Pagal pakoreguotas gaires 2014-aisiais dirbsiantis vandentvarkos sektorius tikisi išvengti projektų finansavimo pauzių

Kalendorius verčia baigti tai, kas atrodė nepabaigiama: finišuoja Lietuvos vandentvarkos sektoriaus veikėjų – atsakingų ministerijų, vandens tiekimo įmonių ir savivaldybių – diskusijos dėl prioritetų, kuriais bus vadovaujamasi skirstant ateinančiam, 2014–2020 metų, laikotarpiui numatytą 1,4 mlrd. litų paramą iš Europos Sąjungos (ES) struktūrinių fondų.

Visa, kas aptarta, suskaičiuota, suderėta per daugybę suinteresuotų pusių diskusijų, šiandien baigia virsti galutiniu dokumentu – Vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo finansavimo sąlygų aprašu. Ir nors sausio 1-ąją visi antspaudai dar nebus sudėti, 2014-aisiais ir Aplinkos ministerijos (AM) Vandenų departamentas, ir AM ES lėšų administravimo departamentas pradės dirbti pagal naujas gaires. Naujienas žurnalui „Statyba ir architektūra“ pristatė AM Vandenų departamento direktorius Dalius Krinickas.

Atėjo mažųjų gyvenviečių eilė

Naujojo laikotarpio prioritetas – gyvenvietės, turinčios nuo 200 iki 2000 gyventojų. Per praėjusius septynerius metus mažos gyvenvietės turėjo nedaug galimybių gauti paramą vandens tiekimo ir nuotekų rinkimo tinklų plėtrai – tik laikotarpio pabaigoje, išsprendus didžiąją dalį didesniųjų miestų problemų, pradėta daryti nuolaidų iki 500 gyventojų turinčioms gyvenvietėms, išimtis buvo taikoma ir saugomose teritorijose esančioms iki 300 gyventojų gyvenvietėms.

Sulaukę seniai lauktos galimybės, mažesnių gyvenviečių vandens tiekėjai turi susitaikyti su pasikeitusiomis finansinėmis sąlygomis – 2014–2020 metais paramos intensyvumas plėtrai sieks tik 80 proc. skaičiuojant ir ES, ir valstybės indėlį, tad teks pridėti ir 20 proc. savų lėšų. Iki šiol Lietuvoje buvo teikiama 95 proc. parama: 85 proc. – ES lėšos, 10 proc. – valstybės, savų lėšų įmonės turėjo pridėti 5 proc.

„Žinia, kad mažesnėms gyvenvietėms bus suteikta parama plėtrai, reiškia, kad ES pinigų gaus ne tik didieji, bet ir mažesnieji vandens tiekėjai, kurie iki šiol šiuo aspektu buvo skriaudžiami. Dėl pasikeitusios paramos schemos reikia pasakyti, kad iki šiol siūlėme šiltnamio sąlygas, kurios skatino imti paramą ilgai negalvojant. Todėl šiandien pagrindinė mūsų problema yra iš paslaugos kainos išlaikyti už 3 mlrd. litų nuo 2000-ųjų sukurtą turtą, – komentavo D. Krinickas. – Keisdami finansavimo sąlygas siekiame, kad įmonės būtų labiau suinteresuotos ne šiaip pasiimti ES paramą, o daugiau planuoti, skaičiuoti investicijų įtaką kainai ir taip rinktis ekonomiškai naudingiausius, pigiausius projektus.“

Iki naujojo periodo spręsti vandentvarkos problemų nebaigę didesnieji, per 2000 gyventojų turintys, miesteliai gali pretenduoti gauti 50 proc. projekto vertės paramą. „Europos Komisijos (EK) vertinimu, didžiosiose Lietuvos gyvenvietėse jau nebeliko esminių vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo problemų – vasarą išleistoje ataskaitoje Lietuva ir dar trys ES valstybės pripažintos pažangiausiomis nuotekų tvarkymo srityje, – aiškino D. Krinickas. – Vilnius irgi išskirtas kaip 100 proc. atitinkantis direktyvų reikalavimus miestas – EK nemano, kad jis dar galėtų gauti ES paramą vandentvarkos reikmėms.“

Gera žinia – parama tinklų
renovacijai

Vandens ir nuotekų tinklų renovavimo reikmėms bus galima gauti 50 proc. paramą. Pasak AM Vandenų departamento vadovo, Lietuvos sprendimas ateinančius septynerius metus skirti prioritetą tinklų renovacijai atliepia EK raginimą visoms ES šalims rimtai susirūpinti vandens tiekimo ir nuotekų rinkimo sistemų efektyvumu, tad pirmaeilis rūpestis tai bus ne tik mūsų šaliai. Praradimų ir nuostolių mažinimo klausimas akcentuotas ir 2012 metų lapkritį paskelbtoje Europos ateities vandens strategijoje.

AM, pabrėžė D. Krinickas, tikisi ir rūpinsis, kad ir planuojant renovaciją būtų tiksliai apskaičiuojamas investicijų efektyvumas. Artimiausiu metu ketinama kreiptis į EK, kad būtų patikslintos rekomendacijos dėl paramos renovacijai teikimo atsižvelgiant į vandens praradimo ir nuostolių dydį. Pavyzdžiui, besivystančioms šalims Pasaulio bankas yra pateikęs rekomendaciją renovuoti tinklus, kai vandens praradimas viršija 15 proc. (Lietuvos vandentiekio tinkluose 2011 metais patirtas 27 proc. nuostolis, galutinių 2012 metų duomenų kol kas nėra).

50 proc. parama tinklų renovacijos projektams turėtų būti nemenka paspirtis, kai vykdant valstybės suplanuotą vandens tiekimo įmonių stambinimą didesnėms įmonėms teks prisijungti be šeimininkų likusius buvusių gamyklų ir pan. vandentiekio ūkius, teikiančius paslaugą keliems ar daugiau būstų.

Tiesa, Lietuvos vandens tiekėjų asociacijos prezidento Broniaus Miežutavičiaus nuomone, darbus, kuriuos tenka atlikti perimant tą nugyventą ūkį, tiksliau būtų vadinti ne renovacija, o plėtra, nes neretai visą infrastruktūrą reikia ne renovuoti, o sukurti iš naujo. Vandens tiekimo įmonės tikėjosi įtikinti valdžią, kad šie darbai verti didesnės nei 50 proc. paramos. Bet čia nieko pakeisti, pasak D. Krinicko, neišeina, nes net jei teks iš naujo pakloti visą vamzdyną, to nebus galima vadinti plėtra, jei proceso pabaigoje nebus prijungta naujų vartotojų. Planuojamų prijungti vartotojų ar būstų skaičių Lietuva privalo pateikti atsiskaitydama EK.

Vis dėlto papildomų lėšų sudėtingesniems tinklų prijungimo projektams numatyta – atskira eilutė leis gauti paramą turto inventorizacijai. „Taip šeimininkas išsiaiškins visą reikalingą informaciją apie tinklų išdėstymą, jų vertę, be to, inventorizuotas turtas jau uždirbs ir pajamų“, – komentavo AM specialistas ir atkreipė dėmesį, kad iki šiol visas šias pareigas vandens tiekėjai turėjo vykdyti savo sąnaudomis.

