Pagal pakoreguotas gaires 2014-aisiais dirbsiantis vandentvarkos sektorius tikisi išvengti projektų finansavimo pauzių

Kalendorius verčia baigti tai, kas atrodė nepabaigiama: finišuoja Lietuvos vandentvarkos sektoriaus veikėjų – atsakingų ministerijų, vandens tiekimo įmonių ir savivaldybių – diskusijos dėl prioritetų, kuriais bus vadovaujamasi skirstant ateinančiam, 2014–2020 metų, laikotarpiui numatytą 1,4 mlrd. litų paramą iš Europos Sąjungos (ES) struktūrinių fondų.

Visa, kas aptarta, suskaičiuota, suderėta per daugybę suinteresuotų pusių diskusijų, šiandien baigia virsti galutiniu dokumentu – Vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo finansavimo sąlygų aprašu. Ir nors sausio 1-ąją visi antspaudai dar nebus sudėti, 2014-aisiais ir Aplinkos ministerijos (AM) Vandenų departamentas, ir AM ES lėšų administravimo departamentas pradės dirbti pagal naujas gaires. Naujienas žurnalui „Statyba ir architektūra“ pristatė AM Vandenų departamento direktorius Dalius Krinickas.

Atėjo mažųjų gyvenviečių eilė

Naujojo laikotarpio prioritetas – gyvenvietės, turinčios nuo 200 iki 2000 gyventojų. Per praėjusius septynerius metus mažos gyvenvietės turėjo nedaug galimybių gauti paramą vandens tiekimo ir nuotekų rinkimo tinklų plėtrai – tik laikotarpio pabaigoje, išsprendus didžiąją dalį didesniųjų miestų problemų, pradėta daryti nuolaidų iki 500 gyventojų turinčioms gyvenvietėms, išimtis buvo taikoma ir saugomose teritorijose esančioms iki 300 gyventojų gyvenvietėms.

Sulaukę seniai lauktos galimybės, mažesnių gyvenviečių vandens tiekėjai turi susitaikyti su pasikeitusiomis finansinėmis sąlygomis – 2014–2020 metais paramos intensyvumas plėtrai sieks tik 80 proc. skaičiuojant ir ES, ir valstybės indėlį, tad teks pridėti ir 20 proc. savų lėšų. Iki šiol Lietuvoje buvo teikiama 95 proc. parama: 85 proc. – ES lėšos, 10 proc. – valstybės, savų lėšų įmonės turėjo pridėti 5 proc.

„Žinia, kad mažesnėms gyvenvietėms bus suteikta parama plėtrai, reiškia, kad ES pinigų gaus ne tik didieji, bet ir mažesnieji vandens tiekėjai, kurie iki šiol šiuo aspektu buvo skriaudžiami. Dėl pasikeitusios paramos schemos reikia pasakyti, kad iki šiol siūlėme šiltnamio sąlygas, kurios skatino imti paramą ilgai negalvojant. Todėl šiandien pagrindinė mūsų problema yra iš paslaugos kainos išlaikyti už 3 mlrd. litų nuo 2000-ųjų sukurtą turtą, – komentavo D. Krinickas. – Keisdami finansavimo sąlygas siekiame, kad įmonės būtų labiau suinteresuotos ne šiaip pasiimti ES paramą, o daugiau planuoti, skaičiuoti investicijų įtaką kainai ir taip rinktis ekonomiškai naudingiausius, pigiausius projektus.“

Iki naujojo periodo spręsti vandentvarkos problemų nebaigę didesnieji, per 2000 gyventojų turintys, miesteliai gali pretenduoti gauti 50 proc. projekto vertės paramą. „Europos Komisijos (EK) vertinimu, didžiosiose Lietuvos gyvenvietėse jau nebeliko esminių vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo problemų – vasarą išleistoje ataskaitoje Lietuva ir dar trys ES valstybės pripažintos pažangiausiomis nuotekų tvarkymo srityje, – aiškino D. Krinickas. – Vilnius irgi išskirtas kaip 100 proc. atitinkantis direktyvų reikalavimus miestas – EK nemano, kad jis dar galėtų gauti ES paramą vandentvarkos reikmėms.“

Gera žinia – parama tinklų
renovacijai

Vandens ir nuotekų tinklų renovavimo reikmėms bus galima gauti 50 proc. paramą. Pasak AM Vandenų departamento vadovo, Lietuvos sprendimas ateinančius septynerius metus skirti prioritetą tinklų renovacijai atliepia EK raginimą visoms ES šalims rimtai susirūpinti vandens tiekimo ir nuotekų rinkimo sistemų efektyvumu, tad pirmaeilis rūpestis tai bus ne tik mūsų šaliai. Praradimų ir nuostolių mažinimo klausimas akcentuotas ir 2012 metų lapkritį paskelbtoje Europos ateities vandens strategijoje.

AM, pabrėžė D. Krinickas, tikisi ir rūpinsis, kad ir planuojant renovaciją būtų tiksliai apskaičiuojamas investicijų efektyvumas. Artimiausiu metu ketinama kreiptis į EK, kad būtų patikslintos rekomendacijos dėl paramos renovacijai teikimo atsižvelgiant į vandens praradimo ir nuostolių dydį. Pavyzdžiui, besivystančioms šalims Pasaulio bankas yra pateikęs rekomendaciją renovuoti tinklus, kai vandens praradimas viršija 15 proc. (Lietuvos vandentiekio tinkluose 2011 metais patirtas 27 proc. nuostolis, galutinių 2012 metų duomenų kol kas nėra).

50 proc. parama tinklų renovacijos projektams turėtų būti nemenka paspirtis, kai vykdant valstybės suplanuotą vandens tiekimo įmonių stambinimą didesnėms įmonėms teks prisijungti be šeimininkų likusius buvusių gamyklų ir pan. vandentiekio ūkius, teikiančius paslaugą keliems ar daugiau būstų.

