Nežinia, ar iš pagarbos, ar iš baimės, dėl profesionalumo, kompetencijos ar kaip tik “bedantiškumo” dauguma apklaustųjų valstybės kontrolierę Giedrę Švedienę priskyrė prie valstybės tarnybos elito ir apskritai prie itin įtakingų Lietuvos valstybės veikėjų. Kas lemia jos įtaką ir kaip ji ją panaudoja?

Iš pažiūros valstybės kontrolierė Giedrė Švedienė atrodo trapi, maloni, nuoširdi, ir tokios savybės, regis, sunkiai dera su valstybės kontrolieriaus postu. Mat šios pareigos paprastai asocijuojasi su griežtumu, kietumu, valdingumu ar net šaltumu. Tačiau G.Švedienei savo asmenines savybes ir būdo bruožus puikiai pavyksta suderinti su užimamu postu.
“Veido” kalbintiems jos bičiuliams ir kolegoms imponuoja jos iniciatyvumas, disciplinuotumas ir ištikimybė darbui. Visi jie piešia panašų G.Švedienės portretą: tai lyderė, atsidavusi savo darbui ir idėjoms, o didelius tikslus jai padeda pasiekti ilgametė patirtis valstybės tarnyboje, sunkus darbas ir stiprus atsakomybės jausmas.
Kita vertus, daug teigiamų savybių turi nemažai tarnautojų, o darbo patirtis valstybės tarnyboje kai kurių netgi ilgesnė, tad kodėl karjeros aukštumas pasiekė būtent G.Švedienė?
„Ji viską darydavo geriausiai ir būtinai iki galo, jai netikdavo „po truputį“, – komentuoja G.Švedienės bendraklasė ir bendrakursė, Aplinkos projektų valdymo agentūros Finansų departamento direktorė Aida Paulauskienė. Ji prisimena, kad G.Švedienė jau mokykloje tarp bendraklasių išsiskyrė kaip lyderė, o neeilinių įgimtų gabumų ir sunkaus darbo derinys ilgainiui atvedė ją į Valstybės kontrolės vadovo postą.
„Salomėjos Neries vidurinėje mokykloje anglų kalbos mokėmės sustiprintai, bet jai to neužteko, Giedrė mokėsi dar ir vokiečių, – pasakoja A.Paulauskienė. – Vėliau, kai baigėme universitetą, ji išvyko studijuoti į Prahą. Iš pradžių svetur jai sekėsi gana sunkiai, nes paskaitos vyko užsienio kalba, bet ji taip stengėsi, kad studijas baigė geriausiais A įvertinimais. Dar vėliau mokėsi Italijoje, kur sėkmingai baigė magistrantūrą, nors ten išvyko nemokėdama italų kalbos. Dar vėliau, kai išvyko į Ženevą, išmoko prancūzų kalbą“, – užsispyrimą, kuriuo pasižymi valstybės kontrolierė, pavyzdžiais iliustruoja jos draugė.
„Juokaujame, kad mūsų departamentas labai geras, nes pagimdė valstybės kontrolierę: čia ji dirbo lygiai devynis mėnesius“, – pasakojimą apie kolegę pradeda Rita Švedienė, valstybės kontrolierės bendrapavardė ir bendradarbė, Valstybės kontrolės 3-iojo audito departamento direktoriaus pavaduotoja.
Jos teigimu, G.Švedienei tų devynių mėnesių užteko, kad kolegos suprastų, kokiomis savybėmis ji pasižymi, kokius tikslus kelia sau, taip pat auditorių darbui ir valstybės tarnybai.
Šiandien G.Švedienė valstybės tarnyboje skaičiuoja jau devynioliktus metus. Ji pripažįsta, kad šiame sektoriuje dar tebėra nemažai įsisenėjusių problemų, biurokratijos, politinių intrigų, o bandymai tokius neigiamus dalykus keisti sulaukia nemažai pasipriešinimo ir dažniausiai taip laukiamų naujų vėjų į kabinetus, deja, neįleidžia.
Nepaisant visuomenėje vyraujančios neigiamos nuomonės apie valstybės tarnautojus, G.Švedienė “Veidui” ne kartą yra minėjusi, kad valstybės tarnyboje pažino galybę pavyzdingų, atsidavusių tarnautojų. O štai jos kolegos ir pažįstami liudija, kad pati G.Švedienė yra geriausias valstybės tarnautojo pavyzdys. Per “Veido” kasmet rengiamus geriausių valstybės tarnautojų rinkimus G.Švedienė nuolat atsiduria geriausių tarnautojų dešimtuke, o šiemet pakilo netgi į trečią vietą.
„Džiaugiausi, kai sužinojau, kad ji paskirta valstybės kontroliere, nes yra sąžininga, savo darbui atsidavusi asmenybė“, – tvirtina A.Paulauskienė.
Tikriausiai G.Švedienė kitaip žiūrėtų į savo pareigas ir į Valstybės kontrolės misiją apskritai, jei netikėtų viešojo sektoriaus pažanga ir valstybės įstaigų bei institucijų atstovų sąmoningumu, pasiryžimu taisyti klaidas ir laikytis rekomendacijų.
„Pati valstybės kontrolės misija – prižiūrėti, ar teisingai valstybė tvarko finansus, valdo valstybinį turtą, padėti jai tinkamai su juo elgtis – yra nelengva. Kai matai visą sistemą, norisi ją sudėlioti taip, kad procesai veiktų kuo geriau, o valstybės lėšos būtų naudojamos kuo efektyviau. To donkichotiškai siekia kiekvienas auditorius, todėl ir G.Švedienės misija kilni bei naudinga. Jos tikslas yra pasiekti, kad valstybės lėšos būtų prižiūrimos laikantis geriausių finansų valdymo principų. Manau, ir prezidentė, skirdama ją į šį postą, į tai atsižvelgė“, – svarsto R.Švedienė.

Valstybės tarnybos dėl verslo nepaliko

Iki tapdama valstybės kontroliere G.Švedienė dirbo Užsienio reikalų, Finansų, Vidaus reikalų ministerijose, struktūrinės politikos atašė nuolatinėje atstovybėje Briuselyje. Todėl nieko keista, kad valstybės tarnybą ji vadina savo mokykla, kurioje įgijo daug patirties ir praktinių žinių. Tik kodėl keliuose užsienio universitetuose studijavusi ir ilgametę patirtį valstybės tarnyboje turinti tarnautoja praktinių žinių pritaikyti neišėjo į privatų sektorių?
„Žinau, kad po darbo Finansų ministerijoje ji gavo keletą pasiūlymų dirbti versle. Tačiau argumentai jų atsisakyti buvo stipresni, matyt, valstybės tarnyba jai buvo arčiau širdies“, – svarsto A.Paulauskienė.
G.Švedienės kelias iki pat aukščiausio valstybės kontrolės posto rodo, kad ji plataus profilio, kompetentinga specialistė, kuriai ministerijose buvo patikimi svarbūs europinės paramos koordinavimo darbai, tarptautiniai santykiai.
Dabar Seimo kontrolierius (o anksčiau sveikatos ir vidaus reikalų ministras) Raimondas Šukys su G.Švediene dirbo Vidaus reikalų ministerijoje, ten ji buvo ministerijos sekretorė. R.Šukys prisimena stebėjęsis, kaip aukščiausio rango tarnautoja, bet ne jo asmeninio pasitikėjimo pareigūnė, Vidaus reikalų ministerijoje demonstravo naudingą tarptautinių ES reikalų patirtį ir puikiai susidorodavo su ES struktūrinių fondų administravimu, reikalingų tvarkų parengimu. Jis taip pat pabrėžia, kad šią sritį išmanančių žmonių prieš dešimt metų nebuvo, todėl geri rezultatai buvo daugiausia jos nuopelnas.
„Su įvairiomis programomis, susijusiomis su ES struktūriniais fondais, jų valdymu, ji tvarkėsi puikiai. Tuomet tai buvo nauja sritis, todėl man buvo sunku būti užtikrintam, kad už šią sritį atsakingas pareigūnas kompetentingai atliks savo darbą. Manau, kad mūsų komandos rezultatai buvo geri“, – prisimena buvęs vidaus reikalų ministras.
Vėliau R.Šukys tapo sveikatos apsaugos ministru, o G.Švedienė – valstybės kontroliere. Eksministras pabrėžia, kad į naujas pareigas paskirta G.Švedienė pasižymi gebėjimu veiksmingai organizuoti darbą: visi kontrolės patikrinimai kruopščiai suplanuoti, įvardijant aiškius jų tikslus ir trukmę. O sunkumai, jei tokių yra, sprendžiami geranoriškai, greičiausiai spręstinos problemos ir siekiamybės nurodomos dar iš anksto.
„Bent jau aš anksčiau niekada nesusidūriau su kontrolieriaus iniciatyva surengti susitikimą, kuriame kontrolieriai išdėstytų vertinimo bei tikrinimo principus, kriterijus ir tikslus. Tokius planus pristatė tik G.Švedienė. Apskritai ji pasiruošdavo, surinkdavo visą reikalingą medžiagą, kai reikėdavo aptarti bet kokį klausimą, todėl visos diskusijos buvo itin konstruktyvios, – komentuoja buvęs ministras R.Šukys. – Kai po kontrolės patikrinimo nagrinėdavome audito aktus arba jų pagrindu priimtus sprendimus ir tekdavo derėtis dėl terminų atidėjimo, vieno ar kito sprendimo įgyvendinimo, galiu pasakyti, kad ji visada buvo dalykiška, bet pasižymėjo geranorišku požiūriu. Todėl mano atsiliepimai apie šią pareigūnę patys geriausi. Tai be galo kompetentingas žmogus“, – neabejoja R.Šukys.

