MOKSLO IR ŠVIETIMO ĮTAKA ŽMOGUI, VALSTYBEI.

Mokslas, švietimas ir religija labiausiai įtakoja žmogaus gyvenimo kelią, netgi jo pasirinkimą. Šie du veiksniai nulemia valstybės vystymosi raidą, visų keturių pagrindinių valdžių (įstatymų leidžiamosios, vykdomosios, teismų ir žiniasklaidos) kokybę.

Šie du veiksniai gali sutaikyti šeimas, gimines, gentis, kartas, socialinius sluoksnius tautą, žmoniją arba atvirkščiai – supriešinti. Pastebėkime, kaip elgiasi darželinukas, moksleivis arba studentas šeimoje. Diskutuojant, kai tėvų ir vaiko nuomonės nesutampa, dažnai vaikas kaip kirviu nukerta: – „o auklėtoja (mokytoja arba dėstytojas) sakė. Mokyti vaikus katalikiška dvasia dabar madinga. Todėl vaikų mokymą, švietimą ir ugdymą labiausiai įtakoja mokslo ir kiek mažiau religinės institucijos. Trumpai tariant mes visi esame mokslo ir religijos teikiamos produkcijos bei paslaugų vartotojai. Mes, o ne valstybė,  apmokame šias paslaugas. O kas užtikrina, šios produkcijos ir paslaugų kokybę?  Valdžios institucijos ir politinės partijos? Taip, jos bando tai daryti, ypač moksle. Deja, nesėkmingai.  Vienas  žmogus, kalbėdamas apie jau 20 metų trunkančią mokslo reformą, pasakė: – „Vargas, tau, o Jeruzale (Vilnius vadinamas antrąja Jeruzale) ir tavo vaikams“. Kitas pokalbio dalyvis,  paantrino: – „Garbingieji Šiaurės Atėnai, ar nelaukia tavęs Sodomos likimas? Kadangi aš ne Nojus, tai nelaukdamas aukščiausiojo perspėjimo, palikau tave ir dabar sūriu prakaitu užsidirbu sau duoną kaime“. Pamąstykime apie šių žmonių išsakytas mintis. Gal tai tik literatūrinės hiperbolės. O gal žiauri tiesa? Beje ir patys mokslininkai labai dažnai „išmeta“ į viešąją erdvę savo mintis, kurios skamba panašiai kaip „SOS, SOS, SOS“ jūrų ar oro laivo  katastrofos metu, tai reiškia „išgelbėkite mūsų sielas, skubiai reikalinga pagalba“. Visi dori žmonės, išgirdę šį signalą skuba į pagalbą. O jūrų ar oro laivų kapitonai, teisės aktų nustatyta tvarka, tiesiog įpareigoti suteikti tokią pagalbą.
Tad pabandykime patvirtinti ar paneigti liūdnų šmaikštuolių  ir  kai  kurių mokslininkų, gal per neapsižiūrėjimą pasiųstą „SOS“ signalą. Pažvelkime į tuos dalykus žmonijos patirties kontekste. Gal tai padės geriau suvokti „savo kiemo“ sėkmes ir nesėkmes

KUR EINA ŽMONIJA? AUKSO AMŽIUS PRAEITYJE AR ATEITYJE?
Majų civilizacija Dievui aukojo žmones, Abraomo žydai pirmagimį sūnų. Mozė šią žiaurią auką pakeitė gyvulio auka arba pinigais. Jėzus Kristus Mozės laikų auką pasiūlė pakeisti malda Tėvui ir broliška meile vienas kitam. Tai gal Dievas keitėsi ir Jėzaus laikais jau nereikalavo nei gyvulių, juolab žmonių aukų, kaip sakoma, pasisotino? Aišku, kad ne. Dievas yra tobulas ir amžinas. Tai kodėl taip buvo? O buvo todėl, kad keitėsi pats žmogus, augo jo pažinimas, plėtėsi sąmonė. Žmonijos aušroje mąstymas, mokslas kaip ir giminės, tautos bei valstybės valdymas tilpo vienuose religijos rėmuose. Stipriausiasis pagal žmogaus ir jį supančios aplinkos pažinimą, sutelkęs aplink save kitus stipresniuosius bendruomenės narius, iškildavo virš bendruomenės ir ją valdydavo. Siekdamas užsitikrinti sau ir savo palikuonims vado pozicijas ilgam laikui, jis pasitelkdavo pagalbon galingas gamtos jėgas jas sudievindamas. Tuomet jau Dievo vardu buvo galima skelbti tuometinio mokslo tiesas, atitinkančias bendruomenės ar tautos daugumos sąmonę ir užtikrinti savo bei savo palikuonių valdžią. Stipresnieji puikiai suvokė mąstymo ir mokslo reikšmę, todėl monopolizavo uos. Silpnesniesiems jie paliko teisę į sunkų fizinį monotonišką darbą, kuriuo dėka sukuriamos materialios gėrybės ir paslaugos. Žinoma, kad sukurtų gėrybių paskirstymą jie pasiliko sau. Tuo tikslu buvo sukurtas valstybės prievartos aparatas, kuriame bene svarbiausią rolę vaidino religijos ir mokslo hierarchai. Vadovaujantis principu „skaldyk ir valdyk“ visuomenė buvo suskirstyta į atskiras klases ir sluoksnius. Taip prasidėjo, augo ir bujojo autoritarinis valdymas. Jis remiasi autoritetų išsakytomis“ mokslinėmis tiesomis“, kurios suabsoliutinamos ir tampa dogmomis. Vėliau, augant žmonijos pažinimui ir plečiantis jos sąmonei,  įrodoma, kad šios „absoliučios tiesos“ yra klaidingos. Taip vergovę pakeitė feodalizmas, kurį pakeitė laukinis kapitalizmas. Pastarasis Rytuose, transformavosi į „išsivysčiusį socializmą“, vėliau tapusį  „subtilesne laukinio kapitalizmo stadija“ . Vakaruose kapitalizmas vienur tapo „Skandinaviškuoju socializmu“, kitur „Visuotinės gerovės valstybe“, dar kitur „Demokratijos citadele, eksportuojančia demokratiją visam pasauliui“ ir t.t.  Deja, mirus drakonui, vėl atgimsta naujas drakonas, kartais švelnesnis ir subtilesnis, o kartais daug žiauresnis ir grubesnis  už mirusį.
