PTO nuotr.

Lenkija turi „supergalių“ – atsilaikė prieš recesiją ir pritraukia vis didesnius turistų būrius. 2016 metų Europos kultūros sostinė yra Vroclavas, o Krokuvoje Pasaulio jaunimo dienų metų liepos mėnesį viešės popiežius Pranciškus. Tai tik kelios priežastys, kurias pateikia garsus kelionių vadovas „Lonely Planet“, siūlydamas apsilankyti Lenkijoje. Naujausiame “Lonely Planet” reitinge Lenkija atsidūrė tarp TOP 10 pasaulio šalių.

Turistams taip pat rekomenduoja pamatyti unikalią pasaulyje druskos kasyklą Veličkose, puikią žmogaus nepaliestą gamtą Belovežo girioje.

Iš daugybės puikių Lenkijos vietų „Lonely Planet“ ypač išskiria Lodzę, menininkų miestą, Lenkijos kino lopšį, miestą, nenukentėjusį per karą, su daugiau nei dviem šimtais puikių XIX a. secesinio stiliaus rūmų, kiemelių ir rezidencijų, derančių su pramonine architektūra – atgaivintais fabrikais, dabar atliekančiais naujas funkcijas, tapusiais meno galerijomis, viešbučiais, prekybos centrais. Be to, Lodzė pretenduoja 2022 m. rengti pasaulinę „Expo“ parodą.

Lenkija – tai rojus tiems, kurie mėgsta muziką, pradedant prestižiniais rimtosios muzikos festivaliais ir konkursais, baigiant džiazu.

„Lonely Planet“ atkreipia dėmesį, kad Lenkija – tai rojus tiems, kurie mėgsta muziką, pradedant prestižiniais rimtosios muzikos festivaliais ir konkursais (kaip Chopino konkursas, garsusis „Sacrum Profanum“ Krokuvoje arba „Varšuvos ruduo“), baigiant džiazu, kuriuo Lenkija garsėja pasaulyje, ir pramogine muzika su pasaulinių garsenybių pritraukiančiu „Opener“ festivaliu ar sunkiuoju metalu.

Dar nesi buvęs Lenkijoje? Laikas tai ištaisyti!

Nepakartojama Krokuvos atmosfera

Senoji Lenkijos sostinė neprarado savo žavesio – čia ne­įmanoma nuobodžiauti. Neginčijami koziriai kuriant miesto nuotaiką yra gausios kavinės, restoranai, galerijos ir teatrai. Patrauklioje vietoje įsikūrusi Krokuva siūlo ir keliones į užmiestį. Vos už  100 kilometrų esantys Tatrai, Zakopanė, dar vadinama Lenkijos žiemos sostine, žavūs kameriniai Pieninai, garsūs Ščavnicos ir Krynicos kurortai, neperpildyti kalnų takai Beskiduose. Tatrų, Pieninų, Gorčanų ir Babia Guros nacionaliniai parkai – vertingiausi Mažosios Lenkijos gamtos ir gamtovaizdžio draustiniai. Nuo senų laikų tai žino keliautojai, šimtais tūkstančių lankantys senąjį Krako miestą.

Šiais metais Krokuva laukia ypatingos apgulties: liepos 26–31 dienomis čia vyks Pasaulio jaunimo dienos, kurias vainikuos popiežiaus Pranciškaus vizitas. Šventasis Tėvas taip pat aplankys Jasna Guros sanktuarijų ir Aušvicą-Birkenau, buvusią nacistinės Vokietijos koncentracijos ir naikinimo stovyklą.

Krokuvos senamiestis – ypatingas meno kūrinių, istorijos paminklų ir beveik visų architektūros stilių, nuo viduramžių iki dabartinių, lobynas.

Krokuva, tūkstantmečių tradicijų miestas, sena Lenkijos karalių rezidencija ir buvusi valstybės sostinė, šiandien yra svarbus Europos didmiestis. Krokuvos senamiestis – ypatingas meno kūrinių, istorijos paminklų ir beveik visų architektūros stilių, nuo viduramžių iki dabartinių, lobynas. Miesto širdimi jau kelis šimtus metų laikoma Didžioji turgaus aikštė (Rynek Główny) – didžiausia miesto aikštė viduramžių Europos laikais, kuri išliko nepakitusi nuo 1257 m. ir 1978 m. įrašyta į pirmąjį UNESCO Pasaulio paveldo objektų sąrašą. Iš Marijos bazilikos bokšto jau 600 metų kas valandą pasigirsta heinalas, grojamas trimitu į keturias pasaulio puses. Aikštės viduryje esanti Gelumbinė (Sukiennice) – viduramžių turgaus halė – yra vienas geriausiai atpažįstamų Lenkijos paminklų.

Krokuva gali didžiuotis ir antra seniausia (po Prahos universiteto) aukštąja mokykla Vidurio Europoje – Jogailos universitetu, kuriame, be kitų, studijavo Mikalojus Kopernikas ir popiežius Jonas Paulius II; taip pat Vavelio karalių rūmais – Lenkijos valdovų rezidencijos ant Vavelio kalvos pradžia datuojama XI a. viduriu. Dabar rūmai paversti muziejumi su 71 parodų sale, kuriame, be kitų, eksponuojami ir unikalūs Renesanso meno paminklai. Kvapą gniaužia arkinis pilies kiemas, Renesanso architektūros perlas.

Po senamiesčio paminklų neišvengiamai traukia Kazimiežas, Krokuvos rajonas, kuriame daug amžių sugyveno dvi kultūros – žydų ir krikščionių. Ši erdvė pilna pasaulinės reikšmės judaizmo paminklų, bet joje ir dabar verda gyvenimas – vyksta prekyba meno kūriniais bei sendaikčiais, jaukiose užeigose, restoranėliuose ir baruose skamba gyva muzika.

Krokuva yra bene labiausiai kultūros prisotintas Lenkijos miestas. Pastaraisiais metais Krokuvos festivaliai pelnė pasaulinę šlovę.

Monumentalumu ir nepaprasta simetrija stebina Nova Huta – įdomiausia ir akivaizdžiausia soc. realizmo epochos architektų siekių realizacija. Pokario Lenkijos vadovų sumanymu Nova Huta turėjo tapti komunizmo rojumi, atskiru, nuo Krokuvos nepriklausomu dariniu. Šiandien tai didžiausias miesto rajonas. Pastaraisiais metais tarp jaunimo tapo labai madinga vykti į šią miesto dalį, tarsi bandant persikelti į niūrią socializmo epochą.

Krokuva yra bene labiausiai kultūros prisotintas Lenkijos miestas. Pastaraisiais metais Krokuvos festivaliai pelnė pasaulinę šlovę. „Misteria Paschalia“ ir „Opera Rara“, „Sacrum Profanum“ ir Lenkų muzikos festivalis, festivaliai „Selector“ ir „Unsound“ – tai efektinga muzikinė kelionė nuo baroko į XXI amžių, sutraukianti tūkstantinę publiką.

Krokuva, rašytojų miestas, rengia didžiausią šalyje Knygų mugę bei Czesławo Miłoszo ir Józefo Konrado literatūros festivalius; pastaraisiais metais čia griausmingai startavo teatro apžvalgos leidinys „Dieviškoji Komedija“ („Boska Komedia“), festivalis „ArtBoom“ drąsiai pina naujausią meną į istorinį atminties audinį. Krokuvos kino festivalis „Off Camera“ arba Kino muzikos festivalis traukia kino žmones, šie savo ruožtu greitai grįžta čia kurti filmų.

Vroclavas – 2016 m. Europos kultūros sostinė

2016 m. Vroclavas tapo Europos kultūros sostine. Mieste rengiamos parodos, koncertai, spektakliai, susitikimai su knyga. Be kultūrinių renginių, netrūksta ir sporto emocijų – sausio mėnesį čia vyko vyrų rankinio Europos pirmenybės, o rugpjūtį bus surengtas maratonas ir pusmaratonis.

Neįmanoma išvardyti visų šįmet Vroclave vykstančių renginių – jų daugiau nei tūkstantis.

