"Shutterstock" nuotr.

Arūnas BRAZAUSKAS

Valstybės valdomos įmonės – maždaug pusšešto milijardo eurų kainuojantis visaliaudinio turto gabalas – yra tvarkomos itin neefektyviai. Pasiilgusiems socializmo Grūto parke būtų galima įbrukti lankstinuką su Lietuvos valstybinių įmonių rezultatais. Gal ir paminklų Grūte reikėtų ne vien senų, bet ir naujų – sustatant į eilę valstybinio sektoriaus likimą lėmusius politikus.

Stringančią girnapusę primenanti valstybės valdomų įmonių (VVĮ) visuma, nors ir nesukuria pusės bendrojo vidaus produkto (BVP), apima daugiausia komercinės pa­skirties turto šalyje. Jo rinkos vertė 2015 m. sie­kė apie 5,5 mlrd. eurų (apskaitinė vertė bu­vo didesnė, tačiau turtas vertas tiek, kiek gauni jį pardavęs). Lietuvos valstybė buvo 134 įmonių savininkė arba didžiausia akcininkė. Jose dirba apie 40 tūkst. žmonių. Ir šitas valstybinis, t.y. vi­sų mokesčių mokėtojų, turtas buvo tvarko­mas labai šiaip sau.

Pernai gruodį „Veido“ redakcijoje diskutuota, kodėl šalies politikai iš esmės vis dar nelaiko VVĮ realiu turtu, galinčiu ir turinčiu duoti pel­no valstybei. Diskusija, kurioje dalyvavo vals­tybės žinybų, privačių investuotojų, VVĮ  at­stovai, iš­spausdinta 2015 m. nr. 49. Greta ki­tų problemų akcentuota tai, kad VVĮ valdymas politizuotas, įmonių valdybos silpnos – jose mažai nepriklausomų narių, kurie nėra vals­tybės tarnautojai. VVĮ atlyginimai, ypač va­do­vų, vargiai gali konkuruoti su privataus sektoriaus algomis.

Ieškant pasaulyje valstybinio sektoriaus tvar­kymo gerųjų pavyzdžių tenka pripažinti, kad svar­bu ne vien schemos, algoritmai, sistemos. Be­­­ne svarbiausias veiksnys – politinė valia. Be jos bet kokia kompetencija skęsta pelkėje.

Valstybinės įmonės siaubo istorija

Apie socialistinės santvarkos neefektyvumą prirašyta galybė knygų ir straipsnių, pastatyta filmų. Vienas kitas istorinis pavyzdys grąžins mus į „rojų“, kuriame didesnę dalį ūkinės veiklos vykdo valstybė.

Įsivaizduokime šalį, kurioje veikia vienintelė telekomunikacijų bendrovė – be, abejo, valstybinė. Nors kraštas kažkiek kompiuterizuotas, visi telefono abonentų sąrašai kažkodėl saugomi popieriuje (valdžiai atrodo, kad popierines laikmenas lengviau apsaugoti nuo gaisro nei elektronines nuo išsimagnetinimo).

Telefonais toje šalyje sunku naudotis, nes tinklas perkrautas. Gal todėl valdžia neskuba – naujo stacionaraus telefono įvedimo reikia laukti iki trijų mėnesių. Tarpmiestinis telefono skambutis kartais suskamba tik po 20 min. nuo užsakymo. Skambučių tarifai vienodi visu pa­ros laiku. Telefonų aparatus pardavinėja viso la­­­bo viena valstybinė įstaiga – ta pati telefonų ben­drovė. Aparatai dviejų spalvų – juodi ir bal­ti, kitokių nėra. Telefono numerį galima su­rink­ti tiktai disku, nes mygtukinių aparatų reikia parsivežti iš užsienio. Bet ar jie veiks?

Prisimenantieji sovietinę Lietuvą nusišyp­sos dėl greitai slenkančios eilės – juk telefono įvedimo tereikia laukti tris mėnesius! Ir pridurs: jūsų aprašytoji Šiaurės Korėja be mo­biliųjų telefonų – ne tokia jau baisi šalis.

Tačiau vaizdelis pateiktas ne iš paskutinio komandinės ekonomikos bastiono. Tik juodais ir baltais telefonais kažkada prekiavo vienintelė Naujosios Zelandijos telekomunikacijos bendrovė.

Prieš tapdama valstybės valdymo pavyzdžiu likusiai žmonijai (įskaitant ne pačius blogiausius jos atstovus – Lietuvos valdininkus), Naujoji Zelandija įrėžė ir kitokį istorinį pėdsaką – neefektyvų valstybinį sektorių. Te­le­ko­munikacijos ten buvo apsaugotas protek­cio­nistiniais įstatymais – kad tiktai privatus verslas nekištų nosies į valstybės kontroliuo­jamą sritį. „Perestroika“ ten prasidėjo apie 1984-uo­sius, maždaug tuo pačiu laiku is­toriškai pir­mojoje komunistinėje valstybėje So­vietų Są­jungoje prabilta apie reformas, ga­liausiai at­vedusias prie blogio imperijos žlugimo.

Maždaug po 20 metų ėmė skaičiuoti

Nepriklausomos Lietuvos valstybinis sektorius netrukus po SSRS subyrėjimo panėšėjo į girnapusę, kadaise paskandinusią sovietinę santvarką. Premjeru būnant Bro­nislovui Lu­biui (vadinasi, ne vėliau kaip 1993 m. ko­vą), į spau­dos konferenciją susirinkę žurnalistai bu­vo nustebinti, kai prie mikrofono ėmė verž­tis keli valstybinių įmonių direktoriai.

