Vartojimas. Lietuviams neatsispiriant traukai ir kasdienio vartojimo prekių, ir  brangesnių pirkinių įsigyti Lenkijoje, pirkėjams randasi naujų paslaugų, o ekspertai sako, kad kraunantis vežimus prekių jau galima ir apsiskaičiuoti.

Pirmą kelionę į pigiąją Lenkiją po 220 kilometrų pirmyn ir atgal tik dabar sukorė ir vilnietės Linos šeima. Kai lietuviai sunkmečiu masiškai plūdo į Lenkiją ir centneriais pirko mėsą, cukrų, galonais – aliejų, Linos šeima produktais apsirūpindavo vietinėse parduotuvėse. „Bičiulių pasakojimai apie geras kainas Suvalkuose įtikino tik dabar, ir smalsumas nugalėjo“, – pasakoja ji ir skaičiuoja, kad patyrė pusdienį laiko sąnaudų – kur kas mažiau, nei sugaištų mėnesį varstydama parduotuvių duris netoli namų.

Pirmąją pigių pirkinių kelionę Lina planavo atsakingai: iš anksto sudarė reikalingų produktų sąrašą ir pasidomėjo, į kokias parduotuves verta vykti. Taigi kelionė iš Vilniaus vingiavo į Suvalkų „Tesco“ ir „Kauffman“ parduotuves, o, pavyzdžiui, prie „Biedronkoje“ Linos šeima nė nestabtelėjo, nes iš nuolatinių pirkėjų pasakojimų girdėjo apie žemą šio tinklo produktų kokybę.

„Žinojome, kad pirksime būtent tokius produktus, kokius vartojame įprastai, o ne pigiausius. Juk ir Lietuvoje gali pirkti „Hellmann’s“ majonezą, o gali išsirinkti ir pigiausią bet kokio gamintojo padažą“, – lygina Lina.

Visas šeimos pirkinių krepšelis, tiksliau, keli prekių vežimėliai su kaupu, kokius, Linos pamatavimais „iš akies“, aplankytose parduotuvėse šeštadienio rytą stumdė mažiausiai trečdalis pirkėjų iš Lietuvos, kainavo 197 eurus. Už mažiau nei 700 Lt Lenkijos prekybos centruose išėjo apie 20 kg šviežios mėsos, rūkytų mėsos gaminių, marinuotų, šaldytų daržovių, pusgaminių, pieno produktų ir t.t.

Kruopščiai sudarytame pirkinių sąraše po kelionės Lina surašė lietuviškas ir lenkiškas kainas, kad suskaičiuotų, kurie produktai kainavo pigiau, o kurių už tą pačią sumą, kokią sumokėtų Lietuvoje, Lenkijoje pavyko įsigyti daugiau. Paaiškėjo, kad sutaupyti pavyko maždaug 54 eurus, ir tai jau atmetus kelionės išlaidas benzinui.

„Tokią sumą suskaičiavau įvertinusi maždaug pusės sąrašo produktų kainas. Kai pamačiau, kad sutaupėme kone du šimtus litų, nusiraminau, kad važiavome ne veltui, ir kitų kainų nebelyginau“, – apibendrina Lina.

Didžiausią įspūdį jai padarė šviežios mėsos kainos. Pavyzdžiui, kilogramas vištienos filė Suvalkuose atsiėjo 1,31 euro, o Lietuvos didžiuosiuose prekybos centruose jo kaina siekia 5,21 euro, kilogramo kiaulienos sprandinės kaina skiriasi bene dvigubai.

Pašnekovė juokiasi, kad, kaip ir kiti lietuviai, automobilių stovėjimo aikštelėse krovė ir cukrų, ir aliejų. Juk kilogramas Panevėžyje gaminamo cukraus Vilniaus parduotuvėse kainuoja 0,92 euro, arba 3,18 Lt. Žinoma, pasitaiko akcijų, kai jo kaina krinta iki 0,58 euro (2 Lt) ir vienas pirkėjas gali įsigyti ribotą kiekį cukraus pakuočių. Na, o Lenkijoje įprasta cukraus kaina ne per išpardavimą – 0,49 euro (1,70 Lt).

„Kelionę pirmoje parduotuvėje pradėjome pusę dešimtos ryto, bet šviežios vištienos jau beveik nebuvo, iš lentynų buvo iššluota ir lygiai pusė kiaušinių“, – prisimena Lina.

Maždaug nuo 2009 m. virtinės lietuvių, traukiančių į Lenkiją, šiek tiek apmažėjo. Pavyzdžiui, internete jau apmirė „konsultacinės“ svetainės, kuriose buvo pateikiama informacija apie Lenkijos prekybos centrus, konkrečias jų taikomas akcijas ir t.t. Tačiau vis dar kybo daugybė skelbimų, kuriuose už 20 eurų siūloma patogiais autobusais važiuoti po parinktas ar pageidaujamas apsipirkimo vietas, o vienas keleivis nemokamai gali vežtis pusės kvadratinio metro ploto bagažą.

Visai gali būti, kad išradingi lietuviai atrado ir kitų būdų, kaip parsigabenti pirkinių iš Lenkijos, arba skaičiuodami kainas nepasiduoda Lenkijos parduotuvių rinkodarai.

Pasirodo, prekių iš Lenkijos lietuviai įsigyja ir patys nevykdami į varginančias savaitgalio keliones po prekybos sales.

Interneto svetainę „PirkLenkijoje.lt“ valdančios „Idėjų imperijos“ direktorius Tomas Kanapeckas pastebi, kad vis daugiau pirkėjų, kurie iš Lietuvos traukdavo į Lenkiją pirkti ne tik maisto, bet ir pramoninių prekių, supranta, kad nėra prasmės, pavyzdžiui, važiuoti į Balstogę įsigyti drabužių. Esą pirkėjai pasirenka lengvesnį kelią: išsirenka pirkinius iš lenkiškų katalogų, o tarpininkams pristačius juos į Lietuvos sandėlius gali gauti kad ir tiesiai į namus.

„Pirkimo procedūrą palengvina šiuolaikinės technologijos, leidžiančios palyginti produktų, kad ir automobilio detalių, kainas skirtingose prekybos vietose“, – sako T.Kanapeckas ir pasakoja, kad mikroautobusai su pirkiniais jo klientams į Lietuvą kursuoja mažiausiai kartą per savaitę. Pirkiniai, pasak jo, būna įvairūs – nuo drabužių ir avalynės, iki namų apdailos medžiagų, keraminių plytelių.

„Važiuodami į Suvalkus puikiai matome lauko reklamas lietuvių kalba. Lenkijos verslininkai siekia kuo labiau palengvinti apsipirkimą lietuviams. Pavyzdžiui, pavadinimai rašomi lietuviškai, solidesnės įmonės net įdarbina pasienyje gyvenančius ir lietuviškai kalbančius žmones, dideli prekybos centrai taip pat pateikia skirtingus klientų aptarnavimo telefonų numerius: vieni skirti lietuviams, kiti – lenkams. Taigi daroma viskas, kad atvažiuotų kuo daugiau pirkėjų ir pavyktų realizuoti kuo daugiau lenkiškos produkcijos“, – apie sumanią pasienio prekybos centrų rinkodarą pasakoja „Idėjų imperijos“ direktorius.

