Čia turi būti geriausi ir iniciatyviausi – be tokių valstybės tarnautojų neįmanomos Lietuvos sėkmei reikalingos reformos. Ar tai užtikrins Vyriausybės rengiamos šio sektoriaus permainos?

Aušra LĖKA

Kokių reformų reikia mūsų valstybės tarnybai, Valstybės dienos išvakarėse „Veido“ tradiciškai rengiamoje apskritojo stalo diskusijoje mintimis dalijosi Vyriausybės kanclerė Milda Dargužaitė, Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto pirmininkas Povilas Urbšys, viešojo administravimo sritį kuruojantis vidaus reikalų viceministras Darius Urbonas, Valstybės kontrolės Biudžeto politikos stebėsenos departamento direktorė Asta Kuniyoshi, daug metų viešojo sektoriaus efektyvumo problemas tyrinėjantis Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius Vitalis Nakrošis ir UAB „Berlin Chemie Menarini Baltic“ vadovas Algimantas Blažys, beje, pats 17 metų dirbęs valstybės tarnyboje.

Kodėl valstybės tarnybos reformos būtinos?

M.Dargužaitė: Esame nedidelė šalis, be to, turime demografinę problemą – žmonės emigruoja, visuomenė sensta. Tačiau valstybės aparatas nemažėja, proporciškai jam išlaikyti išleidžiame vis didesnę BVP dalį. Daug investuojame į IT, elektroninės valdžios paslaugas, bet nei mažėja valstybės aparato, nei didėja paslaugų kokybė ir efektyvumas. Taigi faktas, kad kažką reikia daryti.

V.Nakrošis: Per pastarąjį dešimtmetį daugelyje Europos šalių valstybės reglamentavimas darėsi lankstesnis, o Lietuvoje reformos nevyko. Pastaroji Valstybės tarnybos įstatymo redakcija priimta 2002 m., kai rengėmės stoti į ES. Per 15-osios ir 16-osios Vyriausybių kadenciją žlugo po dvi sistemines iniciatyvas reikšmingai atnaujinti šį įstatymą. Lietuva stojant į ES buvo inovatyvi, anuomet sukūrėme strateginį planavimą, pažangią valstybės tarnautojų mokymo sistemą, važiuodavome į kitas šalis pristatyti gerosios praktikos. Dabar viešojo valdymo srityje neturime kuo dalytis. Tad privalome imtis uždelstų permainų, kad situacija pagerėtų, o kartu mūsų valstybė pagerintų savo įvaizdį, kurį prarandame per keliolika trypčiojimo vietoje metų.

A.Kuniyoshi: Tos struktūrinės reformos, kurias įvykdėme iki stojimo į ES, ir liko vienintelės. Visa viltis – stojimas į Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizaciją (EBPO), tikėkimės, kad šio proceso metu bus pasistūmėta į priekį. Žinoma, labai blogai, kad struktūrinių permainų nedarome savo iniciatyva, nors suvokiame, kad jų reikia. Įsisukame į detales ir niekaip neprieiname iki sprendimų ir jų rezultato.

V.Nakrošis: Valstybės tarnybos reforma svarbi ir tuo aspektu, kad valstybės tarnautojų darbas – siūlyti ir rengti permainų koncepcijas, priemonių planus, kitus dokumentus. Šiuo metu turime valstybės aparato darbuotojų, pakankamai gerai išmanančių savo valdymo sritį, bet labai trūksta analitinių ir vadybinių kompetencijų, labai reikalingų toms permainoms parengti ir įgyvendinti. Todėl ir reikia pertvarkyti ministerijas, kitas įstaigas, į valstybės tarnybą įlieti daugiau šviežio kraujo, kad joje būtų šių kompetencijų, kad valstybės tarnautojai galėtų imtis formuluoti ir įgyvendinti sistemines permainas, nuo kurių priklauso Lietuvos ūkio konkurencingumas ir piliečių gerovė.

Ką ketinama keisti?

D.Urbonas: Vyriausybės programos įgyvendinimo priemonių plane numatyta visas kompleksas į permainas orientuotų darbų. Tarp jų – parengti viešojo sektoriaus institucinės sąrangos koncepciją. Pateiksime modelį, kokios viešojo sektoriaus institucijos turėtų likti veikti, kaip jos turėtų derėti tarpusavyje. Labai svarbu išgryninti viešojo sektoriaus subjektų funkcijas, identifikuoti, kurie subjektai ką daro.

Su institucine sąranga susijusi ir rengiama nauja Valstybės tarnybos įstatymo redakcija. Darbo grupė diskutuoja apie esminius sprendimus – kaip pritraukti į valstybės tarnybą kompetentingų, inovatyvių, iniciatyvių asmenų, be abejo, išlaikant ir dabartinius valstybės tarnautojus, pasižyminčius tokiomis savybėmis. Siekiame išgryninti valstybės tarnautojo sampratą, jo statusą ir jų skaičiaus poreikį valstybėje.

Naujame įstatymo projekte numatome keisti atlyginimo valstybės tarnyboje sandarą.

M.Dargužaitė: Reforma susideda iš labai daug dalių. Turime optimizuoti sistemą, peržiūrėti funkcijas, kur jos dubliuojasi, ir ne tik dėl didesnių sąnaudų: bet koks dubliavimasis reiškia papildomą administracinę naštą paslaugos gavėjui, t.y. piliečiui.

Kita reformos dalis – Valstybės tarnybos įstatymas. Esame prisikūrę daug teisės aktų, reglamentuojančių skirtingo pobūdžio darbą valstybės sektoriuje, darbuotojų atranką. Deja, atrankos neužkardo galimybių piktnaudžiauti, tačiau suriša rankas tiems, kurie iš tikrųjų norėtų atsirinkti geriausius. Tą būtina pakeisti.

Reikia spręsti darbo užmokesčio problemą: dabar neįmanoma mokėti nors kiek konkurencingus atlyginimus, ypač vadovams ar itin svarbiems specialistams, pavyzdžiui, IT, kibernetinio saugumo.

Svarbi reformos dalis – kad valstybės biudžetas būtų susietas su veiklų efektyvumu, kontrole, kaip skirtingos programos pasiekia rezultatą. Dabar tokią filosofiją bandome įvesti, bet sekasi labai sunkiai: negali sakyti, kad priešinamasi, bet nelengva pakeisti daug metų gyvavusią kitokią kultūrą. Apie valstybės tarnybą turime galvoti kaip į paslaugas orientuotą darbą, o ne kaip į savęs išlaikymą, darbo vietos suteikimą, turime matuoti piliečiams teikiamų paslaugų kokybę.