Ir šiandien valstybės turtas tvarkomas kur kas prasčiau, nei savo turtą tvarko privačios bendrovės, tačiau reikia pripažinti, kad šiais laikais jis tvarkomas bent jau geriau nei pirma.
Vertinant tai, ar šiuo metu valstybės turimi ištekliai tvarkomi protingiau ir ūkiškiau nei anksčiau, būtų pravartu tiksliai žinoti, kokia situacija buvo ir ką turime dabar. Deja, atrodo, kad per daugiau nei du dešimtmečius nepriklausomybės Lietuvoje taip ir nebuvo sužiūrėta, kiek ir kokio turto turime. Jau vien tai verčia abejoti, ar padėtis valstybėje yra patenkinama, o ką jau kalbėti apie nuolat laidomas kritikos strėles dėl valstybinio sektoriaus nekompetentingumo, neefektyvumo ir vangumo, abejotino procesų skaidrumo bei geriau išteklius panaudoti trukdančios įstatymų bazės.
Taigi kiek čia yra tiesos, „Veidas“ klausia valstybės kontrolierės Giedrės Švedienės.

VEIDAS: Kaip manote, ar dabar valstybėje tvarkomės geriau nei prieš dešimtmetį?
G.Š.: Pažangos Lietuvoje gali nematyti tik visiškas pesimistas. Valstybė žingsniuoja į priekį ir tvarkos joje kiekvienais metais matome vis daugiau. Tam, kad visos valstybės institucijos tvarkytųsi pagal vienodus standartus, yra nuolat tobulinama, įvairiais reglamentais papildoma teisinė bazė. Tiesa, kartais būtent tai ir tampa slenksčiu, už kurio užkliūvama. Vis dėlto padarytos klaidos – pataisomos, tik, gaila, ne visos.
VEIDAS: O kaip keitėsi viešajame sektoriuje randamų pažeidimų skaičius bei jų mastai?
G.Š.: Kokių nors aiškesnių tendencijų šioje srityje negalėčiau įžvelgti. Galiu tik konstatuoti faktą, kad valstybės institucijose ir įstaigose atlikdami finansinius, kitaip teisėtumo, auditus kasmet nustatome faktų, kurie, mūsų manymu, verti išsamesnio teisėsaugos institucijų tyrimo. Sakykime, pernai teisėsaugos institucijoms perdavėme 18 audito ataskaitų (devynios iš jų – teisėsaugos institucijų prašymu), o šiais metais – keturias (dvi iš jų – teisėsaugos institucijų prašymu). Žinoma, iki metų pabaigos šis skaičius gali dar padidėti.
VEIDAS: Versle yra savaime aišku, kad turimas turtas turi duoti naudos, tačiau valstybė tokia logika vadovaujasi ne visada. Neretai jos turtas negeneruoja pajamų, yra iš viso nenaudojamas arba juo naudojasi kas tik nori, tik ne valstybė. Be to, lieka neaiškumų dėl valstybinės žemės: dalis sklypų nesuformuoti, dalis neapskaityti, o dalis nėra įvertinti tikrąja verte. Ar tai reiškia, kad valstybė pati nežino, kokiu turtu disponuoja, o į įvairias ataskaitas patenkantys duomenys neatitinka realybės?
G.Š.: Reikėtų priminti, kad ne visas valstybės turtas privalo generuoti pajamas. Didelės dalies jo funkcionavimas atsispindi per visuomenei teikiamas viešąsias paslaugas. Vis dėlto auditų metu vertindami, kaip jis yra valdomas, turime konstatuoti, kad šeimininkiško požiūrio, deja, neretai trūksta.
Pavyzdžiui, šiemet atlikdami auditus savivaldybėse nustatėme, kad 46 savivaldybės iš apskričių viršininkų administracijų yra perėmusios patikėjimo teise valdyti daugiau nei tūkstantį valstybei priklausančių energetikos objektų, kurių likutinė vertė siekia 19 mln. Lt. Problema ta, kad savivaldybės nei pačios gali juos techniškai panaudoti, nei turi galimybių parduoti skirstomųjų tinklų operatoriui (AB „LESTO“), kuris šiuo metu jais neatlygintinai naudojasi elektros energijos vartotojų poreikiams tenkinti. Beje, taip daryti draudžia ir teisės aktai.
Taigi savivaldybės teigia neturinčios pinigų parengti objektus pardavimui, o Vyriausybė tam lėšų taip pat neskiria. Štai čia užsidaro užburtas ratas ir jame lieka valstybės turtas, kuris jau tik teoriškai turi šeimininką.
Neūkiškumo apraiškų matome ir naudojant kitą savivaldybių iš apskričių viršininkų administracijų „paveldėtą“ turtą – hidrotechnikos kompleksų statinius. Nors jiems eksploatuoti savivaldybės gauna valstybės dotacijų, tačiau išnuomojusios juos neužtikrina reikiamos kontrolės, kad nuomos mokesčiai būtų laiku sumokėti ir patektų į valstybės biudžetą.
Tai, kad dalis valstybės turto, tokio kaip žemė, miškai, miško žemė, muziejinės vertybės, nėra įvertinta, irgi sena problema. Priežastis suprantama: valstybė neturi tam reikiamų lėšų, todėl procesas juda vangiai. Vis dėlto šią situaciją stebėsime ir priminsime, kol ji bus išspręsta.
Taip pat yra bėdų ir dėl jau įvertinto valstybės turto apskaitos. Įsigaliojus viešojo sektoriaus apskaitos standartams ir nustačius tvarką šis darbas juda tinkama linkme, nors klaidų vis dar randame nemažai. Tikimės, kad valstybės institucijų finansininkams gerai įvaldžius apskaitos standartus padėtis gerės ir galėsime pamatyti tikrą valstybės turimo turto vaizdą.
Paminėčiau dar vieną susijusią problemą – įstatymų spragas, dėl kurių atsiranda valstybės turto apskaitos klaidų. Pavyzdžiui, pagal Miškų įstatymo nuostatas miškai ir miškų žemė nėra apskaitomi buhalterinėje apskaitoje, todėl finansinių ataskaitų duomenys neparodo realios šio turto vertės.
VEIDAS: Viešųjų pirkimų vertė sudaro apie dešimtadalį BVP, arba daugiau kaip trečdalį šalies nacionalinio biudžeto. Taigi nerimą kelia nuolat girdimi blogi atsiliepimai apie šios sistemos veikimą ir dėl to valstybės patiriamus nuostolius. Kaip manote, kokios didžiausios jos ydos ir ar daug dėl to netenka valstybė?
G.Š.: Prieš porą metų atlikome sisteminį auditą ir įvertinome, kaip veikia viešųjų pirkimų sistema. Tuomet nustatėme nemažai problemų, trukdančių racionaliai naudoti valstybės lėšas ir užtikrinti skaidrią konkurenciją. Didžiausi sistemos trūkumai ypač pasireiškia vykdant supaprastintus pirkimus, kurių apimtys išties didelės, – 2011 m. jie sudarė 80 proc. visų atliktų viešųjų pirkimų.
Pabrėžtina, kad esant dabartinei viešųjų pirkimų sistemai ypač daug dėmesio skiriama vykdomų viešųjų pirkimų procedūroms, o ne pačiam tikslui – pirkti racionaliausiu būdu ir gauti maksimalią ekonominę naudą.
Išanalizavę, kaip keitėsi Viešųjų pirkimų įstatymas (1997–2012 m. jis buvo keičiamas 37 kartus, o supaprastintus pirkimus reglamentuojantys įstatymo straipsniai per 2009–2012 m. keisti 16 kartų), nustatėme, kad daugėjo viešųjų pirkimų procedūrų, ilgėjo pirkimo procesas, atsirado daugiau techninio darbo, o tam prireikė papildomų žmogiškųjų išteklių ir laiko sąnaudų. Stengdamosi nepaklysti įstatymo labirintuose, 97 proc. atvejų perkančiosios organizacijos pasirinko lengviausiai taikomą mažiausios kainos vertinimo kriterijų. Galutinis rezultatas buvo toks: pigiai pirkusieji galiausiai sumokėjo brangiau, nes mažiausią kainą pasiūlę tiekėjai dažnai nevykdė savo įsipareigojimų.

BFL

Valstybės kontrolės nuomone, krašto apsaugos institucijos daugiau kaip 1 mlrd. Lt vertės valstybės nekilnojamąjį turtą valdo nepakankamai efektyviai. Valstybės kontrolieriaus pavaduotojas Arūnas Keraminas teigia, kad dėl teisinio reglamentavimo trūkumų nesavalaikiai priimami Vyriausybės ir krašto apsaugos sistemos institucijų sprendimai dėl tinkamo naudoti, tačiau nereikalingo krašto apsaugos funkcijoms vykdyti nekilnojamojo turto perdavimo kitoms institucijoms, o funkciškai nusidėvėjęs ir pripažintas netinkamu naudoti turtas nelikviduojamas ir nenurašomas jau beveik 10 metų.

Auditoriai nustatė, kad daugiau kaip ketvirtadalis kariškių valdomų patalpų nenaudojamos krašto apsaugos funkcijoms vykdyti. Nenaudojamų patalpų išlaikymui praėjusiais metais buvo išleista daugiau kaip 0,5 mln. Lt. Daugiau negu pusė nenaudojamų patalpų yra nusidėvėję ir nebetinkamos naudoti. 2002-2004 metais priimtuose Vyriausybės nutarimuose kariškiams buvo nurodyta tą turtą likviduoti ir nurašyti, tačiau iki šiol tai nepadaryta.