Jis priduria, kad interneto svetainės komanda planuoja pirkėjams sudaryti detalų žemėlapį, kur geriausia įsigyti skirtingas prekes. Savotiškoje duomenų bazėje, planuojama, atsiras mėsos, pieno produktų turgaviečių vietos, bus įtraukti prekybos taškai, kuriuose vietinės produkcijos galima įsigyti tiesiai iš ūkininkų, gamintojo kainomis, nepermokant artimiausiose pasienio parduotuvėse.

Vis dėlto geriausias metas pirkti Lenkijoje jau praėjo, o lietuvių pirkinių mastai per kelerius metus smarkiai susitraukė. Pavyzdžiui, 2012 m. Lietuvos prekybos įmonių asociacijos užsakymu RAIT atlikta apklausa parodė, kad vieno apsipirkimo metu vidutiniškai išleidžiama apie 440 Lt. Skaičiuota, kad per metus suma, lietuvių paliekama Lenkijos prekybininkams, sudarytų 391–588 mln. Lt.

Šiandien sumažėjus kainų skirtumams ir zloto kursui nebevarijuojant kaip pokriziniais metais, tokių praradimų Lietuvos prekybininkams skaičiuoti jau nebegalima.

„Šiuo metu važiuojančių apsipirkti į Lenkiją gyventojų dalis yra gana pastovi, bet nebe tokia didelė kaip krizės metais. Žinoma, vis tiek gaila, kad kenčia ne tik Lietuvos verslas, bet ir valstybės biudžetas. Juolab kad prekių kainų skirtumas neretai susidaro ne dėl mokesčių lengvatų, taikomų Lenkijoje, bet dėl skirtingos produktų kokybės. Net ir reklamose dažnai tekdavo matyti gana žemos kokybės produktus, kurie esą kuo geriau išryškintų kainų skirtumus Lietuvoje ir Lenkijoje“, – paaiškina Lietuvos prekybos įmonių asociacijos vykdomasis direktorius Laurynas Vilimas.

Be to, jis svarsto, kad Lietuvos vartotojų įpročiai nesikeičia: kaina yra svarbus, bet ne galutinis kriterijus. „Manau, kad bus lūžis, kai ieškodami geriausio kainos ir kokybės santykio vartotojai įsiskaitys į produkto sudėtį, jo saugumo kriterijus, gamybos metodus. Todėl ne visada konkuruoti galima vien kaina“, – teigia L.Vilimas.

DNB banko vyriausioji analitikė Indrė Genytė-Pikčienė primena, kad, be kitų veiksnių, įtakos mažesnėms kainoms Lenkijoje turi valiutos kurso svyravimas. Pavyzdžiui, 2009 m. Lenkijos centrinis bankas leido zlotui stipriai atpigti euro atžvilgiu ir tai itin padidino lenkiškų prekių konkurencingumą ir patrauklumą ne vietos pirkėjams. „Tačiau pastaraisiais metais ryškių svyravimų euro ir zloto poroje nėra, todėl dėl šios priežasties važiuoti į Lenkiją apsipirkti nėra ko“, – apibendrina G.Genytė-Pikčienė.

Ji paaiškina, kad reikšmingi kainų skirtumai atsiranda tam tikrose prekių grupėse, o juos lemia mokesčių skirtumai, gamybos grandinės efektyvumas, didelėje rinkoje veikianti masto ekonomija, skirtingos žaliavų kainos ir t.t.

„Pagal Eurostato skaičiuojamus kainų lygius ES valstybėse, Lietuvos kainų lygis sudaro 59 proc., o Lenkijos – 53 proc. ES vidurkio. Tad vidutiniškai tas atotrūkis nėra toks didelis ir reikšmingas“, – komentuoja DNB atstovė.

Bene patraukliausia prekių grupė, genanti lietuvius į Lenkiją, – mėsa. Būtent jai prieš kelerius metus lietuviai per metus Lenkijoje išleisdavo apie 15 mln. Lt. Šviežiai mėsai Lenkijoje taikomas 5 proc. PVM tarifas, jos gaminiams – 8 proc. (Lietuvoje – bendras 21 proc. PVM tarifas).

Gabija Sabaliauskaitė

Statistika rodo, kad gyvenimas Lietuvoje gerėja, tačiau būtiniausioms prekėms ir paslaugoms lietuviai vis dar išleidžia didžiąją dalį pajamų ir gyvenimo kokybe atsilieka nuo Vakarų europiečių.

Aušra Pocienė

Eurostato duomenimis, statistinio lietuvio išlaidos būtiniausioms prekėms ir paslaugoms – maistui, drabužiams ir namų ūkiui sudaro 43 proc. visų išlaidų. Lietuva pagal šių išlaidų dalį vartojimo krepšelyje tarp Europos Sąjungos šalių yra penkta – prasčiau tik Rumunijoje (47 proc.), Slovakijoje (46 proc.), Latvijoje (44 proc.) ir Lenkijoje (44 proc.).

Vidutiniškai ES išlaidos būtiniausioms prekėms ir paslaugoms siekia 38 proc. visų vartojimo išlaidų. Mažiausiai būtiniausiems vartojimo poreikiams išleidžia Liuksemburgo (27 proc.), Airijos (30 proc.) ir Jungtinės Karalystės (31 proc.) gyventojai.

Trys ketvirtadaliai – būtiniausioms išlaidoms

Lietuviai santykinai daug pinigų išleidžia maistui. Pagal maisto prekių ir nealkoholinių gėrimų svorį, kuris sudaro 23,6 proc. vartotojo krepšelio, Lietuva rikiuojasi antroje vietoje ES – už mus daugiau savo pajamų (31 proc.) pravalgo tik Rumunijos gyventojai.

Užtat elektros ir šildymo išlaidų svoriu vartojimo krepšelyje Lietuva neišsišoka: jis siekia 7 proc., o ES vidurkis – 6 proc. Santykinai daugiausiai už šildymą ir elektrą moka vartotojai Slovakijoje (14 proc.), Kroatijoje(10 proc.), Čekijoje (10 proc.), Estijoje (10 proc.) ir Lenkijoje (10 proc.), o mažiausiai – Maltoje (3 proc.), Suomijoje (4 proc.), Liuksemburge (4 proc.) ir Portugalijoje (4 proc.).

„Kai vertiname gyvenimo kokybę ir ją lyginame su kitomis ES šalimis, pravartu atsigręžti atgal, kad įsitikintume, kokią pažangą jau esame padarę. Lyginant vartojimo krepšelio turinio pokyčius per ilgesnį laikotarpį akivaizdu, kad lietuvių gyvenimo kokybė smarkiai gerėja ir artėja ES vidurkio link“, – sako Laisvosios rinkos instituto vyresnysis ekspertas Vytautas Žukauskas.

Pavyzdžiui, 1997 m. būtiniausioms išlaidoms lietuviai išleisdavo tris ketvirtadalius (74 proc.) savo pajamų, o 2012 m. ši būtinųjų išlaidų dalis jau buvo sumažėjusi iki 46 proc.

