BFL nuotr.

Šią savaitę turėtų paaiškėti, ar Gintautas Kėvišas 2017-aisiais liks vadovauti šalies teatrų flagmanui – Nacionaliniam operos ir baleto teatrui. Konkursas į teatro vadovo vietą šįkart paskelbtas likus metams iki naujos kadencijos pradžios. Ta proga kitų šalies teatrų direktorių teiravomės, ką jie mąsto apie vadovų rotacijos principus ir kas sėkmingiau tokiuose postuose darbuojasi – menininkai ar vadybininkai.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Vasaros pabaigoje viename dienraštyje akys užkliuvo už režisieriaus Alvydo Vizgirdos pasisakymo citatos: „Pastaruoju metu teatre, kaip ir mūsų visų gyvenimuose, yra tiek daug vadybos, tuščiažodžiavimo, jog žadėti, kad ką nors pakeisiu teatre – įrengsiu stereokolonėles, žiūrovų kėdes pakeisiu į sūpuojančias sėdynes, spektaklius kursime pagal neregėtas dramaturgijas, negaliu.“ („Klaipėda“, 2016-08-16)

Teatrai jau persisotinę vadyba?

Sutikite – drąsus pareiškimas Lietuvoje, trečią dešimtmetį rypaujančioje, neva visos valstybinių teatrų bėdos kyla iš vadybos kokybės. Per tuos dešimtmečius parengėme šimtus kultūros vadybininkų, nemažai jų tokio pobūdžio studijas baigė užsienio akademijose. Teatrų reklamos užkariavo reklaminius stulpus ir troleibusus, operų ir miuziklų arijos prieš premjeras skamba prekybos centruose, aktoriai šoka, deklamuoja ar netgi fiktyvias vestuves kelia miestų gatvėse. Ir še tau – pasirodo, nebereikia?

„Vadyba dažnai agresyviai kišasi į teatro repertuarą, formuodama jį vienpusišką ir pirmenybę teikdama menkaverčiams komerciniams veikalams“, –  „Veido“ paprašytas plačiau išdėstyti savo požiūrį, argumentavo daugiau kaip tris dešimtmečius veikiančio Klaipėdos pilies teatro įkūrėjas A.Vizgirda.

„Be to, erzina popsinis, neskoningas, pritemptas spektaklių reklamavimas, prasilenkiantis su kūrinių deklaruojamomis idėjomis ir vertybėmis. Begalinis žodžių „nepakartojamas“, „unikalus“, „pritrenkiantis“, „charizmatiškas“, „fantastiškas“ kar­tojimas visiems seniai įgriso. Sakykite, argi ak­toriumi apskritai gali tapti necharizmatiškas žmogus? Klišė „charizmatiškas aktorius“ tolygi pasakymui „kalvis, kuris gali kalti“, – įsitikinęs pa­šne­kovas.

Neparduodant kūryba beprasmiška

Prieš metus antrąją kadenciją pradėjęs Lietuvos nacionalinio dramos teatro vadovas Martynas Budraitis primena, kad pagrindinė teatro vadybos užduotis – sudaryti menininkams kuo palankesnes kūrybos sąlygas, kurių be įplaukų už bilietus sukurti neįmanoma: „Tarnaujame meniniam produktui ir skleidžiame gerą žinią publikai, kad naujas kūrinys atsirado. Neišsiskirdamas iš minios, žinios nepaskleisi. Pamenate, kiek buvo triukšmo ir skundų dėl teatro plakatų su žodžiais „Aš žudysiu“, „Aš emigruosiu“ ir t.t.? Vėliau ši reklaminė akcija gavo „Password“ apdovanojimą kaip efektyviausia rinkodaros kampanija.“

Jam pritaria buvęs bendražygis Audronis Liuga, šią vasarą perėmęs į savo rankas Valstybinio jaunimo teatro vairą: „Teatras turi užsidirbti lėšų naujiems spektakliams kurti, o be geros vadybos to padaryti neįmanoma. Matau, kad tai vis labiau suprantama ne tik Vilniuje ar Kaune, bet ir kituose miestuose, kur teatrai intensyviai stiprina ryšius su vietos bendruomenėmis.“

Antrąją kadenciją įpusėjęs Nacionaliniam Kau­no dramos teatro vadovaujantis aktorius Egidijus Stancikas pastebi, kad parduoti kultūrinį produktą tampa vis sudėtingiau, o neparduodant teatrinė kū­ryba „dėl savęs“ tampa beprasmiška: „Todėl pa­lyginčiau teatrą su laikrodžiu: tai, ką matote scenoje, tėra rodyklės, už kurių po uždangos ciferblatu slepiasi daugybė įvairiausių spyruoklyčių bei ratukų. Vadybos užduotis – sureguliuoti viską taip, kad mechanizmas veiktų puikiai.“

Vienvaldystė ar dvivaldystė

Ar teatrų vadovo kadencijų skaičių reikėtų riboti? „Priklauso nuo situacijos. Jei rezultatai geri, konfliktų nėra, kodėl nepasilikus? Antra vertus, mūsų darbas toks, kad neretai patys vadovai po dviejų trijų kadencijų būna pasiryžę išeiti kur akys veda“, – ne­slepia M.Bud­rai­tis.

Vis dėlto jis sutinka, kad konkursas, kaip periodinis „su­pur­tymas“, netgi sėk­mingai dirbančiam vadovui reikalingas. Tik gaila, kad ministerija, skirdama vadovą naujai kadencijai, neįstengia jam suformuluoti jokios vadybinės užduoties ir įvardyti siektinų tikslų, nes valstybinė teatrų plėtros strategija paprasčiausiai neegzistuoja.