Žurnalistų teisėmis jie norėjo pranešti prem­­jerui, kad negavusios valstybės paramos jų įmonės bankrutuos. Ir neišmaniam stebėtojui tapo aišku, kad B.Lubys, pats pramonininkas, kai kurių direktorių neskuba prisileisti dėl, matyt, vienintelės priežasties – gaus audienciją ir prašys pinigų. Valstybė jau ėjo tokios naštos lengvinimo keliu – vyko privatizacija.

Maždaug po tuzino metų nuo aprašyto epizodo vis dar neatrodė, kad sunkios valstybinio sektoriaus girnos sukasi lengviau. Iš 2009-aisiais paskelbtos Valstybės kontrolės ataskaitos aiškėjo, kad nemažai kontrolierių pastangų surijo bandymai susigaudyti ir suskaičiuoti. VĮ Registro centro pateikta informacija nesutapo su kitų institucijų pateiktais duomenimis, kon­kre­­čių įmonių duomenys ne visuomet buvo tiks­­­lūs. Kontrolieriai apibendrino: „Tai, kad ins­titucijos pateikia skirtingą valstybės įmonių skaičių, rodo, kad savininkas (valstybė) neturi pa­kankamos, tikslios informacijos apie valdomas valstybės įmones.“

Išties, Registrų centro duomenimis, 2008-12-01 buvo 125 VVĮ, o Valstybinės mokesčių ins­pek­­cijos duomenimis, 2008-12-31 tokių bu­vo 112. Kontrolieriai patys suskaičiavo 108 įmo­nes.

Ataskaitoje teigiama, kad 2006–2008 m. valstybė skyrė apie 350,0 mln. Lt (pagal dabartinę apskaitą – maždaug 100 mln. Eur) VVĮ turtui įsi­gyti. Kontrolieriai vardijo tokio „maitinimo“ pa­sekmes: valstybė negauna grąžos mokesčių pavidalu, nes tos lėšos apskaitytos kaip dotacijos, taip pat nedidėja įmonės savininko kapitalas, nuo kurio mokamas valstybės turto naudojimo mokestis. Kontrolieriai konstatavo, kad apie kai kurias įmones nėra patikimų duomenų, ko­kios vertės turtas valdomas patikėjimo teise.

2010 m. pirmą kartą paskelbta valstybės valdomo komercinio turto apžvalga atskleidė, kad daugumos VVĮ veiklos rezultatai buvo prasti, o įmonių finansinė kapitalo grąža 2009 m. siekė vos 0,1 proc. – tai gerokai mažiau už ES valstybinių įmonių vidurkį ir vidutinę kapitalo grąžą Lietuvos privačiame sektoriuje, kuri tada siekė apie 9 proc.

2013 m. duomenimis, VVĮ  nuosavo  kapitalo  grąža,  parodanti,  kaip  efektyviai  naudo­ja­mas  įmonės  turtas,  sudarė  2,7 proc. Šis  ro­­dik­­­lis  buvo  5  kartus  žemesnis nei geriausią  įm­o­­­­nių valdymo  praktiką įgyvendinančio­se vals­­­­ty­bė­se, pavyzdžiui,  Švedijoje, Nor­ve­gi­joje. Nuo Eko­nominio bendradarbia­vimo ir plėtros organizacijos (EBPO) vals­tybių vidurkio lietuviškas rodiklis atsiliko tris kartus.

Nykštukinis centras

2010 m. pradėta VVĮ pertvarka. Iki 2012 m. birželio Vyriausybė patvirtino du esminius dokumentus – vadinamąsias Skaidrumo ir Nuosavybės gaires. Buvo numatytas VVĮ valdymo koordinavimo centro (VKC) įkūrimas.

2012 m. rugsėjį įkurtas VVĮ valdymo ko­ordinavimo skyrius Valstybės turto fonde, atliekantis VKC funkcijas. Laikinai einantis pareigas VKC vadovas  Deividas Gabulas išvardijo „Veidui“ tos įstaigos atliekamus darbus:

– VVĮ finansinių rezultatų ir efektyvumo vertinimas;

–  įmonių strateginių planų vertinimas, jų įgy­vendinimo stebėsena;

–  kandidatų į VVĮ valdybų nepriklausomus narius kompetencijų vertinimas, pavardžių duomenų bazės sudarymas (turimi omeny potencialūs valdybų nariai, kurie nėra valstybės tarnautojai);

– metodinių rekomendacijų rengimas, naujų teisės aktų iniciatyvos, Vyriausybės ir Ūkio ministerijos konsultavimas dėl susijusios politikos formavimo;

– Vyriausybės ir ministerijų konsultavimas dėl VVĮ valdymo, VVĮ konsultavimas dėl veiklos ir gerosios valdymo praktikos įgyvendinimo, naujų verslo planų pagrįstumo vertinimas, Vyriausybės ir Finansų ministerijos konsultavimas dėl dividendų išmokėjimo.

Esant tokiam įspūdingam funkcijų sąrašui ga­lima tikėtis ir gausaus bei labai kvalifikuoto ko­­lektyvo. VKC darbuotojų vis dar nedaug, to­dėl galima spėti, kad jų darbštumas ir kvalifikacija pranoksta vaizduotę. Neskaitant VKC vadovo Dainiaus Velykio, kuris dabar JAV studijuoja pagal verslo administravimo magistro (MBA) programą, VKC šiuo metu dirba 6 (šeši!) žmonės. Pasak D.Gabulo, pernai liepą jų buvo trys.

Palyginimui: peržvelgus VšĮ „Versli Lietu­va“ darbuotojų sąrašą, jų galima iš akies su­skaičiuoti apie 50. Savo misiją „Versli Lietuva“ apibrėžia taip: „Padėti konkurencingiems verslams kurtis ir plėstis Lietuvoje, eksportuoti teikiant mokymų, konsultacijų ir verslo partnerių paieškos paslaugas…“ Ar visos Lietuvos VVĮ veiklos koordinavimo misija reikalauja mažiau žmogiškųjų išteklių? D.Gabulo teigimu, VKC analogas Izraelyje samdo apie 70 darbuotojų (neskaitant aptarnaujančio personalo).