Auditoriai taip pat pastebėjo, kad Lietuvos kariuomenėje nenustatytos administracinių patalpų ir darbo kabinetų ploto normos, todėl nėra objektyvių kriterijų, pagal kuriuos būtų racionaliau skirstomos patalpos. Pavyzdžiui, Krašto apsaugos savanoriškųjų pajėgų rinktinių kuopose yra maždaug vienodas karių savanorių skaičius, tačiau joms skirtas administracinių patalpų plotas skiriasi iki 5 kartų.

Krašto apsaugos institucijos valdo 33 tūkst. kv. m ploto gyvenamąsias patalpas, iš kurių sistemos reikmėms naudojama tik kiek daugiau negu pusė. Nuo 2009 m. Krašto apsaugos ministro įsakymu kariams nebeskiriami tarnybiniai butai ir įgyvendinama butpinigių mokėjimo sistema. Todėl kariams, kurie galėtų būti apgyvendinti tarnybiniuose butuose, mokami butpinigiai. Dalyje butų gyvena su krašto apsaugos sistema šio metu nesusiję asmenys, kurie moka neadekvačiai mažą nuomos mokestį. Pavyzdžiui, asmuo, gyvendamas dviejų kambarių tarnybiniame bute Vilniuje, moka nuomos mokestį nuo 66 Lt iki 216 Lt per mėnesį, o privačiame sektoriuje analogiškų patalpų nuomos kaina svyruoja nuo 600 iki 1500 Lt per mėnesį.

Valstybės kontrolė rekomendavo Vyriausybei priimti sprendimus dėl krašto apsaugos sistemos institucijoms pavestoms funkcijoms atlikti nereikalingo nekilnojamojo turto perdavimo kitoms institucijoms. Taip pat pasiūlyta spręsti, ar tikslinga atsisakyti karių aprūpinimo tarnybinėmis gyvenamosiomis patalpomis sistemos ir pereiti prie butpinigių sistemos. Krašto apsaugos ministerija raginama imtis priemonių, kurios padėtų sumažinti nekilnojamojo turto valdymo sąnaudas.

BFL

Dalis Klaipėdos universiteto patalpų pažeidžiant teisės aktus perduotos naudotis privačioms bendrovėms. Universitetas padengia ir dalį šių bendrovių išlaidų, be to, viešąjį pirkimą dėl televizijos laidų kūrimo rengė šio konkurso laimėtojas, teigia Valstybės kontrolė (VK).

Valstybiniai auditoriai, vertinę Klaipėdos universiteto finansines ataskaitas ir tikrinę, kaip valdomas įstaigai patikėtas valstybės turtas, konstatavo, kad universitetas nekontroliavo, ar Mokslo ir technologijų parkas iš universiteto pagal panaudą gautą pastatą naudoja pagal paskirtį.

“Nustatyta, kad ši viešoji įstaiga dalį patalpų perdavė naudotis privačioms bendrovėms, nors tai draudžia teisės aktai. Universitetas, sudaręs jungtinės veiklos ir patalpų eksploatavimo sutartis, taip pat naudojasi perduotomis patalpomis bei apmoka dalį patalpas administruojančios įstaigos veiklos sąnaudų, nesusijusių su universiteto veikla. Per metus universitetas sumokėjo 177 tūkst. litų administravimo išlaidų”, – teigiama pirmadienį išplatintame VK pranešime.

Auditoriai teigia identiškas pastabas dėl netinkamos valstybės turto kontrolės universitetui pateikę ir 2010 metais, tačiau universitetas nesiėmė reikiamų priemonių, kad šis turtas būtų naudojamas tinkamai.

VK taip pat užkliuvo universiteto laivų naudojimas bei televizijos laidų pirkimas.

Įvertinę, kaip buvo valdomi du universitetui priklausantys laivai, auditoriai nustatė, kad aukštoji mokykla tinkamai netvarkė laivų naudojimo apskaitos, auditoriams nepateikė visų jų naudojimo tikslingumą pagrindžiančių dokumentų, todėl jie negalėjo įsitikinti, ar visais atvejais laivai naudoti tik universiteto reikmėms. Laivų išlaikymas universitetui per metus kainavo 713 tūkst. litų.

Pasak auditorių, universitetas, įsigydamas televizijos laidų “universitetai.lt” sukūrimo paslaugas už 105 tūkst. litų, pažeidė Viešųjų pirkimų įstatymą, nes jas įsigijo neskaidriai ir neužtikrino, kad valstybės lėšos būtų naudojamos racionaliai. Nustatyta, kad viešuosius pirkimus dėl šių laidų sukūrimo atliko universitete nedirbantys ir rektoriaus įgaliojimų organizuoti pirkimus neturintys asmenys, kurie patys tapo konkursų nugalėtojais.

“Be to, universiteto televizijos direktorius tvirtindavo paraiškas viešajam pirkimui ir tiekėjų apklausos pažymas, pagal kurias jis pats buvo išrinktas tinkamiausiu tiekėju”, – nustatė auditoriai.

Dėl galimo Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymo pažeidimo audito medžiaga perduota Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai.

Valstybės kontrolė taip pat įpareigojo universiteto rektorių patraukti atsakomybėn pažeidimus padariusius asmenis. Be to, universitetui rekomenduojama išspręsti neteisėtai Mokslo ir technologijų parko su privačiomis bendrovėmis sudarytų patalpų naudojimo sutarčių klausimą ir užtikrinti, kad universiteto naudojamų viešajai įstaigai perduotų patalpų eksploatavimo mokestis atitiktų realiai patiriamas patalpų eksploatavimo išlaidas. Auditoriai taip pat siūlo parengti aiškią universitetui priklausančių laivų naudojimo tvarką ir užtikrinti, kad ateityje šis turtas būtų naudojamas skaidriai ir ekonomiškai.

Kai kam sėkmė yra priversti grąžinti į biudžetą iššvaistytus ar netinkamai panaudotus pinigus. Būtent tokia sėkmė šiemet lygėjo šių metų pavasarį valstybės kontroliere paskirtą Giedrę Švedienę ir jos komandą.

Šiemet Valstybės institucijos ir savivaldybės įpareigotos į valstybės biudžetą grąžinti daugiau kaip 8 mln. Lt ir atkurti turto, kurio vertė daugiau kaip 70 mln. Lt.
Keturios savivaldybės turės grąžinti beveik 6 mln. Lt vien tik netinkamai panaudotų mokinio krepšelio lėšų. Vilniaus miesto savivaldybė iš viso privalės sugrąžinti beveik 2,3 mln. Lt. Panašiai tiek netinkamai panaudotų pinigų turės grąžinti Vilniaus rajono ir Šiaulių miestų savivaldybės.
Po ministerijose atliktų auditų valstybės kontrolierė G.Švedienė tvirtino, kad turtas turėtų būti efektyviau ir racionaliau valdomas Vidaus reikalų, Žemės ūkio, Sveikatos apsaugos ministerijose.

Dalis pažeidimų padaryti sąmoningai

Didžiausio atgarsio, kaip žinoma, sulaukė Valstybės kontrolės atliktas tyrimas dėl Valdovų rūmų statybos. Valstybės kontrolė nustatė, kad projekto darbų kaina padidėjo nuo 114 mln. Lt iki daugiau kaip 367 mln. Lt, nes rangos sutartyje nebuvo nurodyta galutinė statinio kaina, laiku neparengtas viso rūmų komplekso projektas, naujos statybos darbams nepagrįstai taikyti restauravimo darbų įkainiai, daugybę kitų pažeidimų. Dėl galimo turto iššvaistymo ir pareigų neatlikimo, atkuriant Valdovų rūmus, Generalinė prokuratūra jau pradėjo ikiteisminį tyrimą.
Sveikatos priežiūros įstaigų ir paslaugų pertvarka taip pat sulaukė valstybės kontrolierės dėmesio. Pasirodo, per praėjusius ketverius metus vien iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo jai buvo skirta beveik 204 mln. Lt, tačiau auditoriai šiemet nustatė, kad daugelis planuotų rezultatų tebėra nepasiekti. Paaiškėjo, kad sveikatos priežiūros paslaugos buvo netinkamai planuojamos, liko neįvertinta, kokių paslaugų ir kiek reikės šalies gyventojams, kurios gydymo įstaigos ir kaip tas paslaugas teiks, kad ištekliai būtų naudojami taupiai ir veiksmingai.
G.Švedienė mano, kad kai kurie Valstybės kontrolės nustatomi pažeidimai atsiranda dėl kvalifikacijos stokos ir teisės aktų neišmanymo, kiti – dėl aplaidumo. “Žinoma, neatmestina ir sąmoningo pažeidimų darymo galimybė. Viso to priežastis – asmeninės moralinės atsakomybės stoka. O ar kai kurie pažeidimai, kuriuos šiemet nustatėme, buvo padaryti sąmoningai, turėtų atsakyti teisėsaugos institucijos, kurioms perdavėme auditų medžiagą”, – sako valstybės kontrolierė ir priduria, kad šiemet daug pažeidimų buvo rasta ne tik valstybinėse institucijose. Ji kritikuoja ir regionų plėtrai skiriamų lėšų panaudojimą. Atliekant auditą buvo išanalizuoti visi 34 regionų plėtros centruose nuo 2009 m. įgyvendinami socialinės ir ekonominės plėtros bei infrastruktūros projektai. Paaiškėjo, kad dauguma jų tiesiogiai nesusiję su regioninės politikos tikslais, nes skiriami viešosioms erdvėms tvarkyti. Valstybės kontrolierės nuomone, regionuose nepakankamai dėmesio skiriama darbo vietoms išsaugoti, joms kurti, verslo sąlygoms gerinti, verslo plėtrai skatinti.