D. Krinickas pripažino, kad AM sulaukė priekaištų dėl to, jog nusprendė neskirti 2014–2020 metais atkeliausiančių lėšų liūto dalies tinklų renovacijai: „Bet jei tai darytume, didžiąją dalį lėšų pasiimtų didieji tiekėjai, nes tik jie šiuo metu pajėgūs nuosavu indėliu pridėti 50 proc. sumos. O tai vėl didintų atskirtį tarp miesto ir kaimo vietovių, kur skirsis ne tik paslaugų kokybė, bet ir ūkio efektyvumas. Pastebėtina ir tai, kad šiandien Lietuvoje yra penkios efektyviai veikiančios įmonės. Ir jos nėra iš didžiųjų – jos vidutinės ir mažos.“

AM departamento vadovas komentavo, kad tinklų renovacijos projektų negalima vertinti kaip pagrindinio rodiklio – tai kovoje dėl finansavimo stengėsi įrodyti suinteresuotos pusės. „Pagrindinis dalykas, leidžiantis mažinti kainą, yra masto ekonomijos principo taikymas: daugiau vartotojų – mažesnė kaina. Ir tam būtų naudingas įmonių stambinimas“, – sakė D. Krinickas.

Investicijų susigrąžinimas –
privalomas

2014–2020 metais investicijas vandentvarkos srityje įmonės privalės planuoti vadovaudamosi EK reikalavimu, kad visos įdėtos lėšos, išskyrus ES paramą, būtų susigrąžintos iš paslaugos kainos. „Čia ir yra didžioji problema – kaip suderinti paramos teikimą, paskolas ir galutinę kainą“, – pripažino D. Krinickas.

Skaičiuoti, kaip įvykdyti šį reikalavimą, pirmiausia, žinoma, reikės patiems vandens tiekėjams. Vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainas, vadovaudamasi naujausiu Vyriausybės susitarimu, nustatys Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija. Klausimą, kaip sustabdyti pernelyg drastiškus kainos pokyčius, Vyriausybė svarstė gruodžio 4-ąją vykusiame posėdyje. Nuspręsta, kad kainos turi būti skaičiuojamos atsižvelgiant į faktines, o ne planuojamas išlaidas, įvestas
12 mėnesių kainų galiojimo terminas, taigi kaina turi būti perskaičiuojama kasmet, vandens tiekėjai įpareigoti vykdyti sąnaudų atskyrimą, taip užtikrinant pajamų iš vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo skaidrumą ir kad iš vandens tiekimo bei nuotekų tvarkymo veiklos gaunamomis pajamomis nebūtų finansuojamos kitos vandens tiekėjų vykdomos su vandens tiekimu ir nuotekų tvarkymu nesusijusios veiklos. Taip numatyti reikalavimai, susiję su investicijų pagrįstumu, jų vertinimu kainų augimui ir investicijų planavimui. Skaičiuojama, kad atskirais atvejais kaina gali didėti iki 80 proc. Standartiškai – 20–40 proc.

Anot D. Krinicko, įmonėms savo planus teks dėlioti įvertinant tris esminius dalykus: investicinių sąnaudų pagrįstumą, investicijų atsiperkamumą ir investicijų įtaką kainos augimui. O kainų komisija gali lemti ir patį kainos nustatymo procesą.

„Kaina nuo šiol bus skaičiuojama metams į priekį, ir ji negalės iškart stipriai pašokti, vadinasi, greitai investicijų susigrąžinti nepavyks, o tai turėtų priversti vandens tiekėjus susilaikyti nuo nepagrįstų išlaidų. Tikimės, kad tai paskatins vandens tiekėjus skaičiuoti ne tik tai, kiek reikia pinigų projektui įgyvendinti, bet ir kiek dėl jo padidės vandens kaina“, – kalbėjo AM Vandenų departamento vadovas.

Paskola su valstybės garantija

AM žada padėti spręsti daugeliui vandens tiekimo įmonių ir savivaldybių opią problemą – pagelbėti tais atvejais, kai dėl skolinimosi limito išnaudojimo joms bus keblu surinkti sumą, reikalingą pridėti į projekto investicijų katilą.

„Dalį pinigų, kuriuos gausime vandentvarkai, išimsime ir įdėsime į garantinį fondą. Taigi vandens tiekėjas, skolindamasis reikiamus pinigus, gaus valstybės garantiją. Tokie finansinės inžinerijos instrumentai kituose sektoriuose naudojami seniai ir gana gerai veikia, – sakė D. Krinickas. – Norime visomis priemonėmis vandens tiekimo sektorių priartinti prie modernių ūkių. Šiandien jis nuo šilumos ar dujų ūkių atsilieka apie
10 metų.“

Eliminuota privatizavimo
galimybė

Gruodžio 4 dieną vykusiame posėdyje Vyriausybė galutinai pritarė Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo pakeitimo projekte įrašytiems nuostatams, kuriais panaikinta vandens tiekimo įmonių privatizavimo galimybė. Artimiausiu metu įstatymo projektas bus pateiktas svarstyti Seimui.

Savivaldybėms suteikta teisė tarybos sprendimu, o ne konkurso būdu, kaip buvo numatyta ankstesnėje įstatymo redakcijoje, paskirti viešąjį vandens tiekėją. „Beveik visos savivaldybės ir šiandien turi vandens tiekėjus, kurie faktiškai atlieka viešojo vandens tiekėjo funkcijas. Tiesiog tos įmonės iki šiol neturėjo reikiamo statuso, nes savivaldybės neskelbė konkursų baimindamosi, kad privatūs asmenys, pasiūlę geresnes sąlygas, juos laimės, po to nežinia kiek pakels kainas“, – aiškino
D. Krinickas. Tokią vartotojams nepalankią įvykių seką yra patyrusi ne viena Europos valstybė.

Dėmesio sulauks paviršinių
nuotekų problemos

2014–2020 metų planuose įrašyta ir iki šiol atidėliota paviršinių nuotekų tvarkybos būtinybė, įvardyti ir tvarkytojai. Nelabai pageidautas įpareigojimas teko vandens tiekimo įmonėms, kurios primygtinai siūlė šią misiją patikėti tiems, kurie prižiūri gatves. Vis dėlto ES parama paviršinėms nuotekoms tvarkyti bus skiriama tik vandens tiekėjams, o dėl to, kokio dydžio ir kokiomis sąlygomis ji bus skiriama, bus sprendžiama atsižvelgus į šiuo metu ekspertų rengiamą studiją. AM jau yra atlikusi poreikio paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūros plėtrai ir renovacijai vertinimą, kuris parodė, kad investicijų visos Lietuvos reikmėms šioje srityje patenkinti reikia
2,3 mlrd. litų. Paviršinių nuotekų tvarkymo mokestis, kaip ir iki šiol, bus taikomas tik juridiniams asmenims – nuspręsta, kad tik nedaugelis fizinių asmenų šiuo metu pakeltų naują mokestį.

Darbai negali sustoti

Paskutiniai projektai pagal 2007–2013 metų finansavimo sąlygas turi būti baigti iki 2015-ųjų galo. Tuo pat metu vandentvarkos įmones jau turėtų pasiekti pirmosios ES injekcijos, skirtos pagal naująsias paramos schemas. „Bet su laikinuoju finansavimu – valstybės parama, kurią ši atsiims atkeliavus lėšoms iš struktūrinių fondų – startuoti bus galima jau nuo 2014 metų pradžios. Valstybė privalo ieškoti finansavimo galimybių tokiems periodams – būtų neracionalu daryti tarpus tarp projektų įgyvendinimo, prarasti įdirbį. Kai kurie vandens tiekėjai jau yra atlikę viešuosius pirkimus, žino projektų kainą, negalima leisti, kad tiekėjams tektų iš naujo skelbti konkursus“, – komentavo
D. Krinickas.

