Pastaruosius ketvertą metų galios svertai grįžo ten, kur ir turėtų būti demokratinėje valstybėje, – į žmonių išrinktų, taigi visuomenės ir viešosios erdvės kontroliuojamų, politikų rankas.

FNTT vadovų Vitalijaus Gailiaus ir Vytauto Giržado atleidimas visiems, prisimenantiems valstybę užvaldyti bandžiusio „valstybininkų“ klano skandalą ir VSD veiklos tyrimo Seime 2006–2007 m. išvadas, iš karto priminė tų laikų šešėlinės valdžios veiklos metodus. Juk lygiai taip pat – dėl VSD pažymos atėmus teisę dirbti su valstybės paslaptimis, taigi praradus galimybę dirbti su pagrindine darbine informacija, „valstybininkai“ susidorojo su parodymus Seimo komisijai davusiais VSD kontržvalgybos vadovais Vytautu Damuliu ir Kastyčiu Braziuliu.
Anksčiau tuo pačiu metodu – be jokio teisinio tyrimo, be jokių formalių bausmių, tik VSD atimant teisę dirbti su slapta informacija, „valstybininkai“ buvo atsikratę keleto jiems netikusių Užsienio reikalų ministerijos bei kitų valstybinių institucijų darbuotojų ar apriboję jų galimybes dirbti valstybės tarnyboje.
Monopolinė teisė suteikti ar atimti teisę dirbti su slapta informacija, kurią įgijo „valstybininkų“ kontroliuojamas VSD, kai jam vadovavo Mečys Laurinkus, Arvydas Pocius, Povilas Malakauskas, jų pavaduotojai Dainius Dabašinskas ir iš URM deleguotas klano įkūrėjo Albino Januškos artimiausias pagalbininkas Darius Jurgelevičius, buvo vienas svarbiausių viso valstybės tarnybos aparato ir netgi dalies politikų kontrolės instrumentų. Šio instrumento panaudojimas (pirmą kartą per penkerius metus) prieš naują, itin sėkmingai dirbusią FNTT vadovybę vėl pagimdė kalbas apie „valstybininkų“ užvaldytą valstybę. Juoba kad šioje istorijoje aktyviai veikusiose VSD ir liberalcentristų valdomoje Vidaus reikalų ministerijoje prieglobstį rado ne vienas aukšto rango „valstybininkas“, įskaitant patį D.Dabašinską.
Tačiau kalbantieji apie „valstybininkų“ klano atgimimą pro akis praleido vieną esminį faktą: vien tradicinio „valstybininkų“ metodo panaudojimas atsikratant neįtikusių teisėsaugos pareigūnų sukėlė milžinišką skandalą. Metodas buvo įvardytas, klano narių pavardės pradėtos linksniuoti žiniasklaidoje, Seime skandalą nedelsiant ėmė tirti Antikorupcijos komisija, prie Prezidentūros savo pasipiktinimą atgijusiais „valstybininkų“ veiklos metodais pareiškė tūkstantinė minia.
Tais laikais, kai klanas faktiškai valdė valstybę, nieko panašaus nebūtų buvę vien todėl, kad žmonės nebūtų žinoję ir supratę, prieš ką ir kodėl reikia protestuoti, – anksčiau, susidorodami su pareigūnais ar politikais, „valstybininkai“ per sąjungininkus žiniasklaidoje sugriaudavo jiems neįtikusiųjų reputaciją (kaip tai buvo padaryta, pavyzdžiui, su prezidento patarėju Dariumi Gudeliu).
Dabar padėtis visiškai atvirkščia: V.Gailiaus ir V.Giržado, kaip nuo mafijos nukentėjusių kovotojų su korupcija, reputacija gerėja valandomis, o „valstybininkų“ metodą panaudojusieji prakaituoja Seimo Antikorupcijos komisijos apklausose ir painiojasi tarp savo parodymų. Svarbiausia, visiškai akivaizdu, kas priims sprendimus tiek dėl FNTT vadovų, tiek dėl jų atleidimą suorganizavusių veikėjų, – tai bus politikai: Seimo nariai, partijų vadovai, prezidentė, premjeras, bet ne koks „strateginis Albinas“ (kaip pravardžiuotas A.Januška), sėdintis į akis nekrintančiame URM kabinete.
Beje, šiandien A.Januška gauna signataro rentą (tai reiškia, kad neturi jokio oficialaus darbo) ir vaizduoja arba iš tiesų yra visiškai atkirstas nuo informacijos, kurios kontrolė buvo vienas iš trijų „valstybininkų“ galios šaltinių (šalia pinigų srautų valdymo ir jau minėtos valstybės tarnybos kontrolės per VSD pažymas). Jo epinė klaida buvo išėjimas viešumon pernai spalio pabaigoje, interviu „Verslo žinioms“ priekaištaujant, kad kovoje su „Gazpromu“ Ūkio ministerija nesiekia trečiojo akcininko – „E.ON Ruhrgas“ paramos. Jam taip kalbant, iki sutarties tarp Ūkio ministerijos ir E.ON pasirašymo buvo likę tik kiek daugiau nei mėnuo.