Kitąmet daugiausia dėmesio – viešiesiems pirkimams

Prieš pradėdama eiti valstybės kontrolierės pareigas G.Švedienė žadėjo, kad vienas jos veiklos prioritetų bus efektyvus valstybinio audito rekomendacijų įgyvendinimas. Nors institucijos įgyvendina apie 95 proc. per finansinį auditą pateikiamų rekomendacijų, vis dėlto G.Švedienė apgailestauja, kad dalis reikšmingiausių ir politinių sprendimų reikalaujančių rekomendacijų taip ir lieka neįgyvendintos. “Rekomendacijų įgyvendinimas nėra tik Valstybės kontrolės reikalas. Tikimės, kad ir Seimas, ir Vyriausybė bus reiklesni rekomendacijų nesilaikančioms institucijoms”, – viliasi G.Švedienė.
Ji sako, kad kitąmet Valstybės kontrolė daugiausia dėmesio skirs viešųjų pirkimų sričiai ir šalies ūkio plėtrai. “Auditais vertinsime pramonės parkų plėtrą, nuotekų tvarkymą, konfiskuoto ar kitaip valstybei perduoto turto valdymą. Bus baigti šiemet pradėti veiklos auditai dėl vandens tiekimo organizavimo ir kainodaros, elektros energijos sektoriaus pertvarkos, aplinkos apsaugos rėmimo programų vykdymo, investicinių projektų įgyvendinimui skirtos valstybinės žemės naudojimo, išlaidų finansavimo, vykdant Europos Sąjungos struktūrinių fondų ir Sanglaudos fondų projektus”, – sako G.Švedienė.

Asmeninė G.Švedienės sėkmė

Ne vienus metus vadovaujamą darbą dirbanti valstybės kontrolierė sako, kad jai šie metai buvo itin sėkmingi. G.Švedienei, dirbusiai Nuolatinėje atstovybėje Europos Sąjungoje, Finansų ministerijoje, ėjusiai Vidaus reikalų ministerijos sekretorės pareigas, vadovavusiai Valstybės kontrolės 3-iajam audito departamentui, valstybės kontrolierės pareigos – svarbus įvertinimas. “Džiaugiuosi turėdama galimybę vadovauti vienai moderniausių viešojo sektoriaus institucijų ir taip prisidėti prie mūsų valstybės pažangos”, – dėsto G.Švedienė.

"Veido" archyvas

Valstybinės įstaigos neskuba įgyvendinti rekomendacinio pobūdžio Valstybės kontrolės pastabų dėl netvarkos

Vis dažniau valstybinės įstaigos nebekreipia jokio dėmesio į Valstybės kontrolės rekomendacijas, nes jos – neprivalomos. Taigi senos demokratijos šalyse puikai veikianti rekomendacinio pobūdžio teisė Lietuvos kasdienybėje kol kas yra bedalė.

Jei neįsakyta – vadinasi, neprivaloma. Taip rekomendacines Valstybes kontrolės (VK) išvadas paprastai traktuoja valstybinės Lietuvos įstaigos ir įmonės. Valstybės kontrolė, vienintelė valstybės valdymo ir administravimo aparatą iš šalies sistemingai audituojanti įstaiga, nuolat skelbia apie netvarką įstaigų finansų ūkyje ir iššvaistytus milijonus, tačiau patikrintos įstaigos neskuba taisyti klaidų, o apie realiai nubaustus valstybės tarnautojus ir išieškotus pinigus iš viso negirdėti.

Efektyvių vaistų čia nėra: pagal europinę teisės kultūrą valstybės kontrolieriai nėra teisėsaugos institucija, todėl jų sprendimai negali būti privalomi ir tėra rekomendacinio pobūdžio. Tačiau tokia sistema puikiai veikia Vakarų Europoje, kur autoritetingų kontrolierių išvados sugėdina valstybinių institucijų vadovus ir priverčia ištaisyti nurodytus trūkumus, bet ne Lietuvoje. Mūsų šalyje dėl valstybės auditorių išvadų raudonuojama trumpai – tik tol, kol jos paskelbiamos ir aptariamos žiniasklaidoje.

Neranda savo vietos Lietuvoje

VK Komunikacijos departamento direktorė Orijana Jakimauskienė aiškina, kad VK išvados ir siūlymai, kaip tobulinti institucijos veiklą, yra tik rekomendacinio pobūdžio. “Mūsų rekomendacijų įgyvendinimo procese labai svarbus Seimo vaidmuo. Jis turimomis parlamentinės kontrolės priemonėmis gali paspartinti VK rekomendacijų vykdymą. Kartais užtenka nedidelio Seimo įsikišimo, kad ledai pajudėtų”, – tvirtina O.Jakimauskienė.

Tačiau nedideles galias valstybės sąrangoje turinčius kontrolierius Seimas peremia retokai. Pavyzdžiui, iš visų 46-ių per 2009 ir 2010 m. VK atliktų veiklos tyrimų Seimo Audito komitetas savo nuomonę pareiškė ir aptiktus trūkumus ištaisyti nurodė tik 15 kartų.

Pasak Vilniaus universiteto Teisės fakulteto docento Vaidoto Vaičaičio, valstybės kontrolierių įstaigų vaidmuo toks pat yra visoje Europoje: jie teturi rekomendacinių, valstybės įstaigų ydų nurodymo galių: “Kontrolieriai niekur neturi įstatymų leidžiamųjų ar teisėsaugos galių. Tačiau senesnes teisės ir demokratijos tradicijas turinčiose šalyse niekam net nekyla klausimų dėl jų rekomendacijų įgyvendinimo”.

Seimo Antikorupcijos komisijoje dirbanti parlamentarė Aurelija Stancikienė įsitikinusi, kad VK išvados Lietuvoje bus įgyvendinamos tik tada, kai bus privalomos: “Mūsų kultūroje turi būti parašyta aiškiai: tą ir tą padaryti iki tada, jei ne – kaltas bus tas ir anas. Kitokios, švelnesnės klaidų nurodymo formos Lietuvoje visai neefektyvios”.

Viešosios teisės specialistas V.Vaičaitis pabrėžia, kad VK daugiau galių ir neturės, tačiau ji galėtų efektyviau išnaudoti savo jau turimus ginklus. Pavyzdžiui, į kontrolierių išvadas dėmesys atkreipiamas tik vieną kartą – tada, kai baigus tyrimą jos yra skelbiamos. “Visoje žiniasklaidoje nuskamba žinia apie pažeidimus kokioje nors valstybės institucijoje, ir tada viskas amžiams nurimsta”, – teigia V.Vaičaitis. Jo siūlymu, pati VK galėtų viešai skelbti ne tik savo tyrimų išvadas, bet ir vėlesnę informaciją, kaip patikrintos institucijos įgyvendina kontrolierių rekomendacijas.

Prokurorams – per abstraktu

Tam tikrais atvejais, kai įžvelgia nusikaltimo sudėtį, VK savo audito duomenis perduoda Generalinei prokuratūrai. Tačiau tai dar nereiškia, kad kontrolierių pastebėti pažeidimai kaltiesiems atsirūgs. Problemą, kad VK perduota medžiaga retai virsta ikiteisminiu tyrimu, o dar rečiau – kaltųjų paskelbimu ir nubaudimu, tyrusi Seimo Antikorupcijos komisija sulaukė prokurorų atsakymo, jog kontrolierių išvados esančios nepakankamai informatyvios.

“VK audito išvada, kad valstybės turtas buvo naudojamas neefektyviai ar neteisėtai, yra nepakankama inkriminuoti nusikalstamą veiką konkretiems asmenims, nes pagal šias išvadas sudėtinga nustatyti tokius būtinus nusikalstamos veikos požymius, kaip nusikaltimo padarymo vieta, laikas, būdas, žala, nusikalstamą veiką padaręs asmuo. VK audito išvadose šiuos požymius apibūdina labai abstrakčiai, remdamasi tokiomis sąvokomis, kaip “manomai”, “tikėtina”, “galimai”, – Seimo komisijai prieš kelis mėnesius atsiųstame laiške aiškino Generalinės prokuratūros Ikiteisminio tyrimo kontrolės skyriaus vyriausiasis prokuroras Zenonas Burokas.

Jis informavo, jog prokuratūra nesiremia VK išvadomis ir skiria papildomas naujas ekspertizes dėl to, kad auditorių medžiaga būna nepakankamai išsami ir joje nebūna nurodyti būtinieji nusikaltimo sudėties požymiai.

Šioje komisijoje dirbanti ir Audito komitetui priklausanti parlamentarė Agnė Bilotaitė sako, kad VK išvados neturi teisinių įrodymų statuso, todėl ikiteisminio tyrimo institucijos turi iš naujo atlikti tyrimą, ir yra dubliuojamas dviejų tarnybų darbas. Jos manymu, VK turėtų glaudžiau bendradarbiauti su prokurorais, gal net būtų tikslinga įsteigti tarpinstitucinį padalinį, kuris susietų auditorių ir prokurorų darbą. “Kita vertus, yra buvę atvejų, kai VK nustatyti pažeidimai visuomenei buvo pristatyti kaip didžiausi nusikaltimai, o atlikę nuodugnesnį tyrimą tai patvirtinančių svarių faktų prokurorai taip ir nerado”, – pabrėžia politikė.