Dabar skaičiuojame, kiek efektyvi valstybės įstaigų veikla, kiek lėšų skiriama tiesioginei veiklai, o kiek administravimui, vertiname kitus efektyvumo rodiklius, pavyzdžiui, turto valdymo, žiūrime, kaip naudojamos elektroninės sistemos ir t.t. Jei įstaigos nepasiekia rodiklių, jas bausime sumažindami biudžetą. Turi būti įvestas normalus darbų planavimas: pasidarome verslo planą, kaip įgyvendinsime keliamus uždavinius, tada žiūrime, kiek tai kainuos, nuolat sekame rezultatus. Jei susitvarkysime biudžeto planavimą, automatiškai daug kas bus efektyviau.

P.Urbšys: Viešojo sektoriaus efektyvumas labai priklauso nuo to, kiek jo darbuotojai dirba realaus darbo ir kiek aprašinėja, pildo ataskaitas ir pan. To neišvengsi, bet man susidaro įspūdis, kad jau peržengėme kritinę ribą – realaus darbo dalis liko mažesnė. Beje, šiuo metu Lietuvoje valstybės tarnyboje dirbančiųjų dalis – didžiausia Baltijos šalyse: pas mus 3,8 proc. visų dirbančiųjų (per 51 tūkst.), Latvijoje – 2,8 proc., Estijoje – 3,3 proc.

A.Kuniyoshi: Vyriausybė žada atlikti biudžeto išlaidų peržiūrą, tai yra normali praktika, ypač EBPO šalyse. Paprastai biudžeto programos suplanuojamos, vykdomos, po tam tikro laiko peržiūrimos, siekiant nustatyti, ar jomis pasiekti užsibrėžti tikslai ir rezultatai, jei reikia, programa tikslinama. Turi vykti nuolatinis peržiūros procesas, kurio lig šiol neturėjome, nors jis ir buvo deklaruojamas.

Diskusijos dėl valdžios sektoriaus biudžeto projekto Seime turi pakilti į aukštesnio lygio tikslų, valstybės, o ne savivaldos lygmenį. Parlamento nariai turi Vyriausybę raginti užsibrėžti kuo ambicingesnius valstybės lygio tikslus, o ne rūpintis vienos ar kitos mokyklos stogo remontu ar žvyrkelio tiesimu. Labai svarbu, kad Vyriausybė įvykdytų žadamą biudžeto valdysenos reformą, valstybės biudžetą ne vien popieriuje, bet realiai planuotų ir tvirtintų bent trejiems metams į priekį.

Valstybės tarnautojai bus skatinami keistis ar bus pakeisti kitais?

A.Blažys: Žvelgiant iš verslo pusės, pokyčiai valstybės tarnyboje, be abejonės, reikalingi. O pokyčiams reikia keisti žmones: vieni jų keičiantis aplinkybėms gali keistis, kitus tiesiog reikia pakeisti naujais. Versle pagal pažintis karjeros nepadarysi, nes reikia pasiekti rezultatą, viskas pagrįsta tuo, ar gali duoti naudos, ar ne. Valstybės tarnyboje tokio principo laikytis sunkiau, bet to taip pat reikia siekti.

M.Dargužaitė: Kad valstybės aparatas gerai veiktų, žmonės, dirbantys valstybės tarnyboje ir visame valstybės sektoriuje, patys turi norėti nuolat tobulėti ir gerinti savo darbo rezultatus, todėl norime įdiegti vadinamąją LEAN sistemą – nuolatinio tobulėjimo, nuolatinių siūlymų, kaip pagerinti savo paslaugas, darbo kultūrą. Kad ji atsirastų, reikia fundamentaliai pertvarkyti, kaip reglamentuojamas valstybinio sektoriaus darbuotojų darbas, įdarbinimas, motyvavimas, atlyginimas.

Dabar pertvarkydami Vyriausybės kanceliariją stengiamės išlaikyti kompetencijas, kurios yra, bet kad vyktų atsinaujinimas, reikia ir naujų žmonių atlikti funkcijoms, kokios dabar valstybės tarnyboje tiesiog neegzistuoja ar egzistuoja tik pavienių iniciatyvų atveju. Pavyzdžiui, projektinio valdymo: valstybės sektoriuje turi atsirasti daugiau projektų vadovų, atsakingų už rezultato pasiekimą, o ne, kaip yra dabar, už darbo grupės sudarymą. Naujos pareigybės steigiamos ir dar vienai funkcijai, kuri, deja, dabar viešajame sektoriuje beveik neegzistuoja, – analitikų, nes valstybės tarnautojai savo sprendimus, siūlymus savo vadovams, politikams turi teikti remdamiesi analize pagrįsta informacija.

Nauja Vyriausybės kanceliarijos struktūra su naujais padaliniais ir naujomis funkcijomis įsigalios nuo liepos 18 d. Bet kad tai pradėtų veikti, dar reikės įdėti daug darbo.

A.Kuniyoshi: Valstybės tarnyba turi būti konkurencinga, tačiau šiuo metu konkurencijos elemento joje nėra. Pavyzdžiui, Maltoje norint tapti ministerijos departamento direktoriumi reikia nugalėti konkurse, kuriame dalyvauja bent penki šeši pretendentai; direktorius renkamas penkerių metų kadencijai, vadinasi, žino, kad turi baigtinį metų skaičių, per kurį turi parodyti rezultatą, nes norėdamas likti poste vėl turės laimėti konkursą. Rotacijos elementas, kuris Lietuvoje jau atsiranda aukščiausio lygio vadovų postuose, turi nusileisti ir į truputį žemesnį lygį. Valstybės tarnyboje turi būti nuolatinis konkurencinis spaudimas, kuris leistų išlikti tik tiems, kurie gali konkuruoti, yra iniciatyvūs.

A.Blažys: Versle niekas nežiūri, dirbi ilgai ar trumpai, svarbu rezultatas. Jei žmogus gerai dirba, keli jam algą, o prasto atsikratai. Kol valstybės tarnyboje nebus normalių atlyginimų, nieko ir nebus. Gal kas, kol jaunas, eina ten dėl karjeros, bet motyvacija visur reikalinga. Reikia mažinti darbuotojų skaičių, o likusiems didinti algas. Korupcija klesti, nes valstybės tarnautojai negauna normalių algų, tokius žmones lengva papirkti.

