„Skandinavijos šalyse valstybės valdomos įmonės dirba ir pelningai, ir skaidriai – nėra kažkokių užkulisinių dalykų, politinio kišimosi, informacija skelbiama viešai, nes juk tai visų, tai yra mokesčių mokėtojų, turtas.

Įmonių tinklalapiuose pateikiamos valdybos narių ir įmonės vadovų išsamios biografijos, nurodant sąsajas su kitomis organizacijomis, politinę priklausomybę, kad niekam nekiltų klausimų, kodėl jiems patikėta vadovauti valstybės valdomai įmonei“, – kaip yra kitur ir kaip Lietuvoje turėtų būti, pasakoja „Baltic Institute of Corporate Governance“ (Bendrovių valdymo institutas Baltijos šalyse) valdybos narė, „Baxter“ verslo padalinio vadovė Baltijos šalims Sonata Matulevičienė.

Kodėl valstybėms tokios svarbios šios įmonės, aiškina NASDAQ OMX Baltijos rinkos vadovė, Vilnius valdybos pirmininkė Arminta Saladžienė, dirbusi Valstybės valdomų įmonių patarėjų darbo grupėje: „Jų veikla turi didžiulį poveikį šalies ekonomikai ir gerovei – tiek tiesioginį (dividendai į biudžetą, darbo vietos, strateginių funkcijų užtikrinimas ir t.t.), tiek netiesioginį (skaidresnė verslo aplinka, vienodos konkurencijos sąlygos).“

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas Liudas Jurkonis, analizuojantis valstybės valdomų įmonių valdymo efektyvumą, priduria, jog tinkamas šių įmonių valdymas labai svarbus dar ir todėl, kad jos visada apima ir socialinius, ir ekonominius, ir strateginius valstybės interesus.

Beje, šių įmonių valdysena pasaulyje laikoma tokia svarbia, kad, pavyzdžiui, Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO) ją vertina priimdama naujus narius, nuolat atlieka savo valstybių narių šių įmonių valdymo reformų analizę, teikia rekomendacijas, kurios pripažįstamos kaip geriausias tarptautinis standartas. Kiek ir kodėl nuo jo atsiliekame?

Kodėl slepiama elementari informacija

Pirmiausia pabandykime mūsų valstybės valdomų įmonių tinklalapiuose paieškoti informacijos, kuri dažnoje valstybėje laikoma elementaria – apie įmonių valdybas ir vadovus. Štai „Lietuvos geležinkelių“ tinklalapyje esančioje įmonės valdymo schemoje nurodyta, kad egzistuoja valdyba, tačiau nėra net valdybos narių sąrašo. Lietuvos paštas, atvirkščiai, skelbia valdybos narius, bet neaišku, kas yra įstaigos direktorius. Valdybos narių taip pat nurodytos tik pareigos ir jokių duomenų, kurie leistų manyti juos esant kompetentingus ir politiškai nepriklausomus. „Lietuvos energijoje“ generalinis direktorius ir valdybos pirmininkas – tas pats asmuo, bet ir jo biografijos nėra paskelbta.

„Baltic Institute of Corporate Governance“ atlikus Lietuvos valstybės valdomų didžiųjų įmonių 1992–2012 m. tyrimą paaiškėjo, kad nėra skelbiama informacijos net apie 70 proc. vadovų politinę priklausomybę, studijas ir patirtį. „Kas čia gali būti slapta? Jei jie renkami pagal išsilavinimą, kompetenciją, patirtį, kuri gali padėti įmonei daryti pelną, tai visiems paaiškintų, kodėl būtent tas asmuo tapo direktoriumi. Skaidrumo stoka – didelė problema, nes tai visuomenei kelia nepasitikėjimą, kaip valdomas jos turtas. Bet tai susiję su tuo, kad šiems procesams įtaką daryti nori politinės jėgos“, – mano S.Matulevičienė.

Valdybos ir direktoriai dirba politiniais ciklais

S.Matulevičienė stebisi: „Valdybos labai dažnai suformuojamos net nežinia kokiu principu. Viena ministerija deleguoja savo valdininką, kita – kitą. O kokia jų kompetencija, patirtis verslo srityje, ne visuomet aišku. Generalinį direktorių turi rinkti, paskirti ir atleisti valdyba, bet, nors valdyba formaliai ir balsuoja, direktorius dažnai irgi tiesiog neaišku iš kur atsiranda.“

Darbovietėse socialiniai tinklai daro daugiau žalos, nei naudos.