Pajūrio zonoje – neteisėti namai

2007 m. VK nustatė Baltijos pajūryje klestinčią netvarką, kai buvo privatizuojami dar sovietmečiu prie pat jūros statyti mediniai buvusių pionierių stovyklų, poilsio bazių nameliai. Jų statuso teisės aktai tiksliai neapibrėžia, dėl to naujieji namelių savininkai įgyja galimybę juos registruoti Nekilnojamojo turto registre, rekonstruoti ir vietoje jų statyti kapitalinius statinius bei aplink juos formuoti žemės sklypus. Kontrolieriai suskaičiavo apie tūkstantį tokių namelių.

Įstatymų spragos buvo užkamšytos, tačiau griūvančius namukus jau spėję įsigyti savininkai gali triumfuoti – atgaline tvarka įstatymai negalioja. Visų Lietuvos piliečių teisę naudotis pajūrio zona dabar galėtų apginti nebent viešojo intereso gynimo teisę turinti Generalinė prokuratūra.

Dėl įvaizdžio ištaškyti milijonai

2009 m. pavasarį Valstybės kontrolė suskaičiavo, kad didelė dalis per ketverius metus Lietuvos įvaizdžiui kurti išleistų 63 mln. Lt nedavė rezultato. Išskirti konkretūs projektai: 800 tūkst. Lt išleista įvaizdžio kūrimo strategijai parengti, kuri vėliau pripažinta netinkama, bet pinigai – jau sumokėti; 1,14 mln. Lt išleista sukurti Lietuvos prekės ženklui, kuris vėliau nebuvo patvirtintas oficialiai ir nėra naudojamas.

Iki šiol jokia bausme nenubaustas nė vienas savo parašus ant pinigų skyrimo dokumentų dėjęs valstybės tarnautojas.

Kraujo plazmos aferos

Daugiau nei prieš metus VK paskelbė, kad netvarka klesti kraujo plazmos perdirbimo sistemoje. Į užsienį išvežama apie du trečdalius iš donorų kraujo atskirtos ir gydymui šalyje nesunaudotos kraujo plazmos, bet tik dalis iš jos pagamintų preparatų grįžta atgal – kita parduodama, tačiau pinigai į Valstybinę ligonių kasą negrąžinami.

Dėl tokios netvarkos sunerimęs Seimas nurodė Sveikatos apsaugos ministerijai iki praėjusios vasaros parengti naujus kraujo plazmos naudojimo reglamentus, kurių nėra iki šiol, o Nacionaliniam kraujo centrui iki pat dabar, jau septynerius metus, vadovauja tas pats direktorius Vytenis Kalibatas.

Neskaidri valstybinių miškų apskaita

Daugiau nei prieš pusmetį VK oficialiai praskleidė dar vienos seniai vieša valstybės paslaptimi laikomos problemos širmą: valstybiniuose miškuose klesti neskaidri apskaita ir biudžetas negauna didelės dalies čia besisukančių pinigų.

Pateikti iškalbingi skaičiai: kaimyninėje Latvijoje daug geriau valdomas valstybinis miškų ūkis iš vieno kubinio metro medienos uždirba 3–12 kartų daugiau nei Lietuvos urėdijos. Tačiau iki šiol nė nepradėta jokia valstybinių miškų valdymo pertvarka, šiam ūkiui tebevadovauja tie patys žmonės.

Įtartinas tūkstantmečio projektas

Šių metų pavasarį VK paskelbė, kad nebuvo reglamentuota sudėtingą ir brangią Lietuvos tūkstantmečio minėjimo programą vykdžiusių institucijų veikla, o Vyriausybei po to net nebuvo pateikta išsami ataskaita. Iš viso minėjimo renginiams buvo skirta 515 mln. Lt, nors iš 24 suplanuotų priemonių įgyvendintos tik septynios
Iki šiol nenubaustas nė vienas specialiai įsteigtoje tūkstantmečio minėjimo direkcijoje dirbęs valstybės samdytas tarnautojas. Generalinė prokuratūra nuo 2008 m. birželio vis dar atlieka ikiteisminį tyrimą dėl VšĮ “Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009″ veiklos.

Operos teatro užkulisiai

Prieš pusmetį VK pateikė ilgą sąrašą klaidų ir pažeidimų, kurie padaryti rekonstruojant Lietuvos nacionalinį operos ir baleto teatrą (LNOBT). Apie nustatytus pažeidimus kontrolieriai informavo Generalinę prokuratūrą. Paskelbta, kad teatras, nesilaikydamas viešųjų pirkimų tvarkos, pirko darbų ir įrangos už 13 mln. Lt, pardavėjams be jokio pagrindimo mokėdavo daugiau, nei sutartyje numatytos kainos. Dar keli milijonai panaudoti atsiskaitymams už drabus ir įsigytą įrangą, kuri apskritai nesusijusi su teatro rekonstrukcija.

Generalinė prokuratūra 2009 m. sausį yra pradėjusi ikiteisminį tyrimą dėl galimo didelės vertės turto iššvaistymo LNOBT. Teatrui ir toliau vadovauja prieš aštuonerius metus jo vadovu tapęs Gintautas Kėvišas.

Valstybės kontrolierė Giedrė Švedienė sako, jog 2011 metais viešieji pirkimai bus prioritetinė Valstybės kontrolierių veiklos sritis.

“Vieni dažniausiai pasitaikančių – Viešųjų pirkimų įstatymo pažeidimai, todėl kitąmet viešuosius pirkimus pasirinkome kaip prioritetinę mūsų auditų sritį. Jau pasirašėme bendradarbiavimo sutartį su Viešųjų pirkimų tarnyba. Kitais metais galėsime pateikti konkrečius siūlymus, kas ir kaip turėtų būti keičiama, kad ši sritis nebebūtų neskaidrios veiklos sinonimas”, – interviu “Lietuvos žinioms” sakė valstybės kontrolierė Giedrė Švedienė.

„Lietuvos žinios“ rašo:

Valstybės kontrolė nustatė, kad pernai 10 mlrd. litų viešųjų finansų – apie pusę audituotos sumos – panaudota neefektyviai. G.Švedienė pabrėžė, kad didžiausiu galvos skausmu lieka su viešaisiais pirkimais susiję pažeidimai.

- Tikrindami valstybės institucijas auditoriai nuolat nustato įvairių didesnių ar mažesnių pažeidimų. Kokie jų dažniausi?

- Vieni dažniausiai pasitaikančių – Viešųjų pirkimų įstatymo pažeidimai, todėl kitąmet viešuosius pirkimus pasirinkome kaip prioritetinę mūsų auditų sritį. Jau pasirašėme bendradarbiavimo sutartį su Viešųjų pirkimų tarnyba. Kitais metais galėsime pateikti konkrečius siūlymus, kas ir kaip turėtų būti keičiama, kad ši sritis nebebūtų neskaidrios veiklos sinonimas.

Kita dažna problema – įstatymų ir strategijų netobulumas ar net jų nebuvimas. Konkretus pavyzdys – kultūros projektų finansavimas. Vien 2008 metais valstybė ir savivaldybės kultūros projektų daliniam finansavimui buvo skyrusios apie 100 mln. litų. Nustatėme, kad kultūros plėtrai skiriamos lėšos dažnai neduoda laukiamos naudos, nes neparengta Lietuvos kultūros plėtros strategija, teisiškai neapibrėžti kultūros finansavimo bendrieji principai, todėl pinigai planuojami ir skirstomi iš akies, neatsižvelgiant į projektų svarbą. Kai kuriais atvejais pinigų atseikėjama iš viso nepateikus jokio projekto.

– Dėl ko, jūsų nuomone, atsiranda tie pažeidimai? Tai tik klaidos, o galbūt jie daromi piktybiškai?

- Manyčiau, kad vieni – dėl kvalifikacijos stokos ir įstatymų neišmanymo, kiti – dėl paprasčiausio aplaidumo. Žinoma, neatmestina ir sąmoningų pažeidimų galimybė. Viso to priežastis – asmeninės moralinės atsakomybės stoka. Prieš gerus metus neefektyvus valstybės lėšų ir turto valdymas nebuvo traktuojamas kaip šiurkštus pažeidimas, už kurį tarnautoją būtų galima atleisti iš pareigų. Tik dabar priimtos atitinkamos Valstybės tarnybos įstatymo pataisos. Apskritai kuo greičiau pavyks pažaboti “toleranciją” neefektyviam valstybės turto valdymui, už kurį atsiperkama pastaba ar papeikimu, tuo visų pageidaujami pokyčiai valstybėje įvyks sparčiau.

- Institucijos iš anksto žino, kad jas tikrins auditoriai, bet vis tiek daro pažeidimų. Kaip tai galėtumėte paaiškinti?

- Kai kurios klaidos tėra kompetencijos ar neišmanymo pasekmė, tačiau yra atvejų, kai valstybės tarnautojai tiesiog aplaidžiai žiūri į savo pareigas.

- Kai kur tie patys pažeidimai kartojasi metai iš metų.

- Bendra situacija gerėja, bet yra institucijų, kur pažeidimai kartojasi. Džiugu, kad tai – pavieniai atvejai. Nustatę reikšmingus pažeidimus, visada įpareigojame ne tik juos pašalinti, bet ir nubausti atsakingus asmenis. Nustatę nusikalstamą veiklą ar pareigų neatlikimą medžiagą perduodame teisėsaugos institucijoms.