O jei Kibernetinio saugumo centre negalima mokėti geros algos ir pasisamdyti geriausių specialistų, tai tokias taisykles galėjo sugalvoti tik valstybės priešai. Kremlius įkiš čia savo statytinių ir jiems primokės. Jei net ypatingos svarbos srities specialistams valstybė, kurioje patys tvarkomės, negali nustatyti motyvuotų atlyginimų, tuomet klausimas, kas valdo mūsų valstybę.

D.Urbonas: Privatus sektorius turi daugiau galimybių pasiūlyti didesnį darbo užmokestį. Bet apskritai dabartinis atlyginimo valstybės tarnyboje reglamentavimas, kai didžiąją jo dalį sudaro kintamoji dalis – priedai, priemokos, nėra gera praktika. Į tai atkreipė dėmesį ir EBPO. Didžiąją dalį atlygio turi sudaryti pagrindinis nekintamas darbo užmokestis, o skatinimo sistema orientuota į rezultatus, bet ne į nuolat mokamus priedus ar priemokas. O jei tarnybinės veiklos rezultatai išskirtiniai ir indėlis į institucijos uždavinių įgyvendinimą ženkliai didesni nei kitų tarnautojų, ir skatinimas turėtų būti tikrai ženklus, tad naujame Valstybės tarnybos įstatyme už labai gerus rezultatus valstybės tarnautojams ketiname siūlyti mokėti net iki dviejų užmokesčių dydžio išmoką.

M.Dargužaitė: Per paslaugų automatizavimą valstybinį sektorių įmanoma smarkiai sumažinti, o sutaupytas lėšas skirti atlyginimams kelti, kad pritrauktume žmonių, kurie būtų ne tik kompetentingi, – labai svarbu, kad jie būtų iniciatyvūs, inicijuotų ir darytų pokyčius, o ne tik lauktų nurodymų iš viršaus. Deja, IT – vienas pavyzdžių, kaip neefektyviai naudojamos valstybės lėšos: absoliuti dauguma to, kas šioje srityje įdiegta valstybės sektoriuje, padaryta neefektyviai, o to efektyvumo lig šiol niekas net nematavo.

Arba, pavyzdžiui, sakome, kad trūksta mokytojų, bet skaičiuojant mokinių skaičiui jų turime daugiau nei daugelis kitų šalių, švietimo sektoriui procentiškai BVP Lietuva skiria daugiau nei ES vidurkis, o gydytojų skaičius tūkstančiui gyventojų dvigubai didesnis nei vidutiniškai ES. Sistema veikia neoptimaliai, negalime turėti ir vilką sotų, ir avį sveiką. Valstybės sektorius nėra įdarbinimo agentūra, turime galvoti ne apie tai, kad žmonės ten išlaikytų darbo vietas, kad ir kaip gaila juos atleisti. Turime galvoti, ką tos institucijos iš tikrųjų turi pasiekti, kad gerėtų gydymo ar švietimo kokybė. Reikia optimizuoti sektorius, pavyzdžiui, stiprinti mokyklas regiono centruose, turėti puikius gerai apmokamus mokytojus ir užtikrinti prieinamumą – vaikus vežioti. Tačiau mažus resursus išskaidome, išbarstome ir niekur neturime geros kokybės.

V.Nakrošis: Viešajame sektoriuje nekyla algos, nes sistemoje yra per daug organizacijų, per daug darbuotojų. Kadangi jiems negalime mokėti geresnio atlyginimo, šios darbo vietos darėsi nepatrauklios, jaunimas nenori rinktis tyrėjo ar mokytojo profesijos. Todėl turime imtis reformų, kad atkurtume šių profesijų prestižą, nes be to negausime geros viešosios paslaugos, verslas negaus gerų specialistų ir t.t.

D.Urbonas: Turime labai didžiulę sistemą, kurią peržiūrėjus tikrai galima kažko atsisakyti ir kur kas efektyviau bei optimaliau organizuoti institucijos veiklą. Kad ir toks pavyzdys: prieš beveik septynerius metus likviduotos apskričių viršininkų administracijos, kurios pagal įstatymą vykdė apie 80 funkcijų. Apie keliolika jų buvo perduota valstybės centrinių įstaigų teritoriniams padaliniams, dar iki dešimt – savivaldybių institucijoms. Apie 60 funkcijų niekam neperduota ir nelabai kas pasigedo, vadinasi, jos buvo niekam nereikalingos ir savitikslės.

Vidaus reikalų ministerija turi gerą įrankį, kurio lig šiol tinkamai neišnaudojo, – viešųjų ir administracinių paslaugų stebėsenos ir analizės informacinę sistemą. Antras mėnuo dirbame prie jos peržiūros ir to rezultatas – sutrumpintas paslaugų teikimo laikas, supaprastintos procedūros, kad paslaugos gavėjui tektų kuo mažesnė administracinė našta, pavyzdžiui, nebūtų reikalaujama dokumentų, kuriuos valstybė turi registruose. Reikia sistemiškai peržiūrėti funkcijas, supaprastinti paslaugų teikimo procedūras, panaudoti IT įrankius, kurių efektyvumas valstybės sektoriuje dabar apgailėtinas. Juos tinkamai sutvarkę labai stipriai atlaisvintume žmogiškuosius išteklius, atsirištų rankos lankstesnei, mažesnės apimties, o kartu patrauklesnei, su didesniais atlyginimais valstybės tarnybai. Tai pradedame daryti. Bet daugelis kitų valstybių tai jau padarė kur kas anksčiau.

P.Urbšys: Bet valstybės institucijose, kuriose jau įvyko pokyčiai, neretai buvo pradėta ne nuo struktūrinių pokyčių: pirmiausia žiūrima aritmetikos, o prie jos jau priderinami pokyčiai. Kai kuriais atvejais tai padaroma prieinamumo žmonėms sąskaita. E. sveikatos projektas kainavo 40 mln. eurų, bet ar pagerėjo teikiamos paslaugos, jų kokybė pacientui? Atvirkščiai, gydytojas daugiau laiko skiria ne pacientui, o kompiuteriui. Policijos reforma irgi vertinama nevienareikšmiškai. Jei valstybės institucijos reformuosis taip, kaip joms, o ne kaip žmonėms patogiau, turėsime bejėgystę.

