BFL

ĮKARTA:

Jei apsiverti, reikia čiupti irklą ir greitai apsidairyti, ar tikrai tavo kompanionas iškilo, tada griebti laivą ir bandyti prisišvartuoti.

Baidarių nuomos verslo 25-metį švenčianti tinklalapio baidarės.com įkūrėja Danutė Grigienė tikina, kad susidomėjimas aktyviu poilsiu neslūgsta – pramoga užkrečiama, vieną kartą pabandžius norisi dar. Liepos savaitgaliais net pritrūkę baidarių, o štai darbo dienomis – užteks prieš atvažiuojant pasiskambinti ir jau bus galima ramiai mėgautis gamta, o ne vien baidarių grūstimi upėse.

Daiva URBIENĖ

Tą patį tvirtina ir VŠĮ „Vandens turistai“ atstovė Ovidija Undzėnaitė. „Susidomėjimas baidarėmis neslūgsta. Ir savaitgalio plaukimais reikėtų rūpintis gerokai iš anksto – kad ir prieš metus. Nuplaukei maršrutą ir užsisakei plaukimą kitiems metams. Jei jūs skambintumėte kaip klientė ir norėtumėte plaukti, galėčiau baidarių pasiūlyti tik rugsėjui“, – tikina O.Undzėnaitė.

Pasak D.Grigienės, šiais metais pastebima nauja tendencija, kai žmonės linkę plaukti ne visą savaitgalį, o tik šeštadienį. Jai antrina ir Baidarių bazės Kiškių kaime savininkas Rimantas Rukas: „Kadangi vasarą paprastai klientai dirba visą dieną, tai dauguma – apie 65 proc., nori plaukti šeštadienį iki kokios nors stovyklavietės, ten pernakvoti ir sekmadienį grįžti namo. Gerokai mažiau, koks 20 proc., plaukia dvi dienas – šeštadienį ir sekmadienį.“

Savaitgalį ir darbo dieną baidarių nuomos kainos skiriasi. Vienos dienos plaukimas Aukštaitijoje ir Dzūkijoje šeštadienį kainuos nuo 12 eurų, darbo dienomis – nuo 7 eurų. Jei ruošiatės plaukti kelias dienas su nakvyne, kelionė pabrangs dešimčia ir daugiau eurų. Ieškantys pigiau gali nuomotis vienvietę baidarę, kuri kainuoja nuo 5 eurų darbo dienomis, nuo 8 eurų – savaitgaliais. Tiesa, papildomai teks mokėti už gelbėjimosi liemenę, baidarių atvežimą į starto vietą.

Į baidarę – be žvejo batų

Lietuvos upėmis ir ežerais galima plaukti ne tik baidarėmis, bet ir kitomis plaukimo priemonėmis – visai smagu išbandyti plastikinius ir pripučiamus kajakus, kanojas, valtis. „Aš keliauju viskuo, juk kiekviena upė turi savo stilių, todėl galima pasirinkti atitinkamą plaukimo priemonę. Pavyzdžiui, Lietuvos upės ramios, jomis smagu plaukti baidare, o štaikalnų upėms reikia katamaranų, kajakų ar pripučiamų valčių“, – sako patyręs keliautojas Virginijus Vaičiūnas, vis dažniau sudėtingų maršrutų besidairantis užsienio šalyse.

Kokie maršrutai Lietuvoje mėgstamiausi? Pasak Virginijaus, vilniečiams artimiausia ir mėgstamiausia ir ypač pirmam plaukimui tinkama Vilnelė, ja nuplaukus, dar galima gerą kelio gabalą prisidurti Nerimi ir pasižiūrėti, kaip Vilnius atrodo iš upėsvidurio. Vilnelė patogi ir tuo, kad į starto vietą galima nuvykti visuomeniniu transportu: „Pavasarį, kai būna daugiau vandens, smagu ir Dūkštele paplaukioti, ją galima rasti važiuojant link Kernavės. Mat pakilus vandens lygiui upelis virsta sraunia kalnų upe.“

Virginijus priduria, kad vis dėlto smagiausia plaukti šiomis upėmis, kai vandens lygis yra gana aukštas, tada rami srovė tampa srauni, kaprizinga, ji garantuoja vieną kitą nuotykį, kurio pradedantieji baidarių sporto entuziastai paniškai bijo, – gali apsiversti su visa plaukimo priemone. Pačiam keliautojui daugiausiai teko vartytis būtent Dūkštelėje ir tai nieko baisaus, jei laikysiesi saugos reikalavimų.

„Jei apsiverti, reikia čiupti irklą ir greitai apsidairyti, ar tikrai tavo kompanionas iškilo, tada griebti laivą ir bandyti pasiekti krantą. Tiesa, pradedantieji turi pasirūpinti tinkama apranga ir avalyne, nes dėl netinkamo apavo galima ir nuskęsti. Pavyzdžiui, kai kurie keliautojai susigalvoja apsiauti žvejo batus, kurie apvirtus tampa inkaru. Tuo įsitikinau savo kailiu Dūkštelėje. Avėjau ilgaaulius batus, kai apsiverčiau, pajutau, kad srovė mane tempia po medžiu. Esu fiziškai tvirtas, tad rankomis apsikabinau medį ir šliaužiau į viršų. Jei būčiau silpnesnis, srovė būtų pakišusi po medžiu ir greičiausiai nuskandinusi. Teko vytis baidarę, tačiau su pilnais vandens batais tik išpylus vandenį pavyko pagauti laivelį“, – patirtimi dalijasi V.Vaičiūnas.

Ūlos akis ir vaizdingi skardžiai

Prieš dešimt metų Virginijus plaukiojo ir lietuvių mėgstama Ūla Dzūkijoje, tačiau, anot jo, šiandien ten nėra taip įdomu, nes upė virtusi autostrada. Nors skelbiama, kad išvalytos išvartos, prižiūrėta, įrengtos stovyklavietės, tik plauk ir džiaukis, tačiau ir baidarininkų čia gausu.

Ūlos trasos ilgis apie 57 km. Tokį atstumą be vargo galima nuplaukti per tris keturias dienas. Populiarūs ir trumpesni kelių valandų ar dienos maršrutai. Geriausia startuoti prie Krokšlio, mat nuo čia prasideda platesnis slėnis. Verta žinoti, kad susiplanavus dviejų dienų kelionę iki Pauosupės kaimo nereikia Dzūkijos nacionalinio parko leidimo, o susigundžius trijų dienų maršrutu jau reikia pasirūpinti leidimais.

Plaukimas Ūla turi nemažai žavesio ir dėl pakeliui pasitaikančių kaimųbei čia gyvenančių žmonių. Ypatingas objektas – Zervynos, etnografinis gatvinis kaimas, kurio 8 sodybos paskelbtos etnografinėmis. O plaukiant link Mančiagirės atsiveria įdomūs Ūlos skardžiai.