Tai kur eina žmonija? Aukso amžius ateityje ar praeityje? Vienareikšmio atsakymo į šiuos klausimus nėra. Aišku tik viena, kad visa žmonija, visos tautos, žmonių grupės ir atskiri individai nuolat ieško atsakymo į šį klausimą.
Iš esmės kiekvienas žmogus yra mokslininkas (tik be formalių mokslinių laipsnių ir kitų regalijų), studijuojantis save ir jį supančią aplinką. Šią mintį patvirtina kiekvieno psichiškai sveiko žmogaus veikla nuo gimimo iki mirties. Beje, žmogaus vystymosi nuo kūdikio iki mirties kelias daugiau ar mažiau atspindi visą žmonijos vystymosi kelią.

AUTORITARIZMAS, DOGMATIZMAS IR JŲ PASEKMĖS.
Formalus  autoritarizmo paaiškinimas būtų toks: 1. Aukščiausios valdžios sutelkimas vieno asmens rankose, remiantis visišku pavaldinių paklusnumu. 2. Viena moralinio dogmatizmo  formų , kai reikalaujama remtis autoritetu.
Paprastai sakant tai kuomet svarbiausia kas pasakė, o ne ką pasakė. Tarkime, jeigu kapitonas sako, kad vanduo verda prie 90 laipsnių temperatūros, tai kariai, šito nežinantys, netikės eiliniu, kuris tvirtins, kad vanduo verda prie šimto laipsnių. Jiems net į galvą neateis patikrinti kapitono teiginį praktikoje.
Arba, jei du kartus meras ir premjeras – kandidatas į  prezidentus  susitikime su rinkėjais sako, kad privatizacija yra panacėja nuo visų ekonomikos ligų, tai išdrįsęs paprieštarauti minėtai abejotinai tiesai paprastas žmogus bus nušvilptas. Niekas juo nepatikės. Visi patikės kandidatu. Gal tik po kelerių metų, kai gyvenimo praktika patvirtins kandidato, tapusio prezidentu, teiginio klaidingumą, buvę jo gerbėjai nušvilps jį. Ir rinkimų į savivaldybes metu, eilinį kartą nemąstydami, vėl patikės autoritetu, tarkime, kandidatu į merus. Ir taip toliau…vėl ta pati daina be galo, be krašto.
Gajus Julijus Cezaris (Kaligula) 37. m.e. metais nužudė sifiliu sergantį Romos imperatorių Tiberijų ir pasiskelbė imperatoriumi. Jis sakė, kad beprasmiai yra visi įstatymai, visi dievų garbinimai, visos įsisenėjusios tiesos. Rūmuose įvedė tokį lėbavimą, ištvirkavimą, prievartavimą, žiaurų kankinimą, kokio niekas nebuvo regėjęs.
Pavaldiniai klusniai viską kentė, neprieštaravo net tuomet, kai jis savo žirgą paskyrė senatoriumi. Jie pasipriešino tik tuomet, kai Kaligula pasiskelbė esąs Dievas ir  41 m.e. metais nužudė jį.  Vargu bau ar istorijoje rasime vaizdingesnį pavyzdį, parodantį autoritarizmo ir dogmatizmo sąjungos žalą.
Dogma: [gr. mokymas, teiginys, nuomonė]: 1.sen. Graikijoje – iš pradžių polių valdžios nutarimas, vėliau filosofinės  mokyklos tezė, privaloma tos mokyklos šalininkams.  2. Teologijoje tikėjimo teiginys, paverstas privaloma taisykle, skelbiama tikintiesiems kaip nediskutuotina ir nekritikuotina tiesa. 3. Teiginys, nuomonė, teorija be įrodymo ar praktinio patikrinimo, laikoma neginčijama tiesa.
Gal dogmos reikšmę geriausiai paaiškins šis vaikiškas anekdotas. Du garbūs mokslininkai  bando išspręsti mokslinį ginčą ar kurmis turi akis ar ne, kad visiems šiuo klausimu paskelbtų neginčijamą, nediskutuotiną tiesą. Vienas sako, kad neturi, nes po žeme jas išsibadytų, kitas sako, kad turi, nes kaip būdamas ant žemės perbėgtų kelią ar neįkristų į upę. Berniukas, išgirdęs  mokslininkų ginčą, patarė, kad reikia pagauti kurmį ir pažiūrėti, ar jis turi akis ar ne. Abu mokslininkai supyko ant beniuko, kam jis kišasi ne į savo reikalus ir  choru atsakė, kad tai ne metodas spręsti mokslinį ginčą.
Atidžiau pažvelkime į gyvenimą ir rasime begalę panašių pavyzdžių.
Dogmatizmas yra nekritiška, dogmomis paremta galvosena; dogmų laikymasis; arba -  mąstymas, nekritiškai priimantis teiginius ir doktrinas.
Mokslo autoritetai būtini, be jų nesivysto mokslas. Valdžios panaudojimas  diegiant tikrąsias mokslo tiesas į gyvenimą yra labai geras dalykas. Juk  tėvas sudrausmina vaiką, kuris dėl neišmanymo užsimano padegti pastatą, iššokti iš 5 aukšto per langą arba bando važiuoti automobiliu. Sudrausmina,  panaudodamas švelnią prievartą, už kurią užaugęs vaikas tik padėkoja.
