A. Merkytės nuotr.

Ar kada susimąstėte, kokioje aplinkoje gyvenate, ar geriate švarų vandenį, ar pagalvojote, kaip paprastomis, naminėmis priemonėmis sumažinti nitratų kiekį daržovėse? Atsakymų į šiuos klausimus ieško Klaipėdos moksleiviai. Susivokti daugelyje aplinkosaugos temų padės Lietuvoje gegužės 23 dieną organizuojama atvirų durų diena.

Šią dieną vyksiantis renginys „Profesoriaus atradimai gamtoje – eksperimentuok kartu!“ nuo 12 iki 15 valandos kviečia apsilankyti visus klaipėdiečius, šeimas su mažais vaikais ir jaunimą Klaipėdos pirmojoje vandenvietėje, kuri po atliktų atnaujinimo darbų pasiekė aukščiausią modernumo lygį.

Panašūs renginiai tuo pat metu vyks ir Vilniaus bei Marijampolės nuotekų valyklose ir Alytaus regiono nepavojingų atliekų sąvartyno teritorijoje.

Pamatys, kaip ruošiamas vanduo

Kiekvienas apsilankęs visiškai automatizuotoje Klaipėdos miesto pirmosios vandenvietės vandens ruošykloje pamatys, kaip čia ruošiamas vanduo patenka į gyventojų namų čiaupus. Atvirų durų dienos metu svečių lauks ne tik ekskursijos po vandenvietę. Renginio organizatoriai parengė įdomią, turiningą programą ir mažiesiems renginio dalyviams.

Renginio vedėjas, vaikų mėgstamas personažas – išmintingasis Profesorius, pasirengęs vaikų žinias patikrinti viktorinoje ir aktyviausius apdovanoti šauniais prizais. Taip pat kiekvienas dalyvis savo įgūdžius galės išbandyti eksperimentuodamas su vandeniu ir cheminėmis medžiagomis. Taigi pramogų, žaidimų ir naudingos informacijos netrūks per visą šventę.

Atvirų durų dieną taip pat bus apdovanoti vykstančio moksleivių konkurso „Atradimai gamtoje“ laimėtojai. Šiame konkurse nusprendė dalyvauti net aštuonių Klaipėdos rajono mokyklų moksleiviai. Pirmųjų vietų nugalėtojams bus įteikti konkurso organizatorių įsteigti prizai – bilietai į kino filmą visai klasei.

Įdomu, kas lemia tokį uostamiesčio jaunimo susidomėjimą aplinkosauga? Klaipėdos „Verdenės“ progimnazijos chemijos ir technologijų mokytoja Jūratė Drevinskienė pasakojo, kad sužinoję apie rengiamą konkursą 8 klasės moksleiviai entuziastingai ėmėsi ekologijos temos. Iš pradžių kilo minčių imtis paprastų tiriamųjų darbų, pavyzdžiui, atlikti palyginamąjį parduotuvėje pirktų ir namie užaugintų daržovių nitratų tyrimą. Tačiau vėliau nuspręsta imtis išliekamąją vertę turinčio tyrimo ir nustatyti, kokį metodą naudojant galima maksimaliai sumažinti nitratų kiekį daržovėse. Pavyzdžiui, kiek sumažėtų nitratų daržovėse, jei pamirkytume jas parūgštintame vandenyje. Moksleiviai bandymais nusprendė ištirti, kaip keičiasi nitratų kiekis daržovėje naudojant tam tikrus nitratų mažinimo metodus ir jų nenaudojant. „Tikiu, kad naudinga ir praktiškai sužinoti, kaip, pavyzdžiui, 20 proc. sumažinti nitratų kiekį naudojant tam tikrą metodą“, – sakė mokytoja.

Klaipėdos Martyno Mažvydo progimnazijoje penkios dienos skiriamos netradicinio ugdymo praktinei tiriamajai veiklai. Šios mokyklos biologijos mokytojos Živilės Montrimienės pasiūlytas oro taršos nustatymas bioindikatoriais sulaukė septintokų susidomėjimo. Vaikai rinko kerpes iš įvairių Klaipėdos vietų ir pagal jų rūšinę įvairovę nustatė oro užterštumo būklę. Šio tyrimo rezultatus moksleiviai pristatys šių metų konkursui.

Abi mokytojos tvirtina, kad motyvuotiems moksleiviams svarbios ekologijos temos, jie rūšiuoja atliekas, domisi gyvenamosios aplinkos kokybe, taip pat aktyviai įsitraukė ir į organizuojamus konkursus. Tad natūralu, kad daugelis jų per atvirų durų dieną apsilankys Klaipėdos pirmojoje vandenvietėje.

Modernioje vandenvietėje viskas valdoma nuotoliniu būdu

O apsilankyti modernizuotoje Klaipėdos pirmojoje vandenvietėje, kuri savo duris lankytojams atvers gegužės 23 dieną, tikrai verta. Kiekvienas savo akimis galės išvysti, kaip ruošyklos įranga prisitaiko prie atitekančio iš požeminių gręžinių vandens srauto ir sureguliuoja vandens lygius tarpiniuose rezervuaruose. Vandens srautų, filtrų valdymui panaudojamos pneumatinės valdymo sklendės. Amonio šalinimo biologinis procesas vyksta pusiau apsemtuose, vadinamuosiuose sausuosiuose filtruose. Tokio darbo režimo filtrų Lietuvoje daugiau nėra.

Fluorui iš geriamojo vandens šalinti naudojama populiariausia pasaulyje – atbulinio osmoso technologija. Šioje vandens ruošykloje operatoriaus nėra. Pirmosios vandenvietės darbuotojai tik papildo stabiliam technologiniam režimui užtikrinti reikalingus reagentus. Šios vandenvietės (kaip ir kitų įmonės objektų) technologinis procesas stebimas ir valdomas nuotoliniu būdu iš centrinės dispečerinės.

Nuo 2013 m. spalio mėnesio Klaipėdos miesto pirmojoje vandenvietėje įgyvendinti vandens gerinimo įrenginių rekonstrukcijos darbai atlikti pasinaudojus Sanglaudos fondo lėšomis pagal 2007–2013 m. Sanglaudos skatinimo veiksmų programos priemonę. Todėl šiuo metu Klaipėdos miesto gyventojai gauna geriamąjį vandenį, kuriame fluorido ir amonio koncentracija neviršija leistinų normų.

Modernizuota vandenvietė per atvirų durų dieną pasirengusi priimti visus smalsuolius, ypač jaunimą ar šeimas su vaikais, kuriems įdomu, kokiam sudėtingam procesui vykstant paruošiamas ir kokios kokybės vanduo teka iš galutinio vartotojo čiaupo.

Klaipėdos regione gelmių vanduo užterštas

Paruošti normas atitinkantį vandenį vartotojams tikrai nėra lengva. Šiaurės vakarų ir Vakarų Lietuvos regionuose, susiklosčius nepalankioms geologinėms bei hidrogeologinėms sąlygoms, požeminiame geriamajame vandenyje dažniausiai aptinkamas didesnis už normą toksinio rodiklio fluorido kiekis.

Nors fluoridas – chemiškai ir biologiškai aktyvus elementas, kurio reikia žmogaus organizmo vystymuisi, kaulų ir dantų augimui, jo yra dantų pastose, kad dantis apsaugotume nuo ėduonies, jo perteklius žmogaus organizmui yra kenksmingas. Ryškiausios problemos, su kuriomis susiduria pernelyg fluoruotą vandenį geriantys žmonės, – dantų fluorozė, pažeidžianti dantis jiems formuojantis ir vystantis, taip pat galimi kalcio ir magnio apykaitos sutrikimai. Geriamajame vandenyje fluoridas yra beskonis, bekvapis, bespalvis ir nesudaro jokių drumzlių. Gerdamas fluoruotą vandenį žmogus nejaučia jokio skonio.