Vaizdingai, džiaugsmingai ir su užmoju – taip Vroclavas šventė Europos kultūros sostinės metų pradžią, tokia atmosfera išlieka ir toliau. Vasaros atostogos bus dar karštesnės! Jau birželio 25 d. vyks Davido Gilmouro, ilgamečio grupės „Pink Floyd“ nario, koncertas. Liepą numatoma operos „Prarasta autostrada“ premjera. Šioje operoje pagal Nobelio premijos laureatės Elfriede Jelinek libretą, kurios muziką sukūrė viena garsiausių šiuolaikinių kompozitorių Olga Neuwirth, originaliu būdu perkuriamas jau kultiniu tapęs Davido Lyncho filmas.

Jei vyksite į Vroclavą lapkritį, nepražiopsokite „Jazztopado“ – festivalio, pripažinto vienu kūrybiškiausių Europoje.

Neįmanoma išvardyti visų šįmet vykstančių renginių – jų daugiau nei tūkstantis, todėl prieš vykstant į Vroclavą reikia pasitikrinti puslapyje http://www.wroclaw2016.pl.

Vroclavas jau daugiau kaip tūkstantį metų žvelgia į Oderio vandenis. Mieste galima išvysti čekų, vokiečių ir lenkų valdymo pėdsakų, tačiau dabartinis Vroclavas yra tikras Europos miestas ir sparčiai augantis verslo centras.

Vroclavo paminklai nuo amžių viršija rekordus: aukščiausias Lenkijoje ir vienas aukščiausių Europoje bokštas puošia gotikinę Šv. Elžbietos bažnyčią, Vroclavo universitetas gali pasigirti ilgiausiu pasaulyje barokiniu fasadu, šiame mieste buvo pastatytas pirmasis pasaulyje pastatas iš gelžbetonio. Vroclave yra 117 tiltų ir daugiau nei 100 tiltelių, pagal jų skaičių miestas užima garbingą trečią vietą po Venecijos ir Sankt Peterburgo. Dar reikėtų paminėti didžiausią Lenkijoje zoologijos sodą ir milžiniškus vargonus, kuriuos galima apžiūrėti Katedroje.

Bene labiausiai mažuosius džiuginanti Vroclavo puošmena yra nykštukų skulptūros, kurių nuolat gausėja.

Ypatingo dėmesio nusipelno Šimtmečio salė (Hala Stulecia), įrašyta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Ji pastatyta iš gelžbetonio ir žymi naują pasaulio architektūros istorijos etapą, Vroclavo gyventojai ja labai didžiuojasi. 23 m aukščio Šimtmečio salės kupolas baigiasi plieno ir stiklo žibintu. Nuo 2009 m. priešais šį pastatą trykšta didžiausias Europoje fontanas su sinchroniškomis vandens srovėmis, muzika ir apšvietimu.

Unikali ir „Raslavicės panorama“ – monumentalus paveikslas, vaizduojantis 1794 m. lenkų mūšį su rusais. Šis paveikslas yra 114 m ilgio ir 15 m aukščio. Ovalinio paviljono dekoras ir šviesos efektai drobei suteikia trečią dimensiją.

Bene labiausiai mažuosius džiuginanti Vroclavo puošmena yra nykštukų skulptūros, kurių nuolat gausėja. Organizuojamos išvykos jų apžiūrėti, leidžiami net specialūs vadovai.

Tolimųjų Rytų gerbėjai gali pasivaikščioti Japonų sode, mieste reprezentuojančiame Žydinčių vyšnių šalies kultūrą. Sodas buvo užveistas 1902–1912 m., metais vėliau organizuotai Pasaulinei parodai. Jį suprojektavo ir įkūrė garsus japonistas Fritzas von Hochbergas. Tai ideali vieta minutei ramybės ir poilsio apžiūrėjus miestą.

Vroclave ištisus metus tvyro atostogų atmosfera – beveik kasdien čia vyksta muzikos, kino ir teatro festivaliai.

Vroclavas didžiuojasi net 19 muziejų, kurių rinkiniai unikalūs ne tik šalyje, bet ir pasaulyje. Čia turime seniausią Mineralogijos muziejų, įkurtą 1812 m., vienintelį Lenkijoje Medalių meno muziejų, unikalių pasaulio mastu eksponatų turintį Gamtos muziejų.

Galima drąsiai teigti, kad Vroclave ištisus metus tvyro atostogų atmosfera – beveik kasdien čia vyksta muzikos, kino ir teatro festivaliai. Būtent dėl jų miestas kupinas kūrybinės energijos ir yra ideali vieta meno bei kultūros projektams, žmonių iš viso pasaulio susitikimams ir, visų svarbiausia, gerai pramogai! Dauguma Vroclavo festivalių turi garbingas keliasdešimties metų tradicijas ir jau spėjo pagarsėti Europoje.

„Wratislavia Cantans“ – be abejo, garsiausias Vroclavo festivalis, rengiamas  kiekvieną rugpjūtį jau 40 metų. Kasmet apie 25 tūkstančius melomanų gražiausiuose Vroclavo rūmuose ir bažnyčiose turi progos išgirsti garsiausius chorus, orkestrus ir solistus iš viso pasaulio. „Wrocław Non-Stop“ – naujausias ir ambicingiausias festivalis, vienijantis daugiau nei šimtą kultūros renginių. Birželio pabaigoje ir liepos pradžioje per dešimt dienų galima išvysti beveik viską: nuo grafičių parodų iki portugalų folkloro. Renginiai suskirstyti temomis: muzika, šiuolaikinis menas, teatras ir tarpdisciplininis menas.

Birželio pabaigoje–liepos pradžioje vyksta „Buskerbus“ festivalis – į jį suvažiuoja gatvės meno artistai iš viso pasaulio. Lenkijos ir užsienio muzikantai, aktoriai, žongliruotojai, magai ir lėlių teatro kūrėjai pasirodo ne teatro scenoje, o, kaip ir pridera tikriems gatvės artistams, ant Turgaus aikštės grindinio. Vakarais jie visi susirenka festivalio užeigoje, į kurią tikrai verta užsukti ir susipažinti su artistų magijos paslaptimis.

Liepą vykstantis kino festivalis „Naujų horizontų era“ („Era Nowe horyzonty“) – turbūt įdomiausias kino festivalis Lenkijoje, į kurį kasmet suvažiuoja tūkstančiai ambicingo nekomercinio kino gerbėjų.

Lodzė – lenkų Holivudas ir Mančesteris

Kadaise buvusi tekstilės gamintojų užkampiu, dabar Lodzė tapo puikia vieta industrinės aplinkos mėgėjams. Juos vilioja apleisti fabrikai ir plytiniai darbininkų bendrabučiai, paversti liukso klasės loftais ir parduotuvėmis.

Už savo specifinį charakterį Lodzė turėtų dėkoti daugiakultūrėms šaknims – šio miesto istoriją kūrė lenkai, žydai, vokiečiai ir rusai. Iki šiol Lodzėje galima gėrėtis mūriniais žydų ir vokiečių statytais pastatais, stačiatikių cerkvėmis – Šv. Aleksandro Nevskio arkikatedra ir Šv. Olgos cerkve, taip pat evangelikų liuteronų Šv. Motiejaus bažnyčia. Senosiose kapinėse prie Ogrodovos gatvės šalia ilsisi katalikai, evangelikai, stačiatikiai, o didžiausiose Europos žydų kapinėse prie Bratskos gatvės galima rasti Lodzės fabrikantų mauzoliejus ir „geto laukus“, kuriuose palaidoti vokiečių per Antrąjį pasaulinį karą nužudyti žydai.

Lodzės širdis yra Piotrkowskio gatvė – ilgiausia Lenkijoje pėsčiųjų gatvė, kurioje rengiamos šventės, mugės, menininkų hepeningai.

Tačiau tam, kad geriau suprastum Lodzės istoriją, reikia aplankyti miesto muziejų. Jis įsikūręs didžiausiuose Lodzės fabrikantų Poznanskių rūmuose šalia milžiniško XIX amžiaus fabrikų komplekso, prieš keletą metų imto atkurti. Šiuo metu jame įsikūręs pramogų, kultūros ir prekybos centras „Manufaktūra“.

Lodzės širdis yra Piotrkowskio gatvė – ilgiausia Lenkijoje pėsčiųjų gatvė, kurioje rengiamos šventės, mugės, menininkų hepeningai; būtent čia – restoranuose, baruose ir klubuose – vyksta naktinis Lodzės gyvenimas. Pėsčiųjų gatve galima važiuoti rikša arba trambusu – senovinio tramvajaus kopija.