Kad ir kokie kvalifikuoti specialistai būtų su­­bur­ti į darnią komandą, jų balsas į dangų neis, jei­gu įstaiga nebus nepriklausoma, neturės įgalio­­jimų ir autoriteto. VKC, į kurio funkcijas įei­na patarti Vyriausybei dėl tokių gigantų kaip AB „Lietuvos geležinkeliai“, AB „Lie­tuvos energija“ mokamų dividendų valstybei, šiuo me­tu tėra nedidelis Valstybės turto fondo padalinys.

Svetimieji „išvaduotojai“

Kartu su sovietine okupacija užmarštin nu­keliavo tostas, pasibaigiantis fraze: „Tad išgerkime už sovietų valdžią, kuri panaikino visas šias nesąmones.“ Vargu ar šiais laikais atsiras panašus tostas, prasidedantis valstybinės vadybos blo­­­­gybių vardijimu ir pasibaigiantis pagarbinimu: „Tad išgerkime už EBPO, kuri verčia mus taisyti nesąmones.“ 2012 m. Lietuva atnaujino prašymą įstoti į šią organizaciją. Narystės siekis tapo stimulu gerinti VVĮ valdymą.

D.Gabulas glaustai priminė EBPO rekomen­dacijas dėl VVĮ:

– didinti nepriklausomų VVĮ valdybų narių skai­čių;

– stambinti įmones (pavyzdžiui, kelių, miš­kų);

– EBPO rekomenduotas valdymo gaires padaryti privalomas visoms VVĮ (pavyzdžiui, visur taikyti tarptautinius apskaitos standartus);

– stiprinti VKC, plėsti jo galias, didinti finansavimą.

Finansų viceministras Gediminas Onaitis „Veidui“ sakė: „EBPO rekomendacijos patvirtina ir sutvirtina tai, ką iki šiol žinojome ir ką Fi­nansų ministerija yra ne kartą išsakiusi Vy­riausybei. EBPO išvados tik įrodo, kad mes bu­vome teisūs.“

Kvalifikuotų ekspertų teisumas dar nereiškia, kad jų rekomendacijos bus įgyvendintos. Ga­tavų gerosios praktikos pavyzdžių pasaulyje pil­­na. Matyt, ne jų stoka yra neefektyvumo prie­­­žastis.

Politinės kultūros keistenybės

Kodėl Rusijos „Gazprom“, kurio finansiniai ro­dikliai nežiba, nors kontrolinis akcijų paketas priklauso valstybei, nesitvarko kaip valstybinė Norvegijos įmonė „Statoil“? Matyt, daug kas priklauso nuo pačios valstybės. Norvegija – de­mokratinė šalis, o Rusijos santvarka yra klep­­tokratija – vagių valdžia.

Besižvalgant gerosios praktikos pavyzdžių verta dar kartą prisiminti Naująją Zelandiją. Ša­lies sėkmės istorija tapo intelektinio eksporto dalyku.

Tolimųjų salų pasiekimų legenda prasideda jau papasakotu įvadu apie telekomunikacijos baisybes. Apie 1984-uosius stagnuojančią šalį ėmėsi reformuoti kairioji Leiboristų partija. Kai ji pralaimėjo rinkimus, estafetę perėmė de­ši­nioji Nacionalinė partija. Taip jungtinėmis pa­jėgomis buvo sukurtas dabar jau visame pa­saulyje išreklamuotas Naujosios Zelandijos ste­buklas.

Vadovėliuose apdainuoti Naujosios Zelan­di­jos makroekonominiai pasiekimai: telekomunikacijos sektoriaus privatizavimas; valstybinių miškų valdymo reforma; darbo rinkos li­be­ralizavimas. Makroekonominės reformos tolimose salose pavyko todėl, kad konkuruojančios politinės partijos iš esmės vykdė tą pačią programą, o ne griovė, ką prieš tai buvo sukūrę politiniai konkurentai.

Yra vienas „bet“, dėl kurio kyla abejonių, ar Naujoji Zelandija kam nors Lietuvoje reikalinga kaip sektinas pavyzdys, o ne vien kaip turizmo kryptis. Dar iki valdymo reformų Naujosios Ze­landijos valdininkija buvo minimaliai ko­rum­puota ir laisva nuo partijų patronažo – tiesio­ginio kišimosi per savo statytinius.

Susimąstyti apie politinių tradicijų svarbą verčia Naujosios Zelandijos vieta verslo laisvės in­dekse, kurį skaičiuoja „Heritage Foun­da­­tion“.

Naujoji Zelandija jau daug metų yra viena laisviausių šalių. Šįmet ji užėmė trečią vietą po Honkongo ir Singapūro. Pagal demokratiškas anglosaksų tradicijas besitvarkančią Naująją Zelandiją lenkia autoritariški miestai, kuriuose dominuoja kinai. Honkongas priklauso ko­munistinei Kinijai, šios teritorijos atžvilgiu deklaravusiai šūkį „dvi santvarkos – viena valstybė“. Singapūras yra „demokratūra“ – valstybė, ku­rią keli dešimtmečiai iš eilės valdo ta pati partija.

Kodėl su minimalistine socialinės apsaugos sis­tema išsiverčianti Kinija regimai geriau tvarko savo valstybinį sektorių nei skolose ir iš­pūstose pensijose besimaudanti Graikija? Tai klausimai sociologams ir istorikams.

Itin žemą žiniasklaidos laisvės reitingą tu­rintis Singapūras tam tikrais istorijos tarpsniais vadintas diktatūra vardan plėtros. Grai­kijoje nėra diktatūros, bet nėra ir plėtros – šalis suka ratus apie neišmokėtas užsienio skolas.