Didžiausia žmonijos rykštė yra glaudi autoritarų ir dogmatikų sąjunga ir jos žiaurūs prievartos veiksmai, skirti ne nusikaltėliams tramdyti, o mokslo šviesai gesinti.

HIMNAS MOKSLUI, MĄSTYMUI, MĄSTYTOJAMS – MOKSLININKAMS.
Dievas, trumpam palikdamas nuogus Adomą ir Ievą vienus, leido valgyti visų sode augančių medžių vaisius. Tik uždraudė liesti pažinimo medžio vaisius. Neatsispyrė Adomas ir Jeva pagundai, paragavo pažinimo medžio vaisių ir buvo išvaryti iš rojaus. Tarkime, kad nuo to prasidėjo žmogaus savęs ir jį supančios aplinkos pažinimas. Pirmykštį žmogų kaustė žvėriška baimė, nes jis gyveno tamsoje, kylančioje iš nežinojimo. Todėl jis tapo..mokslininku, studijavo save ir jį supančią aplinką, sūriu prakaitu užsidirbdamas sau duoną kasdieninę. Sunku net įsivaizduoti kokia būtų žmonija, jei jai nešviestų mokslo šviesa, kurią per negandas, kančias ir mirtį, nešė mokslininkai – mąstytojai. Jie aukojo save, kad žmonija nebijotų, jaustųsi saugi ir laiminga, kad jos protą ir sąmonę apšviestų mokslo šviesa. Joks žmogus  nesugebės įvardint visų tų nepakartojamų, nuostabių, bebaimių titanų, šviesaus proto žmonių, nešusių, nešančių ir ateityje nešiančių didžiąją mokslo šviesą žmonijai, be kurios žmogui neįmanoma gyventi. „Per  aspera ad astra“ (per kančias į žvaigždes). Šis labai senas, trumpas, paprastas, tačiau ne prastas posakis, tiksliai atspindi mokslininko – mąstytojo kelią. Jį galima ir reikia suprasti kaip tiesiogine, taip ir perkeltine prasme.
Šiame straipsnyje mes galime tik trumpam prisiliesti prie didžiųjų mokslo žmonių -  mąstytojų veiklos rezultatų ir jų gyvenimo. Galime išvardinti tik nedidelę šios didžiosios žmonijos  kohortos dalelę.  Galime tik pabandyti įsivaizduoti jų patirtų kančių okeaną. Todėl žmonės savo dėkingumu mokslo šviesuoliams niekuomet „nepersūdys“  jiems skirto dėkingumo  vandenyno. Niekuomet nebus per daug  meno šedevrų skirtų  šiems žmonėms atminti. Neįmanoma pervertinti mokslo ir mąstymo. Gal prancūzų skulptorius Rodenas, dar gyvas būdamas, išgarsėjo tik todėl, kad jo sukurta Mąstytojo skulptūra rodė priešingą kitam jo kūriniui, pavadintam Pragaro vartais, kryptį…? Taigi, himną mokslui, mąstymui, mokslininkams ir mąstytojams galime giedoti kasdien. Gal pats geriausias himnas jiems būtų kasdienis mūsų pačių mąstymas ir mokslo šviesos siekimas.

DIEVAS, RELIGIJOS, DOGMŲ BEI  AUTORITARIZMO ĮTAKA MĄSTYMUI IR MOKSLUI.
Sunku konkrečiai kalbėti apie Dievą. Jis ir amžina Jo veikla, deja, netelpa mirtingo žmogaus sąmonėje. Tikiuosi, kad nieko neįžeisiu išsakydamas savo nuomonę, jog visų religijų Dievas iš esmės yra tas  pats. Visų religijų tikintieji patiria ir suvokia matomą Dievo veiklos rezultatą -  Žemę, jos gamtą, stichijas, kosmosą per žmogaus pojūčius. Religijos skiriasi viena nuo kitos tik pačių tikinčiųjų Dievo suvokimu, Jo garbinimo būdu, tradicijomis, religiniais postulatais ir t.t. Iš esmės visi tikrai tikintys žmonės yra įsitikinę, kad jų išpažįstamas Dievas yra pats geriausias. Todėl, kiekvienas mąstantis žmogus, ypač aukštas bet kurios religijos hierarchas 21 amžiuje turėtų pritarti religijų pliuralizmo įdėjai. Tą aiškiau negu aiškiai pademonstravo didis lenkų tautos sūnus, turintis ir lietuviško kraujo, Karolis Voityla -  popiežius Jonas Paulius II.
Mąstantys tikintieji nemato religijos ir mokslo priešpriešų, nes jų nėra ir negali būti. Tiek religija, tiek mokslas vystosi, bendradarbiauja ir paaiškina vienas kitą.
Tik  šio straipsnio tikslu, išdrįsiu pasakyti, kad Žemė, jos gamta ir žmonės, kaip ir visas kosmosas yra apgaubti Dievo sąmonės, jeigu norite Kosminio proto, kuriame telpa viskas, pradedant meilės energija ir baigiant absoliučiu žinojimu.  Kūrėjas per savo sąmonę  nuolat veda, moko žmoniją, leisdamas prie jos“ prisijungti“ iškiliausiems žmonijos protams. Žmogaus protą galime sulyginti su nuostabiausiu kompiuteriu, kuris, veikdamas žmonijos labui be šešėlio egoizmo ir savanaudiškumo, gali „prisijungti“ prie Kosminio proto – Dieviškojo kompiuterio ir gauti žmonijai reikiamą, savalaikę informaciją. Šį reiškinį  patvirtina menininkai, kurie mūzos įkvėpti, padovanoja žmonijai nepakartojamus meno šedevrus.   Galimai tuo ir yra pagrįsta žmonijos evoliucinio vystymosi grandinė. Žodį „galimai“ rašau tik todėl, kad neturiu galimybių to įrodyti plačiajai visuomenei. Kas nori, tas gali padaryti tai savarankiškai. Tad nusileskime ant žemės ir, daugiau neliesdami Dievo,  prisiminkime daugumai žinomus, gal kiek ir primirštus, istorijos faktus.