Pramoninės architektūros mėgėjai neabejotinai išsiruoš į vietinės medinės architektūros muziejų po atviru dangumi, taip pat aplankys „Księży Młyn“ – XIX amžiaus Scheiblerių ir Grohmanų imperiją.

Kaip ir pridera lenkiško kino sostinei, Lodzė turi savo Žvaigždžių alėją.

Lodzės vizitinė kortelė – L.Schillerio valstybinė aukštoji kino, televizijos ir teatro mokykla. Jos absolventai yra Krzysztofas Kieślowskis, Krzysztofas Zanussis, Andrzejus Wajda. Lenkų kino mėgėjai Lodzėje ras vienintelį Lenkijoje Kinematografijos muziejų, skirtą lenkų fotografijos, medijų ir superprodukcijų menui. Kaip ir pridera lenkiško kino sostinei, Lodzė turi savo Žvaigždžių alėją. Savo žvaigždes Piotrkowskio gatvėje turi Agnieszka Holland, Romanas Polańskis, K.Kieślowskis ir su Lodze susiję aktoriai Leonas Niemczykas, Bogumiłas Kobiela, Zbigniewas Cybulskis.

Šiandieninė Lodzė – tai visų pirma festivalių miestas. Kasmet joje vyksta keliasdešimt tęstinių tarptautinių renginių. Pasaulinio garso modeliuotojai ir garsūs madų namai, tokie kaip „Kenzo“, „Prada“ ar „Gucci“, taip pat jauni Lodzės modeliuotojai susitinka dukart per metus – pavasarį ir rudenį – didžiausioje šalies mados šventėje „Fashion Philosophy Fashion Week Poland“, Lenkijos mados savaitėje.

Didelį kritikų, artistų ir autoritetingų specialistų susidomėjimą kelia Tarptautinis fotografijos festivalis. Šiųmetis, jubiliejinis festivalis vyks birželio 9–19 d. Žymūs menininkai dalyvauja Lodzės bienalėje, kurioje pristatomas šiuolaikinis menas įvairiomis apraiškomis: instaliacijos, skulptūra, grafika, tapyba. Nuo 1991 m. mieste susitinka komiksų kūrėjai ir mėgėjai iš viso pasaulio – spalį vyksta Tarptautinis komiksų ir žaidimų festivalis.

Lodzė tapo Lenkijos tango centru ėmus rengti Tarptautinį tango festivalį (rugsėjo pabaigoje–spalio pradžioje).

„Light Move Festival“ – Kinetinio šviesos meno festivalio metu Piotrkowskio gatvėje galima gėrėtis spalvotai iliuminuotais pastatais ir multimedijų projekcijomis ant jų sienų. Šį unikalų spalio mėnesį vykstantį festivalį tiesiog privalu aplankyti!

Projektas „Galeria Urban Forms“, arba „Lodzės sienos“ – tai ištisa didelio formato paveikslų, nupieštų tiesiai ant visoje Lodzėje esančių pastatų sienų, galerija.

Varšuva – dabartis ir istorija

Varšuva – tai kunkuliuojantis gyvybingas didmiestis ir kartu unikalios istorijos miestas. It magnetas traukia jo istorija, labai gerai išplėtota infrastruktūra, nepaprastai turtingas kultūros renginių kalendorius ir sporto varžybos.

Būdingas Varšuvos bruožas – jos daugiacentriškumas. Sostinėje esama daug vietų poilsiui, draugiškiems ar verslo susitikimams. Su senamiesčiu populiarumu varžosi Krokuvos Priemiestis (Krakowskie Przedmieście), gatvė Novy Śviat, Trijų Kryžių aikštė. Pastaraisiais metais sparčiai aktyvėja kultūrinis ir visuomeninis gyvenimas kituose rajonuose – pirmauja čia Mokotovas, Ochota, Saska Kempa, Praga; juose gausu mažų kavinukių, apgultų įvairaus amžiaus tų rajonų gyventojų, dažnai su vaikais ar šunimis. Tapo madingos vietos su vaikams pritaikyta infrastruktūra ir pramogomis.

Varšuva gali pagrįstai didžiuotis Europos dviračių sostinės vardu ir drąsiai varžytis net su Amsterdamu.

Lenkijos sostinė – žalias miestas. Vyslos krantai natūralūs, apaugę tankiais sąžalynais. Net miesto centre plyti parkai. Varšuvos dėmesį ekologijai liudija išplėtotas dviračių takų tinklas. Varšuva gali pagrįstai didžiuotis Europos dviračių sostinės vardu ir drąsiai varžytis net su Amsterdamu. Viešųjų Varšuvos dviračių sistema „Veturilo“ buvo pripažinta viena geriausių pasaulyje pagal dviračių prieinamumą gyventojams, miesto svečiams bei dviračių nuomos kainas.

Judėjimo gryname ore šalininkų laukia suremontuoti bulvarai prie Vyslos. Platus dviaukštis pėsčiųjų takas apsodintas gėlynais, apstatytas patogiais suoliukais ir gultais, šalia eina dviračių takas – visa tai skatina rinktis poilsį prie vandens. Turistai ir vietiniai gyventojai mielai naudojasi šešiais miesto paplūdimiais, vasaros barais ir klubais prie pat vandens. Vasarą būna paklausios iškylos laivu Vyslos upe bei multimedinis fontanų parkas, vakarinių pasirodymų metu užburiantis šimtus žiūrovus šviesos ir garsų magija.

Šimtmečius mieste prie Vyslos dominavo Karalių pilis ir galingų didikų giminių rūmai. Šie didikai ėjo aukščiausias valstybės pareigas ir stengėsi būti kuo arčiau karaliaus dvaro. Impozantiškuose Na­miest­nikovskio rūmuose šiandien reziduoja Respublikos prezidentas. Kituose rūmuose įsikūręs Varšuvos universitetas ir Lenkijos mokslų akademija.

Kasmet Varšuvos žemėlapyje atsiranda naujų lankytinų vietų, todėl miestas tampa vis patrauklesnis svečiams.

Įdomiausi Varšuvos architektūros paminklai išsidėstę ant iškilaus skardžio, iš Vakarų pusės supančio Vyslos upę. Rūmų ir parkų apsuptas joje įsikūręs ir Seimas. Nuo Senamiestyje ant skardžio stovinčios Karalių pilies iki Vilanuvo rūmų tiesiasi istorinis Karališkasis kelias. Tai pati gražiausia sostinės turistinė trasa.

Kasmet Varšuvos žemėlapyje atsiranda naujų lankytinų vietų, todėl miestas tampa vis patrauklesnis svečiams. Nuo pat atidarymo didžiuliu populiarumu džiaugiasi POLIN – Lenkijos žydų istorijos muziejus, turintis nepaprastai turtingą ekspoziciją, pateikiamą naujovišku multimedijų būdu, ir parengęs įdomių kultūrinių renginių kalendorių. Pastaraisiais metais lanktojams duris atvėrė nauji objektai: Pragos muziejus, skirtas dešiniojo Vyslos kranto miesto daliai, ir Katynės muziejus istorinėje Varšuvos Citadelės teritorijoje. Miesto įžymybėmis jau tapo neįprasti naujoviški muziejai: Chopino muziejus, Varšuvos sukilimo muziejus, Moderniojo meno muziejus, Šiuolaikinio meno muziejus. Labiau klasikinis, bet ne mažiau intriguojantis yra Marios Skłodowskos-Curie muziejus.

Varšuvoje klesti kultūrinis gyvenimas – kiekvienas čia suras ką nors sau.

Gegužės 15-ąją prasidėjo naujas Chopino koncertų sezonas Karališkosiose Lazenkose – Varšuvos vizitinė kortelė ir vienas svarbiausių šalies kultūros renginių. Frederico Chopino kūrybos gerbėjai susitinka nuo gegužės vidurio iki rugpjūčio pabaigos kiekvieną sekmadienį, 12 ir 16 valandą. Birželio 28 d. prasideda tarptautinis festivalis „Gatvės menas“ („Sztuka Ulicy“), kurio spektakliai ir šokių pasirodymai vyksta miesto erdvėse – gatvėse, parkuose ir pasažuose. Liepos 4 d., dalyvaujant žvaigždėms, Varšuvos senamiestyje prasideda XXI tarptautinis džiazo po atviru dangumi festivalis. Tai vienas populiariausių ir didžiausių pagal publikos skaičių šalies džiazo festivalių. Vasarą jis yra tarsi sostinės vizitinė kortelė, turistinė atrakcija melomanams iš Lenkijos ir užsienio. Tarptautinis šiuolaikinės muzikos festivalis „Varšuvos ruduo“ („Warszawska Jesień“) – didžiausias Lenkijoje tarptautinis festivalis, šiemet vyksiantis rugpjūčio 16–24 dienomis.