Dar vienas įdomus objektas – Ūlos akis, iš žemės besiveržianti verdenė. Niekada nenurimstantis, skaidrus kaip ašara šaltinis alma 4,4 m ilgio ir 3,4 m pločio duburyje. Pasakojama, kad kažkada bedugnis šaltinis buvęs didžiulis it ežeras, tačiau į jį įgriuvęs jautis, kuris po kelių dienų išplaukęs Daugų ežere. O šaltinis traukėsi, traukėsi ir liko mažytis it akelė.

Verta paminėti ir dar kelias maršruto įdomybes: mėgstama pradėti plaukti nuo Dubičių iki Krokšlio. Čia Ūla teka kanalu. O štai nuo Krokšlio iki Rudnios upė patiks mėgstantiems iššūkius – tai neramiausiasir pats gražiausiasruožas: daug nuvirtusių medžių ir aukšti skardžiai, į kuriuos trukdo dairytis išvirtę medžiai.

Norintys kiek ramesnio plaukimo gali rinktis dienos maršrutą kita Dzūkijos upe – Varėne, kuria plaukiant smagu pasigėrėti stačiais smėlėtais skardžiais, vingiais ar pelkėtu slėniu. Galima rinktis ir ramų dviejų dienų maršrutą Merkiu, nuo Puvočių iki Merkinės.

Kaprizingosios mažylės

Kai kurios upelės padovanoja itin smagų plaukimą tik ankstyvą pavasarį arba ypač lietingą vasarą. Naujovių ištroškę keliautojai lietingą vasarą neretai išbando Ančią Žemaitijoje. Turistams tinkamiausias maršrutas prasideda už Kražių kelio tilto, paėjėjus kokius 4–5 km, nuo šios vietos Ančios slėnis pagilėja ir pasiaurėja, tačiau srovės jėga neslopsta, o pavargus galynėtis su šia upe, toliau galima pasimėgauti ramiu plaukimu Šešuviu. Tiesa, dabar Ančia nuslūgusi ir keliones ja vertėtų atidėti iki rudens liūčių.

Dar viena nedidukė upė, viliojanti smagiu plaukimu, – Musė, tekanti Vilniaus ir Širvintų rajonuose. Ši upė – 61,5 km ilgio dešinysis Neries intakas, ištekantis iš Širvio ežero. Bene įdomiausias ruožas – nuo Musininkų iki Čiobiškio. Plaukiant galima užmesti akį į apgriuvusią XVIII a. šv. Barboros koplyčią, vienintelį statinį, likusį iš Musninkų dvaro, pakeliui užmesti akį į Grebliaučiznos ir Janionių piliakalnius, jei pavyks juos išskirti iš paupio šabakštynų.

Kelionių baidarėmis sezono įkarštyje verta rinktis sunkiau privažiuojamas upes, pavyzdžiui, Lakają. Šia vandeninga upe geriausiai lestis į vienos dienos kelionę nuo Lakajos ežero iki Žeimenos stoties. Čia bus mažiau kitų plaukikų, o maršrutas vingiuos ūksmingu Labanoro girios viduriu.

Šeimoms su vaikais

Tėvai dažnai nori, tačiau nedrįsta plaukti baidarėmis, kajakais ar katamaranais su mažesniais vaikais. „Visai be reikalo! Tėvai bijo dėl saugumo, kad vaikai nenuskęstų, tačiau tereikia pasirūpinti tinkamomis saugumo priemonėmis”, – tikina Virginijus.

Pasak jo, vaikams būtinai reikia liemenių, jei baiminamasi šakų ar pasvirusių medžių ar akmenų slenksčių, galima uždėti ir šalmus. Svarbu nepamiršti instruktuoti vaikus, kaip elgtis baidarėse,  nes jiems sunkiau išlaikyti pusiausvyrą, reikia pamokyti, kaip irklą laikyti plaukiant po medžiu, kad jis neįstrigtų. Svarbiausia, kad patys tėvai turėtų patirties plaukti baidarėmis, kajakais ar katamaranais.

„Mano sūnui – šešeri, dukrai – ketveri. Pirmą kartą į baidares juos sodinau prieš metus. Su jais porą kartų esu plaukęs Vilnele. Ši rami upė itin tinkama apmokyti vaikus. Dabar jų maršrutai galės plėstis į kitas upes“, – patirtimi dalijasi Virginijus.

Vilnele leidosi plaukti trise: trimetę dukrą pasodino priekyje, vyresnėlį sūnų – gale, o tėvas įsitaisė viduryje. Pasak Virginijaus, kai bangelės priekyje aptaškydavo baidarę, berniukui būdavobaisoka, o dukra sūpuojama bangų į kelionės galą net užsnūdo.

„Dabar man su vaikais norėtųsi Nerimi nuplaukti iš Vilniaus į Kauną. Bet kadangi turiu jau tris vaikus, tai galvoju plaukti katamaranu. Tik jame reikėtų įrengti denį, kad vaikai puikiai jaustųsi ir galėtų pajudėti. Plaukiant judrius vaikus būtina užimti, galima pasiūlyti baidarę irkluoti ar duoti pavairuoti laivelį, kad kelionė jiems neprailgtų ir nebūtų nuobodi“, – planuoja Virginijus.

Su vaikais į kelionę baidarėmis ar valtimis leidžiasi ir Dovilė Kiliūnaitė. Tiesa, moteris renkasi labai lėtas ir ramias upes. Šiais metais plaukė Šešupe nuo Kudirkos Naumiesčio iki Panovių kaimo. Iš karto verta paminėti, kad plaukiama pasienio su Kaliningrado zona, tad verta iš anksto pasirūpinti pasienio leidimais. Be to, plaukti į Kaliningrado srities teritoriją griežtai draudžiama.

„Buvo smagi vienos dienos išvyka. Apžiūrėjomejaukų Kudirkos Naumiesčio skverą, kuriame stūkso paminklas V.Kudirkai, didžiulę bažnyčią, savamokslio Prano Sederavičiaus skulptūrų grupę: didžiulius arklius, elnius ir Lietuvos istorinių asmenybių biustus, ir leidomės Šešupe. Maršrutas nenuobodus – vingiai ir graži vasaros gamta“, – sako Dovilė.

Didysis ratas valtimi

„Įdomu plaukti ežeru valtimi. Tačiau tai jau kitoks plaukimas. Valtis platesnė ir aukštesnė, jos greitis mažesnis, be to, prieš vėją sunku irkluoti, reikia plaukti palei krantą ir ieškoti užuovėjos“, – pasakoja Virginijus ir priduria, kad pats populiariausias klasikinis valčių maršrutas – Didysis ratas Palūšėje.