Svertai rinkėjų rankose

Šiandien niekas neabejoja, kad visus reikalus, susijusius su Visagino atominės elektrinės ir dujų terminalo statyba, derybas su „Gazpromu“ dėl dujotiekių atskyrimo kontroliuoja du žmonės – energetikos ministras Arvydas Sekmokas ir premjeras Andrius Kubilius, turintys šiais klausimais visišką Dalios Grybauskaitės paramą. Prie „valstybininkų“ energetikos reikalus kontroliuodavę „Gazpromo“ tarpininkai iš „Dujotekanos“ yra nuošalėje ir galvoja, kaip atremti Viktoro Uspaskicho ir Darbo partijos puolimą, siekiant išstumti juos iš dujų verslo.
Rusijoje būsimuoju Lietuvos energetikos ministru įvardijamas buvęs „Lietuvos energijos“ vadovas Rymantas Juozaitis kol kas šnekasi su socialdemokratais, atvirai demonstruojančiais nepritarimą Vyriausybės energetikos projektams. Gal jis, kaip sklinda gandai, ir kontroliuoja iš Rusijos ateinančius pinigus atominio ir dujų terminalo projektams stabdyti, bet galią juos sustabdyti įgis tik tuomet, jeigu taip nuspręs rinkėjai, rudenį išrinkdami į valdžią socdemus ar „darbiečius“. O jeigu neišrinks – neįgis.
Tiesiog per pastaruosius kelerius metus „valstybininkai“ patyrė strateginį pralaimėjimą (nors tai nereiškia, kad jie negali pasiekti taktinių laimėjimų): iš viršpartinės grupės tarsi nepriekaištingą reputaciją turinčių įtakingų valstybės tarnautojų, su jais artimus ryšius palaikančių žymių žurnalistų, kultūros ir mokslo veikėjų, verslininkų, apie kurią garsiai nekalbama, bet visados turima galvoje, jie virto grupele konkrečiai įvardytų, daugiau ar mažiau susikompromitavusių, su labai konkrečiomis socialdemokratų ir nesavarankiška satelitine liberalcentristų partija susijusių asmenų, kurių buvimas valdžioje ir įtaka valstybės gyvenimui tiesiogiai priklauso nuo rinkėjų malonės.
Tad tikrieji neoficialios galios centrai Lietuvoje pasistūmėjo ten, kur jie yra visose demokratinėse valstybėse, – į įtakingas visuomenines organizacijas, galinčias per rinkimus užtikrinti balsus politikams, kurie, dar būdami valdžioje, stengiasi nepamiršti savo perrinkimo garantų.
Tradiciškai tokios organizacijos yra trys: verslo susivienijimai, profesinės sąjungos ir religinės bendruomenės. Nors Lietuvoje – tik pusantros, nes mūsų profsąjungos silpnos, o ir Bažnyčios įtaka rinkėjams šalyje nėra didelė.

Skaitant šį straipsnį gali susidaryti įspūdis, kad tai sąmokslo teorija, tačiau “valstybininkų” metodai visada balansavo ties šia riba. Keista, bet tokia taktika jiems leido ilgam įsigalėti daugelyje svarbių valstybės institucijų.

Pastarųjų savaičių įvykiai privertė prisiminti “valstybininkų” klaną, kadaise sukurtą buvusio visagalio Užsienio reikalų ministerijos sekretoriaus, prezidento Valdo Adamkaus ir premjero Gedimino Kirkilo patarėjo Albino Januškos.
Prisiminkime legendinę Vytauto Landsbergio frazę “kas galėtų paneigti” ir paklauskime: kas galėtų paneigti galimybę, kad pastarosiomis savaitėmis atakuojat teisingumo ministrą Remigijų Šimašių ir vidaus reikalų ministrą Raimundą Palaitį nebuvo bandoma sukurti tuščios ministro vietos, į kurią galėtų pretenduoti, tarkime, senas “valstybininkų” bičiulis Arūnas Valinskas?

“Valstybininkai” siekė ministro posto?