Galima manyti, kad diktatūros vardan plėtros analogas Naujojoje Zelandijoje buvo partijų susitarimas dėl reformų tęstinumo. Ban­dant numatyti, kokie veiksniai nulems VVĮ valdymo reformos Lietuvoje sėkmę, ranka siekia taurės – norisi kartoti: „Tad išgerkime už EBPO ir kitas tarptautines institucijas.“

Žinant Lietuvos politinę tradiciją vidiniai veiksniai išsakomi aprašinėjant juos klaustukais. Politinių? Jėgų? Tvarus? Susitarimas? Lie­­­tuvoje?

Diskusija „Veido“ redakcijoje, 2015-ųjų gruodis

l Finansų viceministras Aloyzas Vitkauskas: „Dalies įmonių pardavimas būtų racionalus. Esame ap­skai­čiavę, kad būtų optimalu, jei sko­­lintos lėšos sudarytų 53 proc. ben­­drovės kapitalo. Palyginimui: šis rodiklis visose VVĮ 2013 m. siekė tik apie 15 proc., o 2014 m. – 22 proc.“

l Ūkio viceministras Gediminas Onaitis: „Didesnis privataus kapitalo naudojimas, aktyvesnis skolinima­s­is – patraukli galimybė, o dides­nių dividendų mokėjimas – naudingas.“

l „Lietuvos energijos“ vadovas Dalius Misiūnas: „Žodis „privatizacija“ baisus tik todėl, kad tai susiję su bloga patirtimi – pardavimu už grašius.“

„Turime prastų privataus valdymo pavyzdžių, kompromituojančių patį liberalizmą. Bet jei nėra gero reguliavimo (o valstybinis reguliatorius, palyginti su verslininku, dažniausiai būna silpnesnis), tai jau problema.“

l Prezidentės patarėja Lina Antanavičienė: „2014 m. valstybinių įmonių kapitalo grąža siekė 3 proc. ir buvo triskart mažesnė nei EBPO vidurkis.“

l Investuotojų asociacijos valdybos pirmininkas Vytautas Plunksnis: „Jei valstybė, kaip savininkas, trenktų kumščiu į stalą ir pasakytų, kad turi būti tiek ir tiek dividendų, jų ir būtų.“

l „INVL Asset Management“ fondų valdytojas Vaidotas Rūkas: „Manau, kad beveik viskas galėtų priklausyti privačiam sektoriui. Reguliuoti ir prižiūrėti yra paprasčiau, nei turėti ir daryti.“

„Kada politikai valstybės valdomas įmones ims vertinti kaip realų turtą?“, „Veidas“, 2015 m. nr. 49

Visoms komercine veikla užsiimančioms valstybės valdomoms įmonėms teks mokėti dividendus, o kad nebūtų dangstomasi neva brangiai kainuojančiomis socialinėmis funkcijomis, jos bus atskirtos, įvertintos.

Nekomercinė valstybės įmonių veikla turėtų būti atskirta nuo komercinės arba suskaldant pačias įmones, arba atskiriant jų finansines apskaitas, siūloma Valstybės valdomų įmonių pertvarkos programoje.

“Kiekvienai įmonei norime nustatyti siektinus rodiklius, kurie bus parengti remiantis palyginamąja privačių bendrovių analize. Tam reikės atskirų apskaitos sistemų, kad galėtume įvertinti tiek komercinės, tiek socialinės veiklos pajamas ir sąnaudas”, – aiškina ūkio ministro patarėjas Adomas Audickas.

Programoje planuojama per dvejus metus įvertinti teikiamų nekomercinių paslaugų sąnaudas, parengti rekomendacijas dėl nekomercinių funkcijų finansavimo bei reguliavimo, dėl nuosavybės funkcijų atskyrimo tvarkos.

Siekiant didesnio skaidrumo, valstybės valdomas įmones ketinama įpareigoti viešai skelbti ne tik finansinius rezultatus, bet ir darbo užmokesčio fondą, vadovų ir jų pavaduotojų atlyginimus, planuojamus pirkimus, investicijas ir kai kuriuos kitus duomenis.

Kai kurias valstybės įmones planuojama pertvarkyti į akcines ar uždarąsias akcines bendroves.

Komercinių bendrovių grąža turės prilygti privačioms į biržos sąrašus įtrauktoms kompanijoms. Reguliuojamoms monopolijoms, pavyzdžiui, “Lesto”, ketinama numatyti normatyvinį pelną – tokį, kokį joms leidžia uždirbti Kainų komisija.

Lietuvos valstybės valdomo komercinio naudojimo turto 2009 metų apžvalgos duomenimis, valstybės komercinis turtas valdomas nepakankamai efektyviai – apie 300 valstybės įmonių turi maždaug 17,3 mlrd. litų vertės komercinio turto, tačiau už 2009 metais į valstybės biudžetą gauta tik apie 30 mln. litų dividendų.

Į gerų vadybininkų rankas patekęs valstybės turtas galėtų duoti keliasdešimt kartų daugiau finansinės naudos, nei duoda dabar.

Apgailėtina vadyba, nežinojimas nuo ko pradėti, nuolat besikeičianti politinė konjunktūra, noras daryti įtaką ir nemokšiški sprendimai užkerta kelią iš valstybės turto gauti kur kas didesnių pajamų, kartu ir dividendų į valstybės iždą.

Daug tik idėjų ir kalbų

Išmėžti kai kurių partijų “lesyklomis” tapusių valstybinių įmonių arklides, priversti jas dirbti ir gauti bent pakenčiamo pelno, regis, nebus lengva.

Pirmas žingsnis nebuvo sėkmingas: premjeras Andrius Kubilius ir jo bendražygis ūkio ministras Dainius Kreivys, užsimoję pakeisti valstybės valdomo turto valdymą – konsoliduoti jį į vienas rankas ir priversti duoti didesnį pelną – patyrė fiasko: savo idėjomis neįtikino ne tik koalicijos partnerių, bet ir saviškių.