Tiesa, Lietuvos vandens tiekėjų asociacijos prezidento Broniaus Miežutavičiaus nuomone, darbus, kuriuos tenka atlikti perimant tą nugyventą ūkį, tiksliau būtų vadinti ne renovacija, o plėtra, nes neretai visą infrastruktūrą reikia ne renovuoti, o sukurti iš naujo. Vandens tiekimo įmonės tikėjosi įtikinti valdžią, kad šie darbai verti didesnės nei 50 proc. paramos. Bet čia nieko pakeisti, pasak D. Krinicko, neišeina, nes net jei teks iš naujo pakloti visą vamzdyną, to nebus galima vadinti plėtra, jei proceso pabaigoje nebus prijungta naujų vartotojų. Planuojamų prijungti vartotojų ar būstų skaičių Lietuva privalo pateikti atsiskaitydama EK.

Vis dėlto papildomų lėšų sudėtingesniems tinklų prijungimo projektams numatyta – atskira eilutė leis gauti paramą turto inventorizacijai. „Taip šeimininkas išsiaiškins visą reikalingą informaciją apie tinklų išdėstymą, jų vertę, be to, inventorizuotas turtas jau uždirbs ir pajamų“, – komentavo AM specialistas ir atkreipė dėmesį, kad iki šiol visas šias pareigas vandens tiekėjai turėjo vykdyti savo sąnaudomis.

D. Krinickas pripažino, kad AM sulaukė priekaištų dėl to, jog nusprendė neskirti 2014–2020 metais atkeliausiančių lėšų liūto dalies tinklų renovacijai: „Bet jei tai darytume, didžiąją dalį lėšų pasiimtų didieji tiekėjai, nes tik jie šiuo metu pajėgūs nuosavu indėliu pridėti 50 proc. sumos. O tai vėl didintų atskirtį tarp miesto ir kaimo vietovių, kur skirsis ne tik paslaugų kokybė, bet ir ūkio efektyvumas. Pastebėtina ir tai, kad šiandien Lietuvoje yra penkios efektyviai veikiančios įmonės. Ir jos nėra iš didžiųjų – jos vidutinės ir mažos.“

AM departamento vadovas komentavo, kad tinklų renovacijos projektų negalima vertinti kaip pagrindinio rodiklio – tai kovoje dėl finansavimo stengėsi įrodyti suinteresuotos pusės. „Pagrindinis dalykas, leidžiantis mažinti kainą, yra masto ekonomijos principo taikymas: daugiau vartotojų – mažesnė kaina. Ir tam būtų naudingas įmonių stambinimas“, – sakė D. Krinickas.

Investicijų susigrąžinimas –
privalomas

2014–2020 metais investicijas vandentvarkos srityje įmonės privalės planuoti vadovaudamosi EK reikalavimu, kad visos įdėtos lėšos, išskyrus ES paramą, būtų susigrąžintos iš paslaugos kainos. „Čia ir yra didžioji problema – kaip suderinti paramos teikimą, paskolas ir galutinę kainą“, – pripažino D. Krinickas.

Skaičiuoti, kaip įvykdyti šį reikalavimą, pirmiausia, žinoma, reikės patiems vandens tiekėjams. Vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainas, vadovaudamasi naujausiu Vyriausybės susitarimu, nustatys Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija. Klausimą, kaip sustabdyti pernelyg drastiškus kainos pokyčius, Vyriausybė svarstė gruodžio 4-ąją vykusiame posėdyje. Nuspręsta, kad kainos turi būti skaičiuojamos atsižvelgiant į faktines, o ne planuojamas išlaidas, įvestas
12 mėnesių kainų galiojimo terminas, taigi kaina turi būti perskaičiuojama kasmet, vandens tiekėjai įpareigoti vykdyti sąnaudų atskyrimą, taip užtikrinant pajamų iš vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo skaidrumą ir kad iš vandens tiekimo bei nuotekų tvarkymo veiklos gaunamomis pajamomis nebūtų finansuojamos kitos vandens tiekėjų vykdomos su vandens tiekimu ir nuotekų tvarkymu nesusijusios veiklos. Taip numatyti reikalavimai, susiję su investicijų pagrįstumu, jų vertinimu kainų augimui ir investicijų planavimui. Skaičiuojama, kad atskirais atvejais kaina gali didėti iki 80 proc. Standartiškai – 20–40 proc.

Anot D. Krinicko, įmonėms savo planus teks dėlioti įvertinant tris esminius dalykus: investicinių sąnaudų pagrįstumą, investicijų atsiperkamumą ir investicijų įtaką kainos augimui. O kainų komisija gali lemti ir patį kainos nustatymo procesą.

„Kaina nuo šiol bus skaičiuojama metams į priekį, ir ji negalės iškart stipriai pašokti, vadinasi, greitai investicijų susigrąžinti nepavyks, o tai turėtų priversti vandens tiekėjus susilaikyti nuo nepagrįstų išlaidų. Tikimės, kad tai paskatins vandens tiekėjus skaičiuoti ne tik tai, kiek reikia pinigų projektui įgyvendinti, bet ir kiek dėl jo padidės vandens kaina“, – kalbėjo AM Vandenų departamento vadovas.

Paskola su valstybės garantija

AM žada padėti spręsti daugeliui vandens tiekimo įmonių ir savivaldybių opią problemą – pagelbėti tais atvejais, kai dėl skolinimosi limito išnaudojimo joms bus keblu surinkti sumą, reikalingą pridėti į projekto investicijų katilą.

„Dalį pinigų, kuriuos gausime vandentvarkai, išimsime ir įdėsime į garantinį fondą. Taigi vandens tiekėjas, skolindamasis reikiamus pinigus, gaus valstybės garantiją. Tokie finansinės inžinerijos instrumentai kituose sektoriuose naudojami seniai ir gana gerai veikia, – sakė D. Krinickas. – Norime visomis priemonėmis vandens tiekimo sektorių priartinti prie modernių ūkių. Šiandien jis nuo šilumos ar dujų ūkių atsilieka apie
10 metų.“

Eliminuota privatizavimo
galimybė

Gruodžio 4 dieną vykusiame posėdyje Vyriausybė galutinai pritarė Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo pakeitimo projekte įrašytiems nuostatams, kuriais panaikinta vandens tiekimo įmonių privatizavimo galimybė. Artimiausiu metu įstatymo projektas bus pateiktas svarstyti Seimui.

