir kitų ministerijų išlaidas konsultacijoms, nes ji yra ES lėšų panaudojimui vadovaujanti institucija ir jos įsigyjamomis paslaugomis naudojasi visos ES paramą valdančios įstaigos. “Nemanome, kad tikslinga lėšas išskaidyti po visas institucijas vien tam, kad išvengtume keistų debatų, juo labiau kad lėšų koncentravimas vienoje institucijoje leidžia pasiekti didesnį pirkimo efektyvumą – visos ES paramą administruojančios institucijos gauna vienodą paslaugų kokybę už mažiausią kainą dėl masto ekonomijos”, – “Veidui” teigė Finansų ministerijos atstovė Giedrė Balčytytė.

Ji atkreipia dėmesį, kad vertinant perkamų paslaugų išlaidų efektyvumą reikia pasitelkti alternatyvų analizę ir įvertinti, ar iš tiesų būtų pigiau ir kokybiškiau, jeigu analogišką darbą atliktų institucijos darbuotojai. “Konsultacijos dažnai yra reikalingos tam tikrą etapą, trumpą nustatytą laiką, tad nuolat išlaikyti tų sričių specialistus būtų brangiau”, – tvirtina ministerijos atstovė.

Tuo tarpu Valstybės kontrolės auditoriai skaičiuoja priešingai. Išanalizavusi vieną tipinį atvejį – kai Vyriausybė Seimo pavedimu turėjo pateikti išvadas dėl AB “LEO LT” veiklos tęstinumo pagrįstumo ir šią paslaugą paprasčiausiai nusipirko iš privačių teisininkų bendrovių – ji apskaičiavo, kad už vienu kartu išleistus pinigus teisės aktų rengimo paslaugas visus metus būtų galėję teikti 5 etatiniai valstybės tarnybos teisininkai. Valstybės auditoriai duria pirštu į dar vieną lėšų švaistymo pavyzdį: Aplinkos apsaugos agentūroje beveik pusė darbuotojų pagal pareigybės aprašymą privalo rengti teisės aktus, tačiau už jų rengimą privačioms bendrovėms per metus sumokama daugiau nei 100 tūkst. Lt.