Negalima viešajam sektoriui kelti tokius pačius reikalavimus kaip privačiam, nes tai skirtingi sektoriai su skirtingais tikslais. Privataus sektoriaus tikslas – pelnas, viešojo – viešųjų paslaugų teikimas, visuomeninio intereso tenkinimas. Jei tose reformose aklai perkelsime privataus sektoriaus principus, turėsime problemų.

D.Urbonas: Valstybė turi tokias finansines galimybes, kokias turi. Yra daug valstybės tarnautojų, bet gaunančių mažą atlyginimą. Esant tam pačiam valstybės tarnautojų skaičiui ir nieko nekeičiant, jei norėtume jiems padidinti darbo užmokestį, nebent reikėtų atrasti Lietuvoje naftos, kad būtų papildytas valstybės biudžetas. Bet matyt kur kas realesnė išeitis – efektyvesnis viešųjų ir administracinių paslaugų teikimas. Štai policija, nepaisant sumažėjusio policijos pareigūnų skaičiaus, pertvarkė savo organizaciją ir tapo modernesnė bei efektyvesnė. Užuot laukę pranešimų apie įvykius komisariatuose ir kažkuria prasme saugoję pastatus, policijos pareigūnai persėdo į automobilius ir savo veik-lą organizuoja arčiau žmogaus. Naujas darbo organizavimo modelis leidžia kur kas greičiau reaguoti ir suteikti pagalbą.

A.Blažys: Tas pats su sveikatos apsauga: nereikia, kad kiekviename miestelyje būtų po ligoninę. Valstybinis sektorius, kaip ir verslas, turi efektyviai naudoti išteklius.

P.Urbšys: Taip, išlaidos valstybės aparatui didėja, tačiau valstybės tarnautojas kartais – vos ne socialiai remtinas. Jis turi jaustis oriai, būti motyvuotas. Taip, reikia optimizuoti valstybės tarnybą ir taip padidinti atlyginimus, bet tai reikia spręsti kompleksiškai, kartu paprastinant procedūras, dalį funkcijų perduodant elektroninei valdžiai, padarant sektorių skaidresnį. Vien atlyginimų pakėlimas neišspręs problemos: iš penkiolikos metų darbo STT galiu pasakyti, kad žmonės, net gaudami solidų atlyginimą, ima kyšius, jei tokio žmogaus samprata – kad jis tarnauja ne valstybei, o savo ir draugų interesams.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-26-2017-m

"Veido" archyvas

Lietuvos valstybės sektorius krizę išgyveno nesitapatindamas su tragiškais šalies ekonominiais ir demografiniai rodikliais: dirbančiųjų privačiame sektoriuje per trejus metus (palyginti 2008 m. ir 2011 m. pradžią) sumažėjo 12 proc., o valstybės darbuotojų armija sumenko vos 2,3 proc.

Atlyginimai valstybės tarnyboje taip pat nebūtinai koreliuoja su valstybės ekonomika: pačioje 2008 m. pabaigoje, kai verslas jau pajuto pirmuosius krizės ženklus ir pradėjo veržtis diržus, vidutinis darbo užmokestis valstybės tarnyboje vis dar kilo, vėliau jis mažėjo lėčiau, o dabar, po krizės, didėja smarkiau nei privačiame sektoriuje.

Tačiau vien didelis valstybės tarnautojų skaičius ir jų didesni nei rinkoje atlyginimai savaime nėra blogybė – kas žino, gal jų būtent tiek reikia svarbioms valstybės funkcijoms atlikti, o vidutinis atlyginimas juk tėra statistika, kurią gali lemti ir toks faktas, kad privačiame sektoriuje dirba nemažai pačios žemiausios kvalifikacijos darbuotojų, kurių valstybiniame sektoriuje nė nereikia.

Didžiausia problema ta, kad Lietuva iki šiol taip ir nėra blaiviai bei atsakingai įvertinusi savo valstybės tarnybos ir atsakiusi į klausimą, kiek ir kokių funkcijų ji turi atlikti, kiek ir kokios kvalifikacijos tarnautojų tam reikia. Taip pat iki šiol neegzistuoja valstybės tarnautojų atliktų darbų efektyvumo analizės sistema, o valstybės įstaigų biudžeto planavimas nepasikeitęs nuo sovietmečio: visada prašoma maksimaliai, leidžiama pagal galimybes, todėl metų gale ministerijas ir kitas įstaigas būna apėmusi nepanaudotų pinigų leidimo karštinė.

Sunku patikėti, bet pinigais buvo taškomasi netgi krizinį 2009-ųjų bei 2010-ųjų gruodį – tiesiog, nespėjus per metus panaudoti visų skirtų lėšų, kitąmet galima tikėtis tokia dalimi mažesnio finansavimo. O kur strateginis planavimas ir skatinimas už efektyviai naudojamas lėšas? – paklaustų dažnas verslo atstovas. Ateityje. Galbūt – jei pavyks Seime priimti naują ambicingą dabartinės Vyriausybės parengtą Valstybės tarnybos koncepciją, numatančią nuo veiklos rezultatų priklausančią ir labiau į konkrečius, aiškiai apibrėžiamus projektus bei tikslus orientuotą valdišką sistemą.

Manipuliuojama skaičiais

Ministro pirmininko kancleris Deividas Matulionis – žmogus, atsakingas už valstybės tarnybos reformą, kuriam tikslingiausia užduoti klausimą, kodėl ambicingi Andriaus Kubiliaus pažadai iš esmės reformuoti apkerpėjusią Lietuvos valstybės tarnybą iki šiol nėra įvykdyti. Juk nepavadinsi esmine reforma to fakto, kad tragiškai stingant finansavimo valstybės įstaigoms buvo tiesiog duotas nurodymas keliais procentais per metus sumažini savo darbuotojų skaičių, o visuomenė ir toliau buvo šiurpinama viešumon praslystančia informacija apie vienur ar kitur metų gale išsimokėtas solidžias premijas. Kodėl neišspręsta net tokia pačiam premjerui jo kadencijos pradžioje taip akis badžiusi netvarka, kai valstybės įstaigose lieka nemenka dalis laisvų etatų, kuriems taip pat skiriamas finansavimas, metų eigoje virstanti priedais prie atlyginimų ir premijomis? Skaičiai tokie: valstybės tarnyboje laisvų ir užimtų etatų santykis 2008 m. sudarė 8,7 porc., o dabar jis siekia 6,9 proc. – pagerėjimas vos įžiūrimas.