Savivaldybėms suteikta teisė tarybos sprendimu, o ne konkurso būdu, kaip buvo numatyta ankstesnėje įstatymo redakcijoje, paskirti viešąjį vandens tiekėją. „Beveik visos savivaldybės ir šiandien turi vandens tiekėjus, kurie faktiškai atlieka viešojo vandens tiekėjo funkcijas. Tiesiog tos įmonės iki šiol neturėjo reikiamo statuso, nes savivaldybės neskelbė konkursų baimindamosi, kad privatūs asmenys, pasiūlę geresnes sąlygas, juos laimės, po to nežinia kiek pakels kainas“, – aiškino
D. Krinickas. Tokią vartotojams nepalankią įvykių seką yra patyrusi ne viena Europos valstybė.

Dėmesio sulauks paviršinių
nuotekų problemos

2014–2020 metų planuose įrašyta ir iki šiol atidėliota paviršinių nuotekų tvarkybos būtinybė, įvardyti ir tvarkytojai. Nelabai pageidautas įpareigojimas teko vandens tiekimo įmonėms, kurios primygtinai siūlė šią misiją patikėti tiems, kurie prižiūri gatves. Vis dėlto ES parama paviršinėms nuotekoms tvarkyti bus skiriama tik vandens tiekėjams, o dėl to, kokio dydžio ir kokiomis sąlygomis ji bus skiriama, bus sprendžiama atsižvelgus į šiuo metu ekspertų rengiamą studiją. AM jau yra atlikusi poreikio paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūros plėtrai ir renovacijai vertinimą, kuris parodė, kad investicijų visos Lietuvos reikmėms šioje srityje patenkinti reikia
2,3 mlrd. litų. Paviršinių nuotekų tvarkymo mokestis, kaip ir iki šiol, bus taikomas tik juridiniams asmenims – nuspręsta, kad tik nedaugelis fizinių asmenų šiuo metu pakeltų naują mokestį.

Darbai negali sustoti

Paskutiniai projektai pagal 2007–2013 metų finansavimo sąlygas turi būti baigti iki 2015-ųjų galo. Tuo pat metu vandentvarkos įmones jau turėtų pasiekti pirmosios ES injekcijos, skirtos pagal naująsias paramos schemas. „Bet su laikinuoju finansavimu – valstybės parama, kurią ši atsiims atkeliavus lėšoms iš struktūrinių fondų – startuoti bus galima jau nuo 2014 metų pradžios. Valstybė privalo ieškoti finansavimo galimybių tokiems periodams – būtų neracionalu daryti tarpus tarp projektų įgyvendinimo, prarasti įdirbį. Kai kurie vandens tiekėjai jau yra atlikę viešuosius pirkimus, žino projektų kainą, negalima leisti, kad tiekėjams tektų iš naujo skelbti konkursus“, – komentavo
D. Krinickas.

Lietuvos vandentvarkos ūkio vadovai turi kuo džiaugtis – gandai, kad vandentvarkai, kaip ir kitoms ūkio šakoms, 2014–2020 metais teks tenkintis gerokai mažesne parama, nepasitvirtino – šiai sričiai skirtas biudžetas sumažėjo tik dešimtadaliu (praėjusį laikotarpį siekė 1,5 mlrd. litų). Bet padalyti jį teks daugybei svarbių užduočių paremti: tinklų plėtrai, renovacijai, nuotekų valymo, vandens gerinimo, dumblo tvarkymo, paviršinių nuotekų rinkimo įrenginiams. Kol nėra gauta galutinio AM ir Vyriausybės patvirtinimo dėl vandentvarkai skirti numatytos sumos, nėra ir galutinio lėšų paskirstymo, atkreipė dėmesį D. Krinickas.

Bronius MIEŽUTAVIČIUS

Lietuvos vandens tiekėjų asociacijos prezidentas

Neperdedant galima sakyti, kad dabar – finišo tiesioji, kai dar galime patys apsispręsti ir Europos Komisijai išaiškinti, kur ir kiek turėtume investuoti, kad mūsų paslaugos būtų pasiekiamos, atitiktų visus higienos, aplinkosaugos reikalavimus ir svarbiausia – kad pasibaigus finansavimo periodui būtų įperkamos klientams. Turime aiškiai įvardyti kertines vandentvarkos ūkio problemas ir nutarti, kaip panaudojant paramos lėšas šias problemas būtų galima spręsti efektyviausiai.

Manyčiau, pagrindinė užduotis šiuo metu – planuoti investicijas taip, kad jos mažintų teikiamų paslaugų savikainos augimą, tuo pačiu sudarytų sąlygas savivaldybėms, kaip turto savininkėms, stambinti bendroves ir kurtis regioninėms vandens tiekimo įmonėms.

Šiuo metu vienomis pagrindinių savikainos augimo priežasčių drąsiai galima vadinti nepakankamas investicijas eksploatuojamam turtui atstatyti ir technologijoms tobulinti. Dėl to didėja ne tik geriamojo vandens nuostoliai, bet ir avaringumas bei visos kitos eksploatavimo sąnaudos. Reikiamos lėšos turtui atstatyti atsakingai neįvertinamos ir dažnai net sąmoningai sumažinamos jau tvirtinant paslaugų kainas.

Kalbant apie šalies rajonų centrų, taip pat Klaipėdos miesto vandentvarkos įmonių paslaugų savikainos augimą, jai, be išvardytų priežasčių, labai reikšmingą įtaką daro ir tai, kad bendrovės eksploatuoja nugyventus kaimų vandentvarkos įrenginius, kurių vertė – minimali, o dažnai ir neįtraukta į buhalterijos balansą. Ir todėl tvirtinant paslaugų kainas šio turto atkūrimo sąnaudos išvis nenumatomos.

Lietuvos vandens tiekėjų asociacijos duomenimis, šalyje yra 1781 gyvenvietė, kurioje geriamasis vanduo tiekiamas centralizuotai. Per pastaruosius 10 metų 1396 gyvenviečių nugyventas geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų valymo sistemas perėmė eksploatuoti vandentvarkos bendrovės. Iš viso šalyje yra tik 12 rajoninių miestų, kur vandentvarkos įmonės geriamojo vandens tiekimo paslaugas teikia visoje rajono teritorijoje. Tam, kad profesionalūs vandens tiekėjai įgyvendintų naujajame Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo projekte numatytą bendrovių stambinimo užduotį „vienas rajonas – viena vandentvarkos įmonė“, jiems reikės eksploatuoti mažiausiai 385 gyvenviečių vandens ūkį. Dėl to, be jokios abejonės, didės būtiniausios rajoninių vandens tiekimo bendrovių paslaugų sąnaudos, tuo pačiu ir kainos.