E.Stancikas prisipažįsta pirmosios kadencijos pabaigoje pats sau keldavęs klausimą, ar naujų kolektyvo idėjų įgyvendinimas yra jo misija, ar verčiau palikti tai būsimam vadovui. „Ilgai sėdint toje pačioje kėdėje dingsta kūrybinės improvizacijos momentas vadyboje, susiformuoja žinojimas, kokie sprendimai teisingiausi. Nauji vadovai darbo pradžioje neišvengia klaidų, bet įneša naujo vėjo“, – daro išvadą E.Stancikas.

A.Liuga teigia, kad naujai paskirtam vadovui, ypač jei jis – iš meno sferos, nebūna lengva suformuoti kompetentingą ūkinių darbuotojų sąstatą. Biudžetinėje įstaigoje apskritai sudėtinga keisti darbuotojus : vienus atleisti, priimti kitus. Tačiau būtent ūkinė-finansinė veikla pagal dabartinį Teatrų ir koncertinių įstaigų įstatymą sudaro didžiąją teatro vadovo atsakomybės dalį.

„Žmonių, gebančių sėkmingai derinti ūkinę ir kūrybinę kompetenciją, niekur pasaulyje nebūna daug. Todėl ir buvo sukurta teatrų valdymo sistema, leidžianti atsakomybe dalytis, kai skiriamas kūrybinis vadovas savo ruožtu pasirenka ūkinei-finansinei veiklai vadovaujantį žmogų. Lietuvoje konkurso būdu išrinktas vadovas vienas atsako už viską, ir tai smarkiai apriboja realių pretendentų į vadovus ratą. Turime nepriklausomuose teatruose išugdytų žmonių, kurie galėtų novatoriškai pažvelgti į kūrybines programas ir suformuoti naują teatro veidą, tačiau tie žmonės paprastai neturi ūkinės-finansinės veiklos stambesnėje organizacijoje įgūdžių. Tad konkursuose pirmenybė ramybės dėlei teikiama labiau patyrusiems. Būtent tai šiandien ir stabdo vadovų rotaciją biudžetiniuose teatruose“, – aiškina A.Liuga.

Jis neslepia, kad apie aiškesnį minėtų kompetencijų atskyrimą bandė kalbėti įstatymą rengusioje darbo grupėje, tačiau nei tuomet, nei dabar, rengiant naująjį minėto įstatymo projektą, į tai nebuvo atsižvelgta. Tam tikra prasme tai būtų atsigręžimas į praeitį, mat anksčiau Kultūros ministerija skirdavo teatrų meno vadovus, o šie sutikdavo dirbti su ankstesniais direktoriais arba pasirinkdavo naujus. Vis dėlto ministerijos ir teatro vadovo bendravimas dažniau vyksta ūkinėje-finansinėje plotmėje, taigi galiausiai nugalėjo logiškas valdininkų noras pasirinkti žmones, su kuriais penkerius metus teks spręsti praktinius reikalus.

E.Stancikas replikuoja, kad esant „dvivaldystei“ neliktų žmogaus, prisiimančio visą atsakomybę už patikėtą valstybės turtą ir finansinius išteklius: „Meno vadovas ne visuomet norės suvokti ūkininko argumentus dėl būtinybės nukreipti finansinius srautus praktiška kryptimi, ir atvirkščiai. Tokia situacija nesėkmės atveju grėstų išvirsti nesiliaujančiu pirštų badymu vienam į kitą, todėl atsakomybės ribos įstatyme turėtų būti itin kruopščiai subalansuotos.“

Atlyginimas būsimam vadovui

Teatrų vadovai vieningai sveikina naują Lietuvoje praktiką, kai konkursai skelbiami likus metams iki dirbančio vadovo kadencijos pabaigos. Tai, pasak jų, minimalus terminas: nieko bloga nenutiktų, jei būsimo vadovo paieška, kaip įprasta Vakaruose, bū­tų skelbiama dar metais ar pusmečiu anksčiau. Naujasis vadovas turi turėti laiko susidėlioti savo programą, susitarti su pageidaujamais kūrėjais, mat komisijai teikiama perspektyvinė kūrybinės veiklos programa tebūna jokių įsipareigojimų nesaistoma ir finansiniais šaltiniais neparemta vizija.

Ką reiškia staiga perimti vadovavimą teatrui, savo kailiu prisipažįsta šią vasarą patyręs A.Liuga, kuriam per gerą mėnesį teko suplanuoti keturis naujus pastatymus ir dar spėti įsigilinti į stringančios Valstybinio jaunimo teatro rekonstrukcijos problemas.

„Užsienyje paskirtasis naujas vadovas gauna sezoną programai parengti. Tai reiškia, kad metus jis derina ateities kontraktus, ir už tai jam mokamas numatytas atlyginimas. Yra nemažai žymių menininkų, planuojančių savo veiklą dvejus trejus metus į priekį. Jau vien todėl stichiškai paskirtas vadovas pirmąjį sezoną negali demonstruoti didelių stebuklų“, – įspėja A.Liuga.

Pasak E.Stanciko, Vokietijoje naujas teatro vadovas tampa žinomas likus metams iki dirbančio vadovo kadencijos pabaigos. Aišku, jis gauna ir finansinių garantijų savo dėliojamai programai įgyvendinti. „Pats esu patyręs, kaip koreguojasi perspektyvinė programa, kai reikalas prieina iki konkrečių susitarimų. Kol tu sukiesi konkurse, tavo kalbintas režisierius pasirašo sutartis su kitais teatrais, siūlančiais jam konkrečius pinigus“, – neslepia NKDT vadovas.