Puolimą prieš teisingumo ministrą R.Šimašių, reikalaudami jį atsistatydinti už tai, kad vykdydami teisinės pagalbos su Baltarusija sutartį jo pavaldiniai per klaidą perdavė opozicijos veikėjo Alesio Beliacko banko sąskaitų duomenis, visą laiką vykdė asmenys, vienaip ar kitaip susiję su “valstybininkų” klanu. Ministrą užstojo prezidentė, tad išversti iš posto jo nepavyko, tačiau rugpjūčio viduryje tapo aišku, kad analogiško puolimo tik per plauką išvengė kitas Vyriausybės narys – vidaus reikalų ministras R.Palaitis. Jeigu šiam pavaldžios Valstybinės sienos apsaugos tarnybos pareigūnai nebūtų pamatę, kad į Lietuvą kaip valstybinės delegacijos narė bando įvažiuoti Baltarusijos teisingumo viceministrė Ala Bodak, esanti Europos Sąjungos nepageidautinų asmenų sąraše, šiandien jau iš visų pusių griaudėtų: “Palaitį lauk iš ministerijos! Jo pavaldiniai net patį Aleksandrą Lukašenką į Lietuvą įsileistų!”
Tai, kad įvažiavusioji būtų iš Baltarusijos teisingumo ministerijos, papildomai paaštrintų situaciją ir leistų kartu su R.Palaičiu vėl pradėti linksniuoti R.Šimašių. Tai, kad vizą “persona non grata” statusą turinčiai Baltarusijos administracijos atstovei išdavė Lietuvos ambasada Minske, mažiausiai ką jaudintų – svarbu, kas į Lietuvą įleido. Juk ir dėl A.Beliacko kaltininkais tapo vykdytojų grandis, o ne tie, kuriems pagal pareigas priderėjo globoti ir saugoti baltarusių opozicijos atstovus.
Manyti, kad abi provokacijos gali būti tarpusavyje susijusios, verčia faktas, jog tiek A.Beliackio, tiek A.Bodak atveju pirminė, nesuveikusi grandis buvo URM, kurios kadrų sąstatą pastarąjį dešimtmetį formavo A.Januška ir jo pavaldiniai, o Lietuvos ambasadorius Baltarusijoje, kurio pavaldiniai ir išdavė vizą, Edminas Bagdonas – vienas žymesnių “valstybininkų” grupuotės atstovų, kadaise po kotedžų Turniškėse pirkimo skandalo turėjęs palikti prezidento V.Adamkaus patarėjo postą ir išvažiuoti į Minską.
Matant tokį vienu metu vykdomą išpuolį iš karto prieš du koalicijos ministrus, abu priklausančius liberalų stovyklai (tik R.Palaitis – liberalcentristas, o R.Šimašius – liberalsąjūdininkas), kyla mintis, ar tai nėra “valstybininkų” bandymas sukelti krizę jų nekenčiamoje Andriaus Kubilius Vyriausybėje, kartu siekiant išlaisvinti kurios nors ministerijos vadovo postą savam žmogui. Pavyzdžiui, A.Valinskui, kuris yra senas A.Januškos ir vieno kertinių “valstybininkų” – buvusio VSD direktoriaus pavaduotojo Dariaus Jurgelevičiaus bičiulis ir draugas dar nuo studijų Teisės fakultete laikų.
Vienas valdančiosios koalicijos kūrėjų ir kertinių veikėjų, jau pretendavęs tapti kultūros ministru, formaliai tinka tiek į vienos, tiek į kitos ministerijos vadovus. Atsistatydinus R.Palaičiui A.Valinskas galėtų užimti jo vietą kone automatiškai, R.Šimašiui – liberalsąjūdininkai, pagal turimų Seime vietų skaičių turintys neproporcingai daug ministrų postų, galėtų ir pasislinkti. A.Valinsko nepalaiko prezidentė Dalia Grybauskaitė? Na, ir kas? Svarbu sukelti suirutę Vyriausybėje, o toliau, žinant A.Valinsko būdą, jeigu jis pradėtų siekti ministro posto, premjerui A.Kubiliui rudenį ne apie atominę elektrinę ir derybas su “Gazpromu” galvoti tektų, o apie koalicijos išsaugojimą.
Prisiminkime, kad dar vienas kertinis “valstybininkas”, buvęs VSD direktoriaus pavaduotojas Dainius Dabašinskas neseniai tapo Liberalų ir centro sąjungos pirmininko bei Seimo vicepirmininko Algio Čapliko patarėju, ir galimo operacijos “Valinską – į ministrus” planuotojo nereikės toli ieškoti.
Žinoma, tai panašu į sąmokslo teoriją, bet nereikia pamiršti, kad “valstybininkai” per savo kone neribotos valdžios laikotarpį 2004–2008 m. perėmė ne tik URM, bet ir visas esmines operatyvines bei jėgos struktūras.