Įžymusis graikų mokslininkas ir filosofas Sokratas 399 metais pr.m.e.  buvo nužudytas  dėl savo mokslinių pažiūrų. Jo pažiūros nesutapo su tuometinių  religinių hierarchų ir pasaulietinės valdžios pažiūromis. Filosofas galėjo atsisakyti savo pažiūrų, bet liko ištikimas savo įsitikinimams. Po mirties Sokratą palaidojo su derama jam pagarba.
Jėzų Kristų Jeruzalėje,  judėjų vyriausiųjų rabinų sprendimu, nužudė 33
m. e. metais. Jį nužudė dėl skleidžiamo mokymo apie Dievą ir žmones, kuriuo dabar tiki daugiau nei milijardas žmonių. Oficialiai jį pripažino ir paskelbė Dievo Sūnumi tik krikščionybei tapus Romos imperijos valstybine religija trečiame amžiuje.
Septyniolikmetė  Žana d Ark, žinoma kaip Orleano mergelė, 1429 metais papasakojo apie savo regėtas mistines vizijas ir įtikino karalių, kad jos misija yra išvaduoti Prancūziją iš anglų. Ji vadovavo nedideliems kariniams daliniams ir tapo Šimtamečio karo tarp Prancūzijos ir Anglijos heroje. Nežiūrint to 1431 m. Orleano mergelė buvo sudeginta ant laužo, apkaltinus ją raganavimu ir paleistuvyste. 1456 metais popiežius Kalikstas II ją reabilitavo, o 1920 m. ji buvo paskelbta šventąja.
Italas Džordanas Bruno 1600 m. buvo  sudegintas ant laužo, nes jo kosmologinė teorija  sekė M. Koperniko  heliocentrinės sistemos modeliu. Jis paskelbė, kad Visata yra begalinė, o matomos žvaigždės yra tokios pat kilmės kaip Saulė, o Saulė nėra Visatos centras. Jis taip pat galėjo atsisakyti savo įsitikinimų, tačiau, kaip ir Jėzus Kristus, to nepadarė. D.Bruno buvo reabilituotas  ir jo vardui grąžinta derama šlovė tik 1889 m.
G.Galilėjus 1632 m.  kankintas ir teistas inkvizicijos už minėtų dviejų mokslininkų teiginių palaikymą bei vystymą. Tik atsisakęs savo pažiūrų teismo metu jis išsaugojo  gyvybę.
Jei  kas suskaičiuotų tą gausybę bebaimių šviesuolių, pasiaukojusių mokslo šviesos labui, tai šis sąrašas būtų labai ilgas. Jis patvirtina kokią didžiulę žalą žmonijos evoliucijai padarė religinis autoritarizmas ir dogmatizmas.
Religinė ir pasaulietinė valdžios praeityje buvo susiliejusios taip, kad kartais būdavo sunku atskirti kuri valdžia aukštesnė ir kas ką valdo. Tarkime kardinolas Rišelje ar karalius Liudvikas XIV Prancūzijoje. Arba Romos popiežius ar valstybių karaliai kryžiaus žygių laikotarpiu (XI – XIV amžiuje) ir t.t.
Gal labiausiai akivaizdi religinė dogma yra Celibatas,  įvestas tik XII amžiuje. Kas paskaičiuos kiek dvasininkų ir pasauliečių likimų jis sudaužė į šipulius?  Kas įvertins jo padarytą  žalą šeimos institucijai ir  žmonių dvasingumui? Dievo Sūnus nereikalavo Celibato. Jis žinojo  šeimos, kaip svarbiausios žmonių visuomenės ląstelės reikšmę ir dvasinių ganytojų rolę auklėjant ją savo pavyzdžiu.
Reikia pastebėti, kad beveik visi to meto aukščiausieji  „iškiliausieji“  akademinės bendruomenės atstovai, minėtų įvykių liudininkai ir dalyviai  pritarė, bent jau nesipriešino tokiam, sunkiai įsivaizduojam smurtui prieš mąstančius, teisiuosius ir iškiliuosius žmones.

BOLŠEVIZMO IR FAŠIZMO ĮTAKA MOKSLUI, MĄSTYMUI, INTELIGENTIJAI.
Fašizmas Vokietijoje ir Jtalijoje, bolševizmas Sovietų Sąjungoje, o po karo ir visame „socialistiniame lageryje“ per trumpą istorinį laikotarpį tikriausiai padarė daugiau žalos mokslui, mąstymui ir ypač inteligentijai negu inkvizicijos siautėjimas viduramžiais. Kaip jau įprasta, gabus mokinys visuomet pralenkia mokytoją. Juk tiek Hitleris, tiek Musolinis, netgi Stalinas, niekam to nesakydamas,  laikė save krikščionimis. Stalinas jaunystėje net mokėsi stačiatikių dvasinėje seminarijoje. Žinoma, kad jie, kaip ir daugelis panašių į juos, buvo apsimetėliai, tikrąja to žodžio prasme, antikristai.
Nejučia kyla tokie klausimai: – Ar minėtieji „tautų vadai“ per tokį istoriškai trumpą laikotarpį būtų sugebėję patys sugalvoti tokią baisią, kitaip mąstančių, teisingiau už juos suvokiančių tikrovę, drąsių žmonių naikinimo sistemą? Gal jie koncentruotai atkartojo visos žmonijos  sukauptą negatyvią patirtį, kad žmonija, pagaliau, pradėtų mąstyti?