Mažai tikėtina, kad tai skatins rajonų savivaldybes, kaip įmonių savininkes, geranoriškai plėsti įmonių priežiūros ribas. Greičiau bus taip, kaip buvo iki šiol: kai sugedus gyvenvietės geriamojo vandens tiekimo įrenginiams sutriks vandens tiekimas, gyventojams prašant savivaldybė šį ūkį perduos vandens tiekimo profesionalams. Taip, norint iš dalies atstatyti ir eksploatuoti vandens tiekimo įrenginius, sudaromos realios prielaidos sąnaudoms augti. Šiam ūkiui sutvarkyti reikalingos didelės investicijos, o darant tai vien iš paslaugų kainos ar skolintų lėšų investicijų našta perkeliama miestų ir rajonų centrų gyventojams.

Jeigu bus pasirinktas būtent toks kelias, ilgainiui daugelyje rajonų geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugos taps labai brangios ir galbūt net 4 proc. viršys gyventojų vidutinių pajamų lygį, o tai ir Lietuvoje, ir visoje Europoje laikoma maksimalia kaina. Vienas veiksmingų būdų skatinti savivaldybes plėsti rajoninių vandentvarkos bendrovių priežiūros ribas ir mažinti įmonių, jau perėmusių vandentvarkos objektus, eksploatavimo sąnaudas – skirti tikslinę finansinę paramą.

Manome, kad didžioji 2014–2020 metų finansinės paramos dalis turi būti skirta šalies vandentvarkos ūkio renovacijai, parenkant aiškius paramos efektyvumo įvertinimo kriterijus. Diskutuoti reikėtų ir dėl paramos gavimo intensyvumo, t. y. kiek procentinių punktų prie bendros paramos sumos turėtų prisidėti vandentvarkos bendrovės ar savivaldybės. Akivaizdu, didžiųjų miestų vandentvarkos įmonės gali apmokėti 50 proc. investicijų tinklams ir kitai infrastruktūrai atstatyti. Bet to tikrai nepasakysi apie smulkiąsias vandentvarkos įmones. Teisingo paramos intensyvumo paskirstymo problema yra rimta ir diskutuotina. Tam, kad visų grupių vandentvarkos įmonės (vandentvarkos bendrovės pagal teikiamų paslaugų apimtis yra suskirstytos į
5 grupes) ekonomiškai pajėgtų gauti paramą, būtina atsižvelgti į atskirų vandentvarkos bendrovių ir savivaldybių galimybes prisidėti prie finansuojamų projektų, kitaip gali kilti keblumų dėl skirtų lėšų naudojimo.

Lietuvos vandentvarkos ūkiui skirtos 2014–2020 metų Europos paramos lėšos (atkreipiu dėmesį, kad šis periodas gali būti paskutinė galimybė gauti ES paramą), jų prieinamumas savivaldybėms ir vandentvarkos bendrovėms turėtų skatinti geriamojo vandens tiekimo, nuotekų valymo bei dumblo tvarkymo savikainos mažinimą vykdant visus geriamojo vandens kokybės ir aplinkosaugos reikalavimus.

Rusnė MARČĖNAITĖ,

“Statyba ir architektūra”

Nors milijardus litų kainuojantys vandentvarkos projektai leis sumažinti lauko tualetų skaičių, jie gresia ir papildomais rūpesčiais: prie nutiestų tinklų gyventojai jungiasi vangiai, tad išaugusios infrastruktūros aptarnavimo sąnaudos brangins vandenį, o jei nepakaks vartotojų – gali nebeveikti ir patys įrenginiai.

Kadaise laimėjęs gražiausio kaimelio apdovanojimą, šiandien Vokietijoje esantis Rambacho kaimelis vargiai pakartotų savo ankstesnį triumfą. Kasmet gyvenvietė vis labiau tuštėja, o masinis gyventojų išsikėlimas vietinei valdžiai jau ima kelti nenumatytų problemų, pavyzdžiui, nuolat genda nuotekų valymo įrenginiai, nes bakterijos neturi pakankamai kuo misti.
Su problema, kad mažėjant gyventojų kyla galvosopis dėl infrastruktūros veikimo, jau anksčiau susidūrė Rytų Vokietijos regionai, iš kurių po Berlyno sienos griuvimo gyventojai masiškai paplūdo į Vakarų Vokietiją. Štai Frankfurtas prie Oderio, kuriame po 1990-ųjų gyventojų sumažėjo trečdaliu – iki 60 tūkst., siekdamas išlaikyti veikiantį kanalizacijos tinklą, periodiškai į jį nukreipia galingą vandens srovę. Esant mažai vartotojų nutekamieji vamzdžiai retkarčiais turi būti praplauti vandens srove, kad būtų išvengta nešvaraus nutekamojo vandens užsistovėjimo. Tad mokslininkai suskaičiavo, kad pastarąjį dešimtmetį Frankfurte prie Oderio per metus šešis kartus padidėjo vandens, skirto vamzdžiams praplauti, sunaudojimas.
Štai tokias problemas mažėjant gyventojų kaimiškose vietovėse jau šiandien sprendžia Vokietija. O dabar grįžkime į Lietuvą, kur atokiuose kampeliuose statybininkai pluša rausdami griovius ir tiesdami vandentiekio bei nuotekų tinklus. Lietuvos žemėje taip jau užkasta įspūdinga pinigų suma: Aplinkos ministerijos (AM) duomenimis, vandentvarkai nuo 2000 iki 2013 m. skirta apie 2,9 mlrd. Lt ES lėšų.
Šie plataus užmojo darbai Lietuvoje vyksta dėl kilnaus tikslo: išsikeltas uždavinys, kad iki 2015 m. 95 proc. šalies gyventojų turėtų priėjimą prie centralizuotų vandentiekio ir nuotekų tinklų ir pagaliau šalis apleistų pirmas pozicijas gėdingoje lentelėje dėl lauko tualetų skaičiaus. Bet ar tikrai šios investicijos naudojamos protingai? Ar neteks ir mums spręsti dilemos, ką su ta infrastruktūra daryti po dešimties metų? Pagaliau ar ši infrastruktūros plėtra nepabrangins paslaugų dabartiniams vartotojams?