Pagaliau ir baigiančiam kadenciją vadovui reikia laiko ramiai susidėlioti ateities planus. E.Stancikui atrodo nepateisinama, kai žmogus, nemažai laiko praleidęs eidamas atsakingas pareigas, tampa valstybei nebereikalingas ir neranda kur sukauptos patirties pritaikyti.

M.Budraitis pateikia Prancūzijos pavyzdį – ten valstybinio teatro vadovui neleidžiama dirbti ilgiau kaip dvi kadencijas. Ši taisyklė suformuoja natūralios rotacijos mechanizmą: baigiantis nustatytam darbo terminui viename teatre, vadovas rengia kitam teatrui skirtą programą. Prancūzai tikina, kad toks nuolatinės apykaitos ratas neleidžia kolektyvų kūrybiniam gyvenimui sustingti.

Tačiau E.Stancikas manytų, kad Lietuva tokiai vadovų apykaitai paprasčiausiai per maža šalis.

Teatrai ir valdžia

Kas vis dėlto geriau vadovauja teatrams – menininkai ar vadybininkai?

„Visų pirma teatro vadovas turi būti išmintingas žmogus, o toks gali būti ir vadybininkas, ir aktorius. Tačiau repertuarą turėtų formuoti režisierius, nes jis pažįsta kolektyvą geriau nei žiūrovas. Kartais veikalas gali nebūti itin patrauklus publikai, bet režisierius suvokia, kad jis reikalingas trupei ugdyti. Garsioji Jevgenijaus Vachtangovo formulė „Laikas. Vieta. Kolektyvas“ nė­ra pasenusi. Ne paslaptis, kad perrenkant teatrų ar kitų kultūrinių įstaigų vadovus neišvengiama ir sąskaitų suvedinėjimo“, – teigia A.Vizgirda.

E.Stancikas sutinka, kad sąskaitų suvedinėjimo galimybė teo­riškai egzistuoja, tačiau ne­prisimena nė vieno pavyzdžio, kad nepriekaištingai dirbęs teatro vadovas nebūtų perrinktas naujai kadencijai. Jo nuomone, aktoriai ar režisieriai, tapę teatrų vadovais, greitai „apsitrina“ ir iš kasdienės praktikos pasisemia vadybinės išminties. O štai meninių dalykų pajautą ne kiekvienam vadybininkui pavyktų įpūsti.

M.Budraitis primena dabartinę situacijoje Lenkijoje, kurioje naujoji dešiniųjų valdžia verčia neįtinkančius teatrų vadovus neatsižvelgdama į jiems skirtas kadencijas. Norėdamas atsikratyti, formalų konkurso reikalavimą, kurio netenkintų nepageidaujamas žmogus, visuomet atrasi. Vieno stipriausių Len­ki­jos teatrų Vroclavo „Teatr Polski“ atveju tokia sąlyga tapo magistro diplomas, kurio neturėjo ligtolinis teatro vadovas, autoritetingas intelektualas Krzys­to­fas Mieszkowskis. Lietuviams pažįstamas režisierius Krystianas Lu­pa, protestuodamas prieš  nau­jo „Teatr Polski“ vadovo pa­skyrimą po 15 minučių tetrukusio konkurso, atsisakė pasirašyti vertinimo komisijos protokolą ir pranešė stabdąs šiame teatre pradėtas Franzo Kafkos „Proceso“ repeticijas.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį skaitykite ČIA

Teatras be arogancijos ir aktoriaus kulto, teatras iš pasiaukojimo – tai Karolinos Žernytės pojūčių teatras. Čia žiūrovas svarbesnis už aktorių, o kiekvienas vaidinimas nepakartojamas tiesiogine prasme.

Ieva Liškevičiūtė

„Beveik visi mano darbai – eksperimentai. Nematau prasmės šiais laikais kartoti tai, kas jau padaryta. Ir ypač kai esi režisierė moteris. Kad kažko pasiektum (omenyje turiu ne materialius pasiekimus), reikia turėti savo matymo kampą“, – dėsto „Veido“ kalbinama 28-erių jaunoji kūrėja Karolina Žernytė, dar neseniai studijavusi Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA), šiuo metu – nepriklausoma menininkė, sukūrusi unikalų, analogų Lietuvoje ir užsienyje neturintį pojūčių teatrą. Teatrą, skirtą akliesiems, ir ne tik.

Jaunoji menininkė kviečiama režisuoti Rusijoje: Maskvos lėlių teatre pastatytas spektaklis „Gegužės naktis“, Naberežnyje Čelnuose – „Ežiukas ir rūkas“, šiuo metu Irkutske statomas „Kalifas gandras“.

Ypatingą misiją mene atliekanti Karolina kantriai siekia tikslų ir turi aiškią kūrybinę viziją. Kurį laiką Kauno valstybiniame lėlių teatre dirbusi menininkė pasirinko sunkesnį kelią – laisvą individualią kūrybą. Tokia pradžia paprastai nebūna pelninga, bet vis dėlto, anot pašnekovės, vertinga.

VEIDAS: Esate pristatoma kaip lėlininkė, aktorė, režisierė. Minėjote, kad atliekate daugiu nei kelis vaidmenis: rašote scenarijus, vykdote įvairius projektus, kuriate lėles. Kuri veikla šiuo metu artimiausia? Kam skiriate daugiausiai laiko ir energijos?