- Ar sunkmečiu valstybės įstaigos daro mažiau pažeidimų nei prieš krizę?

- Matome ir džiuginančių, ir nuviliančių tendencijų. Šiais metais ministerijų lygmeniu situacija išties yra pasistūmėjusi į gera, palyginti su praėjusiais metais, pažeidimų finansinių auditų metu nustatėme mažiau. Tačiau savivaldoje yra priešingai – patikrinę 15 savivaldybių, didelių pastabų neturėjome tik Kupiškio rajonui. Dešimt savivaldybių buvo įpareigotos į valstybės biudžetą grąžinti ne pagal paskirtį panaudotas lėšas, ištaisyti kitus pažeidimus, nubausti juos padariusius asmenis. 13 iš 15 audituotų savivaldybių valstybės lėšas ir patikėjimo teise valdomą turtą naudojo netinkamai.

– Teigiama, kad įvykdoma tik apie 80 proc. Valstybės kontrolės rekomendacijų, o likusios susijusios su politiniais sprendimais. Kokia žala dėl to daroma valstybei?

- Mūsų rekomendacijų įvykdymas dabar siekia apie 85 proc., tai – neblogas skaičius, viršijantis bendrą ES šalių vidurkį. Tačiau tenka apgailestauti, kad dažniausiai vėluojama įgyvendinti esmines, didžiausią poveikį galinčias turėti rekomendacijas. Kokią žalą dėl to patiria valstybė, sunku pamatuoti ir įvertinti. Viena aišku – jas įgyvendinus pavyktų sutaupyti ne vieną milijoną litų, pagerinti institucijų teikiamų paslaugų kokybę, sustiprinti visuomenės pasitikėjimą valstybe.

- Auditoriai Valdovų rūmais susidomėjo tik tada, kai dauguma darbų jau buvo atlikti. Kodėl pažeidimų neieškota anksčiau?

- Pirmasis auditas dėl Valdovų rūmų statybos atliktas dar 1999 metais, dar vienas – 2001-aisiais. Valdovų rūmų statybų lėšų, atsiskaitymų kontrolė buvo nuolat audituojama ir atliekant Kultūros ministerijos finansinį auditą, kuriai ir pavesta organizuoti Valdovų rūmų atkūrimą. Ne kartą priminėme ministerijai, kad būtent ji atsakinga už Valdovų rūmų statybos kontrolę ir priežiūrą, tačiau iki 2008-ųjų Kultūros ministerija iš esmės nekontroliavo šio projekto eigos ir tinkamai nekoordinavo pavaldžių institucijų veiklos.

Noriu atkreipti dėmesį, kad patys didieji Valdovų rūmų statybos darbai prasidėjo būtent 2008-2009 metais, statybos darbų metu vyko ir projektavimo bei tyrinėjimo darbai. Tad iki tol apie projekto ženklų pabrangimą net nebuvo galima kalbėti. Pernai atlikdami Lietuvos Tūkstantmečio programos vykdymo auditą atkreipėme dėmesį į itin išaugusias Valdovų rūmų statybos darbų kainas, bet dėl didelės projekto apimties nusprendėme atlikti atskirą šio investicinio projekto veiklos auditą, kuris ir buvo baigtas šiemet.

- Būta raginimų grąžinti jūsų vadovaujamai institucijai baudžiamąją funkciją, esą tada būtų daugiau tvarkos. Ką apie tai manote jūs?

- Gręžiotis atgal neverta. Jau beveik dešimtmetis, kai Valstybės kontrolė nebeturi kvotos ir ikiteisminės priežiūros funkcijų. Pastarosios kartu su jas vykdžiusiais darbuotojais buvo perduotos kitoms institucijoms. Tad jos ir turėtų aktyviau reaguoti į auditų rezultatus. Valstybės kontrolė kaip aukščiausia audito institucija nuolat tobulina savo kompetenciją audito srityje, prižiūri, kad valstybės turtas būtų valdomas efektyviai ir racionaliai. Kitas klausimas – kiek pati valstybė turi noro pasinaudoti mūsų veiklos rezultatais. Pabrėžiu, kad Valstybės kontrolės rekomendacijų įgyvendinimas audituotoms institucijoms turėtų tapti garbės reikalu. Tikiu, kad taip ir bus.

Anot G.Švedienės, kovoti su pažeidimais trukdo įstatymų, strategijų netobulumas ar jų nebuvimas.

“Konkretus pavyzdys – kultūros projektų finansavimas. Vien 2008 metais valstybė ir savivaldybės kultūros projektų daliniam finansavimui buvo skyrusios apie 100 mln. litų. Nustatėme, kad kultūros plėtrai skiriamos lėšos dažnai neduoda laukiamos naudos, nes neparengta Lietuvos kultūros plėtros strategija, teisiškai neapibrėžti kultūros finansavimo bendrieji principai, todėl pinigai planuojami ir skirstomi iš akies, neatsižvelgiant į projektų svarbą. Kai kuriais atvejais pinigų atseikėjama iš viso nepateikus jokio projekto”, – sakė kontrolierė.

Įvertinusi, ar Vyriausybės atstovai tinkamai prižiūri, kad savivaldybės laikytųsi įstatymų ir vykdytų Vyriausybės nutarimus, Valstybės kontrolė konstatavo, kad Vyriausybės atstovai ne visada efektyviai vykdo jiems pavestas funkcijas. Pasak valstybės kontrolierės Giedrės Švedienės, Vyriausybės atstovai ne visuomet nustato, kad savivaldybių teisės aktų projektai prieštarauja įstatymams.

“Vyriausybės atstovai turėtų didesnį dėmesį skirti savivaldybių teisės aktų projektų turiniui, neapsiribodami formaliu įvertinimu, ar savivaldybė turi įgaliojimus priimti vieną ar kitą teisės aktą”, – teigia G. Švedienė.

Valstybiniai auditoriai konstatavo, kad Vyriausybės atstovams sunkiai pavyksta efektyviai ir kokybiškai patikrinti visus savivaldybių pateikiamus teisės aktų projektus. Šiuo metu kiekvienas Vyriausybės atstovas prižiūri 4–8 savivaldybių veiklą, jiems savivaldybių teisės aktų projektai pateikiami tik prieš 2–4 dienas iki savivaldybės tarybos posėdžio, per kurias jie turi patikrinti apie 100 teisės aktų projektų. Auditoriai nustatė ne vieną atvejį, kai Vyriausybės atstovų patikrinti savivaldybių teisės aktai, kuriems jie neturėjo pastabų, prieštaravo nacionaliniams teisės aktams, tačiau tai paaiškėjo tik po kelerių metų nuo jų įsigaliojimo.

Pavyzdžiui, kai kurie Vyriausybės atstovai net trečdalį savo darbo laiko sugaišta tikrindami savivaldybės tarybos kolegijos sprendimus bei administracijos direktoriaus įsakymus personalo klausimais. Vietoj to auditoriai Vyriausybės atstovams siūlo didesnį dėmesį skirti savivaldybių priimamų teisės aktų projektų turinio analizei.

Audito metu nustatyta net 70 atvejų, kai Vyriausybės atstovai tų pačių reikalavimų įvykdymo terminus atidėjo 1–5 kartus. Todėl kai kuriose savivaldybėse įstatymų ir Vyriausybės nutarimų nuostatos įgyvendinamos tik po kelerių metų nuo jų įsigaliojimo. Pavyzdžiui, 36 savivaldybės vis dar nėra įgyvendinusios Valstybiniame strateginiame atliekų tvarkymo plane nustatyto reikalavimo savivaldybėms iki 2009 m. iš gyventojų surinkti 95 proc. komunalinių atliekų.

Valstybės kontrolė Vyriausybei rekomendavo teisės aktuose aiškiai reglamentuoti, kokius savivaldybių teisės aktus tikrina Vyriausybės atstovai, panaikinti galimybę Vyriausybės atstovams nukelti Seimo ir Vyriausybės priimtų teisės aktų įgyvendinimo terminą. Taip pat pasiūlyta aiškiau reglamentuoti, kokią konkrečią informaciją Vyriausybės atstovai turėtų pateikti savo veiklos ataskaitose.

Šiuo metu Lietuvoje įsteigta 10 Vyriausybės atstovų tarnybų, kurios prižiūri 60–ies savivaldybių veiklą. Per 2007–2009 m. Vyriausybės atstovai patikrino daugiau nei 65 tūkst. savivaldybių teisės aktų projektų, pateikė 5 325 pranešimus dėl projektų neatitikimo galiojantiems teisės aktams. Į 4984 iš jų savivaldybės atsižvelgė. Vyriausybės atstovų tarnybų išlaikymui 2008 m. panaudota 3,6 mln. Lt, 2009 – 3 mln. Lt.

Valstybės ištekliai, skiriami asmens dokumentams išrašyti, naudojami neefektyviai, nustatė Valstybės kontrolė, atlikusi auditą Vidaus reikalų ministerijoje ir prie jos veikiančiame Asmens dokumentų išrašymo centre.

Pasak valstybės kontrolierės Giedrės Švedienės, šiam tikslui skirtos lėšos naudojamos netaupiai, įrangos ir blankų pirkimai nekontroliuojami, panaudojamas ne visas įrangos pajėgumas. Vyriausybė pavedė Vidaus reikalų ministerijai rengti įstatymų ir kitų teisės aktų projektus, reglamentuojančius asmens dokumentų išrašymą. Tai teikia vilčių, kad šioje srityje bus įvesta reikiama tvarka, kuri leis sumažinti ne tik valstybės, bet ir gyventojų išlaidas asmens dokumentams.