O kodėl su jais iš pat pradžių nekovojo jų valdomos tautos? Tikriausiai todėl, kad  buvo neišmokusios arba užmiršusios istorijos pamokas. Naujų tautos vadų pažadai greitai įveikti ekonomikos nuosmukį, kilusį dėl buvusių vadų kaltės,  paveikė žmones taip, tad daugumos  sąmonėje vėl pradėjo dominuoti autoritarizmas ir dogmatizmas. Kaip kitaip žmonės galėjo patikėti Hitlerio ar Stalino dogmatiškomis doktrinomis. Beje, net JAV žurnalas „Times“ 1933 metais išrinko Hitlerį metų žmogumi?! Gal karas tarp fašistinės Vokietijos ir kitų jos satelitų bei buvusių Antantės valstybių (Prancūzija, Anglija, Rusija) buvo naudingas JAV ir ji to siekė (trečiosios pusės dėsnis). Be abejo Hitleris ir jo naciai trumpam tikrai palengvino liaudies padėtį. Ką reiškė vien automobilio Volkswagen (liaudies automobilis) sukūrimas ir jo propaganda.  Sunku viską suvokti, todėl pakalbėkime apie  garsius mokslininkus.  Gal jų likimas duos peno apmąstymui ir, mokantiems skaityti taro eilučių, tarp eilučių parodys kas yra kas?
Net labiausiai Hitlerio ir Stalino karo mašinai reikalingi mokslininkai, tik atsitiktinumo dėka, išliko gyvi. Legendinis V. Braunas ir du jo pagalbininkai – pirmosios raketos Fau -2 kūrėjai Himlerio įsakymu 1944 m. kovo mėn. buvo įmesti į Šcecino kalėjimo rūsį. Himleris nusprendė juos  sušaudyti. Toks pat likimas laukė ir kitų 115 mokslininkų, dirbusių V. Brauno komandoje Panemiundėje. Kaip ginkluotės reichsministrui A.Špėjeriui pavyko  įtikinti Hitlerį panaikinti Himlerio sprendimą, niekas nežino. Himleris kaltino  minėtus mokslininkus sabotažu. Jo manymu  Fau -2  kūrimo ir naudojimo sąnaudos,  atėmė iš reicho 900 tankų „Tigras“ arba 800 lėktuvų „Meseršmitas“ . Nuo visų Fau -2 paleistų į Angliją ten žuvo 1000 kartų mažiau žmonių, negu Vokietijoje žuvo nuo sąjungininkų lėktuvų antskrydžių.  Himlerio manymu tai buvo viena iš svarbiausių karo pralaimėjimo priežasčių. Gal tai ir tiesa, kurią dalinai patvirtino tolimesnis šių mokslininkų likimas. Pačioje karo pabaigoje  jie pasidavė amerikiečiams ir sutiko bendradarbiauti su JAV kariuomenės vadovybe.  V. Braunas buvo skrydžio į mėnulį idėjos autorius ir sėkmingai vadovavo amerikiečių pirmojo skrydžio programai į Mėnulį. Teigiama, kad nuo 1944 pavasario, kai Fau -2 pirmą kartą pakilo į 191 km. aukštį, V. Brauną užvaldė skrydžio į mėnulį idėja.
Italas E. Fermi 1938 m. Stokholme atsiėmęs Nobelio premiją į Italiją, negrįžo. Jis emigravo į JAV. E.Fermi vadovaujant pradėjo veikti pirmasis pasaulyje branduolinis reaktorius. 1945 m. liepą, dykumoje išbandyta pirmoji atominė bomba. Po mėnesio įvyko Hirosimos ir Nagasaki tragedijos, ko pasėkoje Japonija kapituliavo…Ir tai padaryta taikos ir demokratijos labui… o gal naujojo pasaulio hegemono atėjimui?
SSSR raketinės technikos konstruktorius S.Koroliovas 1938 m., jau būdamas žinomu, buvo ištremtas į Gulagą ir, praktiškai, tik 1945 m. tapo laisvas. Po Stalino mirties N.Cruščiovas  pavedė jam vadovauti visai kosminei programai, kuri 1961 m. pasibaigė skrydžiu į kosmosą.. Garsiausi rusų konstruktoriai N.Tupolevas,  S.Jakovlevas,E. Petliakovas kaip ir A.Sacharovas taip pat neišvengė  kalėjimo.
Tai kada mokslininkai tarnavo mokslo šviesai, o kada…???
Bolševikai sunaikino arba ištrėmė vos ne visus mūsų inteligentus – mokslininkus. Paliko tik jiems nusilenkusius. Nuolankiųjų pagalba ugdė naujus  mokslininkus – dviveidžius“, kurių vienoje galvos smegenų dalyje buvo tikrasis mokslas, kitoje smegenų dalyje – bolševikiniai postulatai, prieštaraujantys mokslui. Pažiūrėkite kokios buvo kai kurių humanitarų, istorikų, teisininkų, ekonomistų – mokslo daktarų disertacijų temos. Be abejonės buvo daug ir tikrai gerų disertacijų. Sunku pasakyti tik kokia jų dalis. Tą seniai reikėjo įvertinti ir atskirti pelus nuo grūdų. Ir vėl tas pats klausimas, kas yra kas, kur šviesa, o kur tamsa?

INTELIGENTIJOS ĮTAKA MOKSLUI IR MĄSTYMUI.