Labiausiai mažėjo išlaidų dalis, skiriama maistui ir nealkoholiniams gėrimams. 1996 m. vidutinis statistinis lietuvis pravalgydavo pusę savo pajamų (beveik 52 proc.), o dabar tam skiriamos lėšos sumažėjo 28 proc. ir šiemet sudarė 23,6 proc. visų išlaidų. Būtiniausių išlaidų sąskaita didėjo išlaidos kitiems poreikiams – transportui (per 18 metų jos išaugo labiausiai – 10,6 proc.), įvairioms prekėms ir paslaugoms (4,9 proc.), poilsiui ir kultūrai (4,1 proc.), sveikatai (4 proc.).

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-42-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Vyno, kakavos, krevečių ir alyvuogių pasiūla jau dabar netenkina paklausos, o netolimoje ateityje galime pajusti tokių ir kitokių produktų trūkumą. Taigi jų kainos jau padidėjo ir dar kils.

Nors dalies produktų pasaulinės pasiūlos sumenkimas lietuvių vartojimo įpročiams žymesnės įtakos neturės, tačiau kai kurių mums įprastų produktų, tarkime, vyno ar kakavos, pasaulinės pasiūlos mažėjimą pajus ir dažnas lietuvis.

Vyno trūks vis labiau

Ne, pasaulio vynuogynų nenusiaubė uraganai ir šalnos jų nepakando, o ir derlius buvo pakenčiamas, tačiau vyno paklausa jau pernai 300 mln. dėžių viršijo pasiūlą, o šiemet ir kitąmet, pasak Amerikos “Morgan Stanley” finansinių paslaugų įmonės atlikto tyrimo, jo trūks dar labiau.
Kodėl taip yra? Todėl, kad pasaulio gyventojai šiuo metu norėtų išgerti 3 mlrd. dėžių vyno per metus, bet vyno gamintojai per metus sunkiai prispaudžia ir 2,8 mlrd. dėžių. Kitaip tariant, pasiūla nebepatenkina paklausos. O taip atsitiko daugiausia todėl, kad kai kuriose valstybėse stipriai padidėjo vyno suvartojimas. Tarkime, Kinijoje dabar jo išgeriama dvigubai daugiau nei prieš penkerius metus.
Vyno trūkumas nėra netikėtai iš dangaus nukritusi staigmena: 2004-aisiais vyno gamyba buvo stipriai išaugusi ir tuomet problema buvo vyno perviršis, tad dauguma gamintojų sumažino gamybos apimtis. Maždaug 60 proc. visos vyno produkcijos pagaminančioje Europoje per pastarąjį dešimtmetį vynuogynų plotai taip pat smarkiai sumažėjo. Tai geriausiai galima pajusti trijose pagrindinėse Senojo žemyno vyno gamintojose – Prancūzijoje, Ispanijoje ir Italijoje. Dar pridėkime, kad pastaruosius kelerius metus vynuogių derlius nedžiugino, ir turime dabartinę padėtį: praėjusiais metais vyno gamyba Europoje nukrito maždaug dešimtadaliu, o palyginti su „auksiniais“ 2004-aisiais – net ketvirtadaliu.
Taigi kas laukia vyno mėgėjų? Alternatyvų čia nėra daug: jiems teks arba mokėti daugiau, arba pereiti prie vadinamojo naujojo pasaulio vynų. Jam atstovaujančiose šalyse, priešingai nei Europoje, matomas stabilus vyno gamybos didėjimas. Ir nors naujasis pasaulis (t.y. be Europos) drauge pagamina tik apie 40 proc. vyno, galima tikėtis, kad būtent šios šalys padės subalansuoti vyno rinką ir sušvelnins jo trūkumą.

Dėl nepalankių orų laukia mažas alyvuogių derlius

Vis dėlto bėda viena nevaikšto. Brangs ne tik vynas: tai gresia ir dažniausiai su juo vartojamiems produktams – alyvuogėms bei kai kurių rūšių sūriui.
Alyvuogių (ir iš jų gaminamų produktų) kaina didės dėl blogų orų nulemto mažo derliaus. Ypač dėl blogų orų nukentėjo Graikijos alyvuogių augintojai, o juk Graikija yra trečia pagal dydį po Ispanijos ir Italijos alyvuogių aliejaus gamintoja. Graikijoje alyvmedžiai užima apie 60 proc. dirbamos žemės ir čia kasmet (priklauso nuo derliaus) pagaminama apie 370–430 tūkst. tonų alyvuogių bei jų produktų. Šiemet prognozuojama, kad tas skaičius bus net menkesnis nei 370 tūkst. tonų. Dauguma Graikijos ūkininkų skundžiasi, kad nemažoje dalyje regionų alyvuogių derlius šiemet iki 80 proc. mažesnis, palyginti su ankstesniais metais.
Vaizdas liūdnas ne tik Graikijoje: Ispanijoje alyvuogių derlius taip pat nedidelis, tik priežastis kita – pakenkė metų pradžioje įsivyravusi sausra. Negana to, ūkininkai nuogąstauja, kad iš dabartinių ženklų matyti, jog ir kitų metų alyvuogių derlius nebus didelis. Tai ir skatina prognozes, kad pasaulyje gali būti nebepatenkinama tokių produktų, kaip alyvuogės ar jų aliejus, paklausa, todėl žadamas kainų kilimas.
Prognozuojama, kad dėl tokios situacijos dabartinės alyvuogių kainos Europos šalyse gali pakilti iki 50 proc. Tiesa, prognozes švelnina tai, kad prieš šį nesėkmių ruožą alyvuogių derlius buvo itin geras, ir tai leido sukaupti šiek tiek atsargų.
Negana to, nelinksmos žinios ir prognozės plaukia ir iš sūrininkų flango. Didžiosios Britanijos ekspertai kalba apie artėjančią ožkų pieno sūrio krizę. Tai susiję su tuo, kad 2010 m. dėl bakterinės ligos (Q karštinės), potencialiai pavojingos ir žmonėms, Europos fermose teko išskersti apie 50 tūkst. ožkų bei avių, todėl sumažėjo ožkų pieno pasiūla, o dalis fermerių apskritai atsisakė jų veisimo verslo. Leidinio „The Independent“ teigimu, didžiausią pasiūlos ir paklausos neatitikimą (taigi ir išaugusias kainas) turėtume išvysti atėjus žiemai.

Europa nusekė amerikiečių pėdomis: besaikis vartojimas, naujų daiktų metimas tiesiai į konteinerį ir dėl to augantys kalnai šiukšlių tapo Senojo žemyno kultūros (tiksliau, nekultūros) dalimi.