Didysis ratas – tai populiariausias 28 km maršrutas su dviem ar viena nakvynėmis. Dažniausiai plaukiama valtimis, tačiau keliautojai mėgta išbandyti ir baidares ar kanojas. Startuojama Palūšėje ir plaukiama Aukštaitijos nacionalinio parko ežerais ir upeliais.

Kai kuriose vietose valtis reikia persinešti sausuma. Paprastai valtys nuomojamos tarp Dringio ir Baluošo ežero, tada transportavimu pasirūpina nuomotojai, o jei keliaujama savarankiškai, tai iš anksto tenka organizuotis transportą, kad kas nors pusantro kilometro pavėžėtų valtis ar baidares. Yra ir dar vienas sausumos gabalas – Ginučių kaime, tačiau čia sausumos ruožas labai trumpas– vos 20 metrų. Tad nesudėtinga persinešti ir patiems plaukikams.

Yra kelios įdomybės, kurias verta pakeliui apžiūrėti – XIX a. Ginučių malūną, užsukti į Baluošo salelę ir verta stabtelėti prie Ladakalnio, stūksančio tarp Ūkojo ir Linkmeno ežerų, nuo čia atsiveria 6 ežerųpanorama. O pernakvoti galima stovyklavietėse, už nakvynę jose prašoma nedaug – vos kelių eurų.

Pasimatymas su laumėmis ir Perkūnu

„Pats romantiškiausias pasiplaukiojimas baidarėmis – ežerais. Tačiau rekomenduočiau plaukti ne dieną, o naktį, kai mėnulio blynas kybo padangėje ir jo atšvaitai žaidžia raibuliuojančiose bangelėse.Kur ne kur kažkas miške šlumšteli ar šiurpiai klyktelipliauškančių irklų pažadintas paukštis. Kažkas ūkteli ir sudejuoja. Šiurpuliukai nubėga kūnu ir tikrai ne iš šalčio. Tuo metu prisimenu visas lietuvių sakmes apie laumes, paskandintas nuotakas ir ežeruose nuskendusius kaimus bei bažnyčias“, – tikina Dovilė.

Įspūdingas plaukimas ir ankstyvą rytą švintant arba vakaro prieblandoje. Ežeras ima garuoti ir lengvas rūkas it jaunamartės šydas pridengia vandenį. Nereikia ir lakios vaizduotės, kad šešėlių ir šviesos žaisme įsivaizduotum bundančias laumes ar iš gelmių išnyrančias undines, kuriomis, anot baltų mitologijos, tapdavo nusiskandinusios mergelės. Beje, senoliai pasakodavo, kad jos ypač pavojingos jauniems vyrams, kuriuos įsiviliodavo į gelmes ir nuskandindavo.

Bene kiekvieną ežerą yra padavimų. Susiruošus į pasiplaukiojimą ar rimtesnį žygį įdomu pasiskaityti. Štai apie Žaltyčio ežerą, tyvuliuojantį netoli Marijampolės, porinta legenda apie mergelę, plaukiojančiąant lobių skrynios. Molėtų rajone šalia Kačėniškės piliakalnio yra nedidelis Mergežeris, ant kurio kranto palaikėje trobelėje gyvenusios trys seserys, kurias pasiglemžė vanduo.

Ignalinos rajone yra įdomių nedidukų ežerų, kurių pakrante apsukti valtimi ar baidare tereikia vos dviejų trijų valandų. Tai atokūs, kartais sunkiai pasiekiami ežerai, tačiau būtent čia galima pasimėgauti ramybe ir laukine gamta. Jei norisi mitų, kodėl gi nepasiplaukiojus Ignalinos rajone tyvuliuojančiuose Žiežulinio ar dar mažesniame Laumiakio ežere. Tiesa, iki kai kurių atokių ežerėlių tenka brautis ir per brūzgynus.

Ypač įdomus Ignalinos rajone esantis stačių vaizdingų krantų Vėlio ežeras. Pasakojama, kad vietoj ežero buvęs kalnas, ant kurio stovėjusi bažnyčia. Kartą bažnyčion lipusi senutė ir taip pavargusi, kad ėmusi ir nusikeikusi: „Kad tu skradžiai prasmegtum.“ Su tais žodžiais kalnas prasmegęs ir toje vietoje atsiradęs ežeras.

Verta aplankyti bent kelis įdomesnius objektus – Vėlionių kaimą ir Vėlionių piliakalnį, aplink kurį išlikę griovio pėdsakų. Vos už 400 metrų stūkso dar vienas piliakalnis – Mažulonių. Kažkada medžiais ir brūzgynais apaugęs piliakalnis šiandien sutvarkytas, įrengti laiptai. Įdomu pasižvalgyti, o dar labiau nustembi išgirdęs, kad čia archeologai aptikę ir pastatų liekanų, strėlių antgalių, keramikos dirbinių ir papuošalų, kurie datuojami XI–XIII a.

Vietos gyventojai pasakoja, kad besitraukdama kažkuri kariuomenė (vieni mini Napoleono armiją, kiti – net ir Lietuvos kunigaikščių kariaunas) paslėpė auksu apipiltą žirgą ir užkeikė – jei kas kasinėsis, mirs. Todėl dažnas pasakojimas baigiasi kokių nors tolimų pažįstamų paminėjimu: esą pakasinėjo ir prarado protą, arba – prasigėrė ir pasikorė.

Dar skyrus šiek tiek laiko galima aplankyti ir vietą, kurioje buvęs sovietų okupacijos metais numelioruotas Mažulonių kaimas. Šiandien čia yra tik kapinaitės su senais antkapiais ir melioracijos griovys, „ravu“ vadinamas, kuriame karaliauja bebrai. Norintieji keliauti pėstute kelių kilometrų atstumu gali atrasti daugiau įdomių piliakalnių.

Pasak Dovilės, jei yra galimybė, verta pernakvoti Rubikių ežero saloje, o jei dar imsis trankytis ir bildėti Perkūnas – prisiminimai garantuoti ilgam. Audros metu, kai vėjas medžius lenkia vos ne iki žemės, dangų skrodžia žaibai, griaustinio aidas ritasi per pasišiaušusį piktą ežerą, o tu esi vienas su siaučiančia stichija – prisimeni visas pirmykščių žmonių baimes ir imi šnabždėti visas įmanomas maldas.

BFL

Vandens turizmas. Laisvalaikį su irklu rankose pradėjome leisti ne taip seniai – prieš gerą dešimtmetį nuomotojams ėmus siūlyti daugiau vandens transporto priemonių nei paprastos medinės valtys. Per tiek laiko tapome neblogi upiniai baidarininkai. Bet vandens pramogų mados keičiasi, neaplenkdamos ir Lietuvos. Ar baidarėse įsitvirtinome amžiams?

