Didžiuma apklaustų didžiųjų miestų gyventojų save priskiria prie vidutiniokų

Mano manymu, daugelis nenori savęs priskirti žemesniam sluoksniui, nes tokiais nesijaučia apskritai kaip žmonės. Bet jeigu vertintume tik finansinį aspektą, tai prie vidutiniokų save gali priskirti nedaugelis. Paskaičiuokime, tarkime, vidutinio miestiečio išlaidas:
1. Jeigu šeima mėgino įsigyti būstą ir ėmė būsto paskolą (sutaupyti kelis šimtus tūkstančių gali tik patys turtingiausi, o ne “vidutiniokai”) tai vidutiniškai ji moka apytiksliai 1000 Lt įmoką.
2. Jeigu šeima turi porą vaikų, tai už darželius ar mokyklas tikrai išleidžia po 200 Lt kiekvienam vaikeliui. Iš viso 400 Lt.
3. Jeigu šeima mieste mėgina pagreitinti susisiekimą (kelionė į darbą, mokyklą, darželį, parduotuves), esant tokioms degalų kainoms tikriausiai išleidžia 400 Lt per mėnesį.
4. Turėdama būstą, šeima privalo sumokėti komunalinius mokesčius (šiluma, elektra, karštas vanduo, šiukšlės ir pan). Išskaidant metines išlaidas, per mėnesį vidutiniškai tenka išleisti 500 Lt.
5. Kiekviena šeima mobiliesiems telefonams išleidžia apie 100 Lt.
6. Jeigu naudojamas automobilis, jo techninė priežiūra (gedimų remontas, padangos ir kt.) per mėnesį kainuos vidutiniškai 200 Lt.
7. Jeigu šeimos nariai žmonės – tai jiems būdinga ir sirgti. Žiemą galbūt daugiau vaistukams išleidžiama, vasarą mažiau. Bet vidutiniškai per mėnesį 4 asmenims tenka atidėti po 150 Lt.
8. Jeigu šiems žmonėms dar būdinga valgyti, tai be 1000 Lt per mėnesį neapseisi.
9. Gerai būtų ir apsirengti. O augant vaikams, jie vis greičiau išauga savo rūbelius. Pridėkime dar vidutiniškai po kokį 200 Lt per mėnesį.
10. Galbūt moteris ir kosmetiką naudoja, o ir vyras nori kvepėti, ar barzdą nusiskusti – dar bent 80 Lt per mėnesį.
11. Jeigu tokia šeima turi gimtadienius, sveikina artimuosius ar mėgina paatostogauti bent minimaliai – vadinasi, kas mėnesį vidutiniškai turės išleisti dar mažiausiai po 200 Lt. Nors to, matyt, nepakaktų…

Nežinau, ar viską išvardijau ir kiek tikslūs šie skaičiai, nes kiekvienos šeimos situacija skirtinga. Bet minimalias išlaidas išvardijau. Iš šio pavyzdžio matyti, kad šeimos pajamos į rankas turi būti per 4000 Lt. Vadinasi, atlyginimas “ant popieriaus” turi būti gerokai didesnis. Ir visa tai tik MINIMALIEMS poreikiams tenkinti. Juk išvardytos išlaidos prabanga tikrai nekvepia. Taigi net su 4000 Lt bendromis algomis šeimą vidutiniokais pavadinti sudėtinga (jei viduriniają klasę vertintume pagal vakarietiškus standartus). Aišku viena, kad vidutiniokai galo su galu nesuduria ir nuo algos iki algos tikrai negyvena. Vadinasi, Lietuvoje vidutiniokų šeimos pajamos “į rankas” privalo būti nuo 6000 Lt. O ant popieriaus ir dar daugiau. Galbūt tuomet galima vadintis “finansiniais vidutiniokais”. Taigi išvada viena: į viduriniąją klasę Lietuvoje patenka ne pusė gyventojų, o tik maždaug 20–30 tūkst.

“Veido” skaitytojas
Vilnius

BFL

“Ar sugebėtumėte skalbti automatine skalbimo mašina, neturėdami vandentiekio? Vilniečiai nemokėtų, o mūsiškiai – moka. Mūsų žmonės iš to vargo išmoko pagal skalbyklės leidžiamus garsus atskirti, kada reikia į ją pilti vandenį, ir kuo puikiausiai išsiskalbia”, – Žagarės (Joniškio r.) gyventojų išradingumu neatsistebi seniūnė Stasė Eidukienė.
“Eurostato” duomenimis, 17,2 proc. lietuvių naudojasi lauko tualetu, o 15,9 proc. gyvena be vonios ar dušo – tai yra kone pirmykščių žmonių sąlygomis, kaip pasakytų Vakarų europiečiai, nes senosiose Europos Sąjungos šalyse lauko tualetai dvidešimt pirmame amžiuje yra visiška retenybė. Apie du tūkstančius gyventojų turinčioje Žagarėje – toli gražu ne. Čia vandentiekio ir tualeto savo namuose vis dar neturi dauguma gyventojų. Šiandien vos 6 proc. Žagarės gyventojų yra centralizuoto vandentiekio ir nuotekų surinkimo tinklų vartotojai. Priežastis paprasta: nebuvo techninių galimybių, nes ligšioliniai vandentiekio ir nuotekų tinklai apėmė tik itin mažą dalį miesto.

Visą publikacijos tekstą ateinantį pirmadienį skaitykite savaitraštyje “Veidas”, įsigykite elektroninę žurnalo versiją “veidas.lt” svetainėje arba skaitykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

"Veido" archyvas

Norėdamas ne nuogirdomis, o tikrais faktais pagrįsti savo išvadas apie Lietuvoje populiariausių geriamojo vandens rūšių kokybę “Veidas” užsakė laboratorinius tyrimus. Juos atliko Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai priklausančio Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto laboratorija. Joje mokamus savo geriamojo vandens kokybės tyrimus gali atlikti bet kuris klientas.

Ištirti pristatyti penki mėginiai: iš sostinės vandentiekio, iš “Neptūno” biure stovinčio vandens terminalo, iš Vilniaus Antakalnio pakraštyje esančio populiaraus šaltinio, iš Vilniaus priemiestyje iškasto gyvenamojo namo kiemo šulinio ir iš prekybos centre pirkto penkių litrų talpos butelio stalo vandens.