Vasarą Varšuva tampa kino po atviru dangumi sostine – didžiausiuose Varšuvos parkuose pristatomas įvairaus žanro kinas.

Jūratė KILIULIENĖ

Specialiai „Veidui“ iš Varšuvos ir Markovos

Žydus Antrojo pasaulinio karo metais gelbėjusių lenkų muziejus, pavadintas Ulmų šeimos vardu, taps išskirtine vieta ir Lenkijos, ir visos Rytų Europos žemėlapyje. Nors tai – viso labo neįspūdingo dydžio rūdžių spalvos pastatas. Aplink Markovą Lenkijos pietuose dažno valstiečio daržinė atrodo prašmatniau.

Pirmasis šalies muziejus, įamžinantis Antrojo pasaulinio karo metais žydus gelbėjusių lenkų atminimą, Markovos kaime Pakarpatės vaivadijoje atidarytas šių metų kovo 17 d. Jo ekspozicijoje – dokumentai, įrodantys, kad Lenkijoje, kitaip nei okupuotoje Vakarų Europoje, už žydų slėpimą buvo baudžiama mirtimi, taip pat asmeniniai daiktai tų, kurie prarado gyvybę, išgyvenusiųjų liudijimai.

Paprastą kaimiečio trobą ar daržinę primenančio pastato ir ekspozicijos koncepciją kūrė įmonė „Nizio Design International“. Ta pati, kurios architektai projektavo vieno įspūdingiausių šalyje Lenkijos žydų istorijos muziejaus „Polin“ ekspoziciją bei Varšuvos sukilimo muziejų.

Vokiečių okupaciją Lenkijos žemėje slapstydamiesi išgyveno nuo 40 tūkst. iki 120 tūkst. žydų.

„Yad Vashem“, Holokausto aukų ir didvyrių atminimo muziejaus Teisingumo sode Jeruzalėje, auga medžiai, kuriuos pasodino apdovanotieji Pasaulio tautų teisuolio medaliu. Muziejų Markovoje taip pat apjuos atminimo giraitė. Po kiekvienu jos vaismedžiu atsiras granitinės plokštės su 2900 žydų, išgyvenusių karą padedant Pakarpatės gyventojams, pavardėmis. Pasak istorikų, Antrojo pasaulinio karo metais mažiausiai 1600 šio regiono lenkų slėpė mirti pasmerktus savo kaimynus žydus. Apie 200 jų už tai sumokėjo gyvybe.

Tikslaus skaičiaus, kiek jų buvo visoje Lenkijoje, iki šiol nėra. Įvairių šaltinių duomenimis, vokiečių okupaciją Lenkijos žemėje slapstydamiesi išgyveno nuo 40 tūkst. iki 120 tūkst. žydų. Už pagalbą žydams mirtimi nubaustų lenkų galėjo būti nuo 700 iki penkių tūkstančių.

Egzekucija naktį

„Tai buvo naktį… Važiavo čia, kaip vėliau liudijo jaunas vežikas, valstietis iš vieno Pakarpatės kaimo, šalutiniais keliais iš Lancuto. Vokiečių žandarai ir mėlynoji policija. Tarp jų tas, kuris greičiausiai, kaip pavyko nustatyti, įskundė Ulmų šeimą ir Goldmanus, kurie gyveno kartu su ja.

Vienas iš vokiečių sakė vežikams: „Žiūrėkite, kaip miršta lenkiškos kiaulės, kurios padeda žydams.“

Sustojo ant kelio, namas buvo kaimo pakraštyje, šalia nebuvo kitų statinių. Žandarai ir policininkai nuėjo Ulmų namo link. Paskui buvo girdėti šūviai… Paskui pašaukė vežikus ir liepė jiems žiūrėti. Pirma nužudė Chaimo Goldmano sūnus, paskui jį, paskui nužudė Józefą ir Viktoriją Ulmas. Vienas iš vokiečių sakė vežikams: „Žiūrėkite, kaip miršta lenkiškos kiaulės, kurios padeda žydams.“ O paskui nežinojo, ką daryti su vaikais… Šešiais Józefo ir Viktorijos vaikais. Ir tada vokiečių žandarų vadas pasakė: „Nereikės jums čia kaime turėti rūpesčių.“ Ir nužudė visus iš eilės“, – pradėdamas Markovos muziejaus atidarymo iškilmes, tragiškos 1944 m. kovo 24 d. nakties įvykius priminė Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda.

Józefas Ulma buvo gerbiamas visoje apylinkėje ūkininkas, bitininkas, visuomenės veikėjas. Didžioji jo aistra buvo fotografija, liko tūkstančiai nuotraukų, įamžinančių Markovos žmonių gyvenimą, įvairias šventes, mėgėjų teatro spektaklius. Kartu su žmona Viktorija Józefas augino šešis vaikus, laukė į šį pasaulį ateinant septinto. 1942-ųjų rudenį Ulmų namuose prieglobstį rado Chaimas Gold­manas ir keturi jo sūnūs. Netrukus prie jų prisidėjo Ulmų kaimynės Golda Grunfeld ir Lea Didner su maža dukrele. Egzekucijos naktį žuvo visi, taip pat ir kūdikis, kurį Viktorija pradėjo gimdyti.

Ulmas greičiausiai įskundė policininkas Włodzimierzas Lesius, kuriam žydai buvo patikėję saugoti savo turtą, o vėliau užsiminė norintys dalį jo atgauti.

1995 m. Józefui ir Viktorijai buvo suteiktas Pasaulio tautų teisuolio vardas. 2003-iaisiais Vatikane pradėtas Ulmų šeimos beatifikacijos procesas.

Žydus gelbėjo tūkstančiai

Markovos muziejaus atidarymo išvakarėse Lenkijos Seime buvo priimtas nutarimas dėl karo metais žydus gelbėjusių lenkų atminimo įamžinimo: „Lenkijos Respublikos Seimas lenkų tautos vardu dar kartą išreiškia pagarbą visiems tautiečiams, kurie rizikuodami savo gyvybe gelbėjo pražūčiai pasmerktus žydus, ir ypač tiems, kurie už suteiktą pagalbą žuvo nuo vokiečių okupanto rankos.“

Jame taip pat pabrėžiama, jog „ši pagarba – tai svarbus priminimas visam pasauliui, kad, priešingai nei okupuotoje Vakarų Europoje, Lenkijos žemėje net už menkiausią pagalbą žydams grėsė mirties bausmė“.

Apskritai lenkų, kaip žydų gelbėtojų, temos iškėlimą įvertindami kaip pusiau tiesos sakymą.

Lenkų, gelbėjusių žydus vokiečių okupacijos metais, muziejaus atidarymas tapo įvykiu ne tik pačioje Lenkijoje. Ši žinia svarbi ir po pasaulį pasklidusioms žydų bendruomenėms. Kai kurie jų atstovai atvirai suabejojo lenkų nuoširdumu, muziejaus atidarymą, ta proga Seime priimtą nutarimą, apskritai lenkų, kaip žydų gelbėtojų, temos iškėlimą įvertindami kaip pusiau tiesos sakymą.

Vis dėlto tragiška Ulmų šeimos istorija – ne vienintelė. Jų vardo muziejuje įamžinta dešimtys Markovoje žydus gelbėjusių teisuolių vardų. 1939 m. čia gyveno apie 4300 lenkų ir 120 žydų. Dauguma žydų buvo nužudyti per vokiečių akciją „Reinhardt“ 1942 m. Su lenkų valstiečių pagalba pavyko išgyventi 21 žydui, po karo jie išvažiavo į Jungtines Valstijas, Kanadą ir Izraelį.

„Labai svarbu, kad Lenkija įamžina teisuolių, nacistinio režimo kankinių, atminimą. Jie tapo savo pačių kilnumo aukomis“, – į muziejaus atidarymo ceremonijos dalyvius iš milžiniško ekrano prabilo Izraelyje, Haifoje, gyvenantis 86 metų Abrahamas Izaakas Segalas, pats atvykti negalėjęs.