Pagal tarptautinių žodžių žodyną inteligentas – tai mokytas, apsišvietęs žmogus, priklausantis inteligentijai. O inteligentija tai visuomenės sluoksnis, iš profesijos dirbantis protinį, daugiausia sudėtingąjį, kūrybinį darbą. Tai labai paviršutiniškas paaiškinimas. Gal geriausiai inteligento ir inteligentijos esmę nušvietė paskutinysis tarpukario VDU rektorius  S.Šalkauskis. Jis 1939 m. žurnale „Židinys“ paskelbė straipsnį  „Inteligentijos koncepcija“. Būtų geriausia, jeigu skaitytojai susipažintų su šiuo straipsniu arba perskaitytų J.Šalkausko straipsnį „Inteligentija :jos samprata, raida ir ugdymas Stasio Šalkauskio koncepcijoje“. Mes tik trumpai apžvelgsime  šios koncepcijos esmę pagal kurią:
Inteligentas turi rūpintis ne tik asmeniniu tobulinimusi, bet ir visos tautos,  valstybės reikalais. Jis negali siekti vien kokios nors partijos ar visuomeninės grupės bei savo asmeninių interesų patenkinimo. Jei inteligentas priklauso kokiai nors solidžiai partijai, tai visuomenės interesus jis turi kelti aukščiau siaurų partinių ir pastoviai dalyvauti visuomeniniame gyvenime.
Inteligentija privalo turėti aukštą intelekto kultūrą, tvirtus dorovės idealus, įsitikinimų pastovumą, stiprų ideologinį nusistatymą ir universalų dvasinį išsilavinimą.
Inteligentija – visuomeninė grupė, organiškai nesusijusi su jokiu luomu, klase, profesija, partija, turinti tvirtus dorovės idealus. Universalus dvasinis išsilavinimas įpareigoja inteligentiją būti visuomenės tarpusavio supratimo reiškėja, pusiausvyros saugotoja, kultūros pažangos skatintoja, asmeninės laisvės gynėja ir visuomeninio vadovavimo įkvėpėja.

Prisiminkime A.Bulgakovo „Šuns širdies“ herojus  šarikovą ir švonderį. Profesoriui Preobraženskiui vos-ne-vos pavyko išsigelbėti nuo savo kūrinio, sugrąžinant jį į šuns būtį. O kaip tauta, visuomenė, ar gali pasielgti taip kaip profesorius? Istorijos pamokos tvirtina, kad ne. Labiausiai išsilavinusi,  aktyviausioji tautos dalis (ne inteligentija) eksperimentuoja. Tauta jai pritaria arba pasyviai stebi eksperimentą. Inteligentija  skambina pavojaus varpais. Šių varpų skambesio niekas negirdi. Jį užgožia kariški žygio maršai, kareivių batų kaukšėjimas,  patriotinės charizmatiškų vadų  kalbos  ir daugelio labai trokštamo turto skambesys. Šarikovai ir švonderiai sodina į kalėjimus ir žudo inteligentus – mokslininkus.  Jie naikina inteligentų idėjas, jų intelektualinį – dvasinį produktą.Taip gimsta bolševizmas, fašizmas, kurių pasekmes jaučia kelios kartos. Dar šiandien bolševizmo ir fašizmo pagimdytos „šarikovo  kopijos“ , pasinaudojusios judėjimo laisve, laksto po pasaulį.  Tik jos gudresnės, moka geriau apsimesti inteligentais, mokslininkais ar patriotiškais valdininkais.  Savaime suprantama, kad jos, dėl šuniškos prigimties, turi geresnę uoslę,  momentaliai užuodžia inteligentus ir,  nieko nelaukdamos, kanda jiems. Šviesuoliai taip pat intuityviai atpažįsta savo antipodus. Bet jie vadovaujasi nekaltumo prezumpcija, laukia akivaizdžių įrodymų ir t.t., be kurių visuomenė jokiu būdu nepatiki jų intuicija ir netgi žinojimu. Štai pagrindinė priežastis dėl kurios gėris pralaimi vieną karo kampaniją po kitos. Bet karas nesibaigia. Jis vyksta nuo neatmenamų laikų ir vyks dar ilgai. Riekia tikėti, kad jis baigsis gėrio pergale prieš blogį, šviesa nugalės tamsą. Be tokio tikėjimo nėra prasmės gyventi. Tokio tikėjimo pagrįstumą patvirtina gausybė argumentų ir faktų. Tik reikia juos pastebėti, mokėti analizuoti, matyti žmonijos evoliucijos tėkmę, nors tikslaus jos plano niekas, išskyrus Kūrėją, nežino.

LIETUVOS MOKSLO,  MOKSLININKŲ IR INTELIGENTIJOS PASAULIS.
Nuo 1991 vyksta mokslo ir švietimo sektoriaus reforma. Ji prasidėjo  buvusių mokslo tyrimo institucijų pavaldumo  Mokslų akademijai (toliau MA) ir kitom valdymo struktūroms panaikinimo. Švietimo ir mokslo ministerija, tradiciškai vykdžiusi tik švietimo įstaigų priežiūrą, nesugebėjo aprėpti mokslo tiriamųjų struktūrų, praktiškai palikdama jas savireguliacijai.
Neskaitant darželių ir bendrojo lavinimo mokyklų, Lietuvoje  2008 m. buvo:
22 universitetai, 28 kolegijos, 53 profesinės technikos mokyklos,
46 mokslinio tyrimo institutai ir centrai,
37 institutai, studijos, parkai, dirbę išradybos ir mokslo naujovių diegimo srityje,
52 institutai, centrai , rengę  metodikas ir taisykles bei vykdę  jų priežiūrą,
43 institutai ir centrai, dirbę socialinio poveikio plėtros srityje,
42 institucijos (draugijos, centrai, studijos, konkursai, tinklai) dirbusios kitą  mokslinį darbą.