Vandens mėginių tyrimus atlikusio Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto Maisto rizikos vertinimo skyriaus vedėjos Indrės Karpovienės komentaras.

Tiriant mėginiuose buvo atlikti mikrobiologiniai tyrimai, siekiant aptikti patogeninių mikroorganizmų, kurie gali sukelti ligas. Pagal ES ir Lietuvos teisės aktus geriamajame vandenyje neturi būti patogeninių mikroorganizmų. Pristatytuose vandens mėginiuose buvo ieškota žarninių enterokokų, žarninių lazdelių (Escherichia coli), žaliamėlių pseudomonų, taip pat koliforminių bakterijų, kurios parodo fekalinį vandens užterštumą. Didžiausia mikrobiologinė rizika atsiranda tada, kai šie organizmai į geriamąjį vandenį patenka su žmonių ir gyvūnų išmatomis. Atlikus tyrimus šių mikroorganizmų neaptikta nė viename mėginyje.

Kartu vandens mėginiuose buvo atlikti cheminių (toksinių) ir indikatorinių rodiklių tyrimai. Iš toksinių rodiklių buvo tirti: nitratas, nitritas, fluoridas. Atlikus tyrimus šių medžiagų kiekis neviršijo teisės aktuose nurodyto didžiausio leistino kiekio, tik šulinio vandenyje jis priartėjo prie leistinos ribos. Vandenį virinant galima sunaikinti ten esančius mikroorganizmus, tačiau nitratai nepašalinami nei virinant, nei filtruojant buitiniais filtrais. Vartojant vandenį, kuriame yra didelis nitritų ir nitratų kiekis, padidėja rizika susirgti methemoglobinemija, kuri pasireiškia, kai veikiant nitritams kraujyje susidaręs methemoglobinas į audinius negali pernešti deguonies. Dėl to atsiranda deguonies trūkumo požymių. Šiai būklei itin jautrus kūdikiai ir nėščios moterys. Vartojant vandenį, kuriame didelis fluorido kiekis, gali kilti dantų fluorozė.

Vandens mėginiuose buvo atlikti ir indikatorinių rodiklių (geležies, amonio) tyrimai. Šie rodikliai tiesiogiai nesietini su sveikata, tačiau kontroliuojami, kad būtų galima nustatyti geriamojo vandens saugos ir kokybės pažeidimo pokyčius, įspėti apie pavojus ir imtis tinkamų priemonių.

Geležis suteikia vandeniui nepageidaujamą rausvai rudą atspalvį. Naudojant vandenį su didesniu, nei leidžiama, geležies kiekiu, gali vandentiekio sistemos įrenginiai ir skalbiniai nusidažyti. Tirtuose mėginiuose geležies kiekis neviršijo leistinos normos.

Tik viename – šaltinio vandens – mėginyje rastas amonio kiekis (0,92 mg/l) viršijo leistiną normą (0,50 mg/l), tačiau jis neturi tiesioginės įtakos žmonių sveikatai. Amonis požeminiuose vandenyse gali susidaryti esant natūralioms gamtinėms sąlygoms, jo koncentracijai požemyje įtakos gali turėti aplinkos tarša. Per požeminius vandenis amonis gali patekti į šulinius, o didesnė jo koncentracija gali pakeisti vandens kvapą ir skonį.

"Veido" archyvas

Jau kelerius metus Lietuvoje netrukdomi veikia vandens filtrus už kosmines kainas siūlantys prekeiviai, pagalbon pasitelkiantys cheminius triukus ir įtikinantys naivuolius, esą jie kasdien nuodijasi gerdami užterštą vandenį.

Cituojant klasiką, čia nėra jokios apgavystės – tik rankų miklumas. Taigi ir bausti labai brangius vandens filtrus sugebančią įpiršti bendrovę “Krištoliniai vandenys” nėra už ką: jų įranga iš tiesų kokybiška, tik tiek, kad kelis kartus brangesnė nei kiti rinkoje siūlomi analogai, be to dar – dažnai ir iš viso nereikalinga. Bet jei yra naivuolių, skubančių plačiai atverti pinigines stebukladariams, virtuvėje pademonstravusiems kelis įspūdingus triukus su vandeniu – tokius, kaip liudija liaudies išmintis, muša ir bažnyčioje. Juk nesunku, prieš mokant 2–4 tūkst. Lt už vandens filtravimo įrangą, kurios dar vakar nė neketinai ieškoti, pasidomėti, ką apie amerikietiškus “Aquafilter” aparatus siūlančią bendrovę kalba kiti jų klientai. Apgautais pasijutusių žmonių komentarų – pilnas internetas, tyrimą jau yra atlikusi ir Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba, nustačiusi, kad UAB “Krištoliniai vandenys” veiksmai pažeidžia vartotojų teises.
Tačiau brangiųjų filtrų pardavėjai puikiai išmano rinką, kurioje apsukriai sukasi jau daugiau negu 10 metų ir pagrindinės jų aukos yra senyvi žmonės, dažnai net nesinaudojantys internetu ir nesugebantys greitai įvertinti pasiūlymo kokybės ir palyginti kainų su konkurentų produkcija.

Ieško naivių klientų

Vilniuje gyvenantis Oldas Tamašauskas pasakoja tipišką istoriją apie agresyvų ir įkyrų “Aquafilter” pardavėjų elgesį. Vienos iš juos siūlančių bendrovių – Lietuvoje jos veikia 6 skirtingais pavadinimais (“Krištoliniai vandenys”, “Vandens filtravimo sistemos”, “Aqua group”, “Filtravimo sistemos”, “Aqua Vilnius” ir “Ekologiški vandenys”) – atstovai nekviesti pasibeldė į pašnekovo tėvų nuosavo namo Ariogaloje duris ir pasisiūlė nemokamai patikrinti vandens kokybę. Matyt, išvydę vyresnio amžiaus žmones ir dar pamatę jų kieme iškastą šulinį, pardavėjai tikėjosi lengvos aukos – mat jaunesni miestiečiai, naudojantys vandentiekių vandenį, dažniausiai būna racionalesni ir ne taip lengvai pasiduoda įtikinėjimams, esą jų vandens kokybė yra prasta.