Šių kraštų vandenyse buvo aptinkamas ir amonio perteklius, kuris tiesioginio neigiamo poveikio žmogaus sveikatai neturi. Tačiau didelė amonio koncentracija geriamajame vandenyje gali sukelti cheminę reakciją, kurios metu vandentiekio vamzdyno tiekiamame vandenyje amonis gali pereiti į nitritus, darančius kenksmingą poveikį žmogaus organizmui.

Kviečiame pasinaudoti šia reta galimybe ir visus norinčiuosius apsilankyti atvirų durų dienos renginyje „Profesoriaus atradimai gamtoje – eksperimentuok kartu!“ Klaipėdoje.

LAIKAS: gegužės 23 d., 12–15 val.

VIETA: Klaipėdos I vandenvietė

ADRESAS: Liepų g. 49a, Klaipėda

RENGINYS NEMOKAMAS

Austė Merkytė

pliazas

Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centras, įvertinęs gautus liepos mėnesio antros pusės maudyklų vandens kokybės tyrimų rezultatus, informuoja, kad visose tirtose maudyklose vandens kokybė atitiko Lietuvos higienos normos HN 92:2007 „Paplūdimiai ir jų maudyklų vandens kokybė“ reikalavimus, todėl maudytis yra saugu. Beje, liepos mėnesį atliktų vandens tyrimų rezultatai buvo geresni palyginti su birželio mėnesiu: birželio mėnesį trumpalaikė tarša nustatyta 5,3 proc., o liepos mėnesį – 3,6 proc. tirtų maudyklų.

Informacijos apie maudyklų vandens kokybę liepos mėnesio antroje pusėje nėra gauta iš Klaipėdos miesto ir Marijampolės rajono, kadangi mėginius tyrimams buvo numatyta paimti tik liepos 30 d.

Pajūryje vandens kokybė tirta liepos 14 d. Klaipėdos paplūdimiuose, liepos 15 d. – Palangos ir liepos 22 d. Neringos paplūdimiuose. Vandens kokybė visose šiose maudyklose atitiko reikalavimus.

Visose tirtose ežerų, tvenkinių, upių maudyklose vandens kokybė atitiko mikrobiologinių parametrų reikalavimus, tačiau Kauno marių I ir Kauno marių II paplūdimių maudyklose prasidėjo vandens žydėjimas, o Kupiškio Lėvens upės ir Rokiškio ežero maudyklose nustatytas padidėjęs vandens drumstumas.

Pagal Lietuvos higienos normos HN 92:2007 reikalavimus, išplitus melsvadumbliams ir nustačius arba darant prielaidą apie sveikatai keliamą grėsmę, institucija, atsakinga už paplūdimio administravimą, turi apie sveikatai kilusią grėsmę nedelsdama informuoti visuomenę paplūdimio vietoje ir visomis komunikacijos priemonėmis bei laikinai uždrausti maudytis, kol grėsmė išnyks.

Tiriant vandens kokybę rekreacijai skirtose zonose, rastas didesnis, nei leidžiama higienos normoje, žarninių lazdelių ir/ar žarninių enterokokų kolonijas sudarančių vienetų skaičius vandenyje Raseinių rajone Dubysos upėje ties Partikais (liepos 28 d.).

Rekreacijai skirtose zonose vandens kokybė liepos mėnesį buvo prastesnė nei birželio mėnesį: birželio mėnesį trumpalaikė tarša nustatyta 7,2 proc. rekreacijai skirtų zonų vandenyje, liepos mėnesį – 10 proc.

Maudyklų vandens kokybė vertinama pagal 2 mikrobiologinius parametrus: žarninius enterokokus ir žarnines lazdeles. Atsižvelgiant į higienos normos reikalavimus, žarninių enterokokų turi būti ne daugiau kaip 100 kolonijas sudarančių vienetų 100 ml vandens, o žarninių lazdelių – ne daugiau kaip 1000/100 ml vandens. Vadovaujantis Lietuvos higienos normoje HN 92:2007 „Paplūdimiai ir jų maudyklų vandens kokybės“ įtvirtintomis maudyklų vandens kokybės stebėsenos nuostatomis, nustačius trumpalaikę taršą, per 72 valandas turi būti paimtas papildomas mėginys vandens kokybės tyrimams atlikti, kuris patvirtintų taršos įvykio pabaigą, ir dar vienas mėginys praėjus 7 dienoms po trumpalaikės taršos pabaigos. Institucija, atsakinga už paplūdimio administravimą, turi užtikrinti, kad maudymosi sezono metu informacija visuomenei paplūdimyje būtų skelbiama aktyviai ir operatyviai.

Visuomenė turi būti informuojama ir supažindinama su informacija apie vandens kokybę per žiniasklaidą, savivaldybių interneto svetainėse, taip pat stenduose prie paplūdimių turi būti skelbiami naujausi vandens kokybės tyrimų rezultatai bei rekomendacija nesimaudyti ar draudimas maudytis, jei nustatyta tarša.

Informaciją apie maudyklų vandens kokybę kiekvienoje apskrityje rasite Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos cento interneto svetainės skiltyje „Aplinkos sveikata – Maudyklos“. Ji atnaujinama iš karto gavus duomenis iš savivaldybių ir laboratorijų.

Medikai neabejoja: vanduo gyvybiškai būtinas mūsų sveikatai ir gerai savijautai, tad šį kartą – apie tai, kokį vandenį geriame ir kokį rinktis.

“Pastebėjau, kad geriamojo vandens suvartojimas tapo gerokai sąmoningesnis ėmus tai fiksuoti mobiliąja programėle. Naudotis ja itin paprasta: pakanka įvesti savo svorį, ir jau žinai, kiek puodelių geriamojo vandens reikėtų išgerti per dieną. Fiksuoti šiuos skaičius nesudėtinga, o ilgainiui matai išgeriamo vandens kiekį, taigi motyvacija didėja, o kur dar iš to gimstanti energija”, – pasakoja 29 metų Edita Lukaitytė, išgerto vandens kiekį mobiliajame telefone stebinti daugiau nei pusmetį.
Vertinant statistiką, šiuo metu motyvuotų žmonių, kurie rūpintųsi išgeriamo vandens kiekiu ir jo kokybe, mūsų šalyje ne tiek ir daug. Kaip pastebi Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Vidaus ligų centro direktorius prof. Virginijus Šapoka, didžioji dalis Lietuvos gyventojų geriamojo vandens vartoja per mažai dėl savo nežinojimo.
Mokslininkai jau ne vienus metus kalba apie tai, kad skysčių trūkumas ląstelėse tiesiogiai susijęs su senėjimo procesu: organizmui senstant vandens kiekis organizme mažėja. Būtent dėl šios priežasties vyresnio amžiaus žmonėms patariama vandens gerti daugiau nei įprasta.
Jaunystės ir energijos šaltiniu vandenį vadinantis profesorius primena, kad suaugęs žmogus per dieną turėtų išgerti nuo pusantro iki dviejų litrų vandens (šiek tiek mažiau vandens gerti patariama tik tam tikromis ligomis – širdies ar inkstų nepakankamumu sergantiems asmenims): “Tai vis mūsų įpročio dalykai, nuo kurių priklauso medžiagų apykaita ir pusiausvyra organizme. Vanduo padeda atsinaujinti organizmo ląstelėms, pasišalinti šlakinėms medžiagoms, vanduo būtinas nerviniams impulsams sklisti, todėl kiekvienam iš mūsų vertėtų pasirūpinti pakankamu skysčių kiekiu.”
Paklaustas, koks vanduo naudingiausias žmogaus organizmui, profesorius nurodo vandentiekio vandenį. Su šiuo teiginiu linkusi sutikti šeimos ir vidaus ligų gydytoja, Nacionalinės vartotojų federacijos ekspertė sveikatos klausimais Violeta Kiguolienė. Per dažnas mineralinio vandens vartojimas, pasak jos, skatina druskų sankaupas. Taigi geriausia gerti patikrintą vandentiekio ar šulinio vandenį.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės "Veido" straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę "veidas 182014" bei įvedę gautą kodą. Žinutės kaina 4 Lt.

Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-18-2014-m

Pagal pakoreguotas gaires 2014-aisiais dirbsiantis vandentvarkos sektorius tikisi išvengti projektų finansavimo pauzių

Kalendorius verčia baigti tai, kas atrodė nepabaigiama: finišuoja Lietuvos vandentvarkos sektoriaus veikėjų – atsakingų ministerijų, vandens tiekimo įmonių ir savivaldybių – diskusijos dėl prioritetų, kuriais bus vadovaujamasi skirstant ateinančiam, 2014–2020 metų, laikotarpiui numatytą 1,4 mlrd. litų paramą iš Europos Sąjungos (ES) struktūrinių fondų.

Visa, kas aptarta, suskaičiuota, suderėta per daugybę suinteresuotų pusių diskusijų, šiandien baigia virsti galutiniu dokumentu – Vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo finansavimo sąlygų aprašu. Ir nors sausio 1-ąją visi antspaudai dar nebus sudėti, 2014-aisiais ir Aplinkos ministerijos (AM) Vandenų departamentas, ir AM ES lėšų administravimo departamentas pradės dirbti pagal naujas gaires. Naujienas žurnalui „Statyba ir architektūra“ pristatė AM Vandenų departamento direktorius Dalius Krinickas.

Atėjo mažųjų gyvenviečių eilė

Naujojo laikotarpio prioritetas – gyvenvietės, turinčios nuo 200 iki 2000 gyventojų. Per praėjusius septynerius metus mažos gyvenvietės turėjo nedaug galimybių gauti paramą vandens tiekimo ir nuotekų rinkimo tinklų plėtrai – tik laikotarpio pabaigoje, išsprendus didžiąją dalį didesniųjų miestų problemų, pradėta daryti nuolaidų iki 500 gyventojų turinčioms gyvenvietėms, išimtis buvo taikoma ir saugomose teritorijose esančioms iki 300 gyventojų gyvenvietėms.

Sulaukę seniai lauktos galimybės, mažesnių gyvenviečių vandens tiekėjai turi susitaikyti su pasikeitusiomis finansinėmis sąlygomis – 2014–2020 metais paramos intensyvumas plėtrai sieks tik 80 proc. skaičiuojant ir ES, ir valstybės indėlį, tad teks pridėti ir 20 proc. savų lėšų. Iki šiol Lietuvoje buvo teikiama 95 proc. parama: 85 proc. – ES lėšos, 10 proc. – valstybės, savų lėšų įmonės turėjo pridėti 5 proc.

„Žinia, kad mažesnėms gyvenvietėms bus suteikta parama plėtrai, reiškia, kad ES pinigų gaus ne tik didieji, bet ir mažesnieji vandens tiekėjai, kurie iki šiol šiuo aspektu buvo skriaudžiami. Dėl pasikeitusios paramos schemos reikia pasakyti, kad iki šiol siūlėme šiltnamio sąlygas, kurios skatino imti paramą ilgai negalvojant. Todėl šiandien pagrindinė mūsų problema yra iš paslaugos kainos išlaikyti už 3 mlrd. litų nuo 2000-ųjų sukurtą turtą, – komentavo D. Krinickas. – Keisdami finansavimo sąlygas siekiame, kad įmonės būtų labiau suinteresuotos ne šiaip pasiimti ES paramą, o daugiau planuoti, skaičiuoti investicijų įtaką kainai ir taip rinktis ekonomiškai naudingiausius, pigiausius projektus.“

Iki naujojo periodo spręsti vandentvarkos problemų nebaigę didesnieji, per 2000 gyventojų turintys, miesteliai gali pretenduoti gauti 50 proc. projekto vertės paramą. „Europos Komisijos (EK) vertinimu, didžiosiose Lietuvos gyvenvietėse jau nebeliko esminių vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo problemų – vasarą išleistoje ataskaitoje Lietuva ir dar trys ES valstybės pripažintos pažangiausiomis nuotekų tvarkymo srityje, – aiškino D. Krinickas. – Vilnius irgi išskirtas kaip 100 proc. atitinkantis direktyvų reikalavimus miestas – EK nemano, kad jis dar galėtų gauti ES paramą vandentvarkos reikmėms.“

Gera žinia – parama tinklų
renovacijai

Vandens ir nuotekų tinklų renovavimo reikmėms bus galima gauti 50 proc. paramą. Pasak AM Vandenų departamento vadovo, Lietuvos sprendimas ateinančius septynerius metus skirti prioritetą tinklų renovacijai atliepia EK raginimą visoms ES šalims rimtai susirūpinti vandens tiekimo ir nuotekų rinkimo sistemų efektyvumu, tad pirmaeilis rūpestis tai bus ne tik mūsų šaliai. Praradimų ir nuostolių mažinimo klausimas akcentuotas ir 2012 metų lapkritį paskelbtoje Europos ateities vandens strategijoje.

AM, pabrėžė D. Krinickas, tikisi ir rūpinsis, kad ir planuojant renovaciją būtų tiksliai apskaičiuojamas investicijų efektyvumas. Artimiausiu metu ketinama kreiptis į EK, kad būtų patikslintos rekomendacijos dėl paramos renovacijai teikimo atsižvelgiant į vandens praradimo ir nuostolių dydį. Pavyzdžiui, besivystančioms šalims Pasaulio bankas yra pateikęs rekomendaciją renovuoti tinklus, kai vandens praradimas viršija 15 proc. (Lietuvos vandentiekio tinkluose 2011 metais patirtas 27 proc. nuostolis, galutinių 2012 metų duomenų kol kas nėra).

50 proc. parama tinklų renovacijos projektams turėtų būti nemenka paspirtis, kai vykdant valstybės suplanuotą vandens tiekimo įmonių stambinimą didesnėms įmonėms teks prisijungti be šeimininkų likusius buvusių gamyklų ir pan. vandentiekio ūkius, teikiančius paslaugą keliems ar daugiau būstų.

Tiesa, Lietuvos vandens tiekėjų asociacijos prezidento Broniaus Miežutavičiaus nuomone, darbus, kuriuos tenka atlikti perimant tą nugyventą ūkį, tiksliau būtų vadinti ne renovacija, o plėtra, nes neretai visą infrastruktūrą reikia ne renovuoti, o sukurti iš naujo. Vandens tiekimo įmonės tikėjosi įtikinti valdžią, kad šie darbai verti didesnės nei 50 proc. paramos. Bet čia nieko pakeisti, pasak D. Krinicko, neišeina, nes net jei teks iš naujo pakloti visą vamzdyną, to nebus galima vadinti plėtra, jei proceso pabaigoje nebus prijungta naujų vartotojų. Planuojamų prijungti vartotojų ar būstų skaičių Lietuva privalo pateikti atsiskaitydama EK.