“Pripažįstame, kad valstybės tarnybos reforma yra labai nelengvas uždavinys. Vyriausybei ir ministerijoms pavaldžiame ūkyje pasiekėme neblogų rezultatų (čia dirbančiųjų sumažėjo net 13 proc.), tačiau savivaldos lygmeniu nedaug ką tegalėjome nuveikti”, – apgailestauja kancleris.

Jis tvirtina, kad centrinėje vykdomojoje valdžioje jau pašalinta daugybė netvarkos elementų. Tačiau priedai ir premijos vis dar mokami? “Priedai dažniausiai skiriami už ištarnautą stažą, jie numatyti valstybės tarnyboje. O vienkartinės premijos griežtai netoleruojamos – tos institucijos, kurios jas išsimoka, kitais metais gaus tokia dalimi mažesnį finansavimą”, – žada Vyriausybės kanceliarijos vadovas.

Valstybės tarnybos aparato sumažinimo klausimus sprendžiančios Saulėlydžio komisijos narys, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorius Ramūnas Vilpišauskas mano, kad būtina sutvarkyti visą atlyginimų mokėjimo sistemą: “Dabar įteisinta fiksuotų atlyginimų ir atskirų priedų sistema leidžia neatskleisti tikrojo atlyginimų fondų dydžio ir sudaro galimybes manipuliuoti valdininkų uždarbio skaičiais.”

Politologas pabrėžia, kad lygiai tokia pati painiava tvyro net ir skaičiuojant, kiek iš tikrųjų žmonių dirba valstybės tarnyboje – skirtingai interpretuojant jų statusą, skirtingi skaičiai kaskart pateikiami netgi pačiai Vyriausybės Saulėlydžio komisijai.

Planai sau – veikla sau

Lietuvos valstybės tarnyba jau daugelį metų kritikuojama dėl strateginio planavimo stygiaus – iki šiol sunku suprasti, kokių konkrečių tikslų siekia kiekviena ministerija ir įstaiga, todėl net neįmanoma patikrinti, koks yra jos darbo efektyvumas.

Bendrovės “Ekonominės konsultacijos ir tyrimai” direktorius Gintas Umbrasas teigia, kad krūvos planų surikiuotos visose valstybės įstaigose, tačiau klausimas – kaip jie vykdomi. “Planai – lozunginiai, jų vykdymo kultūra – labai prasta. Planai tokie nekonkretūs, kad bet kuriuo momentu juos išsitraukęs biurokratas gali tvirtinti, esą jie jau įgyvendinti. Lygiai taip pat jo oponentas gali įrodyti, kad jie nė nepajudėjo iš vietos”, – padėtį apibūdina ekspertas.

Jis įsitikinęs, kad tik valstybės įstaigoms pradėjus realų strateginį planavimą, be kokio neišgyventų nė vienas pažangus verslas, bus galima kalbėti apie realias permainas valstybės tarnyboje. Dar vienas su tuo susijęs svarbus žingsnis būtų tokių planų ir jų vykdymo garsinimas. “Jei kiekvienas pilietis turėtų galimybę internete patikrinti, ką įsipareigojo padaryti kiekviena įstaiga ir kiekvienas jos padalinys ir kaip jie vykdo savo įsipareigojimus, sistema neišvengiamai taptų daug efektyvesnė”, – įsitikinęs G.Umbrasas.

Pasak jo, neturint aiškių strateginių planų ir jų įgyvendinimo audito, net neįmanoma įvertinti, kokio dydžio turėtų būti efektyvi Lietuvos valstybės tarnyba. “Problema ir dabar yra ne ta, kad valdininkų per daug, – juk niekas nežino, kiek jų turi būti, – o ta, kad jie per mažai padaro per aštuonias savo darbo valandas. 15 žmonių kolektyve yra du, kurie aria ir yra verti didelių atlyginimų, ir dar keliolika, kurių neveiklumą puikiai saugo valstybės tarnybos statusas”, – sako nemažai reikalų su valdininkais tvarkantis G.Umbrasas.

D.Matulionis tikina, kad strategiškai planuoti valstybės tarnyboje yra sunkiau negu versle: “Versle viskas orientuota į vieną tikslą – pelną. O tiksliai įvertinti viešąjį interesą kur kas sunkiau.”

Tačiau kancleris įsitikinęs, kad ir tai pasiekti įmanoma: remiantis Danijos, Didžiosios Britanijos, Airijos pavyzdžiais, kai kurie strateginio planavimo reikalavimai įstaigoms taikomi jau šiais metais, o 2012 m. veikla jau turės remtis vien susidėliotais ilgalaikiais tikslais.

Permainos – koncepcijoje

Mykolo Romerio universiteto Politikos ir vadybos fakulteto Viešojo administravimo katedros vedėjas Vainius Smalskys taip pat įsitikinęs, kad efektyvi valstybės tarnyba nebūtinai turi būti maža. “Jei vertintume tik pagal dydį, tai geriausios yra Afrikos valstybių tarnybos, nes jos daug mažesnės negu Vakarų Europoje”, – ironizuoja specialistas.

Vis dėlto žinoti, kiek ir kokių valdininkų jai iš tiesų reikia, privalo kiekviena valstybė. “Priešingu atveju kas kartą prieš rinkimus visi žada sumažinti biurokratų skaičių, bet gal jų vienur, atvirkščiai, reikia dar daugiau, o kitas įstaigas derėtų iš viso uždaryti”, – svarsto V.Smalskys.

Jis giria naująją Vyriausybės neseniai parengtą valstybės tarnybos koncepciją, kurioje ir numatytos taip trūkstamos naujovės: į rezultatus orientuota įstaigų veikla, efektyvaus verslo principų diegimas, aiški valdininkų darbo kokybės įvertinimo sistema, lengvesnio jų atleidimo mechanizmas.

Tačiau vienas šio projekto autorių D.Matulionis prognozuoja, kad tokia gana radikalias permainas numatanti koncepcija sunkiai skinsis kelią Seime, – jau dabar ten rengiami permainas švelninantys pasiūlymai.

Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto pirmininkas Vytautas Kurpuvesas šiuos nuogąstavimus patvirtina: “Vyriausybė parengė pernelyg liberalią, verslo principais parengtą koncepciją.”

Kadaise aukštus postus valstybės tarnyboje užėmę asmenys dabar turi tenkintis kur kas žemesnio rango pareigomis arba iš viso yra priversti ieškoti vietos po paprastų žmonių saule.