Jis – vienas iš tų Markovos žydų, kuriems pavyko išgyventi per nacių okupaciją. Abra­hamui pagalbos ranką ištiesė Janas ir Helena Cwynarai, priimdami jį į savo šeimą, suteikdami savo pavardę. Šios šeimos dėka jis išgyveno ir susilaukė 25 palikuonių. Į iškilmes Markovoje atvyko jo vaikai ir anūkai.

Izraelio „Yad Vashem“ institutas Pasaulio tautų teisuolio vardą iki šiol yra suteikęs 6,6 tūkst. lenkų. Šalia visame pasaulyje žinomų asmenybių, tokių kaip Irena Sendlerowa ar Janas Karskis, buvo tūkstančiai bevardžių lenkų didvyrių, gelbėjusių žydus.

Trumpasis interviu

Į „Veido“ klausimus atsako dr. Marcinas Urynowiczius, Lenkijos tautos atminties instituto istorikas.

– Kokie motyvai skatino lenkus padėti žydams, rizikuojant savo pačių gyvybe?

– Pats svarbiausias motyvas – humanitarinis: noras suteikti pagalbą žmogui, kuriam jos reikia. Antra, dažniausiai gelbėtojų pateikiama priežastis, – religinė: esu krikščionis, katalikas, taigi mano pareiga padėti tam, kuris pateko į bėdą. Trečia – tai pagalba savo bičiuliams, pažįstamiems, su kuriais dar prieš karą siejo nuoširdus bendravimas, asmeniniai reikalai. Ketvirta priežastis – priklausymas toms pačioms organizacijoms, tarkim, Lenkijos socialistinei partijai: savo nariams ji stengėsi išrūpinti krikšto metrikus, įrodančius, kad žmogus yra krikščionis, ar kitokius dokumentus, galėjusius padėti išgyventi. Penktas motyvas – siekis išgelbėti tuos žydus, su kuriais jau karo metu užsimezgė vienokie ar kitokie bendri interesai, tarkim, prekybos ryšys.

– Ar buvo tokių gelbėjimo atvejų, kai rizikuota siekiant vien tik finansinės naudos?

– Buvo tam tikra dalis lenkų, kurie siekė uždirbti iš to, kad kažkas nori išsigelbėti ir gali už tai sumokėti didelę sumą pinigų. Yra pasitaikę ir tokių atvejų, kad gelbėtojas virsta žudiku, t.y. paima pinigus, o kai jie baigiasi, išduoda iki tol slėptą žmogų policijai arba pats jį nužudo.

– Kokios paskatos jūsų tiriamoje istorinėje medžiagoje dažniausios?

– Be jokios abejonės, humanitarinės, paskui – religinės. Finansiniai sumetimai eitų pačioje sąrašo pabaigoje. Sunku pasakyti, kokia dalis gelbėtojų vadovavosi būtent jais. Darydamas prielaidą kalbėčiau apie penktadalį.

Reikia pasakyti, kad dauguma lenkų iš žydų, kuriuos slėpė, ėmė kažkokius pinigus. Tačiau tai jau kiti reikalai. Nes pinigai buvo imami ne siekiant praturtėti, o skiriant juos pragyvenimo, kuris okupacijos metais buvo labai brangus, išlaidoms. Juk besislapstančiam žmogui reikėjo maisto, drabužių, dažnai buvo prašoma nuvežti žinią apie juos toli esančioms giminėms, tai irgi kainavo.

– Įvairūs šaltiniai pateikia skirtingą vokiečių okupacijos metais žydus gelbėjusių lenkų skaičių. Kokie yra jūsų, istorikų, duomenys?

– Pagal mokslinius tyrimus, žmonių, kurie vienokiu ar kitokiu būdu padėjo, minimaliai galėjo būti 70 tūkst., maksimaliai – 300 tūkst. Priartėti prie bent kiek tikslesnių skaičių labai sunku. Tas, kas teikė nors mažiausią pagalbą žydams, karo metais tą faktą slėpė.

Po karo tuo irgi niekas nesigyrė, nes į žydus nebuvo palankiai žiūrima. Viena, jie buvo tapatinami su komunizmu. Antra, pokariu Lenkijoje siautėjo plėšikaujančios  ginkluotos gaujos, taigi buvo labai nesaugu prisipažinti padėjus žydams, kurie buvo laikomi pinigų turinčiais žmonėmis.

Nereikia pamiršti ir to, kad karo metais žmonių santykiai buvo paremti pagalba vienas kitam. Tai šiandien mes skaičiuojame teisuolius, laikome juos ypatingais, o per karą pagalba buvo savaime suprantamas, kasdienis reikalas, ne priežastis tuo girtis.

„Yad Vashem“ institutas tik septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje pradėjo apdovanoti kitų šalių piliečius, gelbėjusius Holokausto aukas. Daugelį metų jų buvo labai nedaug, tas skaičius staigiai ėmė didėti tik per paskutinius tris praėjusio amžiaus dešimtmečius – tik tada žmonės nustojo bijoti, išdrįso apie tai kalbėti.

Dabar mudu kalbamės apie teisuolius, kurie gelbėjo žydus. O jei šis pokalbis būtų vykęs netrukus po karo, tiesiog pasakotume vienas kitam apie moterį, kuri padėjo savo kaimynui ar kažkokiems žmonėms iš miško. Kodėl būtume turėję akcentuoti žydus – juk padedama įvairiems žmonėms. Be abejo, tai, kad vokiečiai daugiausia žudė žydus, buvo visuotinai žinoma, bet žmonės bijojo liesti šią temą, kalbėta nebent šeimos, gerų pažįstamų rate, tik ne viešai.

– Kada pasikeitė atmosfera ir ši tema Lenkijoje jau nustojo būti tabu?

– Apie žydus gelbėjusius lenkus pradėta kalbėti tik septintojo dešimtmečio pabaigoje. Labiausiai prie to prisidėjo „Yad Vashem“, nes iki tol šia tema kalbėta bendros lenkų ir žydų kovos su okupantu kontekste. Be to, komunistinė valdžia Lenkijoje tuo metu buvo šiek tiek nacionalistinė. Kai pradėjo sklisti informacija, kad užsienyje kalbama ne tik apie tuos lenkus, kurie gelbėjo žydus, bet ir apie tuos, kurie juos išdavė, žudė, buvo nutarta imtis priemonių ir parodyti, jog tai netiesa. Pradėta rinkti informacija apie lenkus, kurie gelbėjo žydus. Būtent iš šio laikotarpio turime pirmuosius dokumentus, įsitvirtina nuostata, kad tai svarbu.

BFL / K.Vanago nuotr.

Esi studentas ir eurai kišenės tikriausiai neplėšo, bet norėtum per Velykas ištrūkti į užsienį? Į Londoną lėktuvu už 50 eurų? O gal į Milaną už 80 eurų? Nors kam taip toli − kelioms dienoms pakaktų ir kaimyninės Lenkijos sostinės, kurią pasiekti autobusu pigiau. Dar patogiau ir sparčiau būtų keliauti bėgiais, jei ne menka detalė − tiesioginis greitasis traukinys į Varšuvą tebėra iliuzija.

Eglė Digrytė, euroblogas.lt

Iš Vilniaus lėktuvai kyla ne tik į daugelį Europos sostinių, bet miestus, kurių vietos žemėlapyje daugelis iškart nė nepamena, − Bergeną, Brėmeną, Donkasterį, Dortmundą, Olesiundą, Malmę, Eindhoveną. Tik vienas skrydis skiria nuo Stambulo ar visai kitame žemyne esančio Dubajaus.

Varšuva juo labiau ranka pasiekiama − 460 km nuo Vilniaus, dar arčiau nuo Kauno. Lėktuvu iš sostinės ją galima pasiekti per valandą, o mašina − per šešias. Deja, neturintieji pinigų skrydžiui ar savo transporto turi vargti 7-9 valandas autobuse, tegu ir moderniame bei patogiame.

Žadami traukiniai iš Kauno į Balstogę

Netolimoje ateityje traukiniu iš Kauno savaitgaliais bus galima keliauti iki Balstogės (Bialystoko). Kaip sakė bendrovės „Lietuvos geležinkeliai“ atstovė spaudai Inga Čiuberkytė, bilietas į vieną pusę turėtų kainuoti 11 eurų.