Lietuvos vandentvarkos ūkio vadovai turi kuo džiaugtis – gandai, kad vandentvarkai, kaip ir kitoms ūkio šakoms, 2014–2020 metais teks tenkintis gerokai mažesne parama, nepasitvirtino – šiai sričiai skirtas biudžetas sumažėjo tik dešimtadaliu (praėjusį laikotarpį siekė 1,5 mlrd. litų). Bet padalyti jį teks daugybei svarbių užduočių paremti: tinklų plėtrai, renovacijai, nuotekų valymo, vandens gerinimo, dumblo tvarkymo, paviršinių nuotekų rinkimo įrenginiams. Kol nėra gauta galutinio AM ir Vyriausybės patvirtinimo dėl vandentvarkai skirti numatytos sumos, nėra ir galutinio lėšų paskirstymo, atkreipė dėmesį D. Krinickas.

Bronius MIEŽUTAVIČIUS

Lietuvos vandens tiekėjų asociacijos prezidentas

Neperdedant galima sakyti, kad dabar – finišo tiesioji, kai dar galime patys apsispręsti ir Europos Komisijai išaiškinti, kur ir kiek turėtume investuoti, kad mūsų paslaugos būtų pasiekiamos, atitiktų visus higienos, aplinkosaugos reikalavimus ir svarbiausia – kad pasibaigus finansavimo periodui būtų įperkamos klientams. Turime aiškiai įvardyti kertines vandentvarkos ūkio problemas ir nutarti, kaip panaudojant paramos lėšas šias problemas būtų galima spręsti efektyviausiai.

Manyčiau, pagrindinė užduotis šiuo metu – planuoti investicijas taip, kad jos mažintų teikiamų paslaugų savikainos augimą, tuo pačiu sudarytų sąlygas savivaldybėms, kaip turto savininkėms, stambinti bendroves ir kurtis regioninėms vandens tiekimo įmonėms.

Šiuo metu vienomis pagrindinių savikainos augimo priežasčių drąsiai galima vadinti nepakankamas investicijas eksploatuojamam turtui atstatyti ir technologijoms tobulinti. Dėl to didėja ne tik geriamojo vandens nuostoliai, bet ir avaringumas bei visos kitos eksploatavimo sąnaudos. Reikiamos lėšos turtui atstatyti atsakingai neįvertinamos ir dažnai net sąmoningai sumažinamos jau tvirtinant paslaugų kainas.

Kalbant apie šalies rajonų centrų, taip pat Klaipėdos miesto vandentvarkos įmonių paslaugų savikainos augimą, jai, be išvardytų priežasčių, labai reikšmingą įtaką daro ir tai, kad bendrovės eksploatuoja nugyventus kaimų vandentvarkos įrenginius, kurių vertė – minimali, o dažnai ir neįtraukta į buhalterijos balansą. Ir todėl tvirtinant paslaugų kainas šio turto atkūrimo sąnaudos išvis nenumatomos.

Lietuvos vandens tiekėjų asociacijos duomenimis, šalyje yra 1781 gyvenvietė, kurioje geriamasis vanduo tiekiamas centralizuotai. Per pastaruosius 10 metų 1396 gyvenviečių nugyventas geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų valymo sistemas perėmė eksploatuoti vandentvarkos bendrovės. Iš viso šalyje yra tik 12 rajoninių miestų, kur vandentvarkos įmonės geriamojo vandens tiekimo paslaugas teikia visoje rajono teritorijoje. Tam, kad profesionalūs vandens tiekėjai įgyvendintų naujajame Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo projekte numatytą bendrovių stambinimo užduotį „vienas rajonas – viena vandentvarkos įmonė“, jiems reikės eksploatuoti mažiausiai 385 gyvenviečių vandens ūkį. Dėl to, be jokios abejonės, didės būtiniausios rajoninių vandens tiekimo bendrovių paslaugų sąnaudos, tuo pačiu ir kainos.

Mažai tikėtina, kad tai skatins rajonų savivaldybes, kaip įmonių savininkes, geranoriškai plėsti įmonių priežiūros ribas. Greičiau bus taip, kaip buvo iki šiol: kai sugedus gyvenvietės geriamojo vandens tiekimo įrenginiams sutriks vandens tiekimas, gyventojams prašant savivaldybė šį ūkį perduos vandens tiekimo profesionalams. Taip, norint iš dalies atstatyti ir eksploatuoti vandens tiekimo įrenginius, sudaromos realios prielaidos sąnaudoms augti. Šiam ūkiui sutvarkyti reikalingos didelės investicijos, o darant tai vien iš paslaugų kainos ar skolintų lėšų investicijų našta perkeliama miestų ir rajonų centrų gyventojams.

Jeigu bus pasirinktas būtent toks kelias, ilgainiui daugelyje rajonų geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugos taps labai brangios ir galbūt net 4 proc. viršys gyventojų vidutinių pajamų lygį, o tai ir Lietuvoje, ir visoje Europoje laikoma maksimalia kaina. Vienas veiksmingų būdų skatinti savivaldybes plėsti rajoninių vandentvarkos bendrovių priežiūros ribas ir mažinti įmonių, jau perėmusių vandentvarkos objektus, eksploatavimo sąnaudas – skirti tikslinę finansinę paramą.

Manome, kad didžioji 2014–2020 metų finansinės paramos dalis turi būti skirta šalies vandentvarkos ūkio renovacijai, parenkant aiškius paramos efektyvumo įvertinimo kriterijus. Diskutuoti reikėtų ir dėl paramos gavimo intensyvumo, t. y. kiek procentinių punktų prie bendros paramos sumos turėtų prisidėti vandentvarkos bendrovės ar savivaldybės. Akivaizdu, didžiųjų miestų vandentvarkos įmonės gali apmokėti 50 proc. investicijų tinklams ir kitai infrastruktūrai atstatyti. Bet to tikrai nepasakysi apie smulkiąsias vandentvarkos įmones. Teisingo paramos intensyvumo paskirstymo problema yra rimta ir diskutuotina. Tam, kad visų grupių vandentvarkos įmonės (vandentvarkos bendrovės pagal teikiamų paslaugų apimtis yra suskirstytos į
5 grupes) ekonomiškai pajėgtų gauti paramą, būtina atsižvelgti į atskirų vandentvarkos bendrovių ir savivaldybių galimybes prisidėti prie finansuojamų projektų, kitaip gali kilti keblumų dėl skirtų lėšų naudojimo.

Lietuvos vandentvarkos ūkiui skirtos 2014–2020 metų Europos paramos lėšos (atkreipiu dėmesį, kad šis periodas gali būti paskutinė galimybė gauti ES paramą), jų prieinamumas savivaldybėms ir vandentvarkos bendrovėms turėtų skatinti geriamojo vandens tiekimo, nuotekų valymo bei dumblo tvarkymo savikainos mažinimą vykdant visus geriamojo vandens kokybės ir aplinkosaugos reikalavimus.

Rusnė MARČĖNAITĖ,

“Statyba ir architektūra”

Geri keliai – šalies prestižas

Ilgas šių metų ruduo palankiai nuteikia vairuotojus. Tačiau sinoptikai lapkričio gale žada minusinę temperatūrą ir sniegą. Tuomet ir prasidės atsakingiausias sezonas kelininkams.

„Žiemai esame gerai pasiruošę. Tačiau tai nereiškia, kad vairuotojai kelininkus apipils komplimentais. Būna, kad be perstojo siaučianti pūga ar pažemėje šąlantys lietaus lašai beregint niekais paverčia visą triūsą, o tada ir pasipila priekaištai ant mūsų galvų“, – sako Lietuvos automobilių kelių direkcijos direktoriaus pavaduotojas Juozas Gedvilas.

Kelininkų, kaip ir ankstesniais metais, laukia išties daug darbų. Lietuvoje tūkstančiui gyventojų tenka 7,20 km, o tūkstančiui kvadratinių kilometrų teritorijos – 326,50 km valstybinės reikšmės kelių. Dauguma jų (65,4 proc.) – asfaltuoti.