K.L.: Kai daug dirbi, būtinai susiduri su įvairiais sunkumais. Kartais, atrodytų, visiškos smulkmenos, tokios kaip spektaklio administravimas, atima malonumą kurti, tai priverčia susimąstyti, ar man tikrai to reikia. Šiuo metu mano dėmesys grįžta prie ištakų – malonumo padėti kitiems. Ieškau būdų ir kuriu projektus, kurie tikrai būtų reikalingi jų dalyviams ir man pačiai.

Ko gero, artimiausias man yra pojūčių teatras. Tai mano kūdikis, kurio negaliu palikti be priežiūros, kad nesusirgtų, neišnyktų. O darbai lėlių teatro, edukacijos srityje yra labiau hobis. Jaučiu, jog man geriau sekasi kaskart daryti šiek tiek skirtingus dalykus, kad nepavargčiau nuo kartojimosi.

VEIDAS: Šiuo metu nepriklausote jokiam teatrui. Turbūt tą patį išgyvena dažnas kūrėjas – nenorą kurti pagal kažkieno taisykles, varžyti savęs. Tačiau vienam visada pavojingiau: didesni iššūkiai, daugiau progų būti nesuprastam. Kokie veiksniai motyvuoja?

K.L.: Sunku pasakyti, nes man atrodo, kad niekada neturėjau pasirinkimo. Atrodo, tarsi viskas buvo už mane nuspręsta kažkokių aukštesnių jėgų. Paprasčiausiai pildosi svajonės: kažkada norėjau režisuoti – dabar tenka. Norėjau keliauti – prašom, aplankau po kelias šalis kasmet. Bet svajoti reikia atsargiai. Kai apima nuovargis ar atsiranda koks laiko tarpas be darbo, pajuntu ir sunkumus – namų neturėjimą, tai, kad nuolat esu ne komforto zonoje, nes nuolat eksperimentuoju ir nežinau, koks bus rezultatas. Kartais jaučiu, kad rutinos nebuvimas išsunkia visas jėgas ir nebeturiu ko atiduoti kitiems. Lygiai tas pats ir motyvuoja – naujos kelionės, nauji iššūkiai, galimybė suteikti džiaugsmo kitam.

VEIDAS: Sukūrėte pojūčių teatrą neregiams ir sykiu matantiesiems, tai visiškai unikalus dalykas ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Kaip kilo idėja kurti neregiams? Kiek pačiai artimas santykis su nematančiu žmogumi?

K.L.: Idėja kilo iš didelio noro suteikti aktoriui galimybę pasiaukoti žiūrovui, be arogancijos, be teatro ar aktoriaus išaukštinimo. Norėjau, kad žmogus, atėjęs į spektaklį, būtų jo veiksmo centre, būtų svarbesnis už vaidinantįjį. Tuomet ir kilo mintis, kad žiūrovas, kuriuo tikrai reikėtų nuoširdžiai rūpintis ir padėti suprasti spektaklį, galėtų būti nematantis – neregys arba užrištomis akimis.

Su aklųjų ir silpnaregių bendruomene susipažinau tik pradėjusi eksperimentą, o dabar nuolat su jais bendrauju. Daugelis aktyvių šios bendruomenės narių – nepaprastai šviesūs, optimistiški, savarankiški žmonės. Man šios savybės yra didesnė reginčiųjų ir nereginčiųjų skirtybė, nei negalėjimas matyti. Mums tik mokytis belieka.

VEIDAS: Jūsų spektaklius galima vadinti socialiai jautriu teatru. Jų metu kiekvienas pagal atsineštą patirtį patiria skirtingų išgyvenimų. Tai savotiškas savęs išbandymas, netgi savišvieta. Ko moko jūsų teatras?

K.L.: Nenoriu moralizuoti, dėl to ir kuriu. Kiekvienas spektaklis, kaip ir bet kuris kitas meno kūrinys, turi savo atskirą temą. Pavyzdžiui, Naberežnyje Čelnuose, Tatarstane, Rusijoje, sukurtas „Ežiukas ir rūkas“ apie aplinkos taršą, o šiuo metu Irkutske, Sibire, statomas „Kalifas gandras“ apie dabartinius „Google“ kartos vaikus. Bet mano spektakliai savo forma provokuoja veikti vaizduotę, klausia, kiek išdrįsi jai pasiduoti. Kai kurie dalyviai pameta spektaklio liniją, nes pasineria į garso, kvapo ar prisilietimo sukeltus prisiminimus. Tada prasideda nauja, visiškai individuali istorija, ir, manau, tai yra nuostabu.

Labai įdomu stebėti, kaip pasikeičia žmogus, užrišus jam akis: daugelis labai susikausto, bet kai kurie, priešingai, atsipalaiduoja ir leidžia sau elgtis nelogiškai, neapgalvotai. Po spektaklių dažnai vyksta diskusija ir tada išryškėja įvairiausios temos – nuo neregių problemų, žmonių skirtumų iki to, kiek žiūrovas gali sau leisti teatre ir kodėl mes save varžome.

Man rūpi, kad žiūrovas jaustų, jog yra svarbus. Dabartiniam teatrui trūksta saikingos ir taiklios provokacijos. Paslėptas moralas, pamokymas dabartinio žiūrovo nepaveiks. Man atrodo, pagaliau ir į Lietuvos teatrus ateina supratimas, kad nereikia žiūrovo tik linksminti arba grūmoti, neva koks pasaulis baisus ir iki ko mes nusiritom… Man patinka salėje jausti sutrikimą, nejaukumą, nepatogumą. Arba palaikymą, įsitraukimą, dalyvavimą. Svarbiausia – neleisti likti abejingiems. O tai labai įprasta klasikiniame teatre, kur publika slepiasi tamsoje.