Lietuvoje yra arti 30 tūkst. upių, upelių ir upeliukų, kurių bendras ilgis – per 60 tūkst. km. Neperdėsime sakydami, kad dabar jau plaukiojama kiekviena perplaukiama upele. Aišku, didžiausio irkluotojų dėmesio sulaukia žinomesnės sraunios upės, tokios kaip Minija ar Jūra Žemaitijoje, Žeimena, Būka Aukštaitijoje, Merkys, Ūla, Grūda Dzūkijoje ar Šešupė Suvalkijoje.

„Upės, kurios teka aukštumose – Dzūkijoje, Rytų Aukštaitijoje, yra gražesnės, joms būdingesni skardžiai. Ir apskritai aukštumose kraštovaizdis įvairesnis. O Vidurio Lietuvos upės ramios. Pavyzdžiui, Nevėžio vidurupyje ties Krekenava – visiška ramybė, plauki kaip ežere“, – apie Lietuvos regioninius skirtumus pasakoja keliautojas ir geografas Dalius Pranculis.

Ne tik Lietuvos, bet ir kaimyninių upių bei ežerų vandenis maišęs D.Pranculis bei kiti daugiau vandeniu keliaujantieji pastebi, kad mes esame visiški baidarininkai, nors, tarkime, Latvijoje baidarės sunkiai skinasi kelią į apyvartą ir rinką, nes kaimyninės šalies upes ir ežerus okupavusios kanojos. Pasak Šakarvos valtinės vadovo Rimvydo Grušniaus, taip yra dėl to, kad latviai turi stiprių kanojų gamintojų, o lietuviai gamino ir tebegamina baidares. Ne tik latviai, bet, pašnekovo tikinimu, ir vokiečiai ar amerikiečiai pasiplaukioti mieliau renkasi kanojas.

Kita mums būdinga ypatybė – retai renkamės žygius ežerais arba jų apskritai privengiame, nors ežere, priešingai nei upėje, tikimybė susidurti su kliūtimi nepalyginti mažesnė arba apskritai lygi nuliui. „Mūsiškiams ežerus nelengva įsiūlyti. Galbūt atbaido monotonija, o gal žinojimas, kad plaukiant ežeru fizinio darbo bus daugiau“, – svarsto save labiau pėsčiųjų žygių entuziastu vadinantis ir retą savaitgalį kur nors nekeliaujantis D.Pranculis.

Jau keturiolika metų daugiausia ežeringame Ignalinos regione keliautojams vandens maršrutus siūlantis R.Grušnius sako, kad plaukioti ežerais būtų penktadalio į juos besikreipiančiųjų pageidavimas. „Ir srovės nėra, ir daugiau irkluoti, dirbti reikia, be to, jeigu karšta, plaukiant ežeru nėra taip paprasta išlipti į krantą, pailsėti, išsimaudyti“, – kodėl nenorima irkluoti per ežerus ir kokie 80 proc. vandens keliautojų trokšta plaukti tik upėmis, bando spėti šakarviškis.

Svarstydamas, kodėl Dzūkijoje ežerais plaukioti nėra taip įprasta kaip upėmis, Dzūkijos nacionalinio parko Kraštotvarkos skyriaus vedėjas Giedrius Valentukevičius mini dar vieną objektyvią priežastį: Dzūkijoje ežerai nedideli, termokarstinės kilmės, nerekreaciniai. Parko teritorijoje yra 30 upių ir upelių – nuo plonų it siūlas iki Nemuno bei 48 ežerai. „Bet tokiuose vandens telkiniuose, kaip tarp miškų įsikūrusiame skaidriame Ešerinio ežere, palyginti nedaug vietos, gal 10–15 žmonių galėtų irkluoti. Žinoma, yra ir didesnių, šalia kurių įrengtos stovyklavietės: Marcinkonyse prie Kastinio, šiek tiek tolėliau prie Mekšrinio ar Mergelės Akelių ežero šalia Merkinės, bet pas mus ežerai ne tokie dideli kaip Aukštaitijoje“, – lygina kraštotvarkininkas.

Ežeringojo Aukštaitijos nacionalinio parko Informacijos ir kultūros paveldo skyriaus vyresnioji specialistė Sigutė Mudinienė pritaria, kad vandens turizmas jų krašte turi itin senas tradicijas: dar tada, kai parko nebuvo, 1959 m. įkurta Palūšės turistinė bazė nuo pat pradžių turėjo medinių valčių, kuriomis per dieną išplaukdavo ir po pusantro tūkstančio žmonių. „Netgi dabar, kai vandens turizmo paslaugų teikėjų per pastarąjį dešimtmetį mažiausiai padvigubėjo, tokio plaukiojančių žmonių srauto nėra“, – atkreipia dėmesį pašnekovė.

Bet Aukštaitijoje, kaip ir visoje Lietuvoje, populiariausios baidarės. Nuomotojai neslepia, kad pačius gražiausius maršrutus sudaro būtent baidarininkams – Būkos, Žeimenos ar Kiaunos upe. „Didesnėmis grupėmis valtimis į žygius plaukia moksleiviai, nes valtyje saugiau. Ir, suprantama, žvejai, bet prie žvejų jau esame taip įpratę, kad jų keliautojais nelaikome“, – šypsosi S.Mudinienė ir atskleidžia populiariausią jų parke valčių trasą: iš Palūšės, tai yra iš Lūšių ežero, iki Ladakalnio.

Nacionalinių parkų darbuotojai ir baidarių nuomotojai pastebi dar vieną tendenciją – šiek tiek atslūgusį vandens turistų bumą. „Prieš ketverius penkerius metus dar buvo kilimas, o pastaraisiais metais vandens turistų srautas išlieka panašus, – per daugiau nei dešimtmetį sukauptomis įžvalgomis pasidalija Ignalinos rajone Šakarvoje įsikūrusios valtinės vadovas R.Grušnius. – Anksčiau nebuvo tiek inventoriaus. Jei kas turėjo užsilikusią kanoją ar baidarę, tai nebent iš sporto mokyklos ar gaudavo seną kaip palikimą. Bet radosi gamintojų, tada pirkėjų, nuomotojų – ir verslas įsisuko. Čia pirmiausia atsirado pasiūla, o tada augo ir paklausa.“

Dzūkijos nacionalinio parko kraštotvarkininkas G.Valentukevičius mini panašius skaičius: vandens turizmo bumas prasidėjo 2006–2008 m., per vadinamąjį ekonominį pakilimą, tada atsirado daug baidares nuomojančių žmonių, daug reklamos, be to, ir lietuviai pradėjo daugiau keliauti po Lietuvą. „Mes žinome, kiek leidimų plaukti Ūla išduodame, todėl galime pasakyti, kad 2006–2008 m. per metus plaukdavo apie 14 tūkst. baidarininkų, o pastaruoju metu dėl leidimų kreipiasi 7–8 tūkst. irkluotojų. Matyt, keliautojai Lietuvoje ir kitų upių atrado“, – spėja pašnekovas.