Praėjusią savaitę visame Užsienio reikalų ministerijos pastate buvo atjungtas socialinis tinklas “Facebook”. Pačiame feisbuke šis sprendimas traktuotas kaip neregėtai įžūlus išpuolis prieš internautų laisvę, ministerijos vadovybė buvo pasmerkta, o ministerijos darbuotojams pareikšta užuojauta.
Tikėtina, kad būsiu palaikytas visišku ufonautu, bet aš jokios užuojautos dėl šio sprendimo tikrai nereikšiu. Maža to, manau, kad jis yra teisingas ir net pavyzdinis. Tiesą sakant, feisbuką reikėtų atjungti ir visose kitose valstybės institucijose, taip pat universitetuose bei mokyklose.
Ne, nesu fundamentalistas iš Irano ir nemanau, kad patį feisbuką reikia uždrausti. Šis socialinis tinklas davė tikrai daug naudos (sumažino žmonių vienišumą, sumažino savižudybių skaičių, leidžia labai greitai susirasti reikiamą asmenį, suteikia galimybę žmonėms atsiskleisti), bet daro ir daug žalos. Jis yra negailestingas laiko rijikas, žmogaus blaškytojas, atsakingumo priešininkas, laiko, kuris turėtų būti skiriamas šeimai, kultūrai, miegui, naikintojas.
Esu linkęs manyti, kad ypač didelę žalą feisbukas daro jauniems žmonėms, kurie jame praleidžia po 4–6 valandas per parą. Jie patys nuo jo atsiriboti nebemoka. Tarkime, dažnai mėgstu užeiti į naująją Vilniaus universiteto biblioteką, kurioje studentams ir dėstytojams sudarytos tiesiog idealios sąlygos. Eidamas iš salės į salę dažnai užmetu akį, ką jaunuoliai veikia su savo kompiuteriais, ir matau, kad daugiau nei pusė sėdi feisbuke, “YouTube” svetainėje ar tviteryje. Man tai tikrai neatrodo normalu: ateiti į biblioteką ir tūnoti socialiniame tinkle.
Todėl ir manau, kad praktika riboti priėjimą prie feisbuko ar kitų socialinių tinklų valstybės įstaigose ir įmonėse, apskritai darbovietėse, taip pat mokslo institucijose yra gana išmintinga. Namie feisbuku ar tviteriu naudokitės iki pamėlynijimo ar pažaliavimo, nors ir po dešimt valandų per parą, bet darbe tai neturėtų būti norma. Tiesiog man tenka bendrauti su daugybe žmonių ir matau, kad ilgas lindėjimas socialiniuose tinkluose darbuotojams kenkia: jie tampa abejingi, susipykę su atsakomybe, darbus daro atmestinai, juose palieka daug klaidų, patys būna išsibarstę ir dažnai pervargę. Kaip redaktorius dažnai pastebiu, kad tų žurnalistų, kurie daug laiko leidžia feisbuke ir jau yra tapę nuo jo priklausomi, ir tų, kurie socialiniais tinklais nepiktnaudžiauja, darbo kokybė stipriai skiriasi.
Šiuos skirtumus jau senokai pastebėjo daugelis darbdavių, todėl ir imasi priešnuodžių. Ir ne tik mūsų Užsienio reikalų ministerija. Tarkime, Volstrite daugumoje korporacijų ir įstaigų blokuojamos prieigos prie „Facebook“, „Twitter“ ir „Gmail“ paslaugų, muzikos ir vaizdo įrašų platinimo svetainių. Taip daroma todėl, kad dirbant finansinėse institucijose būtinas nedalomas darbuotojų dėmesys, o socialiniai tinklai ir “YouTube” darbuotojus stipriai blaško.
Beje, visai neseniai, tai yra spalio mėnesį, socialiniuose tinkluose naršyti uždrausta ir Klaipėdos savivaldybėje. Informacinių technologijų specialistai nustatė, kad, užuot dirbę savo tiesioginį darbą, virtualiems malonumams savo laiką skirdavo daugybė Klaipėdos savivaldybės darbuotojų. Įdomu tai, kad kai buvo apribota galimybė iš darbo kompiuterių prisijungti prie socialinių tinklų, savivaldybės interneto ryšiu parsisiunčiamų duomenų srautas sumažėjo perpus – nuo 300 iki 150-ies gigabaitų.
Tai dar vienas pavyzdys, kad bent darbovietėse feisbukas ir kiti socialiniai tinklai duoda daugiau žalos ir laiko gaišaties, nei naudos.

Per ankstesnės kadencijos porą metų įmonių, kurių akcininkas – valstybė, grąža padidėjo dvidešimtkart. Tačiau kitąmet valstybė iš jų tepageidauja gauti triskart mažiau nei prieš porą metų. Kodėl?

Lietuva – stebuklų kraštas, ypač kai kalbama apie valstybės piniginę. Štai prieš keletą metų autoritetingasis „Economist“ tuometei Andriaus Kubiliaus Vyriausybei buvo skyręs Metų alchemiko nominaciją už valstybės valdomų įmonių finansinės grąžos valstybei šuolį. Šiemet taip pat galima tikėtis nominacijos – tik atvirkštinės.
A.Kubiliaus Vyriausybė iš pirmtakės, vadovaujamos Gedimino Kirkilo, paveldėjo apie 150 valstybės valdomų įmonių, kurios per metus sumokėdavo apie 40 mln. Lt dividendų arba kitų įmokų bei netipinių mokesčių (žaliavos, naudojimosi valstybės turtu). Ėmus šioms įmonėms kelti tikslus ir reikalauti išsamių finansinių ataskaitų, 2011 m. grąža valstybei jau siekė per 624 mln. Lt.
Tačiau Algirdo Butkevičiaus Vyriausybė nutarė, kad 2014 m. valstybės biudžetui užtenka 187 mln. Lt dividendų bei įmonių pelno įmokų ir 24,5 mln. Lt mokesčių už valstybės turto naudojimą, grąžos, lyg valstybė neturėtų skolų, nereikėtų kelti algų valdininkams viršininkams ir teisėjams (būtų padoru – bent jau ir kultūros darbuotojams), kompensuoti už sumažintas pensijas, o dar ir įsisprausti į Mastrichto kriterijus, kad nuo 2015 m. galėtume turėti eurą.
Kodėl valstybė, pagrindinė, o dažnai ir vienintelė tokių įmonių savininkė, nutarė valstybės, tai yra piliečių, šimtus milijonus palikti įmonėms, o ne panaudoti juos platesnio piliečių rato gerovei?