VEIDAS: Kai kuriems pojūčių teatras yra galimybė atsidurti neregio vietoje. Kokios paprastai būna žmonių reakcijos, išgyvenimai po spektaklių?

K.L.: Daugeliui po spektaklio reikia laiko atsigauti, jie tarsi pabunda iš intensyvios meditacijos. Paprasčiau su vaikais – jie nori dar. Tačiau daugelis susimąsto apie tai, kaip reikia gyventi nematant. Dažniausiai po spektaklio žmonės labai nuoširdžiai dėkoja, atsiranda labai šiltas ryšys tarp aktorių ir žiūrovų. Man atrodo, kad rūpinimasis kitu ir jausmas, kad tavimi rūpinamasi, yra labai stiprus dalykas. Būna ir ašarų. Man pačiai įdomiausi pačių atlikėjų išgyvenimai: nesvarbu, ar prieš spektaklį buvo pykčio, nuovargio, nusivylimo, – jam pasibaigus visi būna tarsi išsivalę ir įsikrovę teigiamos energijos.

VEIDAS: Kiekvienas savo gyvenime patiriame įvairių baimių, kompleksų. Žmonės dažnai vengia kontakto su socialiai pažeidžiamais žmonėmis, nes tai verčia jaustis nejaukiai, nepatogiai. Ar pačiai teko peržengti šį barjerą?

K.L.: Be abejo, ir iki šiol tenka. Pati viduje jau senokai neskirstau žmonių į reginčius ir akluosius, su visai bendrauju taip pat. Bet juk yra ir kitų barjerų – elgetos, girti žmonės gatvėje. Kartais pasitaiko situacijų, kai reikėtų padėti, bet nedrįstu, atrodo, kad nesugebėsiu.

VEIDAS: Pernai gruodį uostamiestyje kartu su Klaipėdos jaunimo teatru (KJT) pristatėte savo naują spektaklį „Akmuo vanduo geluonis“. Kuo šis spektaklis skiriasi nuo ankstesnių? Kokia spektaklio pagrindinė idėja?

K.L.: Šis spektaklis man pačiai – didelis šuolis į priekį. Jame daug daugiau vietos dalyvio vaizduotei, daug aštresni pojūčiai. Jo veiksmas remiasi lietuvių mitologijos elementais, o pati forma atitinka lietuvių fatalizmo bruožą – žmogų gyvenimo ratu veda laimių verpiamas siūlas. Mes klausiame, kiek turime paklusti tam iš anksto nulemtam keliui, kas mes buvome ir kas būsime po šitos žmogiškos pergimimų stotelės. Kartu su Klaipėdos jaunimo teatro aktoriais, dailininke Egle Lekevičiūte ir dramaturgu Kristupu Saboliumi ieškojome, kaip subtiliai perteikti jautriausius lietuvių mitogolijos aspektus. Pasitikėjimas likimu, glaudus ryšys su gamta, pagarba ir atjauta viskam, kas aplinkui, – man atrodo, tai mums įgimti, bet pamiršti bruožai, kuriuos bandome atgaivinti per įvairius atmintį ir jausmus provokuojančius pojūčius.

VEIDAS: Kuo svarbus eksperimentas tavo darbuose?

Beveik visi mano darbai – eksperimentai. Nematau prasmės kartoti tai, kas jau padaryta. Ypač šiais laikais, ir dar kai esi režisierė moteris. Kad kažko pasiektum, reikia turėti savo matymo kampą. Ir aš kalbu ne apie materialius pasiekimus.

VEIDAS: „Akmuo vanduo geluonis“, ko gero, įgyvendinamas tik kamerinėje aplinkoje. Iš to daug neuždirbsi…

K.L.: Tikrai ne. Bent jau mūsų mažoje šalyje ir esant mažai vaikštančiųjų į teatrą. Nors aš manau, kad ir šį spektaklį būtų galima neblogai parduoti, – juk tai gili ir asmeniška meno terapija su teatro elementais. Deja, mūsų publika kol kas nerodo noro palaikyti eksperimentus ir surizikuoti nueiti į jaunų kūrėjų spektaklius. Tikiuosi, kad tai – tik laiko klausimas.

VEIDAS: Jūsų darbais domisi užsienio teatrai, ir ypač Rusijos. Koks Rusijos žiūrovas, kaip jis reaguoja į tavo kūrybą?

K.L.: Rusija – didžiulė, žmonės ten labai skirtingi. Bet jie daug nuoširdesni nei Vakarų europiečiai. Mūsiškiai žiūrovai, pavyzdžiui, palyginti su Olandijos, tikrai nuoširdūs ir šilti, bet tokių emocingų padėkų kaip Rusijoje iš lietuvių tikrai nesu girdėjusi. Ten gaji tradicija vaikščioti į teatrus, o „Pribaltikos“ kūrėjus jie itin mėgsta. Tiesa, eksperimentų ten dar mažiau ir juos sunkiai pripažįsta, bet, man atrodo, smalsumas nugali.

Negaliu nuneigti, kad jiems naudinga mane kviesti, nes darbas su neįgaliaisiais, kurie ilgą laiką buvo ignoruojami, šiuo metu mielai remiamas, sekama kitų šalių pavyzdžiu. Tad jaučiu nuoširdų palaikymą.