Tiesa, šis pažadas − nedidelė paguoda, mat Balstogėje reikės ieškoti arba kitos geležinkelio linijos, arba autobuso. Kelionė būtų ne tik ilga, bet ir nepatogi. 245 km tarp abiejų miestų įveikti dėl prastos bėgių būklės prireiks puspenktos valandos. Galima palyginti su kelione į priešingą pusę. Paskaičiuota, kad nutiesus naują vėžę Talinui už 575 km pasiekti pakaks vos 4 valandų.

Nors kaimynai numatę 16 mlrd. eurų savo geležinkeliams modernizuoti, nė zloto neatsirado maždaug 200 km atkarpai nuo Lietuvos atnaujinti.

Nukeliauti iki Varšuvos šiandien sudėtinga, pripažįsta ir susisiekimo viceministras Saulius Girdauskas. „Su persėdimais įmanoma, bet yra žymiai geresnių alternatyvių sprendimų, − LRT radijo laidoje „Ryto garsai‟ neseniai sakė jis. − Važiuoti iki Mockavos (miestelio Marijampolės savivaldybėje − red. past.), ten persėsti į lenkišką traukinį… Bet dažniausiai jis vėluoja, nes lenkų pusėje nebaigta infrastruktūra, nesutvarkyta, grafikas nesuderintas.‟

Viceministro žodžiais, pastaraisiais mėnesiais intensyviai tariamasi, kad pasienyje nereikėtų gaišti laiko, o vienintelis persėdimas vyktų Balstogėje, kuris suderinus grafikus užtruktų 10-15 min. Iš ten būtų galima keliauti iki Krokuvos, Vroclavo ar net Berlyno.

Lenkai planuoja mažesnį maksimalų greitį

Pernykščiai žiniasklaidos pranešimai nuteikė optimistiškai − traukiniai naująja vėže riedės jau šiemet. Juoba kad Lietuva savo atkarpą nuo Kauno iki Lenkijos per Marijampolę − 123 km − baigė per pustrečių metų dar pernai spalį. Naujų bėgių prireikė, mat Baltijos šalyse driekiasi rusiško standarto (1520 mm pločio) vėžė, neleidžianti susisiekti traukiniais su Europa, kur vėžė yra siauresnė (1435 mm).

„Projekto dalis bus pilnai baigta elektrifikavus liniją, tačiau eksploatacijai ji bus visiškai paruošta įdiegus signalizacijos ir eismo valdymo sistemas, kurios užtikrins efektyvų traukinių eismo valdymą ir saugumą pervažose, − pažymėjo tinklaraščio Euroblogas.lt pašnekovė. − Šiuo metu Europos Komisijai (EK) yra pateikta finansavimo paraiška, laukiamas atsakymas.‟

Lietuva yra paprašiusi EK skirti pinigų, kad būtų galima trasoje nuo Kauno iki sienos įrengti signalizaciją. Be jos keleivinis traukinys gali riedėti tik 90-100 km/h greičiu − kaip dabar (maksimalus gretis siekia 120 km/h).

Kelias pastarąjį kartą tvarkytas gal po Antrojo pasaulinio karo, mediniai pabėgiai išklerę.

Situacija anapus sienos su Lenkija − kur kas prastesnė. Nors kaimynai numatę 67,5 mlrd. zlotų (16 mlrd. eurų) savo geležinkeliams modernizuoti iki 2023 metų, nė zloto neatsirado maždaug 200 km atkarpai nuo Lietuvos atnaujinti. Be jos Suomijos ir Baltijos šalių nepavyktų sujungti standartine geležinkelio linija su kitomis ES valstybėmis. 204 km ruože nuo pasienyje esančios Trakiškės iki artimiausio didelio miesto − Balstogės − keleiviniai traukiniai gali važiuoti 120 km/h, o krovininiai − 100 km/h greičiu. Bet ketvirtadalis kelio (nuo Olecko iki Suvalkų) toks prastas, kad greitis tesiekia 30 km/h. Jį matę žmonės ironizavo, esą kelias pastarąjį kartą tvarkytas gal po Antrojo pasaulinio karo, mediniai pabėgiai išklerę.

Esą tik nuo galimybių studijos, kurią numatoma užbaigti balandį, rezultatų priklausys, ar darbams rekonstrukcijai atsiras lėšų. Jei taip, ji vyktų 2018-2021 metais.

Tai reiškia, kad ir mūsų šalyje traukiniai judės lėčiau. „Kam išleisti daug pinigų didesniam greičiui savo pusėje iki Talino, o toliau į Europą judėti lenkų numatytu greičiu?‟ − retoriškai klausė vienas „Rail Balticos‟ projekto eigą sekantis Euroblogas.lt pašnekovas, prašęs jo neįvardyti.

Tiesa, prieš keletą metų tuometis Lenkijos transporto ministras Slawomiras Nowakas lietuvius tikino, kad jie rekonstruos savo europinę vėžę ne mažesniam nei 160 km/val. greičiui. Bet skeptikai jau seniai nuogąstauja, kad traukiniai per šią šalį tebejudės vėžlio greičiu. Lenkams esą nenaudinga greitai nukreipti krovinių srautą nuo išvystytos jūrų uostų infrastruktūros į geležinkelį.

Susisiekimo ministras Rimantas Sinkevičius patvirtino turįs žinių, kad Lenkija neplanuoja didelio greičio geležinkelio ne tik „Rail Balticos“ trasoje, bet ir kitose prioritetinėse linijose. „Kreipiuosi į partnerius su prašymu bendromis pastangomis spręsti 1435 mm pločio vėžės plėtros planus kartu su Lenkija, − vasario pabaigoje Vilniuje vykusioje konferencijoje ragino jis. − Mes negalime kurti izoliuoto didelio greičio geležinkelio tinklo Baltijos šalyse, jei mūsų vartai į Europą − Lenkija − tokio tinklo neplanuoja plėtoti.“

Pabaiga − tik 2025 metais?

Toliau bėgiai Lietuvoje bus tiesiami nuo Kauno Latvijos link. S.Girdausko tvirtinimu, darbai vyksta „pagal grafiką, neatsiliekame nė viena valanda‟. Tačiau viceministras pripažino, kad ir jie „tęsis gal iki 2025-2028 metų‟.

Lenkija − mūsų kaimynė, o patogaus susisiekimo traukiniu neturime. Į situaciją įsigilinę žmonės spėja, jog projekto partneriai turi savų ekonominių išskaičiavimų. Jie gyvena savotiškoje buferinėje zonoje − gali leisti vakariečiams statyti fabrikus, siūlyti pigesnę darbo jėgą ir savo pramonę, todėl uoliai rekonstruoja kelius. Pratęsus geležinkelio vėžę į Lietuvą ši zona pasistumtų į rytus. Be to, lenkams lengviau įgyvendinti projektą, nes jie veikia vieni − gali kažką nuspręsti ir įgyvendinti, o Baltijos šalys sukūrė bendrą įmonę „RB Rail“, kuri koordinuoja projekto įgyvendinimą atkarpose Kaunas-Ryga-Talinas, taigi tenka derinti trijų pusių interesus.

„Rail Baltica“ trasos ilgis nuo Talino iki Varšuvos sudaro 1065 km (Lietuvoje − 366 km, bet čia žadama europinės vėžės geležinkelį nutiesti ir nuo Kauno iki Vilniaus, Latvijoje ir Estijoje − po maždaug 300 km, Lenkijoje − 430 km). Trasa bus pratęsta iki Suomijos − traukinius iš Helsinkio perkels keltai, o ateityje norima abi šalis sujungti geležinkelio tuneliu po jūra. Bendra projekto vertė, įvairiais skaičiavimais, siekia 3,7-5,2 mlrd. eurų.

Vartai į Vakarus

Daliai lietuvių „Rail Baltica‟ taptų tikrais vartais į Vakarus. Mat Varšuva suteikia kur kas daugiau galimybių keliauti. Iš jos driekiasi geležinkelio maršrutai į didmiesčius aplinkinėse valstybėse (Prahą, Vieną, Bratislavą). Beveik 600 km iki Berlyno greitasis traukinys įveikia per pusšeštos valandos, 1,1 tūkst. km iki Miuncheno, nuo kurio netoli iki Austrijos, Šveicarijos ir net Italijos, − per 13 valandų. Nemažai keliautojų renkasi skrydžius iš Varšuvos, o iki jos nusigauna autobusu − taip pigiau, nei skristi iš Lietuvos.