Vis dėlto papildomų lėšų sudėtingesniems tinklų prijungimo projektams numatyta – atskira eilutė leis gauti paramą turto inventorizacijai. „Taip šeimininkas išsiaiškins visą reikalingą informaciją apie tinklų išdėstymą, jų vertę, be to, inventorizuotas turtas jau uždirbs ir pajamų“, – komentavo AM specialistas ir atkreipė dėmesį, kad iki šiol visas šias pareigas vandens tiekėjai turėjo vykdyti savo sąnaudomis.

D. Krinickas pripažino, kad AM sulaukė priekaištų dėl to, jog nusprendė neskirti 2014–2020 metais atkeliausiančių lėšų liūto dalies tinklų renovacijai: „Bet jei tai darytume, didžiąją dalį lėšų pasiimtų didieji tiekėjai, nes tik jie šiuo metu pajėgūs nuosavu indėliu pridėti 50 proc. sumos. O tai vėl didintų atskirtį tarp miesto ir kaimo vietovių, kur skirsis ne tik paslaugų kokybė, bet ir ūkio efektyvumas. Pastebėtina ir tai, kad šiandien Lietuvoje yra penkios efektyviai veikiančios įmonės. Ir jos nėra iš didžiųjų – jos vidutinės ir mažos.“

AM departamento vadovas komentavo, kad tinklų renovacijos projektų negalima vertinti kaip pagrindinio rodiklio – tai kovoje dėl finansavimo stengėsi įrodyti suinteresuotos pusės. „Pagrindinis dalykas, leidžiantis mažinti kainą, yra masto ekonomijos principo taikymas: daugiau vartotojų – mažesnė kaina. Ir tam būtų naudingas įmonių stambinimas“, – sakė D. Krinickas.

Investicijų susigrąžinimas –
privalomas

2014–2020 metais investicijas vandentvarkos srityje įmonės privalės planuoti vadovaudamosi EK reikalavimu, kad visos įdėtos lėšos, išskyrus ES paramą, būtų susigrąžintos iš paslaugos kainos. „Čia ir yra didžioji problema – kaip suderinti paramos teikimą, paskolas ir galutinę kainą“, – pripažino D. Krinickas.

Skaičiuoti, kaip įvykdyti šį reikalavimą, pirmiausia, žinoma, reikės patiems vandens tiekėjams. Vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainas, vadovaudamasi naujausiu Vyriausybės susitarimu, nustatys Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija. Klausimą, kaip sustabdyti pernelyg drastiškus kainos pokyčius, Vyriausybė svarstė gruodžio 4-ąją vykusiame posėdyje. Nuspręsta, kad kainos turi būti skaičiuojamos atsižvelgiant į faktines, o ne planuojamas išlaidas, įvestas
12 mėnesių kainų galiojimo terminas, taigi kaina turi būti perskaičiuojama kasmet, vandens tiekėjai įpareigoti vykdyti sąnaudų atskyrimą, taip užtikrinant pajamų iš vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo skaidrumą ir kad iš vandens tiekimo bei nuotekų tvarkymo veiklos gaunamomis pajamomis nebūtų finansuojamos kitos vandens tiekėjų vykdomos su vandens tiekimu ir nuotekų tvarkymu nesusijusios veiklos. Taip numatyti reikalavimai, susiję su investicijų pagrįstumu, jų vertinimu kainų augimui ir investicijų planavimui. Skaičiuojama, kad atskirais atvejais kaina gali didėti iki 80 proc. Standartiškai – 20–40 proc.

Anot D. Krinicko, įmonėms savo planus teks dėlioti įvertinant tris esminius dalykus: investicinių sąnaudų pagrįstumą, investicijų atsiperkamumą ir investicijų įtaką kainos augimui. O kainų komisija gali lemti ir patį kainos nustatymo procesą.

„Kaina nuo šiol bus skaičiuojama metams į priekį, ir ji negalės iškart stipriai pašokti, vadinasi, greitai investicijų susigrąžinti nepavyks, o tai turėtų priversti vandens tiekėjus susilaikyti nuo nepagrįstų išlaidų. Tikimės, kad tai paskatins vandens tiekėjus skaičiuoti ne tik tai, kiek reikia pinigų projektui įgyvendinti, bet ir kiek dėl jo padidės vandens kaina“, – kalbėjo AM Vandenų departamento vadovas.

Paskola su valstybės garantija

AM žada padėti spręsti daugeliui vandens tiekimo įmonių ir savivaldybių opią problemą – pagelbėti tais atvejais, kai dėl skolinimosi limito išnaudojimo joms bus keblu surinkti sumą, reikalingą pridėti į projekto investicijų katilą.

„Dalį pinigų, kuriuos gausime vandentvarkai, išimsime ir įdėsime į garantinį fondą. Taigi vandens tiekėjas, skolindamasis reikiamus pinigus, gaus valstybės garantiją. Tokie finansinės inžinerijos instrumentai kituose sektoriuose naudojami seniai ir gana gerai veikia, – sakė D. Krinickas. – Norime visomis priemonėmis vandens tiekimo sektorių priartinti prie modernių ūkių. Šiandien jis nuo šilumos ar dujų ūkių atsilieka apie
10 metų.“

Eliminuota privatizavimo
galimybė

Gruodžio 4 dieną vykusiame posėdyje Vyriausybė galutinai pritarė Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo pakeitimo projekte įrašytiems nuostatams, kuriais panaikinta vandens tiekimo įmonių privatizavimo galimybė. Artimiausiu metu įstatymo projektas bus pateiktas svarstyti Seimui.

Savivaldybėms suteikta teisė tarybos sprendimu, o ne konkurso būdu, kaip buvo numatyta ankstesnėje įstatymo redakcijoje, paskirti viešąjį vandens tiekėją. „Beveik visos savivaldybės ir šiandien turi vandens tiekėjus, kurie faktiškai atlieka viešojo vandens tiekėjo funkcijas. Tiesiog tos įmonės iki šiol neturėjo reikiamo statuso, nes savivaldybės neskelbė konkursų baimindamosi, kad privatūs asmenys, pasiūlę geresnes sąlygas, juos laimės, po to nežinia kiek pakels kainas“, – aiškino
D. Krinickas. Tokią vartotojams nepalankią įvykių seką yra patyrusi ne viena Europos valstybė.

Dėmesio sulauks paviršinių
nuotekų problemos

2014–2020 metų planuose įrašyta ir iki šiol atidėliota paviršinių nuotekų tvarkybos būtinybė, įvardyti ir tvarkytojai. Nelabai pageidautas įpareigojimas teko vandens tiekimo įmonėms, kurios primygtinai siūlė šią misiją patikėti tiems, kurie prižiūri gatves. Vis dėlto ES parama paviršinėms nuotekoms tvarkyti bus skiriama tik vandens tiekėjams, o dėl to, kokio dydžio ir kokiomis sąlygomis ji bus skiriama, bus sprendžiama atsižvelgus į šiuo metu ekspertų rengiamą studiją. AM jau yra atlikusi poreikio paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūros plėtrai ir renovacijai vertinimą, kuris parodė, kad investicijų visos Lietuvos reikmėms šioje srityje patenkinti reikia
2,3 mlrd. litų. Paviršinių nuotekų tvarkymo mokestis, kaip ir iki šiol, bus taikomas tik juridiniams asmenims – nuspręsta, kad tik nedaugelis fizinių asmenų šiuo metu pakeltų naują mokestį.