Lietuva turi gerai išplėtotą kelių tinklą, kuriam, ypač žiemą, reikia atitinkamos priežiūros. Gerai prižiūrėti keliai – tai ir šalies prestižas, nes Lietuva – tranzito kraštas.

Nevienodi keliai – nevienoda priežiūra

Nors kelių tankis Lietuvoje didelis, keliai smarkiai skiriasi. Skiriasi ir kelininkų dėmesys jiems bei pati kelių priežiūra, kuri skirstoma į tam tikrus lygius.

Siekdama užtikrinti kuo efektyvesnį lėšų panaudojimą, Lietuvos automobilių kelių direkcija (LAKD) prie Susisiekimo ministerijos tvirtina valymo ir barstymo grafikus, eiliškumą. LAKD atsakinga tik už valstybinės reikšmės kelių būklę. Už gatvių priežiūrą atsakingos savivaldybės.

Kiekviena valstybinės reikšmės kelių (magistralinių, krašto, rajoninių) grupė prižiūrima pagal skirtingą priežiūros lygį. Kadangi nuo visų prižiūrimų kelių vienu metu nuvalyti sniego ir jų pabarstyti nėra galimybių, priežiūros darbai žiemą skirstomi į priežiūros lygius pagal kelių svarbą. Pirmiausia yra valomi ir (arba) barstomi didžiausio eismo intensyvumo keliai. Tokia kelių priežiūros tvarka padeda užtikrinti saugesnį eismą keliuose ir yra ekonomiškai efektyviausia.

Magistralinis kelias A1 Vilnius–Kaunas–Klaipėda nuo Vilniaus iki Sitkūnų sankryžos su A8 keliu ir kelias VIA BALTICA (Ryga–Panevėžys–Kėdainiai–Sitkūnai–Kaunas–Marijampolė–Suvalkai) prižiūrimi pagal magistralinių kelių pirmąjį priežiūros lygį. Kelių priežiūros tarnybos šiuose keliuose budi visą parą.

Likę magistraliniai keliai prižiūrimi pagal magistralinių kelių antrąjį priežiūros lygį. Kelių priežiūros tarnybos šiuose keliuose budi, valo sniegą ir barsto slidumą mažinančias medžiagas nuo 4 iki 22 val.

Krašto keliai prižiūrimi pagal krašto kelių antrąjį priežiūros lygį. Kelių priežiūros tarnybos šiuose keliuose budi, valo sniegą ir barsto slidumą mažinančias medžiagas nuo 6 iki 19 val. Šie keliai turi būti nuvalyti ir pabarstyti praėjus ne daugiau kaip 4 val. nustojus snigti. Esant slidžiai kelio dangai pirmą kartą šiuos kelius rytą būtina barstyti iki 8 val. Eismas, esant ypač sudėtingoms meteorologinėms sąlygoms, gali nutrūkti ne ilgiau kaip 8 val. Nuo 19 iki 6 val. ryto šie keliai nevalomi ir nebarstomi. Šiuose keliuose gali būti suspausto sniego provėžų.

Rajoniniai keliai prižiūrimi pagal rajoninių kelių trečiąjį priežiūros lygį. Juose dirbama nuo 9 iki 18 val. Valoma tik baigus tvarkyti magistralinius ir krašto kelius. Barstoma tik intensyvaus eismo rajoninių kelių pavojinguose ruožuose (stačiose įkalnėse, staigiuose posūkiuose) ir tik po stiprių lijundrų arba plikšalų. Eismas, esant ypač sudėtingoms meteorologinėms sąlygoms, juose gali nutrūkti ne ilgiau kaip 48 val.

Rajoniniai keliai, kurių eismo intensyvumas yra didesnis kaip 1000 aut./parą (apie 1000 km kelių), prižiūrimi pagal rajoninių kelių I priežiūros lygį. Kelių priežiūros tarnybos šiuose keliuose dirba nuo 6 iki 19 val. Šie keliai turi būti nuvalyti ir pabarstyti praėjus ne daugiau kaip 5 val. nustojus snigti. Esant slidžiai dangai pirmą kartą būtina pabarstyti iki 9 val. Eismas, esant ypač sudėtingoms sąlygoms meteorologinėms sąlygoms, gali nutrūkti ne ilgiau kaip 8 val.

Vienas barstymas – vienas milijonas

Žinoma, kelyje išsaugota gyvybė – turtas, nematuojamas jokiais pinigais, tačiau kelių priežiūra, ypač žiemą, labai brangi. Ko gero, nedaugelis žino, jog vienas barstytuvas, vežantis 8–9 tonas druskos, per 2 valandas vienu reisu nuvalo ir pabarsto apie 30 km kelio. Vieno tokio reiso kaina – iki 3000 Lt. O vieną kartą pabarstyti visus magistralinius, krašto ir rajoninių kelių pavojingus ruožus kainuoja apie 1 mln. Lt.

„Todėl kelių priežiūrų tarnyboms finansuoti 2014 m. žiemą planuojami skirti 128 milijonai litų galbūt nėra tokia astronominė suma, kaip gali pamanyti prašalaitis“, – sako LAKD kelių priežiūros skyriaus vedėjas Henrikas Jurkuvėnas, besidžiaugiantis pastaraisiais metais bent jau žymiai nemažėjančiu finansavimu.

Priminsime, jog daugiau žiemos kelių tarnybos buvo finansuotos 2008 metais – 146 mln. Lt;

2009 m. – 122 mln. Lt; 2010 m. – 112 mln. Lt; 2011 m. – 121,5 mln. Lt; 2012 m. – 119,6 mln. Lt; 2013 m. – 125,2 mln. Lt.

Todėl galime pagrįstai tikėtis, jog ir šią žiemą nepaisant visų pagrindinių resursų (degalai, druska, darbo užmokestis ir kt.) brangimo, kelių priežiūros kokybė nepablogės. Juolab, kad kelininkai šaltajam metų sezonui visiškai pasirengę: parengta technika, profesionalus personalas, sukauptas reikiamas medžiagų kiekis.

Lietuvoje kelių priežiūrą vykdo 11 valstybės įmonių. Joms priklauso 47 kelių tarnybos. Šią žiemą keliuose dirbs 550 valymo mechanizmų (traktoriai, greideriai), 340 automobilinių valytuvų-barstytuvų, 93 druskos ir jos mišinio krautuvai; žiemai paruošti 54 druskos ir 36 smėlio-druskos sandėliai. Vidutiniškai per žiemą išberiama 80–85 tūkst. tonų druskos.

Tiek mišinio suvertus į vieną vietą kalnas išaugtų sulig Medvėgaliu, tačiau reikia turėti omenyje, jog iš viso barstoma 9 404 km valstybinės reikšmės kelių: nuolat barstomi magistraliniai ir krašto keliai, kurių ilgis – 6 682 km, 1380 km rajoninių kelių, kuriuose eismo intensyvumas yra didesnis kaip 1000 automobilių per parą. Barstomi ir skirtingų lygių sankryžų jungiamieji keliai, kurių ilgis – 177 km, ir rajoninių kelių pavojingi ruožai, kurių ilgis apie 1165 km.

Iš viso valoma 21 262 km valstybinės reikšmės kelių.

Kalbėdami apie kelių priežiūros žiemą ypatumus, kelininkai siūlo visiems prisiminti, kad ir kokia rūpestinga būtų kelių priežiūra, kad ir kiek daug technikos dirbtų keliuose, kai sninga ir pusto, eismo sąlygos vis vien bus prastos, nes gamta už žmogų stipresnė. Kita vertus, kelias nenuvalomas ir nepabarstomas akimirksniu, tam reikia laiko: magistraliniams keliams – 3 valandų, krašto keliams – 4 valandų.

Geresni keliai – mažiau avarijų

Didžiulės lėšos kelių priežiūrai skiriamos ne dėl prestižo ar gražesnio vaizdo, o siekiant gerinti eismo saugumą bei mažinti avaringumą.