Tačiau nekviestų svečių sulaukusi Ariogalos gyventojų šeima vartoja centralinio vandentiekio vandenį, todėl vilionėms lengvai nepasidavė: žmonės išklausė vandens filtrų pardavėjų pasakojimą, kokį nešvarų ir net sveikatai pavojingą vandenį geria dauguma lietuvių ir stebėjo tradicinį eksperimentą virtuvėje, kai panaudojus į termometrą panašų įrenginį jų geriamas vanduo staiga papilkėjo, sukilo purvinos putos, nusėdo drumzlės. Bet sprendimo iš karto pirkti siūlomus vandens filtrus jie nepriėmė – nors pardavėjai siūlė sistemą tučtuojau įsigyti už 2,5 tūkst. Lt, kai normali jos kaina esą siekia 3,5 tūkst. Lt. Tėvai nutarė prieš tai pasitarti su savo jau suaugusiais vaikais, kurie ir atkalbėjo juos nuo pirkinio. “Pirmiausia paskambinau į vandenį tėvų namui tiekiančius “Raseinių vandenis”, jų atstovai ir papasakojo apie aktyviai veikiančius filtrų pardavėjus. Tada jau skambinau filtrus siūliusiam vadybininkui, kokius ten bandymus jis atliko – pats neblogai išmanau cheminius procesus, iš karto supratau, kad jis šneka netiesą, galiausiai ir pats pardavėjas prisipažino kalbantis tai, ką kalbėti jam liepia firmos direktorius”, – papasakojo O.Tamašauskas.

Tačiau ne visi su “Aquafilter” atstovais susidūrę klientai yra tokie racionalūs ir apdairūs – jais prekiaujančios bendrovės skelbia iš viso jau pradavusios 28 tūkst. įrenginių.

Naudoja triukus

Ką padaro filtrų pardavėjai, kad vanduo nuo jų eksperimento pajuoduoja? Bendrovės “Krištoliniai vandenys” telefonu Vilniuje atsiliepęs administracijos atstovas Andrius maloniai paaiškina, kad šiam testavimui naudojami anodai ir katodai. “Jų pagalba aiškiai pamatysite skirtumą tarp to vandens, kurį geriate dabar ir to, kokį turėtumėte įsigiję mūsų filtrus”, – dėstė jis “Veido” žurnalistei, prisistačiusiai Vilniaus senamiesčio gyventoja, abejojančia namuose naudojamo vandens kokybe.

Tačiau cheminių technologijų specialistas Telesforas Laucevičius paaiškina, kad anodų ir katodų pagalba yra atliekamas paprasčiausias elektrolizės bandymas. Kodėl vanduo pakeičia spalvą? Nes taip anodas reaguoja į vandenyje esančias druskas ir mineralus. “Bet šie elementai yra reikalingi žmogaus organizmui”, – pabrėžia ekspertas. O štai išvalius vandenį stipriais filtrais ir pašalinus iš jo ištirpusias druskas vanduo tampa beveik distiliuotas ir nelaidus elektros srovei – tokiame elektrolizės procesas nebevyksta ir vanduo nekeičia savo spalvos.

“Gaila, kad žmonės taip greitai pamiršta mokyklinį chemijos kursą – suprantančiųjų, kas iš tiesų daroma, taip greitai neapgautum ir pinigų neišviliotum”, – teigia ir Chemijos instituto direktoriaus pavaduotojas Romas Ragauskas.

Visuomenės sveikatos ugdymo centro gydytoja Violeta Kiguolienė informuoja, kad gerti vandenį, iš kurio pašalintos mineralinės medžiagos, yra nesveika – organizmas prastai paima tokį elektrolitų neturintį vandenį ir jį greit pašalina, kartu išplaudamas iš organizmo mineralines medžiagas.

Be jokios abejonės, tikrai ne visi Lietuvos žmonės savo namuose naudoja pakankamai švarų ir gerti tinkamą vandenį. Daugelį erzina ir pernelyg kietas vanduo, greitai užkemšantis buities prietaisus, kalkių nuosėdomis padengiantis vonios ar virtuvės kriaukles, taip pat maišytuvus, puodus ir arbatinukus. Tačiau prieš imantis statyti vandens filtrus, ekspertai siūlo visų pirma užsisakyti nepriklausomus laboratorinius savo vartojamo vandens tyrimus ir sužinoti, ką iš tiesų reikia – ir ar tikrai reikia – išvalyti iš savo vandens. Ir jau nusprendus, kad filtrai tikrai reikalingi, verta palyginti konkurentų pasiūlymus. Štai “Veido” pusdienį trukęs rinkos tyrimas parodė, kad osmosinių vandens filtrų – o būtent tokia ir yra “Aquafilter” produkcija – kainos svyruoja nuo 500 Lt iki “Krištolinių vandenų” prašomų 4 tūkst. Lt.

"Veido" archyvas

“Veido” užsakytas laboratorinis tyrimas atskleidžia, kad Lietuvoje lygiai toks pat geras yra tiek pirktinis, tiek iš čiaupo bėgantis vanduo, o patys geriausi parametrai – natūraliame šaltinio vandenyje. Abejonių kelia tik šulinių vandens kokybė.

Kam mokėti pinigus, jei kone nemokamai – vandentiekio vanduo irgi kainuoja, bet jis yra net 200 kartų pigesnis, nei parduotuvėje parduodamas į plastikinius butelius supilstytas geriamasis vanduo – tokios pat kokybės vandens galime įsipilti iš čiaupo. Tokias išvadas galima daryti iš laboratorinių populiariausių Lietuvoje geriamojo vandens rūšių tyrimų.

Žinoma, mūsų žurnalistinis kritiškumas būtų kur kas labiau papenėtas, jei kokių nors neleistinų dalykų laboratorijos tyrėjai būtų aptikę pirktiniame vandenyje. Vis dėlto geriau pagalvojus, ar tai ir nėra pati didžiausia ir geriausia naujiena – vandentiekio vanduo Lietuvoje yra tikrai geros kokybės ir jį gerti bei vartoti maistui taip pat saugu ir sveika, kaip ir tą, kurį perkame parduotuvėse. Tiesa, taip yra ne visur: kai kurie, ypač miestelių vandentiekiai, nesugeba užtikrinti tolygios vandens kokybės – kaip yra jūsų gyvenamojoje vietoje, reikia teirautis savivaldybėje.