Kaip žinoma, abipus Ūlos, vingiuojančios per Dainavos girios tankmėje pasislėpusius senuosius kaimus, skardžius, lankas, upių kanjonus ar smiltpieves, tęsiasi kraštovaizdžio draustinis, todėl plaukimas šia upe ribojamas: leidžiama plaukti tik bemotorėmis irklinėmis valtimis, baidarėmis ir kanojomis – per dieną ne daugiau kaip šimtui šių vandens turizmo priemonių. „Aukštupiu iki parko teritorijos galima plaukti be leidimų, nemokamai, o paskui – tik turint vandens turizmo bilietą. Jeigu ketinama plaukti darbo dieną, leidimą įsigyti bus paprasčiau, bet plaukiant šiltuoju sezonu savaitgaliais, ypač ilgaisiais, tuo pasirūpinti reikėtų kuo anksčiau“, – pataria G.Valentukevičius.

Tam, kad po aktyvaus savaitgalio gamtoje jaustum ne vien rankas, bet ir kojas turintis, D.Pranculis siūlo išbandyti kombinuotą žygį: vieną dieną plaukti, o kitą eiti. „Tada ir kojos, ir rankos gauna krūvio. Juk dažniausiai keliaujama vaizdingomis vietovėmis, todėl verta paieškoti ir plaukti, ir pėsčiomis eiti įdomių maršrutų. Pavyzdžiui, vienais metais plaukėme Žeimena: vieną dieną 30 km pavaikščiojome po Labanoro regioninį parką, o kitą dieną apie 30 km įveikėme baidarėmis“, – tokio pobūdžio kelionės pavyzdį pateikia pašnekovas.

Kaunietis baidarių nuomotojas Vilius Lažinskas renkantis maršrutą siūlo nesikliauti išankstinėmis nuostatomis ir nepulti prieštarauti išgirdus kad ir Nemuno vardą, kuriuo plaukti esą neįdomu, nes vaizdai nesikeičia kaip kaleidoskope, o irklavimo irgi mažoka. „Yra Nemuno atkarpų, kur srovė didelė, o upė neplati. Kita dėmesio verta kelionė Nemunu – nuo Kauno iki Vilkijos: per maždaug tris žygio valandas galima apžiūrėti daug lankytinų objektų. Ir ne tik iš baidarės ar valties dairytis, bet ir išlipti, nueiti, pažiūrėti“, – siūlo V.Lažinskas.

Žinomam maršrutui pikantiško skonio gali pridėti neįprastas plaukimo laikas, pavyzdžiui, išplaukti su saulėlydžiu ir temstant keliauti beužmiegančio miesto link. Vilniečiams dažniausiai siūloma tokio naktinio plaukimo atkarpa nuo Verkių malūno iki Baltojo tilto, kauniečiams – nuo hidroelektrinės iki Santakos. „Žmonės nustemba pamatę kitokį vakarėjantį miestą ir tuos 15 km per porą ar pustrečios valandos įveikia vis artėdami prie Kauno senamiesčio panoramos“, – naktinio plaukimo dar neišbandžiusius kauniečius intriguoja V.Lažinskas.

Iš kitų Kauno regiono upių kaip vieną populiariausių jis mini Dubysą, Nerį, Šventąją, Širvintą, Verknę: „Dubysa – unikali, graži, rami, saugi, nors vietomis esama užtvankų, todėl tenka ir rimčiau pairkluoti. Jeigu kas kreipiasi norėdamas naujų maršrutų, siūlome rinktis kokį neilgą, bet smagų upeliuką, tarkime, Grūdą.“

Bet šiemet, pasak Dzūkijos nacionalinio parko kraštotvarkininko G.Valentukevičiaus, aštresnių pojūčių mėgėjams Grūda gali nesuteikti daug ekstremalumo, nes ji labai priklauso nuo vandens lygio, o šį pavasarį polydžio nebuvo, todėl ja plaukti bus galima, bet įdomiosios atkarpos su daug kilpų ir kliūčių žemupyje greičiausiai nebus. „Kai kas plaukia Merkiu – ne tik baidarėmis, bet ir plaustais, dažnai net nuo Varėnos. Pastebėjome, kad lenkų turistai mėgsta baigti kelionę Nemunu – į jį įplaukia Merkinėje ir juda toliau, kartais netgi Nemunaitį pasiekia“, – pasakoja G.Valentukevičius, užsimindamas, kad lietuviai ne iš tų, kurie dažnai rinktųsi Nemuną.

Už Dzūkijos nacionalinio parko ribų yra mažiau turistų atrastų upių – Verseka, Šalčia, Varėnė. „Yra puikių upių, galima rasti daug įdomių maršrutų, bet reikia turėti laiko ir pasidomėti“, – priduria kraštotvarkininkas.

Su juo sutinka D.Pranculis, aštresnių pojūčių mėgėjams siūlantis nepatingėti ir pasiieškoti subtilių upeliukų. „Daugybė populiarių ir žinomų upių – lyg greitkeliai, ypač vasarą, o štai Peršokšna, nors neilga (26 km), bet smagi. Verta dėmesio Širvinta – ir netoli Vilniaus, ir dar nevisiškai magistralinė, nes nedaug sodybų ant kranto siūlo nakvynės paslaugas, todėl ilgesnius maršrutus renkasi tie, kuriems priimtina palapinėse apsistoti“, – pasakoja D.Pranculis.

Jis pamini pernai paties išbandytą maršrutą per Erzvėtą ir Birvėtą – nedideles, bet perplaukiamas upeles Rytų Lietuvoje. Šiek tiek pagalvojęs prisimena dar vienos vardą – Lietuvos pelke arba taiga vadinamos Visinčios. „Kaip aš vadinu, tai prieskoninė upė. O skaniai upelei rasti reikia laukti pavasario, kai vandens daugiau“, – pataria keliautojas.

Kai traukia improvizuoti, patirti kažką nauja, bendraminčius į VšĮ „Kertam kampą“ subūręs D.Pranculis naujų maršrutų ieško kaimyninėse šalyse. „Šiaurės Lenkijoje įdomi Juodoji Ančia. Šešupės ištakos irgi yra Šiaurės rytų Lenkijoje – nors ten jos atkarpa trumpa, nepilni trisdešimt kilometrų, bet upė smagi, yra daug gražios laukinės gamtos, ežerėlių“, – apie giliu senslėniu Lenkijoje pradedančią tekėti Šešupę pasakoja D.Pranculis.