Peržvelgiant prezidentei Daliai Grybauskaitei neįtikusius aukštus pareigūnus, pirmiausia prisimenamas buvęs Valstybės saugumo departamento vadovas Povilas Malakauskas. Jo karjera smuktelėjo žemyn, bet visai į gatvę vyras nepasuko – jau daugiau nei metus jis yra vyriausiasis generalinio policijos komisaro patarėjas.

Bedarbiu neliko ir vasario viduryje iš policijos generalinio komisaro posto atsistatydinęs Vizgirdas Telyčėnas – nuo praėjusios savaitės jis vadovauja elektros energijos perdavimo įmonės “Litgrid” Vidaus audito departamentui. O štai prieš jį policijai vadovavęs Vytautas Grigaravičius darbuojasi privačiai – jis grįžo į gimtąjį Alytų ir pradėjo vadovauti UAB “AS Double Invest”, kuri verčiasi konsultacine veikla, susijusia su asmens, šeimos, turto, verslo sauga.

Nuo teisėsaugos nenutolo ir prezidentės prieš metus priverstas atsistatydinti generalinis prokuroras Algimantas Valantinas – neseniai jis tapo Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo teisėju.

Jo pavaduotojas, kurio įgaliojimų prezidentė paprasčiausiai nepratęsė, Gintaras Jasaitis nebuvo išdidus ir liko dirbti eiliniu prokuroru Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamente. Buvęs Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos departamento vyriausiasis prokuroras Algimantas Kliunka po pasitraukimo iš šio posto įsidarbino advokato padėjėju.

Iš viešojo gyvenimo kol kas yra visai dingęs pernai gegužę atsistatydinęs FNTT vadovas Romualdas Boreika – generolo laipsnį turintis 56-erių metų pareigūnas tada sakė išeinąs į pensiją.

Prezidentės geru žodžiu tikrai nemini jos iš posto atšauktas ambasadorius Gruzijoje MečysLaurinkus – dabar jis dėsto universitete, taip pat reiškiasi opozicinės Krikščionių partijos veikloje.

Kur kas geriau reikalai susiklostė buvusiam užsienio reikalų ministrui Vytautui Ušackui – jis padarė svaigią tarptautinę karjerą ir dabar yra ES atstovas Afganistane ir Pakistane.

O štai paskutinė šalies vadovės nemalonės auka – ūkio ministras Dainius Kreivys nuo Lietuvos Vyriausybės nė kiek nenutolo – dabar jis yra premjero Andriaus Kubiliaus patarėjas.

Pirmą kartą po nepriklausomybės atkūrimo Vilniaus universitete vykusioje viešosios teisės konferencijoje advokate dirbanti doc. dr. Giedrė Lastauskienė savo pranešime “Teisė vs teisė” kalbėjo apie tai, kad antro kurso studentai kai kurias bylas teisingai išsprendžia per egzaminui skirtą laiką. Tokią pačią bylą teismas nagrinėja ketverius metus. Taigi teisingumu “užsižaista”. Pasak pranešėjos, teismuose įsivyrauja procedūrinis teisingumas – bylas laimi asmuo, kuris yra įvaldęs manipuliavimą procesinėmis priemonėmis. Advokatė paragino išsivalyti savo profesinę bendruomenę.

Savo pastarajame nutarime Konstitucinis Teismas teigia, kad advokatai nuo valstybės tarnautojų skiriasi, ir darbo advokatu laikotarpis, kitaip nei asmenų, dirbusių valstybės ar savivaldybių institucijose, nėra įskaitomas į stažą priedui už savo ištarnautus Lietuvos valstybei metus gauti. Todėl teisėjas gauna didelį priedą prie savo atlyginimo, jei yra dirbęs valstybės tarnyboje, bet jokiu būdu ne privačiai. Taigi vėl privilegijos ir ypatingas rūpinimasis bei pagarba valstybės tarnybai.

Kitame nutarime KT, gindamas valstybės tarnybą, reikalauja grąžinti pensijas ir valstybės tarnautojų atlyginimus į prieškrizinį laikotarpį, jei pavyksta surinkti biudžetą. Kas iš to, jei pavyksta surinkti ir net viršyti, jei per sunkmetį valstybės skola padidėjo 20 milijardų litų. Ar turėtų KT kurti tokias paskatas, kurios valstybės tarnautojui leistų jaustis kaip šiltnamyje? Ar reikia valstybės tarnybą saugoti labiau nei privataus verslo teisines profesijas? Kokių paskatų tai sukurs visuomenėje?

Kas teisėjo karjeroje gali būti labiau vertinama? Ar jo ilgi metai valstybės tarnyboje? Ar kuo įvairesnė profesionali teisininko karjera, įrodanti, kad jis gali veikti įvairiomis aplinkybėmis ir pelnyti žmonių pasitikėjimą? Kas ginčysis, kad daugeliui mūsų teisėjų praverstų privataus advokato praktika, kad ši profesija taip pat gali padėti sukaupti daugiau teisėjui būtinos patirties.

Sociologinės apklausos liudija, kad Lietuvos jaunimas teikia prioritetą valstybės tarnybai, o ne privačiam verslui.

Valstybės tarnyba garsėja savo privilegijomis, beveik garantuotu darbu iki pensijos, aiškiomis socialinėmis garantijomis. O sunkmečio problemos sprendžiamos jo naštą perkeliant ant privataus verslo pečių. Sunkmečiu privačiame versle tiek atlyginimai, tiek bendras darbuotojų skaičius sumažėjo kelis kartus daugiau nei valstybės tarnyboje. Taigi siunčiamas neteisingas signalas. Tiek iš Andriaus Kubiliaus Vyriausybės, tiek dabar ir iš KT pusės.

Valstybės tarnybai kuriamas šiltnamis, o privatus verslas tegul murkdosi, kaip išmano. Nors Konstitucija ragina siekti teisingos ir darnios pilietinės visuomenės.

Ko šiandien Lietuvos valstybei labiausiai trūksta? Ar ne žmonių, sugebančių veikti savarankiškai? Nesitikinčių nei valstybės paramos, nei pagalbos. Pasitikinčių savimi ir rizikuojančių savo asmenine bei šeimos gerove, gebančių rasti orią vietą laisvojoje rinkoje. Kyla pagrįsta abejonė, ar jiems konstituciniu lygiu turi būti pranešama, kad jie yra mažiau vertingi ir jų patirtis menkesnė nei valstybės tarnautojų.