Taip pat nereikia painioti paprasčiausio geriamojo ir mineralų turtingo natūralaus, iš gilių šaltinių trykštančio vandens – jo sudėtis turtinga naudingų mineralų, jis ypač tyras ir švarus, o išgavimo ir patiekimo procese neleidžiama naudoti jokių cheminių medžiagų. Tačiau blaivus protas kužda, kad iš Prancūzijos Alpių atkeliavęs plastikiniuose buteliuose ilgai stovintis vanduo vargu ar yra išlaikęs savo prigimtinį šviežumą ir visus gamtos turtus. Gal verčiau užsukti prie lietuviškos šaltinio versmės – žinoma, jei tik esi tikras dėl jos bakterinio švarumo.
“Veidas” patikrino ir arba paneigė, arba patvirtino kelis gajausius Lietuvos mitus apie geriamąjį vandenį.

Pirmas mitas

Lietuvoje negalima vartoti nevirinto ir nefiltruoto vandentiekio vandens

Netiesa

Visoje Lietuvoje tiekiamas tik giliųjų vandeningųjų horizontų vanduo, išskyrus vos kelias vandenvietes, kuriose vartojamas infiltracinis vanduo (kai požeminio vandens atsargos papildomos paviršiniu vandeniu). Giluminiam vandeniui įtakos neturi aplinkos tarša, jis natūraliai turtingas mineralų ir druskų, o mikrobiologinę švarą užtikrina savivaldybių valdomos vandens tiekimo bendrovės. Vanduo iš čiaupo Lietuvoje daug kur yra neišvaizdus dėl didelio geležies, mangano kiekio – bet jų koncentracija geriamajame vandenyje jokios įtakos sveikatai neturi, tačiau šių dviejų elementų junginiai nuosėdų pavidalu susikaupia vamzdžiuose, ant buities įrangos. Problemų yra tik kai kuriuose Šiaurės Vakarų Lietuvos miesteliuose, kur dėl gamtinių sąlygų fluoridų koncentracija vandenyje viršija leistiną normą.
Valstybinės visuomenės sveikatos priežiūros tarnybos (VVSPT) Leidimų ir licencijavimo skyriaus vedėja Ilona Drulytė sako, kad daug didesnė Lietuvos problema yra ta, kad net maždaug ketvirtadalis visų Lietuvos gyventojų apskritai neturi galimybės naudotis viešai tiekiamu vandeniu ir naudoja savo gręžinių ar šulinių vandenį, kurio kokybę savarankiškai tiria tik retas kuris.

Antras mitas

Parduotuvėje pirktas fasuotas vanduo yra sveikesnis už tiekiamą vandentiekiu

Netiesa

Pirmiausia reikia žinoti, kad parduodamas vanduo yra skirstomas į tris kategorijas: geriamąjį, stalo ir mineralinį vandenį (ši informacija yra pateikiama pakuotėje gerai įžiūrimomis raidėmis). Pirmasis yra tas pats centrinių vandentiekių vanduo, kuriam keliami ir tie patys švarumo bei sudėties reikalavimai. Antroji kategorija – tai vėl tas pats vanduo iš čiaupo, tik jau privalomai papildytas dalimi natūralaus mineralinio vandens, taigi jis turi kiek daugiau mineralų ir druskų. Trečiasis, natūralus mineralinis vanduo – diskusijų objektas. Sovietmečiu išaukštintas kone iki vaisto kategorijos, dabar pagal ES standartus jis priskiriamas prie maisto kategorijos, taigi ir vartoti jį reikia saikingai, įvertinus, kokių ištirpusių mineralinių medžiagų jame yra ir kokių šiuo metu stinga jūsų organizmui.

Be jokios abejonės, fasuotą geriamąjį vandenį reikia rinktis tada, kai nesate tikri, kad jūsų vanduo atitinka saugos reikalavimus. Jei vanduo jums tiekiamas centralizuotai, šią informaciją privalo viešai skelbti vandens tiekėjai, o turint nuosavą vandens gręžinį ar šulinį, jo kokybę laboratorijoje reikia pasitikrini bent kartą per metus.

Trečias mitas

Lietuvos šulinių vanduo yra užterštas

Tiesa

VVSPT duomenimis, šulinių vandenį Lietuvoje vartoja net milijonas gyventojų, daugumai jų tai yra vienintelis geriamojo vandens šaltinis. Tačiau gerti šį negiliai išgaunamą gruntinį vandenį labai dažnai yra nesaugu. 2005–2010 m. atlikti tyrimai rodo, kad net 40 proc. tirtų Lietuvos šulinių rasta padidėjusi mikrobiologinė tarša, maždaug trečdalyje šulinių rasta per daug nitratų (šie ypač pavojingi nėščiosioms ir naujagimiams), miestų ir gyvenviečių šulinių užterštumas nitratais siekia net 90 proc.

Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos gydytoja Aldona Cilcienė patvirtina: iš viso jų tiriamo vandens daugiausiai teršalų randama būtent šulinių vandenyje. “Neištyrus nepatarčiau jo gerti niekam”, – perspėja daktarė.

Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto Maisto rizikos vertinimo skyriaus vedėja Indrė Karpovienė paaiškina, kad šuliniai užsiteršia dėl to, kad jie dažniausiai kasami ten, kur ir gyvenama, be to, kasama nepakankamai giliai – o ten prasiskverbia ir žemės ūkyje naudojamos trąšos, ir buitinės atliekos, ir net srutos iš tvartų. Šuliniai ypač užsiteršia pavasarį, pagausėjus polaidžio vandenų, o užterštumo nitratais pats žmogus negali pastebėti – toks vanduo neturi jokio specifinio skonio ar kvapo.