Tačiau dar ne viskas prarasta: apgailėtiną padėtį – kai keliomis dešimtimis milijardų įkainotas valstybės turtas biudžetą papildo tik keliasdešimčia milijonų litų – užsimoję keisti politikai rengiasi pristatyti alternatyvų projektą.
Kol kas tai tik kalbos. “Iš esmės, dabar vežimas statomas priešais arklį”, – konstatuoja “Veido” pašnekovai, verslininkai ir verslo konsultantai.

Negalime kartu ir greitėti, ir stabdyti

“Visuomis” ar koks nors kitas darinys – tai tik smulkmena. Tol, kol aukščiausios centrinės valdžios galvose neįvyks lūžis, kad valstybės turtas turi kurti grąžą, o socialinė misija – visai atskira apibrėžta sritis – nieko neįvyks”, – neabejoja verslą konsultuoajnčios bendrovės “Savvin” vadovas Arvydas Saročka. “Vieno junginio sukūrimo tikrai nepakaks. Neužtenka vien tik apie stalą susodinti “auksines galvas”. Tam būtina kompleksinė sistema”, – antrina “Teo LT” generalinis direktorius Arūnas Šikšta.

“Dabar vienu metu ir greitėjame, ir stabdome. Taip negali būti. Jei, tarkime, valstybinės įmonės vadovui reikia spręsti nedarbo klausimus, jam sunku aprėpti dar ir pelno sritis”, – tvirtina Žygintas Mačėnas, “SEB Enskilda” vadovas. Tad reikalauti pelno ir efektyvumo, kol iki galo neaišku, kokios įmonės už kiek ir kuo užsiima – kol kas negalime.

Akivaizdžiausias nuolat minimas pavyzdys – “Lietuvos geležinkelių” veikla. Lietuvos banko Ekonomikos departamento direktorius Raimondas Kuodis dešimtis kartų yra kartojęs, kaip daugiau nei šimtu milijonu valstybės biudžetą galime papildyti vienu ypu. “Iki 200 mln. Lt galime pasiimti iškart: nustokime geležinkeliais nepelningais maršrutais vežioti grybautojus ir nupirkime jiems mikroautobusą”, – nuolat primena jis. Tačiau politinės valios priimti sprendimus, ypač prieš rinkimus, kaip nėra, taip nėra.

Bet pradžiai gal būtų galima pradėti nuo paprastesnių ir mažiau skausmingų dalykų. Pavyzdžiui, gal jau metas suskaičiuoti ne tik kiek valstybinių įmonių turime, kokį jos turtą valdo, bet ir kiek šios išleidžia lėšų, įgyvendindamos socialinius įsipareigojimus. Juk to iki šiol niekas neskaičiavo.

Ar valstybė gali auginti avis ir išlaikyti žirgynus?

Tiesa, vos premjerui ir ūkio ministrui prakalbus apie galimybę valstybei daugiau turėti iš savo turto, pradėjo skrieti kritikos strėlės: esą komerciškai naudingą, pelno galintį duoti turtą valdžia ruošiasi parceliuoti. “Gal keistai nuskambės, tačiau neapykanta verslui pas mus  didžiulė, – pabrėžia buvęs premjeras, dabar verslo konsultantas Aleksandras Abišala. – Susidaro įspūdis, kad tebegyvename krikščioniškaisiais viduramžiais, kur tik išrinktieji galėjo imtis verslo. Išgirdus, kad valstybė gali daryti verslą, išsyk pasipila: “Na, neplėškite jūs žmonių”. Iš tiesų – tai labai lietuviškas motyvas. Ir “Omnitel” prezidentas Antanas Zabulis sutinka, kad lietuviai – apimti baimės keistis: “Fobijų turime daugiau nei turėtumėme turėti. Juk didesnė valstybinių įmonių grąža – tik nauda. Daugelį yra apėmusi pamatinė baimė keistis, pažiūrėti į save iš šalies”, – sako verslo atstovas. “Valstybė ir patys piliečiai turi norėti suprasti, kodėl valstybė to siekia ir kokia nauda iš to bus paslaugų vartotojams ir mokesčių mokėtojams”, – mintį tęsia A.Šikšta.

“Iš tiesų tai dabar daug kas gali pelnytis iš valstybinio verslo. Kai kurie tą ir daro. Savaime suprantama, kad tokie veikėjai nori taip elgtis ir toliau, tad ir nepateisina iš Vyriausybės sklindančių idėjų. Juk niekas nenori kirsti šakos, ant kurios sėdi”, – dar vieną priežastį, kodėl premjero ir ūkio ministro pasiūlymai sulaukia tiek kritikos, įvardija A.Abišala.

Beje, čia svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad atlikus namų darbus, tai yra atskyrus komercines paslaugas nuo socialinių, dar teks ieškoti ir gerų vadybininkų, mokėti jiems geras algas – tokia profesionalaus verslo kaina. “Taip, specialistų paslaugos kainuoja nemažai, bet pasaulinių ekspertų patirtis yra naudinga. Ir nė viena valstybė nesinaudoja tokia informacija dykai. Kitu atveju mūsų ir toliau laukia politizuotos diskusijos nuo rinkimų iki rinkimų apie prastą šalies valstybinio ūkio būklę”, – įsitikinęs A.Šikšta.