VEIDAS: Turbūt kol kas geriau žinomas tavo, kaip lėlininkės, amplua. Kuo tau įdomus šis teatro žanras?

K.L.: Tai labai plati tema. Kaip ir pats lėlių teatras. Jis įdomus savo neribotomis galimybėmis, jautrumu, originalumu. Tą, kas šiuo metu dedasi pažengusiuose lėlių teatruose ir trupėse visame pasaulyje, galėčiau pavadinti vaizduotės galimybių švente. Ir ne tik kūrėjų, bet ir žiūrovų: juk jie patiki, kad lėlė – tai gyvas organizmas ir kad, tarkime, žaislinio lėktuvėlio sudužimas yra tikra katastrofa. Taip pat mane žavi lėlių teatro preciziškumas ir subtilumas: čia menkiausia detalė gali daug papasakoti, nekoordinuotas judesys – sugriauti iliuziją. Tai sunkus darbas ir savęs atsisakymas, bet tai nuostabu.

VEIDAS: Statant vieną pirmųjų aklųjų spektaklių „Bitinėlio pasaka šešiems pojūčiams“ tau teko nemažai laiko praleisti su vaikais. Kaip jie priima šį teatrą?

K.L.: Vaikai yra nenuspėjami, su jais visada sunkiau, bet ir smagiau. Jie jaučia visus subtilumus ir neleidžia išsisukti. Jie smalsesni, dėl to per pojūčių spektaklius kartais tenka jėga traukti daiktus iš rankų, kartais net sugadinant rekvizitą. Ypač įdomūs neregiai vaikai – jų netgi fizika skiriasi, atrodo, kad jie klausosi visu kūnu ir yra daug atviresni už kitus.

Antrus metus dirbu Lietuvos mokyklose projekte „Kūrybinės partnerystės“. Per jį supratau, kad dabartiniai vaikai, nors mažiau skaito ir sunkiau reiškia mintis, ne ką mažiau tiki stebuklais ir turi lakią vaizduotę. Kai tenka drausminti didelę grupę vaikų ir, regis, jau baigiu prarėkti balsą, pakanka apsimauti pirštininę lėlę ir tyliai paprašyti tylos. Veikia net ir su paaugliais.

VEIDAS: Ką ketini nuveikti artimiausiu metu?

K.L.: Tobulinsiu tai, ką jau darau. Ieškosiu galimybių gastroliuoti su lietuviškais spektakliais. Planuoju naujus projektus ir premjeras, artimiausia – Irkutske. Taip pat ieškau naujų ryšių, atsiranda naujų galimybių Europoje, pavyzdžiui, naujas tarptautinis projektas teatro festivalyje Vokietijoje, Duisburgo mieste, ir kitur. Mano galva visada pilna naujų idėjų. Tik reikia daug darbo, kad apie jas būtų galima bent jau kalbėti.

Scanpix

Valstybinis jaunimo teatras rengiasi 47-ojo sezono premjeroms – šį rudenį žiūrovai pamatys du didelio formato spektaklius, kurių pavadinimai gerai žinomi akylesniems teatro ir kino žiūrovams.

Kaip Eltai sakė Jaunimo teatro literatūrinės dalies vedėja Gintė Pranckūnaitė, pirmoji teatro premjera numatoma rugsėjo 30, spalio 1 ir 2 dienomis. Sankt Peterburgo ir kitų Rusijos miestų teatruose kuriantis režisierius Valerijus Griško Vilniuje statys spektaklį “Skrydis virš gegutės lizdo” pagal Deilo Vasermano (Dale Wasserman) pjesę, sukurtą Keno Kezio (Ken Kesey) to paties pavadinimo romano pagrindu.

Kino žiūrovams įsiminė šio kūrinio ekranizacija – 1975 metais Milošo Formano sukurtas filmas su aktoriumi Džeku Nikolsonu (Jack Nicholson) pagrindiniame vaidmenyje, pelnęs net penkis “Oskaro” apdovanojimus.

Spektaklyje vaidins Andrius Bialobžeskis, Gediminas Storpirštis, Nerijus Gadliauskas ir kiti žinomi Jaunimo teatro aktoriai.

Lapkričio mėnesį numatoma režisieriaus Agniaus Jankevičiaus spektaklio “Katė ant įkaitusio skardinio stogo” premjera. Pagal šią garsią amerikiečių rašytojo Tenesio Viljamso (Tennessee Williams) pjesę taip pat buvo pastatytas kino filmas, o populiarioji pjesė ne kartą statyta ir Lietuvos teatrų scenose.

Naujajame spektaklyje vaidins aktoriai Sergejus Ivanovas, Dalia Brenciūtė, Vidas Petkevičius, Neringa Varnelytė, Aleksas Kazanavičius, Rasa Marazaitė, Saulius Sipaitis ir Ignas Ciplijauskas.

Be šių premjerų, rudenį Jaunimo teatre numatomi šiuolaikinės dramaturgijos skaitymai. Pasirinktos žinomų Vidurio – Rytų Europos dramaturgų šiuolaikinės pjesės, kurias į lietuvių kalbą išvertė teatro kritikas Andrius Jevsejevas. Pasak G. Pranckūnaitės, norima atgaivinti tokių pjesių skaitymų tradiciją, keletą metų gyvavusią Jaunimo teatre.

Kokios naujienos žiūrovų lauks antrąjį sezono pusmetį naujaisiais metais, teatro atstovai dar negalėjo pasakyti, juolab teatro repertuaras bus tvirtinamas rugpjūtį.