Šiemet planavo 214 mln. Lt dividendų, bet gaus perpus mažiau
Bet pradėkime nuo gerų žinių. Mes, Lietuvos piliečiai, esame gana turtingi: valstybė mūsų vardu valdo 135 įmones, o jų portfelio rinkos vertė siekia 13,8 mlrd. Lt. Jų veiklos pelnas pirmąjį šių metų pusmetį, palyginti su atitinkamu praėjusių metų laikotarpiu, išaugo net 64,4 proc. – iki 255 mln. Lt, energetikos sektoriaus įmonių – net 7,2 karto. Šiose įmonės dirba 42,3 tūkst. darbuotojų. Didžiausios ir daugiausiai grąžos mums, akcininkams, duodančios – energetikos, kelių įmonės, „Lietuvos geležinkeliai“, Klaipėdos jūrų uostas ir miškų urėdijos.
Bloga žinia, kad kitąmet teks tenkintis keturiskart mažesne grąža nei 2011 m., – ne vienintelė. Planai menki, bet realybė būna dar žiauresnė.
Štai šiemet, Finansų ministerijos duomenimis, per devynis mėnesius valstybės valdomų įmonių dividendų ir pelno įmokų surinkta 99,2 mln. Lt, nors planuota 213,9 mln. Lt. Guostis, kad gal įmonės dar sumokės likusią dalį, neverta, nes beveik visi įsipareigojimai valstybei jau įvykdyti. Kur ištirpo dar beveik 115 mln. Lt?
Nors valstybė stanginasi nerasdama 25 mln. Lt žadėtam kultūros darbuotojų algų kilimui, bet štai nutarė per 100 mln. Lt iš valstybės valdomų įmonių, juolab taip pelningai šiemet dirbančių, neimti. Didžiosioms įmonėms, vykdančioms strateginės reikšmės investicijas, – „Lietuvos geležinkeliams“, „Klaipėdos naftai“, Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijai – leisti mokėti mažesnę dividendų ir pelno įmokų sumą.
Įmonės, žinoma, atkakliai kovoja, kad kuo daugiau uždirbtų lėšų liktų jų pačių reikmėms ir investicijoms. A.Kubiliaus Vyriausybė ir ypač valstybės valdomų įmonių reformą vykdžiusi Ūkio ministerija sulaukdavo priekaištų, neva žlugdančios investicijas. Tiesa, lėšų įmonių investicijoms vis daugėjo: 2011 m. įmonės joms buvo pasilikusios 642,2 mln., o pernai – jau 1,5 mlrd. Lt.
Tačiau buvęs ūkio ministras Rimantas Žylius primena: kai valstybė, šių įmonių akcininkė, ėmė joms kelti ambicingus tikslus ir reikalauti rezultatų, paaiškėjo, kad įmonės sugeba ir mokėti dividendus, ir įgyvendinti keliamus tikslus, o kai kurių įmonių grąžos valstybei rodikliai pašoko net keliolika ir daugiau kartų.
Taip, pelningumo ir grąžos akcininkui skaičiai nebūtinai tiesiogiai koreliuoja. Tai priklauso nuo įmonių plėtros planų, akcininkų joms keliamų tikslų. Bet kaip atsakyti į klausimą, ar įmonės gali nemokėti dividendų, lėšas pasilikdamos strateginiams projektams, jei vis dar neaišku, ar, pavyzdžiui, statysime Visagino atominę elektrinę, daug klausimų kyla ir dėl kitų projektų?
Bet net jei jų ir imsimės, NASDAQ OMX Baltijos rinkos vadovės Armintos Saladžienės įsitikinimu, veiklos finansavimo ir grąžos požiūriu nėra jokių skirtumų tarp valstybės valdomų ir privačių įmonių: „Ir vienos, ir kitos turi siekti optimalios nuosavo ir skolinto kapitalo struktūros ir maksimalios grąžos tiems, kurie „įdarbino“ savo kapitalą įmonėje, tai yra akcininkams.“
Ekspertė nė kiek neabejoja, kad nors konkretus sprendimas mokėti, nemokėti ar kiek mokėti dividendų priklauso nuo įvairių veiksnių ir turi būti sprendžiamas kiekvienu atveju atskirai, bazinis scenarijus yra toks: jei įmonė uždirba pelno, dividendai akcininkams turi būti mokami. O toliau, atsižvelgiant į investicijų poreikį, pobūdį, trukmę, įmonės skolos lygį, obligacijų ir bankų paskolų palūkanų lygį, parenkamas optimalus investicijų finansavimo būdas.
„Tarp valstybės valdomų įmonių veiklos efektyvumo, grąžos ir valstybės biudžeto – tiesioginė sąsaja. Todėl svarbu, kad Vyriausybė matytų visą paveikslą, nes kiek nebus surinkta lėšų į valstybės biudžetą jos valdomų įmonių dividendų forma, tiek reikės tą poreikį dengti iš kitų šaltinių arba mažinti biudžeto išlaidas“, – pabrėžia A.Saladžienė.

Kodėl rinkimus laimėję politikai pakankamai kompetentingus valstybės valdomų įmonių vadovus keičia kitais, dažnai – panašios kompetencijos?

Praėjusią kadenciją įvyko stebuklas: valstybės valdomų įmonių grąža valstybei per porą metų išaugo keliolika kartų, pelnai dvigubėjo, ties bankroto riba atsidūrusios įmonės tapo pelningos. Tokiam rezultatui pasiekti dešiniųjų koalicija pasitelkė dvi pagrindines priemones: įmonėms suformulavo tikslus ir planus, be to, praktiškai nušlavė visų pagrindinių valstybės valdomų įmonių, išskyrus „Lietuvos geležinkelių“ ir Generalinės urėdijos, vadovus ir pasistatė savus.
Tie savi, kaip rodo jų darbo rezultatai, buvo visai kompetentingi vadovai. Tačiau vis tiek po rinkimų į valdžią grįžus kairiesiems jie tapo „svetimi“ ir politinio revanšo principu vėl yra keičiami ar net atkeičiami į dešiniųjų išmestuosius.
Žinoma, vadovų rotacija būtina, bet tai ne tas pats, kas kadrų valymas pagal politinius vėjus. Tad vis dėlto kodėl ir ką į ką keičia politikai valstybės valdomų įmonių vadovybėje?