Derėtų priminti, kad, paskutiniais skaičiavimais, dabar mūsų valstybė turi apie tris šimtus bendrovių. Didžioji dauguma – smulkios. Antai valdome ir keletą vaistinių, ir keletą žirgynų, taip pat auginame avis – vien tokių bendrovių bent trys. Ar viso to mums reikia? “Po senovei valstybė yra apšepusi veiklomis, kurios įsivaizduojamos kaip strateginės, – pabrėžia A.Saročka. – Žinoma, kad reikia rinktis tik prioritetines įmones, o visas kitas  – nereikalingas – leisti privatizuoti”. Tokiu atveju, anot jo, likusias būtų įmonoma lengviau ir efektyviau prižiūrėti. Vis dėlto kol kas apie privatizavimą garsiai kalbėti vengiama. Gal valdžia bijo sulaukti dar daugiau kritikos? Juk sąvoka “privatizacija” Lietuvoje jau seniai įgavusi “prichvatizacijos” atspalvį.

Kaip atrodo, šiandien pagrindinė problema – ne valstybės turto valdymo strategijos neturėjimas, o tiesiog nenoras keistis. Ir dar viena problema – pradėjus įgyvendinti turto pertvarką, svarbu ją prižiūrėti ir koreguoti. Juk paprastai pasikeitusi valdžia nori viską, ką darė prieš tai buvusioji, apversti aukštyn kojomis.

Vadovų vertinimai

A.Šikšta, bendrovės TEO generalinis direktorius

“Sukurti kokį nors bendrovių valdymo junginį tikrai nepakaks. Neužtenka vien apie stalą susodinti “auksines galvas”. Tam būtina kompleksinė sistema”.

A.Zabulis, “Omnitel” prezidentas

“Fobijų turime daugiau nei turėtumėme turėti. Dėl valstybinių įmonių – taip pat. O iš tiesų didžiausia mūsų bėda yra pamatinė baimė keistis, pažiūrėti į save iš šalies.”

A.Saročka, verslą konsultuojančios bendrovės “Savvin”, vadovas:

“Mano manymi, valstybei reikėtų pasilikti tik prioritetines įmones, o visas kitas – nereikalingas – leisti privatizuoti”.

R.Kuodis, Lietuvos banko Ekonomikos departamento direktorius

“Nustokime geležinkeliais nepelningais maršrutais vežioti grybautojus. Gal geriau jiems nupirkime mikroautobusą. Panašiai galima spręsti ir problemas dėl kitų valstybinių bendrovių”.

A.Abišala, buvęs premjeras, verslo konsultantas

“Šiuo metu daug kas gali pelnytis iš valstybės verslo. Kai kurie tą ir daro. Bet tikrai esama būdų, kaip tai pažaboti”.

Norint efektyviai ir pelningai valdyti valstybės turtą, pirmiausia derėtų:

• Apskaičiuoti, už kokią sumą valstybės valdomos įmonės teikia viešąsias paslaugas;

• Inventorizuoti visų valdomų įmonių turtą;

• Pagaliau suskaičiuoti, kiek valstybė turi nekilnojamojo turto;

• Apsispręsti, kurių įmonių veikla valstybei yra prioritetinė;

• Visą nereikalingą, pridėtinės vertės nekuriantį turtą – privatizuoti;

• Kai tai bus padaryta, sukurti įmonių valdymo strategiją;

• Valdymą centralizuoti, depolitizuoti;

• Apsispręsti, ką valstybė su savo turtu veikia ir veiks ateityje vietos, regiono ar tarptautinėje rinkose, siekdama komercinių tikslų.

Iš valstybės valdomų įmonių šalies biudžetas kitąmet gali gauti kelis šimtus milijonų litų pajamų, prognozuoja Lietuvos premjeras.

“Iš valstybės valdomų įmonių galų gale turėsime ne 32 mln. litų dividendų. Negaliu pasakyti, kad per kitus metus mums pavyks pasiekti tai, ką yra gavę estai ar latviai, kai kiekviena šalis šiemet gavo iki 1 mlrd. litų pajamų. Bet kelis šimtus milijonų litų, aš tikrai manau, mes turime tokią pareigą, tokius pinigus numatyti”, – interviu LTV laidoje “Savaitė” sekmadienį sakė Andrius Kubilius.

Jis teigė, kad didesnių pajamų tikimasi iš valstybės valdomų energetikos įmonių, transporto įmonių, “Lietuvos geležinkelių”, nekilnojamojo turto, nedidelių valstybės įmonių.

“Manau, kad viena iš svarbesnių pertvarkų, kurios tikrai reikėtų kiek galima greičiau – tai valstybės valdomo nekilnojamo turto sutvarkymas pagal moderniausius principus. Vėlgi galima gauti daugiau pajamų. Galų gale net ir peržiūrint dar vis valdomų valstybės įmonių, kurių tarpe yra tokių, kur neaišku, kodėl valstybė valdo – ar kelias vaistines, ar kokius avininkystės ūkius, ar kitus”, – kalbėjo Vyriausybės vadovas.

Už 2009 metus valstybės įmonės į biudžetą šiemet per 9 mėnesius sumokėjo apie 65,5 mln. litų dividendų (planuota 11,4 mln. litų).

2011 metų biudžeto projekte iš valstybinių įmonių dividendų numatyta tik gauti 33,6 mln. litų pajamų, tačiau Vyriausybė sutarė, kad akcininko teises įgyvendinančios ministerijos sieks gerokai didesnio rezultato.

Apie 300 valstybės įmonių turi maždaug 18 mlrd. litų vertės komercinio turto.

“Veido” sudarytame valstybės kontroliuojamų įmonių vadovų algų dešimtuke – nepamatuotai dideli, nors ir mažesni nei prieš metus skaičiai. Tačiau kai kurios valstybės institucijos viešai skelbia beveik pusmečio senumo duomenis.

Kol premjeras karštligiškai ieško, iš ko atėmus kokį litą biudžetui papildyti, valstybės kontroliuojamose įmonėse – tikrai ne badmetis, bent jau vadovų, jų pavaduotojų, vyriausiųjų buhalterių piniginėse. Nors ši Vyriausybė jau dukart pasikėsino į jų algas, vertinant pagal materialinį atlygį, kai kurių valstybės įmonių, AB ir UAB, kuriose valstybei priklauso daugiau kaip 50 proc. balsų, vadovai valstybei svarbesni už premjerą, kuris su savo 9195 Lt iki mokesčių alga, “pariebinta” 1655 Lt priedu už 20 metų tarnystę valstybei, tarp jų atrodo beveik kaip vargšas giminaitis.