2002 m. įsteigtam ADIC buvo pavesta centralizuotai išrašyti asmens dokumentus. Auditoriai atkreipė dėmesį, kad nors centras nepanaudoja visų turimų pajėgumų, kai kurių dokumentų išrašymą organizuoja kitos įstaigos, kurios taip pat perka įrangą ar dokumentų išrašymo paslaugas.

Vvykdant pirkimus formaliai buvo laikomasi teisės aktų, tačiau šiems tikslams skirtos valstybės biudžeto lėšos panaudotos netaupiai. 2006–2007 m. buvo įsigyta pasams išrašyti reikalinga įranga. Daugiau negu pusė už beveik 8 mln. Lt 2006 m. nupirktos biometrinių duomenų registravimo įrangos buvo naudota tik vienerius metus. 2008 m. ADIC už 107,6 mln. Lt įsigijo asmens identifikavimo kortelių, valstybės tarnautojų pažymėjimų blankų ir šiems dokumentams išrašyti reikalingą įrangą, o 2009 m., neturėdamas pagrįstų motyvų, skubiai sudarė 18,8 mln. Lt vertės sutartį vietinio eismo per sieną leidimų blankams įsigyti. Vykdydamas šiuos didelės vertės pirkimus ADIC nesudarė konkurencinių sąlygų, kad būtų galima pasirinkti ekonomiškiausią kainą. Be to, už beveik 2 mln. Lt nupirkti eismo per sieną leidimų blankai iki šiol nenaudojami. Valstybiniai auditoriai konstatavo, kad į šiuos blankus nėra galimybių įrašyti asmens biometrinius duomenis, todėl po 2011 m. balandžio 20 d. jie nebeatitiks Europos Sąjungos reikalavimų ir gali būti nepanaudoti.

ADIC įsigyta biometrinių duomenų registravimo įranga turi trūkumų, dėl kurių sutrinka darbas migracijos tarnybose ir konsulinėse įstaigose. Planuojant šios įrangos pirkimus nebuvo įvertintos visos jos naudojimo galimybės. ADIC nepakankamai kontroliavo tiekėjo sutartinių įsipareigojimų vykdymą, todėl nebuvo užtikrinta visos gautos įrangos kokybė ir veiksminga garantinė priežiūra. Valstybės kontrolė rekomendavo Vidaus reikalų ministerijai sudaryti komisiją, kuri įvertintų biometrinių duomenų registravimo įrangos kokybę ir jos atitiktį pirkimo dokumentuose nurodytiems techniniams reikalavimams, ir sustiprinti ADIC veiklos kontrolę.

Auditoriai nurodė, kad organizuojant asmens dokumentams išrašyti reikalingos įrangos ir dokumentų blankų pirkimus pagal Vyriausybės nustatytą tvarką, kuri reglamentuoja pirkimus, susijusius su valstybės ar tarnybos paslaptimi, lieka galimybė nepagrįstai riboti konkurenciją, o šių pirkimų procedūros nekontroliuojamos. Valstybės kontrolė pasiūlė Vyriausybei patikslinti tokių pirkimų tvarką taip, kad juos vykdant būtų užtikrintos konkurencinės sąlygos ir būtų nustatyta šių pirkimų kontrolė.

Valstybės kontrolė penkiolikoje šalies savivaldybių įvertino, kaip buvo panaudota daugiau nei 1,4 mlrd. Lt ir valdomas 1,2 mlrd. Lt vertės valstybės turtas. Priimta 10 sprendimų, kuriais savivaldybės įpareigojamos į valstybės biudžetą grąžinti ne pagal paskirtį panaudotas lėšas, ištaisyti kitus pažeidimus, nubausti juos padariusius asmenis.

Valstybės kontrolės auditoriai reikšmingų pastabų neturėjo tik Kupiškio rajono savivaldybei. Tuo tarpu Vilniaus miesto savivaldybei neigiama nuomonė pareikšta antrus metus iš eilės. “Pažeidimų mastas savivaldybėms vedant buhalterinę apskaitą ir naudojant valstybės biudžeto lėšas, deja, dar kartą įrodo, kad savivaldybių, jų struktūrinių padalinių ir įstaigų vadovai nepakankamai kontroliuoja, kaip ir kam naudojamos valstybės lėšos ir turtas”, – sako valstybės kontrolierė Giedrė Švedienė.

Auditoriai konstatavo, kad 13 iš 15 audituotų savivaldybių valstybės lėšas ir valdomą turtą naudojo netinkamai: ne pagal paskirtį ir pažeidžiant teisės aktų reikalavimus panaudota beveik 6 mln. Lt mokinio krepšelio lėšų ir daugiau nei 3,5 mln. Lt specialiųjų tikslinių dotacijų, skirtų valstybinėms funkcijoms atlikti, kitoms programoms ir projektams finansuoti. Daugiausiai ne pagal paskirtį mokinio krepšelio lėšų panaudojo Vilniaus ir Šiaulių miestų bei Vilniaus rajono savivaldybės. Valstybės kontrolė įpareigojo savivaldybes netinkamai panaudotas mokinio krepšelio lėšas grąžinti į valstybės biudžetą.

Auditoriai pastebi tendenciją, kad įgyvendindamos investicinius projektus savivaldybės tinkamai neparengia statybos darbų viešųjų pirkimų dokumentų, todėl valstybės lėšos naudojamos neekonomiškai. Dažniausiai savivaldybės viešųjų pirkimų įstatymą pažeidžia neskaičiuodamos perkamų prekių ir paslaugų vertės, viršydamos nustatytą kainą, pasirinkdamos netinkamus pirkimo būdus, keisdamos pirkimo sąlygas.

Audito metu nustatyta, kad Lietuvoje sumažėjus statybų darbų kainoms, savivaldybės nesiekė peržiūrėti pasirašytų sutarčių ir sumažinti darbų įkainius, nors Vyriausybė tai buvo rekomendavusi. Auditoriams perskaičiavus darbų kainas, nustatyta, kad audituotos savivaldybės galėjo sutaupyti apie 300 tūkst. Lt valstybės lėšų.

Prieš pradedant statyti Valdovų rūmus įrodinėta, kad jie kainuos apie 120 mln. Lt, tačiau dabar Seimo Audito komiteto nariai prognozuoja, jog galiausiai šie rūmai skurdžiai mūsų valstybei atsieis net 550 mln. Lt. Taigi nors iki šiol išleisti 367 mln. Lt atrodo paranormali suma, pasirodo, tai ne pabaiga. Pabaiga bus, kai išlaidos iš pradžių numatytąsias viršys keturis kartus. Taip taupančios tautos akyse ne tik milijonas, bet ir dešimtys milijonų litų virsta nereikšminga suma.

Kadangi kultūros ministras Arūnas Gelūnas nenori paskelbti, kas už tai atsakingi, tai pabandysime atlikti mes. Taigi daugiausiai už tai atsakingi a.a. buvęs premjeras Algirdas Brazauskas, buvę kultūros ministrai (Roma Dovydėnienė (Žakaitienė), Vladimiras Prudnikovas ir Jonas Jučas), iš dalies buvę finansų ministrai, taip pat Vilniaus pilių direkcija (direktorius Vytautas Povilaitis), Viešųjų pirkimų tarnyba (buvęs jos vadovas Rimgaudas Stanislovas Vaičiulis), Panevėžio statybos trestas ir jo vadovas Dalius Gesevičius, VšĮ Pilių tyrimo centras, Projektavimo ir restauravimo institutas.

Prioritetiniai, bet abejotini

"Veido" archyvas

Valdovų rūmai tapo ne tik valstybės simboliu, bet ir pinigų švaistymo simboliu

Valstybės kontrolierė Giedrė Švedienė, “Veido” paklausta, kuriose srityse, atsižvelgiant į pastarojo meto auditus, valstybės pinigų iššvaistyta daugiausiai, atsakė, kad lyderių yra net keliolika.

“Pradėkime vardyti nuo valstybės investicijų programos (VIP) lėšų naudojimo, – pasiūlė valstybės kontrolierė. – Mūsų įsitikinimu, investicijoms skiriamos lėšos tikrai gali ir turi būti naudojamos daug efektyviau. Reikėtų griežtinti investicinių projektų atranką, kad lėšos būtų skiriamos visų pirma tiems projektams, kurie gali duoti didžiausios ekonominės naudos ir gausinti valstybės turtą”.

Deja, Valstybės kontrolei neatrodo, kad finansuojami tik prioritetiniai, kokybiškai parengti ir valstybei ekonominės ar socialinės naudos žadantys investiciniai projektai. Paprastai tariant, į VIP patenka nemažai abejotinos reikšmės projektų. O juk kasmet VIP skiriama apie 16 proc. valstybės biudžeto lėšų, pernai tai sudarė apie 3,5 mlrd. Lt.

Ką apie tokį valstybės investicijų programos lėšų naudojimą galėtų pasakyti Finansų ministerija? Jos atstovė Giedrė Balčytytė “Veidą” patikino, kad praėjusiais metais pinigų iš VIP gavo tik europinėmis lėšomis finansuojami projektai, prie kurių neišvengiamai su savo lėšų dalimi turi prisidėti ir valstybė. Tokio pat požiūrio laikomasi ir sudarant kitų metų nacionalinį biudžetą. Išimtys padaromos kai kuriems mažiems projektams, tokiems kaip, pavyzdžiui, signalizacijos įrengimas senelių namuose. O atsakomybę dėl investicinių projektų esą turėtų prisiimti tos institucijos, kurios juos rengia.