Kas rengia vadovaujamus kadrus valstybės įmonėms

„Tai kad praėjusią kadenciją buvo viskas iššluota. Dabar irgi šiek tiek pasišlavėme“, – šypsosi valdančiosios daugumos atstovas, Seimo Energetikos komisijos pirmininkas Kęstutis Daukšys.
„Šiek tiek“ – švelniai pasakyta: pakeisti beveik visų svarbiausių energetikos įmonių vadovai. Dauguma šių perversmų priderinta prie energetikos įmonių reorganizavimo jas sujungiant į „Lietuvos energijos“ įmonių grupę. Tačiau kairieji struktūros reorganizaciją panaudojo praktiškai urmu visiems įmonių vadovams pakeisti.
Per metus stambiose energetikos įmonėse – bene septyni nauji vadovai, dauguma jauni, bet jau turintys patirties ne tik Lietuvos energetikos įmonėse. Tad dabar visi spėlioja, katras energetikos profesionalas geresnis: nauja „Litgrid“ galva Daivis Virbickas ar ligšiolinė – Virgilijus Poderys? Arba kuo Darius Janulevičius iš bankrutuojančio „Hermis Capital“ bus geresnis už Žilviną Jurkšų?
„Nėra labai daug žmonių, kurie galėtų užimti postus energetikos srityje. Kai kam atrodo, kad atėjo žmogus iš banko ar audito kompanijos, ir viskas gerai. Bet iš tikrųjų reikia ir energetiką suprasti“, – sako K.Daukšys.
Politikas labai taikliai pastebėjo: energetikos įmonės stebėtinai glaudžiai susijusios su kai kuriomis įstaigomis. Štai pora advokatų kontorų ir energetikos įmones aptarnauja, ir jų atstovai paskirti į įmonių valdybas, parenkančias tų įmonių vadovus, ir konsultuoja rengiant šios srities įstatymų projektus. O, pavyzdžiui, “Ernst & Young” (ta pati audito kompanija, kuri daug metų auditavo „Snoro“ banką ir niekaip „nepastebėjo“, kad ten ne viskas gerai) – tikra kadrų kalvė energetikos įmonėms. Štai dabar net dviejų svarbiausių įmonių – „Lietuvos energijos“ įmonių grupės ir „Klaipėdos naftos“ vadovai anksčiau yra dirbę šioje audito kompanijoje. Aktyviai vadovaujamus kadrus valstybės įmonėms ugdo ir bankai.
Opozicijai atstovaujantis Seimo Energetikos komisijos pirmininko pavaduotojas konservatorius Kęstutis Masiulis argumentuoja, kad, pavyzdžiui, toks aktyvus LAWIN advokatų kontoros dalyvavimas energetikos sektoriuje pateisinamas, nes nėra labai daug konkurencijos teikiant teisines paslaugas šioje srityje. Jį piktina kitkas: „Iš pradžių atrodė, kad energetikos ministras Jaroslavas Neverovičius dirbs kaip specialistas, bet juo toliau, juo labiau susidaro įspūdis, kad jis linkęs politikuoti tuščioje vietoje ne mažiau nei kiti ir keisti gerai dirbančius žmones.“
Beje, per konservatorių koalicijos kadenciją energetikoje taip pat būta labai jau paslaptingų paskyrimų, stebinusių net pačius konservatorius. K.Masiuliui, pavyzdžiui, lig šiol neaišku, kodėl buvo atleistas tiek gerų poslinkių Ignalinos AE padaręs Osvaldas Čiukšys. Tiesa, ir po jo paskirtasis Ž.Jurkšus, K.Masiulio vertinimu, gerai tęsė pirmtako pradėtą darbą. K.Masiulis ir socialdemokratų pasirinktą naują IAE direktorių Darių Janulevičių vertina palankiai. Tad kokia prasmė buvo keisti vadovus, juolab kiekvienam atleistajam reikėjo sumokėti keliasdešimties tūkstančių išeitinę išmoką?

Energetiką tebevaldo konservatoriai?
„Būtų gerai, jei ir kairė, ir dešinė gerbtų specialistus, o šie nepolitikuotų“, – sako Seimo narys K.Masiulis.
„Jei vadovas gerai dirba, koks skirtumas, ar jis baltesnis, ar raudonesnis“, – šiuo klausimu konservatoriaus politinio oponento K.Daukšio nuomonė visiškai tokia pati.
“Darbietis” pateikia ir pavyzdį: štai visai Lietuvos energetikai vadovauti dabartinė valdančioji dauguma paskyrė ankstesniosios į vadovus iškeltą Dalių Misiūną. „Dar konservatoriai jį paskyrė „Lietuvos energijos“ vadovu, dabar socialdemokratai – visos energetikos grupės vadovu. O jis „pasišlavė“ kitus kadrus. Tad kyla klausimas: jis tęsia eksministro Arvydo Sekmoko politiką, ar kaip čia yra?“ – juokiasi K.Daukšys.
Tokią versiją kelia ne jis vienas, juolab palyginęs, kaip socialdemokratai elgiasi kitų sričių valstybės valdomose įmonėse. Štai naujasis Klaipėdos valstybinio uosto direkcijos vadovas – socialdemokratų aktyvistas, buvęs dabartinio susisiekimo ministro bendradarbis „Achemoje“ Arvydas Vaitkus. Dabartinis susisiekimo ministras Rimantas Sinkevičius pareiginius nuostatus pakoregavo taip, kad Uosto direkcijos vadovas turi turėti technikos mokslų diplomą, tačiau tokiu atveju kandidatuoti negalėjo net Klaipėdos universitete rengiami jūrų uosto vadybininkai.
Žinoma, negalima užmiršti, kad ir uosto vadovo pirmtakas buvo paskirtas lygiai tuo pačiu principu: Eugenijus Gentvilas buvo ankstesnio ministro liberalo partijos bičiulis, anksčiau nieko bendra neturėjęs su uostu. Beje, E.Gentvilas nė nelaukė, kad jį atleistų, – pats pasitraukė iš posto. O „Litexpo“ vadovas, nors sugebėjo puikiai surengti tarptautinio masto renginius, buvo išmestas iš darbo, kad būtų kur iš pensijos sugrąžinti buvusį vadovą, socialdemokratams artimą Aloyzą Tarvydą.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-40-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Andriaus Kubiliaus vadovaujama Vyriausybė valstybės įmones buvo suėmusi į nagą ir pernai iš jų sugebėjo išsireikalauti daugiau nei pusę milijardo – 522 mln. Lt dividendų. Tačiau dabartinė Algirdo Butkevičiaus Vyriausybė pavadėlį atrišo ir jokių konkrečių reikalavimų valstybės įmonėms nebekelia.