Švietimo ir mokslo ministerija (toliau ŠMM) vykdė išvardintų 320 institucijų, plius bendrojo lavinimo mokyklų ir darželių valstybinį reguliavimą. Pagal sisteminį (angl. holistinį) valdymo  principą aiškiai matyti, kad, esant tokiam dideliam skaičiui mokslo įstaigų neįmanoma kokybiškai jas reguliuoti ir koordinuoti. Savaime peršasi išvada, kad toks savarankiškų mokslo tiriamųjų   institucijų skaičius Lietuvai per didelis ir ankščiau ar vėliau prasidės jų  skaičiaus mažinimas. Ir prasidėjo, žinoma, kaip visada pavėluotai ir drąstiškai. Socdemų Vyriausybė pačioje savo veiklos pabaigoje, vieną po kito priėmė nutarimus dėl“ integruotų mokslo, studijų ir verslo centrų (slėnių):  “ Saulėtekio“, „Santaros“, „Santakos“ Vilniuje,“ Nemuno“ Kaune ir „Lietuvos jūrinio sektoriaus“ Klaipėdoje kūrimo ir plėtros programų“. Šių slėnių steigimui ir plėtrai numatytas apie 1,5 milijardo litų finansavimas 2009 – 2013 metams.
Slėnių kūrimo entuziastai teigia, kad įgyvendinus šią  mokslo ir verslo susiliejimo programą, Lietuva tapsianti klestinčia valstybe, daug pajamų gaunančia iš galingo mokslo  ir intelektualaus verslo potencialo sukurto produkto.  Šio projekto priešininkai piešia niūrų paveikslą, įspėdami apie galimas mokslo laidotuves ir neskaidrų finansinių lėšų panaudojimą. Jie pateikia ganėtinai daug argumentų ir faktų, konstruktyvių pasiūlymų, kaip koreguoti šią programą.
Blogiausia yra tai, kad entuziastai visiškai nereaguoja į oponentus, nepateikia jokių konkrečių argumentų, kaip slėnių programa bus naudinga mokslui ir Lietuvai. Jie tik pateikia savo teiginius, kad viskas bus gerai ir „įvelka juos į  poįstatyminių aktų rūbą, privalomą vykdymui“, tai yra į Vyriausybės nutarimus. Bet juk tai akivaizdus autoritarų ir dogmatikų sąjungos pavyzdys, ko ypač moksle ir akademinėje bendruomenėje neturėtų būti.
Ar nesibaigianti mokslo ir švietimo sektoriaus reforma neprimena elektros tinklų išskaidymo į „RST“ ir „VST“ bei vėlesnio jų sujungimo?  Ar tai nepanašu į pirmalaikį  Ignalinos atominės uždarymą,  „Leo LT“  ir  viso Lietuvos ūkio privatizciją, virtusią „prichvatizacija“? Atsakymą žino visi. Šiandien visiškai aišku, kad tuomet viskas buvo daroma vadovaujantis mokslu nepagrįstais teiginiais ir seniai pasenusiais principais, kurių panaudojimą užtikrino aukščiausioji valdžia. Ir ką po tokios autoritarų ir dogmatikų sąjungos veiklos šiandien turime? Klestinčią Lietuvą, aukštos kvalifikacijos mokslininkų ir verslininkų potencialą?   Kaip rodo praktika, be užsieniečių pagalbos nesugebame nei uždaryti nei projektuoti ar statyti naujos atominės elektrinės.  Jau vien tai, kad slėnių projekto įgyvendinimą 42 mėnesius prižiūrės  tarptautinė slėnių stebėsenos grupė kelia abejonę projekto sėkme. Kyla dar daugybė klausimų, bet gal geriau  apie mokslininkų potencialą.
Mokslo daktarų skaičius jau perkopė 9600, doktorantūroje mokosi per 2 tūkst. būsimų mokslininkų. Į doktorantūrą kasmet priimama 400 – 500 naujų studentų. Deja, konkursas į doktorantūrą yra labai žemas, vidutiniškai yra tik du norintys  į vieną vietą.
Lietuvos mokslo tarybos(toliau LMT) pirmininkas  profesorius E.Butkus teigė, kad  LMT gauna visų šalyje apgintų disertacijų santrumpas iš kurių matyti, kad daugelyje sričių lygis toks žemas, kad negalima kalbėti apie daktaro gebėjimus  atlikti mokslinius tyrimus arba dėstyti. Kas turės galimybę ir pasižiūrės į disertacijas arba bent į jų temas, tas tikrai sutiks su gerb. profesoriaus nuomone.
A. A. šviesios atminties akademiko J.Kubilius žodžiai apie „agresyviuosius pilkuosius docentus, vos sukrapščiusius kandidatinei disertacijai“ ir išsakyta mintis, kad akademinei bendruomenei reikalingas atsinaujinimas, verčia susimąstyti. Kas jau kas, o 33 metus išbuvęs VU rektoriumi žmogus tikrai žino ką sako. Žinoma, kad yra puikių, naudingų disertacijų, kaip ir tikrų inteligentų – mokslininkų, turinčių docento ar profesoriaus mokslinius vardus, tačiau…Tačiau ar „agresyvieji pilkieji“ ir nebūtinai docentai (gal jie jau profesoriai ar akademikai)  nenustums į šoną tikruosius mokslininkus, ypač ten kur kvepia dideliais pinigais? Gal į šį klausimą atsako dr. Č.Šimkevičiaus straipsnis  „Mokslo likimas posovietinėje erdvėje“, cituoju: – „Labai greitai sumanesnius mokslininkus (K.Antanavičių, A.Buračą -  Lietuvoje, J.Gaidarą, G.Popovą – Rusijoje) išstūmė buvę komjaunimo ar saugumo atstovai, kurie puikiai suprato „prichvatizacijos“ ir visuomeninio turto perskirstymo galimybes savo ar savo grupės interesų tenkinimui.
Sudėtingą akademinės bendruomenės situaciją patvirtina tai, kad LMT narius skiria Vyriausybė, kuri šiai institucijai suteikia aukščiausius įgaliojimus. Bet kodėl? Kur mokslo laisvė? Gal Vyriausybės nariai yra pripažinti mokslininkai?  Ką tuomet veikia MA, turinti 38 akademikus tikruosius narius,  57 akademikus narius – korespondentus ir 50 narių ekspertų? Beje, o kodėl ŠMM ministras ir viceministrai ne habilituoti daktarai ar akademikai? Garsiausio Lietuvos mokslininko akademiko J.Kubiliaus nuomone, akademinis elitas, o ne masės ar politikai turi lemti mokslo raidą. Kodėl Vyriausybė nereaguoja į tokių mokslui ypatingai nusipelniusių žmonių nuomonę? Ar toks  elgesys nepatvirtina Vyriausybės  ir „ agresyviųjų pilkųjų“ sąjungos?