Ketvirtas mitas

Šaltinių vanduo yra tobulas

Tiesa

Giluminių šaltinių vanduo iš tiesų yra puikus – jame daug natūralių ištirpusių mineralų (šaltinių vanduo yra priskiriamas natūralaus mineralinio vandens kategorijai), jis išsiveržia iš žemės gelmių, todėl yra labai švarus. Be to, natūralūs šaltiniai paprastai trykšta kiek atokiau nuo tankiai apgyvendintų vietų, todėl jų nepasiekia žmogaus ūkinės veiklos tarša. Dar vienas neabejotinas tokio vandens pranašumas – jis netiekiamas centralizuotai, taigi jam netaikomos jokios bendrosios saugos normos ir jo niekas privalomai nedezinfekuoja. Atrodo, čia turėtų slypėti ir šaltinių vandens pavojai – kai jais naudojasi daugybė žmonių ir niekas neprižiūri, kaip laikomasi higienos reikalavimų, kyla abejonių dėl tokio vandens mikrobiologinės švaros. Tačiau visi iki šiol Lietuvoje atlikti šaltinių vandens tyrimai dar nė karto nenustatė jokių blogybių – tokios informacijos neturi nei Nacionalinis maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo institutas, nei Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija. Tačiau visada gali būti pirmas kartas, todėl prieš geriant nežinomo šaltinio vandenį, vertėtų pasitikrinti jį laboratorijoje tiek dėl taršos (pavyzdžiui, smėlingose vietovėse ūkinės veiklos pasekmės teoriškai gali pasiekti ir šaltinių gelmes), tiek dėl vandens cheminės sudėties.

Penktas mitas

Pernelyg kietas vanduo kenkia sveikatai, todėl jį reikia minkštinti

Netiesa

Žinoma, jei turite laimę naudoti nuosavo giluminio gręžinio ištirtą vandenį ar susirandate gamtoje trykštantį šaltinį, telieka mėgautis tokiu paprastai minkštu vandeniu ir dėkoti už jį puikiai tai subalansavusiai gamtai. Tačiau jei susiruošėte dirbtinai minkštinti savo vartojamą vandenį, nes jis jums atrodo per kietas, pirma verčiau atlikite laboratorinius tyrimus ir tuo įsitikinkite. Visuomenės sveikatos ugdymo centro gydytojos Violetos Kiguolienės teigimu, vandens kietumo norma tegaliojo sovietmečiu, o ir tai ji buvo nustatyta ne dėl galimo poveikio sveikatai, bet dėl susidarančių nuosėdų žalos vamzdžiams ir buities įrangai. Dėl savo buities iš tiesų verta pasistengti ir specialių minkštinančių filtrų pagalba vandenį suminkštinti – toks nepalieka kalkių nuosėdų, lengviau plauna ir skalauja. Tačiau su sveikata yra priešingai: V.Kiguolienės teigimu, vartojančių kietą vandenį žmonių mirštamumas nuo širdies ir kraujagyslių ligų yra 25 proc. mažesnis.

VVSPT atstovė I.Drulytė pabrėžia, kad vandens kietumą lemia kalcio ir magnio druskos, o jos iš tiesų naudingos širdžiai ir kraujotakai. “Gelbėdami arbatinukus nuo kalkių nuosėdų net nesusimąstome, kad kenkiame savo sveikatai”, – perspėja specialistė.

Šeštas mitas

Plastikiniai buteliai išskiria pavojingą chemini junginį

Tiesa

Pavieniai mokslininkai apie tai, kad plastikinė tara į joje laikomus skysčius išskiria cheminį junginį bisfenolį A, kuris trikdo gyvūnų reprodukcinės sistemos raidą ir yra siejamas su širdies ir kraujagyslių ligomis bei krūties vėžio atsiradimu, kalba jau gerą dešimtmetį. Tačiau tik dabar perspėjimai pasiekė išsamių mokslinių tyrimų ir išvadų lygį, todėl jau pradėjo tapti kūnu: kai kurios šalys jau uždraudė kūdikių maitinimui skirtų buteliukų gamybai naudoti bisfenolio A turinčią plastmasę. Tarp jų yra ir Lietuva: draudimas gaminti ir importuoti kūdikių buteliukus iš šio cheminio priedo turinčios plastmasės pas mus įsigaliojo nuo šių metų birželio 1 d.

Tiesa, suaugusiųjų maisto tarai šis reikalavimas kol kas nėra taikomas, nes dar nėra surinkta pakankamai įrodymų, kad bisfenolis A iš tiesų kenkia sveikatai. Įrodyta tik tai, kad jis migruoja iš plastikinės taros į gėrimus, tačiau kol kas oficiali daugelio šalių maisto saugos žinybų nuomonė yra tokia, kad bisfenolis A žmogaus organizme natūraliai suskaidomas į mažiau pavojingas medžiagas.

"Veido" archyvas

Jūros vandenyje netoli avarijos ištiktos Fukušimos jėgainės nustatyta smarkiai padidėjusi radiacija. Anot elektrinės operatorės “Tepco”, mėginiai paimti maždaug už 15 km nuo jėgainės. Juose radioaktyvaus cezio 137 norma viršyta 600 kartų. Be to, padidėję ir cezio 134 bei jodo 131 rodikliai, praneša agentūra AFP.

Minėti rodikliai prieš tai buvo tokie žemi, kad nebuvo įmanoma jų išmatuoti.

“Iš vieno mėginio mes dar negalime pasakyti nieko konkretaus”, – sakė “Tepco” atstovė. Planuojama paimti daugiau mėginių.

Antradienį nepriklausomus tyrimus Japonijos šiaurės rytinėje pakrantėje pradėjo ir

aplinkosaugos organizacija “Greenpeace”.

Fukušimos jėgainė buvo smarkiai apgadinta per kovo 11-ąją įvykusį žemės drebėjimą ir po to kilusį cunamį.

"Veido" archyvas

Ar žinote, koks maisto produktas žmogaus organizmui svarbiausias? Ne daržovės, vaisiai, ne mėsa. Tai – vanduo. Jis spartina medžiagų apykaitą, valo organizmą ir padeda išlaikyti stangrią odą.

Be vandens neišgyventume

Suaugusio žmogaus organizme vandens yra apie 65 proc., naujagimio – apie 75 proc., o vaisiaus motinos įsčiose – net 80 proc. Vanduo gyvybiškai svarbus beveik visiems organizmo procesams, be jo kūnas išgyventų vos keletą dienų. Žmogus, netekęs 12–20 proc. vandens, miršta apsinuodijęs savo paties medžiagų apykaitos produktais, kurie turi būti šalinami su skysčiais.