BFL

Kultūros ministerijoje pasibaigė konkursas Valstybinio jaunimo teatro vadovo vietai užimti. Konkursą laimėjo vienintelis kandidatavęs  ir iki šiol teatrui vadovavęs aktorius bei režisierius Algirdas Latėnas.

Pretendentas turėjo parengti Valstybinio jaunimo teatro penkerių metų perspektyvinę kūrybinės veiklos programą, atspindinčią teatro nuostatuose numatytų tikslų bei uždavinių įgyvendinimą.

Kūrybinėje programoje turėjo būti aptarti: teatro struktūros formavimo principai, veiklos principai, teatro nuostatuose numatytų uždavinių įgyvendinimo būdai ir veiklos perspektyva, Lietuvos kultūros ir meno  pristatymas užsienio šalims ir analogiškos srities  užsienio šalių  kultūros ir meno pristatymas Lietuvos visuomenei (numatomi bendri projektai ar dalyvavimas teatrui aktualiuose projektuose).

Su konkursą laimėjusiu asmeniu sudaroma terminuota darbo sutartis penkeriems metams.

Scanpix

Valstybinio Jaunimo teatrų vadovu tapti pageidavimą išsakė vienas kandidatas, Šiaulių dramos teatrui – du, BNS patvirtino Kultūros ministerijos atstovė.

Kultūros ministro atstovė spaudai Vaiva Gogelienė BNS sakė, kad norintieji dalyvauti konkurse paraiškas galėjo teikti iki darbo dienos pabaigos penktadienį. Dar laukiama iki šios datos išsiųstų laiškų.

Kandidatai privalėjo turėti aukštąjį universitetinį ar jam prilygintą meno srities, humanitarinių mokslų ar socialinių mokslų išsilavinimą, ne mažesnę kaip penkerių metų vadovaujamo darbo patirtį.

Norintieji tapti vieno iš teatrų vadovais turėjo būti susipažinę su teatrų veikla susijusiais įstatymais ir teisės aktais.

Pretendentai turėjo parengti teatro penkerių metų perspektyvinę kūrybinės veiklos programą.

Su konkursą laimėjusiu asmeniu sudaroma terminuota darbo sutartis penkeriems metams.

Valstybiniam jaunimo teatrui šiuo metu vadovauja Algirdas Latėnas, Šiaulių dramos teatrui – Antanas Venckus.

Valstybės kontrolė (VK), apibendrinusi Kultūros ministerijoje (KM) atlikto 2009-ųjų finansinio ir teisėtumo audito rezultatus konstatavo, kad Valstybinis jaunimo teatras ir Valstybinis simfoninis orkestras neekonomiškai naudojo valstybės lėšas, o įgyvendinant ministerijos finansuojamus tęstinius projektus būta pažeidimų.

Pavyzdžiui, rekonstruojamas Valstybinis jaunimo teatras kėdes pirko po 535 litus.

VK teigimu, ministerija, nors ir ėmėsi griežčiau kontroliuoti valstybės lėšų ir turto naudojimą, turi imtis dar konkretesnių ir griežtesnių priemonių tvarkai kultūros sistemoje įvesti.

“Nors KM, reaguodama į praėjusiais metais valstybinių auditorių pareikštas pastabas, tobulino vidaus kontrolės sistemą, griežčiau kontroliavo valstybės lėšų ir turto naudojimą, tačiau būtina imtis dar konkretesnių ir griežtesnių priemonių tvarkai kultūros sistemoje įvesti”, – pranešime spaudai cituojama valstybės kontrolierė Giedrė Švedienė.

Kultūros ministras Arūnas Gelūnas tvirtina, kad priemonės yra griežtinamos, vidaus kontrolės sistema tobulinama, tikslinamos lėšų skyrimo taisyklės ir išankstinio paraiškų daliniam finansavimui gauti vertinimo procedūros, pranešė ministerija.

“Valstybiniai auditoriai konstatavo, kad Valstybinio jaunimo teatro pastatų rekonstrukcija buvo vykdoma neekonomiškai”, – teigia VK.

Pasak jų, teatras užsakovo funkcijoms vykdyti pasamdė bendrovę “Lietuvos paminklai”, o ši bendrovė statybos rangos sutartį sudarė su bendrove “Kortas”. “Lietuvos paminklams” už darbų priežiūrą buvo numatyta sumokėti 6,3 proc. jų kainos.

VK nuomone, šios sutartys sudarytos pažeidžiant Viešųjų pirkimų įstatymą, nes pats teatras turėjo būti atsakingas už statybos rangos sutarčių sudarymą ir jų sąlygų vykdymą.

Biuro baldus už 251 tūkst. litų teatrui pirko “Kortas”. Auditoriai atkreipė dėmesį, kad bendrovės nupirktų baldų kainos yra nuo 2,3 iki 9 kartų didesnės, lyginant su tokių pačių arba panašių baldų rinkos kainomis, pavyzdžiui, rinkoje lankytojo kėdė kainuoja 59 litus, o teatras už jas sumokėjo 535 litus.

Auditoriai įspėjo, kad ir ateityje vykdant šį projektą biudžeto lėšos gali būti naudojamos ne pačiu ekonomiškiausiu būdu, nes numatoma įsigyti prabangos prekių – natūralios odos minkštasuolį ir fotelį už beveik 9 tūkst. litų, dvigulę lovą už 3 tūkst. litų, skystųjų kristalų televizorių už beveik 12 tūkst. litų, virtuvės komplektą už 10 tūkst. litus ir kt.