Norvegijoje sezoniniam darbui šiukšlių vežėjais įsidarbinę lietuviai Vaidotas ir Tadas stebisi: buitinių atliekų konteineriuose pasitaiko ne tik visiškai naujų drabužių, batų ar kitų net neišpakuotų daiktų, bet ir visiškai naujos elektronikos ar buitinės technikos. “Galima rasti ir išmestų planšetinių kompiuterių, nuo kurių net nenuplėšta apsauginė ekrano plėvelė”, – pasakoja vienas šį ne patį prestižiškiausią darbą dirbančių jaunuolių. Jis prisipažįsta neretai tarp šiukšlių rastus daiktus parduodantis internetu ir per mėnesį užsidirbantis antrą atlyginimą.
Statistika tokį gerai gyvenančių norvegų požiūrį į nereikalingus, kad ir visiškai naujus, daiktus tik patvirtina. Pasirodo, išmetamos elektronikos atliekų kiekvienam Norvegijos gyventojui tenka apie 32 kg, o tai – absoliutus rekordas visoje Europoje. Švedijoje vienas gyventojas per metus išmeta 16 kg elektronikos, Šveicarijoje – 17 kg, Danijoje – 13 kg, o štai Lietuvoje – vos 3 kg.

Besaikis vartojimas – nauja europiečių liga

Ilgai manyta, kad didžiausi vartotojai pasaulyje yra amerikiečiai. Tai nuolat patvirtindavo ir JAV gyventojų vartojimo išlaidos, ir atliekų kiekis, kuris dar prieš dešimt metų beveik du kartus viršijo šiuos skaičius Europoje. Dabar padėtis ir anapus Atlanto, ir Senajame žemyne labai panaši, o kai kurios turtingos Europos valstybės jau net lenkia Ameriką.
Tiesa, vartojimo išlaidų didėjimą statistika dažnai užmaskuoja. Pavyzdžiui, Norvegijoje asmeninio vartojimo išlaidos per pastarąjį dešimtmetį nė karto neviršijo 50 proc. bendrojo šalies produkto, o per pastaruosius penkerius metus netgi mažėjo. Tačiau tai nereiškia, kad norvegai mažiau perka, – tokia proporcija susidaro dėl itin sparčiai augančio Norvegijos BVP.
Užtat atliekų šioje šalyje daugėja nuolat. Pavyzdžiui, 2007 m. visos Norvegijos namų ūkių buitinės atliekos sudarė apie 2,2 mln. tonų per metus, o panašiai tiek gyventojų turinčioje Danijoje šis skaičius siekė apie 3,3 mln. tonų.
Pernai visų Norvegijos namų ūkių atliekos sudarė jau apie 4,5 mln. tonų – maždaug milijonu tonų atliekų daugiau nei Danijoje. Be to, namų ūkių atliekos Norvegijoje per dešimtmetį išaugo 41 proc. – daugiausiai Europoje. Pirmauja Norvegija ir pagal tai, kokią dalį visoje atliekų masėje sudaro namų ūkių atliekos, – 21 proc.
“Tačiau demonizuoti vienos kurios valstybės nederėtų – vis daugiau vartoja ir atliekų išmeta visos Europos šalys. Manytina, kad artėjame prie stadijos, kai ir Senajame žemyne vartojimą pradėsime vadinti besaikiu”, – konstatuoja Didžiosios Britanijos aplinkos, maisto ir kaimo reikalų departamento analitikai.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-21-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Pastaruosius kelerius metus vaistų pardavimas ir vartojimas mūsų šalyje didėja, tačiau, palyginti su kitų Europos šalių gyventojais, lietuviai juos dažniausiai pasiskiria patys.

Šiemet ilgiau nei mėnesį visoje Lietuvoje siautęs gripas ir viršutinių kvėpavimo takų infekcijos gerokai kilstelėjo vaistų pardavimą. Farmacijos rinkos tyrimų bendrovės „IMS Health“ duomenimis, pernai sausį populiariausių vaistų nuo peršalimo buvo nupirkta 1,3 mln., o šių metų pirmąjį mėnesį – net 2,1 mln. pakuočių.
Nors masinės vaistinių apgulties, kokia buvo prieš ketverius metus siaučiant kiaulių gripui, šiemet išvengta, tačiau žmonės ne tik šlavė iš lentynų gydytojų išrašytus antivirusinius vaistus ar antibiotikus, bet ir pirko iškart po kelias pakuotes tokių pačių peršalimo simptomus malšinančius preparatų, tik skirtingais pavadinimais.
Beje, Lietuvos vaistinėms sėkminga ne tik šių metų pradžia – atsigavimas po ekonominio sunkmečio, kai vaistų rinka buvo susitraukusi maždaug 4 proc., juntamas kelerius pastaruosius metus. Štai pernai gyventojai vaistinėse vėl išleido 1,4 mlrd. Lt – panašiai tiek, kiek ir 2008 m.
Iš Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos duomenų taip pat matyti, kad Lietuvoje vaistų vartojama vis daugiau. 2009 m. preparatų nuo širdies ir kraujagyslių ligų tūkstančiui gyventojų per parą teko 320 DDD (rekomenduojamų vaisto paros dozių), o 2011 m. – 380 DDD, vaistų, skirtų virškinimo sistemai, vartojimas padidėjo nuo 80 iki 110 DDD.
Tiesa, pagal vidutinę vaistams kiekvieną mėnesį išleidžiamų pinigų sumą lietuviai vis dar gerokai atsilieka nuo Vakarų Europos gyventojų: nuo norvegų – net tris kartus, švedų, vokiečių, prancūzų, danų – du kartus.
Vis dėlto per metus vien nereceptinių vaistų suvartojame už daugiau kaip 100 mln. Lt, dar per 600 mln. Lt valstybė skiria kompensuojamiesiems preparatams, tačiau sveikesni vis tiek netampame, nes iš Europos Sąjungos šalių išsiskiriame kaip vieni neracionaliausiai vartojančių vaistinius preparatus ir dažniausiai užsiimančių savigyda.