Mitybos specialistai suaugusiam žmogui kasdien siūlo išgerti 6–8 stiklines skysčių (geriausia vandens), nors ir nejaučiama troškulio. Tada užtikrinama normali medžiagų apykaita, kartu ir gera savijauta.

4 priežastys, kodėl reikia reguliariai gerti

• Švarus vanduo – geriausia kūno valymo priemonė. Reguliariai geriant, medžiagų apykaitos produktai atskiedžiami, todėl lengviau ir greičiau pasišalina iš organizmo.

• Oda ima vysti, kai netenka drėgmės. Reguliariai geriant vandenį, oda drėkinama ir iš vidaus.

• Stiklinė vandens prieš valgį mažina apetitą ir ilgesniam laikui pasotina.

• Prisiminkite: būdamos sveikos vandens niekada neišgersite per daug, o per mažai – galite.

Nelaukite, kol pradės troškinti

Kūnui labai svarbu, kad vandens išgertume tiek, kiek jo pasišalina su šlapimu ir prakaitu. Karštą vasaros dieną arba aktyviai sportuojant organizmas gali išgarinti apie 2,5–3 l vandens, todėl tiek pat jo turėtume ir išgerti. Nereikėtų laukti, kol ims troškinti, džiūti burna – tai ženklas, kad organizmui jau trūksta skysčių. Jų daug netekus ir neatsigėrus, gali imti svaigti galva, pradėti mirgėti akyse ir pan. Geriausia gerti dažnai ir po nedaug – 0,5–1 stiklinę vandens.

Ar reikia gerti valgant?

Egzistuoja daugybė “teorijų”, ar, tarkim, pietaujant reikia maistą užgerti skysčiais. Yra teigiančiųjų, kad to daryti nevalia ir kad atsigerti galima tik pavalgius ar net praėjus kelioms valandoms po pietų. Vanduo esą praskiedžia skandžio sultis ir maistas dėl to blogiau virškinamas bei organizmo paimamas. Mūsų kalbinti mitybos specialistai tokius teiginius atmeta.

Anot gydytojos dietologės, med. dr., Editos Gavelienės, gėrimas ir valgymas vienas kitam netrukdo: galima gerti prieš valgį, po jo ar valgant. Jeigu burnoje gaminasi per mažai seilių, o žmogus valgydamas negers, blogiau formuosis kąsnis, bus sunkiau ne tik ryti, bet ir skrandžiui virškinti. Stiklinė vandens prieš valgį gali sumažinti apetitą, kam tai yra aktualu. Ir atvirkščiai – nepatariama gausiai gerti valgio metu tiems, kuriems svorio reikia priaugti. Ar galima valgant gerti saldžių skysčių? Galima, tik vėlgi reikėtų atminti, kad jie gana kaloringi, tad besiliekninantiems geriau rinktis nesaldintus gėrimus.

Lietuvos olimpinio sporto centro sportininkų mitybos ekspertas Marius Baranauskas tikina, kad valgio metu geriamas vanduo tikrai netrikdo virškinimo. Atvirkščiai – jis padeda maistui įmirkti ir greičiau pasišalinti iš skrandžio į dvylikapirštę žarną. Anot jo, virškinimo sulčių veikla skrandyje būna daug veiksmingesnė, kai su maistu vartojami ir gėrimai. Valgį užgeriant nedideliu kiekiu vandens padidėja suvartoto maisto tūris, o tai palengvina virškinimo sulčių veiklą. Žinoma, perlenkti lazdos nereikia. Geriausia valgio metu išgerti 100 – 150 ml geriamojo vandens. Nereikėtų labai daug gerti ir prieš valgį ar po jo, nes anot specialisto, papildomas didelis gėrimų kiekis gali turėti neigiamą poveikį maisto virškinimo ir absorbcijos greičiui.

Kokį vandenį rinktis?

Šiandien parduotuvėse galima rasti daugybės pavadinimų geriamojo vandens. Mitybos specialistai skiria keturias jo rūšis.

Natūralus mineralinis vanduo. Tai giluminių gruntinių telkinių vanduo, kuriame yra įvairiomis proporcijomis ištirpusių mineralinių druskų. Lietuvoje natūralus geriamasis mineralinis vanduo išgaunamas iš gręžinių, esančių Druskininkuose, Birštone, Telšiuose, Antanave (Marijampolės r.), Varėnoje, Vilniaus rajone.

Mineralizuotas vanduo. Dirbtiniu būdu sukurtas mineralinis vanduo dažniausiai gaminamas skiedžiant natūralų mineralinį vandenį arba geriamąjį prisotinant mineralinių druskų. Chemine sudėtimi jis prilygsta natūraliam, tik yra pagamintas.

Šaltinio vanduo. Panašiai kaip ir natūralus mineralinis, šaltinio vanduo yra labai švarus giluminių šaltinių ar versmių vanduo. Išgautas jis iš karto pilstomas į butelius (nereikia valyti, filtruoti ar kitaip apdoroti). Nuo natūralaus mineralinio skiriasi ištirpusių druskų kiekiu – jų koncentracija būna nedidelė, prilygsta geriamajame vandenyje esančiai.
Geriamasis vanduo. Tai į butelius supilstytas gerai išvalytas vandentiekio arba specialaus gręžinio vanduo.

Išsitirkite šulinių ir gręžinių vandenį!

Visuomenės sveikatos specialistai įspėja, kad vandentiekio vandenį gerti yra saugu, tačiau šulinių – anaiptol ne visada. Maždaug kas trečio (apie 30 proc.) Lietuvos šulinio vandenyje yra gerokai didesnis nei leistinas nitratų ar nitritų kiekis, o kas antro (maždaug 50 proc.) – užterštas įvairiomis bakterijomis. Ne ką patikimesni už šulinius yra ir negilūs vandens gręžiniai.