Varšuvon veža ne viena kompanija: „Lux Express‟,„Eurolines‟, „Ecolines‟. Vienų autobusai važiuoja kelis kartus per savaitę, kitų − kelis kartus per dieną iš įvairių vietų (stoties, nuo metro stočių ar prekybos centrų). Įveikti 460 km užtrunka 7-9 valandas, o kainuoja, priklausomai nuo kompanijos, pirkimo ir keliavimo datos bei laiko, 7-31 eurą.

Keliauti galima ir oru, bet tai kainuoja keliskart brangiau (vasario pabaigos kainomis): valandos trukmės skrydis − apie 180 eurų (LOT skraido triskart per dieną). Yra bilietų už 132 eurų, bet tektų daryti lanką per Kijevą. Analogiškus skrydžius (su persėdimu) siūlo daugelis iš Vilniaus skraidančių aviakompanijų, bet jie kainuoja brangiau ir užtrunka ilgiau.

Ketvirtadienį Vilniuje bus minima Vilniaus ir Varšuvos miestų 15 metų bendradarbiavimo sukaktis. Šiai progai paminėti 14 val. „Vartų“ galerijoje atidaroma šiuolaikinio Lenkijos meno paroda „Varšuva: diena po…“ , pristatanti dvylika kaimyninės šalies sostinės menininkų. 16 val. Gaono žydų muziejaus Tolerancijos centre duris atvers paroda „Autentiškas žydas iš Kanaano žemės“. O 19 val. Nacionalinėje filharmonijoje koncertuos lenkų pianistas Tadeuszas Domanowskis, Lietuvos valstybiniam simfoniniam orkestrui diriguos viešnia iš Varšuvos Monika Wolinska.

Vilnius, Ryga, Talinas ir Varšuva – keturios sostinės, bent kartą deklaravusios norą tapti regiono finansų, turizmo, verslo ir žmonių gerovės centru. Tačiau šiose lenktynėse Baltijos šalių sostinės labai stipriai atsilieka nuo Varšuvos.

Kažkada patraukliai skambėjusi Vilniui klijuota Šiaurės Atėnų etiketė dabar nebeatrodo tokia viliojanti: nors Lietuvos sostinės padėtis nėra tokia dramatiška kaip Atėnų, tačiau miestas, vadintas regiono kultūros židiniu ir svajojęs tapti pirmaujančia regiono sostine, šiuo metu ambicijas jau gerokai susimažinęs. Dabar Vilniui tenka dar labiau stengtis nei anksčiau, kad išvengtų autsaiderio vardo netgi konkurencinėje kovoje su Ryga ir Talinu, ką jau kalbėti apie kažkada vytą ir nepavytą Varšuvą, nuo kurios atsilikome kartais, o kalbant dar tiesiau – atsidūrėme skirtingose lygose.
“Vilnius, Ryga, Talinas ir Varšuva – tarpusavyje nepaprastai skirtingos sostinės. Jose skiriasi ne tik atmosfera, bet ir objektyviai vertinama gyvenimo kokybė bei subjektyvus žmonių pasitenkinimas ja”, – tvirtina šiose keturiose sostinėse veikiančios tyrimų bendrovės “Dive Group” Lietuvos padalinio generalinė direktorė Jurgita Adomaitytė-Šimavičienė. Jos teigimu, šiuos skirtumus išryškina daugybė bendrovės atliekamų tyrimų, kuriais bandoma įvertinti sostinių pažangą vienoje ar kitoje srityje. Ir daugeliu atvejų Varšuva yra nepralenkiama, o neretai net nepavejama.
Kita vertus, Varšuvos rungtynes su Baltijos šalių sostinėmis galima palyginti su penkiakove: nors galutinėje lentelėje daugiausiai taškų pelno Varšuva, kai kuriose rungtyse sužibėti pavyksta ir Vilniui, Talinui ar Rygai.
Tad “Veidas” imasi nelengvos užduoties – išnagrinėti, kurioje iš keturių regiono sostinių gyventi, turistauti, užsiimti verslu ar pramogauti yra geriausia ir patogiausia.

Vilnius – infrastruktūros autsaideris

Viena svarbiausių priežasčių, lemiančių keturių sostinių galimybes, yra jų geografinė ir demografinė padėtis, neatsiejama ir nuo infrastruktūros. Vilniuje ši padėtis nepalankiausia. Juk ir Talinas, ir Ryga yra patys svarbiausi šalies miestai, kuriuose koncentruojasi ir dauguma gyventojų, ir daug verslo įmonių, ir didžiuma kultūros bei pramogų įstaigų ar projektų. Pavyzdžiui, Taline gyvena trečdalis visų Estijos gyventojų, Rygoje susitelkę beveik pusė visų šalies gyventojų. O štai Vilniuje gyvena vos 18 proc. Lietuvos gyventojų, daugiau mažiau tolygiai išsisklaidžiusių po visą šalį.
Valstybės požiūriu tai galbūt ir pranašumas, tačiau kai kalbama apie sostinės ekonomiką, tokia Vilniaus padėtis nėra pati geriausia: didelę dalį Vilniaus potencialo nugvelbia kiti du didžiausi šalies miestai Kaunas bei Klaipėda. Pirmasis geba pritraukti didelę dalį užsienio investuotojų dėl čia veikiančios laisvosios ekonominės zonos (LEZ), antrasis – dar ir dėl jūrų uosto.
“Sostinė, kuri kartu yra dar ir jūrų uostas, – neabejotinas ekonominis pranašumas”, – pabrėžia VGTU Urbanistikos katedros prof. habil. dr. Jurgis Vanagas.
Jo žodžiais, pagal Baltijos jūros regiono miestų rangavimą, kurį atliko tarptautinė organizacija VASAB (Vision and Strategies Around the Baltic Sea), į aukščiausią Europos miestų (European City) kategoriją patenka beveik vien tik sostinės – jūrų uostai. “Kad uostų reikšmė milžiniška, liudija ir antroji, žemesnė, Baltijos miestų (Baltic City) grupė: čia tarp 20-ies miestų net 19 yra jūrų uostai. Tiesa, čia įtrauktas ir Vilnius – vienintelis “sausas” miestas, tačiau Talinas ir Ryga jį gerokai lenkia”, – teigia profesorius.
Beje, kaip tik šiemet Talinas parodė, kaip sėkmingai išnaudoti jūrų uostą ir sukurti nemažai pridėtinės vertės sostinei: pritraukus garsios pasaulyje belgų bendrovės “Katoen Natie” investicijų, sieksiančių 30 mln. eurų, liepą buvo pradėtas statyti didžiausias Estijoje logistikos centras. Tai bus 65 tūkst. kv. m ploto logistikos centras, o kartu su juo atsiras ir nauja infrastruktūra bei pramonės parkai, suteiksiantys Talinui, kaip sostinei, naujų konkurencingumo pranašumų, palyginti su gerokai pasyvesne Ryga ir uosto neturinčiu Vilniumi.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-43-2) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

BFL

Prezidentė Dalia Grybauskaitė teigia, jog nereikėtų toleruoti atskirų politikų Lietuvoje ir Lenkijoje, kurie nori skatinti tautinę nesantaiką.

Varšuvoje penktadienį vykstančiame Vidurio Europos šalių vadovų susitikime ji žurnalistams sakė manantis, kad nesutarimų tarp abiejų šalių vadovų ir abiejų tautų nėra.

“O atskirų politikų tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje noras skatinti tautinę nesantaiką neturi būti toleruojamas. Bet koks nacionalizmas, tautinės nesantaikos įpūtimas ar mėginimas ją atgaivinti yra praėjusio šimtmečio tragedijų priežastis, ir XXI amžiuje nereikia prie to grįžti ir kartoti”, – konstatavo Lietuvos vadovė.

Ji pabrėžė, kad problemų tarp Lietuvos ir Lenkijos “nereikia dirbtinai kurti ir apie jas šnekėti”.

Lenkijos politikai pastaruoju metu kritikavo naujojo Lietuvos švietimo įstatymo nuostatas, kuriomis plečiamas dalykų dėstymas lietuvių kalba ir nuo 2013 metų vienodinamos valstybinio lietuvių kalbos egzamino užduotys lietuviams ir tautinių mažumų atstovams.

Tuo metu kai kurie Lietuvos politikai piktinasi Lenko kortos dalijimu tautinių mažumų atstovams, kritikavo savivaldos rinkimų rezultatus ir gerai juose pasirodžiusią Lietuvos lenkų rinkimų akciją.