Visuomenėje vyraujantį priešiškumą valstybės institucijoms ir tarnautojams Ministro pirmininko tarnyba ketina mažinti surengdama reklaminę kampaniją valstybės tarnybos įvaizdžiui gerinti. Tam planuojama skirti 1,785 mln. litų Europos Sąjungos lėšų.

Ministro pirmininko tarnyba šią savaitę paskelbė konkursą socialinei informacijai ir viešųjų ryšių priemonėms pirkti.

Pagal konkurso sąlygas, jo laimėtojas turėtų atlikti sociologinius tyrimus, aiškinantis visuomenės požiūrį į valstybės tarnybos sistemą, valstybės tarnautojų, statutinių tarnautojų veiklą ir veiklos rezultatus.

Remiantis apklausos rezultatais reikės parengti viešųjų ryšių ir socialinės informacijos planą bei įgyvendinti tame plane numatytas priemones.

Numatyta, kad turės būti parengtos ir įgyvendintos keturios informavimo kampanijos apie valstybės tarnybą. Reklaminiai skelbimai šia tema turės atsirasti spaudoje, radijuje, televizijoje ir internete.

Ministro pirmininko tarnybos Komunikacijos departamento Lina Karsokaitė BNS sakė, kad tai ilgalaikis projektas. Jis turėtų būti įgyvendintas iki 2012 metų gruodžio 31 dienos.

Jis bus finansuojamas ES lėšomis.

“Valstybės tarnyba yra vienas esminių valstybės ramsčių, ypač svarbu siekti jos efektyvumo, skaidrumo prieš visuomenę, kurio šiandien trūksta. Todėl būtina didinti pasitikėjimą valstybės tarnybos sistema, kartu ir didinti jos atsakomybę ir atskaitomybę visuomenei”, – sumanymą grindė L.Korsakaitė.

Anot Ministro pirmininko tarnybos, šiandien visuomenėje vyrauja priešiškumas valstybės institucijoms, valstybės tarnautojams, statutiniams tarnautojams. Tai esą skatina neigiamus reiškinius šiandieninėje visuomenėje: spartų šešėlinės ekonomikos ir nusikalstamumo augimą, korupciją.

“Neigiamas valstybės tarnybos ir tarnautojo vertinimas bei priešiškumas valstybės institucijų atžvilgiu neigiamai veikia politikų, pareigūnų, tarnautojų, statutinių tarnautojų etikos normas ir moralę, neskatina kokybiškai atlikti jiems pavestų funkcijų, daro juos mažiau atspariais korupcijai ir kitoms negatyvioms apraiškoms”, – tvirtinama konkurso dokumentuose.

Viliamasi, kad naujoji reklamos kampanija pagerins valstybės tarnybos įvaizdį, paskatins bendradarbiauti viešąjį ir privatų sektorius, prisidės prie viešojo administravimo skaidrumo ir efektyvumo.

Tokius siūlomus Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimus ministras žurnalistams pristatė antradienį.

Vienas iš pasiūlymų – turėtų būti panaikintas valstybės tarnautojų rezervas. Šiuo metu darbo netekę valstybės tarnautojai įrašomi į šį rezervą ir per pusmetį jiems turi būti pasiūlomos naujos pareigos. R.Palaitis ragina atsisakyti šios tvarkos ir į pareigas valstybės tarnyboje priimti tik konkurso keliu.

Be to, siūloma riboti vadovų kadenciją iki ketverių metų, leisti daugiausia dvi kadencijas, o vėliau vadovus rotuoti. Tiesa, pavasarį, kai vadovų kadencijos ribojimą siūlė Ministro pirmininko tarnyba, R.Palaitis tam priešinosi teigdamas, jog gali pasitaikyti kuriozų, kai perkeltas į kitą sritį, vadovas jos neišmanys.

Šiuo metu ministras tikina, jog rotacija bus naudinga.

“Du metus pasėdėjęs vadovas šiek tiek susitaiko su ta kėde ir pradeda jaustis nepakeičiamas, o politikos klasika sako, kad nepakeičiamų kadrų nėra. Iš anksto žinojimas, kad toje pozicijoje buvimas – ketveri metai, jei gerai pasirodysi – dar ketveri, bet ne daugiau, įneštų sveikų vėjų”, – aiškino jis.

Kita vertus, numatoma didinti rotuojamų valstybės tarnybos vadovų darbo užmokestį. “Valstybės tarnybos stuburas – aukštesni vadovai, ir nuo jų vadovavimo, kompetencijos daug kas priklausytų”, – teigia R.Palaitis.

Tarp siūlomų pakeitimų – ir naujas valstybės tarnautojų atlyginimų priedų skaičiavimas. Anot R.Palaičio, atskirų priedų už kvalifikaciją, išdirbtą stažą ir papildomą darbo krūvį nebeliks, bet bus įvedamas vienkartinis metinis priedas už darbo rezultatus, kuris sieks iki 20 proc. jų metinio darbo užmokesčio.

Panašius kasmetinius susitarimus dėl veiklos rezultatų taip pat siūlė Ministro pirmininko tarnyba.

“Bus sutartis tarp vadovo su aukštesniaisiais vadovais, aukštesniųjų vadovų – su pavaldiniais, ir pagal tai, kaip kas įvykdė darbo sutartį, kokių pasiekė rezultatų, po metinio vertinimo, jei vertinimas bus “labai gerai” – tokie darbuotojai įgis galimybę gauti premiją iki 20 proc., jei “gerai” – iki 10 proc. metinio darbo užmokesčio. Jei darbuotojas bus įvertintas labai blogai, jis gali būti ir atleidžiamas – ženkliai supaprastėja atleidimo procedūra”, – tvirtino ministras.

Tačiau, anot jo, dėl priedų kaitos darbo sąlygos darbuotojams nepablogės. Institucijoje tokiems priedams turėtų būti paliekama 5 proc. darbo užmokesčio fondo.

Be kita ko, numatomos griežtesnės sankcijos už nepriekaištingos reputacijos praradimą.

Pasak Vidaus reikalų ministerijos, valstybės tarnautojas, padaręs šiurkštų pažeidimą, netektų nepriekaištingos reputacijos ir tai trejiems metams jam užkirstų kelią dirbti valstybės tarnyboje.