Buvusį ūkio viceministrą Adomą Audicką galima laikyti valstybės valdomų įmonių (VVĮ) pertvarkos dirigentu. Taigi, jo žodžiais, kasmet iš valstybinių bendrovių surinkti po 500 mln. Lt nelabai realu, tačiau 300 mln. Lt per metus Lietuvos valstybės įmonės pajėgios sukrapštyti. O jei didėtų jų efektyvumas, pasikeistų šių įmonių reguliavimas, tai ir dividendų prikapsėtų dar daugiau.
Buvęs premjeras Andrius Kubilius įsitikinęs, kad ir dabartinė valdžia turėtų tęsti VVĮ pertvarką, nes darbų dar per akis: “Ir didinti reikia ne vien VVĮ vidutinę pelno normą, bet ir šių įmonių skaidrumą, atriboti šias įmones nuo partinių interesų, objektyviai vertinti VVĮ rezultatus ir siekti nuolatinių ataskaitų, išmokti skirti profesionalias valdybas, kuriose atsirastų ir patirtį sukaupusių nepriklausomų ekspertų. Pagaliau – turėti gerą komandą pačioje Vyriausybėje, kuri padėtų koordinuoti valstybinių įmonių valdymą.”
Tačiau tai tik ekspremjero norai. Dabartinė Ūkio ministerijos vadovybė ir dabartinis premjeras apie valstybės įmonių valdymą ir dividendus turi visiškai kitokį supratimą ir viziją. “Iš tiesų matau pavojingų, nerimą keliančių tendencijų. Vėl siekiama grąžinti tai, ką mums pavyko pradėti reformuoti: valstybinės įmonės vėl grąžinamos atgal į vadinamąjį „partinių lesyklėlių“ statusą, į VVĮ vadovybę žmonės skiriami ne pagal jų kompetenciją ir pačių ambicingiausių tikslų siekį, bet pagal lojalumą partijai ar gebėjimus įmonių lėšas panaudoti partiniams tikslams. O ir žvelgiant į dividendų politiką matyti akivaizdus regresas“, – komentuoja A.Kubilius.

Kai išimtis tampa taisykle

Kyla esminis klausimas, kodėl dabartinė Vyriausybė nusprendė nubraukti visas ankstesnės valdžios valstybės įmonių srityje atliktas reformas ir grąžinti šį sektorių į 2008-uosius. Kad tai neatrodytų kaip akibrokštas, mikliai buvo prigalvota argumentų. Vieni jų logiški, kiti – nelabai. Aišku tai, kad Algirdo Butkevičiaus Vyriausybė nėra užsibrėžusi iš valstybės įmonių surinkti kažkokią konkrečią sumą dividendų.
Premjero A.Butkevičiaus teigimu, VVĮ savininkų ir akcininkų sutartą pelno dalies dydį turi lemti metiniai įmonės rezultatai ir įgyvendinami projektai – esą įmokos biudžetui jokiu būdu negali nustekenti bendrovės, kad šiai prireiktų banko kreditų. Tačiau A.Kubilius čia pateikia kontrargumentą: “Nepaisant rekordinių dividendų pernai, finansiniai Lietuvos VVĮ rodikliai išliko gana geri.”
Vis dėlto A.Butkevičiaus Vyriausybė nutarė suskystintų gamtinių dujų terminalo (SGDT) projektą įgyvendinančioms AB „Klaipėdos nafta“ ir VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijai sumažinti dividendus iki simbolinio 1 proc. grynojo pelno (mat šios įmonės įgyvendina strateginį valstybinės reikšmės projektą, kuriam reikalingos investicijos). Tačiau, pasirodo, tai nėra išimtis iš taisyklės – priešingai, nuolaidos taps taisykle. Dabar eilėje su prašymu leisti į biudžetą mokėti mažiau dividendų stovi “Lietuvos geležinkeliai” ir kitos valstybės įmonės.
„Truputį apmaudu, kad tiek daug aistrų verda dėl pelno padalijimo, o štai dėl būdų, kaip jį uždirbti, diskusijų mažai arba iš viso nėra“, – teigia Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos ekonomikos ir finansų direktorius Martynas Armonaitis.
Jis įsitikinęs, kad skiriant dividendus derėtų vertinti bendrovės investicijas, naudingas savininkei, o ne aklai laikytis įstatyme numatyto, tarkime, 50 proc. tarifo. Pavyzdžiui, pernai pirmą kartą sumokėjusi 34 mln. Lt. dividendų, direkcija turėjo sustabdyti socialinį mažų pramoginių laivų prieplaukos projektą Klaipėdoje.
Pašnekovo vertinimu, mūsų valstybė, tiksliau, jos vadžia, turėtų apsispręsti, kokios turi būti valstybės įmonių funkcijos ir tikslai. “Buvusi Vyriausybė buvo labiau susikoncentravusi ties ekonominiais VVĮ rezultatais, o ši lyg ir ieško balanso. Iš tiesų manau, kad valstybinių įmonių, kurių tikslas – tik pelnas, ko gero, apskritai neturėtų būti, juk jos galėtų būti privačios, – aiškina M.Armonaitis. – Štai mūsų pagrindinė užduotis – uosto infrastruktūros plėtra, kad sudarytume sąlygas kitoms transporto priemonėms uždirbti ir mokėti mokesčius į biudžetą. VVĮ, turinčioms specialiąją paskirtį, kai kurios funkcijos yra nuostolingos. Jei valstybinės įmonės bus verčiamos siekti vien maksimalaus pelno, tada jos atsisakys nuostolingų funkcijų. Bet tai papiktins žmones.“
„Iš tiesų dalis įmonių teikia strategiškai svarbias paslaugas, nuo kurių priklauso sėkminga viso ūkio plėtra, pavyzdžiui, Klaipėdos jūrų uostas, oro uostai, dar kitos atlieka socialiai jautrias funkcijas. Tarkime, “Lietuvos geležinkeliams” keleivių vežimas nuostolingas, bet jis būtinas“, – pabrėžia A.Butkevičius.
Nors čia vertėtų prisiminti buvusiosios Vyriausybės siūlytą modelį, kaip atskirti socialines funkcijas ir taupyti VVĮ lėšas: nepelningas paslaugas perkant kad ir iš privataus sektoriaus, tikėtina, atsirastų konkurencija, galėtų kristi ir paslaugos kaina. Buvęs ūkio viceministras A.Audickas įsitikinęs, kad valstybei aiškiai įvardijus, kiek nekomercinių įsipareigojimų VVĮ turi prisiimti ir kokia galėtų būti šių įsipareigojimų apimtis, vadovams, besiblaškantiems tarp pelno ir viešųjų paslaugų, tikslų siekti būtų lengviau. Lengviau būtų vertinti ir jų veiklą.
„Nekomercinių įpareigojimų rezultatą, kiek pinigų VVĮ išleidžia ir kiek gauna, svarbu nurodyti ir todėl, kad vadovams nebūtų taip patogu grįsti savo nepelningą veiklą tik tuo, jog įmonė turi nekomercinių įpareigojimų. Mes neretai išsiaiškindavome, kad iš tiesų nekomercinių įpareigojimų nėra tiek daug, jog galėtų labai suprastėti įmonės komercinės veiklos rezultatai”, – aiškina A.Audickas.
Vis dėlto, pasirodo, paslaugų, teikiamų ne ekonominiais, o socialiniais sumetimais, atskyrimas naudingas ne visada. AB „Lietuvos geležinkeliai“ generalinio direktoriaus pavaduotojas Albertas Šimėnas pabrėžia, kad „Lietuvos geležinkelių“ krovinių, keleivių vežimo bei geležinkelių infrastruktūros priežiūros veiklos bei jų apskaita jau yra atskirtos pagal ES nustatytus reikalavimus. „Praktika parodė, kad ES šalyse, kuriose veiklos yra atskirtos, valstybės išlaidos geležinkeliams finansuoti ne tik nesumažėjo, bet net padidėjo“, – tvirtina A.Šimėnas.
Tokiam požiūriui pritaria ir M.Armonaitis, įsitikinęs, kad verčiau pagalvoti apie nekomercinių įsipareigojimų finansavimą: „Socialinių funkcijų atskirti nebūtina, jei VVĮ geba racionaliai jas įgyvendinti. Štai mums paskirta atstatyti Šventosios uostą. Ir kokia prasmė būtų šį darbą perduoti kam nors kitam, turinčiam mažiau patirties, juk dėl to išlaidos tik padidėtų.“