Lietuviai net antibiotikus pasiskiria pasiskiria patys

Nemaža dalis Lietuvos gyventojų ne tik patys pasiskiria kelių tos pačios rūšies vaistų nuo peršalimo, nepasitarę nei su gydytoju, nei su vaistininku griebiasi piliulių nuo skausmo, bet ir nusprendžia, kada gydytis antibiotikais. Eurobarometro atliktos apklausos atskleidžia, kad net 8 proc. suaugusių Lietuvos gyventojų kasmet patys gydosi antibiotikais, kai Skandinavijos šalyse – mažiau nei 0,5 proc.
Patys pasiskyrę šių vaistų, net 7 proc. lietuvių jų įsigyja be recepto, šiek tiek mažiau vartoja likučius nuo kitų gydymo kursų.
Higienos instituto Visuomenės sveikatos technologijų centro vadovė Rolanda Valintėlienė pabrėžia, kad dabar nusipirkti antibiotikų be recepto kur kas sudėtingiau nei prieš dešimtmetį, tačiau vis dar galima. „Kai kuriems vaistininkams trūksta informacijos apie neigiamas be reikalo vartojamų antibiotikų pasekmes, tad norėdami padėti susirgusiems žmonėms jų parduoda“, – teigia R.Valintėlienė.
Ir priduria, kad gydytojai taip pat ne visuomet atsakingai elgiasi. Pavyzdžiui, išrašo receptą, kad pacientas vaistų įsigytų, jeigu savijauta pablogės. Be to, patys žmonės nebaigtus gerti antibiotikus pasilieka ir  namų vaistinėlėje susikaupia pakankamos vaistų atsargos, kuriomis kitą kartą susirgus pasinaudojama nepasitarus su gydytoju.
Labai skiriasi ir medikų požiūris į antibiotikų skyrimo tikslingumą. R.Valintėlienė atskleidžia, jog išanalizavus Klaipėdos teritorinės ligonių kasos duomenis paaiškėjo, kad tarp atskirų uostamiesčio šeimos gydytojų antibiotikų išrašymas skiriasi 20 ir daugiau kartų. Taigi vieni gydytojai esant pirmiesiems peršalimo požymiams jau skiria antibiotikų, kiti stebi paciento būklę kelias dienas, kad įsitikintų, ar vaistus bus tikslinga vartoti.
Ši analizė parodė ir tai, kad plataus spektro antibiotikai sudaro net 95 proc. visų išrašomų antimikrobinių preparatų. Tai taip pat patvirtina, kad šeimos gydytojams dažnai svarbiau apsidrausti nuo galimų ligos komplikacijų, o ne išsiaiškinti, ar racionalu vartoti šiuos vaistus.
„Visuomenės žinios apie antibiotikus labai menkos. Vos 20 proc. Lietuvos gyventojų žino, kad šie vaistai neveikia virusų, įvairių apklausų duomenimis, tik trečdalis respondentų supranta atsparumo antibiotikams problemą, todėl dažnai patys pacientai prašo gydytoją skirti antibiotikų. Mat taip tikisi greičiau pasveikti ir grįžti į darbą“, – teigia R.Valintėlienė.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-8-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Pernai gan sparčiai didėjusį vartojimą 2012-aisiais pristabdys prasti finansiniai lūkesčiai, nekilsiantis vidutinis darbo užmokestis ir pakibęs mokesčių Damoklo kardas.

Metų sandūroje daugeliui rūpi „suskaičiuoti viščiukus“, įvertinti, kuo gyvenome pastaruosius 12 mėnesių, ir paspėlioti, kas laukia ateityje. Taigi kaip pernai keitėsi gyventojų finansinės padėties žemėlapis ir kokius maršrutus jis mums nurodys netolimai ateičiai?
Lietuvos statistikos departamento duomenimis, Lietuvos namų ūkių vartojimas, palyginus dviejų pastarųjų metų trečiuosius ketvirčius, didėjo daugiau nei 10 proc. ir šis augimas buvo vienas didžiausių visoje Europos Sąjungoje. Didėjantis vartojimas – ekonomikos augimo ir namų ūkių finansinės padėties gerėjimo ženklas, todėl būtų galima džiūgauti, jei ne vienas paradoksas, keliantis tam tikrų dvejonių. Analizuojamu praėjusių metų laikotarpiu vidutinis darbo užmokestis padidėjo tik 1,5 proc., be to, šį nedidelį augimą visiškai užgožė 4,5 proc. kainų pokytis. Tad pagrįstai kyla klausimas: kokiomis lėšomis gyventojai finansavo didesnį vartojimą?
Situaciją galima bandyti paaiškinti tuo, kad vidutinis darbo užmokestis neatspindi realiai namų ūkių disponuojamų pajamų. Tai patvirtina „Swedbank“ Asmeninių finansų instituto užsakymu spalį atliktas namų ūkių finansinės padėties ir finansinių įsipareigojimų tyrimas. Jo duomenimis, nepaisant to, kad vidutinis darbo užmokestis Lietuvoje nepadidėjo nė 2 proc., disponuojamos pajamos vienam namų ūkio nariui per metus išaugo daugiau nei dešimtadaliu.
Vieną pagrindinių tokių pajamų šaltinių lėmė emigracija. Dalis tautiečių, gyvenančių ir dirbančių svetur, siunčia savo uždarbį tėvynėje likusiems giminaičiams, o didėjant emigravusiųjų skaičiui auga ir perlaidų iš užsienio dalis. 2011-aisiais jų vertė perkopė 4 proc. BVP. Tačiau, nepaisant to, jog emigrantų finansinis indėlis papildant Lietuvoje likusių gyventojų biudžetą yra didelis, tikėtina, kad artimiausiu metu jis nebedidės dėl kitų šalių ekonomikos lėtėjimo.
Pajamų pokyčius taip pat lėmė nedarbo mažėjimas ir darbo rinkos pokyčiai. „Sodros“ duomenimis, per 11 praėjusių metų mėnesių sukurta 72 tūkst. darbo vietų, o į jas nepatekę gyventojai patys bando imtis iniciatyvos ir išnaudoti turimus verslumo įgūdžius. Pernai, palyginti su 2010-aisiais, beveik ketvirtadaliu pagausėjo dirbančių pagal verslo liudijimus, 14 proc. – besiverčiančių individualia veikla ir beveik 25 proc. – dirbančių nepilną darbo dieną žmonių.
Gyventojų didėjančio vartojimo finansavimo šaltiniais taip pat galėjo tapti santaupos ir paskolos. Tačiau reikia pabrėžti, kad santaupų gyventojai nepravalgė ir nepradėjo leisti – net ir vidutinėms metinėms palūkanoms mažėjant, indėlių likučiai metų pabaigoje yra 4,57 proc. didesni nei 2010 m. lapkritį. Vartojimo didėjimo paskata netapo ir skolintos lėšos. Jomis finansuota vartojimo dalis per metus sumažėjo ir trečiąjį 2011-ųjų ketvirtį siekė 3,7 proc. Tačiau didėjo prekių ir paslaugų dalis, suvartota skolon, t.y. pradelsti privalomi mokėjimai. Per 12 mėnesių fizinių asmenų bendra pradelsta suma padidėjo 51 proc. ir 2011 m. gruodžio 1 d. siekė 2,74 mlrd. Lt. Tad pradelstų mokėjimų suvaldymas antrus metus iš eilės lieka vienu pagrindinių namų ūkių finansinių iššūkių.
Vis dėlto bet kokio masto vartojimo didėjimas buvo geroji žinia, rodanti gyventojų gebėjimą amortizuoti prekių ir paslaugų kainų pokyčius ir suvaldyti asmeninius bei namų ūkių biudžetus. Deja, pirmoji 2011-ųjų pusė, buvusi gan optimistinė ir rodžiusi ekonomikos įsibėgėjimo ženklus, baigėsi ir gyventojų nuotaikos metų pabaigoje pasikeitė. Dėl Europos Sąjungos šalių ekonomikos lėtėjimo, neužtikrintumo dėl finansinio stabilumo artimiausioje ateityje, pastarųjų įvykių Lietuvos bankų sektoriuje gyventojai lūkesčiai blogėja. Tikėtina, kad jie netrukus paveiks ir vartojimą, o taupymo nuostatos taps artimos recesijos laikotarpiui.
Perkamoji darbingo amžiaus gyventojų galia 2012-aisiais tikrai nedidės, o gali net ir mažėti dėl galimų mokestinės aplinkos naujovių. Išimtis gali būti nebent senjorai, kuriems daugiau finansinių galimybių suteiks atkurtos pensijos. Tačiau nors sprendimai mokesčių įstatymų srityje bus priimami tik pavasarį, jau dabar nesudėtinga numatyti, kad jie ne tik gali daliai gyventojų lemti tiesioginį finansinį nuostolį, bet ir paskatinti šešėlinės ekonomikos plėtrą bei emigraciją.
Į 2012-uosius įžengėme nusiteikę panašiai kaip ir prieš recesiją. Vis dėlto, reikia manyti, pastaraisiais metais įgyta nelengva patirtis ir įgūdžiai tvarkant finansus namų ūkiams tikrai pravers ir galimiems finansiniams sunkumams jie pasirengę geriau nei prieš trejus metus.