Pernai ši Vyriausybė užsibrėžė atspirties tašku laikyti bent jau valstybės vadovo algą, nes buvo sunku paaiškinti, kodėl, pavyzdžiui, vyriausiojo valstybės geležinkelininko darbas atsakingesnis už valstybės vadovo.

Tiesa, šių įmonių vadovai savo pajamas bando lygiuoti ne į politikų, o į verslo įmonių vadovų, tačiau nenori įžvelgti skirtumo, kad valstybės kontroliuojamos įmonės paprastai būna monopolininkės, jų vadovams nereikia nei atlaikyti didžiulės konkurencinės kovos, nei rizikuoti savu turtu, nei stengtis siekti pelno. Valstybė turi maždaug 280-ies įmonių akcijų, tačiau jos per metus uždirba vos 30 mln. Lt dividendų – vidutiniškai po šiek tiek daugiau nei 107 tūkst. Lt.

Toli gražu ne visos valstybės valdomos įmonės   strategiškai svarbios, o kai kurių jų vadovų algos net sunkmečiu nepamatuotai dosnios. Tačiau “Veidui” pabandžius sudėlioti didžiausių algų dešimtuką paaiškėjo, kad viešai turima skelbti informacija kai kur vėluoja beveik pusmečiu.

Rekordininkai – energetikos ir susisiekimo įmonių vadovai

Šiuo metu didžiausią algą tarp valstybės kontroliuojamų įmonių vadovų gauna Ignalinos atominės elektrinės generalinis direktorius Osvaldas Čiukšys. Krizės nustekentoje Lietuvoje šis skaičius – 26 tūkst. Lt iki mokesčių – visuomenėje sukėlė nemenką rezonansą. Tačiau šiai valstybės įmonei nutarta padaryti išimtį dėl jos darbo specifikos ir tos aplinkybės, kad dabar Ignalinos AE veikla, kaip ir darbuotojų atlyginimai, daugiausia finansuojami iš ES lėšų. Be to, O.Čiukšys negauna jokių priedų, pats nuomojasi butą.

Štai jo pirmtako Viktoro Ševaldino alga su priedais iki pernai gegužės buvo 19,3 tūkst. Lt, po to sumažinta iki beveik 16 tūkst., o nuo rugpjūčio – iki 14,4 tūkst. Lt. Tačiau buvęs AE vadovas naudojosi tarnybiniu butu, suremontuotu AE lėšomis, kurį vėliau įsigijo. Be to, V.Ševaldinas negalėjo bendrauti nei valstybine, nei kitomis kalbomis, ko dažnai reikėjo tokio lygio įmonės vadovui, tad jis naudojosi vertėjos paslaugomis, kurios vidutinis darbo užmokestis buvo apie 3,3 tūkst. Lt. Todėl lyginti tik nuogus skaičius nebūtų visiškai teisinga.

Tarp kitų dosniausiai vertinamų – strateginių energetikos ir susisiekimo sektorių įmonių darbuotojai. Neprilygstamas buvo šį mėnesį ardyti baigto “Leo LT” vadovo atlyginimas: 2008 m. jis siekė ir 50 tūkst. Lt (iki mokesčių), pernai metų pradžioje – 40 tūkst., nuo kovo pradėtas mažinti iki 29–27 tūkst., o gruodį vėl pasiekė 35,4 tūkst. Lt. Analogiškai kito ir dar keturių “Leo LT” valdybos narių algos, metų pradžioje siekusios 35 tūkst. Panašūs buvo ir “Leo LT” sudedamųjų dalių – VST, “Lietuvos energijos” vadovų atlygiai.
Ką ten strateginių įmonių – daugelio valstybės kontroliuojamų įmonių, tokių kaip Prabavimo rūmai (11,2 tūkst. Lt), “Būsto paskolų draudimas” (10,4 tūkst. Lt), Transporto ir kelių tyrimo institutas (12,1 tūkst. Lt), “Toksika” (11,9 tūkst. Lt), “Geležinkelio apsaugos želdiniai” (10 tūkst. Lt) ir t.t., vadovų algos 2009-ųjų pradžioje buvo tikrai įspūdingos. Tiesa, oficialiai jos buvo gerokai mažesnės, tačiau vadovai galėjo gauti ir daug kas gaudavo 55 proc. tarnybinio atlyginimo priedus, plius keturių tarnybinio atlyginimo dydžio premijas per metus.

Nuo pernai gegužės Vyriausybė nutarė apkarpyti ne tik algas, bet ir sumažinti priedus iki 30 proc. algos dydžio, leisti gauti tryliktą, bet ne keturioliktą, penkioliktą ir šešioliktą atlyginimą. Tačiau kažkodėl AB “Klaipėdos naftos” ar AB Lietuvos elektrinė, kurių vadovų algos su priedais peržengę 20 tūkst. Lt, šios taisyklės negalioja. Energetikos ministerija tai aiškina, kad štai “Klaipėdos nafta” turi strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui, yra itin svarbi ūkiui. Tačiau Vyriausybė, skaičiuodama, kokios gali būti algų “lubos”, turbūt buvo girdėjusi apie įmonių svarbą.

Nuo gegužės gerokai sumenko ir kai kurių anksčiau ypač išpūstų įstaigų vadovų atlyginimai. Pavyzdžiui, “Lietuvos geležinkelių” vadovo alga, palyginti su 2008 m., sumažėjo net 2,4 karto (nuo 26 366 iki 10 920 Lt), Turto banko – 2,2 karto (nuo 18 667 iki 8400 Lt), Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos – 1,6 karto (16 553 iki 10 192 Lt).