Jis juokauja, kad lenkai ne tik neblogai prekiauja, bet ir turi labiau išplėtotą infrastruktūrą bei yra gerai pasirengę vandens keliautojus pasitikti: ir sodybų, ir stovyklaviečių upės pakrantėse užtektinai, o kartais ant kranto išlipančių irkluotojų laukia su gėrimais ir užkandžiais, ko Lietuvoje nelabai pamatysi. „Yra ką pabandyti ir Latvijoje“, – sako keliautojas, kaip tik besiruošiantis vandens žygiui Tartako upe.

Bet dar grįžkime prie plaukiojimo priemonių. Galbūt keliautojai taip įsikibę baidarių ir nenori išbandyti tarkime, kanojų, dėl to, kad juos klaidina matytas vaizdas, kaip plaukiama kanoja: priklaupus ant vieno kelio ir iriantis vienpusiu irklu. Tačiau pramogautojams sportinių kanojų tikrai niekas nesiūlo. Vis dėlto kanojos, palyginti su baidarėmis, mažiau stabilios ir iš jų naujokams išvirsti paprasčiau, nes sėdima ant šiek tiek į paviršių iškilusio suoliuko. Pradedantiesiems tvirtumo ant vandens neprideda ir pagal poreikį į skirtingas puses kilnojamas kanojos irklas. „Susimėčius baidarei irkluotojai lengviau ir greičiau sureaguoja, nei tą patį galima padaryti sėdint kanojoje. Bet keturvietės kanojos labai patogios keliauti šeimoms su dviem vaikais – vaikus galima susodinti į vidurį, o suaugusieji iš priekio ir galo irkluoja“, – šios valties pranašumus atskleidžia R.Grušnius.

Dėl be reikalo lietuvių ne itin mėgstamų kanojų vandens turizmo priemonių nuomotojui R.Grušniui pritaria kaunietis kolega V.Lažinskas. Pasak jo, ne tik dėl vaikų keturvietę kanoją verta rinktis: per vidurį galima šunį pasitupdyti ir dar vietos kelioniniams užkandžiams bei gėrimams apsčiai liks. „Jei plaukia didesnis kolektyvas, žiūrėk, susiburia keturios moteriškės ir keturvietės kanojos prašo: kam po dvi šnekėtis baidarėje, jeigu galima visoms keturioms vienoje kanojoje“, – dar vieną pagiriamąjį žodį kanojai taria jau aštuonerius metus baidarių ir kanojų nuoma užsiimantis V.Lažinskas.

Baidarės šiek tiek manevringesnės, todėl siauras ar labai vingiuotas upes įveikti jomis patogiau. Bet jei plaukiama platesnėmis upėmis, tada, V.Lažinsko tikinimu, kanojomis gali keliauti daugiau žmonių, bet jiems plaukti užteks mažiau laivų.

Kartais keliautojai kanojas išbando netyčia, kai nebegauna išsinuomoti baidarių, o taip nutikti gali kad ir per ilguosius vasaros savaitgalius. Tada po žygio ne vienas nustemba, kodėl anksčiau nekilo minties išbandyti. Vis dėlto, Šakarvos valtinės vadovo tikinimu, kanojas renkasi koks ketvirtadalis iš visų į juos besikreipiančių pramogautojų.

Pasiplaukioti Šventosios upe plaustus nuomojantis Algirdas Sadaunikas juokiasi, kad minėtais ilgaisiais šiltos vasaros savaitgaliais gali pasiūlyti kad ir lentą – viską išnuomosi. O surimtėjęs pasakoja, kad plaustus dažniau renkasi darbo kolektyvai, šeimos su vaikais ar ką nors švenčiantys žmonės. „Viename plauste telpa apie dešimt žmonių, taigi juo plaukti reikia didesnės grupės žmonių nei baidare ar kanoja. Be to, tai greičiau kaip pramoga, intensyvus bendravimas nei aktyvus laisvalaikio leidimo būdas. Priklausomai nuo vėjo ir kitų gamtos sąlygų, vidutinis plaukimo plaustu greitis yra kilometras per valandą, o baidare gali būti tris keturis kartus didesnis“, – pasakoja Kavarske šalia Anykščių įsikūręs plaustų nuomotojas, patikinantis, kad savo atkarpoje nedaug turi konkurentų.

Jeigu ilgesni vandens žygiai ne prie širdies ar jiems stokojama laiko, pasiirstyti valtele ar paplaukioti vandens dviračiu galima kiekviename didesniame ežere – pakrantėse nuomotojų netrūksta. Bet galima pasidairyti ir ko nors įmantresnio. Juk vandens turizmas plėtojamas visuose penkiuose Lietuvos nacionaliniuose parkuose, o vandeningų vietovių – vienur daugiau, kitur mažiau – įeina ir į visų trisdešimties Lietuvos regioninių parkų teritorijas.

Pavyzdžiui, Žemaitijos nacionaliniame parke yra gerai žinomas Platelių ežeras su šalia plytinčiais mažesniaisiais Beržoru, Žiedeliu, Ilgiu ir Akležeriu bei iš Platelių ištekančiu Babrungu. Bet šios upės pradžia ne pati smagiausia plaukti, nes joje nemažai kliūčių. Užtat prie Platelių jachtklubo plaukiojimo priemonių pasirinkimas didelis: be įprastų valčių ar baidarių, galima išsinuomoti burlenčių, jachtų ar katamaranų – aštuonių arba dvidešimties vietų. Beje, katamaranas, Žemaitijos nacionalinio parko direkcijos Platelių lankytojų centro administratorės Aušros Brazdeikytės tvirtinimu, ypač populiarėja, neretai pasiplaukiojimą juo reikia derinti iš anksto.

„Bet dar ne visos galimybės išnaudotos, juk užsiimti vandens turizmu galima ne tik prie jachtklubo – ir kitur yra gerų pakrančių. Neišnaudota ir tai, kad šalia yra ne tik Platelių, bet dar keli ežerai – vieną nuo kito kelias teskiria. Arba dar vienas pavyzdys. Nuo itin lankomo kito mūsų parko objekto – balistinių raketų bazės iki vandens telkinio yra apie 2 km. Tai nedidelis atstumas, kurį būtų galima įveikti ir šiuos objektus sujungti, juolab šalia karinis miestelis. O lankytojų netrūksta – vien pernai raketų bazėje apsilankė arti 36 tūkst. žmonių, todėl raginame privatininkus imtis iniciatyvos ir siūlyti kuo įvairesnių paslaugų“, – sako A.Brazdeikytė, atskleidžianti ir vieną pagrindinių verslininkus susimąstyti verčiančių priežasčių – sezoniškumą.