Iki 2015 m. prijungti 95 proc. vartotojų nepavyks

„Per ankstesnį projektą, kai tiesėme tinklus Kaišiadorių rajone, prijungėme apie trečdalį gyventojų – turėtų būti prisijungę 1800 gyventojų, o dabar prijungta 571. Koncentruotose gyvenvietėse lengviau, o pas mus labai daug vienkiemių, kurie tuštėja. Skatindami, kad žmonės jungtųsi prie tinklų, ir patys nešiojame lapukus, ir savivaldybė priėmė sprendimą, kad kompensuoja 700 Lt prisijungimo išlaidų, todėl tikimės, kad savo įsipareigojimus įgyvendinsime“, – viliasi vandens tiekimo įmonės „Kaišiadorių vandenys“ direktorius Gintaras Petrušis.
Daugumos kitų bendrovių, įgyvendinančių vandentvarkos projektus provincijoje, vadovai tokias viltis jau yra praradę ir atvirai sako, kad tesėti įsipareigojimų nepavyks. „Šiandien yra apie 60 proc. prisijungusiųjų prie nuotekų tinklų, ir neturiu vilčių, kad pavyks pasiekti numatytą skaičių. Kol gauni finansavimą, parengi projektą ir pradedi vykdyti, praeina treji ketveri metai. Tuomet pamatai, kad trečdalio namų jau durys užkaltos: gyventojai arba išvykę, arba mirę“, – sunkumus vardija įmonės „Prienų vandenys“ direktorius Pranas Mitkevičius.
Dar prastesnė padėtis Lazdijų rajone, kur prie nutiestų vandentiekio ir nuotekų tinklų buvo planuota prijungti apie tūkstantį gyventojų, o šiuo metu yra prisijungę apie 450. „Nemažai tinklų nutiesta Veisiejuose, bet kadangi tai kurortinis miestelis, didžioji dalis susipirkusiųjų namus paežerėse yra vilniečiai ir kauniečiai, kurie nemato tikslo jungtis prie tinklų, nes atvažiuoja tik vasarą. Dabar tiesiame tinklus toje miesto dalyje, kurioje gyvena daugiausia vietiniai gyvena, todėl prisijungimo rodiklis padidės“, – tikisi įmonės „Lazdijų vanduo“ direktorius Dainius Žukauskas.
AM Vandenų departamento direktorius Dalius Krinickas informavo, kad 2012 m. prie centralizuoto vandentiekio buvo prisijungę apie 76 proc., prie nuotekų tinklų – 67 proc. gyventojų, tad iki 2015 m. pasiekti užsibrėžto 95 proc. rodiklio nepavyks. Priežasčių, kodėl šių tikslų nepavyksta pasiekti, – visas pluoštas. Viena pagrindinių – finansinė, nes gyventojas prie miestelin atvesto tinklo turi prisijungti savo lėšomis.
„Mūsų skaičiavimais, vidutiniškai gyventojui prisijungti prie šių tinklų kainuoja nuo 5 tūkst. iki 7 tūkst. Lt – priklauso nuo to, kur žmogus gyvena. Dažnas gyventojas tokių pinigų neturi. Kita problema – ekologinė. Šiuo metu gyventojai, ypač mažesnių gyvenviečių, turi nuotekų kaupimo rezervuarus. O prisijungus teks ne tik už prisijungimą, bet ir už paslaugas mokėti“, – komentuoja D.Krinickas.

Kaip Europos Sąjunga pakeitė vandentvarkos ūkį Lietuvoje.

Grynas geriamasis vanduo iš čiaupo ir tualetas neperžengus namų slenksčio – elementarūs patogumai ar civilizacijos požymiai, šiandien dar neprieinami daliai XXI amžiaus Lietuvos.
Pernai centralizuotu vandentiekiu naudojosi 76 proc., o centralizuotomis nuotekų tvarkymo paslaugomis – 67 proc. šalies gyventojų. Eurostato duomenimis, 16,6 proc. lietuvių lig šiol naudojasi lauko tualetu.
„Žmonės negalėjo naudoti padorios santechnikos įrangos, nes viskas kaipmat apaugdavo geležimi ir rūdimis, o ir gerti tokį nekokybišką vandenį ne į gera. Trukdžių kilo nuolat, o piko metu vanduo tiesiog dingdavo. Žinoma, netvarka buvo ir su nuotekomis, žmonės turėjo rezervuarus, bet nešalino jų civilizuotai, pilstydavo į pakrūmes ir griovius“, – tokį Deltuvos miestelio Ukmergės rajone vaizdą dar prieš dešimtmetį piešia seniūnas Salvijus Stimburys.
Liūdna statistika turėtų pasikeisti jau 2015 m., nes siekiame ambicingo Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo 2008–2015 metų plėtros strategijoje numatyto tikslo – po dvejų metų centralizuotais vandentiekio ir nuotekų tinklais turėtų naudotis 95 proc. šalies gyventojų. Tiesa, vis dar neaišku, kiek gyventojų atliks namų darbus ir sava valia prisijungs prie sistemų.
ES paramos administravimo departamento direktorius Inesis Kiškis svarsto, kad jei ne europinė parama ir bene 4 mlrd. litų investicijų, nuo 2000-ųjų tekusių šalies vandentiekio ir nuotekų tinklams, Lietuva šiandien vargiai atitiktų ES miestų nuotekų valymo direktyvos reikalavimus.
„Dabar jau tinkamai išvaloma 97 proc. visų surenkamų nuotekų. Jei palygintume, kokia situacija buvo nepriklausomybės apyaušryje, rezultatai skiriasi kardinaliai: anksčiau tinkamai tvarkydavome gal kiek daugiau nei 3 proc. nuotekų, padėtis buvo labai bloga. O dabar gerėja ir vandens kokybė, ir Baltijos jūros būklė“, – aiškina I.Kiškis.
Vis dėlto, nors vandenų ūkis Lietuvoje neabejotinai modernėja, kaimo vietovėse rezultatai dar nėra patenkinami. Todėl kitąmet, prasidėjus naujam ES finansiniam laikotarpiui, didesnių subsidijų gali tikėtis gyvenvietės, kuriose įsikūrę mažiau kaip 2 tūkst. gyventojų.