Nitratams ir nitritams ypač jautrūs kūdikiai ir vaikai iki trejų metų – nuo užteršto vandens netgi gali mirti. Nitritai (jais virsta ir dalis nitratų, paveiktų burnos bakterijų) kraujyje esantį hemoglobiną paverčia methemoglobinu, todėl ima blogėti organizmo aprūpinimas deguonimi. Apsinuodijus ima trūkti oro, pamėlynuoja oda, nuo didesnio kiekio vaikus ištinka mirtis. Skrandyje nitritai reaguoja su azoto junginiais ir sudaro druskas, galinčias sukelti vėžį. Nitratai ir nitritai nekeičia nei vandens skonio, nei spalvos, nei kvapo, jų nemažėja vandenį virinant ar filtruojant. Apie jų perteklių galima sužinoti tik mėginį ištyrus laboratorijoje.

Jei šulinys užterštas bakterijomis, geriant jo vandenį galima susirgti įvairiomis žarnyno ligomis: dizenterija, vidurių šiltine ir kt. Tik, kitaip nei nitratai, įvairios bakterijos žūva vandenį pavirinus.

Cheminiai (nitratų kiekio) ir mikrobiologiniai (užterštumo bakterijomis) vandens tyrimai daromi kiekviename rajone, Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos padaliniuose. Tyrimų kainos: apie 24 Lt (nitratų kiekio) ir apie 52 Lt (užterštumo bakterijomis).

Avarijos ištiktoje Japonijos atominėje jėgainėje trečiadienį buvo sustabdytas labai radioaktyvaus vandens nuotėkis ir buvo pasiektas svarbus proveržis, siekiant suvaldyti didžiausią nuo Černobylio katastrofos branduolinę krizę, tačiau mažiau užterštas vanduo tebepumpuojamas į vandenyną.

Pasak ekspertų, pažeisti Fukušimos 1-osios jėgainės reaktoriai, kurių branduolinio kuro strypus mėgina ataušinti bendrovės “Tokyo Electric Power Co.” (TEPCO) specialistai, tebėra nestabilūs, nors praėjo jau beveik mėnuo nuo šią šalies šiaurės rytuose esančią elektrinę kovo 11 dieną nuniokojusio smarkaus žemės drebėjimo ir cunamio.

TEPCO nurodė sustabdžiusi radioaktyvaus vandens nuotėkį, užkimšusi skystuoju stiklu įtrūkimą šachtoje prie vieno iš šešių Fukušimos jėgainės reaktorių.

“Nuotėkis vakar buvo sumažintas, kai įliejome skysto stiklo ir kietiklio mišinį, o dabar visai liovėsi”, – TEPCO atstovas sakė naujienų agentūrai “Reuters”.

Inžinieriai mėgino sustabdyti teršalų nuotėkį iš 2-ojo reaktoriau visomis prieinamomis priemonėmis – buvo išmėgintos netgi pjuvenos ir laikraščiai. Tačiau smarkiai radioaktyvaus vandens srautą pagaliau pavyko sustabdyti skystuoju stiklu.

Inžinieriams dar reikia išspręsti kitą didelę problemą – kur laikyti 60 tūkst. tonų užteršto jūros vandens, kuriuo buvo aušinami perkaitę branduolinio kuro strypai. Jie buvo priversti išpumpuoti į vandenyną 11,5 tūkst. tonų mažiau užteršto vandens.

Japonijos laikraščiai nurodė, kad kaimyninėje Pietų Korėjoje ir Kinijoje didėja susirūpinimas dėl besitęsiančios branduolinės krizės ir į jūrą pumpuojamų radioaktyvių teršalų.

“Galbūt turėtų būti pateikiami išsamesni paaiškinimai atitinkamoms ministerijoms ir mūsų kaimynams. Nurodėme Prekybos ir Užsienio reikalų ministerijoms glaudžiau bendradarbiauti, kad būtų pateikiami išsamesni paaiškinimai, ypač kaimyninėms šalims”, – Japonijos ministrų kabinto vyriausiasis sekretorius Yukio Edano (Jukijas Edanas) sakė trečiadienį per spaudos konferenciją.

“Padėtis dar nėra valdoma, – pareiškė strateginių prognozių centro “IHS Global Insight” analitikas Azijos regionui Thomas Griederis (Tomas Gryderis). – TEPCO sprendimas išlieti užterštą vandenį į vandenyną atspindi būtinybę išsiurbti radioaktyvų vandenį iš turbinų pastatų ir šachtų, kad jis nepakenktų įrangai, reikalingai paleisti aušinimo sistemas”.

Jėgainės darbuotojai siekia kuo skubiau iš naujo įjungti keturių reaktorių aušinimo sistemų siurblius, kurie varinėja vandenį uždaru kontūru.

Kol bus suremontuotos šios sistemos, vanduo iš išorės turi būti liejamas ant reaktorių ir panaudoto branduolinio kuro saugyklų, siekiant išvengti kuro strypų perkaitimo ir išsilydymo.

Jūros vandenyje buvo užfiksuota iki 4 800 kartų leistiną ribą viršijanti radioaktyvaus jodo koncentracija, tačiau vėliau šis rodiklis sumažėjo iki maždaug 600 kartų.

Vienas tanklaivis, kurį planuojama pritaikyti kaupti užterštą jūros vandenį, turėtų būti atplukdytas prie elektrinės iki balandžio 16 dienos. TEPCO tai pat planuoja pastatyti saugyklas radioaktyviam vandeniui laikyti, kurių talpa prilygtų šešiems olimpiniams plaukimo baseinams.

Naftos perdirbimo bendrovė “ORLEN Lietuva” viename gamybos komplekse pradėjo deginti ne dyzelinu, o vandeniu atskiestą emulsiją. Šis novatoriškas kuras Mažeikių įmonei leis sumažinti aplinkos taršą ir per dieną sutaupyti beveik 8000 Lt.

“ORLEN Lietuva” technologai, ieškodami ekologiškesnės ir pigesnės alternatyvos naftos perdirbimo procese reikalingam kurui, sukūrė naują emulsiją, kurioje su sunkiuoju visbrekingo likučiu* vietoje dyzelino maišoma apie 10 proc. vandens. Bandymai LK-2 komplekse įrodė, kad ši emulsija tinkama deginti krosnyse.