Pasak KM, teatro vadovas Algirdas Latėnas tuometiniam kultūros ministrui Remigijui Vilkaičiui garantavo, kad 2010 metų investicinio projekto lėšos bus naudojamos ekonomiškai ir teisės aktų nustatyta tvarka, kad įvertinus objektyvias aplinkybes bus tikslinamos skaičiuojamosios sąmatos.

Birželio 4-ąją A.Latėnui buvo skirta drausminė nuobauda – pastaba. Jis buvo įpareigotas pašalinti visas neįgyvendintas VK rekomendacijas, užtikrinant, kad valstybės biudžeto asignavimai būtų naudojami ekonomiškai ir taupiai.

“Audito metu taip pat konstatuota, kad Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras neužtikrino, kad biudžeto asignavimai būtų naudojami ekonomiškai ir teisėtai, o patiriamos išlaidos neviršytų skirtų valstybės biudžeto asignavimų”, – savo verdiktą skelbia VK.

Ji padarė išvadą, kad pernai orkestro prisiimti skoliniai įsipareigojimai už paslaugas, prekes ir už honorarus 548 tūkst. litų viršijo einamųjų biudžetinių metų bendras finansavimo lėšas, tačiau, nepaisant to, orkestro vadovo įsakymu buvo didinami darbuotojų tarnybiniai atlyginimai.

Pažymėtina, kad orkestro struktūroje nepatvirtinta dirigento pareigybė, o už dirigavimą orkestrui pagal viešojo atlikimo sutartis mokamas autorinis honoraras, kurio per metus apskaičiuota beveik 84 tūkst. litų.

Be to, neekonomiškai ir netaupiai panaudota 96 tūkst. litų biudžeto lėšų už reklaminių tekstų ir priemonių kūrimą bei kitus darbus, pavyzdžiui, už informacinės medžiagos apie koncertus sukūrimą ir orkestro gastrolinę veiklą pagal autorines sutartis sumokėta daugiau kaip 36 tūkst. litų, nors reklaminės veiklos organizavimas ir vykdymas numatytas Koncertų skyriaus penkių darbuotojų pareigybių aprašymuose.

Dar beveik 13 tūkst. litų panaudota neteisėtai, nes sumokėta už Vilniaus kongresų rūmų kasos reklaminės medžiagos ir firminės atributikos eksponavimo projektą, kurio nereikėjo, nes firminė atributika jau buvo sukurta ir medžiaga eksponuojama.

Anot ministerijos, birželio pradžioje orkestro vadovui Gintarui Rinkevičiui buvo skirta drausminė nuobauda – papeikimas. Buvo įvertinta, kad dalis rekomendacijų yra įgyvendinta dar 2010 metų pradžioje apie tai informuojant ir VK.

G.Rinkevičius buvo įpareigotas pašalinti iki šiol neįgyvendintas VK rekomendacijas, numatant konkrečias procedūras, kad valstybės biudžeto lėšos būtų naudojamos taupiai, o įsipareigojimai neviršytų įstaigai patvirtintų biudžeto asignavimų dydžio.

KM pranešė, kad iš pateiktų orkestro biudžeto vykdymo ir įsiskolinimų birželio 30 dienos ataskaitų matyti, kad orkestro skoliniai įsipareigojimai sumažėjo beveik 300 tūkst. litų. Orkestro vadovas informavo, kad inventorizuotos skolinių įsipareigojimų sutartys ir atsisakyta paslaugų, kurios orkestrui nėra būtinos.

Valstybiniai auditoriai taip pat nustatė, kad KM netinkamai buvo naudojamos tęstiniams projektams skiriamos lėšos.

Ministerija tarptautiniam teatro festivaliui “Sirenos 09″ pagal nedetalizuotą sąmatą skyrė 250 tūkst. litų, tačiau neįvertino, kad kai kurios išlaidos faktiškai buvo mažesnės. Projekto sąmata buvo tikslinama festivaliui jau pasibaigus, tačiau net ir tada nebuvo nurodytos išlaidos konkretiems spektakliams.

Nustatyta, kad išlaidos apšvietimo, garso aparatūros nuomai ir spektaklių techniniam aptarnavimui faktiškai patirtos rodant tik tris spektaklius, o už paslaugas buvo sumokėta suma, numatyta dvylikai spektaklių. Dėl to kyla abejonių, ar biudžeto asignavimai naudoti racionaliai.

Panašūs pažeidimai buvo daromi ir rengiant tarptautinio šiuolaikinio šokio festivalį “Naujasis Baltijos šokis 09″.

Atliekant KM finansinį (teisėtumo) auditą už 2009 metus buvo vertinama ir programa “Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009″ (VEKS).

Iki ataskaitinio laikotarpio pabaigos ministerija negavo ataskaitų apie 30-ies programos projektų, kuriems finansuoti buvo skirta 9,6 mln. litų, įvykdymą. Ministerija ėmėsi priemonių, kad projektų vykdytojai pagrįstų lėšų panaudojimą arba jas grąžintų. Be to, ministerija informavo Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybą apie galimą turto iššvaistymą viešojoje įstaigoje VEKS, kuri įgyvendino 4,5 mln. litų vertės projektą “Europos menų mokykla”.

Pasak KM, VEKS projektų vykdytojai, dar nepateikę visų išlaidas patvirtinančių dokumentų, raštais paprašyti kuo skubiau pateikti papildomus išlaidas patvirtinančius dokumentus arba grąžinti tinkamai nepanaudotas lėšas.