Pastangos davė rezultatų, tačiau norėtume dar didesnio efekto, nors dažniausiai dėl įvykusių eismo nelaimių kalti ne prasti keliai ar blogos eismo sąlygos, o patys vairuotojai, jų abejingumas, neretai – pražūtingas taisyklių ignoravimas ar net sveikos nuovokos stoka.

Dauguma eismo įvykių įvyksta dėl pačių vairuotojų neatsargumo, nesilaikant saugaus greičio, neatsakingai vairuojant. Nemažai avarijų būna ir dėl automobilio techninio gedimo, todėl leistis į kelionę privalu tiktai techniškai tvarkingu automobiliu. Nepriekaištingai privalo veikti stabdžiai, amortizatoriai, visi kiti važiuoklės elementai, vairo mechanizmas. Netolygiai stabdantys stabdžiai netgi baisiau nei jie išvis nestabdytų. Stabdant „užmes“ ir nepajusi, kaip geriausiu atveju atsidursi šalikelėje, o blogiausiu…. Panašia nelaimės priežastimi gali būti ir prasti amortizatoriai, „iškleręs“ vairas ir t. t.“ .

Kelininkai atkreipė dėmesį, kad pavojai išauga keleriopai, kai prie vairo sėda nepatyrę vairuotojai.

„Nepatyręs – tai nebūtinai jaunas vairuotojas. Nepatyrusiu laikytinas ir trisdešimt metų vairavimo pažymėjimą turintis, tačiau savo garažo vartus atveriantis vos kartą ar du per metus. Saugaus vairavimo įgūdžiai žiemą formuojasi nelengvai, o patirties stokos pasekmės dažnai būna liūdnos, todėl pirmiausia reikia pradėti nuo savęs, automobilio paruošimo, o ne pulti kažko iškart kaltinti“, – akcentavo J. Gedvilas.

Kelininkų patarimai vairuotojams:

- Atminkite, šlapia kelio danga jau savaime yra slidi, o slidžiame kelyje automobilis elgiasi visiškai kitaip nei vasarą.

- Pasirinkite saugų greitį. Tai nereiškia, kad privalote važiuoti maksimaliai leistinu greičiu.

- Nevalia pamiršti, kad rudens ar žiemos kelyje tyko nuolatiniai pavojai. Ypač rytais, po naktinio šaltuko, dėl temperatūros skirtumų tiltai ir viadukai būna slidūs, užvažiavus ant jų gali ,,sumėtyti“ automobilį. Svarbiausia esant tokiai situacijai nesutrikti, nepulti beatodairiškai stabdyti, o tereikia tvirtai laikyti vairą ir nemanevruoti. Ilgainiui tai tampa refleksu ir atliekama savaime, tačiau jauni vairuotojai to dar neturi, tad geriausia – apskritai neskubėti pasirenkant saugų greitį.

- Rudenį pavojingesnės yra žemesnės, arčiau vandens telkinių, pelkių, upelių esančios kelio vietos. Čia temperatūra paprastai būna vienu–dviem laipsniais žemesnė, todėl ir plikledžio tikimybė čia didesnė.

- Artėjant žiemai posūkiuose vairuotojai turėtų riedėti gerokai lėtesniu greičiu nei kitu metų laiku, o jei transporto priemonė ima slysti, būtina nedelsiant sulėtinti greitį, tačiau jokiu būdu nepradėti stabdyti, nes automobilis ims slysti ir taps nevaldomas.

Ydinga Lietuvos politinio gyvenimo praktika nesikeičia: vos apšilusi kojas naujoji valdžia ėmė klibinti ankstesnės Vyriausybės pasamdytų valstybinių įmonių ir įstaigų vadovų kėdes. Jau pasikeitė keturių svarbesnių įmonių vadovai, tačiau, neabejojama, kad pokyčių bus ir daugiau.

Kai prieš keletą mėnesių internautų dėl nekompetencijos išjuokta ūkio ministrė Birutė Vėsaitė nusprendė imtis Lietuvos politikoje įprastos praktikos – pravalyti valstybines įstaigas nuo ankstesnės Vyriausybės paskirtų vadovų, ji vargiai galėjo nutuokti, kad ir vėl pateks į skandalų sūkurį. Tyliai ir ramiai pakeisti vadovų, kaip jau tapo įprasta Lietuvoje, ministrei nepavyko – prieš sprendimą iš pareigų išstumti „Versli Lietuva“ vadovą Paulių Lukauską sukilo ir patyrusius verslininkus vienijanti asociacija „Investuotojų forumas“, ir pradedančiųjų verslininkų bendruomenė. Nors kadrų valymą praktikavo absoliučiai visos valdžios – taip pat ir prieš tai buvusi konservatorių Vyriausybė, pirmą kartą prieš politizuotą įstaigos vadovo keitimą prasidėjo protesto akcijos, o įkvėpimo vėl pagauti internautai netruko pasidalinti naujais „memais“ apie ministrę, pavyzdžiui, naujuoju agentūros logotipu „Vėsi Lietuva“.
Su valdžios pasikeitimu siejama ir kitų valstybinių įmonių vadovų pasikeitimai – šių metų sausį iš pareigų pasitraukė Vilniaus oro uosto direktorius Tomas Vaišvila, balandžio pabaigoje – parodų rūmų „Litexpo“ vadovas Darius Aleknavičius, sausį atleista Ignalinos atominės elektrinės vadovas Žilvinas Jurkšus. Politikai ir politologai prognozuoja, kad šiais pakeitimais nebus apsiribota.