Patogumai keliasi į kaimą

Atnaujinusi kolūkinių laikų vandentiekio paveldą, Deltuva 80-iai proc. miestelio gyventojų kelią į civilizaciją praskynė dar 2006 m., kai milijono litų „Sapard“ paramos užteko vandentiekio trasoms atnaujinti, kanalizacijos tinklams nutiesti, nuotekų valymo įrenginiams pastatyti. Seniūnas konstatuoja, kad anksčiau skeptikai skaičiavo didelę vandens kainą, bet, laimei, per dešimtmetį jų sąmonėje įvyko pokyčių: anksčiau nenorėję prisijungti prie centralizuotų tinklų, šiandien jie ieško galimybių, kaip tai padaryti. „Dabar žmonės nuotekas iš duobių jau bijo pilti bet kur, net samdosi vandentiekio įmonę, kad išvežtų, nors tai daug brangiau, nei naudotis centralizuotais tinklais“, – dėsto S.Stimburys.
Vandentvarkos projektams Lietuvoje 2000–2006 m. finansavimo laikotarpiu Europos Komisija skyrė 1,5 mlrd. litų, tačiau prieš dvejus metus kilo grėsmė milijardinės paramos iki 2013 m. neišnaudoti. Aplinkos projektų valdymo agentūros (APVA) Vandenų skyriaus vedėjas Vidas Stašauskas ramina, kad sunkumų turėjusios savivaldybės pasistūmėjo pirmyn, o kai kurioms net planuojama skirti daugiau pinigų.
„Sunkumų kyla Kauno rajono savivaldybei, problemų turi ir bent vienas projektas Raseiniuose. Matyt, tai priklauso nuo rangovų. Pavyzdžiui, Raseiniuose viena bendrovių galbūt turi vidinių problemų, todėl šiek tiek atsainiai žiūri į šį projektą, nereaguoja į užsakovo raginimus ir gerokai vėluoja“, – dėsto V.Stašauskas.
Jis perspėja, kad, nepaisant regionų pastangų, 2007–2013 m. programos prieduose nustatytų rezultatų pasiekti gal ir nepavyks, todėl planuojama keisti skaičiavimo metodiką ir rodiklius patikslinti. Dar 2009 m. kai kurie vykdytojai, teikdami paraiškas dėl vandentvarkos projektų, apsiskaičiavo, prognozuodami pernelyg optimistinius demografinius duomenis.
„Šiuo metu skaičiuojame būstais, į kuriuos bus atvestas vandentiekis, o tada nuo demografinės padėties taikysime koeficientą atskirai savivaldybei. Jis būtų kaip vidurkis, nes gana sudėtinga skaičiuoti gyventojus, kai registruotis jie gali vienur, o gyventi – kitur“, – svarsto APVA atstovas.
Matematinė paklaida – tik pusė bėdos: valstybė užtikrina vandentiekio ir nuotekų trasas, tačiau kaip įtikinti įpročių sukaustytus gyventojus įsirengti vandentiekio ir kanalizacijos sistemas būsto viduje?

Reikia ne tinklų, o vartotojų

Deltuvos seniūnas primena, kad vamzdžių „į niekur“ tiesti neverta: jei prie jų nesijungs vartotojai, nebus jokios naudos. S.Stimburys spėja, kad jei ne pagalbinės finansinės priemonės, kai 2006 m. savivaldybė rado pinigų padengti gyventojams įvado išlaidas, kokybišką vandentiekį ir kanalizaciją namuose būtų turėję vos pusė gyventojų.
Deltuvos geresnio gyvenimo reformos buvo tik pirma kregždė rajone. Nors dabar Ukmergės rajone vandentvarkos projektai tęsiami visu pajėgumu, skeptikų ar pinigų stokojančiųjų pasipriešinimą palaužti tokiomis materialinėmis paskatomis nebėra iš ko. Bendrovė „Ukmergės vandenys“ skaičiuoja, kad paslauga turėtų atsipirkti per abonentų vartojimą, todėl klojant vandentiekio įvadą taikomos sąlygos gyventojams išsimokėti už darbus per kelis mėnesius.
„Mieste, kuriame sklypai nedideli – 6–10 arų, kai privedama prie privačios sklypo ribos, abonentą prijungti kainuoja 70–100 litų už kvadratinį metrą. Tai nėra didelės sumos, kai atstumas 10–12 metrų. Gal kaime, kuriame 12–25 arų sodybos, atšakėlės didesnės, bet stengiamės įvado neišbranginti. Juk mes patys jį klojame per daržą, pievelę, o atstatymo darbai, kurie yra brangiausi, nieko nekainuoja“, – skaičiuoja „Ukmergės vandenų“ direktorius Rimas Arlinskas.
APVA atstovas V.Stašauskas teigia, kad savivaldybės randa būdų, kaip paskatinti gyventojus jungtis prie centralizuotų tinklų: vienos apmoka projekto parengimą, kitos socialiai remtinoms šeimoms skiria dalį lėšų įrangai jų valdose apmokėti. Arba gyventojai įsigyja medžiagas, o savivaldybė apmoka darbus. Taigi paramos modelių esą galima rasti.
„Pasitaiko, kad finansavimo ir administravimo sutartyse nurodomos sąlygos, jog tinklai turi būti atvesti iki sklypo ribos, neįvykdomos, bet ir ten, kur tokios galimybės suteikiamos, gyventojai dėl vienų ar kitų priežasčių neprisijungia“, – dėsto V.Stašauskas.