Vilniaus daugiabučiuose namuose, kuriuose „City Service“ prižiūri šilumos punktus, šilumos suvartojimo rodikliai per metus pagerėjo 16,2 proc.

Tokie duomenys gauti palyginus šių metų ir praėjusių metų lapkričio mėnesio šilumos suvartojimo charakteristikas 1100 daugiabučių namų. Vidutinis svertinis šilumos suvartojimo koeficientas šių metų lapkritį šiuose namuose siekė 20,7, tuo tarpu pernai – 24,7.

„Šilumos vartojimo rodiklių gerėjimas pasiektas tiek administratorių, tiek šilumos ūkio prižiūrėtojų, tiek pačių gyventojų pastangomis. Mūsų bendrovė savo prižiūrimuose namuose diegia šilumos taupymo priemones, numatytas Nacionalinės pastatų administratorių asociacijos „5 žingsnių šilumos taupymo programoje“ bei šviečia gyventojus. Tiek Vilniuje, tiek visoje Lietuvoje esame ko gero efektyviausi šilumos reguliuotojai“, – sakė „City Service“ atstovas Vilius Mackonis.

Pasak jo, kaip ir kiti administratoriai, „City Service“ atstovai rudenį pasirašė deklaraciją, įsipareigodami padėti gyventojams taupyti šilumą. Įgyvendinus visą „5 žingsnių šilumos taupymo programą“, daugiabučiuose šilumos vartojimo rodiklius galima pagerinti daugiau kaip 30 proc.

„5 žingsnių šilumos taupymo programa“:
Gyventojų įsitraukimas: veiksmai, mažinantys šilumos nuotolius butų viduje.
Darbai, mažinantys šilumos nuostolius bendrose daugiabučių namų patalpose.
Šilumos punktų automatizavimas.
Šilumos sistemų balansavimo įrangos montavimas.
Realiu laiku valdomos šilumos sistemos įdiegimas.

"Veido"archyvas

2001 m. Lietuvoje internetu reguliariai naudojosi tik 7,4 proc. gyventojų, prie interneto buvo prisijungę tik 2,5 proc. šalies namų ūkių. Internetu prekes arba paslaugas pirko 3 proc., o elektroninėmis viešosiomis paslaugomis naudojosi 5 proc. Lietuvos gyventojų. Prabėgus dešimtmečiui, situacija kardinaliai pasikeitė. 2011 m. pradžios duomenimis, internetu jau naudojasi 8 kartus daugiau – 63,5 proc. šalies gyventojų ir net 100 proc. 15-19 metų amžiaus Lietuvos jaunimo. Beveik 60 proc. namų ūkių turi interneto ryšį. 11 proc. gyventojų perka prekes ar paslaugas elektroninėse parduotuvėse, 35 proc. naudojasi elektroninėmis viešosiomis paslaugomis.

Internete lietuviai dažniausiai naudojasi paieškos sistemomis (tai daro 82 proc. interneto vartotojų), elektroniniu paštu (78 proc.), internetiniais portalais (71 proc.), interneto forumais ir pokalbių svetainėmis (59 proc.), ieško konkrečios informacijos duomenų bazėse ir infopuslapiuose (56 proc.), naudojasi e. bankininkystės paslaugomis (52 proc.), lankosi socialinių tinklų svetainėse (45 proc.).

Europos Komisijos „Europos skaitmeninės darbotvarkės” ataskaitos duomenimis, Lietuva Europos Sąjungos kontekste užima geras pozicijas pagal tokius rodiklius, kaip fiksuotų plačiajuosčio ryšio linijų (10 Mbps ir didesnio pralaidumo) dalį (41,9 proc.), mobiliojo plačiajuosčio ryšio skverbtį (5,8 proc.), gyventojų, kurie skaito naujienas internete (52 proc.), į internetą talpina savo pačių sukurtą turinį (28 proc.), mokosi internetu organizuojamuose kursuose (8 proc.) dalis. Lietuva yra viena pirmaujančių ES valstybių pagal šalies įmonių aktyvumą naudojantis informacinių technologijų privalumais atspindinčius rodiklius: įmonių, kurios internetu bendrauja su viešojo sektoriaus institucijomis (95 proc.), dalyvauja elektroniniuose viešuosiuose pirkimuose (31,5 proc.), vykdo pardavimus internetu (22 proc.) dalis.

Informacinių technologijų vartojimo mastai itin sparčiai pradėjo augti nuo 2001 m. Tais pačiais metais prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės buvo įkurtas Informacinės visuomenės plėtros komitetas (IVPK). Nuo 2010 m. prie Susisiekimo ministerijos veikiantis IVPK dalyvauja formuojant valstybės informacinės visuomenės plėtros politiką, koordinuoja jos įgyvendinimą.

Anot IVPK direktoriaus Valdo Kišono, informacinės visuomenės plėtros procesai iš esmės lemia šiuolaikinės valstybės gyvenimą. „Mūsų strateginis tikslas – savo veiksmais ir pastangomis prisidėti prie informacinės visuomenės, kurios nariai savo veiklą grindžia informacija, žinojimu ir naujausių informacinių technologijų teikiamomis galimybėmis, procesų. Juk nuo informacinių technologijų sklaidos tiesiogiai priklauso ne tik įvairių ūkio sektorių vystymąsis ir šalies verslo įmonių konkurencingumas tarptautinėse rinkose, bet ir kiekvieno mūsų galimybės greičiau, patogiau, efektyviau tvarkyti įvairius asmeninius reikalus, mokytis, dirbti, bendrauti ir pramogauti. Manau, kad per dešimt metų žengėme didžiulį žingsnį į priekį“,- pažymi V.Kišonas.

IVPK dalyvauja formuojant valstybės informacinių ir ryšių technologijų politiką ir koordinuoja jos įgyvendinimą, yra atsakingas už Europos Sąjungos struktūrinių fondų paramos, skiriamos informacinės visuomenės plėtros projektams, administravimą ir valstybės investicijų programos lėšomis finansuojamų investicijų projektų derinimą, taip pat dalyvauja kuriant ir įgyvendina valstybės informacinių išteklių valdymo reglamentavimą, palaiko ir plėtoja Viešojo administravimo institucijų informacinių sistemų interoperabilumo sistemą ir elektroninės valdžios portalą www.epaslaugos.lt, vykdo informacinės visuomenės paslaugų teikimo priežiūrą.