Tyliai užleisti postą nesutiko

Apie patirtą spaudimą iš ministrės atlaisvinti kėdę viešai prabilo ir „Investuok Lietuvoje“ vadovė Milda Dargužaitė. „Veido“ paklausta, kodėl verčiama palikti postą užuot tyliai pasitraukusi, kaip Lietuvoje tapo įprasta, paviešino patirtą spaudimą, M.Dargužaitė tvirtino, kad daug metų pradirbus užsienyje jai tokia praktika nepriimtina. „17 metų pragyvenus užsienyje ir pradirbusi vakarietiškose kompanijose, kur aukšti etikos standartai, toks pasielgimas man pasirodė tiek neteisingas, kad kilo noras kovoti už teisybę. Antra, man svarbu, ką darau, veiklos tęstinumas. Galėčiau grįžti į Ameriką, bet tuomet nematyčiau prasmės iš grįžimo į Lietuvą, nes grįžau pasiekti rezultatų“, – tvirtino M.Dargužaitė.
Ji pasakojo, kad nepasitikėjimą „Versli Lietuva“ ir „Investuok Lietuvoje“ vadovų veikla naujoji ūkio ministrė rodė nuo pat pradžių. M.Dargužaitės žodžiais, ministrė pareiškė, kad reikia keisti “Investuok Lietuvoje” vadovus, nes nėra užsienio investicijų, taip pat pareikalavo pateikti visų projektų, su kuriais agentūra dirba, pavadinimus, nors to daryti agentūrai neleidžia pasirašytos konfidencialumo sutartys su galimais investuotojais. „Tuomet iš ministrės atėjo atsakymas – jei nesusišnekame gražiuoju, tai turėsime kitą pokalbį“, – įsakmų toną prisimena M.Dargužaitė.
Tiek P.Lukauskui, tiek M.Dargužaitei buvo pasiūlyta pasitraukti iš vadovo posto ir tapti direktoriaus pavaduotojais. Kalbama, kad “Verslios Lietuvos” vadovės postas buvo numatytas socialdemokratei Violetai Boreikienei apie kurią su ja susidūrę verslininkai atsiliepia itin prastai. „Veido“ žiniomis, dėl V.Boreikienės kandidatūros netgi kilo konfliktas tarp B.Vėsaitė ir premjero Algirdo Butkevičiaus ir ūkio ministrei teko nusileisti.
Po kilusių protestų dėl P.Lukausko atleidimo B.Vėsaitė žurnalistams pareiškė, kad sprendimo nepakeis, nes P.Lukausko veikla netenkina, mat jis didelę laiko dalį skyrė konsultacinei veiklai.
Kuo ūkio ministrei užkliuvo „Versli Lietuva“ ir „Investuok Lietuvoje vadovai? Šios įstaigos dar turi nepaskirstytų ES lėšų, tad ministrės oponentai daro prielaidą, kad galbūt vilioja šie ištekliai. Tuo tarpu buvęs susisiekimo ministras, liberalas Eligijus Masiulis mano, kad šie vadovai vieni pirmųjų judinami galbūt dėl to, kad jie pakankamai stipriai siejami su ankstesniais ministrais, buvo modernūs, naujoviškai mąstantys žmonės. „Gal tas mentalitetas nelabai tinkamas naujai ministrei? Tai žmonės, kurie nepataikauja, turi tiesią nuomonę, matyt, B.Vėsaitei, kuri įpratusi prie tarnystės ir nuolankumo, tai labai netinka“, – mano E.Masiulis.
Tiesa, dalis verslininkų iš tiesų buvo nepatenkinti šių agentūrų veikla ir tvirtino, kad problemų būta – esą „Versli Lietuva“ dirbo ne tose srityse, kur labiausiai verslui reikia pagalbos, bet ėjo lengviausiu keliu: organizavo renginius, konsultavo, o vadovai ir specialistai buvo pasijautę labai svarbiais. Vis dėlto jokių pagrįstų argumentų ar skaičių, kodėl atleidžiamas vadovas, iš ministrės lūpų nesigirdėti. Tuo tarpu P.Lukausko gynėjai pabrėžė, kad jis buvo vienas pagrindinių žmonių Lietuvoje įsukant “startup’ų” veiklą ir finansavimą, todėl smarkiai išaugo kuriamų įmonių skaičius, be to, sparčiai augo eksportas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-21-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Nusprendusiems išsivalyti organizmą gydytojai primena, kad valyti galima automobilį, batus, net sąžinę, tačiau žarnyno ar kepenų jokie aparatai neišvalys.

Daugybė žmonių kiekvieną pavasarį nusprendžia pasitikti sulieknėję, atjaunėję ir energingesni, tad griebiasi įvairių dietų, o kad efektas būtų greitesnis, susivilioja alternatyviosios medicinos atstovų propaguojamu organizmo valymu. Štai natūralios medicinos centruose žmonės įtikinėjami, kad nei antsvorio atsikratyti, nei ligų išsigydyti nepavyks, kol per specialią procedūrą, leidžiant į žarnyną šiltą vandenį, nebus išplauti šlakai, toksinai ir kitos organizmą nuodijančios medžiagos. Bandant įtikinti šios procedūros nauda, net vaizdžiai parodoma, kaip atliekant žarnyno valymą iš žmogaus organizmo išplaunami ne tik šlakai, bet ir kirminai. Taip pat pasakojama, esą daugelis žmonių negali atsispirti saldumynams, nes jų organizme yra apsigyvenusi kirminų kolonija, kuri ir reikalauja skanėstų.
Dar vienas itin populiarus būdas, kaip skelbia jo reklama, kuriuo iš organizmo išvalomi toksinai, virusai, bakterijos, grybeliai, sunkieji metalai, konservantai, yra jonų terapijos aparato „Biodetox“ naudojimas. Atliekant procedūrą šiuo aparatu reikia palaikyti kojas specialioje vandens vonelėje, ir per pėdas iš organizmo neva ištraukiami visi nuodai. Tad pagerėja medžiagų apykaita, atkuriama deguonies apytaka, atjaunėja oda, pagerėja savijauta. Negana to, vanduo nusidažo tam tikra spalva, taip parodydamas, kuo ir koks organas yra užterštas.
Įdomiausia, kad tokie aparatai, kainuojantys 1,5–2 tūkst. Lt, ne tik platinami per interneto parduotuves, bet ir naudojami įvairiuose SPA centruose, grožio salonuose, net Druskininkų bei Birštono sanatorijose.
Įsigyti galima ir detoksikacinių padų pleistrų, kurie taip pat skirti toksinams iš organizmo ištraukti, arba arbatų, kainuojančių daugiau nei 100 Lt.
Taigi kokio efekto galima sulaukti pamirkius kojas specialioje vonelėje ar išplovus žarnyną vandeniu?

Plaunamas ne organizmas, bet piniginė

„Vidurinėje mokykloje visiems dėstomas biologijos kursas, tačiau didžioji dalis visuomenės labai mažai supranta apie žmogaus organizmą. Daugeliui atrodo, kad jį kaip automobilį galima prišiukšlinti, o paskui išvalyti. Medicinoje net nėra tokios sąvokos, kaip organizmo, žarnyno ar kepenų valymas“, – pabrėžia LSMU Kauno klinikų Gastroenterologijos klinikos vadovas prof. Limas Kupčinskas.
„Tokiais dalykais gali patikėti tik žmonės, kurie nesuvokia net elementariausių dalykų apie šalinimo procesus, vykstančius organizme“, – antrina Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės gydytoja klinikinė toksikologė Gabija Dragelytė. Ir primena, kad visus nuodus (šlakus, toksinus) iš organizmo pašalina inkstai bei kepenys. Šie organai tam ir skirti, kad nereikalingas organizmui medžiagas atskirtų ir kartu su šlapimu bei išmatomis pašalintų.
Gydytojos dietologės Editos Gavelienės žodžiais, turime protingai sukurtą organizmą, kuris pats atlieka šalinimo funkcijas, tad jokių papildomų, mechaninių procedūrų nereikia. Be to, pasak L.Kupčinsko, nėra mokslinių klinikinių tyrimų, kurie patvirtintų, kad bent vienas taikomas organizmo valymo būdas yra efektyvus.
Taigi sumokėjus 50 Lt už procedūrą „Biodetox“ aparatu ar 150 Lt už žarnyno valymą palengvėja piniginė, bet nuodų nesumažėja. Tiesa, šimtai žmonių, išbandžiusių šias procedūras, tikina, kad iškart pasijunta žvalesni, dešimtmečiu atjaunėję ir atsikrato ne vieno kilogramo.
„Tai placebo efektas. Tokios procedūros pas mus atliekamos jaukioje aplinkoje, dažnai taikomi ir netiesioginiai psichoterapiniai elementai, tad žmogus iš tiesų gali pasijusti geriau. Nors žarnyno valymas, vadinamas hidrokolonterapija, tėra paprasčiausia klizma. Vakarų Europos šalyse tokius valymus atlieka sanitarai šalia manikiūro ir pedikiūro kabinetų“, – teigia L.Kupčinskas.
Dietologės E.Gavelienės nuomone, žmogus po organizmo valymo pasijunta geriau tik todėl, kad skyrė dėmesio sau, – panašiai kaip po kosmetinės procedūros ar pasidarius manikiūrą. „Valytis organizmą tapo madinga, daug žmonių tiki, kad pajus efektą, tad tiek grožio salonai, tiek sanatorijos stengiasi pasiūlyti tokias paslaugas, kurios atitiktų klientų poreikius“, – kodėl net sanatorijose atliekamos moksliškai nepagrįstos procedūros, paaiškina E.Gavelienė.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-12-2 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Vyriausybės krizė, sukelta nemotyvuoto FNTT vadovybės nušalinimo, kurioje pirmu smuiku griežė buvę ir esami Valstybės saugumo departamento pareigūnai, parodė, kad Lietuvai teks grįžti prieš slaptųjų tarnybų pavaldumo ir kontrolės klausimų.