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-22-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Per pastaruosius kelerius metus, beje, krizinius, valstybės valdomų įmonių grąža akcininkams – valstybės piliečiams išaugo dvylika kartų. Ar socialdemokratams grįžus į valdžią šioms įmonėms ir vėl ims menkiau sektis?

Prieš pusketvirtų metų europarlamentaro mandatą iškeitęs į valstybės įmonės Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos generalinio direktoriaus postą, liberalsąjūdininkas Eugenijus Gentvilas vėl grįžo į politiką. Į klausimą, ar tai reiškia, kad nesitikėjo likti savo poste, dabar Seimo narys sako: „Spėliojau, kad taip bus ir, ko gero, neapsirikau. Seniau pažįstami socialdemokratai Seime pripažino girdėję apie tokius partiečių ketinimus.“
Tai lyg pirmas simptomas, kad kartu su dešiniųjų Vyriausybės kadencija gali baigtis ir dabartinių didžiųjų strateginių valstybės valdomų įmonių vadovų karjera. Beje, daugeliu atvejų taip nutiko ir į valdžią atėjus dešiniesiems, o tai rodo, kad valstybės įmonės visų pirma tarnauja ne savo akcininkams – visiems valstybės piliečiams, bet tuo metu valdžioje esančioms partijoms.
E.Gentvilo pavyzdys – gana tipiška buvusios situacijos valstybės įmonėse, jų pertvarkos ir galimos perspektyvos iliustracija.

Darbų kainos uoste krito pustrečio karto
Dabar jau buvęs Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos generalinis direktorius prisimena: „Atėjęs į šį postą po socialdemokratų valdymo pradėjau garsiai kalbėti apie neracionalius buvusių valdytojų sprendimus. Socialdemokratai tai priėmė kaip išpuolį prieš juos.“
E.Gentvilas neslepia, kad jam netiko ligtolinė vadyba. „Direkcijai darbus nuleisdavo uosto kompanijos – nebuvo kriterijaus „reikia nereikia“, „atsiperka neatsiperka“. O parinkus rangovus tiems ne visuomet reikalingiems darbams atlikti, jau šie diktuodavo direkcijai. Statybose uoste dirbo tik keturios kompanijos, visos kažkokiu būdu susijusios su garsiąja Klaipėdos „Hidrotechnika“. Ne savo, o Europos investicijų banko analizės pagrindu galiu teigti, kad tarp rangovų būdavo ir susitarimų. Kainos iškildavo iki pasakiškų. Pavyzdžiui, uosto gilinimo grunto kasimo darbai kainuodavę 64–73 Lt už kub. m, o man pavyko užtikrinti didesnę konkurenciją (anksčiau konkurentų vidurkis konkursuose būdavo du, o dabar – kokie šeši), ir kaina krito iki 29 Lt. To kai kas man niekada neatleis“, – sako E.Gentvilas. Visko buvę – ir pradurtų padangų, ir grasinimų.
Bet uostas net krizės metais rodė gerus rezultatus: štai trečiaisiais praėjusios kadencijos Seimo (ir septintaisiais socialdemokratų valdymo) metais, 2007-aisiais, uosto grynasis pelnas buvo 64,9 mln. Lt, o 2011-aisiais – 68,4 mln. Lt. Bet reikia atsižvelgti, kad 2007-ieji buvo aukso laikai, o 2009-ieji – pats krizės įšalas. Taigi milijonas, uždirbtas 2007-aisiais, mažiau „vertingas“ nei 2011-aisiais. O šiemet valstybė iš uosto gaus dar ir 34 mln. Lt. pelno įmoką.