Lietuvos įsijungimas į Šiaurės Europos elektros rinką “NordPool” ir suskystintų gamtinių dujų terminalas Klaipėdoje turėtų paspartinti daugelį dabar tiesiog stringančių energetikos problemų sprendimų, teigia prezidentės patarėjas ekonomikos klausimais Nerijus Udrėnas.

“Esminė kryptis yra aiški – Lietuva turi tapti kaip įmanoma greičiau bendros Europos Sąjungos energetikos rinkos dalimi. Tiek elektros, tiek dujų srityje. Kokiais būdais tą tikslą galima pasiekti, priklauso nuo Vyriausybės”, – interviu “Verslo žinioms” teigė jis.

Anot N.Udrėno, dabar Lietuvai svarbiausias – efektyvumo didinimas.

“Europos Komisijos dokumentai sako, kad pirmiausia reikia mąstyti, kaip optimizuoti energijos vartojimą. Verslo patirtis taip pat sako, kad energijos sąnaudų mažinimas iškart padidina pelno rodiklius labiau nei vieno išlaidų šaltinio pakeitimas kitu”, – tvirtino prezidentės patarėjas.

Jo nuomone, elektros energijos taupymo srityje taupymo potencialas yra mažesnis negu šildymo sektoriaus.

“Pramonė ir iki šiol intensyviai gerino efektyvumą, o gyventojai naudoja sąlygiškai daug mažiau elektrinių buitinių prietaisų negu Vakarų Europos šalyse. Šilumos energijos taupymo proveržio nėra, nes tam reikia labai gerai koordinuoti įvairių institucijų ir gyventojų pastangas. Socialinis gyventojų pasitikėjimo kapitalas yra gana žemas, todėl tai trukdo vienytis bei imtis iniciatyvos”, – sakė N.Udrėnas.

Pasak jo, paramos mechanizmai turi remtis rinkos principais ir vartotojų interesais.

“Kuo didesnio naudingumo siekiama, juo svaresnės investicijos būtinos. Kalbant apie šilumą, kiekvieno namo atvejis yra individualus. Todėl gyventojai turėtų pasirinkti, kuris kelias jiems yra tinkamiausias. Gali būti, kad, gyventojams apsisprendus pasitelkti valstybę, ji galėtų prisiimti atsakomybę – valstybinių institucijų konkurso būdu atrinktos įmonės atliktų darbus, valstybės priežiūra užtikrintų kokybę ir tam tikrą sutaupymo normą. Kartu tokiu atveju reiktų sutarti, kaip sutaupytos energijos sąskaita būtų apmokami atlikti darbai”, – sakė N.Udrėnas.

Nacionalinis ekonominių tyrimų biuras oficialiai paskelbė ekonominio sunkmečio pabaigą Jungtinėse Amerikos Valstijose. Taigi sunkmetis, gavęs Didžiosios recesijos vardą, tęsėsi aštuoniolika mėnesių ir buvo ilgiausias po finansinės sistemos kracho 1929-aisiais. Tiesa, tiek JAV, tiek pasaulio statistiniai rodikliai nerodo vienareikšmiško atsigavimo. Kartu su recesijos pabaiga JAV buvo užfiksuotas didžiausias per pastaruosius 50 metų skurdo lygis tarp darbo rinkoje aktyvių gyventojų (12,9 proc.). Naujausio gyventojų surašymo duomenimis, 43,6 mln. amerikiečių pernai gyveno žemiau skurdo ribos. Šis rezultatas sudavė skaudų smūgį Baltiesiems rūmams, nes pagrindinis Baracko Obamos kampanijos akcentas buvo pažadas numalšinti didėjantį skurdą šalyje.

Rugsėjo pabaigoje Latvijoje vykusio Baltijos ekonomikos forumo metu taip pat buvo pabrėžiama, kad kova su socialiniais ekonominės krizės padariniais bus vienas didžiausių iššūkių atkūrus ekonominės plėtros tempus. Deja, pasaulio patirtis rodo, kad besitęsiantis nedarbo lygio šleifas vidutiniškai trunka apie 2–2,5 karto ilgiau nei buksuojantis bendrasis vidaus produktas. Kartu su stagnuojančia darbo rinka būtų sunku tikėtis ir ryškaus vidaus paklausos atsigavimo. Žinoma, techniniai sprendimai šiandien leidžia daugeliui lėktuvų tęsti skrydį su vienu veikiančiu varikliu, bet tai nesuteikia saugumo jausmo nei keleiviams, nei lėktuvo pilotams. Taigi bet kokios naujienos, turinčios bent menkiausią užuominą apie vidaus paklausos atsigavimą, sutinkamos itin entuziastingai.

Pasibaigus vasaros sezonui, rinkoje tradiciškai daugėja darbo pasiūlymų, kurie padės absorbuoti bent dalį naujai prisiregistravusių bedarbių. Darbo biržos duomenimis, per pirmas dvi rugsėjo savaites pavyko įdarbinti beveik 10 tūkst. gyventojų – tai vienas geriausių šių metų rodiklių. Deja, tuo pat laikotarpiu naujai prisiregistravusių bedarbių skaičius buvo didesnis ir viršijo 11 tūkst., taigi apskritai bedarbių gretos retėja itin lėtai.

Kol kas nedžiugina ir įmonių vadovų nusiteikimas. Nors Statistikos departamento atliekamos apklausos rezultatai rodo gerėjančius lūkesčius, dauguma darbdavių vis dar neplanuoja artimiausius du tris mėnesius intensyviai ieškoti naujų darbuotojų. Statybos sektoriuje apie tokią galimybę svarsto ketvirtadalis apklaustųjų, bet apie 15 proc. vis dar planuoja atleidimus. Mažmeninės prekybos ir paslaugų srityje bendras balansas išlieka neigiamas, o tai reiškia, kad šiuose sektoriuose ateinantį ketvirtį darbuotojų gali toliau mažėti.

Apdirbamosios pramonės bendrovėse prošvaisčių taip pat nematyti. Susumavus plėtrą planuojančių ir darbuotojų gretas retinančių įmonių vadovų apklausos rezultatus paaiškėjo, kad tik trys pramonės šakos – maisto, medienos ir baldų bei plastiko gamybos – ketina šiek tiek  prisidėti prie dirbančių žmonių gretų gausinimo. Bet dauguma pramonės atstovų atideda naujų vietų steigimo planus kitiems metams.

Panašius rezultatus rodo ir Lietuvos pramonininkų konfederacijos narių apklausa. Vienintelis teigiamas pokytis šioje srityje yra tas, kad, asociacijos narių nuomone, priimtos naujos Darbo kodekso pataisos didina darbo santykių lankstumą, gali paskatinti įmones drąsiau kurti naujas darbo vietas ir didinti veiklos efektyvumą ateityje.