Kai vienos iš valdančiąją daugumą sudarančių partijų vadovybės posėdžiui pirmininkauja po parlamentinio tyrimo darbą VSD praradęs saugumo direktoriaus pavaduotojas, o kitas, irgi naujai paskirtos VSD vadovybės pasitikėjimą praradęs pareigūnas tos pačios partijos skiriamas vidaus reikalų viceministru, tampa akivaizdu, jog slaptosios tarnybos toli nuo savo misijos ir dar nesusitaikė su mintimi, kad Lietuvoje jų vieta – būti politikų instrumentu, bet ne savarankiškais politiniais žaidėjais.
Lygiai akivaizdu, kad pastatyti į joms deramą vietą slaptąsias tarnybas gali tik tvirtą stuburą turintys politikai, įkandin kurių nesivelka jokios „kompromato“ uodegos, už kurių juos galėtų tampyti buvę, bet ryšius su esamais išsaugoję slaptųjų tarnybų pareigūnai.

VSD laukia antras valymas

FNTT vadovybės nušalinimo skandalas buvo geras vien tuo, kad Seimui ir Vyriausybei prikišamai parodė, jog Seimo atliktos tiek VSD veiklos, tiek VSD pareigūnų vaidmens CŽV kalėjimų skandale tyrimų išvados nėra įgyvendintos iki galo, saugumo ir kitų slaptųjų tarnybų pavaldumo klausimas tebėra neišspręstas.
Pasak Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko Arvydo Anušausko, pastarosiomis savaitėmis kaip tik svarstoma, ką daryti su išskirtine VSD teise suteikti ar atimti leidimus dirbti su slapta informacija pareigūnams, valstybės tarnautojams ir politikams. Būtent šis metodas buvo pritaikytas vasario mėnesį nemotyvuotai nušalinant FNTT vadovybę, o anksčiau – atleidžiant iš pareigų VSD Kontržvalgybos tarnybos vadovus, nepatogius ministerijų ar kitų statutinių tarnybų darbuotojus.
Taip pat, A.Anušausko žodžiais, tapo akivaizdu, jog ligšiolinis įsivaizdavimas, kad pakeitus aukščiausią VSD vadovybę, kai kurių kitų padalinių vadovus bei atskirus pareigūnus saugumas tapo normalia demokratinės valstybės slaptąja tarnyba, kuria galima besąlygiškai pasitikėti, buvo klaidingas.
„Vaizdžiai sakant, manėme, kad po VSD veiklos tyrimo apvalę departamentą nuo susikompromitavusių pareigūnų žengėme žingsnį į priekį, o iš tikrųjų išėjo, anot Lenino, du žingsniai atgal, – kalbėdamas su „Veidu“ liūdnai juokavo A.Anušauskas. – Atvirai sakant, nesuprantu, kodėl neatsirado teisinio mechanizmo, kaip po Seimo tyrimų atleistų VSD pareigūnų nebeprileisti prie darbo tegu politinėse pareigose, bet susijusiose su slapta ar operatyvine informacija. Dabar bandome taisyti padėtį, nors kol kas sutarimo nesame radę, bet prašau atkreipti dėmesį: Seimo Nacionalinio saugumo komitetas kol kas nėra paskelbęs savo išvadų bei siūlymų dėl FNTT vadovybės nušalinimo skandalo. Kol kas svarstomos tik Antikorupcijos komisijos tyrimo išvados, o mūsiškės dar bus.“

STT ieškosi politinio stogo

Šiandien Lietuvoje veikia šešios slaptosios tarnybos: VSD, užsiimantis politine bei ekonomine žvalgyba ir kontržvalgyba, Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas prie KAM, užsiimantis karine žvalgyba ir kontržvalgyba, STT, turinti išskirtinę teisę tirti pareigūnų ir politikų korupciją, FNTT, tirianti finansinius ir ekonominius nusikaltimus, Kriminalinės policijos biuras, Muitinės kriminalinė tarnyba bei Pasienio policijos Kriminalinių procesų kontrolės organizavimo valdyba, užsiimančios kriminaline žvalgyba savo kompetencijos ribose.
Pagrindinis skirtumas tarp slaptųjų tarnybų – vienos jų užsiima tiesiog informacijos rinkimu, apibendrinimu ir analize, kitos šalia jau minėtos veiklos dar vykdo ir ikiteisminį tyrimą, tai yra renka teisinę vertę turinčius įrodymus. „VSD gali surašyti pažymą, kurioje atviru tekstu figūruoja nuoroda „nepatvirtintais duomenimis“, nes ši tarnyba jau nebevykdo ikiteisminio tyrimo ir jai nebereikia grįsti savo duomenų tvirtais įrodymais, – sako A.Anušauskas. – O, pavyzdžiui, FNTT ar STT turi dirbti daug daugiau, nes joms tenka surinkti įkalčius, kurie turi tapti nenuginčijamais įrodymais teisme. Nors čia yra niuansas: STT, norint kurio nors asmens atžvilgiu sukelti įtarimus korupcija, nebūtina surinkti nepaneigiamų įrodymų – net jeigu vėliau byla subyra teisme, politikas ar pareigūnas, kuriam buvo iškelta korupcinė byla, ilgam ar net visam laikui tampa nurašytas.“
Būtent tokią – skambių kaltinimų pateikimo ir tylių bylų numarinimo metodiką dažniausiai ir naudoja STT, tapusi puikiu politinio susidorojimo instrumentu ir kartu dar nė vieno svarbesnio politiko ar pareigūno nepasiuntusi už grotų. Geriausias pavyzdys – kone atvirai sugriauta korupcijos Vilniaus savivaldybėje byla.
„STT nėra sudėtinga daryti politinę įtaką, nes jie atvirai ieško sau politinio stogo, – apie viena įdomiausių potyrių Seimo komiteto vadovo poste pasakoja A.Anušauskas. – Sakau jiems: jokių politinių draudimų ar ribojimų nėra, tirkite bet ką, o jie atvirai klausia, kas juos politiškai pridengs. Todėl visi jų tyrimai tokie, tarsi atlikti nuolat dairantis per petį – ar galima?“
Stebint FNTT skandalą susidarė tvirtas įspūdis, kad viena jo paskatų buvo kitų tarnybų – STT, VSD, Generalinės prokuratūros noras sunaikinti veiksmingai su korupcija kovoti pradėjusią organizaciją. Mat jeigu FNTT ir toliau būtų veikusi taip pat sėkmingai, anksčiau ar vėliau būtų kilęs toks klausimas: jeigu pakanka, kad į daug metų snaudusią tarnybą ateitų naujas vadovas ir po pusantrų metų ji ima duoti anksčiau beviltiškomis laikytas bylas, tai ką penkiolika metų veikė kitos tarnybos? Gal ir joms reikėtų pakeisti vadovus ar visai panaikinti?
Pabrėžtina, kad dvi daugiausiai skandalų sukeliančios tarnybos – VSD ir STT kontrolės požiūriu tarsi kabo ore, neturėdamos už jas atsakingo politiko. Mažiausiai problemų kelia krašto apsaugos ministrui pavaldi kariuomenės žvalgyba ir kontržvalgyba. O tikrai slaptomis tarnybomis Lietuvoje galima vadinti tas, kurios užsiima kriminaline žvalgyba, nes jų veikla praktiškai nepatenka viešumon, priešingai nei VSD ar STT, kurių ne tik vadovų, bet ir eilinių operatyvininkų pavardės nuolat linksniuojamos žiniasklaidoje.