Kaip alchemikai išgavo auksą valstybės įmonėse
Rezultatai kaip ant mielių ėmė kilti ir daugelyje kitų valstybės valdomų įmonių. AB „Lietuvos geležinkeliai“ pelną padidino nuo 69 mln. iki 150 mln. Lt. AB „Klaipėdos naftos“ pelnas šoktelėjo 1,7 karto, iki 45 mln. Lt, o nuosavo kapitalo grąža – nuo 5,8 iki 9,5 proc.
Per pastaruosius kelerius metus neregėtas virsmas įvyko AB Lietuvos pašte. 2008 m. susisiekimo ministru tapęs Liberalų sąjūdžio lyderis Eligijus Masiulis įmonę rado nugyventą, prie bankroto ribos. „Tikrieji nuostoliai visuomenei nebuvo deklaruoti, todėl atlikus auditą jie padidėjo iki keliasdešimties milijonų litų. O 2011-aisiais Lietuvos paštas pradėjo dirbti pelningai – gauta 0,7 mln. Lt grynojo pelno. Planuojame, kad pajamos toliau didės dėl naujų finansinių paslaugų, tobulinamo tinklo, ketinamo statyti modernaus logistikos centro Kaune“, – tikisi E.Masiulis. Šiais metais bendrovė pirmą kartą istorijoje moka valstybei dividendus – 0,6 mln. Lt.
Užpernai valstybės valdomos įmonės į šalies biudžetą įnešė 42 mln Lt, pernai 86 mln. Lt, o šiemet patvirtintas rekordinis per 500 mln. Lt dividendų ir pelno įmokų planas – dvylika kartų didesnis nei 2010 m. 2011 m. valstybės valdomų įmonių grynasis pelnas (kartu su turto ir žaliavos mokesčiais valstybei), palyginti su 2010 m., išaugo 3,5 karto ir sudarė 246,6 mln. Lt. Andriaus Kubiliaus Vyriausybei už pasiryžimą išspausti auksą iš valstybės valdomų įmonių, atkovojant jas iš korumpuotų lobistų, Didžiosios Britanijos savaitraščio „The Economist“ tinklaraštis net skyrė 2011 m. alchemiko nominaciją.
Tąjį auksą padėjo išgauti kelios priemonės, įteisintos Vyriausybės priimtose šių įmonių gairėse dėl skaidrumo ir dėl nuosavybės. „Skaidrumo gairės įpareigoja įmones skelbti savo ataskaitas, o tai leidžia stebėti jų efektyvumo pokyčius ir užtikrina šių įmonių atskaitomybę valstybės institucijoms, tačiau svarbiausia – Lietuvos piliečiams, kurie yra netiesioginiai šių įmonių savininkai. O nuosavybės gairės nustato šių įmonių valdymo principus, visų pirma aiškius tikslus, leisiančius parengti ilgalaikius strateginius planus, kurie turėtų užtikrinti ir įmonių veiklos tęstinumą net ir keičiantis įmonės vadovybei. Įmonės sugrupuotos pagal tai, ar jos atlieka komercines, ar nekomercines funkcijas. Komercinėms bus nubrėžti nuosavo kapitalo grąžos rodikliai. Numatyti ir kvalifikaciniai reikalavimai įmonių valdyboms“, – aiškina valstybės valdomų įmonių reformą įgyvendinančios Ūkio ministerijos viceministras Adomas Audickas.
Kai kurie valstybės valdomų įmonių vadovai įspėja, kad toji auksakasyba  ateityje gali atsiliepti neigiamai, nes tai ir įmonių plėtrai bei investicijoms skirti pinigai. Buvęs Klaipėdos uosto direkcijos vadovas E.Gentvilas irgi taip mano: „Pati valstybė skiria papildomas užduotis investuoti į neatsiperkančius objektus, pavyzdžiui, Šventosios uostą ar mažųjų pramoginių laivų prieplauką. Jei akcininkas duoda socialinius nurodymus, tegu neatiminėja pelno.“
O pasak Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) prezidento Žilvino Šilėno, dalis įmonių, į kurių dividendus nusitaikyta (pavyzdžiui, energetikos, geležinkelio), turi valstybės suteiktas monopolines teises. Tad dividendai gali būti surinkti ne per efektyvumo didinimą, o tiesiog iš įmonių ir gyventojų, naudojantis monopoline padėtimi.
Aiškumo dėl įmonių grąžos valstybei padaugėtų ir logiškai nustačius įmonių juridinį statusą. Pavyzdžiui, Susisiekimo ministerijai ligšiolinę kadenciją vadovavęs E.Masiulis du kartus bandė pakeisti tarptautinių oro uostų statusą į akcines bendroves, taip efektyvinant jų veiklą ir valdymą remiantis užsienio valstybių pavyzdžiu. Tačiau tam nepritarė dauguma Seimo narių, mat baiminamasi, kad įmonės nebūtų privatizuotos, nors dauguma Susisiekimo ministerijos valdomų įmonių įtrauktos į strategiškai svarbių įmonių sąrašą, todėl jų privatizavimas sunkiai įmanomas.
Valstybės turto fondo Valstybės valdomų įmonių valdymo koordinavimo skyriaus viršininko Pauliaus Martinkaus manymu, tų valstybės įmonių, kurios nevaldo tik valstybei galinčio priklausyti turto ir užsiima komercine veikla, juridinis statusas galėtų būti pakeistas į AB ar UAB – tai įmonės valdymą padarytų efektyvesnį. Be abejo, tokiu atveju reikėtų užtikrinti, kad nebus pažeisti valstybės interesai patikėjimo teise perduodant valstybės turtą akcinėms bendrovėms. O tos, kurios užsiima nekomercine veikla ir yra visiškai finansuojamos iš biudžeto, galėtų tapti biudžetinėmis įstaigomis.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-50-2 internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Šalies urėdijos, kasmet mokančios vis didesnius mokesčius į valstybės biudžetą, ir toliau sugeba efektyviai tvarkyti savo ūkį. O juk kasmet tenka milijonus litų investuoti į miško techniką, sodinti tūkstančius hektarų miškų, vykdyti priešgaisrinę ir sanitarinę miškų apsaugą.