BFL

Prezidentė Dalia Grybauskaitė dalyvauja Varšuvoje vykstančiame 19 Vidurio Europos šalių vadovų susitikime. Renginyje numatyta ir Vidurio Europos lyderių vakarienė su Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentu Baracku Obama (Baraku Obama).

Pasak prezidentės atstovo spaudai Lino Balsio, pagrindinė susitikimo tema bus Vidurio Europos regiono pokyčiai per pastaruosius 20 metų ir tolesni europinės bei euroatlantinės integracijos lūkesčiai. D.Grybauskaitė, anot jo, per susitikimą taip pat kels energetinio saugumo ir kuriamos priešraketinės gynybos sistemos klausimus.

L.Balsys BNS sakė, kad dar ne visos Vidurio Europos šalys yra Europos Sąjungos narės ir Lietuva mato aiškų savo vaidmenį, kaip pasidalyti šalies, kuri per pastaruosius 20 metų sėkmingai įsiliejo tiek į ES, tiek į NATO, patirtimi.

“Prezidentė pabrėš reformas, kurias kiekvienai šaliai būtina atlikti pradedant euroatlantinės integracijos procesus. Tai labai svarbūs procesai, ne mažiau svarbūs nei pati narystė, nes būtent tuo metu, kai šalis rengiasi narystei ES arba NATO ji priversta gerąja prasme atlikti būtinas reformas – demokratinių institucijų stiprinimą ir ekonomines reformas. Lietuva galės padėti ir jau padeda šalims, kurios to nori, dalydamasi savo patirtimi, kaip mums pavyko nueiti tą kelią”, – kalbėjo prezidentės patarėjas.

Lenkijos prezidentas Bronislawas Komorwskis (Bronislavas Komorovskis) atidarydamas Karalių rūmuose vykstantį susitikimą sakė, jog Varšuvoje bus kalbama apie Vidurio Europos šalių patirtį, kuri yra naudinga plėtojant demokratiją ir laisvę Europoje bei pasaulyje

“Aš manau, kad kiekviena iš mūsų šalių perėjo nelengvą kelią nuo totalitarizmo demokratijos link, mūsų dalis Europos buvo labai išskirtiniame kelyje – paženklintame karų, konfliktų, diktatoriškų režimų, o taip pat žmogaus ir nacionalinių laisvių”, – kalbėjo Lenkijos prezidentas.

Kalbėdama apie energetinį saugumą, prezidentės patarėjo teigimu, D.Grybauskaitė pirmiausia dėmesį atkreips į branduolinę energetiką.

“Prezidentė kels klausimą dėl branduolinio saugumo – kad būtų atliekami atsparumo testai ne tik esamoms, bet būsimoms branduolinėms elektrinėms, kad šalys, kurios plėtoja atominę energetiką, kuo skaidriau ir saugiau tai darytų”, – pasakojo L.Balsys.

Lietuvos vadovė penktadienį dalyvaus bendroje Lenkijos prezidento vardu rengiamoje Vidurio Europos lyderių ir B.Obamos vakarienėje. Šiame neformaliame susitikime ji kels priešraketinės NATO gynybos sistemos apimties klausimą. Aljansas kuriant šią sistemą siekia bendradarbiauti su Rusija, tačiau abiems pusėms kol kas sunkiai pavyksta rasti sutarimą esminiais šios sistemos kūrimo klausimais.

“Susitikimuose su Vidurio Europos šalių vadovais ir JAV prezidentu kalbėsime apie transatlantinio bendradarbiavimo stiprinimą. Varšuvoje kelsiu klausimus, kurie ypač aktualūs Lietuvai ir kitoms NATO pasienyje esančioms šalims. Mes siekiame, jog priešraketinė NATO gynybos sistema, dėl kurios susitarėme pernai Lisabonoje, apimtų visas aljanso šalis”, – vizito išvakarėse teigė šalies vadovė.

L.Balsys pasidžiaugė, kad į Varšuvoje 17 kartą rengiamą susitikimą pakviesti ir Estijos bei Latvijos vadovai.

“Gerai, kad visos trys Baltijos šalys yra pakviestos, nes Lietuva jau antrą kartą pakviesta, o Latvija su Estija – pirmą kartą. Tai reiškia, kad Vidurio Europos ir Baltijos regionai yra nusiteikę kryptingai bendradarbiauti. Mes čia atstovaujame labiau šiauriečiams, Šiaurės Europos ir Baltijos jūros regionui. Šis susitikimas, prezidentės manymu, yra naudingas Lietuvai”, – sakė prezidentės atstovas.

Prieš valstybių vadovų vakarienę Varšuvoje įvyks trišalis Lietuvos, Latvijos ir Estijos prezidentų susitikimas.

Lietuva susitikime dalyvaus ir kaip Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijai bei Demokratijų Bendrijai pirmininkaujanti šalis.

D.Grybauskaitė kartu su Kosovo prezidente Atifete Jahjaga yra vienintelės moterys šiame susitikime.

Dėl Kosovo pakvietimo šį renginį boikotavo Serbija, nuo kurios Kosovas atsiskyrė. Į renginį dėl tos pačios priežasties neatvyko ir Rumunijos prezidentas.

Pastarąjį kartą susitikimas vyko 2009 metais Serbijoje.

BFL

Vakar vėlai vakare po Varšuvą  pasklido žinia, kad gegužės 26-27 dienomis Varšuvoje lankysis JAV prezidentas Barakas Obama. Pagrindinė vizito priežastis – masiniame mitinge pareikšta informacija, kad artimiausiu metu JAV Lenkijos teritorijoje dislokuos berods 4 naikintuvus F-16 – rusiškų MIG – 27, MIG – 29 analogus.

"Veido" archyvas

Lenkija atšaukė penktadienį Varšuvoje turėjusias vykti derybas prie apskritojo stalo su Vokietijos delegacija, taip pat atsisakė pasirašyti dokumentą, teigiamai vertinantį abiejų šalių tarpvalstybinės sutarties vykdymą, argumentuodama tuo, jog Berlynas vykdo netinkamą politiką lenkų mažumos atžvilgiu, pranešė lenkų radijas.

Atšaukus Lenkijos ir Vokietijos Vidaus reikalų ministerijų delegacijų susitikimą, į Varšuvą atskris tik Vokietijos vidaus reikalų viceministras, o derybos vyks siaurame rate.

Šis žingsnis taip pat reiškia, kad nebus pasirašyta dvišalė deklaracija dėl tarpvalstybinės sutarties straipsnių, susijusių su lenkų mažuma Vokietijoje, vykdymo.

Kaip sakė Lenkų sąjungos Vokietijoje pirmininkas Marekas Wojcickis (Marekas Vujcickis), lenkų mažuma nenori “melo ir netikro dokumento”. Jis pridūrė, kad lenkai Vokietijoje reikalauja konkretumo, nes jaučiasi esantys diskriminuojami.

Lenkai reikalauja, kad Vokietijoje su jais būtų elgiamasi taip, kaip Lenkijoje elgiamasi su vokiečių mažuma. Jie siekia, kad Vokietijos VRM įkurtų specialų lenkų mažumos reikalais besirūpinantis departamentas.

Kaip rodo neoficialūs duomenys, Vokietijoje gyvena apie 1,5 mln. lenkų. Jie neturi etninės mažumo statuso, kuris buvo panaikintas dar nacistinėje Vokietijoje ir iki šiol neatkurtas.

"Veido" archyvas

Lenkijos antradienį iškilmingai minimos Abiejų Tautų konstitucijos 220-osios metinės, o prezidentas Bronislawas Komorowskis (Bronislavas Komorovskis) Varšuvoje atidarė parodą, kurioje eksponuojamas šio dokumento originalas.

1791 metų gegužės 3 dieną paskelbtos pirmosios Europoje demokratine konstitucijos originalą Varšuvos gyventojai ir sostinės svečiai galės pamatyti tik vieną dieną – nuo 9 iki 21 val. vietos (10-22 val. Lietuvos) laiku.

Istorinis dešimties puslapių rankraštis yra laikomas yra archyviniame aplanke kartu su kitais teisės aktais, tarp kurių yra 1791 metais priimtas įstatymas dėl miestų statuso,

Šis svarbus dokumentas saugomas Senųjų aktų pagrindiniame archyve Varšuvoje.