Trūksta abonentų

Kitas Ukmergės rajono miestelis Žemaitkiemis dar naudojasi senąja vandentiekio sistema. Čia, kaip ir dar šešiose rajono gyvenvietėse, darbų pabaiga, planuota liepos viduryje, persikels į rudenį. Atskiro vandentiekio projekto nuo trasos iki namų slenksčio sąlygos čia kiek įmanoma palengvintos, kainos sumažintos, o specialistai atvyksta tiesiai pas gyventojus, todėl viskas kainuoja daug pigiau.
„Kiek jų prisijungs, sunku pasakyti, bet aišku, kad turintieji patogumus jų neatsisakys. Prie kanalizacijos tinklų nesijungs nebent negyvenami namai, nes tuščių, parduotų sodybų yra nemažai“, – pasakoja Žemaitkiemio seniūnė Rita Mikutienė.
R.Arlinskas nesibaimina, kad Ukmergei nepavyks pasiekti rodiklių: mieste centralizuotu vandentiekiu jau gali naudotis 94 proc., o nuotekų tinklais – 84 proc. gyventojų. Kad ir kaip būtų, rajonas nuo miesto skiriasi – neaišku, kiek gyventojų savanoriškai jungsis prie nutiestų sistemų, todėl įvertinus bendrą situaciją iki 95 proc. rodiklio dar toli.
„Informaciniuose susirinkimuose žmonės aktyvūs, bet kai nutiesiami magistraliniai tinklai, jiems prasideda darbymetis: rudenį daržai, pavasarį – jų sodinimas, trūksta ryžto. Matyt, šviečiamoji veikla turėtų būti darnesnė, reikėtų prisidėti ir gamtosaugininkams“, – svarsto R.Arlinskas.
Nepaisant sodybų tuštėjimo meto Žemaitkiemyje, seniūnė svarsto, kad atsisakyti tiesti tinklų į rečiau gyvenamas gatves neverta, nes neaišku, ar būstų nenupirks naujakuriai, be to, atsiranda ir tokių sodybų savininkų, kurie jungiasi prie sistemų, nors būstas ir tuščias.
Ukmergės meras Vydas Paknys įsitikinęs, kad darbų vykdytojai strategiškai numato ir įvertina gyventojų mažėjimą: „Mūsų demografinė padėtis neišskirtinė, kaip ir visoje Lietuvoje. Manau, vadovai planuodami apsidraudžia nuo šių dalykų, perinvestavimas, matyt, nevyksta, tai – profesionalumo klausimas“, – dėsto Ukmergės meras.

Kaimų gyventojams teks griauti lauko tualetus: europinėmis lėšomis jau ir kaimo vietovėse pradėti kloti vandentiekiai ir nuotekų valymo įrenginiai. Vandentvarkos ūkio plėtra – sėkmingiausias Lietuvos aplinkosaugos projektas nuo nepriklausomybės atkūrimo.

“Ar sugebėtumėte skalbti automatine skalbimo mašina, neturėdami vandentiekio? Vilniečiai nemokėtų, o mūsiškiai – moka. Mūsų žmonės iš to vargo išmoko pagal skalbyklės leidžiamus garsus atskirti, kada reikia į ją pilti vandenį, ir kuo puikiausiai išsiskalbia”, – Žagarės (Joniškio r.) gyventojų išradingumu neatsistebi seniūnė Stasė Eidukienė.
“Eurostato” duomenimis, 17,2 proc. lietuvių naudojasi lauko tualetu, o 15,9 proc. gyvena be vonios ar dušo – tai yra kone pirmykščių žmonių sąlygomis, kaip pasakytų Vakarų europiečiai, nes senosiose Europos Sąjungos šalyse lauko tualetai dvidešimt pirmame amžiuje yra visiška retenybė. Apie du tūkstančius gyventojų turinčioje Žagarėje – toli gražu ne. Čia vandentiekio ir tualeto savo namuose vis dar neturi dauguma gyventojų. Šiandien vos 6 proc. Žagarės gyventojų yra centralizuoto vandentiekio ir nuotekų surinkimo tinklų vartotojai. Priežastis paprasta: nebuvo techninių galimybių, nes ligšioliniai vandentiekio ir nuotekų tinklai apėmė tik itin mažą dalį miesto.
“Taip gyventi be galo sunku. Jei nėra kanalizacijos ir vandentiekio, joks verslas negali kurtis, nes visiems dabar keliami reikalavimai prisijungti prie miesto tinklų. Norėta rudenį atidaryti naują parduotuvę, bet kol kas planus tenka atidėti, patalpų ieškojo ir kepykla, vaistinė”, – teigia seniūnė S.Eidukienė.
Bet didžiausia problema, pasak seniūnės, yra ta, kad dažną vasarą dalis Žagarės gyventojų apskritai lieka be vandens, nes šiose vietovėse labai dažnai išdžiūsta šuliniai. Todėl gyventojai kibirais, plastikiniais buteliais ar statinėmis – kas kaip pajėgia – masiškai vežiojasi vandenį namo iš Švėtės upės, ežero ar pačiame mieste esančio seno hidranto. Nuo taršos, plūstančių nevalytų nuotekų, smarkiai nukenčia ir aplinkiniai vandens telkiniai. Neseniai buvo uždraustos maudynės per Žagarę tekančioje Švėtės upėje – jos tarša viršija leistinas normas.