Darbai negali sustoti

Paskutiniai projektai pagal 2007–2013 metų finansavimo sąlygas turi būti baigti iki 2015-ųjų galo. Tuo pat metu vandentvarkos įmones jau turėtų pasiekti pirmosios ES injekcijos, skirtos pagal naująsias paramos schemas. „Bet su laikinuoju finansavimu – valstybės parama, kurią ši atsiims atkeliavus lėšoms iš struktūrinių fondų – startuoti bus galima jau nuo 2014 metų pradžios. Valstybė privalo ieškoti finansavimo galimybių tokiems periodams – būtų neracionalu daryti tarpus tarp projektų įgyvendinimo, prarasti įdirbį. Kai kurie vandens tiekėjai jau yra atlikę viešuosius pirkimus, žino projektų kainą, negalima leisti, kad tiekėjams tektų iš naujo skelbti konkursus“, – komentavo
D. Krinickas.

Lietuvos vandentvarkos ūkio vadovai turi kuo džiaugtis – gandai, kad vandentvarkai, kaip ir kitoms ūkio šakoms, 2014–2020 metais teks tenkintis gerokai mažesne parama, nepasitvirtino – šiai sričiai skirtas biudžetas sumažėjo tik dešimtadaliu (praėjusį laikotarpį siekė 1,5 mlrd. litų). Bet padalyti jį teks daugybei svarbių užduočių paremti: tinklų plėtrai, renovacijai, nuotekų valymo, vandens gerinimo, dumblo tvarkymo, paviršinių nuotekų rinkimo įrenginiams. Kol nėra gauta galutinio AM ir Vyriausybės patvirtinimo dėl vandentvarkai skirti numatytos sumos, nėra ir galutinio lėšų paskirstymo, atkreipė dėmesį D. Krinickas.

Bronius MIEŽUTAVIČIUS

Lietuvos vandens tiekėjų asociacijos prezidentas

Neperdedant galima sakyti, kad dabar – finišo tiesioji, kai dar galime patys apsispręsti ir Europos Komisijai išaiškinti, kur ir kiek turėtume investuoti, kad mūsų paslaugos būtų pasiekiamos, atitiktų visus higienos, aplinkosaugos reikalavimus ir svarbiausia – kad pasibaigus finansavimo periodui būtų įperkamos klientams. Turime aiškiai įvardyti kertines vandentvarkos ūkio problemas ir nutarti, kaip panaudojant paramos lėšas šias problemas būtų galima spręsti efektyviausiai.

Manyčiau, pagrindinė užduotis šiuo metu – planuoti investicijas taip, kad jos mažintų teikiamų paslaugų savikainos augimą, tuo pačiu sudarytų sąlygas savivaldybėms, kaip turto savininkėms, stambinti bendroves ir kurtis regioninėms vandens tiekimo įmonėms.

Šiuo metu vienomis pagrindinių savikainos augimo priežasčių drąsiai galima vadinti nepakankamas investicijas eksploatuojamam turtui atstatyti ir technologijoms tobulinti. Dėl to didėja ne tik geriamojo vandens nuostoliai, bet ir avaringumas bei visos kitos eksploatavimo sąnaudos. Reikiamos lėšos turtui atstatyti atsakingai neįvertinamos ir dažnai net sąmoningai sumažinamos jau tvirtinant paslaugų kainas.

Kalbant apie šalies rajonų centrų, taip pat Klaipėdos miesto vandentvarkos įmonių paslaugų savikainos augimą, jai, be išvardytų priežasčių, labai reikšmingą įtaką daro ir tai, kad bendrovės eksploatuoja nugyventus kaimų vandentvarkos įrenginius, kurių vertė – minimali, o dažnai ir neįtraukta į buhalterijos balansą. Ir todėl tvirtinant paslaugų kainas šio turto atkūrimo sąnaudos išvis nenumatomos.

Lietuvos vandens tiekėjų asociacijos duomenimis, šalyje yra 1781 gyvenvietė, kurioje geriamasis vanduo tiekiamas centralizuotai. Per pastaruosius 10 metų 1396 gyvenviečių nugyventas geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų valymo sistemas perėmė eksploatuoti vandentvarkos bendrovės. Iš viso šalyje yra tik 12 rajoninių miestų, kur vandentvarkos įmonės geriamojo vandens tiekimo paslaugas teikia visoje rajono teritorijoje. Tam, kad profesionalūs vandens tiekėjai įgyvendintų naujajame Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo projekte numatytą bendrovių stambinimo užduotį „vienas rajonas – viena vandentvarkos įmonė“, jiems reikės eksploatuoti mažiausiai 385 gyvenviečių vandens ūkį. Dėl to, be jokios abejonės, didės būtiniausios rajoninių vandens tiekimo bendrovių paslaugų sąnaudos, tuo pačiu ir kainos.

Mažai tikėtina, kad tai skatins rajonų savivaldybes, kaip įmonių savininkes, geranoriškai plėsti įmonių priežiūros ribas. Greičiau bus taip, kaip buvo iki šiol: kai sugedus gyvenvietės geriamojo vandens tiekimo įrenginiams sutriks vandens tiekimas, gyventojams prašant savivaldybė šį ūkį perduos vandens tiekimo profesionalams. Taip, norint iš dalies atstatyti ir eksploatuoti vandens tiekimo įrenginius, sudaromos realios prielaidos sąnaudoms augti. Šiam ūkiui sutvarkyti reikalingos didelės investicijos, o darant tai vien iš paslaugų kainos ar skolintų lėšų investicijų našta perkeliama miestų ir rajonų centrų gyventojams.

Jeigu bus pasirinktas būtent toks kelias, ilgainiui daugelyje rajonų geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugos taps labai brangios ir galbūt net 4 proc. viršys gyventojų vidutinių pajamų lygį, o tai ir Lietuvoje, ir visoje Europoje laikoma maksimalia kaina. Vienas veiksmingų būdų skatinti savivaldybes plėsti rajoninių vandentvarkos bendrovių priežiūros ribas ir mažinti įmonių, jau perėmusių vandentvarkos objektus, eksploatavimo sąnaudas – skirti tikslinę finansinę paramą.

Manome, kad didžioji 2014–2020 metų finansinės paramos dalis turi būti skirta šalies vandentvarkos ūkio renovacijai, parenkant aiškius paramos efektyvumo įvertinimo kriterijus. Diskutuoti reikėtų ir dėl paramos gavimo intensyvumo, t. y. kiek procentinių punktų prie bendros paramos sumos turėtų prisidėti vandentvarkos bendrovės ar savivaldybės. Akivaizdu, didžiųjų miestų vandentvarkos įmonės gali apmokėti 50 proc. investicijų tinklams ir kitai infrastruktūrai atstatyti. Bet to tikrai nepasakysi apie smulkiąsias vandentvarkos įmones. Teisingo paramos intensyvumo paskirstymo problema yra rimta ir diskutuotina. Tam, kad visų grupių vandentvarkos įmonės (vandentvarkos bendrovės pagal teikiamų paslaugų apimtis yra suskirstytos į
5 grupes) ekonomiškai pajėgtų gauti paramą, būtina atsižvelgti į atskirų vandentvarkos bendrovių ir savivaldybių galimybes prisidėti prie finansuojamų projektų, kitaip gali kilti keblumų dėl skirtų lėšų naudojimo.