Lietuvos valstybiniai miškai, pasak generalinio miškų urėdo Benjamino Sakalausko, yra viena efektyviausiai dirbančių valstybinių miškų ūkio sistemų Europoje. Ir tai natūralu, nes valdymo efektyvumo didinimas – vienas svarbiausių 42 šalies miškų urėdijoms keliamų tikslų.
Pernai urėdijos, atsiliepdamos į raginimus, gavo 21,8 mln. Lt daugiau pajamų nei ankstesniais metais. Statistika iškalbinga: iš viso pernai valstybės kasą urėdijos pagausino 225 mln. Lt (2010 m. – 143 mln. Lt). O pelno šalies urėdijos tarsi bitės medaus sukaupia vis daugiau: 2009 m. – 3 mln. Lt, 2010 m. – jau 40 mln. Lt, 2011 m. – 61 mln. Lt.
Beje, šalies urėdijų turto grąža, tenkanti jų naudojamam ir pajamas uždirbančiam ilgalaikiam turtui, taip pat vis didesnė: 2010 m. ji siekė 17 proc., o 2011 m. – 18 proc. Palyginkime: Latvijoje 2010 m. miško įmonių veiklos ir pelno mokesčių santykis su pajamomis sudarė 6 proc., Švedijoje – 10 proc., Žemutinėje Saksonijoje – 4 proc., o Lietuvoje – minėtus 17 proc.
Nuosavo kapitalo (be miško vertės) grąža Lietuvos valstybinėse miško įmonėse 2010 m. taip pat buvo didžiausia (16 proc.) tarp Baltijos valstybių, Lenkijos, Švedijos, Suomijos, Žemutinės Saksonijos.

Į valstybės kasą – solidžios įmokos
Nepaisant to, mokesčių našta urėdijoms vis didėja. Aleksandro Stulginskio universiteto šiemet atliktame moksliniame darbe apskaičiuota, kad valstybinių ir akcinių bendrovių miško įmonių valstybei mokami mokesčiai yra vieni didžiausių Lietuvoje.
Nuo šių metų privalomieji urėdijų atskaitymai valstybės biudžeto reikmėms dar padidėjo (užpernai buvo sumokėta 19 mln. Lt, o pernai – jau 50 mln. Lt). Taip pat nuo praėjusių metų miškų urėdijos į nacionalinį biudžetą, kaip ir kitos valstybės įmonės, privalės sumokėti 50 proc. nuo gauto pelno.
O juk sumokėjus visus mokesčius dar reikia investuoti į miško techniką, atsodinti iškirstus miško masyvus. Miškininkai teigia, kad dėl išaugusios mokesčių naštos nebus įmanoma laiku atnaujinti miško, medelynų technikos, o tai būtina norint užtikrinti efektyvią veiklą.

Vertinti pagal vieną kurpalių neteisinga

VĮ Dubravos eksperimentinė mokomoji miškų urėdija pagal plotą yra viena mažiausių šalyje, tačiau pernai pasiekti rezultatai gerokai lenkia ir didžiąsias urėdijas.

– Jūsų pasiekti rezultatai išties stulbina. Bet šįmet jie tokie gali ir nebūti. Ar nepateksite ant „karštosios kėdės“, kai diskutuojama, ką daryti su urėdijomis, kurios dirba ir „į minusą“? – klausiame VĮ Dubravos EM miškų urėdijos miškų urėdo Kęstučio Šakūno.
K.Š.: Taip, iš tiesų pagal pelningumą, kai nustatyta 5 proc. norma, o mes pasiekėme 23 proc., pernai buvome vieni pirmųjų šalyje. Tam įtakos turėjo 2010 m. šalyje praūžęs škvalas, kuris mūsų urėdijos miško plotams pridarė daug žalos, todėl smarkiai šoktelėjo apvaliosios medienos pardavimo apimtys, viršun šovė pajamų kreivė. Mes mobilizavome savo pajėgas ir pasiekėme puikių rezultatų.
2010 m. uždirbome 3,2 mln. Lt, o pernai – 3,6 mln. Lt grynojo pelno. Manau, mūsų atvejis puikiai įrodo, kad ir mažos urėdijos gali veikti itin efektyviai. Bet taip negali būti nuolat – gali būti, kad šiemet pelnas bus gerokai mažesnis.
Akivaizdu, kad sumažėjus kirtimų apimtims kiekvienais metais neįmanoma pasiekti didelio pelningumo. Vertinti visas miškų urėdijas pagal vieną kurpalių šiuo atveju būtų neteisinga. Manome, kad įmonės veiklos efektyvumas, vadovų darbo įvertinimas turėtų būti skaičiuojamas atsižvelgiant į tam tikrą periodą, tarkime, trejus–penkerius metus.
– Generalinė miškų urėdija yra nustačiusi 5 proc. pelningumo normą. Kaip šalies urėdijoms ją pavyksta pasiekti?
K.Š.: Šalies urėdijų pelningumo normos įvykdymo vidurkis pernai siekė 7,2 proc. Tiesa, kai kurioms urėdijoms nepavyko pasiekti aukštų pelningumo rodiklių. Įtakos tam turėjo ir banko „Snoras“ bankrotas.
Krizė vis dėlto dar nesibaigė, todėl miškininkai negali užsimoti kirviu ir, prieštaraudami tvarios miškininkystės dėsniams, priskaldyti pelno, kuris sulopytų skylėtą valstybės biudžetą.
Iš tiesų mums derėtų elgtis apdairiai ir nesišvaistyti kirviu, kai tai nėra būtina. Harmoninga ir kartu ekonominės naudos duodanti veikla – vienas svarbiausių miškų urėdijų uždavinių.