Į vandens ūkį – europinės paramos milijardai

Vis dėlto jau netrukus vaizdas Žagarėje gerokai pasikeis. Čia šiuo metu klojama apie 30 km vandentiekio ir nuotekų tinklų bei statoma nauja nuotekų valykla, kuri, kaip teigia UAB “Joniškio vandenys” direktorius Mečys Grunskis, leis per parą išvalyti 370 kub. m nuotekų. Senosios nuotekų valyklos pajėgumai siekė vos 30 kub. m per parą. Už beveik 20 mln. Lt europinės paramos sutvarkius miesto vandens ūkį, prie vandentiekio ir nuotekų tinklų galės prisijungti jau per 80 proc. Žagarės gyventojų. Tai reiškia, kad lauko tualetai jau greitai taps atgyvena ir Lietuvos provincijoje. Vienintelė bėda – statybų darbai smarkiai vėluoja.
Šie pokyčiai vyksta ne tik Žagarėje, bet ir visoje Lietuvoje. 2007–2013 m. laikotarpiu vandentvarkos infrastruktūros plėtrai Lietuvoje bus panaudota 1,6 mlrd. Lt europinės paramos. Pasak Aplinkos ministerijos ES fondų valdymo skyriaus vedėjos Vilmos Slavinskienės, teikdamos projektus finansavimui gauti savivaldybės turi prisidėti tik nedidele savų lėšų dalimi – 5 proc. projekto vertės.
Pastarąjį dešimtmetį į vandentvarkos ūkį Lietuvoje investuotos milijardinės lėšos. Nauji vandentiekiai ir nuotekų valymo įrenginiai pirmiausia pradėti kloti didesniuose miestuose, o dabar pereinama prie mažesnių ir netgi kaimo vietovių. Pasak aplinkos viceministro dr. Aleksandro Spruogio, vandentvarkos infrastruktūros plėtros projektus jau skatinamos teikti net ir iki penkių šimtų gyventojų turinčios gyvenvietės.
Šiuo metu nauji vandens tiekimo ir nuotekų valymo įrenginiai statomi apie 240 gyvenviečių. Lietuvos siekis – kad vandens tiekimo ir tvarkymo paslaugos būtų teikiamos 95 proc. gyventojų. “Šiandien dar apie 30 proc. Lietuvos gyventojų vartoja šachtinių šulinių vandenį”, – sako Aplinkos apsaugos agentūros direktorius Raimondas Sakalauskas.
Bet padėtis sparčiai keičiasi. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę vandentvarka tapo prioritetine aplinkosaugos sritimi: tai buvo didžiausia šalies ekologinė problema, nes į aplinką ir Baltijos jūrą patekdavo milžiniški kiekiai nevalytų nuotekų. Pasak R.Sakalausko, 1991 m. vos apie 25 proc. visų į aplinką patenkančių nuotekų buvo išvalytos, tad į pievas, upelius ir ežerus patekdavo tūkstančiai tonų teršalų.
“Ar atsimenate, kaip atrodė Neris prieš dvidešimt metų? Upės vanduo nuo teršalų buvo rudas. Į Nerį tuo metu patekdavo apie vieną kubinį metrą nevalytų teršalų per sekundę. Gamtai tai reiškė didžiulius nuostolius”, – primena R.Sakalauskas.

“Negyvose” upėse vėl veisiasi žuvys

Šiandien padėtis jau nebėra tokia dramatiška. Lietuva vandentvarkos ūkį beveik susitvarkė, pramonė susitraukė, tad visiškai nevalytų buitinių ir gamybinių nuotekų į aplinką dabar patenka minimaliai – jų kiekiai sumažėjo nuo 33,7 mln. kub. m 1998-aisiais iki 100 tūkst. kub. m 2010-aisiais. Sumažėjo ir bendri teršalų kiekiai, patenkantys į vandens telkinius iš miestų valymo įrenginių: pavyzdžiui, tarša organiniais teršalais (rodiklis BDS7) sumažėjo nuo 12,6 tūkst. t 1998-aisiais iki 1,8 tūkst. t praėjusiais metais. Organinių teršalų prietaka į Baltijos jūrą šiandien taip pat mažesnė.
Aplinkos ministerijos Vandenų politikos skyriaus vyr. specialistė Viktorija Vaškevičienė atkreipia dėmesį, kad šiemet iš didžiausių Baltijos jūros teršėjų sąrašo buvo išbrauktos keturios Lietuvos įmonės: Kauno, Kėdainių ir Palangos miestų nuotekų valymo įrenginiai ir akcinė bendrovė “Orlen Lietuva”. 1992 m., kai Helsinkio komisija sudarė šį “karštųjų taškų” sąrašą, į jį buvo įtraukta 16 Lietuvos teršėjų. Šiandien jų beliko trys: AB “Lifosa”, žemės ūkio sektorius (tarša iš žemės ūkio teritorijų vis dar tebėra neišspręsta problema) ir Kuršių marios.
“Rezultatai akivaizdūs: vandens telkinių bei maudyklų kokybė pastebimai pagerėjo. Tai rodo ir žuvų gausėjimas. Atsigavo lašišų populiacija – neseniai vėl imta leisti jų žūklę”, – teigia Aplinkos apsaugos agentūros vadovas R.Sakalauskas.
Bendrovės “Šiaulių vandenys” generalinis direktorius Jonas Matkevičius antrina, jog Šiaulių Kulpės upė, tekanti pro Kryžių kalną, prieš dvidešimt metų buvo tokia užteršta, kad joje nesiveisė jokios žuvys, o lankytojų, atvykdavusių į Kryžių kalną, nosis rietė šleikštulį keliantys kvapai. “Į upę laisvai tekėjo teršalai, nes senieji valymo įrenginiai nepajėgė nuotekų išvalyti”, – prisimena J.Matkevičius. Šiandien nedidelėje Kulpės upėje vėl veisiasi žuvys ir net atsirado vėžių.
Beje, Šiauliai laikomi geru pavyzdžiu daugeliui savivaldybių, kaip paskatinti vartotojus prisijungti prie naujų geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo tinklų. Pavyzdžiui, Medelyno ir Kalniuko gyvenamuosiuose kvartaluose, kuriuose darbai baigti pernai, jau sudarytos sutartys su maždaug 70 proc. naujų vartotojų. Iki šių metų pabaigos šis skaičius turėtų padidėti iki 80 proc. Šiaulių sėkmę lėmė kelios priežastys: pirmiausia buvo daug dirbama informuojant gyventojus, kita vertus, savivaldybės lėšomis buvo kompensuojamas vandentiekio įvado ir nuotekų išvado techninių projektų parengimas – iš viso miesto valdžiai tai atsiėjo apie 1,5 mln. Lt.
Kaip paskatinti gyventojus, ypač šiais sunkiais laikais, jungtis prie naujos infrastruktūros – didelis galvosūkis savivaldybėms, tuo labiau kad daug kur sunku rasti savininkus: jie dažnai būna emigravę į užsienį, o būstą palikę pagyvenusių tėvų ar visiškai svetimų žmonių priežiūrai. Esama ir tokių gyvenamųjų rajonų, kuriuose tinklai pakloti, o gyvenamieji namai užklupus ekonominei krizei net nebaigti statyti. “Be to, vien vamzdį iki namo atvesti juk neužtenka: žmonės žino, kad reikės investuoti ir į santechnikos įrangą. Įtikinti tuo gyventoją, įpratusį naudotis lauko tualetu, nėra lengva”, – sako “Joniškio vandenų” vadovas M.Grunskis, jau galvojantis, kaip paskatinti prie naujų tinklų jungtis Žagarės gyventojus.
Vis dėlto išeitį savivaldybėms teks rasti – priešingu atveju jos rizikuoja netekti gautos europinės paramos.