Papildomo entuziazmo šaltinis – neregėtai per pastaruosius metus pagausėjusios gyventojų santaupos. Daugelio analitikų nuomone, Lietuvos ekonomikai užtektų nedidelio gero postūmio šiam rezervui pradėti “maitinti” vidaus paklausą. Iš tiesų, remiantis centrinio banko duomenimis, 2009 m. Lietuvoje indėliai ūgtelėjo 3,4 proc., o šių metų gyventojų indėlių vidutinis augimo tempas viršijo 5 proc., vien liepos mėn. indėliai buvo beveik 7 proc. didesni nei pernai tuo pačiu laikotarpiu. Keitėsi ir indėlių struktūra – vis daugiau pinigų “nusėda” sąskaitose iki pareikalavimo ir tai kartais traktuojama kaip pasirengimas tuos pinigus išleisti prekėms ar paslaugoms. Žinoma, tam tikra dalis šių sutaupytų lėšų bus išleista į apyvartą, bet vargu ar galima džiaugtis tuo, kad santaupos yra pravalgomos.

Pernai smarkiai pakilusios palūkanų normos skatino gyventojus dėti indėlius į komercinius bankus, bet šiemet padidėjus likvidumui rinkoje palūkanų normos smuko ir svyruoja arti žemiausio lygio. Taigi ir paskatų laikyti indėlius gyventojai turi mažiau.

“Visi apdirbamosios pramonės sektoriai pasižymėjo teigiamais lūkesčių indekso rezultatais, kurie gerokai viršijo kritinę 50 punktų ribą, o bendroji apdirbamosios pramonės lūkesčių indekso vertė siekė 70 punktų. Taigi dauguma apdirbamosios pramonės įmonių vadovų dabartinę savo padėtį ir trečiojo ketvirčio perspektyvas vertina pozityviai”, – Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) parengtą antrąjį pramonės lūkesčių indeksą komentuoja LPK analitikas Aleksandras Izgorodinas. Kaip paaiškėjo, šviesiausi yra maisto pramonės, tamsiausi – metalo ir chemijos pramonės lūkesčiai.

Apklausa rodo, kad gerus lūkesčių indekso rezultatus daugiausia lėmė geri eksporto pokyčiai. Tačiau juos riboja kylančios energetikos išteklių ir žaliavų kainos. Pramonei vis dar trūksta kreditinių išteklių, o dalis respondentų sakė ėmę dirbti su bankais užsienyje, nes juose kreditai gaunami lengviau ir yra pigesni. Papildomų sunkumų pramonei kelia ir Lietuvos mokesčių politika, kuri, anot respondentų, skatina nelegalios ir neapskaitomos produkcijos vartojimą, neleidžia įmonėms efektyviai planuoti savo veiklos.

Vis dėlto respondentų atsakymai leidžia tikėtis pirmųjų vidaus vartojimo laipsniško atsigavimo ženklų, tikėtina, šių metų pabaigoje. Laipsniškas eksporto atsigavimas šiemet turėtų “perlaužti” prastas vidaus vartojimo tendencijas. Tačiau šalies pramonė kol kas dar neketina didinti darbuotojų gretų.

Priminsime, kad pramonės lūkesčių indeksas – tai moderni, apklausos pagrindu parengta Lietuvos įmonių vadovų nuomonių ir prognozių analizė. Šįsyk apklausta 130 didžiausių Lietuvos apdirbamosios pramonės įmonių vadovų.

"Veido" archyvas

Pernai susitaikę su 30–40 proc. smukusia apyvarta, šiemet prekybos ir pramogų centrai jau įžvelgia teigiamų tendencijų ir kalba apie šiokią tokią stabilizaciją. Tuo tarpu gyventojai taupymo dar neketina atsisakyti – šiemet išlaidos maistui ir kasdieniniams produktams sumažėjo dar 5 proc., iki 984 Lt per mėnesį.

“2009-ieji – tai metai, kai visi susitikimai ir skambučiai buvo liūdni, o temos sukosi apie tai, kaip krinta apyvarta, uždaromos parduotuvės, nesiseka prekiauti. Šiemet padėtis pasikeitusi, namo grįžtu linksmesnis, nes susitikimuose kalbame ne tiek apie uždaromas, kiek apie atidaromas parduotuves, gerėjančią prekybą”, – teigiamai pirmus keturis su puse mėnesio apibūdina prekybos centro “Europa” direktorius ir nekilnojamojo turto agentūros “BPT Asset Management” prekybinės paskirties investicijų segmento vadovas Darius Urbonas.

Linksmesnių gaidų į pokalbį D.Urbonas drįsta pridėti įžvelgdamas teigiamų tendencijų: sausį–vasarį, palyginti su praėjusių metų tuo pačiu laikotarpiu, prekybos centro apyvarta krito apie 15 proc., tačiau kovas, balandis ir gegužė “Europai” atnešė jau gerų žinių – maždaug 15 proc. augimą. Priminsime, kad 2009 m., palyginti su 2008 m., “Europos” apyvarta krito trečdaliu ir nė vieną mėnesį nedidėjo.

Pasitaisiusią padėtį D.Urbonas sieja su lengvėjančiomis prekių draudimo galimybėmis, linksmesne vartotojų nuotaika. “Pirkėjų elgesys keičiasi – mažėja desperatiškos baimės, nepasitikėjimo, noro perdėtai taupyti”, – mano D.Urbonas. Pastaruosius beveik tris mėnesius pirkėjai jau žvalgosi ne tik į pirmo būtinumo prekes, bet ir darbinėje veikloje reikalingus daiktus – ypač į kostiumus, avalynę.

Beje, “BPT Asset Management” valdo dar du prekybos centrus – “Molą” Kaune ir “Big” Klaipėdoje. D.Urbono teigimu, “Molo” apyvarta pernai krito netgi mažiau nei “Europos”, o pastaruosius du mėnesius fiksuotas 6–7 proc. augimas. Prasčiausiai sekėsi Klaipėdos “Bigui”, kurio apyvarta per pirmus keturis mėnesius, palyginti su pernai, krito 6–7 proc.

Vis dėlto dauguma prekybos centrų pasigirti didėjančia apyvarta dar negali. Statistikos departamento duomenimis, mažmeninė prekyba, išskyrus transporto priemonių prekybą, smuko 14 proc. Nepaisant to, prekybos centrų vadovai jau atsikvėpė lengviau, nes pernai 30–40 proc. siekęs apyvartos menkėjimas aprimo. Šiemet fiksuojamas mažesnis pajamų kritimas, o visi vadovai sutartinai kalba apie stabilizacijos ženklus.

Vilniaus, Klaipėdos bei Šiaulių “Akropolius” valdančios bendrovės “Akropolis LT” nuomos skyriaus vadovė Renata Jakubčionienė užsiminė, kad visų trijų prekybos centrų apyvartos kritimas atitinka mažmeninės prekybos pajamų mažėjimo vidurkį. Panašiai, apie 12 proc., šiemet sumenko ir “Megos” apyvarta Kaune, tačiau tai beveik dvigubai mažesnis kritimas negu per 2009 m.

Prasčiausiai sekasi mažesniems prekybos centrams. Vilniuje esančio prekybos centro “Mandarinas” direktorius Marius Urbanavičius informavo, kad šiemet centro apyvarta, palyginti su pernai, krito apie 27 proc. (neįskaitant maisto parduotuvės, kuri užima pusę ploto, apyvartos), o Panevėžio prekybos centro “Babilonas” direktorius ir rinkodaros vadovas Audrius Žukas tvirtino, kad šiemet pajamos susitraukė 22 proc.