Bet juk tai jau būtų autoritarizmo ir dogmatizmo sąjunga, tik neaišku kokios spalvos. Gal rudos gal raudonos? Tikriausiai, kad abiejų spalvų. Juk mokslo slėnių kūrimą pradėjo G.Kirkilas, o tęsia A.Kubilius. Gal tai reiškia, kad projektas 2K nebuvo nutrauktas, jis tęsiamas.
Tam, kad tauta ir jos valstybė eitų pažangos keliu būtina mokslui ir švietimui bei akademinei bendruomenei skirti ypatingą vietą. Juk , būtent, mokslo ir švietimo bendruomenei  tauta patiki didžiausią turtą – savo vaikų ir anūkų ateitį, tuo pačiu savo bei valstybės ateitį. Taigi mums visiems turėtų būti labai svarbu tai, kas vyksta toje bendruomenėje, tai neturėtų būti vien šios bendruomenės reikalas

„Varom“ kurti Lietuvos į Graikiją, o gal į Madagaskarą?
Visi aiškiai matome, kad mūsų tauta ir jos valstybė sunkiai serga. Visi ieškome tos ligos priežasčių. Gal pagrindinė ligos priežastis ir glūdi, būtent, mokslo ir švietimo sektoriaus bėdose. Tikriausiai nereikia įrodinėti, kad mokslas ir švietimas yra visos valstybės gerovės pagrindas ir šiame sektoriuje negali būti nei šešėlio autoritarų ir dogmatikų sąjungos. Tarkime, kad mano kartą prarasta. Bet kodėl jau nepriklausomoje Lietuvoje išaugusios jaunosios kartos dauguma  labiausiai pageidauja autoritarinio valdymo? Ar tai nereiškia, kad raudonojo ir rudojo mąstymo bacilos dar labai gajos? Kodėl apie 60 procentų akademinio jaunimo nori palikti savo tėvynę, kur patriotinio ugdymo rezultatai? Nesimato. Kodėl MA, kurios Statutą priima jos visuotinis susirinkimas, o tvirtina Seimas yra tik patariamoji struktūra , o LMT, kurios narius skiria Vyriausybė, praktiškai turi daug didesnius įgaliojimus? O kokia yra Mokslininkų sąjungos rolė? Vėl grįžtu prie A.A gerb. J.Kubiliaus žodžių, kad tikrasis  tautos elitas yra aukščiausio lygio mokslininkai ir ne tik mokslininkai, o ir visų sričių aukščiausio lygio profesionalai. Kodėl žiniasklaidoje dominuoja „etatiniais ruporais tapę“ partijų, Seimo, Vyriausybės, ministerijų ir kitų valstybinio reguliavimo institucijų atstovai , Laisvosios rinkos instituto ekspertai, bankų specialistai ir oligarchų sluoksnio veikėjai? Kur dingo  gerb. akademiko įvardintas elitas?
O ką reiškia Europos Sąjungos pagalba Lietuvai? Sakoma, kad nemokami pietūs būna tik pelėkautuose.  Kodėl ES taip dosniai dalina mums milijardus, kurie panaudojami neefektyviai, dalis jų galimai nusėda „ agresyvių pilkųjų“ kišenėse. Būtų gerai, jeigu garbūs mokslininkai, įvertindami visus veiksnius, parengtų studiją, skaičiais parodytų kas kam ir kiek skolingas, Lietuva ES ar atvirkščiai. Grubiai, be ypatingų paskaičiavimų, įvertinkime tik mūsų praradimus dėl darbo jėgos nuotėkio į ES šalis.
2003 m. bendros valstybės ir savivaldybių išlaidos švietimui sudarė 3,15 milijardo litų, o viso besimokančiųjų ir darželinukų buvo 793,4tūkst., vienam žmogui buvo skiriama 3,97 tūkst. Lt. per metus. Mokslas Lietuvoje trunka 17metų, taigi vienam žmogui per tą laiką valstybė vidutiniškai skiria apie 67,49 tūks. Lt. per metus. Tarkime, kad ES valstybėse dirba 0,5 mln. lietuvių (jie į Lietuvą tikriausiai nebegrįš). Taigi, tik jų švietimui iš valstybės biudžeto viso skirta 33,7 milijardo litų. O kur dar pridėtinė vertė, kurią sukuria mūsų emigrantai tose EU valstybėse. Plius Lietuvos mokesčiai ES tarptautinėms organizacijoms, nuostoliai dėl atominės elektrinės uždarymo,  uždarymo kaštų Lietuvos dalis ir t.t. Tai kas kam skolingas? Išeidami iš SSSR mes mokėjome skaičiuoti ir derėtis. Tai kodėl stodami į ES  ir būdami joje užmiršome ir negalime kaip lygūs su lygiais derėtis su ES biurokratais? Aš jau nekalbu apie moralinę žalą tautai, nes mūsų jau liko tik 2 milijonai. Jei išliks tokie emigracijos tempai tai po 10 metų mūsų liks tik 1.2 milijono. Lietuvius išvarome, beliko tik žemę parduoti užsieniečiams, tuomet…
Tuomet, tapę labai turtingais, pasinaudosime  šnobelio premijos laureato pasiūlymu, nusipirksime žemės  Graikijoje arba Madagaskare. Ir „varom“ kurti Lietuvos į Graikiją arba Madaskarą?

Jonas Mažintas