Šiurkščiu pažeidimu, pavyzdžiui, būtų laikoma korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinti veika, nors už šią veiką valstybės tarnautojas ir nebuvo traukiamas baudžiamojon ar administracinėn atsakomybėn. Anot Vidaus reikalų ministerijos Teisės departamento direktoriaus Dainiaus Žilinsko, atleidimo iš darbo valstybės tarnyboje pagrindu galėtų tapti ir nustatytas tarnybinis nusižengimas.

Pasak įstatymo pataisų rengėjų, siūloma paprastinti ir atleidimo iš darbo valstybės tarnyboje tvarką – tarnautoją būtų galima atleisti šalių susitarimu arba neigiamai įvertinus metinius veiklos rezultatus.

Valstybės tarnautojams taip pat siūloma uždrausti “švaistyti tarnybos laiką” kitoms veikloms, pavyzdžiui, darbui savivaldybės taryboje. Tokiu atveju žmogus turėtų pasirinkti, ar likti valstybės tarnyboje, ar dirbti taryboje.

Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimus yra pasiūliusi ir prezidentė Dalia Grybauskaitė. Anot jos, turėtų būti tikrinamas visų valstybės tarnautojų skaidrumas.

Prezidentūros teigimu, siūlomose minėto ir kitų įstatymų pataisose apibrėžiama, kokia informacija turi būti pateikta apie į valstybės tarnybą pretenduojantį asmenį, kad neliktų galimybių nutylėti svarbios, visapusiškai žmogų charakterizuojančios informacijos. Kol specialiosios tarnybos nepateikė tokios informacijos, siūloma uždrausti priimti į valstybės tarnybą.

Taip pat siūloma numatyti, kad specialiųjų tarnybų pateikta informacija gali būti teisinis pagrindas nepriimti arba atleisti asmenį iš valstybės tarnybos. Pataisos taip pat numato galimybę operatyvinę informaciją naudoti ir traukiant asmenį drausminėn, tarnybinėn ir administracinėn atsakomybėn.

Pastebėjote, kad Lietuvą iš krizės pamažu pradėjo traukti ne kokie nors unikalūs Vyriausybės sprendimai, o per sunkmetį žaibu susimažinęs, išsigryninęs, smegenis susipurtęs ir naujų idėjų pasaulyje prisigraibęs eksportuojantis verslas? Nes jam tiesiog reikėjo išlikti ir vėl pakilti – dirbti daug daugiau už daug mažiau, kad rytojus apskirtai išauštų.

Nuo tokių išgyvenimų valstybės tarnyba yra apsaugota stabiliomis biudžeto asignavimų eilutėmis, kurios, kad ir kaip įtikinėtų premjeras Andrius Kubilius, krizės metais nedaug tesulyso. Nebijau, kad finansų ministrė Ingrida Šimonytė gali trenkti man per ausį, ir tvirtinu, kad valdininkų atlyginimai sunkmečiu nedaug tesumažėjo. Asmeniškai pažįstu ne vieną jų ir kol kas neišgirdau nė vienos istorijos apie radikaliai smukusias pajamas – o privačiame sektoriuje sunku išgirsti priešingų faktų. Štai, pavyzdžiui, vienoje ministerijoje atlyginimus sumažino 10 proc., bet tuo pat metu pažįstamam valdininkui sukako nustatytas valstybei ištarnautų metų terminas, tad jam buvo pakelta kategorija – ir atlyginimas kartu.

Tiesa, oficialūs skaičiai liudija biudžeto asignavimus atlyginimams mažėjant jau dvejus metus iš eilės, tačiau bent jau pirmaisiais krizės metais tai tebuvo šiokios tvarkos atlyginimų fonde įvedimas – tiesiog buvo panaikinti įforminti, bet neužimti etatai, kuriems finansuoti iki sunkmečio buvo skiriami pinigai, niekada į biudžetą taip ir nesugrįžtantys ir virstantys premijomis bei kitokiais paskatinimais. Pamenate, pinigų kalėdinėms premijoms ne viena ministerija atrado ir 2009 m. gruodį, tais metais, kai šalies BVP krito 15 proc.!

Nepaisant to – o gal, priešingai, būtent dėl to – manau, kad valstybės tarnyba yra žudanti vieta ambicingiems, kūrybingiems, veikliems žmonėms. Kai tavo atlygis nepriklauso nuo pasiekto rezultato, kai du trečdalius darbo laiko privalu skirti ataskaitoms apie kiekvieną atliktą žingsnį rašyti, kai tave supa nemažai tingių ir subiurokratėjusių kolegų, turėtų imti neviltis ir dingti gyvenimo džiaugsmas.

Tiesa, didelė tautos dalis turbūt mano priešingai – pernai viena visuomenės nuomonės tyrimo agentūra sužinojo, kad didžioji dalis jaunų, iki 25-erių metų Lietuvos piliečių svajonių darbu laiko būtent valstybės tarnybą. Rodos, apie ją svajojančiųjų buvo panašiai tiek, kiek norinčiųjų emigruoti.

Nebejoju, kad valstybės tarnyboje darbuojasi nemažai šaunių profesionalų – tokių nemažai matau ir tarp dabartinių ministerijų vadovų. Akivaizdu, kad kai kuriose ministerijose po A.Kubiliaus Vyriausybės sudarymo papūtė tokie vėjai, kokie čia nebuvo užsukę visą pastarąjį dešimtmetį.

Tačiau po pokalbio išjungus diktofoną ne vienas tų, kurie akivaizdžiai sugeba ir daro daug, neviltingai prisipažįsta apie valstybės tarnyboje tvyrančią abejingumo atmosferą, kurią sunaikinti galėtų nebent revoliucinė valdymo reforma. Deja, tokia per šią krizę pradėta nebuvo.

Saulėlydžio komisija pateikė savo siūlymus dėl Valstybės tarnybos koncepcijos. Daugiausia buvo diskutuota dėl rotacijos principo taikymo bei apmokėjimo tvarkos. Komisijos nariams taip pat buvo pristatyta valstybės valdomų įmonių pertvarkymo tikslai ir eiga.

Komisija pritarė siūlomam aukštesniųjų vadovų rotacijos principui, tačiau atkreipė dėmesį, jog būtina išgryninti įgyvendinimo etapus, t.y. kruopščiai apgalvoti kada ir kaip pradėti bei nuo kurios grandies vadovų. Aptariant apmokėjimo tvarką, sutarta, jog tam tikri elementai už tarnybinį stažą turėtų išlikti. Buvo sutarta, kad visų pirma vadovai būtų motyvuojami vienkartine išmoka už pasiektus rezultatus.