Tvarka nauja, informacija – sena

Nuo šių metų balandžio Vyriausybė dar kartą pertvarkė valstybės įmonių vadovų atlyginimus, juos perskirdama į pastoviąją ir kintamąją dalį, kurios dydį pagal įmonės rezultatus metų ketvirčiui nustato įmonės savininko teises įgyvendinančios institucijos. Sumaniai ir sąžiningai naudojantis šiais instrumentais galima pasiekti, kad valstybės kontroliuojamos, kaip ir privačios įmonės vadovas būtų suinteresuotas siekti gero rezultato. Kintamoji dalis net gali siekti pastoviąją, paprastai tariant, alga gali padvigubėti.

Ne tik gali – ir dvigubėja. “Veidas” užklausė apie trijų Susisiekimo ministerijos kontroliuojamų įmonių – AB Lietuvos pašto, AB “Lietuvos geležinkelių” ir VĮ “Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija” vadovų algų kintamąją dalį, ir visur ji buvo 100 proc.

Iš tiesų nuo balandžio kai kurių valstybės valdomų įmonių vadovų algos net padidėjo: įmonės pagal svarbą suskirstytos į keturias kategorijas, kurių aukščiausias koeficientas siekia 8,6. Tad padauginus jį iš minimaliosios mėnesio algos, o paskui dar pridėjus 100 proc. kintamąją dalį, plius vieno pastovaus dydžio premiją per metus ir susidaro nei daug, nei mažai, o vidutiniškai beveik 10,8 tūkst. per mėnesį. Tačiau, kaip žinoma, vienur išimtis, kitur išimtis – ir de facto kai kieno algos perlipa ir 20 tūkst. Lt kartelę.

Beje, kokios jos yra nuo balandžio, daug valstybės institucijų tiesiog slepia, nes, pavyzdžiui, bent jau prieš porą dienų Energetikos ministerijos tinklalapyje operatyviausia informacija – pernykščio ketvirtojo ketvirčio, kitur – pirmojo šių metų ketvirčio. Betgi nuo balandžio nustatyta alga mokama visą antrąjį ketvirtį, tad ji ir turėtų būti skelbiama.

Privačiame sektoriuje įmonių vadovų algos, Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) duomenimis, pernai sumažėjo apie 7–8 proc. Santykinai tai net mažiau nei valstybės valdomose įmonėse. “Tačiau reikia turėti omeny, kad nors privačiame versle bazinė vadovo alga gana nestipriai skiriasi nuo vidutinės algos toje įmonėje, didžiąją dalį pajamų vadovas gauna ne iš algos, o iš dividendų, kurie tiesiogiai priklauso nuo įmonės finansinių rezultatų, o jie pernai buvo prasti”, – atkreipia dėmesį LPK analitikas Aleksandras Izgorodinas.

Valstybės įmonės dirba neefektyviai

“Tačiau tikrasis klausimas – ne algų. Svarbiausia, ar įmonė, turinti milijardinę apyvartą, moka valstybei dividendus, ar yra nuostolinga. Ekspertai sako, kad valstybė turi daugiau kaip 20 mlrd. Lt komercinio turto, o tegauna 30 mln. Lt dividendų per metus”, – atkreipia dėmesį ūkio viceministras Rimantas Žylius, pridurdamas, kad Ūkio ministerija kaip tik ir nusprendė suskaičiuoti, kokio komercinio turto valstybė turi ir kaip ten dirbama.

Akivaizdu, kad valstybei valdyti per 280 įmonių nėra nei poreikio, nei galimybių, nei naudos. R.Žylius pripažįsta, kad ir pačios Ūkio ministerijos valdomi poilsio namai “Baltija” ar moksleivių stovykla “Dzūkijos šilas” drąsiai galėtų būti privatizuoti. Kažin ar Sartų žirgynas, “Šeduvos avininkystė”, “Pasala”, “Geležinkelio apsaugos želdiniai” ir daugybė panašių įmonių tikrai būtinos valstybės nacionaliniam saugumui ar strateginiams tikslams pasiekti, ar jų atliekamų funkcijų negalima patikėti privačiam sektoriui.

Po pernai atlikto valstybinių įmonių valdymo audito valstybės kontrolieriaus pavaduotojas Viktoras Švedas padarė išvadą, kad dalis valstybės įmonių teikia visuomenei nereikšmingas paslaugas, jų pelningumo rodikliai nepatenkinami, turto grąža mažesnė nei 8 proc., kai kurios jų ne tik neuždirba pajamų, bet ir jų sąnaudos apmokamos iš biudžeto.

“Tačiau dabar gal nereikėtų skubėti privatizuoti valstybės įmonių. Gal geriau žiūrėti, kaip geriau valdyti šį turtą, o ne kaip greičiau atsikratyti. O kai jis bus geriau valdomas, jo vertė kils”, – įsitikinęs ūkio viceministras R.Žylius.

A.Izgorodinas sako, kad Europoje sunkmečiu vyrauja ne tiek valstybės įmonių pardavimo, kiek viešojo ir privataus sektoriaus partnerystės tendencijos. “Tokia partnerystė pagerina viešųjų finansų padėtį, nes padidina įmonių darbo efektyvumą – juk privatus sektorius visada dirba efektyviau nei viešasis, be to, sumažėja viešojo sektoriaus išlaidos. Lietuvoje šie procesai vyksta lėtai”, – patikina A.Izgorodinas.
Nors didysis valstybės ir privataus kapitalo bendras projektas “Leo LT” baigėsi visišku fiasko, analitiko nuomone, yra begalė sričių, pavyzdžiui, transportas, viešosios paslaugos, į kurias reikia įsileisti daugiau privataus kapitalo.