Platelių lankytojų centro administratorės pastebėjimu, žmonėms jau neįdomu atvažiuoti ir tik gulėti prie ežero, jie nori aktyvios veiklos. „Mes turime ne tik vandens pramogų, bet ir puikių dviračių, pėsčiųjų maršrutų – visą Platelių ežerą juosia 24 km žiedinio maršruto trasa, einanti per lankomiausius objektus ir Žemaitijos nacionalinio parko vietas. Patariame, pagal poreikius ir pageidavimus sudėliojame maršrutą visiems, kurie į mus kreipiasi. O lankytojai prašo kuo įvairesnės veiklos: jie nori važiuoti dviračiu, plaukti, eiti pėsčiomis – viską suderinti“, – apie jau keleri metai pastebimus keliautojų poreikių pokyčius pasakoja Platelių lankytojų centro administratorė.

Kolegei iš Žemaitijos pritaria Aukštaitijos nacionalinio parko darbuotoja S.Mudinienė. „Tie, kurie atvažiuoja į Palūšę ar aplinkinius kaimus ir apsistoja kelioms dienoms, nori išbandyti įvairių maršrutų ir keliavimo būdų. Išsiklausinėja, kur galima dviračius išsinuomoti, kokiais maršrutais keliauti, ir vieną dieną eina, kitą važiuoja“, – apie taip pat besikeičiančius Aukštaitijos nacionalinio parko lankytojų įpročius pasakoja pašnekovė. Ji taip pat primena, kad tie, kurie nori pasitarti dėl įdomesnės ekskursijos, žygio, pageidauja gido paslaugų ar ketina apžiūrėti „ežerinę“ ekspoziciją, laukiami Palūšėje įsikūrusiame lankytojų centre.

Dzūkijos nacionaliniame parke irgi rūpinamasi ne vien plaukiančiais, pėsčiomis keliaujančiais lankytojais, bet ir dviratininkais, automobilininkais: siūloma įdomių dviračių trasų, pėsčiųjų takų – pažintinių, mokomųjų, istorinių, apžvalgos aikštelių, stovyklaviečių, pavėsinių, informacinių stendų. Turimų penkiolikos stovyklaviečių užtenka, nes dabar dažniau renkamasi patogesnę nei palapinė nakvynės vietą.

Kalbinti parkų atstovai bei vandens transporto priemonių nuomotojai sako pastebintys dar vieną naujovę: nors pageidaujama įvairesnių žygių, po jų dažnas trokšta ne laukinės gamtos, o civilizuotų gyvenimo sąlygų. Dėl šios priežasties net šilčiausią vasaros savaitgalį įrengtose stovyklavietėse nebūna tiršta nuo palapinių. „Žmonės pasidarė lepesni, ne visi nori palapinėse miegoti, todėl mieliau apsistoja kaimo turizmo stovyklose ir keliauja. Stovyklavietės būna užimtos kelis liepos savaitgalius, kai pats sezono įkarštis ir visos aplinkinės sodybos užimtos. Tokiais savaitgaliais ir Būka per dieną apie 800 baidarių plaukia, bet tokios dienos būna dvi per metus – paprastai ilgasis liepos savaitgalis“, – pasakoja S.Mudinienė.

Pasak baidarių ir kitų vandens transporto priemonių nuomotojų, ne tik mažėja besirenkančiųjų poros dienų maršrutus (o ką jau kalbėti apie dar ilgesnius žygius), bet atsiranda ir tokių, kurie nori plaukti vos kelias valandas. „Anksčiau būdavo populiaru gana didelėmis kompanijomis leistis į vandens žygius su nakvyne, tokiems keliautojams ir įdomesnių atkarpų galima pasiūlyti, o dabar dažniausiai norima vieną dieną plaukti. Ir grupės susiburia vis mažesnės. Kartais prašoma trumpalaikės atrakcijos – plaukti vos kelias valandas. Būna ir taip, kad žmonės nežino, nei kur plaukia, nei ką turi priplaukti, todėl jei apvirsta ir atsilieka nuo grupės, visiškai nesiorientuoja gamtoje“, – prieš žygį bent kiek pasidomėti būsima trasa ragina V.Lažinskas.

Ne vienus metus po gimtąją šalį keliaujantys žmonės džiūgauja, kad Lietuva stipriai keičiasi: atsirado daugiau turistams skirtos infrastruktūros, sutvarkytų ar naujų objektų. „Praktika saugomose teritorijose turėti po lankytojų centrą, kuriame įkuriama ekspozicija, kitąsyk lietuvius, daug kur pasaulyje pabuvusius, bet savo kraštą šiek tiek primiršusius, nustebina“, – prasitaria A.Brazdeikytė.

Lankytinų vietovių administratoriai ir tvarkytojai, nors tvirtina sulaukiantys vis sąmoningesnių keliautojų, kartais dar būna nemaloniai nustebinti pamatę paliekamą netvarką. „Aišku, visur, kur tik sugalvoja išlipti baidarininkai, konteinerių nepristatysi, nes apsikrautume šiukšlinėmis. Todėl patys turime būti atsakingi už tai, ką atsivežame, ir už tai, ką išsivežame“, – gamtoje neužsimiršti ragina S.Mudinienė.

Dzūkijos nacionalinio parko atstovas išskiria dar vieną pažeidėjų kategoriją – tų, kurie patingi nukeliauti iki stovyklavietės, todėl išlaužo draudžiamuosius ženklus ir savavališkai įsirengia stovyklą. „Būna, kad informacinius stendus sugadina, pavėsines sulaužo, bet jau kokius trejus metus matome, jog padėtis gerėja. Kita vertus, atsiranda vis daugiau pilietiškų žmonių, kurie praneša apie pažeidėjus ir pažeidimus“, – sąmoningesniais keliautojais džiaugiasi Dzūkijos nacionalinio parko Kraštotvarkos skyriaus vedėjas G.Valentukevičius.

Jeigu atrodo, kad jau viską išbandėte, bet didelės vandens traukos nenumalšinote, naujų pojūčių suteiks pas mus dar palyginti jaunos vandens sporto šakos. Jas išbandyti kviečianti burlenčių ir jėgos aitvarų centro „Surfhouse“ atstovė Kristina Aleksėjūnaitė prasitaria sulaukianti ir nedrąsių skambučių. „Kartais skambina ir sako, jog norėtų pabandyti, bet bijo, kad nepavyks arba nepatiks Tokiems atsakau, kad dar nesutikau žmonių, kuriems nepatiko. Sutinku, iš pradžių gali atrodyti baisu, nes žmonės mano, kad tai ekstremalios sporto šakos, bet, tarkime, aitvaravimo nelaimingų atsitikimų statistika nepalyginti mažesnė nei, tarkime, slidinėjimo“, – atkreipia dėmesį pati dažniau buriuojanti, nei jėgos aitvarą pasikinkanti, mergina.