“Vanduo leidžia kurą degiklio fakele išpurkšti žymiai geriau ir tolygiau. Dėl didesnio degumo taip pat mažėja azoto oksidų emisija ir kietųjų dalelių kiekis dūmuose. Tai – geras, ekologiniu požiūriu palankesnis, draugiškesnis aplinkai produktas,” – teigia bendrovės gamybos direktorius Viktoras Vasilavičiaus. Jis pažymėjo, kad naudodama naują emulsuotą kurą, gamykla per dieną sutaupo beveik 8000 Lt.

Per dvidešimt nepriklausomybės metų vandens kokybė Lietuvos šuliniuose ne tik nepagerėjo, – kai kuriuose regionuose net pablogėjo – nitratų kiekis daugelyje jų pavojingai didelis, skelbia Lietuvos žemės ūkio universiteto mokslininkai. Skaičiuojama, kad apie milijonas šalies gyventojų vartoja nitratais užterštą vandenį, kuris kenkia sveikatai, sukelia negalavimus ir net apsinuodijimus.

Iš “Eurobarometro” atliktų naujausių apklausų sužinome, kad dėl galimų su maistu susijusių pavojų susirūpinę žmonės labiau nerimauja dėl maisto ir vandens užterštumo cheminėmis medžiagomis nei dėl ten galbūt esančių bakterijų. Didėjantį lietuvių susirūpinimą geriamuoju vandeniu, ypač iš šachtinių šulinių ir negilių individualių gręžinių, pastebi ir vandens kokybę tiriantys specialistai.

Analogų pasaulyje neturinčio daugkartinio naudojimo geriamojo vandens filtro, sulaikančio 95–99 proc. nitratų, išradėjas biochemikas Vytautas Pelekauskas kaskart pasirodžius pranešimams apie didelį šulinių vandens užterštumą nitratais sulaukia daugybės skambučių ir klausimų, ką daryti. Jis atkreipia dėmesį, kad vieną kartą išvalyti šulinį nepakanka – rekomenduojama užteršto vandens visai nevartoti arba jį filtruoti specialiais filtrais. Specialistas primena, kad nitratais ar nitritais užterštas vanduo neturi nei specifinio skonio, nei kvapo ar spalvos, be to, nitratai nedingsta ir vandenį virinant ar filtruojant paprastais buitiniais filtrais.

Pasaulinės sveikatos organizacijos normatyvuose nurodoma, kad nitratų kiekis žmogaus paros maisto racione turi būti ne didesnis kaip 3,05 mg vienam kilogramui kūno svorio. Todėl, atsižvelgiant į kūno svorį, suaugusiam žmogui per parą nitratų leistina norma sudaro 200–300 mg, vaikui – apie 100 mg.

Vandens kainą vilniečiams kelti siekusi miesto valdžia nutarė, kad vanduo brangti gali tik kovą – po rinkimų.

“Vilniaus diena” rašo, kad sostinės vicemeras Romas Adomavičius tarybai siūlys Kainų komisijos sprendimui vandenį vilniečiams branginti 15 centų už kubinį metrą leisti įsigalioti tik nuo kitų metų kovo.

“Vilniečiai šiandien neturi iš ko mokėti – tai akivaizdu. Ir to negalima ignoruoti”, – sakė R.Adomavičius.

Pasak jo, miesto taryba naują vandens kainą turėtų patvirtinti sausį. Tokiu atveju, įstatymų numatyta tvarka, vanduo pabrangti galėtų tik kitų metų kovą, iškart po savivaldybių tarybų rinkimų. Tačiau rinkimų populizmo vicemeras savo veiksmuose nemato.

Lapkritį Kainų komisija nepatenkino “Vilniaus vandenų” prašymo pusantro karto padidinti vandens kainą – nuo 4,22 iki 6,33 lito už kubinį metrą.

Jei rinkos prievaizdų sprendimas vandens kainą padidinti 15 centų miesto taryboje būtų buvęs patvirtintas tą patį mėnesį, kaina būtų padidėjusi jau nuo sausio.

Šaltas vanduo sostinėje brangs mažiau nei 20 proc., teigia Kainų komisijos vadovė Diana Korsakaitė.

“Jeigu Viešųjų pirkimų tarnyba arba kitos kartu su tarnyba dirbančios institucijos galėtų pasisakyti dėl to, kiek konkrečiai sąnaudų galėjo būti ar nebūti, jei viešųjų pirkimų procesas vyktų skaidriai, tai tada mes į tai galėtume atsižvelgti kainoje. Tokios informacijos šiai dienai neturime”, – pirmadienį po susitikimo su ūkio ministru bei Viešųjų pirkimų tarnybos vadovu žurnalistams sakė D.Korsakaitė.

Susitikime aptarti įmonės “Vilniaus vandenys” pažeidimai, 2008-aisiais įgyvendinant viešuosius pirkimus.

Tačiau “Vilniaus vandenų” prašymas didinti šalto vandens kainą 1,5 karto, anot Kainų komisijos vadovės, – ekonomiškai nepagrįstas.

“Pirminis vertinimas rodo, kad kalbos apie 50 proc. neturi ekonominio pagrindo. 50 proc. – tikrai ne, 20 proc. – tikrai ne, o kiek tame tarpe nuo 0 iki 20 proc. – komisija priims sprendimą. Bet, kaip sakiau, mums labai svarbi informacija iš Viešųjų pirkimų tarnybos – jeigu tokią informaciją gautume”, – kalbėjo D.Korsakaitė.

Pasak jos, sprendimas dėl “Vilniaus vandenų” prašymo didinti vandens kainą bus priimtas spalį.

Viešųjų pirkimų tarnyba Valstybinę kainų ir energetikos kontrolės komisiją pirmadienį informavo, jog 2008 metais “Vilniaus vandenys” be konkursų išleido 17 mln. litų ir įtaria, jog buvo galimi neskaidrūs susitarimai.

Šiuo metu vienas kubinis metras šalto vandens Vilniuje kainuoja 4,22 lito (su PVM) – ši kaina nesikeitė nuo 2001 metų.

Dėl galimo kyšininkavimo ir piktnaudžiavimo pareigomis ankstesnė “Vilniaus vandenų” vadovybė buvo atstatydinta.