Kaip vyko valstybės užvaldymas

Priminsime, kad “valstybininkų” įsigalėjimas vyko 2004-ųjų vasaros–rudens mėnesiais. Vėliau ne vienas tiesioginis Rolando Pakso apkaltos proceso dalyvis konfidencialiai pasakojo, kad tikrasis apkaltos finalas turėjęs būti kitoks: Seime balsuojant turėję pritrūkti kelių balsų, ir R.Paksas, tuo metu jau apsodintas A.Januškos parinktais patarėjais ir išsaugojęs prezidento postą, turėjo trenkti ilgai žadėtą kozirį – Seimo narių ir politinių partijų korupciją neva įrodančią medžiagą. Tą pačią, kurią vis tiek netrukus, prezidento rinkimų kampanijos įkarštyje, išmetė STT, sukeldama vadinamąjį Seimo korupcijos skandalą.
Vis dėlto planas, tegu ir su išlygomis, suveikė – prezidentu buvo išrinktas V.Adamkus, per rinkimų kampaniją supančiotas Viktoro Uspaskicho įmonių darbininkų suneštais pinigais ir suteikta pilietybe kažkokiam Mansurui Sadekovui.
Seimo korupcijos skandalas ilgam subjaurojo visas svarbiausias Seimo partijas ir pakirto tuo metu vienintelį savarankišką bei, kas itin svarbu, charizmatišką politiką – Artūrą Zuoką. Šis dėl savo organizacinių sugebėjimų, charizmos bei užimamo ketvirto pagal svarbą Lietuvoje posto ilgokai buvo antipaksinės koalicijos šerdis. Bet tik iki tol, kol į žaidimą neįsitraukė “valstybininkai”, kurie ilgam “nukenksmino” A.Zuoką.
Toliau prasidėjo permainos operatyvinėse tarnybose. Tuometis VSD vadovas Mečys Laurinkus išvyko ambasadoriauti į Ispaniją. Menant tų mėnesių susitikimus su juo susidarė įspūdis, kad M.Laurinkus paprasčiausiai bėgo nuo to, kas, kaip jis, regis, suprato, turėjo prasidėti ir kam jis nebeturėjo jėgų (ar galimybių) pasipriešinti. Į jo vietą buvo paskirtas ligtolinis pavaduotojas Arvydas Pocius. Paskui jį, kaip vėliau sužinojome, vilkosi KGB rezervininko uodega, už kurios jį buvo galima tampyti. Jo priežiūrai iš URM į VSD direktoriaus pavaduotojus, pažeidžiant visas galiojančias taisykles, buvo paskirtas artimiausias A.Januškos bendražygis D.Jurgelevičius.
Seimo korupcijos skandalą sėkmingai suorganizavęs Valentinas Junokas “valstybininkams” vis dėlto nebuvo savas, tad nelabai savo noru buvo išprašytas į pensiją. Vietoje jo STT vadovu buvo paskirtas Krašto apsaugos ministerijos sekretorius Povilas Malakauskas – kaip vėliau paaiškės, klusnus vykdytojas, apie kurį juokauta, kad jis STT vadovavo ne iš savojo, o iš priešingoje Lukiškių aikštės pusėje esančio A.Januškos kabineto. Vėliau, kai po Seimo atlikto VSD veiklos tyrimo A.Pocius buvo priverstas pasitraukti iš saugumo vadovų, P.Malakauskas buvo paskirtas į jo vietą, iš kurios buvo pašalintas tik 2009-aisiais, įkandin D.Dabašinsko ir D.Jurgelevičiaus.
Svarbu tai, kad 2004-ųjų vasarą keistos permainos vyko ir kariuomenėje. Birželio mėnesį, pasibaigus kadencijai, kariuomenės vado postą apleido generolas Jonas Kronkaitis, vietoje jo buvo paskirtas krašto apsaugos ministro Lino Linkevičiaus protežė, ligtolinis Sausumos pajėgų vadas generolas Valdas Tutkus. Po dviejų savaičių buvo iš esmės sunaikintas didžiausias specialiųjų pajėgų dalinys – Kauno atskirasis jėgerių batalionas. Vadovybė ir pusantros dešimties profesionaliausių karių buvo išmėtyti po kitas tarnybos vietas, pats batalionas tapo pavaldus Specialiųjų operacijų junginiui. Šiam vadovauti buvo paskirtas narsus, ambicingas, bet pažeidžiamas karininkas, savaime suprantama, draugaujantis su “valstybininkais”.
2004-aisiais žlugdančių reformų patyrė dar viena elitinė jėgos struktūra – policijos specialiųjų operacijų rinktinė “Aras”, kurios kovotojų kiekis buvo sumažintas kone dviem trečdaliais, ir pats dalinys, sumažėjus finansavimui ir išeinant profesionalams, pradėjo kone vegetuoti.
Štai taip vyko procesai, kurie vėliau, Seimui tiriant VSD ir “valstybininkų” veiklą, buvo įvardyti valstybės užvaldymu. Ir kurių ilgalaikį poveikį, regis, vėl pajutome per pastarųjų savaičių įvykius.