Gausiai pasnigus savivaldybės teoriškai turėtų pasirūpinti ne tik gatvių, šaligatvių, viešojo transporto stotelių valymu ir barstymu druska ar jos mišiniais, bet ir kiemų valymu.

Bet praktiškai dėl lėšų taupymo didžiąją dalį kiemų nuo sniego gelbėti tenka patiems gyventojams. Kai kurios savivaldybės (Kauno, Panevėžio) jau pripažįsta esančios nepajėgios visko išvalyti ir prašo gyventojų pagalbos, kad jie bent jau savo daugiabučių kiemus susitvarkytų. Tačiau gyventojai nemano, kad tai jų prievolė, todėl dauguma daugiabučių kiemų tampa vis sunkiau išvažiuojami ir išbrendami, juose nebėra kur statyti automobilių, tad šie rikiuojami gatvėse.
Pasak Vilniaus savivaldybės Miesto ūkio ir transporto departamento direktoriaus pavaduotojo Antano Mikalausko, centralizuotai kiemai valomi tuomet, kai prisninga itin daug, tačiau kasdien valyti kiemų savivaldybė neturi nei galimybių, nei lėšų.
Tiesa, pasak Vilniaus savivaldybės atstovų, šiais metais bent jau gatvėms valyti buvo skirta daugiau lėšų nei pernai – iš viso 12,5 mln. Lt (pernai – 11,9 mln. Lt), o medžiagoms įsigyti (smėliui, druskai) – 4,6 mln. Lt, bet kokybiškas gatvių ir  kiemų valymas nebuvo užtikrintas. Beje, Vilniaus ir Kauno valdžia jau perspėjo atsakingas įmones dėl prastos gatvių būklės. “Už įsipareigojimų nevykdymą bus taikomos sutartyse numatytos sankcijos”, – teigia sostinės vicemeras Romas Adomavičius.
Kai kiemai ima priminti sniego labirintus, neapsikentusios vis daugiau daugiabučių namų bendrijų kiemams tvarkyti samdosi privačias įmones. Šiemet itin populiarios vienkartinės kiemų valymo paslaugos: internete gausu skelbimų, kuriuose siūloma už 50–80 Lt valandinį mokestį išvalyti daugiabučių ar privačių namų kiemus, už panašią kainą – išvežti nukastą sniegą.
Pasak vienos Vilniaus Pilaitės mikrorajono daugiabučių bendrijos pirmininkės Vijolės Augustinaitienės, iš savivaldybės gyventojai kasdienės pagalbos nė nebesitiki, nes jos dar nesulaukė nė vienais metais, tad už gyventojų surinktas lėšas esant reikalui samdoma būtent sniego nukasimu užsiimanti bendrovė.

Galingas ekskavatorius Kauno centre nuo Nemuno kanalo dugno kaušu samsto naftos produktais ir sunkiaisiais metalais užterštą dumblą. Dirbama ties sala, kurioje netrukus duris atvers didžiausia Baltijos šalyse sporto ir pramogų arena, pavadinta Žalgirio vardu.

Kaip antradienį naujienų agentūrai ELTA aiškino Kauno miesto savivaldybės, kurios užsakymu atliekami šie darbai, Aplinkosaugos skyriaus vedėja Radeta Savickienė, kol kas apie 30 tonų užteršto dumblo lieka vandenyje, “įrėmintame” iš anksto supiltais dviem žemių pylimais. Netrukus jis baržomis keliaus į senąjį žiemos uostą. Ten, jau sausumoje, dar kartą žadama jį ištirti.

Dalis dumblo, kurio užterštumas neviršys leistinų normų, bus mašinomis išgabentas į regioninį Lapių sąvartyną, o žmogui bei aplinkai ypač pavojingas dumblas pateks į Jonavos įmonę “Grunto valymo technologijos”.

Teršalai Nemuno kanale buvo užsilikę nuo tų laikų, kai saloje veikė laivų remonto dirbtuvės ir uostas. Prieš keletą dešimtmečių sala su Nemuno krantu (nuo miesto centrinės dalies) buvo sujungta siauru sausumos ruožu. Juo nuolat kursavo sunkiasvorės mašinos. Salą teršė ir pramonės įmonės, kurioms sovietmečiu buvo leista į ją versti įvairias gamybos atliekas. Tuoj po to, kai šioje saloje nebeliko keletą metų kauniečių džiaugsmui veikusio sendaikčių turgaus.

Tikėta, kad dešimtmečiais nevalytas, pramonės bei savojo miesto nemylinčių kauniečių užterštas atliekomis kanalo vanduo savaime išsivalys, kai nukasus keliuką tarp kranto ir salos, Nemunas laisvai pratekės kanalu. Tačiau baigiant statyti areną, kanalą atvėrus, upė tik menką dalį teršalų iš jo išplukdė miesto vandens valymo įrenginių link. Kenksmingos sovietmečio “dovanos” liko dumble.

Daugiau nei 4 mln. Lt kainuojantys kanalo išvalymo darbai finansuojami Europos Sąjungos fondų lėšomis. Dešimtadalį jų skyrė projekto užsakovė – Kauno miesto savivaldybė. Europos Sąjungos paramą nulėmė būtent tai, kad kanalo užterštumas dešimtis kartų viršijo leistinas taršos normas.

Kauno miesto meras Andrius Kupčinskas kreipėsi į Vyriausybę ir Seimą, prašydamas inicijuoti teisės aktų pakeitimus ir įteisinti automobilių, pastatytų nepažeidžiant Kelių eismo taisyklių, tačiau trukdančių savivaldybėms valyti gatves, nutempimą.

“Žiemą savivaldybės, valydamos gatves, susiduria su problema. Policija gali nutempti tik automobilius, stovinčius vietose, kuriose ženklais draudžiama stovėti. Tačiau pareigūnai netenka galių, kai automobiliai stovi tose vietose, kuriose leidžiama juos statyti. Žiemą, kai daug prisninga, gatvės ir taip susiaurėja, o šalikelėse sustatyti automobiliai jas dar susiaurina. Juk negalime pristatyti visose gatvėse naujų ženklų. Todėl ir siūlau keisti įstatymą, kad priverstinai transporto priemonė galėtų būti nuvežama iš vietų, kur leidžiama joms stovėti, jei ji trukdo gatvių valymui ir tvarkymui”, – savivaldybės pranešime cituojamas meras.

Jis taip pat siūlo įteisinti tvarką, kad tokių nutemptų automobilių savininkai nemokėtų už mašinų nutempimą. Jie turėtų būti tik informuoti, kur galima atsiimti transporto priemonę.

Šiuo metu galiojančiame Saugaus eismo automobilių keliais įstatyme numatyta, kad priverstinai transporto priemonė gali būti nutempiama iš vietų, kur leidžiama transporto priemonėms stovėti, jei trukdo valstybės institucijoms ar tarnyboms atlikti gelbėjimo darbus arba likviduoti avarijos padarinius, ir iš vietų, kurios turi būti atlaisvintos dėl rengiamo oficialaus vizito.

Šiuo atveju transporto priemonės savininkas ar valdytojas neatlygina išlaidų, susijusių su transporto priemonės priverstiniu nuvežimu.

A.Kupčinskas siūlo minėtą įstatymą papildyti nuostata, kad priverstinai transporto priemonė savivaldybių vykdomųjų institucijų prašymu gali būti nuvežama iš vietų, kur leidžiama transporto priemonėms stovėti, į kitą vietą, jei trukdo tas vietas valyti ir tvarkyti.

Kauno gatves prižiūrinti bendrovė “Kauno švara” jau savaitę miesto gatves valo bendradarbiaudama su policija. Pareigūnai apžiūri gatvėse paliktus automobilius, pagal registracijos numerius suranda savininkus ir perspėja juos nurodytą dieną automobilius patraukti.