Projektai iš akies

Generalinė prokuratūra jau pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl Valdovų rūmų atstatymo, tad tikėtina, kad po metų ar dar ilgesnio laiko pateiks daugelį atsakymų, o kartu ir kaltinimų. Beje, Valdovų rūmų projektas – irgi vienas iš prioritetinių, nors su tuo sutiktų ne visi mokesčių mokėtojai.

"Veido" archyvas

Valstybės kontrolierė Giedrė Švedienė pastebi, kad Lietuvoje pinigai dažnai skirstomi “iš akies”, neatsižvelgiant į projektų svarbą

Čia derėtų pastebėti, kad vyraujantis įsitikinimas, esą valstybė gaili pinigų kultūrai, nėra visai teisingas. Valstybė ir savivaldybės daliniam kultūros projektų finansavimui yra skyrusios šimtus milijonų litų. Bet auditoriams pasigilinus, kas už juos nuveikta, ne vieną sykį paaiškėdavo, kad lauktos naudos šie pinigai nedavė ar rezultatų apskritai nėra.

G.Švedienės tikinimu, pinigai būdavo “skirstomi iš akies, neatsižvelgiant į projektų svarbą, negavus išsamaus projekto aprašymo, nežinant bendros projekto vertės, galimų kitų projekto dalyvių ir jų indėlio, o kartais iš viso nepateikus jokio projekto”. Taip atsitiko dėl to, kad Lietuva neturėjo kultūros plėtros strategijos, o teisės aktuose buvo neapibrėžti bendrieji kultūros finansavimo principai. Ar dabar, kai kultūrai vadovauja vienas kultūros strategijos autorių, galime būti ramūs, kad panašūs žaidimai projektais nesikartos?

Jėgainės spąstai

Tiesa, tokios statybos, kaip Valdovų rūmų, gali nublankti, įsibėgėjus naujos atominės elektrinės epopėjai. Kol kas valstybės pinigus siurbia Ignalinos atominės elektrinės uždarymo projektai. Auditoriai yra konstatavę, kad trejus metus vėluojama įrengti laikinąją panaudoto branduolinio kuro saugyklą ir kietųjų radioaktyviųjų atliekų tvarkymo ir saugojimo kompleksą. Dėl to jų kaina jau padidėjo vidutiniškai du kartus. Kainą negailestingai kėlė brangstančios medžiagos ir darbai, konsultantų paslaugos.

Auditoriai atkreipė dėmesį, kad už didelę dalį darbų rangovui buvo mokama iš anksto, net jų nepradėjus, todėl gautas lėšas jis galėjo naudoti savo reikmėms. Kadangi specialios saugyklos nebuvo laiku įrengtos, papildomų išlaidų pareikalaus ir branduolinio kuro saugojimas uždarytoje elektrinėje. G.Švedienė pabrėžė, kad didžiąją dalį elektrinei uždaryti reikalingų lėšų administruoja Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas. Bet pagal sutartį jis neprisiima atsakomybės už tinkamą lėšų panaudojimą. Tad Vyriausybė ir atsakingos institucijos neturi visų svertų, reikalingų elektrinės uždarymo procesui paspartinti ir šiam tikslui skiriamų lėšų naudojimui kontroliuoti.

Neįgyvendintos auditorių rekomendacijos

Regis, valstybė tiesiog apaugusi brangiais projektais, kurie niekaip neduoda laukiamo efekto. Vienas jų – sveikatos priežiūros įstaigų ir paslaugų pertvarka. Per praėjusius ketverius metus vien iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo jai buvo skirta beveik 204 mln. Lt, tačiau auditoriai nustatė, kad daugelis planuotų rezultatų tebėra nepasiekti. Paaiškėjo, kad sveikatos priežiūros paslaugos buvo netinkamai planuojamos, liko neįvertinta, kokių paslaugų ir kiek reikės šalies gyventojams, kurios gydymo įstaigos ir kaip tas paslaugas teiks, kad ištekliai būtų naudojami ir taupiai, ir veiksmingai.

G.Švedienė priminė, kad dar 2002-aisiais Valstybės kontrolė Sveikatos apsaugos ministerijai buvo rekomendavusi nustatyti minimalius įstaigų išdėstymo ir jų struktūros reikalavimus, tačiau rekomendacijos iki šiol neįgyvendintos.

“Įvertinę sveikatos priežiūros įstaigų infrastruktūrai per praėjusius ketverius metus skirtų 1,1 mlrd. Lt panaudojimą, konstatavome, kad šias lėšas buvo galima naudoti kur kas rezultatyviau: finansuojant sveikatos priežiūros įstaigų investicinius projektus buvo neužtikrintas projektų tęstinumas, stigo ilgalaikės valstybės investicijų politikos į šiuos objektus, investicijos skirtos neatsižvelgus į paslaugų poreikį regionuose, nebuvo aiškių investicinių projektų atrankos ir vertinimo kriterijų”, – kritikuoja valstybės kontrolierė.

Žinoma, iš dabartinio sveikatos apsaugos ministro Raimondo Šukio, į šias pareigas paskirto pavasarį, atsakomybės reikalauti dar būtų anksti, o visi buvę ministrai jau seniai nusiplovė rankas. Tad milijonai nubėgo kaip į smėlį.

Papeikimas – ir tiek

Vis dėlto negalima sakyti, kad dėl neatsakingo darbo niekas nepajuto nė mažiausios atsakomybės. Praėjusiais metais buvo priimti 35 valstybės kontrolieriaus ar jo pavaduotojo sprendimai dėl reikšmingų teisės aktų pažeidimų. Drausminėn ar tarnybinėn atsakomybėn buvo įpareigota patraukti 43 valstybės pareigūnus ar tarnautojus.

Štai buvęs Kūno kultūros ir sporto departamento direktorius Algirdas Raslanas pareigas paliko būtent po Valstybės kontrolės išvadų. Bet Operos ir baleto teatro vadovas Gintautas Kėvišas už 1,8 mln. Lt išmokėtų priedų, o ką jau kalbėti apie teatro rekonstrukcijos peripetijas, kurias narsto prokuratūra, atsipirko papeikimu. Tik papeikimą gavo ir Jaunimo teatro direktorius Algirdas Latėnas, kai auditoriai teatre atrado viešųjų pirkimų įstatymo pažeidimų.

Priminsime, kad vien naujų baldų kainos kai kada vidutines viršijo iki devynių kartų.

Vis dėlto auditoriai dirbo ne veltui: pernai į valstybės biudžetą grąžinta per 850 tūkst. Lt, atstatyta turto, kurio vertė – 22 mln. Lt, o į savivaldybių biudžetus grąžinta 374 tūkst. Lt. Vien šiemet keturios savivaldybės įpareigotos grąžinti beveik 6 mln. Lt mokinio krepšelio lėšų. Svarbi ir prevencinė valstybinio audito nauda.

Valstybės kontrolierė “Veidui” tvirtino, kad įvardyti visą švaistūnų padarytą žalą biudžetui sunku, nes ji gali būti matuojama ne vien finansine išraiška: “Neefektyviai panaudotas milijonas nėra tik vieno milijono litų žala valstybei.

Jis taip pat nesukuria tų darbo vietų, kurios galėjo būti sukurtos, nepritraukia investicijų. Mano manymu, prarastos progos ir laiku neišnaudotos galimybės didinti valstybės ir jos žmonių turtą – štai kur didžiausi nuostoliai valstybei”.

Seimas rugsėjo 28 d. pritarė Valstybės kontrolės 2009 m. veiklos ataskaitai. Už pritarimą balsavo 66 Seimo nariai, prieš balsavusiųjų nebuvo, susilaikė vienas parlamentaras.

“Atlikdami valstybinius auditus didžiausią dėmesį skirsime svarbiausiems ir aktualiausiems valstybės lėšų ir turto valdymo klausimams, stiprinsime rekomendacijų įgyvendinimo priežiūrą, siekdami padidinti valstybinio audito poveikį”, – teigia valstybės kontrolierė Giedrė Švedienė.

Priimtu nutarimu Seimas Valstybės kontrolei pasiūlė dar labiau sustiprinti valstybinių auditų rekomendacijų įgyvendinimo stebėseną, operatyviai reaguoti į galimai neteisėto ir neefektyviai valdomo valstybės turto atvejus. Siekiant prevenciškai užkirsti kelią pasikartojančioms reikšmingoms klaidoms ir pažeidimams, Valstybės kontrolei pasiūlyta susisteminti valstybinio audito metu nustatomas pasikartojančias reikšmingas klaidas ir apie jas informuoti viešojo administravimo funkcijas atliekančius subjektus.

Per 2009 metus valstybiniai auditoriai atliko 125 finansinius (teisėtumo) auditus. Jų metu įvertintas 20 mlrd. Lt panaudojimas – tai sudarė beveik 82 proc. 2008 metų valstybės biudžeto asignavimų. Pernai atlikti auditai 23-iose savivaldybėse, jų metu audituota 1,3 mlrd. Lt, arba 52 proc. panaudotų specialiųjų tikslinių dotacijų. Po Valstybės kontrolės auditų pernai į valstybės biudžetą grąžinta virš 850 tūkst. litų, atstatyta turto už 42 mln. litų, į savivaldybių biudžetus atstatyta lėšų už 374 tūkst. litų.