Lietuvos vandentvarkos ūkiui skirtos 2014–2020 metų Europos paramos lėšos (atkreipiu dėmesį, kad šis periodas gali būti paskutinė galimybė gauti ES paramą), jų prieinamumas savivaldybėms ir vandentvarkos bendrovėms turėtų skatinti geriamojo vandens tiekimo, nuotekų valymo bei dumblo tvarkymo savikainos mažinimą vykdant visus geriamojo vandens kokybės ir aplinkosaugos reikalavimus.

Rusnė MARČĖNAITĖ,

“Statyba ir architektūra”

Pasaulio sveikatos organizacija (PSO)  akcentuoja, kad vandens kokybė yra esminis sveikos aplinkos ir visuomenės sveikatos aspektas.

Lietuva turi dideles gėlo požeminio vandens atsargas. Ketvirtadalis mūsų šalies gyventojų maistui, higienos reikmėms, gyvuliams girdyti vartoja individualių gręžinių ir šachtinių šulinių vandenį, dažniausiai vienkiemių sodybose, kaimo gyvenvietėse, miestų pakraščiuose.

Geriamojo vandens sauga sveikatai užtikrinama, kai vandenyje nitratų yra ne daugiau kaip 50 mg/l, o nitritų ne daugiau, kaip 0,5 mg/l.

2011 m. Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto (NMVRVI) laboratorijose ištyrus 631 šachtinių šulinių geriamojo vandens mėginius nustatyta, kad reikalavimų neatitiko 45 % tirtų mėginių: cheminė tarša nustatyta 34% mėginių, o mikrobiologinė – net 58% mėginių (nustatytos žarninės lazdelės (E. Coli), žarniniai enterokokai).
Anot Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto (NMVRVI) direktoriaus Gedimino Pridotko, Lietuvos gyventojams  rekomenduojama bent kartą ar du per metus išsitirti šulinius ir vandens gręžinius, įvertinus vandens kokybei būdingą sezoniškumą, mat pavasario polaidis vandenį gali užteršti tiek chemiškai, tiek mikrobiologiškai.

Vandens tarša
Kaip informuoja NMVRVI specialistai, šachtinių šulinių vandens kokybė yra nepastovi ir labai priklauso nuo to, ar neužteršta šulinio aplinka. Dažniausiai šachtinių šulinių vanduo užteršiamas dėl netvarkingos ūkinės veiklos. Vienas iš tokios veiklos padarinių – azoto junginiai gruntiniame vandenyje: nitratai ir nitritai. Dirvožemyje jie susidaro oksiduojantis organiniams ir neorganiniams azoto junginiams ir susikaupia paviršiniuose dirvos sluoksniuose. Į šachtinius šulinius gruntinis vanduo patenka iš pirmojo nuo žemės paviršiaus vandeningojo sluoksnio.
Virinant vandenį mikrobai žūsta, tačiau, jei šachtinių šulinių vanduo užterštas chemine tarša, tai nei vandens virinimas, nei filtravimas buitiniais filtrais cheminių medžiagų iš vandens nepašalina. Net ir išvalius šulinius, vėl į šulinį gali pritekėti nitratais ir nitritais užterštas vanduo. Jei šachtinio šulinio vanduo užterštas nitratais ir nitritais, esant galimybei, reikia įrengti gręžtinį šulinį ir vandenį imti iš gilesniojo vandeningojo horizonto.

Cheminiai ir mikrobiologiniai tyrimai
Gyventojai savo šulinių vandens cheminę ir mikrobiologinę kokybę gali išsitirti Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto (NMVRVI) bei instituto Kauno, Panevėžio, Šiaulių, Klaipėdos teritorinių skyrių laboratorijose.
Fiziniams asmenims rekomenduojama atlikti cheminius ( amoniako kiekio -26 Lt, nitrato kiekio – 30 Lt, nitratų kiekio – 46 Lt, bendrosios geležies kiekio – 49 Lt, bendrojo kietumo – 28 Lt) ir mikrobiologinius (kolonijas sudarančių vienetų 22 0C temp – 18 Lt, žarninių lazdelių skaičiaus (Escherichia coli) – 21 Lt, žarninių enterokokų skaičiaus – 18 Lt ) vandens tyrimus.

Reikalavimai
Cheminiams tyrimams vanduo pristatomas švariuose induose. Tyrimams atlikti reikia ne mažiau 1,5 litro vandens.
Mikrobiologiniams tyrimams vanduo pristatomas steriliuose induose, o imant geriamojo vandens mėginį privalu laikytis tam tikrų reikalavimų. Sterilūs 500 ml talpos indai išduodami atvykus į Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto (NMVRVI) laboratorijų mėginių priėmimo skyrius.
Vanduo šiam tyrimui imamas tik iš šalto vandens čiaupo. Prieš imant mėginį reikėtų gerai nusiplauti rankas ir nusukti vandens čiaupo galvutę (jei ji yra). Siekiant išvengti, kad į sterilų indą nepatektų ant vandens čiaupo esantys mikroorganizmai, metalinį čiaupą reikėtų sterilizuoti ugnimi (pinceto galą apsukti vata, tamponėlį pamirkyti 70% etilo alkoholyje ir uždegti). Po to 2 minutes leisti vandeniui nubėgti. Atsukti plastikinį ar nuimti guminį butelio kamštį. Neliesti pirštais indo kamštelio vidaus ir indo kaklelio, o pilant vandenį į indą neliesti tekančio vandens srovės. Mėginio indą užpildyti 300-400 ml vandens ir pateikti tyrimui ne vėliau kaip per 6 valandas nuo mėginio paėmimo.

Sužinoti, ar sveika gerti šaltinio vandenį, šiandien žmogus gali tik savarankiškai nunešęs jo vandens ištirti į laboratoriją. O tai kainuoja, ir gana nemažai.

Lietuvos žaliųjų sąjūdis atliko eksperimentą ir užsakė ištirti trijų pagrindinių Vilniaus šaltinių vandenį. Šaltinių vandens mėginiai paimti Antakalnio mikrorajone Plytinės g. ir Antakalnio g. (prie Antakalnio žiedo), taip pat Jeruzalės mikrorajone prie Kalvarijų kelio.

Geriamasis vanduo turi atitikti šiuos reikalavimus: jame neturi būti mikroorganizmų, parazitų ir medžiagų, savo skaičiais ar koncentracijomis galinčių kelti potencialų pavojų žmonių sveikatai. Lietuvoje reikalavimai vandens saugai ir kokybei nurodyti Lietuvos higienos normoje HN 24:2003 ,,Geriamojo vandens saugos ir kokybės reikalavimai”. Geriamasis vanduo turi atitikti šios higienos normos nustatytus minimalius mikrobinius ir toksinius (cheminius) rodiklius.

Neabejotina, kad be cheminių ir biologinių, vanduo turi ir struktūrinius parametrus. Norint sužinoti, ar vanduo turi gydomąją galią, reikia išmatuoti jo oksidacijos-redukcijos potencialą. Jei jis turi neigiamą rodiklį, – yra gyvas ir turi gydomąjį poveikį.

Tačiau šaltinio vanduo taip pat gali kelti pavojų sveikatai. Į šaltinį kartu su gruntiniu vandeniu gali patekti ir teršalų. Vandens kokybė priklauso ir nuo geologinių sąlygų: smėlingose vietovėse tarša patenka iš tolimesnių taršos šaltinių dėl intensyvios vandens filtracijos, molingose vietose taršos tikimybė mažesnė. Bene pavojingiausias yra mikrobinis vandens užterštumas. Nes esant patogeniniams organizmams žmonės gali susirgti infekcinėmis ligomis.