Kitas dažnas stabdžio funkciją atliekantis argumentas – įsivaizdavimas, kad jėgos aitvarams ar buriavimui reikalingas geras fizinis pasirengimas. K.Aleksėjūnaitė ramina, kad taip nėra. Pramokti aitvaruoti pakanka šešių valandų trukmės teorijos kurso su profesionaliu instruktoriumi, o po to įgytos žinios bandomos praktiškai. „Nežinau, kodėl buvo pasirinktas jėgos aitvarų lietuviškas vertimas, bet judėti su šiais aitvarais, kaip ir buriuoti, jėgos tikrai nereikia. Būtina suvokti vėjo veikimo principą ir tinkamai jį suvaldyti, bet jėga čia niekuo dėta“, – pabrėžia pašnekovė.

Ji paaiškina, kodėl nemokantieji turėtų ne prašyti draugų patarimų, bet kreiptis į profesionalius instruktorius. „Žmogus, nemokantis tinkamai elgtis su inventoriumi, visų pirma yra pavojingas ir jo derėtų saugotis. Ypač tai pasakytina apie jėgos aitvarus, nes netaisyklingai valdomas aitvaras gali žmogų pakelti į orą ir užgauti šalia esančius“, – kuo šiuo atveju gali baigtis savarankiškas bandymas pasikinkyti vėją, aiškina K.Aleksėjūnaitė ir dar įspėja, kad apie 80 proc. pabandžiusiųjų nepagydomai suserga ypač užkrečiama jėgos aitvarų liga.

Buriuoti, aitvaruoti, užsiimti vandenlenčių, vandens slidžių sportu, išbandyti pasaulyje sparčiai populiarėjančią irklentę galima užsukus į Svencelę, esančią ant Kuršių marių kranto maždaug kitoje marių pusėje nei Negyvosios kopos. Čia pastovi ir negūsinga vėjo kryptis, vanduo seklus ir lygus, o tai labai palengvina mokymąsi, nes nukritus nuo aitvaro lentos ar burlentės nereikia giliai lipti iš vandens. Vėjo gaudymo sezonas Svencelėje trunka maždaug nuo gegužės iki spalio. Žinoma, buriuoti galima ir ežeruose, bet štai jėgos aitvarams reikalingas tinkamas vėjas ir daug vietos, kad aitvaras neturėtų už ko užsikabinti.

Specialaus fizinio pasirengimo nereikalauja ir vos prieš trejus ar ketverius metus mus pasiekusi irklentė (dar vadinama „supu“: angl. „stand up paddle“ – SUP), ant kurios atsistojus ir stumiantis ilgu irklu pirmyn galima plaukioti praktiškai bet kur: šiam sportui nesvarbus nei vėjas, nei koks tai yra vandens telkinys, – svarbiausia, kad nekliūtų vadinamasis irklentės pelekas. Plaukiojimo priemonių nuomos punktai šių naujųjų lentų dar nepuolė masiškai pirkti, bet, kaip patikino vieni irklenčių nuomotojai, susidomėjimas yra, tik klausiantieji gal dar laukia šiltesnių orų.

Išmokti plaukti irklente su instruktoriumi pakanka pusvalandžio, o bandant savarankiškai tam galima sugaišti ir visą dieną.

Inga Jarmalaitė-Necelienė

Kiek kainuoja vandens pramogos

Kai kurių vandens transporto priemonių apytikrės nuomos kainos (visam vasaros savaitgaliui, Eur)

Baidarė (dvivietė)                                    29–35

Kanoja (dvivietė, trivietė)                29–40

Kanoja (keturvietė)                        40–47

Valtis (keturvietė, medinė, plastikinė)    23–30

Vandens dviratis (keturvietis)             29

Irklentė                                              43–45

Plaustas (iki 10 žmonių)                              85–115

Katamaranas (aštuonvietis)                 115

Zarasų rajono turizmo informacijos centras kartu su Gražutės ir Sartų regioninių parkų direkcijomis laimėjo paskelbtą konkursą pristatę projektą “Zarasų kraštas – dangaus kraštas žemėje”.

Šiame projekte siūlomas vandens maršrutas Šventosios upe ir ežerais plaukiant baidarėmis ir kanojomis.

Anot Valstybinio turizmo departamento pranešimo, šiemet siekta įvertinti tas vandens turizmo vietoves, kur vandens turizmo pramogos ir paslaugos teikiamos tausojant natūralią gamtą, infrastruktūra yra patogi atvykstantiems turistams, o pati vietovė išsiskiria savo gamtovaizdžiu.

Antrą vietą konkurse pelnė Lazdijų rajono savivaldybės administracijos ir Lazdijų turizmo informacijos centro projektas “Nacionalinė vandens turizmo trasa Pietų Dzūkijoje Ančios ežeru, Baltosios Ančios upe iki Nemuno”.

Trečioji vieta atiteko Dubysos regioninio parko direkcijos pateiktam projektui “Dubysa – vandens turizmo ir darnios plėtros santarvė”.

Ketvirtąja vieta įvertintas Utenos turizmo informacijos centro pateiktas projektas “Gražuolio Alaušo ežero spalvos”. Geriausių penketuką užbaigė Krekenavos regioninio parko projektas “Kelionė Nevėžiu ir jo pakrantėmis”.

Iš viso dėl patraukliausios titulo varžėsi net 17 vandens turizmo paslaugas ir pramogas siūlančių vietovių. Paraiškas konkursui buvo pateikę dalyviai iš Lazdijų, Širvintų, Kauno, Anykščių, Jurbarko, Ukmergės, Utenos, Zarasų, Alytaus, Krekenavos, Alytaus, Gargždų, Ignalinos, Biržų, Raseinių, Varėnos ir Šakių.

Šis konkursas yra Europos Komisijos inicijuojamo projekto EDEN (angl. European Destinations of Excellence) dalis.

“Projekto iniciatorė Europos Komisija kiekvienais metais skelbia konkurso temą ir visos projekte dalyvaujančios šalys pristato Europai patraukliausius tų metų temą atitinkančius turizmo traukos objektus. Šiais metais dėmesys buvo skirtas vandens turizmui”, – sakė laikinasis departamento direktorius Juozas Raguckas. – Lietuva yra maža šalis, tačiau tokie tarptautinės reikšmės konkursai leidžia mums pristatyti didelius Lietuvos gamtos turtus, konkurencingus turizmo produktus ir paslaugas, padeda garsinti mūsų šalies vardą.”