Visų tirtų šaltinių vanduo atitinka cheminius rodiklius, tačiau dviejuose iš jų rasta koliforminių bakterijų, o tai reiškia, kad tirtas vanduo neatitinka geriamajam vandeniui keliamų mikrobiologinių reikalavimų.

Plytinės g. šaltinio vandenyje nerasta koliforminių bakterijų, žarninių lazdelių ir žarninių enterokokų, kas visiškai atitinka geriamo vandens saugos ir kokybės reikalavimus. Kitų šaltinių (Antakalnio g. prie Antakalnio žiedo, taip pat Jeruzalės mikrorajone prie Kalvarijų kelio) vandenį gerti nerekomenduotina – jų vanduo bakteriologiškai nesaugus. Tokį vandenį rekomenduotina virinti.

Nors šaltiniai trykšta ekologiškoje vietoje, tačiau netoli gali būti kapinės, sumestos senos trąšos ar kas nors likę nuo karo laikų. Todėl reikėtų nuodugniau įvertinti apylinkes. Šaltinių vanduo “apgaulingas” ir tuo, kad jų vandens kokybė nuolat kinta. Ji gali pablogėti, kai tirpsta sniegas, yra lietingi metai ar dažnai ir smarkiai lyja. Tada pakyla gruntinio vandens lygis ir teršalai lengviau patenka į vandenį. Biologiniu požiūriu svarbu vandenį ištirti vasaros pabaigoje, kai viskas įšilę. Šaltinio vanduo turi būti tiriamas reguliariai.

Reikia nepamiršti, kad mes turime labai geros kokybes vandentiekio vandenį

Visgi jei nusprendėte gerti šaltinio vandenį nepamirškite, kad Antakalnio g. prie Antakalnio žiedo, o taip pat Jeruzalės mikrorajone prie Kalvarijų kelio esančių šaltinių vandenį rekomenduotina virinti. Tai skelbiama ir informaciniuose pranešimuose, kuriuos Žaliųjų sąjūdis pakabino šalia minimų šaltinių.

Marija Tamkevičiūtė

Vandens pasirinkimą parduotuvėje dažnai sąlygoja jo kaina ir žinomumas, o ne jo maistinė vertė ir savybės. Vilniaus dietologijos centro gydytoja dietologė Eglė Kliukaitė vandens rūšį pataria rinktis pagal amžių ir bendrą savijautą.

Anot jos, šiandien galima rinktis iš keturių vandens rūšių: natūralaus mineralinio, šaltinio, stalo ar geriamojo vandens.

„Natūralus mineralinis vanduo nuo kitų skiriasi fizinėmis savybėmis ir chemine sudėtimi, kuri priklauso nuo ištirpusių mikroelementų bei mineralinių medžiagų, – teigia E. Kliukaitė. – Natūraliu mineraliniu vandeniu laikomas natūraliomis sąlygomis susidaręs požeminis vanduo, o jo saugos ir kokybės reikalavimai griežti“.

Šaltinio vanduo yra išgaunamas iš požeminių vandens telkinių ar gręžtinių šulinių, tačiau, kitaip nei natūralus mineralinis vanduo, jis neprivalo būti oficialiai pripažintas, jam yra taikomi ne tokie griežti reikalavimai. Fasuotas geriamas vanduo dažniausiai yra paprastas vanduo iš čiaupo, tačiau būna papildomai paruošiamas. Jis gali būti minkštintas ir valytas fiziniais ar cheminiais būdais. Stalo vanduo yra gaminamas geriamąjį vandenį skiedžiant su natūraliu mineraliniu vandeniu arba jame tirpinant sausas mineralines medžiagas.

„Vandens ir mineralinių medžiagų apykaita organizme yra neatsiejama, o gyvybiniai procesai gali vykti tik tada, kai ląstelėse yra pakankamai vandens. Natūralus mineralinis vanduo, turintis daug natrio, gerina virškinimą ir dalyvauja vandens apykaitoje. Jeigu jame didesnis kalcio kiekis, tai padeda stiprinti raumenis, gerina širdies, aktyvina žarnyno veiklą. Prisotintas angliarūgšte natūralus mineralinis vanduo gerina virškinimą, apetitą ir malšina troškulį“, – sako gydytoja dietologė.

Paklausti, kokias natūralaus mineralinio vandens savybes žino, 7 iš 10 liepą rengtos apklausos respondentų atsakė, jog jis skatina virškinimą. Apklausą užsakiusios Lietuvos natūralaus mineralinio vandens gamintojų asociacijos vadovo Gintaro Morkūno teigimu, tyrimo dalyviai žinojo nemažai teigiamų natūralaus mineralinio vandens savybių.

„Trys iš dešimties pažymėjo, kad jis gydo kai kurias ligas, drėkina odą ir šalina toksinus. Kiek mažiau – 27 procentai – apklaustųjų sakė, kad natūralus mineralinis vanduo mažina nuovargį, teikia energijos ir slopina alkį, o 7 proc. pažymėjo, kad spartina riebalų deginimą“, – sako G. Morkūnas.

Asociacijos vadovas pažymi, jog lietuviškas natūralus mineralinis vanduo išsiskiria tuo, jog jis yra labai įvairus. „Skiriasi tiek jų cheminė kompozicija, tiek jų mineralizacijos lygis. Lietuva pasaulyje yra unikali tuo, jog joje išgaunamas natūralus mineralinis vanduo gali būti ir nestipriai mineralizuotas, o gali turėti ir labai daug mineralinių medžiagų“, – teigia G. Morkūnas.

Anot gydytojos dietologės, trūkstant vandens ir mineralinių medžiagų juntamas nuovargis, energijos stoka, sulėtėja mąstymas, trinka širdies ir kvėpavimo organų veikla, atmintis, gali užkietėti viduriai, o inkstuose formuotis akmenys. „Kokį natūralų mineralinį vandenį turėtume rinktis priklauso nuo amžiaus, bendros savijautos, fiziologinių organizmo poreikių bei sveikatos negalavimų. Sergant opiomis širdies, kraujotakos ar virškinimo ligomis, kokį natūralų mineralinį vandenį geriausia vartoti kasdien, pasirinkti padėti gali šeimos gydytojas“, – pataria E. Kliukaitė.

Net 73 proc. perkančiųjų natūralų mineralinį vandenį retai arba išvis neskaito perkamo mineralinio vandens etikečių. Beveik dešimtadalis visų tyrimo dalyvių prisipažino, jog etikete nesidomi, nes nesupranta nurodomos vandens sudėties.

Gyventojų apklausą užsakiusios Lietuvos natūralaus mineralinio vandens gamintojų asociacijos vadovas Gintaras Morkūnas pastebi, kad etiketėje nurodoma ypač vertinga informacija – vandens rūšis, jame esančios natūralios mineralinės medžiagos ir jų koncentracija.

Faktui, kad pirkėjai nesidomi, kokį fasuotą vandenį įsigyja, pritaria ir Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Veterinarijos sanitarijos ir maisto skyriaus vyriausioji specialistė Vilija Galdikienė. „Vartotojai mineraliniu vandeniu vadina ir natūralų mineralinį, ir šaltinio, ir stalo vandenį, nors tai yra skirtingi produktai. Jie skiriasi sudėtimis, leidžiamais ir naudojamais paruošimo būdais, taikomais reikalavimais jų fasavimui, ženklinimui“, – sako specialistė.

„Blogiausia tai, kad žmonės, kurie neskaito etikečių gali būti lengvai suklaidinti, nes vyrauja nuomonė, kad vanduo buteliuke yra vienodas ir visada naudingas. Taip nėra – skirtingos vandens rūšys pasižymi skirtingomis savybėmis“, – sako G. Morkūnas.

Pasak asociacijos vadovo, apklausos metu buvo pastebėta, kad vandens buteliuko etiketę dažniausiai skaito aukštąjį išsilavinimą turintys didžiųjų miestų gyventojai, o rečiau – žmonės, gaunantys mažiausias pajamas.

Kaip nurodo V. Galdikienė, natūralus mineralinis vanduo yra požeminis vanduo, kuris nuo paprasto geriamojo vandens skiriasi originalia chemine kompozicija. „Ištirpusios mineralinės medžiagos, mikroelementai ar kitos sudėtinės dalys lemia vandens teigiamą poveikį žmogaus organizmo fiziologinėms funkcijoms“, – teigia specialistė.

G. Morkūno teigimu, perkamo natūralaus mineralinio vandens buteliuko etiketėje galima pamatyti jame ištirpusių mineralų sąrašą ir jų kiekį vandenyje. „Iš skirtingų Lietuvos gręžinių išgaunamas vanduo turi kalcio, kalio, natrio, magnio, jodo ir kitų organizmui labai reikalingų mineralų, tačiau kiekvieno iš jų sudėtis yra skirtinga ir unikali, – teigia G. Morkūnas. – Mineralai dalyvauja virškinamojo trakto procesuose, padeda mažinti cholesterolio kiekį kraujyje, išlaikyti tinkamą hormonų pusiausvyrą“.

Gyventojų apklausa taip pat parodė, kad daugiau nei pusė gyventojų (54 proc.) renkasi būtent lietuvišką natūralų mineralinį vandenį. „Mūsų palyginti mažoje valstybėje yra registruota net 15 skirtingų natūralaus mineralinio vandens šaltinių, iš kurių išgaunamas tiek mažos, tiek vidutinės, tiek ir aukštos mineralinių druskų koncentracijos vanduo. Tai išskirtinis lietuviško natūralaus mineralinio vandens bruožas – toli gražu ne visos šalys pasižymi tokiu asortimentu“, – pasakoja asociacijos vadovas.

Gyventojų nuomonės tyrimą „Omnibus“ metodu atlikto tyrimų bendrovės „Spinter tyrimai“ šių metų liepos mėnesį. Apklausoje dalyvavo tūkstantis respondentų visoje Lietuvoje.

Papildoma informacija:

Natūraliame mineraliniame vandenyje dažniausiai randamų mineralų sąrašas ir jų poveikis žmogaus organizmui pateikiamas Lietuvos natūralaus mineralinio vandens gamintojų asociacijos svetainėje http://www.mineralinisvanduo.lt/vanduo/naturalus-mineralinis-vanduo/#a3.

Lietuviškas natūralus mineralinis vanduo turi tokius ištirpusių medžiagų kiekius:

Vilniuje daugėja kavinių, kurios savo klientus vaišina vandeniu iš čiaupo nemokamai. Šios kavinės, barai ir restoranai, priklausantys tinklui „H2O!” mieste pažymėti specialiais lipdukais. Net 17 Vilniaus kavinių išsiskiria tuo, kad skatina miestiečius gerti centralizuotai tiekiamą bendrovės „Vilniaus vandenys“ vandenį.

„Vilniaus miesto savivaldybės svečius mes jau seniai vaišiname tik vandeniu iš čiaupo. Taip pat atsisakome ir vaisvandenių, kuriuos geria tarybos nariai posėdžio metu. Kitame tarybos posėdyje bus pastatyti grafinai su vandeniu. Visi žinome, kad vandenį gerti būtina, ir ne mažiau nei 1,5 litro per dieną. Džiaugiuosi, kad vilniečiai turi galimybę gerti švarų vandenį iš čiaupų ne tik namuose, bet ir lankydamiesi miesto kavinėse. Taip pat svarbu tai, kad už geriamąjį vandenį jiems nereikia mokėti. Šių kavinių pavyzdžiu turėtų sekti ir kitos Vilniaus įstaigos. Nemokamai švariu vandeniu klientus vaišinančios kavinės ne tik parodo savo svetingumą, jos yra ir draugiškos aplinkai, kadangi neparduoda vandens plastikiniuose buteliuose“, – sakė Vilniaus meras Artūras Zuokas.

Daugumoje Europos Sąjungos šalių klientų vaišinimas centralizuotai tiekiamu vandeniu yra tapęs įprastu dalyku. Pavyzdžiui, nuo 2010 m. balandžio 6 d. Didžioji Britanija įstatymu įpareigojo alkoholiu prekiaujančias viešojo maitinimo įstaigas nemokamai tiekti centralizuotai tiekiamą vandenį. Įstaigai nesilaikant šio įstatymo gresia bauda ir/ar leidimo prekiauti alkoholiu netekimas.

Kavinių, barų ir restoranų tinklas „H2O!”, kuriame nemokamai galima gauti tinkamai paruošto centralizuotai tiekiamo vandens:

1. Jalta, Vykinto g. 17A
2. Gorky, Pilies g. 34
3. Rene, M. Antokolskio g. 13
4. Kitchen, Didžioji g. 11
5. Vilniaus Bastėja, Subačiaus g. 15/2
6. RawRaw, S. Skapo g. 10
7. Wok to Walk, Vilniaus g. 19
8. Cozy, Dominikonų g. 10
9. Piccolo Canopi, Bernardinų g. 10
10. Pomodoro, Jogailos g. 4, Goštauto 40C, P. Lukšio 32, Ozo g. 14
11. San Valentino, Vilniaus g. 47/18 
12. Koldūninė, Savičiaus g. 6
13. Žaliasis bambukas, Latvių g. 7A
14. Būsi trečias, Totorių g. 18
15. Biliardinė “Fuksas”, Gedimino pr. 28/2
16. Exlibris, K. Sirvydo g. 6
17. Šviežia kava, PC “Gedimino 9″, PC “Ozas”, PC “Panorama” .

Vilniuje naujai statomame gyvenamųjų namų kvartale pirmą kartą Lietuvoje aplinkos priežiūrai bus naudojamas lietaus vanduo.

Toks aplinkai draugiškas techninis sprendimas kvartalo gyventojams per metus leis sutaupyti iki 10 tūkst. litų, skelbia projekto vystytojai.

Lietaus vandens surinkimo rezervuarai iki šiol dažniau naudojami individualių namų savininkų. Kaupti lietaus vandenį miestų daugiabučiuose nėra įprasta. Tai kol kas pirmas toks atvejis Lietuvoje.

Vilniaus Antakalnio mikrorajone statomoje gyvenvietėje lietaus vanduo nuo namų stogų ir kitų teritorijoje esančių paviršių sutekės į specialius požeminius rezervuarus, kur bus kaupiamas, o prireikus panaudotas želdinių laistymui.

„Šiltą ir rūgštesnį lietaus vandenį kur kas geriau pasisavina augalai,“ – teigia projektą vystančios bendrovės direktorė.

Kvartalo teritorijoje numatyta įrengti tris 6,5 kubinių metrų talpos rezervuarus – po kiekvieno lietaus gyventojai sutaupys beveik 20 kubinių metrų vandens, kuris, skaičiuojant dabartinėmis šalto vandens kainomis, atsieitų apie 100 litų.